PRANEŠIMAS dėl sveikatos paslaugų neįtraukimo į Vidaus rinkos paslaugų direktyvą poveikio ir padarinių
10.5.2007 - (2006/2275(INI))
Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komitetas
Pranešėja: Bernadette Vergnaud
PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS
dėl sveikatos paslaugų neįtraukimo į Vidaus rinkos paslaugų direktyvą poveikio ir padarinių
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į EB sutarties 16, 49, 50 straipsnius, 95 straipsnio 1 dalį ir 152 straipsnį,
–– atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 35 straipsnį,
– atsižvelgdamas į Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimus Decker / Privačių darbuotojų ligonių kasa (C-120/95, 1998 m. balandžio 28 d.)[1], Kohll / Ligonių kasų sąjunga (C-158/96, 1998 m. balandžio 28 d.)[2], Geraets-Smits & Peerbooms (C-157/99, 2001 m. liepos 12 d.)[3], Vanbraekel. (C-368/98, 2001 m. liepos 12 d.)[4], IKA (C-326/00, 2003 m. vasario 25 d.)[5], Müller-Fauré & Van Riet (C-385/99, 2003 m. gegužės 13 d.)[6], Inizan (C-56/01, 2003 m. spalio 23 d.)[7], Leichtle (C-8/02, 2004 m. kovo 18 d.)[8] ir Watts (C-372/04, 2005 m. gegužės 16 d.)[9] bylose,
– atsižvelgdamas į Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. gruodžio 12 d. direktyvą 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje[10], ypač į jos 2 straipsnio 2 dalies f punktą bei 22 ir 23 konstatuojamąsias dalis,
– atsižvelgdamas į Komisijos 2006 m. rugsėjo 26 d. komunikatą, pavadintą „Konsultacija dėl Bendrijos veiksmų sveikatos paslaugų srityje“ (SEC(2006)1195/4),
– atsižvelgdamas į savo 2005 m. birželio 9 d. rezoliuciją dėl pacientų mobilumo ir sveikatos priežiūros raidos Europos Sąjungoje[11],
– atsižvelgdamas į Tarybos išvadas dėl Europos Sąjungos sveikatos apsaugos sistemų bendrų vertybių ir principų[12],
– atsižvelgdamas į EB sutarties 152 straipsnio 5 dalį, įtvirtinančią subsidiarumo principo taikymą visuomenės sveikatos srityje, ir atsižvelgdamas į Tarybos 1971 m. birželio 14 d. reglamentą (EB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje[13], Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamentą (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo[14], taip pat į Sutarties 49 straipsnį,
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,
– atsižvelgdamas į Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto pranešimą ir Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto ir Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto nuomones (A6-0173/2007),
A. kadangi valstybės narės atsakingos už sveikatos priežiūros sistemų, kurios kiekvienoje valstybėje narėje skiriasi, organizavimą, valdymą, aprūpinimą bei finansavimą,
B. kadangi Europos Bendrijų Teisingumo Teismas paskelbė nemaža sprendimų, pvz., dėl prieigos prie sveikatos priežiūros paslaugų, dėl išankstinio leidimo gydytis užsienyje arba išlaidų apmokėjimo reikalavimų nustatymo ir dėl suteikimo ES piliečiams leidimo laisvai judėti siekiant gauti sveikatos priežiūros paslaugas kitoje valstybėje narėje,
C. kadangi Taryba savo 2006 m. birželio 1–2 d. išvadose priėmė 25 ES valstybių narių sveikatos apsaugos ministrų pareiškimą dėl bendrų vertybių ir principų, kuriais pagrįstos Europos valstybių sveikatos apsaugos sistemos[15],
Principai
1. mano, kad pacientų ir sveikatos priežiūros sistemos specialistų mobilumas Europos Sąjungoje ateinančiais metais didės, taigi, pacientai turės didesnį pasirinkimą; mano, kad visiems Europos Sąjungos piliečiams, nepaisant jų pajamų dydžio ir gyvenamosios vietos, būtina užtikrinti vienodą prieigą prie sveikatos priežiūros paslaugų už priimtiną kainą ir reikiamu laiku, laikantis universalumo, kokybės, saugumo, tęstinumo bei solidarumo principų, taigi, prisidedant prie Sąjungos socialinės ir teritorinės sanglaudos, kartu užtikrinant nacionalinių sveikatos priežiūros sistemų finansinį tvarumą; mano, kad, laikantis šių principų, pacientų ir specialistų mobilumas gali prisidėti prie sveikatos priežiūros prieinamumo ir kokybės gerinimo;
2. pažymi, kad valstybės narės nepakankamai skatina sveikatos priežiūrą ir dėl to pacientų teisės ribojamos;
3. primena, kad galiojančius Europos Teisingumo Teismo sprendimus įgyvendinusių valstybių narių sveikatos priežiūrai skiriamas biudžetas dėl pacientų mobilumo itin nepadidėjo;
4. atsižvelgia į tai, kad valstybės narės gali įdiegti išankstinių leidimų sistemą tik tuomet, kai bus įrodyta, kad tarpvalstybinis pacientų judėjimas daro neigiamą poveikį nacionalinio sveikatos apsaugos biudžeto balansui; ragina valstybes nares atkreipti dėmesį į galimybę įgyvendinti bandomąjį laikotarpį, kurio metu išankstiniai leidimai nebūtų naudojami;
5. pabrėžia, kad tarpvalstybinės priežūros galimybės reikalingos siekiant laisvo piliečių judėjimo Bendrijoje ir padeda didinti užimtumo ir konkurencingumo lygį valstybėse narėse,
6. pabrėžia būtinybę sumažinti biurokratizmą, susijusį tiek su naudojimusi tarpvalstybinėmis sveikatos priežiūros paslaugomis, tiek su jų teikimu,
7. atkreipia dėmesį į tai, kad siekiant sumažinti su tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų naudojimu susijusį biurokratizmą būtina tobulinti pacientų tapatybės nustatymo ir pacientų prašymų kompensuoti gydymo išlaidas tvarkymo elektronines sistemas;
8. ragina Komisiją ir valstybių narių vyriausybes aktyviai remti e. sveikatos ir nuotolinės medicinos sistemų įdiegimą,
9. atkreipia dėmesį į tai, kad valstybės narės, laikydamosi Sutarties nuostatų, išsaugo pagrindinę pareigą teikti veiksmingas ir aukštos kokybės sveikatos priežiūros paslaugas savo piliečiams; pabrėžia, kad siekdamos šio tikslo jos turėtų galėti naudoti tinkamas reguliavimo priemones ES lygmeniu ir daugiašaliu ar dvišaliu lygmenimis, padedančias valdyti nacionalines sveikatos apsaugos sistemas ir sveikatos institucijas, ir naudodamosi šiais įgaliojimais privalo visuomet paisyti sutarčių nuostatų ir subsidiariumo principo;
10. pabrėžia, kad dabartinė teisiškai nesaugi sveikatos priežiūros paslaugų padėtis yra nepatenkinama ir kad Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimų, jei norima jais remtis konkrečiais atvejais, nepakanka siekiant apibrėžti sveikatos priežiūros paslaugų politiką;
11. pabrėžia, kad sveikatos priežiūros paslaugoms taikomos Sutarties taisyklės, įskaitant specialias nuostatas dėl visuotinės ekonominės svarbos paslaugų, taip pat taikomi Europos Teisingumo Teismo priimti sprendimai, ir pažymi, kad sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai turi visišką teisę įs(is)teigti ir teikti paslaugas visose valstybėse narėse, laikydamiesi nacionalinių ir ES taisyklių; taip pat pabrėžia, kad pacientai turi visišką teisę ieškoti sveikatos priežiūros visose valstybėse narėse;
12. pažymi, kad nepaisant to, jog sveikatos priežiūros sistemos nepriklauso Bendrijos kompetencijai, su sveikatos priežiūros sistemomis susiję klausimai, pvz., prieiga prie vaistų ir gydymo, informacijos apie pacientus, draudimo bendrovių ir sveikatos priežiūros specialistų judėjimas, yra tarpvalstybinio pobūdžio; pažymi, kad šiuos klausimus turi spręsti Europos Sąjunga;
13. primena, kad pacientams visada turi būti užtikrintos vienodos galimybės gauti tinkamą gydymą arčiausiai jų gyvenamosios vietos ir jų gimtąja kalba; mano, kad reikėtų užtikrinti geresnį 1998 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos 89/105/EEB1 dėl skaidrumo taikymą siekiant sutrumpinti vaistų pateikimo į rinką terminus, paremti naujų ir saugių medikamentų kūrimą ir dar labiau paskatinti taikyti centralizuotą leidimų prekiauti teikimo tvarką;
14. pabrėžia, kad valstybės narės turėtų kitos valstybės narės gyventojams suteikti lygias galimybes gauti sveikatos paslaugas, neatsižvelgiant į tai, ar jie yra privatūs, ar valstybiniai pacientai;
15. atkreipia dėmesį į tai, kad pacientai turėtų turėti galimybę gauti informaciją apie tarptautinę akreditaciją gavusius sveikatos priežiūros paslaugų teikėjus, ir į tai, kad akredituoti sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai, nepaisant to, kurioje ES dalyje jie veikia, turėtų užtikrinti saugią sveikatos priežiūrą, pagrįstą patikrinamais tarptautiniais kokybės rodikliais;
16. teigia, kad bet kuri su sveikatos priežiūros paslaugomis susijusi strateginė iniciatyva turėtų būti, kiek tai įmanoma, nustatoma Parlamento teisės aktais, o ne vykdoma remiantis Teisingumo Teismo ad hoc sprendimais;
17. mano, kad šiuo metu neužtikrinamas pacientų saugumas ir jų teisės teikiant tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas, ir atkreipia dėmesį į teisinį netikrumą, susijusį su privatiems pacientams skirta kompensavimo sistema, nacionalinių valdžios institucijų pareiga keistis reglamentavimo informacija, pareiga rūpintis pacientais tiek pirminio, tiek paskesnio gydymo metu ir nuostatomis dėl rizikos valdymo;
Apibrėžimai
18. reikalauja aiškiai apibrėžti sveikatos paslaugas ir aiškiau nurodyti, kokios sveikatos apsaugos sistemos sudėtinės dalys yra svarbios šiomis aplinkybėmis;
19. pažymi, kad teikiant sveikatos priežiūros paslaugas siekiama panašių tikslų, kaip ir teikiant kitas visuotinės svarbos socialines paslaugas, nes šios paslaugos pagrįstos solidarumo principu, dažnai sudaro nacionalinių socialinės apsaugos sistemų dalį, orientuotos į žmogų, užtikrina, kad piliečiai galėtų naudotis savo pagrindinėmis teisėmis ir aukšto lygio socialine apsauga, ir didina socialinę ir teritorinę sanglaudą;
20. mano, kad bet kokia Bendrijos veikla, susijusi su sveikatos priežiūros paslaugomis, turėtų atitikti Bendrijos veiksmus, susijusius su visuotinės svarbos socialinėmis paslaugomis;
21. ragina, kad siekiant aiškiau apibrėžti Europos Teisingumo Teismo teisminėje praktikoje naudojamas sąvokas nebūtų pažeista Europos Teisingumo Teismo nustatyta valstybių narių išimtinių teisių visuomenės sveikatos srityje ir individualių pacientų teisių pusiausvyra; todėl primena, kad Europos Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, jog sąvoka „priimtinas laukimo terminas“ turėtų būti apibrėžta tik įvertinus kiekvieno paciento sveikatos būklę, ir kad ekonominės aplinkybės neturėtų daryti įtakos šiam vertinimui;
22. ragina aiškiai apibrėžti sveikatos priežiūros paslaugas, siekiant paaiškinti ir aiškiai apibrėžti šios srities būsimųjų teisės aktų taikymo aprėptį;
23. atkreipia dėmesį į tai, kad Teisingumo Teismo praktika taikoma tiesiogiai ir tam nebūtinos įgyvendinimo priemonės; ypač atkreipia dėmesį į tai, kad Komisija turėtų užtikrinti, jog nebūtų reikalaujama leidimo siekiant kompensacijos už kitoje valstybėje narėje ne ligoninėje suteiktas paslaugas;
24. atkreipia dėmesį į tai, kad leidimų gauti kitos valstybės narės ligoninės paslaugas išdavimo tvarka turi užtikrinti pacientų apsaugą nuo jų nacionalinių valdžios institucijų priimamų savavališkų sprendimų; primena, kad siekiant palengvinti laisvą pacientų judėjimą nekenkiant valstybių narių numatytiems plėtros tikslams, remiantis Europos Teisingumo Teismo praktika, gydymas ligoninėje turėtų būti apibrėžtas tiksliai, kaip tik ligoninės infrastruktūrų teikiamas gydymas, bet ne, pavyzdžiui, privataus chirurgo ar paciento namuose teikiamas gydymas; atkreipia dėmesį visų pirma į tai, kad būtina suteikti galimybę bet kokį atsisakymą išduoti leidimą užginčyti teisme ir kad siekiant įvertinti kiekvieno paciento sveikatos būklę turėtų būti reikalaujama, kad nepriklausomi ekspertai suteiktų visiškai objektyvią ir nešališką konsultaciją;
Pacientų mobilumas
25. atkreipia dėmesį į didžiulę pacientų mobilumo ir šio mobilumo priežasčių įvairovę: nacionalinės sveikatos apsaugos sistemos į užsienį siunčiami pacientai ir savo noru užsienyje medicininio gydymo ieškantys pacientai, susirgę turistai, darbuotojai migrantai, studentai, pensininkai ir visi asmenys, gyvenantys Europos Sąjungos šalyje, kuri nėra jų kilmės šalis, arba pasienio regionuose gyvenantys asmenys, ir pabrėžia, kad rengiant strategiją reikėtų atsižvelgti į šiuos skirtumus;
26. pabrėžia, kad reikėtų atskirti, tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas, t. y. paslaugas, kurios teikiamos abiejose sienos tarp dviejų valstybių narių pusėse, siekiant palaikyti ir pacientams pasiūlyti aukštą sveikatos priežiūros paslaugų ir prieinamumo lygį, ir tarptautines sveikatos paslaugas Europos Sąjungoje, teikiamas siekiant gydyti retas ar pavienes ligas ir (arba) ligas, kurioms gydyti reikia retų ir brangiai kainuojančių technologijų (sveikatos priežiūros paslaugų kompetencijos centruose), arba kai turi būti suteikiama galimybė naudotis tokiomis priežiūros paslaugomis, kurių gyvenamosios vietos valstybė narė negali jiems pasiūlyti;
27. prašo Komisiją kiekvienai valstybei narei kasmet teikti statistikos duomenis apie pacientų mobilumą ir nurodyti atsisakymų kompensuoti išlaidas skaičių ir priežastis;
28. pripažįsta, kad sveikatos apsaugos politika pirmiausia priklauso valstybių narių kompetencijai, pabrėžia, kad būtina užtikrinti, jog pacientams jų šalyse būtų teikiamos aukštos kokybės sveikatos priežiūros paslaugos, tačiau pritaria Komisijos iniciatyvai pradėti konsultavimosi procedūrą dėl tinkamiausios Bendrijos veiksmų formos siekiant per deramą laikotarpį pagerinti pacientų galimybes naudotis saugia, aukštos kokybės ir veiksminga sveikatos apsaugos sistema tarpvalstybiniu aspektu; ragina Komisiją parengti konkrečius pasiūlymus siekiant skatinti ir prižiūrėti šios srities pažangą;
29. atkreipia dėmesį į tai, kad nemažai pacientų iš kai kurių valstybių narių neturi galimybės gauti reikalingo medicininio gydymo savo šalyje per priimtiną laikotarpį dėl laukiančiųjų eilių, ir pažymi, kad dėl šios priežasties šie pacientai priklausomi nuo medicininio gydymo užsienyje;
Informacijos pacientams gerinimas
30. atkreipia dėmesį į tai, kad pacientai susiduria su sunkumais norėdami gauti aiškią ir tikslią informaciją apie sveikatos priežiūrą, ypač apie tarpvalstybinę sveikatos priežiūrą, bei būtinų atlikti procedūrų sudėtingumą; pažymi, kad šie ne vien dėl kalbos barjerų kylantys sunkumai gali padidinti pavojų pacientų saugumui;
31. mano, kad ES turėtų vaidinti svarbų vaidmenį siekiant pagerinti pacientų prieigą prie informacijos apie galimybes gauti tarpvalstybinę sveikatos priežiūrą;
32. atkreipia dėmesį į tai, kad veiksmingas ir skaidrus dalijimasis ir keitimasis sveikatos priežiūros informacija yra esminis reikalavimas siekiant užtikrinti sveikatos priežiūros darną ir išlaikyti aukštą jos kokybę, kai sveikatos priežiūros paslaugomis naudojamasi skirtingose valstybėse narėse;
33. mano, kad svarbu suteikti pacientui teisę pasirinkti gydymą užsienio šalyje, jei šis pasirinkimas jam leis gauti tinkamą gydymą, kartu suteikiant jam visą informaciją apie prieigos prie šio gydymo terminus ir išankstines sąlygas ir šio pasirinkimo pasekmes, bet laikosi nuomonės, kad medicininis turizmas neturėtų būti aktyviai skatinamas; mano, kad remiantis Europos Teisingumo Teismo praktika, kaip jau minėta šiame pranešime, išankstinis leidimas priežiūrai ligoninėje turėtų būti gaunamas lengvai, svarstomas nedelsiant ir vertinamas remiantis objektyviais ir nešališkais kriterijais; atsisakymas išduoti leidimą turėtų būti pagrįstas objektyviomis priežastimis, kurios turėtų būti skaidriai patikrintos ir argumentuotos, ir atsisakymas turėtų būti motyvuotas remiantis nepriklausomų ekspertų nuomone;
34. pabrėžia, kad valstybės narės jau yra priėmę pacientų teisių chartijas;
Kompensavimas
35. pripažįsta, kad esama valstybių narių sveikatos apsaugos sistemų skirtumų ir kad teisinės sistemos, kuriomis remiantis tvarkomas kompensavimo klausimas, yra painios; ragina kodifikuoti galiojančią tarpvalstybinės sveikatos priežiūros precedentų teisę siekiant užtikrinti, kad precedentų teisė būtų tinkamai taikoma visose valstybėse narėse, ir pagerinti pacientų, nacionalinių sveikatos apsaugos draudimo sistemų ir sveikatos priežiūros teikėjų gaunamą informaciją, nesukuriant papildomos sunkinančios biurokratinės naštos valstybėms narėms;
36. reikalauja, kad Komisija skatintų visas valstybes nares laikytis galiojančios tarpvalstybinės sveikatos priežiūros išlaidų kompensavimo tvarkos; mano, kad prireikus Komisija turėtų galėti taikyti poveikio priemones neteisėtai besielgiančioms valstybėms;
37. ragina parengti su išlaidų kompensavimu susijusią Europos gairių sistemą siekiant sudaryti galimybes piliečiams palyginti ir pasirinkti jiems tinkamiausią variantą;
38. ragina ištirti būdus aktyviai remti ir skatinti darbą, kuriuo siekiama, kad Europos sveikatos draudimo kortelės su standartizuotu elektroninių paciento duomenų rinkiniu naudojimas taptų įprasta praktika, kartu siekiant supaprastinti procedūras, susijusias su Europos gyventojų sveikatos priežiūra kitose valstybėse narėse, ir užtikrinti slaptų medicininių duomenų konfidencialumą; mano, kad kortelės savininkai turėtų patys spręsti, kokie duomenys bus įrašyti kortelėje; ragina sukurti Europos sveikatos rodiklius siekiant veiksmingiausio šios sistemos naudojimo; mano, kad siekiant pacientų saugumo būtina skatinti nacionalines valdžios institucijas keistis informacija apie tarpvalstybinę veiklą vykdančių sveikatos priežiūros teikėjų registraciją ir jiems taikomas drausmines priemones; mano, kad derėtų išplėsti Europos sveikatos draudimo kortelės sistemą, į ją įtraukiant tarptautinio pasikeitimo su paciento draudimine padėtimi susijusiais duomenimis sistemą;
39. ragina valstybes nares užtikrinti, kad sveikatos paslaugų teikėjai iškabintų aiškiai matomą simbolį (kaip tai daroma su kreditinėmis kortelėmis viešbučiuose, restoranuose ir kt.), rodantį, kad pacientų Europos sveikatos draudimo kortelė (angl. EHIC) gali būti priimama atitinkamoje valstybėje narėje, laikantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004; ragina sukurti aukšto lygmens pacientų duomenų apsaugą atsižvelgiant į tarpvalstybinį bendradarbiavimą sveikatos paslaugų srityje siekiant užtikrinti slaptų medicininių duomenų konfidencialumą;
Sveikatos apsaugos specialistų mobilumas
40. atkreipia dėmesį į tai, kad 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo[16], kuri kol kas neperkelta į visų valstybių narių teisę, nepašalinama visų ES lygmeniu esamų reglamentavimo spragų, susijusių su laisvu sveikatos priežiūros specialistų judėjimu, ypač atsižvelgiant į nuolatinį mokymąsi; pabrėžia, kad bet kokie būsimi šios srities teisės aktai turėtų labai palengvinti tarpvalstybinių sveikatos paslaugų teikimą ir paslaugų teikėjų iš kitų valstybių narių įsisteigimą;
41. pažymi, kad nors Europos šalys pripažįsta vienos kitų profesines kvalifikacijas, profesinio mokymo programų kokybė ir būdai, kuriais įgyjamos profesijos, vis dar pernelyg skirtingi ir (arba) yra pernelyg mažai nuostatų, padedančių siekti vienodumo;
42. pabrėžia, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 35 straipsnyje nurodyta, jog Sąjunga turi užtikrinti aukšto lygio sveikatos apsaugą, taigi pažymi, kad sveikatos priežiūros paslaugų kokybė ir sektoriaus pajėgumas išlaikyti darbuotojus priklauso nuo sveikatos priežiūros darbuotojų darbo kokybės ir sąlygų, įskaitant poilsiui skiriamą laiką ir mokymosi galimybes; taip pat pabrėžia, kad papildomos priemonės, pvz., kokybės kontrolė, priežiūra ir naujų informacinių technologijų naudojimas, turėtų užtikrinti pačią geriausią medicininę pacientų priežiūrą;
43. mano, kad labai svarbu, jog tiesiogiai su pacientais bendraujantys sveikatos priežiūros teikėjai pakankamai gerai mokėtų atitinkamos priimančios valstybės narės kalbą;
44. ragina Komisiją sukurti duomenų kaupimo bei informacijos apie gydymo paslaugas teikiančius asmenis keitimosi tarp įvairių nacionalinių valdžios institucijų sistemą, taip pat sukurti Europos kortelę, kurioje būtų įrašyta informacija apie sveikatos priežiūros specialistų kvalifikaciją, ir padaryti šią informaciją prieinamą pacientams, taip pat sukurti patikimą sveikatos informacijos sistemą paslaugų teikėjams, įpareigojant valstybių narių valdžios institucijas dalytis šia informacija;
45. džiaugiasi Tarpvalstybinės sveikatos specialistų organizacijos (angl. Health Professionals Crossing Borders) atliekamu darbu, kuris yra geras glaudaus daugiašalio valstybių narių sveikatos apsaugos institucijų bendradarbiavimo pavyzdys;
46. pabrėžia būtinybę geriau informuoti sveikatos priežiūros specialistus apie jų mobilumo Europos Sąjungoje teisę, naudojant Komisijos sukurtas priemones, pvz., Europos užimtumo tarnybą (EURES);
47. pabrėžia, kad būtina stiprinti pacientų apsaugą, reikalaujant, kad sveikatos priežiūros specialistai apsidraustų profesinės civilinės atsakomybės draudimu;
Atsakomybė
48. primygtinai reikalauja, kad nebūtų leidžiama pacientų mobilumui nevaldomai plėstis, netaikant susijusių ir aiškių taisyklių, reglamentuojančių atsakomybę už tarpvalstybinių sveikatos paslaugų teikimą ir iš to kylantį poreikį palengvinti prieigą prie žalos atlyginimo ir teisingumo sistemų, ypač jei įvairūs gydymo etapai buvo vykdomi daugiau nei vienoje šalyje;
49. pabrėžia, kad galiojančių privačios tarptautinės teisės taisyklių dėl jurisdikcijos ir taikytinų teisės aktų derinys kartu su įvairiomis Bendrijos priemonėmis lemia sudėtingą ir keblų teisinės atsakomybės sistemų tinklą, kuris neskatina galimybės kreiptis į teismą palengvinimo, ir tai kelia ypatingą susirūpinimą atsižvelgiant į sveikatos paslaugas, kurių pobūdis yra ir asmeninis, ir individualus; be to, tikėtina, kad žalos atlyginimo siekiantis pacientas yra pažeidžiamas ir teisiasi vienas su institucija arba profesine organizacija;
50. todėl pabrėžia būtinybę užtikrinti pacientų ir specialistų teisinį saugumą, ragina aiškiai apibrėžti atsakomybę už žalą, kuri gali būti padaryta, bei nustatyti visiems sveikatos priežiūros specialistams pareigą turėti privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą, kuris turi būti teikiamas už prieinamą kainą;
51. pabrėžia, kad būtina stiprinti pacientų apsaugą, reikalaujant, kad sveikatos priežiūros specialistai apsidraustų profesinės civilinės atsakomybės draudimu; vis dėlto atkreipia dėmesį į tai, kad ir tai užtikrinančios priemonės, ir sveikatos priežiūros specialisto apibrėžimas kiekvienoje valstybėje narėje bus nustatomi atitinkamomis draudimo ar kitokio finansinio saugumo taisyklėmis;
52. patikslina, kad sveikatos priežiūros srityje dažnai reikia tolesnių medicininių patikrinimų; ragina aiškiau apibrėžti sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų atsakomybės paskirstymo skirtingais medicininio gydymo etapais taisykles siekiant užtikrinti priežiūros tęstinumą; pabrėžia, kad nuotolinė medicina ir e.sveikata vystosi taip sparčiai, kad būtina susitarti dėl naujų taisyklių socialinės apsaugos, finansavimo ir prieigos prie šios priežiūros srityse;
53. pabrėžia, kad būtina stiprinti pacientų apsaugą, reikalaujant, kad sveikatos priežiūros specialistai apsidraustų profesinės civilinės atsakomybės draudimu
Valstybių narių bendradarbiavimas
54. mano, kad geresnis vietos, regiono, tarpvyriausybinio ir Europos lygmenų sveikatos apsaugos sistemų bendradarbiavimas sudarytų galimybę gauti tinkamą gydymą kitose valstybėse narėse, pagerintų paslaugų kokybę ir taip padidintų piliečių pasitikėjimą;
55. pažymi, kad suinteresuotų šalių tarpvalstybinis bendradarbiavimas gali padėti rasti tinkamus sprendimus, kaip matyti iš EUROREGIS pavyzdžio;
56. tikisi, kad valstybės narės, siekdamos padidinti savo sveikatos apsaugos sistemų rentabilumą, bendradarbiaus tarpvalstybiniu mastu sveikatos priežiūros paslaugų srityje;
57. ragina Komisiją parengti skaidrios sąveikios informacijos sistemos, sudarančios sąlygas atskirų valstybių narių sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams veiksmingai keistis ir dalytis sveikatos priežiūros informacija, techninius standartus, ir ragina valstybių narių vyriausybes aktyviai paremti tokios sistemos įdiegimą,
58. skatina kurti informacijos centrų tinklus, įskaitant informaciją apie tam tikras retas, specifines ir lėtines ligas tvarkančius elektroninės informacijos centrus, ir keistis žiniomis su įvairiomis Europos Sąjungos valstybėmis apie pažangiąją gydymo patirtį ir sveikatos priežiūros sistemų organizavimą; taip pat ragina Komisiją pagerinti tarpvalstybinį administracinį bendradarbiavimą;
59. mano, kad ES gali atlikti svarbų vaidmenį siekiant užtikrinti, kad informacija apie tarpvalstybinį judumą būtų lengviau prieinama pacientams, be kitų priemonių naudojimo skatindama taikyti Europos sveikatos rodiklius;
60. mano, kad sveikatos priežiūros paslaugų kokybei daugiau teigiamos įtakos turės keitimasis informacija apie gydymo metodus nei nevaldomas pacientų judėjimas;
61. pripažįsta, kad yra tinkamai reglamentuotų ir kokybiškų tarpvalstybinių sveikatos priežiūros bei farmacinių paslaugų paklausa ir poreikis bendradarbiauti bei keistis mokslo ir technologine patirtimi su labai specializuotais medicinos centrais; vis dėlto pažymi, kad, tyrimų duomenimis, dauguma žmonių labiau norėtų gauti kokybišką gydymą netoli savo gyvenamosios vietos; mano, kad, norėdama suteikti tinkamiausią teisinį reglamentavimą, Komisija turėtų visų pirma atlikti išsamų tyrimą, susijusį su realiu pacientų judumo poreikiu ir visuomenės dalimi, kuri gali naudotis judumo teikiamomis galimybėmis, bei įvertinti judumo poveikį sveikatos apsaugos sistemoms;
62. tikisi (atsižvelgdamas į esamus skirtumus), kad valstybės narės išspręs kai kuriuos tarpusavio klausimus, pvz., prieigos, sveikatos priežiūros kokybės ir išlaidų kontrolės klausimus;
63. mano, kad atviras koordinavimo metodas – tai viena iš tinkamų glaudesnio valstybių narių bendradarbiavimo organizavimo priemonių;
64. tikisi, kad bus sudaryti dvišaliai ir daugiašaliai valstybių narių, regionų ir vietos valdžios institucijų bei sveikatos priežiūros sektoriaus dalyvių susitarimai, kurie skatintų dalytis materialiaisiais ir žmogiškaisiais ištekliais pasienio regionuose ir ypač regionuose, kuriuos aplanko didelis trumpalaikių lankytojų skaičius, taip pat keistis įgūdžiais ir žiniomis;
65. ragina kiekvienoje valstybėje narėje įkurti ir naudoti vadinamąsias vieno langelio tarnybas remiantis jau esamomis bendrijos priemonėmis, atsižvelgiant į kiekvienos sveikatos priežiūros sistemos organizavimo ypatybes, kurių uždavinys būtų užtikrinti objektyvios ir nepriklausomos informacijos teikimą pacientams, sveikatos priežiūros specialistams, sveikatos priežiūros institucijoms ir atsakingoms valdžios institucijoms; mano, kad sveikatos apsaugos specialistai gali padėti pacientams ieškoti šios informacijos;
66. ragina Komisiją naudoti visas įmanomas priemones, pvz., SOLVIT ir pažeidimų nagrinėjimo procedūras, siekiant padėti pacientams, kuriems buvo atsisakyta kompensuoti išlaidas (už priežiūrą ne ligoninėje) ar išduoti leidimą (priežiūrai ligoninėje), net jei buvo laikomasi teismų praktikoje nustatytų sąlygų;
67. ragina Komisiją ir toliau rinkti duomenis iš valstybių narių ir tęsti tarpvalstybinio pacientų ir sveikatos priežiūros specialistų mobilumo tendencijų ir problemų analizę;
Išvados
68. mano, kad Sutartyse ir Europos Teisingumo Teismo praktikoje aiškiai nustatytos pacientų ir sveikatos priežiūros specialistų teisės ir pareigos, susijusios su paslaugų teikimu užsienyje;
69. ragina Komisiją sugriežtinti savo baudimo politiką, padėsiančią kovoti su ES teisės pažeidimais, siekiant užtikrinti, kad visos valstybės narės laikytųsi Europos Teisingumo Teismo praktikos nuostatų ir kad visi Europos pacientai, nepaisant jų kilmės šalies, galėtų pasinaudoti teisėmis, kurios jiems suteiktos pagal Sutartį;
70. ragina Komisiją pateikti Parlamentui ir Tarybai pasiūlymą dėl tinkamos priemonės siekiant susisteminti Europos Teisingumo Teismo praktiką;
71. ragina Komisiją pateikti Parlamentui pasiūlymą vėl įtraukti sveikatos priežiūros paslaugas į Direktyvą 2006/123/EB ir pasiūlymą susisteminti Europos Teisingumo Teismo sprendimus dėl Europos pacientų teisių;
72. mano, kad pagal naują Europos tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų reguliavimo sistemą visų pirma turėtų būti palengvinta prieiga prie aukštos kokybės sveikatos priežiūros paslaugų susirgus, užtikrintas pacientų saugumas ir didesnės visų Europos Sąjungos pacientų galimybės rinktis, siekiant nedidinti sveikatos priežiūros rezultatų skirtumų;
73. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.
- [1] Rink. 1998 m., p. I-1831.
- [2] Rink. 1998 m., p. I-1931.
- [3] Rink. 2001 m., p. I-5473.
- [4] Rink. 2001, m. p. I-5363.
- [5] Rink. 2003 m., p. I-1703.
- [6] Rink. 2003 m., p. I-4509.
- [7] Rink. 2003 m., p. I-12403.
- [8] Rink. 2004 m., p. I-2641.
- [9] Rink. 2006 m., p. I-4325.
- [10] OL L 376, 2006 12 27, p. 36.
- [11] OL C 124 E, 2006 5 25, p. 543.
- [12] OL C 146, 2006 6 22, p. 1.
- [13] OL L 149, 1971 7 5, p. 2.
- [14] OL L 166, 2004 4 30, p. 1.
- [15] OL C 146, 2006 6 22, p. 1.
- [16] OL L 255, 2005 9 30, p. 22.
AIŠKINAMOJI DALIS
1. Sveikatos priežiūros ir farmacijos paslaugos nebuvo įtrauktos į Vidaus rinkos paslaugų direktyvą dėl ypatingų savo savybių: dėl savo esmės jos iš tiesų negali būti vertinamos kaip įprastinės rinkos paslaugos.
Atsakydama į Tarybos ir Parlamento norą sveikatos apsaugos sektoriui skirti specialų svarstymą, Europos Komisija pradėjo konsultavimąsi, kuriuo siekiama paskatinti būsimas iniciatyvas.
2. Sveikatos priežiūros paslaugos yra viena iš pagrindinių Europos socialinio modelio sudedamųjų dalių, jos dalyvauja ekonominėje, socialinėje ir teritorinėje Europos Sąjungos sanglaudoje ir gali kelti (arba ne) piliečių pasitikėjimą.
Tokiam išskirtiniam sektoriui, susijusiam su svarbiausiu žmogaus turtu ir turinčiam įtakos jo kasdieniam gyvenimui ir aukščiausiam gyvybės išsaugojimo tikslui, politinis iššūkis yra labai svarbus.
3. Vadovaujantis Sutartimis ir subsidiarumo principu, šios paslaugos priklauso valstybių narių kompetencijai, todėl Europos Sąjungos veikla, kuria siekiama reguliuoti ir padaryti saugesnes įvairias pacientų ir sveikatos priežiūros specialistų mobilumo, kuris šiuo metu yra mažas, tačiau nuolat auga, formas, turi būti vykdoma laikantis Europos lygmeniu pripažintų vertybių ir principų: universalumo, saugumo, kokybės, solidarumo, vienodų galimybių visiems visoje Bendrijos teritorijoje.
Europos Sąjungos pridėtinė vertė šiuo atveju gali būti esminė.
4. Kaip pagrindinis daugelio kokybiškų darbo vietų kūrimo šaltinis, sveikatos priežiūros paslaugos aktyviai dalyvauja įgyvendinant Lisabonos strategijos tikslus ir yra svarbus ekonominis ir socialinis iššūkis.
5. Įvairių šalių sveikatos priežiūros sistemos labai skiriasi, tačiau jos turi būti pritaikomos ir tobulinamos, siekiant išlaikyti aukštą kokybės ir efektyvumo lygį.
Specialistų mobilumo didinimas neturi sugriauti medicinos demografijos pusiausvyros valstybėse narėse. Todėl, siekiant geru teritoriniu paskirstymu išsaugoti socialinę ir teritorinę sanglaudą bei užtikrinti vienodas galimybes gauti kokybišką gydymą visoje Europoje, kaip tai numatyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 35 straipsnyje, būtinas reguliavimas Europos lygmeniu ir geresnis valstybių bendradarbiavimas.
6. Pacientų ir specialistų mobilumo didėjimas neturi būti vidaus rinkos įvedimo sveikatos priežiūros paslaugoms priežastis, nes tai reikštų kainų konkurenciją, kuri lemtų nuspėjamą gydymo kokybės pablogėjimą ir sukurtų „dviejų greičių“ sveikatos priežiūros sistemą, naudingą tik turtingesniems ir geriau informuotiems pacientams.
7. Kalbant apie pacientų mobilumą, būtina užtikrinti, kad jie lengvai ir be biurokratinių kliūčių galėtų gauti aiškią ir tikslią informaciją. Todėl būtinas įvairių susijusių institucijų, sveikatos draudimo ir ligonių kasų bendradarbiavimas, išsaugant slaptų medicininių duomenų konfidencialumą. Pacientai turi naudotis standartizuota mikroschemine Europos sveikatos kortele visoje Europos Sąjungoje.
8. Atsižvelgiant į bendrą Europos gyventojų senėjimą bei augantį tarpvalstybinį pensininkų mobilumą, regis, būtina numatyti adekvačių tinkamo gydymo ir priežiūros struktūrų, susijusių su atsakingomis socialinėmis tarnybomis, sukūrimą.
9. Turi būti pagerintas gydymo paslaugų teikėjų mobilumas ir sukurta standartizuota Europos kortelė, kurioje būtų užfiksuoti duomenys apie jų profesinės kvalifikacijos įvairovę, norint geriau organizuoti tarpvalstybines nuolatinio mokymosi sistemas, rekomenduojamas siekiant neatsilikti nuo nuolatinės technologijų ir mokslinių tyrimų plėtros.
10. Labai svarbu sukurti teisinę bazę, leidžiančią nustatyti atsakomybę nepasisekus gydymui, padarius žalos pacientui, ypač tais atvejais, kai gydymas buvo atliekamas keliose šalyse.
Turi būti aiškiai nustatyta, kad yra taikomi tos šalies, kurioje specialistas dirba, kontrolės sąlygos ir būdai.
Specialistai, nepaisant to, koks rizikingas yra jų darbas, turi turėti galimybę būti apdrausti už prieinamą kainą.
11. Taip pat būtina patikslinti kai kurias sąvokas: „priimtinas terminas“ (labai varijuojantis įvairiose šalyse), abstrakčias sąvokas „gydymas ligoninėje“ ir „gydymas ne ligoninėje“, apibrėžimus, nurodytus Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimuose.
Būtina nedelsiant apsaugoti pacientus, sveikatos priežiūros specialistus, sveikatos apsaugos draudimo sistemas ir nedelsiant panaikinti visus teisinius neaiškumus, susijusius su gydymu, leidimais, mokesčiais ir kompensavimo sąlygomis.
12. Siekiant racionalizuoti sveikatos apsaugos draudimo sistemų išlaidas, reikėtų pabrėžti prevencijos politiką valstybėse narėse.
Abipusis materialinių priemonių ir žmogiškųjų išteklių padėties gerinimas pasienio zonose prisidėtų prie protingo sveikatos priežiūros valdymo.
13. Siekiant optimizuoti specifinių ir retų ligų tyrimų sąlygas, reikėtų kiekvienoje šalyje įkurti tyrimų centrą, kuris būtų gydymo kokybės gerinimo šaltinis.
14. Europos Bendrijų Teisingumo Teismas savo sprendimuose pripažino pacientų teises. Tačiau išlieka tam tikrų teisinių neaiškumų, susijusių su kai kuriais apibrėžimais šiose srityse: gydymo, realių pacientų teisių, specialistų, teikiančių paslaugas įvairiose valstybėse, teisių, kontrolės vykdymo sąlygų, kainoms ir kompensavimui taikytinų normų, atsakomybės žalos pacientui padarymo atveju, ypač jei gydymas atliekamas keliose šalyse.
15. Taigi tik teisės aktų leidėjas ir tik jis (kadangi tai yra jo vaidmuo) privalo pašalinti visus šiuos išliekančius teisinius neaiškumus, priimdamas teisės aktą, kuris užkirstų kelią problemoms, kylančioms dėl Europos Sąjungoje didėjančių mainų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo srityje, patikslintų visas skirtingais atvejais taikytinas teisines nuostatas, paaiškintų leidimų suteikimo ir kompensavimo taisykles bei tam tikrais atvejais apibrėžtų medicininę ir socialinę sritis.
Tačiau šis būtinas išaiškinimas neturi sukelti pacientams noro imtis vadinamojo medicininio turizmo.
16. Ši teisėkūros iniciatyva, kuri pateiktų suderintus ir veiksmingus atsakymus į reikalavimą apsaugoti Europos Sąjungos piliečių gyvenimo būdą, būtų iš esmės vienintelis teisinis ir etinis visuomenės modelio garantas.
17. Taigi sveikatos priežiūros paslaugų direktyva kartu su teisės aktais, reglamentuojančiais visuotinės svarbos socialines paslaugas, ir pagrindų direktyva dėl visuotinės ekonominės svarbos paslaugų, atrodo, yra vienintelė priemonė, leisianti Europos Sąjungai įnešti savo pridėtinę vertę, būtiną siekiant atkurti ir plėtoti Europos Sąjungos piliečių pasitikėjimą srityje, kuri ypač svarbi jų gyvenime.
Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto NUOMONĖ (26.3.2007)
pateikta Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komitetui
dėl sveikatos paslaugų neįtraukimo į Vidaus rinkos paslaugų direktyvą poveikio ir padarinių
(2006/2275(INI))
Nuomonės referentas: Harald Ettl
PASIŪLYMAI
Užimtumo ir socialinių reikalų komitetas ragina atsakingą Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:
A. kadangi Taryba savo 2006 m. birželio 1–2 d. išvadose priėmė 25 ES valstybių narių sveikatos apsaugos ministrų pareiškimą dėl bendrų vertybių ir principų, kuriais pagrįstos Europos valstybių sveikatos apsaugos sistemos[1],
1. pabrėžia, kad sveikatos apsaugos tarnybos yra viena iš pagrindinių Europos socialinio modelio sudėtinių dalių ir labai prisideda prie socialinės ir teritorinės sanglaudos, ir pažymi, kad pagrindinės lygiateisės prieigos, visuotinumo, vienodo požiūrio principo ir solidarumo vertybės, taip pat prieinamumas ir finansinis tvarumas, turi būti užtikrinami ir ateityje;
2. dar kartą primena, kad galimybė naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis – tai pagrindinė teisė, pripažįstama Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 35 straipsnyje, ir kad sveikatos priežiūros sistemos visoje Europos Sąjungoje grindžiamos bendrais veiklos principais, susijusiais su kokybe, saugumu, įrodymais ir etika pagrįsta priežiūra, pacientų dalyvavimu, žalos atlyginimu, privatumu ir konfidencialumu; taigi mano, kad pagrindinis valdžios institucijų uždavinys – suteikti visiems vienodą galimybę naudotis darniomis, tinkamai teikiamomis aukštos kokybės sveikatos priežiūros paslaugomis;
3. pažymi, kad nepaisant to, kad sveikatos priežiūros sistemos priklauso Bendrijos kompetencijai, su sveikatos priežiūros sistemomis susiję klausimai, pvz., prieiga prie vaistų ir gydymo, informacijos apie pacientus, draudimo bendrovių ir sveikatos priežiūros specialistų judėjimas, yra tarpvalstybinio pobūdžio; pažymi, kad šiuos klausimus turi spręsti Europos Sąjunga;
4. tikisi, kad valstybės narės, siekdamos padidinti savo sveikatos apsaugos sistemų rentabilumą, bendradarbiaus tarpvalstybiniu mastu sveikatos priežiūros paslaugų srityje;
5. pabrėžia, kad galimybė naudotis tarptautinėmis sveikatos priežiūros paslaugomis – tai reikalavimas, atsiradęs dėl piliečių laisvo judėjimo Bendrijoje iš vienos valstybės narės į kitą, be to, minėtoji galimybė padeda didinti užimtumą ir kelti konkurencingumo lygį ES valstybėse narėse;
6. džiaugiasi, kad sveikatos apsaugos paslaugos pašalintos iš paslaugų direktyvos taikymo srities, atsižvelgiant į tai, kad tarpvalstybinė sveikatos priežiūra reglamentuojama šiuo metu galiojančiais teisės aktais, ir į tai, kad sveikatos priežiūros ir socialinės paslaugos yra didelė vertybė ir turėtų būti įtrauktos į tolesnius Europos lygmens teisės aktus;
7. mano, kad bet kokiame Bendrijos plane, kuriuo siekiama užtikrinti, kad būtų prieinamos saugios, kokybiškos ir efektyvios sveikatos priežiūros paslaugos, būtina atsižvelgti į Europos Bendrijų Teisingumo Teismo priimtus sprendimus ir taip pat būtina deramą dėmesį skirti prioritetiniam uždaviniui – išlaikyti ir užtikrinti visuotinę, nevaržomą prieigą prie viešųjų sveikatos priežiūros paslaugų;
8. pabrėžia, kad pacientų judumas prisideda prie to, kad gerėtų galimybė naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis ir šių paslaugų kokybė;
9. pabrėžia, kad būtina mažinti naudojimosi tarpvalstybinėmis sveikatos priežiūros paslaugomis ir šių paslaugų teikimo srityse esantį biurokratizmą;
10. pažymi, kad būtina sparčiai ir galutinai nustatyti pacientų, jų teisių ir pretenzijų atitinkamų šalių socialinės rūpybos sistemose tapatybę – tai pagrindinis reikalavimas siekiant sumažinti biurokratizmą tarptautinės sveikatos priežiūros paslaugų naudojimosi srityje;
11. ragina Komisiją sparčiau parengti standartus ir ragina valstybių narių vyriausybes aktyviai pritarti nuostatai, kad būtų pradėta naudoti Europos sveikatos draudimo kortelė, kuri būtų pacientų, jų teisių ir pretenzijų tapatybės nustatymo atitinkamų šalių socialinės rūpybos sistemose priemonė;
12. pažymi, kas būtina veiksmingai dalytis ir keistis sveikatos priežiūros srities informacija siekiant užtikrinti nuoseklumą ir išlaikyti aukštą sveikatos priežiūros kokybę tuomet, kai sveikatos priežiūros paslaugomis naudojamasi įvairiose valstybėse narėse;
13. ragina Komisiją parengti techninius standartus ir ragina valstybių narių vyriausybes aktyviai prisidėti prie to, kad būtų pradėta naudotis tarpusavyje derančiomis informacijos sistemomis, kurios padėtų pavienių valstybių narių sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams veiksmingai keistis ir dalytis sveikatos priežiūros srities informacija;
14. pabrėžia, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 35 straipsnyje nurodyta, jog Sąjunga turi užtikrinti aukšto lygio sveikatos apsaugą, taigi pažymi, kad sveikatos priežiūros paslaugų kokybė ir sektoriaus pajėgumas išlaikyti darbuotojus priklauso nuo sveikatos priežiūros darbuotojų darbo kokybės ir sąlygų, įskaitant poilsiui skiriamą laiką ir mokymosi galimybes; taip pat pabrėžia, kad papildomos priemonės, pvz., kokybės kontrolė, priežiūra ir naujų informacinių technologijų naudojimas, turėtų užtikrinti pačią geriausią medicininę pacientų priežiūrą;
15. propaguoja, kad savanoriškai būtų kuriamos išsamios sveikatos politikos vertinimo nacionaliniu ir Europos lygmenimis metodikos ir ragina didesnį dėmesį skirti papildomai, profilaktinei ir socialinei medicinai siekiant tobulinti susirgimų priežasčių registravimo ir kovos su ligų priežastimis priemones, atsižvelgiant į socialinę aplinką;
16. mano, kad dėl sveikatos paslaugų neįtraukimo į paslaugų direktyvą, kuriuo buvo siekiama parodyti, kad sveikatos priežiūros paslaugos – labai didelė Europos Sąjungos vertybė, būtinos papildomos priemonės, pvz., geresnis sveikatos informacijos centrų įsijungimas į tinklus ir šių centrų darbo koordinavimas; atkreipia dėmesį į tai, kad valstybių narių bendradarbiavimas, pasitelkus sveikatos informacijos centrų tinklus, suteikia galimybę keistis labai kokybiška patirtimi ir todėl sukuria pridėtinę europinę vertę, taip pat teikia naudos individualiems pacientams, turintiems specialių poreikių;
17. pabrėžia, kad sveikatos priežiūros paslaugos neturėtų būti laikomos įprastinėmis paslaugomis, nes joms būdinga pacientų ir sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų turimos informacijos asimetriškumas, didelio masto valstybinis finansavimas, teikėjų skatinama paklausa ir sveikatos draudimo poveikis sveikatos priežiūros paslaugų paklausai ir pasiūlai;
18. pakartoja, kad labai svarbūs valstybių narių valdymo gebėjimas ir atsakomybė už reguliavimą sveikatos priežiūros srityje ir valstybių narių laisvė toliau taikyti ar numatyti tam tikras priemones, pvz., planavimą, įkainių nustatymo sistemą ir leidimų suteikimo sistemą, siekiant užtikrinti visuotinę prieigą prie kokybiškos sveikatos priežiūros ir jos tęstinumą; mano, kad, jei valstybės narės naudoja šias priemones, siekdamos užtikrinti vadovavimąsi bendromis vertybėmis ir principais, kuriais pagrįstos valstybių narių sveikatos apsaugos sistemos, įgyvendinti visuotinės svarbos tikslus ir ištaisyti esamus rinkos netobulumus, reikia pripažinti, kad minėtosios priemonės pagrįstos išskirtine visuotinės svarbos priežastimi;
19. ragina Komisiją pasiūlyti sektoriaus direktyvą dėl sveikatos paslaugų, pagal kurią minėtųjų paslaugų teikime dalyvautų socialiniai partneriai ir priimantieji sprendimus, kurioje būtų pripažįstamas valstybių ir regionų valdžios institucijų gebėjimas organizuoti, finansuoti ir modernizuoti sveikatos priežiūros sistemas ir, be to, išaiškinamos sąlygos, kurioms esant pagal EB sutarties taisykles dėl laisvo judėjimo, konkurencijos ir valstybinės paramos pateisinamas reglamentavimo priemonių taikymas;
20. atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktika, susijusi su sveikatos priežiūros paslaugomis, ypač su gydymo išlaidų padengimu, yra išsami ir kad ribotas skaičius EB įstatymų, pagal kuriuos būtų reguliuojama sveikatos priežiūros paslaugos ir sveikatos priežiūra užsienio šalyse, turėtų išaiškinti aplinkybes, kurioms esant pacientas turi teisę reikalauti padengti medicininę priežiūrą kitoje valstybėje narėje pagal valstybės narės socialinės apsaugos sistemą, laikantis Teisingumo Teismo praktikos ir neprieštaraujant Reglamento (EB) Nr. 883/04 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatoms[2];
21. atkreipia dėmesį į dabartinius sveikatos politikos tikslų ir tarptautinės paslaugų rinkos siekių prieštaravimus, kurie lemia, kad, kilus konfliktui, sveikatos apsaugos politikos tikslams visada teikiama pirmenybė dėl pagrindinių visuotinės svarbos priežasčių (pvz., visuomenės sveikata ir su ja siejami socialiniai tikslai, finansinės socialinės apsaugos sistemų pusiausvyros palaikymas ir kt.);
22. atkreipia dėmesį į tai, kad prioritetine veiklos, susijusios su sveikatos priežiūros paslaugomis, priemone turėtų būti valstybių narių bendradarbiavimas, Komisijos koordinuojamas reikiamu mastu;
23. ragina Komisiją imtis priemonių, reikalingų dėl pacientų judumo, susijusių su pacientų teisėmis, minimaliais sveikatos priežiūros standartais, sveikatos priežiūros teikėjų atsakomybe ir kompensavimo klausimais, ir pradėti glaudesnį valstybių narių sveikatos priežiūros institucijų bendradarbiavimą šiais klausimais; mano, kad atviras koordinavimo metodas – tai viena iš tinkamų glaudesnio valstybių narių bendradarbiavimo vykdymo priemonių;
24. pažymi, kad teikiant sveikatos priežiūros paslaugas siekiama panašių tikslų, kaip ir teikiant kitas visuotinės svarbos socialines paslaugas, nes šios paslaugos pagrįstos solidarumo principu, dažnai sudaro nacionalinių socialinės apsaugos sistemų dalį, orientuotos į žmogų, užtikrina, kad piliečiai galėtų naudotis savo pagrindinėmis teisėmis ir aukšto lygio socialine apsauga, ir didina socialinę ir teritorinę sanglaudą;
25. pažymi, kad iš tiesų sunku aiškiai atskirti sveikatos priežiūros paslaugų ir kitų visuotinės svarbos socialinių paslaugų teikimą, nes medicininės priežiūros paslaugų teikėjai dažnai kartu teikia ir išimtinai socialines paslaugas; taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad būtų tinkama sveikatos priežiūros paslaugomis laikyti visas ligoninių ir reabilitacijos sektoriaus paslaugas, įskaitant ambulatorinį gydymą, taip pat visas gydymo procedūras, kuriose dalyvauja praktikuojantys gydytojai, vidurinis medicinos personalas ir slaugytojai;
26. mano, kad bet kokia Bendrijos veikla, susijusi su sveikatos priežiūros paslaugomis, turėtų atitikti Bendrijos veiksmus, susijusius su visuotinės svarbos socialinėmis paslaugomis;
27. pažymi, kad būsimos direktyvos dėl sveikatos priežiūros paslaugų nuostatos turėtų derėti su Bendrijos taisyklėmis dėl socialinės apsaugos sistemų, paslaugų teikėjų įsisteigimo (vadovaujantis tais pačiais socialiniais standartais, darbo teisės normų ir kokybės standartais), (pacientų) judumo bei profesinių kvalifikacijų pripažinimo;
28. taigi palaiko priemones, kuriomis siekiama užtikrinti laisvą pacientų judėjimą iš vienos sveikatos priežiūros sistemos į kitą, nes taikant šias priemones sutrumpėja paslaugos laukimo trukmė ir pagerėja galimybė naudotis specialistų paslaugomis;
29. tikisi (atsižvelgdamas į esamus skirtumus), kad valstybės narės išspręs kai kuriuos tarpusavio klausimus, pvz., prieigos, sveikatos priežiūros kokybės ir išlaidų kontrolės klausimus;
30. mano, kad pagal būsimą direktyvą dėl sveikatos priežiūros paslaugų, pagal kurią aiškiai pripažįstami subsidiarumo ir visuotinės svarbos principai, kuriuos jau priėmė Europos Bendrijų Teisingumo Teismas, iš esmės turi būti taikomi valstybės narės, kurioje tos paslaugos teikiamos, įstatymai, ir pabrėžia, kad būtina užtikrinti visišką valstybių narių atsakomybę už nacionalinės sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sistemos organizavimą ir finansavimą, taip pat šios sistemos veiklos rezultatų stebėseną, ir kad Bendrijos įstatymais turėtų būti užtikrinama, jog didėjantis pacientų judumas nepaveiktų socialinės apsaugos sistemų finansinės pusiausvyros;
31. mano, kad siekiant sparčiai reaguoti į Europos piliečių, vykstančių į kitas valstybes ieškoti aukštos kokybės sveikatos priežiūros paslaugų, poreikius pirmenybė turėtų būti teikiama tam, kad būtų labiau įtraukiamos regionų sveikatos apsaugos sistemos, kurios, tikriausiai, geriau pritaikytos priimti tinkamus, prie gyventojų poreikių pritaikytus regioninio masto sprendimus, ir ypač tam, kad būtų sutelktas dėmesys į pasienio regionuose ir Europos šalių regionuose sukauptą patirtį ir taikomus pažangius metodus;
32. tikisi, kad Komisija iš dalies pakeis Reglamentą dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, jog jis atitiktų Europos Teisingumo Teismo nustatytus pacientų judumui taikytinus principus;
33. pažymi, kad suinteresuotų šalių tarpvalstybinis bendradarbiavimas gali padėti rasti tinkamus sprendimus, kaip matyti iš EUROREGIS pavyzdžio;
34. pažymi, kad didėjant pacientų judumui būtina suderinti taisykles dėl atsakomybės, susijusios su gydymo padarytos žalos atlyginimu, ir mano, kad visose valstybėse narėse turėtų būti galimybė reikalauti atlyginti žalą, pateikiant ieškinius atitinkamų valstybių narių teismams arba valdžios institucijoms;
35. mano, kad, laikantis atitinkamų reglamentavimo priemonių, išankstinis leidimas turėtų būti suteikiamas remiantis lengvai prieinamomis procedūros taisyklėmis ir atitinkamam pacientui turėtų būti garantuojama, kad jo prašymas būtų nedelsiant apsvarstomas ir įvertinamas remiantis objektyviais ir nešališkais medicininiais kriterijais, jei pacientas sutinka;
36. pažymi, kad užsienio šalies paciento požiūriu saugi, aukštos kokybės sveikatos priežiūra susijusi su galimybe gauti ir naudotis paciento gydymo ir administraciniais duomenimis ir kad šie duomenys dažnai saugomi šalyje, kurioje pacientas gyvena, taigi, laikantis duomenų apsaugos reikalavimų, reikia palengvinti tarpvalstybinę prieigą prie tam tikrų paciento duomenų ir užtikrinti, kad ji būtų tinkama ir saugi, ir kad dėl šios priežasties reikia tobulinti ne tik Europos standartus, bet ir teisines nuostatas, pagal kurias reglamentuojamas skaitmeninis medicininių duomenų perdavimas iš vienos valstybės narės į kitą;
37. pažymi, kad nors Europos šalys pripažįsta vienos kitų profesines kvalifikacijas, profesinio mokymo programų kokybė ir būdai, kuriais įgyjamos profesijos, vis dar pernelyg skirtingi ir (arba) yra pernelyg mažai nuostatų, padedančių siekti vienodumo;
38. pažymi, kad pagrindiniai vaistų pavadinimų, išrašymo, platinimo, kainų ir išlaidų vaistams kompensavimo skirtumai valstybėse narėse – tai faktinės pacientų judumo kliūtys ir kad šią sritį, siekiant saugios ir aukštos kokybės tarpvalstybinės priežiūros, reikės standartizuoti ir padaryti skaidresnę;
PROCEDŪRA
|
Pavadinimas |
Sveikatos paslaugų neįtraukimo į Vidaus rinkos paslaugų direktyvą poveikis ir padariniai |
||||||
|
Procedūros numeris |
|||||||
|
Atsakingas komitetas |
IMCO |
||||||
|
Nuomonę pateikė |
EMPL |
||||||
|
Glaudesnis bendradarbiavimas – pranešimo plenarinėje sesijoje data |
|
||||||
|
Nuomonės referentas (-ė) |
Harald Ettl |
||||||
|
Pakeistas nuomonės referentas (-ė) |
|
||||||
|
Svarstymas komitete |
24.1.2007 |
28.2.2007 |
20.3.2007 |
|
|
||
|
Priėmimo data |
21.3.2007 |
||||||
|
Galutinio balsavimo rezultatai |
+: |
34 |
|||||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai |
Jan Andersson, Roselyne Bachelot-Narquin, Edit Bauer, Jean-Luc Bennahmias, Emine Bozkurt, Iles Braghetto, Milan Cabrnoch, Alejandro Cercas, Ole Christensen, Luigi Cocilovo, Proinsias De Rossa, Harald Ettl, Richard Falbr, Ilda Figueiredo, Joel Hasse Ferreira, Stephen Hughes, Karin Jöns, Jan Jerzy Kułakowski, Jean Lambert, Thomas Mann, Jiří Maštálka, Ana Mato Adrover, Maria Matsouka, Ria Oomen-Ruijten, Csaba Őry, Siiri Oviir, Marie Panayotopoulos-Cassiotou, Pier Antonio Panzeri, Jacek Protasiewicz, Elisabeth Schroedter, José Albino Silva Peneda, Kathy Sinnott, Jean Spautz, Gabriele Stauner, Anne Van Lancker, Gabriele Zimmer |
||||||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) |
Dimitrios Papadimoulis, Patrizia Toia |
||||||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (178 straipsnio 2 dalis) |
|
||||||
|
Pastabos (pateikiamos tik viena kalba) |
... |
||||||
Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto NUOMONĖ (23.3.2007)
pateikta Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komitetui
dėl sveikatos paslaugų neįtraukimo į direktyvą dėl paslaugų vidaus rinkoje poveikio ir padarinių
(2006/2275(INI))
Nuomonės referentas: Jules Maaten
PASIŪLYMAI
Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas ragina atsakingą Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:
1. pabrėžia, kad valstybių narių sveikatos priežiūros sistemos yra esminė Europos socialinės infrastruktūros dalis[1]; primena, kad sveikatos priežiūros paslaugos nebuvo įtrauktos į direktyvos dėl paslaugų vidaus rinkoje taikymo sritį, kadangi sveikatos priežiūros paslaugos nepanašios į kitas paslaugas, kadangi reikia ypatingų apsaugos priemonių siekiant užtikrinti, kad kiekvienas turėtų galimybę naudotis aukštos kokybės sveikatos apsauga, ir kadangi šiuo klausimu būtina priimti politinius sprendimus Europos, nacionaliniu ir regioniniu lygmenimis;
2. pabrėžia, jog Europai būdinga tai, kad aukštos kokybės sveikatos priežiūra prieinama visiems piliečiams, neatsižvelgiant į asmenines aplinkybes; taigi, nors galimybė naudotis tarpvalstybinėmis sveikatos priežiūros paslaugomis bei laisvas pacientų ir sveikatos apsaugos specialistų judėjimas gali padėti užtikrinti geresnę sveikatos priežiūrą, visų pirma turėtų būti pasirūpinta, kad visi pacientai galėtų gauti tinkamą gydymą savo šalyje ir kad pacientų judumas jokiu būdu nesumažintų sveikatos priežiūros paslaugų saugumo;
3. mano, kad teisė gauti kitoje valstybėje narėje patirtų gydymo išlaidų kompensavimą, kai gydoma neūmi liga, abipusiu atitinkamų valstybių narių susitarimu turėtų būti garantuojama, jeigu paciento valstybėje narėje yra didelė laukiančiųjų eilė arba gydymas joje yra prastesnis nei kitose valstybėse narėse; taip pat mano, kad neleistina daryti spaudimo pacientams, kad jie gydytųsi pigiau kitoje valstybėje;
4. pripažįsta, kad sveikatos apsaugos politika pirmiausia priklauso valstybių narių kompetencijai, pabrėžia, kad būtina užtikrinti, jog pacientams jų šalyse būtų teikiamos aukštos kokybės sveikatos priežiūros paslaugos, tačiau pritaria Komisijos iniciatyvai pradėti konsultavimosi procedūrą dėl tinkamiausios Bendrijos veiksmų formos siekiant per deramą laikotarpį pagerinti pacientų galimybes naudotis saugia, aukštos kokybės ir veiksminga sveikatos apsaugos sistema tarpvalstybiniu aspektu; ragina Komisiją parengti konkrečius pasiūlymus siekiant skatinti ir prižiūrėti šios srities pažangą;
5. pažymi, kad valstybės narės nepakankamai skatina sveikatos priežiūrą ir dėl to pacientų teisės ribojamos;
6. tinkamai atsižvelgia į Tarybos išvadas dėl esminių universalumo, solidarumo ir teisingumo principų, kuriais pagrįstos Europos sveikatos priežiūros sistemos, ir į ribojančias EB sutarties 152 straipsnio nuostatas, tačiau pabrėžia, kad Europos Teisingumo Teismo (ETT) sprendimuose kalbama apie problemas, susijusias su paciento teisėmis tam tikrais atvejais siekti gydymo užsienyje ir po to gauti kompensaciją iš savo nacionalinės sveikatos draudimo sistemos;
7. pripažįsta, kad sveikatos priežiūros paslaugoms teigiamą poveikį gali padaryti atviresnės sienos; pabrėžia, kad gydymo metodai ir pacientų išgyvenimo rodikliai valstybėse narėse iš esmės skiriasi; mano, kad sveikatos priežiūros paslaugų kokybei daugiau teigiamos įtakos turės keitimasis informacija apie gydymo metodus negu nevaldomas pacientų judėjimas;
8. pripažįsta, kad yra tinkamai reglamentuotų ir kokybiškų tarpvalstybinių sveikatos priežiūros bei farmacinių paslaugų paklausa ir poreikis bendradarbiauti bei keistis mokslo ir technologine patirtimi su labai specializuotais medicinos centrais; tačiau pažymi, kad, tyrimų duomenimis, dauguma žmonių labiau norėtų gauti kokybišką gydymą netoli savo gyvenamosios vietos; mano, kad, norėdama nustatyti tinkamiausią teisinį reglamentavimą, Komisija turėtų visų pirma atlikti išsamų tyrimą, susijusį su realiu pacientų judumo poreikiu ir visuomenės dalimi, kuri gali naudotis judumo teikiamomis galimybėmis, bei įvertinti judumo poveikį sveikatos priežiūros sistemoms;
9. pabrėžia, kad reikėtų atskirti, viena vertus, tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas, t. y. paslaugas, kurios teikiamos abiejose sienos tarp dviejų valstybių narių pusėse, siekiant palaikyti ir pacientams pasiūlyti aukštą sveikatos priežiūros paslaugų ir prieinamumo lygį, ir, kita vertus, tarptautines sveikatos paslaugas Europos Sąjungoje, kurios teikiamos siekiant gydyti retas ar pavienes ligas ir (arba) ligas, kurioms gydyti reikia retų ir brangiai kainuojančių technologijų (sveikatos priežiūros paslaugų kompetencijos centruose), arba tais atvejais, kai turi būti suteikiama galimybė naudotis tokiomis priežiūros paslaugomis, kurių gyvenamosios vietos valstybė narė negali jiems pasiūlyti;
10. atkreipia dėmesį į tai, kad Reglamento (EB) Nr. 1408/71, Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Direktyvos 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo nuostatos nepanaikina visų esamų reglamentavimo spragų ES lygmeniu ir neužtikrina dabartinės sveikatos apsaugos specialistų, kurių veikla reglamentuojama, kompetencijos; mano, kad šiuo metu neužtikrinamas pacientų saugumas ir jų teisės teikiant tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas, ir atkreipia dėmesį į teisinį netikrumą, susijusį su privatiems pacientams skirta kompensavimo sistema, nacionalinių valdžios institucijų pareiga keistis reglamentavimo informacija, pareiga rūpintis pacientais tiek pirminio, tiek paskesnio gydymo metu ir nuostatomis dėl rizikos valdymo;
11. pabrėžia, kad trūksta nuostatų, kuriomis būtų siekiama užtikrinti galimybę pacientams ir nacionalinėms valdžios institucijoms gauti informacijos apie sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, akredituotus sveikatos priežiūros specialistus ir medicininį gydymą;
12. mano, kad ES gali atlikti svarbų vaidmenį siekiant užtikrinti, kad informacija apie tarpvalstybinį judumą būtų lengviau prieinama pacientams, įskaitant siekį skatinti taikyti Europos sveikatos rodiklius;
13. pabrėžia, kad šiuo metu Europos sveikatos draudimo kortelė vis dar ne visuomet padeda sveikatos priežiūros specialistams keistis informacija apie pacientą;
14. atsižvelgdamas į didėjantį specialistų judėjimą Europoje mano, kad Europos teisės aktuose būtina numatyti nacionalinių valdžios institucijų pareigą keistis informacija apie sveikatos priežiūros specialistų registraciją ir drausmines priemones tais atvejais, kai pacientų saugumui gali kilti pavojus;
15. mano, kad Bendrijos lygmens teisinis reglamentavimas būtų geriausias būdas užtikrinti teisinį tikrumą pacientams, nacionalinėms sveikatos priežiūros sistemoms ir privatiems sveikatos priežiūros teikėjams; toks reglamentavimas turėtų užtikrinti esminių universalumo, solidarumo, lygių galimybių naudotis paslaugomis, kokybės, saugumo ir patvarumo principų laikymąsi; pagal šį reglamentavimą taip pat turėtų būti užtikrinta galimybė valstybėms narėms išsaugoti savo leidimų suteikimo sistemą, suderintą su Bendrijos teise kainų reglamentavimo ir sveikatos priežiūros planavimo klausimais, ir leista organizuoti ir finansuoti savo sveikatos priežiūros sistemas;
16. mano, kad pagal naują Europos tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų reguliavimo sistemą visų pirma turėtų būti palengvinta prieiga prie aukštos kokybės sveikatos priežiūros paslaugų ligos atveju, užtikrintas pacientų saugumas ir didesnės visų Europos Sąjungos pacientų galimybės rinktis, siekiant nedidinti sveikatos priežiūros rezultatų skirtumų;
PROCEDŪRA
|
Pavadinimas |
Sveikatos paslaugų neįtraukimo į direktyvą dėl paslaugų vidaus rinkoje poveikis ir padariniai |
||||||
|
Procedūros numeris |
|||||||
|
Atsakingas komitetas |
IMCO |
||||||
|
Nuomonę pateikė |
ENVI |
||||||
|
Glaudesnis bendradarbiavimas - pranešimo plenariniame posėdyje data |
|
||||||
|
Autorius(-ė) |
Jules Maaten |
||||||
|
Ankstesnis pranešėjas |
|
||||||
|
Svarstymas komitete |
22.1.2007 |
28.2.2007 |
21.3.2007 |
|
|
||
|
Priėmimo data |
21.3.2007 |
||||||
|
Galutinio balsavimo rezultatai |
+: –: 0: |
41 0 0 |
|||||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai |
Adamos Adamou, Georgs Andrejevs, Liam Aylward, Pilar Ayuso, Johannes Blokland, John Bowis, Frieda Brepoels, Dorette Corbey, Chris Davies, Avril Doyle, Mojca Drčar Murko, Matthias Groote, Françoise Grossetête, Satu Hassi, Gyula Hegyi, Caroline Jackson, Dan Jørgensen, Eija-Riitta Korhola, Aldis Kušķis, Peter Liese, Jules Maaten, Linda McAvan, Marios Matsakis, Alexandru-Ioan Morţun, Riitta Myller, Miroslav Ouzký, Antonyia Parvanova, Frédérique Ries, Guido Sacconi, Richard Seeber, Bogusław Sonik, María Sornosa Martínez, Antonios Trakatellis, Evangelia Tzampazi, Thomas Ulmer, Glenis Willmott |
||||||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) |
Alfonso Andria, Kader Arif, Giovanni Berlinguer, Alojz Peterle |
||||||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (178 straipsnio 2 dalis) |
Radu Podgorean |
||||||
|
Pastabos (pateikiamos tik viena kalba) |
|
||||||
- [1] ES sveikatos apsaugos ministrų pareiškimas dėl bendrųjų vertybių ir principų. 2006 m. birželio 1 ir 2 d., Liuksemburgas.
PROCEDŪRA
|
Pavadinimas |
Sveikatos paslaugų neįtraukimo į direktyvą dėl paslaugų vidaus rinkoje poveikis ir padariniai |
|||||||||||
|
Procedūros numeris |
||||||||||||
|
Atsakingas komitetas |
IMCO |
|||||||||||
|
Nuomonę teikiantis(-ys) komitetas(-ai) |
EMPL |
ENVI |
|
|
|
|||||||
|
Pranešėjas (-ai) |
Bernadette Vergnaud |
|
||||||||||
|
Svarstymas komitete |
19.12.2006 |
24.1.2007 |
1.3.2007 |
21.3.2007 |
12.4.2007 |
|||||||
|
|
23.4.2007 |
7.5.2007 |
|
|
|
|||||||
|
Priėmimo data |
8.5.2007 |
|||||||||||
|
Galutinio balsavimo rezultatai |
+ - 0 |
20 18 2 |
||||||||||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai |
Adam Bielan, Daniela Buruiană-Aprodu, Charlotte Cederschiöld, Mia De Vits, Rosa Díez González, Janelly Fourtou, Evelyne Gebhardt, Malcolm Harbour, Pierre Jonckheer, Lasse Lehtinen, Toine Manders, Arlene McCarthy, Bill Newton Dunn, Béatrice Patrie, Zita Pleštinská, Guido Podestà, Zuzana Roithová, Luisa Fernanda Rudi Ubeda, Heide Rühle, Leopold Józef Rutowicz, Christel Schaldemose, Andreas Schwab, Alexander Stubb, Eva-Britt Svensson, Marianne Thyssen, Jacques Toubon, Bernadette Vergnaud, Barbara Weiler |
|||||||||||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) |
Šarūnas Birutis, André Brie, Wolfgang Bulfon, Ieke van den Burg, Joel Hasse Ferreira, Konstantinos Hatzidakis, Filip Kaczmarek, Othmar Karas, Manuel Medina Ortega, Pier Antonio Panzeri, Søren Bo Søndergaard, Marc Tarabella, Anja Weisgerber |
|||||||||||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (178 straipsnio 2 dalis) |
Philip Bushill-Matthews, Marian Harkin, Mieczysław Edmund Janowski, Alexander Radwan, Herbert Reul, Horia-Victor Toma, Anne Van Lancker |
|||||||||||
|
Pateikimo data |
10.5.2007 |
|||||||||||
|
Pastabos |
|
|||||||||||