PRANEŠIMAS dėl Tarptautinio valiutos fondo strateginės peržiūros
1.2.2006 - (2005/2121(INI))
Ekonomikos ir pinigų politikos komitetas
Pranešėjas: Benoît Hamon
EUROPOS PARLAMENTO TEISĖKŪROS REZOLIUCIJOS PROJEKTAS
dėl Tarptautinio valiutos fondo strateginės peržiūros
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į EB steigimo sutarties 111 straipsnio 4 punktą dėl Bendrijos atstovavimo ir pozicijos tarptautiniu lygiu ekonominės ir pinigų sąjungos klausimais,
– atsižvelgdamas į 1998 m. lapkričio 9 d. Komisijos pasiūlymą dėl Bendrijos atstovavimo ir prisiimtos pozicijos tarptautiniu lygiu ekonominės ir pinigų sąjungos klausimais (KOM(1998)0637),
– atsižvelgdamas į Europos Vadovų Tarybos susitikimo Vienoje 1998 m. gruodžio 11–12 d. išvadas,
– atsižvelgdamas į savo 2001 m. spalio 23 d. rezoliuciją dėl tarptautinės pinigų sistemos – Ką daryti, kad ji geriau veiktų, ir kaip išvengti krizių ateityje[1],
– atsižvelgdamas į savo 2003 m. liepos 3 d. rezoliuciją[2] dėl euro zonos pasaulio ekonomikoje ir numatomų rezultatų per artimiausius metus,
– atsižvelgdamas į Tarptautinio valiutos fondo (TVF) generalinio direktoriaus 2005 m. rugsėjo 15 d. pranešimą dėl fondo vidutinės trukmės strategijos[3],
– atsižvelgdamas į G8 finansų ministrų 2005 m. birželio 11 d. susitikimo sprendimus dėl skurdžių šalių skolos panaikinimo,
– atsižvelgdamas į Sutarties 178 straipsnį dėl nuoseklumo tarp Europos Sąjungos įgyvendinamų politikos krypčių, kurios gali daryti įtaką besivystančioms šalims ir vystomojo bendradarbiavimo tikslams,
– atsižvelgdamas į Europos Vadovų Tarybos susitikimo Briuselyje 2005 m. birželio 16–17 d. išvadas,
– atsižvelgdamas į Pasaulio banko pateiktą 2006 m. pasaulio vystymosi ataskaitą,
– atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Tarybai, Europos Parlamentui, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Pasiūlymas dėl bendros Tarybos, Europos Parlamento ir Komisijos deklaracijos – Europos Sąjungos vystymosi politika – „Bendras Europos susitarimas“ (KOM(2005)0311),
– atsižvelgdamas į 2000 m. rugsėjo 8 d. Jungtinių Tautų Tūkstantmečio deklaraciją, kurioje Tūkstantmečio vystymosi tikslai (TVT) įvardijami kaip tarptautinės bendruomenės bendrai priimti skurdo panaikinimo kriterijai,
– atsižvelgdamas į savo 2005 m. balandžio 12 d. rezoliuciją dėl Europos Sąjungos vaidmens įgyvendinant Tūkstantmečio plėtros tikslus[4],
– atsižvelgdamas į savo 2005 m. liepos 6 d. rezoliuciją dėl visuotinio raginimo imtis veiksmų, kad skurdas taptų praeitimi[5],
– atsižvelgdamas į savo 2005 m. lapkričio 17d. rezoliuciją dėl pasiūlymo dėl bendros Tarybos, Europos Parlamento ir Komisijos deklaracijos dėl Europos Sąjungos vystymosi politikos „Bendras Europos susitarimas“[6],
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,
– atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą ir Vystymosi komiteto ir Tarptautinės prekybos komiteto nuomones (A6‑0022/2005),
A. atsižvelgdamas į Bretton Woods institucijų atliekamo vaidmens raidą nuo jų susikūrimo ir į jų strateginį vaidmenį augimui, vystymuisi ir finansiniam stabilumui; atsižvelgdamas į būtinybę skatinti stabilią ir solidarią tarptautinę pinigų ir finansų sistemą
B. kadangi skirtingų valstybių narių įtaka, pasireiškianti jų balsavimo teisėmis ar jų įnašais, tiksliai neatspindi jų atitinkamos įtakos ir, kadangi Europos Sąjungos vaidmuo tiksliai neatspindi jos įtakos pasaulio ekonomikai ir tarptautinei prekybai, nepaisant jos svaraus indėlio į Bretton Woods institucijų kapitalą,
C. kadangi pirmiau minėtos Europos Vadovų Tarybos susitikimo Vienoje 1998 m. gruodžio 11–12 d. išvados, kurios dar kartą patvirtina TVF kaip „tarptautinės pinigų ir finansinės sistemos ramsčio“ vaidmenį, bendru pavadinimu „Europa: veikėja tarptautinėje arenoje – Kalbėti vienu balsu“, pabrėžia, kad „būtina, jog Bendrija visiškai atliktų savo vaidmenį tarptautinio pinigų ir ekonominio bendradarbiavimo srityje tokiose instancijose kaip G7 ir Tarptautinis valiutos fondas“ (TVF) ir ragina, viena vertus, kad „Europos centriniam bankui (ECB), kaip už Bendrijos pinigų politiką atsakingam organui, būtų suteiktas stebėtojo statusas TVF administravimo taryboje“ ir, kita vertus, kad „Europos Sąjungai pirmininkaujančios valstybės narės vykdomojo direktoriaus biuro kompetentingas narys, drauge su Komisijos atstovu, TVF administravimo tarybai pateiktų Europos bendrijos arba Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) nuomonės kitais klausimais, ypač svarbiais EPS“, ir kadangi minėtojo 1998 m. lapkričio 9 d. Komisijos pasiūlyme siūloma, kad „Europos pinigų sąjungos klausimais Bendrijai tarptautiniu lygiu turėtų atstovauti Taryba su Komisija ir Europos centrinis bankas“,
D. atsižvelgiant į tai, kad dėl ES ir euri zonos koordinavimo trūkumo kartu su daugybėje administracinių vienetų pasiskirsčiusiu atstovavimu valstybės narės negali daryti įtakos TVF sprendimams proporcingai jų bendram ekonominiam svoriui,
E. atsižvelgiant į tai, kad TVF yra atskaitingas savo dalininkams (būtent atskirų valstybių vyriausybėms), bei į tai, kad šie dalininkai savo ruožtu yra atskaitingi savo rinkėjams,
F. kadangi TVF įgyvendintos stabilizavimo politikos kryptys ne visada pasiekė užsibrėžtų tikslų ir, kadangi per smarkus ekonomikos stabilizavimas paprastai sukelia žalingus socialinius derinius; kadangi parengtas derinimo programas turi perimti visi nacionaliniai subjektai ir, kadangi jų kontrolė turi būti vykdoma demokratiškai ir skaidriai,
G. kadangi yra sunku derinti nacionalinę atsakomybę su vis gausesnėmis sąlygomis paramos ir skolos mažinimo priemonėms; kadangi pastaraisiais metais sąlygų pagausėjo ir, kadangi vidutiniškai daugiašalėms paskoloms Afrikos šalims, esančioms į pietus nuo Sacharos, buvo keliama ne mažiau kaip 114 sąlygų, kurių apie trys ketvirtadaliai susijusios su valdymu,
H. kadangi TVF ima vaidinti svarbų vaidmenį besivystančiose šalyse ir turi atitinkamai prisitaikyti; vis dėlto, kadangi skurdžiausių šalių vystymasis yra skatinamas sutelkiant naujas priemones, skirtas efektyviam susikaupusios skolos mažinimui ir ieškant pažangių priemonių, skirtų finansuoti vystymąsi ir kovą su skurdu pagal Tūkstantmečio vystymosi tikslus; kadangi šios priemonės reikalauja aiškesnio ir ekektyvesio vaidmenų tarp TVF, Pasaulio banko ir Jungtinių Tautų institucijų pasiskirstymo ir didesnio koordinavimo bei bendradarbiavimo,
I. kadangi pirmiau minėtose Europos Vadovų Tarybos susitikimo Briuselyje 2005 m. birželio 16–17 d. išvadose pabrėžiama, jog svarbu „atsižvelgti į vystomojo bendradarbiavimo tikslus visose politikos srityse, kurias įgyvendina ES ir kurios gali daryti įtaką besivystančioms šalims“ ir „atsižvelgti į socialinį globalizacijos aspektą įvairiose politikos srityse ir tarptautiniame bendradarbiavime“,
1. mano, kad TVF, kaip institucija, ir toliau vaidina svarbų vaidmenį skatinant subalansuotą visuotinį ekonomikos augimą ir keitimo kurso stabilumą, tarptautinę prekybą ir šalių narių gebėjimą prisitaikyti globalioje rinkoje bei visoms kartu šalims narėms susidoroti su mokėjimo balanso sunkumais;
2. palankiai vertina šiuo metu vykstantį TVF strateginį patikrinimą; remia naujai nustatytą TVF politikos kryptį – pabrėžti pagrindinį įgaliojimą stabilizuoti pasaulio valiutų kursų svyravimus ir suteikti paskutinę išeitį skolinant šalims, turinčioms rimtų mokėjimo balanso problemų;
3. pažymi, kad stipriai pakito TVF misijos nuo jo įkūrimo ir kad buvo atlikti mažiau svarbūs pokyčiai valdymo srityje; pažymi, kad, nepaisant, jog keletą kartų buvo sėkmingai persvarstyti įnašai ir pagrindinio balso teisių paketo paskirstymo sistema, kapitalo ir balso teisių paskirstymas bėgant metams atsiliko nuo kitų sričių plėtros; todėl ragina TVF, siekiantį įtvirtinti savo teisėtumą, apsvarstyti galimybes paskirstyti įnašus ir balso teises savo vadovaujančiose instancijose taip, kad tie įnašai ir teisės geriau atitiktų tarptautinės ekonomikos padėtį ir suteiktų atitinkamo svarumo besivystančių ir besikuriančių šalių ekonomikai;
4. pažymi, kad pagrindinės priežastys, dėl kurių besivystančios šalys aktyviai nedalyvauja TVF veikloje, nors pagal savo gyventojų skaičių pasaulyje galėtų būti priešingai, yra tos, kad joms valstybėms trūksta balsų administracinėje valdyboje (t. y. Afrikos valstybės sudaro 25 proc. narių, bet turi tik 4 proc. balsų) ir kad joms trūksta kvalifikuotų žmonių darbo išteklių, techninių ir institucinių gebėjimų, dėl kurių jos negali veiksmingai dalyvauti svarstymuose ir sprendimų priėmimo procese;
5. todėl ragina pertvarkyti balsavimo sistemą taip:
padidinti pagrindinių balsų (kurie šiuo metu sudaro mažiau negu 3 proc. balsų) skaičių ir svorį, nes šie balsai buvo sukurti tam, kad pavyktų užtikrinti geresnes narių lygiavertiškumo galimybes, geresnę pusiausvyrą sprendimų priėmimo procese, taip pat didesnį TVF pagrįstumą; taip pat ragina sukurti mechanizmą, kuris padėtų besivystančioms šalims padidinti jų narystės įnašus į fondą, pavyzdžiui, sudaryti Patikos fondą, iš kurio būtų finansuojami skurdžiausių šalių narystės įnašai;
6. pažymi, kad TVF turėjo išplėsti savo rekomendacijas iki sričių, esančių už pirminės makroekonominės srities, t. y. struktūrinės politikos klausimų, parengdamas rekomendacijas, kurios, tiesiogiai ar netiesiogiai, turi įtaką vykdomai politikai socialinės apsaugos, darbo, sveikatos, aplinkos, švietimo teisės srityje; pastebi, kad ši raida aiškiai iškėlė klausimą dėl kompetencijos ribų tarp įvairių Jungtinių Tautų institucijų ir Pasaulio banko;
7. mano, kad dėl savo prerogatyvų TVF turėtų paįvairinti savo darbuotojų kvalifikaciją, užtikrindamas nuolatinį meistriškumą siekdamas, kad TVF ryžtingai prisidėtų prie Tūkstantmečio vystymosi tikslų įgyvendinimo;
8. pažymi, kad dėl pažangaus kapitalo rinkų atvėrimo ir kapitalo judėjimo liberalizavimo sunku išvengti finansinių krizių; todėl pabrėžia būtinumą TVF vykdyti sisteminę visų valstybių narių priežiūr;
9. mano, kad besitęsiant pasauliniam disbalansui prekybos ar valiutų kursų srityje, reikia stiprinti TVF stebėjimo vaidmenį, kuris yra svarbus tiek prognozuojant, tiek padedant mažinti finansinį nestabilumą visuotiniu mastu bei teikiant patarimus atskiroms šalims politikos klausimais, susijusiais su finansiniu stabilumu, ekonominiu augimu, valiutų kursais ir rezervo kaupimu; mano, kad TVF gali vykdyti vien tik sisteminę priežiūrą ir teikti partarimus dėl galimų veiksmų, kurie padėtų išvengti finansinių krizių, jeigu valstybės narės reguliariai pateiktų visą savo statistiką, susijusią, pavyzdžiui, su pinigų rezervais ir pinigų cirkuliavimo mastais;
10. mano, kad finansinio stabilumo tikslas, kuris sudaro dalį TVF misijos, tampa dar sunkiau pasiekiamas dėl to, kad nėra teikiamas visuotinis ir skaidrus dėmesys standartizacijos procesui, kuris tiesiogiai veikia finansų rinkas, šios misijos įgyvendinimui abipusiais pagrindais arba jos interpretavimui;
11. siekdamas, kad būtų nuosekliai veikiama kartu su PPO, ragina kompetentingas Europos institucijas, ypač Komisiją ir Tarybą, imtis reikalingų priemonių užtikrinti, kad euro zona arba, jei įmanoma, Europos Sąjunga kartu atstovautų ir balsuotų, taip pat ragina papadėti kuo greičiau pasiekti šį tikslą kaip pereinamąją priemonę; ragina valstybes nares susisieti pasirašant susitarimą, kuris atitiktų tai, kas įmonių teisėje vadinama „akcininkų sutartimi“, nes tai užtikrintų bendras derybas;
12. pažymi TVF vaidmenį integruojant mažas pajamas gaunančias šalis į pasaulio ekonomiką ir akcentuoja tarptautinės prekybos nepriklausomumą, mokėjimų balanso problemas, nacionalines plėtros politikos kryptis, darbo rinką ir visuomenės sveikato paslaugas reglamentuojančius teisės aktus, nukreiptus į skurdo mažinimą; įžvelgia TVF vadovaujantį vaidmenį, leidžiantį lengviau įgyvendinti nacionalines kovos su skurdu plėtros strategijas per skolinimąsi, kuris užtikrintų didesnį mažas pajamas turinčių šalių pinigų ir užsienio valiutų politikos lankstumą;
13. ragina Komisiją ir Tarybą kartu su Parlamentu apsvarstyti galimybę panaudoti Lamfalussy procedūrą, siekiant apibrėžti pozicijas institucijų, kurioms suteikti įgaliojimai kalbėti Sąjungos vardu įvairiose tarptautinėse institucijose, atsakingose už finansų sektorių;
14. pažymi, kad TVF reguliavimo politikos būdai vis dėlto neleido išvengti plintančių ir pasikartojančių krizių; apgailestauja dėl to, kad žlugo daugelis pastangų, skirtų skatinti ekonomiškai pagrįstas politikos kryptis, kurios padeda išvengti krizių; primena, kad infliacija nėra vien tik ekonominė problema daugelyje besivystančių šalių, ir kad TVF politikos kryptys turėtų būti sutelktos į makroekonominio stabilumo ir darnaus augimo tikslus; siūlo, kad sąlygiškumas būtų apibrėžtos geresnio bendradarbiavimo su specializuotomis Jungtinių Tautų institucijomis srityje ir koordinuojamos tarp tarptautinių donorų;
15. pažymi, kad siekiant eiti darnaus augimo keliu būtina užtikrinti makroekonomikos politikos egzistavimą; tuo tikslu, tvirtina, kad makroekonominis stabilumas nėra nesuderinamas su teisingu augimo pasiskirstymu;
16. pripažįsta, kad TVF iškeltos sąlygos dažnai buvo griežtos ir jose nebuvo atsižvelgiama į konkrečias vietines aplinkybes; nepaisant to, pabrėžia poreikį naudoti paskolas tinkamai, kartu atsižvelgiant į šalies gavėjos demokratiškai išrinktų institucijų poziciją;
17. pritaria šiuo metu vykstančiai TVF keliamų paskolų mažas pajamas gaunančioms šalims sąlygų peržiūrai; rekomenduoja, kad peržiūros metu pirmiausia būtų pabrėžiamas skurdo mažinimas kaip visų TVF paskolų, teikiamų mažas pajamas gaunančioms šalims, tikslas;
18. pabrėžia, kad šalies partnerės atsakomybė (angl. „partner country ownership“) turi būti vystomojo bendradarbiavimo pagrindas; todėl ragina TVF, svarstant skolinimui taikomas sąlygas, visokeriopai pripažinti skurdo naikinimui teikiamą pirmenybę ir jokiu būdu neapsunkinti TVT siekimo;
19. ragina imtis laipsniško, nuoseklaus ir stabilaus besivystančių šalių finansinės sistemos liberalizavimo, pritaikyto prie institucinių galių ir leidžiančio efektyvų kapitalo judėjimo reguliavimą ir valdymą;
20. palaiko Ekonomikos ir finansų komiteto nuomonę, kad TVF turėtų labiau sutelkti dėmesį į finansų ir kapitalo rinkos poslinkius ir padarinius tiek šalių nacionaliniam, tiek visuotiniam finansiniam saugumui;
21. yra įsitikinęs, kad besivystančios šalys neturėtų visiškai ir be jokių apribojimų atverti savo rinkas užsienio importui ir kad jos turėtų gebėti tam tikrą laikotarpį užtikrinti kai kurių pramonės šakų apsaugą, siekiant pradėti nenutrūkstamą plėtrą; ragina TVF tarybos Europos vykdomuosius direktorius užtikrinti, kad likusios sąlygos nespaustų mažas pajamas gaunančių šalių vienpusiai atverti savo rinkas su PPO nesiderančioms šalims arba netrukdytų joms savo noru ir savo nustatytomis sąlygomis derėtis su PPO šalimis dėl rinkos atvirumo lygio, kuriam jos pasirengusios; taip pat ragina TVF užtikrinti atitinkamą lankstumo lygį nustatant su išorės prekyba susijusias sąlygas, kurios leistų šalims gavėjoms pačioms nustatyti, kiek turi būti atverta jų rinka;
22. ragina TVF tęsti pastangas didinti skaidrumą ir kurti institucinę struktūrą, atitinkančią jo misiją ir kintančias tarptautinės finansų politikos aplinkybes;
23. pabrėžia TVF vaidmenį derinant Europos ir nacionalinės plėtros politikos kryptis, skirtas skurdui mažinti taikant globalią strategiją, paremtą mintimi, kad prekybos ir pinigų politika nėra savitikslė, ji yra kovos su skurdu priemonė;
24. ragina ES valstybes nares naudoti esamą pasidalijimo į grupes sistemą, kuri užtikrintų, kad visose grupėse būtų griežtai skatinama vystymuisi remti skirta programa, sudaryta atsižvelgiant į Tūkstantmečio vystymosi tikslus (TVT), kuriuos ketinama pasiekti iki 2015 m., ir kad visur besivystančių šalių techniniams ir instituciniams trūkumams būtų skiriamas tinkamas dėmesys bei suteikiama būtina techninė pagalba jiems įveikti;
25. ragina labiau koordinuoti ir gerinti TVF, Pasaulio banko, PPO, Europos centrinio banko, įvairių kitų tarptautinių organizacijų ir Europos Sąjungos politikos sąryšį, ypač atsižvelgiant į įvairias rinkas tarpusavyje siejančias priemones, pavyzdžiui, integruotą sistemą, prekybos integravimo mechanizmą, skurdo mažinimo ir ekonomikos augimo priemonę, taip pat atsižvelgiant į neseniai patvirtintas politinės paramos priemones, kuriomis siekiama užtikrinti, kad rinkos atvėrimo politika galėtų daryti palankią įtaką skurdo mažinimui; prašo, kad TVF programos ir TVT būtų labiau susiję; todėl pabrėžia TVF padėties dvilypumą, nes jis, būdamas atsakingas tik už labai specifinę valstybės veiklą, atlieka dominuojantį vaidmenį įgyvendinant visų subjektų vykdomas strategijas; todėl mano, kad būtina sukurti šių strategijų koordinavimo ir netgi programavimo sistemą, jungiančią visus šių tikslų siekiančius tarptautinius subjektus;
26. yra tvirtai įsitikinęs, kad TVF skaidrumas ir jo lėšų paskirstymas turėtų būti didinamas TVF valstybėms narėms stiprinant parlamentinę kontrolę;
27. džiaugiasi TVF dėmesiu gerinant besivystančių šalių švietimo ir sveikatos lygį; pabrėžia, kad valstybės išlaidų didinimas kartu gerinant valdymą, kovojant su korupcija ir efektyviai naudojant išteklius išlieka patikimiausias būdas mažinti nelygias galimybes naudotis turtu ir pagrindinėmis teisėmis, pavyzdžiui, teisėmis į sveikatos apsaugą ir švietimą;
28. tvirtina, kad tarptautinis finansinis stabilumas gali būti pasiektas tik, jeigu TVF reforma vyks koja kojon su tvaria biudžeto politika ir gerai suderintu mokėjimų balansu kiekvienoje valstybėje narėje;
29. pastebi ryškų skirtumą tarp spaudimo priemonių masto besivystančioms ar pereinamąjį laikotarpį išgyvenančioms šalims ir TVF nesugebėjimo daryti ženklios įtakos pramoninių šalių politikos sritims, kurių biudžeto politika ir mokėjimų balansas iš dalies neatitinka kriterijų, nustatytų TVF, todėl gali kelti grėsmę tarptautiniam finansiniam stabilumui;
30. džiaugiasi TVF ir Pasaulio banko priimtu sprendimu pratęsti smarkiai įsiskolinusių skurdžių šalių (angl. HIPC) iniciatyvos eksperimentą; pažymi skirtingą poveikį HIPC programoms ir skolų restruktūrizavimo bei nutraukimo istorinę patirtį; siūlo, kad TVF numatytų politikos kryptis, kurios leistų išvengti skolų krizių ateityje;
31. pažymi TVF ir Pasaulio banko skolų tvarumo sistemą mažas pajamas turinčioms šalims (MPŠ); džiaugiasi, kad nauja sistema skirta skolų klausimą iškleti į tarptautinių finansinių institucijų sprendimų priėmimo proceso centrą; apgailestauja, kad pasiūlymo visuma neliečia ilgalaikio tikro tvarumo problemos tuo požiūriu, kad būtų sudarytos sąlygos mažas pajamas turinčioms šalims pasiekti Tūkstantmečio vystymosi tikslus;
32. apskritai sveikina TVF Skurdo ir augimo priemonių programą (SAPP), tačiau išreiškia susirūpinimą, kad SAP programoje TVF ir toliau naudoja tą patį griežtą ekonominį modelį ir nesugeba pripažinti, kad egzistuoja įvairios makroekonominės sistemos, todėl baiminasi, kad SAPP labai orientuotas į skurdą akcentas bus visuotinai diskredituotas;
33. remia JT Generalinio Sekretoriaus raginimą, išreikštą per aukščiausio lygio dialogą dėl finansavimo, skiriamo vystymuisi, „performuluoti skolos tvarumo sąvoką taip, kad šalis galėtų pasiekti TVT iki 2015 m. ir kad tuo pat metu nepadidėtų skolos koeficientas“. Dėl šio tikslo būtina didesnė atitiktis tarp skolos sumažinimo ir neišspręsto finansavimo reikalavimų nustatymo; apgailestauja, kad naujojoje 2005 m. balandžio mėnesį patvirtintoje Skolos tvarumo sistemoje, skirtoje mažas pajamas gaunančioms šalims, TVF ir toliau apibrėžia skolos tvarumą remdamasis eksporto koeficientų terminais (bet tai nėra tinkamas kriterijus skolos tvarumui numatyti tose valstybėse, kurios ypač jautrios staigiems eksporto pajamų pokyčiams ir svyravimams), be to, Fondui trūksta realaus šalių jautrumo minėtiesiems pokyčiams įvertinimo bei nuoseklios analizės, skirtos įvertinti HIPC iniciatyvos naudą ir papildomą finansavimą TVT pasiekti;
34. džiaugiasi iniciatyvomis, kurių ėmėsi tiek Bretton Woods institucijos, tiek tarptautinės instancijos siekdamos rasti pažangius finansavimo mechanizmus, skirtus skatinti vystymąsi ir pasiekti TVT, ypač kovos su skurdu srityje; džiaugiasi daugiašalių institucijų pastangomis prisidėti prie skolos mažinimo finansavimo pagal G8 sudarytą susitarimą;
35. skatina geresnį TVF, Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų bendradarbiavimą, ypač besivystančiose šalyse, siekiant padidinti skaidrumą, demokratinę atsakomybę ir TVF ir jo politikos teisėtumą;
36. pabrėžia, kad svarbu nuolatinis ryšys tarp TVF administratorių ir jų kilmės šalių nacionalinių atstovų;
37. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai, taip pat Tarptautiniam valiutos fondui, Jungtinių Tautų organizacijoms, Europos centriniam bankui ir TVF valdytojams ES valstybėse narėse.
- [1] OL C 112, 2002 5 9, p. 140.
- [2] OL C 74 E, 2004 3 24, p. 871.
- [3] http://www.imf.org/external/np/omd/2005/eng/091505.pdf
- [4] Priimti tekstai, P6_TA(2005)0115.
- [5] Priimti tekstai, P6_TA(2005)0289.
- [6] Priimti tekstai, P6_TA(2005)0446.
EXPLANATORY STATEMENT
I. Introduction - transformation of the IMF
The Articles of Agreement of the International Monetary Fund (IMF), created in 1944 under the Bretton Woods agreements, include among the IMF’s objectives the following:
- to promote international monetary stability;
- to facilitate the expansion of international trade, and to contribute thereby to the promotion and maintenance of high levels of employment and real income;
- to promote exchange stability and to avoid competitive exchange depreciation;
- to lessen the degree of disequilibrium in balances of payments;
To achieve these objectives, the IMF:
- monitors the development of financial and economic policies, and supplies advice on economic policy;
- lends to Member States which are experiencing balance of payments problems, and stimulates adjustment and reform policies it regards as likely to correct the underlying problems;
- supplies governments and central banks with technical assistance in its areas of expertise.
This extremely ambitious programme shows the scale of the task which devolves on the IMF. In practice, through its role as lender of last resort, and in particular through the conditionalities associated with these loans, the IMF has become a major actor in the economic, financial and social policies of the world’s poorest countries.
The developed countries remain covered by the Article IV multilateral surveillance system, and are always potential clients of the IMF in the event of a major financial crisis.
Today the IMF is faced with a legitimacy crisis resulting from two factors. The first relates to the nature and the increasingly wide scope of its recommendations and of the structural adjustment policies which it implements through the conditions attached to its loans. The second relates to the allocation of voting rights within the IMF, the under-representation of the emergent countries and the marginal influence of the developing countries. This adds up to a crisis of legitimacy which harms the reputation both of the IMF’s operations and of the substance and impact of its policies.
The Bretton Woods system was originally intended to support growth by liberalising international trade while at the same time guaranteeing global financial stability through fixed exchange rates and limited and controlled capital flows. However, the 1972 agreement changed everything. Floating exchange rates replaced fixed ones, financial deregulation and privatisation became widespread, initially in the OECD countries, and then elsewhere under IMF pressure through the conditions attached to its loans and its consultancy activity. There was an explosive growth in cross-border capital flows, as well as in financial speculation, leading to multiple financial crises. This contrasts starkly with the IMF’s original role of maintaining international financial stability. It therefore appears essential to encourage the IMF to refocus its activities on the prevention and surveillance of financial crises.
Moreover, in applying the Washington consensus principles across the board to all Member States (numbering 29 in 1944, and 184 today), the IMF strayed outside the strictly macroeconomic field to take an interest in all public policies, including education, public health and regulation of the labour market, because of the influence on budgetary balance, and economic impact, which these policies have.
And yet there are specialist international organisations such as the ILO, the WHO, the UNDP, UNCTAD, the World Bank and many others with much greater expertise in these areas of IMF intervention. The policies ultimately pursued by the IMF’s debtor countries follow its recommendations more closely than those of the specialised institutions, because the IMF – with its power to grant or refuse a loan, and thanks to the influence of its decisions on the whole donor and lending community – has at its disposal a powerful instrument in support of its policies which the other international organisations lack. This potential conflict between the standards issuing from the various international organisations is a source of incoherence and imbalance. In practice there is a hierarchy of norms at work in which the IMF’s recommendations have the highest status of all the regulations and programmes implemented by international and multilateral institutions. Now that a global debate has been launched on the reform of global governance, we should question the legitimacy of this de facto hierarchy and push for a process whereby the IMF’s action is refocused on its real area of expertise, while leaving the other international organisations to take the lead in their own fields.
II. Governance of the IMF
The IMF has no machinery for internal democratic parliamentary control, and lies outside the UN system, which is an admittedly imperfect but unique form of world democracy.
The debates which precede IMF decisions are thus confined to a restricted circle of experts, drawn mainly from the staff of the IMF itself, from finance ministries and central banks, often sharing the same kind of training and experience.
Then there is the IMF’s decision-making procedure, based essentially on the principle of “one dollar one vote”, thus ensuring that the bulk of voting rights are reserved for the richest countries, headed by the USA.
This situation cries out for reform in many respects:
Firstly, we should look to see the IMF diversify in terms of the origin, training and expertise of its staff, so as to improve their understanding of the complexity of local situations and challenges.
Secondly, the IMF should considerably increase its transparency and step up its dialogue with NGOs and civil society.
Thirdly, the IMF should embark upon a new type of relationship with parliamentary assemblies, characterised by greater openness, dialogue and transparency. The need for this is particularly pressing in the indebted countries, since the essential negotiations between these countries and the IMF must not marginalise the democratic parliamentary debate – not only out of respect for democratic institutions but also to ensure that these countries can take charge of their stabilisation and development programmes, which is the only lasting guarantee of these programmes’ being put into practice.
Finally, it is clear that in spite of successive reforms, the current distribution of quotas and voting rights is open to dispute. On the one hand the newly-industrialised countries, particularly those of Asia, feel they are insufficiently represented by a distribution which no longer reflects the reality of the world economic balance. On the other hand the indebted countries, many of them in Africa, find it impossible to make their voices heard on the IMF bodies, in spite of being the main interested parties in the decisions taken there.
III. The European dimension
With 17.11% of the votes, the USA is the leading force in the IMF, and has a right of veto in view of the special 85% majority needed to take the most important decisions.
If the 25-state European Union were regarded as a member of the IMF, it would have 31.92% of the votes, exceeding the votes of the USA, would share the right of veto, and could even – under the terms of the Articles of Agreement – insist that the headquarters of the IMF be moved to Europe.
The reality of European influence in the debates of the IMF is in stark contrast to its apparent strength in arithmetical terms. Divided among several constituencies and bypassed by other fora (notably the G7), the EU has difficulty in making a genuine common or coordinated position heard within the IMF, in spite of the progress it has made in terms of economic, monetary and political integration.
Nevertheless, a coherent and audible European voice on the IMF is essential for the emergence of a genuine European development cooperation policy, and so that Europe can have some influence on changes in the international monetary and financial system.
In line with the spirit of the conclusions of the 1998 Vienna European Council, a gradual process of strengthening European coordination within the IMF should be embarked upon with the long-term objective of a single representation respecting the prerogatives of the Community institutions, notably the role of the Commission and the democratic scrutiny exercised by the European Parliament.
In the immediate future the European Parliament should step up its surveillance and monitoring of the policies of the international financial institutions. Initiatives which might be taken in this context include forming an ad hoc working party, and inviting representatives of these institutions – and of the European Union’s position within them – to regularly attend Parliament’s debates.
IV. The Millennium Development Goals
The Millennium Development Goals (MDGs) are the responsibility of the whole international community, including the IMF. This is why the IMF must continue the work its has already begun with the Poverty Reduction Strategy Paper (PRSP), placing development and the relief of poverty at the centre of its activities.
This involves a thorough-going transformation of the IMF’s action towards the indebted countries. Firstly the countries themselves must take charge of their own development and poverty-reduction strategy, in other words they must form the basis for defining and implementing these strategies. Accordingly the conditionalities imposed by the IMF must be considerably scaled down. We must not forget that the true guarantee of good governance – which is a central theme of the conditionalities – is the proper functioning of democratic institutions, and that the fight against corruption need not always mean a reduction in public resources and in the sphere of intervention of the public authorities.
The relationship between the IMF, the other specialist international organisations and the donors needs to be clarified so that they will all operate in a coherent fashion towards the same end, namely the realisation of the MDGs.
Finally, the IMF’s macroeconomic approach in relation to development strategies must become more flexible and less dogmatic. In particular, public expenditure devoted to health and education must stop being regarded purely and simply as drains on the budget to be reduced at all costs, and start being seen on the contrary as genuine investments in a country’s human and economic development. Opening the country up to international trade must no longer be demanded as a sine qua non, and it must be possible to take account of other factors such as the need for customs revenue, often indispensable in the short term, and the need to protect certain emergent economic sectors on a temporary basis from the sudden impact of international competition. In meeting the objective of liberalising the financial sector, it must be possible to take account of the country’s institutional capacity to establish an adequate regulatory and supervisory framework.
V. International monetary and financial stability
In accordance with its aims under the Articles of Agreement, the IMF’s primary task is to preserve world monetary and financial stability. It is pertinent to ask whether this stability is today threatened principally by the risk of a balance of payments crisis in the poor and emerging countries, or whether the main source of instability does not rather lie with the major developed economies and their imbalances, notably the twin deficits of the USA.
The issue of how to adjust these global imbalances thus appears as a priority area for action by the international community and the IMF. And yet, beyond mere declarations and recommendations, we are still far from meeting our goal. A genuine global governance of monetary and financial stability, in terms of exchange rate stability, managed capital flows and prevention of major financial crises, has yet to be achieved.
TARPTAUTINĖS PREKYBOS KOMITETO NUOMONĖ (27.1.2006)
pateikta Ekonomikos ir pinigų politikos komitetui
dėl Tarptautinio valiutos fondo strateginės peržiūros
(2005/2121(INI))Nuomonės referentas: Jean-Louis Bourlanges
PASIŪLYMAI
Tarptautinės prekybos komitetas ragina atsakingą Ekonomikos ir pinigų politikos komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:
1. palankiai vertina šiuo metu vykstantį strateginį Tarptautinio valiutos fondo (TVF) patikrinimą; remia naują nustatytą TVF politikos kryptį – pabrėžti pagrindinį įgaliojimą stabilizuoti pasaulio valiutų kursų svyravimus ir suteikti paskutinę išeitį skolinant šalims, turinčioms rimtų mokėjimo balanso problemų;
2. siekdamas, kad būtų nuosekliai veikiama kartu su PPO, ragina kompetentingas Europos institucijas, ypač Komisiją ir Tarybą, imtis reikalingų priemonių užtikrinti, kad euro zona arba, jei įmanoma, Europos Sąjunga kartu atstovautų ir balsuotų, taip pat ragina padėti kuo greičiau pasiekti šį tikslą kaip pereinamąją priemonę; ragina valstybes nares susisieti pasirašant susitarimą, kuris atitiktų tai, kas įmonių teisėje vadinama „akcininkų sutartimi“, nes tai užtikrintų bendras derybas;
3. palankiai vertina TVF vaidmenį integruojant mažas pajamas gaunančias šalis į pasaulinę ekonomiką ir pabrėžia tarptautinės prekybos, mokėjimų balanso problemų ir nacionalinės plėtros, darbo rinkos taisyklių ir visuomenės sveikatos veiksmų sąryšį;
4. pritaria šiuo metu vykstančiai TVF paskolų mažas pajamas gaunančioms šalims sąlygiškumo peržiūrai; rekomenduoja, kad peržiūros metu pirmiausia būtų pabrėžiamas skurdo mažinimas kaip visų TVF paskolų, teikiamų mažas pajamas gaunančioms šalims, tikslas; ragina TVF tarybos Europos vykdomuosius direktorius užtikrinti, kad likusios sąlygos nespaustų mažas pajamas gaunančių šalių vienpusiai atverti savo rinkas su PPO nesiderančioms šalims arba netrukdytų joms derėtis su PPO ir išsakyti savo norus ir sąlygas dėl rinkos atvirumo lygio, kuriam jos pasirengusios;
5. taip pat ragina TVF užtikrinti atitinkamą lankstumą nustatant su išorės prekyba susijusias sąlygas, kurios leistų šalims gavėjoms daryti įtaką, kad rinka būtų atverta prekybai;
6. pabrėžia TVF vaidmenį derinant Europos ir nacionalinės plėtros politikos kryptis, skirtas skurdui mažinti taikant globalią strategiją, paremtą mintimi, kad prekybos ir pinigų politika nėra savitikslė, ji yra kovos su skurdu priemonė;
7. ragina labiau koordinuoti ir gerinti TVF, Pasaulio banko, PPO, Europos centrinio banko, įvairių kitų tarptautinių organizacijų ir Europos Sąjungos politikos sąryšį, ypač atsižvelgiant į įvairias rinkas tarpusavyje siejančias priemones, pavyzdžiui, integruotą sistemą, prekybos integravimo mechanizmą, skurdo mažinimo ir ekonomikos augimo priemonę, taip pat atsižvelgiant į neseniai patvirtintas politinės paramos priemones, kuriomis siekiama užtikrinti, kad rinkos atvėrimo politika galėtų daryti palankią įtaką skurdo mažinimui; prašo, kad TVF programos ir Tūkstantmečio vystymosi tikslai būtų labiau susiję; todėl pabrėžia TVF padėties dvilypumą, nes jis, būdamas atsakingas tik už labai specifinę valstybės veiklą, atlieka dominuojantį vaidmenį įgyvendinant visų subjektų vykdomas strategijas; todėl mano, kad būtina sukurti šių strategijų koordinavimo ir netgi programavimo sistemą, jungiančią visus šių tikslų siekiančius tarptautinius subjektus;
8. skatina geresnį TVF, Europos Parlamento ir nacionalinių parlamentų bendradarbiavimą, ypač besivystančiose šalyse, siekiant padidinti skaidrumą, demokratinę atsakomybę ir TVF ir jo politikos teisėtumą;
9. ragina Tarybą imtis reikalingų priemonių siekiant nešališko balsavimo, ypač balsavimo teisių pusiausvyros tarp turtingų ir neturtingų šalių, ir derinant šalių su sparčiai besivystančia ekonomika balsavimo galias taip, kad būtų geriau atsispindėti esami pasauliniai ekonominiai santykiai;
10. ragina į visas TVF politikos kryptis integruoti kovą su korupcija siekiant sustiprinti jo veiksmingą veiklą.
PROCEDŪRA
Pavadinimas |
Tarptautinio valiutos fondo strateginės peržiūra | |||||
Procedūros numeris |
||||||
Atsakingasis komitetas |
ECON | |||||
Nuomonę teikiantis komitetas Paskelbimo plenariniame posėdyje data |
INTA DEVE AFET 4.7.2005 4.7.2005 4.7.2005 | |||||
Glaudesnis bendradarbiavimas |
– | |||||
Nuomonės referentas: |
Jean-Louis Bourlanges | |||||
Paskyrimo data |
12.7.2005 | |||||
Svarstymas komitete |
24.11..2005 |
|
|
|
| |
Priėmimo data |
25.1.2006 | |||||
Galutinio balsavimo rezultatai |
Už: |
28 | ||||
|
Prieš: |
0 | ||||
|
Susilaikė: |
0 | ||||
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai |
Jean-Pierre Audy, Enrique Barón Crespo, Jean-Louis Bourlanges, Daniel Caspary, Christofer Fjellner, Béla Glattfelder, Jacky Henin, Syed Kamall, Sajjad Karim, Caroline Lucas, Erika Mann, Helmuth Markov, David Martin, Javier Moreno Sánchez, Georgios Papastamkos, Godelieve Quisthoudt-Rowohl, Bogusław Rogalski, Tokia Saïfi, Robert Sturdy, Johan Van Hecke, Daniel Varela Suanzes-Carpegna, Zbigniew Zaleski | |||||
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai |
Margrietus van den Berg, Elisa Ferreira, Robert Goebbels, Zuzana Roithovį, Frithjof Schmidt | |||||
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai (178 straipsnio 2 dalis) |
Seán Ó Neachtain | |||||
Vystymosi komiteto Nuomonė (26.1.2006)
pateikta Ekonomikos ir pinigų politikos komitetui
dėl Tarptautinio valiutos fondo strateginės peržiūros
(2005/2121(INI))
Nuomonės referentas: Anders Wijkman
PASIŪLYMAI
Vystymosi komitetas ragina atsakingą Ekonomikos ir pinigų politikos komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:
1. palankiai vertina šiuo metu vykstantį TVF strateginį patikrinimą; remia naujai nustatytą TVF politikos kryptį – pabrėžti pagrindinį įgaliojimą stabilizuoti pasaulio valiutų kursų svyravimus ir suteikti paskutinę išeitį skolinant šalims, turinčioms rimtų mokėjimo balanso problemų;
2. pažymi, kad pagrindinės priežastys, dėl kurių besivystančios šalys aktyviai nedalyvauja TVF veikloje, nors pagal savo gyventojų skaičių pasaulyje galėtų būti priešingai, yra tos, kad Afrikos valstybėms trūksta balsų Valdytojų taryboje (t. y. Afrikos valstybės sudaro 25 proc. narių, bet turi tik 4 proc. balsų) ir kad joms trūksta techninių ir institucinių gebėjimų, dėl kurių jos negali veiksmingai dalyvauti svarstymuose ir sprendimų priėmimo procese;
3. todėl ragina pertvarkyti balsavimo sistemą taip:
- padidinti pagrindinių balsų (kurie šiuo metu sudaro mažiau negu 3 proc. balsų) skaičių ir svorį, nes šie balsai buvo sukurti tam, kad pavyktų užtikrinti geresnes narių lygiavertiškumo galimybes, geresnę pusiausvyrą sprendimų priėmimo procese, taip pat didesnį TVF pagrįstumą;
- sukurti mechanizmą, kuris padėtų besivystančioms šalims padidinti jų narystės įnašus į fondą, pavyzdžiui, sudaryti Patikos fondą, iš kurio būtų finansuojami skurdžiausių šalių narystės įnašai;
4. ragina ES valstybes nares naudoti esamą pasidalijimo į grupes sistemą, kuri užtikrintų, kad visose grupėse būtų griežtai skatinama vystymuisi remti skirta programa, sudaryta atsižvelgiant į Tūkstantmečio vystymosi tikslus (TVT), kuriuos ketinama pasiekti iki 2015 m., ir kad visur besivystančių šalių techniniams ir instituciniams trūkumams būtų skiriamas tinkamas dėmesys bei suteikiama būtina techninė pagalba jiems įveikti;
5. remia JT Generalinio Sekretoriaus raginimą, išreikštą per aukščiausio lygio dialogą dėl finansavimo, skiriamo vystymuisi, „performuluoti skolos tvarumo sąvoką taip, kad šalis galėtų pasiekti TVT iki 2015 m. ir kad tuo pat metu nepadidėtų skolos koeficientas“. Dėl šio tikslo būtina didesnė atitiktis tarp skolos sumažinimo ir neišspręsto finansavimo reikalavimų nustatymo; apgailestauja, kad naujojoje 2005 m. balandžio mėnesį patvirtintoje Skolos tvarumo sistemoje, skirtoje mažas pajamas gaunančioms šalims, TVF ir toliau apibrėžia skolos tvarumą remdamasis eksporto koeficientų terminais (bet tai nėra tinkamas kriterijus skolos tvarumui numatyti tose valstybėse, kurios ypač jautrios staigiems eksporto pajamų pokyčiams ir svyravimams), be to, Fondui trūksta realaus šalių jautrumo minėtiesiems pokyčiams įvertinimo bei nuoseklios analizės, skirtos įvertinti iniciatyvos, numatytos ypač įsiskolinusioms skurdžioms valstybėms, naudą ir papildomą finansavimą TVT pasiekti.
6. pabrėžia, kad šalies partnerės atsakomybė (angl. „partner country ownership“) turi būti vystomojo bendradarbiavimo pagrindas; todėl ragina TVF, svarstant skolinimui taikomas sąlygas, visokeriopai pripažinti skurdo naikinimui teikiamą pirmenybę ir jokiu būdu neapsunkinti TVT siekimo;
7. pripažįsta tebesitęsiantį TVF mažas pajamas gaunančioms šalims skirtoms paskoloms taikomų sąlygų persvarstymą; rekomenduoja, kad per persvarstymą būtų pirmenybės tvarka nurodoma, kad skurdo mažinimas yra svarbus visų TVF skolinimo mažas pajamas gaunančioms šalims operacijų prioritetas; primygtinai ragina Europai atstovaujančius TVF Vykdomosios tarybos narius užtikrinti, kad likusios sąlygos neverstų mažas pajamas gaunančias šalis vienašališkai atverti savo rinkas ne PPO derybų pagrindu ar apriboti savo laisvę savarankiškai derėtis PPO vykdomose derybose dėl to, kiek jos sutinka atverti savo rinkas.
PROCEDŪRA
Pavadinimas |
Tarptautinio valiutos fondo strateginės peržiūros | |||||
Procedūros numeris |
||||||
Atsakingasis komitetas |
ECON | |||||
Nuomonę pateikė Paskelbimo plenariniame posėdyje data |
DEVE | |||||
Glaudesnis bendradarbiavimas – paskelbimo plenariniame posėdyje data |
| |||||
Nuomonės referentė |
Anders Wijkman | |||||
Pakeistas nuomonės referentas |
| |||||
Svarstymas komitete |
24.1.2006 |
|
|
|
| |
Priėmimo data |
26.1.2006 | |||||
Galutinio balsavimo rezultatai |
+: –: 0: |
18 0 0 | ||||
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai |
Alessandro Battilocchio, Margrietus van den Berg, Danutė Budreikaitė, Marie-Arlette Carlotti, Koenraad Dillen, Filip Andrzej Kaczmarek, Maria Martens, Miguel Angel Martínez Martínez, Frithjof Schmidt, Jürgen Schröder, Anna Záborská and Mauro Zani. | |||||
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) |
Marie-Hélène Aubert, John Bowis, Linda McAvan, Manolis Mavrommatis, Anders Wijkman and Zbigniew Zaleski. | |||||
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (178 straipsnio 2 dalis) |
| |||||
Pastabos (pateikiamos tik viena kalba) |
... | |||||
PROCEDŪRA
Pavadinimas |
Tarptautinio valiutos fondo strateginė peržiūra | ||||||||||
Procedūros numeris |
|||||||||||
Pagrindas Darbo tvarkos taisyklėse |
45 straipsnis | ||||||||||
Atsakingas komitetas |
ECON4.7.2005 | ||||||||||
Komitetai, į kuriuos kreiptasi dėl nuomonės |
INTA |
DEVE |
AFET 4.7.2005 |
|
| ||||||
Nuomonė nepareikšta Nutarimo data |
AFET 16.11.2005 |
|
|
|
| ||||||
Pranešėjas(-ai) |
Benoît Hamon |
| |||||||||
Ankstesnis(-i) pranešėjas(-ai) |
|
| |||||||||
Svarstymas komitete |
29.11.2005 |
16.12.2005 |
|
|
| ||||||
Priėmimo data |
31.1.2005 | ||||||||||
Galutinio balsavimo rezultatai |
vienbalsiai |
| |||||||||
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai |
Zsolt László Becsey, Udo Bullmann, Ieke van den Burg, David Casa, Jan Christian Ehler, Elisa Ferreira, José Manuel García-Margallo y Marfil, Jean-Paul Gauzès, Robert Goebbels, Benoît Hamon, Gunnar Hökmark, Karsten Friedrich Hoppenstedt, Christoph Konrad, Kurt Joachim Lauk, Astrid Lulling, Gay Mitchell, Joseph Muscat, John Purvis, Alexander Radwan, Bernhard Rapkay, Eoin Ryan, Antolín Sánchez Presedo, Manuel António dos Santos, Peter Skinner, Margarita Starkevičiūtė, Ivo Strejček, Sahra Wagenknecht | ||||||||||
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai |
Pilar del Castillo Vera, Harald Ettl, Satu Hassi, Ona Juknevičienė, Werner Langen, Klaus-Heiner Lehne, Alain Lipietz, Sarah Ludford, Jules Maaten, Thomas Mann, Tobias Pflüger, Giovanni Pittella, Gilles Savary | ||||||||||
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai (178 straipsnio 2 dalis) |
| ||||||||||
Pateikimo data – A6 |
1.2.2006 |
A6-0022/2006 | |||||||||