PRANEŠIMAS dėl gyventojų psichikos sveikatos gerinimo. Europos Sąjungos psichikos sveikatos strategijos kūrimo

18.7.2006 - (2006/2058(INI))

Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas
Pranešėjas: John Bowis

EUROPOS PARLAMENTO TEISĖKŪROS REZOLIUCIJOS PROJEKTAS

dėl gyventojų psichikos sveikatos gerinimo. Europos Sąjungos psichikos sveikatos strategijos kūrimo

(2006/2058(INI))

Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į Komisijos žaliąją knygą „Gyventojų psichikos sveikatos gerinimas. Europos Sąjungos psichikos sveikatos strategijos kūrimas“ (KOM(2005)0484),

–   atsižvelgdamas į EB sutarties 2, 13 ir 152 straipsnius,

–   atsižvelgdamas į Sąjungos pagrindinių teisių chartiją[1],

–   atsižvelgdamas į 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvą 2000/78/EB, nustatančią vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus,[2]

–   atsižvelgdamas į 1999 m. lapkričio 18 d. Tarybos rezoliuciją dėl „Psichikos sveikatos rėmimo“[3],

–   atsižvelgdamas į 2005 m. sausio 15 d. PSO Europos ministrų konferencijos deklaraciją dėl psichikos sveikatos Europoje uždavinių nustatymo ir sprendimų kūrimo,

–   atsižvelgdamas į 2006 m. kovo 23 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl demografinių problemų ir kartų solidarumo (2005/2147(INI)),[4]

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto pranešimą, Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto bei Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nuomones (A6‑0249/2006),

A. kadangi kas ketvirtas žmogus Europoje per savo gyvenimą patiria bent vieną blogos psichikos sveikatos tarpsnį; kadangi bloga psichikos sveikata tiesiogiai ar netiesiogiai paveikia kiekvieną ES gyventoją ir kiekvienais metais apie 18,4 milijono nuo 18 iki 65 metų amžiaus žmonių Europos Sąjungoje patiria sunkią depresiją; kadangi gera psichinė sveikata leidžia piliečiams įgyvendinti intelektinius ir emocinius planus ir integruotis į socialinį, mokymosi ir profesinį gyvenimą; kadangi, priešingai, bloga psichinė sveikata lemia dideles išlaidas, socialinę atskirtį ir gėdijimąsi;

B.  kadangi bloga psichikos sveikata iš esmės pablogina tiesiogiai ar netiesiogiai jos paveiktų žmonių gyvenimo kokybę,

C. kadangi dėl blogos psichikos sveikatos visuomenė patiria milžiniškų ekonominių išlaidų: kai kurių skaičiavimų duomenimis, jos siekia nuo 3 proc. iki 4 proc. Europos Sąjungos valstybių narių BVP,

D. kadangi bloga psichikos sveikata jau dabar sukelia rimtų padarinių ekonominiu, sveikatos ir socialiniu požiūriais, ir jie bus tik rimtesni, nes susirgimų atvejų dėl senstančios visuomenės ir pokyčių joje daugėja,

E.  kadangi kasmet nusižudo apie 58 000 Europos Sąjungos piliečių, t. y. daugiau nei kasmet žūsta kelių eismo nelaimėse arba miršta nuo ŽIV/AIDS, ir kadangi bandymų nusižudyti būna dešimt kartų daugiau,

F.  kadangi atsižvelgiant į EB sutartyje numatytą kompetencijų priskyrimą, Bendrijos psichikos sveikatos strategijos Europos žmonėms pridėtinė vertė priklauso prevencijos sričiai,

G. kadangi kai kuriose Europos šalyse iki 85 proc. psichikos sveikatai skiriamų lėšų išleidžiama didelėms institucijoms išlaikyti,

H. kadangi psichikos sveikatos supratimo ir investicijų į ją stoka prisidėjo prie žmonių sveikatos blogėjimo ir nedarbingumo bei visuomenės problemų,

I.   kadangi maždaug 40 proc. visų kalinių turi kokį nors psichikos sutrikimą ir kadangi jie septynis kartus daugiau bando nusižudyti, nei žmonės, gyvenantys visuomenėje, ir kadangi dėl netinkamo įkalinimo gali pasunkėti sutrikimas ir užkirsti kelią reabilitacijai,

J.   kadangi visoje Europos Sąjungoje vaikų ir jaunimo psichikos sveikatai skiriama per mažai dėmesio ir lėšų, nors tarp jaunimo daugėja blogos psichikos sveikatos atvejų,

K. kadangi sveikatos srityje yra aiškus lyčių lygmuo, ypač kalbant apie mitybos sutrikimus, neurodegeneruojamuosius sutrikimus, šizofreniją, nuotaikos svyravimus, nerimą, paniką, depresiją, piktnaudžiavimą alkoholiu ir kitomis psichotropinėmis medžiagomis, taip pat apie savižudybes ir nusikalstamumą, t. y. sritis, kuriose reikia atlikti sistemingus mokslinius tyrimus,

L.  kadangi moterys dažniau negu vyrai kreipiasi pagalbos į įvairias tarnybas ir joms išrašoma dvigubai daugiau psichotropinių vaistų; kadangi atlikus farmakokinetinius tyrimus buvo nustatyta, kad moterys turi mažesnę toleranciją tokiems produktams,

M.  kadangi psichikos sutrikimų prevencija, ankstyvas nustatymas, intervencija ir gydymas gerokai sumažina asmeninius, finansinius ir socialinius jų padarinius,

N. kadangi daug žmonių turi neurodegeneracinių sutrikimų, ir manoma, kad jų daugės, inter alia, dėl gyventojų amžiaus trukmės ilgėjimo ir su tuo susijusio vyresnio amžiaus žmonių skaičiaus didėjimo;

O. kadangi daugelyje Europos Sąjungos šalių pereita nuo ilgalaikės priežiūros įstaigose prie gyvenimo padedant bendruomenei, ir dėl vystymosi bei elgesio problemų turinčių vaikų, kurie rizikuoja savo normaliu vystymusi, ypač mokymosi srityje, ir dėl suaugusiųjų, turinčių chroniškų ir sunkių sutrikimų, ir dėl tų, kurie nesugeba mokytis, bet kadangi šis kitimas įvyko be bendrijos paslaugų atitinkamo planavimo bei finansavimo,

P.   kadangi psichinės sveikatos problemos, kurios susijusios su smurtu prieš moteris ir merginas, yra sunkiai nustatomos; kadangi smurtas prieš moteris ir mergaites nėra reguliariai fiksuojamas ir daugelis moterų nenori apie jį pranešti, nebent apie tai tiesiai paklausia gydytojai ar kiti medicinos darbuotojai,

Q. kadangi viena iš geros psichikos sveikatos sąlygų yra auklėjimas sveikos šeimos aplinkoje, suteikiant ir materialinį bei psichologinį saugumą, ir tėvų meilę,

1.  džiaugiasi Komisijos įsipareigojimu remti psichikos sveikatą; ragina skirti jai daugiau dėmesio kuriant sveikatos politiką ir Europos Sąjungos mokslinių tyrimų politiką ir mano, kad, siekiant sukurti palyginamų duomenų bazę ES lygmeniu, reikėtų įtraukti į visų Komisijos direktoratų ir valstybių narių ministerijų, kurie turėtų įsipareigoti suderinti galiojančius nacionalinius ir tarptautinius psichikos sveikatos rodiklius, politiką ir teisės aktus;

2.   pažymi, kad lyčių lygmuo nebuvo tinkamai aptartas Žaliojoje knygoje; todėl ragina į minėtąjį lygmenį nuolat atsižvelgti visuose veiklos pasiūlymuose, skirtuose skatinti psichinę sveikatą, taikyti prevencines priemones ir atlikti mokslinius tyrimus, nes esami tyrimai nėra pakankami ir išsamūs, kad pažanga gydant ir užkertant kelią psichikos sutrikimams yra daug mažesnė, nei gydant kitus sutrikimus;

3.  mano, kad stebint pacientus svarbiausia užduotis tenka gydytojams;

4.  mano, kad gera psichikos sveikata yra būtina ir bendros Europos piliečių sveikatos bei gerovės, ir sveiko ES ekonomikos funkcionavimo, sąlyga; ragina ir remia visas priemones, kuriomis siekiama padėti išvengti psichikos sutrikimų;

5.   pabrėžia, kad būtina kaip galima geriau pasinaudoti esamomis Bendrijos priemonėmis, pavyzdžiui, 7-ąja mokslinių tyrimų bendrąja programa, siekiant sustiprinti mokslinius Europos Sąjungos tyrimus psichikos sveiktos srityje;

6.  mano, kad ateityje į bet kurį Komisijos pasiūlymą dėl psichikos sveikatos reikėtų įtraukti partnerystę ir konsultavimąsi su psichikos sveikatos problemų turėjusiais ar turinčiais asmenimis, jų šeimomis ir asmeniniais slaugytojais bei NVO, dirbančiomis psichinės sveikatos srityje, šeimų narių organizacijomis ir kitomis suinteresuotomis šalimis, taip pat įtraukti jų dalyvavimą, siekiant, kad būtų geriau jiems atstovaujama ir jie būtų įtraukiami priimant sprendimus; taip pat būtina skatinti psichikos ligomis sergančiųjų šeimų narių bendradarbiavimą;

7.   pabrėžia, kad atskirose valstybėse narėse labai skiriasi išlaidos psichikos sveikatai, ir bendra suma, ir kaip dalis visų sveikatos priežiūros išlaidų,

8.  mano, kad norint pasiekti tris tikslus – remti psichikos sveikatą, gerinti psichikos sveikatą ir psichikos sutrikimų prevenciją – bus reikalingi įvairūs veiksmai; mano, kad tokių veiksmų – teikti ir gauti reikalingą informaciją, vystyti atitinkamus principus ir sugebėjimus siekiant apsaugoti Europos piliečių psichikos ir fizinę sveikatą ir pagerinti jų gyvenimo kokybę;

9.  pabrėžia, kad terminus „bloga psichikos sveikata“, „psichikos sveikatos sutrikimai“, „sunki psichikos liga“ ir „asmenybės sutrikimas“ reikia vartoti atsargiai,

10. pabrėžia išankstinio stebėjimo, nustatymo, diagnozavimo ir integruoto, pacientui individualiai pritaikyto gydymo svarbą,

11. pabrėžia poreikį tinkamais veiksmais kovoti su akivaizdžia nelygybe psichikos sutrikimų gydymo srityje;

12. ragina įtraukti mokymosi negalią turinčius žmones į kokią nors ateities strategiją, nes jie susiduria su tokiais pačiais sunkumais kaip ir psichikos sutrikimų turintys žmonės, įskaitant socialinę atskirtį, institucionalizaciją, žmogaus teisių pažeidimus, diskriminavimą, gėdos jausmą ir paramos jiems patiems, jų šeimoms bei jų slaugytojams stoką; taip pat ragina siekti, kad būtų atsižvelgiama į talentingus vaikus ir jaunus žmones, ir juos remti;

13. pabrėžia tarpusavio paramos svarbą ir tai, kad svarbiausias dalykas yra žmonių patirtis gydantis, sergant ir sveikstant;

14. džiaugiasi, kad vaikus, darbuotojus, senyvus žmones ir socialiai nuskriaustus visuomenės narius Komisija laiko pagrindinėmis tikslinėmis grupėmis, tačiau dar reikėtų įtraukti, pvz., sergančius sunkiomis psichikos ligomis, ilgomis ir mirtinomis ligomis sergančius asmenis, neįgalius žmones, kalinius, etninių bei kitų mažumų grupes, benamius, migrantus, pavojingus darbus dirbančius žmones ir bedarbius bei daugelį psichikos sveikatos ir slaugos klausimų, ypatingą dėmesį atkreipiant į moteris;

15. pripažįsta, kad asmenybės sutrikimus ypač sunku diagnozuoti, gydyti, valdyti ir prižiūrėti, būtina juos labiau moksliškai tirti ir kurti atskirą politiką; ragina Komisiją taip pat skirti dėmesio agresijai, agresyvaus elgesio priežastims ir psichologiniams padariniams;

16. pripažįsta, kad vyrai ir moterys gali turėti skirtingų psichikos sveikatos poreikių, ir ragina geriau moksliškai ištirti, ypač priverstinio stacionarinio gydymo ir moterų savęs žalojimo tarpusavio ryšį ir tai, kad moterims dažniau skiriama psichotropinių medikamentų;

17. pabrėžia poreikį moksliškai tirti įrodytus vyrų ir moterų smegenų struktūrų ir veiklos skirtumus, siekiant sukurti skirtingus lyčių vertinimo principus ir gydymo būdus psichikos sveikatos srityje;

18. ragina rūpintis moterimis laikotarpiais prieš gimdymą ir po gimdymo, siekiant išvengti depresijos ar kitų psichopatologijos atvejų, dažnų minėtaisiais laikotarpiais;

19. mano, kad gera motinų ir tėvų psichikos sveikata padeda vaikams nekliudomai vystytis ir išaugti sveikiems;

20. kviečia sprendžiant sudėtingas blogos psichikos sveikatos problemas – pavyzdžiui, kaip geriau padėti vystymosi, elgesio problemų arba valgymo sutrikimų turintiems vaikams ar paaugliams ir / arba vaikams ar paaugliams, kurių tėvų psichikos sveikata dažnai yra bloga (arba kurie yra ilgai laikomi institucijose), pasitelkti įvairias disciplinas ir įstaigas;

21. pažymi, kad socialiai nulemtas įvaizdis, kaip turėtų atrodyti mergaitės ir moterys, turi poveikį moterų ir merginų psichikos sveikatai ir jų gerovei, o tai, inter alia, didina mitybos sutrikimų skaičių;

22. pažymi, kad paprastai blogos psichikos sveikatos ir psichikos sutrikimų priežastys atsiranda ankstyvoje vaikystėje, ir pabrėžia sveikos ankstyvos vaikystės mokslinių tyrimų svarbą;

23. pabrėžia dalyvaujančių specialistų – mokymo, priežiūros, socialinių ir teisinių tarnybų darbuotojų bei darbdavių nuolatinio mokymo ir kadrų perkvalifikavimo svarbą;

24. džiaugiasi, kad Žaliojoje knygoje pripažįstama, jog socialiniai ir aplinkos veiksniai, pvz., asmeninė patirtis, šeima ir socialinė parama, gyvenimo sąlygos, pvz., skurdas, gyvenimas dideliuose miestuose ir izoliacija kaimo vietovėse, bei darbo sąlygos, pvz., darbo vietos neužtikrintumas, nedarbas ir ilgos darbo valandos turi įtakos žmonių psichikos sveikatai; pabrėžia, kad psichikos sutrikimai yra viena iš ankstyvo išėjimo į pensiją ir neįgalumo pensijos priežasčių;

25. mano, kad geros darbo sąlygos prisideda prie psichikos sveikatos gerinimo ir ragina darbdavius įgyvendinti Psichikos sveikatos darbe strategiją, kaip būtiną jų sveikatos ir saugumo darbe atsakomybės dalį siekiant sukurti geriausias darbo vietas ir į darbo rinką kuo sėkmingiau įtraukti psichikos sutrikimų turinčius žmones ir tokia strategija turėtų būti skelbiama ir prižiūrima, kaip įgyvendinama, pagal esamus sveikatos ir saugos teisės aktus, taip pat atsižvelgiant į darbuotojų poreikius ir nuomonę;

26. pritaria socialinės ir užimtumo politikos socialinėms iniciatyvoms skatinti žmonių, turinčių psichikos sveikatos problemų, nediskriminavimą, taip pat skatinti psichikos negalią turinčių žmonių socialinę integraciją ir streso darbo vietoje prevenciją;

27. atsižvelgdamas į Europos užimtumo strategiją pabrėžia, kad psichikos sveikata turi įtakos užimtumui, o nedarbas turi įtakos žmonių psichikos sveikatai;

28. mano, kad valstybės narės turėtų bendrai dirbti, siekdamos sukurti ir įdiegti veiksmingas savižudybių – ypač jaunimo bei kitų rizikos grupėms priklausančių asmenų – mažinimo strategijas;

29. ragina labiau pripažinti diskriminacijos, smurto ir prastos psichikos sveikatos ryšį, tuo pabrėžiant kovos su visomis smurto ir diskriminacijos formomis svarbą. Tai dalis strategijos, pagal kurią prevencijos būdu skatinama psichikos sveikata;

30. mano, kad viena svarbiausių psichikos sveikatos problemų yra Europos visuomenės senėjimas, ir ragina skubiai daugiau dėmesio skirti neurodegeneracinių ar kitų vyresnio amžiaus žmonėms būdingų psichikos ligų mechanizmų ir priežasčių moksliniams tyrimams, taip pat prevencijai ir gydymui, įskaitant naujų gydymo būdų plėtrą;

31. mano, kad reikia akcentuoti alkoholio, narkotikų vartojimo ir psichikos sutrikimų ryšio svarbą; mano, kad priklausomybė nuo alkoholio ir narkotikų sukelia didelių psichikos ir fizinių sutrikimų ir problemų visai visuomenei, ragina Komisiją nedelsiant išnagrinėti, kokios detoksikacijos programos ir gydymo metodai veiksmingiausi;

32. pabrėžia, kad psichikos sutrikimų turintys žmonės turi būti gydomi ir slaugomi humaniškai, gerbiant jų orumą ir kad medicininės priežiūros ir slaugos paslaugos turi būti veiksmingos ir kokybiškos, kad jos būtų prieinamos visiems, kurie prastai jaučiasi, ir būtų universalios, kad būtina aiškiai suvokti jų teises būti arba nebūti gydomiems; kad, kai tik galima, jiems turi būti suteikta teisė dalyvauti priimant sprendimus dėl jų gydymo ir kad su jais drauge turi būti tariamasi dėl paslaugų; kad jiems skiriami vaistai turėtų kuo mažesnį šalutinį poveikį; ir kad tiems kurie nori saugiai nutraukti medikamentų vartojimą, turi būti teikiama informacija ir konsultacijos;

33.  mano, kad jėgos naudojimas, kaip ir priverstinis gydymas vaistais, duoda priešingus rezultatus; mano, kad visi stacionarinio gydymo būdai ir priverstinis gydymas vaistais turi būti laikini, ir, kai įmanoma, nuolat persvarstomi ir dėl jų pacientas turi duoti sutikimą, arba, jei tokio sutikimo nėra, atitinkamos institucijos turi duoti leidimą, bet, tai turėtų būti paskutinė išeitis;

34. mano, kad reikia vengti bet kokio asmeninės laisvės apribojimo, ypač fizinio sulaikymo, kurį vykdant būtina asmens teises ginančių demokratinių institucijų kontrolė, tikrinimas ir budrumas, siekiant apsaugoti nuo piktnaudžiavimo;

35. ragina, kad į kiekvienos ateities strategijos svarbiausią dalį būtų įtraukta siekis pašalinti gėdos jausmą, t. y. metinių kampanijų psichikos sveikatos klausimais sukūrimas siekiant kovoti su nežinojimu ir neteisingumu, nes dėl gėdos jausmo susijusio su bloga psichikos sveikata, visuomenė (nuo bendruomenės iki sveikatos specialistų) žmogaus atsisako visose srityse – nuo užimtumo iki šeimos; be to, mano, kad, siekiant pagerinti ligonių psichikos sveikatą ir sąlygas, būtina užtikrinti pagrindines socialines ir pilietines teises, pvz., teisę į būstą ir ekonominę pagalbą negalintiems dirbti, bei teisę tuoktis ir patiems tvarkyti savo turtą; be to, mano, kad gėdos jausmas iš tiesų yra diskriminacijos forma, ir ši problema turi būti sprendžiama vadovaujantis kovai su diskriminacija skirtais įstatymais;

36. pripažįsta, kad gėdos jausmas kyla ir dėl plačiai paplitusios nuomonės, kad psichikos sveikatos sutrikimai yra ūminiai ir visam gyvenimui, tuo tarpu svarbu pabrėžti tai, jog esant tinkamai pagalbai vieni žmonės gali pasveikti, o kitiems liga gali atslūgti ar jie gali pasiekti pakankamą funkcionalumo ar stabilumo lygį;

37. pabrėžia, jog būtina reformuoti psichikos sveikatos paslaugas, kad jos būtų grindžiamos aukštos kokybės bendruomenė slauga namuose arba globos namuose, suteikiant tinkamą sveikatos ir socialinė priežiūrą, reguliariai stebint ir vertinant, pasirūpinant psichikos sveikatos problemų turinčių žmonių ir jų slaugytojų poilsiu, užtikrinant sveikatos, socialinių, būsto, mokymo, transporto, pašalpų ir kitų paslaugų gavimą toje pat vietoje; pabrėžia, kad tam turėtų būti alternatyva ūmių ir chroninių ligų atvejais ar saugumo sumetimais, teikiant daug paslaugų stacionare, bet visuomet užtikrinant nepriklausomą asmens, gaunančio priverstinę priežiūrą stacionare, stebėjimą;

38. pabrėžia poreikį remti psichikos ligų pacientų sukurtas bendroves ir visokią veiklą, susijusią su esamų ir buvusių pacientų įtraukimu į veiklą, skirti lėšų darbuotojams mokyti, siekti, kad jie išmoktų atsižvelgti į psichikos ligų pacientų poreikius;

39. pabrėžia, kad bendrosios praktikos ir šeimos gydytojus ir kitus pirminės sveikatos priežiūros darbuotojus reikia nuolat šviesti psichikos sveikatos klausimais;

40. pripažįsta, kad yra būtinas vietos valdžios institucijų vaidmuo skatinant gerą psichikos sveikatą, remdamos blogos psichikos sveikatos žmones per jų bendruomenes ir suvienydamos įvairių tarnybų teikiamas psichikos sveikatos paslaugas,

41. mano, kad žmonės, kuriems nustatoma dviguba diagnozė – psichikos sveikatos ir priklausomybės nuo žalingų įpročių, – turėtų būti gydomi nuo abiejų šių dalykų vienu metu,

42. pabrėžia, kad psichikos ir fizinė sveikata tarpusavyje susijusios, psichikos sutrikimai gali turėti biologinių, socialinių, emocinių ar istorinių priežasčių, kurias reikia išsiaiškinti siekiant, kad būtų sėkmingi kiti metodai, taip pat pabrėžia, kad kai kurie psichiatrijoje vartojami vaistai gali pabloginti biologinę būklę;

43. ragina skirti daugiau dėmesio psichologiniams padariniams ir somatinių ligų simptomams; pabrėžia, kad priežiūros ligoninėse protokoluose reikia vienodai atsižvelgti į psichikos ir fizinę savijautą, įskaitant sunkių ir / arba neišgydomų ligų gydymą; mano, kad kitose srityse dirbantys medicinos ir pagalbiniai medicinos darbuotojai turi būti nuolat mokomi dirbti psichopatologijos srityje, nes sutrikimai yra dažnai nediagnozuojami arba nepakankamai įvertinami;

44. pritaria Komisijos pastaboms dėl deinstitucionalizavimo, nes dėl ilgo buvimo psichiatrijos institucijose gali užsitęsti ir pablogėti psichopatologinė būklė, sustiprėti gėdos jausmas ir socialinė atskirtis, tačiau pripažįsta, kad reikia daugiau pastangų siekiant įtikinti visuomenę, kad geresni rezultatai pasiekiami tada, kai sunkių psichikos ir mokymosi sutrikimų turintiems asmenims taikoma visuomenės globa;

45. mano, kad Komisija, atsižvelgdama į Visuomenės sveikatos programą, turėtų rinkti duomenis apie psichikos ligas, gydomų pacientų sveikimą ir jų reintegracijos į visuomenę veiksmingumą;

46. siūlo Komisijai nustatyti pažangios patirties vietas ir pavyzdžius bei išplatinti išsamią informaciją apie tokias pavyzdines vietas, prilygstančias PSO vietoms, kuriose vykdoma programa „Tautos psichikos sveikatai“, visose valstybėse narėse; mano, kad pavyzdinės vietos, pavyzdinis gydymas ir pavyzdinės gydymo strategijos gali būti svarbios priemonės, padėsiančios sumažinti psichikos sveikatos gydymo skirtumus valstybėse narėse; ragina Komisiją įtraukti mokslo institutus siekiant identifikuoti pavyzdines vietas, pavyzdinius gydymo būdus ir pavyzdines prevencijos strategijas;

47. mano, kad, kadangi visi žmonės (pagal JT Generalinės asamblėjos rezoliuciją 46/199) turi teisę į geriausią psichikos sveikatos priežiūrą, visiems piliečiams turėtų būti platinama ir prieinama informacija apie pažangiąją patirtį ir kita atitinkama informacija;

48. mano, kad terminas „gydymas“ turėtų būti plačiai interpretuojamas, pabrėžiant socialinių ir aplinkos veiksnių nustatymo ir pašalinimo svarbą, o vaistų vartojimas turėtų būti paskutinė priemonė, ypač vaikų ir jaunimo atveju; kritikuoja, kad tam tikrais gyvenimo laikotarpiais didėja medikalizavimas ir patologizavimas, visapusiškai neištyrus priežasčių; ragina atsižvelgti į tokius veiksnius, kaip antai asmeninė patirtis, šeima, socialinė parama ir gyvenimo bei darbo sąlygos, kurie, kaip ir genetiniai veiksniai, turi įtakos psichikos ligoms;

49. taip pat mano, kad be gydymo, dar reikalinga tinkama socialinė ir darbo aplinka bei šeimos ir visuomenės parama siekiant išvengti psichikos sveikatos problemų ir pagerinti bei skatinti gerą psichikos savijautą ir kenčiančiųjų nuo psichikos surikimų gydymo strategiją bei reabilitaciją; pabrėžia poreikį moksliškai tirti aplinką, palankią psichikos sveikatai ir sveikimui;

50. ragina Komisiją remti reformų tąsą bet kurioje valstybėje narėje, kurioje buvo piktnaudžiaujama psichiatrija, perdozuojant vaistus arba įkalinant, arba kuriose buvo praktikuojamas nežmoniškas elgesys naudojant grotuotas lovas arba be reikalo uždarant vienutėse, ypač naujosiose valstybėse narėse, ir ragina Komisiją psichiatrijos reformą įtraukti į derybų dėl stojimo į ES darbotvarkę; mano, kad kalėjimai nėra tinkama aplinka kenčiantiems nuo blogos psichikos sveikatos ir kad turėtų būti aktyviai ieškoma kitų išeičių;

51. ragina atlikti daugiau mokslinių tyrimų šiais atvejais: terapinių ir psichologinių įsikišimų, kuriant veiksmingesnius vaistus, turinčius mažesnį šalutinį poveikį, nustatant psichikos sutrikimus bei savižudybes lemiančius veiksnius, vertinant rezultatus siekiant investuoti į psichikos sveikatos rėmimą ir priemones, padedančias sėkmingai išgyti ir atslūgti ligai; ypač ragina skirti ypatingą dėmesį į vaikams labiau tinkamų vaistų mokslinius tyrimus; be to, pabrėžia, kad neturi būti apsiribota medikamentų moksliniais tyrimais, turi būti atliekami epidemiologiniai, psichologiniai ir ekonominiai visuomenės ir socialinių psichikos ligas lemiančių veiksnių moksliniai tyrimai; taip pat ragina labiau įtraukti paslaugų naudotojus į visus psichikos sveikatos mokslinius tyrimus;

52. taip pat mano, kad reikia geriau moksliškai ištirti gėdos jausmą ir kovos su juo būdus, atskirų paslaugų naudotojų ir jų slaugytojų patirtį, įvairių paslaugų, profesijų ir buvusių paslaugos naudotojų darbo santykius ir paslaugų teikimą abipus kaimyninių valstybių sienų;

53. mano, kad norint, jog psichikos sveikatos paslaugos būtų veiksmingos ir visuomenė jomis pasitikėtų, jų finansavimas turėtų būti pakankamas, jis turi atitikti išlaidas, susijusias su asmenų psichikos sutrikimais, sveikatos ir socialinės rūpybos tarnybomis bei visa visuomene;

54. mano, kad ypač svarbu taikyti kokybiškus, individualius psichikos sveikatos skatinimo būdus, atsižvelgiant į ypatingus individų ir tikslinių grupių poreikius;

55. pripažįsta vertingą šeimų narių ir neoficialių slaugytojų indėlį padedant psichikos sveikatos problemų turintiems žmonėms, taip pat pripažįsta, kad daugeliui iš jų reikalinga slauga ir kad jie galėtų toliau slaugyti, jiems reikalinga informacija ir profesionalių darbuotojų parama; taip pat pripažįsta vertingą indėlį, kurį paslaugų naudotojai įneša remdami vienas kitą;

56. pabrėžia, kad reikia vartoti tokį žodyną ir terminus, kurie padėtų kovoti su gėdos jausmu, t. y. rinktis priemones, kurios padėtų pašalinti išankstinę nuostatą, keisti požiūrį ir kritikuoti su kiekviena psichikos sutrikimo rūšimi susijusius stereotipus;

57. kviečia Komisiją įsteigti Psichikos sveikatos koordinavimo ir stebėsenos grupę, kuri kaups informaciją apie psichikos sveikatos praktiką ir rėmimą ES, įvertins psichikos sveikatos sektoriaus darbuotojų ir infrastruktūros atitiktį poreikiams (skaičiaus ir mokymo požiūriu) ir teiks visoms valstybėms narėms ir visoms su psichikos sveikatos gydymu susijusioms šalims informaciją apie pažangiausią patirtį; pabrėžia, kad į šią Koordinavimo ir stebėsenos grupę turi būti įtrauktos pacientų organizacijos, teikiantieji priežiūros paslaugas, rūpybos institucijos ir tyrimų institutai;

58. kviečia Komisiją vadovautis Žaliąja knyga ir teikti pasiūlymą dėl direktyvos dėl psichikos sveikatos Europoje bei asmenų, kenčiančių nuo psichikos sutrikimų, pilietinių ir pagrindinių teisių apsaugos ir pagarbos;

59. ragina ES ir AKR šalis glaudžiai bendradarbiauti investuojant į gerą psichikos sveikatą pagal plėtros ir Kotonu politiką;

60. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, valstybių narių vyriausybėms, šalims kandidatėms, AKR šalims ir PSO Europos biurui.

• [1]  OL C 310, 2004 12 16, p. 41.
• [2]  OL L 303, 2000 12 2, p. 16.
• [3]  OL C 86, 2000 3 24, p. 1.
• [4]  Priimti tekstai, P6_TA(2006)0115.

AIŠKINAMOJI DALIS

‘Wir haben in diesen letzten Wochen unsere Sprachlosigkeit ueberwunden und sind jetzt dabei, den aufrechten Gang zu erlernen.”

(„Per šias pastarąsias savaites mes vėl atgavome savo balsą ir dar kartą išmokome vaikščioti aukštai iškelta galva.“)

Stefan Heym, 1989 m. lapkritis, Aleksandro aikštė, Rytų Berlynas

Žodžiai, pasakyti Stefano Heymo 1989 m. lapkritį didelei miniai rytų berlyniečių, susirinkusių nuversti žiauraus režimo, turėtų būti mūsų orientyras, nes mes griauname ir reformuojame Europos psichikos sveikatos elementus, kurie dažnai gali būti neatitinkantys išteklių ir neįsivaizduojamai žiaurūs. Turime įdiegti tokius su psichikos sveikata susijusios slaugos, priežiūros, terapijos, reabilitacijos ir pacientų dalyvavimo standartus, kokių tikėtumėmės geriausiose fizinės sveikatos sistemose. Galime nuoširdžiai pasidžiaugti šia Žaliąja knyga apie psichikos sveikatą ir ją paremti. Dabar laukiame greitų ir išsamių pasiūlymų, kaip gerus žodžius paversti efektyvia teisėkūros ir kodifikavimo veikla.

Psichikos sveikatos uždavinys – tai sistemų, nuostatų ir galimybių pertvarkymas. Pastaruosius keturiasdešimt metų ėjome iš psichikos sutrikimų gydymo praktikos tamsiojo periodo. Kai kuriose mūsų žemyno dalyse buvo piktnaudžiaujama psichiatrija, kitose vyravo internavimo prieglaudose koncepcija, pagal kurią per dažnai visuomenės jautrumas buvo raminamas su „kas iš akių, tas ir iš širdies“ ligonių guldymu į gydymo įstaigas, nedaug tepadedant ligoniams pasveikti ir grįžti į visuomenę, kitose būdavo pernelyg pasikliaujama vaistais, daugelyje būdavo labiau pasikliaujama kalėjimu nei ligonine, bet nei vienoje nebuvo iš tikrųjų suvokiamas psichikos sveikatos palaikymas.

Esame linkę manyti, kad psichikos ligonių žmogaus teisių pažeidimai jau praeityje. Daugeliu atžvilgiu iš tikrųjų taip ir yra. Mes dar tebediskutuojame dėl priverstinio gydymo, sprendimai dėl išrašymo arba paskirstymo kartais būna nepagrįsti, esant institucinei globai kartkartėmis pasitaiko piktnaudžiavimo, apstu ginčų dėl opių ir vienų kitoms prieštaraujančių ligonių, šeimų ir bendruomenių teisių. Bet, apskritai paėmus, yra mažiau internavimų ir uždarymų, ligoniai turi didesnį pasirinkimą ir dažniau sutinka būti gydomi, turime teisinių kontrolės priemonių ir atsvaros būdų patikrinti, ar nepažeidžiamos ligonio pilietinės teisės.

Tačiau vienu atžvilgiu – gėdos jausmo – tebegyvename tamsiuoju periodu. Tai paplitę visose mūsų šalyse, o gėdos jausmas – tai žmogaus teisių pažeidimas, netyčinis, kilęs iš neišprusimu pagrįstos baimės, tačiau darantis žmogui tokią pat žalą kaip ir bet kokios kitos rūšies pažeidimas. Gyvenimas su psichikos liga yra pakankamai sunkus ir be papildomos atstūmimo ir gėdijimosi naštos bei skausmo.

Ragindami Komisiją išplėtoti Žaliąją knygą į Psichikos sveikatos pagrindų sistemą, tokią politiką turime pagrįsti faktais apie psichikos sutrikimus ir Lisabonos darbotvarkės reikalavimų dėl didesnio investicijų į gerą psichikos sveikatą vertingumo pripažinimu.

Mūsų politika pagrįsta šiais faktais:

· psichikos sutrikimai yra greičiausiai didėjanti sveikatos problemų našta, o pagrindinis sutrikimas yra vienpolė depresija;

· pasaulyje 450 milijonų žmonių turi neurologinių arba psichikos sutrikimų;

· savo gyvenime tokių sutrikimų patirs kas ketvirtas iš mūsų;

· 121 milijonas žmonių serga depresija – 3 iš 100 kiekvienais metais;

· kiekvienais metais pasaulyje nusižudo 1 milijonas žmonių; kiekvienais metais bando nusižudyti 10 milijonų;

· neuropsichiatriniai sutrikimai yra trečdalio negalavimų, 15 proc. stacionarinės slaugos išlaidų, apie ketvirtadalio išlaidų vaistams, apie pusės socialinių darbuotojų krūvio priežastis, ir vien tik Jungtinėje Karalystėje dėl to per metus praleidžiama daugiau kaip 90 milijonų darbo dienų;

· žmonės gyvena ilgiau ir jų gyvenimas apskritai imant yra sveikesnis, tačiau senatvėje vis daugiau jų tampa silpno kūno ir psichikos;

· vaiko, suaugusiojo arba seno giminaičio globėjams nepadedama prisitaikyti prie naujosios psichikos problemų turintiems žmonėms skirtos visuomenės globos;

· narkomanija ir nusikalstamumas, girtavimas, nelaimingi atsitikimai, pravaikštos, vandalizmas, agresyvūs moksleiviai, benamiai bei daugybė kitų visuomenės problemų iš tikrųjų yra susijusios su psichikos sveikatos problemomis.

Jeigu neinvestuosime į reikiamas paslaugas – stacionarinį gydymą, gydymą ūmiais atvejais, ilgalaikį gydymą, gydymą su apsauga, gydymą su vidutine apsauga, dienos slaugą, namų slaugą ir kvalifikuotą kiekvienos šių paslaugų personalą, – dabartinių ligonių nepagydysime, negalėsime jų globoti ir nepadėsime jiems pasveikti. Jeigu neinvestuosime į psichiškai sveiką savo piliečių gyvenimą, skaičių ir išlaidų stulpeliai diagramose toliau sparčiai didės. Jeigu neinvestuosime į psichikos sveikatos ir psichikos sutrikimų klausimų suvokimą, biudžetai liks menki, o gėdos jausmas ir išankstinis nusistatymas toliau keros.

Nuolat ir tinkamai daugiau dėmesio kreipiama į ligonius ir paslaugų naudotojus. Jie bus geriau informuoti, labiau prisidės prie su jais susijusių sprendimų priėmimo ir naudosis savo naujomis teisėmis išvengti nelanksčių paslaugų ir įgyvendinti permainas. Reikia, kad į juos būtų žiūrima kaip į partnerius ne tik kalbant apie jų pačių gydymo planus, bet ir planuojant paslaugas. Sveikatos specialistai turi daryti tai, kas geriausiai daroma daugelyje sveikatos priežiūros sričių, – aiškinti ir tartis prieš priimdami sprendimus. Tada ligonis ne tik gerbs jų profesinę nuomonę, bet tikriausiai ir šiek tiek daugiau supras, kas yra negerai, ir truputį mažiau baiminsis dėl to, ką su juo ketinama daryti. Tai teisinga žmogaus teisių atžvilgiu, be to, tai leidžia geriau laikytis gydymo ir slaugos programos bei pasiekti geresnių jos įgyvendinimo rezultatų.

Pamažu pereinama nuo stacionarinės slaugos prie visuomenės paslaugų. Tai taikoma žmonėms, turintiems ilgalaikę, kartais sunkią negalią ir mokymosi sunkumų. Kad tokios paslaugos būtų sėkmingai teikiamos, reikia pakankamai lėšų ir labai drausmingo komandos darbo. Be to, reikia įtikinti visuomenę, kad tokie būdai tinka tiek ligoniams, tiek bendruomenėms. Nerimą keliantys žiniasklaidos straipsniai apie išrašytus ir save pačius arba kitus sužalojusius ligonius gali niekais paversti daugelio metų darbą siekiant humaniškesnės sistemos ir tai rodo, kokia svarbi tinkama kontrolė ir pusiausvyra. Taip pat reikėtų elgtis ir visuomenės įtarimų atveju, ar asmuo, kuris „keistai“ elgiasi gatvėje, yra atitinkamai prižiūrimas.

Yra penki pagrindiniai mūsų psichikos sveikatos sistemos trūkumai:

· visuomenės paslaugų nepakankamumas;

· nesugebėjimas išklausyti paslaugų naudotojų ir jų slaugytojų;

· įvairių įstaigų nesugebėjimas arba nenoras bendradarbiauti;

· didelė finansavimo stoka;

· psichikos sveikatos rėmimo politika, jos dauguma šalių visiškai neturi.

Psichikos sveikatos problemų turintiems žmonėms reikalinga tiesioginė prieiga vienoje organizacijoje, kuri užtikrintų ryšio palaikymą, galimybę gauti medicininę priežiūrą, būstą ir kuri užtikrintų kitus socialinius poreikius, pajamas, teisines paslaugas ir reabilitaciją. Kitaip tariant, visiems asmens poreikiams skirta viena aprūpinimo įstaiga ir patikimas draugas, kuris žinotų, ko tam žmogui reikia tokiose organizacijose. Drauge reikalingi gydytojų, terapeutų ir slaugytojų, mokslininkų, ligoninių, klinikų ir visuomenės kolektyvų vadovų įgūdžiai ir atsidavimas bei jų teises ginančių NVO parama. Kai kas nors serga arba sveiksta po ligos, jam reikalingas namų saugumas – ne izoliacija daugiabučio namo bute arba apgriuvusiame name, o gyvenimas bendruomenėse, kurių gyvenamoji aplinka prisidėtų prie jo poreikių rėmimo ir stabilumo. Tokiam žmogui reikalinga veikla, kuri padėtų sveikti, ir šeimos bei kaimynų parama. Visa tai yra ne mažiau svarbu nei vaistai arba terapijos seansai, tačiau tokios paramos organizavimas gali viršyti galimybes – bent jau šiuo metu.

Daug kam iš mūsų reikės tokios pažangios globos. Mokslo ir visuomenės pažanga kelia naujus psichinės sveikatos ir socialinės rūpybos uždavinius ir tam reikia naujų lėšų. Geresnė gyventojų sveikata ir ilgesnis amžius reiškia smarkiai priklausomą, dažnai psichiškai bei fiziškai trapią senatvę, su gyvenimo būdu, mokslu ir darbu susiję stresai, šeimos struktūros pokyčiai, izoliacija, priverstiniai gyventojų kraustymaisi gali sukelti psichikos sveikatos problemų – psichozes, neurozes, neretai susijusias su žalingais įpročiais; naujų vaistų, terapijos, gydymo metodų kainos sparčiai auga; naujos išlaidos atsiranda su naujomis lovomis, gydymo, dienos slaugos centrais ir bendruomenių kolektyvais. O dėl politikos pasikeitimų, kur ir kada gydyti ir slaugyti, su supratimo stoka ir nepakankamu finansavimu susijusios įprastos problemos dažnai tampa dar neaiškesnės, kartu skatindamos išankstinį nusistatymą ir sudarydamos palankią dirvą gėdos jausmui.

Esminis klausimas – kaip pritraukti daugiau politinio dėmesio, o paskui finansinių lėšų į psichikos sveikatos sritį. Politikai ir visuomenė apie psichikos sveikatą susimąsto tik, kai kyla krizė. Jungtinėje Karalystėje nei bet kada buvo pasiekta didesnės psichikos sveikatos finansavimo, iniciatyvų ir reformų pažangos, kai vienas žmogus Londono zoologijos sode įšoko į liūto narvą, o kitas metro nudūrė žmogų, nes tada kolegos iš vyriausybės pamatė, kad reikia ką nors daryti, o spauda, parlamentas, visuomenė ir NVO to triukšmingai pareikalavo. Bet už tai teko sumokėti sumažėjusiu visuomenės pasitikėjimu ir padidėjusiu gėdos jausmu.

Neigiamos istorijos net neprisideda prie psichikos sveikatos skatinimo. Vyriausybės, politikai ir netgi sveikatos paslaugų planuotojai nedaug teišmano apie psichikos sveikatos rėmimą. Pagrindinė priežastis ta, kad jie nenumano, kas tai yra arba kodėl jie turėtų būti tuo suinteresuoti. Psichikos sveikata kenčia nuo keturgubos naštos. Nėra nuolatinio visuomenės, specialistų ir žiniasklaidos spaudimo vyriausybei ir sveikatos apsaugos vadovams, kad jie daugiau nuveiktų, skirtų daugiau lėšų, daugiau pasiektų. Kitaip nei širdies ligų, AIDS arba vėžio atvejais, čia nedaug tesuvokiama, ką būtų galima nuveikti dėl gydymo, slaugos ir reabilitacijos. Dar mažiau suvokiama, ką būtų galima nuveikti norint išvengti psichikos ligų ir remti psichikos sveikatą. Rezultatų įvertinimų, kuriuos galėtų suprasti sveikatos departamentai ir vadovai, o ką jau kalbėti apie visuomenę ir politikus, yra nedaug. Vyriausybėms, darbdaviams, profesinėms sąjungoms, mokykloms, kolegijoms, vietos taryboms ir bendruomenėms, šeimoms ir atskiriems asmenims – visiems jiems reikia padėti suprasti, kokį vaidmenį jie galėtų atlikti užtikrindami gerą psichikos sveikatą ir taip padėdami išvengti, sumažinti arba sušvelninti psichikos sveikatos problemas.

Mūsų, politiką kuriančių asmenų, uždavinys – suprasti, ką reiškia turėti psichikos sveikatos problemą. Tai beveik neabejotinai reiškia, kad tokiam žmogui priklijuojama etiketė, su juo globėjiškai elgiamasi, jis yra niekinamas, įgąsdintas ir didesniu ar mažesniu mastu atskirtas visuomenėje, šeimoje, darbe, žaidimuose ir netgi mūsų sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos įstaigose. Tokiam žmogui apverčiama pasaulio visuma, toks žmogus gali pasislėpti, bet negali pabėgti; jis negali veikti; jis negali prisidėti prie visuomenės taip, kaip norėtų; jis negali, kaip norėtų, gyventi visaverčio ir džiaugsmingo gyvenimo.

Tada turime prisiimti savo, kaip politikos kūrėjų, atsakomybę. Specialistų, visuomenės ir politikų paramos negavusi tarnyba ligonius ir jų šeimas nuvilia dvigubai. Jai nepavyksta tinkamai gydyti bei slaugyti ir ji sumažina visuomenės pasitikėjimą, taip sustiprindama gėdos jausmą.

Turime šviesti ir informuoti, kad galėtume nutraukti ydingą išankstinio nusistatymo tendenciją, persmelkusią visuomenės požiūrį, žiniasklaidos pranešimus ir vyriausybės prioritetus. Turime išklausyti paslaugų naudotojus, pasimokyti iš jų ir vertinti bei įtraukti juos ne tik kaip pacientus, bet ir kaip partnerius. Turime pažvelgti į save bei savo visuomenę ir pripažinti, kad leidžiame gėdijimuisi dėl institucionalizavimo užkrėsti savo politinę, socialinę ir sveikatos apsaugos sistemas. Mūsų du glaudžiai susiję uždaviniai yra įtikinti visuomenę patikėti, o Komisiją ir valstybes nares – veikti. Jeigu visuomenė patikės, ji spaus Europos Sąjungą veikti. Jeigu Europos Sąjunga veiks, ji leis visuomenei patikėti.

Turime pažvelgti psichikos sveikatos problemų turintiems žmonėms į akis. Tai padarę pamatysime jose atsispindinčių jausmų ir minčių sąmyšį. Pamatysime baimę ir nerimą. Pamatysime nusivylimo ir nevilties ašaras. Bet pamatysime ir viltį – viltį, kad mes išklausysime, kad mes suprasime, kad mes pasirūpinsime, kad mes veiksime, kad mes galime padėti.

25.4.2006

Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto NUOMONĖ

teikiama Aplinkos apsaugos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetui

dėl gyventojų psichikos sveikatos gerinimo. Europos Sąjungos psichikos sveikatos strategijos kūrimo

2005/2058(INI))

Nuomonės referentė: Kathy Sinnott

PASIŪLYMAI

Užimtumo ir socialinių reikalų komitetas ragina atsakingą Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos politikos komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

1.   džiaugiasi Žaliąja knyga ir Komisijos pasiūlymu kurti ES psichikos sveikatos strategiją; pritaria, kad ES gyventojų psichikos sveikatą galima gerokai pagerinti; pritaria, kad šis gerinimas yra svarbus ES gyventojų socialiniam teisingumui ir socialiniam bei ekonominiam vystymuisi;

2.   atkreipia dėmesį į tai, kad yra daug psichikos ligų, kurios sukelia skirtingas reikmes ir kurioms reikia skirtingos paramos;

3.   mano, kad, kai tai yra įmanoma, kartu su psichikos ligų gydymui skirta infrastruktūra turi būti sukurtos sąlygos įgyvendinti patikimą psichikos negalios prevencijos mechanizmą; atsižvelgdamas į tai, mano, kad svarbu užfiksuoti socialinius, aplinkos ir kitus veiksnius, kurie gali būti ES piliečių psichikos nestabilumo ar ligų priežastis;

4.   siūlo, kiekvienoje psichikos sveikatos srities strategijoje atsižvelgti į tiriamų gyventojų socialinius, ekonominius ir kultūrinius skirtumus;

5.   džiaugiasi, kad Žaliojoje knygoje pripažįstama, jog socialiniai ir aplinkos veiksniai, pvz., asmeninė patirtis, šeima ir socialinė parama, gyvenimo sąlygos, pvz., skurdas, gyvenimas dideliuose miestuose ir izoliacija kaimo vietovėse, bei darbo sąlygos, pvz., darbo vietos neužtikrintumas, nedarbas ir ilgos darbo valandos turi įtakos žmonių psichikos sveikatai; pabrėžia, kad psichikos sutrikimai yra viena iš ankstyvo išėjimo į pensiją ir neįgalumo pensijos priežasčių;

6.   pritaria socialinės ir užimtumo politikos socialinėms iniciatyvoms skatinti žmonių, turinčių psichikos sveikatos problemų, nediskriminavimą, taip pat skatinti psichikos negalią turinčių žmonių socialinę integraciją ir streso darbo vietoje prevenciją;

7.   pažymi, kad institucijų, teikiančių psichinės sveikatos paslaugas, panaikinimas ir tokių paslaugų teikimas pirminiuose sveikatos priežiūros centruose gali padėti asmeniui socialiai integruotis;

8.   pažymi, kad Žaliojoje knygoje numatoma, jog svarbiausias prioritetas kovojant su bloga psichikos sveikata yra teikti veiksmingas ir kokybiškas psichinės sveikatos ir gydymo paslaugos taikant medicininę ir psichologiškai pagrįstą intervenciją, vadinasi, turi būti sukurta tinkama infrastruktūra ir skirta pakankamai finansinių lėšų; tačiau mano, kad svarbiausias prioritetas kovojant su bloga psichikos sveikata turi būti traktuojamas taip pat, kaip psichikos sveikatos palaikymas ir psichikos ligų prevencija; mano, kad medicininiu gydymu negalima pakeisti socialinių veiksnių, kurie apskritai palaiko visuomenės sveikatą; mano, kad turėtų būti labiau pabrėžiama blogos psichikos sveikatos prevencija socialinėmis ir aplinkos intervencijų priemonėmis, kurios prieinamos prastos psichikos sveikatos žmonėms, kaip tai nurodyta Žaliosios knygos 6 skirsnio 1 dalyje;

9.   pažymi, kad ligoniai kenčiantys nuo psichikos ligų, nepaisant socialinių ar ekonominių veiksnių, turi turėti galimybę naudotis visais esamais gydymo būdais, kurie gali pagerinti jų sveikatos būklę; todėl ragina valstybes nares užtikrinti, kad visi psichikos sveikatos gydymo būdai būtų ir prieinami ligoniams, ir padengiami sveikatos draudimo; ragina valstybes nares užtikrinti, kad piliečiai, kurie nėra apdrausti valstybiniu draudimu, galėtų saugiai naudotis gydymu; rekomenduoja valstybėms narėms užtikrinti, kad darbo vietose būtų laikomasi sveikatos ir saugumo politikos, kuri akivaizdžiai remtų psichikos sveikatos skatinimą, taip pat spręstų depresijos prevencijos, nustatymo ir valdymo bei savižudybių prevencijos klausimus, ir kad valstybės narės nustatytų ir remtų darbo vietas, kuriose darbuotojams ypač gresia psichikos sutrikimai;

10. mano, kad geros darbo sąlygos prisideda prie psichikos sveikatos, todėl įmonės turėtų turėti darbo vietos politiką, kuri padėtų darbuotojams, kuriems gali išsivystyti blogos psichikos sveikata arba kurie jau nuo to kenčia;

11. mano, kad valstybės narės turi aktyviai spręsti sveikatos priežiūros specialistų mokymo ir įdarbinimo klausimus;

12. mano, kad gali reikėti finansiškai remti tuos, kurie rūpinasi psichiškai sergančių žmonių asmeniniu pajėgumu; mano, kad taip pat reikia remti pagalbos sau grupes;

13. mano, kad, atsižvelgiant į prevenciją ir atitinkamą priežiūrą, kalėjimai nėra tinkama aplinka kenčiantiems nuo blogos psichikos sveikatos ir kad turėtų būti aktyviai ieškoma kitų išeičių;

14. mano, kad, atsižvelgiant į tai, jog policininkai savo darbe gali susidurti su žmonėmis demonstruojančiais blogos psichikos sveikatos požymius, tokių sąlygų supratimas turi būti įtrauktas į policininkų mokymą;

15. džiaugiasi, kad Žaliosios knygos 6 skirsnio 1 dalyje pripažįstama psichikos sveikatos rėmimo ir blogos psichikos sveikatos prevencijos gerinant ES gyventojų psichikos sveikatą svarba; mano, kad turi būti dedamos visos pastangos padėsiančios sukurti tvarius sektorių ryšius, įtraukiant įvairių sektorių ir įvairius drausminius metodus;

16. ragina imtis priemonių, kurios padėtų įveikti blogos psichikos sveikatos žmonių gėdijimąsi, padėtų kovoti su žmogaus teisių pažeidimais ir diskriminacija ir aktyviai skatintų jų socialinę integracija; mano, kad paslaugų naudotojai, šeimos ir jų slaugytojai yra pagrindiniai partneriai kuriant paslaugas darbo vietoje ir bendrijoje; pabrėžia supratimo ir mokymo svarbą darbo vietoje; mano, kad paslaugų naudotojai, šeimos ir jų slaugytojai yra pagrindiniai partneriai kuriant paslaugas, todėl ragina suteikti jiems galimybę dalyvauti sprendžiant visus paslaugų kūrimo ir teikimo klausimus;

17. pabrėžia ypač svarbų darbdavių, kai jie įdarbina varginamus psichikos sutrikimų žmones ir kai pas juos dirba šių sutrikimų turintys žmonės, vaidmenį ir ES vaidmenį įveikiant gėdos jausmą ir diskriminaciją, su kuriais susiduria varginami psichikos sutrikimų žmonės; pažymi, kad direktyva 2000/78/EB, nustatanti vienodų sąlygų taikymo užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, suteikia galimybę užkirsti kelią neįgaliųjų diskriminacijai, todėl turi būti visiškai įgyvendinta; mano, kad labai svarbu, jog visos valstybės narės psichikos sutrikimus vertintų kaip neįgalumą;

18. pažymi, kad, kaip teigiama Žaliojoje knygoje, esama didelių skirtumų tarp savižudybių proporcijos skirtingose valstybėse narėse; mano, kad turėtų būti ištirti socialiniai ir sveikatos veiksniai, lemiantys šiuos skirtumus, taip pat šių veiksnių poveikis piliečių psichikos sveikatai; rekomenduoja, kad valstybės narės teiktų paramą psichikos ir elgsenos sutrikimų turinčių žmonių grupėms bei jų šeimoms, įvertintų ir remtų gėdos jausmą bei socialinę atskirtį mažinančią politiką ir programas; ir įgyvendintų visuomenės informavimo programas, kuriomis siekiama visuomenei suteikti daugiau žinių apie psichikos sutrikimų priežastis, simptomus ir gydymo būdų pasirinkimą;

19. taip pat pažymi, kad turi būti nustatytos naudojimosi Bendrijos priemonėmis, pavyzdžiui, 7-ąja mokslinių tyrimų bendrąja programa, sąlygos kuriant mokslinių tyrimų pajėgumus ir remiant psichikos sveikatos ES tyrimus;

20. taip pat primena Komisijai, kad neįgalūs arba chroniškomis ligomis sergantys žmonės yra pažeidžiami ir jiems ypač reikia pagalbos, kad būtų galima užkirsti kelią išsivystyti depresijai ir kitiems psichikos negalavimams;

21. mano, kad prievarta duoda labai priešingus rezultatus gydant blogos psichikos sveikatą; pritaria, kad privaloma stacionari ir / arba bendruomenėje veikiančių institucijų priežiūra turėtų būti taikoma tik tuo atveju, jei kiti savanoriški alternatyvūs gydymo būdai nebuvo sėkmingi; pabrėžia, kad į protokolus ir procesus, susijusius su privalomu guldymu ir gydymu, turėtų būti įtraukti veiksmingi mechanizmai, siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi pagrindinių žmogaus teisių; ragina atsisakyti uždarymo į gydymo įstaigas ir pabrėžia artimųjų globos svarbą;

22. taip pat mano, kad didėjant visuomenės, socialinių partnerių ir kitų atsakingų institucijų supratimui apie blogą psichikos sveikatą, jos prevenciją ir gydymo būdus ir skatinant žmonių su bloga psichikos sveikata ir neįgalių asmenų integraciją į darbo pasaulį, gerės visuomenės palankumas ir supratimas;

23. mano, kad pagal PSO ir Tarptautinės darbo organizacijos rekomendacijas ir atsižvelgiant į psichikos sveikatos įtaką žmogaus, šeimos ir socialinei gerovei, tikslui – gerinti psichikos sveikatą – turi būti suteikiamas didesnis prioritetas nacionalinėse sveikatos sistemose;

24. mano, kad būtina skirti daugiau lėšų psichikos sveikatai rėmti prevenciniais ir mokslinių tyrimų veiksmais, ypač atsižvelgiant į tai, kad ES gyventojai sensta ir todėl neurodegeneraciniai sutrikimai, būtent Alzheimerio arba Parkinsono ligos, tampa dažnesni;

25. atkreipia dėmesį į didėjantį gyvenimo aplinkybių medikalizavimą, kai tam tikros gyvenimo aplinkybės vis dažniau apibrėžiamos kaip ligos ir skiriamas gydymas;

26. pažymi, kad atsakomybė organizuojant ir finansuojant sveikatos priežiūrą, įskaitant psichikos ligonių sveikatos priežiūrą, tenka tik šalių vyriausybėms;

27. pabrėžia, kad psichikos sveikata yra ir sveikatos, ir socialinis klausimas; taip pat nurodo, kad vis dažnesni psichikos susirgimai kartu su gerėjančiomis, bet brangesnėmis galimybėmis juos gydyti kelia didelį uždavinį šalių socialinės apsaugos sistemoms;

28. pabrėžia, kad atskirose valstybėse narėse labai skiriasi išlaidos psichikos sveikatai, ir bendra suma, ir kaip dalis visų sveikatos priežiūros išlaidų;

29. atsižvelgdamas į Europos užimtumo strategiją, pabrėžia, kad psichikos sveikata turi įtakos užimtumui, o nedarbas turi įtakos žmonių psichikos sveikatai;

30. pabrėžia, kad visuomenė turi būti geriau informuojama psichikos sveikatos klausimais ir kad labai svarbu laiku nustatyti dažnai labai sunkiai diagnozuojamas psichikos ligas, siekiant sumažinti jų poveikį sveikatai ir jų socialines bei ekonomines pasekmes;

31. mano, kad reikia atlikti kruopščius mokslinius tyrimus siekiant išsiaiškinti esamus žmonių, kenčiančių nuo psichikos sutrikimų, medicininės ir socialinės priežiūros organizavimo ir aprūpinimo skirtumus bei šios priežiūros rezultatus; mano, kad, norint atlikti tokius mokslinius tyrimus, būtina suvienodinti terminus ir metodologiją ir kad psichikos ligonių priežiūra turi remtis kokybe, diferenciacija, kompleksiškumu ir tęstinumu; mano, kad medicinos ir socialinės įstaigos, negalinčios patenkinti šių sąlygų, neturėtų dalyvauti teikiant sveikatos priežiūros paslaugas;

32. mano, kad psichikos ligonių priežiūra turi būti organizuojama taip, kad būtų išvengiama nebūtino ir nepagrįsto stacionarinio gydymo tų ligonių, kurie gali būti gydomi nestacionarinio gydymo įstaigose prižiūrimi kvalifikuotų specialistų; mano, kad visada būtina užtikrinti, jog bus pasinaudota bendravimu su ligonio socialine aplinka, kaip gydymo priemone, ir teikti ligoniui socialines paslaugas bei naudingą programą, kuria siekiama padidinti ligonio socialinį ir darbingumo potencialą; mano, kad dėl šios priežasties valstybės narės turėtų skirti lėšų, kurios padėtų finansuoti asmeninius būstus ir įsidarbinti ligoniams, kad jie jomis galėtų pasinaudoti, ir teikti kitiems ligoniams socialines pašalpas bei nuolatinę ir tinkamą sveikatos priežiūrą;

PROCEDŪRA

Pavadinimas	Gyventojų psichikos sveikatos gerinimas. Europos Sąjungos psichikos sveikatos strategijos kūrimas
Procedūros numeris	2005/2058(INI)]
Atsakingasis komitetas	ENVI
Nuomonę pateikė:   Paskelbimo plenariniame posėdyje data	EMPL 16.3.2006
Glaudesnis bendradarbiavimas - pranešimo plenarinėje sesijoje data
Nuomonės referentė:   Paskyrimo data	Kathy Sinnott 27.10.2005
Pakeistas nuomonės referentas
Svarstymas komitete	21.3.2006		19.4.2006
Priėmimo data	20.4.2006
Galutinio balsavimo rezultatai	+: –: 0:	39 0 0
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai	Jan Andersson, Roselyne Bachelot-Narquin, Milan Cabrnoch, Alejandro Cercas, Ole Christensen, Derek Roland Clark, Jean Louis Cottigny, Proinsias De Rossa, Harald Ettl, Carlo Fatuzzo, Joel Hasse Ferreira, Stephen Hughes, Karin Jöns, Jan Jerzy Kułakowski, Sepp Kusstatscher, Jean Lambert, Bernard Lehideux, Elizabeth Lynne, Thomas Mann, Mario Mantovani, Jan Tadeusz Masiel, Ana Mato Adrover, Maria Matsouka, Marie Panayotopoulos-Cassiotou, Pier Antonio Panzeri, Jacek Protasiewicz, José Albino Silva Peneda, Kathy Sinnott, Jean Spautz
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)	Edit Bauer, Mihael Brejc, Udo Bullmann, Françoise Castex, Marian Harkin, Anne E. Jensen, Jamila Madeira, Leopold Józef Rutowicz, Elisabeth Schroedter, Evangelia Tzampazi, Yannick Vaugrenard
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (178 straipsnio 2 dalis)
Pastabos (pateikiamos tik viena kalba)

22.6.2006

MOTERŲ TEISIŲ IR LYČIŲ LYGYBĖS KOMITETO NUOMONĖ

teikiama Aplinkos apsaugos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetui

dėl gyventojų psichikos sveikatos gerinimo. Europos Sąjungos psichikos sveikatos strategijos kūrimo

(2006/2058/INI))

Nuomonės referentė: Marta Vincenzi

PASIŪLYMAI

Moterų teisių ir lyčių lygybės komitetas ragina atsakingą Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

A.   kadangi gera psichinė sveikata leidžia piliečiams įgyvendinti intelektinius ir emocinius planus ir integruotis į socialinį, mokymosi ir profesinį gyvenimą; kadangi, priešingai, bloga psichinė sveikata lemia dideles išlaidas, socialinę atskirtį ir gėdijimąsi;

B.   kadangi sveikatos srityje yra aiškus lyčių lygmuo, ypač kalbant apie mitybos sutrikimus, neurodegeneruojamuosius sutrikimus, šizofreniją, nuotaikos svyravimus, nerimą, paniką, depresiją, piktnaudžiavimą alkoholiu ir kitomis psichotropinėmis medžiagomis, taip pat apie savižudybes ir nusikalstamumą, t. y. sritis, kuriose reikalingi sistemingi moksliniai tyrimai,

C.   kadangi moterys dažniau negu vyrai kreipiasi pagalbos į įvairias tarnybas ir joms išrašoma dvigubai daugiau psichotropinių vaistų; kadangi atlikus farmakokinetinius tyrimus buvo nustatyta, kad moterys turi mažesnę toleranciją tokiems produktams,

D.   kadangi smurto aukos, panašiai kaip nuo karo nukentėję asmenys, išgyvena potrauminį stresą; kadangi ilgalaikė šių aukų apsauga yra būtina jų reabilitacijos sąlyga; kadangi stresas, susijęs su naujos agresijos baime, turi lemiamą įtaką psichologinei sveikatai ir imuninei sistemai,

E.   kadangi psichinės sveikatos problemos, kurios susijusios su smurtu prieš moteris ir merginas, yra sunkiai nustatomos; kadangi smurtas prieš moteris ir mergaites nėra reguliariai fiksuojamas ir daugelis moterų nenori apie jį pranešti, nebent apie tai tiesiai paklausia gydytojai ar kiti medicinos darbuotojai,

1.   džiaugiasi Komisijos žaliąja knyga, bet mano, kad nebuvo tinkamai atsižvelgta į lyčių lygmenį; todėl ragina į minėtąjį lygmenį nuolat atsižvelgti visuose veiklos pasiūlymuose, skirtuose skatinti psichinę sveikatą, taikyti prevencines priemones ir atlikti mokslinius tyrimus, nes esami tyrimai nėra pakankami ir išsamūs, kad pažanga gydant ir užkertant kelią psichikos sutrikimams yra daug mažesnė, nei gydant kitus sutrikimus;

2.   pabrėžia, kad būtina kaip galima geriau pasinaudoti esamomis Bendrijos priemonėmis, pavyzdžiui, 7-ąja mokslinių tyrimų bendrąja programa, siekiant sustiprinti mokslinius Europos Sąjungos tyrimus psichikos sveiktos srityje;

3.  ragina pirminės sveikatos priežiūros darbuotojus dalyvauti atitinkamuose mokymuose, kad jie galėtų tinkamai nustatyti psichikos sveikatos problemas, susijusias su šeiminiu smurtu, seksualiniu išnaudojimu, disinchronija (labai talentingų vaikų), cheminių medžiagų toksiškumu, aplinkos užterštumu, taip pat ūmiu ir chronišku moterų ir mergaičių stresu;

4.  ragina labiau atsižvelgti į klausimus dėl psichologinių ir psichopatologinių vaikų ir šeimų kančių ir siūlant atitinkamą politiką, kai kalbama apie suaugusiųjų ligų prevenciją, kadangi jei jos sunkia forma atsiranda paauglystėje, turi tendenciją tapti chroniškomis;

5.  ragina rūpintis moterimis laikotarpiais prieš gimdymą ir po gimdymo, siekiant išvengti depresijos ar kitų psichopatologijos atvejų, dažnų minėtaisiais laikotarpiais;

6.   kritikuoja moterų ir mergaičių kūnų vystymosi procesų ir stadijų didėjantį medikalizavimą, dėl kurio lytinis brendimas, nėštumas ar menopauzės vis dažniau apibūdinamos kaip ligos ar sutrikimai, kuriuos būtina gydyti vaistais, kartu ignoruojant socialinius ir kultūrinius apibrėžimus apie tai, kas yra normalu moterų ir mergaičių sveikatai ir jų kūnams;

7.  pažymi, kad socialiai nulemtas įvaizdis, kaip turėtų atrodyti mergaitės ir moterys, turi poveikį moterų ir merginų psichikos sveikatai ir jų gerovei, o tai, inter alia, didina mitybos sutrikimų skaičių;

8.   primena, kad psichikos sutrikimai yra dažniausia ankstyvo išėjimo į pensiją ir neįgalumo pensijos priežastis; ragina kurti strategiją, skirtą senyvo amžiaus žmonių psichikos savijautai pagerinti, ypač senyvų moterų, atsižvelgiant į tai, kad moterys gyvena ilgiau, naudojant kaip priemones paramos tinklus ir savanorių programas,

9.   dar kartą primena, kad fizinė ir psichikos sveikata yra labai artimai susijusios; pabrėžia, kad siekiant padėti pagerinti ligonių gyvenimo kokybę, priežiūros ligoninėse taisyklėse reikia vienodai atsižvelgti į psichikos ir fizinę savijautą, įskaitant sunkių ir / arba neišgydomų ligų gydymą;

10.  džiaugiasi pasiūlymu deinstitucionalizuoti psichikos sveikatos paslaugas ir naikinti dideles psichiatrijos įstaigas, tuo pat metu skatinant kurti alternatyvias mažas gyvenamąsias infrastruktūras ir teikti decentralizuotas specialistų paslaugas, kurios padeda sugrįžti į visuomenę ir yra pritaikytos ligonių ir jų šeimų poreikiams; džiaugiasi pastangomis integruoti psichikos ligonius į visuomenę ir ragina valstybes nares paremti šią iniciatyvą;

11.  ragina valstybes nares užtikrinti, kad visuomenei, šeimoms, priežiūros darbuotojams bei kitiems asmenims būtų teikiama geresnė informacija ir supratimą didinančios paslaugos apie psichikos ligas, priežiūrą ir prevencijos strategijas, nes tai padidintų tolerancijos, supratimo ir pritarimo aktyviam dalyvavimui žmonių, sergančių psichikos ligomis, visuomenėje lygį;

12. mano, kad šeimos, kurios gyvena su asmenimis, kenčiančiais nuo psichikos ligų, turėtų būti remiamos viešų bendruomenės struktūrų arba joms turėtų būti teikiama medicininė ir psichologinė parama namuose;

13. mano, kad Komisija ir valstybės narės turėtų kontroliuoti proporcingai didelį ligų, susijusių su naujais gyvenimo būdo modeliais – mitybos sutrikimais, depresija, savižudybėmis, piktnaudžiavimu vaistais ir narkotinėmis medžiagomis, – augimą, nes tai vis labiau smogia jaunesniems gyventojams;

14. ragina labiau pripažinti diskriminacijos, smurto ir prastos psichikos sveikatos ryšį, tuo pabrėžiant kovos su visomis smurto ir diskriminacijos formomis svarbą. Tai dalis strategijos, pagal kurią prevencijos būdu skatinama psichikos sveikata;

15. mano, kad vyrai, vykdę smurtą prieš moteris, turėtų būti ne tik nubausti, bet taip pat prieš išleidžiami į laisvę turėtų būti atitinkamai mokomi empatijos, savimonės ir savikontrolės; mano, kad vyrams, kurie toliau ir po įkalinimo persekioja moteris, turėtų būti skiriama priežiūra arba jie vėl sulaikomi;

16.   pabrėžia, kad neapsaugojimas nuo cheminio ir aplinkos užteršimo daro poveikį moterų ir mergaičių kūnams, o dėl to ir jų psichikos sveikatai.

PROCEDŪRA

Pavadinimas	Gyventojų psichikos sveikatos gerinimas. Europos Sąjungos psichikos sveikatos strategijos kūrimas
Procedūros numeris	2006/2058(INI)
Atsakingasis komitetas	ENVI
Nuomonę pateikė:   Paskelbimo plenariniame posėdyje data	FEMM 16.3.2006
Nuomonės referentė:   Paskyrimo data	Marta Vincenzi 21.3.2006
Pakeistas nuomonės referentas	-
Svarstymas komitete	3.5.2006		22.6.2006
Priėmimo data	22.6.2006
Galutinio balsavimo rezultatai	+: –: 0:	18 0 1
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai	Edit Bauer, Hiltrud Breyer, Maria Carlshamre, Edite Estrela, Věra Flasarová, Nicole Fontaine, Zita Gurmai, Esther Herranz García, Rodi Kratsa-Tsagaropoulou, Urszula Krupa, Angelika Niebler, Christa Prets, Teresa Riera Madurell, Raül Romeva i Rueda, Amalia Sartori, Britta Thomsen, Anna Záborská
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)	Kartika Tamara Liotard
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (178 straipsnio 2 dalis)	Guido Sacconi
Pastabos (pateikiamos tik viena kalba)

PROCEDŪRA

Pavadinimas	Gyventojų psichikos sveikatos gerinimas. Europos Sąjungos psichikos sveikatos strategijos kūrimas
Procedūros numeris	2006/2058(INI)
Atsakingasis komitetas   Paskelbimo plenariniame posėdyje data	ENVI 16.3.2006
Nuomonę teikiantis(-ys) komitetas(-ai)   Paskelbimo plenariniame posėdyje data	FEMM 16.3.2006		EMPL 16.3.2006				LIBE 16.3.2006		ITRE 16.3.2006
Nuomonė (-ės) nepareikšta (-os)   Sprendimo priėmimo data	LIBE 19.4.2006		ITRE 20.3.2006
Glaudesnis bendradarbiavimas   Paskelbimo plenariniame posėdyje data
Pranešėjas(-ai)   Paskyrimo data	John Bowis 29.11.2005
Pakeistas (-i) pranešėjas(-ai)
Svarstymas komitete	29.5.2006			13.7.2006
Priėmimo data	13.7.2006
Galutinio balsavimo rezultatai	+ : - : 0 :	51 0 1
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai	Adamos Adamou, Georgs Andrejevs, Johannes Blokland, John Bowis, Frieda Brepoels, Dorette Corbey, Chris Davies, Avril Doyle, Mojca Drčar Murko, Edite Estrela, Anne Ferreira, Karl-Heinz Florenz, Alessandro Foglietta, Matthias Groote, Françoise Grossetête, Cristina Gutiérrez-Cortines, Satu Hassi, Marie Anne Isler Béguin, Dan Jørgensen, Christa Klaß, Holger Krahmer, Urszula Krupa, Marie-Noëlle Lienemann, Jules Maaten, Linda McAvan, Roberto Musacchio, Péter Olajos, Adriana Poli Bortone, Frédérique Ries, Guido Sacconi, Karin Scheele, Carl Schlyter, Horst Schnellhardt, Richard Seeber, Kathy Sinnott, Jonas Sjöstedt, Bogusław Sonik, María Sornosa Martínez, Antonios Trakatellis, Thomas Ulmer, Anja Weisgerber, Åsa Westlund, Anders Wijkman
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)	Bairbre de Brún, Jolanta Dičkutė, Jutta D. Haug, Karin Jöns, Caroline Lucas, Justas Vincas Paleckis, Amalia Sartori, Renate Sommer, Glenis Willmott
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (178 straipsnio 2 dalis)
Pateikimo data	18.7.2006
Pastabos (pateikiamos tik viena kalba)