Pranešimas - A6-0156/2007Pranešimas
A6-0156/2007

PRANEŠIMAS dėl 1968 m. katastrofos Tulyje padarinių visuomenės sveikatai (Peticija Nr. 720/2002))

20.4.2007 - (2006/2012(INI))

Peticijų komitetas
Pranešėjas: Diana Wallis

Procedūra : 2006/2012(INI)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga :  
A6-0156/2007
Pateikti tekstai :
A6-0156/2007
Priimti tekstai :

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS

dėl 1968 m. katastrofos Tulyje padarinių visuomenės sveikatai (Peticija Nr. 720/2002)

(2006/2012(INI))

Europos Parlamentas,

 atsižvelgdamas į Peticiją Nr. 720/2002,

 atsižvelgdamas į EB sutarties 21 straipsnį, kuriuo kiekvienam Sąjungos piliečiui suteikiama teisė pateikti peticiją Europos Parlamentui pagal 194 straipsnio nuostatas,

 atsižvelgdamas į EAEB Sutarties 107 straipsnio c punktą ir EB sutarties 194 straipsnį, kuriuo kiekvienam Sąjungos piliečiui ir kiekvienam valstybėje narėje gyvenančiam ar savo registruotą buveinę turinčiam fiziniam arba juridiniam asmeniui suteikiama teisė individualiai, arba kartu su kitais piliečiais ar asmenimis pateikti Europos Parlamentui peticiją bet kokiu klausimu, priklausančiu Bendrijos veiklos sritims ir turinčiu jam(jai) tiesioginį poveikį,

 atsižvelgdamas į 1996 m. gegužės 13 d. Tarybos direktyvą 96/29/Euratom, kuria nustatomi pagrindiniai saugos reikalavimai, skirti darbuotojų ir visuomenės sveikatos apsaugai nuo jonizuojančių radiacijos grėsmių[1]1,

 atsižvelgdamas į Europos Bendrijų Teisingumo teismo 2005 m. balandžio 12 d. ir kovo 9 d. sprendimus bylose C-61/03 Komisija prieš Jungtinę Karalystę ir C-65/04 Komisija prieš Jungtinę Karalystę,

 atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 192 straipsnio 1 dalį,

 atsižvelgdamas į Peticijų komiteto pranešimą (A6‑0156/2007),

A. atsižvelgdamas į peticiją pateikusio asmens keliamus svarbius klausimus bei problemas, o tai pat gyvybiškai svarbų visuomenės sveikatos ir aplinkos saugojimo nuo su branduolinės energijos vartojimu susijusių pavojų tikslą, ką pripažino Teisingumo Teismas,

B. kadangi peticijoje teigiama, kad darbininkai ir visuomenės nariai buvo apšvitinti ypač pavojingu plutoniu poveikiu paremtu ginklu, kas įvyko po lėktuvo US B-52, turėjusio branduolinį ginklą, katastrofos Tulyje (Grenlandija) 1968 m.,

C. kadangi daugelis išgyvenusiųjų po Tulio katastrofos mirė nuo radiacijos sukeltų ligų, nes nebuvo suteikta pakankama medicininė priežiūra, o dar gyvenantys asmenys rizikuoja susirgti tokiomis mirtinomis ligomis,

D. kadangi po katastrofos Tulyje išgyvenusių asmenų sveikatos būklės stebėjimas padėtų ankstyvoje stadijoje surasti radiacijos sukeltas ligas bei jas gydyti,

E. kadangi Danijos vyriausybė nurodė savo ketinimą skatinti kaip galima didesnį atvirumą apie „valymo“ operaciją, kuri buvo vykdoma po katastrofos Tulyje,

F. kadangi Europos Atominės Energijos Bendrijos (EAEB) steigimo sutarties 2 b straipsnyje teigiama, kad Bendrija: „nustato vienodus saugos standartus, kad būtų apsaugota darbuotojų ir plačios visuomenės sveikata, ir užtikrina jų taikymą“,

G. kadangi Teisingumo Teismas nustatė, kad EAEB Sutarties skirsnis dėl Sveikatos ir saugos sudaro: „darnią visumą besiremiančią tam tikrais didelio masto Komisijos įgaliojimais, kuo siekiama apsaugoti gyventojus ir aplinką nuo užteršimo radioaktyviosiomis medžiagomis[2]1“ ir kadangi Teismas tai pat patvirtino liberalų to skyriaus nuostatų interpretavimą siekiant: „užtikrinti nuoseklią ir efektyvią bendros visuomenės sveikatos apsaugą nuo jonizuojančios radiacijos grėsmių, nepriklausomai nuo jos šaltinio“[3]2,

H. kadangi Komisija ir Danijos Karalystė nuolat atsisakydavo pripažinti EAEB Sutarties taikomumą ir antrinės teisės aktus, patvirtintus tuoj po katastrofos Tulyje padarinių,

1. atkreipia dėmesį, kad pagal nustatytą Teisingumo Teismo precedentų teisę, nauji Bendrijos teisės įstatymai paprastai taikomi būsimiems padariniams situacijos, kuri susidaro prieš naujajam įstatymui įsigaliojant;

2. daro išvadą, kad EAEB Sutartis turėjo būti nedelsiant taikoma ir privaloma Danijos Karalystei nuo jos įstojimo dienos, taigi ji taikoma būsimiems situacijos padariniams, kuri susidarė prieš Danijos Karalystės prisijungimą prie Bendrijų;

3.  pastebi, kad EAEB Sutartis buvo taikoma Grenlandijai 12 metų nuo Danijos įstojimo 1973 m. iki EB steigimo Sutartį keičiančios Sutarties, kuria buvo pakeistas Grenlandijos statusas, įsigaliojimo 1985 m. sausio 1 d.; tačiau, kadangi pastaroji Sutartis neturi jokio poveikio atgaline data mano, kad Danijos Karalystė išlieka susaistyta visų esančių teisinių įsipareigojimų, susijusių su įvykiais, kurie įvyko Grenlandijos teritorijoje iki 1985 m. sausio 1 d., o visas vėlesnis poveikis žmogaus sveikatai dėl 1968 m. katastrofos nėra ribojamas vien tik Grenlandija, nes yra akivaizdu jog dauguma darbininkų, įskaitant Europos piliečius, nuo to laiko persikėlė gyventi į žemyninę Danijos teritoriją;

4. atkreipia dėmesį į neseną precedentinės teisės pavyzdį, kad: „EAEB Sutartis netaikoma branduolinės energijos naudojimui kariniais tikslais“[4]3; tačiau mano, kad Teisingumo Teismas aiškiai susiejo savo apribojančio pobūdžio EAEB Sutarties apimties interpretaciją su poreikiu saugoti pagrindinius nacionalinius valstybių narių gynybos interesus;

5. primygtinai reikalauja, kad aukščiau paminėti EAEB Sutarties turinio ribojimai neturėtų būti taikomi siekiant išvengti sveikatą ir saugumą reglamentuojančių teisės aktų taikymo situacijose, kai tariami kariniai tikslai susiję su trečiąja šalimi, kai branduolinės energijos naudojimas pažeidžia tarptautinį susitarimą ir kai vienintelis įtikimas esamas ryšys susijęs su gynybiniu valstybės narės interesu yra tai, kad radioaktyvios medžiagos emisija įvyko jos teritorijoje;

6. atkreipia dėmesį, kad Direktyvos 96/29/Euratom, 2 straipsnio 3 pastraipa taikoma ilgai trunkančio poveikio, atsirandančio po branduolinės avarijos padarinių, atvejais;

7. ragina Danijos Karalystę, glaudžiai bendradarbiaujant su Grenlandijos institucijomis bei vadovaujantis Direktyvos 38 straipsniu: „ inicijuoti priežiūrą ir intervencines priemones kai tai susiję su katastrofos Tulyje padariniais bei, vadovaujantis šios Direktyvos 53 straipsniu atlikti „pasiruošimus poveikio stebėjimui imtis bet kokių reikalingų intervencinių priemonių (...) atsižvelgiant į realias padėties ypatybes“;

8. atsižvelgiant į tai, kad pagrindinės teisės sudaro neatsiejamą esminių Bendrijos teisės principų dalį, bei atsižvelgiant į pozityvius įsipareigojimus, nustatytus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2 ir 8 straipsniuose, ragina tas pavojinga veikla, kuri galėtų sukelti paslėptų žalingų padarinių tokioje veikloje dalyvaujančių žmonių sveikatai užsiimančias valstybes nares užtikrinti, kad bus įsteigta efektyvi ir lengvai prieinama procedūra, kuri leis tokiems asmenims ieškoti visos svarbios ir tinkamos informacijos;

9. ragina valstybes nares nedelsiant įgyvendinti ir taikyti Direktyvą 96/29/Euratom, bei primygtinai ragina Komisiją aktyviai stebėti kiekvieną nesugebėjimą įgyvendinti savo įsipareigojimus šiuo atžvilgiu;

10. abejoja, kad Danijos Karalystė visiškai įgyvendino savo įsipareigojimus pagal Direktyvą 96/29/Euratom, kiek tai susiję su katastrofa Tulyje ir jos padariniais;

11. išreiškia didelį susirūpinimą dėl šiuo metu egzistuojančios spragos saugant visuomenės sveikatą, kiek tai susiję su branduolinės energijos naudojimu kariniais tikslais;

12. siekiant pašalinti šią spragą ragina Komisiją pateikti pasiūlymą, kuriame būtų sprendžiami gyvybiškai svarbūs visuomenės sveikatos ir poveikio aplinkai klausimai, kai tai susiję su branduolinės energijos naudojimu kariniais tikslais;

13. mano, kad pagrindinės EAEB Sutarties nuostatos iš esmės nebuvo keistos nuo pat jų įsigaliojimo ir turėtų būti atnaujintos;

14. įgalioja Pirmininką perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai, bei Danijos Karalystės vyriausybei ir parlamentui.

  • [1] 1 OL L 159, 1996 06 29, p. 1
  • [2] 1 Byla Nr. 187/87 Saarland [1988] ECR 5013, 11 pastraipa.
  • [3] 2 Byla Nr. C-70/88 Parlamentas prieš Tarybą [1991] ECR I-4529, 14 pastraipa.
  • [4] 3 Byla Nr. C-61/03 Komisija prieš Jungtinę Karalystę [2005] ECR I-2477, „Džeisono reaktorius“ , 44 pastraipa.

AIŠKINAMOJI DALIS

1. Peticijos aiškinamoji informacija, kurią pateikė J. Carswell (Peticija 720/2002)

1968 m. sausio 21 d. netoli nuo Tulės oro bazės šiaurės vakarų Grenlandijoje sudužo JAV bombonešis B-52, gabenęs keletą branduolinių ginklų, ir į aplinką buvo išmesti keli kilogramai branduoliniams ginklams naudojamo plutonio. Iš septynių įgulos narių šešiems pavyko sėkmingai katapultuotis. Tačiau plutonis užteršė sniego ir ledo paviršių katastrofos vietoje, o stiprūs vėjai bei vanduo jį išnešiojo dideliame plote. Buvo pasamdyta daugiau nei tūkstantis Danijos civilinių darbuotojų techninės priežiūros darbams ir kitoms nekarinėms paslaugoms oro bazėje teikti.

Danijos civilinis personalas, vietiniai Grenlandijos gyventojai ir JAV personalas nuskubėjo į katastrofos vietą atlikti gelbėjimo darbus. Po to JAV atliko šios teritorijos spinduliuotės „valymo“ darbus, kurių metu Danijos darbuotojai savanoriai drauge su JAV personalu dalyvavo užterštos medžiagos šalinimo darbuose. Nė vienas iš savanorių neturėjo jokios patirties arba specialaus pasirengimo tvarkyti spinduliuote užterštas medžiagas. Pasibaigus „valymo“ operacijoms JAV kariškiai vykdė nuolatinę medicininę savo karinių oro pajėgų personalo, tarnavusio Tulėje lėktuvo katastrofos metu ir vėliau, priežiūrą. Danijos vyriausybė panašios medicininės priežiūros Danijos civiliniams darbuotojams ir Grenlandijos gyventojams, kurių daugelis po to įvykio keletą metų toliau dirbo Tulės bazėje ir gyveno toje teritorijoje, neorganizavo.

Lėktuvo katastrofos metu peticiją pateikęs asmuo buvo samdomas Tulės oro bazėje kaip civilinis darbuotojas (laivybos agentas) ir dirbo bei gyveno ten iki 1971 m. Per tą laiką jam tekdavo lankytis katastrofos vietoje, jis dalyvavo valymo darbuose organizuojant užterštų medžiagų šalinimą. Be to, kaip ir daugelis kitų Tulės darbuotojų, jis gerti naudojo gretimo fiordo ledą. Devintajame dešimtmetyje peticiją pateikusiam asmeniui labai pablogėjo sveikata ir vėliau jam buvo nustatytas vėžinis stemplės ir skrandžio susirgimas. Jam buvo atliktos aštuonios sunkios operacijos, jis daugybę kartų buvo guldomas į ligoninę vienos dienos gydymui. Neseniai jam buvo nustatytas skydliaukės sutrikimas.

Peticiją pateikęs asmuo skundžiasi, kad Danijos valdžios institucijos tuo metu nesugebėjo evakuoti darbuotojų iš katastrofos vietos, įspėti jų arba informuoti apie stiprią spinduliuotę ar po to atlikti reikiamų medicininių tyrimų ir apžiūrų. Jis tvirtina, kad jo sveikatos būklė yra susijusi su branduoliniuose ginkluose, kuriuos gabeno 1968 m. sudužęs lėktuvas, buvusio plutonio apšvita. Todėl peticiją pateikęs asmuo reikalauja suteikti jam galimybę susipažinti su turimais duomenimis apie šią katastrofą ir jos padarinius bei reikalauja, kad jam reguliariai būtų atliekami medicininiai tyrimai.

Pagrindinis peticijos teiginys – kad Danijos vyriausybė nesilaikė 1996 m. gegužės 13 d. Tarybos direktyvos 96/29/EURATOM, nustatančios pagrindinius darbuotojų ir gyventojų sveikatos apsaugos nuo jonizuojančiosios spinduliuotės saugos standartus, nuostatų (OL 1996 L 159, p. 1; toliau – Direktyva).

Abejonės dėl pirmųjų Danijos vyriausybės mokslinių pranešimų, kuriuose buvo skelbiama, kad pavojaus žmogaus sveikatai ir aplinkai nėra, buvo pareikštos privačiuose medicinos pranešimuose ir Danijos RISO nacionalinės laboratorijos Spinduliuotės tyrimų departamento 2005 m. preliminariame pranešime dėl Tulės regiono užterštumo. Kadangi buvusių Tulės darbuotojų, mirusių nuo vėžio ar juo susirgusių dėl apšvitos, daugėja, 1986 m. buvę darbuotojai įkūrė asociaciją (Foreningen For Straaleramte Thulearbejdere), kad galėtų ištirti galimą 1968 m. lėktuvo katastrofos poveikį jų sveikatai. Kadangi darbuotojams Tulėje nebuvo atlikti individualūs apšvitos tyrimai, Asociacija pareikalavo, kad Danijos vyriausybė suteiktų jiems galimybę susipažinti su atitinkamais aplinkos spinduliuotės tyrimų duomenimis. Iš šių duomenų jie planavo nustatyti spinduliuotės dozes, kurias jie galėjo gauti, ir galimus padarinius jų sveikatai. Tačiau, nepaisant daugkartinių prašymų, tokie duomenys jiems niekada nebuvo pateikti. Peticiją pateikęs asmuo teigia, kad Danijos vyriausybė priėmė išankstinį politinį sprendimą moksliškai netirti išlikusių gyvų Tulės darbuotojų sveikatos skundų, o vietoj to sumokėti ex gratia pinigų sumą už patirtą psichologinę žalą. Tokios išmokos buvo išmokėtos visiems asmenims, kurie 1968 m. sausio 21 d.–rugsėjo 17 d. buvo netoli radioaktyviomis medžiagomis užterštos lėktuvo katastrofos vietos arba pro ją keliavo, išskyrus Danijos vyriausybės mokslininkus ir Jungtinių Valstijų personalą. Manoma, kad 2400 žmonių gavo tokią išmoką, kuri buvo vienoda tiek „valymo“ darbuose dalyvavusiems asmenims, tiek kitiems, kaip antai vietos gyventojai ar keliaujantys asmenys, kurie juose nedalyvavo. Pranešėjui buvo pateikti mažiausiai dviejų atvejų įrodymai, kai paciento prašymas jam skirti tolesnį gydymą klinikoje buvo atmestas remiantis tuo, kad išmokėjus šią kompensaciją su juo buvo galutinai atsiskaityta.

2003 m. kovo 14 d. Peticijų komitetas J. Carswello peticiją pripažino priimtina.

2. Laikinis Bendrijos teisės taikymas peticijoje pateiktų faktų atžvilgiu

Ar gali būti taikoma ši Direktyva 1968 m. įvykusios lėktuvo katastrofos atžvilgiu, kuomet ši Direktyva dar nebuvo įsigaliojusi ir Danijos Karalystė dar nebuvo prisijungusi prie Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties (toliau – EAEB sutartis)?

Komisija pareiškė, kad Direktyva 96/29/EURATOM negali būti taikoma 1968 m. įvykusio nelaimingo įvykio padariniams, kuomet Danijos Karalystė net nebuvo Europos Sąjungos valstybė. Tačiau, vadovaujantis Teisingumo Teismo teismų praktika, Bendrijos teisės naujos taisyklės iš principo yra taikomos situacijų, susidariusių prieš įsigalint šioms naujoms taisyklėms, pasekmėms. Pvz., Teisingumo Teismas šį principą pritaikė diskriminuojančių procedūrinių taisyklių taikymui faktams, įvykusiems prieš Austrijai įstojant į Europos Sąjungą.[1]

Šį aiškinimą patvirtina ir tas faktas, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau—EŽTT) nuosekliai laikėsi savo jurisdikcijos ir rėmė Europos žmogaus teisių chartijos 2 ir 8 straipsnių taikymą apšvitos, patirtos prieš valstybei priimant EŽTT jurisdikciją, padariniams. Taip Karališkojo oro laivyno kariškio sergančios dukros, kuri 1958 m. buvo apšvitinta Velykų saloje, ieškinys nebuvo pripažintas nepriimtinu dėl to, kad Jungtinė Karalystė EŽTT jurisdikciją priėmė tik 1966 m.[2]

EAEB sutartis pradėta taikyti ir tapo privaloma nuo to momento, kai Danijos Karalystė prie jos prisijungė, be to, ji taikoma situacijų, susidariusių prieš Danijos Karalystei įstojant į Bendrijas, pasekmėms. Todėl nesvarbu, kad lėktuvo katastrofa įvyko prieš Danijos Karalystei prisijungiant prie EAEB sutarties, jei tos katastrofos pasekmės tebesireiškia. Turint omenyje ilgalaikį apšvitos poveikį žmogaus sveikatai (spinduliuotės sukeltų vėžinių susirgimų ir kitų ligų latentinis laikotarpis – 20–60 metų), visi šiuo metu išlikę gyvi asmenys vis dar priklauso rizikos grupei ir jiems skubiai reikalinga tinkama medicininė priežiūra. Todėl nekyla abejonių, kad 1968 m. lėktuvo katastrofos padariniai buvo juntami iki atitinkamos datos – 2000 m. gegužės 13 d.[3]

3. EAEB sutarties teritorinis taikymas Grenlandijos atžvilgiu

Čia kyla klausimas, ar Direktyva gali būti taikoma lėktuvo katastrofos Grenlandijoje, kuriai EAEB sutartis nuo 1985 m. sausio 1 d. netaikoma, padariniams.

Lėktuvo katastrofos metu Grenlandija priklausė Danijos Karalystės teritorijai. Tačiau kalbant apie teritorinį EAEB sutarties taikymą reikia atsižvelgti į Sutartį, keičiančią Europos Bendrijų steigimo sutartį Grenlandijos atžvilgiu (OL L 29, 1985 2 1, p 1, toliau – Grenlandijos sutartis). Šios sutarties 5 straipsnis taip keičia EAEB sutarties 198 straipsnį: „Ši sutartis netaikoma Grenlandijai.“ Kadangi Grenlandijos sutartis įsigaliojo 1985 m. sausio 1 d. (žr. 6 straipsnį), nuo šios dienos EAEB sutartis Grenlandijai netaikoma.

Taigi EAEB sutartis buvo taikoma Grenlandijai dvylika metų nuo Danijos įstojimo į Europos Sąjungą 1973 m. iki Grenlandijos sutarties įsigaliojimo. Tačiau turint omenyje, kad ši sutartis atgaline data negalioja, Danijos Karalystė ir toliau privalo laikytis visų esamų teisinių įsipareigojimų, susijusių su įvykiais Grenlandijos teritorijoje iki 1985 m. sausio 1 d. Be to, 1968 m. įvykusios lėktuvo katastrofos padariniai žmonių sveikatai neapsiriboja Grenlandija, kadangi akivaizdu, kad daugelis darbuotojų, įskaitant Europos piliečius, vėliau yra persikėlę gyventi į Danijos teritoriją. Todėl Danijos Karalystė privalo teikti medicininę priežiūrą ir reikiamą informaciją asmenims, turintiems sveikatos sutrikimų dėl ilgalaikio Tulės katastrofos poveikio, nepaisant to, kad Grenlandija buvo išbraukta iš teritorijos, kurią apima EAEB sutartis. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad Direktyvoje valstybė narė įpareigojama patvirtinti įgyvendinimo priemones nebūtinai tai vietai, kurioje įvyko radiacinė avarija. Iš tikrųjų šių prievolių vykdymas gali būti užtikrinamas kitoje šios valstybės narės teritorijos vietoje.

Todėl būtina išsiaiškinti, ar kuri nors Direktyvos nuostata neįpareigoja Danijos Karalystės atlikti veiksmus, kurių prašo peticiją pateikęs asmuo.

4. EAEB sutarties taikymas „karo veiksmams“

Komisija, pateikdama žodžiu savo argumentus Peticijų komitetui, įrodinėjo, kad EAEB sutartis ir vadovaujantis ja priimti antriniai teisės aktai negali būti taikomi šios peticijos faktams, kadangi „Sutartis netaikoma branduolinės energijos panaudojimui kariniams tikslams“.[4]

C-61/03 „Jason Reactor“ byloje tiek generalinis advokatas, tiek Teisingumo Teismas sutiko, kad derybose dėl EAEB sutarties pasirašymo šios sutarties taikymas branduolinei energijai, kuri naudojama kariniams tikslams, buvo svarstomas, tačiau nebuvo išspręstas. Teismas priėmė Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos argumentus, kad tas faktas, jog EB sutartyje buvo numatytos išimtys viešajam saugumui, o EAEB sutartyje jos nebuvo numatytos reiškia, kad taip galima numanyti, jog EAEB sutartis visiškai netaikoma kariniams tikslams naudojamai branduolinei energijai.

„Tačiau aišku, kad šių nuostatų taikymo kariniams įrenginiams, mokslinių tyrimų programoms ir kitai veiklai pobūdis gali sukelti pavojų valstybių narių esminiams nacionaliniams gynybos interesams. Todėl Jungtinė Karalystė ir Prancūzijos Respublika elgėsi teisingai įrodinėdamos, kad tas faktas, jog sutartyje nėra leidžiančių nukrypti nuostatų, kur būtų nustatytos išsamios taisyklės, vadovaujantis kuriomis valstybės narės būtų įgaliotos pasikliauti šiais esminiais interesais ir juos ginti, leidžia daryti išvadą, kad karinei sričiai priklausanti veikla neįeina į sutarties taikymo sritį."[5]

Šis EAEB sutarties taikymo sritį ribojantis aiškinimas buvo patvirtintas byloje C-65/04 „HMS Tireless“.[6]

Tačiau su šia peticija susijusius konkrečius faktus dėl kelių priežasčių būtina atskirti nuo anksčiau paminėtų teismo sprendimų.

„Jason Reactor“ bylos 36 punkto matyti, kad karinės sferos išbraukimo iš EAEB sutarties taikymo srities motyvas – „valstybių narių esminių nacionalinių gynybos interesų“ apsauga. Šį motyvą sustiprina antrasis šios pastraipos sakinys, kuriuo teigiama, kad tai, jog EAEB sutartyje nėra aiškiai įvardytas toks išbraukimas, neleis valstybėms narėms tinkamai apsaugoti „ [esminių nacionalinių gynybos] interesų.“ Todėl akivaizdu, kad Teismas aiškiai susiejo savo ribojantį aiškinimą su poreikiu ginti valstybių narių esminius nacionalinius gynybos interesus.

„Jason Reactor“ byla buvo susijusi su tam tikrų Euratomo informacijos teikimo reikalavimų taikymu radioaktyvių atliekų šalinimui iš uždaryto karinio branduolinio reaktoriaus Jungtinėje Karalystėje. Panašiai „HMS Tireless“ byla buvo susijusi su informacijos teikimo reikalavimų taikymu Jungtinės Karalystės avarijos likvidavimo priemonių planui, skirtam Gibraltaro evakuacijai radiacinės avarijos atliekant karinio povandeninio laivo techninės priežiūros ir remonto darbus atveju. Abi situacijos buvo susijusios su valstybei narei nustatyta prievole dėl šiuo atveju tos pačios valstybės narės branduolinės energijos naudojimo kariniams tikslams.

Nebūtų pagrindo daryti išvadą, kad kariniams tikslams naudojamos branduolinės energijos išbraukimo iš sutarties motyvas tas, kad nesant papildomo elemento, jungiančio su valstybe nare, gali kilti pavojus bet kurios valstybės nacionaliniams gynybos interesams. Todėl šis išbraukimas negali apimti branduolinės energijos naudojimo trečiosiose šalyse, jei kuri nors valstybė narė nėra davusi tam leidimo (t. y. sutikusi su tuo, sutapatinusi save su tuo naudojimu, taip tapdama jo savininke), tačiau jei pavojaus sveikatai vieta yra toje valstybėje narėje. Esant tokiam atvejui valstybės narės esminiams nacionaliniams gynybos interesams pavojus jokiu būdu negresia.

Todėl EAEB sutarties nuostatos dėl sveikatos ir saugumo įgyja platesnę prasmę, kuomet gynybos interesas neturi nieko bendro su konkrečia valstybe nare (arba bet kuria kita valstybe nare), bet kuomet branduolinės energijos naudojimas pažeidžia tarptautinį susitarimą, o vienintelis galimas realiai jungiantis veiksnys – tas, kad branduolinė medžiaga buvo išmesta valstybės narės teritorijoje. Be to, tokiu aiškinimu nėra siekiama įvesti prievolę įvertinti, ar kiekvienu konkrečiu atveju egzistuoja esminis nacionalinis gynybos interesas. Toks požiūris, kurį Teisingumo Teisme gynė Komisija, buvo griežtai atmestas.

Šią analizę pritaikius peticijoje pateiktiems faktams, galima sakyti, kad Danijos Karalystė niekada neturėjo nei civilinio, nei karinio branduolinės energijos naudojimo vidaus energetikos programos. Todėl (skirtingai nuo Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos) Danija nevykdo jokios veiklos, susijusios su branduolinės energijos naudojimu kariniams tikslams, dėl kurios ji būtų atleidžiama nuo atskaitomybės reikalavimų ar kokių nors kitų Euratomo sutarties arba antrinių teisės aktų prievolių. Nėra duomenų, kurie leistų tokią stebėseną susieti su kokia nors šiuo metu Danijos vykdoma krašto apsaugos veikla, kurioje kariniams tikslams būtų naudojama branduolinė energija.

Nagrinėjamą radioaktyvią avariją sukėlė ne Danija, o Jungtinės Valstijos – trečioji šalis. Nors tuo metu, kai sudužo lėktuvas B-52, Danija buvo pasirašiusi su JAV gynybos susitarimą, jame Jungtinėms Valstijoms buvo draudžiama laikyti arba dislokuoti branduolinius ginklus Grenlandijoje arba gabenti tokius ginklus Danijos oro erdve. Danijos vyriausybė viešai patvirtino Danijos gyventojams, kad Jungtinėms Valstijoms nebuvo ir nebus duotas leidimas, laikyti, dislokuoti branduolinius ginklus arba juos gabenti oro erdve, o Danijos Parlamentas šiuo tikslu nėra keitęs gynybos susitarimo. Todėl dvišalė sutartis negali būti lemiamas bylos veiksnys. Vien faktas, kad buvo susitarimas, apimantis tam tikrus karinius veiksmus, nereiškia, kad dėl to bet kokie trečiosios šalies kariniai veiksmai valstybės narės teritorijoje bus de facto išbraukiami iš EAEB sutarties taikymo srities. Tokia išvada būtų savavališka ir prieštarautų sveikam protui.

5. Atitinkamas pagrindinis įstatymas ir jo aiškinimas Teisingumo Teisme

EAEB sutarties 2 straipsnio b dalyje nurodyta, kad Bendrija pagal EAEB sutartį „nustato vienodus saugos standartus, kad būtų apsaugota darbuotojų ir gyventojų sveikata, ir užtikrina jų taikymą.“

EAEB sutarties II dalyje „Nuostatos, skatinančios pažangą branduolinės energetikos srityje“ yra III skyrius „Sveikatos apsauga“, kurį sudaro 30–39 straipsniai.

Šiuo požiūriu EAEB sutarties 30 straipsnio pirmoje pastraipoje visų pirma reikalaujama, kad Bendrijoje būtų nustatomi „pagrindiniai darbuotojų ir gyventojų apsaugos nuo jonizuojančiosios spinduliuotės keliamos grėsmės standartai.“ Šio straipsnio antroje pastraipoje nurodyta, kad sąvoka „pagrindiniai standartai“ apima:

„a) didžiausias leistinas dozes, nepažeidžiančias nustatytų saugos reikalavimų;

b) didžiausius leistinus apšvitos ir taršos lygius;

c) pagrindinius darbuotojų sveikatos priežiūros principus.“

EAEB sutarties 31 straipsnyje nustatyta šių pagrindinių standartų parengimo ir priėmimo tvarka, o EAEB sutarties 32 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta galimybė Komisijai arba valstybėms narėms pageidaujant juos persvarstyti arba atnaujinti, vadovaujantis EAEB sutarties 31 straipsnyje nustatyta tvarka.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad EAEB sutarties Sveikatos apsaugos straipsnis sudaro „vieningą visumą ir suteikia Komisijai gan plačius įgaliojimus apsaugoti gyventojus ir aplinką nuo taršos grėsmės.“[7] Jis taip pat pritarė plačiam šių nuostatų aiškinimui, siekiant „užtikrinti nuoseklią ir veiksmingą gyventojų sveikatos apsaugą nuo jonizuojančiosios spinduliuotės, nepriklausomai nuo jos šaltinio, keliamos grėsmės.“[8] Be to, Teismas aiškiai nurodė, kad toks platus aiškinimas visų pirma taikomas Direktyvai, susijusiai su nagrinėjama peticija.[9]

6. Direktyvos pagrindinė taikymo sritis

EAEB sutarties 21 ir 32 straipsnių pagrindu priimtos direktyvos tikslas – persvarstyti pagrindinius turimus standartus[10], atsižvelgiant į mokslo žinių raidą apsaugos nuo spinduliuotės srityje.

Direktyvos taikymo sritis išdėstyta II dalies „Taikymo sritis“ 2 straipsnyje ir yra neabejotinai platesnė nei ankstesnių direktyvų, kurias ji pakeitė, o ypač 1980 m. liepos 15 d. direktyvos 80/836 EURATOM.[11]

2 straipsnio pirmoje dalyje nustatyta:

„Ši direktyva taikoma visoms praktinės veiklos rūšims, kurios susijusios su rizika, kurią lemia jonizuojančiosios spinduliuotės, atsirandančios iš dirbtinio šaltinio arba gamtinio šaltinio tais atvejais, kai gamtiniai radionuklidai yra arba buvo apdorojami dėl jų radioaktyviųjų, skilimo ar naudingų savybių, būtent:

a) radioaktyviųjų medžiagų gamyba, apdirbimas, tvarkymas, naudojimas, laikymas, saugojimas, vežimas, įvežimas į Bendriją ir išvežimas iš jos bei radioaktyviųjų medžiagų laidojimas;

b) bet kurio elektros įrenginio, skleidžiančio jonizuojančiąją spinduliuotę, ir kuriame yra elementas arba elementai, veikiantys esant aukštesniam kaip 5 kV potencialų skirtumui, naudojimas;

c) bet kuri kita praktinė veikla, kurią nustato valstybė narė.“

Be to, 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta:

„Pagal IX dalies [Direktyvos] reikalavimus ji taip pat yra taikoma bet kuriai apsaugojamai veiklai įvykus radiacinei avarijai arba siekiant sumažinti praeityje įvykusių avarijų arba vykdytos praktinės ar darbinės veiklos nulemtą apšvitą (pabraukta papildomai).

Šiuo atžvilgiu 2 dalies „Taikymo sritis“ 2 straipsnio 3 dalyje minima praeityje įvykusių avarijų arba vykdytos praktinės ar darbinės veiklos nulemta apšvita gerokai praplečia Direktyvos taikymo sritį, palyginti su ankstesne teisėkūra.

III skyriuje „Darbuotojų medicininė priežiūra“ aprašytos išsamios medicininės priežiūros taisyklės, apimančios nuostatas, kuriomis numatoma galimybė tęsti medicininę priežiūrą nutraukus darbą, jei reikia apsaugoti žmogaus sveikatą (31 straipsnio 3 dalis), ir reikalavimą, kad ligos istorijos būtų saugomos tol, kol asmeniui sukaks 75 metai, tačiau bet kuriuo atveju ne trumpiau kaip 30 metų po to, kai jis baigė dirbti su jonizuojančiąja spinduliuote (34 straipsnis).

Be to, IV skyriaus „Valstybių narių uždaviniai, susiję su darbuotojų radiacine sauga“ 38 straipsnyje nustatyta, kad:

„1. Kiekviena valstybė narė sukuria tikrinimo sistemą arba sistemas, kad būtų užtikrintas nuostatų, parengtų pagal šios direktyvos reikalavimus, įgyvendinimas ir inicijuotos priežiūros ir apsaugomosios veiklos priemonės.

2. Kiekviena valstybė narė reikalauja, kad, darbuotojams paprašius, jie gautų individualiojo monitoringo rezultatus, tarp jų ir matavimų rezultatus, gautus atliekant jų įvertinimo matavimus arba įvertinant jų dozes pagal darbo vietų matavimus.

(...)

5. Kiekviena valstybė narė padeda Europos bendrijos kompetentingoms institucijoms, pripažintiems praktikuojantiems gydytojams, pripažintoms darbo medicinos tarnyboms, kvalifikuotiems ekspertams arba pripažintoms dozimetrinėms tarnyboms keistis visa svarbia informacija apie dozes, kurias gavo darbuotojas, kad būtų galima atlikti medicininę apžiūrą prieš jį įdarbinant arba pervedant į A kategoriją pagal 31 straipsnį, bei toliau kontroliuoti darbuotojų apšvitą.“

Kalbant apie apsaugomąją veiklą Direktyvos IX dalies II skirsnio „Apsaugomosios veiklos taikymas nuolatinės apšvitos atvejais“ 53 straipsnyje nustatyta:

„Tais atvejais, kai valstybės narės nustato, kad tam tikrais atvejais dėl praeityje įvykusių radiacinių avarijų ar vykdytos praktinės veiklos gali susidaryti ilgalaikė apšvita, tiek, kiek tai susiję su apšvitos pavojumi, užtikrina, kad būtų:

a) pažymėta apšvitą sukelianti teritorija;

b) pasiruošta apšvitos monitoringui;

c) tinkamai vykdoma bet kuri apsaugomoji veikla, atsižvelgiant į realias tos situacijos charakteristikas;

d) reguliuojamas patekimas į žemės plotą arba pastatus, esančius pažymėtoje teritorijoje, ir naudojimasis jais.

7. Direktyvos pritaikymas peticijoje pateiktiems faktams

Direktyvos III skyriuje vartojamą terminą „darbuotojai“ galima lyginti su šio termino plačia interpretacija EB sutartyje. Teismas nuosekliai laikėsi nuomonės, kad tai savarankiška sąvoka, turinti Bendrijai būdingą reikšmę, nepaisant tos etiketės, kuri nacionalinėje teisėje buvo prisegta veiklos atžvilgiu.[12] Todėl tol, kol laikomasi Teisingumo Teismo išdėstytų kriterijų, vienos kategorijos asmenų išbraukimas (pvz., asmenų, dalyvavusių „valymo“ operacijoje) vien todėl, kad jie bazėje nebuvo nuolat samdomi, būtų savavališkas.

Taip pat aktualu, kad Direktyvoje yra daug nuostatų, susijusių su poreikiu imtis priemonių praėjus keleriems metams po anksčiau įvykusio įvykio. Pvz., 31 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybė tęsti, jei reikia, medicininę priežiūrą nutraukus darbą, siekiant apsaugoti to asmens sveikatą. 34 straipsnyje nustatytas reikalavimas, kad medicininiai įrašai būtų saugomi tol, kol asmeniui sukaks 75 metai, tačiau bet kuriuo atveju ne trumpiau kaip 30 metų po to, kai jis baigė dirbti su jonizuojančiąja spinduliuote.

Todėl pagal Direktyvos 38 straipsnį Danijos Karalystė, kai būtina, ryšium su Tulės lėktuvo katastrofos padariniais turi „inicijuoti priežiūros ir apsaugomosios veiklos priemones.“

Be to, vadovaujantis 53 straipsniu Danijos Karalystė privalo „pasiruošti apšvitos monitoringui“ ir įgyvendinti „tinkamai vykdomą bet kurią apsaugomąją veiklą, atsižvelgdama į realias tos situacijos charakteristikas“. Nors a ir d įtraukose atitinkamai nurodyta „teritorija“ ir „pažymėta teritorija“, b ir c įtraukoms geografiniai apribojimai netaikomi.

Visos valstybės narės privalo veiksmingai ir nedelsdamos įgyvendinti ir taikyti Direktyvą, o Komisijos, kaip sutarčių sergėtojos, pareiga – rūpintis kiekvienu atveju, kuomet prievolės nėra operatyviai vykdomos.

8. Galimi Europos žmogaus teisių konvencijos įpareigojimai

Teisingumo teismas nuosekliai laikėsi nuomonės, kad „pagrindinės teisės – sudėtinė bendrųjų teisės principų dalis, kurių laikymąsi jis užtikrina. Tuo tikslu teismas semiasi įkvėpimo iš valstybėms narėms būdingų konstitucinių tradicijų ir iš tarptautinėse sutartyse nubrėžtų gairių, skirtų žmogaus teisių apsaugai, kurias rengdamos valstybės narės dirbo kartu arba kurias jos yra pasirašiusios (ypač žr. spendimą byloje C-222/84 Johnston prieš Olsterio policijos viršininką [1986 m.] ECR 1651, 18 p.).“[13]

Šiuo atžvilgiu egzistuoja aiški EŽTT teismų praktika, nurodanti, kad Europos žmogaus teisių konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad valstybės ne tik susilaikytų nuo tyčinio ir neteisėto gyvybės atėmimo, bet ir imtųsi reikiamų veiksmų apsaugoti jų jurisdikcijoje esančių asmenų gyvybes.[14] Toli gražu nėra aišku, ar Danijos Karalystė padarė viską, ko iš jos reikalaujama, kad apsaugotų peticiją pateikusio asmens gyvybę nuo neišvengiamos grėsmės.

Be to, prievolė gali atsirasti ir dėl Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnio taikymo, kadangi EŽTT nurodė: „tais atvejais, kai vyriausybė dalyvauja pavojingoje veikloje [kaip antai branduoliniai bandymai], kuri gali turėti paslėptų neigiamų pasekmių šioje veikloje dalyvaujančių asmenų sveikatai, 8 straipsnyje įtvirtinta pagarba privačiam ir šeimos gyvenimui ir reikalaujama, kad būtų sukurta veiksminga ir prieinama tvarka, sudaranti galimybes tokiems asmenims surasti visą reikiamą ir tinkamą informaciją" (pabraukta papildomai)[15]. Be to, nepriklausomai nuo šios procedūros, itin svarbu palaikyti peticiją pateikusio asmens teisę net jam neklausiant žinoti, kas gali jam galėjo atsitikti. Peticiją pateikęs asmuo turėjo teisę būti informuojamas apie visus padarinius, kuriuos jam galėjo turėti jo buvimas katastrofos vietoje.[16] Jokia kompensacija, kuri galėjo būti išmokėta peticiją pateikusiam asmeniui, negalima pateisinti to neproporcingumo, susijusio su jo pagrindinėmis teisėmis, visų pirma jo teise į gyvybę ir jo teise į pagarbą asmeniniam ir šeimos gyvenimui.

9. Žmonių sveikatos ir aplinkos apsauga nuo grėsmės, kylančios dėl branduolinės energijos naudojimo kariniams tikslams

Ankstesniuose skirsniuose buvo įrodinėjama, kad Direktyva taikoma Tulės lėktuvo katastrofos padariniams. Ne mažiau svarbu, kad būtų skiriamas dėmesys spragoms, kurias išryškino „Jason Reactor“ ir „HMS Tireless“ bylos.

Visiškas branduolinės energijos naudojimo kariniams tikslams išbraukimas iš EAEB sutarties taikymo srities galėtų tam tikromis aplinkybėmis suteikti neproporcingą lengvatą nacionalinių gynybinių interesų naudai, kuri niekada neskatins siekti suderinti šiuos interesus su sveikatos ir aplinkos apsaugos klausimais. Pvz., tokioje situacijoje, kai gynybiniai interesai yra itin silpni, o sveikatos apsaugos interesai – itin stiprūs, saugumo interesai automatiškai vis tiek vyraus. Nereikšmingas valstybės narės interesas nusveria (be jokių tolesnio svarstymo galimybių) gyvybiškai svarbų sveikatos ir aplinkos apsaugos imperatyvą. Abiem neseniai minėtais atvejais generaliniam advokatui L. A. Geelhoedui nepavyko įtikinti Teismo laikytis lankstesnio požiūrio. Savo „HMS Tireless“ byloje pareikštoje nuomonėje jis pripažino, kad „žmonių sveikatos apsaugos srityje egzistuoja spraga. Iš teismo sprendimo terminų aišku, kad teismas šį padarinį pripažino“ (pabraukta papildomai).

Teismo obiter pareiškimas, kuriame sakoma, kad valstybės narės gali patvirtinti sveikatos ir saugos priemones, apimančias EB sutartyje numatytą karinę veiklą, kartu pripažindamos sveikatos ir aplinkos apsaugos klausimų reikšmingumą, uždeda atsakomybę Bendrijos įstatymų leidėjui.

Teismo apribojimas EAEB sutarties taikymo sričiai „jokiu būdu nesumažina tos didžiulės reikšmės, kuria pasižymi tikslas apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką nuo branduolinės energijos naudojimo, įskaitant branduolinės energijos naudojimą kariniams tikslams, keliamos grėsmės. Kadangi ta sutartis nenumato Bendrijai kokios nors konkrečios priemonės šiam tikslui siekti, EB sutarties atitinkamų nuostatų pagrindu galima būtų priimti tinkamas priemones[17] (pabraukta papildomai).

Tokio akto tiksli forma ir turinys paliekami Bendrijos įstatymų leidėjų nuožiūrai. Reiškiamas susirūpinimas tuo, kad, praėjus beveik dvejiems metams po Teismo pirmojo sprendimo, pripažįstančio tam tikrus EAEB sutarties pagrindinės taikymo srities apribojimus, Komisija vis dar nėra pasiūliusi jokios konkrečios iniciatyvos. Gyvybiškai svarbu, kad Teisingumo Teismo įvardyta spraga būtų kaip galima greičiau užpildyta. Todėl Parlamentas turėtų pasinaudoti EB sutarties 192 straipsnio 2 dalyje jam suteiktomis galiomis ir paraginti Komisiją pateikti pasiūlymus tuo klausimu.

Pranešėja susilaiko nuo konkrečios teisinės bazės kokiems nors šios srities veiksmams siūlymo. Tačiau galima matyti, kad šis klausimas gali būti problemiškas keliais aspektais. Pirma, EAEB sutarties III skyrių galima būtų laikyti lex specialis žmonėms ir aplinkai saugoti nuo jonizuojančiosios spinduliuotės keliamo pavojaus. Tačiau tai lyg ir prieštarauja Teismo padarytai prielaidai, kad EB sutartyje numatyta teisinė bazė nėra pakankama. Antra, EB sutarties 305 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Šios [EB] Sutarties nuostatos nepažeidžia Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties nuostatų.“ Trečia, EAEB sutartyje juridinis asmuo skiriasi nuo EB sutarties juridinio asmens ir Sutartis dėl Konstitucijos, būdama tokios formos, kokia ji yra dabar, šiai padėčiai neturės jokio poveikio. Status quo išsaugojimas kelia nuostabą, atsižvelgiant į tai, kad pagrindinis EURATOM sutarties sujungimo precedentas toks pats kaip ir EB sutarties sujungimo atveju[18]. Iš tiesų penkios valstybės narės pasinaudojo proga pažymėti, kad „pagrindinės EAEB sutarties nuostatos nebuvo nuodugniau keičiamos nuo jos įsigaliojimo dienos, ir jas reikėtų atnaujinti“ ir pareikalauti šiuo klausimu sušaukti valstybių narių vyriausybių atstovų konferenciją.[19] Pranešėja pritaria šiam požiūriui, kurio pranašumas tas, kad bus užtikrintas Bendrijos teisinės tvarkos nuoseklumas ir suteikta galimybė imtis priemonių, siekiant užpildyti esamas spragas visuomenės sveikatos ir aplinkos apsaugos srityse.

  • [1]  Byla 122/96 Saldanha [1997] ECR I-5325, 14 punktas.
  • [2]  Byla 14/1997/798/1001 L.C.B. prieš Jungtinę Karalystę, 1998 m. birželio 9 d. teismo sprendimas, 30–41 punktai.
  • [3]  55 straipsnyje numatyta, kad įstatymus, reglamentus ir administracines nuostatas, reikalingas šiai Direktyvai tenkinti, valstybės narės įgyvendina iki 2000 m. gegužės 13 d.
  • [4]  Byla 61/03 Komisija prieš Jungtinę Karalystę „Jason Reactor“, 2005 m. balandžio 12 d., 44 punktas.
  • [5]  C-61/03, 36 punktas.
  • [6]  Byla 65/04 Komisija prieš Jungtinę Karalystę, 2006 m. kovo 9 d., n.y.r.
  • [7]  Byla 187/87 Saarland [1988 m.] ECR 5013, 11 punktas.
  • [8]  Byla 70/88 Parlamentas prieš Tarybą [1991 m.] ECR I-4529, 14 punktas.
  • [9]  Byla 29/99, Komisija prieš Tarybą [2002 m.] ECR I-11221, 81 punktas.
  • [10]  Kaip nurodoma Direktyvos preambulėje, Bendrija 1959 m. pirmą kartą nustatė pagrindinius standartus pagal Sutarties 218 straipsnį. Šie standartai vėliau buvo persvarstomi penkis kartus (1962, 1966, 1976, 1979 ir 1984 m.).
  • [11]  (OL. L 246, 1980 9 12, p. 1–72). Direktyvos 80/836 2 straipsnyje jos taikymo sritis apibrėžiama taip: „Ši direktyva taikoma dirbtinių arba natūralių radioaktyviųjų medžiagų gamybai, apdirbimui, tvarkymui, naudojimui, laikymui, saugojimui, vežimui ir laidojimui bei bet kuriai kitai veiklai, kuri susijusi su rizika, kurią lemia jonizuojančioji spinduliuotė.“
  • [12]  Byla 53/81 Levin [1982] ECR 1035, 11 punktas; Byla 75/63 Hoekstra [1982] ECR 177.
  • [13]  Byla C-260/89, ERT [1991 m.] ECR I-2925, 41 punktas.
  • [14]  Pvz., žr. 1998 m. teismo sprendimą Guerra prieš Italiją, ataskaitos 1998-I, p.227, 58 punktas.
  • [15]  1998 m. birželio 9 d. teismo sprendimas McGinley ir Egan prieš Jungtinę Karalystę, 10/1997/794/995-996.
  • [16]  Ten pat, Teisėjų De Meyer, Valticos ir Morenilla bendra atskira nuomonė.
  • [17]  C-61/03, 44 punktas; C-65/04, 28 punktas.
  • [18]  Europos konvencija, III darbo grupės baigiamasis pranešimas dėl juridinio asmens, CONV 305/02, 15 punktas.
  • [19]  Sutartis dėl Konstitucijos Europai, Vokietijos, Airijos, Vengrijos, Austrijos ir Švedijos deklaracija Nr. 44.

PROCEDŪRA

Pavadinimas

1968 m. katastrofos Tulyje padariniai visuomenės sveikatai (Peticija Nr. 720/2002))

Procedūros numeris

2006/2012(INI)

Apsvarstytos peticijos

0720/2002

 

 

 

Sprendimo data pranešimo parengimui

27.11.2006

Paskelbimo per plenarinį posėdį data

19.1.2006

Nuomonę teikiantis (-ys) komitetas (-ai)
  Paskelbimo plenariniame posėdyje data

 

 

 

 

 

Nuomonė (-s) nepareikšta (-os)

  Sprendimo priėmimo data

 

 

 

 

 

Glaudesnis bendradarbiavimas
  Paskelbimo plenariniame posėdyje data

 

 

 

 

 

Pranešėjas (-ai)
  Paskyrimo data

Diana Wallis
27.11.2006

 

Ankstesnis pranešėjas

 

 

Svarstymas komitete

27.2.2007

27.3.2007

 

 

 

Priėmimo data

27.3.2007

Galutinio balsavimo rezultatai

+

-

0

16

1

0

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

Robert Atkins, Margrete Auken, Simon Busuttil, Michael Cashman, Proinsias De Rossa, Janelly Fourtou, David Hammerstein Mintz, Carlos José Iturgaiz Angulo, Marcin Libicki, Maria Matsouka, Manolis Mavrommatis, Marie Panayotopoulos-Cassiotou, Luciana Sbarbati, Kathy Sinnott, Diana Wallis

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)

Thijs Berman

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (178 straipsnio 2 dalis)

Jens-Peter Bonde

Pateikimo data

20.4.2007

 

Pastabos
(pateikiamos tik viena kalba)

...