PRANEŠIMAS dėl Žaliosios knygos apie ieškinius dėl žalos, patirtos pažeidus EB monopolines taisykles

10.4.2007 - (2006/2207(INI))

Ekonomikos ir pinigų politikos komitetas
Pranešėjas: Antolín Sánchez Presedo
Nuomonės referentas(*):
Bert Doorn, Teisės reikalų komitetas
(*) Glaudesnis bendradarbiavimas tarp komitetų pagal Darbo tvarkos taisyklių 47 straipsnį.

EUROPOS PARLAMENTO PASIŪLYMAS DĖL REZOLIUCIJOS

dėl Žaliosios knygos apie ieškinius dėl žalos, patirtos pažeidus EB monopolines taisykles

(2006/2207(INI))

Europos Parlamentas,

–       atsižvelgdamas į Žaliąją knygą apie ieškinius dėl žalos, patirtos pažeidus EB monopolines taisykles (COM(2005)0672) (Žalioji knyga apie ieškinius dėl žalos),

- atsižvelgdamas į Komisijos pranešimą dėl konkurencijos politikos 2004 m. (SEC(2005)0805),

- atsižvelgdamas į savo 1961 m. lapkričio 15 d. rezoliuciją[1], kuria Parlamentas atsakė į EEB Ministrų Tarybos prašymą konsultuotis dėl pasiūlymo dėl pirmosios direktyvos, pagal kurią įgyvendinami EEB sutarties 85 ir 86 straipsniai,

- atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą dėl nacionalinių valdžios institucijų ir Komisijos bendradarbiavimo taikant EB sutarties 85 ir 86 straipsnius[2],

- atsižvelgdamas į 2000 m. kovo 23 ir 24 d. Lisabonos Vadovų Tarybos, 2001 m. birželio 15 ir 16 d. Geteborgo Vadovų Tarybos, 2001 m. gruodžio 14 ir 15 d. Laekeno Vadovų Tarybos, 2002 m. kovo 15 ir 16 d. Barselonos Vadovų Tarybos, taip pat į 2003 m. kovo 20 ir 21 d., 2004 m. kovo 25 ir 26 d., 2005 m. kovo 22 ir 23 d. ir 2006 m. kovo 23 ir 24 d. Briuselio Vadovų Tarybos išvadas,

- atsižvelgdamas į 2004 m. lapkričio mėn. Lisabonos strategijos aukšto lygio grupės pranešimą „Susiduriant su iššūkiu: Lisabonos strategija augimo ir užimtumo klausimais“,

- atsižvelgdamas į 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo[3], į 2004 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 773/2004 dėl bylų nagrinėjimo Komisijoje pagal Sutarties 81 ir 82 straipsnius tvarkos[4] ir į 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (EB Susijungimų reglamentas)[5],

- atsižvelgdamas į tarptautines priemones, pagal kurias pripažįstama teisė į veiksmingą teisminę apsaugą, ir visų pirma į Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, į Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą ir į Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą bei atitinkamus protokolus,

- atsižvelgdamas į Europos Tarybos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį ir jos protokolus,

- atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį,

- atsižvelgdamas į savo Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

–       atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą ir į Teisės reikalų komiteto nuomonę (A6–0133/2006),

A.  kadangi konkurencijos politika iš pat pradžių yra europinės integracijos projekto dalis ir yra labai svarbi kuriant Europos Sąjungą,

B.  kadangi laisva ir neiškreipta konkurencija būtina Lisabonos ir Geteborgo strategijos tikslams įgyvendinti, norint palaikyti vidaus rinkos gyvybingumą, gerą įmonių veiklą, siekiant paisyti vartotojų interesų ir siekiant Europos Sąjungos tikslų, o antikonkurencinis elgesys minėtiesiems siekiams kenkia,

C.  kadangi Sutarties 81 ir 82 straipsniai yra viešojo pobūdžio nuostatos, darančios tiesioginį poveikį ir kurias kompetentingos institucijos turi taikyti pagal savo kompetenciją; kadangi jų laikantis asmenys įgyja teisių, kurias teisminės institucijos privalo veiksmingai ginti taikant Europos Bendrijų Teisingumo Teismo teisminę praktiką, įskaitant sprendimą byloje 26/62[6] (Van Gend & Loos), kuri svarbi labiausiai dėl to, kad buvo panašių bylų pirmtakė,

D.  kadangi valstybėse narėse konkurencijos įstatymai dažniausiai įgyvendinami taikant viešąją teisę, o valstybių narių lygmeniu esama nemažai skirtumų ir kliūčių, galinčių trukdyti potencialiems ieškovams imtis veiksmų siekiant žalos atlyginimo,

E.  kadangi EB sutarties 85 straipsnyje reikalaujama, kad Komisija užtikrintų konkurencijos teisės principų, numatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, taikymą; kadangi Sutartyje numatyta kitų teisinių pagrindų, kurie padėtų šiuos principus padaryti veiksmingus, pvz., 65, 83, 95, 153 ir 308 straipsniai ir kadangi Teisingumo Teismui laikantis nuomonės, kad nėra Bendrijos taisyklių, reglamentuojančių nukentėjusiųjų teisės valstybių narių teismuose prašyti žalos atlyginimo, kiekvienos valstybės narės nacionalinėje teisės sistemoje turėtų būti paskirti jurisdikciją turintys teismai, ir numatytos išsamios procesinės taisyklės, kuriomis būtų ginamos Bendrijos teisės aktuose numatytos asmenų teisės, jei šios taisyklės nėra mažiau palankios nei tos, kuriomis apibrėžiami valstybių narių vidaus veiksmai (remiantis lygiavertiškumo principu), ir jei dėl jų nėra praktiškai neįmanoma arba labai sudėtinga naudotis Bendrijos teisės aktų suteikiamomis teisėmis (pagal veiksmingumo principą),

F.  kadangi, kaip numatyta Reglamente (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių modernizavimo taikant konkurencijos teisę, valstybių narių teismams atskiri ieškiniai pateikiami tik retais ir išimtiniais atvejais, nurodo, kad reikalingos priemonės siekiant, kad ieškinius dėl žalos atlyginimo būtų lengviau pateikti valstybių narių teismams; kadangi tokiomis priemonėmis būtų pasiekta didesnio atitikimo su EB konkurencijos teise, turint galvoje skirtingas valstybių narių su procedūromis ir įrodymais susijusias taisykles; kadangi teisėta ekonomine veikla užsiimančios įmonės neturėtų susidurti su perdėta rizika nepagrįstai mokėti kompensacijas dėl žalos atlyginimo siekdamos išvengti brangaus bylinėjimosi,

G.  kadangi vartotojai ir bendrovės, patyrę žalą dėl EB antimonopolinių taisyklių pažeidimo, turėtų turėti teisę į kompensaciją,

H.  kadangi ES civilinės teisenos taisyklėmis, ypač srityje, susijusioje su galimybe kreiptis į teismą, nespėta reaguoti į naujausius Bendrijos konkurencijos teisėje įvykusius pokyčius, susijusius su vidaus rinka,

I.  kadangi byloje C-453/99[7] Europos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą, kad siekiant užtikrinti, jog EB sutarties 81 straipsnis būtų veiksmingai taikomas, asmenys ir bendrovės gali teikti ieškinius dėl žalos, kurią jie patyrė dėl sąžiningą konkurenciją iškreipiančios ar pažeidžiančios sutarties ar veiksmų, kompensavimo,

J.  kadangi dėl esamų žalos, patirtos pažeidus antimonopolines taisykles, atlyginimo priemonių Europoje negarantuojamas visiškas EB sutarties 81 straipsnio įgyvendinimo veiksmingumas, visų pirma srityse, susijusiose su nukentėjusiaisiais,

K.  kadangi daugelis valstybių narių ieško būdų geriau apginti vartotojų teises ir leidžia jiems pareikšti bendrus ieškinius ir kadangi dėl skirtingos patirties ir veiksmų gali būti iškreipta konkurencija vidaus rinkoje,

L.  kadangi pagal EB sutartį bet koks Komisijos pasiūlymas, susijęs su tomis sritimis, kuriose Komisija neturi išimtinių įgaliojimų, turi atitikti subsidiarumo ir proporcingumo principus,

1.  nurodo, kad Bendrijos konkurencijos taisyklės neturėtų atgrasančio poveikio ir nebūtų labai veiksmingos, jei tie, kurie elgiasi neleistinai, galėtų naudotis rinkos privalumais arba likti nenubausti už pažeidimus dėl to, kad esama kliūčių reikalauti visiškos atsakomybės; mano, kad reikia sudaryti sąlygas ir viešųjų interesų atstovams, ir nukentėjusiesiems lengviau pareikšti ieškinį;

2.  mano, kad vartotojai ir bendrovės, patyrę žalą dėl konkurencijos įstatymų pažeidimo, turėtų turėti teisę į nuostolių kompensavimą, taip pat mano, kad pažeidimai turėtų būti oficialiai pripažįstami pagal įprastą procedūrą, jeigu tai tiesiogiai susiję su nukentėjusios šalies interesais;

3.  džiaugiasi, kad Europos Bendrijų Teisingumo Teismas pripažino nukentėjusiųjų nuo antikonkurencinio elgesio teisę pateikti atskirą ieškinį arba oficialiu sprendimu pagrįstą ieškinį žalos atlyginimo, reiškia pasitenkinimą Komisijos Žaliąją knyga apie ieškinius dėl žalos bei su ja susijusiais parengiamaisiais darbais;

4.  ragina, siekiant skatinti konkurenciją, o ne bylinėjimąsi, ieškoti greitų ir geranoriškų neteisminio ginčų sprendimo būdų ir palengvinti teisminę mediaciją dėl antikonkurencinio elgesio patirtos žalos ieškinių; pabrėžia, kad tokiu atveju, jei šalis, kuri kaltinama pažeidusi konkurencijos taisykles, teigia ir įrodo, kad žala buvo atlyginta iki pasibaigiant teismo procesui, į tai turėtų būti atsižvelgiama nustatant žalos atlyginimo sumą; pritaria tam, kad Europos Sąjungos konkurencijos institucijos gali atlikti institucijų arbitro vaidmenį šalių prašymu vadovaudamos arbitražo procedūroms ir skirdamos arbitrus;

5.  dėl to mano, kad valstybių narių teisės sistemose turėtų būti numatytos veiksmingos civilinės teisės procedūros, pagal kurias būtų reikalaujama kompensuoti žalą, patirtą pažeidus antimonopolinį įstatymą;

6.  mano, kad bylų pradėjimas atskirų ieškinių pagrindu padėtų papildomai stebėti, kaip apskritai laikomasi teisėsaugos, kuri galėtų tapti labiau strateginė ir selektyvi ir didesnis dėmesys būtų skiriamas svarbiausiems klausimams ir svarbesnėms byloms; tačiau mano, kad dėl galimybės tokiu būdu pradėti bylą neturėtų būti apkarpyti konkurencijos institucijų ištekliai;

7.  ragina Sutarties 81 ir 82 straipsnius taikyti vienodai, nepaisant to, ar sprendimą priimanti institucija yra administracinė, ar teisminė; mano, kad teisminių institucijų sprendimai turėtų būti nuoseklūs ir atitikti bendruosius saugumo ir efektyvumo principus, siekiant išvengti iškraipymų ir nenuoseklumų Sąjungoje; mano, kad turėtų būti siekiama procedūrų arba situacijų, kai konkurencijos institucija priimtų išankstinį ir nekeičiamą sprendimą ir jis būtų teisiškai privalomas visoms valstybėms narėms, jeigu dalyvaujančios šalys ir aplinkybės yra tos pačios;

8.  pabrėžia teisminių institucijų profesinio rengimo konkurencijos teisės srityje svarbą siekiant užtikrinti tokių institucijų sprendimų kokybę ir taip pat pabrėžia, kad pirmuoju etapu tikslinga vykdyti procedūras specialiai už tai atsakingose arba itin kvalifikuotose įstaigose;

9.  pritaria minčiai, kad siekiant apsaugoti konkurenciją ir nukentėjusiųjų teises, bet kuri teisminė institucija, taikanti Bendrijos konkurencijos teisės nuostatas, prireikus privalo turėti galimybę imtis atsargumo priemonių, atlikti parengiamuosius tyrimus ir pasinaudoti savo, kaip tyrimo institucijos, įgaliojimais;

10.  pabrėžia, kad siekdamos nustatyti Sutarties 81 ir 82 straipsnio taikymui reikalingus faktus, valstybių narių teismai privalo turėti panašius įgaliojimus kaip ir Bendrijos konkurencijos institucijoms suteiktieji; siekiant užtikrinti nuoseklumą reikia stiprinti valstybių narių konkurencijos institucijų ir teismų bei pačių valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimą;

11.  ragina valstybes nares sutikti, kad valstybės narės konkurencijos institucijos nustatytas pažeidimas, kuris vėliau, jei reikia, patvirtinamas galimu apeliacijos pateikimu, savaime reiškia kaltės įrodymą civilinėje byloje, kurioje nagrinėjami tie patys klausimai, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas turėjo atitinkamą galimybę apsiginti administracine tvarka;

12.  taip pat mano, kad nėra būtina svarstyti ir vėliau Bendrijos lygmeniu apibrėžti būtinybės skirti ekspertus;

13.  mano, kad pasiūlytame reglamente dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma II) turėtų būti nustatytas tinkamas sprendimas, išskyrus tuos atvejus, kai veiksmai, kuriais pažeidžiamos konkurencijos taisyklės, turi neigiamos įtakos daugiau nei vienoje valstybėje narėje, ir kad todėl reikėtų apsvarstyti galimybę numatyti su šiais atvejais susijusią nuostatą;

14.  ragina valstybių narių teismus bendradarbiauti saugant slaptą informaciją ir siekiant veiksmingai vykdyti atleidimo nuo pažeidimo programas; mano, kad kilęs konfliktas, susijęs su Bendrijos konkurencijos teisę taikančių institucijų prieiga, kurią turi Europos konkurencijos tinklui (angl. European competition network, ECN) priklausantys nariai, prie tokio pobūdžio informacijos ir elgesio su ja turės būti sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip Europos Bendrijų Teisingumo Teismas aiškina Bendrijos teisę;

15.  pabrėžia, kad ieškovams priteistas žalos atlyginimas turėtų būti kompensuojamojo pobūdžio ir neturėtų viršyti realiai patirtos žalos („damnum emergens“) ir negautų pajamų („lucrum cessans“) sumos, siekiant išvengti nesąžiningo pasipelnymo; pabrėžia, kad būtų galima atsižvelgti į nukentėjusiojo gebėjimą sušvelninti padarinius dėl žalos ar negautų pajamų; be to, kartelių atveju apskaičiuojant žalą siūlo numatyti galimybę diskrecijos pagrindu nustatyti žalos atlyginimą, lygų dvigubai padarytos žalos sumai, t. y. subjektui, pirmajam pateikusiam prašymą atleisti nuo baudų ir bendradarbiaujančiam su konkurencijos institucijomis vykdant atleidimo nuo pažeidimų programas, solidarioji atsakomybė netaikoma kaip kitiems pažeidėjams, o palūkanos turi būti skaičiuojamos nuo pažeidimo įvykdymo dienos;

16.  mano, kad bet kuri pasiūlyta priemonė turi visiškai atitikti valstybių narių visuomenės interesų politiką, ypač susijusią su baudinių nuostolių priteisimu;

17.  pabrėžia, kad valstybės narės turėtų atsižvelgti į tai, kad galimybė perduoti įrodinėjimo pareigą atsakovo šaliai galėtų neigiamai paveikti nuostolių dydžio ir priežastinio ryšio atsekimą;

18.  pritaria Europos Bendrijų Teisingumo Teismo teismų praktikai, kad visi nukentėjusieji turi turėti galimybę pareikšti ieškinį; mano, kad valstybės narės, svarstančios galimybę pripažinti netiesioginius nukentėjusiuosius, turi suteikti atsakovui galimybę teigti, kad pažeidimo metu įgytos visos pajamos arba dalis pajamų buvo perleistos tretiesiems asmenims (vadinamasis išlaidų perkėlimas kaip gynybos priemonė, angl. „passing on defence“) tam, kad būtų išvengta neteisėto pasipelnymo; todėl konstatuoja, kad būtina sukurti dažnai pasitaikančių reikalavimų dėl nedidelių sumų nagrinėjimo mechanizmą;

19.  mano, kad taupumo, spartos ir atitikties sumetimais nukentėjusiesiems reikia pripažinti teisę savanoriškai pareikšti bendrus ieškinius tiesiogiai arba per asociaciją, pagal kurios statutą galima tokia iniciatyva;

20.  pažymi, kad daugeliu atvejų teismo proceso dėl konkurencijos pažeidžiamųjų veiksmų padarytos žalos išieškojimo metu gali būti skirtumų tarp ieškovo ir atsakovo lėšų, todėl turėtų būti užtikrinta, kad ieškovas neatsisakys gerai pagrįstų reikalavimų atlyginti žalą bijodamas didelių teismo išlaidų, įskaitant ieškovui tenkančias išlaidas, jei teismas reikalavimą atmeta; todėl siūlo, kad teisminėms institucijoms būtų suteikta galimybė atsižvelgti į šalių finansines padėtis ir, jei reikia, tai patikrinti teismo proceso pradžioje; mano, kad išlaidas reikėtų apskaičiuoti pagal pagrįstus ir objektyvius kriterijus, atsižvelgiant į teismo proceso pobūdį; jos turėtų padengti teismo proceso išlaidas;

21.  rekomenduoja, kad valstybės paramos programose, kurios galėtų būti priimtos, siekiant palengvinti civilinių bylų dėl žalos, padarytos antikonkurenciniu elgesiu, atlyginimo nagrinėjimą, būtų numatytos aiškios procedūrų laikymosi bei tokios paramos grąžinimo sąlygos, ypač kai susitariama be teismo sprendimo, o pažeidėjui priteisiama sumokėti teismo išlaidas;

22.  mano, kad nacionalinėje teisėje numatytas kreipimosi dėl žalos, padarytos pažeidus Bendrijos konkurencijos teisę, senaties terminas turi būti vieni metai nuo Komisijos arba valstybės narės konkurencijos institucijos (angl. NCA) sprendimo, kuriame konstatuojama, jog buvo pažeistos konkurencijos taisyklės, priėmimo (arba, jei šis sprendimas gali būti apskųstas apeliacine tvarka – vieneri metai nuo apeliacinio skundo padavimo termino pabaigos); mano, kad jei toks sprendimas nebuvo priimtas, turi būti numatyta galimybė kreiptis į teismą dėl žalos, padarytos pažeidus EB sutarties 81 ar 82 straipsnį arba Bendrijos konkurencijos taisykles, atlyginimo, bet kuriuo metu per laikotarpį, per kurį Komisija turi teisę priimti sprendimą skirti baudą už padarytą pažeidimą; mano, kad terminas turėtų būti sustabdytas oficialios taikos sutarties sudarymo arba mediacijos tarp šalių metu;

23.  siūlo, kad ieškinio senaties termino, susijusio su teise reikalauti kompensacijos už žalą, patirtą pažeidus antimonopolinį įstatymą, skaičiavimas turėtų būti sustabdytas Komisijai arba valstybės narės konkurencijos institucijai pradėjus tyrimą dėl šio pažeidimo vienoje arba keliose valstybėse narėse;

24.  primena, kad bylų pradėjimas atskirų ieškinių atveju nedaro įtakos Komisijai pagal Sutartį priskiriamų galių ir atsakomybės konkurencijos teisės srityje;

25.  ragina Komisiją kuo skubiau priimti gaires, pagal kurias šalys galėtų nustatyti žalos dydį ir priežastinį ryšį; taip pat ragina teikti pirmenybę ir parengti pranešimą apie privatų teisės aktų įgyvendinimą, kuriame būtų pateikiamos rekomendacijos, kaip kelti reikalavimus ir pateikta dažniausių atvejų pavyzdžių;

26.  ragina Komisiją parengti Baltąją knygą su išsamiais pasiūlymais, kaip būtų galima palengvinti atskirų ieškinių arba oficialiu sprendimu pagrįstų ieškinių dėl žalos, atsiradusios pažeidus Bendrijos konkurencijos taisykles, pateikimo tvarką, kurioje būtų aiškiai išdėstyti šiame pranešime aptarti klausimai ir kuri leistų susimąstyti apie atitinkamo teisinio pagrindo sukūrimą; taip pat ragina Komisiją į Baltąją knygą įtraukti pasiūlymus, kaip būtų galima sustiprinti visų už Bendrijos antimonopolines taisykles atsakingų institucijų bendradarbiavimą;

27.  mano, kad Komisijos iniciatyvą, numatančią nukentėjusiųjų teisę valstybių narių teismuose prašyti žalos atlyginimo, turėtų lydėti poveikio įvertinimas, kuriame būtų įvertintas iniciatyvos teisinis pagrindas ir ar iniciatyva atitinka subsidiarumo ir proporcingumo principus, ir kuriame atsispindėtų trapi skirtingų Europos Sąjungos valstybių narių teisinių sistemų pusiausvyra, kuri buvo kuriama ilgus šimtmečius;

28.  ragina Komisiją glaudžiai bendradarbiauti su kompetentingomis valstybių narių institucijomis siekiant pašalinti tarptautines kliūtis, trukdančias ES piliečiams ir bendrovėms pateikti tarptautinius prašymus atlyginti žalą, patirtą valstybėse narėse pažeidus Bendrijos antimonopolines taisykles; mano, kad Komisija, jei būtina, turėtų imtis teisinių veiksmų siekdama pašalinti šias kliūtis;

29.  ragina tas valstybes nares, kurių piliečiai ir bendrovės dar neturi veiksmingos teisės reikalauti tokio pobūdžio kompensacijų, pakeisti civilinės teisės nuostatas;

30.  pabrėžia, kad konkurencijos teisės srityje Parlamentas turėtų būti vienas iš įstatymų leidėjų, todėl jis turėtų būti reguliariai informuojamas apie privatų teisės aktų įgyvendinimą;

31.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių vyriausybėms bei parlamentams ir socialiniams partneriams.

• [1]  OL 61, 1961 11 15, p. 1409.
• [2]  OL C 313, 1997 10 15, p. 3.
• [3]  OL L 68, 2004 3 6, p. 1.
• [4]  OL L 123, 2004 4 27, p. 18.
• [5]  OL L 24, 2004 4 27, p. 1.
• [6]               Įmonė NV Algemene Transport-en Expeditie Onderneming van Gend en Loos prieš valstybinį Nyderlandų mokesčių skyrių [1963] ECR-1.
• [7]               Courage Ltd v Crehan [2001] ECR I-6297.

AIŠKINAMOJI DALIS

1.        Bendrijos konkurencijos politika. 50 metų patirtis

Konkurencijos politika nuo pat ES įkūrimo pradžios yra jos veiklos dalis. Nuo Romos sutarties sudarymo ji vaidiną svarbų vaidmenį siekiant atviros ir dinamiškos rinkos, gero įmonių darbo ir naudos galutiniams vartotojams.

Išaugo konkurencijos svarba ir speciali jos vertė. Ji yra racionalus europinės ekonomikos pagrindas, o konkurencijos politikos priemonės nepamainomos siekiant Bendrijai patikėtų tikslų; Konkurencijos politika būtina, kad veiktų vidaus rinka, kad būtų pasiekta geriausių ekonominės veiklos rezultatų ir įgyvendinta Lisabonos strategija, kuria siekiama augimo ir tvaraus užimtumo. Ji būtina siekiant spręsti globalizacijos uždavinius ir siekti Europos Sąjungos tikslų.

2.        Išlaidos, patirtos dėl pažeidimų

Dėl pažeidimų atsiranda mikroekonominių ir makroeknominių išlaidų. Pažeidėjas siekia iškreipti santykius su kitais rinkos dalyviais (konkurentasi, tiekėjais, klientais arba vartotojais) ir naudos sau jų sąskaita. Dėl neteisėto pažeidėjo elgesio kiti rinkos dalyviai patiria labai didelių ekonominių nuostolių.

Taigi dėl pažeidėjų veiksmų nepasiekiama konkurencijos rezultatų: geresnio išteklių paskirstymo, didesnio ekonomikos efektyvumo, daugiau naujovių ir žemesnių kainų.

Konkurencijos politika turėtų būti siekiama vengti dėl pažeidimų patiriamų ekonominių nuostolių ir pasitikėjimo praradimo. Pasyvumas – tai bendrininkavimas. Siekiant, kad konkurencija būtų veiksminga, būtina neleisti, kad pažeidėjas įgytų pranašumą rinkoje ir būtina jį griežtai bausti už tokį jo elgesį, t.y. siekti, kad jis prisiimtų visišką atsakomybę.

3.        Privatus Bendrijos konkurencijos politikos ramstis

Dėl konkurencijos taisyklių randasi rinkos drausmei palaikyti reikalingų administracinių santykių ir jos taip pat reglamentuoja privačius santykius. Privatus Sutarties 81 ir 82 straipsnių lygmuo matyti 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad šiais straipsniais draudžiami susitarimai arba sprendimai yra negaliojantys. Nuo tada, kai buvo priimti sprendimai Geus prieš Bosch (byla 13/61) ir Van Gend & Loos (byla 26/62) bylose, pripažįstama, kad pagal Sutarties nuostatas randasi piliečių prievolių ir taip pat teisių, dėl kurių jie gali kreiptis į teismą.

Pagrindinis vaidmuo nagrinėjant antikonkurencinį elgesį tenka viešajam įstatymų įgyvendinimui. Pradinę praktiką, kai visą galią taikyti 81 straipsnio 3 dalį turėjo Komisija, pasinaudodama pranešimų ir leidimų sistema, kuri lėmė, kad būtų pradėta vykdyti Bendrijos konkurencijos politika, pakeitė viešoji iniciatyva. Praplėtus Komisijos vaidmenį, kai nuo 9-ojo dešimtmečio imta suteikinėti bendrąją išimtį tam tikroms susitarimų kategorijoms, sistema ėmė veikti sparčiau, tačiau administracinės procedūros nuo to nepasikeitė. Didesnės ir geresnės konkurencijos poreikis tapo nesuderinamas su sistemos ekonominiu neefektyvumu ir teisiniu nepakankamumu. Taigi jis išnyko drauge su Reglamentu Nr. 1/2003, pagal kurį buvo panaikintas Komisijos monopolis ir sukurta kompleksiškesnė ir atviresnė sistema, kurią decentralizuotai gali taikyti konkurencijos institucijos ir nacionalinės teisminės institucijos.

Lemiamas modernizacijos proceso postūmis buvo Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2001 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje Courage versus Crehan, kuriame laikantis pirminės teisės buvo vienareikšmiškai pripažinta, kad dėl 81 straipsnio galima kreiptis į teismą ir, be to, buvo pripažinta, kad neribotas jo veikimas būtų apribotas, jeigu nukentėjusysis nuo antikonkurencinio elgesio negalėtų reikalauti žalos atlyginimo. Sprendime, priimtame Manfredi byloje 2006 m. liepos 13 d., primenama, kad ieškiniai dėl žalos, pareikšti nacionaliniuose teisminiuose organuose, gali iš esmės padėti palaikyti veiksmingą konkurenciją Bendrijoje.

4.        Viešojo ir privataus įstatymų įgyvendinimo papildomasis pobūdis

Viešasis ir privatus įstatymų įgyvendinimas sudaro du bendrų konkurencijos taisyklių taikymo ramsčius. Vykdant konkurencijos politiką reikia laikytis rinkos drausmės kaip socialinio principo ir ginti jos dalyvių interesus, nesvarbu, ar tai įmonės, ar vartotojai.

Taikant pažangią sistemą, viešąjį įstatymų įgyvendinimą prieš įmones pažeidėjas reikia papildyti privačiuoju įstatymų įgyvendinimu prieš pažeidėjų nebaudžiamumą ir pareikalauti atlyginti žalą privatiems asmenims. Viešųjų institucijų skiriamos baudos yra tam tikra ribota reakcija, tačiau būtų nepriimtina reikalauti, kad tokios institucijos nagrinėtų civilinius ieškinius dėl žalos atlyginimo, nes dėl per didelio darbo krūvio tai būtų neveiksminga, be to, europinėje juridinėje kultūroje tai būtų egzotiškas/neįprastas?/ dalykas.

Pagal europinį modelį privatus teisės aktų įgyvendinimas papildo viešąjį teisės aktų įgyvendinimą, o ne pakeičia jį. Europinės sistemos atvėrimas ir galimybė pareikšti civilinius ieškinius nereiškia, kad keičiamas modelis, o tai, kad jis pats toliau plėtojamas.

Sistemos nuoseklumas turi būti užtikrinamas laikantis įmonės įsisteigimo laisvės principo ir gerbiant privačių asmenų subjektyvias teises. Norint išplėtoti abu ramsčius, reikia koordinuoti jų veiklą, palengvinti galimybę pareikšti ieškinius dėl žalos remiantis konkurencijos institucijų sprendimais, kuriais konstatuojama, kad buvo padaryta pažeidimų, ir pripažinti, kad kompetentingų institucijų anksčiau priimti ir įsigalioję sprendimai yra teisiškai privalomi.

Decentralizuojant viešąjį teisės aktų įgyvendinimą ir plėtojant privatų teisės aktų įgyvendinimą rasis galimybė naudojant pirmąjį laikytis labiau strateginio ir selektyvaus požiūrio ir dėmesį sutelkti į svarbius klausimus ir pirmenybinius dalykus.

5.        Konkurencijos, o ne bylinėjimosi skatinimas

Privatus teisės aktų įgyvendinimas yra konkurencijos politikos instrumentas, o ne savaiminis tikslas. Pripažinti jo svarbą dar nereiškia, kad jį reikia taikyti, tai gali būti ir stipri paskata šio instrumento netaikyti. Bet kuriuo atveju privatus teisės aktų įgyvendinimas iš tikrųjų yra reakcija, kuria siekiama ištaisyti dėl pažeidimo atsiradusį ekonominį disbalansą.

Tinkamai reglamentuojant privatų teisės aktų įgyvendinimą taip pat sumažės ginčų skaičius, nes bus išsklaidyti neaiškumai, dėl kurių jie ir kyla. Galiausiai teisminės institucijos galės geriau taikyti Bendrijos taisykles tuo atveju, jei bylinėjimosi nebus galima išvengti.

Negalima skatinti bylinėtis dirbtinai arba taikant taisykles teisingo ir nešališko proceso su lygiomis abiejų šalių galimybėmis nenaudai. Nesiekiama veikti aklai, bet protingai imtis veiksmų.

Pareiškiant ieškinius dėl žalos, reikia skatinti savarankiškus sprendimus, neteisminius sprendimo būdus ir teisminę mediaciją. Reikia pripažinti, kad šias žalos išieškojimo priemones reikėtų pripažinti ir į jas atsižvelgti nustatant baudos dydį.

6.        JAV modelio skirtumai

Jungtinėse Amerikos Valstijose konkurencinė teisė taikoma 90 proc. pareiškiant civilinius ieškinius dėl žalos, o Europos Sąjungoje tokių atvejų reta. Praktika skirtinga, tačiau palyginti kokybinius aspektus dėl to tik dar svarbiau.

Privačiai įgyvendinant teisės aktus gali būti vadovaujamasi labai skirtingomis gairėmis ir modeliais, todėl būtų daroma didelė klaida lyginant tai su Šiaurės Amerikos modeliu. JAV teisminės institucijos, nagrinėjančios civilinius ieškinius dėl žalos, nustato baudžiamojo pobūdžio atlygį, kurio suma prilygsta trigubai žalos sumai. Europos Sąjungoje baudų skyrimo monopolį turi konkurencijos institucijos, europinis privataus teisės aktų įgyvendinimo modelis papildo, o ne keičia viešąjį teisės aktų įgyvendinimo modelį.

Šiaurės Amerikos modelis grindžiamas elementų grupės sąveika (teisminiai organai, kuriuose yra ir nespecialistų, susivienijimo ieškiniai dėl savo narių teisių (angl. class actions), griežti reikalavimai atskleisti dokumentus, trigubo žalos dydžio atlygis, nerizikingas bylinėjimasis, nes honorarai nustatomi nepriklausomai nuo bylos baigties, šalys perima bylos išlaida ir t. t.) Europos teisminėje praktikoje panašaus modelio nėra.

Neužtektų vien tik perimti kurį nors iš šių elementų, norint prilyginti Europos modelį Juntinių Valstijų modeliui. Šiame pranešime siūloma veikti aiškiai atsižvelgiant į skirtumus ir vadovaujantis Bendrijos bei valstybių narių patirtimi.

7.        Vieningo Europos Sąjungos požiūrio poreikis

Sutarties 81 ir 82 straipsniai turi būti taikomi vienodai, nepaisant to, ar sprendimą priimanti institucija yra administracinė, ar teisminė Sprendimai turi būti nuoseklūs ir atitikti bendruosius saugumo ir efektyvumo principus, siekiant išvengti iškraipymų ir nenuoseklumo Europos Sąjungoje. Žaliojoje knygoje pateikiama keletas svarbių klausimų, susijusių su tolesniais veiksmais ateityje.

Civiliniai ieškiniai gali būti paskesni (t. y. pateikiami po kompetencijos institucijų sprendimo, kuriuo konstatuojama, kad buvo padarytas pažeidimas) arba savarankiški (kai tokio sprendimo nėra ir konkurencijos institucija dar turi nustatyti atsakomybę už žalą). Siekiant sistemos nuoseklumo ir taikant bendras taisykles bei atitinkamus įgaliojimus, reikia vienodų sprendimų apie tai, ar buvo padarytas pažeidimas tam, kad būtų galima:

-          imtis atsargumo, paruošiamųjų ir išankstinių priemonių;

-          nustatyti faktus, įrodinėjimo naštą ir ją įvertinti;

-          saugoti slaptą informaciją ir veiksmingai vykdyti atleidimo nuo pažeidimo programas;

-          stiprinti institucijų bendradarbiavimą siekiant padaryti sistemą veiksmingesnę ir saugesnę.

Reikia ir labiau specializuotų teisės aktų siekiant, kad teisminės institucijos galėtų priimti vienodus sprendimus dėl žalos atlyginimo.

8.        Reglamentavimas ar bylinėjimasis?

Nustatydamas, kad nacionalinėms institucijoms pateikti ieškiniai dėl atsakomybės turi būti sprendžiami atsižvelgiant į veiksmingumo ir adekvatumo principus, Europos Bendrijų Teisingumo Teismas pabrėžė papildomąjį savo teisminės praktikos pobūdį (kadangi nėra šios srities Bendrijos teisės aktų). Vidaus adekvatumo principas naudingas, jei sprendžiami vidaus ginčai, bet tampa probleminis ir netgi prieštarauja veiksmingumo principui, jei taikomas ne šalies viduje. Ar nebūtų geriau apsieiti be 25 ar 27 skirtingų sprendimų?

Dėl dažnesnio bylinėjimosi ir teisinio kompleksiškumo būtų kenkiama ieškovų interesams ir sistemos veiksmingumui. Norint išspręsti problemą, reikia sukurti Bendrijos teisinę sistemą, kuri suteikia daugiay saugumo ir veiksmingumo.

Teisminių institucijų užduotis Bendrijos teisės srityje yra ne kurti teisę, bet padaryti ją veiksmingą sprendžiant konkrečiaus bylas ir diskutuojant inter partes. Įstatymų leidėjų užduotis – viešai ir atvirai diskutuojant Europos Sąjungoje pasirinkti pagrindinių klausimų sprendimo būdus ir patvirtinti nuostatas siekiant daugiau teisėtumo ir platesnio požiūrio į viešuosius interesus.

9.        Ypatingas Europos Komisijos vaidmuo

Privatus teisės aktų įgyvendinimas nekeičia Komisijai pagal Sutartį priklausančių galių nei atsakomybės konkurencijos teisės srityje Komisijai suteikti įgaliojimai prižiūrėti, kad būtų laikomasi Sutarties 81 ir 82 straipsniuose nustatytų principų, turi didelę reikšmę.

Norint pereiti nuo privataus teisės aktų įgyvendinimo, kuris beveik ir nevyksta, prie harmoningos dviejų vienas kitą papildančių ramsčių sistemos, reikia politinio ryžto ir intelektinio vadovavimo. Komisija turėtų imtis spręsti šį uždavinį taikydama konkurencijos teisės nuostatas ir pranešti apie tai bei imtis inciatyvų, kuriomis būtų siekiama, kad toks taikymas būtų sėkmės. Atnaujinti reglamentuojamąsias taisykles, nustatyti gaires, pagal kurias būtų galima lengviau šias taisykles plėtoti, skleisti bendrosios politikos dokumentus siekiant, kad jos būtų geriau suprantamos, skatinti kompetentingų institucijų bendradarbiavimą – tai pagrindinės Komisijos užduotys.

10.      Europos Parlamento vaidmens vykdant konkurencijos politiką stiprinimas

Parlamentas kaip piliečiams atstovaujanti institucija privalo užtikrinti konkurencijos politikai būtiną teisėtumą. Norint supažindinti su konkurencijos kultūra visą visuomenę, reikia, kad Parlamentas atliktų svarbesnį ir aktyvesnį vaidmenį.

Konkurencijos politika yra ne tik ką įdiegta administracinė disciplina, bet svarbi politikos kryptis, turinti labai didelę reikšmę įmonėms ir piliečių gyvenimui ir būtina siekiant europinės integracijos. Jos demokratinis pobūdis lemia būtinybę sustiprinti Parlamento vaidmenį stiprinant jo iniciatyvines ir priežiūros galias ir pripažįstant jį vienu iš įstatymų leidėjų.

Teisės reikalų komiteto NUOMONĖ (27.2.2007)

pateikta Ekonomikos ir pinigų politikos komitetui

dėl Žaliosios knygos: ieškiniai dėl žalos, patirtos pažeidus EB antimonopolines taisykles
(2006/2207(INI))

Nuomonės referentas (*): Bert Doorn

(*)      glaudesnis bendradarbiavimas tarp komitetų – Darbo tvarkos taisyklių 47 straipsnis

PASIŪLYMAI

Teisės reikalų komitetas ragina atsakingą Ekonomikos ir pinigų politikos komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

A. kadangi vartotojai ir bendrovės, patyrę žalą dėl EB antimonopolinių taisyklių pažeidimo, turi teisę į kompensaciją,

B.  kadangi valstybėse narėse konkurencijos įstatymai dažniausiai įgyvendinami taikant viešąją teisę, o valstybių narių lygmeniu esama nemažai skirtumų ir kliūčių, galinčių trukdyti potencialiems ieškovams imtis veiksmų siekiant žalos atlyginimo,

C. kadangi EB sutarties 85 straipsnyje reikalaujama, kad Komisija užtikrintų konkurencijos teisės principų, numatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, taikymą; kadangi Sutartyje numatyta kitų teisinių pagrindų, kurie padėtų šiuos principus padaryti veiksmingus, pvz., 65 straipsnis, kuriame numatyta, kad ES gali imtis priemonių siekiant šalinti kliūtis, trukdančias civiliniam procesui gerai veikti tarptautiniu lygmeniu, ir kadangi Teisingumo Teismui laikantis nuomonės, kad nėra Bendrijos taisyklių, reglamentuojančių nukentėjusiųjų teisės valstybių narių teismuose prašyti žalos atlyginimo, kiekvienos valstybės narės nacionalinėje teisės sistemoje turėtų būti paskirti jurisdikciją turintys teismai, ir numatytos išsamios procesinės taisyklės, kuriomis būtų ginamos Bendrijos teisės aktuose numatytos asmenų teisės, jei šios taisyklės nėra mažiau palankios nei tos, kuriomis apibrėžiami valstybių narių vidaus veiksmai (lygiavertiškumo principas), ir jei dėl jų nėra praktiškai neįmanoma arba labai sudėtinga naudotis Bendrijos teisės aktų suteikiamomis teisėmis (veiksmingumo principas),

D. kadangi ES civilinėje teisenoje, ypač srityje, susijusioje su galimybe kreiptis į teismą, nespėta reaguoti į naujausius ES konkurencijos teisėje vidaus rinkoje įvykusius pokyčius,

E.  kadangi pagal EB sutartį bet koks Komisijos pasiūlymas, susijęs su tomis sritimis, kuriose Komisija neturi išimtinių įgaliojimų, turi atitikti subsidiarumo principą ir proporcingumo kriterijų,

F.  kadangi byloje C-453/99 Courage prieš Créhan[1] Europos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą, kad siekiant užtikrinti, jog EB sutarties 81 straipsnis būtų veiksmingai taikomas, asmenys ir bendrovės gali teikti ieškinius dėl žalos, kurią jie patyrė dėl sąžiningą konkurenciją iškreipiančios ar pažeidžiančios sutarties ar veiksmų, kompensavimo,

G. kadangi dėl esamų žalos, patirtos pažeidus antimonopolines taisykles, atlyginimo priemonių Europoje negarantuojamas visiškas EB sutarties 81 straipsnio įgyvendinimo veiksmingumas, visų pirma srityse, susijusiose su nukentėjusiaisiais,

H. kadangi daugelis valstybių narių stengiasi geriau apginti vartotojų teises ir leidžia jiems pareikšti bendrus ieškinius ir kadangi dėl skirtingos patirties ir veiksmų gali būti iškreipta konkurencija vidaus rinkoje,

1.  mano, kad vartotojai ir bendrovės, patyrę žalą dėl konkurencijos įstatymų pažeidimo, turėtų turėti teisę į nuostolių kompensavimą, taip pat mano, kad pažeidimai turėtų būti oficialiai pripažįstami pagal įprastą procedūrą, jeigu tai tiesiogiai susiję su nukentėjusios šalies interesais;

2.  dėl to mano, kad valstybių narių teisės sistemose turėtų būti numatytos veiksmingos civilinės teisės procedūros, pagal kurias galėtų būti reikalaujama kompensuoti žalą, patirtą pažeidus antimonopolinį įstatymą;

3.  mano, kad Komisijos iniciatyvą, numatančią nukentėjusiųjų teisę valstybių narių teismuose prašyti žalos atlyginimo, turėtų lydėti poveikio įvertinimas, kuriame būtų įvertintas iniciatyvos teisinis pagrindas ir ar iniciatyva atitinka subsidiarumo ir proporcingumo principus, ir kuriame atsispindėtų trapi skirtingų ES valstybių narių teisinių sistemų pusiausvyra, kuri buvo kuriama ilgus šimtmečius;

4.  ragina tas valstybes nares, kurių piliečiai ir bendrovės dar neturi veiksmingos teisės reikalauti tokio pobūdžio kompensacijų, pakeisti civilinės teisės nuostatas;

5.  ragina valstybes nares sutikti, kad konkurencijos tarnybos nustatytas pažeidimas, kuris vėliau patvirtinamas galimu apeliacijos pateikimu, savaime reiškia kaltės įrodymą civilinėje byloje, kurioje nagrinėjami tie patys klausimai, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas turėjo atitinkamą galimybę apsiginti administracine tvarka;

6.  taip pat pabrėžia, kad valstybės narės turėtų būti skatinamos atsižvelgti į tai, kad galimybė perduoti įrodinėjimo pareigą atsakovo šaliai gali neigiamai paveikti nuostolių dydžio ir priežastinio ryšio nustatymą;

7.  ragina Komisiją glaudžiai bendradarbiauti su kompetentingomis valstybių narių institucijomis siekiant pašalinti tarptautines kliūtis, trukdančias ES piliečiams ir bendrovėms pateikti tarptautinius prašymus atlyginti žalą, patirtą valstybėse narėse pažeidus EB antimonopolines taisykles; mano, kad Komisija, jei būtina, turėtų imtis teisinių veiksmų siekdama pašalinti šias kliūtis;

8.  siūlo, kad ieškinio senaties termino, susijusio su teise reikalauti kompensacijos už žalą, patirtą pažeidus antimonopolinį įstatymą, skaičiavimas turėtų būti sustabdytas Komisijai arba konkurencijos institucijai pradėjus tyrimą dėl šio pažeidimo vienoje arba keliose valstybėse narėse;

9.  be to, mano, kad reikalavimų atlyginti žalą, patirtą pažeidus antimonopolinius įstatymus, nebūtina nagrinėti specializuotuose teismuose, nebent tai yra numatyta pagal valstybių narių procesines teisės normas;

10. mano, kad bet kuri pasiūlyta priemonė turi visiškai atitikti valstybių narių visuomenės interesų politiką, ypač susijusią su baudinių nuostolių priteisimu;

11. todėl mano, kad nėra būtina Bendrijos lygmeniu nustatyti nacionalines taisykles dėl dokumentų kaip įrodymų pateikimo ir įrodinėjimo pareigos civilinėse bylose dėl žalos atlyginimo remiantis EB sutarties 81 ir 82 straipsniais;

12. taip pat mano, kad nėra būtina svarstyti ir vėliau Bendrijos lygmeniu apibrėžti būtinybės skirti ekspertus, aiškinti teisinį priežastinio ryšio reikalavimą ar galimybę teikti bendrus ieškinius, nes visos šios nuostatos jau gali būti tradiciškai įtvirtintos valstybių narių teisės sistemose;

13. mano, kad nors pasiūlytame reglamente (Roma II) dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės turėtų būti nustatytas tinkamas sprendimas, išskyrus tuos atvejus, kai veiksmai, kuriais pažeidžiamos konkurencijos taisyklės, turi neigiamos įtakos daugiau nei vienoje valstybėje, vis dėlto reikėtų apsvarstyti galimybę į pirmiau minėtąjį reglamentą įterpti specialią nuostatą;

14. mano, kad Komisija neturi teisės iš anksto ir vienašališkai nuspręsti, kokiose rinkose ji vykdys su antimonopolinių taisyklių įgyvendinimu susijusius veiksmus, be to, iniciatyvos turi būti imamasi tik tuomet, kai sulaukiama Europos Parlamento ir Tarybos pritarimo.

PROCEDŪRA

Pavadinimas	Žalioji knyga: ieškiniai dėl žalos, patirtos pažeidus EB antimonopolines taisykles
Procedūros numeris	2006/2207(INI)
Atsakingas komitetas	ECON
Nuomonę pateikė   Paskelbimo plenariniame posėdyje data	JURI 7.9.2006
Glaudesnis bendradarbiavimas – pranešimo plenarinėje sesijoje data	JURI 7.9.2006
Autorius (-ė)   Paskyrimo data	Bert Doorn 30.5.2006
Pakeistas nuomonės referentas
Svarstymas komitete	12.9.2006		3.10.2006	21.11.2006	27.2.2007
Priėmimo data	27.2.2007
Galutinio balsavimo rezultatai	+: –: 0:	21 0 0
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai	Wolfgang Bulfon, Bert Doorn, Giuseppe Gargani, Lidia Joanna Geringer de Oedenberg, Klaus-Heiner Lehne, Katalin Lévai, Hans-Peter Mayer, Manuel Medina Ortega, Hartmut Nassauer, Aloyzas Sakalas, Diana Wallis, Rainer Wieland, Jaroslav Zvěřina
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)	Mladen Petrov Chervenyakov, Adeline Hazan, Barbara Kudrycka, Eva Lichtenberger, Michel Rocard, József Szájer, Jacques Toubon
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (178 straipsnio 2 dalis)	Toine Manders
Pastabos (pateikiamos tik viena kalba)	...

• [1]  [2002] ECR I-6297.

PROCEDŪRA

Pavadinimas

Žalioji knyga: ieškiniai dėl žalos, patirtos pažeidus EB antimonopolines taisykles

Procedūros numeris

2006/2207(INI)

Atsakingas komitetas   Paskelbimo per plenarinį posėdį data

ECON 7.9.2006

Nuomonę teikiantis (-ys) komitetas (-ai)   Paskelbimo plenariniame posėdyje data

ITRE 7.9.2006

JURI 7.9.2006

IMCO 7.9.2006

Nuomonė (-s) nepareikšta (-os)   Sprendimo priėmimo data

ITRE 20.2.2006

IMCO 13.9.2006

Glaudesnis bendradarbiavimas   Paskelbimo plenariniame posėdyje data

JURI 7.9.2006

Pranešėjas (-ai)   Paskyrimo data

Antolķn Sįnchez Presedo 17.1.2006

Pakeistas(-i) pranešėjas(-ai)

Svarstymas komitete

19.4.2006

21.11.2006

19.12.2006

23.1.2007

Priėmimo data

27.3.2007

Galutinio balsavimo rezultatai

+ - 0

22 18 1

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

Zsolt László Becsey, Pervenche Berès, Sharon Bowles, Udo Bullmann, Ieke van den Burg, David Casa, Jonathan Evans, Elisa Ferreira, José Manuel García-Margallo y Marfil, Jean-Paul Gauzès, Robert Goebbels, Donata Gottardi, Karsten Friedrich Hoppenstedt, Gunnar Hökmark, Sophia in 't Veld, Othmar Karas, Piia-Noora Kauppi, Guntars Krasts, Astrid Lulling, Hans-Peter Martin, Gay Mitchell, Cristobal Montoro Romero, Joseph Muscat, Joop Post, John Purvis, Alexander Radwan, Bernhard Rapkay, Heide Rühle, Manuel Antolín Sánchez Presedo, António dos Santos, Olle Schmidt, Peter Skinner, Cristian Stănescu, Margarita Starkevičiūtė, Ivo Strejček.

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)

Harald Ettl, Werner Langen, Klaus-Heiner Lehne, Thomas Mann, Gianni Pittella, Adina-Ioana Vălean.

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (178 straipsnio 2 dalis)

Pateikimo data

10.4.2007

Pastabos (pateikiamos tik viena kalba)