Pranešimas - A6-0212/2007Pranešimas
A6-0212/2007

PRANEŠIMAS dėl nepilnamečių nusikalstamumo, moterų, šeimos ir visuomenės vaidmens

7.6.2007 - (2007/2011(INI))

Moterų teisių ir lyčių lygybės komitetas
Pranešėja: Katerina Batzeli

Procedūra : 2007/2011(INI)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga :  
A6-0212/2007

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS

dėl nepilnamečių nusikalstamumo, moterų, šeimos ir visuomenės vaidmens

(2007/2011(INI))

Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į 1989 m. lapkričio 20 d. JT vaiko teisių konvenciją, ypač į jos 37 ir 40 straipsnius,

–   atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų standartines minimalias nepilnamečių justicijos administravimo taisykles, kitaip vadinamas 1985 m. Pekino taisyklėmis, priimtas 1985 m. lapkričio 29 d. Generalinės Asamblėjos rezoliucija 40/33,

–   atsižvelgdamas į 1990 m. Jungtinių Tautų nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos gaires arba Rijado gaires, priimtas 1990 m. gruodžio 14 d. Generalinės Asamblėjos rezoliucija 45/112,

–   atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų nepilnamečių, iš kurių atimta laisvė, apsaugos taisykles, priimtas 1990 m. gruodžio 14 d. Generalinės Asamblėjos rezoliucija 45/113,

–   atsižvelgdamas į Europos Tarybos 1996 m. sausio 25 d. Europos sutartį dėl naudojimosi teisėmis, ypač į jos 1 ir 3–9 straipsnius,

–   atsižvelgdamas į 2003 m. rugsėjo 24 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendaciją (Rec (2003) 20) dėl naujų nepilnamečių nusikalstamumo problemos sprendimo būdų ir nepilnamečių justicijos vaidmens,

–   atsižvelgdamas į 1987 m. rugsėjo 17 d. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendaciją (Rec (87) 20) dėl visuomenės požiūrio į nepilnamečių nusikalstamumą,

–   atsižvelgdamas į 1988 m. balandžio 18 d. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendaciją (Rec (88) 6) dėl visuomenės požiūrio į nepilnamečių iš migrantų šeimų nusikalstamumą,

–   atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutartį, ypač į jos 6 straipsnį ir į VI antraštinės dalies nuostatas dėl policijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose,

–   atsižvelgdamas į Europos Bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos XI antraštinę dalį dėl socialinės politikos, švietimo, profesinio mokymo ir jaunimo ir ypač į jos 137 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į policijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose (AGIS) pagrindų programą, kuri baigiasi 2006 m. gruodžio 31 d., ir į 2007 m. vasario 15 d. priimtą Tarybos reglamentą Nr. 168/2007, įsteigiantį Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūrą[1],

–   atsižvelgdamas į 2006 m. lapkričio 30 d. poziciją dėl pasiūlymo dėl Tarybos sprendimo, kuriuo Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūrai leidžiama vykdyti veiklą srityse, , nurodytose Europos Sąjungos sutarties VI antraštinėje dalyje[2],

–   atsižvelgdamas į 2007 m. kovo 5d. Tarybos priimtą bendrąją poziciją dėl Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo, pagal kurį parengiama specifinė 2007–2013 m. prevencinių priemonių ir kovos su smurtu prieš vaikus, jaunimą, moteris ir aukų bei rizikos grupių apsaugos (DAPHNE III programa) programa, kaip Pagrindinių teisių ir teisingumo bendrosios programos dalis,

–   atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Dėl ES vaiko teisių strategijos kūrimo (COM(2006)367 galutinis)“,

–   atsižvelgdamas į savo 1992 m. liepos 8 d. rezoliuciją dėl Europos vaiko teisių chartijos[3], ypač į jos 8.22 ir 8.23 dalis,

–   atsižvelgdamas į 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos sprendimą 2001/427/JAI, įkuriantį Europos nusikalstamumo prevencijos tinklą[4],

–   atsižvelgdamas į 2006 m. kovo 15 d. Europos ekonominių ir socialinių reikalų komiteto nuomonę dėl „Nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos. Nepilnamečių nusikalstamumo problemos sprendimo būdų ir nepilnamečių justicijos sistemos Europos Sąjungoje vaidmens“[5],

–   atsižvelgdamas į pirmininkaujant JK 2005 m. rugsėjo 5–7 d. Glazge vykusios konferencijos tema „Jaunimas ir nusikaltimas: Europos perspektyva“ išvadas,

–   atsižvelgdamas į Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centro paskutinius metinius pranešimus,

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pranešimą (A6‑0212/2007),

A. kadangi nepilnamečių nusikalstamumas yra iš esmės pavojingesnis už suaugusiųjų nusikaltimus, nes tai turi įtakos ypač pažeidžiamai gyventojų grupei – nepilnamečiams, kadangi jie labai anksti susiduria su socialinės atskirties ir niekinimo rizika,

B.  kadangi nacionaliniai, europiniai ir tarptautiniai tyrimai rodo, kad per paskutinius du dešimtmečius pavojingai išaugo nepilnamečių nusikalstamumas,

C. kadangi nepilnamečių nusikalstamumas kelia rūpestį dėl savo masiškumo, nes nusikaltėlių amžius jaunėja, didėja nusikaltimų, kuriuos padaro jaunesni nei 13 metų vaikai, ir jų veiksmai rodo vis didesnį žiaurumą,

D. kadangi dabartinis statistinių duomenų apie nepilnamečių nusikalstamumą rinkimo ir pateikimo būdas neatitinka tikrųjų poreikių ir dabartinių sąlygų ir todėl dar svarbiau turėti patikimus nacionalinius statistinius duomenis,

E.  kadangi sunku, neatsižvelgiant į sąlygas, suskirstyti į kategorijas priežastis, vedančias nepilnametį į nusikalstamą elgesį, nes socialiai netinkamą ir galiausiai nusikalstamą elgesį kiekvienu atveju lemia individualios ir specifinės aplinkybės, atitinkančios jo gyvenimo patirtį ir pagrindinius polius, kuriuose vystosi kiekvienas vaikas ir kiekvienas paauglys, t. y. šeima, mokykla, draugų aplinka, taip pat, platesniu požiūriu, socialinė ir ekonominė aplinka, kurioje jis gyvena,

F.  kadangi pagrindiniai prie nepilnamečių nusikalstamumo prisidedantys veiksniai yra organizacijos, bendravimo ir tinkamų pavyzdžių šeimoje stoka, dažnai dėl to, kad nėra tėvų, psichologinės problemos, susijusios su fizine ir seksualine prievarta šeimos aplinkoje, švietimo sistemos negebėjimas perduoti socialinių vertybių todėl, kad vyrauja skurdas, nedarbas, socialinė atskirtis ir rasizmas; kadangi papildomi svarbūs veiksniai yra aiški tendencija kopijuoti, kurią jaunimas perima siekdamas formuoti savo asmenybę, asmenybės sutrikimai, susiję su alkoholio ir narkotikų vartojimu, bei žiniasklaidos, kai kurių interneto svetainių ir vaizdo žaidimų vaizduojami beprasmio, besaikio ir nereikalingo smurto pavyzdžiai,

G. kadangi netinkamo jaunimo elgesio šaknys nebūtinai yra šeimoje,

H. kadangi kanapių ir kitų narkotikų ir (ar) alkoholio vartojimo padidėjimas tarp paauglių turi būti susietas su nepilnamečių nusikalstamumo augimu,

I.   kadangi migrantams, ypač nepilnamečiams, daugiau taikoma socialinė kontrolė, o tai leidžia manyti, kad nepilnamečių nusikalstamumas pirmiausia paliečia migrantų sluoksnius, o ne visą visuomenę, ir toks požiūris yra ne tik klaidingas, bet ir socialiai pavojingas,

J.    kadangi dvi „dabartinės“ nepilnamečių nusikalstamumo formos yra jaunimo gaujų formavimasis ir smurto mokyklos aplinkoje stiprėjimas – reiškiniai, ypač paplitę kai kuriose valstybėse narėse ir kurių tyrimai bei galimos šalinimo priemonės turi būti kompleksiniai,

K. kadangi šių reiškinių, pvz., jaunimo gaujų, mastas privertė kai kurias valstybes nares griežtinti nepilnamečių baudžiamąją teisę ir grįžti prie tradicinių laisvės atėmimo įkalinimo įstaigose bausmių,

L.  kadangi kai kuriose valstybėse narėse mokyklos prieigos ir pačios pamokos, įskaitant tvarkinguose kvartaluose, tapo nelegaliomis zonomis (narkotikų pasiūla, smurtas, kartais panaudojant šaltuosius ginklus, įvairūs reketo atvejai, pavojingų žaidimų praktikavimas, ir, pvz., „happy slapping“ reiškinys – mobiliaisiais telefonais filmuotų smurto scenų dėjimas į internetą),

M. kadangi per pastaruosius metus vis dažniau buvo peržiūrima nacionalinė su nepilnamečiais susijusi teisė ir kadangi ši reforma turėtų būti orientuota ne tik į laisvės atėmimą, jei nusprendžiama, kad tai yra būtina, ir tai turėtų būti taikoma tik kraštutiniu atveju, bet ir į perauklėjimo, reabilitacijos ir terapijos priemonių priėmimą; kadangi vis dėlto dera pabrėžti, jog dažnai neįmanoma taikyti šių naujų priemonių praktikoje dėl to, kad trūksta tinkamos modernios įrangos ir išmokyto specialistų personalo ir nepakanka dalyvavimo socialiniame gyvenime aktyvumo bei lėšų,

N. kadangi nacionaliniuose teisės aktuose siekiama bausti nepilnamečių veiksmus ir elgesį net ir tais atvejais, kai tokie veiksmai nelaikomi netinkamais, jei įvykdomi suaugusiųjų, o tai ne tik stiprina baudžiamąją ir socialinę kontrolę nepilnamečių nenaudai, bet ir veda prie skurdo, socialinės atskirties ir jaunimo socialinės integracijos aplinkybių sunkumų;

O. kadangi ypatingo smurto vaizdų ir pornografinės medžiagos, platinamos komunikacijų ir audiovizualinėmis priemonėmis, pvz., žaidimuose, televizijoje ir internete, gausa ir žiniasklaidos naudojami nepilnamečių nusikaltėlių ir aukų atvaizdai dažnai beveik pažeidžia pagrindines vaiko teises ir prisideda prie smurto suvokimo kaip įprasto reiškinio,

P.  kadangi 2001 m. prie Europos nusikalstamumo prevencijos tinklo sukurta speciali nepilnamečių nusikalstamumo darbo grupė, kuri pradėjo detalų lyginamąjį tyrimą 27 valstybėse narėse, kuris bus Europos Sąjungos politikos raidos šioje srityje pagrindas,

1.  pabrėžia, kad su nepilnamečių nusikalstamumu galima veiksmingai kovoti tik priėmus nacionaliniu ir Europos lygmenimis integruotą strategiją, kurioje būtų derinami trys pagrindiniai principai: prevencija, visų jaunų žmonių socialinė integracija ir teisinės valdymo priemonės;

Nacionalinio lygmens politika

2.   pabrėžia, jog labai svarbu, kad visos visuomenės suinteresuotos šalys būtų tiesiogiai įtrauktos į nacionalinės strategijos planavimą ir įgyvendinimą, t. y. valstybė kaip centrinė administracija, regioninės ir vietinės valdžios institucijos, mokyklos bendruomenės atsakingieji darbuotojai, šeima, NVO, pilietinė visuomenė ir kiekvienas asmuo, pritaria, kad būtina turėti atitinkamus finansinius šaltinius, kuriuos naudojant būtų veiksmingai įgyvendintos kovos su nepilnamečių nusikalstamumu priemonės;

3.   tvirtina, kad norint iš esmės kovoti su nepilnamečių nusikalstamumu būtina turėti integruotą ir veiksmingą mokyklų, šeimos ir švietimo politiką, kuri prisidėtų prie socialinių ir pilietinių vertybių perdavimo ir ankstyvojo jaunimo socializavimo; taip pat mano, kad būtina apibrėžti politiką, orientuotą į geresnę ekonominę bei socialinę sanglaudą, skirtą mažinti socialinę nelygybę bei įveikti socialinę atskirtį ir skurdą, ypatingą dėmesį skiriant vaikų skurdui;

4.   mano, kad nepilnamečių nusikalstamumo prevencija turi būti vykdoma trimis pagrindiniais lygmenimis, t. y.: pirminė prevencija, taikoma visiems asmenims, antrinė prevencija, skirta kartais nusikalstantiems ar galintiems nusikalsti nepilnamečiams, ir galiausiai tretinė prevencija, taikytina nepilnamečiams, kurie nusikalsta nuolat, ir skirta tam sustabdyti;

5.   mano, kad būtina nustatyti apribojimus ir konkrečius etalonus, kuriuos šeima, mokytojai ir visuomenė turėtų perduoti vaikams nuo pat ankstyvo amžiaus;

6.   mano, kad nepilnamečių nusikalstamumo prevencijai taip pat reikalinga viešoji politika kitose srityse, įskaitant aprūpinimą būstu, užimtumą, profesinį mokymą, laisvalaikį ir poilsį ir jaunimo mainus;

7.   primena, kad šeimos, mokyklos ir visuomenė turi bendradarbiauti kovoje su augančiu jaunimo smurto reiškiniu;

8.   atkreipia valstybių narių dėmesį į ypatingą šeimos vaidmenį visais kovos su nepilnamečių nusikalstamumu etapais ir prašo jų parengti atitinkamas paramos tėvams priemones;

9.   ragina valstybes nares nacionalinėje politikoje numatyti tėvams vienų metų atostogas, kurios leistų to pageidaujančioms šeimoms atsidėti savo vaiko pradiniam mokymui, kuris yra esminis dalykas jo emociniam vystymuisi;

10. ragina valstybes nares ypač remti šeimas, susiduriančias su ekonominėmis ir socialinėmis problemomis; pabrėžia, kad priemonių, skirtų patenkinti pagrindinius būsto ir maisto poreikius, sukūrimas visiems šeimos nariams, pradedant nuo vaikų, bazinio išsilavinimo ir sveikatos priežiūros užtikrinimas, taip pat veiksmai, skirti užtikrinti šių šeimų nariams lygias galimybes darbo rinkoje ir socialiniame, ekonominiame bei politiniame gyvenime, padėtų užtikrinti sveiką ir teisingą šeimos aplinką vaikų vystimuisi ir pirmajai socializacijai;

11. ragina valstybes nares skirti išteklių, reikalingų plėtoti efektyvias psichologinių ir socialinių konsultacijų paslaugas, įtraukiant susisiekimo punktus šeimoms, susidūrusiomis su nepilnamečių nusikalstamumo problemomis;

12. pabrėžia ypatingą vaidmenį, tenkantį mokyklai ir mokyklos bendruomenei, vaikų ir paauglių asmenybės formavimui; pabrėžia, kad du pagrindiniai šiandienos mokyklos požymiai – kultūrinė įvairovė ir socialinių klasių skirtumų pabrėžimas – gali, jei švietimo sistemoje nebus būtinų paramos mokiniams struktūrų ir prieigos prie jų, lemti smurto mokyklos aplinkoje reiškinius ir sukurti priešišką agresyvių mokinių, atliekančių budelių vaidmenį, ir jų aukų aplinką;

13. todėl ragina valstybes nares mokyklos valdžios institucijoms suformuluoti gaires, nustatančias naujovišką konfliktų sprendimo mokyklos aplinkoje procedūrą pasitelkiant tarpininkavimo instancijas, kurioms priklausytų mokiniai, tėvai, mokytojai ir vietos atsakingų įstaigų kompetentingų tarnybų atstovai;

14. mano, kad absoliučiai būtina užtikrinti tinkamą mokytojų parengimą, kad pastarieji gebėtų valdyti įvairias klases, įgyvendinti pedagogiką, kuri būtų ne moralizuojanti, o prevencinė ir pagrįsta solidarumu, ir užkirsti kelią niekinimui ir atskirčiai tiek nepilnamečių nusikaltėlių, tiek jų mokslo draugų, esančių jų aukomis;

15. be to, prašo valstybes nares į savo švietimo politiką įtraukti psichologinės pagalbos ir patarimų teikimą, ypač vaikams, susiduriantiems su socializacijos problemomis, galimybę užtikrinti medicinos priežiūrą kiekvienoje mokymo įstaigoje, kiekvienam atvejui paskirti socialinį darbuotoją, kuris aptarnautų ribotą mokymo įstaigų skaičių, sociologą-kriminologą, vaikų psichiatrą ir vaikų nusikalstamumo srities ekspertus, griežtą mokinių alkoholio ir narkotikų vartojimo kontrolę, kovą su bet kokios rūšies mokyklos bendruomenės narių diskriminacija, paskirti bendruomenės tarpininką, kuris užtikrintų mokyklos ir bendruomenės ryšį, taip pat skirtingų mokyklos bendruomenių bendradarbiavimą kuriant ir įgyvendinant kovos su smurtu programas;

16. prašo valstybes nares ir kompetentingas reglamentavimo institucijas nacionaliniu ir regioniniu lygmeniu griežtai pasirūpinti, kad būtų visiškai laikomasi Bendrijos ir nacionalinės teisės, susijusios su informavimu apie televizijos laidas ir kitas programas, kuriose transliuojamos ypač žiaurios ar nepilnamečiams nerekomenduojamos scenos; be to, prašo valstybes nares drauge su atsakingaisiais žiniasklaidos subjektais priimti gaires, skirtas vaiko, ypač nepilnamečių nusikaltėlių, teisėms apsaugoti, kai tai susiję su draudimu transliuoti ypatingo smurto scenas tam tikromis dienos valandomis ir atskleisti šiuose nusikaltimuose dalyvavusių nepilnamečių tapatybę;

17. rekomenduoja valstybėms narėms stiprinti jaunimo namų, kaip jaunų žmonių mainų erdvės, vaidmenį bei kokybinį vertinimą ir pabrėžia, kad jaunų nusikaltėlių įtraukimas į šias vietas padėtų jų socializavimui ir sustiprintų jų priklausymo normaliai visuomenės kategorijai jausmą;

18. pabrėžia, kad žiniasklaida gali atlikti svarbų vaidmenį nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos srityje imdamasi visuomenės informavimo ir aktualinimo iniciatyvų ir transliuodama aukštos kokybės laidas, kurios pabrėžtų teigiamą jaunimo indėlį visuomenėje, kontroliuodama smurto, pornografijos bei narkotikų vartojimo scenų transliavimą, ir tai turėtų būti daroma remiantis susitarimais, kurie bus įtraukti į gaires, siekiant apsaugoti vaikų teises;

19. prašo valstybes nares modernizuoti teismines ir teisines nepilnamečių nusikalstamumo valdymo priemones įvedant nepilnamečių veiksmų nelaikymo baudžiamuoju nusikaltimu, bausmių netaikymo, teisminės ir institucinės praktikos atsisakymo principus; šioje srityje rekomenduoja iki minimumo sumažinti priemones, lydinčias laisvės atėmimą ir visišką ar dalinį nusikaltusio nepilnamečio įkalinimą, pakeičiant jas kitokiomis pedagoginio pobūdžio priemonėmis, kurias galės plačiai naudoti nacionaliniai teisėjai: visuomenei naudingų darbų skyrimu, reabilitacija ir tarpininkavimu aukoms, profesinio mokymo ir elgesio kursais, specialiomis praktikomis, skirtomis turintiems narkotikų ar alkoholio priklausomybę;

20. ragina valstybes nares patvirtinti naujas pažangias priemones, skirtas teisiniam sprendimui, pvz. tiesioginį nepilnamečio tėvų ar globėjų dalyvavimą baudžiamojoje procedūroje nuo patraukimo atsakomybėn iki priemonių taikymo, derinant su perauklėjimu ir intensyvia psichologine parama, atsiradus galimybei, priimančios šeimos, atsakingos už paauglio auklėjimą, parinkimą ir patarimų ir informavimo paramą tėvams, mokytojams ir mokiniams, jei nepilnamečių žiaurus elgesys pasireiškė mokyklos aplinkoje;

21. primena, kad nepilnamečių nusikalstamumo srityje dėl teisminės procedūros eigos ir jos trukmės, taikytinos priemonės pasirinkimo ir jos vėlesnio vykdymo pirmiausia būtina vadovautis vaiko interesais ir laikytis procedūrinės teisės; pabrėžia, kad šiuo atžvilgiu bet kokia įkalinimo priemonė turi būti taikoma tik kraštutiniu atveju ir vykdoma nusikaltusiems nepilnamečiams pritaikytose infrastruktūrose;

22. prašo valstybes nares integruotam nepilnamečių nusikalstamumo sprendimui numatyti specialias ir atskiras biudžeto lėšas, skirtas prevencinėms nepilnamečių nusikalstamumo priemonėms įgyvendinti, padidinti lėšas, skiriamas pagal jaunimo socialinės ir profesinės integracijos programas ir didinti išteklius, orientuotus į nepilnamečius nusikaltėlius priimančių struktūrų įvertinimą iš naujo ir modernizavimą centriniu ir regioniniu lygmeniu, taip pat į visų su tuo susijusių specialistų ir atsakingųjų darbuotojų specialų parengimą ir profesinį tobulinimą;

Europos pagrindų strategijos link

23. ragina valstybes nares vadovaujantis tarptautiniu mastu įtvirtintomis Pekino taisyklėmis, Rijado gairėmis Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija bei kitomis tarptautinėmis šios srities konvencijomis ir bendradarbiaujant su Komisija neatidėliojant parengti ir priimti tam tikrus minimalius standartus ir pagrindinius principus, kurie būtų bendri visoms valstybėms narėms, susiję su nepilnamečių nusikalstamumu, ypač mokyklos lygmeniu, ir nukreipti į keturis pagrindinius – prevencijos, reabilitacijos, integracijos ir socialinės integracijos bei teisminių ir neteisminių priemonių – ramsčius;

24. tvirtina, kad bendros europinės tvarkos tikslas turėtų būti apibrėžti neteisminės intervencijos modelius, skirtus nepilnamečių nusikalstamumui tvarkyti ir valdyti, o laisvės atėmimo priemonės ir bausmės turėtų būti kraštutinės galimos priemonės ir turėtų būti taikomos tik nusprendus, kad jos neabejotinai būtinos;

25. mano, kad būtinas jaunimo įtraukimas ir dalyvavimas svarstant visus su jais susijusius klausimus ir priimant sprendimus, jei norima rasti bendrus sėkmingus sprendimus; mano, kad būtent dėlto teismo tarėjų intervencijos dėl vaikų etapu būtina rūpintis, kad pastarieji turėtų ne tik patirtį jaunimo auklėjimo srityje, bet taip pat būtų išėję smurto ir jaunimo problemos aktualinimo kursą;

26. ragina Komisiją nustatyti visoms valstybėms narėms specialius kriterijus, kaip rinkti nacionalinę statistiką siekiant užtikrinti, kad ji būtų palyginama ir todėl ją būtų galima panaudoti planuojant Europos masto priemones; ragina valstybes nares aktyviai dalyvauti Komisijos darbe motyvuojant visas kompetentingas nacionalines, regionines ir vietines valdžios institucijas, asociacijas, NVO ir kitas pilietines šioje srityje veikiančias visuomenes organizacijas ir gaunant informacijos iš jų;

27. ragina Komisiją ir valstybių narių nacionalines bei vietos valdžios institucijas remtis geriausia Sąjungos patirtimi, kai įtraukiama visa visuomenė, įskaitant teigiamus veiksmus bei tėvų asociacijų mokyklose ir kaimynų įsikišimą, taip pat įvertinti valstybių narių patirtį, susijusią su policijos įstaigų bendradarbiavimo susitarimais su švietimo įstaigomis, vietinėmis valdžios institucijomis ir socialinėmis vietinio lygmens tarnybomis, laikantis abipusio konfidencialumo principo, ir su nacionalinėmis strategijomis ir nacionalinėmis jaunimo programomis; ragina valstybes nares remtis pažangiausia patirtimi, įgyta kovojant su pavojingai augančiu nepilnamečių narkotikų vartojimu ir su tuo susijusiu nusikalstamumu, bei geriausiais sprendimais, taikytinais probleminio vartojimo atveju, ypač medicinos priežiūros srityje;

28. džiaugiasi nacionalinėmis iniciatyvomis, apimančiomis teigiamus integracijos veiksmus, kaip antai užklasinės veiklos organizatorių, kuris jau veikia regionuose, pvz., Riochoje;

29. prašo Komisiją ir valstybes nares pasinaudoti esamomis Europos lygmens priemonėmis ir programomis, įtraukiant į jas veiksmus, skirtus kovoti su nepilnamečių nusikalstamumu, ir vykdyti šio reiškinio prevenciją, taip pat užtikrinti normalią nusikaltėlių ir aukų integraciją į visuomenę; šiuo klausimu atkreipia dėmesį į:

–   specialiąją programą „Nusikalstamumo prevencija ir kova su nusikalstamumu“ (2007–2013 m.), iš esmės orientuotą į nusikalstamumo prevenciją ir aukų apsaugą,

–   specialiąją programą „Baudžiamasis teisingumas“ (2007–2013 m.), skirtą skatinti teismų bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose remiantis abipusiu pripažinimu ir pasitikėjimu, ryšių ir informacijos mainų tarp kompetentingų nacionalinių institucijų stiprinimu,

–   programą DAPHNE III dėl kovos su smurtu prieš vaikus ir jaunimą,

–   programą „Veiklus jaunimas“ (2007–2013 m.), kurios vienas iš prioritetų yra remti jaunimą, turintį mažiau galimybių ar kilusį iš vargingesnių sluoksnių,

–   Europos socialinio fondo ir programos „Equal“ veiksmus dėl socialinės integracijos stiprinimo bei kovos su diskriminacija ir dėl galimybės patekti į darbo rinką vargingesniems asmenims palengvinimo,

 Europos Sąjungos remiamą iniciatyvų programą „Urbact“, orientuotą į geriausios patirties mainus tarp Europos miestų siekiant gyvybingesnės aplinkos gyventojams ir apimančią veiksmus, skirtus kurti saugesnę miesto aplinką jaunimui, taip pat neturtingiausio jaunimo socialinę integraciją, orientuotus į jų socializavimą ir dalyvavimą;

–   tarptautines iniciatyvų programas „Let bind safe net for children and youth at risk“ (Sukurkime apsaugos tinklą vaikams ir jaunimui, esantiems rizikos grupėse), orientuotas į pavojuje esantiems ar socialinės atskirties sąlygomis gyvenantiems vaikams ir jaunuoliams padėti skirtas priemones, ir kuriose gali ir turi dalyvauti partneriai iš kuo daugiau valstybių narių;

–   Europos linija dingusiems vaikams, tarp kurių yra nepilnamečių nusikalstamumo aukų;

30. pabrėžia, kad vienas iš prevencijos ir kovos su nepilnamečių nusikalstamumu elementų yra komunikacijos politikos, kuri leistų supažindinti visuomenę su problemomis, pašalintų smurtą iš žiniasklaidos ir remtų garso ir vaizdo žiniasklaidą, kurios laidų tinklelis nėra orientuotas vien į smurtines programas, vystymas; todėl prašo nustatyti Europos standartus, skirtus riboti smurto transliavimą tiek garso ir vaizdo žiniasklaidos priemonėse, tiek spaudoje;

31. pabrėžia, kad direktyva 89/552/EEB „Televizija be sienų“[6] nustato konkrečius apribojimus smurtinių vaizdų transliavimui ir apskritai vaizdams, kurių nerekomenduojama matyti perauklėjamiems vaikams, o tai yra adekvati nepilnamečių smurto ir jų aukų prevencijos priemonė; prašo Komisiją imtis papildomų veiksmų šioje srityje, išplečiant mobiliosios telefonijos ir interneto pareigas, ir šie veiksmai turi būti pagrindiniai politikos prioritetai pagal pirmiau nurodytą Komisijos komunikatą dėl vaiko teisių;

32. džiaugiasi, kad įsigaliojo Europos įmonių savireguliavimo sistema, susijusi su saugesniu paauglių ir vaikų mobiliųjų telefonų naudojimu, ir pabrėžia, kad dėl informavimo ir aktualinimo, susijusių su saugesniu naršymu internete ir saugesniu mobiliųjų telefonų naudojimu, Komisija turi pateikti konkrečius ir ribojančius pasiūlymus Europos lygmeniu;

33. ragina Komisiją nedelsiant įkurti Europos nepilnamečių nusikalstamumo stebėjimo centrą, kurio tikslas būtų rinkti statistikos duomenis iš visų valstybių narių ir atlikti lyginamąją analizę, skleisti patirtį ir tinkamus praktikos pavyzdžius, planuoti ir skatinti naujoviškas iniciatyvas bei programas tarptautiniu, regionų ir Bendrijos lygmenimis, teikti konsultacinę pagalbą, rengti seminarus, kuriuose dalyvautų nacionalinės valdžios institucijos, ir taip pat organizuoti techninį ir mokslinį bendradarbiavimą, susijusį su personalo mokymu ir keitimusi specialistais; pabrėžia, kad veiksminga Europos stebėjimo centro veikla priklausys nuo to, ar tinkamai bus įtraukti ir veiks nacionaliniai stebėjimo centrai, atsakingi už tuos pačius klausimus;

34. prašo Komisiją skatinti Europos žaliojo numerio, skirto problemų turintiems vaikams ir paaugliams, sukūrimą, nes šie žalieji numeriai gali smarkiai prisidėti prie nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos;

35. ragina Komisiją, kai bus atlikti būtini tyrimai Europos lygmeniu, pasiūlyti integruotą Bendrijos pagrindų programą, kurioje būtų numatytos prevencinės priemonės, parama NVO iniciatyvoms ir tarptautinis bendradarbiavimas, lėšos regioniniams ir vietiniams bandomiesiems projektams, parengtiems remiantis geriausia nacionaline patirtimi ir skirtiems skleisti šią patirtį visai Europai, ir kuri taip pat apimtų mokymą ir socialinės bei pedagoginės infrastruktūros reikalavimus;

36.  pabrėžia, kad Bendrija turi nedelsdama imtis priemonių pagal šiuos du pagrindinius veiklos punktus:

–   skirti lėšų prevencijos priemonėms iš veikiančių Bendrijos programų ir sukurti naują biudžeto eilutę integruotiems veiksmams ir tinklams, skirtiems kovoti su nepilnamečių nusikalstamumu, finansuoti,

–   paskelbti tyrimą ir vėliau – Komisijos komunikatą dėl problemos masto Europoje ir tinkamo pasirengimo naudojantis nacionalinių ekspertų tinklu, parengti integruotą kovos su nepilnamečių nusikalstamumu pagrindų programą;

37. ragina Komisiją parengti bendrai finansuojamų priemonių programą įskaitant:

–   geriausios patirties sklaidą ir ypač privačiųjų ir viešųjų tarnybų bendradarbiavimo būdus,

–   lyginti ir analizuoti galimą ilgalaikį naujai sukurtų sistemų, skirtų nepilnamečių nusikaltėlių reikalams tvarkyti, pvz., restoratyvinio (atkuriamojo) teisingumo, veiksmingumą,

–   keistis geriausia patirtimi tarptautiniu, nacionaliniu ir vietos lygmenimis, atsižvelgiant į labai teigiamą patirtį, sukauptą pagal programą prieš smurtą DAPHNE, kuri gali būti laikoma geriausios patirties pavyzdžiu dėl daugybės veiksmingų kovos su smurtu projektų,

–   užtikrinti, kad šios paslaugos ir praktika pirmiausia būtų orientuotos į vaiko interesus ir skirtos vaikų ir paauglių teisėms apsaugoti, bei teikti atitinkamą paramą tėvams;

–   sukurti europinį jaunimo apsaugos modelį, kuris būtų orientuotas ne į bausmes, o į socialinę jaunimo gerovę ir lavinimą, į pagarbos bei lygybės vertybių ir teisių bei pareigų visiems skatinimą;

–   švietimo ir profesinio mokymo programų nepilnamečiams parengimą, siekiant palengvinti jų socialinę integraciją, ir tikrų lygių galimybių visiems mokytis visą gyvenimą įdiegimą; mokymą, kuris būtų iš karto sėkmingas visiems, ir Barselonos tikslų įgyvendinimą, kuris yra išankstinė kiekvienos veiksmingos smurto prevencijos sąlyga; remti esamas iniciatyvas, kurių šioje srityje ėmėsi jaunimo organizacijos;

–   organizuoti suderintą tęstinio mokymo programą nacionaliniams ombudsmenams, policijos pajėgoms ir teismų sistemos darbuotojams, kompetentingoms nacionalinėms tarnyboms ir priežiūros institucijoms,

–   sujungti į tinklą atsakingas vietinių ir regioninių valdžios institucijų tarnybas, jaunimo organizacijas ir pedagogų bendruomenę;

38. ragina Komisiją atliekant Europos nepilnamečių nusikalstamumo stebėjimo centro parengiamuosius darbus ir rengiant su tuo susijusią programą nedelsiant pasiūlyti šias patirties bei techninių žinių populiarinimo ir sklaidos priemones:

–   rengti jungtinę nacionalinių politikos sričių rezultatų apžvalgą ir skatinti jų sklaidą,

–   organizuoti konferencijas ir forumus, kuriuose dalyvautų nacionaliniai ekspertai,

–   skatinti kompetentingų institucijų ir Bendrijos organų ryšius ir informacijos mainus internetu ir sukurti šiems klausimams skirtą tinklavietę,

–   įsteigti tarptautinį kompetencijos centrą;

0

0                              0

39. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui.

  • [1]  OL L 53, 2007 2 22, p. 1
  • [2]  Tą dieną priimti tekstai, P6_TA(2006)0510.
  • [3]  OL C 241, 1992 9 21, p. 67.
  • [4]  OL L 153/1, 2001 6 8, p. 1.
  • [5]  OL C 110, 2006 5 9, p. 75.
  • [6]  OL L 298, 1989 10 17, p. 23

AIŠKINAMOJI DALIS

Šiuo metu daugelyje Europos šalių vyrauja nuomonė, kad laipsniškai didėjantis nepilnamečių nusikalstamumas kelia vis didesnį pavojų visuomenei. Šią nuomonę patvirtina nacionalinės statistikos duomenys ir tarptautinių mokslinių tyrimų bei studijų rezultatai.

Nūdienos nepilnamečių nusikalstamumo priežastys ir sąlygos

Tikslias nepilnamečių nusikalstamumo priežastis nustatyti labai sudėtinga, nes nepilnamečių elgesys susijęs su sudėtingu socializacijos ir socialinės kontrolės procesu. Vis dėlto galima padaryti dvi patikimas išvadas. Pirma, nepilnamečių nusikalstamumo jokiu būdu negalima laikyti visuomenės liga arba laikyti jį nepilnamečių nusikaltėlių fizinio, intelektinio arba protinio pobūdžio sutrikimų padariniu. Antra, norėdami ištirti nepilnamečių elgesį (ir nusikalstamą, ir nenusikalstamą), turime tirti aplinką, kurioje jie auga: šeimą, mokyklą, draugus ir socialinę aplinką. Taigi kiekviena nepilnamečių nusikalstamo elgesio priežastis ir aplinkybė gali būti susieta su šiomis pagrindinėmis sritimis. Vis dėlto reikėtų apdairumo apibrėžiant faktines atitinkamo elgesio priežastis. Pavyzdžiui, visai nebūtinai nusikalstamumą turi skatinti tai, kad tėvų dažnai nėra namie arba kad vaikas auga su vienu iš tėvų, arba tėvai visiškai nesugeba pasirūpinti savo vaikais, arba (dėl finansinių, socialinių ir (arba) tarpasmeninių priežasčių) nėra sveikų kokybiškų vaikų ir tėvų arba pačių tėvų tarpusavio santykių. Ne pavieniai moksleiviai, o mokyklų sistema kalta dėl nesugebėjimo įveikti jų niekinimo ir atskirties reiškinius. Pagaliau nusikalstamumas nesietinas ir su imigranto statusu, o su imigrantų socialine atskirtimi. Vis dėlto šiuolaikiniame pasaulyje išorės veiksnių, pvz., žiniasklaidos, technologijų ir ypač interneto, į suaugusiųjų pasaulį įstumti nepilnamečiai dažnai agresyviai reaguoja į tokio pobūdžio įsikišimą į jų gyvenimą.

Nepilnamečių nusikalstamumo valdymo modeliai

Bendrai padaryta žymi pažanga nusikalstamumo valdymo ir jo socialinės kontrolės srityje. Pirmiausia buvo įdiegtas globos modelis, pagal kurį suaugusieji kiekvienu atveju apibrėždavo nepilnamečio nusikaltėlio teises ir būdus gerinti jo elgesį. Tada buvo sukurtas atsakomybės modelis, pagal kurį nepilnamečiai nuo pradžios turėjo konkrečias pripažintas teises, o svarbiausias kovos su nusikalstamu elgesiu priemonių tikslas buvo ugdyti skatinant atsakomybę. Šiuo metu siekiama į atsakomybės modelį įtraukti restoratyvinio (atkuriamojo) teisingumo koncepciją, t. y. įtraukiant į procesą ir aukas siekti sutaikyti šalis ir atitaisyti padarytą žalą. Vis dėlto yra dar viena labai svarbi aplinkybė, susijusi su nepilnamečių nusikalstamumo valdymu ir šiuo metu taikomais modeliais. Nepilnamečiai apskritai yra ypač priešiški oficialiai socialinės kontrolės sistemai, nuo kurios jie nemažai priklausomi dėl nebaigto asmenybės vystymosi, jų amžiaus ir ribotų finansinių išteklių.

Bausmę vykdančių institucijų sistema jaunimui ypač griežta ir bet kokį nepilnamečių maištavimą, kurstomą skurdo ir socialinės atskirties, laiko nusikaltimu visuomenei net tada, jei jame nėra nusikaltimo sudėties. O suaugusiesiems ši koncepcija netaikoma. Be to, netgi nusikalstamo elgesio prielaidos arba tam tikras elgesys, keliantis nusikaltimo pavojų (pvz., bėgimas iš namų ir nepriklausomybės siekis), nepagrįstai prilyginami nusikalstamam elgesiui.

Nepilnamečiams skirti teisės aktai ir priemonės turėtų būti kuo liberalesni ir remtis supratimo ir tolerancijos principais nepilnamečių ir jų problemų atžvilgiu, o ne klijuoti jiems „visuomenės ligų“ aukų etiketės arba laikyti kiekvieną saviraiškos bandymą nusikaltimu.

Naujausias valdymo modelis turėtų būti dar pažangesnis, t. y. globos priemonės turėtų būti pakeistos kitomis (institucinės ir teisminės praktikos atsisakymas), taip pat turėtų būti taikomi nepilnamečių veiksmų nelaikymo baudžiamuoju nusikaltimu ir bausmių netaikymo principai. Dėl to turėtų būti panaikinta didžioji dalis bausmių ir kartu sustiprinta socializavimo organizacijų veikla bei taikomos tikros prevencinės priemonės.

Dorovės ir elgesio normoms įtakos turi ne įstatymai ir bausmės, o nesuvaržytas jaunimo švietimas ir kiek įmanoma platesnė jų socialinė įtrauktis – ji padės sustiprinti pasitikėjimą tarp kartų, šeimoje, mokyklų bendruomenėse, valstybėje, gyvenamojoje vietoje, tarp draugų ir bendrai visoje visuomenėje.

Trys ramsčiai: prevencijos, socialinės integracijos ir teisinio valdymo priemonės

A. Prevencijos priemonės

Prevencija turėtų būti pirminė ir svarbiausia kovos su nepilnamečių nusikalstamumu strategijos dalis. Pagrindinė priežastis, dėl kurios istoriškai daugiausia dėmesio buvo skiriama „represijoms“ ir net iki šiol daugiausia taikoma bausmių sistema, yra tai, kad prevencija – ilgalaikė (jos rezultatų iškart nematoma, todėl vyriausybės ir politikai netenka galimybės „parodyti“ akivaizdžių politinių laimėjimų) ir labai brangi veikla. Aišku, operatyvus gerovės valstybės įsikišimas, t. y. pagalba šeimoms ir nepilnamečiams dar prieš atsirandant aiškiems nusikalstamo elgesio požymiams, yra žymiai brangesnis nei baudžiamasis arba civilinis persekiojimas. Be to, įgyvendinant prevencijos strategiją reikia, kad bendradarbiautų keletas skirtingų sektorių, o tiesiogiai arba netiesiogiai susijusios organizacijos taikytų bendros dalinės atsakomybės ir socialinio bendrininkavimo principus.

Dėl to nuo teisingumo vykdymo sistemų atskirto socialinės prevencijos ir nepilnamečių (nusikaltėlių ir aukų) solidarumo kodekso priėmimą galima būtų laikyti žymiu visuomenės ir valstybės laimėjimu nacionaliniu ir Bendrijos lygmeniu.

B. Socialinės integracijos priemonės

Nors šiuo metu daugiausia dėmesio skiriama nusikalstamo elgesio kilmei ir priežastims išsiaiškinti, ypač svarbu numatyti jį naikinančias išeitis. Kaip minėta, baudžiamasis procesas (net ir jo auklėjamoji forma) yra geriausiu atveju neadekvatus, o blogiausiu – faktiškai netinkamas nepilnamečių nusikaltėlių reintegracijos ir tolygios įtraukties į šeimos, mokyklos arba kitokio pobūdžio aplinką, kuriai jie parodė priešiškumą savo elgesiu, būdas.

Svarbiausia nusikalstamą elgesį naikinanti išeitis yra atkurti nepilnamečių pasitikėjimą artimiausia ir platesne socialine aplinka ir sugrąžinti jiems jausmą, kad jie yra šios aplinkos dalis. Vis dėlto tai turėtų būti pasiekta ne bausmėmis ir sankcijomis, o įtraukiant nepilnamečius į visapusišką veiklą jų socialinėje aplinkoje, t. y. užtikrinant jų švietimą, tolygų įtraukimą į darbo rinką, garantuojant saviraiškos teisę ir dalyvavimą priimant sprendimus vietiniu ir nacionaliniu lygmeniu, sudarant jiems kūrybingo laisvalaikio ir poilsio sąlygas.

C. Teisinio valdymo priemonės

Kaip minėta, tinkamiausios būtų šios keturios įstatymų leidybos priemonių rūšys:

– veiksmų nelaikymas kriminaliniu nusikaltimu, t. y. atitinkamos veikos, pvz., nusikalstamo elgesio prielaidų arba nesunkių nusikaltimų, perkvalifikavimas;

– bausmių netaikymas, t. y. didžiosios daugumos bausmių panaikinimas ir pakeitimas švietimo ir integracinėmis priemonėmis;

– teisminės praktikos atsisakymas, t. y. teisingumo vykdymas iš teismų perkeliamas socialiniams tarpininkams – priklausomai nuo nusikalstamo elgesio rūšies, tai gali būti mokyklų komitetai (mokytojai, mokiniai ir tėvai), gyvenamosios vietos arba vietinio lygmens asociacijos (pvz., socialiniai ombudsmenai), socialiniai darbuotojai ir t. t.;

– institucinės praktikos atsisakymas, t. y. nuosprendžių, numatančių laisvės atėmimą pataisos įstaigose, išvengimas.

Šeimos vaidmuo

– Šeima kaip veiksnys ir priežastis: labai svarbios šeimos išorės (susijusios su šeimos struktūra) ir vidaus (susijusios su jos funkcionavimu) sąlygos. Nepakankama tėvų priežiūra ir kontrolė ir pačių tėvų nusikalstamas elgesys laikomi ypač sunkinančiais veiksniais.

– Šeima prevencinės politikos krypčių kontekste: šeima, kaip socializuojanti institucija, skatina laikytis įstatymų ir ugdo pagarbą jiems.

– Šeima socialinės reintegracijos procese: pradedant reintegracijos procesą svarbiausia įtraukti nepilnametį į šeimą kaip visumą atkuriant santykius su tėvais ir kitais šeimos nariais. Taip pat siekiant sėkmingų rezultatų labai svarbu šiame etape suteikti nepilnamečiui finansinę, socialinę ir psichologinę paramą.

– Šeima baudžiamojo proceso etape: jeigu nepilnamečiui skiriamas nuosprendis, numatantis laisvės atėmimą, ypač svarbu, kad jis ir toliau palaikytų ryšius su savo šeimos nariais, o alternatyvių priemonių atveju būtina nepilnamečių tėvų priežiūra ir rūpinimasis. Taip pat labai svarbu, kad tėvai aktyviai dalyvautų teisminėse procedūrose bei nepilnamečiui atliekant bausmę, būtų nuolat apmokomi bei gautų informacijos, kuri leistų jiems suteikti tinkamą paramą savo vaikui.

Mokyklos vaidmuo

– Nusikalstamo elgesio apraiškos mokykloje: smurtas mokykloje yra tam tikra nepilnamečių nusiskalstamo elgesio forma, susijusi arba su priešiškumu, jau pradžioje susiformavusiu mokyklos aplinkoje, arba perkeliančiu į šią aplinką šeimos ar gyvenamosios vietos aplinkoje susiformavusias problemas.

– Mokykla kaip esminė priežastis: dabartinė dieninė mokykla pasižymi ypatingu klasiniu ir daugiakultūriniu pobūdžiu.

– Jeigu mokytojams ir tėvams nepavyksta atskleisti nesutarimų tarp bendramokslių ir ugdyti tolerancijos bei pagarbos vieni kitiems, mokiniai, nepajėgūs perprasti šių idėjų, reaguoja ir elgiasi audringai ir, priklausomai nuo aplinkybių, prisiima aukos arba skriaudiko vaidmenį.

– Mokykla kaip institucija, kovojanti su nusikalstamumu: mokykla ir jos mokytojai turėtų imtis auklėjamųjų ir valdymo priemonių, be to, nelaikyti atskirų nepilnamečių neištaisomais ir taip jų nemenkinti. Mokytojai turėtų socializuoti agresyvius mokinius pabrėždami tokių mokinių teigiamas savybes. Be to, mokykla yra svarbiausia vieta įgyvendinti pažangius projektus kovai su jaunimo nusikalstamumu, pvz., mokyklos sistema konfliktams spręsti, kurioje patys mokiniai veikia kaip tarpininkai, teisingumo atkūrimas, kai mokinys įsipareigoja ištaisyti padarytą žalą, ir tarpmokyklinis bendradarbiavimas įgyvendinant kovos su smurtu programas.

– Mokykla kaip prevencijos institucija: mokyklos sukuria palankias sąlygas, kurios užkerta kelią niekinimui ir leidžia mokiniams jaustis pripažintais ir veikia kaip „dialogo aplinka“, pateikdama aiškius, tinkamus ir atitinkančius poreikius atsakymus.

– Visuomenės įtraukimas į kovą su smurtu mokyklose: kovos su smurtu mokyklose priemonės yra tipiškas įvairių socialinių institucijų socialinio įsitraukimo ir bendros atsakomybės pavyzdys; mokytojai, psichologai, tėvų organizacijos, bendruomenės tarpininkai ir vietos valdžios institucijos dalijasi atsakomybe ir bendradarbiauja.

Europos dimensija

Pagrindinis argumentas prieš ketinimus sukurti bendrus ES kovos su jaunimo nusikalstamumu modelius ir metodus – tokie sumanymai neatitinka įvairių nacionalinių baudžiamųjų įstatymų nuostatų, ypač dėl to, kokio amžiaus asmuo yra „nepilnametis“ ir kokie veiksmai laikomi nusikalstamu elgesiu.

Kita vertus, nacionaliniai nusikalstamo elgesio priežasčių tyrimai rodo, kad tam tikrų formų nusikalstamo elgesio atvejų daugėja, o kitų – mažėja. Be to, bausmę vykdančių institucijų sistemose susiformavo naujas požiūris, t. y. siekiama rasti alternatyvų nepilnamečių laisvės atėmimo bausmėms. Kaip tik šie dalykai yra neįtikėtinai panašūs atskirose valstybėse narėse.

Iš šių panašumų galima daryti dvi išvadas. Pirma, jau panaudotos įprastų ir tradicinių baudžiamųjų priemonių modelių galimybės, todėl jais remiantis nebeįmanoma spręsti daugelyje valstybių narių kylančių iššūkių. Antra, atitinkami dabartiniai iššūkiai atskirose valstybėse narėse ir jų sprendimo būdai labai panašūs. Kaip tik dėl šių panašumų įmanoma ir pateisinama parengti ir įgyvendinti atitinkamas Europos lygmens priemones. Ypač jei atsižvelgtume į jaunimo galimybes laisvai judėti ES, interneto naudojimo paplitimą ir naujas technologijų ir ryšių formas, kurios žymiai praplečia nusikaltimo vietos sąvoką, Europos lygmens strategija būtų ne tik įmanoma ir pateisinama, bet ir labai svarbi.

Kalbant apie geriausią nacionalinę praktiką, šiuo metu jau sukaupta gana daug duomenų apie nacionalines tradicijas ir patirtį, pvz.:

– Ispanijos Asturijos ir Riochos regionuose parengta: „Mediador Escolar“ programa, skirta mokyklų bendruomenėms; bendrai finansuojamos „Servizio de Atencion a la Famiglia (SAF)“ socialinių tarnybų programos, kurių tikslas – rengti ir mokyti atitinkamų sričių ekspertus, ir Sograndio pataisos namų konsultacijų, mokymų ir užimtumo programa;

– Bavarijos regione įdiegti didelį pavojų keliančių asmenų ir vietovių analizės būdai, susiję su elektroninio įrašymo sistemų naudojimu (PROPER sąrašas); nors šiuo atveju tam tikrų abejonių kelia policijos vaidmuo ir galimas nepilnamečių teisių pažeidimas;

– Latvijoje organizuojama saugumo mokyklose diena, kai mokyklose lankosi policijos pareigūnai ir teikiama informacija moksleiviams;

– bendros moksleivių ir nepilnamečių nusikaltėlių ekskursijos, kad pastarieji glaudžiau bendrautų su draugiška organizuota socialine aplinka;

– Airijoje įdiegta pramogų rengimo programa (Garda Youth Diversion Projects), kurią taiko specialūs savivaldybių ir bendruomenių komitetai, siekiant jaunimo dėmesį atitraukti nuo asocialaus arba nusikalstamo elgesio;

– Škotijoje įdiegta vadinamųjų tinkamo elgesio susitarimų (ABC) sistema, apimanti susitarimus tarp šeimų, nepilnamečių ir vietos institucijų;

– tarp Graikijos sveikatos ministerijos ir NVO pasirašytas savitarpio supratimo memorandumas dėl viešųjų institucijų ir NVO vaidmens bei įgaliojimų padalijimo. ES turėtų koordinuoti ir skatinti reformų politiką, t. y. taikyti ne tik skubias kovos su nepilnamečių nusikalstamumu priemones, bet visų pirma taikytinos šias papildomos priemonės ir iniciatyvos: subalansuota šeimos politika, švietimo politikos socializacija, veiksmingos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi priemonės, sklandžios visiškos imigrantų socialinės įtraukties priemonės ir bendrų kultūros principų parengimas.

„Blogi“ vaikai paprastai taip pat yra „kenčiantys“ vaikai. Turime grąžinti šypseną jų veiduose.

PROCEDŪRA

Pavadinimas

Nepilnamečių nusikalstamumas, moterų, šeimos ir visuomenės vaidmuo

Procedūros numeris

2007/2011(INI)

Atsakingas komitetas
  Paskelbimo plenariniame posėdyje data

FEMM
18.1.2007

Nuomonę teikiantis (-ys) komitetas (-ai)
  Paskelbimo plenariniame posėdyje data



 

 

 

Nuomonė nepareikšta
  Paskyrimo data


 

 

 

 

Glaudesnis bendradarbiavimas
  Paskelbimo plenariniame posėdyje data


 

 

 

 

Pranešėjas (-a)
  Paskyrimo data

Katerina Batzeli
20.12.2006

 

Pakeistas pranešėjas (-a)

 

 

Svarstymas komitete

2.5.2007

5.6.2007

 

 

 

Priėmimo data

5.6.2007

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

15

0

3

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

Katerina Batzeli, Edite Estrela, Věra Flasarová, Lissy Gröner, Zita Gurmai, Esther Herranz García, Lívia Járóka, Astrid Lulling, Marie Panayotopoulos-Cassiotou, Christa Prets, Karin Resetarits, Teresa Riera Madurell, Eva-Britt Svensson, Anna Záborská

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)

Lidia Joanna Geringer de Oedenberg, Mary Honeyball, Maria Petre

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (178 straipsnio 2 dalis)

Evangelia Tzampazi

Pateikimo data

7.6.2007

Pastabos (pateikiamos tik viena kalba)

...