Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutartį, ypač į jos 2 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, ypač į jos 11 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Europos žmogaus teisių konvenciją, ypač į jos 10 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2016/943 dėl neatskleistos praktinės patirties ir verslo informacijos (komercinių paslapčių) apsaugos nuo neteisėto gavimo, naudojimo ir atskleidimo,

–  atsižvelgdamas į 2013 m. birželio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2013/30/ES dėl naftos ir dujų operacijų jūroje saugos, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2004/35/EB,

–  atsižvelgdamas į 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 596/2014 dėl piktnaudžiavimo rinka (Piktnaudžiavimo rinka reglamentą) ir kuriuo panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/6/EB ir Komisijos direktyvos 2003/124/EB, 2003/125/EB ir 2004/72/EB,

–  atsižvelgdamas į 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2006/70/EB,

–  atsižvelgdamas į savo 2015 m. lapkričio 25 d. rezoliuciją dėl sprendimų dėl mokesčių ir kitų panašaus pobūdžio ar poveikio priemonių(1),

–  atsižvelgdamas į savo 2016 m. liepos 6 d. rezoliuciją dėl sprendimų dėl mokesčių ir kitų panašaus pobūdžio ar poveikio priemonių (TAXE 2)(2),

–  atsižvelgdamas į savo 2013 m. spalio 23 d. rezoliuciją „Kova su organizuotu nusikalstamumu, korupcija ir pinigų plovimu. Rekomendacijos dėl veiksmų ir iniciatyvų, kurių reikia imtis“(3),

–  atsižvelgdamas į Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliuciją Nr. 1729 (2010) dėl informatorių apsaugos,

–  atsižvelgdamas į Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliuciją Nr. 2060 (2015) dėl informatorių apsaugos gerinimo,

–  atsižvelgdamas į savo 2015 m. gruodžio 16 d. rezoliuciją su rekomendacijomis Komisijai dėl pelno mokesčio politikos skaidrumo, koordinavimo ir konvergencijos didinimo Sąjungoje(4),

–  atsižvelgdamas į 2011 m. birželio 6 d. Komisijos komunikatą „Kova su korupcija ES“ (COM(2011)0308),

–  atsižvelgdamas į 2016 m. liepos 5 d. Komisijos komunikatą dėl papildomų priemonių siekiant didesnio skaidrumo ir ryžtingesnės kovos su mokesčių slėpimu ir vengimu (COM(2016)0451),

–  atsižvelgdamas į Didžiojo dvidešimtuko (G20) kovos su korupcija veiksmų planą, ypač į informatorių apsaugos teisės aktų vadovą,

–  atsižvelgdamas į 2016 m. kovo mėn. EBPO ataskaitą „Įsipareigojimas užtikrinti veiksmingą informatorių apsaugą“,

–  atsižvelgdamas į Europos ombudsmenės sprendimą, pagal kurį užbaigiamas jos iniciatyva atliktas tyrimas OI/1/2014/PMC dėl informavimo apie pažeidimus,

–  atsižvelgdamas į 2014 m. balandžio 30 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendaciją CM/Rec(2014)7 dėl informatorių apsaugos, taip pat į atitinkamas trumpas 2015 m. sausio mėn. nacionalinės programos įgyvendinimo gaires,

–  atsižvelgdamas į Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos 2017 m. birželio 27 d. rezoliuciją 2171 (2017), kuria nacionalinių parlamentų prašoma pripažinti teisę į perspėjimą,

–  atsižvelgdamas į EBPO rekomendacijos dėl etiško elgesio viešojo administravimo institucijose tobulinimo 4 principą,

–  atsižvelgdamas į Konvenciją dėl kovos su užsienio valstybės pareigūnų papirkinėjimu tarptautiniuose verslo sandoriuose,

–  atsižvelgdamas į savo 2017 m. vasario 14 d. rezoliuciją dėl informatorių vaidmens saugant ES finansinius interesus(5),

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto pranešimą ir Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto, Biudžeto kontrolės komiteto, Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto, Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto, Kultūros ir švietimo komiteto, Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto ir Konstitucinių reikalų komiteto nuomones (A8-0295/2017),

A.  kadangi Europos Sąjunga siekia užtikrinti demokratijos ir teisinės valstybės principų laikymąsi ir šiuo tikslu savo piliečiams garantuoja saviraiškos laisvę; kadangi informavimas yra vienas esminių Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintų saviraiškos ir informavimo laisvių aspektų, o Sąjunga užtikrina, kad būtų paisoma šių laisvių ir jos būtų įgyvendinamos; kadangi ES skatina užtikrinti darbuotojų apsaugą ir gerinti darbo sąlygas;

B.  kadangi Europos Sąjunga padeda stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą kovojant su korupcija, visapusiškai paisant tarptautinės teisės principų, žmogaus teisių, teisinės valstybės principų ir kiekvienos šalies suvereniteto;

C.  kadangi pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 67 straipsnio 2 dalį Europos Sąjunga kompetentinga nustatyti ES bendrą prieglobsčio politiką;

D.  kadangi skaidrumas ir piliečių dalyvavimas yra dalis pokyčių ir iššūkių, kuriuos turi įveikti XXI a. demokratinės valstybės;

E.  kadangi nuo ekonomikos, skolų ir finansų krizės pradžios matėme, kaip kilo veiksmų prieš mokesčių vengimą ir slėpimą tarptautiniu mastu banga; kadangi, siekiant atgrasyti nuo neteisėtų veiksmų, reikia užtikrinti didesnį skaidrumą finansinių paslaugų sektoriuje ir kadangi kai kurių valstybių narių centrinės duomenų saugyklos jau turi patirties pranešimų apie faktinius ar galimus finansinių prudencinių taisyklių pažeidimus teikimo srityje; kadangi Jungtinės Tautos 2003 m. priėmė savo Konvenciją prieš korupciją(6); kadangi atskleidus šiuos faktus Parlamentas įsteigė du specialiuosius komitetus ir vieną tyrimo komitetą; kadangi Parlamentas keliose rezoliucijose jau yra paraginęs užtikrinti informatorių apsaugą(7); kadangi tarptautinio keitimosi informacija mokesčių klausimais stiprinimo iniciatyvos, dėl kurių jau susitarta, buvo naudingos ir kadangi įvairiais su mokesčiais susijusios informacijos nutekėjimo atvejais buvo atskleista daug svarbios informacijos apie neteisėtą veiklą, kuri priešingu atveju neišaiškėtų;

F.  kadangi informatoriai atlieka svarbų vaidmenį pranešdami apie viešajam interesui ir mūsų visuomenių veikimui kenkiančius neteisėtus veiksmus arba pažeidimus ir, kad galėtų tai padaryti, jie teikia savo darbdaviui, viešosioms institucijoms arba tiesiogiai visuomenei informaciją apie tokius veiksmus, kurie kenkia viešajam interesui;

G.  kadangi tai darydami informatoriai labai padeda valstybėms narėms ir svarbiausioms ES institucijoms bei įstaigoms užkirsti kelią, be kita ko, bet kokiems sąžiningumo principo pažeidimams ir piktnaudžiavimui įgaliojimais, dėl kurių kyla grėsmė, kad bus pažeisti, arba pažeidžiami visuomenės sveikatos ir saugos, finansinio vientisumo, ekonomikos, žmogaus teisių, aplinkosaugos arba teisinės valstybės įstatymai, dėl kurių didėja nedarbas, ribojama arba iškraipoma sąžininga konkurencija ir pakertamas piliečių pasitikėjimas demokratinėmis institucijomis ir demokratiniais procesais ES teisės ir nacionaliniais lygmenimis, taip pat kovoti su minėtais pažeidimais ir piktnaudžiavimu įgaliojimais;

H.  kadangi korupcija – viena rimčiausių problemų, su kuria šiuo metu susiduria Europos Sąjunga, nes dėl jos valdžios institucijos negali apsaugoti gyventojų, darbuotojų, teisinės valstybės principų ir ekonomikos, blogėja viešųjų institucijų darbas ir paslaugos, mažėja ekonomikos augimas ir konkurencingumas įvairiose srityse ir imama nepasitikėti viešųjų ir privačių institucijų ir įmonių skaidrumu ir demokratine atskaitomybe; kadangi apytikriai apskaičiuota, kad korupcija ES ekonomikai kainuoja 120 mlrd. eurų per metus, o tai sudaro 1 proc. ES BVP;

I.  kadangi, nors visuotiniai kovos su korupcija veiksmai iki šiol daugiausia buvo nukreipti į pažeidimus viešajame sektoriuje, pastaruoju metu atskleisti faktai atkreipė dėmesį į finansų įstaigų, konsultantų ir kitų privačių įmonių vaidmenį sudarant palankias sąlygas korupcijai;

J.  kadangi daugelis atvejų, kai informatoriai susilaukė didelio žiniasklaidos dėmesio, parodė, kad informatorių veiksmai leidžia supažindinti visuomenę ir politines valdžios institucijas su viešojo intereso informacija, pvz., informacija apie neteisėtus arba netinkamus veiksmus arba kitus rimtus pažeidimus privačiajame ir viešajame sektoriuose; kadangi dėl kai kurių iš šių veiksmų imtasi taisomųjų priemonių;

K.  kadangi konfidencialumo apsauga padeda kurti veiksmingesnius kanalus, kuriais pranešama apie sukčiavimą, korupciją ir kitus pažeidimus, ir kadangi, atsižvelgiant į informacijos konfidencialumą, netinkamai tvarkant konfidencialią informaciją gali būti neleistinai nutekinta informacija ir pažeistas Sąjungos ir valstybių narių viešasis interesas;

L.  kadangi sukūrus įmonių patikos subjektų viešus tikrosios nuosavybės registrus ir panašias teisines priemones ir kitas investavimo skaidrumo užtikrinimo priemones gali būti prisidedama užkertant kelią pažeidimams, apie kuriuos paprastai praneša informatoriai;

M.  kadangi informatorių tapatybės ir jų atskleistos informacijos konfidencialumo apsauga padeda kurti veiksmingesnius kanalus, kuriais pranešama apie sukčiavimą, korupciją, neleistiną veiklą, nusižengimus ir kitus sunkius pažeidimus, ir kadangi, atsižvelgiant į informacijos konfidencialumą, netinkamai tvarkant konfidencialią informaciją gali būti nepageidautinai nutekinta informacija ir pažeistas Sąjungos viešasis interesas; kadangi viešajame sektoriuje informatorių apsauga gali padėti nustatyti viešųjų lėšų pasisavinimo, sukčiavimo ir kitokio pobūdžio tarpvalstybinės korupcijos atvejus, susijusius su nacionaliniais arba ES interesais;

N.  kadangi tenka apgailestauti, kad naudojant esamas oficialių skundų dėl daugiašalių įmonių neteisėtos veiklos pateikimo priemones retai sulaukiama konkrečių bausmių už pažeidimus;

O.  kadangi informatorių veiksmai pasirodė esą naudingi daugelyje tiek privačiojo, tiek viešojo sektoriaus sričių, pavyzdžiui, visuomenės sveikatos, apmokestinimo, aplinkos, vartotojų apsaugos, kovos su korupcija ir diskriminacija ir socialinių teisių paisymo srityse;

P.  kadangi atvejai turi būti tinkamai apibrėžti, atsižvelgiant į atliekamas pareigas, veikos sunkumą ar nustatytą riziką;

Q.  kadangi svarbiausia neperžengti skundą ir pranešimą skiriančios ribos; kadangi siekiama ne viską apie visus žinoti, o išskirti dalykus, kuriais neprisidedama prie pavojus patiriančios demokratijos išsaugojimo;

R.  kadangi daugeliu atvejų informatoriai sulaukia atsakomųjų veiksmų, bauginimų, bandymų daryti spaudimą, kuriais siekiama jiems sutrukdyti pateikti pranešimą ar nuo jo atgrasyti arba nubausti už pateiktą pranešimą; kadangi toks spaudimas ypač dažnai daromas darbo vietoje, kurioje informatoriai, kurie atrado viešojo intereso požiūriu svarbią informaciją palaikydami darbo santykius, gali patekti į silpnesnę padėtį, palyginti su darbdaviais;

S.  kadangi dažnai reiškiamas didelis susirūpinimas, kad informatoriai, veikiantys viešojo intereso labui, gali patirti priešiškumą, priekabiavimą, bauginimą ir atskirtį savo darbo vietoje, susidurti su kliūtimis įsidarbinti ateityje ir netekti pragyvenimo šaltinio, o jo šeimos nariai ir kolegos gali sulaukti rimtų grasinimų; kadangi keršto baimė dažnai atgraso informatorius ir todėl kyla pavojus viešajam interesui;

T.  kadangi informatorių apsauga turėtų būti garantuojama įstatymu ir sustiprinta visoje Europos Sąjungoje ir viešajame, ir privačiajame sektoriuose, jei informatoriai imasi veiksmų turėdami pagrįstų priežasčių; kadangi tokie apsaugos mechanizmai turėtų būti subalansuoti ir jais turėtų būti visapusiškai paisoma asmenų, kurių atžvilgiu buvo pateikti pranešimai, pagrindinių teisių ir įstatymu numatytų teisių; kadangi tokie apsaugos mechanizmai turėtų būti taikomi tiriamosios žurnalistikos atstovams, kurie neskelbtinos informacijos atskleidimo atveju vis dar būna pažeidžiami ir apsaugo informatorius išlaikydami šaltinių konfidencialumą;

U.  kadangi daugelyje valstybių narių informatorių apsauga nėra tinkamai užtikrinta, o daugelis kitų pradėjo taikyti pažangias informatorių apsaugos programas, kurios vis dėlto dažnai būna nenuoseklios ir todėl neužtikrinama pakankamo lygio apsauga; kadangi dėl to informatorių apsauga Europoje yra nevienoda, todėl jie susiduria su sunkumais norėdami sužinoti savo teises ir pranešimų teikimo tvarką, taip pat su teisiniu netikrumu, ypač tarpvalstybiniais atvejais;

V.  kadangi Europos ombudsmeno tarnyba turi aiškius įgaliojimus tirti ES piliečių skundus dėl netinkamo ES institucijų administravimo, tačiau pati neatlieka jokio vaidmens, susijusio su informatorių apsauga;

W.  kadangi informavimas apie pažeidimą neapsiriboja ekonominiais ir finansiniais klausimais; kadangi neužtikrinant tinkamą apsaugą galimi informatoriai gali nesiryžti pranešti apie neteisėtą veiklą, kad išvengtų atsakomųjų veiksmų ir (arba) keršto rizikos; kadangi EBPO pranešė, kad 2015 m. 86 proc. įmonių turėjo pranešimo apie įtarimus dėl sunkių profesinių nusižengimų mechanizmus, tačiau daugiau kaip trečdalis iš jų neturėjo raštu įtvirtintų informatorių apsaugos nuo atsakomųjų veiksmų priemonių arba nežinojo, ar tokių priemonių esama; kadangi keli informatoriai, atskleidę ekonominius ir finansinius pažeidimus, nusižengimus ar neteisėtą veiklą, buvo persekiojami; kadangi asmenys, kurie informaciją pateikia ar atskleidžia vadovaudamiesi viešuoju interesu – kaip ir jų šeimos nariai bei kolegos – dažnai sulaukia atsakomųjų veiksmų ir dėl to, pvz., netenka karjeros; kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismas turi įtvirtintą teisminę praktiką informatorių klausimais, tačiau informatorių apsauga turėtų būti garantuojama įstatymu; kadangi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje užtikrinama žodžio laisvė ir teisė į gerą administravimą;

X.  kadangi informatorių apsauga Europos Sąjungoje turėtų apsiriboti ne vien tik Europos atvejais, o būti taikoma ir tarptautiniais atvejais;

Y.  kadangi darbo vietose reikia skatinti kurti darbo aplinką, kurioje žmonės jaustų, kad gali reikšti susirūpinimą dėl galimų pažeidimų, pvz., trūkumų, netinkamo elgesio, netinkamo vadovavimo, sukčiavimo ar neteisėtų veiksmų; kadangi labai svarbu puoselėti teisingą kultūrą, kurioje žmonės jaustųsi galintys kalbėti apie problemas nebijodami, kad bus imtasi atsakomųjų veiksmų, kurie gali turėti neigiamą poveikį jų dabartinei ir būsimai darbinei padėčiai;

Z.  kadangi daugelyje šalių, ypač privačiajame sektoriuje, darbuotojai dėl tam tikros informacijos turi laikytis konfidencialumo pareigos, gali atsitikti taip, kad informatoriams už pranešimus už darbo santykių ribų galėtų būti skiriamos drausminės nuobaudos;

AA.  kadangi, remiantis EBPO tyrimu, daugiau kaip trečdalis organizacijų, kuriose taikomas pranešimo mechanizmas, neturi raštu įtvirtintų informatorių apsaugos nuo atsakomųjų veiksmų priemonių arba apie jas nežino;

AB.  kadangi ES teisės aktuose jau yra įtvirtinta tam tikrų taisyklių, kuriomis informatoriai apsaugomi nuo tam tikrų atsakomųjų veiksmų įvairiose srityse, Komisija dar nepasiūlė tinkamų teisėkūros procedūra priimamų priemonių veiksmingai ir vienodai informatorių ir jų teisių Europos Sąjungoje apsaugai užtikrinti;

AC.  kadangi pagal Tarnybos nuostatų 22a, 22b ir 22c straipsnius visos ES institucijos įpareigotos nuo 2014 m. sausio 1 d. pradėti taikyti vidaus taisykles, kuriomis būtų apsaugoti informatoriai, kurie yra ES pareigūnai;

AD.  kadangi Europos Parlamentas ne kartą ragino taikyti horizontaliąsias informatorių apsaugos Sąjungoje priemones;

AE.  kadangi savo 2013 m. spalio 23 d. rezoliucijoje „Kova su organizuotu nusikalstamumu, korupcija ir pinigų plovimu. Rekomendacijos dėl veiksmų ir iniciatyvų, kurių reikia imtis“, 2015 m. lapkričio 25 d. rezoliucijoje dėl sprendimų dėl mokesčių ir kitų panašaus pobūdžio ar poveikio priemonių, 2015 m. gruodžio 16 d. rezoliucijoje dėl pelno mokesčio politikos skaidrumo, koordinavimo ir konvergencijos didinimo Sąjungoje ir 2017 m. vasario 14 d. rezoliucijoje dėl informatorių vaidmens saugant ES finansinius interesus Parlamentas ragino Komisiją pateikti pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, kuriuo būtų sukurta veiksminga ir visapusiška Europos informatorių apsaugos programa asmenims, pranešantiems apie įtarimus dėl sukčiavimo ar neteisėtos veiklos, dėl kurios nukenčia viešasis interesas arba Europos Sąjungos finansiniai interesai, apsaugoti;

AF.  kadangi bet kuriam trečiosios šalies piliečiui, Europos Sąjungos arba vienos iš valstybių narių pripažintam informatoriumi, turi būti taikomos visos nustatytos apsaugos priemonės, jeigu, atlikdamas savo pareigas ar už darbo ribų, jis sužinojo ir atskleidė informaciją apie trečiosios valstybės arba nacionalinės ar tarptautinės įmonės neteisėtus veiksmus arba šnipinėjimą, dėl kurių daroma žala tam tikrai valstybei, tam tikrai tautai ar Sąjungos piliečiams, jiems nežinant sukeliant pavojų tam tikros vyriausybės neliečiamybei, nacionaliniam saugumui arba kolektyvinėms ar individualioms laisvėms;

AG.  kadangi nuo 2014 m. liepos 1 d. beveik visos ES institucijos ir agentūros, vadovaudamosi Tarnybos nuostatų 22b ir 22c straipsniuose nustatytais reikalavimais, į savo vidaus darbo tvarkos taisykles yra įtraukusios informatorių apsaugos priemones;

AH.  kadangi jau egzistuoja tarptautinių organizacijų, pavyzdžiui, Europos Tarybos ir EBPO, tinkamai įtvirtinti principai ir nusistovėjusi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika;

AI.  kadangi informatorių apsaugos svarba pripažinta visuose svarbiausiuose tarptautiniuose dokumentuose dėl korupcijos, o informavimo apie pažeidimus standartai nustatyti Jungtinių Tautų konvencijoje prieš korupciją, Europos Tarybos rekomendacijoje Nr. CM/Rec(2014)7 ir 2009 m. EBPO rekomendacijoje dėl kovos su kyšininkavimu;

AJ.  kadangi būtina kuo skubiau sukurti visapusišką horizontalųjį teisinį pagrindą, pagal kurį, nustačius teises ir pareigas, informatoriai būtų veiksmingai saugomi visose ES valstybėse narėse, taip pat ES institucijose, valdžios institucijose ir organizacijose;

Informatorių vaidmuo ir būtinybė juos apsaugoti

1.  prašo Komisijos, įvertinus reikiamą teisinį pagrindą, kuriuo remdamasi ES galėtų imtis tolesnių veiksmų, iki šių metų pabaigos pateikti horizontaliojo pobūdžio pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, kuriuo būtų nustatyta išsami bendra informatorių apsaugos reguliavimo sistema, pagal kurią būtų užtikrinta aukšto lygio ES informatorių apsauga horizontaliu lygmeniu, taikoma ir viešajam, ir privačiajam sektoriui, taip pat nacionalinėms ir ES institucijoms, įskaitant atitinkamas nacionalines ir ES įstaigas, organus ir agentūras, atsižvelgiant į nacionalines aplinkybes ir neribojant valstybėms narėms galimybės imtis tolesnių veiksmų; pabrėžia, kad šiuo metu esama daug teisinių pagrindų, kuriais remdamasi Sąjunga gali imtis veiksmų šioje srityje; prašo Komisijos juos apsvarstyti, kad būtų galima pasiūlyti plataus masto darnią ir veiksmingą priemonę; primena Komisijai apie Europos Sąjungos Teisingumo Teismo taikant nusistovėjusią teismų praktiką parengtą doktriną dėl numanomos Sąjungos kompetencijos sąvokos, kuri leidžia taikyti keletą teisinių pagrindų;

2.  atkreipia dėmesį į nerimą keliantį faktą, kad piliečiai ir žurnalistai, užuot jiems suteikus teisinę apsaugą, nepagrįstai persekiojami, kai jie vadovaudamiesi viešuoju interesu atskleidžia informaciją, įskaitant informaciją apie įtarimus dėl profesinių nusižengimų, pažeidimų, sukčiavimo ar neteisėtos veiklos, ypač kai tai susiję su elgesiu, pažeidžiančiu pagrindinius ES principus, pvz., mokesčių vengimu, mokesčių slėpimu ir pinigų plovimu;

3.  mano, kad su finansinėmis paslaugomis, apmokestinimu ir konkurencija susiję tarptautiniai susitarimai turėtų apimti informatorių apsaugos nuostatas;

4.  pabrėžia, kad reikia užtikrinti teisinį tikrumą, susijusį su informatorių apsaugos nuostatomis, nes besitęsiantis nepakankamas aiškumas ir nenuoseklus požiūris atgraso galimus informatorius nuo informacijos atskleidimo; todėl pabrėžia, kad atitinkamais ES teisės aktais turėtų būti nustatyta aiški tinkamo pranešimų apie pažeidimus tvarkymo ir veiksmingos informatorių apsaugos procedūra;

5.  primena, kad bet kuriame būsimajame norminiame akte turėtų būti atsižvelgiama į taisykles, teises ir pareigas, kurios taikomos ir daro poveikį užimtumui; taip pat pabrėžia, kad tai turėtų būti daroma konsultuojantis su socialiniais partneriais ir laikantis kolektyvinių sutarčių;

6.  ragina užtikrinti, kad toks teisės aktas garantuotų, jog įmonės, kurios, kaip įrodyta, ėmėsi atsakomųjų veiksmų prieš informatorius, negalėtų gauti ES lėšų ir sudaryti sutarčių su viešojo sektoriaus institucijomis;

7.  ragina valstybes nares parengti viešajame ir privačiajame sektoriuose taikytinos informatoriams skirtos politikos kriterijus ir rodiklius;

8.  ragina valstybes nares atsižvelgti į JT konvencijos prieš korupciją 33 straipsnį, kuriame pabrėžiamas informatorių vaidmuo užkertant kelią korupcijai ir su ja kovojant;

9.  apgailestauja, kad vos kelios valstybės narės yra įdiegusios pakankamai pažangias informatorių apsaugos sistemas; ragina tas valstybes nares, kurios savo nacionalinės teisės aktuose dar nėra įtvirtinusios tokių sistemų arba atitinkamų principų, kuo greičiau tai padaryti;

10.  pabrėžia, kad verslo studijų ir susijusių mokomųjų dalykų mokymo programose daugiau dėmesio reikia skirti verslo etikai;

11.  ragina valstybes nares ir ES institucijas skatinti pripažinimo, kad informatoriai atlieka svarbų vaidmenį visuomenėje, kultūrą, be kita ko, pasitelkiant informuotumo didinimo kampanijas; ragina Komisiją parengti išsamų planą šiuo klausimu; mano, kad būtina remti etikos kultūrą viešajame sektoriuje ir darbo vietose siekiant pabrėžti darbuotojų informuotumo apie esamus teisės aktus, susijusius su informatoriais, didinimo, bendradarbiaujant su profesinių sąjungų organizacijomis, svarbą;

12.  primygtinai ragina Komisiją stebėti valstybių narių nuostatas dėl informatorių, kad būtų galima supaprastinti geriausios patirties mainus, kurie padės užtikrinti veiksmingesnę informatorių apsaugą nacionaliniu lygmeniu;

13.  ragina Komisiją parengti visapusišką planą, pagal kurį būtų atgrasoma nuo turto perkėlimo į ES nepriklausančias šalis, kuriose saugomas korumpuotų asmenų anonimiškumas;

14.  mano, kad informatorius – bet kuris asmuo, kuris, vadovaudamasis viešuoju interesu, įskaitant ir ES viešąjį interesą, praneša arba suteikia informacijos apie nelegalų, neteisėtą, grėsmę keliantį arba žalos darantį veiksmą, viešajam interesui kenkiantį arba pavojų keliantį veiksmą, o tas pranešimas paprastai, bet ne tik, yra susijęs su informatoriaus darbo santykiais tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje, jo sutartiniais santykiais arba jo veikla profesinėse sąjungose ar asociacijose; pabrėžia, kad į šią apibrėžtį įeina asmenys, kurių nesieja tradiciniai darbdavio ir darbuotojo santykiai, pvz., konsultantai, pagal sutartį dirbantys darbuotojai, stažuotojai, savanoriai, dirbantys studentai, laikinieji darbuotojai, buvę darbuotojai, kurie turi tokių veiksmų įrodymų ir rimtą pagrindą manyti, jog pranešama informacija teisinga;

15.  mano, kad asmenims, kurių nesieja tradiciniai darbdavio ir darbuotojo santykiai, pvz., konsultantams, pagal sutartį dirbantiems darbuotojams, stažuotojams, savanoriams, studentams, laikiniesiems darbuotojams, buvusiems darbuotojams ir piliečiams, taip pat turėtų būti suteikta galimybė naudotis informavimo kanalais ir atitinkama apsauga, jei jie atskleidžia informaciją apie nelegalų, neteisėtą arba viešajam interesui kenkiantį veiksmą;

16.  pažymi, kad būtinas aiškus sprendimas, susijęs su informatoriais, dirbančiais įmonėse, kurios registruotos ES, tačiau veiklą vykdo už ES ribų;

17.  mano, kad viešojo intereso pažeidimas, be kita ko, apima korupciją, nusikalstamas veikas, teisinių pareigų pažeidimus, teismo klaidas, piktnaudžiavimą valdžia, interesų konfliktus, neteisėtą viešųjų lėšų naudojimą, piktnaudžiavimą įgaliojimais, neteisėtus finansinius srautus, grėsmę aplinkai, sveikatai, visuomenės saugumui, nacionaliniam bei pasauliniam saugumui ir privatumo bei asmens duomenų apsaugai, mokesčių vengimą, vartotojų teisių, darbuotojų teisių ir kitų socialinių teisių pažeidimus, žmogaus teisių, pagrindinių laisvių ir teisinės valstybės principų pažeidimus, taip pat veiksmus, kuriais siekiama nuslėpti bet kurią iš minėtų veikų;

18.  mano, kad bendras viešasis interesas turėtų būti viršesnis už atskleistos informacijos asmeninį pobūdį ar ekonominę vertę ir kad turi būti sudaryta galimybė atskleisti informaciją apie rimtą grėsmę viešajam interesui net ir tuo atveju, kai jai taikoma teisinė apsauga; vis dėlto laikosi nuomonės, kad su profesinių normų laikymusi susijusiai informacijai ir įslaptintai informacijai, susijusiai su nacionaliniu saugumu ir gynyba, turėtų būti taikoma speciali tvarka; mano, kad tokiais atvejais informacija turi būti pranešama kompetentingai valdžios institucijai;

19.  pabrėžia, kad visada turi būti užtikrinta veiksminga informatorių apsauga, kai informacija atskleidžiama siekiant išvengti galimos žalos bendram viešajam interesui, net jeigu atskleista informacija nesusijusi su neteisėtais veiksmais;

20.  pabrėžia, kad valstybės narės turi laikytis Europos Tarybos rekomendacijos dėl informatorių apsaugos;

21.  pabrėžia, kad informatorių vaidmuo atskleidžiant rimtus viešojo intereso pažeidimus pasitvirtina jau daugelį metų, kad jie prisideda prie demokratijos, politikos ir ekonomikos skaidrumo, visuomenės informavimo ir kad todėl reikėtų pripažinti, jog jie būtini siekiant užkirsti kelią neteisėtiems veiksmams; pabrėžia, kad informatoriai pasirodo esą pagrindinis tiriamosios žurnalistikos ir nepriklausomos spaudos informacijos šaltinis; primena, kad, siekiant išsaugoti spaudos laisvę, būtina užtikrinti šaltinių konfidencialumą; ragina valstybes nares užtikrinti, kad žurnalistų teisė neatskleisti šaltinio tapatybės būtų veiksmingai apsaugota; mano, kad žurnalistai taip pat yra pažeidžiami ir todėl turėtų naudotis teisine apsauga;

22.  pažymi, kad pastaraisiais metais kai kurios valstybės narės ėmėsi veiksmų, kuriais siekiama stiprinti informatorių teises; vis dėlto apgailestauja, kad daugelyje valstybių narių informatoriams ir toliau pradedami civiliniai ir baudžiamieji procesai, ypač tose valstybėse narėse, kuriose jų gynybos, rėmimo ir apsaugos priemonių nėra, jos nepakankamos arba nepakankamai veiksmingos; be to, nurodo, kad valstybių narių skirtumai lemia teisinį netikrumą, palankesnio teisinio reglamentavimo ieškojimą ir riziką, kad bus taikomos nevienodos sąlygos;

23.  mano, kad tinkamos informatorių apsaugos nebuvimas neigiamai veikia ES finansinių interesų apsaugą;

24.  mano, kad išsamių teisinių informatorių apsaugos nuostatų įgyvendinimas skatina kalbėjimo kultūrą ir kad informavimas turėtų būti propaguojamas kaip deramo pilietiško poelgio pavyzdys; todėl ragina valstybes nares ir ES institucijas skatinti teigiamą informatorių vaidmenį, taip pat rimtai susirūpinti dėl jų dažnai pažeidžiamos ir bejėgiškos padėties, visų pirma rengiant informuotumo didinimo ir apsaugos kampanijas ir dedant komunikacijos ir mokymo pastangas; rekomenduoja, ypač Komisijai, parengti išsamų planą šiuo klausimu; atsižvelgdamas į tai, ragina sukurti interneto svetainę, kurioje turėtų būti pateikiama naudinga informacija apie informatorių apsaugą ir būtų galima pateikti skundus; pabrėžia, kad ši interneto svetainė turėtų būti lengvai prieinama visuomenei ir joje turėtų būti užtikrinamas duomenų anonimiškumas;

25.  ragina visų pirma politikus, darbdavius ir žiniasklaidą imtis veiksmų ir pakeisti visuomenės požiūrį į informatorius atkreipiant dėmesį į jų teigiamą išankstinio perspėjimo ir atgrasymo funkciją nustatant piktnaudžiavimo ir korupcijos atvejus ir užkertant jiems kelią ir atskaitomybės funkciją sudarant galimybę visuomenei atidžiai stebėti vyriausybių ir įmonių veiklą;

26.  ragina valstybes nares imtis iniciatyvos siekiant skatinti atvirumo kultūrą darbo vietoje – nesvarbu, ar tai būtų viešasis, ar privatusis sektorius, nes taip organizacijos arba įmonės galėtų veikti laikydamosi aukštų etikos standartų, o darbuotojai įgytų pasitikėjimo kalbėti atvirai, taigi būtų galima imtis veiksmų siekiant užkirsti kelią bet kokioms grėsmėms ar žalai arba jas pašalinti;

27.  ragina valstybes nares reguliariai vertinti savo įgyvendinamų priemonių veiksmingumą atsižvelgiant į viešąją nuomonę požiūrio į informavimą apie pažeidimus ir informatorius klausimais, į tarpsektorinius aukščiausios grandies vadovų, atsakingų už pranešimų priėmimą ir nagrinėjimą, tyrimus ir į nepriklausomus informavimo apie pažeidimus darbo vietose tyrimus;

28.  ragina valstybes nares, kurios dar nėra priėmusios teisės aktų dėl informavimo apie pažeidimus, artimiausiu metu tai padaryti, taip pat ragina Komisiją apsvarstyti galimybę sukurti platformą, kad valstybės narės galėtų keistis gerąja patirtimi šioje srityje ne tik tarpusavyje, bet ir su trečiosiomis šalimis;

29.  pabrėžia, kad svarbu vykdyti mokslinius tyrimus ir keistis geriausia patirtimi, siekiant Europos lygmeniu užtikrinti geresnę informatorių apsaugą;

30.  primygtinai ragina, kad iki 2017 m. pabaigos tiek Europos Audito Rūmai, tiek Europos ombudsmeno tarnyba paskelbtų: 1) specialiąsias ataskaitas, kuriose būtų pateikiama statistika ir aiškūs duomenys apie ES institucijose, įmonėse, asociacijose, organizacijose ir kitose Sąjungoje registruotose įstaigose nustatytus informavimo apie pažeidimus atvejus; 2) tolesnius atitinkamų institucijų veiksmus, susijusius su atskleistais atvejais, remiantis dabartinėmis Komisijos gairėmis ir taisyklėmis; 3) kiekvieno tyrimo, pradėto gavus informatorių pateiktą informaciją, išvadas; 4) kiekvienu atveju numatytas informatorių apsaugos priemones;

Pranešimų teikimo mechanizmas

31.  pažymi, jog tai, kad nėra aiškiai nustatytų apsaugos ir saugaus pranešimo būdų ir galbūt nėra tolesnių priemonių yra viena iš kliūčių informatorių veiklai ir tai gali atgrasyti informatorius nuo pranešimų teikimo ir dėl to kai kurie informatoriai informacijos neteikia; reiškia susirūpinimą dėl į informatorius nukreiptų atsakomųjų veiksmų ir jiems daromo spaudimo, kai šie kreipiasi į ne tą asmenį ar subjektą savo organizacijos viduje;

32.  mano, kad reikia sukurti nuoseklią ir patikimą sistemą, kuri leistų teikti pranešimus organizacijoje, kompetentingoms valdžios institucijoms ir už organizacijos ribų; laikosi nuomonės, kad taikant tokią sistemą būtų lengviau įvertinti pagal ją pateikto pranešimo patikimumą ir pagrįstumą;

33.  ragina Komisiją išnagrinėti sistemą, kuri leistų pranešti informaciją organizacijoje ir už jos ribų; pabrėžia, kad, norint tai padaryti, reikėtų nustatyti aiškias, teisingas ir sąžiningas procedūras, kuriomis būtų užtikrinamas visapusiškas tiek informatoriaus, tiek įtariamo pažeidėjo pagrindinių ir įstatymu numatytų teisių paisymas; mano, kad darbdaviai turėtų būti skatinami nustatyti vidaus pranešimų teikimo procedūras ir kad kiekvienoje organizacijoje turėtų būti nepriklausomas ir nešališkas asmuo ar subjektas, kuriam būtų pavesta rinkti informaciją; mano, kad darbuotojų atstovai turėtų dalyvauti paskiriant šį atsakingą asmenį; pabrėžia, kad pranešimą gavęs asmuo turėtų imtis reikiamų veiksmų kiekvienu konkrečiu atveju ir per pagrįstą laiką pranešti informatoriui apie tuos veiksmus;

34.  mano, kad kiekviena organizacija turėtų nustatyti aiškius informavimo kanalus, kuriais informatoriai galėtų teikti pranešimus savo organizacijoje; pabrėžia, kad kiekvienas darbuotojas turėtų būti informuojamas apie tą pranešimų teikimo procedūrą, kurią taikant turėtų būti užtikrinamas pranešimo konfidencialumas ir jo išnagrinėjimas per pagrįstą laikotarpį; pabrėžia, kad informatorius turi išsaugoti galimybę kreiptis į atitinkamas viešąsias institucijas, nevyriausybines organizacijas arba žiniasklaidą, ypač tais atvejais, kai negaunamas teigiamas atsakymas iš organizacijos, kai pranešimas organizacijos viduje arba kompetentingai valdžios institucijai pakenktų pranešimo veiksmingumui arba kai informatoriui iškyla pavojus ar būtinybė skubiai pranešti turimą informaciją;

35.  primena, kad visuomenė turi teisę gauti informaciją apie bet kokį pažeidimą, kuriuo kenkiama viešajam interesui, ir atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad informatorius visada turi turėti galimybę viešai atskleisti informaciją apie nelegalų, neteisėtą arba viešajam interesui kenkiantį veiksmą;

36.  primena, kad savo 2017 m. vasario 14 d. rezoliucijoje dėl informatorių vaidmens saugant ES finansinius interesus, taip pat įtrauktas raginimas ES institucijoms pradėti taikyti visas priemones, būtinas informacijos šaltinių konfidencialumui apsaugoti, bendradarbiaujant su visomis reikiamomis nacionalinėmis institucijomis, ir todėl ragina sukurti administruojamą interneto svetainę, kurioje visiškai konfidencialiai galėtų būti teikiami skundai;

37.  mano, kad pranešimas už organizacijos ribų, taip pat tiesiogiai visuomenei, neperėjus vidaus etapo negali būti pagrindas informaciją laikyti negaliojančia, vykdyti persekiojimą ar atsisakyti suteikti apsaugą; mano, kad ši apsauga turėtų būti suteikiama nepriklausomai nuo pasirinkto informavimo kanalo ir remiantis atskleista informacija ir tuo, kad informatorius turėjo rimtą pagrindą manyti, jog faktai teisingi;

Pranešimo atveju suteikiama apsauga

38.  reiškia susirūpinimą dėl informatoriams kylančio pavojaus darbo vietoje, visų pirma dėl darbdavio ir jo naudai dirbančių arba jo vardu veikiančių asmenų tiesioginių arba netiesioginių atsakomųjų veiksmų rizikos; pabrėžia, kad šie atsakomieji veiksmai dažniausiai pasireiškia atskirtimi, sulėtėjusia arba sustojusia profesine karjera ar netgi atleidimu, taip pat priekabiavimo atvejais; pabrėžia, kad šie atsakomieji veiksmai stabdo informatorių veiklą; mano, kad reikia nustatyti apsaugos nuo atsakomųjų veiksmų priemones; laikosi nuomonės, kad už atsakomuosius veiksmus turėtų būti baudžiama ir taikomos veiksmingos sankcijos; pabrėžia, kad pripažinus asmenį informatoriumi turėtų būti imtasi priemonių jam apsaugoti, jam taikytos atsakomosios priemonės turėtų būti panaikintos ir atlyginta visa patirta žala ir nuostoliai; laikosi nuomonės, kad šios nuostatos turėtų būti įtrauktos į Komisijos pasiūlymą dėl horizontalaus pobūdžio informatorių apsaugos direktyvos;

39.  mano, kad informatoriai turėtų turėti galimybę pateikti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užkirsti kelią atsakomiesiems veiksmams, pvz., atleidimui iš darbo, kol bus gauti oficialūs bet kokio administracinio, teisminio arba kito proceso rezultatai;

40.  pabrėžia, kad asmens teisė į saviraiškos laisvę neturėtų būti ribojama jokiais darbo santykiais ir kad nė vienas asmuo neturėtų būti diskriminuojamas dėl to, kad pasinaudojo šia teise;

41.  primena, kad bet kuriame būsimajame norminiame akte turėtų būti atsižvelgiama į taisykles, teises ir pareigas, kurios taikomos ir daro poveikį užimtumui; taip pat pabrėžia, kad tai turėtų būti daroma įtraukiant socialinius partnerius ir laikantis kolektyvinių sutarčių;

42.  pabrėžia, kad informatoriams ir jų šeimos nariams, taip pat visiems jiems padedantiems asmenims, kurių gyvybei arba saugumui kyla grėsmė, turi būti suteikiama tinkama ir veiksminga fizinės, moralinės ir socialinės neliečiamybės apsauga ir kad jie turi būti apsaugoti ekonominiu požiūriu, taikant kuo aukščiausią konfidencialumo lygį;

43.  pabrėžia, kad tokios apsaugos priemonės taikomos ir tuo atveju, kai informatorius praneša apie veiklą, kurioje dalyvauja valstybės narės;

44.  pažymi, kad tiriamosios žurnalistikos atstovai ir nepriklausoma spauda dažnu atveju lieka vieniši dėl galimo visokeriopo spaudimo ir dėl šios priežasties būtina juos apsaugoti nuo visų formų bandymų įbauginti;

45.  siūlo, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis laukdami civilinio proceso baigties turėtų galėti pasinaudoti asmenys, nukentėję nuo atsakomųjų veiksmų už tai, kad pateikė viešojo intereso pranešimą arba atskleidė informaciją, ypač darbo netekimo atvejais;

46.  smerkia ribojančio persekiojimo praktiką, kai imamasi arba grasinama imtis teisinių veiksmų prieš informatorių siekiant ne įgyvendinti teisingumą, o privesti prie savicenzūros ar finansinio, dvasinio ar psichologinio išsekimo; mano, kad už tokį piktnaudžiavimą procesu turėtų būti taikomos bausmės ir baudžiamosios sankcijos;

47.  primena, kad esama pavojaus, jog informatoriams gali būti pradėtas baudžiamasis ir civilinis procesas; pabrėžia, kad teismo proceso atveju informatoriai dažnai yra silpnoji šalis; todėl mano, kad esant įtarimų, kad prieš informatorių imtasi atsakomųjų veiksmų, darbdavys turi įrodyti, jog tie veiksmai nėra susiję su informatoriaus pateiktu pranešimu; mano, kad apsauga informatoriui turėtų būti suteikiama remiantis atskleista informacija, o ne informatoriaus ketinimu; vis dėlto pabrėžia, kad informatorius turi būti pateikęs informaciją, kuri, jo nuomone, yra teisinga; laikosi nuomonės, kad konfidencialumas turi būti užtikrintas viso proceso metu ir kad informatoriaus tapatybė be jo sutikimo neturi būti atskleista; pabrėžia, kad už tapatybės konfidencialumo atskleidimą be informatoriaus sutikimo turėtų būti taikomos bausmės ir baudžiamosios sankcijos;

48.  mano, kad informatoriai dėl pateiktų pranešimų neturėtų būti persekiojami pagal baudžiamosios, civilinės ar administracinės teisės nuostatas ar susilaukti drausminių nuobaudų;

49.   mano, kad informatoriams suteikta galimybė pateikti anonimišką pranešimą galėtų sudaryti sąlygas perduoti informaciją, apie kurią kitomis sąlygomis nebūtų pranešta; šiuo klausimu pabrėžia, kad reikia nustatyti aiškiai reglamentuotus anonimiško pranešimo nacionalinei ar ES nepriklausomai įstaigai, kuriai pavesta priimti pranešimus, patikrinti jų patikimumą, sekti atsakus į pranešimus ir teikti patarimus informatoriams, taip pat ir skaitmeninėje aplinkoje, būdus ir aiškiai nustatyti, kokiais atvejais šie anonimiško pranešimai būdai taikomi; pabrėžia, kad informatoriaus asmens tapatybė ir bet kokia informacija, iš kurios būtų galima jį atpažinti, neturėtų būti atskleista be jo sutikimo; mano, kad už anonimiškumo pažeidimą turėtų būti taikomos sankcijos;

50.  pabrėžia, kad asmuo neturėtų prarasti apsaugos tik dėl to, kad jis padarė vertinimo klaidą arba numanoma grėsmė viešajam interesui nepasitvirtino, jei teikdamas pranešimą jis turėjo rimtą pagrindą manyti, jog informacija teisinga; primena, kad melagingų kaltinimų atveju juos pateikę asmenys turėtų atsakyti už tai ir neturėtų naudotis informatoriams suteikiama apsauga; pabrėžia, kad bet kuriam asmeniui, kuriam buvo tiesiogiai arba netiesiogiai pakenkta pranešus arba atskleidus netikslią arba klaidinančią informaciją, turėtų būti suteikiama teisė imtis veiksmingų teisės gynimo priemonių nuo kenkėjiškų arba užgaulių pranešimų;

51.  primena, kad svarbu parengti priemones, kurias taikant būtų uždrausti bet kokie atsakomieji veiksmai – nesvarbu, ar tai būtų netiesioginis atleidimas, ar netiesiogiai taikomos priemonės; primygtinai ragina valstybes nares susilaikyti ir nekriminalizuoti informatorių veiksmų atskleidžiant informaciją apie neteisėtą veiklą arba pažeidimus, kenkiančius arba keliančius pavojų viešajam interesui;

52.  primena, kad bet kokiu atveju ir Sąjungos institucijos, ir valstybės narės turi tinkamai taikyti galiojančius ES teisės aktus ir juos aiškinti taip, kad viešojo intereso labui veikiantiems informatoriams būtų suteikta kuo didesnė apsauga; pabrėžia, kad informatorių apsauga jau yra pripažinta svarbiu veiksmingo ES teisės aktų taikymo užtikrinimo mechanizmu; todėl ragina valstybes nares nekriminalizuoti informatorių, kurie atskleidžia informaciją viešojo intereso labui, veiksmų;

Parama informatoriams

53.  pabrėžia viešųjų institucijų, profesinių sąjungų ir pilietinės visuomenės organizacijų vaidmenį remiant informatorius ir jiems padedant imtis veiksmų savo organizacijoje;

54.  pabrėžia, kad informatoriai ir jiems padedantys asmenys susiduria ne tik su profesine, bet ir su asmenine, psichologine, socialine bei finansine rizika; mano, kad prireikus turėtų būti numatyta psichologinė pagalba, kad specializuota teisinė pagalba turėtų būti suteikiama informatoriams, kurie paprašo jos ir kuriems trūksta išteklių, kad socialinė ir finansinė pagalba turėtų būti suteikiama informatoriams, tinkamai pagrindusiems jos poreikį, ir kaip apsaugos priemonė, jei prieš informatorių pradedamas civilinis arba baudžiamasis procesas, laikantis nacionalinės teisės ir praktikos; priduria, kad turėtų būti numatyta atlyginti bet kokią žalą, informatoriaus patirtą dėl jo pranešimo;

55.  šiuo požiūriu atkreipia dėmesį į tai, jog Europos ombudsmenė Parlamente yra pažymėjusi, kad ketina išnagrinėti galimybę sukurti tokį organą Ombudsmeno tarnyboje, ir primygtinai ragina Komisiją apsvarstyti, ar būtų įmanoma šias užduotis patikėti Europos ombudsmeno tarnybai, kuri jau dabar kompetentinga tirti skundus dėl pažeidimų ES institucijose;

56.  ragina valstybes nares ir ES institucijas bendradarbiaujant su visomis atitinkamomis institucijomis parengti ir taikyti visas būtinas priemones siekiant apsaugoti informacijos šaltinių konfidencialumą, kad būtų išvengta bet kokių diskriminuojamųjų veiksmų ar grėsmių, taip pat nustatyti skaidrius informavimo kanalus ir įsteigti nepriklausomas nacionalines ir ES įstaigas, kurios būtų atsakingos už informatorių apsaugą, ir išnagrinėti galimybes skirti joms specialų jų išlaikymui skirtą finansavimą; taip pat ragina sukurti ES centrinę instituciją, kuri būtų atsakinga už veiksmingą informatorių ir jiems veikti padedančių asmenų apsaugą, remiantis modeliu, kuris jau taikomas nacionalinių duomenų apsaugos institucijų sistemoje;

57.  ragina Komisiją, kad minėtos priemonės būtų veiksmingos, parengti priemones, kuriomis visų pirma būtų siekiama užtikrinti apsaugą nuo nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo, ekonominių sankcijų ir diskriminacijos;

58.  ragina valstybes nares įkurti nepriklausomas įstaigas, kurios disponuotų pakankamais biudžeto ištekliais bei derama kompetencija ir turėtų reikiamų specialistų, kurioms būtų pavesta priimti pranešimus, patikrinti jų patikimumą, sekti atsakus į pranešimus ir teikti patarimus informatoriams, ypač tais atvejais, kai negaunama teigiamo atsakymo iš organizacijos, taip pat nukreipti juos, kad jie gautų reikiamą finansinę paramą, ypač tarpvalstybiniais atvejais arba atvejais, tiesiogiai susijusiais su valstybėmis narėmis arba ES institucijomis; siūlo, kad šios įstaigos skelbtų metinę gautų pranešimų ir jų išnagrinėjimo ataskaitą, laikydamosi vykstančių galimų tyrimų konfidencialumo;

59.  pabrėžia, kad reikėtų apsvarstyti galimybę suteikti galimybę nemokamai naudotis informacija ir konfidencialiomis konsultacijomis asmenims, ketinantiems pateikti viešojo intereso pranešimą arba atskleisti informaciją apie nelegalius arba neteisėtus veiksmus, kurie kenkia arba kelia pavojų viešajam interesui; pabrėžia, kad turėtų būti nustatytos įstaigos, galinčios teikti tokią informaciją ir konsultacijas, ir suteikta galimybė plačiajai visuomenei susipažinti su jų kontaktiniais duomenimis;

60.  pabrėžia, kad informatoriams turi būti užtikrinamos ne tik visos apsaugos priemonės, bet ir konkrečiai užtikrinamas jų priėmimas, apgyvendinimas ir saugumas valstybėje narėje, kuri nėra sudariusi ekstradicijos sutarties su tuos veiksmus įvykdžiusia šalimi; ragina Komisiją tais atvejais, jeigu ES ir kaltinamoji trečioji šalis yra sudariusios ekstradicijos sutartį, vadovaujantis SESV 67 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl ES prieglobsčio politikos, veikti pagal savo kompetenciją ir imtis visų reikalingų saugumo priemonių dėl šių informatorių, nes jie patiria ypač didelį atsakomųjų veiksmų pavojų šalyse, kurių neteisėtus veiksmus ar sukčiavimą yra atskleidę;

61.  ragina Komisiją pasiūlyti panašią įstaigą, kuri disponuotų pakankamais biudžeto ištekliais bei derama kompetencija ir turėtų reikiamų specialistų, įkurti ES lygmeniu pavedant jai koordinuoti valstybių narių veiksmus, visų pirma tarpvalstybiniais atvejais; mano, kad ši ES įstaiga taip pat turėtų turėti galimybę priimti pranešimus, patikrinti jų patikimumą, teikti privalomas rekomendacijas ir patarti informatoriams, kai valstybės narės ar nacionalinių įstaigų pasiūlytas atsakas akivaizdžiai yra netinkamas; siūlo, kad ši įstaiga skelbtų metinę gautų pranešimų ir jų išnagrinėjimo ataskaitą, laikydamasi vykstančių galimų tyrimų konfidencialumo; mano, kad Europos ombudsmeno įgaliojimai galėtų būti išplėsti įtraukiant šią funkciją;

62.  mano, kad, pranešimą pripažinus rimtu, turėtų būti atliekamas tyrimas ir imamasi reikiamų priemonių; mano, kad atliekant tyrimą informatoriai taip pat turėtų turėti galimybę paaiškinti savo skundą ir pateikti papildomos informacijos arba įrodymų;

63.  ragina valstybes nares parengti viešajame ir privačiajame sektoriuose taikytinos informatorių politikos duomenis, gaires ir rodiklius;

64.  ragina ES institucijas, vadovaujantis naujų Tarnybos nuostatų 22b straipsniu, atsižvelgti į 2014 m. liepos 24 d. Ombudsmeno pranešimą, parengtą savo iniciatyva, kuriame visos ES įstaigos raginamos patvirtinti informavimo apie pažeidimus mechanizmus ir teisės aktus dėl informavimo, tiesiogiai grindžiamus Ombudsmeno tarnybos vidaus taisyklėmis; pakartoja, kad yra pasiryžęs patvirtinti tokias nuostatas;

65.  mano, kad informatoriai taip pat turėtų turėti teisę peržiūrėti su jų informacijos atskleidimu susijusio tyrimo išvadomis ir jas pakomentuoti;

66.  ragina ES institucijas ir kitas ES įstaigas rodyti pavyzdį nedelsiant imant taikyti Europos ombudsmeno gaires; ragina Komisiją visapusiškai ir savo, ir ES agentūrų atžvilgiu taikyti savo gaires dėl informatorių apsaugos vadovaujantis 2012 m. Tarnybos nuostatais; ragina Komisiją, siekiant užtikrinti informatorių apsaugą, veiksmingai bendradarbiauti ir koordinuoti veiklą su kitomis institucijomis, įskaitant Europos prokuratūrą;

67.  atkreipia dėmesį į tai, jog reikia geresnės informacijos apie įmonių pažeidimus teikimo sistemos, kuri papildytų nacionalinius informacijos centrus EBPO rekomendacijų daugiašalėms įmonėms klausimais ir kurią naudojant būtų siekiama pagerinti tų centrų veiksmingumą;

68.  pabrėžia, kad informatorių iškeltų klausimų tyrimai turėtų būti atliekami nepriklausomai ir per kuo trumpesnį laiką, taip pat apsaugant asmenų, kurie gali būti susieti su konkrečiu informacijos atskleidimo atveju, teises; pabrėžia, kad tiek informatorius, tiek bet kuris su konkrečiu informacijos atskleidimo atveju susijęs asmuo turėtų turėti galimybę pateikti papildomus argumentus ir įrodymus vykstant tyrimui ir būti nuolat informuojami apie veiksmus, kurių imtasi atskleidus informaciją;

69.  teigiamai vertina tai, kad Komisija pagaliau sukūrė kanalą, kuriuo naudodamiesi informatoriai gali pranešti arba atskleisti informaciją apie konkurenciją ir kartelių susitarimus, tačiau pabrėžia, kad būtina supaprastinti procedūras, ir primygtinai teigia, kad kanalų neturėtų būti per daug;

o
o   o

70.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

(1) Priimti tekstai, P8_TA(2015)0408. (2) Priimti tekstai, P8_TA(2016)0310. (3) OL C 208, 2016 6 10, p. 89. (4) Priimti tekstai, P8_TA(2015)0457. (5) Priimti tekstai, P8_TA(2017)0022. (6) https://www.unodc.org/documents/treaties/UNCAC/Publications/Convention/08-50027_F.pdf (7) Žr., pvz., jo 2016 m. liepos 6 d. rezoliuciją dėl sprendimų dėl mokesčių ir kitų panašaus pobūdžio ar poveikio priemonių ir jo 2015 m. gruodžio 16 d. rezoliuciją su rekomendacijomis Komisijai dėl pelno mokesčio politikos skaidrumo, koordinavimo ir konvergencijos didinimo Sąjungoje.