PRANEŠIMAS dėl moterų vaidmens Turkijos visuomeniniame, ekonominiame ir politiniame gyvenime
21.6.2005 - (2004/2215(INI))
Moterų teisių ir lyčių lygybės komitetas
Pranešėjas: Emine Bozkurt
EUROPOS PARLAMENTO TEISĖKŪROS REZOLIUCIJOS PROJEKTAS
dėl moterų vaidmens Turkijos visuomeniniame, ekonominiame ir politiniame gyvenime
Europos Parlamentas,
- atsižvelgdamas į 2004 m. spalio 6 d. reguliarią 2004 m. Europos Komisijos ataskaitą ir rekomendacijas dėl Turkijos pažangos rengiantis narystei (KOM(2004)0656 - C6-0148/2004)[1] bei jos 2004 m. gruodžio 15 d. rezoliuciją[2] dėl šios ataskaitos,
- atsižvelgdamas į 2004 m. gruodžio 17 d. Europos Tarybos sprendimą pradėti derybas su Turkija dėl narystės Europos Sąjungoje,
- atsižvelgdamas į Bendrijos acquis moterų teisių ir lyčių lygybės srityje,
- atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,
- atsižvelgdamas į Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pranešimą (A6-0175/2005),
A. kadangi Turkija derybas dėl narystės Europos Sąjungoje (ES) pradės nuo 2005 m. spalio 3 d.,
B. kadangi Konvencija dėl visų moterų diskriminacijos formų panaikinimo (CEDAW)[3] yra sudėtinė tarptautinės teisės dalis ir turi viršenybę prieš nacionalinę Turkijos teisę, kaip pripažįstama Turkijos Konstitucijos 90 straipsnyje; ir kadangi Turkija nuo 1985 m. yra šios Konvencijos, o nuo 2002 m. – jos papildomo protokolo šalis,
C. kadangi Bendrijos acquis priėmimas yra privalomas kandidatėms, norinčioms prisijungti prie Europos Sąjungos,
D. kadangi moterų teisės ir lyčių lygybė yra Bendrijos acquis,
E. kadangi paskutinės teisinės reformos moterų teisių srityje Turkijoje nuėjo ilgą kelią įgyvendinant acquis, nors šių reformų ir pokyčių įgyvendinimas bei rezultatų pasiekimas praktikoje išlieka pagrindinė problema,
F. kadangi pažanga teisės srityje dabar turi būti praktiškai įgyvendinta ir naujasis Baudžiamasis kodeksas dar neįsigaliojo, tačiau turėtų įsigalioti 2005 m. birželio 1 d.,
G. kadangi reguliarioji Europos Komisijos ataskaita dėl Turkijos pažangos rengiantis narystei[4] moterų padėties požiūriu išskiria šias pagrindines problemas: smurtą prieš moteris, ypač namuose, ir nusikaltimus dėl garbės bei tradicijos nusikaltimus, aukštą neraštingumo lygį, mažą moterų skaičių parlamente ir vietos institucijose, menką moterų dalyvavimą bei diskriminavimą darbo rinkoje,
H. kadangi moterų problemos yra ypač rimtos miesto, kaimo ir neturtinguose Turkijos regionuose, taip pat migracija ir su ja susijusios problemos, pvz., skurdas, ir vidaus miesto prieštaravimai blogina moterų padėtį, kurią dar labiau apsunkina vyraujanti patriarchalinės visuomenės struktūra,
I. kadangi 2003–2004 m. šimtai kankinimo atvejų buvo pateikti Turkijos vyriausybės struktūroms ir žmogaus teisių organizacijoms ir kadangi 2003 m. ES valstybės narės priėmė daugiau nei 2000 Turkijos gyventojų (tarp jų daug moterų) prieglobsčio prašymų,
J. kadangi dėl ekonominių, socialinių ir kultūrinių poreikių plėtros integruotos strategijos stokos, kurdų moterys kenčia nuo seniai susikaupusių problemų (pvz., neraštingumo, prastos sveikatos, skurdo, atskirties ir t. t.),
K. kadangi esama negatyvios moterų diskriminacijos padėtis kartais geriausiai pataisoma laikinomis pozityvios diskriminacijos priemonėmis, kaip rekomenduoja CEDAW, ir būtini moterų vaidmens pavyzdžiai įtakingose ir sprendimų priėmimo pareigybėse, įskaitant ir aukšto lygio pareigybes,
L. kadangi Turkijos Vyriausybė dar nebaigė derybų su Europos Komisija dėl dalyvavimo kovai su smurtu prieš moteris skirtoje Daphne II programoje ir nėra linkusi savarankiškai daryti jokio finansinio įnašo,
M. kadangi UNICEF įvertino, jog kiekvienais metais nuo 600 000 iki 800 000 mokyklinio amžiaus mergaičių šeimos draudžia eiti į mokyklą arba nėra infrastruktūros, leidžiančios joms lankyti veikiančias mažas kaimo mokyklas,
N. kadangi labai trūksta tikslių duomenų apie moterų padėtį Turkijoje, ypač duomenų apie smurtą prieš moteris, ir esami duomenys dar neapima visų su moterų teisėmis susijusių problemų,
O. kadangi moterų dalyvavimas Turkijos darbo rinkoje nuolatos mažėja,
P. kadangi moterų politinis aktyvumas Turkijoje yra itin žemas ir moterys sudaro tik 4,4 proc. Parlamento ir 1 proc. vietos asamblėjų narių, taip pat jų dalyvavimas ekonominių ir politinių sprendimų priėmimo organuose yra nežymus,
Q. kadangi ekonominė moterų nepriklausomybė yra būtina jų gebėjimui ginti savo teises,
R. kadangi Turkijoje, kur gyvena maždaug 70 mln. gyventojų, tėra 14 prieglaudų, skirtų smurto aukomis tapusioms moterims, ir nors Turkijos įstatymas siūlo menkas galimybes, pvz., įsteigti prieglaudas visose savivaldybėse, kuriose gyvena daugiau nei 50000 gyventojų, net ir šios nėra įgyvendintos,
S. kadangi 2005 m. kovo 5 d. Stambule policija panaudodama smurtą nutraukė demonstraciją, kuri buvo susijusi su Tarptautine moters diena.
1. pabrėžia, kad pagarba žmogaus teisėms, įskaitant moterų teises, yra sine qua non narystei Europos Sąjungoje, ir kviečia Europos Komisiją įtraukti moterų teisių klausimą į derybų su Turkija darbotvarkę taip, kad jam būtų suteikta didelė svarba;
2. pabrėžia, kad Turkijos vyriausybė privalo išsaugoti ir, jei reikia, įsteigti civilinę vedybų ir gimimų registraciją, kad būtų užtikrintos visų vyrų ir moterų teisės į pilietybę ir galimybės visais aspektais įgyvendinti jų žmogaus teises, tokias kaip švietimo ir sveikatos priežiūros prieinamumas;
3. giria Turkijos Vyriausybę ir Parlamentą už paskutines teisines Konstitucijos, Civilinio, Baudžiamojo ir Darbo kodeksų reformas, susijusias su moterų padėtimi, išreiškia savo susirūpinimą dėl pažangos taikant ir įgyvendinant teisės aktus moterų teisių srityje stokos bei tikisi, kad konkrečios priemonės, programos ir projektai lyčių problemų srityje bus įgyvendinti, taip pat bus tęsiama teisės aktų įgyvendinimo stebėsena, pvz., reguliariai atliekant lyčių poveikio vertinimą;
4. giria Turkijos vyriausybę už paskutinius teisinius pokyčius, kuriais už nužudymą dėl garbės numatomas įkalinimas iki gyvos galvos ir suteikiama teisė bausti bendrininkus ir netiesioginius bendrininkus; giria ir pritaria vedybinio prievartavimo pripažinimui nusikaltimu, ragina Europos Sąjungos valstybių narių vyriausybes sekti šiuo pavyzdžiu;
5. pabrėžia svarbą visapusiškai ir veiksmingai įgyvendinti naujuosius įstatymus ir ragina Turkijos valdžią užtikrinti, kad Generalinis direktoratas dėl moterų padėties turėtų aiškius įgaliojimus ir pakankamai lėšų bei darbuotojų;
6. ragina Turkijos vyriausybę vykdyti būtinas reformas, susijusias su šalies mažumų ir jų orumo apsauga, ir tinkamai jas įgyvendinti, ypač Pietryčių Turkijos kurdų bendruomenės, kur moterų teisių padėtis vis dar kelia rūpesčių (pvz., neraštingumas, socialinė ir profesinė atskirtis, skurdas); ragina Turkijos valdžią bendradarbiauti su kurdų regionų merais, sudaryti ir remti siekiamas lygias galimybes ir moterų teisių programas;
7. pabrėžia, kad vyriausybė su Generalinio direktorato pagalba ir bendradarbiaudama su moterų NVO turi laikytis, visiškai politiškai įsipareigodama, holistinio požiūrio bei nustatytų kokybinių ir kiekybinių tikslų, siekdama užtikrinti moterų teises, kuriomis būtų visapusiškai gerbiamos ir pripažįstamos moterų žmogaus teisės kaip asmenų teisės, nepaisant jų tradicinio žmonos ir motinos vaidmens, ir pabrėžia, kad Vyriausybei reikia įgyvendinti lyčių lygybės principą Konstitucijos 10 straipsnyje nustatyta tvarka, skatinti moterų problemų ir jų teisių apsaugos suvokimą bei suformuoti lyčių biudžetą nacionaliniu ir vietos lygmenimis ir nuolat inicijuoti bei plėtoti projektus, susijusius su moterų teisėmis;
8. pripažįsta teigiamą vaidmenį, kurį atliko pilietinė visuomenė vykdant paskutiniąsias teisines reformas, ir pripažįsta, kad demokratiniams pokyčiams pasiekti reikia informuoti ir mobilizuoti visus politikus, pilietinę visuomenę, religines bendruomenes ir žiniasklaidą;
9. ragina Europos Komisiją ir Turkijos vyriausybę pripažinti moterų teisių organizacijų, kaip vyriausybės partnerių, vaidmenį ir jas remti bei skirti joms pakankamą finansavimą ir užtikrinti jų nepriklausomumą pagal Europos Sąjungos praktiką;
10. kviečia Turkijos vyriausybę tęsti prasmingą dialogą su pilietine visuomene, esant galimybei – bendradarbiauti ir konsoliduoti šį bendradarbiavimą, remiantis oficialiomis ir ilgalaikėmis struktūromis ir institucijomis ir įtraukti NVO į derybų procesą dėl ES narystės;
11. pabrėžia būtinybę plėtoti struktūrinį bendradarbiavimą tarp Turkijos ir Europos Sąjungos NVO, pavyzdžiui, kuriant tokių organizacijų pasikeitimo ir dvynių programas;
12. konstatuoja, kad ES 2007–2014 m. finansinėje perspektyvoje Turkijos NVO turi būti suteiktas pakankamas finansavimas Europos demokratijos ir žmogaus teisių iniciatyvos kontekste;
13. kviečia Europos Komisiją stojimo strategijos trečiojo ramsčio pagrindu ir bendradarbiaujant su Turkijos vyriausybe inicijuoti ir remti diskusijas Turkijos visuomenėje apie moterų teises, smurtą, neraštingumą, teisę į mokslą, ypač didelį dėmesį skiriant diskusijų organizavimui kaimo vietovėse;
14. smerkia perdėtą policijos pajėgų darbuotojų jėgos naudojimą demonstracijose ir sveikina neseną vyriausybės pasižadėjimą laikytis 2004 m. rugpjūčio 17 d. Vidaus reikalų ministerijos aplinkraščio dėl galimo neproporcingo saugumo pajėgų jėgos naudojimo prevencijos ir bausmės už tai; ragina valdžią didinti suvokimą apie moterų teises ir rengti mokymus, kaip nurodyta šios rezoliucijos 15 dalyje;
15. mano, kad moterų teisų apsauga vis dar nepakankama, ypač tuomet, kai kalbama apie smurtą prieš moteris, ir ragina vyriausybę skirti daugiau dėmesio įstatymų įgyvendinimui, be kita ko, nedelsiant įkuriant prieglaudas, remiant pilietinės visuomenės iniciatyvas ir organizuojant tinkamą finansavimą iš nacionalinių ir savivaldybių biudžetų tiek vyriausybinėms, tiek NVO prieglaudoms, taip pat privalomus mokymus apie lyčių lygybę ir smurtą valstybės tarnautojams, policijai, teismams ir sveikatos bei švietimo personalui;
16. kviečia Turkijos vyriausybę keisti Savivaldybių įstatymą dėl prieglaudų Nr. 5215 tam, kad būtų privaloma įkurti daugiau prieglaudų visose savivaldybėse, turinčiose daugiau kaip 50000 gyventojų, užtikrinti, jog visos prieglaudos bus statomos ir išlaikomos laikantis tarptautinių standartų, ir padėti bei paremti NVO, suteikiančias tokias prieglaudas ir panašias priemones;
17. pripažįsta, kad Turkija jau pradėjo įgyvendinti teisės aktus ir pripažįsta jau sudarytus individualius projektus; taip pat pripažįsta Komisijos teigiamą vaidmenį rengiant šiuos projektus;
18. Ragina Turkijos vyriausybę įsteigti daugiau vaikų darželių, siekiant skatinti moterų darbą;
19. kaip pirmąjį žingsnį sveikina neseną vyriausybės pareiškimą, kad iki 2005 m. pabaigos papildomai bus atidarytos maždaug 5 prieglaudos;
20. ragina Turkijos Vyriausybę dalyvauti programoje Daphne II, skirtoje kovai su smurtu prieš moteris;
21. smerkia poligamijos, priverstinių vedybų, tradicijos nusikaltimų ir nusikaltimų dėl garbės bei, apskritai, smurto prieš moteris atvejus ir reikalauja, kad Turkijos Vyriausybė ir kabineto nariai bei parlamento nariai individualiai imtųsi tų pačių veiksmų, ieškotų būdų užkirsti kelią tokiems nusikaltimams ir dalyvautų bei organizuotų kampanijas, supažindinančias visuomenę su šiomis problemomis, remtų finansiškai NVO kampanijas dėl šių problemų;
22. ragina vyriausybę imtis priemonių aukų nuo smurto ir liudininkų saugumui užtikrinti teismo proceso metu smurto prieš moteris atvejais;
23. pritaria tam, kad nesavanoriškas nekaltybės ir lyties patikrinimas būtų laikomas nusikaltimu, pažymi išimtis, kurias numato teismo nutartis, bet pabrėžia, kad ir esant tokioms nutartims aptariamos moters sutikimas yra būtinas;
24. kviečia vyriausybę suteikti tinkamą sveikatos priežiūrą ir teisinę pagalbą bei apsaugą moterims, kurios tapo smurto aukomis arba rizikuoja jomis tapti, taip pat įsteigti specialias telefono pagalbos linijas, kad moterys galėtų informuoti apie smurto atvejus ir prašyti pagalbos;
25. giria Turkiją už teisinius pokyčius, kurie numato įkalinimą iki gyvos galvos už nužudymus dėl garbės ir leidžia bausti nužudymų dėl garbės bendrininkus, giria už vedybinio išžaginimo pripažinimą nusikaltimu, ir ragina Turkijos vyriausybę užtikrinti, kad įstatymuose numatytos kriminalinės bausmės būtų veiksmingai taikomos; ragina Europos Sąjungos valstybes nares kovoti su nusikaltimais dėl garbės;
26. kviečia Europos Komisiją vykdyti ir remti nepriklausomas, išsamias studijas, ypač tas, kurios susijusios su neraštingumo lygiu moterų tarpe ir smurto prieš moteris atvejais ir problemomis dėl moterų darbo jėgos ir smurto prieš moteris atvejais, ypač buitiniu smurtu ir nusikaltimais dėl garbės, siekiant skatinti valdžios institucijas imtis būtinų priemonių;
27. ragina Turkiją, kuri yra Jungtinių Tautų CEDAW ir jos papildomo protokolo šalis, ratifikuoti Europos žmogaus teisų konvencijos[5] papildomą protokolą Nr. 12, kuris skirtas užkirsti kelią diskriminacijai;
28. siūlo įvesti privalomą kvotų sistemą, suderinus ją su „užtrauktuko“ principu rinkiminiuose sąrašuose, kaip geriausią galimą būdą moterų dalyvavimui Turkijos politikoje trumpuoju laikotarpiu pagerinti, siūlo atitinkamai pakeisti reikalingus Turkijos įstatymus;
29. kviečia Turkijos politines partijas išplėsti moterų vaidmenį bendroje partijos hierarchijoje, o ne tik Moterų skyriuose, suteikti joms vadovaujantį vaidmenį organizacinėje struktūroje ir didinti suvokimą apie moterų dalyvavimo politiniame gyvenime svarbą, ieškoti ir mokyti moteris atlikti politines funkcijas bei tiki, kad šioms politinėms partijoms būtų naudinga bendradarbiauti su Europos politinėmis partijomis, kurios gali pasiūlyti keitimąsi patirtimi ir nuomonėmis;
30. džiaugiasi pasiūlymu Turkijos Parlamente įsteigti Moterų teisių ir lyčių lygybės komitetą, turintį teisėkūros įgaliojimus, ragina kuo greičiau priimti reikalingus įstatymus ir kviečia šį komitetą palaikyti nuolatinius ryšius su Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komitetu;
31. ragina Turkijos Parlamentą užtikrinti, kad yra moterų tarp Parlamento narių, deleguotų ES ir Turkijos bendrame parlamentiniame komitete;
32. pakartoja savo reikalavimą, kad Turkijos valdžia dėtų daugiau pastangų, siekdama užtikrinti moterų teises į mokslą ir jog moterims, kurių galimybes šviestis riboja šeima ar jų socialinė arba kultūrinė aplinka, būtų pranešta apie jų teises; siūlo Turkijos vyriausybei garantuoti teisę į pradinį ir vidurinį išsilavinimą, didinti finansinę pagalbą tėvams, ypač kaimo ir neturtingose vietovėse, siekiant skatinti juos šviesti vaikus ir, be viso to, dukteris; atsižvelgia į aukštą moterų neraštingumo lygį;
33. ragina Turkijos vyriausybę imtis būtinų priemonių, ypač kaimo ir neturtingose vietovėse, kovojant su neraštingumu, ypač organizuojant informavimo ir supažindinimo su švietimo svarba ir galimo jo įnašo į ekonomiką ir visuomenę kampanijas, ypač pabrėžiant mergaičių švietimą ;
34. mano, kad lyčių klausimui jautrios švietimo sistemos ir mergaičių, kurių šeimos paprastai gyvena atokiose vietovėse, privalomojo dalyvavimo skatinimas padės gerinti socialinius standartus ir didinti visuomenės suvokimą apie lyčių problemas, todėl ragina sukurti lyčių klausimui jautrią švietimo sistemą, šiuo tikslu peržiūrint švietimo medžiagą pagal CEDAW 5 straipsnį ir ragina vyriausybę užtikrinti, kad mergaitės ir berniukai būtų šviečiami moterų teisių ir lyčių lygybės klausimais;
35. ragina Komisiją ir Turkijos vyriausybę pradėti žiniasklaidos (TV ir radijo) kampanijas, atkreipiant dėmesį į pagarbos moterų teisėms svarbą ir teigiamą poveikį visuomenei bei darbo vietoms;
36. pabrėžia, kad Turkija privalo visiškai laikytis Bendrijos teisyno vienodo atlyginimo, lygių galimybių ir vienodo požiūrio į vyrus ir moteris profesiniame gyvenime principų, taip pat pagerinti moterų galimybes patekti į darbo rinką ir gauti visą gyvenimą trunkantį mokymą imantis tokių priemonių, kaip kova su diskriminavimu ir darbo bei šeimyninio gyvenimo suderinamumo užtikrinimas;
37. ragina Turkijos vyriausybę teikti informaciją apie moterų, dirbančių tvarkant šeimos verslą, žemės ūkyje arba nelegaliai, teisių padėtį;
38. ragina Turkijos vyriausybę skatinti mokyklų, asociacijų ir kitų organų mainus ir suburti jaunus skirtingų lyčių Europos ir Turkijos asmenis;
39. kviečia Komisiją bei Turkijos vyriausybę ir toliau kurti bei remti moterų darbo ir užimtumo projektus, įskaitant NVO sukurtus projektus, ir ragina Turkijos vyriausybę įgyvendinti su moterų užimtumu susijusius nacionalinius planus, kaip šiuo metu daroma Europos Sąjungos valstybėse narėse;
40. ragina Europos Sąjungos ir Turkijos profesines sąjungas ir kitus socialinius partnerius bendradarbiauti siekiant didinti moterų dalyvavimą Turkijos darbo rinkoje ir suteikti joms galimybes užimti vadovaujančias pozicijas įvairiuose darbo rinkos sektoriuose;
41. pabrėžia savo ketinimą atidžiai stebėti moterų padėtį Turkijoje, šiuo klausimu kasmet rengti ataskaitas pasitelkus į pagalbą Moterų teisų ir lyčių lygybės komitetą bei įpareigoja Komisiją elgtis taip pat;
42. ragina Komisiją savo pirmojoje 2005 m. gruodžio mėn. ataskaitoje dėl reformų spartos, skirtoje Europos Tarybai, kurioje taip pat bus aptarta derybų pažanga,sistemiškai ir išsamiai aprašyti iki dabar pasiektą pažangą keičiant ir įgyvendinant teisės aktus, skirtus moterų teisėms remti;
43. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai, Europos Tarybos generaliniam sekretoriui ir Turkijos vyriausybei bei parlamentui.
EXPLANATORY STATEMENT
In preparing her draft report, the rapporteur has been in regular contact and has had in-depth discussions with a whole range of interested parties in Turkey and the European Union, both in public and private. This work has included:
- an exchange of views between Ambassador Demiralp, Permanent Representative of Turkey with the European Union, and the members of the Committee on Women's Rights and Gender Equality of the European Parliament on the 25th of November 2004
- a visit with members of the Women's Rights Committee to the exhibition ´Women in Turkey - Mothers, Sultanas and Goddesses´ in the BOZAR on the 6th of January 2005
- an exchange of views with the European Commission's enlargement team for Turkey on the 27th of January 2005
- a delegation visit of the Women's Rights Committee to Turkey, including discussions with the Turkish Parliament, the Prime Minister, the Minister of Women's Issues, the Minister of Justice and Trade Union representatives, visits to Universities and local projects as well as exchanges of views with several women's rights organizations; the visit took place from the 31st of January to the 2nd of February 2005
- a public hearing on the issue of women's rights in Turkey in the European Parliament on the 16th of March 2005
- conducting an exchange of views between the Turkish Minister for Women's issues, Güldal Aksit, and the European Commissioner for Employment and Gender Equality, Vladimir Spidla on the 16th of March 2005
The rapporteur regrets that the rules of the European Parliament made it impossible for the delegation to Turkey to also visit the rural areas, but hopes that having met with representatives from these areas has helped to obtain a full and complete picture of the situation in the whole of Turkey. The rapporteur recommends that on a future occasion special permission be granted to extend a delegation trip beyond the three days officially allowed for.
Civil society
The relationship between NGOs and the Turkish government has not always been a very easy one. It is for that reason that this report stresses the importance of an open attitude of cooperation between civil society and the government. This includes allowing NGOs and others the right to demonstrate. Since there was much public outcry after the excessive use of force during a demonstration in Istanbul on the 6th of March 2005, the rapporteur has found it opportune to include in this explanatory statement a short overview of the incident, based on preliminary findings by the European Commission's delegation in Turkey. On the basis of these findings the report condemns the excessive use of force but welcomes the government's pledge to punish the perpetrators and prevent any reoccurrence.
On Sunday the 6th of March the Turkish police in Istanbul violently dispersed a demonstration which was organized in the light of International Women's Day. On that day there were several demonstrations linked to International Women's Day. The one that was forced to disperse was prohibited at the site where it took place and consisted of men and women, not women only. All the other demonstrations went on without any incidents. Already in 2004 the Turkish Minister of the interior issued a memorandum which stated clearly that disproportional use of force by the police is strictly forbidden and should be punished. Following the events and the reaction of both the European public and the European institutions the Turkish authorities have started an investigation and have relieved six policemen of their duties pending this investigation.
Violence against women
Although there exists very little reliable, accurate and independent data on violence against women in Turkey, the rapporteur wishes to share with you the following from existing research, which helps illustrate the size of the problem, but in no way pretends to give a full and complete picture of the situation. Because of this lack of data this report requests the European Commission to undertake and support independent prevalence studies.
Existing research[1] tells the following:
Between 1990 - 1996, 1259 women were interviewed of which 88.2% said that they were living in a violent environment and 68% said that they had been beaten.
According to men, 34 percent of married women were subjected to violence by their spouses in 1995.
Almost all women living in slum areas in Ankara in 1995 had experienced domestic violence.
58% of women in east and south-east Anatolia reported having experienced a physical assault in 1998.
23% of high and middle income women had been assaulted or beaten by their husbands in 1998.
86.1% of the victims of domestic violence are women.
39.2% of women agree that a husband is justified in beating his wife; 63% of young women between the ages of 15 and 19 agree that beating can be justified.
Political participation of women
Political participation of women in Turkey remains worryingly low. NGOs and female politicians alike call for the introduction of quota systems. There is a legal debate on whether article 10 of the new Turkish Constitution, which obliges the government to ensure the equal treatment of men and women, allows for such measures of what is called positive discrimination. The rapporteur is of the opinion that either this article should be interpreted as not prohibiting the adoption of measures which seek to reverse existing inequality, such as quota systems for the elections, or the article should be changed to explicitly allow for such measures. Either way, this report underlines that the dramatically low figures of women's participation in Turkish politics justifies such measures.
Education
More than half a million girls do not attend school each year even though in Turkey it is mandatory to get education for at least 8 years. There are several reasons for this. Families do not attach enough importance to girls getting an education. Especially in the South East the number of girls not attending school is disproportionately large. Regional conflicts have destabilized society in this region. Many families are afraid to send their children to school due to the insecurity surrounding transport. The government has set up a programme together with UNICEF which provides children with safe transport. It is estimated that around 700.000 children will be transported in this way. This is part of the plan to get 100% of children in school by the year 2010. This also includes rewarding the poorest families for registering their children with a school, giving more for girls than for boys. Education is crucial in order to get the illiteracy rate in Turkey down (currently about 25% among women), which in turn is crucial in order to allow women to participate in the labour market and in politics.
Participation of women in the labour market
According to studies by the European Foundation for the Improvement of Living and Working Conditions only 27% of women in Turkey currently participates in the labour market, whereas in 1998 this was still 35%. Legislation and the availability of childcare infrastructures have already been improved and the European Commission has several projects which seek to improve the number of women who are gainfully employed, such as vocational training programmes and programmes supporting women entrepreneurs. The fact that the number of women in the labour force is still dropping is therefore worrying and surprising since in some areas women are doing very well, with around 30% of lawyers, academics and doctors being women. It may be partly explained by migration from rural areas to urban areas and the relatively high participation of women in the so-called informal sector, but the rapporteur believes that it is also still due to negative public perception of women in the labour force. Trade unions could play an important role in organizing women already in the labour force and those seeking to be gainfully employed, so that it becomes easier for women to take part in the labour market. In this light this report also calls for the cooperation between trade unions in the European Union and those in Turkey.
Commitment of the Turkish Government
Once the Turkish government acknowledges that something has to be done about a specific problem, things start changing quickly. This report has to be seen as an appeal to the Turkish government to recognize that women in Turkey face severe problems in their everyday lives, in the family, in society, in the workforce and in the political sphere. A lot has been done on paper, but this now needs to be put in practice. Implementation of current legislation and the effective protection of women's rights by the Turkish authorities, as well as having respect for and giving substantial support to NGOs is a necessity if Turkey wants to become a member of the European Union. The ball is now in the court of the government, and it is up to the former soccer player and now Prime Minister, Erdogan, to do something with it.
- [1] This data was provided by the UNFPA delegation in Turkey.
PROCEDŪRA
|
Pavadinimas |
Moterų vaidmuo Turkijos visuomeniniame, ekonominiame ir politiniame gyvenime | ||||||||||||
|
Procedūros numeris |
|||||||||||||
|
Pagrindas Darbo tvarkos taisyklėse |
45 straipsnis | ||||||||||||
|
Atsakingas komitetas |
FEMM | ||||||||||||
|
Nuomonę teikiantis(-ys) komitetas(-ai) Paskelbimo per plenarinį posėdį data |
AFET |
|
|
|
| ||||||||
|
Nuomonė(-s) nepareikšta(-os) |
AFET |
|
|
|
| ||||||||
|
Glaudesnis bendradarbiavimas |
|
|
|
|
| ||||||||
|
Į pranešimą įtrauktas(-i) pasiūlymas(-ai) dėl rezoliucijos(-ų) |
|
|
| ||||||||||
|
Pranešėjas(-ai) |
Emine Bozkurt |
| |||||||||||
|
Pakeistas(-i) pranešėjas(-ai) |
Emine Bozkurt |
| |||||||||||
|
Svarstymas komitete |
20.4.2005 |
26.5.2005 |
|
|
| ||||||||
|
Priėmimo data |
26.5.2005 | ||||||||||||
|
Galutinio balsavimo rezultatai |
Už: Prieš: Susilaikė: |
27 0 4 | |||||||||||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai |
Emine Bozkurt, Hiltrud Breyer, Maria Carlshamre, Věra Flasarová, Lissy Gröner, Zita Gurmai, Anneli Jäätteenmäki, Rodi Kratsa-Tsagaropoulou, Pia Elda Locatelli, Angelika Niebler, Siiri Oviir, Doris Pack, Marie Panayotopoulos-Cassiotou, Christa Prets, Marie-Line Reynaud, Amalia Sartori, Eva-Britt Svensson, Britta Thomsen, Anna Záborská | ||||||||||||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai |
Véronique De Keyser, Mary Honeyball, Karin Jöns, Christa Klaß, Zuzana Roithovį, Feleknas Uca | ||||||||||||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai (178 straipsnio 2 dalis) |
Alejandro Cercas, Alexandra Dobolyi, Ioannis Gklavakis, Manolis Mavrommatis, Zita Pleštinskį, José Javier Pomés Ruiz, Andreas Schwab, | ||||||||||||
|
Pateikimo data – A6 |
10.6.2005 |
A6-0175/2005 | |||||||||||