dėl sveikatos priežiūros sistemų Afrikoje į pietus nuo Sacharos ir pasaulinės sveikatos

(2010/2070(INI))

Europos Parlamentas,

–    atsižvelgdamas į Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 25 straipsnį, kuriame sveikata pripažįstama pagrindine teise,

–    atsižvelgdamas į kiekvieno žmogaus teisę būti kuo geriausios fizinės ir psichinės sveikatos,

–    atsižvelgdamas į 1987 m. Bamanko iniciatyvą ir jos tikslą „sveikata visiems 2000 m.“,

–    atsižvelgdamas į 1987 m. Almatos deklaraciją, kurioje apibrėžiama pirminės sveikatos priežiūros sąvoka,

–    atsižvelgdamas į 1986 m. Otavos chartiją dėl sveikatingumo skatinimo,

–    atsižvelgdamas į Tarptautinio pagalbos vaikams fondo iniciatyvą, 1987 m. priimtą PSO, atnaujinti pirminės sveikatos priežiūros ir kovos su vaikų mirtingumu politiką,

–    atsižvelgdamas į 1998 m. Abidžano platformą tema „Paramos papildomo sveikatos draudimo sistemoms Afrikoje strategijos“,

–    atsižvelgdamas į 2000 m. JT Tūkstantmečio vystymosi tikslus (TVT), būtent dėl žmogaus vystymosi (sveikatos apsaugos ir švietimo), vandens ir energetikos, kaimo plėtros, žemės ūkio ir maisto saugumo, ir ypač į 1, 4, 5, 6 ir 8 tikslą,

–    atsižvelgdamas į 2000 m. birželio 23 d. Kotonu susitarimus, peržiūrėtus 2005 m. birželio 25 d.,

–    atsižvelgdamas į Europos Sąjungos prioritetus, nustatytus 2005 m. gruodžio mėn. „Europos konsensuse dėl vystymosi“,

–    atsižvelgdamas į 2008 m. Uagadugu vykusią tarptautinę konferenciją pirminės sveikatos priežiūros ir sveikatos priežiūros sistemų Afrikoje tema ir joje dalyvavusių valstybių vadovų įsipareigojimą padidinti lėšų, skiriamų sveikatos apsaugai, minimaliausią lygį iki 15% nacionalinio biudžeto,

–    atsižvelgdamas į Vakarų Afrikos ekonominės ir pinigų sąjungos (VAEPS) deklaracijas dėl visuotinio sveikatos draudimo naudos gyventojams ir 2009 m. birželio 26 d. Reglamento (Nr. 7/2009), kuriuo nustatoma socialinio draudimo fondo veikimo VAESP tvarka,

–    atsižvelgdamas į 10-ąjį Europos plėtros fondą, apimantį 2008–2013 m. laikotarpį, ir 2005 m. gruodžio mėn. Tarybos sprendimą,

–    atsižvelgdama į 2007 m. kovo mėn. Paryžiaus deklaraciją po konferencijos „Consortium“ (G8, TDB, PSO, Pasaulio bankas, TVF, OECD) dėl sveikatos draudimo,

–    atsižvelgdamas į ES ir Afrikos infrastruktūros patikos fondo prioritetus, nustatytus 2007 m. balandžio mėn., ir ypač į tuos, kurie skirti infrastruktūros tinklų Afrikoje plėtrai,

–    atsižvelgdamas į 2007 m. rugsėjo 5 d. Londone vykusią pasaulinę iniciatyvą „International Health Partnership“, skirtą geresniam išorės paramos dvišaliam ir daugiašaliam koordinavimui,

–    atsižvelgdamas į 2007 m. birželio mėn. G8 susitikimą ir iniciatyvos „Providing for health“, skirtos tvarių, sąžiningų, į skurstančius orientuotų ir visuotinės aprėpties sveikatos finansavimo sistemų plėtrai, pradžią,

–    atsižvelgdamas į naująją Europos Sąjungos vystomojo bendradarbiavimo finansavimo priemonę (DCI),

–    atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Audito Rūmų Specialiąją ataskaitą Nr. 10/2008 dėl Europos pagalbos, skiriamos sveikatos priežiūros įstaigoms į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse ,

–    atsižvelgdamas į bendrą Afrikos Sąjungos ir Europos Sąjungos strategiją dėl sveikatos, apibrėžtą 2007 m. gruodžio mėn. Lisabonoje,

–    atsižvelgdamas į bendrą neoficialų pirmininkaujančios valstybės narės ir Komisijos dokumentą, priimtą neoficialiame 2008 m. rugsėjo mėn. Bordo vykusiame vystymosi ministrų susitikime dėl sveikatos draudimo ir sveikatos priežiūros sistemų besivystančiose šalyse finansavimo,

–    atsižvelgdamas į 2008 m. Alžyro deklaraciją dėl mokslinių tyrimų sveikatos srityje,

–    atsižvelgdamas į 2008 m. Etekvino deklaraciją dėl higienos ir sanitarijos,

–    atsižvelgdamas į 2008 m. rugpjūčio mėn. Librevilio deklaraciją dėl sveikatos ir aplinkos Afrikoje,

–    atsižvelgdamas į 2008 m. Balio deklaraciją dėl atliekų tvarkymo įtakos žmogaus sveikatai,

–   atsižvelgdamas į 2008 m. spalio mėn. vykusios Oslo konferencijos išvadas dėl perkėlimo gairių, kurios yra priemonė, leidžianti užtikrinti, kad būtų paisomos perkeltųjų asmenų, t. y. asmenų, ne savo noru perkeltų po konfliktų, persekiojimo, gamtinių nelaimių ar vystymosi projektų, nesvarbu, ar jie išvyko už savo valstybės ribų ar ne, teisės,

–    atsižvelgdamas į 2009–2013 m. laikotarpiui EuropAID nustatytus tikslus,

–   atsižvelgdamas į Tarptautinio Raudonojo kryžiaus komiteto atliktą papročių teisės tyrimą, kuriame sveikata laikoma tarptautinės humanitarinės teisės papročių taisykle, kurios būtina paisyti,

–    atsižvelgdamas į Tarptautinės savitarpio pagalbos asociacijos (2009 m. birželio mėn.) deklaraciją dėl savitarpio pagalbos vaidmens visuotinės sveikatos apsaugos sistemose,

–    atsižvelgdamas į darbus, nuveiktus pagal Tarptautinio darbo biuro programas STEP I ir II (strategijos ir priemonės prieš socialinę atskirtį ir skurdą), skirtas kovoti su socialine atskirtimi, skurdu ir skatinti padorų darbą, įgyvendinat naujoviškas socialinės apsaugos plėtimo strategijas,

–    atsižvelgdamas į 2009 m. rugsėjo mėn. Jaundės deklaraciją, patvirtintą sveikatos draudimo plėtros Afrikoje veikėjų pasitarimo dalyvių, vertinančių sveikatos draudimą kaip tinkamą atsaką siekiant visuotinės aprėpties tikslo šalyse, kurių gyventojai gauna mažas ir vidutines pajamas,

–    atsižvelgdamas į 2009 m. balandžio mėn. visų JT organizmų Sekretoriato vadovų tarybos priimtą „Pasaulinę iniciatyvą dėl visuotinės socialinės apsaugos bazės“, pagrįstos nuosekliais ir suderintais pagrindiniais socialiniais pervedimais ir pagrindinėmis socialinėmis paslaugomis, įskaitant sveikatos, kurios turėtų būti prieinamos visiems piliečiams,

–    atsižvelgdamas į 2009 m. gruodžio 3 d. ES ir AKR jungtinės parlamentinės asamblėjos darbus ir ypač į jos rezoliuciją dėl žemės ūkio problemų ir klimato kaitos, turėsiančios vien tik neigiamos įtakos visuomenės sveikatai, ir į iniciatyvą „Klimatas Afrikos vystymuisi“,

–    atsižvelgdamas į 2010 m. Komisijos komunikatą (COM(2010)0128), kuriuo siekiama skatinti Europos Sąjungos vaidmenį pasaulinėje sveikatos politikoje,

–    atsižvelgdamas į 3011-osios 2010 m. gegužės 10 d. Užsienio reikalų tarybos išvadas dėl Europos Sąjungos vaidmens pasaulio sveikatos srityje,

–    atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

–    atsižvelgdamas į Vystymosi komiteto (A7-0245/2010) pranešimą,

A.  kadangi pasitelkus vertikaliuosius fondus sveikatos srityje pavyko sumažinti mirtingumą nuo pagrindinių ligų, tokių kaip tuberkuliozė, maliarija ir kt., ir kadangi pastangos turėtų būti tęsiamos šia linkme,

B.  kadangi tarptautinė bendruomenė, įskaitant ES, turi remti valstybes joms įgyvendinant savo nacionalinę politiką sveikatos priežiūros srityje, o įgyvendinant šias priemones pirmenybė turi būti teikiama sveikatos priežiūros paslaugoms, finansuojamoms valdžios institucijų ir prieinamoms visiems;

C.  kadangi pagrindinės sveikatos apsaugos sistemos turi užtikrinti visų ligų gydymą ir todėl tiek horizontalūs, tiek vertikalūs metodai yra būtini ir papildo vienas kitą,

D.  kadangi labiau struktūruotas horizontalus metodas sudaro sąlygas kurti draudimo sistemas (papildomą sveikatos draudimą, sveikatos mikrodraudimą ir t. t.), pagal kurias naudos gavėjai patys tampa atsakingi už savo sveikatą,

E.   kadangi sveikata nėra prekė nei Afrikoje, nei kitur, ir kadangi reikia siekti, kad sveikatos draudimas būtų ne kaip priemonė pelnui siekti, o būtų grindžiamas solidarumo ir demokratijos vertybėmis,

F.   kadangi daugelis iniciatyvų sukurti sistemas, skirtas draudimo nuo ligų rizikos, Afrikoje kilo dešimtajame dešimtmetyje ir kadangi jų socialinė dinamika turi būti remiama,

G.  kadangi angliškai, prancūziškai ir Afrikos kalbomis kalbančiose šalyse vartojami skirtingi terminai ir jie ne visuomet apima tą pačią sąvoką, kadangi vienos šalys vartoja terminą „savidraudos draugija“ (pranc. mutuelle de santé, angl. „mutual health organisations“), kitos – „bendrumo principu grindžiamas sveikatos draudimas“ (angl. „Community Based Health insurance“, pranc. „assurance maladie à base communautaire“) arba „sveikatos mikrodraudimas“ (pranc. „micro-assurance de santé") ir kadangi šie terminai apima platų solidarumu grindžiamų mechanizmų, kurių pagrindas – rizikos pasidalijimas siekiant padengti dalį arba visas sveikatos priežiūros paslaugų sąnaudas, spektrą,

H.  kadangi terminu „savitarpio“ pabrėžiamas socialinis judėjimas ir bendri grupės narių veiksmai, kadangi terminas „draudimas“ grindžiamas 1) išankstiniu (prieš rizikos atsiradimą) įmokų mokėjimu, 2) rizikos pasidalijimu ir 3) garantijos sąvoka; ir kadangi, remiantis 1998 m. Abidžano platforma, „savidraudos draugija“ gali būti apibrėžiama kaip savarankiška ne pelno asociacija, grindžiama solidarumu ir demokratiniu dalyvavimu, kuri, daugiausia naudodama savo narių įmokas, siekia pagerinti narių ir jų šeimos narių galimybes gauti kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas vykdydama taupymo ir savitarpio pagalbos veiklą,

I.  kadangi, atsižvelgiant į tai, kokiomis socialinėmis ir humanitarinėmis sąlygomis gyvena kai kurios tautos, piliečiai ne visuomet supranta sąvoką „taupymas“ ir įmokų mokėjimo, siekiant apsidrausti nuo ligos, kuria galima nesusirgti, naudą, juo labiau kad įvairios NVO gali tuo pačiu metu nemokamai suteikti sveikatos priežiūros paslaugas ir vaistų,

J.  kadangi Afrikos į pietus nuo Sacharos išeiviai buvo supažindinti su savidraudos draugijų įvairiose priimančiose šalyse, kuriose jos gerai išvystytos, vertingumu ir nauda ir kadangi išeiviai dažnai palaiko glaudžius ryšius su savo kilmės šalimi,

K.  kadangi, palyginti su Europa, Afrikoje neįmanoma įdiegti vientisos sveikatos priežiūros sistemos, nes esama skirtumų tarp bendrų sveikatos apsaugos sistemų ir privalomojo sveikatos draudimo sistemų;

1.   primena, kad sveikata atspindi socialinį ir ekonominį lygį, demokratiją bei gerą valstybių valdymą;

2.   primena, kokią įtaką į pietus nuo Sacharos esančių šalių ekonomikoms daro išorės veiksniai, pavyzdžiui, tarptautinės prekybos taisyklės, bendradarbiavimo politikos kryptys, finansų krizė, klimato kaita, didelių farmacijos įmonių politika, didelių tarptautinių finansinių institucijų politika;

3.   pabrėžia, kad šie išorės veiksniai gali žymiai sumažinti valstybių, siekiančių užtikrinti gerą valdymą, veiksmų laisvę ir smarkiai paveikti visuomenės sveikatą;

4.   primena, kad visuotinė teisė į sveikatą yra teisė, apimanti kitas teisės sritis, kaip antai sveikatos apsaugos ir socialinę teisę, darbo teisę ir civilinę teisę;

5.  primena tarptautinei bendruomenei jos įsipareigojimus dėl Tūkstantmečio tikslų ir Europos Sąjungai – jos įsipareigojimą gerinti sveikatos priežiūros paslaugų paramą, kurią ji teikia Afrikoje į pietus nuo Sacharos;

6.  primena moterų teisę be apribojimų spręsti klausimus, susijusius su jų reprodukcine sveikata, nesvarbu, ar tai būtų gimdymas, kontracepcija, abortai ar lytiškai plintančios ligos; smerkia tai, kad jos vis dar tampa lyties organų žalojimo ir pasibaisėtino smurto aukomis, kadangi žaginimas vis dar naudojamas kaip karo ginklas; todėl remia moterų teisę gauti sveikatos priežiūros paslaugas šiose srityse taikant horizontalųjį metodą ir tikisi, kad bus taikomas mišrusis finansavimo metodas (angl. diagonal approach), leisiantis visų pirma remti šią sveikatos priežiūros sritį;

7.  primena, kad kiekvienas vaikas turi teisę naudotis skiepijimo ir imunizacijos programomis; taip pat primena, kad 8,8 mln. vaikų iki 5 metų (iš kurių pusė gyvena Afrikoje į pietus nuo Sacharos) ir toliau kasmet miršta nuo ligų, nuo kurių galima apsisaugoti ir kurias galima išgydyti;

8.  primena, kad plaučių uždegimas ir viduriavimas yra pagrindinės vaikų mirtingumo Afrikoje į pietus nuo Sacharos priežastys;

9. yra susirūpinęs, kad privačios organizacijos, gaunančios ES lėšas ir teikiančios sveikatos priežiūros paslaugas Afrikos gyventojams dėl tam tikrų religinių grupių įtakos gali riboti tam tikras sveikatos priežiūros ar reprodukcinės sveikatos prevencijos praktikas;

10.  pabrėžia, kad privačios organizacijos, gaunančios ES lėšų, privalo teikti reprodukcinės sveikatos paslaugas nepažeisdamos pagrindinių teisių, žmogaus orumo ir laisvių;

11. smerkia sektinių organizacijų, piktnaudžiaujančių labiausiai pažeidžiamų gyventojų grupių patiklumu ir teikiančių pseudo sveikatos priežiūrą nereaguojant vietos institucijoms, plitimą;

12. yra susirūpinęs dėl sveikatos vertimo preke ir dviejų greičių medicinos šalyse, kurios patiria politinių sunkumų ir trūkumų gero valdymo srityje;

13. remia dažnai puikius nevyriausybinių organizacijų, dirbančių regionuose, kuriems gresia konfliktai, darbą, tačiau primena, kad šis skubus darbas negali būti atliekamas nuolat ir negali būti laikomas tvarių sveikatos draudimo sistemų pakaitalu;

14.  pabrėžia, kad gerinant gyventojų sveikatą ir propaguojant sveikatos ugdymą labai svarbus vaidmuo tenka nevalstybiniams veikėjams, įskaitant religines organizacijas, tarp jų ir privačioms pelno nesiekiančioms ligoninėms;

15.  ragina Komisiją remti nacionalinių sveikatos priežiūros sistemų stiprinimą taikant metodą, pagal kurį labiausiai rūpinamasi visuomenės interesais ir pripažįstama, kad viešojo ir privačiojo sektorių partnerystė yra svarbi sveikatos priežiūros sektoriui, įskaitant pelno nesiekiančias įstaigas, vadovaujantis veiksmingumo ir sąžiningumo kriterijais, jei norima pasiekti tvirtų ir tvarių rezultatų;

16. pastebi, kad daugelis į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos valstybių gyventojų, ypač kaimo vietovėse, neįstengia susimokėti už sveikatos priežiūros išlaidas ir net generinius vaistus;

17.  itin nerimauja dėl pasenusių, falsifikuotų ar padirbtų vaistų apyvartos Afrikos rinkoje ir silpnos nacionalinių valdžios institucijų ir tarptautinės bendruomenės reakcijos;

18.  nerimauja, kad itin trūksta tinkamai parengtų medicinos darbuotojų ir kad daug gydytojų nelieka savo šalyje; rekomenduoja jiems pasiūlyti galimybes įsigyti daugkartines vizas, kad jie galėtų ir toliau mokytis Europoje gyvendami Afrikoje;

19.  apgailestauja, kad daugelyje Afrikos šalių trūksta kvalifikuotų sveikatos priežiūros specialistų (gydytojų, slaugytojų, vaistininkų) ir kad daug šių specialistų įdarbinami Europos šalyse, kurios atima iš Afrikos šalių vertingus išteklius, kurių reikia jų vystymuisi;

20.  pabrėžia, kad besivystančiose šalyse ir toliau plinta tokios pražūtingos ligos kaip vaikų vėžys, ir ragina Komisiją skatinti informavimo kampanijas, kurių tikslas būtų sudaryti palankias sąlygas ankstyvai diagnostikai ir veiksmingam gydymui;

21.  palankiai vertina tai, kad nepaisant socialinių, ekonominių ir politinių sunkumų, daugelis į pietus nuo Sacharos esančių valstybių bando įgyvendinti politikos kryptis, kuriomis siekiama pagerinti arba gyventojams suteikti prieigą bent jau prie elementariausių sveikatos priežiūros paslaugų; ragina Europos Komisiją, turint mintyje sveikatą, išsamiai įvertinti gautus rezultatus dėl sveikatos gerinimo (gimdyvių ir vaikų mirtingumas) naudojant paramos bendrajam valstybių biudžetui finansavimo mechanizmą; be to, ragina atsižvelgti į kitus finansavimo mechanizmus;

22.  primena ugdymo sveikatos ir higienos srityje svarbą sveikatos politikoje;

23.  mano, kad būtina, jog valstybės organizuotų funkcines sveikatos paslaugas, socialiai veiksmingas ir prieinamas finansiškai, įtraukiant organizacinius sveikatos priežiūros poreikių klausimus, o kartu ir savitarpio sveikatos draudimą į sveikatos apsaugos sistemą; laikosi nuomonės, kad tam, kad šie veiksmai būtų atlikti, reikia sukurti civilinės būklės registrą;

24.  pabrėžia pagrindinį vietos valdžios institucijų vaidmenį gerinant prevenciją ir galimybes gauti sveikatos priežiūros paslaugas;

25. džiaugiasi, kad vertikaliaisiais fondais sėkmingai naudojamasi, nes jie patrauklūs donorams, ir kad mažėja sergančiųjų pagrindinėmis ligomis, tokiomis kaip AIDS, tuberkulioze, maliarija, poliomielitu ir kitomis pavojingomis ligomis, skaičius; tačiau primygtinai teigia, kad šis vertikalus požiūris negali pakeisti horizontalaus ir darnaus požiūrio į pagrindinę sveikatos priežiūrą;

26. primena, kad tik horizontalus požiūris pagrindinės sveikatos priežiūros sistemos srityje, prisidedant valdžios institucijoms ir daugeliui kitų veikėjų, gali ilgainiui tvariai pagerinti gyvenimo sąlygas ir visuomenės sveikatą;

27.  pabrėžia, kad mažai tikėtina, jog artimiausiu metu šios valstybės, atsižvelgiant į jų pajamas iš mokesčių, galės finansuoti nacionalines sveikatos priežiūros sistemas ir kad reikia ieškoti mišraus finansavimo; primena, kad bendras finansavimas – tai naudinga priemonė skatinant, kad šalys partnerės taptų projektų savininkėmis;

28.  palankiai vertina mišrųjį finansavimo metodą (angl. diagonal approach), taikomą kai kurių vertikaliųjų fondų, nusprendusių skirti dalį savo išteklių sveikatos sistemų stiprinimui šalyse, kuriose siaučia minėtosios ligos, tačiau pabrėžia, kad būtina skatinti planetos šiaurėje ir pietuose dirbančių ligoninių ir valstybinių ir nevalstybinių sveikatos priežiūros įstaigų bendradarbiavimą sveikatos priežiūros srityje giminiavimosi ir nuolatinių mainų forma taikant nuotolinę mediciną ir pirmenybę teikiant vietos sveikatos priežiūros specialistų mokymui;

29.  mano, kad pagrindiniams veikėjams reikėtų užmegzti strategines partnerystes vietos, nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis ir kad būtina plėtoti institucinį dialogą tarp vyriausybės, sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų ir savidraudos draugijų siekiant apibrėžti ir valdyti sveikatos priežiūros politikos įgyvendinimą;

30.  kaip ir PSO, mano, kad sveikatos priežiūros paslaugos turėtų būti plečiamos kartu su socialine apsauga, kuri turėtų būti labiau grindžiama išankstiniu mokėjimu ir paskirstymu, o ne tiesioginiais naudotojų mokėjimais, ir kad reformos, kuriomis būtų siekiama užtikrinti visuotinę aprėptį, yra būtinos norint pasiekti, kad būtų daugiau teisingumo sveikatos priežiūros srityje;

31. mano, kad sveikatos draudimo sistemos gali padėti finansiškai sustiprinti sveikatos sistemą ir kad turėtų būti dedamos visos pastangos veiksmingai sukurti jos struktūrą vietos lygmeniu;

32.  pažymi, kad paprastai yra dvi sistemos, pagal kurias galima nemokamai teikti sveikatos priežiūros paslaugas ten, kur randasi poreikis, t. y. bendrosios sveikatos apsaugos sistemos, finansuojamos iš mokesčių, ir privalomojo socialinio draudimo sistemos;

33. mano, kad sveikatos draudimo sistema turi būti pagrįsta solidarumo principu ir prisitaikyti prie kultūrinių, socialinių ir politinių aplinkybių, kuriose ji taikoma: ji negali būti nei paprasčiausiai perkeltas importuotas modelis, nei iš kolonijinės praeities paveldėtas nepakeistas modelis;

34. mano, kad sveikatos draudimo sistema turi užtikrinti galimybę naudotis sveikatos priežiūra visiems, ja neturi būti siekiama pelno ir ji turi būti pagrįsta dalyvavimo principu;

35. mano, kad sveikatos draudimo sistema gali padėti valdyti ir daryti įtaką valstybės, kurioje ji veikia, sveikatos politikai, ir būti naudinga jos dalyviams;

36. mano, kad papildomas sveikatos draudimas gali geriausiai sukurti socialinę dinamiką, remiantis solidarumo vertybėmis, ir visiems suteikti prieigą prie sveikatos priežiūros;

37. mano, kad papildomas sveikatos draudimas atlieka svarbų vaidmenį didinant socialinę sanglaudą, gali propaguoti galimybę naudotis kokybiška sveikatos priežiūra ir skatinti tikrą pilietišką dalyvavimą formuojant ir įgyvendinant sveikatos politiką, visa tai derinant su oficialiomis socialinės apsaugos sistemomis;

38. tvirtina, kad papildomam sveikatos draudimui pavyko pritaikyti draudimo verslą prie socialinių ir ekonominių šešėlinėje ekonomikoje dirbančių gyventojų, kurie dar neįtraukti į oficialias ir komercinio draudimo sistemas, ypatybių, ir todėl jis yra tinkamas atsakas siekiant įgyvendinti visuotinės aprėpties tikslą tose šalyse, kuriose gyventojai gauna mažas ir vidutines pajamas;

39. teigia, kad papildomos sveikatos draudimo sistemos pagrindinis tikslas nėra perimti valstybės funkcijas, tačiau ji yra alternatyva tam, kad būtų pašalintos kliūtys naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis ir sudarytos geresnės sąlygos naudotis geros kokybės sveikatos priežiūros paslaugomis visiems piliečiams, neatsižvelgiant į jų pajamas, tuo pat metu skatinant valstybės vėl investuoti į šią sritį;

40.  skatina pastangas, dedamas kai kurių valstybių, kurios, suvokdamos vietinius poreikius ir padėtį, remia etnines, bendruomenių arba tradicines (pvz., tontinos) sektorių (žemdirbių, kavos augintojų, moterų grupių, vieno kvartalo gyventojų) iniciatyvas;

41. pažymi, kad įvairiose šalyse, pavyzdžiui, Burundyje, Burkina Fase, Žaliojo Kyšulio Respublikoje, Senegale, Benine, Ruandoje, Tanzanijoje, Ganoje, Nigerijoje, Gvinėjoje ir Kamerūne kuriamos kartais labai skirtingos, tačiau duodančios rezultatų, sistemos;

42. pabrėžia, kad solidarumo vertybėmis pagrįstas sistemas reikia pritaikyti prie Afrikos kultūros, atsižvelgiant į tai, kad šeimos samprata tame žemyne yra labai plati, o tai kelia klausimą dėl savitarpio pagalbos gavėjų skaičiaus, jeigu ji yra suvokiama pagal vakarietišką modelį;

43.  pabrėžia, kad Afrikos į pietus nuo Sacharos išeiviai galėtų atlikti pagalbininkų vaidmenį ir suteikti informacijos savo tėvynainiais apie savidraudos draugijų naudą ir priėmimą jų šalyse;

44. pabrėžia, kad draudimo sistemas ir horizontaliųjų sveikatos priežiūros paslaugų struktūrizavimą sieja tarpusavio priklausomybė, nes gyventojai nemato prasmės mokėti įmokų, jei galimybė naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis ir gauti vaistų nėra garantuota;

45. yra įsitikinęs, kad požiūris į draudimą reikalauja didelio visuomenės informuotumo, vykdomo per pritaikytas programas;

46.  prašo Komisiją ir toliau pagrindinį dėmesį savo programose skirti konkretiems projektams, skirtiems socialiniams ir ekonominiams sveikatą lemiantiems veiksniams – geriamajam vandeniui, kelių infrastruktūrai, maisto saugumui, padoriam būstui ir darbui, aplinkos apsaugai ir kovai su klimato kaita;

47.  ragina valstybes nares ir Europos farmacijos bendroves, remiantis Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba, (TRIPS) nuostatomis, susitarti dėl partneryste paremto požiūrio, gerbiant patentų apsaugą išsivysčiusiose rinkose, ir tai apima savanoriškus susitarimus dėl licencijavimo, paramą sveikatos apsaugos programoms, technologijų perdavimą ir vietinių gamybos pajėgumų didinimą, kad būtų galima sumažinti vaistų kainas (vadovaujantis pakopiniu arba diferencijuotu kainų nustatymo metodu) mažas pajamas turinčiose šalyse;

48.  prašo ES į ekonominės partnerystės susitarimus neįtraukti intelektinės nuosavybės teises reglamentuojančių nuostatų, dėl kurių kyla papildomų kliūčių pagrindiniams vaistams įsigyti; tuo klausimu primena, kad pagal 2001 m. Dohos deklaraciją dėl TRIPS sutarties ir visuomenės sveikatos ES įsipareigojo pirmenybę teikti visuomenės sveikatai, o ne prekybiniams interesams, ir ragina ES panaudoti ekonominės partnerystės susitarimų sistemą siekiant padėti AKR šalims įgyvendinti Dohos deklaracijoje numatytas lanksčias nuostatas;

49.  prašo Komisiją nustatyti skirtingoms šalims skirtus skaidrius sveikatos apsaugos finansavimo rodiklius, paremtus su ligomis susijusių išlaidų (gydymo ir nedarbingumo) apskaičiavimu, vaikų ir gimdyvių mirtingumo lygiu, gyventojų skaičiumi, pajamų lygiu šalyse, ir t. t;

50. prašo Komisiją remti horizontalųjį sveikatos modelį ir, atsižvelgiant į sveikatos politikos principus, įvertinti, kad papildomas sveikatos draudimas turi atlikti sveikatos apsaugos mechanizmo, derinamo su kitais metodais, vaidmenį, prisidedant prie sveikatos draudimo aprėpties išplėtimo;

51.  ragina Komisiją užtikrinti, kad tam tikrų grupių žmonės (pvz., piemenys), kuriems sunku gauti sveikatos priežiūros paslaugas, galėtų naudotis sveikatos priežiūros sistema;

52. prašo Komisiją laikytis tvirtos pozicijos Pasaulinio kovos su AIDS, tuberkulioze ir maliarija fondo susitikime, vyksiančiame Niujorke 2010 m. spalio mėn., ir įsitraukti į konkrečius projektus 2011–2013 m. laikotarpiu;

53.  prašo Komisiją skiriant paramą vertikaliesiems fondams kartu teikti rekomendacijas, siekiant suteikti mišraus finansavimo paramą pagrindinėms su sveikatos priežiūra susijusioms paslaugoms; taip pat ragina Komisiją pateikti rekomendacijas vertikaliesiems fondams, kad jie galėtų parengti vidutinės trukmės krizės įveikimo strategijas, skirtas šalims partnerėms, kurių jos galėtų laikytis palaipsniui siekdamos nustatytų tikslų;

54.  ragina Komisiją užtikrinti didesnį išorės santykių politikos nuoseklumą ir parengti komunikatą dėl socialinės apsaugos vystomojo bendradarbiavimo srityje, kaip siūlė Taryba savo išvadose „Užimtumo skatinimas pasitelkiant ES vystomąjį bendradarbiavimą“ (2007 m. birželio 21 d.).; mano, kad kartu su šiuo komunikatu turėtų būti teikiamas konkrečių veiksmų planas, kuris turi būti įgyvendinamas per tam tikrą laikotarpį ir kuriam turi būti skiriama reikiamų išteklių;

55.  ragina Komisiją palaikyti idėją įvesti sveikatos korteles šalyse Europos Sąjungos partnerėse ir dirbti su atitinkamomis šalimis – prireikus regionų lygmeniu – siekiant, kad būtų išteklių poreikiams šioje srityje patenkinti;

56.  ragina Komisiją įtraukti humanitarinės veiklos priemones sveikatos priežiūros srityje į horizontaliosios sveikatos priežiūros sistemos stiprinimą, numatant LRRD (skubios pagalbos, atkūrimo ir vystymosi susiejimo) metodą;

57. prašo Europos Sąjungą vertinti potencialą, kurį sveikatos paslaugų poreikių organizavime sudaro papildomas sveikatos draudimas, ir remti daug papildomo sveikatos draudimo vykdomų iniciatyvų, kurių tikslas yra gerinti galimybes naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis;

58.  ragina valstybes nares, atsižvelgiant į jų patirtį įvairiose srityse, teikti didesnę techninę ir finansinę paramą besivystančių šalių vyriausybėms, kad būtų įdiegtos ir išplėstos socialinės apsaugos sistemos;

59.  primygtinai ragina Komisiją ir tarptautines finansines institucijas, tokias kaip EIB, remti savitarpio draudimo sistemų kūrimą ir jų finansavimą, pvz., užtikrinant asignavimus, finansuojant ir iš dalies finansuojant investicijas į klinikas ir mokant visus sveikatos priežiūros specialistų atlyginimus arba jų dalį;

60.  ragina Europos draudimo įmones, bankus ir savidraudos draugijas imtis iniciatyvos ir perkelti savo didelę praktinę patirtį ir žinias, įgytas per daugiau kaip du draudimo istorijos amžius, į naujas besivystančių šalių draudimo sistemas; ragina Komisiją aktyviai remti tokio pobūdžio iniciatyvas ir sudaryti joms palankias sąlygas;

61.  ragina Europos Sąjungą aktyviai remti ilgalaikės pagrindinės sveikatos priežiūros infrastruktūros (ligoninių, poliklinikų, vaistinių) kūrimą, kvalifikuotų sveikatos priežiūros darbuotojų rengimą ir galimybes įsigyti vaistų;

62. prašo Komisiją užtikrinti, kad Europos politika dėl reprodukcinės sveikatos būtų deramai propaguojama visų asociacijų, remiamų iš ES fondų;

63.  prašo Tarybą daryti spaudimą valstybėms narėms, kad jos vykdytų savo finansinius įsipareigojimus pagalbos bendradarbiavimui srityje; ypač apgailestauja, kad kai kurios valstybės narės neskiria 0,56 proc. BVP tarptautiniam bendradarbiavimui;

64.  ragina visas valstybes nares ir Komisiją skirti mažiausiai 20 proc. visų vystymosi išlaidų pagrindinėms sveikatos ir švietimo reikmėms, padidinti savo įnašus į Pasaulinį fondą kovai su AIDS, tuberkulioze ir maliarija, taip pat jų skiriamą finansavimą kitoms programoms, kurių tikslas – tobulinti sveikatos priežiūros sistemas, ir prioritetą teikti gimdyvių sveikatai bei kovai su naujagimių mirtingumu;

65.  prašo Komisiją laikytis pastabų ir rekomendacijų, kurias jai pateikė Audito Rūmai (dokumentas 10/2008) dėl vystymosi pagalbos, kurią ji teikia sveikatos paslaugoms Afrikoje į pietus nuo Sacharos atsižvelgdama į savo įsipareigojimus siekti Tūkstantmečio vystymosi tikslų, kurie turi būti būtinai įgyvendinti iki 2015 m.;

66.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

Sveikatos problemos Afrikoje į pietus nuo Sacharos šiaurės ir pietų solidarumo modelį stato į keblią padėtį. Trisdešimties ar keturiasdešimties metų skirtumas tarp afrikiečio ir europiečio gyvenimo trukmės negali nekelti susirūpinimo. Šis atotrūkis parodo, kad visam žemynui, kuris vis dar tebėra paženklintas kolonijinės praeities, dar ir dabar sunku prisikelti. Prastas valdymas kai kuriose šalyse, dramatiški finansų krizės padariniai, klimato kaita, gaivališkos nelaimės, didžiulis skurdas, karai, Afriką sekinantys „mokesčių rojai“, kraštutinis didelių tarptautinių įmonių kapitalizmas, etniniai konfliktai, noras užvaldyti nepaprastus gamtos išteklius, didelės epidemijos, kaip antai AIDS, – visi šie veiksniai kartu sudėjus ir tarpusavyje sąveikaudami sukuria sudėtingą padėtį.

Skubi Europos Sąjungos ir visos tarptautinės bendruomenės finansuojamų NVO teikiama pagalba išsprendžia tik nedidelę šios sudėtingos problemos dalį. Ji padeda imtis priemonių neatidėliotinais atvejais ir teikti nemokamą priežiūrą vargingiausiems. Tačiau ne visi turi tokią galimybę ir tokia pagalba nekuria tvaraus ateities modelio. Priešingai, kai kuriuose regionuose, kaip bebūtų keista, ji yra trukdis valstybei ar papildomoms struktūroms prisiimti atsakomybę už sveikatos priežiūrą ar vykdyti alternatyvius veiksmus, grindžiamus solidarumu. Sveikatos rodikliai Afrikoje kelio tokį susirūpinimą, kad sveikatos priežiūros sistemos privatizavimas tik dar labiau padidintų didžiulius skirtumus.

Todėl šiuo pranešimu raginama kurti tvarias sveikatos priežiūros sistemas, nors ir mažai tikėtina, anot Pasaulio banko, kad besivystančios šalys artimoje ateityje galės iš savo mokestinių pajamų finansuoti savo nacionalines sistemas. Pelno nesiekiančios sistemos, finansuojamos iš įvairių šaltinių – valstybės lėšomis, tarptautinės pagalbos ir piliečių paramos – yra geriausias būdas didžiulėms sveikatos priežiūros problemoms Afrikoje į pietus nuo Sacharos spręsti. 2006 m. 0,25–0,5 proc. šio regiono sveikatos priežiūros biudžeto buvo padengta iš tarptautinės paramos lėšų. Tačiau net ir teikiant tiek pagalbos problemos mastas lieka didžiulis. Pirmiausia taip yra dėl to, kad pasaulio finansų krizė neskatina Europos šalių laikytis pažadų, t. y. bent jau 0,7 proc. savo BNP skirti bendradarbiavimui. Be to, tradiciškai sveikatos priežiūra nėra prioritetas: sveikatos priežiūrai skiriamos lėšos sudaro tik pusę švietimui skiriamų lėšų. Nors pastarasis sektorius yra svarbus, šis skirtumas vis dėlto iškalbingas. Dar viena priežastis yra ta, kad vis dar iškyla finansavimo nukreipimo problema.

Pastaraisiais dešimtmečiais labai padaugėjo vadinamųjų vertikaliųjų fondų, kurie kovoja su tam tikromis ligomis – AIDS, tuberkulioze, maliarija, poliomielitu ir kt. ir perima tarptautinės pagalbos ir privačių iniciatyvų teikiamas lėšas. Mokslinių tyrimų, skiepijimo ir profilaktikos srityje pasiekta žymių rezultatų, tačiau neigiamas to padarinys – sumažėjo pagalba pagrindinėms, vadinamosioms horizontaliosioms, sveikatos priežiūros sistemoms. Šios horizontaliosios sistemos bendrai susiję su sveikata – su galimybe visiems gyventojams be diskriminacijos pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis ir gauti vaistų, vaikų ir mirtingumo problema, paprastomis, tačiau mirtinomis ligomis, pvz., dizenterija, kurių priežastis dažnai yra skurdas, prasta higiena, geriamo vandens nebuvimas ir t. t. Šis bendras terminas apima pagrindines infrastruktūras, sveikatos sektoriaus veikėjus, paslaugų teikimą, vaistus ir jas parduodančias farmacijos įmones, tarptautinė bendruomenę, NVO, bažnyčias, kartais sektas ir ... paprastus piliečius, tiek sveikus, tiek sergančius. Rėmėjui gali atrodyti saugiau ir paprasčiau, kai finansuojami tikslai yra aiškūs, tai yra viena iš priežasčių, kodėl vertikalieji fondai yra tokie patrauklūs. Sprendimą padeda rasti sveikatos apsaugos ekspertų, kurie nerimauja dėl prastai suderinto vertikaliųjų ir horizontaliųjų sistemų finansavimo suderinimo, gausi kritika: šiuo metu kai kurie vertikalieji fondai pasirenka vadinamą „diagonalinę“ politiką. Dalis jų finansavimo skiriama pagrindinės sveikatos apsaugos sistemoms remti. Šias pastangas reikėtų skatinti ir plėsti: naudojant šiuos vertikaliuosius fondus visapusiškos ir integruotos sveikatos sistemos turėtų būti remiamos, o ne silpninamos. Tačiau dėl silpnų pagrindinių sveikatos apsaugos sistemų atsiranda kitų neigiamų padarinių. Daugybė problemų ir konfliktų, kuriuos patyrė Afrika, paskatino plėsti pirmąją pagalbą, kurią nemokamai užtikrina NVO ar bažnyčios, atliekančios pagirtiną, tačiau neilgalaikį darbą: ši pirmoji pagalba yra būtina, tačiau ji taip pat negali atstoti tvarios sveikatos priežiūros politikos.

Dalinio sveikatos finansavimo sistemose aptinkama gana įdomi detalė: finansuojant dalyvauja pilietinė visuomenė ir piliečiai, kurie originaliais ir solidariais būdais prisiima atsakomybę už sveikatą. Nuo paskutinio XX a. dešimtmečio Afrikoje atsirado ir progresyviai sustiprėjo įvairios draudimo sektoriaus struktūros: bendruomenių, valstiečių, jaunimo, moterų profesinių sąjungų ir papildomo draudimo organizacijos(1). Mikrodraudimas(2) sukėlė vis augantį susidomėjimą ir paskatino valdžioje esančių vyriausybių įtakotos arba ne savitarpio veiklos atsiradimą. Vykdant šią savitarpio veiklą būtinas dalyvaujamasis vadovavimas, kadangi labai svarbią vietą procese užima gyventojų išklausymas ir jų poreikių įvertinimas. Reikia taikyti teisės aktus. Vykdant šią veiklą turi būti gerai informuotos valstybės valdžios institucijos, medikai ir piliečiai(3). Siekiama įvairiais būdais, labai glaudžiai susijusiais su kontekstu, skatinti aukštos kokybės sveikatos priežiūrą, pasitelkiant solidarumą, išimčių netaikymą, demokratiją bei nesiekiant pelno. Taikomos tiek viešos, tiek privačios iniciatyvos: prie šių veiksmų prisideda bažnyčios, nereliginio pobūdžio filosofiniai ir politiniai tinklai bei tam tikros organizacijos. Tačiau yra labai daug kliūčių:

-     Galint ir norint finansuoti sveikatos draudimą, reikia, kad gyventojai turėtų minimalius išteklius. Labiausiai nepasiturintys negali apsidrausti;

-     Reikia, kad žmonės gyventų netoli nuo infrastruktūrų ir laisvų medicinos specialistų: kam apsidrausti, jei šalia nėra nei gydytojo, nei dispanserio, nei ligoninės, nei vaistinės? Pagrindinės sveikatos infrastruktūros – išankstinė bet kokio draudimo sąlyga. Miesto zonose, bet dar labiau kaimo zonose, gyventojai, neturintys galimybės kreiptis į sveikatos centrus, kreipiasi į šundaktarius arba vaistais apsirūpina turguose arba juos perka iš vaistais prekiaujančių gatvės prekeivių. Bet nors ir egzistuoja infrastruktūros, į sveikatos įstaigas besikreipiančių skaičius yra labai mažas: 0,24 per metus Malyje, 0,34 – Burkina Fase, 0,30 – Benine;

-     Taip pat yra reikalingas politinis stabilumas: norint įveikti egzistuojančius konfliktus, kyšininkavimą bei karus reikia sukurti alternatyvų modelį ir konkrečias infrastruktūras;

-     Galiausiai reikia rasti draudimo ir papildomo savitarpio draudimo formas, atsižvelgiant į Afrikos kontekstą ir į vertybes bei nesistengti Afrikai perteikti vakarų šalių modelio.

Įvairios Afrikos šalys tarptautinei bendruomenei padedant pradėjo daug žadančias iniciatyvas. Tokiu būdu Burkina Fasas, Senegalas, Burundis, Kongo Demokratinė Respublika ir Žaliasis Kyšulys dalyvavo NVO remiamoje programoje. Ši didelio užmojo programa pavadinta „Teisė į sveikatą“. Vykdant programą teikiama pirmenybė bendruomeniniam požiūriui ir minėtose šalyse į programą įtraukiamos 153 bendruomenės organizacijos. Taip pat ši programa suderinta su kitomis programomis – „Tinkamas darbas, orus gyvenimas“, „Saugumas ir nepriklausomumas maisto požiūriu“: Iš tikrųjų sveikata yra neatsiejama nuo skurdo panaikinimo, kovos su badu ir socialinės nelygybės. Programos pagrindinė idėja yra .veikti tinklų principu, kur įvairios savitarpio draudimo organizacijos paremia ir stiprina viena kitą vietos, nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu. Pastarosios taip pat gali veiksmingiau vykdyti savo veiklą ne tik atitinkamu lygmeniu, bet ir įtakoti socialinio draudimo bei visuomenės sveikatos politiką šalyse, kuriose jos vykdo savo veiklą. Burkina Fase vyriausybė pradėjo svarstyti visuotinio sveikatos draudimo projektą. Burundyje vykdant papildomo savitarpio draudimo projektą galima remtis labai struktūriška „iš apačios į viršų“ sistema. Šioje šalyje Nacionalinė kavos augintojų konfederacija apima daugiau kaip 100 000 gamintojų ir jos tikslas yra įsteigti 25 papildomo savitarpio sveikatos draudimo organizacijas, jas pertvarkant į 5 sąjungas drauge su Nacionaline federacija. Kongo Demokratinėje Respublikoje papildomo savitarpio draudimo struktūros pvz., Musaru papildomo savitarpio sveikatos draudimo draugija, esanti Kongo rytuose, sunkiai išsilaiko dėl NVO konkurencijos, kurios gydo nemokamai, ypač konfliktų zonose. Tačiau šiame regione bažnyčios vaidina pagrindinį vaidmenį skatinant papildomo savitarpio draudimo formas, bažnyčios veikia per labai gerai įdiegtus ir veiksmingus tinklus.

Dėl papildomo savitarpio draudimo sukeltų diskusijų Afrikoje kylą svarbiausi klausimai. Kokia vieta tenka papildomo savitarpio draudimo organizacijoms, palyginus su valstybių, kurios bando steigti sveikatos priežiūros struktūras, veikla? Kokia vieta tenka papildomo savitarpio draudimo organizacijoms, palyginus su NVO, kurios nemokamai užtikrina visą eilę sveikatos priežiūros paslaugų? Kokiu būdu Afrikos papildomo savitarpio draudimo organizacijos, turinčios šimtus įvairių formų, gali atlikti ne tik įmonės, religinės ar etninės grupės vaidmenį, bet ir tapti socialiniu judėjimu? Kaip tarptautinė bendruomenė gali teikti paramą ir net rodyti iniciatyvą, leisdama Afrikos struktūroms veikti nepriklausomai, už save prisiimant atsakomybę? Papildomo savitarpio draudimo modelis yra alternatyva valstybių daromoms pastangoms, bet kurį taikant nariai raginami būti solidariais. Taip pat ir pasiturintys nariai? Vakarų Afrikos šalių ekonominės ir pinigų sąjungos lygmeniu neseniai buvo priimtas supranacionalinis reglamentas dėl papildomo sveikatos draudimo ir daugelis šalių bando įvesti privalomo sveikatos draudimo sistemą. Ar jį taikant bus apsaugotos solidarumo vertybės, kintamumas bei lankstumas, kuriais turėtų remtis Afrikos papildomo savitarpio draudimo draugijos, besivystančios labai sudėtingame kontekste? Rodos, šiuo metu atsidūrėme kryžkelėje.

Tvaraus papildomo savitarpio draudimo modelis turėtų pasižymėti įvairiais privalumais. Jį taikant turėtų būti remiamasi solidarumu, Šiaurės ir Pietų šalių bei narių solidarumu, tačiau turėtų būti siekiama ilgalaikio jo autonomiškumo ir savarankiško finansavimo tikslo. Šis modelis turėtų būti lankstus ir pritaikomas prie įvairių kontekstų. Jį taikant turėtų būti siekiama lygybės, ne kiekvienam atskirai prisidedant prie ekonominio išlikimo, bet kreipiant dėmesį į galimybę naudotis sveikatos priežiūra, kurią užtikrina taikomas modelis. Taikant modelį turėtų būti pasiektas dalyvavimas ir jis turi pasižymėti socialiniu dinamiškumu tam, kad būtų galima daryti įtaką ir net vadovauti vykdant sveikatos politiką bei daryti spaudimą vyriausybėms. Jis neturėtų tiesiogiai priklausyti nuo valdžioje esančios vyriausybės, antraip galėtų būti daromos tos pačios klaidos ir net šiam modeliui dėl jų būtų suversta kaltė. Šis modelis turėtų suvienyti vietos subjektus ir juos sujungti, atliekant su sveikata susijusius veiksmus. Modelis turėtų būti tvarus laiko atžvilgiu, solidarus, lankstus, dinamiškas ir užtikrinantis dalyvavimą. Iš modelio daug reikalaujama, bet pirmiau išvardintos iniciatyvos būtent ir vykdomos šia kryptimi.

Europos Sąjunga turi atlikti savo vaidmenį diegiant solidarias sveikatos priežiūros struktūras. Pirmiausia dirbti tam, kad būtų įvykdytos papildomo sveikatos draudimo sistemų išankstinės sąlygos: patarti, vadovauti, finansuoti pagrindines sveikatos priežiūros sistemas ir galimybę įsigyti vaistų, be kurių negalėtų tobulėti nei viena sveikatos draudimo sistema. Užtikrinti į pietus nuo Sacharos esančių Afrikos valstybių skaidrų finansavimą, pagrįstą sveikatos rodikliais, atitinkančiais gyventojų poreikius. Be to, remti gyventojų informavimo programas siekiant išvengti ligų ir laiku jas diagnozuoti: negausūs apsilankymai sveikatos priežiūros centruose, ten, kur jie egzistuoja, liudija apie žymiai didesnę nei finansavimas problemą. Galiausiai, reikia remti tarptautines solidarumo programas, kuriomis kuriamos iniciatyvos ir mainai, leidžiantys organizuoti papildomo sveikatos draudimo tinklus, darančius įtaką socialiniams pokyčiams visuomenėje. Pagal Europos reikalavimus sveikata neturi būti komercializuota, ši taisyklė turėtų būti taikoma ir Afrikoje.

(1) COHEUR Alain (2009 m.) Papildomas nekomercinis draudimas Afrikoje. Papildomas sveikatos draudimas – socialinių pokyčių veiksnys. Politika. HS13, 2009 m. lapkritis, 27-29 psl. (2) Mikrodraudimas apima sveikatos priežiūros finansavimo mechanizmų visumą, įskaitant ir papildomus savitarpio sveikatos draudimus, išankstinio apmokėjimo sistemas, solidarumo kasas, kredito ir sveikatos sujungimas. (3) MARIKO Lamine (2009 m.). Burkina Fasas. Savitarpiškumas – žingsnis socialinės apsaugos link. Papildomi savitarpio sveikatos draudimai – socialinių pokyčių veiksniai. Šiaurės ir Pietų požiūriai. Politika. HS 13. 2009 m. lapkritis. 25-26 psl.