PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS dėl kylančių maisto kainų
9.2.2011
pagal Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį
George Lyon, Britta Reimers ALDE frakcijos vardu
Taip pat žr. bendrą pasiūlymą dėl rezoliucijos RC-B7-0114/2011
B7‑0116/2011
Europos Parlamento rezoliucija dėl kylančių maisto kainų
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į EB sutarties 33 straipsnį,
– atsižvelgdamas į 2007 m. spalio 25 d. rezoliuciją dėl maisto produktų kainų augimo[1] ir į 2008 m. gegužės 22 d. rezoliuciją dėl augančių maisto kainų ES ir besivystančiose šalyse[2],
– atsižvelgdamas į savo 2009 m. lapkričio 26 d. rezoliuciją dėl maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) aukščiausiojo lygio susitikimo ir aprūpinimo maistu,
– atsižvelgdamas į 2007 m. lapkričio 29 d. rezoliuciją dėl Afrikos žemės ūkio skatinimo: pasiūlymo dėl Afrikos žemės ūkio plėtros ir maisto saugos[3],
– atsižvelgdamas į pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo sukuriama greito reagavimo į sparčiai didėjančias maisto kainas besivystančiose šalyse priemonė (COM(2008)0450),
– atsižvelgdamas į savo rezoliuciją dėl bendrosios žemės ūkio politikos ir pasaulinės maisto saugos (M. McGuiness pranešimas) (2008/2153(INI)),
– atsižvelgdamas į savo rezoliuciją dėl žemės ūkio pripažinimo strateginiu sektoriumi atsižvelgiant į aprūpinimą maistu (D. O. Sarbu pranešimas) (2010/2112 (INI)),
– atsižvelgdamas į politikos tyrimo darbo dokumentą „2006 m. rugpjūčio mėn. pagrindinių prekių kainų bumo vertinimas atsižvelgiant į perspektyvas“ (J. Baffes ir T. Haniotis, Pasaulio banko Vystymosi perspektyvų grupė, 2010 m. liepos mėn.),
– atsižvelgdamas į Europos Komisijos 2010 m. gruodžio mėn. analizę „Žemės ūkio rinkų perspektyvos ir pajamos ES 2010–2020 m.“,
– atsižvelgdamas į 1996 m. pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimo maisto klausimais ir 2009 m. lapkričio 16–18 d. Romoje vykusio pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimo maisto tiekimo saugumo klausimais išvadas ir deklaraciją,
– atsižvelgdamas į 2011 m. vykusio trečiojo žemės ūkio ministrų susitikimo Berlyne išvadas,
– atsižvelgdamas į Europos Komisijos 2011 m. vasario 2 d. komunikatą dėl uždavinių, susijusių su biržos prekių rinkomis ir žaliavomis, sprendimo (COM(2011)25),
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį,
A. kadangi 2011 m. sausio mėn. FAO maisto kainų indeksas viršijo 2008 m. nustatytą iki šiol aukščiausią lygį ir pasiekė naują aukščiausią lygį nuo tada, kai 1990 m. FAO pradėjo stebėti maisto kainas; šio indekso vidurkis siekė 231 punktą, ypač atsižvelgiant į cukraus, aliejų ir riebalų ir grūdų kainų kilimą,
B. kadangi tarptautinių grūdų kainų vidurkis siekė 245 punktus, t. y. 3 proc. daugiau nei 2010 m. gruodžio mėn., bet vis dar nepasiekė 2008 m. balandžio mėn. nustatyto aukščiausio jų kainų lygio; kadangi šis pakilimas susijęs su nuolatiniu kviečių ir kukurūzų kainų augimu, o ryžių kaina 2011 m. sausio mėn. sumažėjo,
C. kadangi 2003–2008 m. nominalioji energijos ir metalų kaina padidėjo 230 proc., maisto produktų ir brangiųjų metalų kaina padvigubėjo, o trąšų kaina išaugo keturis kartus,
D. kadangi maisto tiekimo saugumas yra esminis Europai kylantis klausimas ir reikia užtikrinti, kad įvairiuose sektoriuose ES lygmeniu ir platesniu mastu vykdoma politika – BŽŪP, energetikos politika, mokslinių tyrimų programos, vystymosi ir prekybos politika bei finansinis reguliavimas – derėtų ir būtų koordinuojama,
E. kadangi užtikrinti maisto tiekimo saugumą Europos piliečiams ir teikti vartotojams vertingą ir aukštos kokybės maistą prieinamomis kainomis yra vieni svarbiausių bendrosios žemės ūkio politikos tikslų,
F. kadangi pastaruoju metu svyruojant maisto ir pagrindinių prekių kainoms kilo didžiulis susirūpinimas dėl Europos ir pasaulinių maisto tiekimo grandinių veikimo ir kadangi maisto produktų kainų padidėjimas labiausiai pakenkė pažeidžiamiausioms šalims ir gyventojų grupėms,
G. kadangi pajamos iš žemės ūkio ES yra 50 proc. mažesnės negu vidutinės pajamos ES; kadangi ši padėtis toliau blogėjo dėl dabartinės ekonominės suirutės,
H. kadangi 2007 ir 2008 m. 22 pasaulio šalyse vyko riaušės dėl staigaus maisto kainų augimo,
I. kadangi Europos Sąjunga yra didžiausia pasaulyje plėtros ir humanitarinės pagalbos teikėja, bet nuo devintojo dešimtmečio tarptautiniu mastu žemės ūkiui skiriama vis mažesnė oficialios paramos vystymuisi dalis; kadangi augant gyventojų skaičiui ir mažėjant gamtiniams ištekliams manoma, kad pasaulinė maisto paklausa iki 2050 m. padvigubės ir pasaulinė maisto gamyba turės didėti,
J. kadangi žemės ūkio produktų gamybos stiprinimas besivystančiose šalyse padės padidinti atsparumą ir prisitaikymą prie maisto krizių,
K. kadangi neseniai vykusiame Maisto ir žemės ūkio organizacijos Pasaulio aprūpinimo maistu komiteto posėdyje ES pabrėžė itin didelio kainų svyravimo problemą, o naujajai aukšto lygio ekspertų grupei pavesta pateikti kainų svyravimo priežasčių ir su tuo susijusių priemonių ataskaitą,
L. kadangi ES trūksta priemonių pasaulinės rinkos kainų raidai numatyti ir ji pernelyg priklausoma nuo trečiųjų šalių, pvz., JAV, pateikiamų prognozių,
M. kadangi pagrindinių prekių kainų svyravimai gali dar labiau išryškėti ir tapti įprastu pasaulinės rinkos bruožu; kadangi didesnės maisto kainos savaime nereiškia, kad ūkiai gaus didesnes pajamas, nes gana sparčiai didėja ūkių sąnaudos, taip pat vis labiau didėja gamintojų ir vartotojų kainų skirtumas,
N. kadangi iš Europos Komisijos turimų maisto produktų tiekimo grandinės duomenų matyti, kad būtinas didesnis skaidrumas ir reikia daugiau informacijos apie gamybą ir rinkos raidą,
1. pažymi, jog manoma, kad prognozuojamoje ateityje pagrindinių žemės ūkio prekių kainos išliks aukštesnio lygio negu istorinis vidurkis, taigi pasikeis ilgalaikė jų mažėjimo tendencija;
2. mano, kad analizuojant trumpalaikius maisto produktų kainų svyravimus ir ilgalaikes tendencijas reikia atsižvelgti į daugelį veiksnių, pvz., pirmosios kartos biodegalų poveikį, elektros energijos kainas, pasaulinės paklausos tendencijas, lėtėjantį pelno augimą, ekstremalias oro sąlygas ir klimato kaitą;
3. prašo tinkamai atsižvelgti į didelį netikrumą, kuris atsiranda dėl vis didesnės energetikos srities produktų ir su energetika nesusijusių pagrindinių prekių, ypač maisto produktų, kainų svyravimų sąveikos,
4. pažymi, kad trūksta konkrečių duomenų, kurie įrodytų aiškų spekuliacijos veiklos ir nepaprastai didelių pagrindinių pasaulio maisto prekių kainų svyravimų ryšį, juo labiau kalbant apie spekuliacijos ir ilgalaikių maisto produktų kainų tendencijų ryšį;
5. prašo Komisijos atlikti išsamesnę analizę, susijusią su rinkos svyravimų priežastimis, ir siekti didesnio aiškumo spekuliacijų ir žemės ūkio rinkų sąveikos, taip pat energetikos rinkų ir pagrindinių maisto prekių kainų sąveikos klausimais; pabrėžia, kad tokie veiksmai turėtų prisidėti prie pastangų reguliuoti finansų rinkas pasauliniu ir ES mastu;
6. mano, kad ši atidi analizė būtų naudinga norint geriau suprasti veiksnius, kurie turi įtakos trumpalaikėms ir ilgalaikėms pagrindinių maisto prekių kainų tendencijoms, taigi padėtų pasirinkti tinkamesnes politikos priemones, kuriomis siekiama švelninti kainų svyravimų poveikį;
7. atkreipia dėmesį į Prancūzijos pirmininkavimo laikotarpiu pateiktą iniciatyvą kainų svyravimų, spekuliacijos žemės ūkio rinkose ir galimo jų ryšio su pasauliniu maisto tiekimo saugumu klausimus įtraukti į Didžiojo dvidešimtuko (G20) šalių susitikimo darbotvarkę;
8. palankiai vertina 2011 m. sausio 22 d. Berlyne vykusio trečiojo žemės ūkio ministrų susitikimo metu parengtą bendrą pareiškimą, kurį pasirašė 48 šalys ir kuriame visų pirma raginama pagerinti sąlygas, kad žemės ūkio rinkos galėtų tinkamai veikti, ir pripažinti prekybos svarbą siekiant užtikrinti įvairių žemės ūkio rinkų veikėjų veiklos pusiausvyrą;
9. prašo užtikrinti didesnį skaidrumą, geresnę kokybę ir punktualumą pateikiant informaciją apie pagrindinių maisto produktų rezervus ir atsargas bei kainų formavimą tarptautiniu lygmeniu, kaip reikalaujama neseniai paskelbtame Komisijos komunikate dėl uždavinių, susijusių su biržos prekių rinkomis ir žaliavomis, sprendimo;
10. ragina Komisiją imtis reikalingų veiksmų siekiant kovoti su nesaikingu spekuliavimu pagrindinių prekių rinkose; pabrėžia, kad tokie veiksmai turėtų prisidėti prie pastangų reguliuoti finansų rinkas pasauliniu ir ES mastu;
11. prašo užtikrinti, kad priemonės, skirtos kovoti su itin dideliais kainų svyravimais, būtų koordinuojamos tarptautiniu lygmeniu; prašo tarptautiniu lygmeniu kovoti su piktnaudžiavimu ir manipuliacijomis žemės ūkio produktų kainomis, kadangi šie reiškiniai gali kelti pavojų pasauliniam maisto tiekimo saugumui;
12. tvirtina, kad aukštos bazinių maisto prekių kainos kelia pavojų pasauliniam maisto tiekimo saugumui ir besivystančių šalių gyventojams, kaip parodė Šiaurės Afrikoje neseniai kilę neramumai dėl aukštų maisto kainų;
13. tvirtina, kad tarptautinė bendruomenė turi patvirtinti ilgalaikę strategiją ir pasinaudoti 2007–2008 m. maisto krizės metu įgyta patirtimi, kaip 2011 m. sausio mėn. pabaigoje ragino FAO, kad būtų galima išvengti koordinavimo trūkumų ir skubotai priimtų politinių sprendimų, kurie galėtų dar paaštrinti krizę;
14. vis dėlto pažymi, kad dabartinė padėtis, susijusi su pasaulio mastu aukštomis maisto produktų kainomis, skiriasi nuo 2008 m. situacijos, nes tiekimo sunkumai nėra tokio paties masto ir nebūtinai susiję su tomis pačiomis priežastimis;
15. ragina nacionalines vyriausybes laikytis FAO rekomendacijų ir nepriimti priemonių, kuriomis būtų ribojamas eksportas, kadangi dėl jų kyla didesnis netikrumas rinkose ir sutrikdomos pasaulinės rinkos, taigi kainos pasauliniu lygmeniu gali dar labiau pakilti;
16. dar kartą patvirtina ES įsipareigojimą iki 2013 m. palaipsniui panaikinti eksporto grąžinamąsias išmokas, jei PPO partnerės tuo pat metu imsis panašių priemonių ir veiksmų, kurių turėtų lygiaverčio poveikio;
17. atsižvelgdamas į tai, primena, kad rizikos valdymo ir apsaugos priemonės turėtų būti suderintai tvirtinamos tarptautiniu lygmeniu siekiant išvengti tolesnio rinkų trikdymo;
18. palankiai vertina Eurostato nustatytą ES maisto produktų kainų stebėsenos priemonę ir aukšto lygio forumo sukūrimą siekiant užtikrinti veiksmingesnį maisto produktų tiekimo grandinės veikimą;
19. mano, kad pirminių produktų gamintojai patiria spaudimą dėl didelių sąnaudų ir žemų supirkimo kainų, kurias lemia stiprios perdirbėjų, mažmenininkų ir žaliavas tiekiančių įmonių pozicijos maisto tiekimo grandinėje, todėl jie negali visapusiškai pasinaudoti išaugusiomis parduodamos produkcijos kainomis;
20. prašo Komisiją, atsižvelgiant į didėjantį konsolidavimą, užtikrinti, kad sąnaudų sektoriuje, įskaitant trąšas, galiotų laisvai veikiančios rinkos principai, nes energija ir trąšos yra pagrindiniai ištekliai, naudojami auginant produktus, kurie labai padeda apsirūpinti maistu;
21. mano, kad turėtų būti užtikrinta laisva ir sąžininga prekyba; ragina sudaryti subalansuotus prekybos susitarimus, nes jie sudaro pasaulinio maisto tiekimo saugumo problemos sprendimų esmę;
22. dar kartą patvirtina savo paramą tam, jog PPO lygmeniu būtų pasiektas susitarimas, kad būtų galima baigti Dohos derybų raundą tinkamu laiku ir pasiekus ambicingų ir suderintų rezultatų;
23. prašo Komisiją užtikrinti, kad veiksmai, kurių ji imasi prekybos ir žemės ūkio srityje, vienas kitam neprieštarautų, ir ragina pripažinti, jog reikia suderintų tikslų, kurie užtikrintų prekybos pažangą ir tuo pat metu garantuotų tvarią Europos ūkininkų ateitį;
24. ragina Komisiją visapusiškai ginti Europos gamintojų interesus dvišalėse derybose dėl prekybos su MERCOSUR šalimis ir kitomis trečiosiomis šalimis ir netaikyti lengvatų, kurios galėtų kelti pavojų ES maisto gamybos sektoriui;
25. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.
- [1] OL C 263E, 2008 10 16, p. 621.
- [2] Priimti tekstai, P6_TA(2008)0229.
- [3] Priimti tekstai, P6_TA(2007)0577.