PRANEŠIMAS dėl naujųjų valstybių narių integracijos į BŽŪP
1.3.2007 - (2006/2042(INI))
Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetas
Pranešėjas: Csaba Sándor Tabajdi
PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS
dėl naujųjų valstybių narių integracijos į BŽŪP
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į EB steigimo sutarties 33 straipsnį,
- atsižvelgdamas į 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamentą 1268/1999/EB dėl Bendrijos paramos pasirengimo stojimui priemonėms žemės ūkio ir kaimo plėtros srityse Vidurio ir Rytų Europos šalims kandidatėms pasirengimo stojimui laikotarpiu[1],
- atsižvelgdamas į Aktą dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų[2],
- atsižvelgdamas į 2003 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamentą 1782/2003/EB, nustatantį bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatantį tam tikras paramos schemas ūkininkams[3],
- atsižvelgdamas į 2004 m. kovo 22 d. Tarybos sprendimą, pritaikantį Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo aktą ir Sutarčių, kuriomis remiantis kuriama Europos Sąjunga, pritaikomąsias pataisas po bendros žemės ūkio politikos reformos[4],
- atsižvelgdamas į 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos reglamentą 864/2004/EB, iš dalies pakeičiantį Reglamentą (EB) Nr. 1782/2003, nustatantį bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatantį tam tikras paramos schemas ūkininkams bei adaptuojantį jas dėl Čekijos Respublikos, Estijos, Kipro, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Maltos, Slovakijos, Slovėnijos ir Vengrijos stojimo į Europos Sąjungą[5],
- atsižvelgdamas į 2005 m. birželio 21 d. Tarybos reglamentą 1290/2005/EB dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo[6],
- atsižvelgdamas į 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamentą 1698/2005/EB dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai[7],
- atsižvelgdamas į 2006 m. vasario 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 318/2006 dėl bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo[8],
- atsižvelgdamas į 2006 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinį susitarimą dėl biudžetinės drausmės ir patikimo finansų valdymo,
– atsižvelgdamas į Komisijos pasiūlymą dėl Tarybos reglamento, iš dalies keičiančio ir pataisančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1782/2003, nustatantį bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatantį tam tikras paramos schemas ūkininkams, bei iš dalies keičiančio Reglamentą (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai[9],
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,
– atsižvelgdamas į Žemės ūkio komiteto (A6‑0037/2007) pranešimą,
A. kadangi po 2004 m. plėtros labai išsiplėtė Europos Sąjungos žemės ūkio plotai (maždaug 27 proc.), padaugėjo žemės ūkių (maždaug 60 proc.) bei žemės ūkio darbuotojų (maždaug 57 proc.), o tai padidino ES gamybos pajėgumą ir žemės ūkio svarbą; kadangi didėjant maisto produktų ir pašarų derlingumui, skaičiuojant pagal hektarus, atsirado daugiau laisvų plotų, skirtų biomasės gavybai, o tai prisidėjo prie tolesnio Europos žemės ūkio ir kaimo struktūros diferencijavimo; kadangi šis procesas tapo daugiau pastebimu ir intensyvesniu įstojus Bulgarijai ir Rumunijai,
B. kadangi žemės ūkis daugelyje naujųjų valstybių narių (NVN) gamybos lygmens ir struktūros požiūriu bei pagal ūkių dydį labai skiriasi nuo 15 senųjų valstybių narių žemės ūkio, ir jo bendrasis našumas yra daug mažesnis, o techninis išsivystymo ir vertikaliojo bei horizontaliojo integravimosi lygis žemesnis,
C. kadangi daugelyje naujų valstybių narių žemės ūkis atlieka svarbesnį ekonominį ir socialinį vaidmenį negu 15 senųjų valstybių narių, nes šio sektoriaus įnašas į BNP ir jame dirbančių darbuotojų dalis viršija ES vidurkį,
D. kadangi naujųjų valstybių narių natūrinis ir pusiau natūrinis ūkininkavimas atlieka svarbų socialinį, kultūrinį bei ekologinį vaidmenį;
E. kadangi naujos valstybės narės buvo sėkmingai ir sklandžiai integruotos į vidaus rinką ir dėl to labai padidėjo Europos prekyba žemės ūkio ir maisto produktais; kadangi naujos valstybės narės deramai įvedė ir įgyvendino veterinarijos, fitosanitarijos, maisto saugos, bendrosios rinkos organizavimo ir kitas horizontaliąsias normas ir todėl nereikėjo taikyti jokių konkrečių apsaugos priemonių,
F. kadangi naujosioms valstybėms siekiant pritaikyti ir integruoti Bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) taisykles bei prisitaikant prie konkurencingos ES aplinkos teko didelė socialinė ir ekonominė našta; kadangi prieš stojant pasiruošimo narystei fondai tik iš dalies padengė adaptacijos ir integracijos išlaidas; kadangi stojimas į ES parodė bendras naujųjų valstybių narių ekonomines ir konkurencingumo problemas; kadangi BŽŪP nepadėjo visiškai išspręsti šių problemų,
G. kadangi bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) lėmė didelę naujų valstybių narių žemės ūkio plėtrą ir didelius pokyčius, o įtampa ir tam tikrų problemų kilo, nes pagal BŽŪP taisykles nepakankamai remiamas subalansuoto, tvaraus žemės ūkio sektoriaus kūrimas ir raida, ypač kalbant apie gyvulininkystę, sodininkystę ir vertikalią grandžių integraciją,
H. kadangi Stojimo akte NVN buvo nustatytas ilgas (9 metų) pereinamasis laikotarpis ir mažos pradinės tiesioginės išmokos (25 proc.), nors joms taikomos visos vidaus rinkos ir įmokų į biudžetą nuostatos; kadangi naujų valstybių narių sąnaudų ir pajamų lygis nepateisina šio susiskirstymo, dėl kurio naujų valstybių narių ūkininkai negali vienodomis sąlygomis konkuruoti Europos;
I. kadangi problemų, kurias turi išspręsti naujos valstybės narės, sprendimas reikalauja struktūrinių pakeitimų siekiant stiprinti konkurencingumą; kadangi pajamas ir kainas užtikrinančios BŽŪP priemonės akivaizdžiai padėjo jį stiprinti,
J. kadangi Komisija ir Taryba pavėlavo arba vengė suprasti naujų valstybių narių specifines problemas ir siūlyti būtiną pagalbą (pvz., vaisių ir daržovių rinkos, ypač uogų, vyšnių ir obuolių rinkos problemos, Rusijos ir Ukrainos importo draudimas į Lenkiją, su kukurūzais susijusių intervencijos taisyklių keitimas ir panaikinimas, medaus importas iš trečiųjų šalių),
K. kadangi tai, kad per mažai naujų valstybių narių gamintojų turi nuosavybės teisių maisto perdirbimo pramonės ir prekybos sektoriuose, ir kad prekybos tinklai piktnaudžiauja savo įtaka rinkoje labai mažina ūkininkų konkurencingumą ir jų bendradarbiavimą bei integraciją,
L. kadangi 8 iš 10 naujų valstybių narių tiesioginėms išmokoms gauti pasirinko bendrosios išmokos už plotą schemą (SAPS),
M. kadangi Bendrijos paramos naujų valstybių narių kaimo plėtrai poreikis buvo daug didesnis negu esami 2004‑2006 m. laikotarpio biudžeto asignavimai, kadangi tuo pačiu metu nustatant kaimo plėtros programų įgyvendinimo taisykles buvo ribojamas veiksmingas Bendrijos skirtų lėšų naudojimas; kadangi dėl šių veiksnių labai sumažėjo BŽŪP antrojo ramsčio poveikis NVN ir tai gali išlikti ir naujosios finansinės perspektyvos laikotarpiu.
Sklandi integracija, padėtis, kai laimi abi pusės
1. teigiamai vertina tai, kad naujų valstybių narių žemės ūkio ir maisto sektorius buvo visiškai sklandžiai integruotas į bendrąją Europos Sąjungos rinką.
2. pabrėžia, kad, nors 2004 m. plėtra sukėlė kai kurių naujųjų valstybių narių žemės ūkio ir maisto rinkų sutrikimų, ji labai prisidėjo prie gerai susiklosčiusių rinkos santykių tolesnio gerinimo ir plėtros visose 25 valstybėse narėse;
3. pažymi, kad ir naujųjų valstybių narių žemės ūkio ir maisto sektorius iš plėtros turėjo tik dalį naudos – šių valstybių suinteresuoti subjektai tam tikros naudos turėjo iš didesnės žemės ūkio paramos bei padidėjusių prekybos galimybių, o tuo tarpu senųjų valstybių narių maisto perdirbimas ir eksportas padidėjo, padaugėjo investicijų ir užaugo mažmeninės prekybos apyvarta, ypač pasirengimo narystei laikotarpiu;
4. mano, kad naujųjų valstybių narių integraciją apskritai reikėtų vertinti teigiamai, tačiau ne visais atvejais tai vienareikšmiška, nes pajamų požiūriu pagerėjo ne visų žemės ūkio įmonių padėtis; pažymi, kad prekių kainos ir subsidijų padidėjimą iš dalies atsvėrė žymus gamybos pabrangimas (pvz., padidėjusi kuro, elektros energijos, trąšų, žemės ūkyje naudojamų augalų apsaugos produktų ir įrengimų kaina);
5. pabrėžia, kad plėtra nepadidino pavojaus maisto saugumui, gyvūnų bei augalų sveikatai, ir šiuo atžvilgiu pažymi, kad naujų valstybių narių kompetentingų institucijų darbo standartai ir veiksmingumas tam tikrais atžvilgiais viršija ES vidurkį;
6. pažymi, kad 2004 m. plėtra nebuvo nepakeliama našta BŽŪP biudžetui ir neprireikė didelių pokyčių, tačiau remiantis sprendimais įšaldyti rinkai skirtas lėšas ir tiesioginių išmokų biudžetą bei pagal 2007–2013 m. finansinę programą iš penkiolikos senųjų valstybių narių nuo 2007 m. reikalaujama aukos, grindžiamos solidarumo principu; taip pat pažymi, kad pagal 2005 m. gruodžio mėn. Tarybos sprendimus dėl Bulgarijos ir Rumunijos stojimo penkiolikos senųjų valstybių narių gamintojų sąskaita ir toliau bus taupomos lėšos, kurios, remiantis sprendimais dėl tam tikrų priemonių, pvz., papildomo moduliavimo priemonės, įgyvendinimo, bus skirtos antrajam ramsčiui stiprinti;
7. apgailestauja, kad ir 2004 m., ir 2007 m. plėtrai nebuvo nustatyta didesnių kvotų, bet jau iš pradžių numatyto dydžio kvotų; mano, kad didesnės Europos mažesnėmis sąnaudomis kūrimas negali būti racionaliai pagrįstas ir kelia grėsmę ES ateičiai;
BŽŪP taikymas naujosiose valstybėse narėse
8. pažymi, kad dideli naujų valstybių narių tarpusavio žemės ūkio skirtumai lemia skirtingą BŽŪP taikymo poveikį ir skirtingas NVN problemas bei jų dydį;
9. mano, kad 2004 m. į ES įstojus 10 naujų valstybių, Bendrijos nuostatos nebuvo atitinkamai suderintos su naujomis kai kurių rinkų (pvz., uogų ir krakmolo rinkų) sąlygomis;
10. pažymi, kad naujų valstybių narių ūkininkams ir administravimo institucijoms prireikė didelių pastangų prisitaikyti prie vidaus rinkos ir BŽŪP taikymo sąlygų bei taisyklių, ypač susijusių su veterinarijos, fitosanitarijos, maisto saugos, bendrosios rinkos organizavimo ir kitomis horizontaliosiomis normomis;
11. mano, kad Europos Komisija daugelį mėnesių nekreipė tinkamo dėmesio ir nesiėmė veiksmingų priemonių, kad panaikintų Lenkijos kilmės žemės ūkio produktų eksporto į Ukrainą ir Rusiją draudimą;
12. pažymi, kad nors ES finansuojamos pasirengimo narystei programos padėjo pasirengti įgyvendinti BŽŪP, o dvynių programos pasirodė esančios naudingos, pradiniai tikslai buvo pasiekti tik iš dalies, o Bendrijos priemonių veiksmingumas buvo ribotas;
13. primena, kad SAPARD programa pradėta įgyvendinti gerokai vėliau, negu planuota, o jos taikymo sritis taip pat buvo ribota daugiausia dėl sudėtingų reikalavimų ir dėl to, kad Komisija bei naujų valstybių narių institucijos laiku nepriimdavo sprendimų;
14. pažymi, kad tam tikros naujos valstybės narės, įgyvendindamos Bendrijos kaimo plėtros programas, dėl jų taisyklių sudėtingumo ir administracinės valdymo naštos susiduria su dideliais sunkumais;
15. primena, kad tiesioginės išmokos atlieka didelį vaidmenį plėtojant ir pritaikant naujų valstybių narių žemės ūkio sektorių, todėl mažos pirmųjų pereinamojo laikotarpio metų išmokos ne tik trukdė reikiamai prisitaikyti, bet dėl to susiklostė ir nevienodos sąlygos konkuruoti vidaus rinkoje ir kai kurios įmonės ekonominiu požiūriu neįstengė susitvarkyti;
16. pabrėžia, kad kaimo plėtros programos buvo svarbios ne tik siekiant, kad žemės ūkio įmones eitų nauja kryptimi ir orientuotųsi į rinką, pvz., perdirbimo ir savo produktų teikimo į rinką srityje arba turizmo srityje, bet ir siekiant sukurti pajamų alternatyvų tiems, kurie dėl ekonominių priežasčių atsisako pirminės žemės ūkio produktų gamybos;
17. pažymi, kad dėl skirtingų dešimties naujųjų ir penkiolikos senųjų ES valstybių narių gaunamų tiesioginių išmokų dydžių nebuvo užtikrintos vienodos konkurencijos sąlygos, todėl kai kurių naujų valstybių narių gamintojai prarado pozicijas savo valstybių vidaus rinkose, o prie to ypač prisidėjo konkurencija, kurią skatino dėl pakitusio muitų režimo padidėjęs eksportas ir importas iš trečiųjų šalių;
18. mano, kad Europos Komisijos kritika naujųjų valstybių narių atžvilgiu dėl tariamai per didelių atsargų stojimo į ES dieną ir grasinimai skirti milijonines baudas buvo nepagrįsti ir buvo paremti klaidingais skaičiavimais, ir kad nė vienoje iš žemės ūkio rinkų nebuvo pastebėta pusiausvyros iškraipymų, kurių galėtų atsirasti dėl tariamai per didelių atsargų;
19. pabrėžia, kad naujos valstybės narės buvo priverstos mokėti papildomas nacionalines tiesiogines išmokas (PNTI, trūkstamas pajamas suteikiančias išmokas). Jas galima laikyti bendrojo finansavimo forma, tam tikru Bendrijos tiesioginių išmokų perkėlimu į nacionalinį lygmenį. Įvairiose naujose valstybėse narėse šios išmokos sukėlė didelių politinių ir ekonominių sunkumų, nes buvo didelė našta šalių biudžetams ir mažino galimybę taikyti valstybės pagalbos sistemas;
20. pažymi, kad dėl biudžeto apribojimų, priešingai bendriems BŽŪP tikslams, principams ir penkiolikos senųjų valstybių narių moduliacijai, dauguma naujų valstybių narių buvo priverstos perskirstyti dalį kaimo plėtrai skirtų Bendrijos lėšų papildomoms nacionalinėms tiesioginėms išmokoms, kaip leidžiama pagal Stojimo aktą;
21. atkreipia dėmesį į kai kurių naujų valstybių narių nuomonę, kad visiškai atsietomis, plotu grindžiamomis išmokomis ne itin skatinama darni jų žemės ūkio plėtra bei ilgalaikis tvarumas ir kad bent laikinai reikėtų tam tikrų sektorių prioritetų ir (arba) neprivalomų susietų išmokų tam tikroms valstybėms narėms iki 2013 m.; šiuo atžvilgiu džiaugiasi sėkmingą visiškai ar iš dalies susietų papildomų nacionalinių tiesioginių išmokų ir laikinų valstybės pagalbos priemonių praktika;
22. pažymi, kad dauguma naujų valstybių narių norėtų kuo ilgiau taikyti SAPS, nes perėjimas prie bendrosios išmokų sistemos (BIS) reikštų itin didelę administracinę ir techninę naštą ir kad tai gerai suderinama su būsima nesusietų išmokų politika;
23. mano, kad būtina, jog kompleksinio paramos susiejimo taisyklių ir reikalavimų, susijusių su žemės ūkiui ir aplinkai palankiomis sąlygomis, būtų laikomasi ir senosiose, ir naujosiose valstybėse narėse; siūlo palaipsniui pradėti taikyti kompleksinio paramos susiejimo taisykles, kurios turėtų būti visiškai įgyvendintos baigiantis pereinamajam laikotarpiui; taip pat siūlo suteikti naujoms valstybėms narėms galimybę atidėti kompleksinio paramos susiejimo taisyklių taikymą iki tiesioginių išmokų mokėjimo pereinamojo laikotarpio pabaigos; siūlo toliau palikti galioti reikalavimus, susijusius su žemės ūkiui ir aplinkai palankiomis sąlygomis, bent SIPS taikymo laikotarpį, nes daugumai naujų valstybių narių gali būti sunku įgyvendinti sudėtingas, brangiai kainuojančias kompleksinio paramos susiejimo taisykles;
24. džiaugiasi, kad Taryba priėmė naujausią Komisijos pasiūlymą dėl SIPS taikymo pratęsimo iki 2010 m. pabaigos ir dėl naujų valstybių narių prisidėjimo prie paramos už energetinius augalus sistemos;
25. ragina Komisiją, kad ši supaprastindama ir racionalizuodama BŽŪP taikymą bei remdamasi tiesioginių išmokų taisyklėmis ir kaimo plėtros programomis atsižvelgtų į problemas, su kuriomis pirmiausia susiduria naujosios valstybės narės, ir pasiūlytų sprendimų, nenukrypdama nuo BŽŪP, kuri turėtų būti bendra politika visoje ES, taikymo taisyklių;
26. pabrėžia, kad Komisija priimdama sprendimus BŽŪP pagrindu turėtų labiau atsižvelgti į specifines naujų valstybių narių problemas ir rūpesčius;
27. išreiškia didelį susirūpinimą dėl naujo Komisijos pasiūlymo nuo 2007 m. visiškai panaikinti su kukurūzais susijusią intervencijos sistemą; pažymi, kad būdas, kaip buvo pateiktas pasiūlymas, prieštarauja pagrindiniams ES principams, atsižvelgiant į laiką, į tai, kad nebuvo atlikta išsamaus įvertinimo, ypač poveikio bendram javų rinkos organizavimui ir tiesioginėms išmokoms už plotus vertinimas, ir į tai, kad nebuvo pasiūlyta alternatyvų ar pereinamųjų laikotarpių; mano, kad per anksti panaikinus su kukurūzais susijusią intervencijos sistemą gali kilti didelių neigiamų padarinių;
28. mano, kad atsižvelgiant į 2003 m. BŽŪP reformos esmę vertėtų pamąstyti apie išmokų už plotų, skirtų perdirbamoms uogoms auginti, nustatymą ir apie tai, ar reikėtų susieti šias išmokas su privalomuoju dalyvavimu gamintojų grupėse arba organizacijose ar su įsipareigojimu parduoti šiuos produktus pagal sudarytas sutartis, nes tai galėtų prisidėti didinant uogų sektoriaus konkurencingumą ir gerinant ūkininkų padėtį tokiose valstybėse narėse kaip Lenkija;
29. mano, kad reikia toliau keisti naujų valstybių narių žemės ūkio gamybą ir kaimo „struktūrą“; pabrėžia, kad tam turi būti padedama taikant BŽŪP taisykles ir teikiant Bendrijos pagalbą; pabrėžia, kad itin svarbu šiuos pakeitimus daryti atsargiai, nes nuo žemės ūkio priklausoma kaimo visuomenė ir naujų valstybių narių ekonomika nepakels per greitų ir per didelių gamybos bei užimtumo pokyčių.
BŽŪP ateitis išsiplėtusioje Europos Sąjungoje
30. pažymi, kad dabartinė BŽŪP netinka sprendžiant didelę dalį žemės ūkio ir su juo susijusių problemų išsiplėtusioje ES; mano, kad PPO primestas tiesioginių išmokų atsiejimas didina Europos žemės ūkio orientavimąsi į rinką, bet atsietos tiesioginės išmokos nepadeda galutinai sukurti tvaraus žemės ūkio sektoriaus ir kaimo visuomenės tiek naujose valstybėse narėse, tiek daugumoje penkiolikos senųjų ES valstybių narių; pažymi, kad reikia arba papildomų priemonių, arba tiesiogines išmokas pritaikyti konkretiems atvejams;
31. laikosi nuomonės, kad, ypač tose valstybėse narėse ir regionuose, kuriuose lemiamą vaidmenį žemės ūkyje atlieka specializuoti ūkiai, dabartinė tiesioginių išmokų sistema per daug skatina auginti pasėlius, nepakankamai padeda kurti tvarią gyvulininkystę, nesudaro sąlygų reikiamiems struktūriniams pokyčiams ir jų neskatina;
32. pažymi, kad kai kurių NVN atveju tam tikruose sektoriuos dėl nustatytų kvotų sustojo arba netgi sumažėjo žemės ūkio gamyba, o tai, kad atsietos išmokos buvo susijusios su mažesnėmis kvotomis, prisidėjo prie tolesnio neigiamo subsidijų poveikio NVN pereinamuoju laikotarpiu; taip pat pažymi, kad ši problema taip pat pasireiškia kai kuriose senosiose valstybėse narėse;
33. mano, kad siekti BŽŪP tikslų naujoms valstybėms narėms taip pat kliudo nepakankamas kaimo plėtros finansavimas, veiksmingos rizikos bei krizių valdymo sistemos nebuvimas ir per griežtos valstybės pagalbos teikimo taisyklės;
34. pabrėžia, kad žemės ūkio politika ir toliau turi būti vykdoma Bendrijos lygmeniu pagal reformuotą BŽŪP; pakartotinės nacionalizacijos reikėtų vengti; tačiau pabrėžia, kad turi būti taikomos konkrečios priemonės, grindžiamos subsidiarumo principu; laikosi nuomonės, kad reikia persvarstyti BŽŪP taikymo sritį, tikslus, siekius ir principus, įskaitant Europos žemės ūkio modelį, atsižvelgiant į žemės ūkio, kaimo vietovių, ūkininkų, vartotojų ir visos išsiplėtusios 27 valstybes nares turinčios Sąjungos visuomenės tikslus bei poreikius, ir taip nustatyti reikiamus finansinius išteklius bei užtikrinti, kad jie būtų skirstomi tinkamai, teisingai ir pagrįstai;
35. pabrėžia, kad ateityje vykdant BŽŪP reformą, ypač BŽŪP patikimumo patikrinimo ir 2007–2013 m. finansinės perspektyvos 2008‑2009 m. laikotarpio vidurio peržiūros metu, turi būti deramai atsižvelgta į visus galimus veiksnius (pvz., ankstesnių finansinių sprendimų padarinius, BŽŪP reformas, naujų valstybių narių patirtį, Europos žemės ūkiui būdingą įvairovę ir gausą);
36. be to, pabrėžia, kad būtina vengti sprendimų, primestų bandymais sumažinti Bendrijos finansavimą arba išlaikyti finansinį valstybių narių status-quo;
37. mano, kad biomasės ir bioenergijos gamyba ateityje atliks strateginį vaidmenį ES žemės ūkio sektoriuje; šiuo klausimu ragina atitinkamus ES fondus skatinti biomasės energijos gamybą žemėje, kuri nebenaudojama maisto ir pašarų auginimui; šiuo klausimu primena svarbų naujų valstybių narių pajėgumą ir padidėjusį bendrą išsiplėtusios ES pajėgumą;
38. pabrėžia, kad specialūs valstybių narių ir regionų poreikiai, įskaitant naujų valstybių narių problemas ir sunkumus, ir toliau turi būti įgyvendinami remiantis subsidiarumo principu ir įgyvendinant šias konkretiems atvejams pritaikytas priemones:
a) pakeistą tiesioginių išmokų sistemą, įskaitant naujas priemones, pvz., savanoriško susiejimo galimybes, kuriomis naudotųsi tik tos valstybės narės, kurios mano tai esant būtina siekiant socialinių, užimtumo, ir tvarumo tikslų; praplėsti išmokų mokėjimą taip pat ir naujiems sektoriams (pvz., perdirbimui skirtų uogų sektoriams) persvarstytoje nacionalinių finansų paketų ir visiško Bendrijos finansavimo sistemoje,
b) papildomų, neprivalomų, regioninių arba laikinųjų rinkos priemonių, grindžiamų Bendrijos finansavimu, įdiegimą,
c) nacionalinių finansų paketų, skiriamų iš ES biudžeto, sistemos taikymą pertvarkytinuose sektoriuose (vyno, vaisių ir daržovių),
d) geresnę paramą gamintojų organizacijoms ir ryžtingesnį jų skatinimą bei pavienių valstybių teisinių kliūčių, daromų šioms organizacijoms, panaikinimą,
e) gamintojų organizacijų tarpvalstybinio bendradarbiavimo skatinimą,
f) veiksmingos žemės ūkio krizių ir rizikos valdymo sistemos, pagal kurią būtų teikiama iš nacionalinių finansų paketų finansuojama Bendrijos pagalba, įdiegimą,
g) vidaus rinkos stiprinimą taikant bendrus kokybės standartus, pateikimo į rinką, konkurencijos, maisto saugos, aplinkosaugos ir gyvūnų gerovės taisykles,
h) kaimo plėtros sistemos ir jos finansavimo įtvirtinimą,
i) valstybės pagalbos taisyklių lankstumo didinimą (pvz., išplečiant grupinių išimčių taikymo sritį, padidinant „de minimis“ lygį);
39. mano, kad per Dohos derybas turi būti nuosekliai laikomasi PPO taisyklių, nes tai – ES pasiūlymo dėl prekybos kliūčių mažinimo dalis arba argumentas už sutikimą, kad kiti PPO nariai išlaikytų savo vidaus paramos dydį;
40. primena, kad papildomi muito mokesčiai, nustatyti pagal specialių apsaugos straipsnių nuostatas, galėtų būti naudinga priemonė ES rinkai apsaugoti nuo pernelyg didelio importo arba importo sumažintomis kainomis opiuose sektoriuose; ragina, kad Komisija derybų su PPO raundo metu sukurtų tokią atitinkamą specialių apsaugos straipsnių dabartinės taikymo srities pakeitimo galimybę sudarydama ES nuolaidų CXL sąrašą; primena, kad kai kurios naujosios valstybės narės turėjo galimybę taikyti specialių apsaugos straipsnių nuostatas opiuose žemės ūkio sektoriuose, kurie nėra įtraukti į esamą ES nuolaidų sąrašą;
41. tikisi, kad būsimoje BŽŪP ne tik bus atsižvelgiama į išsiplėtusios ES poreikius, bet ir kad taps ją lengviau valdyti; tikisi, kad tai sumažins administravimo naštą ūkininkams bei valstybių narių institucijoms ir taip bus teikiama parama į rinką orientuotai, aplinkosaugos atžvilgiu patikimai saugių produktų gamybai užtikrinant tvaraus žemės ūkio ateitį;
42. ragina Komisiją, valstybes nares ir visus suinteresuotus subjektus aktyviai diskutuoti ir pateikti su ateitimi susietų pasiūlymų siekiant išsiplėtusioje Europos Sąjungoje sukurti tvarų žemės ūkį;
43. džiaugiasi Komisijos ketinimu parengti ilgalaikę BŽŪP ateities programą nuo 2013 m., kurioje visapusiškai būtų atsižvelgta į išskirtinę galimybę, kad pasaulio prekybos žemės ūkio produktais augimas, palyginti su bendru numatomu pasaulio prekybos augimu, per artimiausius 30 metų dvigubai padidėtų, be to, šioje programoje būtų atsižvelgta į žemės ūkio plėtrą visuose ES regionuose ir ja remdamosi 15 senųjų ir naujosios valstybės narės kartu galėtų įveikti nuolatinius žemės ūkio uždavinius, susijusius arba nesusijusius su gamyba;
44. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai bei valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams.
AIŠKINAMOJI DALIS
Pagrindiniai narystės ir Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) taikymo padariniai naujosiose valstybėse narėse (NVN), įskaitant bendrą jos poveikį Europos integracijai
Bendri bruožai
Žemės ūkis atlieka svarbų vaidmenį NVN ekonomikoje ir kaimo gyvenime. 2004 m. duomenys rodo, kad 22 proc. bendro ploto NVN skiriama žemės ūkiui, o penkiolikoje senųjų valstybių narių – tik 4 proc. NVN žemės ūkio sektoriuje dirba 13 proc. visų darbuotojų, o penkiolikoje senųjų valstybių narių – tik 1,6 proc. BVP žemės ūkio dalis yra 2,8 proc. ir 1,6 proc. Tam tikruose NVN regionuose žemės ūkis – vienintelis pajamų šaltinis.
Vidutinis NVN žemės ūkio gamybos lygis daug žemesnis už penkiolikos senųjų valstybių narių vidurkį. Ūkiui būdinga didelė dalis mažų, iš dalies išsilaikančių ūkių, kuriuose dirbama ne visą darbo dieną, o gamybos technologija prasta, investuota mažai kapitalo. Dėl mažesnio veiksmingumo gamybai reikia ypač didelio darbo vienetų skaičiaus. Horizontali ir vertikali integracija maža. Nepakankamai yra kooperatyvų ir gamintojų organizacijų; ūkininkai neprisideda prie maisto perdirbimo verslo. Ne tokia intensyvi gamyba ‑ konkurencinis trūkumas; tačiau ji kelia mažiau pavojaus aplinkai ir padeda išsaugoti biologinę įvairovę.
NVN žemės ūkiui taip pat būdingos įvairesnės gamtos ir ekonomikos sąlygos. Dėl to labai skiriasi ir gamybos struktūra. Lenkijoje didžioji žemės ūkio dalis grindžiama mažais ir vidutiniais šeimos ūkiais, kuriuose kultivuojami pasėliai ir ganyklinė gyvulininkystė. Vengrijoje ir Estijoje didelį vaidmenį atlieka specializuoti ūkiai. Slovėnijoje paplitę Europos tipo, gerai išplėtoti šeimos ūkiai. Čekijos Respublikoje ir Slovakijoje gamyba gana išplėtota, vienoda. Dauguma Baltijos šalių ūkių irgi vykdo mišrią veiklą. Vengrijos žemės ūkio struktūra dviguba, didelės žemės ūkio įmonės veikia kartu su daugybe mažų, neefektyvių šeimos ūkių. Kipro ir Maltos žemės ūkiui būdingi Viduržemio jūros regiono gamybos bruožai. Sodininkystė – svarbus Lenkijos ir Vengrijos sektorius.
Tam tikri ankstesnės žemės ūkio politikos trūkumai vis dar akivaizdūs, nes esant komunistinei santvarkai žemės ūkis ištisus dešimtmečius buvo plėtojamas visai kita kryptimi, negu įtvirtinta BŽŪP. Pasikeitus režimui, sugriuvus tradicinėms rinkoms, pasikeitus nuosavybės ir gamybos struktūrai, labai trūkstant kapitalo, nesant pakankamos integracijos, esant mažoms ir nepakankamai struktūrizuotoms valstybių narių subsidijoms, kilo kitų problemų.
Akivaizdu, kad neišvengiami tolesni dideli NVN žemės ūkio ir kaimo ekonomikos pokyčiai. Dėl mažų galimybių vidaus ir trečiųjų šalių rinkose kiekybinis gamybos didinimas – perspektyvus sprendimas tik tada, kai produktai rinkoje laukiami. Didindami efektyvumą ūkiai ims vienytis ir mažės užimtumas. Kaimo ekonomikos įvairinimo galimybės ribotos, nes NVN kaimo vietovės nepritraukia pakankamai kapitalo. Žemės ūkyje atsirandantis nedarbas kelia didelę problemą. Per greiti ir per dideli gamybos bei užimtumo struktūros pokyčiai sukeltų sunkiai įveikiamą politinę ir ekonominę įtampą.
Sklandi integracija, padėtis, kai laimi abi pusės
Įstojus dešimčiai naujų valstybių narių, Europos vartotojų skaičius padidėjo beveik 20 proc. Naudojamas žemės ūkio plotas padidėjo 27 proc., o žemės ūkio darbuotojų skaičius – 57 proc.
Šis „didysis smūgis“ nesukėlė ES vidaus rinkos sutrikimų nei senosiose, nei naujosiose valstybėse narėse. Penkiolikoje senųjų valstybių narių plėtra nesukėlė jokių pastebimų žemės ūkio produktų ir maisto kainų pokyčių, nepakeitė išplėtotų rinkos santykių, bendros gamybos ir vartojimo struktūros. Dėl prekių iš NVN penkiolikoje senųjų valstybių narių neatsirado dempingo. Taip susiklostė iš dalies dėl to, kad didžiajai daliai žemės ūkio ir maisto produktų prekybos jau prieš įvykstant plėtrai nebuvo taikomi muitai ir teikiamos subsidijos. Nors tam tikras Komisijos tyrimas dar nebaigtas, iš rinkos apžvalgų matyti, kad NVN ūkio subjektai prieš stojimą nesukaupė spekuliatyvių atsargų.
Iš dalies naudodamosi ES pasirengimo narystei pagalba, NVN sustiprino savo maisto saugos, veterinarijos, fitosanitarijos sistemas. Didžiausios pastangos buvo dedamos kontroliuoti trečiųjų šalių importą, skerdyklas ir maisto perdirbimo įmones. Atidžiu parengiamuoju darbu buvo užtikrinta, kad plėtra nepadidintų šioje ES srityje vyraujančios rizikos. Po stojimo nebuvo nė vieno atvejo, kuris būtų bent svarstytas dėl kokių nors apsaugos priemonių reikalingumo.
NVN žemės ūkis turėjo naudos iš narystės ir BŽŪP taikymo. Taikant BŽŪP taisykles grūdinių kultūrų, cukrinių runkelių, mėsos ir pieno sektoriuose buvo stabilizuotos kainos ir rinkos. NVN labai padidėjo pajamos iš žemės ūkio, ypač tose šalyse ir ūkiuose, kuriuose vyrauja pasėlių kultūros ir ganyklinė gyvulininkystė. Padidėjo tik kai kurios žemės ūkio produktų ir maisto kainos, nes didelė dalis kainų suderinimo procedūros buvo atlikta jau prieš stojimą. Didžiausias pajamų padidėjimas užregistruotas Lenkijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Čekijos Respublikoje.
Senosios valstybės narės daugiausia naudos turėjo pašalinus vidaus sienas. Penkiolikos senųjų valstybių narių eksportuotojai padidino savo rinkos dalį NVN, ypač perdirbtų prekių srityje. Dėl narystės taip pat susiklostė geresnės sąlygos penkiolikos senųjų valstybių narių žemės ūkio ir maisto sektoriaus investuotojams. Šios galimybės dosniai kompensuoja nedidelę papildomą naštą senosioms valstybėms narėms finansuojant BŽŪP.
Nepaisant istorinės svarbos ir masto, dėl 2004 m. plėtros neprireikė daryti didelių, sunkių BŽŪP valdymo ir finansavimo pakeitimų. Nuo 2000 m. iki stojimo NVN gavo SAPARD paramą, kurios metinis biudžetas buvo 520 mln. eurų – šiek tiek daugiau negu 1 proc. Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) lėšų. 2004–2006 m. laikotarpiu NVN gavo apie 5–8 proc. EŽŪOGF asignavimų. Esamame biudžete buvo numatyta pakankamai rezervų, penkiolikos senųjų ES valstybių narių interesai nebuvo pažeisti. NVN nuosekliai diegiamos tiesioginės išmokos padeda sumažinti valstybių narių finansinę naštą. Jau iki 2007–2013 m. finansinės perspektyvos galiojimo pabaigos vien iš dvidešimt septynias valstybes nares turinčios ES biudžeto skiriamų tiesioginių išmokų ir kaimo plėtrai numatytų asignavimų dalis, tenkanti NVN, padidės iki maždaug 19 proc., o beveik 30 proc. naudojamo žemės ūkio ploto ir 50 proc. žemės ūkio darbuotojų bus dvylikoje naujųjų valstybių narių.
Vis dėlto ateityje dvidešimt septynias valstybes nares turinčioje ES BŽŪP bus finansuojama daugiausia esant neigiamai politinei ir biudžeto aplinkai. Sprendimu dėl 2007–2013 m. finansinės struktūros buvo patvirtintas per 2002 m. Briuselio aukščiausio lygio susitikimą priimtas sprendimas dėl tiesioginių išmokų biudžeto ir rinkos priemonių „įšaldymo“ ties 2002 m. penkiolikos senųjų ES valstybių narių lygmeniu ir susitarta dėl didelio asignavimų kaimo plėtrai sumažinimo senosioms valstybėms narėms. Labai tikėtina, kad nuo 2008 m. naudojantis esamais finansiniais ištekliais nebus įmanoma skirti tokio dydžio tiesioginių išmokų, kokios nustatytos tam tikruose Bendrijos teisės aktuose.
Bendrosios žemės ūkio politikos taikymas naujosiose valstybėse narėse
Rengdamosi narystei šalys kandidatės dėjo dideles pastangas perkeldamos į nacionalinę teisę bendrijos teisyną „acquis communautaire“ ir kurdamos reikiamą institucinę BŽŪP taikymo struktūrą. Įgyvendinant ES finansuojamas dvynių programas, buvo suteikta naudinga parama atliekant šiuos darbus. Vis dėlto rengiantis narystei įgyvendinant nacionalines žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos priemones ūkininkai ir kaimo visuomenė nebuvo veiksmingai parengti naujoms galimybėms ir iššūkiams, nes šalys kandidatės susitelkė į pačias svarbiausias problemas, be to, nebuvo pakankamai nacionalinių finansinių išteklių. ES teikė paramą šalių kandidačių žemės ūkio ir kaimo plėtrai, tačiau dėl sudėtingų reikalavimų ir ne laiku priimtų sprendimų SAPARD programa pradėta įgyvendinti gerokai vėliau, negu planuota, o labai didelė asignavimų dalis buvo panaudota tik įstojus.
Didžiausias ir pastebimiausias dėl narystės ES įvykęs NVN žemės ūkio pokytis – įdiegtos tiesioginės išmokos. Nors daugelis šalių kandidačių taikė panašias sistemas, gaunant Bendrijos tiesiogines išmokas NVN buvo sukurta nauja paramos sistema, ypač kalbant apie šių išmokų dydį, paskirstymo taisykles ir naudos gavėjus. Siekdama ūkininkams sudaryti vienodas konkurencijos sąlygas, kiekviena NVN moka pagal Stojimo aktą leidžiamas papildomas nacionalines tiesiogines išmokas (CNDP). Šios išmokos ne tik labai apsunkina valstybių narių biudžetus, bet ir neleidžia skirti nacionalinių išteklių Europos Komisijos leidžiamoms valstybės pagalbos sistemoms, kurios gali būti itin svarbios padedant daryti reikiamus pakeitimus sektoriuose, kurie negauna Bendrijos išteklių arba jų esama labai mažai. Dauguma NVN turėjo naudoti „neigiamo moduliavimo“ priemonę (perskirstyti kaimo plėtros išteklius, kad galėtų išmokėti CNDP).
Aštuonios NVN pasirinko bendrosios išmokos už plotą schemą (SAPS), nes nebuvo pasirengusios administruoti sudėtingos penkiolikoje senųjų valstybių narių vyraujančios tiesioginių išmokų sistemos. Plotu grindžiamos, visiškai atsietos, vienodo dydžio sumų išmokos (SAPS) pasirodė esančios veiksmingos. Ir ūkininkai, ir šalių institucijos džiaugiasi paprastomis taisyklėmis bei sąlygomis. Dauguma NVN norėtų taikyti SAPS kuo ilgiau, nors sistema turi ir tam tikrų trūkumų. Vis dėlto kai kurios NVN mano, kad norint kryptingai valdyti žemės ūkio gamybos pokyčius bent laikinai reikia tam tikrų susietų išmokų. Šios šalys sėkmingai sukūrė keletą CNDP paketų su visiškai ar iš dalies susietomis išmokomis sektoriams, kuriuose SAPS išmokos darė didelę žalą (pvz., tabako, pieno ir mėsos sektoriams).
Per cukraus sektoriaus reformą padarytais EB teisės aktų pakeitimais sudaromos sąlygos pereiti nuo SAPS prie SPS. Šiais ir kitais pakeitimais NVN sudaromos sąlygos nukrypti nuo aiškiai regioninio SPS modelio. Vis dėlto Komisija dar nepateikė pasiūlymo dėl išsamių pasikeitusios padėties taisyklių, ypač CNDP taisyklių. Šis neapibrėžtumas verčia NVN toliau taikyti SAPS.
Kaimo plėtros sistema tik iš dalies patenkina NVN lūkesčius. Dabartinė sistema tik iš dalies padeda įgyvendinti nusistatytus bendrus tikslus. Jos nepakankamai orientuotos į tvarų vystymąsi ir su žemės ūkiu nesusijusių problemų sprendimą. Bendrijos ištekliai riboti, taisyklės ‑ sudėtingos. Nors neseniai patvirtintose Bendrijos taisyklėse NVN, kaip ir kitoms valstybėms narėms, leidžiama laisvai moduliuoti tiesiogines išmokas, mažai tikėtina, kad jos šia galimybe pasinaudos iki nuoseklaus tiesioginių išmokų diegimo pabaigos.
Pasitelkdamos tiesiogines išmokas, kaimo plėtros priemones ir patvirtintas valstybės pagalbos sistemas NVN gali sukurti tinkamesnę žemės ūkio plėtros ir kaimo visuomenės ugdymo sistemą. Šio tikslo siekiama darant naujausius teisės aktų pakeitimus, teikiant pasiūlymus (pvz., dėl cukraus sektoriaus reformos, platesnio SAPS taikymo, energetinių augalų) ir įgyvendinant kitas priemones. Vis dėlto reikia dar labiau supaprastinti tam tikras taisykles. Patartina naujosioms valstybėms narėms atidėti kompleksinio paramos susiejimo taisyklių taikymą, kol bus nuosekliai įdiegtos tiesioginės išmokos. Nepažeidžiant bendrųjų principų galima supaprastinti ir kaimo plėtros programų valdymą.
BŽŪP poveikis įvairiems NVN žemės ūkio sektoriams labai skiriasi. Pradėjus taikyti BŽŪP, daugiausia laimėjo grūdinių kultūrų ūkiai. Intervencijos ir kainų garantijų sistema, apimančia tiesioginę plotu grindžiamą pagalbą, ūkininkams sudaromos sąlygos pasinaudoti lyginamaisiais savo sklypų pranašumais; tikimasi, kad gamyba ir toliau didės. Mėsos ir pieno sektoriuje padėtis įvairi. Įtvirtinus specialias nuostatas dėl papildomų išmokų pieno sektoriui, kurios 2004 m. siekė 85 proc., daugelyje šalių pavyko išsaugoti pienininkystę. Jeigu CNDP bus skirstomi pagal plotą, mėsinės gyvulininkystės galimybės bus ribotos. Kiaulininkystės ir paukštininkystės sektoriai susiduria su didelėmis problemomis. Jie beveik negauna jokios Bendrijos pagalbos, o valstybių narių parama irgi maža. Dėl didesnių pašarų kainų padidėjo gamybos sąnaudos, o augintojų kainos išliko tokios pat. Vaisių ir daržovių sektorius svarbus tik kai kuriose NVN. Prastos kokybės vaisių ir daržovių importas – tikras iššūkis ūkininkams. Tik mažesnė augintojų dalis yra pripažintų gamintojų organizacijų nariai ir todėl gauna Bendrijos pagalbą.
Vieni svarbiausių argumentų nuosekliai įdiegiant tiesiogines išmokas – argumentai, susiję su skirtingu išsivystymo lygiu, gyvenimo lygiu, ypač sąnaudų lygiu, ir kad NVN ūkininkams reikia kompensuoti mažiau pajamų. Be to, buvo žadama, kad diskriminacija taikant tiesiogines išmokas bus švelninama skiriant didesnius asignavimus kaimo plėtrai. Vis dėlto tikrais skaičiais pradinės koncepcijos pagrįsti neįmanoma, o didesnio antrojo ramsčio finansavimo lūkesčiai taip pat pasirodė esą iliuzija. 2007–2013 m. finansinėje perspektyvoje labai nevienodai skirstomi ištekliai. Vidutinė Bendrijos parama naujųjų valstybių narių žemės ūkiui ir kaimo plėtrai būtų tik 29‑33 proc., tenkantys ūkininkui, ir 62‑64 proc., tenkantys hektarui, palyginti su senosiomis valstybėmis narėmis per septynerius metus.
1 lentelėje matyti, kaip tiesioginių išmokų ir asignavimų kaimo plėtrai dydis, tenkantis 1 ha naudojamo žemės ūkio ploto NVN, nuosekliai tampa toks pats kaip ir penkiolikoje senųjų ES valstybių narių. Po 2013 m. didesnių skirtumų nebeliks. Vis dėlto atsižvelgus į pagalbą, tenkančią vienam žemės ūkio darbuotojui, skirtumas išlieka didelis (2 lentelė).
1 lentelė. Tiesioginės išmokos ir asignavimai kaimo plėtrai, tenkantys 1 ha naudojamo žemės ūkio ploto
2 lentelė. Tiesioginės išmokos ir asignavimai kaimo plėtrai, vidutiniškai tenkantys vienam žemės ūkio darbuotojui
BŽŪP ateitis išsiplėtusioje Europos Sąjungoje
2004 m. plėtra padidino Europos žemės ūkio įvairovę ir toliau mažino galimybę taikyti bendras taisykles. Ateityje planuojant BŽŪP reformą turi būti atsižvelgiama į kintančius išsiplėtusios ES poreikius ir savybes. Būtina nustatyti naujus tikslus ir taip užtikrinti ilgalaikį tvarumą, patenkinti specialius vietos ir regioninius žemės ūkio bei kaimo visuomenės poreikius, vartotojų, mokesčių mokėtojų, aplinkosaugininkų ir kt. lūkesčius.
NVN patirtis įrodo, kad reikia toliau reformuoti BŽŪP. Iš statistinių duomenų matyti, kad NVN žemės ūkio pajamos didėja gana sparčiai. Bet daugiausia naudos iš tiesioginių išmokų patiriama auginant grūdines kultūras ir verčiantis ganykline gyvulininkyste. NVN taip pat pastebimas gerai žinomas „gamybos dėl subsidijų“ reiškinys. Nors SAPS išmokos atsietos, jas mokant greitinama ūkių koncentracija, stiprinami pasėlių augintojai.
NVN patirtis ne itin patvirtina Komisijos propaguojamą visiško tiesioginių išmokų atsiejimo koncepciją, nes valstybės narės nepritaria paprastai vienodo dydžio sumų išmokų sistemai. Dauguma jų ketina, naudodamosi naujausiuose teisės aktuose numatytomis galimybėmis, teikti pirmenybę tam tikriems sektoriams.
Tikrinant patikimumą, turėtų būti tiriamos kitos galimybės ir galbūt vėliau leidžiama jomis naudotis, įskaitant tiesiogines išmokas sektoriams ir naudos gavėjams, kuriems jos dabar nemokamos. SPS paketus galima laikyti Bendrijos finansine pagalba norint kompensuoti valstybių narių žemės ūkio pajamas. Atsižvelgdama į konkrečią savo žemės ūkio padėtį, sunkumus ir reikalavimus, kiekviena valstybė narė naudodamasi Bendrijos teisės aktuose nustatytais pasirinktinais variantais galėtų sukurti tinkamiausią pajamų kompensavimo sistemą. Nauji variantai galėtų būti, pvz., papildoma pagalba gamintojų organizacijoms, įnašas į veiksmingą žemės ūkio rizikos ir krizių valdymo sistemą. Kad nebūtų iškraipymų, Komisija turi prižiūrėti taikymą. Vadovaujantis šia koncepcija BŽŪP nebus pakartotinai nacionalizuota. Vietoj kompromisinių bendrųjų sąlygų, kurios niekur nėra tinkamos, reikia lankstesnės sistemos. Reikia pažymėti, kad ši koncepcija nėra visiškai nauja. Komisijos pasiūlymas dėl bendro bananų rinkos organizavimo reformos grindžiamas tais pačiais principais. O reformuojant vyno sektorių siūloma remtis panašia sistema.
Kaimo plėtros programų valdymas irgi turi būti supaprastintas. Siekiant įgyvendinti vartotojų ir mokesčių mokėtojų lūkesčius, reikia nuolat gerinti Bendrijos kokybės, maisto saugos, aplinkosaugos ir gyvūnų gerovės sričių standartus bei taisykles.
Kitas svarbus žingsnis turi būti didesnio lankstumo taikant valstybės pagalbos taisykles siekimas. Aiškiai apibrėžta, gana plati grupinių išimčių taikymo sritis ir pastebimas „de minimis“ lygio padidinimas suteiktų NVN reikiamą lankstumą ir nebūtų pažeistos konkurencijos taisyklės.
Komisija teigia, kad atsietų tiesioginių išmokų taisyklių reikia siekiant įgyvendinti ES įsipareigojimus PPO vidaus paramos srityje. PPO derybų partneriai, ypač JAV, suinteresuoti išlaikyti savo vidaus paramą ir toliau mažinti rinkos apsaugą. ES galėtų sutikti su šiais planais, jeigu derybų partneriai taip pat sutiktų, kad tik tam tikra ES tiesioginių išmokų dalis bus atsieta ir priklausys „žaliajai dėžei“.
Svarbu, kad būsimų BŽŪP reformų tikslai būtų: įgyvendinti valstybių narių žemės ūkio ir kaimo gyventojų poreikius, užtikrinti tvarumą; supaprastinti procedūras ir mažinti administravimo naštą; remiantis konkrečiu biudžetu kurti gamybos sistemą, visiškai atitinkančią vartotojų lūkesčius.
Galutinės pranešėjo pastabos
Pranešėjas norėtų padėkoti už įnašą ir pagalbą rengiant šį pranešimą kolegoms Europos Parlamento nariams, Vengrijos žemės ūkio ekonomikos tyrimų institutui, Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos žemės ūkio ministerijoms ir parlamentų komitetams.
PROCEDŪRA
|
Pavadinimas |
Naujųjų valstybių narių integracija į BŽŪP |
|||||||
|
Procedūros numeris |
||||||||
|
Atsakingas komitetas |
AGRI |
|||||||
|
Pranešėjas(-ai) |
Csaba Sándor Tabajdi |
|
||||||
|
Svarstymas komitete |
12.7.2006 |
3.10.2006 |
19.12.2006 |
27.2.2007 |
|
|||
|
Priėmimo data |
27.2.2007 |
|||||||
|
Galutinio balsavimo rezultatai |
+: –: 0: |
31 1 3 |
||||||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai |
Vincenzo Aita, Peter Baco, Sergio Berlato, Thijs Berman, Niels Busk, Luis Manuel Capoulas Santos, Giuseppe Castiglione, Dumitru Gheorghe Mircea Coşea, Gintaras Didžiokas, Michl Ebner, Carmen Fraga Estévez, Ioannis Gklavakis, Lutz Goepel, Esther Herranz García, Elisabeth Jeggle, Tchetin Kazak, Atilla Béla Ladislau Kelemen, Heinz Kindermann, Diamanto Manolakou, Véronique Mathieu, Mairead McGuinness, María Isabel Salinas García, Willem Schuth, Czesław Adam Siekierski, Csaba Sándor Tabajdi, Marc Tarabella, Witold Tomczak, Donato Tommaso Veraldi, Bernard Piotr Wojciechowski |
|||||||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) |
Bernadette Bourzai, Béla Glattfelder, Gábor Harangozó, Wiesław Stefan Kuc, Astrid Lulling, Albert Jan Maat |
|||||||
|
Pateikimo data |
1.3.2007 |
|||||||
|
Pastabos (pateikiamos tik viena kalba) |
... |
|||||||