PRANEŠIMAS dėl prašymo atšaukti Tobiaso Pflügerio imunitetą
28.4.2006 - (2006/2030(IMM))
Teisės reikalų komitetas
Pranešėjas: Francesco Enrico Speroni
PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO SPRENDIMO
dėl prašymo atšaukti Tobiaso Pflügerio imunitetą
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į Vokietijos Federacinės Respublikos Teisingumo ministerijos 2005 m. lapkričio 29 d. prašymą atšaukti Tobiaso Pflügerio imunitetą, paskelbtą 2005 m. gruodžio 15 d. plenarinio posėdžio metu,
– išklausęs Tobiaso Pflügerio paaiškinimus pagal Darbo tvarkos taisyklių 7 straipsnio 3 dalį,
– atsižvelgdamas į 1965 m. balandžio 8 d. Protokolo dėl Europos Bendrijų privilegijų ir imunitetų 10 straipsnį bei 1976 m. rugsėjo 20 d. Akto dėl Europos Parlamento narių rinkimų, remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise, 6 straipsnio 2 dalį,
– atsižvelgdamas į Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1964 m. gegužės 12 d. ir 1986 m. liepos 10 d. sprendimus[1],
– atsižvelgdamas į Vokietijos Federacinės Respublikos Konstitucijos 46 straipsnį,
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklų 6 straipsnio 2 dalį ir 7 straipsnį,
– atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto pranešimą (A6–0156/2006),
1. nusprendė atšaukti Tobiaso Pflügerio imunitetą;
2. paveda Pirmininkui nedelsiant perduoti šį sprendimą ir atsakingo komiteto pranešimą atitinkamoms Vokietijos Federacinės Respublikos institucijoms.
- [1] Byla 101/63 Wagner prieš Fohrmann ir Krier, 1964 m. rink., p. 383, ir byla 149/85 Wybot prieš Faure ir kitus, 1986 m. rink., p. 2391.
PAGRINDIMAS
I. FAKTAI
Europos Parlamento Pirmininkas pagal Darbo tvarkos taisyklių 6 straipsnio 2 dalį 2005 m. gruodžio 22 d. laišku perdavė Teisės reikalų komitetui išnagrinėti, remiantis Darbo tvarkos taisyklių 6 straipsnio 2 dalimi, Vokietijos Federacinės Respublikos Teisingumo ministerijos 2005 m. lapkričio 29 d. laišką, kuriame prašoma atšaukti Europos Parlamento nario Tobiaso PFLÜGERIO parlamentinę neliečiamybę atsižvelgiant į jam iškeltą bylą, kurią šiuo metu tiria Miuncheno I prokuratūrai vadovaujantis vyriausiasis prokuroras.
Pagal Darbo tvarkos taisyklių 6 straipsnio 2 dalį Parlamentui apie tai buvo pranešta 2005 m. gruodžio 15 d. plenarinio posėdžio metu ir šis laiškas buvo perduotas Teisės reikalų komitetui.
Savo prašyme dėl imuniteto atšaukimo Miuncheno I prokuratūrai vadovaujantis vyriausiasis prokuroras prašo leisti pradėti baudžiamąjį teismo procesą prieš Europos Parlamento narį Tobiasą Klausą Pflügerį, kuris įtariamas įvykdęs šias baudžiamąsias veikas: įžeidimą pagal Vokietijos Baudžiamojo kodekso 185 ir 194 paragrafus ir tyčinį kūno sužalojimą, už kurį baudžiama pagal Vokietijos Baudžiamojo kodekso 223 paragrafo 1 dalį ir 230 paragrafo 1 dalies 1 pastraipą[1].
Įtarimai paremti šiais faktais: 2005 m. vasario 12 d. 41-osios Miuncheno saugumo konferencijos proga tarp 11.30 val. ir 17.00 val. įvyko protesto akcija po atviru dangumi, pasibaigusi mitingu Lenbacho aikštėje Miunchene. Kai pasibaigus mitingui apie 17.00 val. taikūs protesto akcijos dalyviai išsiskirstė, Lenbacho aikštėje liko vadinamosios autonominės srities atstovai bei juos palaikantys asmenys ir metė įvairių daiktų, tarp jų ir butelį, į aikštėje oficialiai buvusius policijos pareigūnus. Policija sulaikė keletą asmenų, ir siekiant savo pareigas einančių policijos pareigūnų saugumo buvo sudaryta policijos pareigūnų grandinė, atskyrusi suimančius policijos pareigūnus ir jėgą pasiruošusių naudoti demonstrantų.
Pasak dviejų skundą pateikusių policininkų Proskės ir Michaelio, Europos Parlamento narys T. Pflügeris išėjo iš demonstracijos dalyvių būrio ir priėjo prie policijos pareigūno jaunesniojo inspektoriaus Proskės, kuris buvo vienas iš grandinėje buvusių asmenų, ir pareikalavo pareigūno nedelsiant jį praleisti. T. Pflügeris pareiškė esąs Europos Parlamento narys. Tada jaunesnysis inspektorius Proskė paprašė jo parodyti pažymėjimą, neleisdamas nutraukti policijos grandinės. T. Pflügeris pagrasino policijos pareigūnui jį apskųsiąs, nes šis pažeistų įstatymą, jei neleistų jam praeiti. Kadangi T. Pflügeris ir toliau nerodė pažymėjimo, jaunesnysis inspektorius Proskė uždėjo savo kairiąją ranką jam ant peties, norėdamas nurodyti, kad šis atsitrauktų nuo policijos grandinės. T. Pflügeris trenkė į jaunesniojo inspektoriaus Proskės ranką ir taip patraukė ją į šalį bei pagrasino apskųsiąs jį dėl kūno sužalojimo. Kai prie jo priėjo jaunesnysis inspektorius Michaelis ir taip pat paprašė parodyti pažymėjimą, T. Pflügeris vėl atsisakė įvykdyti prašymą. Galiausiai jis pavadino policijos pareigūnus Proskę ir Michaelį „šikniumi“ ir „šūdžiumi“ ir taip įžeidė jų orumą.
Teisės reikalų komitetas išklausė T. Pflügerį 2006 m. kovo 21 d. posėdžio metu. T. Pflügeris užginčijo pateiktus faktus ir pateikė savo advokato pareiškimą apie šiuos įvykius. Šiame pareiškime rašoma, kad įvykiai klostęsi taip:
„2005 m. vasario 12 d. mano klientas, kaip Europos Parlamento narys, dalyvavo Miuncheno saugumo politikos konferencijos proga Miunchene surengtose protesto akcijose.
Jis matė, kaip ypač brutaliai buvo suimtas asmuo, prieš tai dalyvavęs muzikiniame spektaklyje, nors nebuvo matyti jokio reikalo. Sulaikytasis asmuo buvo nuvilktas iš suėmimo vietos į kitą vietą už policijos grandinės.
Norėdamas sužinoti šio sulaikymo priežastį ir stengdamasis sutrukdyti imtis naujų neteisėtų veiksmų prieš šį asmenį, mano klientas bandė susisiekti su atsakingu policijos pareigūnu. Argumentuodamas esąs Europos Parlamento narys, mano klientas pareikalavo, kad stovėję policijos pareigūnai leistų susitikti su sulaikytu asmeniu. Šiuo tikslu jis aiškiai ir matomai parodė savo Europos Parlamento nario pažymėjimą. Tačiau policijos pareigūnai neatkreipė į tai dėmesio ir atsisakė leisti jam susitikti su suimtu asmeniu ir suteikti informacijos apie suėmimo aplinkybes. Kadangi mano klientas nenorėjo tuo pasitenkinti ir kadangi buvo pažeistos jo Europos Parlamento nario teisės, jis pareikalavo, kad ten stovėję pareigūnai nurodytų savo pavardes, nes parereiškė ketinąs apskųsti jų elgesį. Į šį reikalavimą nebuvo atsižvelgta. Visi policijos pareigūnai, į kuriuos buvo kreiptasi, atsisakė nurodyti savo pavardes. Mano klientui ir toliau nebuvo leidžiama naudotis savo Europos Parlamento nario teisėmis.
Policijos pareigūno tvirtinimas, kad mano klientas trenkė ir patraukė į šalį policijos pareigūno ranką, kurią jis uždėjo „jam ant peties“, neatitinka tikrovės; taip pat melagingas yra teiginys, esą mano klientas išvadino ten buvusius policijos pareigūnus „šikniumi“ ir „šūdžiumi“. Visa tai išgalvota. Kadangi padėtis buvo įtempta, kilo diskusijų. Tačiau mano klientas įžeidžiamų žodžių nevartojo (...).“
II. TEKSTAI IR BENDRIEJI SVARSTYMAI DĖL EUROPOS PARLAMENTO NARIŲ IMUNITETO
1. 1965 m. balandžio 8 d. Protokolo dėl Europos Bendrijų privilegijų ir imunitetų 9 ir 10 straipsniai suformuluoti taip:
9. Europos Parlamento nariai negali būti apklausiami, sulaikomi ar traukiami atsakomybėn dėl einant pareigas pareikštos nuomonės ar balsavimo.
10. Europos Parlamento nariai sesijų metu naudojasi:
a. savo valstybės teritorijoje – imunitetais, kurie toje valstybėje yra suteikiami Parlamento nariams,
b. visų kitų valstybių narių teritorijose – imunitetu nuo bet kokios sulaikymo priemonės ir patraukimo atsakomybėn.
Imunitetas taip pat galioja Europos Parlamento nariams vykstant į Europos Parlamento susitikimų vietą arba grįžtant iš jos.
Imunitetu negali naudotis narys, užkluptas darantis nusikaltimą, taip pat joks imunitetas negali sukliudyti Europos Parlamentui pasinaudoti savo teise atšaukti vieno iš narių imunitetą.“
2. Europos Parlamentui taikoma tvarka, numatyta jo Darbo tvarkos taisyklių 6 ir 7 straipsniuose. Šiuo atveju taikomos jos nuostatos suformuluotos taip:
„6 straipsnis. Imuniteto atšaukimas:
1. Parlamentas, vykdydamas savo įgaliojimus, susijusius su privilegijomis ir imunitetais, pirmiausia siekia išlikti vientisa demokratiška teisės aktų leidybos asamblėja ir užtikrinti Parlamento narių nepriklausomumą, einant savo pareigas.
2. Kiekvienas valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos Pirmininkui pateiktas prašymas atšaukti kurio nors Parlamento nario imunitetą yra paskelbiamas plenarinio posėdžio metu ir perduodamas atsakingam komitetui.
(...)“
„7 straipsnis. Su imunitetu susijusios procedūros:
1. Prašymus atšaukti imunitetą ar prašymus ginti imunitetą ir privilegijas atsakingas komitetas nagrinėja nedelsdamas ir ta pačia tvarka, kuria jie buvo pateikti.
2. Komitetas pateikia pasiūlymą dėl sprendimo, kuriuo tik rekomenduojama patenkinti ar atmesti prašymą atšaukti imunitetą ar prašymą ginti imunitetą ir privilegijas.
3. Komitetas gali prašyti atitinkamos valdžios institucijos suteikti jam informaciją ar paaiškinimus, kuriuos mano esant būtinus nustatant, ar imunitetas turėtų būti atšauktas, ar ginamas. Atitinkamam Parlamento nariui suteikiama galimybė duoti paaiškinimus. Jis gali pateikti dokumentus ir kitus rašytinius įrodymus, kuriuos mano esant svarbius. Jam gali atstovauti kitas Europos Parlamento narys.
(...)
7. Komitetas gali pateikti pagrįstą nuomonę dėl šios institucijos kompetencijos ir dėl prašymo priimtinumo, bet jokiais atvejais neišsako nuomonės dėl Parlamento nario kaltumo ar dėl galimybės tęsti jam priskirtų nuomonių ar veiksmų baudžiamąjį tyrimą netgi tuo atveju, kai išnagrinėjęs prašymą, išsamiau susipažįsta su byla.
(...)“
3. Nuo pirmosios penkerių metų kadencijos pradžios sukaupta darbo patirtis padėjo Europos Parlamentui suformuluoti tam tikrus bendruosius principus, kurie galutinai buvo įtvirtinti rezoliucijoje[2], priimtoje 1987 m. kovo 10 d. posėdyje, remiantis G. H. Donnezo pranešimu dėl 1965 m. balandžio 8 d. Protokolo dėl Europos Bendrijų privilegijų ir imunitetų keitimo, susijusio su Europos Parlamento nariais, protokolo projekto (dok. A2-121/86). Be šių bendrųjų principų mums atrodo naudinga paminėti ir kitus tokiu atveju taikomus principus.
Parlamentinės neliečiamybės (imuniteto) paskirtis
Parlamentinė neliečiamybė (imunitetas) yra ne Parlamento nario privilegija, o Parlamento ir jo narių nepriklausomumo nuo kitų valdžios institucijų garantija. Remiantis šiuo principu, svarbu ne veikų, kuriomis kaltinama, įvykdymo data, – jos gali būti įvykdytos prieš išrenkant Parlamento nariu ar jau išrinkus, o tik parlamentinės institucijos apsauga, kuri užtikrinama apsaugant jos narius.
Neliečiamybės (imuniteto) taikymo laikotarpis
Du kartus buvo kreiptasi į Teisingumo Teismą, kad šis išaiškintų Protokolo dėl Europos Bendrijų privilegijų ir imunitetų 10 straipsnio žodžius „Europos Parlamento sesijų metu“. Dviejuose Teismo sprendimuose (1964 m. gegužės 12 d. sprendimas byloje 101/63, Wagner prieš Fohrmann ir Krier, 1964 m. rink. p. 397 ir 1986 m. liepos 10 d. sprendimas byloje 149/85, Wybot prieš Faure ir kitus, 1986 m. rink., p. 2403) teigiama, kad Europos Parlamento sesijų laikotarpis yra vieni metai, kurių metu, įskaitant pertraukas tarp sesijų, jo nariai naudojasi Protokole numatytu imunitetu. Be to, remiantis parlamentinės neliečiamybės (imuniteto) paskirties principu daroma išvada, kad neliečiamybė taikoma visą mandato galiojimo laikotarpį, nesvarbu, ar norima patraukti baudžiamojon atsakomybėn, ar kalbama apie ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmus, jau priimtų nuosprendžių vykdymą ar apeliacines arba kasacines procedūras.
Europos Parlamento imuniteto nepriklausomumas nuo šalių parlamentų imuniteto
Tai, kad Protokolo dėl privilegijų ir imunitetų 10 straipsnio pirmosios pastraipos a punkte kalbama apie šalių parlamentų narių imunitetą, nereiškia, kad Europos Parlamentas negali sukurti savo parlamentinio imuniteto atšaukimo taisyklių. Parlamento sprendimų pagrindu palaipsniui buvo sukurta vientisa Europos Parlamento neliečiamybės (imuniteto) sąvoka, kuri iš esmės nepriklauso nuo šalių parlamentų patirties. Ji leidžia užtikrinti vienodą požiūrį į Parlamento narius nepriklausomai nuo jų pilietybės. Taigi, nors ir atsižvelgdamas į nacionalinės teisės normų suteikiamą imunitetą, Europos Parlamentas, priimdamas sprendimus dėl Parlamento nario imuniteto atšaukimo, remiasi savo nuolatiniais principais.
Parlamentinio imuniteto paskirtis – ginti deputatų žodžio ir politinių diskusijų laisves. Todėl kompetentingas Europos Parlamento komitetas visuomet laikėsi pamatinio principo, kad imunitetas niekada neatšaukiamas, kai Parlamento narys kaltinamas atlikęs veiksmus, kurie yra jo politinės veiklos dalis arba tiesiogiai su ja susiję.
Prie šių veiksmų priskiriama, pavyzdžiui, Parlamento nario nuomonės reiškimas, jei ši nuomonė susijusi su jo politine veikla ir reiškiama demonstracijose, viešuose susitikimuose, politiniuose leidiniuose, spaudoje, knygose, televizijoje, pasirašant politinius atsišaukimus ir netgi teismo institucijose.
Šį principą papildo kiti samprotavimai dėl pritarimo ar nepritarimo atšaukti imunitetą, ypač fumus persecutionis, t. y. prielaida, kad baudžiamųjų veiksmų imtasi ketinant pakenkti Parlamento nario politinei veiklai. Kaip nurodyta G. H. Donnezo pranešimo pagrindime, sąvoka fumus persecutionis iš esmės reiškia, kad imunitetas neatšaukiamas esant įtarimui, jog baudžiamųjų veiksmų priežastis yra ketinimas pakenkti Parlamento nario politinei veiklai.
Taigi, kai politinis oponentas siekia pradėti teismo procesą, imunitetas neatšaukiamas, kol bus įrodyta priešingai, nes manoma, jog iškeliant bylą siekiama pakenkti Parlamento nariui, o ne gauti žalos atlyginimą. Imunitetas neatšaukiamas ir tais atvejais, kai byla iškeliama tokiomis aplinkybėmis, kurios verčia manyti, kad vienintelis jo tikslas – pakenkti Parlamento nariui.
III. PASIŪLYMO DĖL SPRENDIMO MOTYVAI
Veikos, kuriomis kaltinamas T. Pflügeris, Vokietijos pilietybę turintis Europos Parlamento narys, buvo įvykdytos Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje. Taigi T. Pflügeris naudojasi Bundestago nariams suteikta neliečiamybe pagal Vokietijos Federacinės Respublikos Konstitucijos 46 straipsnį. Šis straipsnis suformuluotas taip:
46 straipsnis [Indemnitetas ir imunitetas]
1) Bundestago narys už balsavimus ar kalbas Bundestage arba Bundestago komitetuose negali būti persekiojamas teismine arba drausmine tvarka arba patrauktas atsakomybėn už Bundestago ribų. Ši nuostata netaikoma diskredituojantiems įžeidimams.
2) Bundestago narys be Bundestago sutikimo negali būti traukiamas atsakomybėn ar suimamas dėl baudžiamosios veikos, išskyrus atvejus, kai jis užtinkamas bedarantis nusikaltimą arba suimamas kitą dieną po nusikalstamos veikos įvykdymo.
3) Bundestago sutikimas taip pat būtinas norint apriboti Parlamento nario asmens laisvę arba iškelti bylą remiantis 18 straipsnio nuostatomis.
4) Bet kokia baudžiamoji byla arba remiantis 18 straipsnio nuostatomis iškelta byla prieš Parlamento narį turi būti nutraukta, o suėmimas ir asmens laisvės apribojimas atšaukti.
Vokietijos Federacinės Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis reglamentuoja parlamentinio indemniteto ir imuniteto apimtį. Straipsnio 1 dalyje teigiama, kad Bundestago narys už balsavimus ar kalbas Bundestage arba Bundestago komitetuose negali būti persekiojamas teismine arba drausmine tvarka arba patrauktas atsakomybėn už Bundestago ribų. Šio straipsnio 2–4 dalyse pateikiamos parlamentinio imuniteto nuostatos. Be to, tik gavęs Bundestago sutikimą Bundestago narys už sankcionuojamus veiksmus gali būti traukiamas atsakomybėn ar suimamas dėl baudžiamosios veikos.
Dera atsižvelgti ir į Protokolo dėl privilegijų ir imunitetų 9 ir 10 straipsnius, taip pat į Europos Parlamento nustatytus principus, kurie, remiantis ilgamete patirtimi, buvo taikomi prašymams atšaukti imunitetą. Atšaukti imunitetą nėra pagrindo, kai Parlamento narys kaltinamas atlikęs veiksmus, kurie yra jo politinės veiklos dalis arba tiesiogiai su ja susiję. Atšaukti imunitetą nėra pagrindo ir tada, kai galima įtarti, jog baudžiamuoju procesu ketinama pakenkti deputato politinei veiklai.
Šiuo atveju T. Pflügeriui pateikti kaltinimai ir T. Pflügerio byloje atliekamas tyrimas yra susiję su galimu Baudžiamojo kodekso 185 paragrafo, 194 paragrafo 1 dalies, 223 paragrafo 1 dalies, 230 paragrafo 1 dalies 1 pastraipos pažeidimu (įžeidimas, kūno sužalojimas, tyčinis kūno sužalojimas).
Protokolo dėl privilegijų ir imunitetų 9 straipsnio nuostatos netaikomos T. Pflügeriui pateiktų kaltinimų atveju. Net ir darant prielaidą, kad jo pasakyti žodžiai buvo tiksliai atkartoti, ką T. Pflügeris vienareikšmiškai neigia, šie žodžiai negali būti Europos Parlamento nario nuomonė, išreikšta jam vykdant savo pareigas.
Protokolo dėl privilegijų ir imunitetų 10a straipsnio taikymo klausimu pranešėjas mano, kad nėra priežasčių laikyti, jog T. Pflügerio pateiktos aplinkybėms taikoma fumus persecutionis prielaida. Net jei T. Pflügeris dalyvavo šioje demonstracijoje kaip Europos Parlamento narys ir viešai joje kalbėjo, negalima teigti, kad jam pareikštais kaltinimais siekiama pakenkti Parlamento nario politinei veiklai.
Nei nusikalstamos veikos, nei atitinkamų valdžios institucijų tyrimo aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad teisėsaugos institucijos ketintų pakenkti arba vykdytų įnirtingą teisminį persekiojimą.
Remdamasis šiais samprotavimais, pranešėjas mano esant tinkama, kad Parlamentas pasinaudotų turima teise ir atšauktų Tobiaso Pflügerio parlamentinį imunitetą.
Pagal Darbo tvarkos taisyklių 7 straipsnio 2 dalį, komitetas, pateikdamas pasiūlymą dėl sprendimo, gali tik rekomenduoti sutikti arba nesutikti atšaukti imunitetą.
IV. IŠVADA
Remdamasis minėtaisiais samprotavimais ir Darbo tvarkos taisyklių 7 straipsnio 1 ir 2 dalimis, išnagrinėjęs argumentus, kuriais remdamasis galėtų pritarti ar nepritarti imuniteto atšaukimui, Teisės reikalų komitetas rekomenduoja Europos Parlamentui atšaukti Tobiaso Pflügerio parlamentinį imunitetą.
- [1] Baudžiamojo kodekso 185 paragrafas numato: „Už įžeidimą baudžiama laisvės atėmimu iki vienų metų arba pinigine bauda, o tas, kuris įžeidė žmogų panaudodamas fizinę jėgą, baudžiamas laisvės atėmimu iki dvejų metų arba pinigine bauda“.
Baudžiamojo kodekso 194 paragrafo 1 dalis numato: „Baudžiamųjų bylų dėl įžeidimo procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo pareiškimas. (...)“.
Baudžiamojo kodekso 223 paragrafo 1 dalis numato: „Tas, kuris sužalojo ar susargdino žmogų, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų arba pinigine bauda“.
Baudžiamojo kodekso 230 paragrafo 1 dalies pirmasis sakinys numato: „Baudžiamųjų bylų dėl tyčinio kūno sužalojimo pagal 223 paragrafą (...) procesas pradedamas tik tada, kai yra nukentėjusiojo pareiškimas, išskyrus atvejus, kai baudžiamojo persekiojimo institucija mano, jog dėl ypatingo visuomeninio intereso jai būtina pradėti baudžiamąjį procesą savo iniciatyva“. - [2] OL C 99, 1987 4 13, p. 44.
PROCEDŪRA
|
Pavadinimas |
Prašymas atšaukti Tobiaso Pflügerio imunitetą | ||||
|
Procedūros numeris |
|||||
|
Prašymas atšaukti imunitetą
|
| ||||
|
Atsakingas komitetas |
JURI | ||||
|
Pranešėjas |
Francesco Enrico Speroni | ||||
|
Pakeistas (-i) pranešėjas (-ai) |
| ||||
|
Svarstymas komitete |
23.2.2006 |
21.3.2006 |
|
|
|
|
Priėmimo data |
19.4.2006 | ||||
|
Galutinio balsavimo rezultatai |
Už: Prieš: Susilaikė: |
8 | |||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai |
Rosa Díez González, Giuseppe Gargani, Kurt Lechner, Klaus-Heiner Lehne, Aloyzas Sakalas, Francesco Enrico Speroni | ||||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai |
Adeline Hazan, Manuel Medina Ortega | ||||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (178 straipsnio 2 dalis) |
| ||||
|
Pateikimo data |
2006 4 28 | ||||
|
Pastabos (pateikiamos tik viena kalba) |
... | ||||