Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties (ES sutarties) 1, 2, 3, 6, 9, 10, 14, 15, 16, 17, 48, 50 straipsnius ir į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 119, 120–126, 127–133, 136-138, 139–144, 194 bei 352 straipsnius bei į jos protokolus,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją,

–  atsižvelgdamas į 2015 m. birželio 22 d. Europos Komisijos pirmininko glaudžiai bendradarbiaujant su Europos Vadovų Tarybos, Europos Parlamento, Europos Centrinio Banko ir Euro grupės pirmininkais parengtą pranešimą „Europos ekonominės ir pinigų sąjungos sukūrimas“ („Penkių pirmininkų pranešimas“)(1),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. lapkričio 19 d. teisėkūros rezoliuciją dėl Tarybos reglamento projekto, kuriuo nustatoma 2014–2020 m. daugiametė finansinė programa(2), ir į savo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą dėl Tarpinstitucinio Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos susitarimo dėl biudžetinės drausmės, bendradarbiavimo biudžeto klausimais ir patikimo finansų valdymo sudarymo(3),

–  atsižvelgdamas į daugiametę finansinę programą (DFP)(4) ir tarpinstitucinį susitarimą(5), priimtus 2013 m. gruodžio 2 d.,

–  atsižvelgdamas į Aukšto lygio darbo grupės nuosavų išteklių klausimais 2016 m. gruodžio mėn. galutinę ataskaitą ir rekomendacijas(6),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. vasario 18–19 d. Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvadas dėl naujo susitarimo dėl Jungtinės Karalystės Europos Sąjungoje, kuris neteko galios dėl JK sprendimo išstoti iš Sąjungos,

–  atsižvelgdamas į JK įvykusio referendumo dėl narystės ES priimtą sprendimą išstoti iš ES,

–  atsižvelgdamas į 2015 m. rudenį parengtą standartinę „Eurobarometro Nr. 84“ apklausą „Viešoji nuomonė Europos Sąjungoje“ ir į 2016 m. birželio mėn. Europos Parlamento užsakymu parengtą specialią „Eurobarometro“ apklausą „Europos gyventojai 2016 m. Požiūriai ir lūkesčiai, kova su terorizmu ir radikalizacija“,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nuomonę 2/13 dėl susitarimo dėl Europos Sąjungos prisijungimo prie Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Europos žmogaus teisių konvencija, EŽTK) projekto(7),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. birželio 28 d. Europos Vadovų Tarybos sprendimą, kuriuo nustatoma Europos Parlamento sudėtis(8),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 12 d. rezoliuciją dėl daugiapakopio valdymo Europos Sąjungoje konstitucinių problemų(9),

–  atsižvelgdamas į 2014 m. balandžio 15 d. rezoliuciją „Derybos dėl 2014–2020 m. daugiametės finansinės programos (DFP): įgyta patirtis ir tolesni veiksmai“(10),

–  atsižvelgdamas į 2012 m. lapkričio 22 d. rezoliuciją dėl 2014 m. Europos Parlamento rinkimų(11) ir 2013 m. liepos 4 d. rezoliuciją dėl geresnio 2014 m. Europos Parlamento rinkimų organizavimo(12),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. lapkričio 20 d. rezoliuciją dėl Europos Sąjungos institucijų būstinių vietos(13),

–   atsižvelgdamas į savo 2015 m. spalio 28 d. rezoliuciją dėl Europos piliečių iniciatyvos(14),

–  atsižvelgdamas į 2015 m. lapkričio 11 d. rezoliuciją dėl Europos Sąjungos rinkimų teisės reformos(15) ir į pasiūlymą dėl Akto dėl Europos Parlamento narių rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise dalinio pakeitimo,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. birželio 28 d. rezoliuciją dėl sprendimo išstoti iš ES, kuris yra JK įvykusio referendumo pasekmė(16),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. vasario 16 d. rezoliuciją dėl Europos Sąjungos veikimo gerinimo remiantis Lisabonos sutarties teikiamomis galimybėmis(17),

–  atsižvelgdamas į 2017 m. vasario 16 d. rezoliuciją dėl euro zonos biudžeto pajėgumų(18),

–  atsižvelgdamas į savo 2016 m. spalio 25 d. rezoliuciją su rekomendacijomis Komisijai „ES mechanizmo, kuriuo skatinama demokratija, teisinės valstybės principai ir pagrindinės teisės, kūrimas“(19),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. rugsėjo 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2016/1624 dėl Europos sienų ir pakrančių apsaugos pajėgų(20),

–  atsižvelgdamas į 2015 m. rugsėjo 16 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę(21) ir 2015 m. liepos 8 d. Regionų komiteto nuomonę(22),

–  atsižvelgdamas į Italijos Respublikos Deputatų Rūmų, Prancūzijos Respublikos Nacionalinės Asamblėjos, Vokietijos Federacinės Respublikos Bundestago ir Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės Deputatų Rūmų pirmininkų 2015 m. rugsėjo 14 d. pasirašytą deklaraciją „Gilesnė Europos integracija: tolesni veiksmai“ (angl. Greater European Integration: The Way Forward), kuriai pritarė keletas nacionalinių parlamentų rūmų ES,

–   atsižvelgdamas į 2013 m. sausio 31 d. Regionų komiteto nuomonę „ES pilietybės stiprinimas: Sąjungos piliečių supažindinimas su jų rinkimų teisėmis“(23),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Konstitucinių reikalų komiteto pranešimą ir Biudžeto komiteto bei Biudžeto kontrolės komiteto nuomones (A8–0390/2016),

A.  kadangi šioje rezoliucijoje siekiama pateikti sprendimus, kurių negalima pasiekti taikant šiuo metu Sutartyse numatytas priemones ir kurie dėl to iš esmės yra įmanomi tik ateityje padarius Sutarties pakeitimus, kai bus įvykdytos atitinkamos būtinos sąlygos;

B.  kadangi ES institucijos nesugeba įveikti didelės ir daugialypės krizės, apimančios finansinių, ekonominių, socialinių ir migracijos pasekmes, su kuria susiduria Sąjunga, populiarėjančios populistinės partijos ir nacionalistiniai judėjimai dar padidino vis didesnės gyventojų dalies nepasitenkinimą dabartinės Europos Sąjungos veikimu;

C.  kadangi šiems svarbiems Europos iššūkiams atskiros valstybės narės negali duoti atsako, reikalingas bendras Europos Sąjungos atsakas;

D.  kadangi pažangai kuriant Sąjungą, kuri galėtų iš tiesų įgyvendinti savo tikslus ir jų pasiekti, kliudo netinkamas vadovavimas, susijęs su nuolatiniu ir sistemingu siekiu užtikrinti vieningus sprendimus Taryboje (vis dar vadovaujantis vadinamuoju Liuksemburgo kompromisu) ir tai, kad nėra vienos pakankamai patikimos vykdomosios valdžios institucijos, turinčios visišką demokratinį teisėtumą ir kompetenciją imtis efektyvių veiksmų įvairiose politikos srityse; kadangi atsižvelgiant į nesenus įvykius, pavyzdžiui, netinkamai valdomą pabėgėlių srautą, lėtą bankų balanso tvarkymą prasidėjus finansinei krizei ir nepakankamai greitą bendrą atkirtį vidaus ir išorinio terorizmo grėsmei, aiškiai įrodyta, kad Sąjunga nepajėgi veiksmingai ir greitai reaguoti;

E.  kadangi ES negali patenkinti ES piliečių lūkesčių, nes galiojančiose Sutartyse neišnaudotos visos galimybės ir nenumatytos visos būtinos priemonės, kompetencijos ir sprendimų priėmimo procedūros norint sėkmingai siekti šių bendrų tikslų;

F.  kadangi dėl šios problemos ir dėl to, kad valstybės narės neturi bendros mūsų žemyno vizijos, kaip niekada išaugo euroskepticizmo lygis, todėl grįžtama prie nacionalizmo ir kyla Europos silpnėjimo ar net jos subyrėjimo pavojus;

G.  kadangi vietoje to, kad Lisabonos sutartyje būtų paremta Sąjunga kaip sistema, ji sudarė daugiau galimybių valstybėms narėms rinktis sprendimus pagal pageidavimus, Sąjunga tapo dar sudėtingesnė, skirtumai joje dar didesni; kadangi nepaisant Sutartyse numatyto lankstumo, valstybėms narėms suteikta nemažai galimybių rinktis pirminės teisės nuostatas, todėl buvo sukurta neskaidri susisiekiančių bendradarbiavimo grupių sistema, buvo trukdoma vykdyti demokratinę kontrolę ir užtikrinti atsiskaitomumą;

H.  kadangi pagal Sutartis galimi kiti lanksčios ir diferencijuotos integracijos būdai antrinės teisės lygmeniu, naudojantis tvirtesnio ir struktūrinio bendradarbiavimo nuostatomis, kurias turėtų būti galima taikyti tik ribotam politikos sričių skaičiui ir kurios turi būti integracinės, kad valstybėms narėms būtų sudaryta galimybė dalyvauti; kadangi praėjus dvidešimčiai metų tvirtesnio bendradarbiavimo poveikis tebėra ribotas; kadangi tvirtesnis bendradarbiavimas buvo pritaikytas tris kartus – kalbant apie bendras taisykles dėl tarptautinių porų skyryboms taikytinos teisės, Europos patento, kuris turėtų bendrą poveikį, ir nustatant finansinių sandorių mokestį; kadangi tvirtesnis bendradarbiavimas turi būti pirmas žingsnis siekiant tolesnės politinės integracijos, pavyzdžiui bendros saugumo ir gynybos politikos (BUSP) srityje, o ne būdas sudaryti daugiau galimybių rinktis;

I.  kadangi būtina išsaugoti Bendrijos metodą ir jam negali kenkti tarpvyriausybiniai sprendimai, netgi ir tose srityse, kuriose ne visos valstybės narės atitinka dalyvavimo sąlygas;

J.  tačiau kadangi Sąjungos valiuta yra euro (ES sutarties 3 straipsnio 4 dalis), Jungtinei Karalystei buvo taikoma nukrypti leidžianti nuostata (Protokolas Nr. 15), Danijai – konstitucinė išimtis (Protokolas Nr. 16), Švedija nebesilaikė euro konvergencijos kriterijų ir galimybė, kad Graikija nustos vartoti bendrą valiutą, buvo atvirai aptariama Europos Vadovų Taryboje; kadangi visos valstybės narės, atitinkančios reikalavimus, turi pareigą įvesti šią valiutą, nors valstybėms narėms, prisijungsiančioms prie euro zonos po jos sukūrimo, ir nenumatytas grafikas;

K.  kadangi Jungtinei Karalystei ir Airijai buvo leista pasirinkti neprisijungti prie Šengeno erdvės, kurioje laisvas asmenų judėjimas kyla dėl vidinių sienų kontrolės panaikinimo, oficialiai numatyto Sutartyse; kadangi kitos keturios valstybės narės taip pat neprisijungusios prie šios erdvės, tačiau turi pareigą prisijungti, o trys šalys, nepriklausančios Europos Sąjungai yra pasirinkusios prie šios erdvės prisijungti; kadangi dėl šio susiskaidymo ne tik negalima panaikinti kai kurių vidinių sienų, bet jis kelia sunkumų norint sukurti tikrą vidaus rinką ir visiškai integruoti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę; primena, kad Šengeno erdvės integracija turi išlikti visų ES valstybių narių tikslu;

L.  pagaliau, kadangi dėl to, kad atskiros valstybės narės gali pasirinkti nedalyvauti, kyla pavojus vienodam ES teisės taikymui, valdymas tampa itin sudėtingas, apsunkinama Sąjungos sanglauda ir kenkiama jos piliečių solidarumui;

M.  kadangi nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo ir dėl ekonominės, finansinės, migracijos ir saugumo krizių, Europos Vadovų Tarybos vaidmuo dar labiau išsiplėtė ir apima kasdienį valdymą priimant tarpvyriausybines priemones, nepatenkančias į ES sistemą, nepaisant to, kad ji turi vykdyti ne teisėkūros funkciją, o suteikti reikiamą impulsą Sąjungos vystymuisi ir nustatyti bendrąsias politikos gaires ir prioritetus (ES sutarties 15 straipsnio 1 dalis);

N.  kadangi dėl priklausomybės nuo vieningų sprendimų Europos Vadovų Taryboje ir jos nepajėgumo šių vieningų sprendimų pasiekti buvo priimtos tarpvyriausybinės priemonės, nepatenkančios į ES teisės sistemą, pavyzdžiui, Europos stabilumo mechanizmas (ESM), Sutartis dėl stabilumo, koordinavimo ir valdymo ekonominėje ir pinigų sąjungoje (SSKV, vadinamasis fiskalinis susitarimas); kadangi tą patį galima pasakyti apie susitarimą su Turkija Sirijos pabėgėlių krizės klausimu;

O.  kadangi SSKV 16 straipsnyje nustatyta, kad praėjus penkeriems metams nuo jos įsigaliojimo (iki 2018 m. sausio 1 d.) turi būti imtasi būtinų veiksmų norint fiskalinį susitarimą įtraukti į Sąjungos teisės sistemą ir nors panašios nuostatos įtrauktos į tarpvalstybinį susitarimą dėl įnašų į Bendrą pertvarkymo fondą pervedimo ir sujungimo, akivaizdu, kad nebus galima užtikrinti euro zonos atsparumo, taip pat sukurti bankų sąjungos, nesiėmus tolesnių fiskalinio susitarimo veiksmų ir neužtikrinus labiau patikimos, veiksmingos ir demokratinės valdymo formos;

P.  kadangi pagal šią naują valdymo sistemą numatyta, kad Komisija taps tikra Parlamentui atskaitinga vyriausybe, galinčia formuluoti ir įgyvendinti bendrą fiskalinę ir makroekonominę politiką, būtiną euro zonai, ir jai turi būti skirtas iždas ir biudžetas, kurie atitiktų numatytų užduočių mastą; kadangi nepaisant priemonių, nustatytų pirminėje teisėje, reikia reformuoti Lisabonos sutartį;

Q.  kadangi taip pat reikia reformuoti ir atnaujinti visos Europos Sąjungos finansinius išteklius; kadangi susitarimas dėl dabartinės DFP pasiektas tik po ilgų ir įtemptų derybų ir prie jo pridėtas sprendimas įsteigti aukšto lygio grupę, kuri persvarstytų Sąjungos pajamas pagal nuosavų išteklių sistemą ir 2016 m. pateikti pranešimą; kadangi dabartinė DPF labai varžo Sąjungos finansinę ir politinę autonomiją, nes daugumą pajamų sudaro valstybių narių nacionaliniai įnašai ir didelė dalis išlaidų iš anksto numatyta grąžinti toms pačioms valstybėms narėms; kadangi BVP/BNP pagrįsti nacionaliniai įnašai tapo pačiu didžiausiu pajamų šaltiniu;

R.  kadangi dabartinė DFP nominali išraiška yra mažesnė palyginti su ankstesniosios, nors aplinkybės reikalauja didelių biudžeto pastangų norint padėti pabėgėliams ir skatinti ekonomikos augimą, socialinę sanglaudą ir finansinį stabilumą;

S.  kadangi vieningo sprendimo reikalavimas mokesčių politikos klausimais trukdo kovoti su mokesčių rojaus Europos Sąjungoje egzistavimu ir kenksminga valstybių narių mokesčių politika; kadangi dėl daugelio šių praktikų iškreipiamas vidaus rinkos veikimas, kyla pavojus valstybių narių pajamoms, pagaliau našta perkeliama piliečiams ir MVĮ;

T.  kadangi Europos Sąjunga yra konstitucinė sistema, pagrįsta teisinės valstybės principu; kadangi norint pagal valdžių padalijimo principą Europos Sąjungos Teisingumo Teismui (ESTT) suteikti jurisdikciją visais ES teisės aspektais reikia pakeisti Sutartis;

U.  kadangi ES taip pat grindžiama šiomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises; kadangi įrodyta, jog galiojančių ES priemonių vertinant, kaip valstybės narės laikosi šių principų, ir sankcijų už jų pažeidimus nepakanka; kadangi pažeidimo procedūros, pradėtos dėl konkrečių valstybių narių teisės aktų arba veiksmų, pažeidžiančių ES teisę, nepakankamos norint reaguoti į ES pagrindinių teisių pažeidimus; kadangi pagal ES sutarties 7 straipsnio 1 dalį nustatyta, kad Taryba, spręsdama keturių penktadalių savo narių balsų dauguma gali nutarti, jog iškilo aiškus pavojus, kad šiurkščiai pažeistos pagrindinės vertybės, o pagal ES sutarties 7 straipsnio 2 dalį reikalaujama, kad Europos Vadovų Taryba vieningai nuspręstų dėl šiurkštaus ir nuolatinio pažeidimo; kadangi dėl šių priežasčių nei ES sutarties 7 straipsnio 1 dalyje nustatytos prevencinės priemonės, nei 7 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytos sankcijos nebuvo įgyvendintos;

V.  kadangi panašu, jog ES turi daugiau galimybių daryti įtaką politikos dėl pagrindinių teisių, teisinės valstybės ir kovos su korupcija srityse kol šalys yra kandidatės tapti Sąjungos narėmis; kadangi teisinės valstybės priemonė turėtų būti lygiai taip pat taikoma ir valstybėms narėms;

W.  kadangi šis persvarstymas taip pat būtinas norint ir naujai suderinti bei iš esmės atnaujinti Sąjungos veiklą, kad būtų mažiau biurokratinio reguliavimo ir daugiau veiksmingo politikos formavimo labiau atitinkančio piliečių poreikius; kadangi Sąjungai būtina kompetencija norint siekti pažangos kai kurių iš jos deklaruojamų tikslų srityse, pavyzdžiui, sukurti bendrą rinką, įskaitant energetikos sąjungą, užtikrinti socialinę sanglaudą ir siekti visiško užimtumo, teisingo ir bendro migracijos ir prieglobsčio valdymo, taip pat vidaus ir išorės saugumo politikos;

X.  kadangi sistemingas dialogas su pilietinės visuomenės organizacijomis ir stipresnis socialinis dialogas visais lygmenimis, laikantis principo, numatyto SESV 11 straipsnyje, itin svarbūs norint duoti atkirtį euroskepticizmui ir dar kartą patvirtinti Europos solidarumu pagrįstus aspektus, socialinę sanglaudą ir dalyvaujamosios bei įtraukios demokratijos, kuri papildytų atstovaujamąją demokratiją, kūrimą;

Y.  kadangi per pastarąjį dešimtmetį saugumo padėtis Europoje, visų pirma mūsų kaimynystėje, labai suprastėjo; viena valstybė narė nebegali pati užtikrinti savo vidaus ir išorės saugumo;

Z.  kadangi dėl sumažėjusių Europos gynybos pajėgumų apribotos jos galimybės užtikrinti stabilumą užsienyje; kadangi šis klausimas susijęs su sąjungininkų JAV nenoru kištis, jeigu Europa nepasiruošusi prisiimti sąžiningos dalies atsakomybės; kadangi turėtų būti sutvirtinta ES gynybos politika ir sukurta išsami ES ir NATO partnerystė tuo pačiu užtikrinant Sąjungos galimybes nepriklausomai vykdyti operacijas užsienyje, visų pirma siekiant stabilizuoti padėtį kaimyninėse šalyse; kadangi dėl to neišvengiamai reikia įgyvendinti abu su Europos saugumo strategija suderintus tikslus – valstybės narės turi intensyviau bendradarbiauti ir jų gynybos pajėgų dalis turi būti integruota į Europos gynybos bendriją;

AA.  kadangi nebuvo pasinaudota nei viena iš Lisabonos sutartyje numatytų nuostatų dėl pereigos, taip siekiant palengvinti Sąjungos valdymo reformas, ir, atrodo, kad dabartinėmis aplinkybėmis jomis nebus pasinaudota; kadangi, priešingai, pagal Europos Vadovų Tarybos 2009 m. birželio 18–19 d. sprendimą dėl Lisabonos sutartyje numatyto Europos Komisijos narių sumažinimo nedelsiant buvo pasinaudota nuostata dėl išimties;

AB.  kadangi 2014 m. vykusių rinkimų į Europos Parlamentą rezultatai pirmą kartą tiesiogiai nulėmė Komisijos pirmininko kandidatūrą; tačiau kadangi, deja, piliečiai negalėjo tiesiogiai balsuoti už kandidatus; kadangi viršnacionalinis rinkimų į Europos Parlamentą pobūdis turėtų būti dar labiau sustiprintas nustatant aiškų teisinį pagrindą, kad ši nauja sistema būtų išsaugota ir plėtojama; be to, kadangi piliečiai vis dar negali suvokti, Komisijos pirmininko ir Europos Vadovų Tarybos pirmininko tarpusavio santykio;

AC.  kadangi dėl Jungtinės Karalystės referendume priimto sprendimo išstoti iš Europos Sąjungos reforma tapo dar labiau skubi; kadangi vykdant derybas dėl JK išstojimo sąlygų reikia atsižvelgti į jos būsimus santykius su Sąjunga; kadangi dėl šio susitarimo reikia derėtis pagal SESV 218 straipsnio 3 dalį ir Sąjungos vardu jį sudarys Taryba, kuri gavusi Europos Parlamento pritarimą priims sprendimą kvalifikuota balsų dauguma; kadangi todėl Europos Parlamentas turėtų visapusiškai dalyvauti derybų procese;

AD.  kadangi Jungtinės Karalystės pasitraukimas yra galimybė sumažinti Sąjungos sudėtingumą ir išsiaiškinti, ką iš tiesų reiškia narystė Sąjungoje; kadangi ateityje reikia aiškios sistemos, apibrėžiančios ES santykius su kaimyninėmis valstybėmis (Jungtine Karalyste, Norvegija, Šveicarija, Turkija, Ukraina ir kt.); kadangi Sąjungos steigėjai jau numatė asocijuotos narės statusą;

AE.  kadangi atliekant šį svarbų darbą Sutartys suteikia Europos Parlamentui šešias svarbias prerogatyvas: teisę teikti Tarybai projektus dėl Sutarčių keitimo (ES sutarties 48 straipsnio 2 dalis), teisę, kad Europos Vadovų Taryba su juo konsultuotųsi dėl Sutarčių keitimo (ES sutarties 48 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa), teisę reikalauti sušaukti konventą, net jeigu Europos Vadovų Taryba to nenori (ES sutarties 48 straipsnio 3 dalies antra pastraipa), teisę, kad Europos Vadovų Taryba su juo konsultuotųsi dėl sprendimo iš dalies keisti visas SESV III dalies nuostatas arba jų dalį (ES sutarties 48 straipsnio 6 dalies antra pastraipa), teisę prieš įvykstant rinkimams inicijuoti Europos Parlamento sudėties keitimą (ES sutarties 14 straipsnio 2 dalis) ir teisę siūlyti taikomą vienodą rinkimų tvarką (SESV 223 straipsnio 1 dalis);

AF.  kadangi Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) ir Regionų komitetas (RK) turi išlikti kaip pilietinės visuomenės organizacijų ir regionų bei vietos veikėjų instituciniai atstovai, nes jų nuomonės padeda didinti politikos formavimo ir teisėkūros procesų demokratinį teisėtumą;

AG.  kadangi didžioji dauguma Sąjungos regioninės ir vietos valdžios institucijų ne kartą Regionų komitete išsakė savo nuomonę, remdamos veiksmingai valdomą labiau integruotą ES;

1.  mano, kad metas, kai krizės buvo valdomos smulkiais ir ad hoc sprendimais praėjo, nes jais per vėlai priimtos priemonės, kurių buvo per mažai; yra įsitikinęs, kad dabar metas susikaupus apsvarstyti, kaip reaguoti į Europos Sąjungos valdymo trūkumus ir imtis išsamiai ir nuosekliai persvarstyti Lisabonos sutartį; mano, kad visiškai išnaudojant galiojančių Sutarčių teikiamas galimybes dabar galima užtikrinti trumpalaikius ir vidutinio laikotarpio sprendimus;

2.  pabrėžia, kad Sąjungos reformos kryptis turėtų užtikrinti jos modernizavimą nustatant naujas priemones, naujus veiksmingus Europos gebėjimus ir užtikrinant demokratiškesnį sprendimų priėmimo procesą, o ne grįžti prie nacionalinio valdymo labiau taikant tarpvyriausybines priemones;

3.  pabrėžia, jog iš neseniai atliktos Eurobarometro apklausos galima spręsti, kad skirtingai nei paprastai manoma, ES piliečiai vis dar puikiai supranta tikrai europinių sprendimų, taip pat saugumo, gynybos ir migracijos srityse, svarbą ir juos remia(24);

4.  su dideliu susirūpinimu pastebi, kad valstybėse narėse labai daugėja grupių, kurios kenkia Sąjungos vienybei sukeldamos vis didesnį skaidrumo trūkumą, taip pat mažindamos žmonių pasitikėjimą; mano, kad tinkamas būdas būtų vykdyti diskusijas dėl Sąjungos ateities visose 27 valstybėse narėse; pabrėžia, kad diskusijų suskaidymas įvairiais formatais arba valstybių narių grupėmis būtų neveiksmingas;

5.  pabrėžia, kad išsamios demokratinės Sutarčių reformos turi būti siekiama svarstant apie ES ateitį ir susitarus dėl ES piliečių dabartinės ir ateities kartų vizijos sušaukus konventą, kurio visų savo valstybių narių nacionalinių parlamentų, vyriausybių, Komisijos ir Europos Parlamento atstovų ir konsultacinių organų, pavyzdžiui, Regionų komiteto bei Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto, atstovų sudėtis užtikrintų įtrauktį ir suteiktų tinkamą platformą tokiems svarstymams ir Europos Sąjungos piliečių bei pilietinės visuomenės dalyvavimui;

Europos pagal pageidavimus pabaiga

6.  apgailestauja dėl to, kad kiekvieną kartą kai Europos Vadovų Taryba nusprendžia taikyti tarpvyriausybinį metodą ir išvengti Sutartyse nustatyto bendrijos ar Sąjungos metodo ne tik politikos formavimas būna mažiau veiksmingas, bet ir prisidedama prie skaidrumo, demokratinės atskaitomybės ir kontrolės mažinimo; mano, kad diferencijuotas būdas galimas tik kaip laikina priemonė siekiant veiksmingo ir integruoto ES politikos formavimo;

7.  mano, kad Sąjungos metodas yra vienintelis demokratinis teisėkūros metodas, užtikrinantis, kad būtų atsižvelgta į visus interesus, visų pirma į bendrą Europos interesą; Sąjungos metodu laiko teisėkūros procedūrą, kai Komisija, įgyvendindama savo vykdomosios valdžios kompetenciją inicijuoja teisės aktą, Parlamentas ir Taryba, atitinkamai atstovaujantys piliečiams ir valstybėms narėms, bendrai balsų dauguma priima sprendimą (vieningas sprendimas Taryboje tampa absoliučia išimtimi) ir Teisingumo Teismas prižiūri bei vykdo galutinę teisminę kontrolę; primygtinai reikalauja, kad net skubos atveju būtų laikomasi Sąjungos metodo;

8.  mano, kad šiomis aplinkybėmis būtina patvirtinti „glaudesnės Europos tautų sąjungos kūrimo“ (ES sutarties 1 straipsnis) misiją siekiant sušvelninti bet kokį susiskaldymo polinkį ir dar kartą paaiškinti ES moralinį, politinį ir istorinį tikslą ir konstitucinį pobūdį;

9.  siūlo nustatyti ne tokius griežtus tvirtesnio ir struktūrinio bendradarbiavimo reikalavimus, taip pat sumažinant minimalų dalyvaujančių valstybių narių skaičių;

10.  siūlo kitą kartą persvarstant Sutartis racionalizuoti dabar painią diferenciaciją nustojant taikyti arba bent jau labai sumažinant galimybes ES pirminės teisės lygmeniu taikyti pasirinkimo dalyvauti arba nedalyvauti nuostatas ir išimtis individualioms valstybėms narėms;

11.  rekomenduoja apibrėžti ir plėtoti partnerystę siekiant aplink ES sukurti valstybių partnerių, kurios negali arba nenori įstoti į ES, tačiau nori glaudesnių santykių su ES, erdvę; mano, kad šie santykiai turėtų būti susiję su pareigomis atitinkančiomis konkrečias teises, pavyzdžiui, finansiniu indėliu arba – o tai dar svarbiau – pagarba Sąjungos pagrindinėms vertybėms bei teisinės valstybės principui;

12.  mano, kad turi būti išsaugota bendra institucinė sistema siekiant bendrų Sąjungos tikslų ir užtikrinti visų piliečių ir valstybių narių lygybės principą;

Jungtinės Karalystės išstojimas iš Europos Sąjungos

13.  atkreipia dėmesį į tai, kad šis naujas partnerystės statusas galėtų būti viena iš galimybių patenkinti daugumos Jungtinės Karalystės piliečių išreikštą valią išstoti iš ES; pabrėžia, kad JK kaip vienos didesnių valstybių narių ir didžiausios euro zonai nepriklausančios valstybės narės išstojimas daro poveikį Sąjungos stiprybei ir institucinei darnai;

14.  dar kartą patvirtina, kad Sąjungos konstitucinės nuostatos, visų pirma bendrosios rinkos vientisumas ir tai, kad ji negali būti atskirta nuo keturių pagrindinių laisvių (laisvo kapitalo, asmenų, prekių ir paslaugų judėjimo), yra labai svarbūs neatsiejami Sąjungos ramsčiai, kaip ir taisinės valstybės principas, kurį užtikrina Europos Teisingumo Teismas; dar kartą patvirtina, kad Sąjungos konstitucinė vienovė negali būti išardyta derybose dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš Sąjungos;

15.  ragina reaguojant į Jungtinės Karalystės piliečių sprendimą išstoti iš ES Europos bankininkystės institucijos ir Europos vaistų agentūros buveines, šiuo metu įsikūrusias Londone, perkelti į kitą valstybę narę;

Naujas ekonomikos valdymas siekiant ekonomikos augimo, socialinės sanglaudos ir finansinio stabilumo

16.  yra labai susirūpinęs dėl vis didėjančių ekonominių ir socialinių skirtumų, nepakankamų ekonominių reformų ir nepakankamos Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) finansinio stabilumo, taip pat dėl sumažėjusio daugelio valstybių narių ekonomikos konkurencingumo; šios problemos ypač kilo dėl bendros fiskalinės ir ekonominės politikos trūkumo; todėl mano, kad bendra fiskalinė ir ekonomikos politika turėtų tapti pasidalijamąja Sąjungos ir valstybių narių kompetencija;

17.  apgailestaudamas mano, kad nei galiojančiu Stabilumo ir augimo paktu, nei finansinės pagalbos neteikimo nuostatomis (SESV 125 straipsnis) negalima pasiekti numatytų tikslų; mano, kad ES privalo atmesti mėginimus grįžti prie protekcionistinės nacionalinės politikos ir turėtų ir ateityje išlikti atvira ekonomika; perspėja, kad to negalima pasiekti išardant socialinį modelį;

18.  be to pažymi, kad dabartinė sistema nepakankamai užtikrina nacionalinę atsakomybę už konkrečioms šalims skirtas rekomendacijas; šiuo klausimu domisi patariamosios Europos fiskalinės valdybos siūlomomis galimybėmis ir jos būsimu tikslu – konsultuoti Komisiją dėl fiskalinės politikos krypčių, kurios būtų taikomos visai euro zonai;

19.  suvokia, kad reikia persvarstyti daugelio ES neseniai priimtų krizių valdymo priemonių veiksmingumą ir pirminėje teisėje nustatyti tam tikras sprendimų priėmimo procedūras, taip pat reikia įtvirtinti naujos finansinio sektoriaus reguliavimo sistemos teisinius pagrindus; pritaria Penkių pirmininkų pranešime išdėstytam teiginiui, kad atvirasis koordinavimo metodas kaip Europos ekonominės strategijos pagrindas neveikia;

20.  todėl siūlo papildomai prie stabilumo ir augimo pakto sanglaudos kodeksą priimti kaip teisės aktą pagal įprastą teisėkūros procedūrą, nustatyti suderintus tikslus (pavyzdžiui, mokesčių, darbo rinkos, investicijų, našumo, socialinės sanglaudos, viešojo administravimo ir gero valdymo pajėgumų); primygtinai reikalauja, kad, laikantis ekonomikos valdymo sistemos, suderinamumas su sanglaudos kodeksu turėtų būti visapusiško dalyvavimo fiskaliniame euro zonos pajėgume sąlyga, ir reikalauja, kad kiekviena valstybė narė galėtų pateikti pasiūlymus, kaip įgyvendinti konvergencijos kodekso kriterijus; pabrėžia, kad standartai ir fiskalinės paskatos yra nustatyti rezoliucijoje dėl euro zonos biudžeto pajėgumų;

21.  mano, kad stiprus socialinis aspektas yra būtinas visapusiškai ekonominei ir pinigų sąjungai ir kad dabartinė SESV 9 straipsnio formuluotė nėra pakankama, kad būtų galima užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tarp socialinių teisių ir ekonominių laisvių; todėl ragina šioms teisėms suteikti vienodą svarbą, taip pat užtikrinti socialinių partnerių dialogą;

22.  ragina į ES teisės sistemą integruoti Sutartį dėl stabilumo, koordinavimo ir valdymo ekonominėje ir pinigų sąjungoje (fiskalinis susitarimas), taip pat į ES tesės aktus įtraukti ESM ir Bendrą pertvarkymo fondą remiantis išsamiu jų įgyvendinimo įvertinimu ir užtikrinant tinkamą demokratinę Parlamento priežiūrą, taip garantuojant, kad kontrolė ir atsiskaitomybė būtų dalyvaujančių subjektų atsakomybė; taip pat ragina toliau vystyti tarpparlamentinę konferenciją, numatytą fiskalinio susitarimo 13 straipsnyje, siekiant prireikus laiku užtikrinti esmines EP ir nacionalinių parlamentų diskusijas;

23.  laikosi nuomonės, kad siekiant padidinti finansinį stabilumą, sušvelninti tarpvalstybinius asimetrinius sukrėtimus, sumažinti recesijos poveikį ir užtikrinti tinkamą investicijų lygmenį, euro zonai būtinas fiskalinis pajėgumas, pagrįstas nuosavais ištekliais ir nuosavu Europos iždu, kuriam būtų suteikti įgaliojimai skolintis; pabrėžia, kad šis iždas turi būti Komisijoje, jam turi būti taikoma demokratinė priežiūra ir jis turi būti atskaitingas Parlamentui ir Tarybai;

24.  atkreipia dėmesį, kad užtikrinant Ekonominės ir pinigų sąjungos veikimą itin svarbu laikytis jos nuostatų, taigi Komisijai ir (arba) Euro grupei riekia suteikti platesnes vyriausybės funkcijas nei suteiktos dabar, taip pat įtraukiant Europos Parlamentą būtina užtikrinti demokratinę stabdžių ir atsvarų sistemą visais EPS aspektais; mano, kad siekiant atsakomybės tuo pačiu turi būti užtikrinama atsiskaitomybė tuo lygmeniu, kuriuo priimami ar įgyvendinami sprendimai, ir kad nacionaliniai parlamentai turi vykdyti nacionalinių vyriausybių kontrolę, o Europos Parlamentas prižiūrėti Europos vykdomąją valdžią;

25.  todėl ragina vykdomosios valdžios instituciją sutelkti Komisijoje, kuri atliktų ES finansų ministro vaidmenį, suteikiant Komisijai gebėjimus formuluoti ir įgyvendinti bendrą ES ekonominę politiką, susiejant ją su makroekonominėmis, fiskalinėmis ir pinigų priemonėmis, kurios būtų paremtos euro zonos biudžeto lėšomis; finansų ministras būtų atsakingas už ESM ir kitų bendrų lėšų, įskaitant biudžeto lėšas, valdymą ir būtų vienintelis euro zonos išorės atstovas tarptautinėse organizacijose, visų pirma finansinio sektoriaus organizacijose;

26.  mano, kad būtina finansų ministrui suteikti proporcingus įgaliojimus dalyvauti stebint sanglaudos kodekso laikymąsi ir kompetenciją naudoti minėtas finansines paskatas;

27.  mano, kad būtina, nepažeidžiant Europos centrinių bankų sistemos, sudaryti galimybę Europos stabilumo mechanizmui veikti kaip pagrindiniam paskutiniam skolintojui finansų įstaigoms užtikrinus tiesioginę Europos Centrinio Banko priežiūrą arba kontrolę; taip pat mano, kad būtina Europos Centriniam Bankui suteikti visus federalinio rezervo įgaliojimus tuo pačiu išsaugant jo nepriklausomumą;

28.  pagaliau ragina palaipsniui, bet kuo greičiau pagal supaprastintą tvarkaraštį įgyvendinti bankų sąjungą ir kapitalo rinkas;

29.  mano, kad būtina panaikinti vieningo sprendimo reikalavimą tam tikrai mokesčių tvarkai, kad būtų galima ES užtikrinti teisingą ir sklandų vidaus rinkos veikimą ir užkirsti kelią žalingai mokesčių politikai valstybėse narėse; ragina kovą su mokestiniu sukčiavimu, mokesčių vengimu ir mokesčių rojais paversti vienu iš pagrindinių Europos Sąjungos tikslų;

Naujos problemos

30.  pripažįsta, kad geopolitiniu, ekonominiu ir ekologiniu požiūriu reikia sukurti tikrą Europos energetikos sąjungą; pabrėžia, kad klimato kaita – viena iš rimčiausių problemų, su kuriomis susiduria ES; taip pat pabrėžia, kad reikia ne tik ratifikuoti ir visiškai įgyvendinti Paryžiaus susitarimą, pritaikyti privalomus ES klimato tikslus ir veiksmus, kad būtų pakeisti apribojimai, kuriais siekiama, kad ES politika nedarytų poveikio valstybių narių teisei apibrėžti savo energijos išteklių naudojimo sąlygas, pasirinkti tarp skirtingų energijos šaltinių ir nustatyti bendrą energijos tiekimo struktūrą (SESV 194 straipsnio 2 dalis), ir užtikrinti sėkmingą bendros švarios ir atsinaujinančių išteklių energetikos įgyvendinimą;

31.  pabrėžia, kad naujų bei atsinaujinančiųjų energijos išteklių plėtrą turėtų būti nustatyta Sutartyse kaip pagrindinis Sąjungos ir valstybių narių tikslas;

32.  pažymi, kad Sutartyse numatyta pakankamai galimybių norint sukurti humanišką gerai veikiančią migracijos ir prieglobsčio valdymo sistemą, įskaitant Europos sienų ir pakrančių apsaugos pajėgas, ir palankiai vertina pažangą šiuo klausimu; tačiau mano, kad Sutartys, visų pirma SESV 79 straipsnio 5 dalis, yra per griežtos kalbant apie kitus migracijos aspektus, ypač apie tikrai europietiškos legalios migracijos sistemos sukūrimą; pabrėžia, kad būsima ES migracijos sistema turi būti susieta su pagalba užsienio šalims ir užsienio politika, taip pat reikia suvienodinti nacionalinius prieglobsčio teikimo ir prieigos prie darbo rinkos kriterijus; primygtinai teigia, kad Parlamento demokratinė priežiūra būtina įgyvendinant sienų kontrolę, susitarimus su trečiosiomis šalimis, įskaitant bendradarbiavimo dėl readmisijos ir grąžinimo, prieglobsčio ir migracijos politiką ir kad nacionalinio saugumo užtikrinimas negali būti pretekstu norint sutrukdyti imtis veiksmų Europos lygmeniu;

33.  mano, kad atsižvelgiant į teroristų grėsmės intensyvumą būtina tobulinti ES gebėjimus kovoti su terorizmu ir tarptautiniu organizuotu nusikalstamumu; pabrėžia, kad valstybių narių kompetentingos valdžios institucijos ir agentūros, Europolas ir Eurojustas turėtų ne tik sutvirtinti tarpusavio bendradarbiavimą, bet ir patys turėti realias tyrimo ir baudžiamojo kaltinimo palaikymo kompetencijas ir gebėjimus; viena iš galimybių būtų su tinkama Parlamento priežiūra juos pertvarkyti į tikrą Europos tyrimų ir kovos su terorizmu biurą;

34.  daro išvadą, kad dėl įvairių Europos teritorijoje įvykdytų teroristinių išpuolių galima manyti, jog saugumas būtų labiau užtikrintas, jeigu jis nepriklausytų išskirtinei valstybių narių kompetencijai; todėl siūlo užtikrinti, kad jam būtų taikoma pasidalijamoji kompetencija taip siekiant sudaryti palankesnes sąlygas teismų kontrolei priklausančių Europos tyrimo ir žvalgybos pajėgų Europole steigimui; teigia, kad šiuo metu pagal SESV 73 straipsnį nėra kliūčių valstybėms narėms, norinčioms užtikrinti tokį savo tarnybų bendradarbiavimą;

Užsienio politikos sutvirtinimas

35.  kaip teigiama 2017 m. vasario 16 d. rezoliucijoje dėl Europos Sąjungos veikimo gerinimo remiantis Lisabonos sutarties teikiamomis galimybėmis apgailestauja, kad ES nepadarė daugiau pažangos gerindama savo gebėjimus susitarti dėl bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) ir ją įgyvendinti; pažymi, kad jos pastangos inicijuoti bendrą saugumo ir gynybos politiką nebuvo labai sėkmingos, visų pirma kalbant apie išlaidų ir atsakomybės pasidalijimą;

36.  atkreipia dėmesį į tai, kad ES tik sustiprindama bendrą užsienio ir saugumo politiką gali patikimai reaguoti į naujas saugumo grėsmes ir iššūkius, taigi kovoti su terorizmu ir užtikrinti taiką, stabilumą ir tvarką kaimyninėse šalyse;

37.  pakartoja, kad būtų galima ir reikėtų siekti didesnės pažangos pagal Lisabonos sutarties nuostatas, ir laikosi nuomonės, kad taip pat reikėtų balsuojant kvalifikuota balsų dauguma priimti sprendimą Komisijos pirmininko pavaduotoją ir Sąjungos vyriausiąjį įgaliotinį vadinti ES užsienio reikalų ministru ir remti jo pastangas tapti pagrindiniu Europos Sąjungos išorės atstovu tarptautiniuose forumuose, visų pirma Jungtinių Tautų lygmeniu; mano, kad užsienio reikalų ministrui turėtų būti leista skirti politinius pavaduotojus; siūlo persvarstyti dabartinės Europos išorės veiksmų tarnybos veiksmingumą, įskaitant poreikį skirti tinkamai biudžeto išteklių;

38.  pabrėžia, kad reikia skubiai įsteigti Europos gynybos sąjungą siekiant sutvirtinti ES teritorijos gynybą, kad Sąjunga kaip strateginė NATO partnerė galėtų nepriklausomai vykdyti operacijas užsienyje, visų pirma stabilizuodama padėtį kaimynystės šalyse, taigi sudarytų daugiau galimybių ES atlikti savo kaip savo pačios gynybos ir saugumo garanto vaidmenį pagal Jungtinių Tautų chartijoje išdėstytus principus; atkreipia dėmesį į 2016 m. Prancūzijos ir Vokietijos iniciatyvą ir į 2016 m. rugpjūčio mėn. Italijos iniciatyvą, kurios veiksmingai prisideda siekiant šio tikslo; pabrėžia, kad Europos Parlamentas turi aktyviai dalyvauti visais Europos gynybos sąjungos kūrimo etapais ir turėti sutikimo teisę, jeigu norima vykdyti operacijas užsienyje; Sutartyse turėtų būti konkrečiai numatyta galimybė įsteigti Europos gynybos sąjungą, atsižvelgiant į tai, kad ji labai reikalinga; taip pat kartu su Europos išorės veiksmų tarnyba turėtų būti įsteigtas už bendros saugumo ir gynybos politikos vidaus aspektus atsakingas Gynybos generalinis direktoratas (Gynybos GD);

39.  pabrėžia, kad būtina daugiau išteklių skirti bendrai užsienio ir saugumo politikai norint užtikrinti, kad pagal bendrą saugumo ir gynybos politiką arba Europos gynybos sąjungos sistemoje vykdomų karinių operacijų išlaidos būtų padalytos sąžiningiau;

40.  siūlo remiant BUSP įsteigti Europos žvalgybos tarnybą;

Pagrindinių teisių apsauga

41.  pakartoja, kad Komisija yra Sutarčių ir Sąjungos vertybių sergėtoja, kaip nurodyta ES sutarties 2 straipsnyje; atsižvelgdamas į įvairius galimus Sąjungos vertybių pažeidimus keliose valstybėse narėse daro išvadą, kad dabartinė procedūra pagal ES sutarties 7 straipsnį netinkama ir sudėtinga;

42.  pabrėžia, kad pagarba ES pagrindinėms vertybėms yra kertinis Europos Sąjungos, kuri yra vertybėmis pagrįsta bendrija, akmuo ir kad šios vertybės sieja valstybes nares;

43.  siūlo iš dalies pakeisti SESV 258 straipsnį siekiant aiškiai suteikti Komisijai galimybę imtis veiksmų prieš valstybes nares dėl sistemingo pagrindinių teisių pažeidinėjimo; sistemingą pažeidinėjimą supranta kaip atskirų susijusių pažeidimo epizodų daugetą, dėl kurio galima manyti, kad valstybė narė šiurkščiai ir nuolat pažeidžia ES sutarties 2 straipsnyje nurodytas vertybes;

44.  siūlo sudaryti galimybę fiziniams ir juridiniams asmenims kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl jiems skirtų ir tiesiogiai su juo susijusių aktų, kuriais, jų teigimu, ES institucijos arba bet kuri valstybė narė pažeidžia Pagrindinių teisių chartiją, iš dalies pakeičiant SESV 258 ir 259 straipsnius;

45.  rekomenduoja panaikinti Pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnį ir Chartiją pakeisti Sąjungos teisių aktu;

46.  be to, mano, kad piliečiams turėtų būti suteikta daugiau dalyvaujamosios demokratijos priemonių Sąjungos lygmeniu; todėl siūlo įvertinti galimybę į Sutartis įtraukti nuostatą dėl ES lygmens referendumo klausimais, susijusiais su Sąjungos veiksmais ir politikos sritimis;

Daugiau demokratijos, skaidrumo ir atsiskaitomybės

47.  siūlo Komisiją paversti pagrindine vykdomosios valdžios institucija arba Sąjungos vyriausybe, kurios tikslas būtų sutvirtinti Sąjungos metodą, padidinti skaidrumą ir pagerinti veiksmų, kurių buvo imtasi Europos Sąjungos lygmeniu, efektyvumą bei veiksmingumą;

48.  pakartoja raginimą labai sumažinti atnaujintos Komisijos dydį ir palikti tik du jos pirmininko pavaduotojus: finansų ministrą ir užsienio reikalų ministrą; siūlo taip pat sumažinti Audito Rūmus;

49.  palankiai vertina sėkmingą naują procedūrą, pagal kurią Europos politinės partijos savo pagrindinius kandidatus remia kaip Europos Sąjungos vykdomosios valdžios pirmininkus, kurie Europos Vadovų Tarybos pasiūlymu bus išrinkti Europos Parlamente, tačiau mano, kad per kitus rinkimus jie turėtų būti oficialiais kandidatais visose valstybėse narėse;

50.  pabrėžia, kad piliečių dalyvavimas šalies, kurioje jie gyvena, politiniuose procesuose padeda stiprinti Europos demokratiją ir ragina užtikrinti, kad rinkimų teisės piliečiams, gyvenantiems ne savo kilmės valstybėse narėse, kaip išdėstyta SESV 22 straipsnyje būtų išplėtotos kalbant apie visus likusius rinkimus;

51.  remia Europos Vadovų Tarybos 2013 m. birželio 28 d. sprendimą sukurti sistemą, pagal kurią prieš kiekvienus rinkimus į Europos Parlamentą būtų galima objektyviai, teisingai, tvariai ir skaidriai valstybėms narėms perskirstyti Parlamento narių postus atsižvelgiant į proporcingo narių skaičiaus mažinimo principą ir į valstybių narių skaičiaus bei demografinius pokyčius;

52.  primena įvairius pareiškimus už vieną Europos Parlamento darbo vietą, atsižvelgiant į simbolinę tokio veiksmo reikšmę ir dėl jo iš tikrųjų sutaupytas lėšas;

53.  pakartoja raginimą numatyti vieną Europos Parlamento darbo vietą ir įsipareigojimą pradėti įprastą Sutarties persvarstymo procedūrą pagal ES sutarties 48 straipsnį siekiant pasiūlyti SESV 341 straipsnio ir Protokolo Nr. 6 pakeitimus, kurie būtini norint sudaryti galimybę Parlamentui priimti sprendimą dėl savo darbo vietos ir savo vidaus tvarkos organizavimo;

54.  siūlo visas Tarybos sudėtis ir Vadovų Tarybą pakeisti valstybių taryba, taip Europos Vadovų Tarybos pagrindinis vaidmuo būtų teikti gaires kitų sudėčių Tarybai ir užtikrinti jos sąsajas;

55.  mano, kad Taryba ir jos specializuotos sudėtys kaip antrieji ES teisėkūros rūmai, siekdami specializacijos, profesionalumo ir tęstinumo, turėtų kas 6 mėnesiai rotacine tvarka besikeičiantį pirmininkavimą pakeisti iš jų tarpo išrinktų nuolatinių pirmininkų sistema; siūlo, kad Tarybos sprendimus priimtų viena teisėkūros Taryba, o dabartinės specializuotos Tarybos teisėkūros sudėtys turėtų tapti parengiamaisiais organais, panašiais į Parlamento komitetus;

56.  siūlo suteikti galimybę valstybėms narėms pačioms nuspręsti dėl nacionalinių atstovų specializuotose Tarybos sudėtyse, nepriklausomai nuo to, ar jie būtų nacionalinių parlamentų, vyriausybių, ar abiejų institucijų atstovai;

57.  pabrėžia, kad sukūrus ES finansų ministro postą reikėtų apsvarstyti galimybę Euro grupę laikyti specializuota Tarybos sudėtimi, kuri turėtų teisėkūros ir kontrolės funkcijas;

58.  siūlo dar labiau supaprastinti balsavimo procedūras Taryboje ir pereiti nuo vieningo sprendimo, srityse, kuriose jis dar taikomas, pavyzdžiui, užsienio ir gynybos, fiskalinės ir socialinės politikos klausimais, prie kvalifikuotosios balsų daugumos, specialias teisėkūros procedūras pakeisti įprasta teisėkūros procedūra ir vietoj konsultavimosi procedūros visais atvejais taikyti bendro Parlamento ir Tarybos sprendimo procedūrą;

59.  mano, kad sustiprinant euro zonos valdymą reikėtų tinkamai atsižvelgti į ją dar neįstojusių (kandidačių) valstybių narių interesus;

60.  pripažįsta svarbų nacionalinių parlamentų vaidmenį dabartinėje Europos Sąjungos institucinėje sąrangoje, visų pirma jų vaidmenį perkeliant ES teisės aktus į nacionalinę teisę ir vaidmenį, kurį jie atliktų vykdydami Tarybos, įskaitant jos specializuotas sudėtis, narių priimtų teisėkūros sprendimų ir padarytų politinių pasirinkimų ex-ante ir ex-post kontrolę; todėl siūlo papildyti ir išplėsti nacionalinių parlamentų galias numatant vadinamąją žalios kortelės procedūrą, pagal kurią nacionaliniai parlamentai projektus dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų galėtų pateikti Tarybai svarstyti;

61.  gerbdamas nacionalinių parlamentų vaidmenį ir subsidiarumo principą pripažįsta ES išimtinę kompetenciją bendros prekybos politikos srityje; ragina aiškiai atskirti Sąjungos ir valstybių narių kompetencijas šioje srityje; pažymi, kad taip jas atskyrus būtų daromas teigiamas poveikis darbo vietų kūrimui ir ekonomikos augimui tiek ES, tiek jos prekybos partnerėse;

62.  be to siūlo, kad vadovaujantis daugelio valstybių narių bendra praktika abejiems ES teisėkūros rūmams, t. y. Tarybai ir visų pirma Parlamentui, vienintelei piliečių tiesiogiai išrinktai institucijai, suteikti teisėkūros iniciatyvos teisę nedarant poveikio Komisijos teisėkūros prerogatyvoms;

63.  Laikosi nuomonės, kad pagal SESV 245 ir 247 straipsnius ne tik Taryba ir Komisija, bet ir Europos Parlamentas turėtų turėti teisę kreiptis į Europos Teisingumo Teismą, jeigu Europos Komisijos narys arba buvęs narys pažeidžia Sutartyse nustatytas pareigas, yra kaltas padaręs sunkų nusižengimą arba nebeatitinka šioms pareigoms keliamų reikalavimų;

64.  primygtinai ragina sustiprinti Parlamento teisę daryti tyrimus ir užtikrinti konkrečius, tikrus ir aiškiai apibrėžtus jo įgaliojimus suderintus su jo politiniu statusu ir kompetencijomis, įskaitant teisę kviesti liudytojus, turėti visišką prieigą prie dokumentų, vykdyti tyrimus vietoje ir skirti sankcijas dėl pažeidimų;

65.  yra įsitikinęs, kad ES biudžetui turi būti suteikta tikra nuosavų išteklių sistema, laikantis pagrindinių principų – paprastumo, sąžiningumo ir skaidrumo; pritaria Aukšto lygio grupės nuosavų išteklių klausimais rekomendacijoms dėl ES biudžeto įplaukų įvairinimo, įskaitant naujus nuosavus išteklius, kad būtų sumažinta BNP įnašų dalis ES biudžete, siekiant panaikinti valstybių narių tinkamos grąžos (pranc. juste retour) požiūrį; atsižvelgdamas į tai, primygtinai ragina laipsniškai panaikinti visų formų nuolaidas;

66.  atsižvelgdamas į tai siūlo sprendimų priėmimo procedūras tiek dėl nuosavų išteklių, tiek dėl DFP priimti ne vienbalsiai, bet kvalifikuota balsų dauguma, taip užtikrinant tikrą Tarybos ir Parlamento bendro sprendimo procedūrą visais biudžeto klausimais; be to pakartoja savo raginimą, kad DFP laikotarpis sutaptų su Parlamento ir ES vykdomosios valdžios kadencija, ir primygtinai reikalauja, kad visų Sąjungos agentūrų lėšos taptų neatskiriama ES biudžeto dalimi;

67.  pabrėžia, kad priimant DFP reglamentą reikia taikyti įprastą teisėkūros procedūrą siekiant jį suderinti su sprendimų dėl beveik visų ES daugiamečių programų, įskaitant jų atitinkamus finansinius asignavimus, priėmimo procedūra ir ES biudžetu; mano, kad pritarimo procedūra Parlamentui nesuteikia sprendimų priėmimo galios, kuria jis naudojasi priimant metinius biudžetus, o vieningo sprendimo taisyklė Taryboje reiškia, kad susitarimas yra mažiausias bendras vardiklis, pagrįstas poreikiu išvengti pavienės valstybės narės veto;

68.  atkreipia dėmesį į tai, kad ES sutarties13 straipsnyje apibrėžtas institucijų sąrašas skiriasi nuo pateiktojo Finansinio reglamento 2 straipsnyje; mano, kad Finansinis reglamentas jau atspindi dabartinę praktiką;

69.  mano, kad SESV raidė ne vienu atveju nukrypsta nuo Sutarties praktikos ir dvasios; mano, kad šie nenuoseklumai turi būti ištaisyti, laikantis demokratijos ir skaidrumo principų;

70.  primena, kad kiekviena Finansinio reglamento 2 straipsnio b punkte apibrėžta institucija savarankiškai įgyvendina savo biudžeto skyrių pagal Finansinio reglamento 55 straipsnį; atkreipia dėmesį į tai, kad tokia autonomija taip pat reiškia labai didelę atsakomybę už skirtų lėšų panaudojimą;

71.  pažymi, kad, norint veiksmingai prižiūrėti, kaip institucijos ir įstaigos įgyvendina ES biudžetą, reikia geros valios bei efektyvesnio bendradarbiavimo su Parlamentu ir visiško lėšų panaudojimo skaidrumo, taip pat reikia, kad visos institucijos kasmet parengtų dokumentą, kuriame nurodytų tolesnius veiksmus, kurių jos ėmėsi atsižvelgdamos į Parlamento rekomendacijas, susijusias su biudžeto įvykdymo patvirtinimu; apgailestauja, kad Taryba nesilaiko šios procedūros, ir mano, kad tokia eilę metų trunkanti padėtis yra nepateisinama ir kenkia visos Sąjungos reputacijai;

72.  pažymi, kad atskira kiekvienos ES institucijos ir įstaigos biudžeto įvykdymo patvirtinimo procedūra yra ilgalaikė praktika, sukurta siekiant užtikrinti skaidrumą ir demokratinę atskaitomybę ES mokesčių mokėtojams, ir būdas ES lėšų panaudojimo tikslingumui ir skaidrumui kontroliuoti; pabrėžia, kad taip veiksmingai užtikrinama Parlamento teisė ir pareiga tikrinti visą ES biudžetą; primena Komisijos nuomonę, pareikštą 2014 m. sausio mėn., kad visos be išimties institucijos privalo imtis tolesnių veiksmų, atsižvelgdamos į pastabas, kurias Parlamentas pateikia per biudžeto įvykdymo patvirtinimo procedūrą, ir kad jos turėtų visada bendradarbiauti siekdamos užtikrinti sklandžią biudžeto įvykdymo patvirtinimo procedūros eigą;

73.  siekiant, kad Parlamentas galėtų priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl biudžeto įvykdymo patvirtinimo suteikimo, institucijos privalo tiesiogiai Parlamentui pateikti savo metinės veiklos ataskaitas ir išsamiai atsakyti į Parlamento klausimus vykstant biudžeto įvykdymo patvirtinimo procesui;

74.  mano, kad pagal SESV Parlamentui turi būti užtikrinta teisė tikrinti visą ES biudžetą, o ne tik Komisijos administruojamą biudžeto dalį; todėl ragina atitinkamai atnaujinti SESV II antraštinės dalies „Finansinės nuostatos“ 4 skyrių, kad visoms institucijoms ir įstaigoms būtų taikomos tame skyriuje numatytos teisės ir pareigos laikantis Finansinio reglamento;

75.  pabrėžia, kad visos valstybės narės turėtų būti įpareigotos pateikti metinę deklaraciją, kurioje atsiskaitytų už ES lėšų panaudojimą;

76.  pripažįsta nepaprastai svarbų Audito Rūmų vaidmenį užtikrinant geresnį ir išmanesnį ES biudžeto lėšų panaudojimą, nustatant galimus sukčiavimo, korupcijos ar neteisėto ES lėšų panaudojimo atvejus ir teikiant profesionalią nuomonę apie geresnį ES lėšų tvarkymą; primena Audito Rūmų, kaip Europos viešosios audito institucijos, vaidmens svarbą;

77.  mano, jog, atsižvelgiant į svarbų Europos Audito Rūmų vaidmenį užtikrinant efektyvų ES lėšų surinkimą ir panaudojimą, būtina, kad institucijos visapusiškai atsižvelgtų į Europos Audito Rūmų rekomendacijas;

78.  atkreipia dėmesį į tai, kad Audito Rūmų sudėtis ir narių skyrimo procedūra yra nustatytos SESV 285 ir 286 straipsniuose; mano, kad, siekiant užtikrinti demokratinį teisėtumą, skaidrumą ir visišką Audito Rūmų narių nepriklausomumą, skiriant Audito Rūmų narius Parlamento ir Tarybos nuomonė turėtų būti vienodai svarbi; ragina Tarybą visiškai pripažinti sprendimus, kuriuos Parlamentas priima pasibaigus kandidatų į Audito Rūmų narius klausymams;

79.  apgailestauja, kad kai kurios skyrimo procedūros baigėsi Parlamento ir Tarybos konfliktais dėl kandidatų; pabrėžia, kad, kaip nurodyta Sutartyje, vertinti kandidatus – Parlamento pareiga; pabrėžia, kad šie konfliktai galėtų pakenkti geriems Audito Rūmų darbo santykiams su minėtosiomis institucijomis ir galbūt padaryti labai neigiamą poveikį Audito Rūmų patikimumui, taigi ir veiksmingumui; mano, kad gero ES institucijų bendradarbiavimo vardan Taryba turėtų pripažinti sprendimus, kuriuos Parlamentas priima pasibaigus klausymams;

80.  ragina nustatyti teisinį pagrindą, kuriuo remiantis būtų galima steigti Sąjungos agentūras, galinčias atlikti konkrečias Europos Parlamento ir Tarybos pagal įprastą teisėkūros procedūrą joms pavestas vykdomąsias ir įgyvendinimo funkcijas;

81.  atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Sutartis Parlamentas patvirtina Komisijai, kad biudžetas įvykdytas; laikosi nuomonės, kad visos ES institucijos ir organai nepriklausomai valdo savo biudžetus, Parlamentui turėtų būti aiškia suteikta kompetencija patvirtinti visoms ES institucijoms ir organams, kad biudžetas įvykdytas; o institucijos ir organai turėtų visiškai bendradarbiauti su Parlamentu;

82.  pagaliau mano, jog dabartinė Sutarčių ratifikavimo procedūra per griežta, kad tiktų tokiam viršvalstybiniam dariniui, kaip Europos Sąjunga; siūlo sudaryti galimybę Sutartis iš dalies keisti jeigu ne visos Sąjungos referendumu, tai kvalifikuotąja dauguma ratifikavus keturiems penktadaliams valstybių narių ir gavus Parlamento pritarimą;

83.  ragina Europos Sąjungos Teisingumo Teismui suteikti visišką jurisdikciją visose ES politikos srityse, susijusiose su teisinio pobūdžio klausimais, kaip ir turėtų būti demokratinėje sistemoje, pagrįstoje teisinės valstybės ir valdžių padalijimo principais;

Konstitucinis procesas

84.  įsipareigoja būti lyderiu vykdant šiuos svarbius konstitucinius pokyčius ir yra pasiryžęs laiku pateikti pasiūlymus dėl Sutarties keitimo iš dalies;

85.  laikosi nuomonės, kad Romos sutarties 60 metinės turėtų būti tinkamas momentas norint pradėti svarstyti apie Europos Sąjungos ateitį, susitarti dėl dabartinės ir ateities kartų ES piliečių vizijos ir sušaukti konventą siekiant, kad Europos Sąjunga pasiruoštų būsimiems dešimtmečiams;

o
o   o

86.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Europos Vadovų Tarybai, Tarybai, Komisijai, Europos Sąjungos Teisingumo Teismui, Europos Centriniam Bankui Audito Rūmams, Regionų komitetui, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui bei valstybių narių parlamentams ir vyriausybėms.

(1) https://ec.europa.eu/commission/sites/beta-political/files/5-presidents-report_lt.pdf (2) OL C 436, 2016 11 24, p. 49. (3) OL C 436, 2016 11 24, p. 47. (4) OL L 347, 2013 12 20, p. 884. (5) OL C 373, 2013 12 20, p. 1. (6) http://ec.europa.eu/budget/mff/hlgor/library/reports-communication/hlgor-report_20170104.pdf (7) 2014 m. gruodžio 18 d. ETT nuomonė 2/13. (8) OL L 181, 2013 6 29, p. 57. (9) OL C 468, 2016 12 15, p. 176. (10) Priimti tekstai, P7_TA(2014)0378. (11) OL C 419, 2015 12 16, p.185. (12) OL C 75, 2016 2 26, p. 109. (13) OL C 436, 2016 11 24, p. 2. (14) Priimti tekstai, P8_TA(2015)0382. (15) Priimti tekstai, P8_TA(2015)0395. (16) Priimti tekstai, P8_TA(2016)0294. (17) Priimti tekstai, P8_TA(2017)0049. (18) Priimti tekstai, P8_TA(2017)0050. (19) Priimti tekstai, P8_TA(2016)0409. (20) OL L 251, 2016 9 16, p. 1. (21) OL C 13, 2016 1 15, p. 183. (22) OL C 313, 2015 9 22, p. 9. (23) OL C 62, 2013 3 2, p. 26. (24) 2015 m. rudenį atlikta standartinė „Eurobarometro Nr. 84“ apklausa ir 2016 m. birželio mėn. atlikta speciali „Eurobarometro EP“ apklausa.