Europos Parlamento Pirmininko Martin Schulz inauguracijos kalba

Strasbūras -
17-01-2012
Internal Policies and EU Institutions

Gerbiamosios ponios ir gerbiamieji ponai, mielos kolegės ir mieli kolegos,

dėkoju Jums už tokius įspūdingus rezultatus.

Iki šių rinkimų daugeliui iš Jūsų buvau šio Parlamento kitos frakcijos pirmininkas. Man didelė garbė tai, kad šiandien vis dėlto pasitikėjote manimi. Dirbsiu iš visų jėgų, kad neprarasčiau Jūsų pasitikėjimo ir suteikčiau mūsų Parlamentui svarų balsą! Parlamento pirmininko pareigas norėčiau eiti taip, kad tie, kurie mane šiandien išrinko, galėtų didžiuotis savo pasirinkimu, o tie, kurie manęs nerinko, būtų maloniai nustebinti.

Būsiu visų narių Pirmininkas ir ginsiu jų teises!

Dėkoju Jums, Pirmininke J. Buzekai. Jūs buvote pirmasis ES institucijų vadovas, suformuotas Rytų Europos laisvės judėjimo, ir taip tapote demokratijos pergalės simboliu.

Nuolankiai pradedu eiti šias pareigas. Europa išgyvena audringus laikus. Daugeliui Europos žmonių tai sunkūs laikai. Mano tėvai dar tos kartos, kurios leitmotyvas – mūsų vaikai ateityje gyvens geriau. Ir mes gyvename geriau! Tačiau jau negalime būti tikri, kad mūsų vaikai kada nors gyvens taip gerai, kaip mes. Dėl ekonominės krizės daugelyje šalių padidėjo skurdas, o nedarbo, ypač jaunimo, mastas tapo itin didelis. Europos gatvėse jis protestuoja prieš ekonominę sistemą, kurioje keletas asmenų savinasi pelną, o nuostoliai užkraunami visuomenei, prieš sistemą, kurioje, susidaro įspūdis, anoniminės reitingų agentūros galingesnės už demokratiškai išrinktas vyriausybes ir parlamentus. Ši pasitikėjimo politika ir politinėmis institucijomis krizė kelia grėsmę ir tikėjimui Europos projektu. Mums turėtų būti aišku, kad Europos žmonės mažiau domisi institucinėmis diskusijomis, jiems labiau rūpi vaikų, darbo vietų, pensijų ateitis, socialinis teisingumas. Jiems svarbūs sveiki maisto produktai ir švari aplinka. Ir turėtume į tai įsiklausyti!

Čia yra ta vieta, kurioje atstovaujama žmonių interesams. Čia dirba Europos žmonių atstovai. Dėl to sakau: piliečiai ir pilietės, kurie per tiesioginius rinkimus pasitikėjo mumis, dabar tikisi, kad ginsime jų interesus. Žinau, kad visi kolegos laiko save žmonių užtarėjais, ir tuo didžiuojuosi. Dėkoju Jums visiems už tai!

Pirmą kartą nuo Europos Sąjungos sukūrimo jos žlugimas tampa realia galimybe. Jau daug mėnesių Sąjunga skuba iš vieno aukščiausiojo lygio susitikimo krizės klausimais į kitą. Sprendimus, kurie susiję su mumis visais, vyriausybių vadovai priima už uždarų durų. Mano nuomone, taip europinėje politikoje grįžtama į padėtį, iš kurios, manėme, jau seniai išeita: tai primena 19 amžiuje vykusio Vienos kongreso laikotarpį. Tuo metu pagrindinis principas buvo be demokratinės kontrolės nieko nepaisant apginti nacionalinius interesus.

Pokario Europoje, priešingai – buvo svarbus blaivus suvokimas, kad mūsų interesai neatskiriami nuo mūsų kaimynų interesų, supratimas, kad ES nėra nulinės sumos žaidimas, kuriame vienas turi pralaimėti, kad laimėtų kitas. Yra visiškai priešingai: arba visi pralaimėsime, arba visi laimėsime. Paprasčiausia taisyklė yra Bendrijos principas. Tai ne techninė sąvoka, o Europos Sąjungos esmė!

Ką tai konkrečiai reiškia? Įveikti konfliktus pasitelkus dialogą ir ieškant sutarimo. Vadovautis ne stipresniojo teise, o solidarumu ir demokratija. Siekti mažų ir didelių valstybių, Šiaurės ir Pietų, Rytų ir Vakarų interesų pusiausvyros ir teikti pirmenybę bendrai gerovei, o ne pavieniams interesams.

Šis daug dešimtmečių buvęs įprastas ir sėkmingas bendrijos projektas nukentėjo.

Per pastaruosius dvejus metus pasikeitė ne tik požiūris į problemas, bet ir problemų sprendimo būdas. Sprendžiant klausimus per aukščiausiojo lygio susitikimus, vyriausybės vadovų susitikimams prarandant svarbą ir pasitikint vien tik jais, į sprendimų priėmimo procesus beveik neįtraukiama vienintelė tiesiogiai išrinkta Bendrijos institucija – Europos Parlamentas. Iš esmės ir nacionaliniai tautos atstovai tampa tik padėjėjais vykdytojais. Jiems belieka tik perimti Briuselio kamarėlėje priimtus vyriausybių susitarimus.

Nepakankamai parlamentiniu lygmeniu įteisintos politikos rezultatus piliečiai laikys Briuselio diktatu. Už tai sumokės visa ES: tai gera terpė priešiškumui, nukreiptam prieš Europą.

Ir Europos Parlamentas nesiruošia stebėti viso to sudėjęs rankas!

Tą, kas mano, kad galima pasiekti didesnės Europos integracijos mažinant parlamentinę galią, kviečiu į kovą!

Tarpvalstybinis susitarimas dėl fiskalinės sąjungos yra pirmasis bandymas. Vykstant deryboms mūsų Parlamento atstovai, kurie reikalavo biudžeto drausmę sieti su augimu ir užimtumu, kol kas neturėjo jokių galimybių laimėti. Vis dėlto būtent tokios išmintingos pusiausvyros tikisi mūsų piliečiai! Dar ir todėl vykstant Europos vadovų susitikimams turime sėsti prie derybų stalo!

Europa yra vertybių bendrija. Iš šalių kandidačių reikalaujame griežtai laikytis Kopenhagos kriterijų. Parlamentas turi siekti, kad būtų savaime suprantama, jog ir valstybės narės turi gerbti demokratiją, pagrindines teises ir laisves ir jas taikyti. Tas, kas nesilaiko Pagrindinių teisių chartijos vertybių, sulauks mūsų pasipriešinimo. Šiuo klausimu mes, kaip Parlamentas, esame priėmę įsipareigojimą.

Savo kaip Parlamento, vienos iš trijų pagrindinių ES institucijų pirmininko, užduotimi laikau pasipriešinimą šiai vis dar populiariai tendencijai koncentruotis į aukščiausiojo lygio susitikimus ir renacionalizavimui. Noriu prisidėti prie to, kad Parlamentas, kaip demokratijos ir prieštaringų diskusijų apie ES politikos kryptį vieta, taptų regimesnis ir girdimesnis. Turime suteikti savo žodžiams daugiau svorio.

Svarbiausia bus lygiomis teisėmis derėtis su Taryba: nesvarbu, ar tai finansinė programa, žemės ūkio, žuvininkystės ar regioninės politikos reforma, kova su klimato kaita, finansų rinkų teisės aktai, teisingumas ir vidaus reikalai, ar prekybos politika.

Lisabonos sutartis įsigaliojo prieš dvejus metus, jos galimybių mes, kaip žmonių atstovai, dar toli gražu neišnaudojome. Pasinaudoti savo tikraisiais įgaliojimais – prireikus eiti į konfliktus– turi būti bendras mūsų tikslas. Siekiant, kad Parlamentas taptų regimesnis, būtina kritiškai išnagrinėti ir per pirmąjį svarstymą sudaromus susitarimus.

Visa tai gali būti veiksminga tik tokiu atveju, jei namie patys laikysimės tvarkos. Remiamas administracijos, pasirūpinsiu, kad Parlamento organai ir visi nariai turėtų tokias sąlygas, kokių reikia, norint kuo geriau vykdyti savo, kaip įstatymų leidėjo, užduotis.

Nebūsiu patogus pirmininkas. Būsiu pirmininkas, kuris, jei reikės, išsikovos vykdomosios valdžios pagarbą Parlamentui, kuris kovos, jei kils pavojus piliečių interesams. Pirmininkas, kuris atstovaus tvirtiems nariams, kurie gina piliečių interesus! Pirmininkas, kuris padarys viską, kad atgautų žmonių pasitikėjimą Europos vienijimosi procesu ir vėl pažadintų susižavėjimą Europa!

 

Gerbiamieji nariai,

daug žmonių rizikavo gyvybe, per daug jų prarado ją, kad iškovotų parlamentines teises ir galias. Pirmasis laisvai išrinktas Tuniso konstitucinės asamblėjos pirmininkas Mustapha Ben Jaffa drauge su kolegomis, kurie kaip tik įgyja pirmąją parlamentinę patirtį, stebi Europos parlamentus ir patį Europos Parlamentą. Libijoje, kur despotas kariavo prieš savo tautą, ES pirmoji atidarė savo ambasadą ir taip suteikė vilties, žmonėms, patekusiems sunkią padėtį. Skiriant Sacharovo premiją savo susižavėjimu Europos vertybėmis mus sujaudino drąsi jauna tinklaraštininkė ir narsus M. al Kaddafi priešininkas. Artimuosiuose Rytuose mūsų visų vis klausia, kaip pavyko, kad Europoje priešai tapo draugais, ir kaip mes, nors ir buvo nacionalinių, religinių ir pasaulėžiūros skirtumų, sugebėjome suartėti į vieną Europą. Kuo labiau tolstama nuo Europos, tuo geresnės nuomonės apie ją.

Dirbkime drauge, kad susigrąžintume šį Europos vienybės žavesį!

Europos idėja pakeri. Idėja, kuri kilo kaip 20-ojo amžiaus antrosios pusės atsakas šio amžiaus pirmajai pusei. Kaip atrodė šio amžiaus pirmoji pusė? Neapykanta, didžiųjų valstybių politika, kurstymas prieš kitus, neapykanta žmonėms, Pirmojo pasaulinio karo apkasai ir Stalino gulagai. Didžiausias civilizacijos istorijos nuosmukis – Aušvico dujų kameros. Antroje 20-ojo amžiaus pusėje Europos susivienijimas ir bendros Europos institucijos atnešė Europai ilgiausią istorijoje gerovės ir taikos laikotarpį. 1989 m. krito geležinė uždanga. Buvo suvienyta Vokietija. 2004 ir 2007 m. buvusios Varšuvos pakto valstybės įstojo į ES ir žemynas, kuris 40 metų buvo dirbtinai suskaidytas, vėl atgavo savo kultūrinę ir politinę vienybę. Koks sėkmingas projektas! Kodėl nebemokame juo didžiuotis? Kodėl leidžiame blogai kalbėti apie šį nepakartojamą istorinį laimėjimą?

 

Gerbiamosios ponios ir gerbiamieji ponai,

mano senelis kovojo Pirmajame pasauliniame kare. Po 20 metų mano tėvas išėjo į karą, per kurį nusikalstamas Hitlerio režimas paskandino pasaulį liepsnose. Aš užaugau trijų valstybių pasienio mieste, kuriame žmonės turėjo laukti ilgose eilėse prie sienos, jei norėjo aplankyti savo kaimynus Belgijoje ir Olandijoje.

Karą ir badą įveikėme. Atvėrėme sienas. Draudžiame rasizmą ir neapykantą kitataučiams. Šiandien gyvename laisvoje, atviroje Europoje. Europoje, kuri gali didžiuotis savo kultūros įvairove.

Parenkime šią Europą 21-ajam amžiui, kad ji vėl galėtų pažadėti jaunajai kartai, jog bus ekonomiškai stipri, socialiai teisinga, laisva ir demokratinė Europa Tėvynė.

Dėkoju Jums už dėmesį.