Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į JT Saugumo Tarybos rezoliuciją Nr. 1970/2011, priimtą 2011 m. vasario 26 d.,

–   atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 2011 m. kovo 1 d. rezoliuciją, kurioje vienbalsiai nuspręsta sustabdyti Libijos narystę JT Žmogaus teisių taryboje,

–   atsižvelgdamas į JT Žmogaus teisių tarybos rezoliuciją S-15/2, priimtą 2011 m. vasario 25 d.,

–   atsižvelgdamas į Tarybos 2011 m. vasario 28 d. sprendimą, kuriuo Libijai nustatomas ginklų embargas ir tikslinės sankcijos,

–   atsižvelgdamas į savo 2011 m. sausio 20 d. rekomendaciją Tarybai, kurioje nurodomos būtiniausios sąlygos, susijusios su derybomis dėl ES ir Libijos pagrindų susitarimo,

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 110 straipsnio 2 dalį,

A. kadangi po dešimtmečius trukusių represijų, žmogaus teisių ir demokratinių laisvių pažeidimų, korupcijos ir didžiosios dalies gyventojų socialinės padėties blogėjimo daugelio Arabų šalių žmonės primygtinai reikalauja esminių politinių, ekonominių ir socialinių pokyčių ir išėjo į gatves protestuodami prieš despotiškus režimus,

B.  kadangi Europos Sąjunga ir ypač kai kurių valstybių narių vyriausybės ir Jungtinės Valstijos dešimtmečius rėmė šiuos režimus ir joms tenka tam tikra atsakomybė už šią krizę,

C. kadangi Tuniso ir Egipto režimai žlugo, tačiau kiti režimai toliau prievarta malšina žmones ir jų teisėtus politinius protestus; kadangi Libijos režimas priešinasi Libijos liaudies ir tarptautinės bendruomenės reikalavimams nedelsiant atsistatydinti ir nutraukti kraujo praliejimą; kadangi, kaip teigia įvairūs šaltiniai, Libijos režimas vykdo oro atakas prieš civilius gyventojus ir samdytai armijai įsako šaudyti į visus žmones iš eilės,

D. kadangi JT Saugumo Taryba, priėmusi JT Saugumo Tarybos rezoliuciją 1970/2011, pradėjo taikyti Libijos Arabų Džamahirijai tikslines sankcijas,

E.  kadangi JT žmogaus teisių vyriausiojo komisaro duomenimis pastarosiomis dienomis 150 000 žmonių pabėgo iš Libijos į Tunisą ir į Egiptą ir tūkstančiai pabėgėlių ir užsieniečių darbuotojų, stengdamiesi išvykti iš Libijos, patenka į sunkias sąlygas,

1.  išreiškia savo solidarumą su Pietų Afrikos ir Vidurio Rytų šalių žmonėmis, pritaria jų drąsai ir ryžtui ir tvirtai remia jų teisėtus demokratinius siekius; griežtai smerkia smurto naudojimą prieš protestuotojus, ypač Kaddafi režimo vykdomą smurtą, ir apgailestauja dėl to, kad nuo protestų pradžios žuvo ir sužeista daug žmonių;

2.  tvirtai remia Libijos liaudies kovą už laisvę, demokratines, ekonomines ir socialines reformas ir autoritarinio režimo pabaigą; ragina ES padėti gyventojams ir pasirūpinti pagrindiniais žmonių poreikiais, įskaitant medicininę pagalbą;

3.  yra labai susirūpinęs dėl padėties Libijoje ir labai smerkia žiaurų demonstracijų malšinimą, taip pat ginkluotus išpuolius prieš visus civilius gyventojus, kurių metu žuvo šimtai civilių ir sužeista labai daug žmonių; smerkia priešiškumo prieš civilius gyventojus kurstymą, pasireiškiantį aukščiausiu Muammaro al Kaddafi ir jo sūnaus Saifo al Islamo režimo lygmeniu;

4.  pabrėžia žmonių teisę spręsti dėl savo ateities be įsikišimo iš išorės;

5.  yra labai susirūpinęs dėl humanitarinės krizės, ištikusios tūkstančius iš konflikto zonų bėgančių žmonių ir dar padidinančios vargą, kurį jau patiria Libijoje sunkioje būklėje atsidūrę per 1 mln. Afrikos pabėgėlių, prieglobsčio prašytojų ir migrantų; ragina Tarybą, Komisiją ir Komisijos pirmininko pavaduotoją-vyriausiąją įgaliotinę padėti JT vyriausiajam pabėgėlių reikalų komisarui ir kitoms agentūroms, kaip antai Tarptautinė migracijos organizacija (TMO), Pasaulio maisto programa (PMP), Tarptautinio Raudonojo kryžiaus komitetas (angl. ICRC), siekiant užtikrinti apsaugą ir neatidėliotiną pagalbą visiems gyventojams, kuriems jos reikia;

6.  smerkia, kad Europos Sąjunga ir ypač kai kurių valstybių narių vyriausybės dešimtmečius rėmė šiuos režimus; atkreipia dėmesį į Jungtinių Valstijų ir Europos Sąjungos nuolaidžiavimą ir bendrininkavimą, kuriais šie režimai naudojosi apsaugos nuo islamizmo užtikrinimo dingstimi;

7.  nepritaria užsienio šalių karinei intervencijai siekiant įveikti Libijos krizę;

8.  pritaria JT Saugumo Tarybos rezoliucijai Nr. 1970, kurioje smerkiami šiurkštūs ir nuolatiniai pagrindinių teisių pažeidimai Libijoje ir nusprendžiama apie šią padėtį pranešti Tarptautiniam baudžiamajam teismui, taip pat nustatyti šaliai ginklų embargą ir Muammaro al Kaddafi šeimos nariams taikyti draudimą keliauti bei įšaldyti jų turtą;

9.  pritaria sprendimui, kad Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryba (JTŽTT) pasiųstų nepriklausomą tarptautinę tyrimo komisiją į Libiją siekiant ištirti tarptautinių žmogaus teisių teisės pažeidimus;

10. labai kritikuoja intensyvią ES valstybių narių ginklų prekybą su Libija, Egiptu ir kitomis represinio režimo šalimis; primena, kad nepriklausomų šaltinių duomenimis 2009 m. Italija tiekė Libijos vyriausybei lengvųjų ginklų už 79 mln. eurų ir kad šiuos ginklus Libijos policija ir armija kasdien naudoja taikioms Libijos gyventojų demonstracijoms malšinti; atkreipia dėmesį į faktą, kad Belgija, Bulgarija, Portugalija, Prancūzija, Vokietija ir Jungtinė Karalystė taip pat pardavė Libijai ginklų, pradedant šaulių ir lengvaisiais ginklais, baigiant orlaiviais ir elektronine trukdymo įranga ir minios valdymo technologijomis;

11. atsižvelgdamas į tai, ragina Tarybą patikrinti, ar buvo pažeistas ES elgesio kodekso ginklų eksporto srityje, ir priimti griežčiausias priemones siekiant užtikrinti, kad visos valstybės narės visiškai laikytųsi šio kodekso;

12. pritaria 2011 m. vasario 28 d. Tarybos sprendimui uždrausti tiekti Libijai ginklus, amuniciją ir susijusias medžiagas;

13. pakartoja savo kritiką dėl derybų su Libija dėl pagrindų susitarimo eigos; atkreipia dėmesį į neseniai priimtą sprendimą jas sustabdyti;

14. smerkia dvišalį Italijos ir Libijos draugystės, partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimą; pabrėžia, kad šis susitarimas pažeidžia tarptautines konvencijas, ypač klausimais, susijusiais su prieglobsčio prašymo procedūrų laikymusi, ir ragina Italiją nedelsiant sustabdyti jo galiojimą;

15. ragina valstybes nares sukurti ES atvirų priėmimo centrų, skirtų žmonėms, kurie šiuo metu bėga iš Šiaurės Afrikos, tinklą taip pat naudojant atitinkamas ES lėšas; šiuose centruose visiems priimtiems žmonėms, nepaisant jų teisinio statuso, turėtų būti teikiama bent jau pagrindinė humanitarinė pagalba, užtikrinamos oraus gyvenimo sąlygos ir konsultuojama visais reikiamai socialiniais ir teisiniais klausimais;

16. ragina valstybes nares išvardyti savo priėmimo galimybes siekiant pradėti taikyti Laikinos apsaugos direktyvą 2001/55/EB ir dalytis atsakomybe už asmenų, saugomų pagal šią programą, perkėlimą į kitas ES valstybes nares. primena, kad įgyvendinant bendrą imigracijos ir prieglobsčio politiką taikomas solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo tarp valstybių narių principas, įskaitant jo finansinius padarinius;

17. primygtinai teigia, kad ES atsakas į humanitarines krizes negali būti represinis ir kad agentūra FRONTEX negali išspręsti problemų; primena, kad agentūrai FRONTEX vykdant operacijas jūroje ir grąžinimo operacijas negalima asmenų grąžinti į Libiją ar į kitą šalį, jei jų gyvybei gresia pavojus, laikantis Pagrindinių teisių chartijos 19 straipsnio 2 dalyje numatyto negrąžinimo principo; reikalauja, ypač agentūros FRONTEX, griežtai įgyvendinti tarptautinę teisę;

18. primena, kad Europos Parlamentas 2010 m. gegužės mėn. didele balsų dauguma pritarė dviem pranešimams dėl to, kad būtų parengta bendra ES apgyvendinimo programa, ir siūlomiems Europos pabėgėlių fondo 2008–2013 m. laikotarpiu pakeitimams, pagal kuriuos visų pirma numatoma galimybė ES valstybėms narėms, susidarius tam tikrai humanitarinei padėčiai, parengti kritinės padėties procedūras, t. y. procedūras, kurios jau galėjo būti taikomos esant šiai humanitarinei padėčiai Libijoje; ragina Tarybą nedelsiant baigti rengti šias bendro sprendimo procedūras;

19. mano, kad politika, skirta kaimyninėms pietų šalims, nedavė rezultatų, ir primygtinai reikalauja ją iš esmės keisti; ragina Europos Sąjungą vystyti tikrą bendrais interesais pagrįstą partnerystę tam, kad būtų galima plėtoti visus jos aspektus ir bendradarbiavimo, skatinančio užimtumą, švietimą ir mokymą, formas, o ne sudaryti asociacijos susitarimus, kurie visų pirma grindžiami laisvos prekybos zonų, skirtų įvairių tautybių žmonių ir privataus kapitalo interesams tenkinti eksploatuojant darbo jėgą, neturinčią realių socialinių teisių, nustatymu; ragina derinti ES politiką Viduržemio jūros regiono kaimyninių pietų šalių atžvilgiu siekiant užtikrinti, kad nebūtų prieštaraujama ES žmogaus teisėms ir demokratijos skatinimo tikslams; primygtinai reikalauja griežtai įgyvendinti ES elgesio kodekso ginklų eksporto srityje;

20. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Europos Sąjungos valstybių narių vyriausybėms, Jungtinėms Tautoms, Arabų valstybių lygai, Afrikos Sąjungai ir kaimyninių Libijos šalių vyriausybėms.