dėl Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių 121 straipsnio dėl ieškinio pateikimo Teisingume Teisme pakeitimo

(2007/2266(REG))

Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto pirmininko 2007 m. rugsėjo mėn. 26 d. laišką,

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklų 201 ir 202 straipsnius,

–   atsižvelgdamas į Konstitucinių reikalų komiteto pranešimą (A6-0324/2008),

1.  nusprendžia padaryti toliau pateiktą Darbo tvarkos taisyklių pakeitimą;

2.  primena, kad šis pakeitimas įsigalioja pirmą kitos sesijos dieną;

3.  paveda Pirmininkui perduoti šį sprendimą Tarybai ir Komisijai susipažinti.

Pakeitimas  1 Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklės 121 straipsnio 3a dalis (nauja) Dabartinis tekstas Pakeitimai   3a. Pirmininkas, pasikonsultavęs su atsakingu komitetu, Parlamento vardu pateikia samprotavimus Teisingumo Teisme nagrinėjamoje byloje arba nusprendžia į ją įstoti.   Jeigu Pirmininkas ketina nukrypti nuo atsakingo komiteto rekomendacijos, jis, nurodydamas priežastis, apie tai praneša atitinkamam komitetui ir klausimą perduoda Pirmininkų sueigai.   Jeigu Pirmininkų sueiga laikosi nuomonės, kad Parlamentas, išskirtiniu atveju, neturėtų pateikti samprotavimų ar įstoti į Teisingumo Teisme nagrinėjamą bylą dėl Parlamento akto teisinio galiojimo, klausimas nedelsiant keliamas per plenarinį posėdį.   Skubiais atvejais, siekiant laikytis atitinkamo teismo nustatytų terminų, Pirmininkas gali imtis atsargumo priemonių. Tokiais atvejais, šioje dalyje nurodoma procedūra taikoma iš karto, kai tik atsiranda galimybė.   Aiškinimas :   Darbo tvarkos taisyklėse nėra nuostatos, pagal kurią skubos atvejais atsakingas komitetas negalėtų priimti sprendimo dėl procedūrinės tvarkos, kuri turėtų būti taikoma siekiant laiku perduoti jo rekomendaciją.

Pagrindiniai faktai

1. 2007 m. rugsėjo 26 d. laiške Teisės reikalų komiteto pirmininkas pateikė pasiūlymą Konstitucinių reikalų komiteto pirmininkui dėl Parlamento darbo tvarkos taisyklių 121 straipsnio interpretavimo. Savo laiške G. Gargani prašė Konstitucinių reikalų komiteto paaiškinti ar šis straipsnis, ypač jo 3 dalis, susijęs tik su Parlamento teikiamais ieškiniais Teisingumo Teisme, ar jį galima būtų interpretuoti taip, kad būtų įtraukiami ir Parlamento teikiami samprotavimai bei sprendimai įstoti į bylą.

2. 121 straipsnis, pavadintas „Ieškiniai Teisingumo Teismui“ suformuluotas taip:

1. Parlamentas, iki sutartyse ir Europos Teisingumo Teismo statute nurodytų terminų Europos Sąjungos institucijoms ir fiziniams ar juridiniams asmenims pareikšti ieškinius, išnagrinėja Bendrijos teisės aktus ir įgyvendinimo priemones, kad įsitikintų, jog buvo paisoma visų jo teisių.

2. Atsakingas komitetas pateikia Parlamentui pranešimą, jei reikia, žodinį, kai mano, kad buvo pažeistos Parlamento teisės.

3. Pirmininkas, vadovaudamasis atsakingo komiteto rekomendacija, Parlamento vardu pateikia ieškinį Teisingumo Teisme.

Kitos mėnesinės sesijos pradžioje posėdžio metu jis gali pateikti Parlamentui sprendimą dėl ieškinio palaikymo. Jei Parlamento nariai šiam ieškiniui nepritaria balsavusiųjų dauguma, Pirmininkas ieškinį atsiima.

Jei Pirmininkas pateikia ieškinį nepaisydamas priešingos atsakingo komiteto rekomendacijos, kitos mėnesinės sesijos pradžioje jis posėdžio metu pateikia Parlamentui sprendimą dėl ieškinio palaikymo.

           Interpretavimo apimtis

3. 121 straipsnis pavadintas „Ieškiniai Teisingumo Teismui“ (angl. „Proceedings before the Court of Justice“), nors 3 dalyje aiškiai kalbama apie Pirmininko Parlamento vardu Teismui pateikiamus „ieškinius“ (angl. „action“). Taigi, 121 straipsnio 3 dalis taikoma, kai Parlamentas iškelia bylą. Šiuo atveju Pirmininkas veikia remdamasis Teisės reikalų komiteto rekomendacija. Jeigu Pirmininkas nusprendžia nukrypti nuo šios rekomendacijos, galutinis sprendimas priimamas per plenarinį posėdį, nors Pirmininkas (Pirmininkė) gali imtis atsargumo priemonių.

4. Kai Parlamentas yra atsakovas Teisme nagrinėjamoje byloje, akivaizdu, kad Pirmininkas turi ginti Parlamento poziciją vadovaudamasis Darbo tvarkos taisyklių 19 straipsnio 4 dalimi, kurioje jam aiškiai suteikiami įgaliojimai atstovauti Parlamentui teisiniuose reikaluose.

5. Esama ir kitokio tipo Teisingumo Teisme iškeltų bylų, kuriose Parlamentas gali turėti interesų įstoti į bylą arba pateikti savo samprotavimų, kaip numatyta Teismo statute. Tai aktualu taikant prejudicinių sprendimų priėmimo procedūras, kai ginčijamas teisės akto galiojimas, ir ypač kai šį aktą kartu priėmė Parlamentas ir Taryba. Remiantis dabartine praktika, tokiais atvejais su Teisės reikalų komitetu konsultuojamasi dėl samprotavimų pateikimo Teisingumo Teisme tinkamumo, o Parlamento pirmininkas, pasinaudodamas pagal 19 straipsnio 4 dalį jam suteiktais įgaliojimais, priima galutinį sprendimą.

6. Minėtajame laiške Teisės reikalų komiteto pirmininkas siūlo 121 straipsnio 3 dalį interpretuoti taip, kad ji apimtų ne tik Parlamento pateikiamus ieškinius, bet ir samprotavimus bei sprendimus įstoti į Teisme nagrinėjamą bylą. Praktiškai tai reikštų, kad nesutariant Pirmininkui ir Teisės reikalų komitetui, Pirmininkas teiktų plenariniam posėdžiui spręsti ne tik dėl to ar palaikyti ieškinį, bet ir dėl to, ar pateikti samprotavimų arba ar įstoti į Teisme nagrinėjamą bylą. Teisės reikalų komiteto nuomone, tokia interpretacija galėtų būti grindžiama tuo, kad 121 straipsnio pavadinimo versijose anglų ir vokiečių kalbomis vartojamas platesnis terminas „bylos“ (o versijoje prancūzų ir kitomis kalbomis vartojamas terminas „ieškiniai“).

           Pranešėjo svarstymai

7. Pranešėjas mano, kad painiava, kuri kyla dėl skirtingų 121 straipsnio pavadinimo kalbinių versijų („proceedings“, „Verfahren“, „recours“, „ricorsi“ ir t. t.) nesusijusi su 3 dalimi, kurioje terminas „ieškinys“ visomis kalbomis išverstas vienodai („Klage“, „recours“, „ricorso“ ir t. t.). Be to, reikėtų pabrėžti, kad 121 straipsnis, kurio pirmosiose dviejose dalyse teigiama, kad „Parlamentas [...] išnagrinėja Bendrijos teisės aktus ir įgyvendinimo priemones, kad įsitikintų, jog buvo paisoma visų jo teisių“ ir kad „Atsakingas komitetas pateikia Parlamentui pranešimą, jei reikia, žodinį, kai mano, kad buvo pažeistos Parlamento teisės“, susijęs su tais atvejais, kai Parlamentas nusprendžia pateikti ieškinį teismui, pvz., prašymą paskelbti negaliojančiu, siekdamas apginti savo prerogatyvas arba užtikrinti Bendrijos teisės aktų atitikimą Sutartims.

8. Dėl minėtųjų priežasčių pranešėjas mano, kad būtų nepagrįsta išplėsti 121 straipsnio 3 dalyje vartojamo terminus technicus „ieškinys“ („recours“, „Klage“, „ricorso“ ir t. t.) taikymo sritį tik dėl to, kad kai kuriose straipsnio pavadinimo kalbinėse versijose pavartotas platesnis terminas. Atrodo aišku, kad 3 dalis taikoma tik Parlamentui nusprendus pateikti „ieškinį“. Taigi, 121 straipsnio 3 dalis negali būti interpretuojama plačiai siekiant apimti ir Parlamento samprotavimus bei sprendimus įstoti į bylą, kurie kokybiniu požiūriu yra kitokie veiksmai.

9. Galima ginčyti, kad esama teisėtos priežasties sukurti specialiąją procedūrą, kuri būtų taikoma sprendžiant, ar Parlamentas turėtų pateikti samprotavimus arba įstoti į Teisme nagrinėjamą bylą tais atvejais, kai nesutampa Pirmininko ir atsakingo komiteto nuomonės. Bendrai manoma, kad Parlamentui priėmus teisės aktą jis prisiima atsakomybę apginti jo galiojimą Teisingumo Teisme. Šis principas įtvirtintas Teisės reikalų ir piliečių teisių komiteto pirmininko Willy de Clerq 1997 m. gruodžio 10 d. laiške Europos Parlamento pirmininkui José Maria Gil-Robles, kuriame nustatomi kriterijai, kurių Europos Parlamentas turėtų laikytis spręsdamas, ar pateikti samprotavimus per prejudicinių sprendimų dėl teisės aktų, priimtų taikant bendro sprendimo procedūrą, priėmimo procedūras. Taigi įsitvirtinęs principas, kad Parlamentas turėtų pateikti samprotavimus per prejudicinių sprendimų priėmimo procedūras, kai ginčijamas taikant bendro sprendimo procedūrą priimto teisės galiojimas, ir nesikišti į bylas, susijusias su teisės akto interpretavimu.

10. Vis dėlto, pranešėjas žino apie du atvejus, kai Teisės reikalų komitetas patarė Pirmininkui Teisingumo Teisme neginti akto, priimto taikant bendro sprendimo procedūrą, galiojimo. Abiem šiais atvejais Pirmininkas nusprendė imtis veiksmų, priešingų atsakingo komiteto nuomonei.

– 1999 m. Pirmininkas José Maria Gil-Robles, siekdamas apginti 1998 m. liepos 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/43/EB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių tabako gaminių reklamą ir rėmimą, suderinimo teisėtumą, nusprendė pateikti samprotavimus Teisingumo Teisme.

– 2005 m. Pirmininkas Josep Borrell-Fontelles nusprendė Teisingumo Teisme ginti 2001 m. gruodžio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/97/EB, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 91/308/EEB dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui, galiojimą.

11. Abiem atvejais Pirmininko sprendimas nesutapo su nusistovėjusia aktų, priimtų taikant bendro sprendimo procedūrą, gynimo praktika vadovaujantis Teisės reikalų komiteto nustatytais kriterijais. Reikėtų pažymėti, kad nors antruoju atveju jau galiojo121 straipsnio 3 dalis, Pirmininkas neprašė patvirtinti jo sprendimą per plenarinį posėdį; ši dalis buvo teisingai interpretuojama kaip susijusi tik su „ieškiniais“, kuriuos Pirmininkas pateikia Parlamento vardu.

12. Pranešėjas negali vertinti teisinės argumentacijos, kuri minėtaisiais atvejais nulėmė atsakingo komiteto sprendimus patarti Pirmininkui nepateikti samprotavimų. Jis mano, kad iš principo Parlamentas, vadovaudamasis teisėtumo prielaida ir lojalaus bendradarbiavimo principu kito teisės aktų leidėjo, su kuriuo kartu priima teisės aktus (Tarybos), atžvilgiu, turėtų Teisingumo Teisme nagrinėjamose bylose ginti savo priimtų aktų galiojimą.

13. Pranešėjas vis dėlto mano, kad gali būti išimtinių atvejų, kai Parlamentas galėtų turėtų kitokią nuomonę, negu ta, kurios buvo laikomasi bendro sprendimo procedūros metu, jeigu labai pasikeitė teisinės aplinkybės (pvz., Sutarties reforma, ES Pagrindinių teisių chartijos įsigaliojimas, teismo praktika), kurios galėtų nulemti akto nesuderinamumą su Sąjungos pirmine teise. Toks aktas toliau galiotų toks, koks buvo priimtas ankstesnėmis teisinėmis aplinkybėmis, tačiau Parlamentas, neturėdamas iniciatyvos teisės, negalėtų jo keisti siekdamas jį suderinti su naujosiomis teisinėmis aplinkybėmis. Galima teigti, kad šiuo ypatingu atveju Parlamentas galėtų turėti teisėtą priežastį nuspręsti nepateikti samprotavimų Teisme ar nestoti į Teismo nagrinėjamą bylą(1).

14. Turint mintyje, kad šiuo metu Darbo tvarkos taisyklės nereglamentuoja Parlamento vidaus procedūros, kurią reikėtų taikyti sprendžiant dėl tinkamumo veikti pateikiant samprotavimus arba įstojant į bylą tais atvejais, kai skiriasi Pirmininko ir Teisės reikalų komiteto nuomonės, pranešėjas mano, kad esama dviejų klausimų, kurių atžvilgiu AFCO komitetas turėtų priimti poziciją. Pirmiausia, ar geriausia spręsti klausimą interpretuojant, taigi paprasčiausiai patvirtinant, kad Parlamento pirmininkas pagal nusistovėjusią praktiką turi teisę priimti sprendimą, priešingą atsakingo komiteto rekomendacijai? Antra, ar pirmenybė būtų teikiama klausimo reglamentavimui papildant 121 straipsnį ir nustatant kuriam organui būtų suteikta teisė priimti sprendimą ir kokia procedūra būtų taikoma?

Išvados ir rekomendacijos

15. Pranešėjas norėtų pabrėžti, kad siekdamas laikytis teisėtumo principo ir išsaugoti savo paties, kaip vieno iš teisės aktų leidėjų, patikimumą Parlamentas, vykstant prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrai, tik išimtinėmis aplinkybėmis ir tik remdamasis tinkama teisine argumentacija turėtų turėti teisę nuspręsti laikytis kitokios pozicijos nei ta, kurios laikėsi per bendro sprendimo procedūrą.

16. Atrodo akivaizdu, kad 121 straipsnio 3 dalis savo dabartine forma taikoma tik „ieškiniams“, kurios pateikia Parlamentas, ir neapima „samprotavimų“ arba „sprendimų įstoti“ vykstant teisminiam procesui. Jeigu straipsnis išliks toks, koks yra dabar, pranešėjas turės pasiūlyti atsakingam komitetui priimti aiškią interpretaciją, pagal kurią Parlamento pirmininkas visada turės teisę priimti sprendimus dėl samprotavimų pateikimo ar sprendimo įstoti į bylą.

17. Pranešėjas mano, kad siekiant užbaigtumo ir teisinio aiškumo naujoji dalis turėtų būti prijungta prie 121 straipsnio taip į Darbo tvarkos taisykles įtraukiant nusistovėjusią praktiką, kad Pirmininkas, remdamasis Teisės reikalų komiteto rekomendacija, Parlamento vardu pateikia samprotavimus arba nusprendžia įstoti į bylą. Naujojoje dalyje taip pat reikėtų nurodyti procedūrą, kurios turėtų būti laikomasi tais atvejais, kai Pirmininko ir atsakingo komiteto nuomonės nesutampa.

18. Pranešėjas mano, kad nesutarimo atveju sprendimas turėtų būti priimamas taikant procedūrą, užtikrinančią kuo didesnį demokratinį teisėtumą. Atsižvelgdamas į klausimo pobūdį jis siūlo, kad klausimas iš pradžių būtų perduotas Pirmininkų sueigai – organui, atspindinčiam galių pasiskirstymą (pranc. rapport de forces) Parlamente, kuris, išklausęs įvairias nuomones ir atsižvelgęs į Parlamento teisės tarnybos nuomonę, taip pat gali įvertinti klausimo teisinius aspektus. Jeigu Pirmininkų sueiga padaro išvadą, kad Parlamentas neturėtų pateikti samprotavimų ar įstoti į Teisme nagrinėjamą bylą siekiant apginti akto, priimto taikant bendro sprendimo procedūrą, galiojimą, klausimas sprendžiamas per plenarinį posėdį. Parlamento nariams turėtų būtų suteikta galimybė susipažinti su visais susijusiais dokumentais ar gauti visą susijusią informaciją siekiant užtikrinti, kad jie galėtų nuodugniai ištirti klausimą ir priimti sprendimą(2).

19. Išimtiniais atvejais, kai Teisės reikalų komitetas negali laiku pateikti savo rekomendacijos, pranešėjas siūlo, kad Pirmininkas, siekdamas laikytis Teisingumo Teismo nustatytų terminų, gali imtis atsargumo priemonių. Tai itin tiktų tais atvejais, kai taikoma neseniai sukurta prejudicinių sprendimų priėmimo skubos tvarka procedūra laisvės saugumo ir teisingumo erdvėje, kuri taikoma nuo 2008 m. kovo 1 d. ir kurią taikant sutrumpinamas rašytinių pastabų pateikimo terminas. Taigi paskutine Darbo tvarkos taisyklių 121 straipsnio naujosios 4 dalies pastraipa siekiama nustatyti procedūrą tiems atvejams, kai sprendimas turi būti priimamas skubiai ir ne tik tada, kai Teismas taiko pagreitintą procedūrą ar skubos tvarką, bet ir tada, kai naujojoje 121 straipsnio 4 dalyje nustatyta procedūra negali būti taikoma dėl priežasčių, susijusių su Parlamento darbo kalendoriumi. Tokiais atvejais Pirmininkas pateikia samprotavimus iš anksto nepasikonsultavęs su atsakingu komitetu. Vis dėlto, atsakingas komitetas gali nuspręsti dėl tinkamos procedūrinės tvarkos, kuri būtų taikoma siekiant laiku pateikti jo rekomendaciją. Ši galimybė pagrindžiama paaiškinant Konstitucinių reikalų komiteto priimtą pakeitimą.

(1) Taip pat verta pažymėti, kad Parlamento Darbo tvarkos taisyklių 34 straipsnyje teigiama, kad „Svarstant pasiūlymą dėl teisės akto, Parlamentas ypač atkreipia dėmesį į tai, ar laikomasi pagrindinių žmogaus teisių ir žiūri, kad teisės aktas neprieštarautų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijai, subsidiarumo ir proporcingumo bei teisinės valstybės principams“. (2) Pranešėjas mano, kad bylose, kuriose Parlamentas išimtiniais atvejais nusprendžia neginti teisės akto, kurį bendrai priėmė Parlamentas ir Taryba, galiojimo, sprendimas turėtų būti priimamas tik jeigu užtikrinama visų Parlamento narių balsų dauguma. Tai neprieštarautų taikomiems reikalavimams dėl balsavimo, kai Parlamentas atmeta arba iš dalies keičia Tarybos bendrą poziciją, pagal EB Sutarties 251 straipsnį. Vis dėlto, atsižvelgdamas į tai, kad pagal EB sutarties 198 straipsnį negalima taikyti absoliučios daugumos reikalavimo, pranešėjas siūlo išimtinę procedūrą, kai klausimas iš pradžių perduodamas Pirmininkų sueigai – organui, atspindinčiam visų Parlamento narių daugumos nuomonę, o galutinį sprendimą turėtų priimti plenarinis posėdis, kuris yra Parlamento aukščiausias organas. Reikėtų pastebėti, kad Pirmininkų sueigai nusprendus pateikti samprotavimus siekiant apginti akto galiojimą, ji veikia remdamasi ankstesniu per plenarinį posėdį priimtu sprendimu, kuris buvo priimtas taikant bendro sprendimo procedūrą. Taigi, nėra reikalo klausimą vėl perduoti plenariniam posėdžiui. Tačiau kai Pirmininkų sueiga laikosi nuomonės, kad Parlamentas, išskirtiniu atveju, neturėtų ginti akto teisinio galiojimo, klausimas turėtų būti keliamas per plenarinį posėdį, nes tik Parlamentas gali pakeisti ankstesnį sprendimą.