dėl tariamo CŽV vykdyto kalinių gabenimo ir neteisėto kalinimo Europos šalyse

(2006/2200(INI))

Europos Parlamentas,

– atsižvelgdamas į savo 2005 m. gruodžio 15 d. rezoliuciją dėl numanomo Europos valstybių panaudojimo CŽV neteisėtai gabenant ir laikant kalinius(1),

– atsižvelgdamas į savo 2006 m. sausio 18 d. sprendimą sudaryti laikinąjį komitetą numanomam CŽV vykdytam kalinių gabenimui ir neteisėtam kalinimui Europos šalyse tirti(2),

– atsižvelgdamas į savo 2006 m. liepos 6 d. rezoliuciją dėl tariamo CŽV vykdyto Europos šalių panaudojimo gabenti kalinius ir juos neteisėtai kalinti, įpusėjus laikinojo komiteto veiklai(3),

– atsižvelgdamas į laikinojo komiteto delegacijas, siųstas į Buvusiąją Jugoslavijos Respubliką Makedoniją, Jungtines Valstijas, Vokietiją, Jungtinę Karalystę, Rumuniją, Lenkiją bei Portugaliją,

– atsižvelgdamas į ne mažiau kaip šimtą trisdešimt apklausų, kurias savo posėdžių, delegacijų bei konfidencialių pokalbių metu atliko laikinasis komitetas,

–       atsižvelgdamas į visus laikinojo komiteto gautus dokumentus arba dokumentus, su kuriais jis galėjo susipažinti, ypač į jam pateiktus konfidencialius dokumentus (tarp jų ir gautus iš Europos skrydžių saugumo organizacijos („Eurocontrol“) ir Vokietijos vyriausybės) arba dokumentus, gautus iš įvairių šaltinių,

–       atsižvelgdamas į savo 2006 m. lapkričio 30 d. rezoliuciją dėl ES pasiektos pažangos kuriant laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę (LSTE) (ES sutarties 2 ir 39 straipsniai) ir ypač į jos 3 dalį,(4)

–       atsižvelgdamas į savo 2006 m. birželio 13 d. rezoliuciją dėl kalinių padėties Gvantaname(5),

–       atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 175 straipsnį,

–       atsižvelgdamas į Laikinojo komiteto dėl tariamo CŽV vykdyto kalinių gabenimo ir neteisėto kalinimo Europos šalyse preliminarų pranešimą (A6-0020/2007),

A.  kadangi savo 2006 m. liepos 6 d. rezoliucijoje Europos Parlamentas nutarė, kad „laikinasis komitetas tęs savo darbus iki dvylikos mėnesių laikotarpio pabaigos, kaip nustatyta jo įgaliojimuose, nepanaikindamas galimybės taikyti Darbo tvarkos taisyklių 175 straipsnio nuostatų, kuriomis numatoma galimybė pratęsti terminą“,

B.  kadangi, priimdamas savo 1990 m. lapkričio 22 d. rezoliuciją dėl Gladio bylos(6), jis jau daugiau kaip prieš šešiolika metų atskleidė, kad egzistuoja slapta veikla, kurią be jokios tinkamos demokratinės kontrolės vykdo saugumo tarnybos bei karinės organizacijos,

C.  kadangi valstybės narės neturi teisės apeiti Europos bendrijos (EB) ir tarptautinės teisės aktų reikalavimų leisdamos kitų šalių žvalgybos tarnyboms, kurioms taikomos ne tokios griežtos teisinės nuostatos, dirbti savo teritorijoje; kadangi žvalgybos tarnybų operacijos atitinka pagrindines teises tik tais atvejais, kai esama deramų priemonių jas prižiūrėti,

D.  kadangi žmogaus orumo neliečiamumo principas įtvirtintas tarptautiniuose žmogaus teises reglamentuojančiuose teisės aktuose, ypač Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos preambulėje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto preambulėje bei 10 straipsnyje, ir užtikrinamas Europos žmogaus teisių teismo praktikoje; kadangi šis principas įtvirtintas daugumos valstybių narių konstitucijose ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 1 straipsnyje(7), kadangi šio principo negalima nepaisyti saugumo sumetimais nei taikos, nei karo metu,

E.  kadangi žmogaus orumo neliečiamumo principu grindžiamos visos kitos tarptautinės, Europos ir nacionalinės teisės aktais užtikrinamos pagrindinės teisės, ypač teisė į gyvybę, teisė į laisvę nuo kankinimo ir nežmoniško ar žeminančio elgesio arba baudimo, teisė į laisvę ir saugumą, teisė į apsaugą perkėlimo, išsiuntimo ar išdavimo atveju bei teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą,

F.  kadangi ypatingųjų perdavimų ir slaptų kalinimų metu daug kartų pažeidžiamos žmogaus teisės, ypač pažeidžiama teisė į laisvę ir saugumą, teisė į laisvę nuo kankinimo ir nežmoniško ar žeminančio elgesio, teisė į veiksmingą teisinę gynybą, o kai kuriais atvejais – net teisė į gyvybę; kadangi kai kuriais atvejais, kai po perdavimo vykdomas slaptas kalinimas, tai jau tampa priverstiniu dingimu,

G.  kadangi kankinimų draudimas yra tarptautinės teisės galutinė norma (jus cogens), iš kurios negali būti jokių išimčių, o įsipareigojimas ginti nuo kankinimų, juos tirti ir už juos bausti yra visų valstybių prievolė (erga omnes), kaip numatyta Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 5 straipsnyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 7 straipsnyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje ir su ja susijusioje precedento teisėje, Pagrindinių teisių chartijos 4 straipsnyje ir valstybių vidaus konstitucijose ir teisės aktuose; kadangi iš specialiųjų konvencijų ir protokolų dėl kankinimų bei Europos ir tarptautiniu lygmenimis patvirtintų priežiūros priemonių matyti, kokia reikšminga ši neliečiama norma tarptautinei bendruomenei,

H.  kadangi žmogaus orumo neliečiamumo principas įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 1 straipsnyje(8) ir juo grindžiamos visos kitos pagrindinės teisės, ypač teisė į gyvybę (2 straipsnis), teisė į laisvę nuo kankinimo ir nežmoniško ar žeminančio elgesio arba baudimo (4 straipsnis), teisė į laisvę ir saugumą (6 straipsnis), teisė į apsaugą perkėlimo, išsiuntimo ar išdavimo atveju (19 straipsnis), teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą (47 straipsnis),

I.  kadangi JAV administracijos kovos su terorizmu strategija – naudoti skvarbias priemones, pvz., susitarimą dėl keleivių pavardžių sąrašų, skirtas stebėti opius Europos piliečių duomenis ir banko duomenis pasinaudojant „Society for Worldwide Interbank Financial Telecommunication“ (Swift) sistema,

J.  kadangi 2006 m. rugsėjo 6 d. JAV prezidentas George W. Bushas patvirtino, kad Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) vykdė slapto kalinimo programą už JAV ribų,

K.  kadangi šioje rezoliucijoje „Europos šalys“ reiškia valstybes nares ir stojančiąsias šalis, šalis kandidates ir asocijuotąsias šalis, kaip apibrėžta 2006 m. sausio 18 d. priimtuose laikinojo komiteto įgaliojimuose,

L.  kadangi laikinasis komitetas iš slapto šaltinio gavo duomenų apie 2005 m. gruodžio 7 d. neoficialų transatlantinį Europos Sąjungos (ES) ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) užsienio reikalų ministrų, įskaitant JAV valstybės sekretorę Condoleezza Rice, susitikimą ir ši informacija patvirtina faktą, kad valstybės narės žinojo apie ypatingojo perdavimo ir slapto kalinimo programą, o visi oficialūs laikinojo komiteto pašnekovai pateikė netikslią informaciją šiuo klausimu,

M.  kadangi laikinasis komitetas iš slapto šaltinio gavo duomenų apie Tarybos viešosios tarptautinės teisės darbo grupės (COJUR) ir Transatlantinių santykių darbo grupės (COTRA) susitikimą su JAV valstybės departamento aukščiausiais atstovais pirmoje 2006 m. pusėje (vasario 8 d. ir gegužės 3 d.); o Tarybai pirmininkaujanti valstybė jam pateikė tik šių dokumentų santrauką; kadangi konkrečiu Parlamento prašymu jam Tarybos atsiųsti dokumentai apie šiuos susitikimus buvo tik neišsamios procedūrų santraukos, o pagrindinių dalių trūko,

N.  kadangi informacija apie šiuos susitikimus nebuvo pranešta Europos Parlamentui ir jų metu atliktos procedūros buvo laikomos visiškoje paslaptyje,

O.  kadangi šioje rezoliucijoje „Europos šalys“ reiškia valstybes nares ir stojančiąsias šalis, šalis kandidates ir asocijuotąsias šalis, kaip apibrėžta 2006 m. sausio 18 d. priimtuose laikinojo komiteto įgaliojimuose,

1.     primena, kad terorizmas yra viena didžiausių grėsmių Europos Sąjungos saugumui ir kad visos Europos vyriausybės artimai bendradarbiaudamos su tarptautiniais partneriais, ypač su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, privalo su terorizmu kovoti suderintai ir teisėtomis priemonėmis, remiantis JT lygmeniu apibrėžta strategija; pabrėžia, kad su terorizmu turi būti kovojama remiantis mūsų bendromis vertybėmis – demokratija, teisine valstybe, žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis ir siekiant jas apsaugoti; taip pat pabrėžia, kad visas laikinojo komiteto atliktas darbas yra skirtas prisidėti prie aiškių ir konkrečių bei bendrai priimtų kovos su terorizmu priemonių, kuriose būtų laikomasi nacionalinės ir tarptautinės žmogaus teises reglamentuojančios teisės principų, kūrimo;

2.     mano, kad, kaip pažymėjo baigiantis eiti pareigas JT generalinis sekretorius Kofi Annanas, po 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių dėl vadinamojo karo su terorizmu šiurkščiai ir pavojingai paminamos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės;

3.     įsitikinęs, kad asmens teisės ir visiška pagarba žmogaus teisėms prisideda prie saugumo; mano, kad atsižvelgiant į saugumo poreikį ir asmenų teises būtina visiškai gerbti žmogaus teises ir užtikrinti, kad įtariamieji teroristai būtų teisiami ir nuteisiami laikantis įstatymuose nustatytos tvarkos;

4.     pabrėžia, kad konstruktyvūs įsipareigojimai dėl žmogaus teisių apsaugos yra įpareigojantys ir nepriklauso nuo susijusio asmens teisinės būklės ir būtina vengti bet kokios ES piliečių , valstybių narių gyventojų arba bet kurių kitų asmenų, turinčių teisę į apsaugą arba kitaip esančių jų jurisdikcijoje, diskriminacijos;

5.     primena, kad šios rezoliucijos, pagrįstos laikinojo komiteto pranešimu, tikslas yra ir nustatyti atsakomybę už veiksmus, kuriuos jam pavyko atskleisti, ir numatyti priemones, kurios leistų ateityje išvengti piktnaudžiavimo ir pažeidimų, daromų kovojant su terorizmu, atvejų;

6.     pažymi Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento George’o W. Busho 2006 m. rugsėjo 6 d. pareiškimą, kuriame teigiama, jog pagal atskirą CŽV vykdomą programą nedidelis skaičius per karą sulaikytų įtariamų teroristų lyderių ir terorizmo vykdytojų buvo laikomas ir apklausiamas ne Jungtinėse Valstijose ir asmenys, kurie buvo ten kalinami, vėliau buvo perkelti į Gvantanamo kalėjimą, ir labai įtaria, kad kiti kaliniai vis dar laikomi slaptose įkalinimo vietose; atkreipia dėmesį į Federalinio tyrimų biuro (FTB) 2007 m. sausio 2 d. ataskaitą, kurioje minimi 26 asmenų parodymai, kuriuose minimas blogas elgesys su Gvantanamo kalėjimo kaliniais nuo 2001 m. rugsėjo 11 d.;

7.     apgailestauja, kad dėl kai kurių valstybių narių prieštaravimo Taryba, atsakydama į šį pareiškimą, 2006 m. rugsėjo 15 d. Bendrųjų reikalų ir išorės santykių tarybos posėdžio metu negalėjo patvirtinti išvadų, ir prašo Tarybos skubiai jas patvirtinti, išsklaidyti visas abejones dėl valstybių narių vyriausybių bendradarbiavimo ir nuolaidžiavimo ypatingojo perdavimo ir slapto kalinimo programoje praeityje, dabar ir ateityje;

8.     ragina Tarybą ir valstybes nares paskelbti aiškią ir tvirtą deklaraciją, kuria, remiantis Parlamento pozicija, JAV administracija būtų raginama nutraukti ypatingųjų suėmimų ir perdavimų praktiką;

9.     apgailestauja, kad Europos šalių vyriausybės nejautė poreikio paprašyti JAV administraciją paaiškinti slaptų kalėjimų buvimą už JAV teritorijos ribų;

10.   pažymi Jungtinių Valstijų valstybės departamento patarėjo teisės klausimais pareiškimus, padarytus 2006 m. gegužės 3 d. Tarybos posėdžio su valstybių narių atstovais metu, anot kurių, ypatingųjų perdavimų programa, kurios egzistavimą jis patvirtino, visada buvo vykdoma visiškai laikantis susijusių valstybių suvereniteto; pažymi, kad ši pastaba vėliau buvo patvirtinta susitikime su į Vašingtoną atvykusia laikinojo komiteto delegacija;

11.   dėkoja buvusiems CŽV agentams už jų bendradarbiavimą su laikinuoju komitetu, ypač kai kurių konfidencialių posėdžių metu, kuomet jie patvirtino, kad perdavimų programa buvo pradėta jau 10-ajame dešimtmetyje;

12.   sveikina naujai išrinktos Jungtinių Valstijų Senato daugumos pažadą svarstyti CŽV vykdomos ypatingųjų perdavimų programos klausimą; pabrėžia, kad tai dar labiau patvirtina atliktų darbų svarbą;

13.   smerkia tai, kad daugelis valstybių narių ir Europos Sąjungos Taryba nebendradarbiavo su laikinuoju komitetu; pabrėžia, kad valstybių narių ir ypač Tarybos bei jai pirmininkaujančių šalių elgesys visiškai neatitinka standarto, kurio tikėtis Parlamentas turi teisę;

14.   mano, kad nepateikimas konkrečių atsakymų į aukų, nevyriausybinių organizacijų (NVO), žiniasklaidos ir Parlamento narių iškeltus klausimus tik sustiprina jau esamų tinkamais dokumentais pagrįstų įtarimų svarumą;

15.   pabrėžia rimtą ir svarbų Italijos, Vokietijos bei Ispanijos teisingumo institucijų pradėtą darbą dėl laikinojo komiteto pateiktų kaltinimų, ir ragina kitų valstybių narių teismines institucijas, remiantis gausia laikinojo komiteto pateikta informacija, irgi panašiai elgtis;

16.   ragina Europos šalių nacionalinius parlamentus jiems tinkamiausiu būdu tęsti arba pradėti išsamius tyrimus dėl šių kaltinimų, taip pat ir sukuriant parlamentinius tyrimo komitetus;

17.   teigiamai vertina pasaulio žiniasklaidos, ypač JAV žurnalistų, kurie pirmieji atskleidė su ypatinguoju perdavimu susijusius žmogaus teisių pažeidimus ir taip parodė ilgametę JAV žiniasklaidos demokratijos tradiciją, darbą; taip pat vertina kelių nevyriausybinių organizacijų (NVO), ypač organizacijų „Statewatch“, „Amnesty International“ ir „Human Rights Watch“ pastangas ir darbą šiais klausimais;

18.   pripažįsta, kad didžioji šiame pranešime esančios informacijos dalis, įskaitant slaptų CŽV kalėjimų buvimą, gauta iš oficialių arba neoficialių JAV šaltinių, o tai rodo JAV demokratijai būdingą gyvybingumą ir savikontrolę;

19.   išreiškia savo didelį dėkingumą visoms aukoms, išdrįsusioms laikinajam komitetui papasakoti savo itin skausmingą patirtį;

20.   ragina visas Europos valstybes nesiimti jokių veiksmų prieš pareigūnus, buvusius pareigūnus, žurnalistus ir kitus asmenis, kurie pateikdami parodymus ar kitokią informaciją laikinajam komitetui ar kitoms tyrimo institucijoms padėjo atskleisti įtariamų terorizmu asmenų ypatingųjų perdavimų, neteisėto kalinimo ir gabenimo sistemą;

21.   pakartoja savo 2006 m. liepos 6 d. rezoliucijoje pateiktą raginimą Tarybai patvirtinti bendrą poziciją, kuria būtų atmetama galimybė priimti vien trečiųjų šalių diplomatinius patikinimus kaip pagrindą teisinėms ekstradicijos nuostatoms, kai yra pagrįstos priežastys manyti, kad asmenims gresia kankinimų arba netinkamo elgesio pavojus;

Bendradarbiavimas su ES institucijomis ir tarptautinėmis organizacijomis

22.   apgailestauja dėl to, kad Taryba ir jai pirmininkaujanti šalis nesilaikė savo įsipareigojimų išsamiai informuoti Europos Parlamentą apie pasirinktus pagrindinius bendrosios užsienio ir saugumo politikos (BUSP) aspektus bei darbus policijos ir teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityje, vadovaujantis Europos Sąjungos sutarties 21 ir 39 straipsniais;

23.   todėl pabrėžia, jog yra visiškai nepriimtina tai, kad Taryba, iš pradžių slėpusi, tik Europos Parlamentui paprašius pateikė dalį informacijos apie su aukštais Amerikos vyriausybės pareigūnais reguliariai vykusias diskusijas, teigdama, kad tai buvo vienintelė turima informacija; be to, smerkia tai, kad Taryba rėmėsi trečiosios valstybės prašymu išlaikyti informacijos konfidencialumą;

24.   pažymi, kad šie Tarybos nusižengimai apima visų valstybių narių vyriausybes, nes jos, kaip Tarybos narės, yra bendrai atsakingos;

25.   yra pasipiktinęs pasiūlymu sukurti bendrą su JAV terorizmu įtariamų asmenų perdavimo sistemą, kurį būtų pateikusi anuomet Tarybai pirmininkavusi valstybė, kaip patvirtino dalyvavusieji 2006 m. gegužės 3 d. Briuselyje vykusiame Tarybos viešosios tarptautinės teisės darbo grupės (angl. COJUR) ir Transatlantinių santykių darbo grupės (angl. COTRA) susitikime su JAV valstybės departamento aukščiausiais atstovais,

26.   ragina atskleisti diskusijų su Jungtinėmis Valstijomis, kurios, anot Gijso de Vrieso, buvo susijusios su apibrėžimais „perdavimas“ ir „ypatingasis perdavimas“, rezultatus;

27.   atkreipia dėmesį į tai, kad generalinis sekretorius (ir Europos Sąjungos Tarybos bendrosios užsienio ir saugumo politikos (BUSP) vyriausiasis įgaliotinis) Javieras Solana dar kartą patvirtino, kad valstybės narės privalo užtikrinti, jog visos priemonės, kurių jos imasi kovodamos su terorizmu, atitiktų šių valstybių narių įsipareigojimus pagal tarptautinę teisę; išreiškia susirūpinimą dėl trūkumų ataskaitose, kurias generalinis sekretorius pateikė laikinajam komitetui, susijusiose su Tarybos diskusijomis ir žiniomis apie metodus, kuriuos Jungtinės Valstijos naudojo kovos su terorizmu kampanijoje; apgailestauja, kad generalinis sekretorius negalėjo pateikti įrodymų, kuriuos šiuo metu laikinasis komitetas jau turi; prašo sekretoriaus išvardyti visus faktus ir diskusijas, apie kuriuos jis žino, ir remti Europos užsienio politiką ir tarptautinę antiteroristinę strategiją, gerbiančias žmogaus teises ir pagrindines laisves;

28.   abejoja dėl tikrosios ES kovos su terorizmu koordinatoriaus posto, kurį užima Gijs de Vries, vertės, nes G. de Vries negalėjo pateikti patenkinamų atsakymų į klausimus, kuriuos iškėlė laikinasis komitetas; mano, kad, siekiant sustiprinti kovos su terorizmu europinį lygmenį, artimiausiu metu būtina stiprinti koordinatoriaus kompetenciją ir įgaliojimus, taip pat didinti jo veiklos skaidrumą ir parlamentinę kontrolę;

29.   apgailestauja dėl Europos policijos biuro (Europolo) direktoriaus Maxo Peterio Ratzelo atsisakymo atvykti į laikinąjį komitetą, juo labiau kad, remiantis turima informacija, ryšių palaikymo pareigūnai, o ypač su Amerikos saugumo tarnybos, buvo susiję su biuru; reikalauja, kad jis suteiktų Parlamentui išsamią informaciją apie ryšių pareigūnų vaidmenį, jų funkcijas ir duomenis, prie kurių jie galėjo prieiti, bei šios prieigos sąlygas;

30.   dėkoja Europos Komisijos pirmininko pavaduotojui Franco Frattini už pagalbą laikinajam komitetui ir ragina Komisiją veikti aktyviau, tęsiant tiesos paieškas bei imantis priemonių, skirtų užkirsti kelią tam, kad laikinojo komiteto nustatyti veiksmai nebepasikartotų;

31.   ypač teigiamai vertina Pirmininko pavaduotojo F. Frattini įsipareigojimą sukurti euroatlantinę bendradarbiavimo kovojant su terorizmu sistemą, kuriai būtų būdingos suderintos taisyklės dėl žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos;

32.   dėkoja Europos skrydžių saugumo organizacijai („Eurocontrol“) ir ypač jos direktoriui už jos didžiulę pagalbą bei laikinajam komitetui suteiktą labai naudingą informaciją;

33.   džiaugiasi glaudžiu bendradarbiavimu su Europos Taryba, ypač su jos parlamentine asamblėja bei jos generaliniu sekretoriumi ir ragina Teisės reikalų ir žmogaus teisių komitetą bei jo pirmininką senatorių Dicką Marty tęsti šį darbą; palaiko generalinio sekretoriaus Terry Daviso ministrų komitetui pateiktas rekomendacijas; pabrėžia, jog iki šiol abiejų komitetų gauti darbo rezultatai sutampa;

34.   reiškia didelį susirūpinimą dėl buvusio ir dabartinio NATO generalinių sekretorių Lordo Robertsono ir Jaapo de Hoopo Schefferio atsisakymo atvykti į laikinąjį komitetą ir dėl neigiamo šios organizacijos atsakymo į prašymą leisti susipažinti su Šiaurės Atlanto Tarybos 2001 m. spalio 4 d. sprendimu taikyti Šiaurės Atlanto sutarties 5 straipsnio nuostatas dėl rugsėjo 11-osios teroristų išpuolių prieš Jungtines Valstijas; ir numatyti leidimus kovos su terorizmu operacijose dalyvaujantiems JAV orlaiviams skristi ir leistis kitos šalies teritorijoje; primena savo reikalavimą viešai paskelbti tą dokumentą ir bent jau pateikti informaciją apie jo turinį, ankstesnį ir dabartinį jo įgyvendinimą ir apie tai, ar jis dar galioja ir ar CŽV skrydžiai buvo vykdomi remiantis juo;

35.   dėkoja Jungtinių Tautų specialiesiems pranešėjams Manfredui Nowakui (kankinimai) ir Martinui Scheininui (žmogaus teisių apsaugos skatinimas kovoje su terorizmu) už jų pagalbą laikinojo komiteto darbe, taip pat apgailestauja, kad nebuvo galimybės susitikti su vyriausiąja žmogaus teisių komisare Louise Arbour; dėkoja Europos žmogaus teisių ekspertų tinklui ir ypač jo koordinatoriui Olivier De Schutteriui už jų pagalbą laikinojo komiteto darbe;

Laikinojo komiteto ištirta informacija

Ypatingasis perdavimas ir netinkamas oro erdvės ir oro uostų naudojimas

36.   primena, kad ypatingojo perdavimo programa yra neteisėta praktika, prieštaraujanti nustatytiems tarptautiniams žmogaus teisių standartams, kai dalyvavimu teroristinėje veikloje įtariami asmenys neteisėtai pagrobiami, sulaikomi ir (arba) perduodami JAV pareigūnams suimti ir (arba) gabenami į kitą valstybę tardyti, kurio metu daugeliu atveju vykdomas incommunicado kalinimas ir kankinimas;

37.   apgailestauja dėl to, kad nukentėjusiųjų šeimos nebuvo visiškai informuojamos apie tai, kas atsitiko jų artimiesiems;

38.   nepaisydamas kai kurių JAV atstovų privačiuose pokalbiuose ir viešose kalbose sąmoningai keliamos painiavos, pabrėžia, kad ypatingasis perdavimas visiškai skiriasi nuo praktikos, kurią itin išimtinėmis aplinkybėmis naudodavo tam tikros Europos šalys ir kurios metu labai sunkiais nusikaltimais oficialiai kaltinami asmenys būdavo sulaikomi arba kalinami trečiosiose šalyse siekiant juos perduoti į Europos teritoriją, kurioje jiems būdavo pateikiami kaltinimai teisme, užtikrinant visas teisminės sistemos garantijas;

39.   smerkia ypatingąjį perdavimą, kaip neteisėtą Jungtinių Amerikos Valstijų naudojamą kovos su terorizmu priemonę; taip pat smerkia kai kurių Europos valstybių slaptųjų tarnybų ir valdžios institucijų šios praktikos keleto atvejų rėmimą ir slėpimą;

40.   smerkia bet kokį dalyvavimą ypatingojo perdavimo aukų tardyme, nes jis rodo smerktiną tokios rūšies neteisėtos procedūros įteisinimąnet jei tokie dalyviai ir nėra tiesiogiai atsakingi už aukų pagrobimą, kalinimą, kankinimą arba netinkamą elgesį su jomis;

41.   mano, kad ypatingojo perdavimo praktika buvo visiškai nevaisinga kovoje su terorizmu, o faktiškai ypatingasis perdavimas netgi kenkia ir trukdo įprastoms teisėtvarkos ir teisminėms prieš įtariamuosius terorizmu nukreiptoms procedūroms;

42.   pabrėžia, kad nuo 2001 m. pabaigos iki 2005 m. pabaigos Europos oro erdvėje ir Europos oro uostuose buvo atlikti mažiausiai 1245 CŽV kontroliuojami skrydžiai , prie kurių reikėtų pridėti nenustatytą tuo pačiu tikslu atliekamų karinių skrydžių skaičių; primena, kad galėjo būti daugiau CŽV skrydžių, negu buvo patvirtinta laikinojo komiteto atliktų tyrimų metu, bet ne visi tie skrydžiai buvo naudojami ypatingajam perdavimui;

43.   smerkia tai, kad Europos valstybės, pritardamos CŽV kontroliuojamiems skrydžiams, kurie kartais buvo naudojami ypatingajam perdavimui ar neteisėtam sulaikytųjų gabenimui, arba juos toleruodamos, perleido savo oro erdvės ir oro uostų kontrolę, ir primena Europos žmogaus teisių teismo praktikoje įtvirtintus konkrečius jų įsipareigojimus, kuriuos patvirtino „Europos komisija už demokratiją per teisę“ (Venecijos komisija);

44.   išreiškia didelį susirūpinimą, kad CŽV kontroliuojamiems orlaiviams suteikti leidimai skristi ar leistis kitos šalies teritorijoje galėjo būti grindžiami, inter alia, NATO 2001 m. spalio 4 d. susitarimu dėl Šiaurės Atlanto sutarties 5 straipsnio įgyvendinimo;

45.   primena, kad Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos (Čikagos konvencijos) 1 straipsnyje nustatytas principas, kad kiekviena valstybė turi visišką ir išskirtinį virš savo teritorijos esančios oro erdvės suverenitetą ir todėl valstybės neatleidžiamos nuo visiškos atsakomybės už tai, kad jų teritorijoje, įskaitant virš jos esančią oro erdvę, būtų laikomasi žmogaus teisių;

46.   pabrėžia, kad CŽV naudojosi civilinės aviacijos taisyklėmis siekdama apeiti Čikagos konvencijoje nustatytus su valstybiniais orlaiviais, įskaitant tuos, kuriuos valdė kariuomenė arba policija, susijusius teisinius įsipareigojimus; primena, kad Čikagos konvencijos 4 straipsnyje numatyta, kad „visos pasirašančios valstybės sutinka nenaudoti civilinės aviacijos jokiems su šios Konvencijos tikslais nesuderinamiems tikslams“;

47.   patvirtina, jog, atsižvelgiant į laikinojo komiteto antrojoje darbų dalyje gautus papildomus duomenis, neįtikėtina, kad kai kurios Europos vyriausybės nežinojo apie jų teritorijoje vykdytą veiklą, susijusią su ypatingaisiais perdavimais;

48.   pabrėžia, kad laikinojo komiteto darbo dokumentuose Nr. 7 ir Nr. 8(9) pateikiami aiškūs įrodymai dėl komiteto išnagrinėtų ypatingųjų perdavimų, su CŽV susijusių įmonių, CŽV naudotų orlaivių ir Europos valstybių, kuriose leidosi CŽV kontroliuojami orlaiviai;

Italija

49.   apgailestauja, kad dabartinės ir buvusios Italijos vyriausybių atstovai, kurie yra ar buvo atsakingi už Italijos slaptąsias tarnybas, atsisakė atvykti į laikinojo komiteto posėdžius;

50.   smerkia CŽV kontroliuojamą Egipto dvasininko Abu Omaro ypatingąjį perdavimą: Abu Omarui Italijoje buvo suteiktas prieglobstis, tačiau 2003 m. vasario 17 d. jis buvo pagrobtas Milane, iš Milano į Aviano NATO karinę bazę buvo nugabentas automobiliu, o į Egiptą per Ramšteino NATO karinę bazę, Vokietiją, buvo gabenamas orlaiviu ir ten buvo laikomas incommunicado ir kankinamas;

51.   smerkia karabinierių maršalo ir tam tikrų Italijos karinės saugumo tarnybos (SISMI) pareigūnų aktyvius veiksmus pagrobiant Abu Omarą, kuriuos atskleidė teisminis tyrimas ir Milano prokuroro Armando Spataro surinkti įrodymai;

52.   daro išvadą ir smerkia faktą, kad buvęs SISMI direktorius generolas Nicolò Pollari 2006 m. kovo 6 d. kalbėdamas laikinojo komiteto posėdyje nuslėpė tiesą sakydamas, kad Italijos agentai visiškai nedalyvavo jokiuose CŽV vykdytuose grobimuose ir kad Italijos žvalgybos tarnybos nežinojo apie planą pagrobti Abu Omarą;

53.   mano, jog, atsižvelgiant į tai, kad buvo įtrauktos slaptosios tarnybos, labai tikėtina, kad dabartinė Italijos vyriausybė žinojo apie jos teritorijoje įvykusį Abu Omaro ypatingąjį perdavimą;

54.   dėkoja prokurorui Armando Spataro už jo laikinajam komitetui duotus parodymus, sveikina jo atliktą veiksmingą ir nepriklausomą tyrimą, kurio metu buvo praskleista Abu Omaro ypatingojo perdavimo uždanga, ir visiškai pritaria jo išvadoms ir sprendimui teisti 26 JAV piliečius, CŽV agentus, septynis aukštus SISMI pareigūnus, ROS karabinierių ir „Libero“ dienraščio redaktoriaus pavaduotoją; teigiamai vertina, kad Milano teisme buvo iškelta byla;

55.   apgailestauja, kad dėl Abu Omaro pagrobimo kilo pavojus prokuroro Armando Spataro tyrimui dėl teroristų tinklo, su kuriuo buvo susijęs Abu Omaras; primena, kad jei Abu Omaras nebūtų buvęs neteisėtai pagrobtas ir išgabentas į kitą valstybę, jis būtų stojęs prieš įprastą ir teisingą teismą Italijoje;

56.   pažymi, kad generolo N. Pollari liudijimo metu duoti parodymai neatitinka daugelio SISMI patalpose aptiktų ir Milano prokurorų konfiskuotų dokumentų faktų; mano, kad šie dokumentai įrodo, kad CŽV nuolat informavo SISMI apie Abu Omaro kalinimą Egipte;

57.   itin smerkia tai, kad SISMI taryba nuolat pateikinėjo klaidingą informaciją Milano prokurorams, siekdama pakenkti tyrimui dėl Abu Omaro ypatingojo perdavimo; yra itin susirūpinęs dėl to, kad paaiškėjo, jog SISMI taryba tuo pat metu siekė ir savo tikslų, taip pat dėl deramos vidaus ir vyriausybinės kontrolės trūkumo; prašo Italijos vyriausybę skubiai ištaisyti šią padėtį ir nustatyti didesnę parlamentinę ir vyriausybinę kontrolę;

58.   smerkia neteisėtą Abu Omaro ypatingąjį perdavimą tiriančių Italijos žurnalistų persekiojimą ir jų telefoninių pokalbių klausymąsi bei jų kompiuterių konfiskavimą; pabrėžia, kad šių žurnalistų liudijimas davė daug naudos laikinojo komiteto darbui;

59.   kritikuoja Italijos vyriausybę dėl to, kad jai prireikė tiek daug laiko apsispręsti nušalinti ir pakeisti generolą N. Pollari;

60.   apgailestauja, kad buvusi Italijos vyriausybė įslaptino JAV ir Italijos bendradarbiavimo kovoje su terorizmu dokumentą, kuris būtų padėjęs tiriant Abu Omaro ypatingąjį perdavimą, o dabartinė vyriausybė patvirtino šį įslaptinimą;

61.   ragina Italijos teisingumo ministrą kuo skubiau pateikti susijusių 26 JAV piliečių ekstradicijos prašymą, kad jie galėtų stoti prieš teismą Italijoje;

62.   smerkia Italijos piliečio Abou Elkassimo Britelo ypatingąjį perdavimą: Abou Elkassimą Britelą 2002 m. kovo mėn. Pakistane suėmė Pakistano policija, tardė JAV ir Pakistano pareigūnai, po to jis buvo perduotas Maroko pareigūnams ir įkalintas kalinimo įstaigoje „Temara“, kur ir dabar yra kalinimas; pabrėžia, kad kriminalinis tyrimas prieš Abou Elkassimą Britelą Italijoje buvo nutrauktas nepateikus kaltinimų;

63.   apgailestauja, kad kaip rodo Abou Elkassimo Britelo advokato laikinajam komitetui pateiki dokumentai, Italijos vidaus reikalų ministras tuo metu „nuolat bendradarbiavo“ su užsienio slaptosiomis tarnybomis dėl Abou Elkassimo Britelo bylos po jo arešto Pakistane;

64.   ragina Italijos vyriausybę imtis konkrečių veiksmų, kad Abou Elkassimas Britelas ir Abu Omaras nedelsiant būtų paleisti ir pastarajam būtų galima pateikti kaltinimus Milano teisme;

65.   labai apgailestauja, kad CŽV, vykdydama Mahero Araro, kuris liudijo laikinajame komitete, ypatingąjį perdavimą iš Jungtinių Amerikos Valstijų į Siriją per Romą, naudojosi Italijos teritorija orlaiviui nusileisti;

66.   pažymi CŽV kontroliuojamų orlaivių, kurie kai kuriais atvejais atvyko iš su ypatingojo perdavimo maršrutais ir sulaikytųjų gabenimu susijusių valstybių ar buvo su tokiomis valstybėmis susiję, 46 nusileidimo atvejus Italijos oro uostuose ir reiškia didelį susirūpinimą dėl šių skrydžių tikslo; smerkia faktą, kad Italijos oro uostuose leidosi orlaiviai, kuriuos CŽV kitais atvejais panaudojo šių asmenų ypatingiesiems perdavimams: Bishero Al-Rawi, Jamilo El-Bannos, Abou Elkassimo Britelo, Khaledo El-Masri, Binyamo Mohammedo, Abu Omaro ir Mahero Araro, taip pat Ahmedo Agizos ir Mohammedo El Zari perdavimui;

Jungtinė Karalystė

67.   apgailestauja dėl to, kaip Britanijos vyriausybei atstovaujantis Europos ministras bendradarbiavo su laikinuoju komitetu; yra itin nustebęs ministro nusiųstu laišku Europos Parlamento Pirmininkui, ir remia laikinojo komiteto pirmininko nusiųstą atsakymą, kuriuo ginamas Europos Parlamento darbas;

68.   dėkoja visų partijų parlamentinei grupei dėl ypatingųjų perdavimų (angl. APPG), kurią sudaro Bendruomenių rūmų ir Lordų rūmų nariai, už jos darbą ir daugelio labai svarbių dokumentų pateikimą laikinojo komiteto delegacijai Londone;

69.   smerkia Irako piliečio ir Jungtinės Karalystės gyventojo Bishero Al-Rawi ir Jordanijos piliečio ir Jungtinės Karalystės gyventojo Jamilo El-Bannos ypatinguosius perdavimus: šiuos asmenis 2002 m. lapkričio mėn. Gambijoje areštavo Gambijos pareigūnai ir perdavė JAV agentams, tuomet šie asmenys buvo nuskraidinti į Afganistaną, o iš ten į Gvantanamą, kur dabar jie ir yra kalinami be teismo ir negauna jokios teisinės pagalbos;

70.   atkreipia dėmesį į tai, kad iš Jungtinės Karalystės saugumo tarnybos „MI5“ telegramų nenurodytai užsienio vyriausybei, perduotų Visų partijų parlamentinės grupės (angl. APPG) pirmininkui Andrew Tyrie, matyti, kad Bishero Al-Rawi ir Jamilo El-Bannos pagrobimą palengvino iš dalies klaidinga informacija, kurią pateikė Jungtinės Karalystės saugumo tarnyba;

71.   kritikuoja Jungtinės Karalystės vyriausybės nenorą suteikti konsulinę pagalbą Bisherui Al-Rawi ir Jamilui El-Bannai remiantis tuo, kad jie nėra Jungtinės Karalystės piliečiai;

72.   smerkia daugkartinį Etiopijos piliečio ir Jungtinės Karalystės gyventojo Binyamo Mohammedo ypatingąjį perdavimą; pažymi, kad Binyamas Mohammedas buvo laikomas mažiausiai dviejose slaptose įkalinimo įstaigose bei karo kalėjimuose;

73.   yra labai sujaudintas Binyamo Mohammedo advokato parodymų laikinajam komitetui delegacijos į Jungtinę Karalystę metu, kadangi advokatas papasakojo apie baisius kankinimus, kuriuos teko patirti jo klientui;

74.   pažymi, kad APPG pirmininkui Andrew Tyrie pateiktos Jungtinės Karalystės saugumo tarnybos telegramos nenustatytai užsienio valstybės vyriausybei leidžia daryti prielaidą, kad Bishero Al-Rawi ir Jamilo El-Bannathato pagrobimą palengvino iš dalies klaidinga Jungtinės Karalystės slaptosios tarnybos „MI5“ suteikta informacija;

75.   pabrėžia, kad buvęs Jungtinės Karalystės užsienio ir bendrųjų reikalų valstybės sekretorius Jack Straw 2005 m. gruodžio mėn. pripažino, kad Jungtinės Karalystės pareigūnai buvo susitikę su Binyamu Mohammedu, kai jis buvo suimtas Pakistane; pažymi, kad kai kuriuos Maroko pareigūnų Binyamui Mohammedui pateiktus klausimus inspiravo Jungtinės Karalystės pareigūnų suteikta informacija;

76.   dėkoja buvusiam Jungtinės Karalystės ambasadoriui Uzbekistane Craigui Murray už jo labai vertingus parodymus laikinajam komitetui apie keitimąsi duomenimis, gautais kankinimo būdu, ir už buvusio Jungtinės Karalystės užsienio ir bendrųjų reikalų departamento teisinio patarėjo Michaelo Woodo teisinės nuomonės kopijos pateikimą;

77.   piktinasi Michaelo Woodo teisine nuomone, kurioje sakoma, sakoma, kad JT konvencijoje dėl kankinimo ir kitokio žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio arba baudimo iš esmės nedraudžiamas kankinimo būdu išgautos informacijos „gavimas ar turėjimas“, jei kankinimuose nedalyvaujama tiesiogiai; reiškia pasipiktinimą bet kokiu informacijos išgavimu kankinant, kad ir kas dalyvautų tą darant;

78.   išreiškia didelį susirūpinimą dėl CŽV kontroliuojamų orlaivių, kurie daugeliu atvejų atvyko ypatingojo perdavimo maršrutais ir iš su sulaikytųjų gabenimu susijusių valstybių ar buvo su tokiomis valstybėmis susiję, 170 nusileidimo atvejų Jungtinės Karalystės oro uostuose; smerkia faktą, kad Jungtinės Karalystės oro uostuose leidosi orlaiviai, kuriuos CŽV kitais atvejais panaudojo Ahmedo Agizos bei Mohammedo El-Zari išsiuntimui ir toliau nurodytų asmenų ypatingiesiems perdavimams: Bishero Al-Rawi, Jamilo El-Banno, Abou Elkassimo Britelo, Khaledo El-Masri, Binyamo Mohammedo, Abu Omaro ir Mahero Araro, taip pat Ahmedo Agizos ir Mohammedo El Zari perdavimui;

Vokietija

79.   pripažįsta gerą Vokietijos vyriausybės bendradarbiavimą suteikiant riboto naudojimo dokumentus laikinojo komiteto pirmininkui ir pranešėjui; tačiau apgailestauja, kad nė vienas Vokietijos vyriausybės atstovas nemanė esant reikalinga atvykti į laikinąjį komitetą;

80.   džiaugiasi dėl puikaus Vokietijos parlamento tyrimo komiteto darbo ir išreiškia visišką paramą komiteto darbo tęstinumui;

81.   dėkoja Miuncheno prokurorui Martinui Hofmannui už jo parodymus laikinajame komitete ir džiaugiasi dėl visų Vokietijoje vykstančių teisminių tyrimų;

82.   apgailestauja dėl to, kad Vokietijos institucijos tikrai turėjo žinių apie Vokietijos piliečio Khaledo El-Masri, kuris davė parodymus laikinajam komitetui, neteisėtą pagrobimą ir prašo Vokietijos parlamento tyrimo komiteto toliau tirti ir išaiškinti Vokietijos agentų vaidmenį šioje byloje;

83.   smerkia parodymus laikinajame komitete davusio Turkijos piliečio ir Vokietijos gyventojo Murato Kurnazo ypatingąjį perdavimą: šis asmuo buvo suimtas 2001 m. lapkričio mėn. Pakistane ir neesant jokio teisinio pagrindo bei negaudamas jokios teisinės pagalbos, Pakistano policijos buvo nugabentas per sieną į JAV dalinius Afganistane, o 2002 m. sausio mėn. pabaigoje buvo nuskraidintas į Gvantanamą, iš kur 2006 m. rugpjūčio 24 d. buvo paleistas nepateikus jokių kaltinimų ir buvo kankinamas visose vietose, kur buvo kalinamas;

84.   pažymi, kad konfidenciali institucinė informacija rodo, kad Vokietijos vyriausybė nesutiko su JAV 2002 m. pateiktu siūlymu paleisti Muratą Kurnazą iš Gvantanamo; pažymi, kad nuo 2002 m. Murato Kurnazo advokatui Vokietijos vyriausybė daug kartų pranešė, kad yra neįmanoma pradėti derybų su JAV vyriausybe dėl Murato Kurnazo paleidimo, kadangi jis yra Turkijos pilietis; pažymi, kad visuose tyrimuose jau 2002 m. spalio pabaigoje buvo padaryta išvada, kad Muratas Kurnazas nekelia jokios terorizmo grėsmės;

85.   apgailestauja dėl to, kad 2002 ir 2004 m. Vokietijos pareigūnai du kartus tardė Muratą Kurnazą Gvantaname, kur jis buvo kalinamas be jokio oficialaus kaltinimo ar teismo ir neturėjo jokios teisinės pagalbos; apgailestauja dėl to, kad Vokietijos pareigūnai atsisakė jam suteikti bet kokią pagalbą, o vienintelis jų interesas buvo apklausa;

86.   visiškai remia prokuroro Potsdame pradėtą ir 2006 m. spalio 25 d. Tiubingeno ir Karlsrūjės prokurorui perduotą tyrimą dėl nežinomų kaltininkų, siekiant nustatyti, ar prieš išsiunčiant Muratą Kurnazą į Gvantanamą su juo netinkamai elgėsi Vokietijos kariuomenės specialiosioms pajėgoms (Kommando Spezialkräfte, KSK) priklausantys Vokietijos kariai;

87.   pažymi, kad Muratui Kurnazui jo apklausų metu buvo pateikta išsamių faktų iš jo asmeninio gyvenimo; konstatuoja, kai tai sukelia įtarimą, jog Murat Kurnaz jau prieš išvykimą buvo stebimas taip intensyviai, kaip tą gali daryti tik vietos slaptosios tarnybos; ragina Vokietijos vyriausybę išsakyti savo nuomonę šiuo klausimu;

88.   vertina Vokietijos vyriausybės 2006 m. sausio mėn. iniciatyvą, dėl kurios Muratas Kurnazas buvo paleistas;

89.   smerkia ypatingąjį perdavimą Vokietijos piliečio Mohammedo Zammaro, kuris nepateikus jokių kaltinimų 2001 m. gruodžio 8 d. buvo suimtas Kasablankos oro uoste ir kalinamas bei kankinamas Maroke ir Sirijoje;

90.   pažymi, kad konfidenciali institucinė informacija rodo, kad 2001 m. lapkričio 26 d. Vokietijos federalinė kriminalinės policijos tarnyba pateikė JAV Federaliniam tyrimui biurui (FTB) duomenis apie Mohammedą Zammarą ir jo buvimo vietą ir tai palengvino Mohammedo Zammaro suėmimą;

91.   pažymi, kad po 2002 m. įvykusio Vokietijos federalinės kanceliarijos pareigūnų ir Sirijos žvalgybos pareigūnų susitikimo Vokietijos prokurorai panaikino kaltinimus keliems Sirijos piliečiams Vokietijoje, o Sirijos institucijos leido Vokietijos pareigūnams susitikti su Mohammedu Zammaru Sirijos kalėjime „Far' Falastin“ – šį faktą taip pat patvirtina konfidencialus institucinis šaltinis; apgailestauja dėl to, kad Vokietijos pareigūnai tardė Mohammedą Zammarą šiame kalėjime;

92.   ragina Vokietijos Bundestago pirmąjį tyrimo komitetą, kai bus, kaip planuojama, išplėsti jo įgaliojimai, ištirti ir neseniai paaiškėjusį ilgą laiką Vokietijoje gyvenančio Egipto piliečio Abdelo-Halimo Khafagio perdavimo atvejį, kuris, kaip manoma, 2001 m. rugsėjo mėn. buvo suimtas Bosnijoje ir Hercegovinoje įtarus jį terorizmu ir prievarta išgabentas į JAV karinės bazės „Eagle Base“ kalėjimą Tuzloje, kur jis buvo žiauriai kankinamas ir su juo buvo nežmoniškai elgiamasi;

93.   yra itin susirūpinęs dėl laikinojo komiteto turimame neslaptame dokumente esančios informacijos, iš kurios galima spręsti, kad prie Štutgarto esanti JAV karinė bazė EUCOM (angl. United States European Command) planavo mažiausiai šešis alžyriečius neteisėtai perduoti iš Tuzlos per Incirliką į Gvantanamą; ragina Vokietijos Bundestagą kuo greičiau ištirti, kiek šiuo atveju buvo nusižengta vadinamajam pajėgų statuso susitarimui arba kitiems susitarimams ir (arba) sutartims su Vokietijos teritorijoje esančiomis Amerikos pajėgomis, ar JAV karinė bazė EUCOM planavo daugiau neteisėtų perdavimų ir ar Vokietijos ryšių palaikymo pareigūnai kaip nors prie jų prisidėjo;

94.   išreiškia didelį susirūpinimą dėl CŽV kontroliuojamų orlaivių, kurie daugeliu atvejų atvyko iš valstybių, susijusių su ypatingojo perdavimo maršrutais ir sulaikytųjų gabenimu, ar buvo su tokiomis valstybėmis susijusios, 336 nusileidimo Vokietijos oro uostuose atvejų; smerkia faktą, kad Vokietijos oro uostuose leidosi orlaiviai, kuriuos CŽV kitais atvejais panaudojo Ahmedo Agizos bei Mohammedo El-Zari išsiuntimui ir toliau nurodytų asmenų ypatingiesiems perdavimams: Bishero Al-Rawi, Jamilo El-Banno, Abou Elkassimo Britelo, Khaledo El-Masri, Binyamo Mohammedo, Abu Omaro ir Mahero Araro; yra itin susirūpinęs dėl to, kad vieno iš šių susijusių skrydžių kryptis buvo Gvantanamas; ryžtingai skatina Vokietijos institucijas iki galo ištirti šio skrydžio aplinkybes;

95.   pažymi priekaištus dėl laikino terorizmu įtariamų asmenų įkalinimo ir kankinimo Manheimo Blumenau JAV kariniame kalėjime, džiaugiasi dėl Vokietijos prokuratūros atliekamo tyrimo ir tikisi, kad Vokietijos Bundestagas arba kompetentingas tyrimo komitetas minėtą atvejį ištirs išsamiau;

Švedija

96.   pažymi Švedijos vyriausybės poziciją, išreikštą jos užsienio reikalų ministro Carlo Bildto laikinajam komitetui perduotame laiške; apgailestauja, kad nė vienas vyriausybės atstovas negalėjo atvykti į laikinąjį komitetą ir pasikeisti nuomonėmis dėl jos pozicijos;

97.   smerkia faktą, kad 2001 m. gruodžio mėn. Švedija, remdamasi vien tik Egipto vyriausybės, kuri nesugeba suteikti veiksmingos apsaugos nuo kankinimų, diplomatiniu patikinimu, nors ir pripažindama, kad buvo netinkamo elgesio pavojus, išsiuntė Egipto piliečius Mohammedą El-Zari ir Ahmedą Agizą, kurie prašė prieglobsčio Švedijoje; taip pat pripažįsta, kad Švedijos vyriausybė trukdė jiems pasinaudoti pagal Europos konvenciją turimomis savo teisėmis, nepranešdama jų advokatams, kol jie neatvyko į Kairą; apgailestauja, kad Švedijos institucijos priėmė JAV pasiūlymą suteikti joms orlaivį, kuriam galiojo specialus leidimas skristi per kitos šalies teritoriją siekiant pergabenti šiuos asmenis į Egiptą;

98.   apgailestauja, kad Švedijos saugumo policija prarado Ahmedo Agizos ir Mohammedo El-Zari išsiuntimo į Egiptą, kuris vyko nesilaikant teisinės valstybės principų, vykdymo kontrolę ir liko pasyvi tuo metu, kai JAV agentai su abiem šiais vyrais netinkamai elgėsi Brommos oro uoste;

99.   pabrėžia, kad sprendimas dėl išsiuntimo buvo priimtas aukščiausiu vykdomosios valdžios lygmeniu, ir todėl jo nebuvo galima apskųsti;

100. visiškai remia JT žmogaus teisių komiteto 2006 m. lapkričio 6 d. sprendimą, kuriame sakoma, kad Švedija nesilaikė visiško kankinimų draudimo; taip pat remia JT kovos su kankinimais komiteto atskirą 2005 m. gegužės 20 d. sprendimą, kuriame daroma išvada, kad Švedija nesilaikė JT konvencijos dėl kankinimo ir kitokio žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio arba baudimo, ir sakoma, kad „diplomatinio patikinimo gavimas (iš Egipto), nepateikus jokių jo įgyvendinimo priemonių, yra nepakankama apsauga nuo šio akivaizdaus pavojaus“;

101. dėkoja Švedijos vyriausiajam parlamento ombudsmenui Matsui Melinui už jo parodymus laikinajame komitete ir džiaugiasi jo tyrimu, kurio metu daroma išvada, kad Švedijos saugumo tarnyba ir oro uosto policija „buvo nepaprastai paklusnūs Amerikos pareigūnams“ ir „prarado vykdymo kontrolę“, ir dėl to oro uoste prieš pat išgabenimą į Kairą buvo netinkamai elgiamasi su Mohammedu El-Zari ir Ahmedu Agiza, įskaitant fizinį smurtą prieš vieną iš jų ir kito žeminimą;

Austrija

102. pažymi Austrijos vyriausybės vardu pateiktus paaiškinimus raštu, bet apgailestauja, kad Austrijos vyriausybė nemanė esą reikalinga atvykti į laikinąjį komitetą ir pasikeisti nuomonėmis dėl jos pozicijos;

103. konstatuoja, kad tolesnėse dalyse kalbama apie asmenis (Massadą Omerą Behari ir Gamalą Menshawi), kurie neturėjo ir neturi Austrijos pilietybės ir kurių laisvė keliauti nėra niekaip ribojama; pažymi, kad minėtieji du asmenys išvyko savo valia, Austrijos institucijų nekontroliuojami; jie buvo suimti ne Austrijos teritorijoje ir ne Austrijos institucijų įtakos zonoje; priemonių suimti šiuos asmenis užsienio institucijos ėmėsi be Austrijos institucijų žinios; taigi, atsižvelgiant į tai, negali būti kalbama apie asmenų perdavimą užsienio žinyboms;

104. smerkia tai, kad Sudano pilietis ir nuo 1989 m. Austrijos gyventojas Masaadas Omeras Behari, kuris davė parodymus laikinajam komitetui, grįžtantis iš Sudano į Vieną buvo pagrobtas Amano oro uoste 2003 m. sausio 12 d.;

105. smerkia faktą, kad Masaadas Omeras Behari vėliau iki 2003 m. balandžio 8 d. buvo neteisėtai slaptai kalinamas netoli Amano esančiame Jordanijos generalinio žvalgybos departamento valdomame kalėjime be teismo arba teisinės pagalbos, buvo kankinamas, su juo buvo netinkamai elgiamasi iki tol, kol buvo paleistas nepateikus kaltinimų; primena, kad 2001 m. rugsėjo mėn. Austrijos institucijos buvo pradėjusios teisines procedūras prieš Masaadą Omerą Behari, tačiau jos buvo nutrauktos 2002 m. rugpjūčio mėn. nepateikus kaltinimų;

106. apgailestauja dėl to, kad, kaip minima Masaado Omero Behari pareiškime laikinajam komitetui, JAV, Austrijos ir Jordanijos institucijos galėjo bendradarbiauti dėl jo perdavimo;

107. smerkia Egipto piliečio ir Austrijos gyventojo Gamalo Menshawi, kuris 2003 m. vasario mėn. pakeliui į Meką buvo suimtas Amano oro uoste, vėliau nugabentas į Egiptą, kur be teismo ir nepaisant jo juridinių teisių buvo slaptai kalinamas iki 2005 m., pagrobimą; primena, kad Gamalui Menshawi Austrijoje niekuomet nebuvo pateikti jokie įtarimai;

108. apgailestauja, kad, nepaisant visos pateiktos informacijos, Austrijoje nebuvo pradėtas nei specialus, nei parlamentinis tyrimas dėl galimo Austrijos institucijų dalyvavimo šiuose dviejuose perdavimuose; ragina Austrijos parlamentą kuo skubiau pradėti atitinkamus tyrimus;

Ispanija

109. džiaugiasi deklaruojamu geru Ispanijos vyriausybės bendradarbiavimu su laikinuoju komitetu, ypač užsienio reikalų ministro laikinajam komitetui duotais parodymais; tačiau apgailestauja, kad Ispanijos vyriausybė galiausiai neleido Ispanijos žvalgybos tarnybų direktoriui atvykti į laikinąjį komitetą, nors jos buvo to prašoma jau keletą mėnesių;

110. dėkoja Ispanijos nacionalinio teismo (isp. Audiencia Nacional) vyriausiajam prokurorui Javierui Zaragozai ir prokurorui Vicentei Gonzálezui Motai už jų laikinajam komitetui duotus parodymus ir džiaugiasi jų vykdomais Ispanijos oro uostų naudojimo tranzitui, CŽV orlaiviams vykdant ypatingųjų perdavimų programą, tyrimais; skatina prokurorus toliau tirti su Khaledo El-Masri ypatinguoju sulaikymu susijusio orlaivio nusileidimų aplinkybes;

111. džiaugiasi „Diario de Mallorca“ vykdomu žurnalistiniu tyrimu, kuris atliko svarbų vaidmenį atskleidžiant CŽV orlaivių tranzitą per Balearų salų oro uostus ir įvardijant jų įgulas;

112. primena vyriausiojo prokuroro J. Saragosos žodžius, kad „Ispanijos vyriausybė nedarė jokių kliūčių, neprieštaravo ir netrukdė Ispanijos nacionalinio teismo tyrimui“;

113. ragina Ispanijos institucijas imtis visų reikiamų veiksmų, kad Ispanijos piliečiui Mustafai Setmariamui Nasarwhoonui, kuris 2005 m. spalio mėn. buvo pagrobtas Sirijoje ir perduotas JAV agentams, būtų leista stoti prieš sąžiningą kompetentingų teisinių institucijų teismą;

114. išreiškia didelį susirūpinimą dėl CŽV kontroliuojamų orlaivių, kurie daugeliu atvejų atvyko iš valstybių, susijusių su ypatingojo perdavimo maršrutais ir sulaikytųjų gabenimu, ar buvo su tokiomis valstybėmis susiję, 68 nusileidimo Ispanijos oro uostuose atvejų; smerkia faktą, kad Ispanijos oro uostuose leidosi orlaiviai, kurie remiantis Ispanijoje ir Italijoje vykstančiais teisiniais tyrimais kitose šalyse galėjo būti panaudoti ypatingiesiems perdavimams šių asmenų: Ahmedo Agizos, Mohammedo El-Zari, Bishero Al-Rawi, Jamilo El-Bannos, Abou Elkassimo Britelo, Khaledo El-Masri, Binyamo Mohammedo, Abu Omaro ir Mahero Araro; yra itin susirūpinęs dėl to, kad trijų iš šių susijusių skrydžių atvykimo ar išvykimo kryptis buvo Gvantanamas; ryžtingai skatina Ispanijos prokurorus toliau tirti šių skrydžių aplinkybes;

Portugalija

115.  pritaria susitikimui su Portugalijos užsienio reikalų ministru Lisabonoje ir tam, kad Portugalijos vyriausybė pateikė dokumentus ir paaiškinimus; apgailestauja, kad Portugalijos valdžios institucijos negalėjo ar nenorėjo atsakyti į visus klausimus, kuriuos iškėlė laikinojo komiteto delegacija Portugalijoje;

116. prašo Portugalijos valdžios institucijų ištirti Abdurahmano Khadro, kuris tariamai buvo gabenamas orlaiviu „Gulfstream IV N85VM“ iš Gvantanamo į Tuzlą Bosnijoje ir Hercegovinoje 2003 m. lapkričio 6 d. su nusileidimu Santa Marijoje, Azorų salose, 2003 m. lapkričio 7 d.; ragina Portugalijos valdžios institucijas ištirti šią bylą ir kitas, susijusias su galimomis aukomis, gabentomis per Portugaliją, siekiant nustatyti, ar turėtų būti atlyginama už žmogaus teisių pažeidimus;

117. džiaugiasi, kad 2006 m. rugsėjo 26 d. buvo įkurta ministerijų darbo grupė, o 2006 m. spalio 13 d. įsigaliojo reglamentas, kuriuo numatoma, kad Portugalijos pasienio institucijoms turi būti pateikti privačių skrydžių įgulos narių ir keleivių sąrašai;

118.  apgailestauja, kad buvę gynybos ministras Paulo Portas ir vidaus reikalų ministras António Figueiredo Lopes atmetė kvietimą susitikti su laikinojo komiteto delegacija;

119. pažymi, kad kai kurie iš šių 91 nusileidimo Portugalijoje atvejų padėjo CŽV ir JAV kariuomenės organams atlikti šių asmenų ypatinguosius perdavimus: Ahmedo Agizos, Mohammedo El-Zari, Bishero Al-Rawi, Jamilo El-Bannos, Khaledo El-Masri, Binyamo Mohammedo ir Abu Omaro; yra itin susirūpinęs dėl to, kad trys iš minėtų lėktuvų atvyko iš Gvantanamo ar išvyko į jį; pažymi, kad Mahero Araro ir Abou Elkassimo Britelo perdavimuose dalyvavę orlaiviai leidosi Portugalijoje grįždami;

120. reiškia didelį susirūpinimą papildomu laikinojo komiteto gautu sąrašu, kurio tikslumo Portugalijos vyriausybė nepaneigė ir iš kurio matyti, kad, be minėto 91 nusileidimo, o iš įvairių šalių į Gvantanamą arba iš jo skrendantys orlaiviai Portugalijos Lajes ir Santa Marijos oro uostuose nuo 2002 m. sausio 11 d. iki 2006 m. birželio 24 d. nusileido 17 kartų;

Airija

121. pritaria parodymams, kuriuos Airijos vyriausybės vardu laikinajam komitetui davė Airijos užsienio reikalų ministras, taip pat tam, kad šis ministras akivaizdžiai kritikuoja ypatingojo perdavimo procesą; vis dėlto pažymi, kad ministras neatsakė į visus klausimus, susijusius su įtarimais, jog Airijos oro uostais galėjo naudotis CŽV orlaiviai, vykstantys į ypatingojo perdavimo misijas arba iš jų (kaip Abu Omaro atveju);

122.  dėkoja Airijos žmogaus teisių komisijai (angl. IHRC) už tai, kad pateikė liudijimus laikinajam komitetui, ir pritaria šios komisijos požiūriui jog dėl to, kad Airijos vyriausybė pripažįsta diplomatinius patikinimus, Airijos įsipareigojimai žmogaus teisių atžvilgiu neįvykdomi, nes pagal šiuos įsipareigojimusvyriausybės turi aktyviai siekti užkirsti kelią bet kokiems veiksmams, kurie galėtų kokiu nors būdu lengvinti kankinimus ar blogą elgesį Airijoje arba užsienyje; apgailestauja dėl Airijos vyriausybės sprendimo kol kas nesilaikyti IHRC patarimų šiuo klausimu; pažymi, kad tarp IHRC ir Airijos vyriausybės nuolat vyksta derybos;

123.  išreiškia didelį susirūpinimą dėl CŽV kontroliuojamų orlaivių, kurie daugeliu atvejų atvyko ypatingojo perdavimo maršrutais ir iš su sulaikytųjų gabenimu susijusių valstybių ar buvo su tokiomis valstybėmis susiję, 147 nusileidimo atvejų Airijos oro uostuose; smerkia faktą, kad Airijos oro uostuose leidosi orlaiviai, kuriuos CŽV kitais atvejais panaudojo Ahmedo Agizo bei Mohammedo El-Zari išsiuntimui ir toliau nurodytų asmenų ypatingiesiems perdavimams: Bishero Al-Rawi, Jamilo El-Banno, Abou Elkassimo Britelo, Khaledo El-Masri, Binyamo Mohammedo, Abu Omaro ir Mahero Araro;

124.  pažymi, kad Airijos parlamentas neprižiūri nei Airijos, nei užsienio šalių žvalgybos tarnybų ir kad dėl to atsiranda didelių galimybių piktnaudžiauti;

125.   mano, kad nesant atsitiktiniu pagrindu atliekamų kratų sistemos šis draudimas turėtų būti taikomas visiems Airijoje besileidžiantiems CŽV kontroliuojamiems orlaiviams;

126.   ragina Airijos vyriausybę atsižvelgiant į laikinojo komiteto nustatytus faktus sutikti pradėti parlamentinį tyrimą dėl Airijos teritorijos naudojimo CŽV perdavimo maršrutams;

Graikija

127. išreiškia didelį susirūpinimą dėl CŽV kontroliuojamų orlaivių, kurie daugeliu atvejų atvyko ypatingojo perdavimo maršrutais ir iš su sulaikytųjų gabenimu susijusių valstybių ar buvo su tokiomis valstybėmis susiję, 64 nusileidimo atvejų Graikijos oro uostuose; smerkia faktą, kad Graikijos oro uostuose leidosi orlaiviai, kuriuos CŽV kitais atvejais panaudojo šių asmenų ypatingiesiems perdavimams: Ahmedo Agizos, Mohammedo El-Zari, Bishero Al-Rawi, Jamilo El-Bannos, Abou Elkassimo Britelo, Khaledo El-Masri, Binyamo Mohammedo ir Mahero Araro;

Kipras

128. išreiškia didelį susirūpinimą dėl CŽV kontroliuojamų orlaivių, kurie daugeliu atvejų atvyko ypatingojo perdavimo maršrutais ir iš su sulaikytųjų gabenimu susijusių valstybių ar buvo su tokiomis valstybėmis susiję, 57 nusileidimo atvejų Kipro oro uostuose; smerkia faktą, kad Kipro oro uostuose leidosi orlaiviai, kuriuos CŽV kitais atvejais panaudojo šių asmenų ypatingiesiems perdavimams: Ahmedo Agizos, Mohammedo El-Zari, Bishero Al-Rawi, Jamilo El-Bannos, Abou Elkassimo Britelo, Khaledo El-Masri, Binyamo Mohammedo ir Abu Omaro;

Danija

129. džiaugiasi Danijos valdžios institucijų bendradarbiavimu, tačiau apgailestauja, kad nė vienas vyriausybės atstovas nemanė, jog reikalinga atvykti į laikinąjį komitetą;

Belgija

130.  ragina Belgiją atskleisti visų vykusių tyrimų rezultatus ir apgailestauja, kad Belgija neatliko išsamaus tyrimo dėl lėktuvų, tikrai dalyvavusių perdavimo programoje arba gabenusių sulaikytuosius ir naudojusių Belgijos oro uostus ir oro erdvę;

131.  pažymi Belgijos senato pirmininkės Annos-Marie Lizin pareiškimus ir nurodo Belgijos senato ataskaitos išvadas, kuriose apgailestaujama dėl nepakankamo Belgijos žvalgybos tarnybų ir Belgijos institucijų bendradarbiavimo su laikinuoju komitetu;

Turkija

132. yra labai susirūpinęs dėl Turkijos valdžios institucijų neveiklumo vykdant savo piliečio Murato Kurnazo diplomatinę apsaugą bei dėl to, kad ji nesiėmė jokių veiksmų, kad išlaisvintų jį iš Gvatanamo kalėjimo;

133. apgailestauja, kad buvo priešingai – valdžios institucijos neteisėtai sulaikė savo pilietį, kad jis būtų tardomas Gvatanamo kalėjime;

134. apgailestauja, kad Turkijos valdžios institucijos tylėjo apie tai, kad jų teritorija buvo panaudota kaip tarpinio nusileidimo vieta lėktuvui, kuris į Gvatanamo kalėjimą gabeno šešis iš Alžyro kilusius Bosnijos piliečius ir (arba) gyventojus, neteisėtai sulaikytus Bosnijoje ir Hercegovinoje;

Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija

135. pabrėžia, kad 2006 m. balandžio mėn. laikinojo komiteto delegaciją Skopjėje priėmė respublikos prezidentas, vyriausybės nariai ir kiti pareigūnai, ir dėkoja jiems už tai; tačiau pažymi, kad Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos institucijos nepakankamai ištyrė Khaledo El-Masri bylą;

136. smerkia Vokietijos piliečio Khaledo El-Masri ypatingąjį perdavimą: šis asmuo buvo pagrobtas 2003 m. gruodžio 31 d. Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos pasienio kontrolės punkte Tabanovce, neteisėtai laikomas Skopjėje nuo 2003 m. gruodžio 31 d. iki 2004 m. sausio 24 d., o 2004 m. sausio 23 ir 24 d. buvo išgabentas į Afganistaną, kur buvo laikomas iki 2004 m. gegužės mėn. ir su šiuo asmeniu buvo žeminamai ir nežmoniškai elgiamasi;

137. ragina Tarybą ir jos BUSP vyriausiąjį įgaliotinį suteikti daugiau informacijos apie tai, kad ES policijos misija („Proxima“) buvo įtraukta į buvusios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos vidaus reikalų ministeriją ir dalyvavo Makedonijos saugumo ir kontržvalgybos tarnybos darbe tuo metu, kai Khaledas El-Masri buvo perduotas CŽV; pageidautų sužinoti, ar tiesa, kad Taryba apklausė „Proxima“ misijoje dalyvavusius ES darbuotojus, siekdama įvertinti, kokią informaciją jie turi apie Khaledo El-Masri bylą; jeigu taip, prašo Tarybą pateikti Parlamentui visą informaciją apie šį tyrimą;

138. visiškai pritaria preliminariems Miuncheno prokuroro Martino Hofmanno tyrimų duomenims, kad nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų Khaledo El-Masri pateikiamą įvykių versiją;

139. labai apgailestauja dėl to, kad Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos institucijos nesugebėjo įvykdyti 2006 m. liepos 6 d. laikinojo komiteto pranešime pateiktų rekomendacijų;

140. dar kartą pabrėžia, kad tikimasi, kad Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos institucijos atliks tyrimus; ragina naujai išrinktą Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos parlamentą kaip galima greičiau sudaryti Khaledo El-Masri bylos tyrimo komitetą ir pradėti visapusiškai bendradarbiauti su Vokietijos parlamento vykdomo tyrimo atstovais;

Bosnija ir Hercegovina

141. džiaugiasi tuo, kad Bosnijos ir Hercegovinos vyriausybė yra vienintelė Europos vyriausybė, kuri neneigia dalyvavusi savo keturių piliečių ir dviejų gyventojų, kurie visi yra Alžyro kilmės, ypatingajame perdavime, ir pabrėžia, kad Bosnijos ir Hercegovinos vyriausybė yra vienintelė Europos vyriausybė, kuri prisiėmė oficialią atsakomybę už savo neteisėtus veiksmus; tačiau apgailestauja, kad veiksmai, kurių ėmėsi Bosnija ir Hercegovina, dar nesibaigė šešių vyrų paleidimu iš Gvantanamo;

142. smerkia minėtųjų šešių asmenų, kurie 2002 sausio 17 d. buvo pagrobti Sarajeve, perduoti JAV kareiviams ir nuskraidinti į Gvantanamą, kur tebėra kalinami be teismo ir teisinių garantijų, ypatingąjį perdavimą;

143. pažymi buvusio tarptautinės bendruomenės aukštojo atstovo Bosnijoje ir Hercegovinoje Wolfgango Petritscho ir buvusio Bosnijos ir Hercegovinos žmogaus teisių rūmų pirmininko Michèlio Picardo laikinajam komitetui duotus parodymus, kuriuose teigiama, kad tarptautinės bendruomenės atstovai Bosnijoje ir Hercegovinoje buvo deramai informuoti apie gresiantį minėtų šešių vyrų perdavimą JAV pajėgoms dar prieš prasidedant šiems įvykiams; šiuo požiūriu smerkia valstybes nares, kad jos nesiėmė veiksmų;

144. apgailestauja dėl to, kad Bosnijoje ir Hercegovinoje atstovaujama tarptautinė bendruomenė nekreipė dėmesio į faktą, kad nebuvo vykdomas Aukščiausiojo teismo ir Bosnijos ir Hercegovinos žmogaus teisių rūmų sprendimas, įsakantis paleisti minėtus asmenis iš nelaisvės;

145. pabrėžia, kad, remiantis iš minėtųjų šešių asmenų advokatų gauta informacija, Bosnijos ir Hercegovinos vyriausybė patyrė beprecedentį JAV vyriausybės spaudimą, kurio metu buvo grasinama uždaryti ambasadą, atšaukti visą personalą ir nutraukti diplomatinius santykius su Bosnija ir Hercegovina, jei pastaroji tučtuojau nesuims minėtųjų šešių asmenų, kaltinamų terorizmu;

146. pažymi, kad Wolgangas Petritschas patvirtino, jog Jungtinės Valstijos darė didelį spaudimą Bosnijos ir Hercegovinos institucijoms ir tarptautinei bendruomenei, kad jos netrukdytų perdavimams ir kad ypač tarptautinių NATO vadovaujamų stabilizavimo pajėgų vadas atmetė bet kokį jo veiklos tyrimą, nes jis veikė kaip JAV kariuomenės pareigūnas;

Kitos Europos valstybės

147. pažymi CŽV kontroliuojamų orlaivių, kurie daugeliu atvejų atvyko ypatingojo perdavimo maršrutais ir iš su sulaikytųjų gabenimu susijusių valstybių ar buvo su tokiomis valstybėmis susiję, nusileidimo atvejus kitų Europos valstybių oro uostuose ir reiškia didelį susirūpinimą dėl šių skrydžių tikslo; ragina tų valstybių vyriausybes pradėti atitinkamus šio klausimo tyrimus;

Slaptos įkalinimo įstaigos

148. džiaugiasi dėl organizacijos „Human Rights Watch“, laikraščio „The Washington Post“ ir televizijos „ABC News“ atliktų tyrimų dėl slaptų įkalinimo įstaigų veikimo Europoje;

149. primena, kad kai kuriems „The Washington Post“ ir „ABC News“ žurnalistams, kaip jie patys patvirtino laikinajam komitetui, buvo daromas spaudimas neminėti Rytų Europos valstybių Lenkijos ir Rumunijos, kur buvo įkurtos slaptos įkalinimo įstaigos;

150. pabrėžia, kad terminas „slapta įkalinimo įstaiga“ nėra taikomas vien tik kalėjimams, tačiau jis apima visas vietas, kur asmenys laikomi incommunicado, pvz., privačius apartamentus, policijos nuovadas ar viešbučių kambarius, kaip Khaledo El-Masri atveju Skopjėje;

151. išreiškia didelį susirūpinimą, kad kai kuriais atvejais laikinos slaptos įkalinimo įstaigos Europos valstybėse buvo įrengtos JAV karinėse bazėse;

152. ragina deramai įgyvendinti dvišalius susitarimus, susitarimus dėl pajėgų statuso ir (valstybių narių ir trečiųjų šalių) susitarimus dėl karinių bazių siekiant užtikrinti, kad būtų kontroliuojama, kaip laikomasi žmogaus teisių, ir tam tikrais atvejais peržiūrėti šiuos susitarimus ir šiuo tikslu atnaujinti derybas dėl jų; pabrėžia, kad anot Europos Tarybos Venecijos komisijos, Europos Tarybos šalyse narėse esančių užsienio karinių bazių teisinio reglamentavimo sistema turi leisti joms panaudoti pakankamai galių, kad įvykdytų savo įsipareigojimus užtikrinti žmogaus teisių laikymąsi;

153. šiuo požiūriu pažymi teiginius dėl JAV Coleman Barracks Manheime, Vokietijoje, ir ragina teisėsaugos organus ir Vokietijos Bundestago tyrimo komitetą toliau tirti šią bylą;

154. apgailestauja, kad Europos valstybės per mažai kontroliavo jų teritorijose esančias JAV karines bazes; tačiau primena, kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (EŽTK) visos valstybės įsipareigoja vykdyti jurisdikciją visoje savo teritorijoje, įskaitant užsienio karines bazes;

155. primena, kad pagal EŽTK visi kalinimo atvejai turi būti teisėti ir vykdomi tik laikantis nacionaliniuose ar tarptautiniuose įstatymuose numatytų procedūrų;

156. primena, kad skiriant arba vykdant slaptus įkalinimus, dėl kurių žmonės „dingsta“, jau savaime šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir kad tiesioginis ir netiesioginis Europos valstybės bendradarbiavimas užtraukia atsakomybę pagal EŽTK;

Rumunija

157. džiaugiasi dėl Rumunijos institucijų puikaus svetingumo ir puikaus bendradarbiavimo su laikinuoju komitetu, įskaitant susitikimus su vyriausybės nariais, bei ad hoc tyrimo komiteto Rumunijos Senate įsteigimu;

158. tačiau atkreipia dėmesį į Rumunijos institucijų nenorą išsamiai ištirti slaptų įkalinimo įstaigų Rumunijos teritorijoje buvimą;

159. apgailestauja, kad visa Rumunijos tyrimo komiteto pateikta ataskaita buvo slapta, išskyrus 7 skyriuje pateiktas išvadas, kuriose kategoriškai neigiama galimybė, kad slaptos įkalinimo įstaigos galėjo būti įrengtos Rumunijos teritorijoje; apgailestauja, kad Rumunijos tyrimo komitetas nesurinko įrodymų iš žurnalistų, NVO ar oro uoste dirbančių pareigūnų ir dar nepateikė laikinajam komitetui ataskaitos, nors buvo įsipareigojęs tą padaryti; apgailestauja, kad atsižvelgiant į šiuos aspektus Rumunijos tyrimo komiteto ataskaitoje padarytos išvados yra skubotos ir paviršutiniškos; tačiau pažymi tyrimo komiteto pirmininkės laikinojo komiteto delegacijai išsakytą ketinimą laikyti šias išvadas negalutinėmis;

160. apgailestauja dėl to, kad per mažai buvo kontroliuojamas Nr. N478GS registruotas orlaivis „Gulfstream“, kuris 2004 m. gruodžio 6 d. patyrė avariją leisdamasis Bukarešte; primena, kad orlaivis pakilo iš Bagramo oro bazės Afganistane ir kad septyni orlaivio gabenti keleiviai dingo iškart po avarijos; tačiau vertina Rumunijos institucijų gerą bendradarbiavimą, nes laikinajam komitetui buvo pateikta ataskaita apie avariją;

161. yra labai susirūpinęs, kad, užuot pasielgusios, kaip turėjo pasielgti bet kuri demokratinė šalis, Rumunijos institucijos nesulaikė nė vieno asmens ir neinicijavo oficialaus tyrimo proceso dėl Nr. N478GS registruoto orlaivio „Gulfstream“ keleivio, pas kurį buvo rastas „Beretta“, kurio kalibras „9mm Parabellum“, pistoletas su amunicija;

162. išreiškia didelį susirūpinimą dėl CŽV kontroliuojamų orlaivių, kurie daugeliu atvejų atvyko ypatingojo perdavimo maršrutais ir iš su sulaikytųjų gabenimu susijusių valstybių ar buvo su tokiomis valstybėmis susiję, 21 nusileidimo atvejo Rumunijos oro uostuose; smerkia faktą, kad Rumunijos oro uostuose leidosi orlaiviai, kuriuos CŽV kitais atvejais panaudojo Ahmedo Agizos bei Mohammedo El-Zari išsiuntimui ir toliau nurodytų asmenų ypatingiesiems perdavimams: Bishero Al-Rawi, Jamilo El-Banno, Abou Elkassimo Britelo, Khaledo El-Masri, Binyamo Mohammedo ir Abu Omaro; yra itin susirūpinęs dėl to, kad dviejų iš šių susijusių skrydžių atvykimo ar išvykimo kryptis buvo Gvantanamas; ryžtingai skatina Rumunijos institucijas toliau tirti šių skrydžių aplinkybes;

163. išreiškia didelį susirūpinimą dėl to, kad Rumunijos institucijos galėjo nepakankamai kontroliuoti JAV veiksmus karinėje bazėje Kogalniceanu oro uoste;

164. negali atmesti, remdamasis Rumunijos institucijų pareiškimais laikinojo komiteto delegacijai Rumunijoje, galimybės, kad JAV slaptosios tarnybos Rumunijoje veikė nelegaliai ir kad nebuvo pateikta jokių tvirtų įrodymų, kuriais būtų galima paneigti teiginius, kad Rumunijoje veikė slapta įkalinimo įstaiga;

Lenkija

165. apgailestauja dėl akivaizdaus Lenkijos vyriausybės bendradarbiavimo su laikinuoju komitetu trūkumo, ypač tinkamai priimant laikinojo komiteto delegaciją; labai apgailestauja, kad visi kviestieji Lenkijos vyriausybės ir parlamento atstovai atsisakė susitikti su laikinuoju komitetu;

166. mano, kad toks požiūris parodė bendrą Lenkijos vyriausybės rodomą laikinojo komiteto ir jo tikslo ištirti teiginius ir nustatyti faktus ignoravimą;

167. apgailestauja, kad nebuvo įkurtas specialus tyrimo komitetas ir kad Lenkijos parlamentas neatliko nepriklausomo tyrimo;

168. primena, kad 2005 m. gruodžio 21 d. Specialiosios tarnybos komitetas slaptai posėdžiavo su Specialiąją tarnybą koordinuojančiu ministru ir abiejų žvalgybos tarnybų vadovais; pabrėžia, kad posėdis vyko greitai ir slapta, nebuvo išklausyti jokie parodymai, neatlikti jokie tyrimai; pabrėžia, kad toks tyrimas negali būti laikomas nepriklausomu tyrimu ir apgailestauja, kad komitetas neišleido jokio dokumento, o tik pateikė su tuo susijusį vieną pareiškimą;

169. išreiškia didelį susirūpinimą dėl CŽV kontroliuojamų orlaivių, kurie daugeliu atvejų atvyko ypatingojo perdavimo maršrutais ir iš su sulaikytųjų gabenimu susijusių valstybių ar buvo su tokiomis valstybėmis susiję, 11 nusileidimo atvejų Lenkijos oro uostuose; smerkia faktą, kad Lenkijos oro uostuose leidosi orlaiviai, kuriuos CŽV kitais atvejais panaudojo Ahmedo Agizos bei Mohammedo El-Zari išsiuntimui ir toliau nurodytų asmenų ypatingiesiems perdavimams: Bishero Al-Rawi, Jamilo El-Bannos, Abou Elkassimo Britelo, Khaledo El-Masri ir Binyamo Mohammedo;

170. apgailestauja, kad laikinojo komiteto delegacijos Lenkijoje išklausytuose parodymuose buvo pateikiami prieštaringi pareiškimai ir painiava apie anksčiau minėtų CŽV kontroliuojamų skrydžių įrašus – iš pradžių buvo sakoma, kad įrašai neišsaugoti, vėliau buvo teigiama, kad įrašai tikriausiai buvo laikomi oro uoste, ir galiausiai buvo pasakyta, kad įrašus Lenkijos vyriausybė nusiuntė Europos Tarybai; pripažįsta, kad 2006 m. lapkričio mėn. Szymany oro uosto vadovybė suteikė laikinajam komitetui dalinę informaciją apie skrydžių įrašus;

171. dėkoja buvusiai Szymany oro uosto direktorei Mariolai Przewlockai už vertingus parodymus laikinajam komitetui; pažymi, kad 2006 m., iš karto po to, kai buvo viešai paskelbti jos parodymai, ji buvo apklausta dėl vėlyvo CŽV skrydžių tyrimo;

172. pažymi, kad remiantis įvairiais šaltiniais, keli vertingi sulaikytieji, kurie 2003 m. buvo slaptai laikomi Afganistane, buvo išgabenti iš šalies 2003 m. rugsėjo ir spalio mėn.; susirūpinęs pabrėžia, kad CŽV ypatingiesiems perdavimams naudojamas orlaivis „Boeing 737“, registracijos Nr. N313P, 2003 m. rugsėjo 22 d. iš Kabulo atskrido į Szymany oro uostą ir po to išskrido į Gvantanamą;

173. primena, kad minėtam orlaiviui nusileidus Szymany oro uoste orlaivyje buvo septyni komandos nariai ir penki keleiviai, kuriems nebuvo taikomos muitinės procedūros;

174. atkreipia dėmesį į Szymany oro uosto darbuotojų pareiškimus, anot kurių:

–       2002 m. du orlaiviai „Gulfstream“, o 2003 m. keturi orlaiviai „Gulfstream“ su civiliniais registracijos numeriais buvo pastatyti oro uosto pakraštyje, šie orlaiviai neperėjo muitinės procedūrų;

–       įsakymus dėl minėtų orlaivių atvykimo duodavo regioninė sienų apsaugos tarnyba, buvo pabrėžiama, kad oro uosto institucijos negali artintis prie orlaivių, o šiais orlaiviais pasirūpins vien tik karinis personalas ir tarnybos, o oro uosto personalui reikės tik sutvarkyti techninius nusileidimo aspektus;

–       pasak buvusio oro uosto aukšto pareigūno, prie orlaivio negalėjo artintis joks Lenkijos civilinis ar karinis personalas;

–       buvo mokamas didesnis nei įprastai nusileidimo mokestis, mokama grynaisiais – paprastai 2000–4000 eurų;

–       šių atvykstančių orlaivių laukdavo vienas ar du automobiliai;

–       automobiliai turėjo registracijos numerius, prasidedančius raide „K“ – tokie numeriai siejami su netoliese prie Stare Kiejkuty esančia žvalgybos mokymo baze;

–       vieną kartą dalyvavo greitosios medicininės pagalbos automobilis, priklausęs policijos akademijai arba karinei bazei;

–       vienas oro uosto darbuotas pranešė, kad kartą jis sekė automobilius ir matė, kaip jie važiavo Stare Kiejkuty esančio žvalgybos mokymo centro link;

175. patvirtina, kad netrukus po 2006 m. rugsėjo 6 d. prezidento George’o W. Busho pareiškimų ir remiantis šiais pareiškimais buvo paskelbtas 14 sulaikytųjų, kurie buvo atgabenti iš slaptos įkalinimo įstaigos Gvantaname, sąrašas; pažymi, kad septyni iš keturiolikos sulaikytųjų buvo minimi pranešime, kurį prieš devynis mėnesius 2005 m. gruodžio 5 d. paskelbė „ABC News“, tačiau netrukus pašalino iš „ABC“ tinklalapio ir kuriame taip pat buvo dvylikos svarbiausiųjų „Al Qaeda“ įtariamųjų, laikomų Lenkijoje, vardai;

176. ragina Lenkijos parlamentą įkurti tinkamą tyrimo komitetą, kuris būtų nepriklausomas nuo vyriausybės ir galėtų atlikti rimtus ir išsamius tyrimus;

177. apgailestauja, kad Lenkijos žmogaus teisių NVO ir tyrimus atliekantys žurnalistai susidūrė su nepakankamu vyriausybės bendradarbiavimu bei atsisakymu pateikti informaciją;

178. mano, kad remiantis pateiktais rimtais įrodymais neįmanoma pripažinti, kad Lenkijoje buvo slaptų sulaikymo centrų;

179. su susirūpinimu pažymi, kad iš oficialaus 2006 m. kovo 10 d. užsienio reikalų ministro pavaduotojo Witoldo Waszykowskio atsakymo Terry Davisui matyti, kad egzistavo slapti bendradarbiavimo susitarimai, kuriuos parafavo pačios abiejų šalių slaptosios tarnybos ir kuriuose numatyta, kad užsienio slaptųjų tarnybų veiklai netaikoma Lenkijos teisėsaugos institucijų jurisdikcija; taip Lenkija atsisako suvereniteto jos teritorijoje užsienio pajėgų atliktų neteisėtų veiksmų atžvilgiu;

Kosovas (pagal JT saugumo rezoliuciją 1244)

180. išreiškia didelį susirūpinimą, kad Europos komitetui prieš kankinimą (CPT) prieiti prie NATO valdomų sulaikymo centrų Kosove buvo leista tik 2006 m. liepos mėn.;

181. apgailestauja dėl to, kad NATO atsisakė pateikti parodymus dėl įtariamo neteisėto įtariamųjų terorizmu kalinimo NATO vadovaujamų taikdarių pajėgų (KFOR) kalėjime „Camp Bondsteel“, kuris yra vienintelė įkalinimo įstaiga visoje Europoje, į kurią CPT inspektorių patekimas buvo ribojamas iki pat šių dienų;

182. pažymi, kad buvęs Kosovo ombudsmenas Marekas Antoni Nowicki duodamas parodymus laikinajam komitetui patvirtino, kad nuo 1999 m. liepos mėn. „Camp Bondsteel“ kalėjime buvo dažnai laikomi kaliniai ir tai priklausė tik nuo KFOR vado sprendimo, nepriklausė nuo jokio teismo sprendimo ir nebuvo taikoma jokios kitos išorinės kontrolės; primena, kad 2000–2001 m. keletas žmonių buvo sulaikyti vadovaujantis administraciniais JT Generalinio Sekretoriaus specialiojo atstovo sprendimais ir, remiantis turimais oficialiais duomenimis dėl 2004 m. pavasarį Kosove vykusio smurto, KFOR vadas „Camp Bondsteel“ kalėjime trumpam laikui įkalino 23 žmones;

Kita laikinojo komiteto surinkta svarbi informacija

183. pažymi, kad laikinasis komitetas aptiko informaciją, įskaitant tiesioginį Murato Kurnazo liudijimą, apie Gvantanamo kalėjimo sulaikytųjų apklausas, kurias atliko valstybių narių (įskaitant Prancūziją, Belgiją, Daniją, Ispaniją, Italiją ir Vokietiją) vyriausybių agentai; pabrėžia, kad šios apklausos buvo skirtos surinkti informaciją iš neteisėtai sulaikytų asmenų, o tai akivaizdžiai prieštarauja viešam Gvantanamo kalėjimo pasmerkimui, kaip keletą kartų buvo pareikšta ir ES, ir valstybių narių lygmeniu;

184. ragina dalyvavusias valstybes nares šiuo klausimu atlikti deramus tyrimus;

Rekomendacijos

Politinės rekomendacijos

185. mano, kad yra būtina, kad laikinojo komiteto kompetencijos klausimais vyriausybiniu, parlamentiniu ir (arba) teisėsaugos lygmeniu pradėjusios tyrimus Europos valstybės atliktų savo darbą kuo greičiau ir viešai paskelbti tyrimų rezultatus;

186. ragina tas Europos valstybes, dėl kurių kilo rimti įtarimai ir kurios nepradėjo vyriausybinių, parlamentinių ir (arba) teisėsaugos tyrimų, kuo greičiau pradėti tokias procedūras; primena, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką valstybės narės esant (išbraukta) EŽTK nesilaikymo atvejui turi konstruktyvius įsipareigojimus ištirti įtariamus žmogaus teisių pažeidimus ir už juos nubausti;

187. ragina uždaryti Gvantanamo kalėjimą, o Europos valstybes – nedelsiant siekti susigrąžinti savo piliečius ir gyventojus, kuriuos neteisėtai laiko JAV institucijos;

188. mano, kad visos Europos valstybės, kurios dar nepradėjo nepriklausomų tyrimų dėl bent nuo 2001 m. vykdytų CŽV kontroliuojamų civilinių orlaivių nusileidimo atvejų, įskaitant ir laikinojo komiteto jau ištirtus atvejus, turėtų pradėti tokius tyrimus;

189. tikisi, kad bus išsamiai informuojamas apie visus veiksmus, susijusius su visomis minėtomis procedūromis;

190. ragina Europos šalis atlyginti savo nekaltoms ypatingųjų perdavimų aukoms ir užtikrinti, kad jos gautų veiksmingą ir greitą kompensaciją, įskaitant galimybę pasinaudoti reabilitacijos programomis, garantijas, kad tai, kas įvyko, nepasikartos, ir deramą finansinę kompensaciją;

191. prašo Komisiją imtis visų kovai su terorizmu skirtų valstybių narių teisės aktų ir oficialių bei neoficialių valstybių narių ir trečiųjų šalių žvalgybos tarnybų susitarimų tyrimo žmogaus teisių aspektu ir pateikti pasiūlymus dėl veiksmų, kurie leistų išvengti laikinojo komiteto kompetencijai priklausančių įvykių pasikartojimo ateityje;

192. mano esant būtina persvarstyti, apriboti ir griežtai (išbraukta) apibrėžti iš sąvokos „valstybės paslaptis“ kylančias išimtis, taip pat ir būsiančio Reglamento Nr. 1049/01 persvarstymo metu, kad būtų išvengta piktnaudžiavimų ir nukrypimų, kurie moderniose demokratinėse valstybėse tampa vis nepriimtinesni ir prieštarauja įsipareigojimams laikytis žmogaus teisių; mano, kad reikia sukurti specialias priemones, sudarančias sąlygas parlamentams ir teisėjams gauti slaptą informaciją, ir kad ši informacija po tam tikro laiko turėtų tapti vieša;

193. pažymi, kad neseniai buvo sukurta aukšto lygio darbo grupė, sudaryta iš Komisijos, Tarybos ir JAV vyriausybės – teisingumo ministerijos ir valstybės saugumo atstovų, kuri yra politinė ES ir JAV dialogo dėl saugumo klausimų, įskaitant skirtingą terorizmo traktavimą bei laikinojo komiteto pareikštą susirūpinimą, struktūra; mano, kad siekiant užtikrinti ir didinti šios aukšto lygio darbo grupės demokratinį teisėtumą ir skaidrumą, su ja reikia susieti Europos Parlamentą ir JAV Kongresą, skelbti jos darbotvarkes, protokolus, išnagrinėtus dokumentus ir priimtus sprendimus;

194. ragina Europos valstybes vykdant karines operacijos trečiosiose šalyse:

–       užtikrinti, kad visi jų karinių pajėgų įrengti įkalinimo centrai būtų stebimi civilinių ir teisminių institucijų, o incommunicado kalinimas būtų uždraustas;

–       imtis ryžtingų veiksmų, kad įkalinimo centrais nesinaudotų jokios kitos institucijos, kurios nėra politiškai ar teisiškai prižiūrimos ar kurios leidžia incommunicado kalinimą;

Teisinės rekomendacijos

195. mano, kad reikėtų sustiprinti Parlamento laikinųjų tyrimo komitetų galias ir taip pat atitinkami pakeisti Europos Parlamento tyrimo teisę reguliuojantį tarpinstitucinį sprendimą;

196. mano turįs būti deramai įtrauktas, kai Bendrija arba Sąjunga tvirtina privalomas priemones, darančias poveikį pilietinėms teisėms ir laisvėms;

197. ragina įkurti deramą struktūrizuotą Parlamento ir Jungtinių Tautų bei Europos Tarybos kompetentingų organų bendradarbiavimo sistemą, kuria būtų naudojamasi sprendžiant reikalus, susijusius su Europos Sąjungos vidaus saugumu;

198. ragina Parlamentą ir valstybių narių parlamentus glaudžiau bendradarbiauti ir keistis visa informacija apie kovą su tarptautiniu terorizmu;

199. pabrėžia bendro „terorizmo“ apibrėžimo svarbą; mano, kad Jungtinės Tautos yra tinkamiausia organizacija šiai sąvokai apibrėžti;

Slaptosios tarnybos

200. visiškai pritaria Europos Tarybos generalinio sekretoriaus Terry Daviso išvadoms, kad nėra saugumo tarnybų priežiūros ir teisinės kontrolės priemonių, kaip teigiama generalinio sekretoriaus ataskaitų, pateiktų pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 52 straipsnį, tęsinyje, ir tikisi, kad į minėtas generalinio sekretoriaus rekomendacijas bus tinkamai atsižvelgta; ragina valstybes nares užtikrinti tinkamą ir veiksmingą savo slaptųjų ir žvalgybos tarnybų, taip pat formalių ir neformalių tinklų, kuriuose šios tarnybos dalyvauja, parlamentinę stebėseną ir teisinę priežiūrą (įsteigiant priežiūros komitetus, turinčius atitinkamus įgaliojimus gauti dokumentus ir biudžetinę informaciją);

201. mano, kad reikia stiprinti valstybių narių žvalgybos tarnybų priežiūros komitetų konferenciją, kurioje turėtų nuosekliai dalyvauti Parlamentas;

202. mano, kad visose Europos valstybėse turėtų veikti specialūs nacionaliniai įstatymai, kurie reglamentuotų trečiųjų valstybių slaptųjų tarnybų veiklą nacionalinėje teritorijoje, užtikrintų šios veiklos stebėjimą ir baustų už neteisėtus veiksmus ir veiklą, ypač tokią, kuria pažeidžiamos žmogaus teisės;

203. mano, kad labai reikėtų sustiprinti valstybių narių slaptųjų ir saugumo tarnybų bendradarbiavimą tiek daugiašaliu – geriausia ES – lygmeniu, tiek dvišaliu pagrindu, su sąlyga, kad bus sukurta teisinė šio bendradarbiavimo sistema, užtikrinanti visišką demokratinę parlamentinę ir teisinę kontrolę ir kad visuomet būtų laikomasi žmogaus teisių ir jos būtų apsaugotos;

204. ragina Tarybą ir valstybes nares prioritetine tvarka sukurti bendros ir Europos Sąjungos lygmeniu koordinuojamos žvalgybos veiklos demokratinės priežiūros ir kontrolės sistemą; siūlo šioje priežiūros ir kontrolės sistemoje Europos Parlamentui skirti svarbų vaidmenį;

Oro eismas

205. ragina valstybes nares užtikrinti tinkamą Čikagos konvencijos 3 straipsnio, kuriuo į konvencijos taikymo sritį neįtraukiami valstybiniai orlaiviai, įgyvendinimą, kad visi kariniai ir (arba) policijos orlaiviai skristų ar leistųsi kitos valstybės teritorijoje tik gavę išankstinį leidimą;

206. ragina valstybes nares imtis atitinkamų priemonių užtikrinant, kad kariniai ir (arba) policijos orlaiviai leidimą skristi virš valstybės teritorijos gautų tik tuomet, jei pateiks garantijas, kad bus laikomasi žmogaus teisų;

207. mano, kad yra būtina ES ir nacionaliniu lygiu veiksmingai vykdyti Konvenciją dėl nusikaltimų ir tam tikrų kitų veiksmų, padarytų orlaiviuose (Tokijo konvencija), kad teisinėmis priemonėmis būtų užtikrinta visų įsipareigojimų, ypač susijusių su žmogaus teisėmis, pagal daugiašalius tarptautinius susitarimus priežiūra, o kai kurias atvejais būtų imamasi orlaivių kontrolės;

208. ragina Komisiją, kaip numatyta EB steigimo sutarties 71 straipsnyje, atsižvelgiant į šioje rezoliucijoje pateiktas rekomendacijas priimti deramus pasiūlymus dėl transporto saugumą reglamentuojančių teisės aktų;

209. primena Bendrijos kompetenciją transporto ir ypač transporto saugumo srityje; todėl prašo Komisiją nedelsiant imtis veiksmų užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Europos Tarybos Generalinio Sekretoriaus ir Parlamento pateiktos rekomendacijos;

210. ragina Komisiją apsvarstyti, ar nereikėtų priimti taisyklių dėl Europos oro erdvės naudojimo, kontrolės ir administravimo, Europos Sąjungos oro uostų naudojimo ir nekomercinių skrydžių priežiūros;

Tarptautinės konvencijos ir susitarimai

211. ragina to nepadariusias valstybes nares kuo greičiau užbaigti 2003 m. ES ir JAV susitarimo dėl ekstradicijos ratifikavimą ir imtis atitinkamų veiksmų, kad būtų išvengta netinkamo šio susitarimo 12 straipsnio interpretavimo, taip užtikrinant, kad susitarimo taikymo sritis neviršys oficialios ekstradicijos ribų ir nebus įteisinti ypatingieji perdavimai;

212. ragina Europos valstybes remti skubų 2006 m. birželio 29 d. JT žmogaus teisių tarybos patvirtintos Tarptautinės konvencijos dėl visų asmenų apsaugos nuo prievartinio dingimo patvirtinimą JT Generalinėje asamblėjoje;

213. mano, kad tinkamai interpretuodamos ir vykdydamos JT konvenciją prieš kankinimus, visos Europos valstybės turėtų užtikrinti, kad kankinimų apibrėžtis atitiktų šios konvencijos 1 straipsnyje pateikiamą apibrėžtį ir kad, be to, įsipareigojimai drausti kankinimus taip pat būtų taikomi kito Konvencijos 16 straipsnyje numatyto žiauraus, nežmoniško, žeminančio elgesio atvejais; mano, kad visos Europos šalys turėtų užtikrinti, kad būtų deramai įgyvendinamas Konvencijos 3 straipsnis, ypač valstybių slaptųjų tarnybų veikloje;

214. pareiškia, kad kadangi negrąžinimo principas yra geriau apsaugotas EŽTK nei Konvencijoje prieš kankinimus, Europos valstybės visada turėtų užtikrinti EŽTK garantuojamą apsaugą; šiuo atžvilgiu primena, kad negrąžinimo principą taip pat pripažįsta Europos Bendrijų Teisingumo Teismas;

215. ragina visas Europos valstybes pasirašyti ir ratifikuoti Konvencijos prieš kankinimus papildomą protokolą ir sukurti nepriklausomas priemones, kuriomis būtų prižiūrimos įkalinimo vietos; pabrėžia poreikį užtikrinti, kad visos šios įvairių tarptautinių žmogaus teisių konvencijų procedūros būtų suderinamos;

216. mano, kad CPT komitetui turi būti nedelsiant ir be jokių kliūčių suteikimas priėjimas prie visų įkalinimų vietų Europos valstybėse, įskaitant karines bazes, bei suteikiama visa su tokiu įkalinimu susijusi informacija. Dėl to turi būti persvarstyti visi dvišaliai susitarimai, ribojantys CPT komiteto priėjimą;

217. ragina Europos valstybes laikytis Tarptautinio baudžiamojo teisimo Romos statuto nuostatų;

218. mano, kad ES turėtų visas trečiąsias valstybes skatinti prisijungti prie Konvencijos dėl kankinimų papildomo protokolo ir prie Konvencijos dėl prievartinio dingimo;

219. prašo Europos valstybes nustatyti aiškias taisykles, kuriose būtų numatyta galimybė panaikinti valstybinį imunitetą, jei atliekami neteisėti ir pažeidžiantys žmogaus teises veiksmai;

Administracinės rekomendacijos (ES lygiu)

220. mano, kad reikėtų sustiprinti visų Tarybos vidaus tarnybų (inter alia, policijos pajėgų, Jungtinio situacijų centro) ir Komisijos vidaus tarnybų (Išorės santykių GD Krizių valdymo ir konfliktų prevencijos skyriaus ir Teisingumo, laisvės ir saugumo GD atitinkamų tarnybų) ES saugumo strategijos ir, artimai bendradarbiaujant su visomis valstybėmis narėmis, Kovos su terorizmu strategijos įgyvendinimą ir kad jų tarpusavio bendradarbiavimas ir bendradarbiavimas su valstybėmis narėmis būtų aiškiai reglamentuojamas ir užtikrinama duomenų apsauga; mano, kad Europos Parlamentas turi būti visapusiškai įtraukiamas suteikiant jam priežiūros galias, panašias į tas, kurias turi nacionaliniai parlamentiniai priežiūros komitetai, ir kad Europos Teisingumo Teismui turi būti suteikta kompetencija; pabrėžia, kad ES kompetencija kovos su terorizmu srityje turėtų būti labai padidinta;

ES santykiai su trečiosiomis šalimis

221. ragina Europos Sąjungą santykiuose su trečiosiomis valstybėmis pabrėžti, kad kovą su tarptautiniu terorizmu reguliuojantį teisinį pagrindą sudaro baudžiamoji teisė ir tarptautinės žmogaus teisės;

222. pabrėžia, kad siekiant su terorizmu kovoti veiksmingai ir teisėtomis priemonėmis reikia politinio dialogo saugumo klausimais su JAV ir kitais strateginiais Europos Sąjungos partneriais;

223. ragina Europos Sąjungą prisiminti, kad labai svarbu visapusiškai taikyti „demokratinę išlygą“ santykiuose su trečiosiomis valstybėmis, ypač tomis, su kuriomis sudaryti susitarimai; ragina Egiptą, Jordaniją, Siriją ir Maroką suteikti aiškumo dėl savo vaidmens ypatingųjų perdavimų programoje;

224. mano, kad yra būtina skatinti visoms saugumo ir karinėms tarnyboms skirto, žmogaus teisėmis, humanitarine teise ir demokratine politine kontrole pagrįsto ir į 1994 m. patvirtintą Elgesio kodeksą dėl Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizavimo politinių ir karinių saugumo aspektų panašaus elgesio kodekso JT struktūroje sukūrimą;

Galutinės išvados

225. pabrėžia, kad, atsižvelgdamas į jam suteiktas galias ir skirtą laiką, laikinasis komitetas neturėjo galimybių išsamiai ištirti visų piktnaudžiavimų ir pažeidimų atvejų, todėl šios išvados nėra išsamios;

226. primena Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnyje įtvirtintus principus ir vertybes, kuriais grindžiama Europos Sąjunga, bei ragina ES institucijas prisiimti atsakomybę pagal Europos Sąjungos sutarties 7 straipsnį bei imtis reikiamos iniciatyvos, atsižvelgiant į laikinojo komiteto darbo išvadas, jo nurodytus veiksmus, kitus galinčius ateityje paaiškėti elementus bei visas reikiamas sutarčių nuostatas; tikisi, kad, kaip numatyta 7 straipsnyje, Taryba nedelsiant pradės apklausas, o Komisija – nepriklausomą tyrimą ir reikiamais atvejais taikys sankcijas valstybėms narėms už sunkius ir nuolatinius 6 straipsnio pažeidimus, taip pat ir tais atvejais, kai žmogaus teisių pažeidimą nustatė tarptautinė organizacija, bet nebuvo imtasi priemonių tą pažeidimą atitaisyti;

227. mano, kad nebuvo laikomasi ES Sutartyse įtvirtinto lojalaus bendradarbiavimo principo, kuriuo remiantis valstybės narės ir ES institucijos privalo imtis visų priemonių užtikrinti Europos įsipareigojimų įgyvendinimą, pvz., įsipareigojimų gerbti žmogaus teises arba dėl Bendrijos institucijų veiksmų atsiradusių įsipareigojimų, pvz., nustatyti tiesą dėl įtariamų CŽV skrydžių ir kalėjimų ir padėti įgyvendinti ES uždavinius bei pasiekti tikslus;

228. primena, kad atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką valstybė atsako už esminį šių normų, taigi ir Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio, pažeidimą ne tik tais atvejais, kai be pagrįstos abejonės nustatoma jos tiesioginė atsakomybė, bet ir tada, kai ji neįvykdo savo konstruktyvios pareigos atlikti nepriklausomą ir nešališką tyrimą dėl pagrįstų teiginių apie šiuos pažeidimus;

229. pažymi gerbiamų žiniasklaidos priemonių pranešimus, kad ypatingasis perdavimas, neteisėtas sulaikymas ir nuolatiniai šimtų žmonių kankinimai tęsiasi, ir atsižvelgdamas į dabartinės Jungtinių Valstijų administracijos pareiškimą, kad jie ir toliau naudos ypatinguosius perdavimus ir slaptas kalinimo vietas, ragina ES ir JAV kovos su terorizmu aukščiausio lygio susitikime siekti nutraukti šią nežmonišką ir neteisėtą praktiką bei reikalauti, kad bendradarbiavimas kovojant su terorizmu atitiktų tarptautininius įsipareigojimus žmogaus teisių srityje ir pagal sutartį, draudžiančią kankinimus;

230. paveda savo Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetui prireikus bendradarbiaujant su Užsienio reikalų komitetu, t. y. jo Žmogaus teisių pakomitečiu, toliau tęsti laikinojo komiteto darbą ir stebėti įvykius, ypač jei Taryba ir (arba) Komisija nesiėmė atitinkamų veiksmų, kad galėtų nustatyti, ar yra aiškaus pavojaus, jog nusižengiama pagrindiniams principams ir vertybėms, kuriais remiasi Europos Sąjunga, ir rekomenduoti sprendimus, paremtus Europos Sąjungos sutarties 6 ir 7 straipsniais, kurie būtini esant atitinkamoms aplinkybėms;

231. prašo jo generalinio sekretoriaus internete ar kitu tinkamiausiu būdu bent jau remiantis Reglamentu 1049/2001 paskelbti laikinojo komiteto gautus, išleistus ir ištirtus dokumentus ir ragina jį ateityje, panaikinus šį komitetą, užtikrinti tyrimų tęstinumą laikinojo komiteto kompetencijos srityje;

o o

o

232. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, valstybių narių, šalių kandidačių bei asocijuotųjų narių vyriausybėms ir parlamentams, taip pat Europos Tarybai, NATO, Jungtinėms Tautoms bei Jungtinių Valstijų vyriausybei ir abejiems Kongreso rūmams ir paprašyti jų informuoti Europos Parlamentą apie bet kokias aplinkybes, priklausančias laikinojo komiteto kompetencijai.

(1) Priimti tekstai, P6_TA(2005)0529. (2) Priimti tekstai, P6_TA(2006)0012. (3) Priimti tekstai, P6_TA-PROV(2006)0316. (4) Priimti tekstai, P6_TA-PROV(2006)0525. (5) Priimti tekstai, P6_TA(2006)0254. (6) OL C 324, 1990 12 24, p. 201. (7) OL C 364, 2000 12 18, p. 1. (8) OL C 364, 2000 12 18, p. 1. (9) Dokumentų nr.: PE 380.593v04-00 ir PE 380.984v02-00.

Šia galutinis pranešimas – tai vienų intensyvaus darbo, kurį atliekant tiesiogiai dalyvavo 46 Parlamento nariai iš visų frakcijų ir kurį rėmė sekretoriatas bei frakcijų personalas, rezultatas.

Toliau pateikiami skaičiai rodo, kokios apimties ir sudėtingumo darbas buvo atliktas:

· 33 komiteto posėdžiai (t. y. daugiau kaip 100 valandų oficialių posėdžių);

· 10 biuro posėdžių ir posėdžių dalyvaujant frakcijų koordinatoriams;

· 7 oficialūs komiteto delegacijų vizitai (Buvusi Jugoslavijos Respublika Makedonija, Jungtinės Valstijos, Vokietija, Jungtinė Karalystė, Rumunija, Lenkija ir Portugalija);

· apie 200 asmenų davė parodymus komitete ir misijų metu;

· apsvarstyta 19 ypatingųjų perdavimų (keturios perdavimų aukos tiesiogiai davė parodymus);

· pateikta apie 700 negalutinės ir galutinės rezoliucijos pakeitimų;

· komitetas patikrino ir išanalizavo tūkstančius dokumentų puslapių.

Visi parengti (ataskaitos, darbo dokumentai, protokolai ir posėdžių stenogramos, oficialių delegacijų ataskaitos ir kt.) ir gauti (išskyrus konfidencialius dokumentus) dokumentai bus paskelbti viešai.

-----------------------------------------

Visas komiteto darbas (analizuoti faktai, duoti parodymai ir gauti dokumentai) pateikiamas devyniuose darbo dokumentuose, kurių tikslas – išaiškinti ir sukonkretinti politines išvadas, paskelbtas galutinėje rezoliucijoje. Pranešėjas mano, kad būtų naudinga trumpai apžvelgti tris iš šių darbo dokumentų, kurie buvo parengti vėliausiai, t. y.:

o darbo dokumentą Nr. 7(1), kuriame pateikiamas išsamesnis atskirų ypatingųjų perdavimų, kuriuos komitetas apsvarstė, vaizdas, paskelbiant CŽV skrydžių, naudotų sulaikytiesiems vežti, detalės. Eurokontrolės pateiktos skrydžių detalės – nekeičiamas ypatingųjų perdavimų įrodymas. Jos ypač atskleidžia sistemingo ir sąmoningo neteisėto elgesio modelį ir ypatingųjų perdavimų maršrutus, apima nuolatinį Europos oro uostų naudojimą sustojimams ar kaip sutelkimo taškus neteisėtoms misijoms, kurioms vadovavo Jungtinių Valstijų žvalgybos tarnybos, siekdamos pagrobti įtariamus teroristus,

o darbo dokumentą Nr. 8(2), kuriame pateikiama analizė priedangos vaidmenį atlikusių bendrovių ir orlaivių, CŽV naudotų 1 245 skrydžiams, kurių detales mūsų komitetas galėjo atkurti minutės tikslumu, pradedant naudotų orlaivių tipais ir baigiant atvykimo ir išvykimo oro uostais, skrydžių laiku, sustojimais ir ypač vadinamosiomis įtartinomis vietomis, t. y. išvykimo arba kilmės vietomis, kuriose laikinoji komisija galėjo nustatyti, kad ten esama sulaikymo centrų, kuriuose įprasta naudoti kankinimo būdus,

o darbo dokumentą Nr. 9(3), kuriame eilės tvarka pagal šalis pateikiama mūsų komiteto surinktos informacijos apie ypatinguosius perdavimus, įtariamus slaptuosius sulaikymo centrus ir nacionalinių valdžios institucijų vaidmenį, apžvalga.

Reikėtų pabrėžti, kad už pranešime kruopščiai pateikiamų įvykių, faktų ir įsipareigojimų slypi istorijos pavienių žmonių, ir daugelis iš jų – po ne vienų įkalinimo metų – pagal jiems iškeltus kaltinimus buvo pripažinti visiškai nekaltais. Tai žmonės, kuriems buvo atimtos pačios pagrindinės jų teisės ir kurie dažnai turėjo kęsti žeminantį ir menkinantį elgesį. Reikėtų prisiminti, kad buvo galima atkreipti dėmesį į šių ypatingųjų perdavimų aukų keblią padėtį tik dėl to, kad jų bylos tapo žinomos viešai. Reikėtų baimintis, kad gal daugelis kitų patyrė tokį pat likimą, bet apie juos niekas (ir šis komitetas) nesužinojo.

Taip pat, papildydamas šią aiškinamąją dalį ir politines išvadas, pateikiamas minėtuose dviejuose pranešimuose, pranešėjas pridėjo šiuos dokumentus:

1. visos Laikinojo komiteto tariamam CŽV vykdytam kalinių gabenimui ir neteisėtam laikymui Europos šalyse tirti (TDIP) veiklos apžvalgą (1 priedas);

2. visų asmenų, kurie davė parodymus komitete arba oficialių delegacijos misijų metu, sąrašą (2 priedas);

3. dokumentą, kuriame pateikiamos atskirų Europos šalių ir mūsų komiteto bendradarbiavimo detalės (3 priedas);

4. sąrašą visų asmenų, kurie atsisakė susitikti su komitetu (4 priedas).

Baigdamas pranešėjas mano turįs atkreipti dėmesį į tai, kad visas šis galutinis pranešimas ir visi dokumentai bei analizė, kuriuos jis pateikė, – tai bendro darbo, kurį atliekant dalyvavo daug visoms frakcijoms priklausančių Parlamento narių, rezultatas, ir tai sudarė tam tikrų sunkumų. Atskirai reikėtų paminėti komiteto sekretoriatą ir personalą, dirbusius tiesiogiai pranešėjui, taip pat visus kitus Europos Parlamento sekretoriato darbuotojus ir frakcijų personalą, dalyvavusius pastaraisiais metais sunkiame darbe. Ačiū visiems jiems ir kiekvienam iš jų.

(1) PE 380.593. (2) PE 380984. (3) PE 382.420

TDIP Committee events

Meetings in the Framework of the Committee's Work

Table Summarizing Cooperation of the Governments with the TDIP Committee

PRIEDAS 4

List of people who declined

the TDIP Committee's invitations for meetings

· COUNCIL OF THE EUROPEAN UNION

Javier SOLANA, Secretary General and High Representative CFSP

Reason given for not meeting the Committee:

Mr Solana met with the TDIP Committee on 2nd May 2006 and agreed to meet once more. The second invitation of the Committee was turned down by Mr Solana as he has found some comments in the draft report of the TDIP Committee as "unjust and erroneous"(9).

Erkki TUOMIOJA, President of the EU Council

No reason given for not meeting the Committee: "I would like to underscore the importance attached to and the continued cooperation given by the Presidency and the Secretary-General/High Representative to your Committee's work even if I am not able to appear before your Committee."(10)

· AUSTRIA

Ursula PLASSNIK, Minister for Foreign Affairs

According to State Secretary Hans Winkler, who replied on her behalf: "Es liegen zu diesen Vorgängen keine weiteren Erkenntnisse vor, sodass keine weiteren Auskünfte erteilt werden können. Ein persönliches Erscheinen vor dem Ausschuss erscheint angesichts dieser Sachlage nicht erforderlich."(11)

· DENMARK

Fleming HANSEN, Minister of Transportation

Reason given for not meeting the Committee:

All information available about the TDIP issues was sent to the Danish Parliament and has been forwarded to the EP.(12)

· GERMANY

Frank-Walter STEINMEIER, Minister for Foreign Affairs

Reason given for not meeting the Committee:

Open in principle to meet but did not want to come before the Bundestag's Inquiry Committee would have finished dealing with the el-Masri case.(13)

Klaus-Dieter FRITSCHE, Coordinator of Intelligence Services

Ernst UHRLAU, President of BND

Reason given for not meeting the Committee:

Not allowed to meet by Government.(14)

· IRELAND

Rory BRADY, Attorney General

Reason given for not meeting the Committee:

No authorisation from Government.

· ITALY

Enrico MICHELI, Secretary of State responsible for intelligence services

Reason given for not meeting the Committee:

Busy agenda.

BIANCO Enzo, Chairman of the Committee for Intelligence and Security Services and for State Secret

Reason given for not meeting the Committee:

Busy agenda.

Gianni LETTA, former Secretary of State responsible for intelligence services

Reason given for not meeting the Committee:

Mr Letta would not come, as the Secretary in office (Micheli) had refused.

· POLAND

Andrzej LEPPER, Deputy Prime Minister

Reason given for not meeting the Committee:

Mr Lepper initially confirmed and afterwards another representative of Government was singled out to meet the TDIP delegation.

Anna FOTYGA, Minister of Foreign Affairs

Reason given for not meeting the Committee:

No information on the TDIP issues.(15)

Radosław SIKORSKI, Minister of National Defence

Reason given for not meeting the Committee:

Mr Sikorski initially confirmed and afterwards claimed busy agenda.

Zbigniew WASSERMANN, Minister Coordinator of Special Services

Reason given for not meeting the Committee:

Mr Wassermann seconded his deputy Under-Secretary Marek Pasionek(16) as the representative of Government.(17)

Marek BIERNACKI, MP, Chairman of Special Services Committee of the Sejm

Reason given for not meeting the Committee:

Mr Biernacki initially confirmed a meeting and afterwards informed that he had no information on TDIP issues and refused to meet.(18)

Jerzy SZMAJDZIŃSKI, MP, former Minister of National Defence (2001 - 2005)

Reason given for not meeting the Committee:

Busy agenda.

Andrzej BARCIKOWSKI, former Head of the Internal Security Agency (ABW) 2002 - 2005

Reason given for not meeting the Committee:

The law on national secrets forbids Mr Barcikowski to discuss the TDIP issues.

Mariusz HARAF, Commander of Border Guards responsible for controls at the Szymany airport

Reason given for not meeting the Committee:

Mr Haraf initially confirmed and later informed that the TDIP shall seek an authorisation for the meeting from Minister for Internal Affairs.

Sylwester LATKOWSKI, film director and journalist (free lance)

Reason given for not meeting the Committee:

Only an independent film would allow him to express his point of view on the TDIP issues without being misinterpreted.

Paweł SMOLEŃSKI, Journalist from Gazeta Wyborcza

Reason given for not meeting the Committee:

Mr Smolenski initially confirmed and later claimed busy agenda.

Tomasz STAROWIEYSKI, former Chairman of the Board of the Szczytno/Szymany Airport owner (2004 - 2006)

Reason given for not meeting the Committee:

Mr Starowieyski claimed that he could not devote the whole day for travelling to Warsaw and meeting the TDIP delegation.

· PORTUGAL

Luis A. FONSECA DE ALMEIDA, President of National Institute for Civil Aviation (INAC)

Reason given for not meeting the Committee:

Mr Fonseca singled out Director Falerio de Almeida to represent the Institute, as he was not its President anymore at the time of the meeting.

Carlos GONCALVES DE COSTA, President of Conselho de Administração da NAV

Reason given for not meeting the Committee:

Mr Gonçalves singled out Mr Carvalho to represent the NAV as his agenda was busy.

Antonio FIGUEIREDO LOPES, former Minister for Home Affairs

Paulo PORTAS, former Minister for Defence

Reason given for not meeting the Committee:

Current Government's representatives would meet the TDIP delegation and no information on the TDIP issues.

· ROMANIA

Vasile BLAGA, Minister of Internal Affairs

Reason given for not meeting the Committee:

Busy agenda - Secretary of State Vierita singled out to deputise Mr Blaga.

Mihai-Razvan UNGUREANU, Minister of Foreign Affairs

Reason given for not meeting the Committee:

Busy agenda - Secretary of State Andreescu singled out to deputise Mr Ungureanu.

· SPAIN

Alberto SAIZ CORTES, Secretary of State, Director of CNI

Reason given for not meeting the Committee:

Another representative of Government was singled out to meet the delegation.

· SWEDEN

Carl BILDT, Minister for Foreign Affairs

Reason given for not meeting the Committee:

Busy agenda.(19)

· UNITED KINGDOM

Margaret BECKETT, Secretary of State for Foreign and Commonwealth Affairs

Reason given for not meeting the Committee:

Ms Beckett claimed busy agenda and singled out Minister Hoon to deputise her.

Des BROWNE, Secretary of State for Defence

John REID, Secretary of State for the Home Office

Douglas Alexander, Secretary of State for Transport and Secretary of State for Scotland

No reasons given for not meeting the Committee. Officials representing the Home Office, Ministry of Defence and the Department of Transport were present during the meeting with Minister Hoon.(20)

Elisa MANNINGHAM-BULLER, Director General of Security Service (MI5)

John SCARLET, Chief of the Secret Intelligence Service (MI6)

Irfan SIDDIQ, member of the Diplomatic Service

Reason given for not meeting the Committee:

No authorisation for a meeting from Government.

Richard DEARLOVE, former Head of MI6

Michael WOOD, former Legal Adviser of the Foreign & Commonwealth Office

No reasons given for not meeting the Committee.(21)

· FORMER YUGOSLAV REPUBLIC OF MACEDONIA

Aleksandar BOZINOVSKI, Journalist of Vreme newspaper

Reason given for not meeting the Committee:

Logistical problems.

· COUNCIL OF EUROPE

Christos ROZAKIS, Vice-President of the European Court of Human Rights

Reason given for not meeting the Committee:

No authorisation from the ECHR.

· UNITED STATES OF AMERICA

Condoleezza RICE, Secretary of State

Reason given for not meeting the Committee:

Government decided that Assistant Secretary of State Daniel Fried would represent it.

Pat ROBERTS, Chairman of the Select Committee on Intelligence of US Senate

Reason given for not meeting the Committee:

Mr Roberts' policy of confidentiality does not allow him to discuss the TDIP issues.

Jim BINGAMAN, Senator

Sam BROWNBACK, Senator

Jo Ann DAVIS, Member of House of Representatives

Russell FEINGOLD, Senator

Jane HARMAN, Member of House of Representatives

Pete HOEKSTRA, Member of House of Representatives

Darrell ISSA, Member of House of Representatives

John KERRY, Senator

Tom LANTOS, Member of House of Representatives

John Patrick LEAHY, Senator

Carl LEVIN, Senator

John McCAIN, Senator

Nancy PELOSI, Member of House of Representatives

John D. ROCKEFELLER, Senator

Christopher SHAYS, Member of House of Representatives

Chris SMITH, Member of House of Representatives

Porter J. GOSS, CIA Director

Tyler DRUMHELLER, former CIA agent

Michael SCHEUER, former CIA agent

No reason given for not meeting the Committee.

Colin POWELL, former Secretary of State

Reason given for not meeting the Committee:

No authority to discuss the topic.

Dana PRIEST, Journalist of Washington Post

Reason given for not meeting the Committee:

No permission for a meeting from her editors.

BAER Bob, former CIA agent

Richard CLARKE, former CIA agent

Reasons given for not meeting the Committee:

Busy agenda.

· EGYPT

Montasser AL-ZAYAT, Lawyer of Abu OMAR

Reason given for not meeting the Committee:

Mr Al-Zayat initially confirmed and afterwards refused to meet without giving any reason.

Hossam EL-HAMALAWY, Journalist

Reason given for not meeting the Committee:

No authorisation from his publisher.

· OTHERS

Louise ARBOUR, UN High Commissioner for Refugees

Reason given for not meeting the Committee:

Busy agenda.

Jaap DE HOOP SCHEFFER, Secretary General of NATO

Reason given for not meeting the Committee:

No intention to meet.

Jakob KELLENBERGER, President of International Red Cross

Reason given for not meeting the Committee:

The IRC's policy of confidentiality.

George ROBERTSON, former Secretary General of NATO

Reason given for not meeting the Committee:

Busy agenda.

Michael STEINER, former Head of UN Interim Administration Mission in Kosovo

Reason given for not meeting the Committee:

Mr Steiner claimed that authorisation of both UN Secretary General and German Foreign Minister would be needed to meet the TDIP Committee.

PROCEDŪRA

(1) Please refer for more details to annex 2 of the Explanatory Statement (2) Please refer for more details to annex 4 of the Explanatory Statement (3) TDIP Secretariat received a copy of a letter dated 10.03.2006 of Foreign Minister De Gucht to other Ministers concerned and to Parliament requesting cooperation with TDIP (4) Mr Fritsche and Mr Uhrlau are high officials (5) Mr Brady is a high official (6) General Pollari is a high official (7) Mr Pasionek is a high official (8) Ms Manningham-Buller and Mr Scarlet are high officials (9) Letter of 14 December 2006 to EP President Josep Borrell (10) Letter of 29 November 2006 to TDIP Chairman Carlos Coelho (11) Letter of 13 December to TDIP Chairman Carlos Coelho (12) Letter of 8 November 2006 to TDIP Chairman Carlos Coelho (13) Letter of 30 November 2006 to TDIP Chairman Carlos Coelho (14) Letter of 21 November 2006 of Minister Thomas de Maizière to TDIP Chairman Carlos Coelho (15) Letter of 16 October 2006 of Director Jarosław Lindenberg to TDIP Secretariat (16) Mr Pasionek is not a member of Government but a civil servant (17) Letter of 31 October 2006 to TDIP Chairman Carlos Coelho (18) Letter of 27 October 2006 to TDIP Chairman Carlos Coelho (19) Letter of 7 December 2006 to TDIP Chairman Carlos Coelho (20) Letter of 11 September 2006 of Minster Geoff Hoon to TDIP Head of Secretariat (21) Letter of 27 July 2006 of Minster Margaret Beckett to TDIP Head of Secretariat