PRANEŠIMAS dėl žmogaus teisių ir demokratijos išlygos Europos Sąjungos susitarimuose

23.1.2006 - (2005/2057(INI))

Užsienio reikalų komitetas
Pranešėjas: Vittorio Agnoletto

EUROPOS PARLAMENTO TEISĖKŪROS REZOLIUCIJOS PROJEKTAS

dėl žmogaus teisių ir demokratijos išlygos Europos Sąjungos susitarimuose

(2005/2057(INI))

Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 3, 6, 11 ir 19 straipsnius ir į EB sutarties 177, 300 ir 310 straipsnius,

–   atsižvelgdamas į 2004 m. vasario 12 d. EP rezoliuciją dėl ES veiklos žmogaus teisių ir demokratijos srityje su Viduržemio jūros regiono partneriais intensyvinimo[1],

–  atsižvelgdamas į 2002 m. balandžio 25 d. EP rezoliuciją dėl Komisijos komunikato Tarybai ir Europos Parlamentui dėl ES vaidmens skatinant žmogaus teises ir demokratizaciją trečiosiose šalyse (KOM(2001)0252)[2],

–  atsižvelgdamas į 1996 m. rugsėjo 20 d. EP rezoliuciją dėl Komisijos komunikato dėl demokratijos principų ir žmogaus teisių įtraukimo į susitarimus tarp Bendrijos ir trečiųjų šalių (KOM(1995)0216)[3],

–  atsižvelgdamas į ankstesnes savo rezoliucijas dėl žmogaus teisių pasaulyje: 2005 m. balandžio 28 d.[4], 2004 m. balandžio 22 d.[5], 2003 m. rugsėjo 4 d.[6], 2002 m. balandžio 25 d.[7], 2001 m. liepos 5 d.[8], 2000 m. kovo 16 d.[9], 1998 m. gruodžio 17 d.[10], 1996 m. gruodžio 12 d.[11], 1995 m. balandžio m. 26 d.[12], 1993 m. kovo 12 d.[13], 1991 m. rugsėjo 12 d.[14], 1989 m. sausio m. 18 d.[15], 1987 m. kovo 12 d.[16], 1985 m. spalio 22 d.[17], 1984 m. gegužės 22 d.[18] ir 1983 m. gegužės 17 d.[19],

–  atsižvelgdamas į partnerystės susitarimą, kurį 2000 m. birželio 23 d. Kotonu pasirašė ir 2005 m. birželio 25 d. Liuksemburge pataisė Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno valstybės ir Europos Sąjunga,

–  atsižvelgdamas į 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją;

–  atsižvelgdamas į pasiūlymą dėl Tarybos reglamento, įsteigiančio Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūrą (KOM(2005)0280);

–   atsižvelgdamas į Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją (1948 m.) ir kitas JT žmogaus teisių priemones, būtent į Pilietinių ir politinių teisių (1966 m.) ir Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių (1966 m.) paktus, Konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo (1965 m.), Konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (1979 m.), Konvenciją prieš kankinimą, kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (1985), Vaiko teisių konvenciją (1989 m.), Vienos pasaulinės žmogaus teisių konferencijos baigiamąją deklaraciją ir veiksmų programą (1993 m.) ir JT deklaraciją dėl žmogaus teisių gynėjų (1998 m.),

–  atsižvelgdamas į Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) parengtas konvencijas,

–  atsižvelgdamas į 2003 m. patvirtintas JT normas dėl transnacionalinių korporacijų ir kitų verslo įmonių atsakomybės žmogaus teisių srityje, kurios susieja tuos standartus su specialiais verslo sektoriaus įsipareigojimais žmogaus teisių srityje,

–  atsižvelgdamas į visus Europos Sąjungos ir trečiųjų šalių susitarimus,

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą ir į Tarptautinės prekybos komiteto ir Vystymosi komiteto nuomones (A6-0004/2006),

A. kadangi turi būti palaikomas ir skatinamas žmogaus teisių – ne tik pilietinių, bet ir ekonominių, socialinių bei kultūrinių teisių – visuotinumas, individualumas ir nedalomumas, ir kadangi Europos Sąjunga turi toliau kurti šiam tikslui skirtas naudingas priemones,

B.  kadangi demokratijos, teisinės valstybės, pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms principų plėtra ir stiprinimas yra bendrosios užsienio ir saugumo politikos visuotinis uždavinys ir privalo būti sudėtinė Europos Sąjungos išorės politikos dalis,

C. kadangi pastangos skatinti pagarbą žmogaus teisėms ir demokratijai, kurios yra ES užsienių santykių politikos pagrindiniai uždaviniai, žlugs, jeigu esminiams principams nebus teikiamas reikiamas prioritetas, atsižvelgiant į saugumo, ekonominius ir politinius interesus,

D. pažymėdamas, kad Europos Sąjunga rimtų ir nuolatinių žmogaus teisių ir demokratinių principų pažeidimų atveju privalo greitai ir veiksmingai reaguoti ir kad tai daugeliu atvejų neįvyko, nepaisant objektyvaus žmogaus teisių ir demokratijos principų įvertinimo trečiosiose šalyse,

E.  kadangi žmogaus teisių ir demokratijos išlygos teisiškai įpareigojamas pobūdis turėtų paversti ją svarbia Europos politikos priemone skatinant pagrindines teises ir kadangi, praėjus 10 metų po to, kai ji buvo pirmą kartą įrašyta, dabar laikas įvertinti, kaip ji buvo įgyvendinama ir kaip ją galima patobulinti,

F.  kadangi išlyga buvo įtraukta į daugiau nei 50 susitarimų ir taikoma daugiau nei 120 šalių; kadangi toliau išlyga yra ne vien tik priemonė, kurią ES taikys skatindama pagrindines teises, ir kadangi visa Europos užsienio politika, atsižvelgiant į jos politinę, ekonominę ir prekybos dedamąją, turi būti grindžiama pagrindinių demokratijos principų skatinimu,

G. dėl to pabrėždamas 2000 m. birželio mėn. pasirašyto Kotonu susitarimo su Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno valstybėmis (AKR) svarbą, kuriame Europos Bendrijos įrašytos demokratijos išlygos statusas buvo pakeltas iki „pagrindinio EB susitarimų su trečiosiomis šalimis elemento“ ir kuri dabar yra pagrįsta pagarba žmogaus teisėms, demokratiniams ir teisinės valstybės principams, taip pat geru valdymu ir skaidriu viešųjų reikalų tvarkymu,

H. kadangi daugelyje susitarimų su besivystančiomis šalimis ir sektorių susitarimuose, pvz., susitarimuose dėl tekstilės, žemės ūkio ir žuvininkystės, ši išlyga vis dar neįrašyta,

I.   kadangi žmogaus teisių klausimas turi būti svarbi derybų įgaliojimo, suteikto Tarybos ir Komisijos išorės susitarimams, dalis ir kadangi procedūra, skirta šiam derybų įgaliojimui apibrėžti, turėtų būti skaidresnė;

J.   kadangi Europos Parlamentas, prieš įsigaliojant susitarimui, turi duoti sutikimą, bet jo sutikimo, inicijuojant konsultacijas arba iš dalies sustabdant susitarimą, nereikia ir kadangi tai mažina jo politinį ir institucinį vaidmenį,

K. pabrėždamas, kad pilietinė visuomenė ir tarptautinė žmogaus teisių NVO sistema turi daug kuo prisidėti prie ES ir trečiosios šalies demokratijos išlygos kūrimo, įgyvendinimo ir vertinimo procedūros,

L.  yra įsitikinęs, kad Europos Sąjunga turi sukurti naujas žmogaus teisių ir demokratijos išlygos taikymo procedūras ir kriterijus, kurie valstybėms turi būti taikomi be išimčių, nepaisant jų išsivystymo lygio,

M. kadangi žmogaus teisių išlyga taikoma tiek Europos Sąjungai, tiek trečiajai šaliai, bet kadangi išlygos abipusiškumo dimensija nėra visiškai panaudojama,

N. dar kartą pakartodamas, kad humanitarinė pagalba nelaimės atveju turi būti toliau neįtraukiama į „negatyvaus“ žmogaus teisių išlygos taikymo sritį dėl pagrindinio žmonių solidarumo principo,

1.  sveikina Europos Bendrijos bendrąją praktiką nuo 1992 m. įtraukti žmogaus teisių ir demokratijos išlygas (jas sudaro vadinamosios „pagrindinės dalies išlyga“ ir „nevykdymo išlyga“) į jos tarptautinius susitarimus;

2.  ragina užtikrinti daugiau skaidrumo įgyvendinant demokratijos išlygą – ES išorės politikos pagrindą – ir didesnį Europos parlamento dalyvavimą; pabrėžia, kad sankcijos negali būti taikomos šalių, kuriose esama žmogaus teisių pažeidimų požiūriu, jos turi būti taikomos paties nusikaltimo požiūriu;

3.  mano, kad, pasirašydama tarptautinį susitarimą su trečiąja šalimi, į kurį įtraukta žmogaus teisių išlyga, Sąjunga siekia užtikrinti, kad kalbamoji trečioji šalis laikytųsi tarptautinių žmogaus teisių standartų po to, kai sutartis pasirašoma;

4.  pabrėžia, kad viena iš priežasčių, kodėl išlyga netaikoma besąlygiškai, yra jos per daug bendro pobūdžio formuluotė, kadangi joje nėra išsamiai apibrėžtos „teigiamos“ ir „neigiamos“ intervencijos, remiantis ES ir trečiosios šalies bendradarbiavimu, taip perduodant bendrų reikalavimų dėl žmogaus teisių valdymą Tarybai ir valstybėms narėms;

5.  nepaisant to, sveikina eksperimentinį demokratijos išlygos, paminėtos Kotonu susitarimo su AKR šalimis 9 ir 96 straipsniuose, taikymą, kai dėl rimtų žmogaus teisės pažeidimų su kai kuriomis AKR šalimis netgi buvo laikinai sustabdytas ekonominės ir prekybos bendradarbiavimas – taip buvo parodytas Europos Sąjungos apsisprendimas ir patikimumas; ragina toliau tęsti šį eksperimentą ir kaip standartą įtraukti jį į ES ir trečiosios šalies susitarimus;

6.  pabrėžia, kad Kotonu susitarime politinis ir teisinis demokratijos išlygos turinys yra veiksmingai išreikštas ir kad konsultavimosi ir pasikeitimo informacija mechanizmai, taikomi iki laikino dvišalio bendradarbiavimo sustabdymo, yra išsamiai apibrėžti;

7.  pritaria naujo išlygos modelio projekto, patikslinančio galiojančią vadinamojo „2 straipsnio“ formuluotę, pateikimui, kad Europos žmogaus teisių politika susitarimuose su trečiosiomis šalimis būtų nuoseklesnė, veiksmingesnė ir skaidresnė; tekste turėtų būti atsižvelgta į šiuos principus:

a)  demokratijos, žmogaus teisių, įskaitant mažumų teises, teisinės valstybės ir gero valdymo principų plėtros skatinimas yra dvišalio ir / arba daugiašalio bendradarbiavimo tikslas; tai taikoma tiek susitarimų su ekonomiškai besivystančiomis, tiek susitarimų su išsivysčiusiomis šalimis atžvilgiu;

b)   teikiant tų teisių teisinę formuluotę, šalys ypač turi atsižvelgti į savo tarptautinius įsipareigojimus ir pasirašytas sutartis; turi būti aiškiai pabrėžta, kad šalys privalo atitikti normas, kurios sudaro susitarimo pagrindinę išlygą; ypač šalys privalo įsipareigoti skatinti 1948 m. JT žmogaus teisių konvencijoje, dviejose JT konvencijose dėl pilietinių ir politinių teisių ir ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių išdėstytas pagrindines teises, taip pat tarptautiniu mastu pripažįstamas JT paktus ir teisės normas, susijusias su jus cogens;

pabrėžia, kad santykiuose su trečiosiomis šalimis bei demokratinių principų ir žmogaus teisių skatinimo per „demokratijos išlygą“ plotmėje Europos Sąjunga susiduria su būtinybe atkreipti ypatingą dėmesį į lyčių lygybės ir moterų teisių politikos įgyvendinimą;

pabrėžia, kad pagal Europos sutartis santykiuose su trečiosiomis šalimis bei demokratinių principų ir žmogaus teisių skatinimo per „demokratijos išlygą“ plotmėje Europos Sąjunga įsipareigoja kovoti su bet kokia diskriminacija seksualinės orientacijos pagrindu arba su neįgaliųjų žmonių teisių pažeidimais;

c)  šalys, apibrėždamos su atskirais sektoriais susijusias teises, kurias bendradarbiaujant reikėtų skatinti, turėtų atsižvelgti į tas JT konvencijas, kurios yra joms privalomos, ir jos specialių agentūrų konvencijas, ypač į TDO konvencijas, kurios sukūrė tarptautiniu lygiu priimtą teisinį pagrindinių teisių kodeksą;

d)   išlygoje turi būti numatyta šalių konsultavimosi procedūra, kurios metu išsamiai nustatomi politiniai ir teisiniai mechanizmai, naudojami, jei dvišalį bendradarbiavimą raginama sustabdyti dėl nuolatinių ir (arba) sistemingų žmogaus teisių pažeidimų, pažeidžiant tarptautinę teisę; sustabdymas yra aiškiai kraštutinė priemonė ES ir trečiosios šalies santykiuose, todėl turi būti numatyta aiški sankcijų sistema, kuri galėtų pasiūlyti alternatyvius veiksmus, bet pozityvus požiūris į žmogaus teises neturėtų panaikinti galimybės laikinai sustabdyti bendradarbiavimo dėl žmogaus teisių ir demokratijos išlygos pažeidimų;

e)  išlygoje taip pat turėtų atsirasti išsamus mechanizmas, leidžiantis laikinai sustabdyti bendradarbiavimo susitarimą, taip pat „perspėjimo mechanizmas“, reaguojantis į žmogaus teisių ir demokratijos išlygos pažeidimą;

f)    išlyga turi būti pagrįsta abipusiškumu atsižvelgiant į Europos Sąjungos ir trečiosios šalies teritoriją;

8.   ragina žmogaus teisių ir demokratijos išlygą įrašyti į visus naujus Europos Sąjungos ir trečiųjų šalių, išsivysčiusių ir besivystančių, susitarimus, taip pat ir į sektorių susitarimus, prekybos ir techninę ar finansinę paramą, kaip tai buvo padaryta susitarime su AKR šalimis;

9.  ragina išplėsti žmogaus teisių išlygos teigiamą dedamąją – tai reikštų imtis veiksmingų priemonių, galinčių prisidėti prie galimybės įgyvendinti žmogaus teises atitinkamoms grupėms ir grupių viduje, įtraukti susitarimo poveikio žmogaus teisių įgyvendinimui nuolatinį vertinimą ir stebėseną ir vadovautis žmogaus teisių reikalavimais, įgyvendinant visus susitarimo aspektus;

10. pabrėžia, kad nėra pasirengęs toliau duoti sutikimo naujiems tarptautiniams susitarimams, jeigu juose nėra žmogaus teisių ir demokratijos išlygos;

11. mano, kad Parlamentas turi daryti įtaką apibrėžiant derybų mandatą su trečiosiomis šalimis dėl naujų susitarimų, ypač apibrėžiant susitarimų politinius tikslus ir skatinant žmogaus teises; dėl to, mano, kad Komisija ir Taryba turi labiau įtraukti Europos Parlamentą, tiksliau, jo atitinkamus komitetus į derybų mandato dėl ES ir trečiosios šalies susitarimo sudarymo procesą; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia poreikį gerinti keitimąsi informacija tarp institucijų ir priėjimą prie Komisijos ir Tarybos duomenų bazės;

12. atsižvelgdamas į poreikį užtikrinti žmogaus teisių ir demokratijos principų įgyvendinimo šalyse partnerėse priežiūrą:

a)  ragina Tarybą ir Komisiją pradėti struktūrinio dialogo procedūras – nuolatinio partnerių įsipareigojimų dėl žmogaus teisių laikymosi vertinimo proceso dalį; mano, kad šio dialogo dalis taip pat yra nuolatinis žmogaus teisių klausimų įtraukimas į Asociacijų tarybos darbotvarkę;

b)   rekomenduoja stiprinti Komisijos išorės delegacijų į trečiąsias šalis vadovų vaidmenį; ragina priskirti delegacijų vadovams atsakomybę už „šalių ilgalaikių strategijų dokumentų“ rengimą, o kalbant apie šalių strategijos dokumentus reikėtų atkreipti didesnį dėmesį į žmogaus teisių būklę, nustatyti prioritetus ir numatyti ES taikomas priemones ir instrumentus, kuriais siekiama užtikrinti demokratijos išlygą ir padidinti žmogaus teisių laikymosi mastą; taip pat ragina, kad šių strategijų formulavimas būtų nuolat aptariamas ypač su Europos Parlamentu, taip pat turi būti aptariamas atitinkamų Parlamento delegacijų debatuose ir plenariniuose posėdžiuose, ypač jų įgyvendinimas; rekomenduoja, kad Komisijos šalių strategijos dokumentuose ir veikslų planuose būtų numatyti aiškūs žmogaus teisių įgyvendinimo pažangos rodikliai ir šių pokyčių įgyvendinimo terminai;

c)  jei viena iš su susitarimu susijusių vyriausybių, Europos Parlamentas ar atitinkami nacionaliniai parlamentai ragina sustabdyti dvišalio susitarimo galiojimą arba įgyvendinti kitas atitinkamas priemones, Asociacijų taryba turėtų automatiškai įtraukti šį klausimą į savo darbotvarkę; pažymi, kad Europos Parlamentas formaliai išreiškė savo požiūrį keliais klausimais, bet Asociacijų taryba paprasčiausiai ignoravo šiuos klausimus;

d)   rekomenduoja kurti struktūrišką Asociacijos tarybos ir (arba) jos Žmogaus teisių pakomitečio, Europos Parlamento ir NVO bei (arba) nepriklausomų ir demokratiškų nevalstybinių veikėjų dialogą diskutuojant dėl žmogaus teisių ir demokratijos išlygos pažeidimų Europos Sąjungos susitarimuose, įskaitant pasiūlymus tobulinti minėtosios išlygos įgyvendinimo priemones (neišskiriant nė vienos);

e)  apgailestauja dėl fakto, kad Europos Parlamentas nėra įtrauktas į sprendimų priėmimo procesą, pradedant konsultavimosi procedūromis ar susitarimų stabdymu; dėl to griežtai reikalauja, kad šias klausimais Europos Parlamentas taptų bendro sprendimų priėmimo proceso dalyviu, kartu su Komisija ir Taryba; reikalauja tokių pačių galių priimant sprendimus dėl atitinkamų negatyvių priemonių, taikomų šaliai, nutraukimo („apribojimų nutraukimo“);

f)   siūlo Komisijai kartu su žmogaus teisių pakomitečiais rengti metinį pranešimą apie galiojančių tarptautinių susitarimų žmogaus teisių ir demokratijos išlygų taikymą, pranešime pateikiant nuoseklų kiekvieno konsultacijos proceso nagrinėjimą, kitas atitinkamas Tarybos tais metais inicijuotas arba atmestas priemones ir jas lydinčias išsamias rekomendacijas bei vertinimus, analizuojančius taikytų veiksmų efektyvumą ir nuoseklumą, ir diskutuoti dėl jo Parlamente;

13. pažymėdamas, kad ES ir trečiosios šalies santykius iš esmės reguliuoja Asociacijų taryba, ragina prie asociacijos susitarimų įsteigti žmogaus teisių pakomitečius, kurie būtų įgalioti prižiūrėti demokratijos išlygos reikalavimų atitikimą, taikymą bei įgyvendinimą ir siūlyti specialius pozityvius demokratijos ir žmogaus teisių padėties gerinimo veiksmus; mano, kad tokie pakomitečiai turėtų reguliariai posėdžiauti (ir visada, kai susitinka Asociacijų taryba); jų veikloje turėtų dalyvauti ir konsultuoti parlamentų ir pilietinei visuomenei atstovaujančių organizacijų atstovai; šiuo požiūriu mano, kad kiekvieno atvejo nagrinėjimo politika nėra labiausiai tinkamas būdas, kuriuo turėtų vadovautis šalys partnerės, steigdamos žmogaus teisių pakomitečius bei apibrėždamos jų įgaliojimus; dar kartą pabrėžia poreikį nagrinėti atskirus atvejus šių pakomitečių veiklos rėmuose;

14. ragina Europos Parlamentą bendradarbiauti su Asociacijų tarybomis ir su žmogaus teisių pakomitečiais, taip pat ragina Europos Parlamento tarpparlamentines delegacijas būti įtakingomis šio bendradarbiavimo veikėjomis ir nuolat sudaryti galimybes savo vizitų darbotvarkėse aptarti šią išlygą;

15. pabrėžia, kad konsultavimosi procedūros inicijavimo arba atitinkamų priemonių taikymo kriterijai turi būti objektyvūs ir skaidrūs;

16. pabrėžia, kad nė vienos priemonės negalima atgaivinti, jeigu nustoja egzistuoti jos taikymo priežastys, ir ragina įdiegti papildomas priemones, jeigu esamos priemonės neduoda rezultatų per tam tikrą laiką;

17. pripažindamas, kad vienbalsiškumo sąlyga Taryboje, norint pradėti konsultavimosi procedūrą, sunkina išlygos taikymą, ragina panaikinti vienbalsiškumo sąlygą pradėti konsultavimosi procedūrą ir peržiūrėti EB sutarties 300 straipsnio 2 dalį, kuri tokiais atvejais riboja Europos Parlamento vaidmenį;

18. pabrėžia, kad svarbu visuotinai atkreipti visuomenės dėmesį į tą faktą, kad žmogaus teisių išlyga būtų užtikrinta ES ir trečiųjų šalių sutartyse;

19. mano, kad ypatingais atvejais, t.y. tada, kai šalį su ES sieja pagrindinės vertybės ir bendra ilgalaikė politika, kitaip sakant, kai jas vienija „naujoji kaimynystės politika“, reikėtų svarstyti galimybę pasirašyti susitarimus be „demokratijos išlygos“, pagrįstus bendromis institucijomis, skirtomis demokratiniams principams ir žmogaus teisėms plėtoti Europos Tarybos ir (arba) kitų regioninių susitarimų pavyzdžiu;

20. ypač atsižvelgiant į šalis, kurias vienija Europos kaimynystės politika, su kuriomis Europos Sąjunga palaiko labai glaudžius ryšius per asociacijos sutartis, išlygoje turi būti numatyta, kad tokias sutartis pasirašančios šalys privalo užtikrinti viena kitai – abipusiu pagrindu – teisę stebėti šalių įstatymų leidžiamosios valdžios ir prezidento rinkimus; ragina Tarybą ir Komisiją ir toliau skatinti su tuo susijusias šalis įsileisti tarptautinius stebėtojus rinkimų metu, kad būtų užtikrintas skaidrumas;

21. paveda savo Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

• [1]  OL C 97 E, 2004 4 22, p. 656.
• [2]  OL C 131 E, 2003 6 5, p. 147.
• [3]  OL C 320, 1996 10 28, p. 261.
• [4]  Priimti tekstai, P6 TA(2005) 0150.
• [5]  OLC 104 E, 2004 4 30, p. 1048.
• [6]  OL C 76 E, 2004 3 25, p. 386.
• [7]  OL C 131 E, 2003 6 5, p. 138.
• [8]  OL C 65 E, 2002 3 14, p. 336.
• [9]  OL C 377, 2000 12 29, p. 336.
• [10]  OL C 98, 1999 4 9, p. 267.
• [11]  OL C 20, 1997 1 20, p. 161.
• [12]  OL C 126, 1995 5 22, p. 15.
• [13]  OL C 115, 1993 4 26, p. 214.
• [14]  OL C 267, 1991 10 14, p. 165.
• [15]  OL C 47, 1989 2 27, p. 61.
• [16]  OL C 99, 1987 4 13, p. 157.
• [17]  OL C 343, 1985 12 31, p. 29.
• [18]  OL C 172, 1984 7 2, p. 36.
• [19]  C 161, 1983 6 10, p. 58.

EXPLANATORY STATEMENT

1. The structure and content of the human rights clause

Since the early 1990s the European Community includes a so called 'human rights clause' in all framework agreements signed with third countries, from trade and cooperation accords and association agreements such as the Europe Agreements, Mediterranean Agreements to the Cotonou Agreement. Exceptions are agreements on agriculture, textile and fisheries. More than 50 such agreements have already been signed and the human rights clause now applies to over 120 countries.

The clause has evolved over the years, and is not identical in all the agreements. In the version launched by a Commission communication in 1995, it is divided into two parts. The first part contains an essential element clause enshrined in the first provisions of the agreement, providing

"Respect for the democratic principles and fundamental human rights established by (the Universal Declaration of Human Rights)/(the Helsinki Final Act and Charter of Paris for a New Europe) inspires the domestic and external policies of the Community and of (the country or group of countries concerned) and constitutes an essential element of this agreement"[1]

The second part is included in the final dispositions of the agreement and creates the possibility of taking "appropriate measures" in the case of violation of an essential element. This provision, which is called a "non-execution clause", refers again to the essential elements of the agreement. This reference allows the contracting parties to suspend the agreement in line with the relevant provisions of the Vienna Convention on the Law of Treaties (VCLT)[2]. The so called 'non-execution' clause reads as follows:

"If either Party considers that the other Party has failed to fulfil an obligation under this Agreement, it may take appropriate measures. Before so doing, except in cases of special urgency, it shall supply the Association Council with all relevant information required for a thorough examination of the situation with a view to seeking a solution acceptable to the Parties.

In the selection of measures, priority must be given to those which least disturb the functioning of this Agreement. These measures shall be notified immediately to the Association Council and shall be the subject of consultations within the Association Council if the other Party so requests."[3]

Often an interpretative declaration is added at the end of the agreement. It provides that "cases of special urgency" means "cases of material breach of the agreement by one of the parties", and that a material breach consists of a violation of the essential elements of the agreement.

The inclusion of a clause in the main body of the agreements, and not just in the preamble or as a specific reference, making it a legally binding instrument, is a novelty. According to the Commission in its 1995 communication it "places the European Community in the vanguard of the international community's endeavours in this field." Unfortunately, ten years of practice, does not really generate the same optimism.

2. Origin and development of the human rights clause

The human rights clause was first included in the 1989 Lomé IV Agreement and was followed by the cooperation agreement with Argentina, which entered into force in 1990.

Flagrant human rights violations in countries bound to the EEC by virtue of an agreement had been of serious concern since the late 1970s. For example, aid to Uganda was suspended in response to the human rights violations committed by the government of Idi Amin, after the Council had issued a statement which came to be termed the Uganda Guidelines. Characterised by a public condemnation of the situation and by the threat that steps could be taken within the framework of the agreement, they lacked any reference to a legal basis for taking these steps.

After a decade of attempts by the EEC, the ACP countries accepted to include a human rights clause in the body of the Lomé Convention. A precedent had been set.

From the early 1990s, the need for consolidation of democracy in the Central and Eastern European states, as well as the perspectives of democratisation of a large part of the Latin American and the African continent, created a new political momentum, which provided the Commission with the opportunity for a major initiative on this matter. On March 25 1991 it adopted a "Communication on Human rights, Democracy and Development Co-operation[4]", soon followed by two Council resolutions, the first welcoming the communication and then, in November 1991, the Council gave a specific mandate for the inclusion of a human rights clause in agreement with third countries.[5]

The resolution emphasised that a positive approach to human rights should receive high priority, systematic dialogue should be held and suspension and negative measures under the clause should be taken only as a last resort.

One year later, on 11 May 1992, the Council declared that respect for democratic principles formed an essential part of agreements between EC and the Conference on Security and Cooperation in Europe countries. After this declaration EC agreements concluded in 1992 with the Baltic States and Albania did have a clause, the so called "Baltic clause", which allowed for immediate suspension in the case of violation of human rights. It was soon replaced by the "Bulgarian clause", which widened the scope of application and options for actions, providing for a political dialogue to be maintained and for a conciliation mechanism, rather than immediate suspension of the agreement.

By issuing the Communication "on the inclusion of respect for human rights in agreements between the community and third countries" mentioned above on 23 of May 1995, and the Council taking note of this on 29 May, the inclusion of the clauses for new agreements became systematic.

The communication also listed a range of measures to be considered in case of a breach, in Annex 2, such as:

-alteration of the contents of cooperation programmes or channels used

- reduction of cultural, scientific and technical cooperation programmes

- postponement of a Joint Committee meeting

- suspension of high-level bilateral contacts

- postponement of new projects

- refusal to follow up partners' initiatives

- trade embargoes

- suspension of arms sales

- suspension of military cooperation

- suspension of cooperation.

The model launched in the communication has then been the model for the clause introduced to agreements negotiated after 1995, but has been further developed in the Cotonou Agreement, signed with the ACP countries in 2000.

The human rights clause has been invoked in 12 cases since 1995 as the basis for consultations, suspension of aid or other measures, involving 10 ACP countries: Niger, Guinea Bissau, Central African Republic, Togo, Haiti, Comoros, Ivory Coast, Fiji, Liberia and Zimbabwe.[6]

The human rights clause has also prevented the conclusion of bilateral agreements with Australia and New Zealand, where, instead, less binding Joint Declarations were agreed upon in 1997 and 1999, respectively. The PCA with Belarus negotiated in 1995 never came into force, as it was not ratified due to Lukashenko's moves towards authoritarian rule.

3. The views of the European Parliament on the human rights clause

The European Parliament has been very active over the years concerning the human rights clause, with a special focus on the monitoring and implementation of the clause, as well as on the role of Parliament and civil society.

On 20 September 1996, the Parliament adopted the report by Mr Carlos Carnero Gonzalez[7] on the 1995 Commission communication, in which it asked the commission to draw up an objective method of application in cases of flagrant violations of human and social rights, and to formulate "criteria, procedures, forms of sanctions and their method of application".

One of the main points in the report by Mrs Rosa Díez Gonzalez on the European Unions role in promoting human rights and democratisation in third countries[8] is the demand for a clear code of conduct for the application of the human rights clause.

The EU needs, the report says, to establish new and parallel monitoring mechanisms designed to back up those already available, so that it can check on compliance with human rights and democratisation by any of its political and economic partners.

The requests from the Parliament for an objective method and a clear code of conduct for the application of the human rights clause remain without a satisfactory answer, and need therefore to be reiterated.

The annual reports on human rights in the world have also on numerous occasions put forward Parliament's view on the human rights clauses, as in the report 2002 annual report of Mr Bob van den Bos, where the lack of an implementation mechanism was a major concern:

"9. Calls on the Commission to make the necessary proposal for an implementation mechanism for the human rights clause in order to maintain explicit pressures for significant improvements of the human rights situation in the countries concerned and to encourage sections of the society that are in favour of promoting democracy and respect for human rights;"[9]

In the report, the Parliament also asks for clear benchmarks for incentive and restrictive measures, structured dialogue procedures, specific sub-committees on human rights in the Association and Cooperation Councils, and deplores the fact that Parliament is not involved in the decision-making process for initiating consultations or suspending an agreement.

In the 2003 annual report by Mrs Véronique de Keyser, the Parliament welcomes the entry into force of the Cotonou agreement and sees its implementation mechanism with the establishment of dialogue between government and civil society as a model for further negotiations.

The 2004 report by Simon Coveney calls for the setting up of sub-committees on human rights within the framework of the Association Agreements and for the Commission to draw up a progress report on the human rights situation in the ENP countries.

Apart from this, the human rights clause and the human rights situation in general, has been an important element in the procedure of the European Parliament giving its assent to different agreements with third countries, as was the case with the association agreement with Egypt, Pakistan or the ongoing procedure concerning a proposed agreement with Syria.

4. The future of the human rights clause

Ten years after the communication which formally mandated and structured the human rights clause, it is time to evaluate how it is implemented and how it can be improved, from the negotiation phase of an agreement and the specific wording of the clause, to the monitoring and implementation, taking into consideration positive as well as negative measures.

4.1 How can the negotiation phase be improved?

1. A more open procedure with a role given to the EP and civil society.

The mandate of negotiation for a new agreement with a third country is exclusively, so far, a responsibility of the Council. However, it is not really clear or transparent what this mandate is based on, and much could be achieved by a more open procedure. By making the negotiating procedure more transparent and associating the European Parliament as well as the national Parliaments, and civil society with the procedure for defining the human rights clause, would also facilitate dialogue and implementation once the agreement is in force.

In fact, the European Parliament has a role in giving its assent before an agreement comes into force, but not in the procedure initiating consultation or partly suspending an agreement. The role of civil society is very weak in the whole procedure of the human rights clause.

In comparison, it is worth mentioning the Cotonou Agreement, where the non-State actors are explicitly defined as actors of the partnership and where in Article 8(7), on the regular political dialogue, the role of civil society is clearly stated, as it says that regional and sub-regional organisations as well as representatives of civil society organisations shall be associated with the dialogue.

This political dialogue is also undergoing further development, as guidelines have been adopted and an annex to the agreement specifying the modalities and mechanisms for the dialogue is under compilation.

2. Extend the clause to all sectors and countries

Even if the policy of including human rights clauses in agreements has been pursued with great consistency, there are still various areas where it is missing, most importantly in sectoral agreements and agreements with developed countries. Sometimes the latter is because cooperation treaties with these countries predate the Union's policy, but this is not the case for the EEA Agreement. As a matter of consequence, the clause should be extended to all agreements, developed as well as developing countries.

The same applies for sectoral agreements on trade, textile and fisheries agreements. These agreements most often cover substantial financial envelopes and policy coherence requires that also they include a clause on respect of human rights and democratic principles.

4.2 How can monitoring and implementation be improved?

3. Better monitoring is needed with an emphasized human rights dimension

The need for an effective and transparent monitoring and implementation process has been of a great concern for the Parliament since the beginning. Even if it is certain that some has been achieved, there is still room for improvement.

The recent obligation (since 2004) of an elaboration of human rights fact sheets, a task that lies with each Head of Mission in the delegations of the EU Commission, and the follow-up of adopted guide-lines, such as the guidelines on torture (adopted 2001), certainly contributes to a better knowledge of the human rights situation in each country. However, these human rights fact sheets are not public. Some kind of annual report should therefore be considered, as has been asked for within the framework of the European Neighbourhood Policy, although it should not necessarily be restricted just to these countries, but include all countries with which an agreement containing a clause has been concluded. There is still a need for more clear bench-marks for incentive and restrictive measures to be applied.

The accession procedure, with the clearly defined Copenhagen criteria, could serve as an example for such bench-marking. In this sense, the new Action Plans within the European Neighbourhood Policy might give a new opportunity for more operational targets to be set up, There is also a need for the Country Strategy Papers to be more focused and strategic when it comes to the human rights situation.

Systematic inclusion of human rights issues on the Association Council's agendas, need to be complemented by subcommittees on human rights, another important tool for monitoring the situation in the countries concerned. Such working groups have been set up with Bangladesh, Vietnam, as well as with Morocco and Jordan.

In this context, it is also important to stress civil society's monitoring role, and to find ways for non-state actors and experts to monitor and report on the implementation of human rights and democratic principles under the agreement, i.e. through working groups linked to the Association Council, or through their participation in named subcommittees.

The proposal for a Council regulation establishing a European Union Agency for Fundamental Rights, suggests in Article 3(4), that :

"4. Without prejudice to Article 27, the Agency shall, at the request of the Commission, provide information and analysis on fundamental rights issues identified in the request as regards third countries with which the Community has concluded association agreements or agreements containing provisions on respect of human rights, or has opened or is planning to open negotiations for such agreements, in particular countries covered by the European Neighbourhood Policy."

Even if the discussion in the Parliament on the scope for the Agency's action is not finished, there might be a role in the monitoring process of third country agreements for the Agency.

4. The need for a clear implementation mechanism for all agreements with a clause is still one of the most urgent matters to solve.

The Commission is keen to stress that the “essential element” clauses, or the human rights clauses, do not necessarily suggest a negative or punitive approach, but that they are rather a positive instrument that can be used to promote dialogue and co-operation between partners through encouraging joint actions for democratisation and Human Rights, including the effective implementation of international Human Rights instruments and the prevention of crises through the establishment of a consistent and long-term co-operative relationship. This is a view shared by the Parliament which has been the source of many of the ideas now being put into practice. Even in the wording of the clause it is said that suspension is a last resort. The fact that the clause has very rarely been invoked does not automatically mean that it is not efficient. However, it is also clear that the lack of a clear implementation mechanism hinders the effectiveness of the clause. Even if different reasons can explain why the clause has been most widely used under the Cotonou Agreement, and not in all the other agreements that also contains the clause, a more elaborate procedure for consultation, suspension and participation has most probably contributed to this situation.

The Commission has said it does not want to have a "mechanistic application". However, the Council has adopted guidelines on implementation and evaluation of restrictive measures (sanctions) in the framework of the EU Common Foreign and Security Policy, but they do not include suspension or termination of bilateral agreements and suspension or termination of cooperation with third countries. This should in some way be rectified.

The way the clause has been used, or not used, over the years, also leaves room to ask if criteria for initiating a consultation procedure, or applying restrictive measures, are objective, or rather dependant on political or commercial interests. A better defined procedure would hopefully facilitate an objective application.

This procedure should of course also involve the European Parliament in the decision-making process for initiating consultation or suspending an agreement, and give a role to civil society.

The possibility for independent non-state actors, or even individuals to invoke the clause, should also be considered, for example by a mechanism leading the Commission to request the Fundamental Rights Agency to present a report on allegations of violations in the EU countries or EU policy contributing to violations in a third country.

At the same time as a more detailed consultation procedure is elaborated, it is important to strive for all agreements to have a more streamlined procedure. This includes introduction of non-execution clauses where they do not exist, definitions of "special urgency" and provisions for binding dispute settlement, where, if resolution is not found within the administrative body, binding arbitration will be a last resort.

At the same time, more attention must be given to violations of social rights, such as core labour standards. When the clause has been invoked, the reason has generally been violations of political rights, as flawed election process or a coup d'état.

4.3 What about the reciprocity of the clause?

4. There is a need to find ways and tools to improve the reciprocity of the clause.

The specific human rights dialogues such as the dialogue with China, Iran or Russia clearly imply a two-way communication, where EU, as well as the country with which a dialogue is held, can raise issues of concern. The clause has also a reciprocal dimension which has not yet been fully exploited. It is said that "respect for the democratic principles and fundamental human rights inspires the domestic and external policies of the Community and of (the country concerned). However, the clause has never been used to question the way the EU, or its member states, are complying with its human rights obligations. The rights of minorities, immigration and asylum law are areas where discussions might be valuable.

4.4 Is there a need for a new model clause?

Even a model clause permits variation, and of course a clause must be possible to adapt to different situations. But if the clause makes a reference to a text that has no place within the legal architecture of the signing country, there will be no concrete consequence, just by signing the agreement, to ensure protection of human rights complies with the conditions set out in the reference text. Such mechanisms must be introduced in advance of the signing of agreements.

Better definition of the clause in future negotiation does not in itself mean there is a need for new clause, but that more attention should be given to the negotiating phase of the agreement.

An improved use of the clause might not be sufficient, though, even if a new model would mainly concern new agreements, and subsequently, would take long time before it will have any general implications. As the Cotonou Agreement has shown, it would be useful to further elaborate the existing model, especially when it comes to the involvement of civil society, an explicit role hard to achieve without a rewording of the clause.

A more explicit consultation procedure would furthermore enhance the clause' effectiveness.

A new wording of the clause should therefore be considered, respecting following principles:

a)      promotion and protection of human rights should be amongst the objectives of the agreement,

b)     it must be clear that parties are under an obligation to comply with the norms made an "essential element" of the clause,

c)      there should be a clarity on applicable standards, which could be done by a more general reference to human rights or by mentioning specific basic human rights instrument that the parties have adhered to,

d)     the clause should provide for a political dialogue with involvement of the parliaments and representatives of civil society,

e)      it should provide a detailed procedure for consultation, with a specific role for the parliaments,

f)      it should contain a compulsory revision of appropriate measures taken, a "suspension of the suspension"-clause

g)      it should support the notion of recourse to binding third party dispute settlement procedures in cases involving appropriate measures,

A proposed wording of the clause could then be:

(A) The aims of this [agreement/association] are: [...] the promotion and protection of respect for democratic principles and human rights, be they civil and political, or economic, social and cultural.

(B) The parties shall respect legally binding democratic principles and human rights [as set out in [legal instrument]] in their internal and external policies.

(C) Political dialogue shall cover all issues of common interest to the Parties, in particular […] and the obligations of the parties set out in Article B.

The European Parliament, the [national] parliament, and representatives from regional and sub-regional organizations and representatives of civil society shall be associated with this dialogue.

(D) If either party considers that the other party has failed to comply with Article B, it shall, except in a case of special urgency, supply the [Joint Council] with the relevant information required for a thorough examination of the situation with a view to seeking a solution acceptable to the parties. To this end, it shall invite the other party to hold consultations that focus on the measures taken or to be taken by the party concerned to remedy the situation.

The European Parliament, the [national] parliament, and representatives of civil society shall be associated with these consultations.

The consultations shall be conducted at the level and in the form considered most appropriate for finding a solution.

The consultations shall begin no later than [X] days after the invitation and shall continue for a period established by mutual agreement, depending on the nature and gravity of the violation. In any case, the consultations shall last no longer than [Y] days.

During consultations, the parties shall develop and agree specific benchmarks or targets with regard to the obligations of the parties in Article B, taking into account special circumstances of the party concerned. Benchmarks are mechanisms for reaching targets through the setting of intermediate objectives and timeframes for compliance.

If the consultations do not lead to a solution acceptable to both parties, if consultation is refused or in cases of special urgency, appropriate measures may be taken. Appropriate measures must be proportional to the violation and comply with international law.

Appropriate measures must be reviewed in the [Joint Council] every [X] months. They shall be revoked as soon as the reasons for taking them no longer prevail.

The term ‘cases of special urgency’ shall refer to exceptional cases of particularly serious and flagrant violation of Article B that require an immediate reaction. If measures are taken in cases of special urgency, they shall be immediately notified to the [Joint Council]. At the request of the party concerned, consultations may then be called in accordance with this Article.

In pure Community agreements

[Article E] Parties to the agreement

For the purposes of this Agreement, ‘parties’ shall mean, on the one hand, the Community, in accordance with its powers, and, on the other hand, [the other party].

2005 09 27

VYSTYMOSI KOMITETONUOMONĖ

teikiama Užsienio reikalų komitetui

dėl žmogaus teisių ir demokratijos išlygos Europos Sąjungos susitarimuose

(2005/2057(INI))

Nuomonės referentas: Fernando Fernández Martín

PASIŪLYMAI

Vystymosi komitetas ragina atsakingą Užsienio reikalų komitetą į rezoliucijos pasiūlymą, kurį jis priims, įtraukti šiuos pasiūlymus:

1.  primena, kad žmogaus teisės yra pasaulinio masto ir nedalomos ir kad žmogaus teisių laikymasis, demokratija ir vystymasis yra tarp savęs susiję;

2.  susidomėjęs laukia 2005 m. rugsėjo mėn. vyksiančio Jungtinių Tautų aukščiausio lygio susitikimo rezultatų; primena, kad nebus įmanoma kovoti su skurdu neturint bendro požiūrio, kuris apimtų ir žmogaus teisių gynimą bei pagarbą demokratinėms vertybėms;

3.  pabrėžia, kad Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ir Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas skatina laisvus ir sąžiningus rinkimus, kurie išreikštų laisvą gyventojų valią, ir numato, kad būtų visiškai laikomasi pagrindinių teisių;

4.  mano, kad norint, jog rinkimai būtų vertinami kaip demokratiški, laisvi ir sąžiningi, turi būti iš anksto įvykdytos tokios sąlygos: pagarba politinėms ir pilietinėms teisėms, žodžio ir informacijos laisvei, vienoda prieiga prie visuomeninių žiniasklaidos priemonių, pagarba politiniam pliuralizmui, kuris suteikia rinkėjams tikrąjį pasirinkimą;

5.  primena, kad žmogaus teisės yra sudedamoji Europos Sąjungos išorės politikos dalis ir kad demokratijos bei žmogaus teisių išlyga yra esminis susitarimų su trečiosiomis besivystančiomis šalimis ir pramonės šalimis aspektas, ir rekomenduoja veiksmingai taikyti šią išlygą;

6.  mano, kad tai, jog Europos Sąjungos piliečiai prisideda prie valstybės pagalbos vystymuisi finansinių pastangų, priklauso ir nuo Europos vadovų gebėjimo neremti politinių režimų, atsakingų už sunkius nuolatinius žmogaus teisių pažeidimus;

7.  pabrėžia, kad reikia dvejopo sąlygotumo požiūrio į paramą gaunančias šalis: teigiamo sąlygotumo, kuris apibūdinamas didesne parama pažangą žmogaus teisių srityje darančioms šalims, ir neigiamo sąlygotumo, kai sunkiai ir nuolatos pažeidžiamos žmogaus teisės ir demokratijos principai;

8.  prašo Komisijos ir Tarybos patvirtinti konkrečius, nuoseklius ir skaidrius kriterijus, kuriais remiantis būtų vertinamas trečiųjų šalių demokratizacijos procesas, įskaitant demokratiškus rinkimus, atsižvelgiant į pagarbą žmogaus teisėms, teisinę valstybę ir visuomenės demokratizaciją;

9.  ragina derybų dėl susitarimų metu vykdyti atviresnę procedūrą, į kurią labiau įsitrauktų Europos Parlamentas ir pilietinė visuomenė;

10. prašo, kad išlyga būtų pagrįsta dokumentu, užimančiu aukštą vietą susitariančiosios šalies teisės aktų hierarchijoje, dėl kurio reikėtų susitarti prieš pasirašant susitarimus;

11. rekomenduoja, kad išlygos tekstas remtųsi Jungtinių Tautų žmogaus teisių specialiomis priemonėmis, pavyzdžiui, Tarptautiniu pilietinių ir politinių teisių paktu, Konvencija prieš kankinimą, Vaiko teisių konvencija, Konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims ir Tautinėms arba etninėms, religinėms ir kalbinėms mažumoms priklausančių asmenų teisių deklaracija;

12. primena, kad Tūkstantmečio vystymosi tikslų įgyvendinimas reiškia bendrą visų tarptautinių dalyvių įsipareigojimą; todėl džiaugiasi G8 priimtu sprendimu panaikinti aštuoniolikos skurdžiausių ir labiausiai įsiskolinusių pasaulio tautų skolą ir įsipareigojimu, kurį neseniai prisiėmė ES, iki 2010 metų padidinti Bendrijos pagalbą iki 0,56 proc. bendrų nacionalinių pajamų, kad 2015 metais būtų pasiektas 0,7 proc. lygis, ir remti Tūkstantmečio vystymosi tikslus;

13. ragina regionines organizacijas, besivystančias šalis ir kitas trečiąsias šalis, su kuriomis ES yra sudariusi susitarimus, be išlygų įsipareigoti siekti deramo valdymo, skaidrumo ir kovoti su korupcija, plėtoti demokratiją, siekti teisinės valstybės, laikytis žmogaus teisių ir siekti ekonominės pažangos, nes priešingu atveju veiksmai, kurių imamasi norint pašalinti skurdą, neturės jokios naudos;

14. pabrėžia, jog būtina kuo greičiau paremti šalių, kuriose baigėsi konfliktai, padėties stabilizavimo pastangas;

15. pabrėžia, kad svarbu kuo mažiau bausti gyventojus, jei numatomos sankcijos, stengiantis kiek įmanoma plėtoti pagalbą, teikiamą tiesiogiai gyventojams, prireikus tarpininkaujant JTO ir NVO; primena, kad bet kokiu atveju humanitarinė pagalba yra politiškai neutrali ir turi būti teikiama kiekvieną kartą, kai randasi poreikis;

16. pabrėžia, kad Kotonu sutartis yra ypač svarbi, o jos pagrindiniai teigiami aspektai yra šie:

- aiškiai daroma nuoroda į žmogaus teisių laikymosi tarptautinius įsipareigojimus, kaip į esminius sutarties momentus, ir numatoma nutraukimo sąlyga pažeidimo atveju įvykus konsultacijų procedūrai (96 straipsnis), kurios metu kiekviena šalis gali pateikti savo nuomonę ir pasistengti pasiekti kitokį sprendimą, nei taikyti sankcijas,

- ji taikoma 78 šalims, taigi didžiausiai daliai trečiųjų valstybių narių, su kuriomis ES sudarė susitarimus,

- yra vienintelė sutartis, kurioje numatomos sankcijos ir kuri santykinai veikė;

17. dar kartą teigia, kad skaidrumas – tai vienas principų, kurie turi reguliuoti bet kokią sankcijų tvarką, ir reikalauja, kad Europos Parlamentas būtų labiau įtraukiamas į šiuos procesus; prašo Komisijos ir Tarybos taikyti skaidrias ir nuoseklias sankcijas, pagrįstas aiškiais kriterijais, kiekvienai trečiajai šaliai, nesilaikančiai išlygų dėl žmogaus teisių, ir tai daryti siekiant išvengti dvejopų standartų politikos;

18. džiaugiasi birželio 24 d. Liuksemburge pasirašytu pakeitimu, kuriuo numatoma į Kotonu sutartį įtraukti naują priedą, apibrėžiantį su žmogaus teisėmis, demokratijos principais ir teisės normų laikymusi susijusią politinio dialogo tvarką;

19. ragina AKR ir ES Jungtinį parlamentinį komitetą tęsti savo veiklą siekiant tapti atskiru politinio dialogo dalyviu žmogaus teisių klausimais;

20. mano, jog AKR šalys privalo būti pasirengusios, kad galėtų iš anksto pastebėti žmogaus teisių pažeidimus; taip pat mano, kad šios šalys turi imtis atitinkamų iniciatyvų, kai reikia nustatyti žmogaus teisių pažeidimų atvejus ir nubausti pažeidėjus;

21. apgailestauja, kad ne visada sankcijų taikymo pradžia arba pabaiga atitinka objektyvius kriterijus, kaip rodo 2005 m. sausio mėnesį iš dalies atnaujintas bendradarbiavimas su Sudanu, nepaisant pasikartojančių itin sunkių žmogaus teisių pažeidimų atvejų Darfuro rajone;

22. rekomenduoja, kad ES ir susitariančioji šalis teiktų viena kitai metines ataskaitas apie žmogaus teises ir kad taip pat būtų numatytas konsultavimosi su NVO mechanizmas;

23.reikalauja, kad visose šalyse, su kuriomis yra pasirašytas susitarimas su demokratijos išlyga, būtų paskirtas Komisijos delegacijos narys, kuris stebėtų, kad išlygos būtų laikomasi;

24. ragina Tarybą ir Komisiją suderinti veiklą sankcijų politikos klausimais su kitomis tarptautinėmis organizacijomis siekiant stiprinti pastarųjų veiksmingumą.

• [1]  Communication from the Commission 'on the inclusion of respect for democratic principles and human rights in agreements between the community and third countries', COM (95)216 final of 23 May 1995.
• [2]  Article 60(1) and (3) of the Vienna Convention on the Law of Treaties provide that a 'material breach' of a bilateral treaty by one of the parties allows the other party to invoke the breach as a ground for terminating the treaty or suspending its operation in whole or in part. A 'material breach' is defined as a repudiation of the treaty not sanctioned by the Vienna Convention or the violation of a provision 'essential to the accomplishment of the object or purpose of the Treaty'.
• [3]  COM(95)216 final, 23 May 1995.
• [4]  SEC (61)0091
• [5]  Resolution of the Council and of the Member States meeting in the Council on human rights, democracy and development, 28 November 1991, Bull. EC 11/1991, p. 122-3
• [6]  Commission Communication on Governance and Development, 20 October 2003, COM (2003) 615 final
• [7]  A4-0212/1996 - T4-0499/1996 - Report on the communication from the Commission on the inclusion of respect for democratic principles and human rights in agreements between the Community and third countries (COM(95)0216 - C4-0197/95)
• [8]  A5-0084/2002 - Report on the European Union's role in promoting human rights and democratisation in third countries (COM(2001)252 - C5-0653/2001 - 2001/2276(COS))
• [9] A5-0274/2003 - T5-375/2003 - Annual report on human rights in the world in 2002 and European Union's human rights policy

PROCEDŪRA

Pavadinimas	Žmogaus teisių ir demokratijos išlyga Europos Sąjungos susitarimuose
Procedūros numeris	2005/2057(INI)
Atsakingas komitetas	AFET
Nuomonę teikiantis komitetas   Paskelbimo plenariniame posėdyje data	DEVE 12.5.2005
Glaudesnis bendradarbiavimas	Nėra
Nuomonės referentas:   Paskyrimo data	Fernando Fernández Martín 24.5.2005
Svarstymas komitete	29.8.2005	26.9.2005		0.0.0000
Priėmimo data	26.9.2005
Galutinio balsavimo rezultatai	Už: Prieš: Susilaikė:		26 0 3
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai	Margrete Auken, Alessandro Battilocchio, Margrietus van den Berg, Danutė Budreikaitė, Thierry Cornillet, Nirj Deva, Koenraad Dillen, Alexandra Dobolyi, Fernando Fernández Martín, Michael Gahler, Hélène Goudin, Filip Andrzej Kaczmarek, Maria Martens, Miguel Angel Martínez Martínez, Gay Mitchell, Luisa Morgantini, José Javier Pomés Ruiz, Pierre Schapira, Jürgen Schröder, Feleknas Uca, Anna Záborská, Jürgen Zimmerling
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai	Marie-Hélène Aubert, John Bowis, Linda McAvan, Karin Scheele, Anne Van Lancker, Anders Wijkman, Gabriele Zimmer
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai (178 straipsnio 2 dalis)

12.10.2005

TARPTAUTINĖS PREKYBOS KOMITETONUOMONĖ

teikiama Užsienio reikalų komitetui

dėl žmogaus teisių ir demokratijos išlygos Europos Sąjungos susitarimuose

(2005/2057(INI))

Nuomonės referentas: Glyn Ford

PASIŪLYMAI

Tarptautinės prekybos komitetas ragina atsakingą Užsienio reikalų komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

1. džiaugiasi įprasta Europos bendrijos praktika, pagal kurią nuo 1992 m. į jos tarptautinius susitarimus įtraukiamos žmogaus teisių ir demokratijos (vadinamosios „esminio aspekto“ ir „nevykdymo“) išlygos, tačiau tuo pačiu metu konstatuoja, kad tam tikrais atvejais yra pasirenkama, ar taikyti šią išlygą;

2.   ragina Komisiją įtraukti standartinę žmogaus teisių išlygą su specifiniais prioritetais kiekvienai šaliai į visus būsimus savo tarptautinius susitarimus su trečiosiomis šalimis, įskaitant su tam tikrais sektoriais susijusius prekybos susitarimus, ir į trečiosioms šalims taikomas atskirąsias prekybos priemones; be to, ragina Komisiją vertinant, kaip šalys kandidatės atitinka išlygą, kiekvienai valstybei nustatyti specialius prioritetus;

3.   rekomenduoja pasinaudojant politiniu dialogu ir atsižvelgiant į atitinkamus tarptautinius standartus nustatyti aiškius žmogaus teisių ir demokratijos kriterijus ir tarptautinėse sutartyse;

4.   ragina Komisiją sukurti Europos Parlamento metinėje ataskaitoje apie žmogaus teisių padėtį pasaulyje numatytą stebėsenos mechanizmą, kuriuo naudojantis prekybos susitarimų ir atskirųjų prekybos priemonių įgyvendinimą ir laikiną sustabdymą būtų galima susieti su tuo, ar paramą gaunanti šalis laikosi pagrindinių demokratijos normų ir gerbia žmogaus bei mažumų teises;

5.   todėl ragina Komisiją visiškai įtraukti Parlamentą atliekant žmogaus teisių išlygos arba panašių reikalavimų laikytis pagrindinių demokratijos standartų ir gerbti į tokius susitarimus įtrauktas žmogaus ir mažumų teises vertinimą, ir pabrėžia, kaip yra svarbu konsultuotis su pilietine visuomene ir ją įtraukti į šį vertinimo procesą, siekiant pagerinti žmogaus teisių padėties stebėjimą;

6.   pabrėžia, kad prekybos susitarimai ir atskirosios prekybos priemonės turėtų būti laikinai sustabdomos vadovaujantis objektyviais ir skaidriais kiekvienai šaliai vienodais kriterijais, o laikinas sustabdymas turėtų būti aiškiai reglamentuojamas kiekviename tarptautiniame susitarime numatytoje išlygoje dėl galiojimo laiko taip, kad trečiosios šalys vėliausiai iki atidėjimo laikotarpio pabaigos prisiderintų prie žmogaus teisių laikymosi;

7.   rekomenduoja, kad Komisija parengtų objektyvius ir skaidrius metodus, kuriuos taikant trečiųjų šalių atitikimą žmogaus teisių standartams būtų galima aiškiai susieti su tinkamu Bendrijos atsaku;

8.   laikosi nuomonės, kad tarptautinių susitarimų pagrindu, įskaitant sektorinius prekybos susitarimus, įkūrus nuolatinius pogrupius ar pakomitečius, būtų smarkiai prisidėta prie tolesnio struktūrinio dialogo dėl žmogaus teisių ir demokratijos principų plėtotės;

9.   ragina Tarybą ir Komisiją rengiant tokią tvarką visiškai įtraukti Europos Parlamentą.

10. ragina Komisiją geriau panaudoti pilietinės visuomenės turimas žinias apie vietos žmogaus teisių padėtį, kadangi tokia patirtis yra nepakankamai panaudojama dabartiniuose politikos dokumentuose;

11. ragina šalies misijose dalyvaujančius Parlamento narius aktyviai įvertinti vietos žmogaus teisių padėtį ir savo pastebėjimus įtraukti į galutinius pranešimus; ragina Komisiją tokius pastebėjimus įtraukti į savo vykdomą politiką.

PROCEDŪRA

Pavadinimas	Žmogaus teisių ir demokratijos išlyga Europos Sąjungos susitarimuose
Procedūros numeris	2005/2057(INI))
Atsakingas komitetas	AFET
Nuomonę teikiantis komitetas   Paskelbimo per plenarinį posėdį data	INTA DEVE 13.6.2005 24.5.2005
Glaudesnis bendradarbiavimas	Taip
Nuomonės referentas(-ė)   Paskyrimo data	Glyn Ford 30.8.2005
Svarstymas komitete	30.8.2005	12.9.2005
Priėmimo data	11.10.2005
Galutinio balsavimo rezultatai	Už: Prieš: Susilaikė:		20 1 0
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai	Jean-Pierre Audy, Enrique Barón Crespo, Jean-Louis Bourlanges, Nigel Farage, Béla Glattfelder, Jacky Henin, Alain Lipietz, Erika Mann, Helmuth Markov, David Martin, Javier Moreno Sánchez, Georgios Papastamkos, Tokia Saïfi, Peter Šťastný, Robert Sturdy, Johan Van Hecke, Zbigniew Zaleski
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai	Panagiotis Beglitis, Danutė Budreikaitė, Elisa Ferreira, Filip Andrzej Kaczmarek, Jörg Leichtfried, Antolín Sánchez Presedo, Mauro Zani
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai (178 straipsnio 2 dalis)	Syed Kamall

PROCEDŪRA

Pavadinimas

dėl žmogaus teisių ir demokratijos išlygos Europos Sąjungos susitarimuose

Procedūros numeris

2005/2057(INI)

Pagrindas Darbo tvarkos taisyklėse

45 straipsnis

Atsakingas komitetas   Data, paskelbta per plenarinį posėdį

AFET 12.5.2005

Nuomonę teikiantis(-ys) komitetas(-ai)  Paskelbimo per plenarinį posėdį data

INTA 12.5.2005

DEVE 12.5.2005

Į pranešimą įtrauktas(-i) pasiūlymas(-ai) dėl rezoliucijos(-ų)

Pranešėjas(-ai)   Paskyrimo data

Vittorio Agnoletto 1.2.2005

Pakeistas(-i) pranešėjas(-ai)

Svarstymas komitete

10.10.2005

21.11.2005

22.11.2005

Priėmimo data

23.11.2005

Galutinio balsavimo rezultatai

Už: Prieš: Susilaikė:

56 1 2

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

Vittorio Agnoletto, Angelika Beer, André Brie, Elmar Brok, Simon Coveney, Ryszard Czarnecki, Véronique De Keyser, Giorgos Dimitrakopoulos, Camiel Eurlings, Alfred Gomolka, Klaus Hänsch, Richard Howitt, Anna Ibrisagic, Toomas Hendrik Ilves, Jelko Kacin, Helmut Kuhne, Joost Lagendijk, Vytautas Landsbergis, Cecilia Malmström, Francisco José Millán Mon, Pierre Moscovici, Pasqualina Napoletano, Baroness Nicholson of Winterbourne, Raimon Obiols i Germà, Vural Öger, Justas Vincas Paleckis, Alojz Peterle, Tobias Pflüger, João de Deus Pinheiro, Paweł Bartłomiej Piskorski, Michel Rocard, Raül Romeva i Rueda, Libor Rouček, José Ignacio Salafranca Sánchez-Neyra, Jacek Emil Saryusz-Wolski, György Schöpflin, Gitte Seeberg, István Szent-Iványi, Konrad Szymański, Antonio Tajani, Paavo Väyrynen, Inese Vaidere, Geoffrey Van Orden, Ari Vatanen, Luis Yañez-Barnuevo García, Josef Zieleniec

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai

Árpád Duka-Zólyomi, Kinga Gál, Marie Anne Isler Béguin, Tunne Kelam, Jaromír Kohlíček, Janusz Onyszkiewicz, Doris Pack, Aloyzas Sakalas, Csaba Sándor Tabajdi, María Elena Valenciano Martínez-Orozco, Marcello Vernola

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai (178 straipsnio 2 dalis)

Thomas Wise, Sylwester Chruszcz

Pateikimo data – A6

23.1.2006

A6-0004/2006