PRANEŠIMO PROJEKTAS  dėl naujos daugiakalbystės pagrindų strategijos

23.10.2006 - (2006/2083(INI))

Kultūros ir švietimo komitetas
Pranešėjas: Bernat Joan i Marí

EUROPOS PARLAMENTO TEISĖKŪROS REZOLIUCIJOS PROJEKTAS

dėl naujos daugiakalbystės pagrindų strategijos

(2006/2083(INI))

Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į EB steigimo sutarties 192 straipsnio antrą dalį,

–   atsižvelgdamas į EB steigimo sutarties 149, 151 ir 308 straipsnius,

–   atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 21 ir 22 straipsnius,

–   atsižvelgdamas į savo 2003 m. sausio 14 d. rezoliuciją dėl kultūrinės įvairovės išsaugojimo ir skatinimo: Europos regionų ir tarptautinių organizacijų, pvz., UNESCO ir Europos Tarybos[1], vaidmens, ir į joje pateiktą nuorodą į kalbų įvairovę Europoje,

–   atsižvelgdamas į Europos Parlamento ir Tarybos 2000 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 1934/2000/EB dėl 2001 m. – Europos kalbų metų[2],

–   atsižvelgdamas į 2002 m. vasario 14 d. Tarybos rezoliuciją dėl kalbų įvairovės ir kalbų mokymosi įgyvendinant Europos kalbų metų (2001) tikslus[3],

–   atsižvelgdamas į Europos Tarybos priimtą Europos regioninių arba mažumų kalbų chartiją, įsigaliojusią 1998 m. kovo 1 d.,

–   atsižvelgdamas į Europos Tarybos priimtą Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, įsigaliojusią 1998 m. vasario 1 d.,

–   atsižvelgdamas į savo 2003 m. rugsėjo 4 d. rezoliuciją su rekomendacijomis Komisijai dėl Europos regioninių ir rečiau vartojamų kalbų (ES mažumų kalbų) atsižvelgiant į plėtrą ir kultūrinę įvairovę[4],

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Kultūros, jaunimo, švietimo, žiniasklaidos ir sporto komiteto pranešimą (A5-0271/2003),

–   atsižvelgdamas į Kultūros ir švietimo komiteto (A6‑0372/2006) pranešimą,

A.  kadangi pagarba kalbų ir kultūrų įvairovei yra pagrindinis ES principas ir tai įtvirtinta šiomis sąlygomis Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 22 straipsnyje: „Sąjunga gerbia kultūros, religijos ir kalbų įvairovę“,

B.  kadangi daugiakalbystė – ypatingas ES bruožas, taigi ji yra aiškus pavyzdys bei Europos kultūros pagrindinė sudedamoji dalis,

C.  kadangi prieš tai minėtoje 2003 m. sausio 14 d. rezoliucijoje buvo raginama į EB steigimo sutartį įtraukti šį naują straipsnį: „Bendrija savo kompetencijos srityje gerbia ir skatina kalbų įvairovę Europoje, įskaitant regionines ar mažumų kalbas kaip šios įvairovės išraišką, skatindama valstybių narių bendradarbiavimą ir pasinaudodama kitomis reikiamomis priemonėmis prisidedant prie šio tikslo“,

D.  kadangi daugiakalbystės skatinimas pliuralistinėje Europoje yra pagrindinis kultūrinės, ekonominės ir socialinės integracijos veiksnys, gerinantis piliečių įgūdžius ir palengvinantis jų mobilumą,

E.  kadangi kai kuriomis Europos kalbomis kalbama ir daugelyje šalių, kurios nėra ES narės, ir jos yra svarbus ryšys tarp skirtingų pasaulio regionų bendrijų ir tautų,

F.   kadangi kai kurios Europos kalbos itin tinka tiesioginiams ryšiams su kitomis pasaulio dalimis užmegzti,

G.  kadangi kalbų įvairovė gali būti socialinės sanglaudos sudedamąja dalimi ir tolerancijos, skirtumų pripažinimo, identifikavimo bei tautų tarpusavio supratimo šaltiniu,

H.  kadangi daugiakalbyste taip pat turėtų būti siekiama skatinti pagarbą įvairovei ir toleranciją, kad valstybėse narėse tarp įvairių kalbinių bendruomenių nekiltų aktyvių ar pasyvių konfliktų,

I.    kadangi visos kalbos, kaip išskirtinės prieigos prie kultūros priemonės, yra atskiras būdas tikrovei suprasti bei apibūdinti, todėl jos privalo turėti sąlygas, reikalingas joms plėtoti,

J.    kadangi, siekiant skatinti kitų kalbų mokymąsi ir taip pasiekti vadinamąjį „gimtoji kalba +2“ tikslą, svarbu išmanyti mokymosi kalbėti, formuluoti ir įsisavinti pagrindines sąvokas ankstyvoje vaikystėje principus, kuriais remiasi gebėjimas kalbėti gimtąja kalba,

K.  kadangi regioninės ir mažumų kalbos yra svarbus kultūros lobis ir, atsižvelgiant į tai, kad jos sudaro bendrą kultūros paveldą, reikėtų didinti paramą, skirtą joms išsaugoti,

L.   kadangi regioninės ir mažumų kalbos yra svarbus kultūros lobis ir, atsižvelgiant į tai, kad jos sudaro bendrą kultūros paveldą, reikėtų nuolat ir visais lygmenimis didinti paramą joms skatinti,

M.  kadangi ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas nepalankias sąlygas ar aplinkybes turinčių arba neįgalių žmonių galimybėms mokytis užsienio kalbų didinti,

Ypatingos pastabos dėl Pagrindų strategijos

1. mano, kad ES daug trūksta, kad pasiektų pageidaujamus daugiakalbystės ir kalbos mokėjimo standartus, todėl džiaugiasi Komisijos įsipareigojimu ir ypač naująja pagrindų strategiją, kuri paskatins kalbų mokėjimą ir tuo bus pasinaudota kultūriniu ir socialiniu bei ekonominiu požiūriais;

2. mano, kad siekiant Lisabonos tikslų būtina gerinti Europos Sąjungos švietimo ir mokymo sistemų kokybę, veiksmingumą ir prieinamumą, skatinant užsienio kalbų mokymąsi;

3. pripažįsta Europos pasaulinių kalbų, kaip bendravimo priemonių ir kaip solidarumo, bendradarbiavimo bei ekonominių investicijų priemonių, taigi ir kaip vienos iš svarbiausių Europos daugiakalbystės politikos gairių, strateginę svarbą;

4. džiaugiasi ilgalaikiu Komisijos tikslu gerinti individualius kalbos įgūdžius, atsižvelgdamas į 2002 m. Barselonos Europos Vadovų Tarybos nustatytą tikslą piliečiams be gimtosios kalbos išmokti ne mažiau kaip dvi užsienio kalbas;

5. šiuo tikslu primena ES valstybėms narėms, kad būtina imtis deramų priemonių veiksmingai politikai, orientuotai į užsienio kalbų įgūdžių formavimą, skatinti; be to, dar kartą teigia, kad didelę reikšmę turi ankstyvas kalbų mokymasis, kuris turi būti grindžiamas veiksmingais metodais, remiantis geriausia esama metodika;

6. mano, kad trūksta išsamių patikimų duomenų ir tinkamų rodiklių, susijusių su užsienio kalbų mokėjimo valstybėse narėse dabartine padėtimi, todėl džiaugiasi pasiūlymu dėl Europos kalbų mokėjimo rodyklės; ši rodyklė turėtų įtraukti visas oficialias ES kalbas ir galėtų, jeigu tai įmanoma procedūriniu požiūriu, būti taikoma ne vien tik penkioms plačiai vartojamoms kalboms, bet ir kitoms ES kalboms, siekiant susidaryti tikrą kalbų mokėjimo vaizdą;

7. mano, kad pasiūlymuose dėl daugiakalbystės neturėtų būti apsiribojama pagrindinėmis oficialiomis (valstybių narių) kalbomis;

8. džiaugiasi Komisijos įsipareigojimu suteikti piliečiams galimybę susipažinti su ES teisės aktais, procedūromis ir informacija jų gimtąja kalba, tačiau tai turėtų apimti kuo daugiau ES piliečių vartojamų valstybių narių kalbų; taip būtų įgyvendinta Komisijos nuostata, kad piliečiai turi teisę be kliūčių gauti informaciją apie ES gimtąja kalba; tai būtų svarbus žingsnis mažinant atstumą tarp ES ir daugelio jos piliečių ir yra pagrindinis Plano D (demokratija, dialogas ir diskusijos) tikslas;

9. mano, kad pagal Komisijos komunikatą Tarybai ir Europos Parlamentui dėl kalbų naudojimo informuojant vartotojus bendrijoje (KOM(1993)0456 galutinis) ES privalo gerbti subsidiarumo principą kalbų politikoje, pagal kurį ES, įgyvendindama savo kalbų režimą arba savo pavieniuose teisiniuose sektoriuose, nekeis kalbų teisės aktų, esančių kiekvienoje valstybėje narėje, visoje savo teritorijoje ar jos dalyje;

10. ragina Komisiją ir kitas Europos institucijas jų interneto tinklavietėse kuo geriau pasinaudoti naujomis skaitmeninėmis ir techninėmis vertimo priemonėmis ir taip suteikti Europos piliečiams galimybę internete rasti ir gauti informaciją apie Europą jų gimtąja kalba;

11. mano, kad migrantams turėtų būti suteikiamos didžiausios galimybės išmokti priimančiosios valstybės kalbą (-as), kaip apibrėžta tų valstybių įstatymuose, siekiant jų socialinės ir kultūrinės integracijos, ir, kiek būtina, naudojant metodus, kurie jau pasirodė esą veiksmingi mokantis kalbų ir integruojant piliečius migrantus, ir sudaryti sąlygas jiems mokytis gimtąja kalba siekiant išsaugoti jų ryšius su savo kilmės valstybe;

12. džiaugiasi idėja skatinti valstybes nares sukurti nacionalinius planus, nes pripažįsta kalbų planavimo poreikį valstybės narės lygmeniu; taip bus skatinama daugelis mažiau vartojamų kalbų ir skiriama daugiau dėmesio kalbų įvairovės svarbai; siūlo, kad į valstybės narės planus turėtų būti įtrauktos rečiau vartojamos kalbos kiekvienoje valstybėje narėje ir būtų svarstoma galimybė mokyti siekiančius išmokti šių kalbų suaugusiuosius, o šie projektai būtų įtraukti kaip pažangios patirties pavyzdžiai;

13. remia veiksmus, skirtus geriau rengti mokytojams, taip pat ir ne kalbų mokantiems bei profesinio rengimo mokytojams, ir priduria, kad reikėtų didinti ir mokykloje, ir ne mokykloje mokomų kalbų skaičių, siekiant sudaryti galimybes būsimiems mokytojams mokytis ir po to mokyti didesnės kalbų įvairovės, su kuria mokytojai tomis pačiomis sąlygomis turėtų galimybę susipažinti ir mokyti, jeigu esama tokio susidomėjimo; atsižvelgdamas į tai primena, kad kalbų mokymas yra būtinas skatinant ir lengvinant mobilumą ne tik studentų, bet ir visų darbuotojų, siekiančių dirbti kurioje nors valstybėje narėje;

14. ragina skirti ypatingą dėmesį nepalankias sąlygas ar aplinkybes turinčių arba neįgalių žmonių skatinimui mokytis užsienio kalbų;

15. džiaugiasi tuo, kad vis dažniau pasitelkiamas integruotas dalyko ir kalbos mokymas (angl. CLIL), kai mokiniai mokomojo dalyko mokosi užsienio kalba, ir ragina valstybes nares suformuoti pažangiosios patirties sistemą, ypač nagrinėjant rezultatus, pasiektus per integracijos kursus daugiakalbėse šalyse;

16. džiaugiasi tuo, kad aukštojo mokslo įstaigos vaidina aktyvesnį vaidmenį propaguodamos daugiakalbystę ne tik tarp studentų ir darbuotojų, bet ir vietinėse bendruomenėse, todėl laikosi nuomonės, kad reikėtų skatinti ryšius tarp universitetų, nacionalinių, vietos ir regioninės valdžios institucijų;

17. mano, kad Erasmus kursuose vartojama kalba turėtų būti oficiali priimančiosios valstybės ar regiono švietimo sistemos kalba ir kad reikia užtikrinti, kad Erasmus studentai pasiektų tokį tos kalbos mokėjimo lygį, kuris suteiktų jiems galimybę tinkamai lankyti kursus, dėstomus ta kalba;

18. džiaugiasi dėmesiu, skiriamu mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros priemonėms su kalba susijusių informacinės visuomenės technologijų srityje pagal Septintąją mokslinių tyrimų pagrindų programą, siekiant stiprinti daugiakalbystę per naujas informacines technologijas;

19. remia pasiūlymus skatinti daugiakalbystę informacinėje visuomenėje ir kurti bei plėtoti daugiakalbį turinį bei žinias; nuolat daugėja technologijų, prisidėsiančių prie didesnio visų kalbų vartojimo, įskaitant rečiau vartojamas kalbas; technologijos suteikia didžiausias galimybes užtikrinti socialinę kalbinę erdvę visoms Europos kalboms;

20. remia pasiūlymus kurti su kalba susijusias profesijas ir pramonę; visoms Europos kalboms bus reikalingos naujos technologijos, pvz., kalbos apdorojimas, balso atpažinimas ir pan. bei darbas su terminologija, kalbos mokymo, sertifikavimo ir žinių lygio patvirtinimo bei nustatymo tvarkos kūrimas; priešingu atveju rečiau vartojamos kalbos liks nuošalyje, o jų lingvistinę socialinę erdvę perims plačiau vartojamos kalbos, ypač anglų kalba;

21. remia Europos vertimo paslaugų standartą ir laikosi nuomonės, kad būtų reikalinga aktyvi politika, plėtojant rečiau vartojamų kalbų vertimo paslaugas;

22. džiaugiasi pasiūlymu dėl didesnio kalbos mokymo, testavimo ir sertifikavimo skaidrumo, skelbiant dabartiniu metu prieinamų sistemų sąrašą;

Siūlomos priemonės

23. ragina Europos institucijas ir įstaigas pagerinti bendravimą su piliečiais jų gimtąja kalba, neatsižvelgiant į tai, ar atitinkama kalba turi oficialiosios kalbos statusą valstybės narės ar ES lygmeniu;

24. reikalauja aiškaus, darnesnio ES kalbų politikos plano ir ES teisės aktų kalbų srityje; reikia priimti ES kalboms skirtą teisės aktą ir suteikti teisinį pagrindą kalbų teisėms, ir kolektyviai, ir individualiai. ES kalbų politikos planas gali būti parengtas vadovaujantis šiais teisės aktais, siekiant kalbų įvairovės ir kalbų teisių;

25. ragina Komisiją ir toliau įgyvendinti pasiūlymus, išdėstytus Ebnerio pranešime, jeigu juos įmanoma įgyvendinti, ir nuolat pranešti Parlamentui apie rezultatus;

26. ragina Komisiją gerinti ir skatinti paraiškas teikiančių institucijų, siekiančių skatinti daugiakalbystę per tinklus ir (arba) projektus, kuriuos Komisija finansuos nuo 2007 m., prieigą prie informacijos ir finansavimo;

o

o o

27. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Komisijai, Tarybai ir valstybėms narėms.

• [1]  OC 92 E, 2004 4 16, p. 322.
• [2]  OL L 232, 2000 9 14, p. 1.
• [3]  OL C 50, 2002 2 23, p. 1.
• [4]  OL C 76 E, 2004 3 25, p. 243.

AIŠKINAMOJI DALIS

Komunikato santrauka

Komunikatas dar kartą patvirtina Komisijos įsipareigojimą skatinti daugiakalbystę ir siūlo konkrečius veiksmus. Pažymima, kad ES įkurta remiantis principu „suvienijusi įvairovę“ ir kad, be 21 oficialiosios ES kalbos esama apie 60 vietos bei migrantų kalbų. Manoma, kad ši įvairovė yra „gerovės šaltinis“, skatinantis „didesnį solidarumą“ ir „tarpusavio supratimą“.

Kalbant apie daugiakalbystės apibrėžimą, apimantį „skirtingas kalbas vartojančių bendruomenių sambūvį vienoje geografinėje erdvėje“, siūlomos politikos kryptys, kurių tikslas – „skatinti visų kalbų raiškai palankią aplinką, kurioje puoselėjamas daugybės kalbų mokymas ir mokymasis“.

Kalbėdama apie rečiau vartojamas kalbas, Komisija pažymi, kad ji teikia pagrindinę finansinę paramą Europos rečiau vartojamų kalbų biurui (ERVKB) ir Mercator tinklams. Ji pažymi, kad atliktas Europos kalbų mokymosi ir kalbų įvairovės agentūros poreikio tyrimas, jam visiškai pritarė Europos Parlamentas, tačiau Komisija pasirinko Europos kalbų įvairovės centrų tinklą, kuriam ji, iš dalies neužtikrintai, „išanalizuos galimybę skirti daugiametį finansavimą, pasinaudojant siūloma visą gyvenimą trunkančio mokymosi programa“.[1]

Be kitų pasiūlymų apibrėžiama, kad nacionaliniai planai bus reikalingi daugiakalbystei skatinti, ir, palyginti be entuziazmo, kad „taip pat reikia atsižvelgti į regionų ir mažumų kalbų mokymą.“

Be to, išvardijama daug laukiamų priemonių, įskaitant naujų technologijų panaudojimą, naująją ES kalbos mokėjimo rodyklę, pažangiosios patirties tyrimą ir didesnį integruoto dalyko ir kalbos mokymo (IDKM) panaudojimą.

III skirsnyje kalbama apie daugiakalbę ekonomiką ir apie tai, kaip kalbos įgūdžiai padaro ES konkurencingesnę ir pripažįstamą, kad kalbėjimas kliento kalba yra naudingas verslui. Atrodo, kad tekstas yra skirtas oficialiosioms kalboms.

IV skirsnyje akcentuojama daugiakalbystė palaikant Komisijos santykius su piliečiais. ES priimami teisės aktai, tiesiogiai privalomi jos piliečiams, todėl Sąjungos demokratinio teisėtumo ir skaidrumo prielaida yra užtikrinti, kad piliečiai galėtų bendrauti su institucijomis ir skaityti ES teisę savo, jų žodžiais tariant, gimtąja kalba ir dalyvauti Europos projekte „nejausdami kalbos barjero“. Tačiau, nors ir pagirtina, atrodo, kad tai apima tik oficialiąsias kalbas. Klaidinga teigti, kad visi piliečiai turi visapusišką prieigą prie ES projekto, o kalbos, nepriklausančios nė vienai valstybei, ir regioninės kalbos, kai kurios iš jų turinčios daugiau kalbėtojų, faktiškai išskiriamos. Neįtikėtina, kad tuo metu, kai ES stengiasi priartėti prie savo piliečių, ji savo veiksmais iš karto išskiria 10 proc.[2] gyventojų dėl politikos aprėpties stokos.

Kitais klausimais pateikti pasiūlymai sveikintini, tačiau tik tuomet, jeigu jie apima regionų arba mažumų kalbas (RMK).

Svarstymas apie tikrąją daugiakalbystę

Kalbų įvairovė Europoje šiuo metu yra oficialiai pripažinta (pvz., ES Pagrindinių teisių chartijoje, Konstitucijos projekte) ir remiama (pvz., 1993 m. Kopenhagos kriterijai), tačiau tuo pat metu daug kalbų netenka kalbėtojų, sutriko ryšys tarp kartų, pasidarė nepakankamas kalbos vartojimas švietimo sistemoje ir daug kalbėtojų visai neturi teisių vartoti savo gimtąją kalbą oficialiai.

Be to, ES Konstitucijos žlugimas, – joje buvo keletas nuostatų, užtikrinančių paramą rečiau vartojamoms kalboms (RVK), bet ji nebuvo tinkamai pripažinta dėl savo įtakos skatinant RVK ir siekiant teisių toms kalboms. Dabar atėjo laikas iš naujo įvertinti taktiką be Konstitucijos projekto – tai scenarijus, palikęs RVK be jokio tinkamo teisinio pagrindo vykdyti kampaniją ar gauti finansavimą. Tai reiškia, kad NVO, pvz., ERVKB, dabar turi sutelkti dėmesį į naujus būdus, siekdamos užtikrinti prasmingą kalbų įvairovę.

Be dabartinių tarptautinių sutarčių, pvz., Europos Tarybos Regioninių ir mažumų kalbų chartijos ir Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos, labiausiai reikalingi privalomi teisės aktai, kurie saugotų RVK kalbėtojų teises, ir individualias, ir kolektyvias, savo gyvenime vadovautis gimtąja kalba, teisę gauti išsilavinimą gimtąja kalba ir teisę į apsaugą nuo nedraugiškų valstybių narių, kurių politika kelia grėsmę RVK ir savo veiksmais asimiliuoja nė vienai valstybei nepriklausančią tautą ir (arba) tautinę mažumą.

Neseniai atliktas tyrimas paaiškina, kad RMK buvimas valstybėje yra tai šaliai ekonomiškai naudingas. Tyrimas, pagrįstas RVK ar oficialios kalbos dvikalbystės privalumais, parodo, kaip dvikalbiai asmenys turi didesnius pažinimo gebėjimus ir atsiduria tarp tų, kurie įgyja geresnius. Tad investicija į dvikalbystę ir daugiakalbystę yra investicija į socialinį kapitalą.

Komunikatas, nors ir turėta gerų tikslų bei pateikta keletas laukiamų pažangių pasiūlymų, geriausiu atveju išlieka dviprasmiškas neoficialių kalbų klausimu, o blogiausiu – neigia sunkią keleto Europos kalbų, kurioms gresia pavojus, padėtį. Be to, kalbos planavimo ir plėtros požiūriu juo nedaroma jokios aiškios pažangos, kuriant prasmingą kalbų įvairovę, kuri, kaip pagrindinė ES vertybė, yra esminė, jeigu ES turi tikslą pasiekti tikrą daugiakalbystę.

Dabartinės ES finansavimo gavimo taisyklės prisideda prie mažesnių kalbų grupių, valstybės narės ar priešingai, išskyrimo. Sekdamas veiksmų planu, Komunikatas dėl daugiakalbystės rodo visišką atotrūkį nuo tikslinio fiksavimo sąvokos rečiau vartojamų kalbų projektams, – tai yra scenarijus, pagal kurį iš tiesų bus dar labiau paliktos nuošalyje rečiau vartojamos kalbos, ypač tos, kurioms kyla didžiausias pavojus. Komisijos pasiūlymai rodo tipinį parėjimą nuo ankstesnės iki 2000 m. tiesioginės paramos rečiau vartojamoms kalboms (ir biudžeto, kuriame yra B eilutė) ES politikos prie tokios, kai mažumoje atsidūrusios kalbų bendruomenės turi varžytis „atviroje rinkoje“ su didelėmis kalbomis. Lieka neaišku, kaip jos turi tai daryti. Didesnės kalbos turi stiprias organizacijas ir didelį finansavimą, pvz., Britų taryba 2005 m. turėjo 750 mln. eurų anglų kalbai propaguoti – gerokai daugiau nei estų, švedų, valų ar škotų, galų kalbų biudžetai.

Reikalingas administracinis supaprastinimas stipendijų paraiškoms proporcingai stipendijų dydžiui, aktyvi politika RVK naudai skirstant finansavimą ir tikslinio, tiesioginio finansavimo grąža (įskaitant išankstinį finansavimą) be bendro finansavimo. Be to, tobulėjant informacinėms technologijoms, visos rečiau vartojamos kalbos netenka galimybės gauti finansavimą, nes labiausiai pabrėžiamos kalbos, kuriomis kalba daugiau kalbėtojų.

Jeigu, kaip teigia komisaras Figelis, „kalba paverčia mus žmonėmis“, RVK ir kalbantiesiems jomis reikalingas statusas, nurodytas tame pareiškime. Jeigu ES laikosi nuomonės, išreikštos šūkyje „suvienijusi įvairovę“ ir kad visos kalbos yra lygios, tuomet reikalinga darni prasminga ES kalbų politika ir teisės aktuose saugomos kalbų teisės tam, kad būtų užtikrinta visų Europos kalbų apsauga ir joms klestėti būtų suteikta socialinė lingvistinė erdvė. Nors esama kalbų įstatymų ir teisės aktų, šiandien nėra darnios teisiškai privalomos kalbos politikos ES institucijų ar valstybių narių lygmeniu.

Žmogaus teisių kalbų aspektu nuostatos ES yra nevienodos. Šį nevienodumą dar labiau didina tai, kad stojančiosios valstybės turi atitikti minimalius rečiau vartojamų kalbų teisių ir tautinių mažumų kriterijus. Tačiau yra senosios valstybės narės, kurios, jeigu dabar kreiptųsi dėl stojimo į ES, visiškai neatitiktų šių kriterijų. Tai nenormalu ir neteisinga naujųjų valstybių narių atžvilgiu ir neteisinga RMK bendruomenių atžvilgiu, ir tai rodo dvigubus ES standartus.

Didesnei daugiakalbystei reikalinga aktyvi politika Europos mažiau vartojamų kalbų klausimu, įskaitant valstybių narių kalbas, pvz., estų ir danų kalbą, ir nacionalines kalbas, tokias kaip baskų ir valų kalbos.

Komisija pripažįsta, kad nėra daug naudos iš to, kad daugiau žmonių yra dvikalbiai, o jų antroji ar trečioji kalba yra anglų kalba. Tai lemia dar didesnį anglų kalbos vartojimą, dominavimą ir įsitvirtinimą kaip ES lingua franca. Vis dėlto iš tiesų turėtų būti skatinama tai, kad, pvz., žmonės galėtų mokytis kalbų, nepriklausančių jų kalbų grupei, tarkim, kalbantieji valų kalba mokytųsi lenkų kalbos. Anglų kalbos mokymasis pats savaime yra dinamiška, pelno siekianti pramonė, ir valstybės, kuriose anglų kalba yra gimtoji kalba (pvz., Jungtinė Karalystė (Anglija), JAV), jau turi iš to naudos, papildoma ES parama tam nėra reikalinga.

Be to, turi būti sudarytas Europos kalbų, kurioms gresia pavojus, sąrašas, kad būtų išskirtos kalbos, kurioms labiausiai to reikia, ir kad pasinaudodamos aktyvia politika, jos gautų daugiausia paramos.

Reikalingas ES kalbų ombudsmenas, kuris sektų Kanados kalbų komisaro pavyzdžiu. Oficialių kalbų komisaras Kanadoje skatina ir remia Kanados oficialių kalbų įstatymo tikslus, nagrinėja skundus dėl kalbų teisių, tikrina federalinės valdžios institucijas, kad užtikrintų, jog šios laikosi Oficialių kalbų įstatymo, užtikrina, kad kalbų teisės išliktų pirminiu valdžios lyderių susirūpinimo dalyku ir skatina abiejų oficialių kalbų vartojimą federalinėje valdžioje bei Kanados visuomenėje.[3]

Nepaisant to, kad Komisija atmetė galimybę steigti Kalbų įvairovės ir kalbų mokymosi agentūrą, verta pakartotinai reikalauti ją įsteigti, pakeitus pavadinimą į Daugiakalbystės agentūrą. Jos kompetencijos dalis apimtų centrų, kurie specializacija būtų tirti ir skatinti kalbų įvairovę, tinklo sukūrimą.

Visos Europos kalbos turėtų būti paverstos oficialiosiomis ES kalbomis. Tai būtų ES kalbų plano dalis ir to būtų galima pasiekti sumažinus ES visateisių darbo kalbų skaičių – tokia padėtis jau yra de facto. Nepriimtina tiesiog turėti tik valstybių narių kalbas. Oficialus vienos kalbos statusas aiškiai rodo visiems ES piliečiams, kad su jais turi būti elgiamasi vienodai ir gali tik prisidėti geriau suvienijant ES su jos piliečiais. Apie 10 proc. (46 mln.) ES gyventojų, kalbančių ES regionų ir mažosiomis kalbomis (RMK), negali vartoti savo gimtosios kalbos palaikydamos ryšius su ES.

Komunikate nustatoma, kad piliečiai turėtų turėti galimybę bendrauti su ES „savo gimtąja kalba“ ir dalyvauti ES projekte „nejausdami jokių kalbos barjerų“, tačiau čia pat sukuriamas prieštaravimas, apribojant tas kalbas iki tik valstybių narių kalbų[4]. Taip iš karto išskiriama apie 10 proc. ES gyventojų. Valų kalba yra valstybinė Velso kalba, baskų kalba – baskų tautos, tačiau jos negali būti vartojamos. Siekiant demokratinio teisėtumo ir skaidrumo, ES turi būti prieinama visiems jos piliečiams visomis Europos kalbomis. Šis pareiškimas kelia didžiulės svarbos klausimus dėl to, ką konkrečiai Komisija laiko „daugiakalbyste“, ar kalbama tik apie oficialias kalbas? Jeigu taip, tai šis apibrėžimas nepriimtinas.

• [1]  Vis dėlto Figelio kalboje per neseniai įvykusią konferenciją dėl regionų ir mažumų kalbų (RMK) švietimo srityje pateiktas siūlymas, kad tikėtina, jog tai dabar bus tęsiama.
• [2]  Europoje yra apie 46 milijonus RMK, tai sudaro apie 10 proc. ES gyventojų.
• [3]  Žr. http://www.ocol-clo.gc.ca/rights_droits.asp?Lang=English, http://canadaonline.about.com/cs/bilingualism/g/commol.htm
• [4]  ES vartotinos kalbos šiuo metu jau yra apibrėžtos 1958 m. EEB sutarties straipsnyje Nr. 1.

PROCEDŪRA

Pavadinimas

Nauja daugiakalbystės pagrindų strategija

Procedūros numeris

2006/2083(INI)

Atsakingasis komitetas   Paskelbimo per plenarinį posėdį data

CULT 6.4.2006

Nuomonę teikiantis (-ys) komitetas (-ai)   Paskelbimo per plenarinį posėdį data

ITRE 6.4.2006

EMPL 6.4.2006

Nuomonė nepareikšta   Sprendimo priėmimo data

ITRE 25.4.2006

EMPL 14.12.2005

Glaudesnis bendradarbiavimas   Paskelbimo per plenarinį posėdį data

Pranešėjas (-ai)   Paskyrimo data

Bernat Joan i Marí 23.1.2006

Pakeistas (-i) pranešėjas (-ai)

Svarstymas komitete

20.6.20006

Priėmimo data

9.10.2006

Galutinio balsavimo rezultatai

+ - 0

26 3 0

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

Maria Badia I Cutchet, Ivo Belet, Guy Bono, Marielle De Sarnez, Marie-Hélène Descamps, Jolanta Dičkutė, Hanna Foltyn-Kubicka, Milan Gaľa, Vasco Graça Moura, Lissy Gröner, Luis Herrero-Tejedor, Ruth Hieronymi, Bernat Joan i Marí, Manolis Mavrommatis, Ljudmila Novak, Doris Pack, Zdzisław Zbigniew Podkański, Pál Schmitt, Nikolaos Sifunakis, Thomas Wise

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)

Ignasi Guardans Cambó, Gyula Hegyi, Reino Paasilinna, Sérgio Sousa Pinto, Grażyna Staniszewska, Catherine Trautmann, Alejo Vidal-Quadras Roca

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (178 straipsnio 2 dalis)

Harald Ettl ir Gérard Onesta

Pateikimo data

23.10.2006

Pastabos (pateikiamos tik viena kalba)