dėl Žaliosios knygos dėl Vartotojų acquis persvarstymo

(2007/2010(INI))

Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į Žaliąją knygą dėl Vartotojų acquis persvarstymo (COM(2006)0744) ir į Bendrijos vartotojų teisių sąvadą – lyginamąją analizę(1),

–    atsižvelgdamas į Bendrijos teisės normas, galiojančias vartotojų apsaugos, elektroninės prekybos ir informacinės visuomenės plėtros srityse,

–   atsižvelgdamas į savo 2006 m. kovo 23 d. rezoliuciją dėl Europos sutarčių teisės ir acquis peržiūros: tolesni veiksmai(2), į 2006 m. rugsėjo 7 d. rezoliuciją dėl Europos sutarčių teisės(3) ir į 2007 m. birželio 21 d. rezoliuciją dėl vartotojų pasitikėjimo skaitmenine aplinka(4),

–   atsižvelgdamas į 2007 m. balandžio 10 d. Europos Parlamente įvykusį viešąjį klausymą dėl Žaliosios knygos dėl Vartotojų acquis persvarstymo,

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto pranešimą ir į Ekonomikos ir pinigų politikos bei Teisės reikalų (A6-0281/2007) komitetų nuomones,

A.  kadangi 48 proc. mažmenininkų pasirengę vykdyti tarptautinius sandorius, bet iš tiesų juos vykdo tik 29 proc. mažmenininkų; kadangi 43 proc. jų mano, kad jų tarptautinės prekybos mastai padidėtų, jeigu visoje Europos Sąjungoje galiotų tos pačios sandorius su vartotojais reguliuojančios įstatymų nuostatos(5),

B.   kadangi pusė (50 proc.) europiečių labiau pasitiki ne tarptautine prekyba, o prekyba šalies viduje; daugiau kaip du trečdaliai (71 proc.) mano, kad perkant iš užsienio įmonių sunkiau išspręsti tam tikras problemas, susijusias, pvz., su skundų pateikimu, prekių grąžinimu, nuolaidomis arba garantijomis(6),

C.  kadangi šio persvarstymo pagrindinis tikslas – sukurti tikrą vartotojų vidaus rinką, užtikrinant aukšto vartotojų apsaugos lygio ir įmonių konkurencingumo pusiausvyrą,

D.  kadangi 90 proc. Europos įmonių yra labai mažos įmonės, kurios dėl savo pobūdžio su vartotoju palaiko tiesioginius pasitikėjimu pagrįstus santykius ir dažniausiai yra labai vietinio pobūdžio, ir kadangi vartotojų apsaugos acquis persvarstymo kontekste į šias ypatingas savybes reikia atsižvelgti,

E.   kadangi taikant minimalaus suderinimo principą negalima pasiekti suderinimo tikslų ir per 20 vartotojų teisės raidos metų taikant šį principą nebuvo sukurta visuomenei naudinga integruota mažmeninės prekybos vidaus rinka,

F.   kadangi, siekiant išvengti fragmentacijos ir patobulinti su vartotojais susijusius Bendrijos teisės aktus būtina supaprastinti ir suderinti aštuonias žaliojoje knygoje minimas direktyvas, susijusias su vartotojų apsauga(7),

G.  kadangi Parlamentas pasiryžęs galutinai sukurti 493 milijonams Bendrijos vartotojų naudingą Europos vidaus rinką ir sutarčių bei prekybos teisėje panaikinti likusias konkurencijos kliūtis,

H. kadangi siekiant sustiprinti europiečių pasitikėjimą vidaus rinka, būtina tiek vartotojams, tiek ūkio subjektams suteikti didesnį teisinį saugumą bei užtikrinti realų galiojančių įstatymų taikymą,

I.   kadangi būsimas vartotojų sutarčių teisės nuostatų persvarstymas turėtų būti iš esmės susietas ir tinkamai suderintas su darbu, šiuo metu vykdomu sutarčių teisės srityje ir kuriant Europos sutarčių teisės bendrąją pagrindų sistemą (BPS);

1.  teigiamai vertina Komisijos žaliąją knygą dėl Vartotojų acquis persvarstymo, ypač iškeltą tikslą atnaujinti, supaprastinti ir pagerinti profesionalams ir vartotojams taikomą reguliavimo sistemą ir taip palengvinti tarpvalstybinę prekybą ir didinti vartotojų pasitikėjimą;

ACQUIS PERSVARSTYMO TAIKYMO SRITIS

2.   rekomenduoja, kad šio persvarstymo sritis būtų skirta žaliojoje knygoje nurodytoms aštuonioms vartotojų apsaugos direktyvoms tobulinti ir darninti; ragina Komisiją Parlamentui ir Tarybai pateikti 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės prekybos, teisinių aspektų vidaus rinkoje(Elektroninės prekybos direktyvos)(8) įgyvendinimo ataskaitą, kurioje būtų nagrinėjami su vartotojų pasitikėjimu susiję klausimai;

3.   mano, kad svarbu, jog Bendrijos teisėkūros institucijos imtųsi pašalinti visus nesuderinamumus tarp persvarstomų su vartotojais susijusių direktyvų;

4.   mano, kad svarbu turėti aiškią bendrą viziją, kaip įvairios teisinės ir reguliavimo sistemos, veikiančios vartotojų ir komercinės teisės taikymą ES lygmeniu, yra susijusios ir veikia kartu, ypač koks yra sąryšis tarp bet kurio per šį persvarstymą sukurto akto, priemonių, susijusių su įstatymų kolizija (Roma I ir Roma II), ir kitų priemonių, kurios pagrįstos kilmės šalies principu (pvz., Elektroninės prekybos direktyva);

BENDRASIS TEISĖKŪROS POŽIŪRIS

Mišriojo metodo pasirinkimas

5.   teikia pirmenybę mišriajam arba kombinuotajam metodui, konkrečiai – horizontaliajai priemonei, pagal kurią pirmiausia būtų siekiama suderinti galiojančius teisės aktus ir kuri sudarytų galimybę ištaisyti spragas, sugrupuojant tam tikrus visoms direktyvoms bendrus klausimus pagal galiojančias teisės nuostatas; mano, kad specifiniai klausimai, kurie neįeina į horizontaliosios priemonės taikymo sritį, turėtų būti toliau svarstomi atskirai, atsižvelgiant į sektoriaus direktyvas;

6.   mano, kad horizontalioji priemonė turėtų būti reguliariai persvarstoma ir, jei reikia, atsižvelgiant į galimą pakeitimą, turėtų būti vertinamas jos veiksmingumas ir poveikis;

7.   prieštarauja Bendrijos acquis persvarstymui, jei tai daroma siekiant išplėsti galiojančių sektoriaus direktyvų taikymo sritį ar nustatyti papildomas direktyvas;

Horizontaliosios priemonės taikymo sritis

8.   mano, kad horizontalioji priemonė turėtų būti kuo plačiau taikoma visoms vartotojų sutartims, tiek vietiniams, tiek tarpvalstybiniams sandoriams, kad pagal sandorio pobūdį vartotojui nebūtų taikoma skirtinga teisinė tvarka ir būtų išvengta sudėtingos procedūros;

Suderinimo laipsnis

9.   primena, kad atlikus suderinimą neturi sumažėti vartotojų apsaugos lygis, kurį pasiekti padėjo tam tikros nacionalinės sistemos; atlikus suderinimą vartotojų apsaugos lygis visose valstybėse narėse turėtų būti panašus;

10. teigiamai vertina Komisijos pasiūlytą horizontalią priemonę ir pripažįsta, kad vadinamoji pagrindinė vartotojų teisių direktyva gali turėti privalumų; mano, kad kompleksinėms politikos sritims taikoma horizontalioji priemonė, kuri turėtų padėti geriau suderinti terminus ir pašalinti spragas bei nesuderinamumus, turėtų būtų grindžiama visiško tikslinio suderinimo principu;

11. siūlo persvarstomas sektoriaus priemones grįsti minimalaus derinimo ir abipusio pripažinimo principais, atsižvelgiant į derinamą sritį; tačiau pažymi, kad dėl to neatsisakoma visiško tikslinio suderinimo tais atvejais, kai tai būtina siekiant patenkinti vartotojų ir profesionalų interesus;

12. pažymi, kad pagal galiojančias teisės nuostatas kokį įstatymą taikyti nesuderintoms sritims nusprendžiama remiantis tarptautinės privatinės teisės nuostatomis, ypač 1980 m. birželio 19 d. Romos konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikomos teisės (Roma I); atsižvelgiant į tai, diskusijų metu reikėtų užtikrinti, kad būtų išvengta šios konvencijos ir specifinių Bendrijos teisės aktų skirtumų;

13. pataria į sektoriaus priemones įtraukti vidaus rinkos sąlygą, pagal kurią numatoma, kad vartotojai iš vidaus rinkos gali gauti maksimalią naudą;

HORIZONTALIOSIOS PRIEMONĖS TURINYS IR REAKCIJA Į ŽALIĄJĄ KNYGĄ

14. pažymi, kad žaliosios knygos 1 priedo 4 ir 5 punktuose pateikiamas platus su vartotojų sutartimis susijusių teisinių sutartinių klausimų sąrašas, kad kai kurie iš šių klausimų jau sudarė dalį BPS plėtojimo darbų ir kad daugelis iš jų yra ypatingo politinio pobūdžio, vadinasi, jeigu kokia nors bendra taisyklė turėtų sudaryti dalį ES lygmeniu suderintos priemonės, reikėtų pradėti plačias (įskaitant viešas) diskusijas ir svarstymus;

15. pritaria, kad tam tikri kompleksiniai principai, taikomi visoms vartotojų sutartims, būtų įtraukti į horizontaliąją priemonę, jei jie daro ją nuoseklesnę, pvz., bendroms apibrėžtims, bendrosioms informavimo taisyklėms ir teisės aktų dėl sutarties nutraukimo ir atsisakymo taikymo būdams;

Vartotojo ir profesionalo apibrėžtys

16. mano, kad nei Bendrijos, nei nacionaliniuose įstatymuose pateikiamos sąvokų „vartotojas“ ir „profesionalas“ apibrėžtys nėra nuoseklios ir kad visų svarbiausia horizontaliojoje priemonėje išaiškinti šias sąvokas, kadangi jomis apibrėžiama vartojimo teisės taikymo sritis;

17. mano, kad svarbiausia, jog vartotojai būtų apibrėžiami kaip fiziniai asmenys, siekiantys tikslų, kurie nesusiję su jų prekyba, verslu ar profesija; taip pat mano esant būtina, kad profesionalai būtų apibrėžiami kaip asmenys, siekiantys tikslų, susijusių su jų prekyba, verslu ar profesija;

18. be to, pritaria tam, kad į horizontaliąją priemonę būtų įtrauktos papildomos apibrėžtys, pvz., sąvokų „rašytinė forma“ ir „patvarioji laikmena“ apibrėžtys;

Sąžiningumo ir sąžiningai vykdomų sandorių bendroji sąlyga

19. prieštarauja sąžiningumo ir sąžiningai atliekamų sandorių bendrosios sąlygos įtraukimui į horizontaliosios priemonės vartotojų sutartis;

Nesąžiningos sąlygos

Taikymo sritis

20. mano, kad sąlygoms, dėl kurių buvo derėtasi atskirai, nedera taikyti nesąžiningų sutarties sąlygų nuostatų, siekiant neapriboti susitariančiųjų šalių laisvės sudaryti sutartis;

Sąlygų sąrašas

21. mano, kad siekiant sustiprinti vartotojų pasitikėjimą vidaus rinka, derėtų sukurti geresnę apsaugos priemonę, išlaikant lankstumo maržą; ragina Komisiją toliau tirti galimybę, remiantis suderintais ir iš anksto nustatytais kriterijais, kombinuotai naudoti uždraustų sąlygų vadinamąjį juodąjį sąrašą ir numanomų nesąžiningų sąlygų vadinamąjį pilkąjį sąrašą, taip pat kitas sąlygas, kurių nesąžiningumą vartotojas galėtų įrodyti pateikęs teismui ieškinį;

Nesąžiningumo patikrinimo taikymo sritis

22. nepritaria minčiai nesąžiningumo patikrinimą pradėti taikyti visoms pagrindinėms sutarties sąlygoms, įskaitant pagrindinį sutarties objektą ir kainos įvertinimą;

Informacijos nesuteikimo sutartiniai padariniai

23. mano, kad šiuo etapu sudėtinga nustatyti šios srities bendrąsias taisykles, susijusias su sutartiniais informavimo įsipareigojimo nevykdymo padariniais, kuriose būtų atsižvelgta į kiekvienos sutarties ypatumus;

Teisė atsisakyti sutarties

Laikotarpio trukmė ir apskaičiavimo būdas

24. pabrėžia, kad būtina suvienodinti laikotarpio pradžios nustatymo ir apskaičiavimo būdą, pirmenybę teikiant skaičiavimui pagal kalendorines dienas, siekiant padidinti sandorių teisinį saugumą;

25. mano, kad laikotarpio trukmė turi būti suvienodinta, kai tai objektyviai pagrįsta;

Naudojimosi teise atsisakyti sutarties sąlygos

26. pabrėžia, kad vartotojo pasitikėjimas vidaus rinka sustiprės, jeigu horizontaliojoje priemonėje bus numatyta, kad vartotojas gali sutarties atsisakyti; mano, kad, siekiant vartotojų ir ūkio subjektų teisinio aiškumo, turėtų būti suderintos atsisakymo priemonės; taip pat mano, kad horizontaliojoje priemonėje turėtų būti teigiama, jog vartotojai neturėtų turėti papildomų išlaidų, išskyrus tiesiogines prekių grąžinimo išlaidas;

27. mano, kad horizontaliosios priemonės požiūriu valstybės narės nacionaliniu lygiu galėtų nustatyti teisės atsisakyti sutarties (jei sutartis yra parengiama notarinio dokumento forma) išimtis;

28. mano, kad, nustačius standartinę sutarties atsisakymo formą visomis Bendrijos kalbomis, procedūros taptų paprastesnės, sumažėtų sąnaudos, padidėtų skaidrumas ir vartotojų pasitikėjimas;

Bendrųjų sutarčių teisės gynimo būdų nustatymas

29. mano, kad bendrųjų sutarčių teisės gynimo būdų nustatymas peržengia šio persvarstymo ribas, kadangi ši sąvoka kilusi iš kiekvienoje valstybėje narėje taikomos sutarčių teisės;

30. primena diskusijas kolektyvinių veiksmų (kolektyvinės žalos atlyginimo) klausimu ir yra įsitikinęs, kad šis klausimas turi būti toliau svarstomas, nepaisant nacionalinių skirtumų, susijusių su verslo etikos taisyklėmis;

Vartotojų prekių pardavimo atskirosios taisyklės

Sutarčių rūšys

31. mano, kad būtina apsvarstyti klausimus, susijusius su vartotojų apsauga, kai vartotojai sudaro sutartis dėl skaitmeninio turinio prekių tiekimo, atsižvelgiant į pagal direktyvą 1944/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų užtikrinamą apsaugos lygį; ragina Komisiją išsamiai išanalizuoti šį klausimą ir nustatyti, ar reikia siūlyti priimti atskirą teisės aktą ar papildyti minėtoje direktyvoje numatytas nuostatas, susijusias su tokios rūšies sutartimi;

Viešuosiuose aukcionuose parduodamos naudotos prekės

32. siūlo neįtraukti šio klausimo į horizontaliosios priemonės taikymo sritį ir išlaikyti valstybėms narėms paliktą galimybę nustatyti, kad vartotojo prekės sąvoka neapima viešuosiuose aukcionuose parduodamų naudotų prekių; tačiau siūlo priimti specialias aukcionams internete taikomas taisykles;

Pristatymo sąvokos apibrėžtis ir rizikos perdavimo reglamentavimas

33. mano, kad pristatymo ir rizikos perdavimo reglamentavimo sąvokos glaudžiai susijusios; todėl siūlo į horizontaliąją priemonę įtraukti pristatymo sąvoką, kurioje pirmenybė iš esmės būtų teikiama susitarimams dėl sutarčių;

Prekių atitiktis

34.  mano, kad pagal horizontaliąją priemonę būtų naudingiau pratęsti įstatymų numatytą garantinį laikotarpį laikotarpiu, kuris skirtas prekei taisyti;

35. vis dėlto pabrėžia, kad horizontalioji priemonė neturėtų apimti atskirų naudotoms prekėms taikytinų taisyklių, kad būtų laikomasi taisyklių, kurias valstybės narės priėmė pagal savo teisės tradicijas;

Įrodymo pareiga

36. siūlo nekeisti paneigiamos nesąžiningumo prielaidos principo;

Teisės gynimo priemonės

Naudojimosi teisės gynimo priemonėmis tvarka

37. mano, kad pagal horizontaliąją priemonę turėtų būti sukurta sistema, kuri blogo vykdymo atveju leistų pasirinkti bet kurį galimą teisės gynimo būdą, o sutarties nutraukimo priemonę reikėtų taikyti visiško sutarties nevykdymo arba sutarties nutraukimo ypač sunkiomis sąlygomis atvejais;

Pranešimai apie neatitikimus

38. mano, kad taikant horizontaliąją priemonę turėtų būti pašalinti skirtumai, susiję su pranešimais apie neatitikimus, kurie šiuo metu kelia painiavą;

Tiesioginė gamintojų atsakomybė už neatitikimus

39. mano, kad nederėtų horizontaliojoje priemonėje nustatyti tiesioginės gamintojų atsakomybės už neatitikimus;

Prekybos garantijos

40. pabrėžia, kad visi su prekybos garantija susiję klausimai (turinio, perdavimo, ribojimo) kyla ne dėl teisės konteksto, o dėl sutarties laisvės principo; todėl mano, kad šie klausimai neturėtų tapti horizontaliosios priemonės dalimi;

ŽALIOJI KNYGA IR EUROPOS SUTARČIŲ TEISĖ

41. ragina šį persvarstymą, kuriame bus aptariamos vartotojų sutartys, nuosekliai suderinti su darbais, atliekamais sutarčių teisės kontekste, ir įtraukti į bendrosios pagrindų sistemos kūrimą; todėl pabrėžia, kad šis persvarstymas ir bendroji pagrindų sistema turi būti tobulinami ir papildyti vienas kitą, tačiau pripažįsta, kad siekiant šio nuoseklumo negali būti kliudoma dabartinio persvarstymo procesui ar jis atidedamas;

REALUS VARTOJIMO TEISĖS TAIKYMAS

42. pabrėžia, jog būtina užtikrinti vartojimo teisės veiksmingumą, kad būtų sustiprintas vartotojų pasitikėjimas vidaus rinka;

43. skatina Komisiją tobulinti esamas vartotojų apsaugos ir informavimo priemones, įskaitant deramo galiojančių taisyklių taikymo ir laikymosi priežiūrą;

44. primygtinai ragina Komisiją nuodugniai įvertinti visas šio persvarstymo kontekste siūlomas priemones, siekiant, kad jos skatintų vartotojų pasitikėjimą, nebūtų papildoma našta verslui, ypač mažosioms ir vidutinėms įmonėms, ir kad jomis būtų prisidėta prie galutinio vidaus rinkos sukūrimo;

45. ragina Komisiją viduje koordinuoti savo veiksmus ir nuosekliai kurti sektoriaus teisės aktus;

46. pataria nuosekliai taikyti geresnio reguliavimo principą;

47. ragina valstybes nares stiprinti nacionalinių institucijų, atsakingų už vartojimo teisės taikymą, bendradarbiavimą bei palengvinti teisminį ar neteisminį teisės gynimą, leidžiantį vartotojams naudotis savo teisėmis Europos lygmeniu;

48. ragina valstybes nares imtis atsakomybės ir galutinai sukurti prekių ir paslaugų vidaus rinką ir nustoti „dailinti“ Europos vartotojų teisę; atvikščiai, ragina valstybes nares priimti nuoseklią tikslinio vartotojų teisės suderinimo strategiją, kuri būtų suderinta su vidaus rinkos sąlyga – tai padidintų vartotojų pasitikėjimą vidaus rinkos veikimu;

49. remia Komisijos jau vykdomas ir numatomas vartotojų švietimo iniciatyvas; mano, kad dar daugiau būtų galima nuveikti pasitelkiant vyriausybių ir verslo sektoriaus bendradarbiavimą ir skatinti, kad finansų sektoriuje būtų suteikiami aukšto lygio mokymai, kurių tikslas būtų didinti finansų srities išmanymą, finansinių produktų kokybę ir viso sektoriaus teisėtumą; džiaugiasi, kad buvo užsakytas iniciatyvų, skirtų didinti bendrąjį finansų išmanymą Europos Sąjungoje, tyrimas, kurio rezultatus numatoma paskelbti 2007 m. pabaigoje;

50. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai bei valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams.

(1) http://ec.europa.eu/consumers/cons_int/safe_shop/acquis/comp_analysis_en.pdf (2) OL C 292 E, 2006 12 1, p. 109. (3) OL C 305 E, 2006 12 14, p. 247. (4) Tą dieną priimti tekstai, P6_TA-PROV(2007)0287. (5) Įmonių požiūris į tarptautinę prekybą ir vartotojų apsaugą, Eurobarometras, 2006 m. gruodžio mėn. (6) Vartotojų apsauga vidaus rinkoje, Eurobarometras, 2006 m. rugsėjo mėn. (7) 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva 85/577/EEB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose (OL L 372, 1985 12 31, p. 31; lietuvių kalba: OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 1 tomas, p. 262). 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyva 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (OL L 158, 1990 6 23, p. 59). 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993 4 21, p. 29; lietuvių kalba: OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 2 tomas, p. 288). 1994 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/47/EB dėl pirkėjų apsaugos, susijusios su teisės tam tikru laiku naudotis nekilnojamaisiais daiktais pirkimo sutarčių tam tikrais aspektais (OL L 280, 1994 10 29, p. 83). 1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis (OL L 144, 1997 6 4, p. 19; lietuvių kalba: OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 3 tomas, p. 319). 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/6/EB dėl vartotojų apsaugos žymint vartotojams siūlomų prekių kainas (OL L 80, 1998 3 18, p. 27; lietuvių kalba: OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 4 tomas, p. 32). 1998 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/27/EB dėl draudimų ginant vartotojų interesus (PL L 166, 1998 6 11, p. 51; lietuvių kalba: OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 4 tomas, p. 43). 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų (OL L 171, 1999 7 7, p.12; lietuvių kalba: OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 4 tomas, p. 223). (8) OL L 178, 2000 7 17, p. 1; lietuvių kalba: OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 25 tomas, p. 399).

I. Kontekstas: problematika

Komisijos Žalioji knyga dėl Vartotojų acquis persvarstymo atitinka įsipareigojimus, prisiimtus paskelbus „geresnės teisėkūros“ iniciatyvą, nes padeda supaprastinti ir papildyti esamą reglamentavimą siekiant sukurti tikrą vartotojų vidaus rinką.

Žalioji knyga taip pat yra didelių darbų vartotojų naudai šerdis. Dėl to pranešėja palaiko jos reiškiamą idealą: atlikus darbą, pareikšti Europos piliečiams: „kad ir kurioje Europos Sąjungos vietoje atsidurtumėte, padėtis nesikeičia, jūsų pagrindinės teisės lieka tos pačios.“

Vartotojų acquis persvarstymas ir darbai, atliekami Europos sutarčių teisės srityje, tiesiogiai susiję. Dėl šio suvaržymo įgyvendinti Žaliąją knygą sudėtingiau, bet vis dėlto tuo negalima pateisinti persvarstymo atidėjimo siekiant laikytis Europos sutarčių teisės rengimo kalendoriaus, kuris mažų mažiausiai netikslus. Tačiau reikia turėti omenyje, kad kai kurios sąvokos (sąžiningumas, teisės gynimas ir kt.) kilusios iš bendrosios sutarčių teisės.

Kai kurie Komisijos konstatuoti dalykai neginčytini ir patys savaime pateisina persvarstymo būtinybę. Dėl greitos rinkos raidos, o ypač dėl naujų prekybos sandorių, pvz., elektroninės prekybos atsiradimo, dalis esamų įstatymų paseno.

Šiuo požiūriu Žalioji knyga ne visiškai nuosekli, ir svarbu tai pabrėžti. Joje į persvarstomą sritį neįtraukiama Elektroninės prekybos direktyva. Pranešėja rekomenduoja įtraukti šį tekstą kaip ir Nuotolinių finansinių paslaugų, Vartojamojo kredito ir Nesąžiningos komercinės praktikos direktyvas, kadangi visos jos yra Europos vartotojų apsaugos mechanizmo dalys.

Beje, reglamentavimo susiskaidymas, ypač dėl perkeliant įstatymus į nacionalinę teisę valstybėms narėms paliktos veiksmų laisvės, sukelia prekybos sandorio šalių teisių ir pareigų nenuoseklumų ir skirtumų.

Todėl būtina sumoderninti šį corpus juris siekiant prisidėti prie vidaus rinkos vystymosi, suteikiant vartotojams ir ūkio subjektams didesnį teisinį saugumą.

Tačiau didžiausia problema, nepaliečiama Žaliojoje knygoje, lieka realus vartojimo teisės pritaikymas.

Geriausias būdas atkurti vartotojų ir ūkio subjektų pasitikėjimą – teisės veiksmingumo užtikrinimas. Iš tiesų vartotojai nesiryžta sudaryti sutarčių už savo šalies ribų pirmiausia dėl to, kad bijo nesugebėsią pasinaudoti savo teisėmis ginčo atveju. Taigi svarbiausia užtikrinti geresnį vykdymą ir taikymą.

II. Teisėkūros metodas

1. Mišriojo metodo pasirinkimas

Siekiant didesnio aiškumo ir nuoseklumo, būtina sukurti horizontaliąją teisinę aplinką, kurioje būtų sprendžiami visi bendrieji vartotojų apsaugos klausimai. Ši horizontalioji priemonė pranašesnė ir lankstumu: siekiant prisitaikyti prie naujųjų rinkos sąlygų, paprasčiau ir greičiau persvarstyti šią priemonę, negu įvairias direktyvas.

Vis dėlto tam tikrus klausimus reikia spręsti sektorių lygmeniu ir bendroji priemonė jiems negali būti taikoma. Taigi būtina išlaikyti vertikalųjį metodą.

Todėl pranešėja rekomenduoja taikyti mišrųjį metodą.

2. Horizontaliosios priemonės taikymo sritis

Pranešėjos požiūriu, horizontalioji priemonė turi būti plačiausiai taikoma visoms vartotojų sutartims – tiek vietiniams, tiek tarptautiniams sandoriams.

Pagal sandorio pobūdį vartotojui taikoma skirtinga teisinė tvarka prieštarautų persvarstymo tikslui, nes vėl taptų sudėtinga.

3. Suderinimo laipsnis

Šiuo metu Bendrijos vartotojų apsaugos įstatymuose vyrauja minimalaus derinimo principas, leidžiantis valstybėms narėms nustatyti aukštesnius apsaugos lygmenis negu numatyti direktyvose.

Bet kokiu atveju vartotojui neleistina atsisakyti iki šiol taikytos stipresnės apsaugos taisyklės. Be to, maksimalaus derinimo pranašumai nėra patvirtinti. Iš tiesų vienintelis derinimo pavyzdys – Nesąžiningos komercinės praktikos direktyva, priimta visai neseniai, todėl laiko atstumas nepakankamas, kad būtų galima deramai jį įvertinti.

Dėl to pranešėja siūlo nustatyti kombinuotą metodą. Horizontalioji priemonė būtų pagrįsta maksimalaus derinimo, o sektorių priemonės, išskyrus tas, kurios, kaip antai Nesąžiningos komercinės praktikos direktyva, jau priimtos remiantis maksimalaus derinimo principu, – minimalaus derinimo principu. Iš pradžių galima nuspręsti „kukliai“ apsiriboti temomis, dėl kurių iš tikrųjų susitariama, arba dėl to, kad tai atitinka objektyvius rinkos poreikius, arba dėl to, kad nacionalinės taisyklės iš tiesų nesiskiria.

Šis metodas neišvengiamai verčia iškelti nevisiškai suderintam sektoriui taikomos teisinės tvarkos klausimą. Siekdama apsaugoti vartotoją, pranešėja siūlo tokią formulę: „nepakenkiant tarptautinių konvencijų dėl teisės normų kolizijos, būtent Romos konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikomos teisės (Roma I), taikymui, nesuderintose srityse vartotojai vadovautųsi įprastinėje gyvenamojoje vietoje taikoma teise.“

III. Horizontaliosios priemonės turinys

1. Vartotojo ir profesionalo apibrėžtys

Pranešėja siūlo vartotojus apibrėžti kaip fizinius asmenis, siekiančius tikslų, kurie nesusiję su jų prekyba, verslu ar profesija.

Iš tiesų sistemiškas juridinių asmenų neįtraukimas į šią sąvoką pateisinamas aiškumo siekimu. Derėtų taikyti kuo objektyvesnius kriterijus: įmonės „dydis“ yra sąvoka, kurią galima per daug įvairiai interpretuoti. Pranešėja laikosi neigiamo požiūrio į sutarties tikslingumą, nes jis vyrauja tiek Bendrijos, tiek nacionaliniuose įstatymuose.

Kadangi vartotojo apsauga užtikrinama tiktai tais atvejais, kai jis sudaro sutartį su profesionalu, pranešėja siūlo paprastą ir aiškų šios sąvokos apibrėžimą, padarysiantį galą įvairių terminų (pardavėjas, tiekėjas, platintojas) vartojimui. Šiuo požiūriu profesinės veiklos nebūtina skirstyti pagal pobūdį (komercinė, pramonės, amatų, laisvoji). Akivaizdu, kad profesionalu gali būti laikomas fizinis arba juridinis asmuo.

Be to, pranešėja mano, kad jeigu viena iš šalių veikia per profesionalų tarpininką, privačių asmenų tarpusavyje sudaromos sutartys turi būti laikomos vartotojų sutartimis. Iš tiesų logiška, kad jeigu viena iš šalių veikia per profesionalų tarpininką, siekdama pasinaudoti jo technine ir teisine kompetencija, kitai šaliai turi būti taikoma tokia pat apsauga kaip ir tuo atveju, jei ji sudarytų sutartį su profesionalu.

2. Nesąžiningos sąlygos

Taikymo sritis

Šiuo metu su nesąžiningomis sutarties sąlygomis susijusios nuostatos taikomos tiktai sutarties sąlygoms, dėl kurių nebuvo derėtasi atskirai.

Pranešėja mano, kad tam tikrais atvejais gali prireikti vartotoją apsaugoti ir tais atvejais, kai dėl sąlygų buvo derėtasi atskirai. Žinoma, sutarties laisvės principas turi būti išsaugotas, tačiau santykiuose su profesionalu, turinčiu techninę kompetenciją, vartotojas ne visuomet sugeba įvertinti savo įsipareigojimų mastą.

Sąrašai

Prie dabartinės direktyvos pridedamas sąrašas yra tik orientacinis, taigi valstybės narės gali įvairiai jį interpretuoti. Siekdama sustiprinti vartotojų pasitikėjimą vidaus rinka, pranešėja siūlo sukurti lanksčią ir geresnę apsaugos priemonę:

– uždraustos sąlygos: trumpas sutarčių sąlygų, sukeliančių didžiausių neatitikimų, sąrašas;

– sutarčių sąlygos, kurioms taikoma nesąžiningumo prielaida: sąlygų, kurių sąžiningumą galėtų įrodyti profesionalas, sąrašas;

– kitos sąlygos: visos kitos sąlygos, kurių nesąžiningumą vartotojas galėtų įrodyti pateikęs ieškinį teismui.

Nesąžiningumo patikrinimo taikymo sritis

Pranešėja siūlo nesąžiningumo patikrinimą pradėti taikyti visoms pagrindinėms sutarties sąlygoms, įskaitant pagrindinį sutarties dalyką ir kainos įvertinimą. Pvz., į kai kurias draudimo sutartis iš tiesų įtraukiamos garantijos netaikymo sąlygos. Remiantis dabartiniais įstatymais, jų nesąžiningumo prielaidą galima atmesti, kadangi kaip tik ši garantija yra sutarties dalykas.

4. Teisė atsisakyti sutarties

Laikotarpio trukmė ir apskaičiavimo būdas

Pranešėja rekomenduoja suvienodinti laikotarpio apskaičiavimo būdą, pirmenybę teikiant kalendorinių dienų skaičiavimui (įskaitant švenčių dienas, kadangi skirtingose valstybėse narėse jos skirtingos).

Derėtų nedviprasmiškai nustatyti ir laikotarpio pradžios datą. Pranešėja siūlo šia pradžios data laikyti momentą, kai vartotojas gali laisvai ir protingai duoti sutikimą, t. y. jau yra gavęs prekę.

Tačiau pranešėja mano, kad laikotarpio trukmės suvienodinti negalima. Valstybių narių tradicijos šioje srityje skirtingos, ir jos teigia esančios prie jų prisirišusios. Be to, terminai atitinka skirtingus tikslus, kuriais ir pateisinama skirtinga laikotarpių trukmė. Nuotolinės prekybos srityje vartotojui reikėtų leisti pačiam apsispręsti dėl prekės, kurios, sudarydamas sutartį, jis nebuvo gavęs, o išnešiojamosios prekybos atveju reikia jam leisti grįžti prie sprendimo, kuris galėjo būti priimtas netikėtai.

Įgyvendinimo būdas

Valstybėse narėse ir direktyvose esama skirtingų būdų (paprastas raštas, registruotas laiškas, prekės grąžinimas). Be to, plėtojasi tam tikra praktika, trukdanti naudotis teise atsisakyti sutarties (prievolė prieš grąžinant prekes gauti grąžinimo numerį, prievolė pirkinį grąžinti nepažeistoje pakuotėje, kurioje jis buvo įsigytas, ir kt.). Galų gale naujųjų technologijų plėtra skatina leisti, kad teisę atsisakyti sutarties būtų galima reikšti paprasčiausiu elektroniniu paštu.

Pranešėjos nuomone, vartotojų pasitikėjimas vidaus rinka gerokai sustiprės, jeigu horizontaliojoje priemonėje bus numatyta, kad vartotojas gali sutarties atsisakyti bet kokiomis priemonėmis, su sąlyga, kad prireikus galės pateikti savo atsisakymo įrodymą.

5. Vartotojų prekių pardavimas

Pristatymo sąvokos apibrėžtis ir rizikos perdavimo reglamentavimas

Šiuo metu parduotos prekės sunaikinimo rizikos prisiėmimo ir kainos padengimo klausimą valstybės narės sprendžia skirtingai. Kai kas teigia, kad rizika pirkėjui pereina sutarties sudarymo momentu, o kitų nuomone, rizika perduodama pristatant prekę.

Pranešėja siūlo šiuos du klausimus bendrai įtraukti į horizontaliąją priemonę. Pranešėjos nuomone, siekiant adekvačiau apsaugoti vartotoją, pristatymu turi būti laikomas momentas, kai vartotojas fiziškai įgyja turtą, išskyrus atvejus, kai sutarties šalys susitaria kitaip; rizika perduodama prekių pristatymo momentu.

Tiesioginė gamintojų atsakomybė už neatitikimus

Pranešėja mano, kad horizontaliojoje priemonėje nedera nustatyti tiesioginės gamintojų atsakomybės už neatitikimus. Iš tiesų Direktyva dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų į kai kurių valstybių narių teisę buvo perkelta visai neseniai, todėl praėjo nepakankamai laiko, kad būtų galima įvertinti galimų pakeitimų tinkamumą.

BE TO, NUMAČIUS GAMINTOJO TIESIOGINĘ ATSAKOMYBĘ, KILTŲ DAUG TEISINIŲ SUNKUMŲ, ĮSKAITANT SUSIJUSIUS SU SUTARČIŲ TEISE (PVZ., BŪTŲ KVESTIONUOJAMAS SUTARČIŲ POVEIKIO ABIPUSIŠKUMAS).

28.6.2007

Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto NUOMONĖ

pateiktas Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komitetui

dėl Žaliosios knygos dėl Vartotojų acquis persvarstymo

(2007/2010(INI))

Nuomonės referentas: Olle Schmidt

PASIŪLYMAI

Ekonomikos ir pinigų politikos komitetas ragina atsakingą Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

1.   ryžtingai remia ketinimą persvarstyti vartotojų acquis, nes mano, kad jis labai svarbus siekiant, jog geriau veiktų vidaus rinka, kad būtų pritraukta investicijų ir kad būtų įgyvendinti tvaraus augimo bei užimtumo tikslai atsižvelgiant į persvarstytą Lisabonos strategiją;

2.   primena, kad šioje nuomonėje didžiausias dėmesys skiriamas su vartotojais susijusiems finansinių paslaugų sektoriaus ir tiesioginių investicijų aspektams;

3.   pabrėžia, kad vartotojų acquis turėtų būti persvarstomas dalyvaujant suinteresuotosioms šalims ir atsižvelgiant į gero valdymo principus; pabrėžia, kad siekiant sukurti patikimesnę ir geriau veikiančią vidaus rinką, finansų srityje ypač svarbu:

– rengti metinę vartotojų šios srities skundų ir ieškinių ataskaitą;

– rengti šviečiamąsias programas ir ugdyti finansinę kultūrą;

4.   pabrėžia vartotojų acquis direktyvos ir jos įgyvendinimo svarbą; apgailestauja, kad 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva 87/102/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo nepadėjo suderinti sistemos ES lygmeniu;

5.   labiau remia principais pagrįstą, o ne norminantį metodą; pažymi būtinybę įvertinti, kokiomis sąlygomis horizontalusis metodas leistų parengti konkretiems sektoriams pritaikytus teisės aktus, kad būtų atspindėti tikrieji vartotojams kylantys pavojai; mano, kad finansinių paslaugų sektoriuje turėtų būti taikomos specialios vartotojų apsaugos taisyklės, kurios, prireikus, būtų viršesnės už bendrąsias taisykles ir būtų suderintos su neseniai paskelbta Žaliąją knygą dėl mažmeninių finansinių paslaugų bendrojoje rinkoje (COM(2007)0226); tačiau pabrėžia, kad rengiant arba persvarstant teisės aktus, reikėtų skatinti laikytis integruoto, visapusio ir sisteminio požiūrio, deramai atsižvelgiant į vartotojų acquis ir geresnio reguliavimo principus;

6.   atkreipia dėmesį į tai, kad įgyvendinus finansinių priemonių rinkų direktyvos (MiFID) nuostatas, Europos Sąjungoje bus užtikrintas aukštesnis vartotojų, t. y. mažmeninių investuotojų, apsaugos lygis;

7.   džiaugiasi Komisijos ketinimu supaprastinti ir atnaujinti esamą teisinę sistemą ir taip palengvinti tarpvalstybinę prekybą, skatinti investicijas ir didinti vartotojų pasitikėjimą;

8.   džiaugiasi Komisijos siekiu supaprastinti ir atnaujinti esamą vartotojų acquis ir taip palengvinti tarpvalstybinę prekybą ir didinti vartotojų pasitikėjimą;

9.   mano, kad finansinėms paslaugoms kenkia esamų taisyklių prieštara ir ypač tai, kad daugeliu atveju galiojančios taisyklės neatitinka įmonių ir vartotojų praktinių poreikių; pritaria tam, kad šios taisyklės būtų persvarstytos siekiant parengti nuoseklias, lengvai suprantamas ir įvykdomas aukštos kokybės vartotojų apsaugos taisykles; ypač pritaria tam, kad keliems sektoriams reikšmės turinčios techninio pobūdžio taisyklės, t. y. apibrėžtys, informavimo prieš sudarant sutartį prievolės ir pasinaudojimo sutarties atsisakymo teise sąlygos, turi būti sujungtos į vieną horizontalią priemonę, pagal kurią atitinkamos taisyklės turėtų būti galutinės; pabrėžia, kad bet koks pasiūlymas persvarstyti vartotojų apsaugos taisykles turi būti pagrįstas sąnaudų ir naudos analize;

10. pažymi, kad nors investiciniai produktai, pvz., KIPVPS arba gyvybės draudimas, gali būti parduodami įvairiose valstybėse, vis dar išlieka problemų, susijusių su klasikinėmis mažmeniniams klientams teikiamomis bankų paslaugomis, pvz., su hipotekiniais kreditais, vartojimo kreditais ir bankų sąskaitomis;

11. atsižvelgdamas į Bendrovės „Equitable Life Assurance Society“ krizės tyrimo komiteto galutinį pranešimą ir rekomendacijas, dar kartą primena, kad nei vartotojai, nei paslaugų teikėjai ne visuomet geba nustatyti, kokia teisinė tvarka taikoma kiekvienam jų veiklos aspektui, t. y. ar taikoma priimančiosios arba buveinės valstybės civilinė teisė, ar reguliavimo tvarka;

12. ragina Komisiją aiškiai apibrėžti tarptautinės privatinės teisės ir vidaus rinkos priemonių sąveiką siekiant, kad neliktų abejonių dėl to, kada taikomi priimančiosios arba buveinės valstybės teisės aktai arba reglamentuojamieji aktai, ir kad neliktų spragų paslaugų teikėjams taikytinose atsakomybę reglamentuojančiose nuostatose;

13. primena diskusijas kolektyvinės žalos atlyginimo klausimu ir yra įsitikinęs, kad šis klausimas turi būti toliau svarstomas, nepaisant nacionalinių skirtumų, susijusių su verslo etikos taisyklėmis; prašo Komisijos pateikti mokslinį ir teisinį kolektyvinių ieškinių dėl žalos atlyginimo vertinimą;

14. remia Komisijos jau vykdomas ir numatomas vartotojų švietimo iniciatyvas; mano, kad dar daugiau būtų galima nuveikti pasitelkiant vyriausybių ir verslo sektoriaus bendradarbiavimą ir skatinti, kad finansų sektoriuje būtų suteikiami aukšto lygio mokymai, kurių tikslas būtų didinti finansų srities išmanymą, finansinių produktų kokybę ir viso sektoriaus teisėtumą; džiaugiasi, kad buvo užsakytas iniciatyvų, skirtų didinti bendrąjį finansų išmanymą Europos Sąjungoje, tyrimas, kurio rezultatus numatoma paskelbti 2007 m. pabaigoje;

15. ragina sektoriaus atstovus susitarti dėl informacijos atskleidimo principų ir jų laikytis, pateikiant mažmeniniams investuotojams reikiamą informaciją apie bet kurį mažmeninį finansinį produktą.

16. ragina valstybes nares nuosekliai įgyvendinti 2002 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/65/EB dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis(1) siekiant didesnio visuomenės pasitikėjimo tarpvalstybiniais finansinių paslaugų produktais.

PROCEDŪRA

26.6.2007

Teisės reikalų komiteto NUOMONĖ

pateikta Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komitetui

dėl Žaliosios knygos dėl Vartotojų acquis persvarstymo

(2007/2010(INI))

Nuomonės referentė: Diana Wallis

PASIŪLYMAI

Teisės reikalų komitetas ragina atsakingą Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

1.   teigiamai vertina Komisijos žaliąją knygą dėl Vartotojų acquis persvarstymo, ypač iškeltą tikslą atnaujinti, supaprastinti ir pagerinti profesionalams ir vartotojams taikomą reguliavimo sistemą;

2.   reikalauja, kad tas persvarstymas, kuris bus skirtas vartotojų sutartims nagrinėti, būtų susietas su darbu, vykdomu visos sutarčių teisės srityje apskritai tęsiant Europos sutarčių teisės bendrosios pagrindų sistemos (BPS) kūrimo procesą, ir todėl pabrėžia, kad persvarstymas ir BPS plėtojimo darbai turi progresuoti papildydami vienas kitą, kai tuo tarpu būtų pripažįstama, kad siekiant šios sąsajos nebus stabdomas ar atidėliojamas dabartinis persvarstymo procesas;

3.   mano, kad svarbu turėti aiškią bendrą viziją, kaip įvairios teisinės ir reguliavimo sistemos, veikiančios vartotojų ir komercinės teisės taikymą ES lygmeniu, yra susijusios ir veikia kartu, ypač koks yra sąryšis tarp bet kurio per šį persvarstymą sukurto akto, priemonių, susijusių su įstatymų kolizija (Roma I ir Roma II), ir kitų priemonių, kurios pagrįstos kilmės šalies principu (pvz., 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje(2) (Elektroninės komercijos direktyva));

4.   mano, kad svarbu, jog Bendrijos teisėkūros institucijos imtųsi pašalinti visus nesuderinamumus tarp persvarstomų su vartotojais susijusių direktyvų;

5.   atkreipia dėmesį į tai, kad atlikus suderinimą vartotojų apsaugos lygis visose valstybėse narėse turėtų būti panašus, be reikalo nederinant visų nacionalinių priemonių;

6.   siūlo sektorių direktyvas grįsti mažiausio suderinimo principu neatmetant visiško tikslinio tam tikrų aiškių nuostatų suderinimo galimybės;

7.   teigiamai vertina Komisijos pasiūlytą horizontalią priemonę ir pripažįsta, kad vadinamoji pagrindinė vartotojų teisių direktyva gali turėti privalumų; tebelieka susirūpinęs dėl didžiausio suderinimo lygmens, kurį galima pasiekti tokiu būdu, ir dėl galimo tam tikrų nacionalinių teisių praradimo;

8.   siūlo, kad horizontaliosios priemonės nuostatos būtų grindžiamos visišku tiksliniu suderinimu siekiant teisinės sanglaudos;

9.   rekomenduoja, kad koordinuojamoje sferoje nesuderintų sričių atveju būtų taikomas vidaus rinkos abipusio pripažinimo principas įtraukiant vidaus rinkos išlygą; ši vidaus rinkos išlyga leistų taikyti ekonominės veiklos vykdytojų teisės aktus, jei taikomuose vartotojų teisės aktuose nustatytos griežtesnės taisyklės ir dėl jų atsiranda nepagrįstų kliūčių vidaus rinkai, kai nepagrįstos kliūtys nėra pateisinamos dėl viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo, visuomenės sveikatos apsaugos ar aplinkos apsaugos; tvirtina, kad į koordinuojamą sferą nepatenkančiose srityse vartotojams bus naudingos jų nuolatinėje gyvenamojoje vietoje taikomų teisės aktų privalomosios nuostatos, kaip visų pirma numatyta 1980 m. birželio 19 d. Romos konvencijoje dėl sutartinėms prievolėms taikomos teisės;

10. pažymi, kad Žaliosios knygos 1 priedo 4 ir 5 punktuose pateikiamas platus su vartotojų sutartimis susijusių teisinių sutartinių klausimų sąrašas, kad kai kurie iš šių klausimų jau sudarė dalį BPS plėtojimo darbų ir kad daugelis jų yra ypatingo politinio pobūdžio, vadinasi, jeigu kokia nors bendra taisyklė turėtų sudaryti dalį ES lygmeniu suderintos priemonės, reikėtų pradėti plačias (įskaitant viešas) diskusijas ir svarstymus;

11. mano, kad vartotojų pasitikėjimą ir tarpvalstybinę prekybą skatinti galėtų padėti vadinamoji mėlynosios vėliavos sistema, kuri leistų šalims pasirinkti vieną iš daugelio galimų ES patvirtintų standartinių verslo sąlygų, ir kad tokiems praktiniams sprendimams įgyvendinti galėtų būti skirta daugiau pastangų;

PROCEDŪRA

PROCEDŪRA

(1)               OL L 271, 2002 10 9, p. 16. (2) OL L 178, 2000 7 17, p. 1.