Rodyklė 
 Ankstesnis 
 Kitas 
 Visas tekstas 
Procedūra : 2008/2156(INI)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga : A6-0420/2008

Pateikti tekstai :

A6-0420/2008

Debatai :

PV 17/11/2008 - 21
CRE 17/11/2008 - 21

Balsavimas :

PV 18/11/2008 - 7.16
CRE 18/11/2008 - 7.16
Balsavimo rezultatų paaiškinimas
Balsavimo rezultatų paaiškinimas

Priimti tekstai :

P6_TA(2008)0543

Priimti tekstai
DOC 132k
Antradienis, 2008 m. lapkričio 18 d. - Strasbūras Galutinė teksto versija
EPS@10: Pirmasis Ekonominės ir pinigų sąjungos dešimtmetis ir ateities uždaviniai
P6_TA(2008)0543A6-0420/2008

2008 m. lapkričio 18 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl EPS@10: pirmasis Ekonominės ir pinigų sąjungos dešimtmetis ir ateities uždaviniai (2008/2156(INI))

Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į Komisijos 2008 m. gegužės 7 d. komunikatą "EPS@10: Ekonominės ir pinigų sąjungos laimėjimai ir uždaviniai po 10 metų nuo jos sukūrimo" (COM(2008)0238) (komunikatas dėl "EPS@10"),

–   atsižvelgdamas į 2008 m. birželio 24 d. Komisijos komunikatą dėl EPS viešųjų finansų 2008 m. (COM(2008)0387),

–   atsižvelgdamas į 2008 m. spalio 29 d. Komisijos komunikatą "Įveikti finansinę krizę. Europos veiksmų programa" (COM(2008)0706),

–   atsižvelgdamas į 2008 m. lapkričio 3 d. Komisijos 2008 m. rudens ekonomikos prognozes,

–   atsižvelgdamas į 2008 m. spalio 15 ir 16 d. Europos Vadovų Tarybos posėdį,

–   atsižvelgdamas į savo 2008 m. spalio 22 d. rezoliuciją dėl 2008 m. spalio 15 ir 16 d. Europos Vadovų Tarybos posėdžio(1) ,

–   atsižvelgdamas į 2008 m. spalio 12 d. įvykusį skubų Euro grupės aukščiausiojo lygio susitikimą vyriausybinių tarpbankinio skolinimosi garantijų klausimu,

–   atsižvelgdamas į 2008 m. lapkričio 4 d. Tarybos posėdžio išvadas,

–   atsižvelgdamas į 2008 m. lapkričio 7 d. neoficialaus valstybių ar vyriausybių vadovų susitikimo rezultatus,

–   atsižvelgdamas į savo 2006 m. lapkričio 14 d. rezoliuciją dėl 2006 m. metinio pranešimo apie euro zoną(2) ,

–   atsižvelgdamas į savo 2007 m. liepos 12 d. rezoliuciją dėl 2007 m. metinio pranešimo apie euro zoną(3) ,

–   atsižvelgdamas į savo 2008 m. vasario 20 d. rezoliuciją dėl 2008 m. pavasarį vyksiančiam Europos Vadovų Tarybos susitikimui perduodamos nuomonės apie Lisabonos strategiją(4) ,

–   atsižvelgdamas į savo 2007 m. lapkričio 15 d. rezoliuciją dėl Europos intereso sėkmingai išspręsti globalizacijos uždavinius(5) ,

–   atsižvelgdamas į savo 2007 m. vasario 15 d. rezoliuciją dėl Europos ekonomikos padėties: parengiamoji 2007 m. bendrųjų ekonomikos politikos gairių ataskaita(6) ,

–   atsižvelgdamas į savo 2005 m. vasario 22 d. rezoliuciją dėl EPS viešųjų finansų 2004 m.(7) ,

–   atsižvelgdamas į savo 2007 m. balandžio 26 d. rezoliuciją dėl EPS viešųjų finansų 2006 m.(8) ,

–   atsižvelgdamas į savo 2008 m. liepos 9 d. rezoliuciją dėl ECB 2007 m. metinės ataskaitos(9) ,

–   atsižvelgdamas į savo 2006 m. birželio 1 d. rezoliuciją dėl euro zonos plėtros(10) ,

–   atsižvelgdamas į savo 2007 m. birželio 20 d. rezoliuciją dėl konsultacijų su Europos Parlamentu metodo gerinimo euro zonos plėtros procedūros metu(11) ,

–   atsižvelgdamas į savo 2008 m. birželio 17 d. poziciją dėl pasiūlymo dėl Tarybos sprendimo pagal Sutarties 122 straipsnio 2 dalį dėl bendros valiutos įvedimo Slovakijoje 2009 m. sausio 1 d.(12) ,

–   atsižvelgdamas į savo 2006 m. kovo 14 d. rezoliuciją dėl Tarptautinio valiutos fondo strategijos peržiūros(13) ,

–   atsižvelgdamas į savo 2005 m. liepos 5 d. rezoliuciją dėl euro ir Ekonominės ir pinigų sąjungos informacijos ir komunikacijos strategijos įgyvendinimo(14) ,

–   atsižvelgdamas į savo 2008 m. rugsėjo 23 d. rezoliuciją su rekomendacijomis Komisijai dėl rizikos draudimo ir privataus kapitalo fondų(15) ,

–   atsižvelgdamas į 1997 m. gruodžio 13 d. Europos Vadovų Tarybos rezoliuciją dėl ekonominės politikos koordinavimo trečiuoju EPS etapu ir dėl EB sutarties 109 ir 109b straipsnių(16) ,

–   atsižvelgdamas į 2008 m. vasario 12 d. Tarybos (Ekonomikos ir finansų reikalai) nuomonę dėl pavasario Europos Vadovų Tarybos išvadų,

–   atsižvelgdamas į 2008 m. spalio 7 d. Tarybos išvadas dėl koordinuoto ES atsako į ekonomikos sulėtėjimą,

–   atsižvelgdamas į 2008 m. birželio 1 d. susitarimo memorandumą dėl Europos Sąjungos finansinės priežiūros institucijų, centrinių bankų ir finansų ministerijų bendradarbiavimo tarpvalstybinio finansinio stabilumo klausimu,

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą ir į Tarptautinės prekybos komiteto nuomonę (A6-0420/2008),

A.   kadangi 1999 m. sausio 1 d. 11 valstybių narių: Belgija, Vokietija, Airija, Ispanija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Austrija, Portugalija ir Suomija įvedė bendrą Europos Sąjungos valiutą,

B.   kadangi nuo euro zonos sukūrimo prie jos prisijungė dar keturios valstybės narės: 2001 m. – Graikija, 2007 m. – Slovėnija, 2008 m. – Kipras ir Malta,

C.   kadangi euro zona toliau plėsis, nes dauguma valstybių narių, dar nepriklausančių euro zonai, rengiasi kada nors ateityje prie jos prisijungti, o Slovakija prisijungs prie euro zonos 2009 m. sausio 1 d.,

D.   kadangi Ekonominė ir pinigų sąjunga (EPS) daugeliu atžvilgių veikė sėkmingai, o bendra valiuta sustiprino valstybių narių ekonominį stabilumą, ypač turint mintyje dabartinę finansų krizę,

E.   kadangi narystė euro zonoje reiškia, kad jai priklausančios valstybės narės tarpusavyje ekonomiškai labai glaudžiai susijusios, todėl reikia geriau koordinuoti ekonominę politiką ir atlikti veiksmingą vaidmenį pasauliniu mastu valdant ekonomiką ir finansus, kad būtų galima pasinaudoti visa bendros valiutos teikiama nauda ir išspręsti ateities uždavinius, pavyzdžiui, padidėjusios konkurencijos dėl gamtinių išteklių, pasaulinės ekonomikos pusiausvyros sutrikimų, augančios ekonominės naujų rinkų svarbos, klimato kaitos ir Europos gyventojų senėjimo uždavinius,

F.   kadangi pirmuosius dešimt metų vidutinė infliacija euro zonoje iš esmės atitiko Europos centrinio banko (ECB) kainų stabilumo tikslą – buvo šiek tiek mažesnė nei 2 %; kadangi pastaruoju metu infliacija dėl struktūrinių pokyčių pasaulyje, ypač dėl energijos ir maisto kainų didėjimo, o taip pat dėl silpnesnės JAV pinigų politikos drausmės bei kai kurių trečiųjų šalių centrinių bankų budrumo stokos pakilo virš šio lygio,

G.   kadangi sparčiai auganti stokojamos energijos ir kitų produktų paklausa besiformuojančios ekonomikos šalyse vis labiau skatino tiekimą iki pat pajėgumų ribos; kadangi kainų kilimą skatino ir tai, kad produktai vis dažniau laikomi finansiniu turtu ir net gali būti naudojami kaip vertės kaupimo priemonė,

H.   kadangi siekiama euro zonos atvirumo ir manoma, kad šiandien didėjanti euro vertė gali turėti neigiamą poveikį, ypač atsižvelgiant į mažėjantį eksportą ir aktyvesnį importą į vidaus rinką, ir teigiamą poveikį siekiant padėti ES ekonomikai reaguoti į didelį naftos kainų kilimą ir dabartinę finansų krizę,

I.   kadangi pasaulio ekonominė aplinka pirmuosius dešimt euro gyvavimo metų buvo palanki darbo vietoms kurti – sukurta beveik 16 milijonų darbo vietų (nepaisant sukurtų darbo vietų kokybės), o nedarbas sumažėjo nuo 9 % 1999 m. iki, kaip prognozuojama, 7,3 % 2008 m.,

J.   kadangi Europos Sąjungoje prasideda ekonominis nuosmukis ir augimo tempai mažės nuo 3,1 % 2006 m. iki šiandien prognozuojamų 1,4-2 % 2008 m. ir 0,2 % 2009 m., o nedarbas ir socialinė atskirtis vis didės,

K.   kadangi ekonomikos ir našumo augimas buvo mažesnis nei tikėtasi: vieno darbuotojo pagaminamos produkcijos dalis sumažėjo per pusę nuo 1,5 % 1989–1998 m. iki, kaip prognozuojama, 0,75 % 1999–2008 m.,

L.   kadangi euras greitai tapo antrąja svarbiausia po JAV dolerio tarptautine valiuta ir daugelyje pasaulio šalių atlieka svarbų bazinės valiutos vaidmenį, tačiau kadangi euro potencialas pasauliniu lygmeniu yra naudojamas nepakankamai, nes euro zona neturi nei tinkamai apibrėžtos tarptautinės strategijos, nei veiksmingo atstovavimo tarptautiniu mastu,

Pirmieji dešimt euro gyvavimo metų

1.   pritaria tam, kad bendra valiuta šiandien yra Europos simbolis ir parodė, jog Europa gali priimti ilgalaikį poveikį turinčius sprendimus dėl bendros ir turtingos ateities;

2.   teigiamai vertina tai, kad euro įvedimas suteikė stabilumo ir paskatino euro zonos ekonominę integraciją; džiaugiasi dėl stabilizuojančio euro poveikio pasaulio valiutų rinkose, ypač krizės laikotarpiu; pastebi, kad vidaus ekonominiai skirtumai nesumažėjo tokiu mastu, kaip tikėtasi, ir visuose euro zonos regionuose nepakankamai augo našumas;

3.   su džiaugsmu pastebi, kad kitose pasaulio dalyse svarstoma kurti kitas pinigų sąjungas;

4.   primena, kad pasauliniu mastu labai svarbus pinigų politikos ir prekybos politikos ryšys, kaip įrodyta daugelyje tyrimų, todėl pabrėžia, kad valiutų kursų stabilumas daro teigiamą įtaką užtikrinant tvarų tarptautinės prekybos augimą;

5.   atkreipia dėmesį į tai, kad vis dažnesnis euro kaip tarptautinės prekybos valiutos naudojimas ypač naudingas euro zonos valstybėms narėms, nes dėl to šių valstybių įmonėms sumažėja valiutos kurso rizika ir kartu tarptautinės prekybos išlaidos;

6.   primena, kad per pirmuosius dešimt EPS gyvavimo metų Parlamentas atliko aktyvų vaidmenį ekonomikos ir pinigų srityse ir kiek galėdamas stengėsi užtikrinti kuo didesnį skaidrumą bei demokratinę atskaitomybę;

7.   pabrėžia, kad reikia dar daugiau dirbti siekiant išnaudoti visas EPS teikiamas galimybes, pvz., sudaryti sąlygas valstybėms narėms ir regionams su mažesniu nei vidutinis BVP mažinti atsilikimą, plėsti piliečių žinias apie bendrą valiutą bei stiprinti su ja susijusius įsipareigojimus;

8.   siūlo šias dalis ir konkrečias priemones siekdamas numatyti EPS veiksmų planą:

Ekonominiai skirtumai, struktūrinės reformos ir viešieji finansai

9.   yra įsitikinęs, kad supaprastintos ir darnesnės, daugelio šalių remiamos ekonominės reformos, laiku suderintos vadovaujantis integruotomis ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo gairėmis (Integruotos gairės) ir Lisabonos strategijoje išdėstytomis politikos kryptimis, galėtų sumažinti ekonominius skirtumus ir labai padėtų siekiant įveikti dabartinę finansų krizę bei užtikrinti ekonomikos atsigavimą; pabrėžia, kad kiekvienų metų pabaigoje reikia tobulinti ir paprastinti šių gairių įgyvendinimo persvarstymo ir vertinimo procedūras ir metodiką;

10.   pripažįsta, kad modernizuojant pastangas ir ekonominę veiklą didžiausią sėkmę pasiekia tos šalys, kurios ne tik vykdo perspektyvias ir gerai subalansuotas struktūrines reformas, bet ir skiria didesnes nei vidutines investicijas moksliniams tyrimams, plėtrai ir naujovėms, švietimui, mokymuisi visą gyvenimą ir vaikų rūpybai, taip pat patikimų socialinių tinklų atnaujinimui; pažymi, kad dažniausiai tų pačių valstybių narių administravimo sistema yra labai veiksminga ir skaidri, yra biudžeto perteklius, skola mažesnė nei vidutinė, valstybės lėšos labai kokybiškai, veiksmingai ir tikslingai panaudojamos, be to, jose siekiant techninės pažangos prisidedama prie nacionalinio augimo rezultatų, kurie yra beveik dukart geresni nei ES vidurkis; taip pat pažymi, kad tokios "pavyzdinės" valstybės narės dėl didelio užimtumo lygio, įskaitant moterų ir vyresnio amžiaus darbuotojų užimtumą, ir dėl itin didelio gimstamumo yra geriausiai pasirengę spręsti senėjančios visuomenės problemas ir garantuoti aukštą konkurencingumo lygį;

11.   pabrėžia, kad būtina abipusiai stiprinti stabilumą ir į augimą orientuotą makroekonomikos politiką ir užtikrinti, kad būtų bendrai siekiama suderintos politikos ir investicijų; pabrėžia, kad reikia veiksmingai valdyti mokesčių politiką bei išlaidas ir atsižvelgti į jų poveikį paklausai, taip pat susitarti kurti verslo vykdymui tarpvalstybiniu mastu palankią aplinką ir tokiu būdu garantuoti viešojo sektoriaus pusiausvyrą;

12.   pažymi, kad persvarstytas Stabilumo ir augimo paktas (SAP) pasiteisino ir kad būtina griežtai laikytis konsoliduotų biudžetų, nes demografiniai pokyčiai ir galimas ekonomikos augimo sulėtėjimas euro zonos valstybėse narėse gali sukelti biudžeto problemų, kurios galbūt neigiamai paveiktų visos euro zonos stabilumą; tokiomis aplinkybėmis kritikuoja tai, kad trūksta drausmės kovojant su biudžeto deficitu ekonomikos augimo laikotarpiu, ir pabrėžia, jog valstybės narės privalo veiksmingiau siekti, kad fiskalinė politika nebūtų cikliška, ypač siekiant geriau pasirengti išorės sukrėtimams; todėl pabrėžia, jog reikia numatyti trumpalaikę strategiją, pagal kurią būtų siekiama sumažinti nacionalines skolas ir užtikrinti tvarią bei pagrįstą augimo strategiją, kurią taikant ilguoju laikotarpiu nacionalinė skola būtų sumažinama iki ne daugiau kaip 60 %;

13.   pažymi, kad pagrindinių SAP nuostatų turės būti nuosekliai laikomasi ir ateityje, nes 3 % valdžios sektoriaus deficito ir 60 % nacionalinės skolos palyginti su bendruoju vidaus produktu ribos buvo nustatytos remiantis paskutinio XX a. dešimtmečio ekonominėmis sąlygomis; mano, jog valstybės narės privalo griežtai laikytis SAP, o Komisija – tai prižiūrėti; mano, kad abu skolos dydžiai turėtų būti laikomi maksimaliai leistinomis ribomis, kurių reikėtų vengti; pažymi, kad veiksmingas ekonominės ir finansinės politikos koordinavimas yra būtina sąlyga siekiant ekonominės EPS sėkmės, tačiau vykdant koordinavimą reikėtų laikytis subsidiarumo principo; ragina Komisiją ištirti visus galimus būdus, kuriuos taikant būtų galima sustiprinti prevencinį SAP aspektą; pabrėžia, kad Komisija turėtų geriau naudoti esamas priežiūros priemones ir kad būtina sugriežtinti Euro grupės vykdomą nacionalinių biudžetų vidurio laikotarpio tikrinimą;

14.   pritaria Komisijos nuomonei, kad susidarius įtemptai ekonominei padėčiai persvarstytame SAP numatyta svarbi politikos sistema, ir pabrėžia, jog įgyvendinant SAP reikia užtikrinti, kad bet kokio valstybės finansų būklės pablogėjimo atveju būtų imamasi tinkamų priemonių problemai spręsti ir garantuoti, kad būtų atkurta stabili padėtis; be to, mano, kad rengiant biudžeto politiką turėtų būti visiškai atsižvelgiama į persvarstytame SAP numatytą tam tikrą lankstumą, ir prašo Komisijos pateikti valstybėms narėms aiškias gaires, kaip šį lankstumą įgyvendinti;

15.   mano, kad norint sukurti tvarią ir stabilią makroekonominę aplinką reikia gerinti viešųjų finansų kokybę, taip pat toliau konsoliduoti biudžetą, užtikrinti veiksmingą valstybės lėšų panaudojimą bei didesnes investicijas į švietimą, žmogiškąjį kapitalą, mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą bei infrastruktūrą, kuria prisidedama prie augimo, skatinamas užimtumas ir sudaromos sąlygos spręsti pagrindines visuomenės problemas, pvz., laikantis klimato ir energijos teisės aktų paketo tikslų spręsti klimato kaitos problemą ir įveikti dabartinę finansų krizę bei padėti ekonomikai atsigauti;

16.   mano, kad vykdant struktūrines reformas daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama našumo didinimui geriau derinant ekonominę ir socialinę politiką bei užtikrinant, kad būtų vedamas socialinis dialogas, kaip apibrėžta Lisabonos strategijoje;

17.   atkreipia dėmesį į tai, kad konkurencijos politika turėtų papildyti struktūrinės politikos kryptis ir pritaria ekonomikos restruktūrizavimui;

18.   perspėja nesusitelkti vien tik ties darbo užmokesčio mažinimu siekiant kainų stabilumo; todėl primena, kad dėl globalizacijos sustiprėjusi konkurencija jau sukėlė darbo užmokesčio mažėjimą, o importo infliacija, kurią sukėlė naftos ir kitų produktų kainų augimas, jau sumažino vartotojų perkamąją galią; dar pakartoja savo įsitikinimą, kad šį klausimą reikia spręsti pirmiausia užtikrinant sąžiningesnį turto pasiskirstymą;

19.   mano, kad atlyginimų ir mokesčių politika yra veiksminga ekonomikos stabilizavimo ir augimo priemonė; laikosi nuomonės, jog būtina užtikrinti, kad siekiant ekonomikos tikslų būtų pasirinktinai naudojamos realaus atlyginimo didinimo didėjant našumui ir mokesčių politikos koordinavimo priemonės; mano, kad itin svarbu kovoti su mokestiniu sukčiavimu tiesioginių ir netiesioginių mokesčių srityse ir kad šis darbas turėtų būti suaktyvintas; pabrėžia, kad įgyvendinant bendro valdymo ir bendros socialinės atsakomybės koncepcijas reikia skubiai sustiprinti skatinimo ir dalyvavimo kultūrą;

20.   pabrėžia, kad vidaus rinkai būtina taikyti sąžiningas taisykles; todėl mano, kad kuo mažesnio bendrovių pelno mokesčio siekimas duotų priešingų rezultatų;

21.   prašo, kad euro zonos valstybės narės veiksmingiau koordinuotų ekonominę ir finansų politiką, ypač plėtodamos darnią bendrą strategiją Eurogrupėje; pritaria Komisijos pasiūlymui reikalauti, kad valstybės narės rengtų savo ekonominės ir finansų politikos vidutinio laikotarpio programas ir kontroliuotų jų įgyvendinimą; pabrėžia, kad kiekviena valstybė narė privalo prisiimti atsakomybę už struktūrinių reformų įgyvendinimą ir savo konkurencingumo didinimą, laikydamasi bendradarbiavimo principų, kad būtų išsaugotas pasitikėjimas euru ir euro pripažinimas;

22.   atkreipia dėmesį, kad skirtingi struktūrinių reformų modeliai ir atvirumo laipsniai prisidėjo prie skirtingų euro zonos valstybių narių veiklos rezultatų; remia Komisijos komunikato dėl EPS@10 išvadas dėl nepakankamos pažangos keliose euro zonos ekonomikos valstybėse ir vis didėjančių skirtumų tarp euro zonos valstybių narių; ragina Euro grupės narius nuolat keistis nuomonėmis ir bendradarbiauti siekiant bendro konvergencijos proceso skatinimo tikslo;

23.   prašo Komisiją vienodai taikyti bendrus ekonominių ir fiskalinių duomenų vertinimo kriterijus; primena, kad už statistinių duomenų patikimumą atsako Komisija ir valstybės narės, ir prašo ateityje sprendimus priimti tik tada, jei nekyla abejonių dėl turimų duomenų teisingumo ir tikslumo; taip pat prašo, kad būtų numatyta galimybė atlikti tyrimus tuo atveju, jeigu jau daugelį metų egzistuoja skirtumų tarp prognozuojamų konvergencijos ir stabilumo programų duomenų ir duomenų, kurių realiai tikimasi;

Pinigų politika

24.   primena, kad itin pritaria ECB nepriklausomumui;

25.   pažymi, kad reguliarios ECB ataskaitos Parlamentui, ypač Ekonomikos ir pinigų politikos komitetui, padeda siekti pinigų politikos skaidrumo, ir teigiamai vertina tai, kad Europos Parlamento nariai gali teikti ECB rašytinius klausimus dėl pinigų politikos, nes taip didinamas ECB atskaitingumas Europos Sąjungos piliečiams; pritaria, kad reikalingi aktyvesni viešieji debatai dėl būsimos pinigų ir valiutų politikos euro zonoje;

26.   mano, kad Parlamento ir ECB dialogas pinigų politikos klausimais buvo sėkmingas ir toks dialogas turėtų būti toliau plėtojamas; tikisi, kad dialogas kai kuriais pinigų politikos klausimais, pavyzdžiui, dėl reguliarių ECB pirmininko pasisakymų datų suderinimo su ECB sprendimų dėl pinigų politikos kalendoriumi, siekiant pagerinti sprendimų analizę ir pasiliekant galimybę prireikus kviesti ECB pirmininką aptarti svarbiausių klausimų, bus aktyvesnis;

27.   pažymi, kad pagrindinis ECB pinigų politikos tikslas – išlaikyti kainų stabilumą ir kad ECB siekia, jog infliacijos norma vidutiniu laikotarpiu būtų kiek mažesnė negu 2 %; pabrėžia, kad kainų stabilumo tikslo veiksmingai siekti galima tik tuomet, jei bus tinkamai kovojama su pagrindinėmis infliacijos priežastimis; primena, kad EB sutarties 105 straipsnyje ECB taip pat buvo paskirta užduotis remti bendrą Bendrijos ekonomikos politiką;

28.   laikosi nuomonės, kad ECB turėtų pradėti taikyti tiesioginį infliacijos valdymo režimą, pagal kurį konkretus infliacijos rodiklis būtų pakeistas leidžiamu infliacijos svyravimų intervalu, kuris būtų grindžiamas konkrečiu rodikliu; ragina ECB skelbti infliacijos prognozes; pradėjus taikyti tiesioginį infliacijos valdymo režimą reikėtų ir toliau skirti daug dėmesio pinigų rodiklių dinamikai siekiant išvengti naujų nepagrįstai didelių turto kainų;

29.   mano, kad infliacija yra pasaulinio masto reiškinys ir kad atviros ekonomikos sąlygomis vien Europos pinigų politikos priemonėmis nebus galima su juo kovoti;

30.   pabrėžia, kad nori ištirti, kaip būtų galima iki 2010 m. patobulinti ECB Vykdomosios valdybos narių skyrimo tvarką; mano, jog yra svarbu, kad Vykdomosios valdybos nariai turėtų akademinės ir (arba) įvairios profesinės patirties ekonomikos, pinigų ir finansų sektoriuose; atkreipia dėmesį į savo raginimą nustatyti, kad ECB Vykdomąją tarybą sudarytų devyni nariai, kurie turėtų išimtinę atsakomybę nustatyti palūkanų normas, ir būtų pakeista dabartinė sistema bei būtų išvengta dar sudėtingesnių sprendimų priėmimo ateityje; ragina priimti atitinkamą Sutarties pakeitimą;

Finansų rinkų integracija ir priežiūra

31.   mano, kad finansinė integracija turėtų reikšti didesnį ekonomikos augimą ir konkurencingumą, ne tik didesnį vidaus rinkos stabilumą ir likvidumą;

32.   pažymi, kad pagrindinis Europos Sąjungos finansinis centras yra už euro zonos ribų; tačiau primena, kad EB teisės aktai taikomi visoms valstybėms narėms ir vidaus rinkoje veikiantiems rinkos dalyviams; mano, kad Europos Sąjunga nedelsdama turi stiprinti priežiūros struktūrą, atsižvelgdama į specifinį ECB vaidmenį;

33.   laikosi nuomonės, kad dar daug reikia padaryti tarptautinių sandorių vertybiniais popieriais kliringo ir atsiskaitymo srityse, kuriose kol kas nėra realios integracijos;

34.   pabrėžia, kad glaudesnė integracija reikalinga mažmeninės prekybos srityje, tačiau tokia integracija neturi sumenkinti vartotojų apsaugos; yra įsitikinęs, kad vartotojų judumas, finansinis raštingumas, galimybės naudotis pagrindinėmis paslaugomis ir palyginti produktus turi būti tobulinami;

35.   mano, kad finansinės priežiūros struktūros perkėlimas į Europos lygmenį, finansų rinkų skaidrumas, veiksmingos konkurencijos taisyklės ir tinkamas reguliavimas vidutiniu laikotarpiu yra būtini siekiant pagerinti krizių valdymą ir Europos centrinių bankų sistemos (ECBS), priežiūros institucijų, vyriausybių ir rinkos dalyvių bendradarbiavimą; laikosi nuomonės, kad integruota, išsami (aprėpianti visus finansų sektorius), nuosekli ir darni priežiūros sistema, visų pirma užtikrinanti nuoseklų požiūrį reguliuojant tarptautinio masto finansinės rizikos sklaidą, veikianti pagal suderintus teisės aktus, sumažintų atitikties išlaidas tais atvejais, kai veikla vykdoma keliose jurisdikcijose; pažymi, kad reikėtų vengti pernelyg intensyvaus reguliavimo (kai viršijami minimalūs EB teisės aktų reikalavimai) ir reguliavimo arbitražo; ragina Komisiją pateikti pasiūlymų dėl esamos priežiūros struktūros koregavimo pagal šiuos principus; laikosi nuomonės, kad pasinaudojus Europos centrinių bankų sistema ECB priežiūros vaidmuo turėtų būti išplėstas už euro zonos ribų;

36.   teigiamai vertina 2008 m. pavasarį sudarytą susitarimo memorandumą dėl Europos Sąjungos finansinės priežiūros institucijų, centrinių bankų ir finansų ministerijų bendradarbiavimo tarptautinio finansinio stabilumo srityje; tačiau šis susitarimo memorandumas yra neprivalomas teisės aktas, kurio laikymasis priklauso nuo valstybių narių noro bendradarbiauti tarpusavyje; mano, kad net jei ir sunku ex ante nustatyti naštos pasidalijimo taisykles, su krizių valdymu susijęs darbas turi būti tęsiamas;

37.   pabrėžia, kad Europos Sąjunga, didžiausias pasaulyje ekonominis regionas, turintis didžiausias finansų rinkas, tarptautiniu lygiu turėtų būti lydere reformuojant finansinių paslaugų reglamentavimo sistemą, kad ši būtų patogesnė visoms suinteresuotosioms šalims ir būtų užtikrintas bendras stabilumas; mano, kad finansinis stabilumas turėtų tapti esminiu politikos formavimo tikslu vis labiau integruotų finansų rinkų ir finansinių naujovių pasaulyje, kas retkarčiais daro destabilizuojantį poveikį realiai ekonomikai ir kelia nuolatinę grėsmę; yra įsitikinęs, kad visi ES lygiu priimami ambicingi sprendimai paskatins šiuo pavyzdžiu sekti kitas šalis, ir atsižvelgdamas į tai atkreipia dėmesį į atsakomybę už pasaulinių arba "užsienio" problemų sprendimą; laikosi požiūrio, kad vykdant šį reguliavimą kartu turėtų būti sprendžiamas ir tarptautinių reguliavimo institucijų politinio atskaitingumo klausimas;

38.   prašo Komisiją išanalizuoti, kaip sudaromos Europos obligacijos, ir parengti ilgalaikę strategiją, pagal kurią būtų galima tokias obligacijas leisti euro zonoje kartu su valstybių narių nacionalinėmis obligacijomis; primena, kad reikia vertinti to pasekmes tarptautinėms finansų rinkoms ir EPS;

Euro zonos plėtra

39.   ragina visas euro zonai nepriklausančias valstybes nares laikytis Mastrichto kriterijų ir persvarstyto bei iš esmės lankstaus SAP; mano, jog Komisija turi užtikrinti griežtą SAP taikymą ir vadovavimąsi atmetimo kriterijais prieš bet kurio nario priėmimą; pažymi, kad euro zonos valstybėms narėms ir prie jos prisijungti norinčioms valstybėms narėms būtina užtikrinti vienodas sąlygas; pažymi, kad šiomis aplinkybėmis ilgalaikio euro zonos stabilumo turi būti siekiama kaip bendro intereso, o plėtra ir stabilumas turi būti neatsiejami jo aspektai; mano, jog itin svarbu, kad euro zonos valstybės narės ir specialų statusą turinčios valstybės narės griežtai vykdytų savo įsipareigojimus ir nepaliktų jokių abejonių dėl bendro kainų stabilumo, ECB nepriklausomumo, biudžeto drausmės ir augimo, užimtumo bei konkurencingumo skatinimo tikslų;

40.   mano, kad euro zonai nepriklausančios valstybės narės, kurios atitinka Mastrichto kriterijus ir kurioms Sutartyje nebuvo numatyta jokių nukrypti leidžiančių nuostatų, turėtų pirmai galimybei pasitaikius įsivesti bendrą valiutą;

41.   pabrėžia, kad euro zonos nariai turi iki galo vykdyti Mastrichto kriterijus, kurie nurodyti Sutartyje ir protokole dėl Sutarties 121 straipsnio, būtent: didelis ir išmatuojamas kainų stabilumo ir šio kainų stabilumo tvarumo lygis, bendras šalies biudžetas be itin didelio deficito, narystė VKM II bent dvejus metus, išlaikytos normalaus valiutos kurso svyravimo ribos, ilgalaikių palūkanų normų sureguliavimas, teisės nuostatų suderinimas su Mastrichto sutarties nuostatomis dėl EPS ir nepriklausomas centrinis bankas;

42.   mano, kad vienas iš svarbiausių prisijungimo prie euro zonos aspektų yra užtikrinti ilgalaikį atitikimą Mastrichto kriterijams; tačiau pabrėžia, kad tuo pačiu metu Mastrichto kriterijai yra pirmas žingsnis išlaikant reformų procesus, įskaitant tolimesnius įsipareigojimus ir pastangas dėl struktūrinių reformų, investicijų ir ekonomikos koordinavimo;

43.   teigiamai vertina griežtesnę ir veiksmingą VKM II dalyvaujančių ir prie euro zonos prisijungti norinčių valstybių narių bei jų ekonominio vystymosi priežiūrą; pažymi, kad sėkmingas dalyvavimas VKM II turi likti pagrindine sąlyga, ne tik antriniu narystės euro zonoje reikalavimu; tokie patys prisijungimo reikalavimai turėtų būti taikomi prie euro zonos prisijungiančioms valstybėms narėms;

44.   mano, kad pastovi ir sėkminga euro zonos plėtra yra pagrindinis artimiausių metų iššūkis ir kad ECB instituciniai standartai bei sprendimų priėmimo procesas turi būti pritaikyti prie šio pokyčio, taip pat kad taikant rotacijos modelį reikia atsižvelgti į kiekvienos valstybės narės ekonominę svarbą;

45.   atsižvelgdamas į euro zonos plėtrą, pabrėžia didelės konvergencijos realiojoje ekonomikoje poreikį norint apriboti susijusį krūvį, tenkantį euro zonos dalyviams ir prisijungti norinčioms valstybėms narėms; mano, kad dėl to būtina sukurti palankias sąlygas tose euro zonai priklausančiose valstybėse narėse, kuriose bendra pinigų politika gali turėti ypač sukoncentruojantį poveikį;

46.   pabrėžia, kad atsižvelgiant į būsimą plėtrą svarbu numatyti tikslinę intervenciją siekiant remti euro zonai nepriklausančias valstybes nares, kurios ypač nukentėjo nuo dabartinės finansų krizės.

Ryšiai

47.   pabrėžia, kad nors euro zonoje iki šiol buvo išsaugotas didelis kainų stabilumo lygis, vadinamoji numanoma infliacija gerokai skiriasi nuo mažesnės faktinės infliacijos valstybėse narėse per pastaruosius 10 metų; todėl ragina geriau informuoti visuomenę ir pateikti jai faktus apie EPS reikalingumą ir veikimą, ypač atsižvelgiant į kainų stabilumą, tarptautines finansų rinkas, stabilumo euro zonoje pranašumus vykstant tarptautinėms finansų krizėms;

48.   mano, kad bendra valiuta Europos Sąjungai išlieka prioritetu komunikacijos srityje; mano, kad ir toliau visuomenei reikia išsamiai aiškinti apie euro ir EPS privalumus: kainų stabilumą, žemas paskolų nekilnojamam turtui palūkanas, mažiau sunkumų keliaujant, apsaugą nuo valiutų kainų svyravimo ir išorinių sukrėtimų; mano, kad ypatingą dėmesį reikia skirti Europos piliečių, vartotojų bei mažų ir vidutinių įmonių (MVĮ), neturinčių pakankamai pajėgumų nedelsiant prisiderinti prie eurui iškylančių naujų pokyčių ir iššūkių, informavimui ir tokios informacijos atnaujinimui;

49.   ragina ECB savo kasmetiniame pranešime arba specialiame pranešime atlikti metinę kiekybinę privalumų, kuriuos euro įvedimas suteikė paprastiems piliečiams, analizę ir pateikti konkrečius pavyzdžius, kaip euro naudojimas teigiamai paveikė kasdienį žmonių gyvenimą;

50.   mano, kad rengiantis įvesti eurą valstybėse narėse, kurios planuoja prisijungti prie euro zonos, itin svarbu teikti joms informaciją; pažymi, kad svarbu teikti informaciją apie euro zonos plėtrą ir euro zonos valstybėms narėms;

51.   mano, kad Komisija privalo sutelkti savo pastangas ir padėti naujoms valstybėms narėms paruošti savo piliečius euro įvedimui bei rengti intensyvias informacines kampanijas, jas parengus, prižiūrėti šių kampanijų vykdymą ir reguliariai informuoti apie geriausius nacionalinio veiksmų plano, skirto euro įvedimui, įgyvendinimo metodus; taip pat mano, kad ankstesnių mainų metu įgytos žinios ir geriausia praktika galėtų būti naudinga įvedant pokyčius naujose valstybėse narėse bei ateityje vykdant plėtrą ir ruošiant naujas šalis kandidates;

Tarptautinis euro vaidmuo ir išorės atstovavimas

52.   teigiamai vertina tai, kad euras greitai tapo antrąja (po JAV dolerio) svarbiausia rezervų ir sandorių valiuta ir sudaro 25 % visų pasaulio užsienio valiutos rezervų; pažymi, kad ypač tose šalyse, kurios yra euro zonos kaimynės, euras atlieka svarbų vaidmenį kaip finansavimo valiuta ir kad šiose šalyse atitinkami valiutų kursai derinami su euru; ypač pritaria ECB nuomonei, kad euro įvedimas yra paskutinis žingsnis vykdant struktūrinį konvergencijos procesą Europos Sąjungoje, taigi, eurą įvesti galima tik laikantis EB sutarties;

53.   mano, kad ateinančio dešimtmečio EPS politinėje darbotvarkėje bus atkreiptas dėmesys į, inter alia, besiformuojančios Azijos šalių ekonomikos keliamus iššūkius ir į dabartinę pasaulinę finansų krizę; apgailestauja, kad nepaisant augančio euro vaidmens visame pasaulyje, pastangos pagerinti euro zonos išorės įvaizdį finansiniais ir valiutos klausimais nepateikė žymesnių rezultatų; pabrėžia, kad euro zona turi parengti tarptautinę strategiją, atitinkančią tarptautinį jos valiutos statusą;

54.   primena, kad siekiant suderinti euro zonos įtaką su jos ekonomine svarba veiksmingiausia būtų suformuoti bendrą poziciją ir sustiprinti atstovavimą ir galiausiai gauti vieną vietą atitinkamose tarptautinėse finansų institucijose ir forumuose; ragina euro zonai priklausančias valstybes nares, inter alia, kalbėti vienu balsu valiutos kurso politikos klausimu;

55.   pabrėžia, kad euras už euro zonos ribų naudojamas kaip nacionalinė valiuta; mano, kad būtina išnagrinėti tokio naudojimo reikšmę;

56.   pažymi, kad dėl svarbaus euro vaidmens tarptautinėse finansų rinkose atsiranda įsipareigojimų, taigi, euro zonos pinigų ir augimo politika daro poveikį visam pasauliui; pabrėžia, kad didėja euro, kaip stabilumo veiksnio pasaulinėje aplinkoje, kaip finansų rinkų integraciją skatinančio veiksnio ir kaip pagrindo didinti tiesiogines investicijas ir tarptautinėms įmonėms jungtis, svarba tarptautinei prekybai ir paslaugoms, nes galima gerokai sumažinti sandorių išlaidas; ragina išanalizuoti pusiausvyros pasaulyje sutrikimus ir euro vaidmenį bei galimus sureguliavimo scenarijus, kad būtų galima Europos Sąjungą geriau parengti išorės sukrėtimams;

57.   siūlo, kad svarbiausių vadinamųjų valiutos blokų atsakingos institucijos glaudžiau bendradarbiautų ir vestų aktyvesnį tarptautinį dialogą siekiant geriau valdyti tarptautines krizes ir valiutos judėjimo pasekmes realiai ekonomikai; primena, kaip sėkmingai buvo valdoma krizė, kai JAV neseniai ištiko vadinamoji antrinių paskolų krizė, taip pat netrukus po 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių kilusios krizės metu – tai neleido akimirksniu smukti JAV dolerio kursui;

58.   pritaria Komisijos ketinimui stiprinti EPS įtaką tarptautinėms finansų institucijoms, kuriose bendrai ES pozicijai atstovautų išrinkti atstovai, pavyzdžiui, Euro grupės pirmininkas, Komisija ir ECB pirmininkas; pažymi, kad Euro grupės pirmininkui, Komisijai ir ECB pirmininkui jau leidžiama stebėtojų teisėmis dalyvauti svarbiausių finansų institucijų darbe; tačiau reikalauja, kad Europos pozicija būtų geriau koordinuojama siekiant, jog ateityje bendrai Europos pinigų politikai atstovautų teisėti atstovai; tikisi, kad bus galima išreikšti euro zonos poziciją dėl jos pagrindinių partnerių valiutų kursų politikos; ragina Euro grupės pirmininką Finansinio stabilumo forume (FSF) atstovauti euro zonai; siūlo pakeisti Tarptautinio valiutos fondo (TVF) įstatus siekiant sudaryti sąlygas atstovauti ekonominiams blokams ir organizacijoms;

59.   pabrėžia, kad reikia parengti bendrą ES požiūrį tarptautinių finansų institucijų reformos klausimu, kuriame būtų atsižvelgiama į pasaulinės ekonomikos iššūkius, įskaitant naujų ekonominių jėgų atsiradimą;

60.   apgailestauja, kad Komisija komunikate dėl EPS@10 neatliko išsamesnės ir tikslesnės tarptautinio euro vaidmens analizės; ragina Komisiją parengti išsamią ataskaitą apie bendros pinigų politikos išorės dimensiją ir poveikį euro zonos ekonominei veiklai ir prekybai;

61.   pabrėžia, kad kai kurios Europos Sąjungos šalys partnerės vykdo savo valiutos nuvertinimo pinigų politiką, kad dėl to neteisėtai trikdoma prekyba ir kad tai gali būti laikoma netarifine kliūtimi tarptautinei prekybai;

EPS ekonominės priemonės ir valdymas

62.   mano, kad visos atitinkamos šalys – Parlamentas, Taryba, Komisija ir Euro grupė bei socialiniai partneriai ES ir nacionaliniu lygmenimis – turėtų bendradarbiauti ir siekti sustiprinti EPS, jos ekonominį valdymą remdamosi šiais pasiūlymais:

   a) pagrindinis Integruotų gairių, svarbiausio Lisabonos strategijos elemento ir pagrindinės ekonominės priemonės, tikslas siekiant įvairių politikos sričių pusiausvyros turėtų būti siekis paskatinti reformas užimtumo, aplinkos ir socialinės apsaugos srityse;
   b) Integruotose politikos gairėse turėtų būti nustatytas bendras glaudesnio ekonominės politikos koordinavimo siekiant suderinti nacionalines reformų programas (NRF) planas, tačiau turėtų būti atsižvelgiama į ekonominę įvairovę ir skirtingas nacionalines tradicijas; reikėtų rengti nacionalinių parlamentų konsultacijas dėl Stabilumo ir konvergencijos programų ir dėl Nacionalinių reformų programų;
   c) sukurti glaudesnį Integruotų politikos gairių, ypač Bendrųjų ekonominės politikos gairių (BEPG), ir Stabilumo ir konvergencijos programų ryšį; Stabilumo ir konvergencijos programos ir Nacionalinės reformų programos galėtų būti pateikiamos tuo pačiu metu (kasmet, rudens pradžioje), po to, kai jos buvo svarstytos nacionaliniuose parlamentuose; BEPG galėtų būti išdėstyti bendri biudžeto tikslai, kurie atitiktų SAP prevencinius tikslus;
   d) valstybių narių vyriausybės, priimdamos sprendimus dėl nacionalinių biudžetų, turėtų atsižvelgti į Integruotas gaires ir konkrečiai šaliai pateiktas rekomendacijas, taip pat bendrą euro zonos biudžeto padėtį; reikėtų suderinti skirtingus nacionalinius fiskalinius kalendorius ir pagrindines prielaidas, kuriomis vadovaujamasi teikiant prognozes, siekiant išvengti skirtumų, atsirandančių dėl skirtingų makroekonominių prognozių (dėl pasaulinio augimo, ES augimo, naftos barelio kainos, palūkanų normų) ir kitų parametrų naudojimo; ragina Komisiją, Eurostatą ir valstybes nares dėti pastangas, siekiant apibrėžti priemones, kurias taikant būtų lengviau palyginti nacionalinius biudžetus skirtingų išlaidų kategorijų aspektu;
   e) kai tik įmanoma, reikėtų vadovautis formalesnėmis euro zonos valstybėms narėms skirtomis rekomendacijomis, pavyzdžiui, nustatyti tikslus dėl vidutinio laikotarpio išlaidų dydžio, dėl konkrečių struktūrinių reformų, investicijų, viešųjų finansų kokybės. taip pat reikėtų siekti nustatyti labiau standartizuotą NRP įgyvendinimo ataskaitų teikimo struktūrą, bet netrukdyti siekti nacionalinių reformų prioritetų; siekiant sustiprinti ekonominio valdymo darnumą ir veiksmingumą, visi įsipareigojimai, tikslai ir kontroliniai rodikliai turėtų būti nurodyti Integruotose gairėse ir NRP;
   f) ekonominio valdymo sistema turėtų aprėpti ilgalaikę strategiją, pagal kurią gerais laikais siekiama sumažinti nacionalinę skolą iki ne daugiau kaip 60 %, nes taip būtų sumažintos skolos tvarkymo išlaidos, o privatiems investuotojams būtų sumažintos kapitalo išlaidos;
   g) turėtų būti nustatyta privaloma tvarka, pagal kurią euro zonos valstybės narės, prieš priimdamos svarbiausius ekonominės politikos sprendimus, pavyzdžiui, dėl priemonių didesnių maisto ir energijos kainų klausimams spręsti, konsultuotųsi viena su kita ir su Komisija;
   h) ekonomika turėtų būti koordinuojama pagal Europos ekonominę ir užimtumo strategiją, parengtą remiantis esamomis ekonominės politikos priemonėmis, visų pirma Lisabonos strategija, Integruotomis gairėmis, Tvarios plėtros strategija, konvergencijos ir stabilumo programomis; ragina valstybių narių vyriausybes, kad šios, vadovaujamos Euro grupės pirmininko, nuosekliai remtų ekonominę veiklą: veiktų tuo pačiu metu ir ta pačia kryptimi;
   i) h punkte nurodytoje Europos ekonominėje ir užimtumo strategijoje turėtų būti pripažinta, kad naujos ir ekologiškos technologijos yra vienas iš ekonomikos augimo, taip pat makroekonominės politikos kertinių akmenų;
   j) turėtų būti lengviau finansuojamos naujoves taikančios įmonės, ypač MVĮ, inter alia , Europos investiciniam bankui įsteigus Europos tvaraus augimo fondą;
   k) reikėtų, kad metinėje ataskaitoje dėl euro zonos būtų pateikta praktiškesnių priemonių ir vertinimų siekiant vesti išsamesnį dialogą tarp įvairių ES institucijų, įsitraukusių į ekonominį valdymą;
   l) reikia parengti Komisijos, Tarybos ir Parlamento elgesio kodeksą, pagal kurį būtų garantuojamas tinkamas bendradarbiavimas ir visapusis šių trijų ES institucijų dalyvavimas bei tinkamas pagrindinės ekonominės priemonės – Integruotų gairių – administravimas ateityje;
  m) reikėtų sustiprinti institucinę ekonominės politikos koordinavimo struktūrą:
   - Euro grupės struktūros taip pat turėtų būti steigiamos konkurencingumo, pramonės, aplinkos, užimtumo ir švietimo srityse;
   - turėtų būti sustiprinta Euro grupės administracinė struktūra, jai suteikta daugiau žmogiškųjų išteklių;
   - Euro grupės pirmininko įgaliojimai turėtų atitikti Integruotų gairių ekonominius tikslus;
   - Ekonominės politikos komitetas turėtų įeiti į Ekonomikos ir finansų komiteto sudėtį, kad būtų sudarytas bendras ir aiškus Ekonomikos ir finansų reikalų tarybos ir Euro grupės parengiamasis organas;
   - Parlamento atstovui Euro grupės ir neoficialiuose Tarybos posėdžiuose turėtų būti suteiktas stebėtojo statusas;
   - keturis kartus per metus turėtų būti organizuojami Trejeto, Parlamento ir Komisijos ir, jei reikia, Euro grupės posėdžiai;
   n) reikėtų užmegzti reguliaresnį ir aiškesnės struktūros dialogą makroekonomikos klausimais tarp Parlamento, Komisijos ir Euro grupės, kuris bent kartą per ketvirtį vyktų panašiai kaip dialogas pinigų politikos klausimais tarp Parlamento ir ECB, siekiant sustiprinti esamą sistemą ir aptarti euro zonos ekonomikos laukiančius uždavinius; ir
   o) reikia užmegzti aktyvų dialogą makroekonomikos klausimais tarp Parlamento, Euro grupės, ECB ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto siekiant aptarti, kaip tinkamai derinti politikos kryptis;

63.   mano, kad EPS politinėje darbotvarkėje ateinančiam dešimtmečiui bus atsižvelgta į, inter alia, dėl neseniai įvykusios finansų rinkos suirutės iškilusius uždavinius ir suirutės pasekmes realiai ekonomikai; atsižvelgdamas į tai džiaugiasi, kad euro zonai priklausančios valstybės narės šiandien turi geresnių priemonių atlaikyti didžiuosius sukrėtimus dėl bendros pinigų politikos ir per pastaruosius metus įvykdytų reformų; tačiau, siekdamas visų pirma kovoti su ekonominės plėtros sulėtėjimu, ragina:

   a) ES lygmeniu užtikrinti suderintą atsaką, kuris būtų grindžiamas bendru problemų supratimu ir bendromis tolesnėmis priemonėmis, tačiau būtų taip pat atsižvelgiama į nacionalines ypatybes;
   b) parengti ambicingas ir pritaikytas nacionalines reformų programas ir įsipareigoti jas įgyvendinti bei iš naujo svarstyti nacionalinius biudžetus siekiant reaguoti į naujausias ekonomines prognozes, kovoti su ekonominiu nuosmukiu, skatinti augimą ir vesti dialogą su socialiniais partneriais;
   c) numatyti priemones, skirtas MVĮ remti, ypač prisidėti prie naujausių Europos investicijų banko veiksmų ir užtikrinti, kad bankų sistema suteiktų MVĮ pastovias kredito linijas;
   d) apibrėžti tikslines priemones, skirtas pažeidžiamoms grupėms apsaugoti nuo dabartinės finansų krizės poveikio;
   e) visiškai ir laiku įgyvendinti Finansinių paslaugų veiksmų planą, įskaitant tolesnius veiksmus ir veiksmingesnę priežiūrą atsižvelgiant į dabartinę finansinę suirutę;
   f) sustiprinti krizių sprendimo priemones pagerinant ES teisės aktus dėl likvidavimo ir nustatyti aiškiai apibrėžtas ir vienbalsiai priimtinas priemones, pagal kurias susijusios valstybės narės pasidalintų našta tarpvalstybinių finansų grupių nemokumo atveju;
   g) baigti kurti priemones, kurios būtų naudojamos siekiant parengti pinigų politiką atliekant išsamią įtaką finansinės sistemos stabilumui ir veikimui darančių veiksnių analizę, inter alia , kai tai susiję su pinigų politikos perkėlimu, paskolų ir finansinio turto plėtra, naujų gaminių ypatybėmis ir rizikos bei likvidumo kaupimu;
   h) teikti daug Europos iniciatyvų tarptautiniuose forumuose, būtent Finansų stabilumo forume ir TVF, bei aktyvinti bendrų politinių sprendimų priėmimo procesus; and
   i) formuoti Europos Sąjungos poziciją G8 ir svarstyti, kaip užtikrinti, kad Europos Sąjunga veiksmingiau atliktų spendimus ekonominiais klausimais pasaulio mastu priimančio organo vaidmenį, bei pritaikyti šį vaidmenį prie globalizacijos pasekmių ir labiau dominuojančių pasaulinių finansų rinkų;
   j) užtikrinti geresnį ir veiksmingesnį Pasaulio prekybos organizacijos bei "Bretton Woods" institucijų (TVF ir Pasaulio banko grupės) koordinavimą siekiant kovoti su spekuliacijomis ir atremti rimtos krizės keliamą grėsmę;
   k) atsižvelgus į rimtus šiandien iškilusius finansinius sunkumus, organizuoti pasaulinę konferenciją pinigų tema, kurią globotų TVF, siekiant surengti pasaulinio masto konsultacijas pinigų klausimais; taip pat svarstyti galimybę pagal TVF nuostatas įsteigti su pinigais susijusių ginčų sprendimo mechanizmą.

o
o   o

64.   paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Europos centriniam bankui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui, Euro grupės pirmininkui ir valstybių narių vyriausybėms bei parlamentams.

(1) Priimti tekstai, P6_TA(2008)0506.
(2) OL C 314 E, 2006 12 21, p. 125.
(3) OL C 175 E, 2008 7 10, p. 569.
(4) Priimti tekstai, P6_TA(2008)0057.
(5) OL C 282 E, 2008 11 6, p. 422.
(6) OL C 287 E, 2007 11 29, p. 535.
(7) OL C 304 E, 2005 12 1, p. 132.
(8) OL C 74 E, 2008 3 20, p. 780.
(9) Priimti tekstai, P6_TA(2008)0357.
(10) OL C 298 E, 2006 12 8, p. 249.
(11) OL C 146 E, 2008 6 12, p. 251.
(12) Priimti tekstai, P6_TA(2008)0287.
(13) OL C 291 E, 2006 11 30, p.118.
(14) OL C 157 E, 2006 7 6, p. 73.
(15) Priimti tekstai, P6_TA(2008)0425.
(16) OL C 35, 1998 2 2, p. 1.

Atnaujinta: 2009 m. rugpjūčio 27 d.Teisinis pranešimas