Rodyklė 
 Ankstesnis 
 Kitas 
 Visas tekstas 
Procedūra : 2010/2270(INI)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga : A7-0213/2011

Pateikti tekstai :

A7-0213/2011

Debatai :

PV 26/09/2011 - 22
CRE 26/09/2011 - 22

Balsavimas :

PV 27/09/2011 - 8.14
Balsavimo rezultatų paaiškinimas

Priimti tekstai :

P7_TA(2011)0409

Priimti tekstai
PDF 120kDOC 86k
Antradienis, 2011 m. rugsėjo 27 d. - Strasbūras Galutinė teksto versija
Besivystančių šalių užtvankų infrastruktūros gerinimo finansavimas
P7_TA(2011)0409A7-0213/2011

2011 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl besivystančių šalių užtvankų infrastruktūros gerinimo finansavimo (2010/2270(INI))

Europos Parlamentas ,

–  atsižvelgdamas į savo 2011 m. vasario 17 d. rezoliuciją dėl Pasaulio banko energetikos strategijos besivystančioms šalims(1) ,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. pasaulio vystymosi ataskaitą: vystymasis ir klimato kaita,

–  atsižvelgdamas į 2011 m. Jungtinių Tautų aplinkos programos (JTAP) ir Pasaulinės meteorologijos organizacijos (angl. WMO) ataskaitą „Integruotas Jungtinių Tautų aplinkos programos anglies monoksido ir troposferos ozono vertinimas. Sąvadas sprendimų priėmėjams“,

–  atsižvelgdamas į 2009 m. trečiąjį JT pranešimą dėl pasaulio vandens išteklių padėties,

–  atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų vystymo programą (JTVP) ir Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) 2008 m. ataskaitą „Padėtis besivystančiose šalyse, susijusi su galimybe naudotis energijos ištekliais“,

–  atsižvelgdamas į 2007 m. JTAP užtvankų ir plėtros projekto ataskaitą „Užtvankos ir plėtra – atitinkami veiksmai siekiant gerinti sprendimų priėmimą. Atitinkamų veiksmų siekiant gerinti sprendimų dėl užtvankų ir jų alternatyvų priėmimą rinkinys“,

–  atsižvelgdamas į 2000 m. lapkričio 16 d. Pasaulinės užtvankų komisijos galutinę ataskaitą „Užtvankos ir vystymasis. Nauja sprendimų priėmimo sistema“,

–  atsižvelgdamas į 2010 m. lapkričio 8 d. JTAP ataskaitą „Aukštikalnių ledynai ir klimato kaita“,

–  atsižvelgdamas į JTAP 2008 m. ataskaitą „Grėsmė gėlo vandens atsargoms. Pietų Azija. Dėl aplinkos pokyčių senkančių gėlo vandens atsargų vertinimas“,

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Vystymosi komiteto pranešimą (A7–0213/2011),

A.  kadangi, dabartiniais skaičiavimais, visame pasaulyje yra daugiau kaip 50 000 didelių užtvankų, 100 000 mažesnių užtvankų ir 1 mln. mažų užtvankų,

B.   kadangi pagal tarptautinius standartus aukštesnė kaip 15 m užtvanka laikoma didele, o žemesnė kaip 15 m – maža,

C.  kadangi 1999–2001 m. Azijoje pastatytos 589 didelės užtvankos, o nuo 2006 m. planuota statyti arba statoma dar 270 užtvankų, kurių aukštis – 60 m ir daugiau,

D.  kadangi leidimas statyti trečią pagal dydį pasaulyje užtvanką – Belo Montės užtvanką – Brazilijoje išduotas nepaisant rimtų rūpestį keliančių aplinkos apsaugos klausimų, nes bus užtvindytas 500 kvadratinių kilometrų plotas ir dėl to bus padaryta žala neįkainojamai Amazonės ekosistemai bei biologinei įvairovei ir bus priversti persikelti 50 000 žmonių, kurių dauguma yra čiabuviai,

E.  kadangi Europos investicijų bankas yra prisidėjęs prie daugybės užtvankų projektų, taip pat ir Azijoje (tokiose šalyse kaip Laosas ir Pakistanas),

F.  kadangi vanduo yra gyvybiškai svarbus žemės ūkiui, tačiau drėkinama tik 5 proc. Afrikos dirbamos žemės, panaudota mažiau kaip 10 proc. galimos hidroenergijos ir tik 58 proc. Afrikos gyventojų turi galimybę gauti saugaus geriamojo vandens,

G.  kadangi prastas Afrikos vandens išteklių valdymas lėmė ypač didelę dirvožemio eroziją, dėl to padidėjo vandens valymo sąnaudos, vandens rezervuarai greitai dumblėja, ekonominis gyvybingumas silpnėja, nutrūksta vandens tiekimas,

H.  kadangi dideliems hidroenergetikos projektams tenka 25 proc. siūlomų taršos mažinimo kreditų pagal Švarios plėtros mechanizmą (ŠPM),

I.  kadangi decentralizuotos vandens infrastruktūros plėtra yra būtina aprūpinimo vandeniu saugumo Afrikoje ir Tūkstantmečio vystymosi tikslų įgyvendinimo sąlyga; kadangi norint užtikrinti patikimą vandens tiekimą per sausras ir sulaikyti per didelį vandens kiekį per potvynius reikia patobulinti jo saugojimo būdus; kadangi Afrikoje vidutinė vienam žmogui tenkanti vandens saugojimo talpa yra apytiksliai 200 kubinių metrų per metus, o tai yra gerokai mažiau negu kitų regionų besivystančiose šalyse,

J.  kadangi 2007–2008 m. labai padidėjo parama, skirta su prekyba susijusiai infrastruktūrai (iki 75 %), ir nors šioje srityje įsipareigojimai labai keitėsi, 2008 m. skirta rekordinė beveik 5 mlrd. EUR suma,

K.  kadangi vandens sektoriuje Pasaulio bankas yra didžiausias išorės finansuotojas, valdantis 20 mlrd. USD vertės portfelį su vandeniu susijusiuose projektuose, kurie vykdomi daugiau kaip 100 šalių,

L.  kadangi užtvankos, kurios iš esmės pakeičia upes ir gamtos išteklių naudojimą, daro didelį poveikį žmonių bendruomenėms, upių ir šlapynių ekosistemoms bei biologinei įvairovei,

M.  kadangi 2000 m. lapkričio 16 d. Pasaulinės užtvankų komisijos ataskaitos išvadose nurodoma, kad, nors ir buvo naudojamos didelės užtvankos, nebuvo pagaminta tiek elektros energijos, patiekta tiek vandens, nebuvo taip valdoma potvynio žala, kaip numatyta, šios užtvankos turėjo didelį socialinį ir aplinkosauginį poveikį, o pastangos šį poveikį sušvelninti dažniausiai buvo nesėkmingos,

N.  kadangi užtvankų rezervuarai išmeta šiltnamio efektą sukeliančių dujų, tarp jų (dėl pūvančių augalų) – metaną,

O.  kadangi, JT skaičiavimais, iki 2050 m. 2 mlrd. žmonių kils didelių potvynių žalos grėsmė,

P.  kadangi, Pasaulinės užtvankų komisijos vertinimu, dėl užtvankų visame pasaulyje fiziškai turėjo persikelti apie 40–80 milijonų žmonių,

Q.  kadangi Pasaulinė užtvankų komisija padarė išvadą, kad dėl didelių užtvankų buvo negrįžtamai prarasta daugybė rūšių gyvūnų ir augalų, išnaikinta daug ekosistemų; kadangi upių baseinų ekosistemų supratimas, apsauga ir atkūrimas yra esminis dalykas siekiant skatinti tvarų žmonijos vystymąsi ir visų rūšių gyvūnų bei augalų gerovę,

1.  mano, jog per pastarąjį šimtmetį paaiškėjo, kad, nors potvynių valdymui išleidžiama milijardai dolerių, pasaulyje nėra kito tokio gamtinio pavojaus, kuris labiau niokotų turtą ar nusineštų daugiau žmonių gyvybių nei potvynis;

2.  pabrėžia, kad vanduo yra retas gamtos išteklius, dėl kurio teisingo paskirstymo reikia susimąstyti; todėl pažymi, kad gėlo vandens išteklių valdymo persvarstymas, atsižvelgiant į klimato kaitą, be jokių abejonių yra esminis pasauliui kylantis uždavinys;

3.  atkreipia dėmesį į tai, kad antrojoje XX a. pusėje padažnėjo didelių potvynių – tai patvirtina dokumentai, o artimiausiais dešimtmečiais nuolatiniai potvyniai bus itin rimta problema;

4.  pažymi, kad mažiausiai išsivysčiusios šalys (MIŠ) yra labiausiai neapsaugotos nuo potvynių padarinių; remia JTAP rekomendacijas dėl potvynių valdymo, kuriose nurodoma, kad geresnė žemėtvarka privalo būti derinama su geresniais vandens saugojimo metodais, paremtais tradicinėmis ir naujesnėmis mokslo žiniomis; remia tai, kad būtų atkurtos itin svarbios ekosistemos, apimančios ir miškus, ir šlapžemes, kurios gali sustiprinti aprūpinimą vandeniu ir sušvelninti ekstremalius klimatinius įvykius, kaip antai potvyniai;

5.  pabrėžia, kad visuotinis atšilimas turės įtakos krituliams, ledynams ir ledui, ir todėl kels vis didesnes problemas, susijusias su apsirūpinimo maistu saugumu;

6.  taip pat pažymi, kad dėl sparčiau tirpstančių ledynų, ypač Himalajų ir Andų kalnuose, kalnuotiems regionams vis dažniau kyla potvynių ir griūčių grėsmė; vis dėlto nurodo, kad tirpstantys ledynai yra ne vienintelis veiksnys, turintis įtakos vandens srautui Himalajų kalnuose ir kad lemiamą reikšmę turi lietaus sezono laikas ir intensyvumas, kiti lietaus krituliai ir ypač žemės dirbimo metodai, tokie kaip miškų naikinimas, per didelis nuganymas, žemės ūkio sistemos ir gyvenviečių modeliai; ypač pabrėžia, kad dėl miškų naikinimo dažnai padidėja vandens srauto apimtis ir greitis į pagrindinius šaltinius, o potvyniai, kylantys dėl prieledyninių ežerų, dažnai sustiprėja dėl netvaraus žemės naudojimo;

7.  mano, kad yra ypač svarbu priimti įvairiapusę potvynių prevencijos strategiją tuose regionuose, kur kyla didelis potvynių pavojus dėl nestabilių prieledyninių ežerų, didėjantis dėl visuotinio atšilimo sukeltų kritulių pokyčių ir dėl anglies monoksido sankaupų, dėl kurių, kaip įrodyta, sparčiau traukiasi ledynai, poveikio; kartu apgailestauja, kad MIŠ ypač stinga potvynių prevencijos priemonių; tačiau perspėja, kad nereikia pasikliauti didelėmis užtvankomis siekiant išvengti problemų, susijusių su potvynių padaryta žala, ypač turint mintyje klimato kaitą, nes tikėtina, kad gausūs krituliai taps intensyvesni, staigių potvynių padaugės, o tai kelia susirūpinimą dėl užtvankų saugumo;

8.  pabrėžia, kad užtvankų statyba turi būti įvertinta atsižvelgiant į jų įtaką upių srautui, į teisę pasinaudoti vandens ir upių ištekliais, į tai, ar dėl užtvankos prireiks perkelti esamas gyvenvietes, ar tai sunaikins vietos bendruomenių kultūrą ir atims iš jų pragyvenimo šaltinius, ar išnaikins gamtos išteklius ir ar padarys jiems žalos;

9.  pabrėžia, kad Pasaulinė užtvankų komisija savo 2000 m. lapkričio 16 d. ataskaitoje „Užtvankos ir vystymasis. Nauja sprendimų priėmimo sistema“ padarė išvadą, kad nėra aiškių duomenų, patvirtinančių didelių užtvankų ekonominę naudą, nes didelių užtvankų kaina aplinkosaugos ir socialiniu požiūriu buvo per menkai įvertinta ekonomiškai;

10.  pažymi, kad traukiantis ledynams natūraliai susidarę prieledyniniai ežerai sparčiai plečiasi ir pasiekia tokį lygį, kai gali prasiveržti, ir dėl to gali prasidėti prieledyninių ežerų potvyniai; palankiai vertina, kad vykdant pasaulinės nelaimių mažinimo ir atkūrimo priemonės Pietų Azijos programą ir bendradarbiaujant pagal Jungtinių Tautų tarptautinę nelaimių poveikio mažinimo strategiją buvo suteikta pirmenybė prieledyninių ežerų potvynių problemai;

11.  primena tragišką 1941 m. nelaimę, kai prieledyniniam ežerui prasiveržus pro ledų užtvarą buvo sunaikintas Huaraso miestas (Peru) ir žuvo 4 500 žmonių;

12.  primena, kad MIŠ kylantys potvyniai kelia grėsmę ne tik žmonių gyvybei, bet ir teritorijų plėtrai; primena, kad 1985 m. kilęs prie kalnų virtinės Khumbu Himal (Nepalas) esančio prieledyninio ežero potvynis sunaikino beveik baigtą hidroelektrinės „Namche Small Hydel“ statybos projektą;

13.  pabrėžia, kad Tarptautinis integruotos kalnų regionų plėtros centras (angl. ICIMOD) vien Hindukušo ir Himalajų regione nustatė daugiau kaip 8 000 prieledyninių ežerų, ir manoma, kad dėl vietos pobūdžio ir nestabilių natūraliai susidariusių užtvarų (morenų) 203 iš jų gali būti pavojingi;

14.  pabrėžia, kad Pietų Azijoje nuo dešimties nustatytų ištisus metus vandeningų upių, kurias maitina tirpstančio Himalajų sniego ir ledynų lietaus ir tirpstančio ledo vanduo, yra priklausomi apie 1,3 mlrd. žmonių; ragina ES teikti pirmenybę šiam regionui, kad ateityje būtų galima išvengti humanitarinių nelaimių dėl dažniau kylančių su vandeniu susijusių pavojų;

15.  toliau pabrėžia, kad MIŠ žemupio teritorijos klesti dėl upių baseinuose esančių gamtos išteklių ir yra vienos turtingiausių žemės ūkio paskirties žemių pasaulyje; primena, kad spartų tiek Kinijos, tiek Indijos ekonomikos augimą iš dalies lėmė tai, kad šios šalys abi kartu yra didžiausios ryžių gamintojos pasaulyje, o daugiausia žaliavų jos gauna iš Geltonosios upės, Gango ir Jangdzės upių, kurioms visoms gresia prieledyninių ežerų potvynių pavojus, baseinų;

16.  pažymi, kad norint tausiau ir veiksmingiau naudoti vandenį, sušvelninti pasikartojančių potvynių ir sausrų padarinius ir užtikrinti bazinį aprūpinimo vandeniu saugumą kaip Afrikos ekonomikos vystymosi pagrindą, reikalingos subalansuotos investicijos į paklausos valdymo priemones, žemės valdymą, geresnius vandens surinkimo ir saugojimo būdus ir atitinkamas institucijas; prašo pirmenybę teikti investicijoms, kai didžiausias dėmesys teikiamas augimui, siekiama sumažinti skurdą kaimo vietovėse, sukurti atsparumą klimato kaitos pokyčiams bei prisitaikymą prie jų ir skatinti bendradarbiavimą tarptautinių upių baseinų regionuose;

17.  pažymi, kad nėra žinoma, kokiais būdais būtų galima sutvirtinti natūralius prieledyninius ežerus, tačiau pažymi, kad JTAP ataskaitoje „Aukštikalnių ledynai ir klimato kaita“ (2010 m.) nurodomi kiti prasiveržiančių potvynių padarinių sušvelninimo būdai naudojant sifonus ir atvirų kanalų ir tunelių sistemas, kad būtų galima pažeminti prieledyninių ežerų vandens lygį ir kontroliuoti vandens srautą į vietos upių sistemas, o vandens rezervuarus naudoti kaip išteklių;

18.  laikosi nuomonės, kad, jei teritorijos, kuriose gaminama daug žemės ūkio produktų, nebus apsaugotos nuo potvynių padarinių, besiformuojančios ekonomikos šalyse gali atsirasti staigių vystymosi pokyčių ir sparčiai didėti aprūpinimo maistu problema; primena, kad nors ir manoma, jog tirpstant Himalajų ledynams visų pirma 2–3 dešimtmečius padidės visų upių srautas, ilguoju laikotarpiu srautas gerokai susilpnės; todėl mano, kad ypač svarbu parengti sušvelninimo ir prisitaikymo strategijas, skirtas kovoti su sausromis ateityje;

19.  mano, kad reikalingos investicijos į gebėjimų stiprinimą, nes patikimos vandens valdymo institucijos gali užtikrinti tvarią investicijų į efektyvų vandens vartojimą grąžą, optimizuoti vandens paskirstymą ir jo naudojimą daugybėje ekonomikos sektorių peržengiant administracines ir politines ribas;

20.  tvirtai remia WCD rekomendacijas, kuriose nurodoma, kad prieš imantis kokių nors naujų projektų pirmenybė turi būti teikiama esamos infrastruktūros veiksmingumo optimizavimui; mano, kad dalyvaujant atitinkamiems subjektams turėtų būti periodiškai atliekamos esamų užtvankų apžiūros, skirtos įvertinti įvairius klausimus, įskaitant užtvankos saugumą ir galimybę užtvanką išardyti;

21.  pabrėžia, kad neturint išsamios informacijos apie teritorijas, kurioms šiuo metu gresia su vandeniu susiję pavojai, išankstinio įspėjimo sistemų diegimas, prieledyninių ežerų stebėsena ir praktinių priemonių parengimas, skirtas kalnų regionams prisitaikyti prie klimato kaitos ar ją sušvelninti, pasirodys esanti neįveikiama užduotis; remia vadinamąją Himalajų universitetų konsorciumo iniciatyvą, kurią pradėjo vietos universitetai, kad galėtų bendradarbiauti vykdydami su šiais klausimais susijusius mokslinius tyrimus;

22.  pažymi, kad dauguma užtvankų buvo suprojektuotos atsižvelgiant į istorinius duomenis apie upių srautą, darant prielaidą, kad srovės išliks tokios pačios, kaip praeityje; nurodo, kad dėl klimato kaitos atsirado daug nežinios dėl pagrindinių parametrų, turinčių įtakos užtvankų projektams (nes klimato kaita veikia ne tik vidutinius, bet ir kraštutinius dydžius); taip pat nurodo, kad tikėtina, jog dėl klimato kaitos dar labiau padidės su sedimentacija susijusios problemos, nes dėl nuosėdų susikaupimo už šių užtvankų pasroviui esančios pievos mažiau aprūpinamos maistinėmis medžiagomis, kurios yra ypač svarbios dirvožemio derlingumui;

23.  pabrėžia, kad pagrindiniams infrastruktūros įrenginiams, kurie būtini siekiant įgyvendinti ES politikos tikslus (t. y. siekiant tvaraus vystymosi ir didesnio aprūpinimo maistu pagal Tūkstantmečio vystymosi tikslus), vis labiau gresia potvynių pavojus ir juos būtina apsaugoti; rekomenduoja, kad finansų institucijos (dvišalės paramos agentūros, daugiašaliai plėtros bankai, eksporto kreditų agentūros, EIB) turėtų užtikrinti, jog bet kuris užtvankos statybų pasiūlymas, kurio finansavimas yra patvirtintas, būtų parengtas pasiekus sutarimo ir svarbos tvarka įvertinus drėkinimo, vandens saugojimo ir hidroenergetikos alternatyvas, vadovaujantis Pasaulinės užtvankų komisijos gairėmis; be to, pabrėžia, kad hidroelektrinėms taip pat kyla didelis staigių potvynių ir griūčių pavojus;

24.  nurodo, kad nedideli vandens saugojimo įrenginiai kaip ekonomiškai veiksmingas sprendimas dėl vandens tiekimo gali padidinti atsparumą klimato kaitai, padėti sušvelninti sausrų padarinius ir padidinti aprūpinimo maistu saugumą gerinant žemės ūkio našumą; pabrėžia, kad prie saugojimo nedideliuose įrenginiuose galimybių galima priskirti šalutinius rezervuarus, įvairių paskirčių mažų rezervuarų tinklus ir požeminio vandens saugojimą;

25.  pabrėžia, kad yra mažai įrodymų, iš kurių galima spręsti, kad didelės užtvankos yra vieninteliai, geriausi ar optimalūs elektros energijos klausimų sprendimai, nes jos nebūtinai pagerina skurdžiai gyvenančių ir pažeidžiamų visuomenės sluoksnių galimybę gauti elektros energijos;

26.  primena pareigas, susijusias su politikos suderinamumu vystymosi labui; taip pat pabrėžia, kad reiktų skirti daugiau dėmesio užtvankų įtakai pasroviui gyvenantiems žmonėms, kuriems užtvankos statyba gali būti susijusi su radikaliais pokyčiais, tokiais kaip aprūpinimo maistu saugumo praradimas;

27.  ragina finansų įstaigas ir ES finansuoti gebėjimų stiprinimą ir mokymą geriau valdyti žemę ir geresnių vandens valdymo ir saugojimo metodų, pagal kuriuos būtų atsižvelgiama į mokslines, technologines ir atgaivintas senas žinias, tokias kaip senosios tradicinės drėkinimo sistemos, kaip pažymėta JTAP ataskaitoje „Aukštikalnių ledynai ir klimato kaita“; mano, kad visas ES teikiamas finansavimas turi padėti siekti ES politikos tvaraus vystymosi ir aprūpinimo maistu saugumo tikslų, taip pat atitikti Tūkstantmečio vystymosi tikslus;

28.  pabrėžia, kad, siekiant apsaugoti pažeidžiamas MIŠ teritorijas, nepakanka statyti ir stiprinti užtvankų, ir ragina dėti bendras pastangas siekiant išsiaiškinti problemos priežastis, o ne vien tik požymius ir taip užkirsti kelią neracionaliam ES mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimui;

29.  ragina, kad ES, šalindama esmines potvynių padažnėjimo ir jų didėjančio stiprumo priežastis, dar labiau įsipareigotų sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą, kad būtų pasiektas tikslas, kad klimato kaita neviršytų 2°C, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu;

30.  ragina ES plačiai taikyti ir propaguoti anglies monoksido išmetimo mažinimo priemones, tokias kaip metano, susidarančio išgaunant ir transportuojant anglis, naftą ir dujas, naudojimas, metano surinkimas tvarkant atliekas ir švariai degančių viryklių naudojimas maisto gaminimui namuose, nes visa tai padėtų kovoti su klimato kaita ir sulėtinti ledynų tirpimą;

31.  dar kartą pažymi savo įsitikinimą, kad mažos hidroelektrinių užtvankos tausesnės ir ekonomiškesnės už dideles hidroelektrines; ypač pažymi, kad decentralizuoti, maži įrenginiai (ypač mažos vandens, namų saulės energijos elektros sistemos, vėjo ir biomasės sistemos), kuriems naudojami vietos atsinaujinantieji ištekliai, labiau tinka kaimo vietovėms, nutolusioms nuo centralizuoto tiekimo tinklų;

32.  pabrėžia, kad anglies monoksidas tebėra tokia pat svarbi ledynų traukimosi priežastis kaip ir anglies dioksidas; ypač primena, kad anglies monoksidas ir ozonas žemesniajame atmosferos sluoksnyje yra kenksmingi oro teršalai, kurie kenkia sveikatai ir mažina gyvenimo trukmę, dėl jų visame pasaulyje, įskaitant Arktį, Himalajus ir kitus ledu ar sniegu padengtus regionus, sparčiau tirpsta sniegas ir ledas; pabrėžia, kad ozonas taip pat yra reikšmingiausias oro teršalas, dėl kurio mažėja javų derlingumas, o tai savo ruožtu daro įtaką aprūpinimo maistu saugumui; atkreipia dėmesį į tai, kad metanas yra svarbus ozono formavimosi ženklas, o sumažinus metano išmetalų taip pat susidarys mažiau ozono;

33.  ragina nedelsiant imtis veiksmų siekiant mažinti išmetamo anglies monoksido ir metano kiekį, pirmiausia skatinant mokslinius tyrimus ir investuojant į išmetamųjų teršalų mažinimo technologijas – t.y. imtis skubių veiksmų siekiant sustabdyti ledynų ir sniego tirpimą; atsižvelgdamas į tai, kad anglies monoksidas ir metanas atmosferoje išlieka neilgai, rekomenduoja dėti bendras pastangas siekiant mažinti išmetamųjų teršalų kiekį ir imtis skubių veiksmų, kuriais būtų galima veiksmingai ir greitai sumažinti prieledyninių ežerų potvynių pavojų;

34.  ragina ES skatinti naudoti dabartines technologijas, kurias taikant galima veiksmingai sumažinti išmetamo anglies monoksido kiekį; pabrėžia, kad reikia remti ir skatinti taikyti reglamentus, kuriais draudžiama dirbti miškuose vadovaujantis principu „kirsk ir degink“ ir kuriais siekiama nuolat vykdyti griežtą transporto priemonių išmetamųjų dujų kiekio kontrolę, riboti biomasės deginimą ir stebėti metinį elektrinių išmetamų teršalų kiekį; ragina ES skatinti naudoti 16 skirtingų išmetamo anglies monoksido ir metano kiekio mažinimo priemonių, kurios pateiktos JTAP pranešime „Integruotas anglies monoksido ir troposferos ozono vertinimas“, kad vykdant dialogą su besivystančiomis šalimis ir dirbant, kad būtų išplėsti skirtingi esami regioniniai oro taršos prevencijos susitarimai, remiantis darbais, vykdomais pagal Tolimų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvenciją, būtų užtikrinta geresnė oro kokybė ir artimiausio laikotarpio laimėjimai klimato srityje;

35.  ragina ES skatinti steigti pasaulines ankstyvo perspėjimo apie potvynius, žemės nuošliaužas ir cunamius sistemas (galbūt globojant JT) ir užtikrinti, kad ši informacija pasiektų labiausiai nutolusias teritorijas ir pažeidžiamiausius besivystančių šalių gyventojų sluoksnius;

36.  pažymi, kad vykstančios derybos siekiant įtraukti anglies monoksidą į Tolimų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencijos Gotenburgo protokolo persvarstymą turėtų būti pavyzdinės ir pabrėžia, kad turi būti imamasi tolesnių veiksmų po to, kai buvo paskelbta JTAP ataskaita „Integruotas anglies monoksido ir troposferos ozono vertinimas“, t.y. turi būti sudarytas pasaulinis veiksmų planas, pagal kurį būtų siekiama sumažinti trumpai išliekančių klimato kaitą sukeliančių teršalų išmetimą;

37.  atsižvelgdamas į tarpvalstybinį prieledyninių ežerų potvynių pobūdį, ragina ES skatinti šalių vidaus dialogą, siekiant kurti politiką, skirtą su stichinėmis nelaimėmis susijusioms problemoms spręsti, ir skatinti atitinkamas investicijas, kad būtų galima apsaugoti Hindukušo ir Himalajų kalnų regiono šalis nuo potvynių; ragina kuo skubiau pripažinti, kad tai ne vienos, bet daugelio šalių problema, todėl norint ją spręsti reikalingas daugiašalis požiūris;

38.  rekomenduoja kuo skubiau steigti Jungtinių Tautų remiamą tarpvalstybinę agentūrą siekiant konkretaus tikslo – keistis turimais duomenimis, spręsti su vandeniu susijusių tarpvalstybinių pavojų problemas ir priežastis bei siūlyti taikyti tinkamas prisitaikymo ir poveikio švelninimo priemones; pabrėžia, kad, jei nebus tokios sprendimus priimančios agentūros, gali paaiškėti, kad ypač svarbios derybos dėl potvynių prevencijos ir jų sušvelninimo tarp konfliktuojančių šalių yra neįmanomos; pabrėžia, kad ledynų regionus, kuriuose dažnai kyla potvyniai, reikia vertinti kaip strategiškai svarbius taškus, suformuojančius sienas tarp tautų, dėl to paveiktosios šalys gali būti linkusios vengti dalytis gyvybiškai svarbia informacija;

39.  nurodo, kad užtvankų statymo projektai daro poveikį tarptautiniam saugumui; pabrėžia, kad šis poveikis gali būti neigiamas, nes dėl jo gali kilti kaimyninių šalių konfliktai, socialiniai neramumai, gali būti pakenkta aplinkai; tačiau primena, kad energijos ir vandens tiekimo klausimai gali turėti ir teigiamą poveikį, paskatinti kaimyninių valstybių ar regionų dialogą;

40.  pažymi, kad planuojant užtvankas turėtų būti atliktas vertinimas atsižvelgiant į penkis kriterijus: teisingumą, veiksmingumą, sprendimų priėmimą dalyvaujant visuomenei, tvarumą ir atskaitomybę; dar daugiau, ragina, kad vykstant sprendimų dėl užtvankų priėmimo procesui būtų visiškai atsižvelgiama į žmogaus teises; ypač primena, kad ten, kur projektai turi poveikio autochtoninėms ir gentinėms žmonių grupėms, tokie procesai turi būti vykdomi gavus jų laisvą išankstinį pritarimą, joms suteikus reikiamą informaciją; ragina skaidriai ir dalyvaujant visuomenei, prieš išduodant leidimą užtvankų projektams, parengti nuodugnius poveikio vertinimus, kuriuose būtų išsamiai įvertinta užtvankų projektų aplinkosauginė ir socialinė kaina;

41.  išreiškia susirūpinimą, kad Pasaulio bankas yra išleidęs daugiau kaip 100 mlrd. JAV dolerių užtvankų statyboms, daugiausia didelio masto eksportui skirtos energijos hidroelektrinių projektams, dėl kurių apytikriais vertinimais turėjo persikelti 40–80 milijonai žmonių, jie prarado pragyvenimo šaltinius, buvo padaryta žala ekosistemoms, o besivystančioms šalims teko ypač didelė skolų našta;

42.  pabrėžia, kad dėl užtvankų statybos persikelti turėjusiems žmonėms turėjo būti ne tik išmokėtos finansinės kompensacijos, bet ir turėjo būti įsitikinta, kad jie turėtų ilgalaikius pragyvenimo šaltinius;

43.  ragina visapusiškai, skaidriai ir dalyvaujant visuomenei įvertinti visas galimybes sumažinti potvynių padarinius ir patenkinti vandens ir energijos poreikius, pirmenybę teikiant ekosistemų požiūriu pagrįstiems sprendimams ir siekiant, kad esamos sistemos būtų veiksmingesnės ir tvaresnės;

44.  ragina ES siekti įgyvendinti lengvai valdomą politiką ir siekti apsisaugoti nuo potvynių; pripažįsta, kad potvynius lemiančios sąlygos nėra statiškos, todėl reikalingas lankstus požiūris; ragina tobulinti potvynių numatymo sistemas, didinti pavienių pastatų atsparumą potvyniams ir kurti kaupimo žemaslėnyje bei aplinkkelių sistemas;

45.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

(1) Priimti tekstai, P7_TA(2011)0067.

Atnaujinta: 2013 m. sausio 7 d.Teisinis pranešimas