PRANEŠIMAS dėl Europos konsensuso dėl humanitarinės pagalbos

18.10.2007 - (2007/2139(INI))

Vystymosi komitetas
Pranešėjas: Thierry Cornillet

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS

dėl Europos konsensuso dėl humanitarinės pagalbos

(2007/2139(INI))

Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai „Siekiant Europos konsensuso dėl humanitarinės pagalbos“ (COM(2007)0317)[1],

–   atsižvelgdamas į Komisijos tarnybų darbo dokumentą „Konsultacijų dėl konsensuso dėl Europos humanitarinės pagalbos teikimo politikos rezultatų ataskaita“ (SEC(2007)0782),

–   atsižvelgdamas į Komisijos tarnybų darbo dokumentą „Pagalbos krizių metu ataskaita. Kongo Demokratinė Respublika, Libanas ir Birma (Mianmaras) (SEC(2007)0781),

–   atsižvelgdamas į EB sutartį, ypač į jos 179 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į 2007 m. birželio 21 ir 22 d. Briuselyje vykusiam Europos Vadovų Tarybos susitikimui pirmininkavusios valstybės narės išvadas, kuriose nustatyti tarpvyriausybinės konferencijos įgaliojimai,

–   atsižvelgdamas į 1996 m. birželio 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1257/96 dėl humanitarinės pagalbos[2],

–   atsižvelgdamas į 2001 m. spalio 23 d. Tarybos sprendimą, pagal kurį nustatomas Bendrijos mechanizmas sustiprintam bendradarbiavimui teikiant civilinės saugos pagalbą palengvinti[3],

–   atsižvelgdamas į Europos Komisijos Humanitarinės pagalbos generalinio direktorato (angl. DG ECHO) vertinimą 2000–2005 m. (2006 m.),

–   atsižvelgdamas į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos Plėtros paramos komiteto (EBPO / PPK) Europos Bendrijų vystomojo bendradarbiavimo politikos ir programų ekspertinį vertinimą (2007 m.),

–   atsižvelgdamas į 2006 m. gegužės mėn. paskelbtą Michelio Barniero pranešimą „Europos civilinės saugos pajėgos. Europos pagalba“,

–   atsižvelgdamas į 2005 m. gruodžio 23 d. Europos Sąjungos gaires dėl skatinimo laikytis tarptautinės humanitarinės teisės (THT)[4],

–   atsižvelgdamas į bendrą Tarybos ir Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių, Europos Parlamento ir Komisijos atstovų pareiškimą dėl Europos Sąjungos vystymosi politikos „Europos konsensusas“[5],

–   atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Europos Sąjunga ir Jungtinės Tautos. Daugiašališkumo galimybė“[6], kuriame nuosekliu politiniu dialogu, glaudesniu bendradarbiavimu šioje srityje, geresniu krizių valdymu ir prevencija bei strateginiu Komisijos ir tam tikrų JT organizacijų bendradarbiavimu raginama visapusiškai remti ir stiprinti ES ir JT santykius,

–   atsižvelgdamas į 1948 m. gruodžio 10 d. JT Generalinės Asamblėjos priimtą Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją,

–   atsižvelgdamas į 1949 m. Ženevos konvencijas ir jų 1977 m. papildomus protokolus,

–   atsižvelgdamas į JT Vaiko teisių konvenciją ir į jos fakultatyvinį protokolą dėl vaikų dalyvavimo ginkluotuose konfliktuose, patvirtintą JT Generalinės Asamblėjos 1989 m. lapkričio 20 d.,

–   atsižvelgdamas į Pagalbos maistu konvenciją, pasirašytą 1999 m. balandžio 13 d. Londone, pagal kurią Bendrijai nustatomas įpareigojimas reaguoti į kritines situacijas dėl maisto ir į kitus maisto poreikius besivystančiose šalyse[7],

–   atsižvelgdamas į 2003 m. birželio 17 d. humanitarinės pagalbos teikimo principus ir pažangiąją patirtį (angl. GHD),

–   atsižvelgdamas į 1994 m. Tarptautinio raudonojo kryžiaus, Raudonojo pusmėnulio judėjimo ir NVO elgesio kodeksą dėl pagalbos programų nelaimės atveju,

–   atsižvelgdamas į SPHERE humanitarinę chartiją ir Minimalius pagalbos nelaimės atveju standartus, persvarstytus 2004 m.,

–   atsižvelgdamas į 2007 m. liepos 12 d. Visuotinės humanitarinės programos partnerystės principus,

–   atsižvelgdamas į Karinės ir civilinės gynybos išteklių naudojimo siekiant remti Jungtinių Tautų humanitarinius veiksmus stichinių nelaimių atveju gaires (Oslo gaires), persvarstytas 2006 m. lapkričio 27 d.,

–   atsižvelgdamas į 2003 m. kovo mėn. Karinės ir civilinės gynybos išteklių naudojimo Jungtinių Tautų humanitarinius veiksmus sudėtingų kritinių situacijų atveju remti, gaires (KCGI gaires),

–   atsižvelgdamas į Hyogo veiksmų programą, patvirtintą 2005 m. sausio 18–22 d. Kobėje, Hyoge, Japonijoje, surengtoje pasaulinėje konferencijoje dėl nelaimių mažinimo,

–   atsižvelgdamas į Tarptautinės komisijos dėl intervencijos ir valstybės suvereniteto 2001 m. gruodžio mėn. pranešimą „Pareiga apsaugoti“,

–   atsižvelgdamas į aukšto lygio darbo grupės dėl grėsmių, iššūkių ir pokyčių 2004 m. gruodžio 1 d. pranešimą „Saugesnis pasaulis. Mūsų bendra atsakomybė“,

–   atsižvelgdamas į JT Generalinio sekretoriaus 2005 m. kovo 21 d. pranešimą „Didesnė laisvė. Išsivystymo, saugumo ir žmogaus teisių visiems link“,

–   atsižvelgdamas į 2005 m. spalio 24 d. JT Generalinės Asamblėjos rezoliuciją Nr. 60/1, kurioje patvirtinama, kad kiekviena valstybė turi pareigą apsaugoti savo gyventojus nuo genocido, karo nusikaltimų, etninio valymo ir nusikaltimų žmoniškumui, o tarptautinė bendrija yra įsipareigojusi padėti juos nuo jų apsaugoti, taip pat tarptautinė bendrija įpareigojama aptarti ir apibrėžti žmonių saugumo sąvoką,

–   atsižvelgdamas į 2000 m. birželio 15–16 d. Šveicarijoje įvykusio Fribūro forumo pranešimą ir veiksmų programą,

–   atsižvelgdamas į 2005 m. rugpjūčio mėn. Jungtinių Tautų Humanitarinių reikalų koordinavimo biuro paskelbtą Humanitarinės pagalbos apžvalgą,

–   atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas dėl humanitarinės pagalbos trečiosioms šalims,

–   atsižvelgdamas į savo 2002 m. vasario 5 d. rezoliuciją dėl Komisijos komunikato Tarybai ir Europos Parlamentui dėl paramos, reabilitacijos ir vystymosi derinimo politikos vertinimo[8],

–   atsižvelgdamas į savo 2002 m. gegužės 16 d. rezoliuciją dėl Komisijos komunikato Tarybai ir Europos Parlamentui „Veiksmingos partnerystės su Jungtinėmis Tautomis kūrimas vystymosi ir humanitarinių reikalų srityse“[9],

–   atsižvelgdamas į savo 2003 m. sausio 14 d. rezoliuciją dėl 2000 m. Komisijos metinės ataskaitos dėl humanitarinės pagalbos[10],

–   atsižvelgdamas į savo 2000 m. rugsėjo 5 d. rezoliuciją dėl Komisijos komunikato Tarybai ir Europos Parlamentui dėl Bendrijos humanitarinės veiklos vertinimo ir ateities (pagal Reglamento (EB) Nr. 1257/96 20 straipsnį)[11],

–   atsižvelgdamas į savo 2006 m. spalio 24 d. rezoliuciją dėl pasiūlymo dėl Tarybos sprendimo, nustatančio Bendrijos civilinės saugos mechanizmą (išdėstyta nauja redakcija)[12],

–   atsižvelgdamas į savo 2005 m. birželio 9 d. rezoliuciją dėl Jungtinių Tautų reformos[13],

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Vystymosi komiteto pranešimą ir Užsienio reikalų komiteto nuomonę (A6-0372/2007),

Europos konsensusas dėl Humanitarinės pagalbos

1.  džiaugiasi minėtu Komunikatu „Siekiant Europos konsensuso dėl humanitarinės pagalbos“ ir iniciatyva patvirtinti bendrą deklaraciją (konsensusą) dėl ES humanitarinės pagalbos tiekimo principų, tikslų ir strategijų trečiosiose šalyse;

2.  primygtinai reikalauja, kad konsensusas būtų aiškesnis ir konkretesnis, kad būtų skatinama Europos humanitarinė politika ir kad būtų užtikrinta, kad ES kaip humanitarinės pagalbos teikėjos galimybės būtų visapusiškai išnaudotos, bei mano, kad konsensusas turi įtvirtinti Sąjungos įsipareigojimą suderinti humanitarinę ir vystymosi pagalbą visiškai pripažįstant skirtingą šių dviejų prioritetų pobūdį;

3.  mano, kad konsensuse turėtų būti paaiškinta, kaip geriausiai apjungti ir suderinti EB ir valstybių narių skirtingus išteklius atsižvelgiant į jų atitinkamus palyginamuosius pranašumus;

4.  pažymi vis didėjantį įvairių veikėjų, dalyvaujančių humanitarinės krizės situacijose, skaičių ir mano, kad konsensuse turėtų būti pateiktos gairės ir atsakymai, susiję su naujais pavojais ir įgyvendinimo bei koordinavimo klausimais, bei patvirtintas ES įsipareigojimas laikytis humanitarinių principų bei tarptautinės humanitarinės teisės; primena, kad ES yra didžiausia humanitarinės pagalbos teikėja visame pasaulyje; taip pat mano, kad 2007 m. birželio 21–22 d. Europos Vadovų Susitikimo išvados, pagal kurias humanitarinė pagalba bus pripažinta ES politikos sritimi būsimoje Reformų sutartyje, yra sveikintinas šio fakto pripažinimas;

I DALIS. ES humanitarinės pagalbos teikimo vizija

a)  Bendrieji tikslai

5.  mano, kad konsensuse turėtų būti pateikiamas išsamus ES humanitarinės pagalbos apibrėžimas, kuris būtų paremtas 1996 m. birželio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1257/96 dėl humanitarinės pagalbos bei gero humanitarinės pagalbos teikimo (GHPT) principais, patvirtintais 2003 m. birželio 17 d. Stokholme, ir kad atsižvelgiant į šiuos tikslus ypatingą dėmesį reikia skirti labiausiai pažeidžiamoms grupėms: moterims, vaikams, neįgaliesiems, senyvo amžiaus žmonėms ir etninių mažumų atstovams, įskaitant pabėgėlius, bėgančius iš konflikto zonų;

6.  pabrėžia, kad veiksminga humanitarinė veikla, kurios dalis yra skubi pagalba teikiant maistą, turi būti teikiama atsižvelgiant į padėtį ir poreikius, grindžiama realybe, tikslinga ir vykdoma vadovaujantis principu, kad išsaugant pragyvenimo šaltinius išgelbėjamos gyvybės; taip pat pabrėžia, kad humanitarinė pagalba nėra priemonė spręsti krizes ir turi būti teikiama skaidriai, tik atsižvelgus į poreikių vertinimą ir nežiūrint į politinius motyvus; ypač pabrėžia, kad pagalbos teikiant maistą atveju turėtų būti išvengta bet kokio žalingo poveikio vietos rinkoms arba priklausomybės ateityje ir turėtų būti užtikrinta ilgalaikė maisto sauga; palaiko tarptautines pastangas reformuoti Pagalbos maistu konvenciją, kad būtų užtikrinta pagarba šiems principams;

7.  pabrėžia, kad humanitarinės pagalbos tikslas turėtų būti skatinti pagalbą gaunančių šalių ir regionų gebėjimą vystytis ir skatinti jų ekonominę nepriklausomybę bei siekti, kad jos netaptų pernelyg priklausomas nuo tolesnės išorės pagalbos ar paramos;

b)  Vertybės, principai ir bendra pažangioji patirtis

8.        pabrėžia, kad ES humanitarinė veikla turi būti grindžiama humanitariniais principais – kaip tvirtinama Gero humanitarinės pagalbos teikimo (GHTP) principuose:

– humaniškumu, t. y. svarbiausia išsaugoti žmonių gyvybes ir palengvinti bet kokias kančias;

– nešališkumu, t. y. veiksmai įgyvendinami išimtinai pagal nukentėjusių gyventojų poreikius, niekaip jų nediskriminuojant;

– neutralumu, t. y. humanitarine veikla neturi būti palaikoma kuri nors ginkluoto konflikto ar ginčo, kur tai vyksta, šalis;

– nepriklausomumu, t. y. humanitariniai tikslai nėra susiję su politiniais, ekonominiais, kariniais ar kitais tikslais, kurių kas nors gali turėti tose srityse, kur teikiama humanitarinė pagalba;

Be to, turi būti aiškiai remiamasi dar dviem principais:

– skubumu, t. y. svarbu, kad nebūtų jokio nereikalingo delsimo teikti humanitarinę pagalbą (šiuo atžvilgiu konsensusu buvo siekiama atspindėti Europos Parlamento poreikį pareikšti savo išimtines teises dėl kruopštaus peržiūrėjimo visose humanitarinės pagalbos teikimo etapų nuostatose, prireikus įskaitant klausimus ir dėl galimo delsimo);

– efektyvumu, t. y. kad galima aiškiai nustatyti, prieš kokius pajėgumus gali būti deramai nukreipta demokratinė atskaitomybė;

     mano, kad ES, atsižvelgdama į savo politinę reikšmę ir savo kaip pagrindinės tarptautinės pagalbos teikėjos įtaką, turėtų nuosekliai skatinti šiuos principus, kad būtų užtikrinta, jog bus pasiekti krizės ištikti gyventojai ir bus gerbiama humanitarinė erdvė;

9.  džiaugiasi Komisijos iniciatyva pradėti gerą humanitarinę partnerystę užtikrinant pasaulinę humanitarinės pagalbos teikimo pertvarką aukotojų suvedimu, partnerių ir gavėjų įtraukimu į bendrą programą ir tuo, kad ES 2005 m. priėmė Tarptautinės humanitarinės teisės (THT, angl. DIH) laikymosi gaires; trokšta, kad ES atliktų pagrindinį vaidmenį tikrinant, ginant, propaguojant ir reikalaujant gerbti THT, taip pat ir ne valstybių lygmeniu, siekiant apsaugoti humanitarinę erdvę; pageidauja, kad visos valstybės narės, kurios dar neprisidėjo prie Geros humanitarinės pagalbos teikimo (GHPT) iniciatyvos, patvirtintos 2003 m. birželio 17 d. Stokholme, besąlygiškai tai padarytų; pabrėžia poreikį, kad šie principai būtų įgyvendinami praktiškai ir kad reguliariai (kas dvejus metus) ES institucijos ir Europos Parlamento nuolatinis pranešėjas humanitarinės pagalbos klausimais įvertintų, kaip jų laikomasi;

10. mano, kad dar didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas dažnai pavojinguose regionuose besilankančių savanorių saugumui ir apsaugai; apgailestauja, kad jie dar pernelyg dažnai tampa beprasmio smurto aukomis, įkalinami ar paimami įkaitais; griežtai smerkia bet kokius prieš savanorius nukreiptus veiksmus;

11. konstatuoja, kad Jungtinės Tautos 2005 m. spalio 24 d. Rezoliucijoje Nr. 60/1, ypač dėl THT ir žmogaus teisių pažeidimų pagausėjimo ir dėl vyriausybių nesugebėjimo ar valios trūkumo apsaugoti savo pačių piliečius, pripažino sąvoką „pareiga apsaugoti“; primena, kad humanitarinė pagalba – tai viena iš priemonių, kurių tarptautinė bendruomenė gali imtis siekdama prisidėti prie gyventojų, kuriems gresia pavojus, apsaugos ir pabrėžia, kad ES privalo reaguoti į tokius pažeidimus; ragina imtis išsamių politinių diskusijų valstybėse narėse ir ES institucijose dėl teisės, arba tiksliau – pareigos imtis intervencijos rimtų THT ir (arba) žmogaus teisių pažeidimų atvejais, kartu atsižvelgiant į Tarptautinės komisijos dėl intervencijos ir valstybės suvereniteto 2001 m. gruodžio mėn. pranešimo „Pareiga apsaugoti“ išvadas ir rekomendacijas;

12. tiki, jog ES turėtų plėtoti iniciatyvas tam, kad sąvoka „pareiga apsaugoti“ taptų realybe, teikdama pirmumą prevencinei veiklai, civilinėms priemonėms ir trečiųjų šalių valdžios palaikymui, vykdant jų pareigas apsaugoti savo gyventojus; pabrėžia, kad priverstinės priemonės, įskaitant karinę intervenciją, tegali būti paskutinė išeitis ir jų turėtų būti imamasi tiksliai laikantis tarptautinės teisės; dar kartą pakartoja, kad Saugumo Taryba leisdama naudoti jėgą visada turėtų atsižvelgti į penkis teisėtumo kriterijus, pasiūlytus JT Generalinio sekretoriaus 2005 m. kovo mėn. pranešime, kuriam pritarė Parlamentas: grėsmės rimtumas, tikrasis tikslas, paskutinė išeitis, proporcinga priemonė ir pagrįsta sėkmės tikimybė; sutinka, kad principai, susiję su jėgos naudojimu ir jos sankcionavimu, turi būti nustatyti Saugumo Tarybos rezoliucijoje;

II DALIS. Principų įgyvendinimas. Bendra ES humanitarinės pagalbos teikimo sistema

a)  ES koordinavimas, darna ir papildomumas

13. mano, kad konsensuse turėtų būti įtvirtinti koordinavimo, politikos darnos, papildomumo ir procedūrų suderinamumo tarp valstybių narių principai, kaip jau numatyta minėtame Europos konsensuse dėl vystymosi, ir kad EB turėtų visapusiškai taikyti Reglamento (EB) Nr. 1257/96 10 straipsnio nuostatas bei išnaudoti Humanitarinės pagalbos generalinio direktorato (DG ECHO) pajėgumus jungiant pajėgas; vis dėlto pabrėžia, kad ES koordinavimo priemonėmis turėtų būti stiprinamos, o ne dubliuojamos Jungtinių Tautų, ir ypač Humanitarinių reikalų koordinavimo biuro (HRKB), tarptautinio koordinavimo pastangos ir kad jos turi apimti nacionalines ir vietos valdžios institucijas; ragina ES sukurti ES humanitarinės pagalbos teikėjų žemėlapį, koks buvo sukurtas ES vystymosi pagalbos atveju;

14. džiaugiasi, kad Europos Vadovų Tarybos 2007 m. birželio mėn. išvadose buvo pripažintas poreikis visiškai integruoti humanitarinės pagalbos politiką į ES politiką, ir mano, kad dėl to Bendrija ir valstybės narės turėtų skatinti strateginės politikos diskusijas apie humanitarinę veiklą atitinkamame Tarybos forume sukurdamos specialią Tarybos darbo grupę (pvz., COHUMA), kuri leistų naudoti darnius metodus, užtikrinančius, kad veiklos bus imamasi skubiai ir nuosekliai;

b)  Tinkamos ir veiksmingos pagalbos teikimas

15. mano, kad konsensuse turėtų būti numatytas tvirtas ES įsipareigojimas tinkamai teikti humanitarinę pagalbą, taip pat turėtų būti numatytas tinkamas finansavimo nuspėjamumas ir lankstumas atitinkamai kasmet iš anksto numatant lėšas biudžete; pabrėžia, kad ES pirmiausiai turėtų rūpintis tomis humanitarinėmis krizėmis, kurios yra nepakankamai finansuojamos, kuriomis nesirūpinama arba kurios yra pamirštos, ir kad reikia rasti naujoviškus mechanizmus, kaip kuo geriau apskaičiuoti skirtumą tarp poreikių ir turimų lėšų siekiant užtikrinti pasaulinius humanitarinės pagalbos poreikius;

16. mano, kad ES turėtų aiškiai nustatyti savo vietą pasauliniame humanitarinės pagalbos teikimo pertvarkos procese, ypač remdama Centrinio reagavimo į krizes fondą (CRKF), naudingai papildydama gausybę esamų finansinių priemonių, jei tai reikštų papildomą finansavimą, o ne kad paramos netenka kurios nors kitos humanitarinės operacijos ar partneriai, laikydamasi susiskirstymo į grupes principo (angl. clusters approach) ir skatindama prisidėti kuo daugiau humanitarinės pagalbos teikėjų;

17. teigiamai vertina Komisijos pasiūlymą sukurti ES bendrą poreikių vertinimo ir dalijimosi ekspertų tyrimo rezultatais sistemą; primena, kad ES, jei įmanoma, pirmenybę turėtų teikti vietos ir regioniniams ištekliams;

18. pabrėžia, kad kritinės situacijos atveju, ypač jei ji sukelta stichinės nelaimės, pirmosios 48 valandos yra esminės norint išgelbėti gyvybę ir kad tarptautinė bendrija pademonstravo, jog jos reakcija yra nepakankamai skubi; mano, kad ES turi įveikti šį iššūkį stiprindama vietos prevenciją, pasirengimą ir reagavimo pajėgumus, taip pat gerindama koordinavimą, išankstinio perspėjimo mechanizmus ir atitinkamą išankstinę reikmenų ir atsargų parengtį tarptautiniu lygmeniu; ragina ES palaikyti ir papildyti tarptautines HRKB ir JT pastangas stiprinti skubaus reagavimo, skubaus finansavimo ir kritinių situacijų operacijoms pasirengusių komandų pajėgumus;

19. mano, kad ES turėtų daugiau lėšų skirti gyventojų pažeidžiamumo suvokimui didinti ir priežiūrai; ypač ragina, kad ES užtikrintų, jog visose humanitarinėse operacijose būtų užtikrintas būtinų sveikatos, ir ypač reprodukcinės sveikatos, reikalavimų laikymasis, remiantis SPHERE standartais;

20. remia Tarptautinės federacijos ir Raudonojo kryžiaus bei Raudonojo pusmėnulio judėjimų pastangas nustatyti problemas ir pateikti rekomendacijas dėl Tarptautinių pagalbos nelaimės atveju įstatymų, taisyklių ir principų (angl. IDRL) bei laukia 2007 m. lapkričio mėn. įvyksiančios 30-osios tarptautinės Raudonojo kryžiaus ir Raudonojo pusmėnulio konferencijos rezultatų;

c)  Partnerystės įvairovė ir kokybė

21. teigiamai vertina Komisijos pasiūlymus pabrėžti ES paramą įgyvendinimo partnerių įvairovei, ypač NVO, JT ir Raudonojo kryžiaus judėjimui, bei pritaria siūlomiems partnerių atrankos kriterijams; ragina Komisiją padėti naujųjų valstybių narių (12 valstybių narių apimanti ES, t. y. dešimt naujųjų valstybių narių, kurios į ES įstojo 2004 m., ir Bulgarija bei Rumunija, kurios į ES įstojo 2007 m.) agentūroms visiškai įsitraukti į humanitarinės pagalbos veiklą; mano, kad konsensuse turėtų būti pripažįstami ir toliau nustatomi įvairių humanitarinės pagalbos teikėjų vaidmenys, mandatai ir palyginamieji pranašumai, kad būtų išvengta mandatų konflikto bei išteklių konkurencijos, ir kad ES turėtų remti pajėgumų kūrimą humanitarinėje bendruomenėje, ypatingą dėmesį skirdama vietos ir regioniniams pajėgumams; mano, kad ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas NVO, Tarptautinio raudonojo kryžiaus ir Raudonojo pusmėnulio organizacijos ir pilietinės visuomenės veikėjų iš pietų ir šiaurės vaidmeniui ne tik teikiant pagalbą, bet ir kuriant politiką, kurioje atsispindėtų tikri vietos partnerių iš pietų poreikiai ir rūpesčiai, bei gaunant paramą iš Europos piliečių;

22. mano, kad ES turėtų parengti strategijas, kaip užmegzti ryšius su netradiciniais paramos teikėjais, kurių pagalba dažnai būna numatyta ir (arba) sąlyginė siekiant skatinti pagalbos pagal poreikius modelį, tarptautinės humanitarinės teisės principus ir partnerystės koncepciją; tačiau pabrėžia, kad šie nauji finansavimo šaltiniai neturi sumažinti ES valstybių narių ir Komisijos teikiamo finansavimo;

23. mano, kad ES humanitarinė pagalba turi būti įgyvendinama pasitelkiant humanitarines organizacijas, tvirtai besilaikančias pažangiosios patirties ir įsipareigojusias skatinti atskaitingumą, produktyvumą ir veiksmingumą įgyvendinant humanitarinės pagalbos veiklą;

d)  Veiksmingumas, kokybė ir atskaitomybė

24. mano, kad esminė humanitarinės pagalbos veiksmingumo vertinimo dalis yra nelaimės paveiktų bendruomenių kaip pirminių paramos gavėjų atskaitomybė ir kad konsensuse turėtų tinkamai atsispindėti šis principas; ypač mano, kad ES turėtų skatinti NVO vykdomas savanoriškos atskaitomybės iniciatyvas;

25. mano, kad ES turėtų skatinti laikytis Agentūrų nuolatinio komiteto parengtų humanitarinės pagalbos veiklos gairių ir principų, pagrindinių vidaus perkėlimo principų, 1994 m. Tarptautinio raudonojo kryžiaus, Raudonojo pusmėnulio judėjimo elgesio ir NVO elgesio kodekso dėl pagalbos nelaimių atveju ir Humanitarinės chartijos (SPHERE);

e)  Civilinės saugos ir karinių išteklių bei pajėgumų naudojimas už ES teritorijos ribų

26. dar kartą patvirtina, kad ES civilinė sauga ir kariniai ištekliai bei pajėgumai turėtų būti naudojami taip, kad papildytų ir paremtų humanitarinių organizacijų darbą ir tik tais atvejais ir tose srityse, kur jie gali turėti tikros pridėtinės vertės ir remiantis prieš tai atlikta išsamia situacijos analize;

27. mano, kad ES turėtų aiškiai apibrėžti civilinės saugos ir karinių pajėgų vaidmenis humanitarinių operacijų metu ir užtikrinti jų įgaliojimų gerbimą, ypač tokiose konfliktinėse situacijose, kur nešališkumas ir nepriklausomumas yra būtinas, kad būtų garantuota prieiga prie nelaimės aukų ir veiksminga humanitarinė pagalba;

28. mano, kad ES turėtų įsipareigoti aktyviai skatinti, kad visi humanitarinių operacijų vykdytojai įgyvendintų KCGI ir Oslo gaires, ir užtikrinti, kad nesumažėtų jose nustatytų pagrindinių principų vertė;

29. mano, kad laikantis tarptautinių gairių, pagalbos iš valstybei priklausančių civilinės saugos išteklių prašymas sudėtingose kritinėse situacijose turėtų būti išimtis, o kariniai ištekliai ir pajėgumai humanitarinėse operacijose turėtų būti naudojami tik kaip paskutinė išeitis – abiem atvejais visada vadovaujant JT humanitarinėms organizacijoms ir laikantis konflikto jautrumo principo;

f)   Nelaimių rizikos mažinimo ir pasirengimo nelaimėms skatinimas

30. konstatuoja, kad vis gausėja stichinių nelaimių ir jos dažnėja bei daro niokojamąjį poveikį; taip pat pastebi, kad tampa vis sunkiau nustatyti, kuri nelaimė yra stichinė, o kuri – sukelta žmogaus; pripažįsta, kad riziką kelia ir žmogaus veikla, ir planavimo trūkumas, ir gamtos pavojai; ragina konkretaus laikotarpio strategijoje skatinti nelaimių rizikos mažinimą (NRM) visoje ES vystymosi ir humanitarinėje pagalboje, laikantis Hyogo veiksmų programos; pripažįsta, kad neskatinant NRM, vystymosi intervencijoms tenka rizika neapdairiai padidinti pažeidžiamumą nelaimių atveju;

31. atkreipia dėmesį į didžiulį ateities iššūkį, susijusį su klimato kaita – ekstremalios oro sąlygos, senkantys gamtos ištekliai ir dėl to kylantys rimti saugumo ir vystymosi padariniai, pradedant augančiu skurdžiai gyvenančių žmonių pažeidžiamumu, smurto konfliktais senkant gamtos ištekliams ar dideliais migracijos srautais; pabrėžia klimato kaitos keliamas grėsmes skurdo mažinimui ir TVT pasiekimams ir ragina integruoti NRM ir pritaikymo priemones į skurdo mažinimo strategijas (skurdo mažinimo strategijos dokumentai arba SMSD); pabrėžia, kad siekiant, jog tai būtų veiksminga, NRM intervencijos silpninant pažeidžiamumo priežastis turi būti aiškiai susijusios su klimato kaitos mažinimu ir prisitaikymu prie jos;

32. pabrėžia, kad NRM strategijose, paremtose HVP, turi būti palaikoma ilgalaikė vietos bendruomenių ir valdžios veikla mažinant pažeidžiamumą nelaimių atveju, kaip pasiūlyta DIPECHO finansavimo mechanizme ir pasirengimo nelaimėms programoje;

32. ragina ES skirti bent 10 proc. didesnį humanitarinės pagalbos išteklių finansavimą norint sumažinti nelaimių riziką ir žymiai padidinti NRM skirtus išteklius neperžengiant vystymosi pagalbos išteklių ribų; atkakliai reikalauja, siekiant ilgalaikiu ir vidutinio trukmės laikotarpiu pakeisti požiūrį į tarptautinę humanitarinę pagalbą ir labai sustiprinti NRM;

33. ragina ES skirti bent 10 proc. didesnį humanitarinės pagalbos išteklių finansavimą norint sumažinti nelaimių riziką ir žymiai padidinti NRM skirtus išteklius neperžengiant vystymosi pagalbos išteklių ribų; atkakliai reikalauja, siekiant ilgalaikiu ir vidutinio ilgumo laikotarpiu pakeisti požiūrį į tarptautinę humanitarinę pagalbą, žymiai sustiprinant NRM;

g)  Sąsajos su kitomis pagalbos priemonėmis stiprinimas

34. prašo ES, remiantis pažangiąja patirtimi ir išmoktomis pamokomis bei bendradarbiaujant su tarptautiniais humanitarinės pagalbos veikėjais, parengti gaires, kurių tikslas – sustiprinti pagalbos, atkūrimo ir vystymosi sąsajas (PAVS) siekiant išvengti galimų spragų tarp skubaus atsako ir atkūrimo bei vystymosi pakopų; mano, kad ES turėtų grįsti šį požiūrį principais „nepakenkti“ ir „padėti atsigauti“; pabrėžia tikslą įveikti prarają tarp humanitarinės pagalbos ir vystymosi pagalbos kuo geriau naudojant ES finansavimo priemones;

35. toliau pripažįsta, kad vystymosi srities darbuotojų ir humanitarinės pagalbos personalo žinios ir supratimas, kokios yra humanitarinės pagalbos ir vystymosi sąsajos, yra nepakankamos; ragina ES daugiau dėmesio skirti susijusioms šios srities darbuotojų rengimo programoms;

36. pabrėžia, kad būtina išaiškinti santykį tarp Komisijos remiamų veiksmų per stabilumo priemonę, susijusią su krizių valdymu ir sprendimu (pvz., nusiginklavimas, demobilizacija, išminavimas, perkeltų asmenų ar pabėgėlių reintegracija ir t. t.) ir Humanitarinės pagalbos generalinio direktorato (ECHO) pagal savo įgaliojimus ir humanitarinius principus vykdomų sutampančių veiksmų;

h)  Europos konsensuso dėl Humanitarinės pagalbos įgyvendinimas

37. ragina į konsensusą įtraukti plačias ir konkrečias jo įgyvendinimo gaires, įskaitant pagrindinių projektų ir iniciatyvų terminus, kurių laikytųsi visi ES pagalbos teikėjai ateinančius penkerius metus;

38. ragina reguliariai vertinti konsensuso įgyvendinimą ir pažangą, visapusiškai bei visiškai ir vienodai su kitomis institucijomis įtraukiant į šį procesą ir Parlamentą; ragina sukurti tinkamą institucinę struktūrą ir struktūrinį dialogą su Parlamentu šioje srityje;

0

0 0

39. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

• [1]  Dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje.
• [2]  OL L 163, 1996 7 2, p. 1.
• [3]  OL L 297, 2001 11 15, p. 7.
• [4]  OL C 327, 2005 12 23, p. 4.
• [5]  OL C 46, 2006 2 24, p. 1.
• [6]  (COM(2003)0526).
• [7]  OL L 163, 2000 7 4, p. 37.
• [8]  OL C 284E, 2002 11 21, p. 108.
• [9]  OL C 180E, 2003 7 31, p. 538.
• [10]  OL C 38E, 2004 2 12, p. 85.
• [11]  OL C 135, 2001 5 7, p. 72.
• [12]  Priimti tekstai P6_TA(2006)0434.
• [13]  OL C 124, 2006 5 25, p. 549.

AIŠKINAMOJI DALIS

Komisija 2007 m. birželio 13 d. paskelbė komunikatą „Siekiant Europos konsensuso dėl humanitarinės pagalbos“. Pagrįstame rezultatais, gautais konsultavimosi su pagrindiniais minėtosios srities veikėjais metu, komunikate išdėstomi principai ir vertybės ir pateikiama pasiūlymų, kaip pagerinti Europos humanitarinės politikos kokybę, darną ir veiksmingumą. Komisija skatina Tarybą ir Europos Parlamentą, remiantis komunikate pateiktais elementais, kartu su ja priimti bendrą deklaraciją dėl Europos konsensuso dėl humanitarinės pagalbos.

Šiuo etapu minėtoji iniciatyva būtina ir pagal ją skatinama surengti esmines diskusijas dėl Europos Sąjungos principų ir strategijų teikiant pagalbą labiausiai nuskriaustiesiems. Derybų tarp trijų institucijų procesas yra svarbi proga pasiekti politinį konsensusą dėl to, kaip reaguoti į vis sudėtingesnes krizines situacijas ir nustatyti Europos humanitarinės pagalbos ribas. Priimdama tvirtą bendrą deklaraciją, Europos Sąjunga taip pat galės apibrėžti aiškesnę poziciją ir vieningai reikšti savo nuomonę humanitarinės pagalbos klausimais tarptautinėje arenoje, primindama, kad ES yra ne tik didelė nevyriausybinė organizacija (NVO), bet ir tai, kad jai rūpi išvengti priežasčių, dėl kurių ji teikia humanitarinę pagalbą, ir prireikus padėti rasti tinkamesnių politinių sprendimų.

Europos Sąjunga ir humanitarinė pagalba

Europos Sąjunga, vienijanti Komisiją ir valstybes nares, yra pirmaujanti humanitarinės pagalbos teikėja. Kalbama apie kompetenciją, kurią dalijasi valstybės narės ir Bendrija. 2006 m. jos įnašas šioje srityje viršijo 2 milijardus eurų, tai sudaro daugiau kaip 40 proc. oficialios tarptautinės humanitarinės pagalbos[1]. Remiantis įvertinimais, 2006 m. ES suteikė humanitarinę pagalbą 75 šalims ir 100 milijonų žmonių.

Bendrija dalyvauja humanitarinės pagalbos teikimo veikloje nuo 7-ojo dešimtmečio pabaigos. Didelė šios veiklos, vykdytos nuo 9-ojo dešimtmečio pabaigos, dalis buvo vienas pagrindinių Bendrijos išorės veiklos elementų. 1992 m. Europos Parlamento iniciatyva sukurtas Humanitarinės pagalbos biuras (HPB, angl. ECHO) neseniai tapo ECHO generaliniu direktoratu, jam priklauso 200 jo būstinėje dirbančių darbuotojų ir 100 teritorijose, kuriose teikiama humanitarinė pagalba, dirbančių ekspertų. 1996 m. įsigaliojusiame Tarybos reglamente (EB) Nr. 1257/96 apibrėžiami Bendrijos humanitarinės pagalbos teikimo mastas, tikslai ir procedūros.

2000–2005 m. vidutinis ECHO generalinio direktorato biudžetas pasiekė 543 milijonus eurų (įskaitant skubios pagalbos rezervą). 2007–2013 m. šis biudžetas didės ir pasieks 875 milijonų eurų 2013 m., tačiau didelė šio padidėjimo dalis atsirado perkėlus humanitarinę su maistu susijusią pagalbą iš EuropeAid bendradarbiavimo biuro (AIDCO) į ECHO generalinį direktoratą. Kiekvienais metais humanitariniai poreikiai viršija ECHO skirtą biudžetą ir Komisija turi naudoti rezervo lėšas.

Humanitarinė pagalba nėra lygiavertė politinė sritis dabartinėse EB ir ES sutartyse. Taigi Bendrijos humanitarinė pagalba grindžiama EB sutarties 177 ir 179 straipsniais (vystomasis bendradarbiavimas). Sutartis dėl konstitucijos suteikė naują teisinį pagrindą, kadangi į ją buvo įtrauktas atskiras straipsnis dėl humanitarinės pagalbos (III-321 str.). 2007 m. birželio 21 ir 22 d. posėdžiavusi Europos Vadovų Taryba nusprendė, kad pakeistoje sutartyje, dėl kurios turi derėtis Tarpvyriausybinė konferencija (TVK, pranc. CIG), bus išsaugotos šios nuostatos ir bus įtvirtinta lygiavertė ES humanitarinės pagalbos politika.

Humanitarinei pagalbai taikoma bendro sprendimo procedūra. Parlamentas, kuris, be kita ko, nusprendė sukurti nuolatinio pranešėjo humanitarinės pagalbos klausimais darbo vietą, atidžiai seka šios srities įvykius ir nuolat reikalauja, kad jai būtų teikiamas tinkamas finansavimas.

Humanitarinės pagalbos aplinkybių raida

Aplinka, kurioje teikiama humanitarinė pagalba, per pastaruosius penkiolika metų labai pasikeitė. Visų pirma, pasibaigus Rytų ir Vakarų konfliktui, iš esmės pasikeitė ginkluotų konfliktų pobūdis. Padaugėjo vidinių konfliktų ir todėl išaugo perkeltų asmenų skaičius. Dabar dažnai tiesiog nesilaikoma tarptautinės humanitarinės teisės ar ji atmetama. Aukų galimybės gauti humanitarinę pagalbą dažnai ribojamos, o humanitarinę pagalbą teikiantiems darbuotojams vis dažniau gresia pavojus būti užpultiems ar nužudytiems. Apskritai gresia pavojus humanitarinei erdvei.

Antra, neabejotinai dėl klimato kaitos stichinės nelaimės ištinka vis dažniau, o jų poveikis padidėjo. Tokia padėtis kelia sunkumų, susijusių su asignavimais ir investicijomis, skirtomis nelaimėms pasirengti. Būtina sustiprinti pagalbą, kuri be laiku teikiamos pagalbos turėtų būti naudojama ir bendruomenių pasirengimo nelaimėms, gelbėjimo ir atstatymo pajėgumams paremti.

Trečia, dabar iš dalies dėl anksčiau išvardytų dviejų pokyčių į humanitarinę pagalbą įsikiša daugiau naujų veikėjų. Be humanitarinės pagalbos teikėjų stricto sensu (Jungtinių Tautų agentūros, Raudonojo Kryžiaus institucijos, NVO), šioje srityje pradėjo veikti ir civilinės gynybos bei karinės pajėgos (t. y. valstybiniai teikėjai). Kai naudojamos valstybės kontroliuojamos civilinės gynybos ir karinės priemonės, humanitarinės pagalbos neutralumas ir nepriklausomumas gali kelti abejonių. Dėl to gali ypač padidėti humanitarinės pagalbos darbuotojams gresiantis pavojus, kadangi jie gali būti palaikyti tam tikrų konflikto šalių sąjungininkais.

2001 m. Europos Sąjunga sukūrė civilinės gynybos sistemą ir Aplinkos generaliniame direktorate įkūrė informacijos centrą, kurio tikslas – teikti pagalbą ES viduje ir už jos ribų. 2006 m. gegužės mėn. Paskelbtame M. Barnjė (pranc. M. Barnier) pranešime siūloma sukurti Europos civilinės gynybos pajėgas. Prieš įtraukiant valstybinius veikėjus į humanitarinės pagalbos operacijas, reikia apsvarstyti koordinavimo, veiksmingumo ir sąnaudų aspektus.

Privatūs aukotojai vis labiau prisideda prie pagalbos finansavimo ir reikėtų apibrėžti, kaip suderinti šių naujų veikėjų veiklą.

Pagaliau būtina apsvarstyti „pareigos apsaugoti“ („teisė ar pareiga įsikišti“) klausimą, net jeigu manoma, kad pareiga apsaugoti neturi tiesioginių sąsajų su humanitarine pagalba.

Vis dėlto, pagal Chartijos VI ir VIII skirsnius, humanitarinė pagalba – tai viena iš priemonių, kurių tarptautinė bendruomenė gali imtis siekdama prisidėti prie gyventojų, kuriems gresia genocido, karo nusikaltimų, etninio valymo ir nusikaltimų žmoniškumui pavojus.

Tarptautinės aplinkybės

Siekiant kovoti su iškylančiais naujais sunkumais, tarptautiniu lygmeniu buvo pradėta įgyvendinti daug iniciatyvų.

2003 m. Stokholme buvo priimta Gero humanitarinės pagalbos teikimo iniciatyva (GHPT, angl. Good Humanitarian Donorship). Išdėsčiusios humanitarinės pagalbos principus ir gerąją patirtį, šią iniciatyvą patvirtino 21 valstybė (iš kurių 16 – ES valstybės narės) ir Europos Komisija.

Siekiant pasirengti nelaimėms ir sumažinti jų poveikį, 2005 m. pasaulinės konferencijos dėl nelaimių mažinimo metu priimtoje Hyogo veiksmų programoje tarptautiniu mastu nustatyti humanitarinės pagalbos teikėjų ir gavėjų tikslai ir prioritetai.

Siekiant apibrėžti naujų veikėjų vaidmenį, Oslo ir Karinių ir civilinės gynybos išteklių (KCGI, angl. Military and Civil Defence Assets) direktyvose siekiama užtikrinti humanitarinės veiklos nešališkumą ir neutralumą, kai humanitarinei veiklai paremti naudojamos karinės ir civilinės gynybos priemonės. Oslo direktyvos susijusios su stichinių nelaimių metu vykdomomis humanitarinėmis operacijomis, o KCGI direktyvos susijusios su sudėtingomis kritinėmis situacijomis; abiejų rūšių direktyvose nustatomas pagrindinis principas, pagal kurį kariniai ir civilinės gynybos ištekliai turi būti naudojami tik kaip kraštutinė priemonė.

2000 m. birželio mėn. Fribūro forume[2] Jungtinės Tautos pradėjo reformos programą, skirtą humanitarinės pagalbos veiksmingumui ir kokybei gerinti. Be kitų pažangių naujovių formuojamos grupės (angl. Clusters) („teminės grupės“), stiprinama humanitarinės pagalbos koordinavimo sistema ir įkuriamas Centrinis skubios humanitarinės pagalbos fondas (angl. CERF), siekiant užtikrinti galimybę sparčiai panaudoti lėšas skubių pagalbos operacijų atveju.

Po 2005 m. publikacijos „Humanitarinės pagalbos apžvalga“ (angl. Humanitarian Response Review 2005; 2005 m. teiktos humanitarinės pagalbos vertinimo ataskaita), parengtos buvusio Jungtinių Tautų humanitarinės pagalbos koordinatoriaus J. Egelando prašymu, reforma įgavo naują polėkį.

Problemos, kurias turi išspręsti Europos Sąjunga

Europos Sąjunga susiduria su trimis problemomis, kurias Europos konsensusas dėl humanitarinės pagalbos turėtų padėti išspręsti. Visų pirma, Europos Sąjunga turi apibrėžti, kokios, jos manymu, turėtų būti naujos humanitarinės veiklos ribos (kada ji prasideda ir kada baigiasi), taip pat patvirtinti savo įsipareigojimą pati laikytis ir rūpintis, kad būtų laikomasi pagrindinių jos humanitarinės veiklos principų (humaniškumo, neutralumo, nešališkumo ir nepriklausomumo), pritaikyti savo pačios sistemas ir priemones, siekdama atsižvelgti į kintantį ginkluotų konfliktų pobūdį, stichinių nelaimių gausėjimą ir naujų veikėjų atsiradimą.

Antra, Europos Sąjunga turi apibrėžti savo poziciją naujų tarptautinių iniciatyvų ir Jungtinių Tautų inicijuotos reformos proceso atžvilgiu. Trečia, Europos Sąjunga turi patikslinti, kokiu būdu galima kuo geriau derinti ir koordinuoti skirtingas Bendrijos ir valstybių narių priemones, siekiant pagerinti jų veiksmingumą. Be to, Europos Sąjunga turi sustiprinti savo politinį vaidmenį tarptautinės humanitarinės pagalbos srityje taip, kad jis atitiktų Europos Sąjungos kaip pirmaujančios pasaulyje humanitarinės pagalbos teikėjos statusą.

Europos Sąjungos potencialas nėra visiškai išnaudojamas. Pagal neseniai atliktą ECHO generalinio direktorato vertinimą, ECHO yra tarptautiniu lygmeniu didžiausios svarbos teikėjas.[3] Vis dėlto iš šios ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) vertinimo ataskaitos matyti tam tikrų didelių sistemos trūkumų ir paradoksų. Taigi Europos Sąjunga Taryboje neturi pritaikytos sistemos, skirtos svarstyti humanitarinės politikos klausimams, taip pat kyla klausimas, ar vystomojo bendradarbiavimo darbo grupės (angl. CODEV) pavyzdžiu nederėtų sukurti specialiai šiems klausimams spręsti skiriamos bendradarbiavimo humanitarinės pagalbos klausimais darbo grupės (COHUMA)? Komisija neišnaudojo reglamento dėl humanitarinės pagalbos teikiamų galimybių, kuriame jai skiriamas valstybių narių koordinavimo vaidmuo. Nežiūrint į dedamas pastangas, skirtingų generalinių direktoratų, kurie įtraukiami sprendžiant humanitarines krizes (ypač Aplinkos generalinio direktorato ir ECHO), koordinavimas nepakankamas. Pagaliau daugiau dėmesio turi būti skiriama skubių veiksmų, atstatymo ir vystymosi sąsajai.

Teisingas kelias

Parlamentas džiaugiasi Komisijos komunikate, pavadintame „Siekiant Europos konsensuso dėl humanitarinės pagalbos“, inicijuotu procesu. Apskritai jis įsipareigojo konstruktyviai ir aktyviai dalyvauti derybose.

Konsensusas bus pirmasis bendras dokumentas dėl humanitarinės pagalbos politikos po 1996 m. priimto reglamento dėl humanitarinės pagalbos. Pats laikas atnaujinti esamus pagrindus ir imtis bendrų veiksmų siekiant:

o dar kartą patvirtinti Europos Sąjungos ištikimybę humanitarinės pagalbos principams ir tarptautinei humanitarinės pagalbos teisei;

o tarptautinėse institucijose sukurti tvirtą Europos politiką, kuriai finansuoti būtų skiriamos atitinkamos lėšos;

o pradėti naują etapą siekiant Europos humanitarinės pagalbos kokybės, glaudžiau bendradarbiaujant su savo šios srities partneriais;

o dar kartą patvirtinti įsipareigojimą susieti humanitarinę pagalbą ir vystymosi pagalbą, tai įsipareigojimas, išreikštas ES konsensuse dėl vystymosi.

Galutinis tekstas turi būti pakankamai konkretus ir tikslus, kad būtų galima pasiekti šiuos tikslus. Be vizijos, principų ir vertybių, jame taip pat turi būti pateikiamas planas, kaip pagerinti koordinavimą ir užtikrinti veiksmingą pagalbos teikimą atsižvelgiant į esamas problemas.

• [1]  Pagal Jungtinių Tautų Humanitarinių reikalų koordinavimo biuro (HRKB) finansinės apskaitos sistemą.
• [2]  2000 m. birželio 15–16 d. Šveicarijoje vykusio Fribūro forumo pranešimas ir veiksmų programa.
• [3]  2000–2005 m. ECHO generalinio direktorato vertinimas, 2006 m. birželio 23 d.
  (http://ec.europa.eu/echo/pdf_files/evaluation/2006/dg_echo_fr.pdf)

Užsienio reikalų komiteto NUOMONĖ (4.10.2007)

pateikta Vystymosi komitetui

dėl Europos Sąjungos humanitarinės pagalbos
(2007/2139(INI))

Nuomonės referentas: Vittorio Agnoletto

PASIŪLYMAI

Užsienio reikalų komitetas ragina atsakingą Vystymosi komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

1. remia Komisijos pasiūlymą pasirašyti tarpinstitucinį pareiškimą „Europos konsensusas dėl humanitarinės pagalbos“, kuriame būtų išdėstyti humanitarinės pagalbos politiniai tikslai, būdai, principai ir techninės priemonės ir kuris taptų pirmuoju (nuo 1996 m.) tikruoju politinės strategijos dokumentu, kai buvo priimti techniniai pagalbos valdymo reglamentai;

2. yra įsitikinęs, kad reikia nedelsiant užtikrinti, jog Europos Sąjungos ir 27 valstybių narių techniniu ir politiniu lygmenimis vykdomi humanitariniai veiksmai papildytų vienas kitą, būtų nuoseklūs, veiksmingi ir darnūs, siekiant optimizuoti bendros humanitarinės pagalbos teikimą; pritaria Komisijos nuostatai, jog būtina dar labiau derinti Europos Sąjungos ir valstybių narių veiksmus, toks veiksmų derinimas yra būsimo pareiškimo pagrindas; ragina Tarybą ir valstybes nares pritarti siūlomai Komisijos strategijai ir laikyti humanitarinę veiklą moraliniu ir politiniu įsipareigojimu, kuris būtų dar labiau pagrįstas Europos piliečių solidarumu ir būtų dar labiau rūpinamasi pagalbos veiksmingumu nei nacionaliniais ar buvusių kolonijų interesais;

3.  ypač ragina Tarybą ir valstybes nares laikytis politinių įsipareigojimų ir nustatytų terminų pagal 2005 m. Kobėje vykusios Pasaulinės nelaimių mažinimo konferencijos metu 168 šalių pasirašytą Hyogo veiksmų programą, pagal kurią iki 2015 m. numatyta 50 proc. sumažinti mirštančiųjų humanitarinių nelaimių metu skaičių ir skatinti didesnę humanitarinės pagalbos ir pagalbos vystymuisi darną;

4.   suvokia būtinybę saugoti ir skleisti humanizmo, neutralumo, nešališkumo ir humanitarinės pagalbos nepriklausomumo principus, kadangi jų nesilaikant galima pakenkti humanitarinės pagalbos teikėjams ir nukentėjusiems gyventojams, nepamiršti tikrųjų nustatytų humanitarinių poreikių ir humanitarinių nelaimių, ypatingą dėmesį skirti labiausiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms, t. y. moterims ir vaikams, taip pat laikytis nediskriminavimo principo skirstant pagalbą; yra įsitikinęs, kad skubią humanitarinę pagalbą reikia derinti su politiniais veiksmais, kuriais siekiama ieškoti politinių ir diplomatinių sprendimų teikti pagalbą jų ieškant, kai sprendžiamos nelaimių sukeltos krizės; mano, kad neatidėliotinos pagalbos, atkūrimo ir vystymo susiejimo (angl. LRRD) koncepcija turėtų būti strateginiu Europos Sąjungos išorės ir humanitarinės pagalbos veiksmų pagrindu; todėl remia Komisijos pasiūlymą atrinkti šalis, kuriose bus vykdomas bandomasis projektas vadovaujantis neatidėliotinos pagalbos, atkūrimo ir vystymo susiejimo koncepcija ir kurios turi patirties šioje srityje, ypač patirties, susijusios su tam tikrais regionais, kurie labiausiai kenčia nuo klimato kaitos pasekmių ir kurie turėtų būti stebimi, ir mano, kad tai bus pagrindinis Europos humanitarinės pagalbos strategijos sėkmės veiksnys;

5.   pabrėžia, kad humanitarinės pagalbos tikslas turėtų būti skatinti pagalbą gaunančių šalių ir regionų gebėjimą vystytis ir skatinti jų ekonominę nepriklausomybę bei siekti, kad jos netaptų pernelyg priklausomas nuo tolesnės išorės pagalbos ar paramos;

6.  mano, kad dar didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas dažnai pavojinguose regionuose besilankančių savanorių saugumui ir apsaugai; apgailestauja, kad jie dar pernelyg dažnai tampa beprasmio smurto aukomis, įkalinami ar paimami įkaitais; griežtai smerkia bet kokius prieš savanorius nukreiptus veiksmus;

7.   laikosi nuomonės, kad teikiant humanitarinę pagalbą pirmenybė, kiek įmanoma, turėtų būti teikiama silpniausioms ir labiausiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms, ypač moterims ir vaikams; todėl mano, kad teikiant humanitarinę pagalbą didelis dėmesys turi būti skiriamas vystymuisi, švietimui ir mokymui, siekiant, kad labiausiai pažeidžiamos gyventojų grupės kuo skubiau įvertintų savo padėtį ir kad teikiant pagalbą kuo veiksmingiau būtų prisidedama prie pastangų gerinti esamą padėtį;

8.  mano, kad Europos Sąjungos humanitarinė pagalba taip pat turėtų būti remiama politiniais ir diplomatiniais veiksmais, atsižvelgiant į tarptautinę teisę ir ypač į tarptautinę humanitarinę teisę, pirmenybę teikiant valstybės gavėjos interesams; todėl yra įsitikinęs, kad svarbiausia užtikrinti, kad trečiosios šalys ir tam tikrais atvejais nevalstybiniai veikėjai laikytųsi 2005 m. nustatytų pagalbos teikimo gairių ir jas įgyvendintų;

9.   išreiškia įsitikinimą, kad Europos Sąjungos neutrali ir nepriklausoma humanitarinė pagalba yra tokios pagalbos neutralumo ir nepriklausomumo nuo bet kokios aktyvios karinės paramos pavyzdys; mano, kad tam tikromis aplinkybėmis, reikia, kad kariuomenė humanitarinių nelaimių metu sudarytų sąlygas, laikydamasi tarptautinės teisės nuostatų, humanitarinę pagalbą teikti saugiai;

10. atkreipia dėmesį į būtinybę užtikrinti visų bendradarbiaujančių ir humanitarinę pagalbą teikiančių asmenų saugumą, taip pat užsitikrinti, kad civilines apsaugos priemonėmis ir pasitelkus karines pajėgas būtų sudarytos sąlygos humanitarinėms organizacijoms veikti netrukdomoms ir siekti, kad šiomis priemonėmis būtų lengvinas jų darbas;

11. išreiškia didėjantį susirūpinimą klimato pokyčių įtaka humanitarinėms su maisto stygiumi susijusioms nelaimėms, kurias sukelia gaivalinės nelaimės (potvyniai, gaisrai, dykumėjimas, žemės ūkio krizės ir t. t.); ragina Komisiją, kad ji, dalyvaudama atitinkamuose tarptautiniuose forumuose stengtųsi derinti humanitarinę pagalbą ir kovą su klimato kaita bei sustiprintų prevencinį humanitarinės pagalbos vaidmenį, siekiant sumažinti nelaimių pavojų geriau pasirengiant krizėms;

12. mano, kad ypatingą dėmesį būtina skirti pažeidžiamų gyventojų grupių (moterų, vaikų ir pagyvenusių žmonių) padėčiai, ir yra įsitikinęs, kad tokia veikla turi būti įtraukta į humanitarinės pagalbos apibrėžtį;

13. pasiruošęs pritarti pasiūlytiems kriterijams, kuriais vadovaujantis atrenkami partneriais, kaip antai Jungtinės Tautos, nevyriausybinės organizacijos ir Raudonasis Kryžius; taip pat suvokia faktą, kad atsakomybė ir skaidrumas yra svarbiausi vertinant pasiektus rezultatus, bet mano, kad būtina pabrėžti, jog minėtųjų partnerių biurokratija neturėtų tapti nepagrįstai didele našta, kad jų darbuotojai galėtų dirbti savo darbą, o ištekliai būtų naudojami pagal paskirtį – teikti humanitarinę pagalbą.

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data	2.10.2007
Galutinio balsavimo rezultatai	+: –: 0:	21 0 3
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai	Vittorio Agnoletto, Christopher Beazley, Véronique De Keyser, Richard Howitt, Metin Kazak, Vytautas Landsbergis, Pasqualina Napoletano, Annemie Neyts-Uyttebroeck, Raimon Obiols i Germà, Vural Öger, Hubert Pirker, Samuli Pohjamo, Libor Rouček, José Ignacio Salafranca Sánchez-Neyra, Jacek Saryusz-Wolski, Hannes Swoboda, Josef Zieleniec
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)	Giulietto Chiesa, Alexandra Dobolyi, Árpád Duka-Zólyomi, Evgeni Kirilov, Marios Matsakis, Yiannakis Matsis, Luis Yañez-Barnuevo García
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (178 straipsnio 2 dalis)

PRIEDAS

Biudžeto komitetas

Pirmininkas

D/60729

Josep Borrell Fontelles

Pirmininkas

Vystymosi komitetas

Dėl: Vystymosi komiteto pranešimo dėl Europos konsensuso dėl humanitarinės pagalbos

(Pranešėjas: T. Cornillet)

Gerb. Pirmininke,

Biudžeto komiteto vardu norėčiau pateikti keletą pastabų dėl minėto pranešimo biudžetinių aspektų.

Visų pirma Biudžeto komitetas labai pritaria nuomonei, kad reikia kuo geriau suderinti EB ir valstybių narių išteklius, kad jais galėtų pasinaudoti humanitarinių nelaimių aukos. Taip pat svarbu stebėti šį procesą siekiant įvertinti ES prisiimtų įsipareigojimų vykdymo pažangą atsižvelgiant į JT tikslus, bendrą vystymosi veiksmų finansavimo lygį ir humanitarinę pagalbą.

Taigi, aš galėčiau pažymėti, kad 2006 m. gegužės 17 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl biudžetinės drausmės ir patikimo finansų valdymo ir prie jo pridėtame 2007–2013 m. finansiniame plane numatytas Neatidėliotinos pagalbos rezervas siekiant teikti pagalbą tų įvykių metu, kurie negalėjo būti numatyti sudarant ES biudžetą. Šis rezervas (221 milijonai eurų 2004 m. kainomis) įrašytas į biudžetą kaip vadinamoji atsargumo priemonė bei bendru Parlamento ir Tarybos sutarimu gali būti panaudota ir peržengiant nustatytą aukščiausią išlaidų ribą (atsižvelgiant į Komisijos pasiūlymus).

Biudžeto komitetas mano, kad tai puikus susitarimas, pasiektas derybų dėl 2007–2013 m. finansinio plano metu, kuris padėjo pastebimai sumažinti biudžeto naštą, nes priešingu atveju galėtų prireikti mažinti kitiems išorės veiksmams skirtą EB biudžetą. Neaišku, ar nacionaliniuose biudžetuose šis sumažinimas galėtų būti kompensuojamas.

Taip pat labai gerai, kad per paskutinį finansinį laikotarpį (2000–2006 m.) pastebimai sumažėjo vidutinis prašymų naudoti rezervo lėšas nagrinėjimo laikotarpis.

Norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį, kad 2000–2006 m. laikotarpiu tik humanitariniais tikslais be įprastų biudžeto asignavimų buvo panaudota 1 514 milijonų eurų šio rezervo lėšų. Dar 408 milijonai eurų taip pat buvo panaudota veiksmams, nenustatytiems, ar jie priklauso humanitarinės pagalbos, ar vystymosi sričiai, pavyzdžiui, Palestinoje ir Balkanuose.

Vis dėlto galima 615 milijonų eurų suma niekada nebuvo panaudota ir turbūt, žvelgiant iš Europos perspektyvos, vystymosi ir (arba) humanitarinės pagalbos srityse šiomis lėšomis niekada nebuvo pasinaudota. Taip yra dėl to, kad šios nepanaudotos lėšos, nacionaliniuose biudžetuose skirtos būtent šiam tikslui, galėjo būti sugrąžintos atgal į bendrąjį biudžetą ir todėl jos nebuvo skirtos konkretiems humanitarinės pagalbos ir vystymosi pagalbos tikslams įgyvendinti.

Taigi, Biudžeto komitetas remia realistinį požiūrį į humanitarinės pagalbos, kuri neabejotinai visada turėtų padėti užtikrinti, kad Komisija galėtų veikti greitai, finansavimą, bet ir tai, kad būtų gerai naudojamas Neatidėliotinos pagalbos rezervas.

Veiksmingo koordinavimo ir papildomumo su ES ir kitais tarptautiniais donorais, su kuriais mes bendradarbiaujame, klausimas turėtų būti svarbiausias dalykas siekiant maksimaliai padidinti mūsų teikiamos pagalbos poveikį ir užtikrinti, kad šiam tikslui skirti ištekliai būtų naudojami kaip įmanoma geriau.

Pagarbiai

Reimer Böge

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data	3.10.2007
Galutinio balsavimo rezultatai	+: –: 0:	27 0 0
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai	Margrete Auken, Thijs Berman, Josep Borrell Fontelles, Marie-Arlette Carlotti, Thierry Cornillet, Nirj Deva, Alexandra Dobolyi, Alain Hutchinson, Romana Jordan Cizelj, Filip Kaczmarek, Glenys Kinnock, Maria Martens, Gay Mitchell, Luisa Morgantini, Miguel Portas, Horst Posdorf, Toomas Savi, Frithjof Schmidt, Jürgen Schröder, Luis Yañez-Barnuevo García, Anna Záborská, Jan Zahradil
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)	Milan Gaľa, Miguel Angel Martínez Martínez, Manolis Mavrommatis, Anne Van Lancker, Gabriele Zimmer
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (178 straipsnio 2 dalis)