PRANEŠIMAS dėl socialinės apsaugos ir socialinės įtraukties
8.2.2006 - (2005/2097(INI))
Užimtumo ir socialinių reikalų komitetas
Pranešėja: Edit Bauer
EUROPOS PARLAMENTO TEISĖKŪROS REZOLIUCIJOS PROJEKTAS
dėl socialinės apsaugos ir socialinės įtraukties
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Jungtinės ataskaitos apie socialinę apsaugą ir socialinę įtrauktį projektas“ (KOM(2005)0014),
– atsižvelgdamas į Komisijos darbo dokumentą „Jungtinės ataskaitos apie socialinę apsaugą ir socialinę įtrauktį projekto priedas (SEC(2005)0069),
– atsižvelgdamas į Komisijos personalo darbo dokumentą „Socialinė įtrauktis naujosiose valstybėse narėse: jungtinio memorandumo dėl socialinės įtraukties apibendrinimas“ (SEC(2004)0848),
– atsižvelgdamas į 2005 m. kovo 22–23 d. Europos Vadovų Tarybos susitikimo Briuselyje pirmininkavusios šalies išvadas,
– atsižvelgdamas į 2005 m. kovo 9 d. savo rezoliuciją dėl Lisabonos strategijos įvertinimo įpusėjus jos įgyvendinimo laikotarpiui[1],
– atsižvelgdamas į 2000 m. birželio 19–20 d. Europos Vadovų Tarybos susitikimui Santa María da Feiroje pirmininkavusios šalies išvadas ir ypač į susitarimą dėl to, kad reikia nustatyti rodiklius, į kuriuos būtų atsižvelgiama siekiant kartu kovoti su socialine atskirtimi ir panaikinti skurdą,
– atsižvelgdamas į Komisijos pranešimą apie Socialinės politikos darbotvarkę (KOM(2005)0033),
– atsižvelgdamas į 2005 m. liepos 12 d. Tarybos sprendimą 2005/600/EB dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių[2],
– atsižvelgdamas į 2001 m. gruodžio 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą 50/2002/EB dėl Bendrijos veiksmų programos, skatinančios valstybių narių bendradarbiavimą, siekiant įveikti socialinę atskirtį, sukūrimo[3],
– atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 1 dalį, kurioje teigiama, kad valstybės dalyvės „pripažįsta kiekvieno vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi“,
– atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 ir 3 dalis, kuriose pripažįstama, kad pagrindinė atsakomybė už vaikus tenka tėvams, vyriausybės imasi „reikiamų priemonių ir padeda [jiems] šią teisę įgyvendinti, o prireikus teikia materialinę paramą ir remia įvairias programas, ypač aprūpinimo maistu, drabužiais ir butais“,
– atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą dėl Lisabonos strategijos socialinio aspekto stiprinimo, supaprastinant atvirą koordinavimo metodą socialinės apsaugos srityje (KOM(2003)0261),
– atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą dėl socialinės apsaugos modernizavimo ir aukštos kokybės, prieinamos ir tvarios sveikatos apsaugos bei ilgalaikės priežiūros: parama nacionalinėms strategijoms panaudojant „atvirą koordinavimo metodą“ (KOM(2004)0304),
– atsižvelgdamas į Komisijos Žaliąją knygą „Demografiniai pokyčiai skatina naują kartų vienybę“ (KOM(2005)0094),
– atsižvelgdamas į 2002 m. birželio 11 d. Parlamento rezoliuciją dėl Komisijos komunikato Tarybai, Europos Parlamentui, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui: Jungtinės ataskaitos apie socialinę įtrauktį projektas[4],
– atsižvelgdamas į 2003 m. birželio 5 d. savo rezoliuciją dėl atviro koordinavimo metodo[5],
– atsižvelgdamas į 2003 m. rugsėjo 24 d. savo rezoliuciją dėl Komisijos ir Tarybos bendro pranešimo dėl adekvačių ir tvarių pensijų[6],
– atsižvelgdamas į 2005 m. balandžio 28 d. savo rezoliuciją dėl socialinės apsaugos modernizavimo ir aukštos kokybės sveikatos priežiūros sukūrimo[7],
– atsižvelgdamas į 2005 m. gegužės 26 d. savo rezoliuciją dėl 2006–2010 m. socialinės politikos darbotvarkės[8],
– atsižvelgdamas į 2005 m. birželio 9 d. savo rezoliuciją dėl socialinės integracijos naujose valstybėse narėse[9],
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,
– atsižvelgdamas į Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto pranešimą ir Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nuomonę (A6‑0028/2005),
A. kadangi Europos Vadovų Tarybos susitikime Lisabonoje 2000 m. kovo mėn. Europos Sąjunga apibrėžė išsamią strategiją, kurios tikslas – ilgalaikis ekonomikos augimas, visiškas užimtumas, socialinė sanglauda ir tvarus žiniomis, praktine patirtimi ir naujovėmis pagrįstas visuomenės vystymasis; kadangi praėjus penkeriems metams strategijoje numatyti tikslai toli gražu nėra įgyvendinti,
B. kadangi Europos Vadovų Tarybos susitikime Nicoje 2000 m. valstybės narės įsipareigojo iki 2010 m. pasiekti didelę pažangą mažinant skurdą ir socialinę atskirtį,
C. kadangi socialinė įtrauktis yra susijusi su viena iš pagrindinių teisių – žmogaus orumu,
D. kadangi tam tikromis sąlygomis socialinė įtrauktis gali turėti tiesioginės ir didelės įtakos ekonomikos vystymuisi,
E. kadangi socialinė įtrauktis yra susijusi su socialine sanglauda – pagrindine Europos Sąjungos vertybe ir priemone kovoti su socialine atskirtimi ir diskriminacija, t. y. su žmogiškųjų išteklių švaistymu ir sunkiomis demografinių pokyčių pasekmėmis,
F. kadangi pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šaltinių statistiką šiai organizacijai priklausančiose šalyse daugėja vyresnio amžiaus žmonių (šiuo metu kiekvienam 100 darbuotojų tenka 38 pensininkai), ir jei užimtumo politika nebus keičiama, šis skaičius gali padidėti (iki 70 pensininkų kiekvienam 100 darbuotojų),
G. kadangi atnaujinant socialinę apsaugą reikėtų ne tik užtikrinti finansinį tvarumą, bet ir pasidalyti rizika, su kuria asmenys negali susitvarkyti savarankiškai, ir skatinti ekonomikos bei užimtumo augimą, siekiant jų tvarumo,
H. kadangi socialinė apsauga, grindžiama visuotinumo, lygių galimybių ir solidarumo principais, yra pagrindinė Europos socialinio modelio sudedamoji dalis,
Bendrosios pastabos
1. pritaria minėtam bendram pranešimui, kuris pirmą kartą per 25 valstybių narių Sąjungos istoriją apima ir socialinę apsaugą, ir socialinę įtrauktį ir kuriame apžvelgiama valstybių narių pažanga įgyvendinant Europos Vadovų Tarybos susitikime Lisabonoje nustatytus tikslus; pažymi, kad pranešime siekiama nurodyti pagrindinius būdus, kaip kovoti su socialine atskirtimi ir iki 2010 m. panaikinti skurdą ir padėti valstybėms narėms reformuoti socialinės apsaugos sistemas, siekiant užtikrinti kovą su socialine atskirtimi bei užtikrinti jų gebėjimą teikti aukštos kokybės paslaugas ir šių paslaugų tinkamumą ir tvarumą ateityje;
2. pabrėžia, kad bendrame pranešime teigiama, jog kova su skurdu ir socialine atskirtimi vis dar yra pagrindinis Europos Sąjungos ir jos valstybių narių tikslas, kadangi atsižvelgiant į duomenis apie pajamas nustatyta, kad žmonių, patiriančių skurdą ir socialinę atskirtį, visoje Europos Sąjungoje yra labai daug – 2002 m. daugiau nei 68 milijonai arba 15 proc. ES gyventojų gyveno patyrė skurdo pavojų;
3. pabrėžia, kad nepaisant to, jog per praėjusį dešimtmetį buvo labai patobulinta ES darbo rinkos struktūra, užimtumo ir dalyvavimo darbo rinkoje lygis yra nepakankamas ir kad daugelyje valstybių narių nedarbo lygis tebėra aukštas, ypač ribotos kai kurių žmonių grupių, pvz., jaunimo, vyresnio amžiaus darbuotojų, moterų ir tam tikrų sunkumų turinčių žmonių, galimybės; taip pat pažymi, kad darbo rinkos atskirtis yra aktuali ne tik valstybių narių, bet ir vietos, ir regionų lygmenimis;
4. atkreipia dėmesį į tai, kad dėl pastaraisiais metais sulėtėjusio ekonomikos augimo, didėjančio nedarbo ir menkesnių darbo pasirinkimo galimybių dar daugiau žmonių gresia skurdo ir socialinės atskirties pavojus, taip pat blogėja su šiomis problemomis jau susidūrusių žmonių padėtis; tai ypač būdinga kai kurioms valstybėms narėms, kuriose aktualios ilgalaikio nedarbo arba prastovų problemos;
5. pabrėžia, kad užimtumas yra veiksmingiausia kovos su skurdu priemonė, todėl reikėtų išlaikyti finansiškai patrauklias darbo sąlygas, skatinti moterų užimtumą ir nustatyti kokybinius reikalavimus siūlomiems darbams;
Socialinė įtrauktis
6. mano, kad reikia imtis aktyvesnių priemonių, skirtų kovai su skurdu ir socialine atskirtimi, siekiant pagerinti labiausiai su skurdo ir atskirties pavojumi susiduriančių žmonių padėtį, ypatingą dėmesį skiriant žmonėms, dirbantiems atsitiktinius darbus, bedarbiams, šeimų, kuriose vaikus augina vienas iš tėvų (dažniausia viena motina), nariams, vienišiems vyresnio amžiaus žmonėms, moterims, šeimoms, kuriose yra keli išlaikytiniai, socialiai remtiniems vaikams, etninėms mažumoms, ligoniams arba neįgaliems asmenims, prekybos žmonėmis aukoms arba asmenims, turintiems priklausomybę nuo narkotikų ir alkoholio;
7. mano, kad nepaprastai svarbu pripažinti sunkumus, su kuriais susiduria žmonės, kurių padėtis nepalanki, įskaitant neįgaliuosius, etnines mažumas ir imigrantus, norinčiuspatekti į darbo rinką arba joje įsitvirtinti; ragina valstybes nares remti žmonių, kurių padėtis nepalanki, integraciją siekiant išvengti socialinės atskirties ir su ja kovoti, remti švietimą, skatinti kurti naujas darbo vietas, profesinį mokymą, karjeros siekį, derinti profesinį ir šeimos gyvenimą, užtikrinti teisę lygiomis galimybėmis naudotis sveikatos apsaugos paslaugomis ir teisę turėti tinkamą būstą, taip pat užtikrinti socialinės apsaugos sistemų tvarumą; todėl pabrėžia, kad svarbu surinkti kuo daugiau lyginamųjų duomenų;
8. pabrėžia, kad siekiant kovoti su nedarbu nepaprastai svarbu šalinti kliūtis įvairaus amžiaus darbuotojų, vyrų ir moterų, etninių mažumų atstovų švietimui ir profesiniam mokymui bei gerinti jų kvalifikaciją; pabrėžia, kad būtina spręsti nelygių galimybių problemą siekiant įgyvendinti Lisabonos strategijoje numatytus užimtumo, darbo kokybės ir socialinės įtraukties tikslus;
9. pabrėžia esant pageidautina, jog romų tautinės mažumos atstovai būtų skatinami siekti, kad jų vaikai gautų geresnį išsilavinimą, ugdyti teigiamas vaikų savybes ir įgūdžius bei skatinti panaudoti šias savybes ir įgūdžius visuomeniniame gyvenime; mano, kad romų sėkmės pavyzdžiai rodo, jog priklausymas tam tikrai etninei grupei demokratinėje visuomenėje nėra trūkumas;
10. ragina valstybes nares keistis pažangiąja patirtimi siekiant užkirsti kelią ankstyvam mokymosi nutraukimui, gerinti švietimo lygį, ypatingą dėmesį skiriant kalbų mokymui ir naujoms technologijoms, palengvinti pereinamąjį laikotarpį, kai baigus mokytis ieškoma darbo, gerinti galimybes įgyti išsilavinimą ir dalyvauti profesiniame mokyme žmonių grupėms, kurių socialinė padėtis nepalanki, įskaitant mažiau įgūdžių turinčius ir vyresnio amžiaus darbuotojus, ir visiems užtikrinti galimybę mokytis visą gyvenimą; pabrėžia, kad įgyvendinant šią strategiją turi dalyvauti ne tik visos susijusios suinteresuotos šalys, įskaitant socialinius partnerius, bet ir pilietinė visuomenė, ir švietimo institucijos;
11. rekomenduoja, kad valstybės narės, siekdamos riboti vyresnių kaip 50 metų žmonių atskirtį ir padėti jiems išsilaikyti darbo rinkoje, imtųsi priemonių, padėsiančių užtikrinti visą gyvenimą trunkantį mokymąsi, ir taip apsaugotų žmones nuo pavojaus, jog gali būti pašalinti iš darbo rinkos;
12. mano esant savaime suprantama, kad darbadaviai, atsižvelgdami į kvalifikuotos darbo jėgos teikiamą naudą, turėtų aktyviau remti mokymosi visą gyvenimą procesą;
13. pabrėžia, kad kai kuriais atvejais nei tinkamas išsilavinimas, nei pakartotinis perkvalifikavimas negarantuoja užimtumo; todėl pabrėžia poreikį geriau panaudoti pelno nesiekiančių viešųjų tarnybų darbo galimybes;
14. pabrėžia, kad per paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį keturiolikoje iš septyniolikos valstybių narių, apie kurias yra surinktų duomenų, išaugo vaikų skurdas[10]; atkreipia dėmesį į tai, kad ilgalaikis vaikų skurdas dažniausias šeimose, kuriose vaikus augina vienas iš tėvų, didelėse šeimose, auginančiose tris arba daugiau išlaikomų vaikų, imigrantų arba etninėms mažumoms priklausančių žmonių, nedirbančių arba nepakankamai dirbančių žmonių šeimose; pabrėžia, kad ES ir valstybių narių lygmenimis didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas siekiui užkirsti kelią ir panaikinti iš kartos į kartą pereinantį skurdą, ir tai turėtų būti skatinama finansinėmis priemonėmis (pvz., skiriant didesnę struktūrinių fondų, ypač Europos socialinio fondo, paramą); pabrėžia, kad rodiklius reikėtų vertinti atsižvelgiant į vaikų ir vienišų žmonių padėtį, net jei žinoma, kad vaikų skurdo negalima sumažinti nesumažinus šeimų skurdo ir neužtikrinus, kad visiems būtų prieinamos aukštos kokybės paslaugos;
15. atkreipia dėmesį į tai, kad, Eurostato duomenimis, kas trečias vaikas Europos Sąjungoje gimsta ne santuokoje, ir šis skaičius kasmet didėja; mano, kad ši tendencija rodo, jog būtina rasti veiksmingų priemonių ir užtikrinti deramą įvairių šeimos instituto rūšių gyvavimą;
16. mano, kad socialinės tarnybos, dirbančios su vaikais ir organizuojančios vaikų priežiūrą, yra būtinos siekiant užkirsti kelią vaikų skurdui, socialinei atskirčiai ir diskriminacijai, mažinti šių neigiamų reiškinių poveikį, padėti derinti darbą ir šeimos gyvenimą; pabrėžia, kad visiems vaikams turi būti užtikrintos nevaržomos ir lygios galimybės mokytis; pripažįsta privačių subjektų, teikiančių šias paslaugas, svarbą;
17. ragina Komisiją parengti Žaliąją knygą apie vaikų skurdą, kurioje būtų aiškiai išdėstyti skurdo panaikinimo tikslai ir priemonės siekiant skurdžiai gyvenančių vaikų socialinės integracijos;
18. ragina Komisiją skubiau priimti „Vaikų chartiją“, kad įgyvendinant ES vidaus ir užsienio politiką būtų pasiekta pažangos vaikų teisių užtikrinimo klausimais;
19. atkreipia dėmesį į jaunų žmonių, susidūrusių su ypač dideliais ekonominės ir socialinės integracijos sunkumais, poreikius baigus mokslus ir pradėjus ieškotis darbo, kadangi tikėtina, kad jie taps socialinės atskirties aukomis; ragina valstybes nares užtikrinti, kad prioritetinis jaunimo nedarbo klausimas būtų sprendžiamas taikant specialias politines priemones ir organizuojant mokymus, inter alia, skatinant jaunus žmones imtis iniciatyvos ir ugdant verslumą;
20. ragina valstybes nares kurti integruotas strategijas, skirtas ekonominiu, socialiniu, kultūriniu ir aplinkosaugos aspektais skatinti atokių ir atsiliekančių miestų, salų ir kaimo vietovių vystymąsi, siekiant spręsti socialinės atskirties ir skurdo problemas ir užkirsti kelią jų perdavimui iš kartos į kartą;
21. pabrėžia, kad būtina, jog moterys aktyviau dalyvautų darbo rinkoje; todėl reikia pašalinti kliūtis, trukdančias moterims į ją patekti, ir ypač skatinti vyresnio amžiaus moteris ilgiau pasilikti darbo rinkoje;
22. rekomenduoja valstybėms narėms kurti palankesnes sąlygas moterims gauti geresnius darbus, siekti, kad būtų panaikinti atlyginimų skirtumai, ir taip remti ekonomikos augimo ir moterų užimtumo politiką;
23. pabrėžia, kad būtina didinti moterų aktyvumą ne tik siekiant kovoti su skurdo rizika, visų pirma gresiančia moterims, bet ir siekiant užtikrinti ekonomiškai aktyvių ir neaktyvių asmenų pusiausvyrą, kuriai kelia pavojų gyventojų senėjimo procesas;
24. ragina valstybes nares sutelkti pastangas, siekiant panaikinti nelygybę darbo rinkoje, t. y. nelygias skirtingų lyčių atstovų galimybes užimtumo, nedarbo ir netipinio darbo srityse, lyčių segregaciją pagal sektorius ir pareigybes, darbo užmokesčio skirtumus, atsižvelgiant į lytį, netolygią padėtį ir nedidelį moterų, einančių vadovaujančias pareigas, skaičių; mano, kad valstybės narės, siekdamos šio tikslo, turėtų padėti spręsti asmeninio pasirinkimo problemą, t.y. skatinti derinti darbo ir šeimos gyvenimą bei užtikrinti galimybę naudotis kokybiškomis ir prieinamomis vaikų ir kitų priklausomų asmenų priežiūros paslaugomis; taip pat mano, kad labai svarbu užtikrinti, kad į lyčių perspektyvą būtų atsižvelgiama įgyvendinant visas politikos kryptis ir programas;
25. ragina valstybes nares imtis priemonių siekiant užtikrinti, kad moterų pensijos nebūtų mažinamos dėl darbo stažo pertraukų motinystės ar vaiko auginimo atostogų metu;
26. ragina valstybes nares, kovojant su aukštu etninių mažumų ir imigrantų atskirties lygiu, plėtoti ir taikyti priemones, įskaitant priemones informuotumui didinti, skirtas tokių tikslinių grupių integravimui į oficialią darbo rinką, įgyvendinti teisės aktus dėl kovos su prekyba žmonėmis ir diskriminacija, ir suteikti galimybę šioms grupėms lengviau socialiai integruotis taikant specialias nuostatas ir švietimo programas, taip pat užtikrinti tinkamas šių žmonių gyvenimo ir aprūpinimo būstu sąlygas, būtinas įgyvendinant socialinę integraciją;
27. ragina Komisiją pateikti pasiūlymus, kaip parengti tinkamą teisinę sistemą, padėsiančią panaikinti žmonių su negalia diskriminaciją, skatinti lygias galimybes ir užtikrinti šių žmonių galimybę dirbti ir dalyvauti visuomeniame ir politiniame gyvenime, taip pat ypatingą dėmesį skirti pagal Sutarties 13 straipsnį pateiktam pasiūlymui dėl direktyvos, kurios nuostatos, apimtų šiuo metu nereglamentuojamas sritis;
28. pabrėžia, kad reikia gerinti apsirūpinimo būstu sąlygas, ypač užtikrinti galimybę apsirūpinti būstu žmonėms, kurių padėtis nepalanki ir kuriems gresia didesnis skurdo pavojus, t. y. socialiai remtiniems žmonėms ir vyresnio amžiaus žmonėms, negalintiems savimi pasirūpinti; prašo atkreipti didesnį dėmesį į benamius, visų pirma teikti jiems priežiūrą, ugdyti pagrindinius įgūdžius, skatinti jų socialinę integraciją, ir siekiant šių tikslų įgyvendinti atitinkamą viešąją politiką, ypač apsirūpinimo būstu, sveikatos apsaugos ir švietimo srityse, siekti, kad šiems žmonėms būtų užtikrinta galimybė naudotis minėtomis paslaugomis;
29. mano, kad pagrindiniai įgūdžiai turi būti nuolat ugdomi visos Europos visuomenės, pradedant nuo pradinio švietimo sistemos, siekiant ne tik gerinti žmonių gebėjimą pasirūpinti savimi, bet ir skatinti jų solidarumą su asmenimis, kurių padėtis nepalanki;
30. visiškai pritaria Komisijos ketinimui 2007 metus paskelbti lygių galimybių visiems metais; mano, kad tai turėtų padėti parodyti, koks svarbus yra šis klausimas, įvertinti ES pasiektą pažangą ir parengti tolesnių politikos priemonių ir iniciatyvų sistemą, siekiant tobulinti ES teisės aktus, kuriais siekiama kovoti su tiesiogine arba netiesiogine diskriminacija ir kuriuose įtvirtinamos lygios lyčių galimybės visose srityse;
31. pritaria, kad daugumos socialiai remtinų žmonių padėtis socialiniu ir ekonominiu aspektais paprastai yra nepalankiausia, todėl sprendžiant socialinės atskirties klausimus į tai reikėtų deramai atsižvelgti;
32. ragina Komisiją taikyti teisines priemones toms valstybėms narėms, kurios nesilaiko kovai su diskriminacija skirtų direktyvų reikalavimų arba nustatytu laiku neperkėlė į savo teisę šių direktyvų pagal EB sutarties 13 straipsnį;
33. dar kartą patvirtina, kad reikia gerinti suderintų duomenų rinkimo sistemą ir plėtoti bendrus rodiklius, atsižvelgiant į amžiaus ir lyčių skirtumus, kadangi tokio pobūdžio rodikliai labai svarbūs stebint ir vertinant kovai su skurdu ir socialine atskirtimi skirtą politiką;
34. mano, kad siekiant, jog rengiant politiką būtų iš tikrųjų atsižvelgiama į socialinės įtraukties aspektą, turi būti nuolat vykdomi ex-ante ir ex-post politikos vertinimai valstybių narių ir ES lygmenimis;
35. pabrėžia, kad socialinės integracijos procese turi aktyviai dalyvauti pagrindiniai vietos ir regionų subjektai, t. y. už socialinės įtraukties politikos įgyvendinimą atsakingos vietos institucijos, socialiniai partneriai, nevyriausybinės organizacijos ir su skurdo ir socialinės atskirties problemomis susidūrę žmonės;
36. remia Komisijos ketinimą ypatingą dėmesį skirti tikslui kovai su skurdu ir paskelbti Europos kovos su socialine atskirtimi ir skurdu metus;
Socialinė apsauga
37. mano, kad dėl globalizacijos sukeliamų staigių pokyčių ir plačiai naudojamų informacijos ir ryšių technologijų didėja socialinės rizikos grėsmė ir atsiranda veiksmingesnių socialinės apsaugos priemonių poreikis, siekiant visiems užtikrinti teisę į socialinę apsaugą;
38. pabrėžia, kad dažnai vėluojama pritaikyti socialinės apsaugos ir išmokų sistemas prie lankstesnių užimtumo ir savarankiško darbo formų ir todėl jos negali suteikti pakankamos pagalbos, o tai gali tapti kliūtimi pradedantiems dirbti žmonėms; todėl mano, kad į tai turėtų būti atsižvelgta, modernizuojant sistemas;
39. mano, kad dėl dabartinių demografinių tendencijų – darbingo amžiaus žmonių senėjimo ir šios amžiaus gruoės gyventojų mažėjimo – atsiranda vidutinio laikotarpio ir ilgalaikė problema, susijusi su socialinės apsaugos sistemų finansiniu tvarumu;
40. pabrėžia, kad būtina skatinti plėtoti ir įgyvendinti išsamias strategijas darbuotojų senėjimo klausimu, skirtas padėti darbuotojams ilgiau išlikti aktyviems, o darbdaviams – samdyti ir išlaikyti darbo vietose vyresnio amžiaus žmones;
41. ragina Komisiją pateikti pasiūlymų, kaip sukurti tinkamą teisinę sistemą siekiant panaikinti asmenų diskriminaciją dėl amžiaus;
42. mano, kad Europos socialinis fondas gali atlikti svarbų vaidmenį siekiant įtraukti arba sugrąžinti į darbo rinką vyresnio amžiaus darbuotojus ir socialiai integruoti pažeidžiamas ir (arba) socialiai atskirtas grupes;
43. mano, kad siekiant, jog pensijų sistemos būtų finansiškai tvarios, reikia ekonomikos augimo ir pakankamo produktyvumo, aukšto užimtumo lygio ir aktyvaus mokymosi visą gyvenimo skatinimo, darbo kokybės ir saugios bei sveikos darbo aplinkos;
44. rekomenduoja, kad pensijų sistemos apimtų įvairias socialinio ir papildomo draudimo rūšis (nustatytos įstatymo arba privačios) ir kad mokant pensijas būtų užtikrintas kiek įmanoma aukštesnis socialinio teisingumo lygis;
45. mano, kad, siekiant išvengti neigiamo poveikio užimtumui, reikia, jog reformuojant valstybines pensijų sistemas nebūtų didinama vien tik darbo mokesčių našta, o būtų surasta pusiausvyra tarp darbo mokesčių ir kitų mokesčių;
46. ragina valstybes nares stiprinti administracinį ir institucinį pajėgumą, t. y. užtikrinti lygias galimybes gauti aukštos kokybės paslaugas, ypač sveikatos ir ilgalaikės priežiūros, socialinės apsaugos, socialines paslaugas, įskaitant konsultacijų apie socialines teises paslaugas, vaikams skirtas paslaugas, transporto ir judumo paslaugas, reintegracijos paslaugas, padėsiančias integruotis į darbo rinką, bei profesinio mokymo paslaugas;
47. laukia, kad Komisija pateiktų dokumentą dėl minimalių pajamų, kuris galėtų būti labai naudingas diskutuojant socialinės įtraukties ir socialinės apsaugos klausimais;
48. pritaria Tarybos sprendimui dėl atviro koordinavimo metodo taikymo sveikatos apsaugos ir ilgalaikės priežiūros paslaugų srityse; atkreipia dėmesį į tai, kad sveikatos apsaugos ir medicininės priežiūros paslaugų organizavimo ir teikimo klausimai turi ir toliau priklausyti valstybių narių kompetencijai; dar kartą pabrėžia, kad remia tris pagrindiniams sveikatos apsaugos ir ilgalaikės priežiūros paslaugų tikslus, t. y. siekti, kad šios paslaugos būtų visiems prieinamos, neatsižvelgiant į gaunamas pajamas ar turimą turtą, aukštos kokybės ir finansiškai tvarios;
49. pabrėžia, kad ypatingą dėmesį reiktų skirti žmonėms, kuriems reikalinga ilgalaikė arba brangiai kainuojanti priežiūra, ir tiems, kurie susiduria su ypatingomis problemomis siekdami, kad jiems būtų skirta priežiūra; pabrėžia, kad, norint stiprinti sveikatą ir gerinti jos apsaugą, sveikatos apsaugos sistemos turi būti pagrįstos draudimo ir solidarumo principais;
50. skatina remti visas socialines paslaugas, kurios būtinos rūpinantis išlaikomais asmenimis, t. y. tais, kurie negali patys atlikti pagrindinių kasdieninių veiksmų;
51. pabrėžia, kad nors valstybinės pensijų sistemos ir turi išlikti svarbus pensininkų pajamų šaltinis, privatus pensijų kaupimas naudojantis profesinėmis ar asmeninėmis sistemomis gali būti dar vienas būdas papildomai pensijai gauti;
52. pabrėžia, kad reikia koordinuoti išsamios informacijos ir stebėjimo sistemas, ypatingą dėmesį skiriant poveikiui asmenų pajamoms ir gyvenimo lygiui;
53. pabrėžia, kaip svarbu nuolat vertinti pensijų sistemų finansinį veiksmingumą, atsižvelgiant į jų finansinį tvarumą ir socialinių tikslų įgyvendinimą;
54. ragina Europos Vadovų Tarybą 2006 m. pavasario susitikime patvirtinti bendrą socialinės apsaugos ir integracijos programą, siekiant racionalizuoti ir supaprastinti atvirą koordinavimo metodą, ir susitarti dėl suderinto bendrų tikslų, susijusių su socialine integracija, pensijomis, sveikatos apsauga ir ilgalaike priežiūra, sąrašo;
55. mano, kad parengta bendra programa ir racionalizuotas socialinės apsaugos ir integracijos sričių koordinavimas suteiks galimybę Lisabonos proceso metu išplėtoti socialinės apsaugos socialinį aspektą, kuris savaime svarbus socialiniu ir ekonominiu požiūriais, o ne tik socialinės ir užimtumo politikos koordinavimo požiūriu;
56. ragina valstybes nares ir Komisiją, taikant atvirą koordinavimo metodą socialinės apsaugos ir koordinavimo srityse, ateityje daugiau dėmesio skirti profesinio ir šeimos gyvenimo derinimui, ypač atkreipti dėmesį į galimybes naudotis vaikų priežiūros paslaugomis, į šeimos pajamas ir į moterų užimtumo lygį;
57. ragina valstybes nares optimaliai išnaudoti atviro koordinavimo metodo teikiamas galimybes, vykdant politiką užimtumo, socialinės apsaugos, socialinės įtraukties, pensijų ir sveikatos apsaugos srityse;
58. ragina valstybes nares, ypač naująsias, iš naujo apsvarstyti savo pensijų sistemas, atsižvelgiant į daug trumpesnę vidutinę vyrų gyvenimo trukmę ir didelius vyrų ir moterų atlyginimų skirtumus, nuo kurių priklauso našlaujantiems pensininkams mokamų pensijų dydis ir kurie lemia tai, kad šie žmonės dažnai gyvena skurdžiomis sąlygomis;
59. atkreipia dėmesį į tai, kad socialinės apsaugos sistemų plėtotė ir išsaugojimas yra glaudžiai susijęs su Lisabonos tikslais ir gali būti svarbus indėlis siekiant didinti užimtumą ir augimą, siekiant didesnio solidarumo ir geresnės socialinės integracijos;
60. dar kartą pabrėžia, kad yra įsitikinęs, jog Parlamento vaidmuo taikant atvirą koordinavimo metodą, atsižvelgiant į jo, kaip tiesiogiai Europos piliečiams atstovaujančios institucijos, galimybes, privalo būti aiškiai apibrėžtas ir sustiprintas siekiant, kad koordinavimo procesas būtų demokratiškesnis;
61. ragina Tarybą ir Komisiją pradėti derybas su Europos Parlamentu dėl tarpinstitucinio susitarimo, kuriame būtų nustatytos politikos sričių, kuriose taikytinas atviras koordinavimo metodas, pasirinkimo taisyklės ir numatyta šį metodą nuosekliai taikyti, neapribojant Europos Parlamento dalyvavimo šiame procese lygiomis teisėmis;
62. pabrėžia, kad tokiame tarpinstituciniame susitarime turi būti numatytos taisyklės, kuriose būtų aptartas Europos Parlamento dalyvavimas nustatant tikslus ir rodiklius, numatyta jo galimybė susipažinti su dokumentais, dalyvauti susirinkimuose, stebėti ir prižiūrėti pažangą, gauti informaciją apie ataskaitas ir pažangiąją patirtį, taip pat numatyta procedūra, suteikianti galimybę atvirą koordinavimo metodą išplėtoti iki Bendrijos metodo;
63. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Socialinės apsaugos komitetui, valstybėms narėms ir valstybių narių, stojančiųjų šalių ir šalių kandidačių parlamentams.
- [1] OJ C 320 E, 15.12.2005, p. 164.
- [2] OJ L 205, 2005 08 06, p. 21.
- [3] OL L 10, 2002 01 12, p. 1.
- [4] OL C 261E, 2003 10 30, p. 136.
- [5] OL C 68E, 2004 3 18, p. 604-605.
- [6] OL C 77E, 2004 3 26, p. 251.
- [7] Patvirtinti tekstai, P6_TA(2005)0152.
- [8] Patvirtinti tekstai, P6_TA(2005)0210.
- [9] Patvirtinti tekstai, P6_TA(2005)0244.
- [10] UNICEF ataskaita Nr. 6. Vaikų skurdas turtingose šalyse 2005 m.
EXPLANATORY STATEMENT
I. Background and global overview
Tackling poverty and social exclusion is a strategic priority of the European Union since the European Council of Lisbon in March 2000 endorsed the Open Method of Coordination on social inclusion (OMC). The goal of the European Union is the eradication of poverty and social exclusion by 2010. The OMC is based on a set of common objectives to be translated into national policy by Member States through two-year National Action Plans (NAPs). From 2006 onwards the OMC/social inclusion will be developed in a new streamlined framework encompassing pensions and possibly healthcare.
The Community Action Programme to combat Social Exclusion 2002-2006, with an initial budget of 75 million euros, is meant to support cooperation which enables the Community and the Member States to enhance the effectiveness and efficiency of policies which combat social exclusion.
The joint report of the European Commission, issued on 27 January 2005[1], shows that Member States are stepping up efforts to fight poverty and to ensure that pension systems remain capable of delivering adequate incomes to pensioners. According to the Commission, Member States are more clearly focusing on key issues such as eliminating child poverty, improving housing conditions and raising school leavers’ qualifications.
But overall, the report confirms that more than 68 million people, or 15% of the EU population, were living at risk of poverty in 2002 (which is defined as those living below a threshold of 60 percent of median national income), the unemployed, the homeless and women (single parents and the elderly living alone) being usually the most vulnerable. The percentage of those at a poverty risk range from 10% or less in the Czech Republic, Sweden, Denmark, Hungary and Slovenia to 20% or more in Ireland, the Slovak Republic, Greece and Portugal.
The Member States and the European Commission have identified a series of severe risk factors that increase the likelihood of being trapped in poverty, these being:
· long-term unemployment,
· low quality employment,
· poor qualifications and leaving school early,
· growing up in a family vulnerable to social exclusion, disability,
· poor health, drug abuse and alcoholism,
· living in an area of multiple disadvantage, homelessness and precarious housing,
· immigration, ethnic background and risk of racial discrimination.
That means that being in the trap of poverty is not primarily an individual failure.
II. Key policy priorities
The report looks at the progress of the Member States in achieving objectives agreed by the European Council in 2000. It makes serious inroads into the eradication of poverty by 2010 and is intended to help Member States reform pensions to ensure that they are adequate and sustainable in the future.
The Commission stresses that modernisation of the economy should go hand in hand with efforts to reduce poverty and social exclusion. Member States are urged to give particular attention to seven key priorities over the next two years:
· promoting investment in and tailoring of active labour market measures to meet the needs of those who have the greatest difficulties in accessing employment;
· modernising social protection systems
· increasing the access of the most vulnerable and those most at risk of social exclusion to decent housing, quality health and lifelong learning opportunities; implementing a concerted effort to prevent early school leaving and to promote smooth transition from school to work;
· improving access to quality services;
· developing a focus on ending child poverty as a key step to stop the intergenerational inheritance of poverty;
· tackling educational disadvantage;
· initiating a drive to reduce poverty and social exclusion of immigrants and ethnic minorities.
As a consequence, Member States have to commit to the following:
· extending working lives and raising employment levels as key drivers of the modernisation of social protection
· stronger focus on implementation and synergies ahead of next year's planned extension to health care of social protection and social inclusion processes
· multi-faceted approaches and strategies continue to be a priority; key priority areas include preventing child poverty, supporting the caring capacities of families, addressing gender inequalities, tackling homelessness and opening new routes to integration of ethnic minorities and migrants
· considering how to make the national strategies more effective
· bringing people back to the labour market, maintaining workers in employment
· in the area of pensions, maintaining older workers in employment
III. Focus on Member States commitment
Member States are tackling social exclusion and poverty in different ways[2]. For example, Ireland, Denmark and the UK are doing a lot to tackle child poverty. The Commission stresses the importance of eliminating child poverty in order to prevent it from being passed down the generations. The UK has one of the highest rates of child poverty. This is mainly because of the high number of single-parent households.
Some countries, for example Belgium, the UK and the Czech Republic, have a high number of households with no one in work and therefore dependent on benefits.
In the Netherlands, for example, the focus is on combating poverty by getting more people into jobs. The Commission endorses this but points that people with jobs can also suffer poverty.
Measures to improve housing conditions are gaining importance, e.g. in France, the Baltic States and Central and Eastern European countries. In some new Member States the housing stock is obsolete and inadequate. The Commission is keen to see policies across the EU to tackle homelessness.
Tackling educational disadvantage is a concern across the EU. Poland, Malta and Spain are three countries with high levels of early school-leavers. The new Member States generally have good performance in terms of basic educational attainment but gaps in tertiary education and life-long learning (e.g. skills training and re-skilling).
Moreover, a particular attention should be given to the new Member States. Even if some progress has been noted, a greater commitment must be reached. Indeed better and more specific priorities and targets need to be set, social protection systems need to be further modernised and the links with the broader national economic and budgetary policies need to be strengthened.
The average risk of poverty rate for the EU-10 (15%) is practically the same as that for the EU-25. At the same time, the figure varies widely among the EU-10, from 8% in the Czech Republic to 21% in Slovakia.
Some characteristics must be underlined:
· material deprivation and a subsistence lifestyle are common in the EU-10, due to substantially lower average income
· long-term unemployment is a major problem, in particular in Poland, Slovakia and the Baltic states
· negative natural population growth is also a major problem
· bad housing and health care conditions are common
With the exception of Slovenia, the new Member States' levels of expenditure on social protection as a proportion of GDP are significantly below the EU average. Furthermore, in its Report on social inclusion in the 10 new Member States[3], the Commission identifies six challenges the EU-10 States to face over the next two years:
· expand active labour market policies and develop coherent and comprehensive lifelong learning strategies in order to increase labour market integration
· ensure that social protection systems have sufficient coverage and levels of payment to guarantee an adequate minimum income for all to live with dignity
· strengthen policies to tackle child and family poverty and to protect the rights of children
· improve access to decent housing and tackle homelessness
· invest more, and more efficiently, in order to improve the quality of and access to key public services (particularly health and social services, education, training and transport)
· step up efforts to overcome particularly high levels of exclusion and discrimination experienced by some ethnic groups, especially the Roma, and by people with disability.
IV. Critical policy issues
Finally, we consider that the three most critical social issues for the EU are life-long learning, technological gap and regional disparities.
Life-long learning
Investing in knowledge must be one of the top priorities of the Member States. Indeed life-long learning can be a very strong tool to fight poverty and social exclusion, as well as a major factor in promoting active citizenship and democracy. However, attention has to be paid to the fact that lifelong learning and access to training is available in a non-discriminatory way in order to assure an opportunity of a new beginning for everyone. The divide between high skill jobs and low skill/ low pay jobs is widening, with women and migrant workers mainly to be found on the low pay side. Measures to assure equal access to life-long learning have to be taken, as well as positive measures to explicitly promote disadvantaged people.
Technological gap
Societal changes could lead to new risks of poverty and social exclusion for particularly vulnerable groups unless appropriate policy responses are developed. These changes include changes in the labour market due to globalisation and the very rapid growth of the knowledge-based society and information and communication technologies.
Regional disparities
The opportunities for inclusion, particularly among children and youth, are highly unequal across space. Advantages and disadvantages have a compounding effect. In particular, areas where children grow up in poor and disadvantaged households are also often the areas where schools are of worse quality and in long distance, transport is inefficient, resulting deterioration of human capital and potential of development of region. These compounding processes develop partially on their own, but can be seriously compounded by government policies.
24.1.2006
- [1] Communication from the Commission to the Council, the European Parliament, the European Economic and Social Committee and the Committee of regions: Draft Joint Report on Social Protection and Social Inclusion (COM(2005)0014).
- [2] Draft Joint Report on Social Protection and Social Inclusion, Technical annex (SEC(2005)0069).
- [3] Report on social inclusion 2005 - An analysis of the National Action Plans on Social Inclusion (2004-2006) submitted by the 10 new Member States.
Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto NUOMONĖ
teikiama Užimtumo ir socialinių reikalų komitetui
dėl socialinės apsaugos ir socialinės įtraukties
(2005/2097(INI))
Nuomonės referentė: Věra Flasarová
PASIŪLYMAI
Moterų teisių ir lyčių lygybės komitetas ragina atsakingą Užimtumo ir socialinių reikalų komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:
- atsižvelgdamas į 2000 m. birželio 19–20 d. Europos Vadovų Tarybos susitikimui Santa María da Feiroje pirmininkavusios šalies išvadas ir ypač į susitarimą dėl to, kad reikia nustatyti rodiklius, į kuriuos būtų atsižvelgiama siekiant kartu kovoti su socialine atskirtimi ir panaikinti skurdą,
A. kadangi pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šaltinių statistiką šiai organizacijai priklausančiose šalyse daugėja vyresnio amžiaus žmonių (šiuo metu kiekvienam 100 darbuotojų tenka 38 pensininkai), ir jei užimtumo politika nebus keičiama, šis skaičius gali padidėti iki 70 pensininkų kiekvienam 100 darbuotojų,
B. kadangi 2005 m. Jungtinių Tautų demografinės veiklos fondo metinėje ataskaitoje nurodoma, kad pastangos panaikinti skurdą pasaulyje nebus sėkmingos, jei nebus imtasi priemonių kovoti su lyčių diskriminacija, plintančia seksualine prievarta prieš moteris ir kaltininkų nebaudžiamumu,
C. kadangi kova su vyrų ir moterų nelygybe turi likti viena iš svarbiausių Europos Sąjungos socialinės politikos tikslų,
D. kadangi ES šalyse daugėja žmonių, kuriems gresia socialinė atskirtis, ir gausėja rizikos grupių, kurių galimybės integruotis į visuomenę yra mažesnės nei kitų gyventojų grupių,
E. kadangi moterims nepakankamai atstovaujama Europos Sąjungos politinius sprendimus priimančiose institucijose ir kadangi kai kuriose valstybėse narėse ir šalyse kandidatėse moterų parlamento narių skaičius yra mažesnis už pasaulio vidurkį (15,6 %),
1. rekomenduoja, kad skiriant paramą prioritetinėms socialinės apsaugos ir socialinės įtraukties sritims visuomet būtų atsižvelgiama į lyčių aspektą;
2. pabrėžia, kad būtina didinti moterų aktyvumą ne tik siekiant kovoti su skurdo rizika, visų pirma gresiančia moterims, bet ir siekiant užtikrinti ekonomiškai aktyvių ir neaktyvių asmenų pusiausvyrą, kuriai kelia pavojų gyventojų senėjimo procesas;
3. pabrėžia, kad būtina rinkti ir analizuoti patikimus lyginamuosius, jei įmanoma, pagal amžių ir lytį suskirstytus duomenis ir statistiką apie skurdą ir socialinę atskirtį, ypatingą dėmesį skiriant gyventojų grupėms, kurių padėtis nepalanki, ir duomenų apie lyčių lygybės principo įgyvendinimą rinkimui; rekomenduoja skirti didesnį dėmesį vertinimams, kuriuos galės pateikti būsimasis Europos lyčių lygybės institutas, išnagrinėjęs minėtus duomenis ir statistiką;
4. rekomenduoja valstybėms narėms kurti palankesnes sąlygas moterims gauti geresnius darbus, siekti, kad būtų panaikinti atlyginimų skirtumai, ir taip remti augimo ir moterų užimtumo politiką;
5. ragina valstybes nares ir Komisiją imtis veiksmų siekiant panaikinti vaikų skurdą, kad būsimoji karta būtų nuo jo apsaugota, ir užtikrinti vaikų teises, įskaitant teisę į mokslą ir tinkamą sveikatos apsaugą; pabrėžia, kad vaikai iš šeimų, kuriose yra tik vienas iš tėvų arba tėvai yra ekonomiškai neaktyvus, arba bedarbiai, taip pat vaikai iš daugiavaikių šeimų yra ypač pažeidžiami ir kad valstybes nares reikėtų raginti įgyvendinti politiką, skirtą panaikinti socialinę atskirtį, dėl kurios nukenčia vaikai;
6. atkreipia dėmesį į tai, kad, Eurostato duomenimis, kas trečias vaikas Europos Sąjungoje gimsta ne santuokoje, ir šis skaičius kasmet didėja; ši tendencija rodo, kad būtina rasti veiksmingų priemonių ir užtikrinti deramą įvairių šeimos instituto rūšių gyvavimą;
7. atkreipia dėmesį į tai, kad skurdas daug labiau gresia bedarbiams, tėvams, vieniems auginantiems vaiką (dažniausiai tai būna moterys), vienišiems vyresnio amžiaus žmonėms (dažniausiai taip pat moterims) ir šeimoms, kuriose yra keletas išlaikytinių; pabrėžia, kad skurdžiomis gyvenimo sąlygomis užaugę vaikai yra silpnesnės sveikatos, jiems sunkiau sekasi mokslai ir ateityje labiau gresia nedarbas;
8. rekomenduoja valstybėms narėms įgyvendinti tvarią politiką, kuria būtų siekiama skatinti lankstumą, išlaikyti darbų kokybę ir užtikrinti, kad priimant į darbą, suteikiant galimybę toliau mokytis ir siekti karjeros būtų atsižvelgiama į lyčių lygybės kriterijus;
9. ragina valstybes nares imtis konkrečių priemonių savo socialinės ir ekonominės politikos srityse ir skatinti socialinę žmonių, kurių padėtis nepalanki, integraciją, įskaitant šeimas, kuriose yra tik vienas iš tėvų, daugiavaikes šeimas, žmones su negalia, tautines mažumas ir imigrantus; minėtos priemonės, inter alia, turėtų būti skirtos kovoti su visų rūšių diskriminacija, gerinti galimybes įsidarbinti, toliau mokytis ir siekti karjeros, suderinti profesinį ir šeimos gyvenimą, užtikrinti lygias teises gauti sveikatos apsaugą ir turėti tinkamą gyvenamąjį būstą;
10. ragina Komisiją užtikrinti, kad valstybių narių socialinės apsaugos institucijos imtųsi tolesnių priemonių, papildančių 1992 m. rekomendaciją dėl garantuotų minimalių pajamų, ir atsižvelgtų į bendrą politikos siekį skatinti ekonominę ir socialinę išmokas gaunančių asmenų integraciją;
11. pabrėžia, kad užimtumas yra veiksmingiausia kovos su skurdu priemonė, todėl reikėtų išlaikyti finansiškai patrauklias darbo sąlygas, skatinti moterų užimtumą ir nustatyti siūlomiems darbams kokybinius reikalavimus;
12. atkreipia dėmesį į tai, kad, siekiant užtikrinti nuolatinį socialinės apsaugos sistemų finansavimą, įskaitant pensijas, ir atsižvelgiant į didėjančią gyvenimo trukmę turėtų būti parengta strategija, kaip skatinti aktyvų darbuotojų senėjimo procesą ir kaip pagerinti kitų asmenų gyvenimo kokybę, kaip minėta, inter alia, suderinti darbo ritmą ir kokybę, užtikrinti lygias galimybes naudotis paslaugomis, įskaitant sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos paslaugas, lygias teises į mokslą ir profesinį mokymą;
13. rekomenduoja, kad valstybės narės, siekdamos riboti vyresnių kaip 50 metų žmonių atskirtį ir padėti jiems išsilaikyti darbo rinkoje, imtųsi priemonių užtikrinti visą gyvenimą trunkantį mokymąsi ir taip apsaugotų žmones nuo pavojaus būti pašalintiems iš darbo rinkos;
14. rekomenduoja, kad pensijų sistemos apimtų įvairias socialinio ir papildomo draudimo rūšis (nustatytos įstatymo arba privačios) ir kad mokant pensijas būtų užtikrintas kiek įmanoma aukštesnis socialinio teisingumo lygis;
15. atkreipia dėmesį į tai, kad svarbu, jog socialinės įtraukties procese valstybių narių, regionų ir vietos lygmeniu dalyvautų visos suinteresuotos šalys, socialiniai partneriai, nevyriausybinės organizacijos ir pilietinė visuomenė; skatina valstybes nares šioje srityje panaudoti visas atviro koordinavimo procedūros metodo teikiamas galimybes;
16. pabrėžia, kad jauniems žmonėms dėl sunkumų, su kuriais jie susiduria baigę mokslus ir pradėję ieškotis darbo, gresia ypač didelis socialinės atskirties pavojus; taigi rekomenduoja valstybėms narėms plėtoti būtent jaunimui skirtas priemones, ypatingą dėmesį kreipiant į jaunus žmones, kurie patiria sunkumų pereinamuoju laikotarpiu, t. y. baigę mokslus ir ieškodami darbo ir kurie nebesimoko bendrojo lavinimo mokyklose ar neturi profesinio išsilavinimo;
17. atkreipia dėmesį į tai, kad, atsižvelgiant į globalizaciją ir tarptautinę ekonominę konkurenciją, aktyvi socialinė politika ir socialinės rūpybos sistemos išsaugojimas yra vieni pagrindinių tikslų, kurių turi siekti Europos Sąjunga;
18. rekomenduoja valstybėms narėms siekti plėtoti socialinės stebėsenos sistemą, kad būtų galima padėti į sudėtingą padėtį patekusiems žmonėms, teikti jiems informaciją, patarti ir pagelbėti apsirūpinti būstu;
19. siūlo labiau įsigilinti į socialinės integracijos problemas, ypatingą dėmesį skiriant imigrantams iš skirtingos kultūros pasaulio regionų, kurių kultūrinės vertybės ir tradicijos tam tikru atžvilgiu gali neatitikti ES šalyse priimto požiūrio; minėti skirtumai gali sukelti trintį ir nesusipratimų ir trukdyti šių žmonių grupių, ypač jaunosios kartos, integracijai, kaip rodo dabartiniai įvykiai Europoje.
PROCEDŪRA
|
Pavadinimas |
Socialinė apsauga ir socialinė įtrauktis | |||||
|
Procedūros numeris |
||||||
|
Atsakingasis komitetas |
EMPL | |||||
|
Nuomonę teikiantis komitetas |
FEMM 9.6.2005 | |||||
|
Glaudesnis bendradarbiavimas |
Nėra | |||||
|
Nuomonės referentė |
Věra Flasarová 20.6.2005 | |||||
|
Svarstymas komitete |
28.11.2005 |
24.1.2006 |
|
|
| |
|
Priėmimo data |
24.1.2006 | |||||
|
Galutinio balsavimo rezultatai |
Už: Prieš: Susilaikė: |
19 0 0 | ||||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai |
Edit Bauer, Věra Flasarová, Claire Gibault, Lissy Gröner, Zita Gurmai, Piia-Noora Kauppi, Urszula Krupa, Pia Elda Locatelli, Marie Panayotopoulos-Cassiotou, Teresa Riera Madurell, Raül Romeva i Rueda, Amalia Sartori, Anna Záborská | |||||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai |
Mary Honeyball, Christa Klaß, Zita Pleštinská, Zuzana Roithová, Heide Rühle, Bernadette Vergnaud | |||||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai (178 straipsnio 2 dalis) |
| |||||
PROCEDŪRA
|
Pavadinimas |
Socialinė apsauga ir socialinė įtrauktis | ||||||||||
|
Procedūros numeris |
|||||||||||
|
Pagrindas Darbo tvarkos taisyklėse |
45 straipsnis | ||||||||||
|
Atsakingas komitetas |
EMPL | ||||||||||
|
Nuomonę teikiantis komitetas Paskelbimo plenariniame posėdyje data |
FEMM |
|
|
|
| ||||||
|
Pranešėja(-s) |
Edit Bauer |
| |||||||||
|
Svarstymas komitete |
22.11.2005 |
25.1.2006 |
|
|
| ||||||
|
Priėmimo data |
26.1.2006 | ||||||||||
|
Galutinio balsavimo rezultatai |
Už: Prieš: susilaikė: |
40 0 1 | |||||||||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai |
Jan Andersson, Roselyne Bachelot-Narquin, Emine Bozkurt, Iles Braghetto, Philip Bushill-Matthews, Milan Cabrnoch, Derek Roland Clark, Luigi Cocilovo, Jean Louis Cottigny, Harlem Désir, Harald Ettl, Richard Falbr, Carlo Fatuzzo, Joel Hasse Ferreira, Roger Helmer, Stephen Hughes, Karin Jöns, Jan Jerzy Kułakowski, Sepp Kusstatscher, Jean Lambert, Bernard Lehideux, Elizabeth Lynne, Thomas Mann, Ana Mato Adrover, Maria Matsouka, Ria Oomen-Ruijten, Csaba Őry, Siiri Oviir, Marie Panayotopoulos-Cassiotou, Pier Antonio Panzeri, Jacek Protasiewicz, José Albino Silva Peneda, Kathy Sinnott, Gabriele Zimmer | ||||||||||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai |
Edit Bauer, Lasse Lehtinen, Jamila Madeira, Marianne Mikko, Leopold Józef Rutowicz, Elisabeth Schroedter, Patrizia Toia, Tadeusz Zwiefka | ||||||||||
|
Pateikimo data – A6 |
8.2.2006 |
A6-0028/2006 | |||||||||