PRANEŠIMAS dėl Afrikos žemės ūkio skatinimo. Pasiūlymas dėl Afrikos žemės ūkio plėtros ir maisto saugos

8.11.2007 - (2007/2231(INI))

Vystymosi komitetas
Pranešėja: Luisa Morgantini

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS

dėl Afrikos žemės ūkio skatinimo. Pasiūlymas dėl Afrikos žemės ūkio plėtros ir maisto saugos

(2007/2231(INI))

Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į 2007 m. liepos 24 d. Komisijos komunikatą „Afrikos žemės ūkio skatinimas – Pasiūlymas dėl bendradarbiavimo žemyno ir regioniniu lygmeniu žemės ūkiui Afrikoje plėtoti“ (COM(2007)0440),

–   atsižvelgdamas į 2007 m. liepos18–21 d. vykusiame Berlyno II-ajame Europos forume dėl tvaraus vystymosi prisiimtus įsipareigojimus,

–   atsižvelgdamas į 2007 m. birželio 27 d. Komisijos komunikatą Tarybai ir Europos Parlamentui „Nuo Kairo iki Lisabonos. Strateginė ES ir Afrikos partnerystė“ (COM(2007)0357),

–   atsižvelgdamas į 2007 m. birželio 27 d. Komisijos ir Tarybos sekretoriato jungtinį dokumentą pavadinimu „Po Lisabonos strategijos. ES ir Afrikos strateginės partnerystės įgyvendinimas“ (SEC(2007)0856),

–   atsižvelgdamas į 2007 m. birželio 29 d. Vysbadene vykusios AKR ir ES jungtinės parlamentinės asamblėjos metu priimtą rezoliuciją dėl smulkių ūkininkų skurdo mažinimo AKR šalyse (ACP-EU/100.011/07fin),

–   atsižvelgdamas į 2005 m. lapkričio mėn. Visos Afrikos Parlamento priimtą 2006–2010 m. strateginį planą „Viena Afrika, vienas balsas“,

–   atsižvelgdamas į 2005 m. gruodžio 15–16 d. Briuselyje vykusio Europos Vadovų Tarybos susitikimo metu priimtą dokumentą „ES ir Afrika. Strateginės partnerystės link“ (Europos strategiją Afrikai)[1],

–   atsižvelgdamas į Afrikos Sąjungos komisijos 2007 m. kovo 26–28 d. Akros mieste Ganoje surengtų konsultacijų su Afrikos pilietinės visuomenės organizacijomis dėl Afrikos Sąjungos ir ES bendros Afrikos vystymosi strategijos rezultatus ir išvadas[2],

–   atsižvelgdamas į keturių Afrikos regionų ūkininkus vienijančių tinklų atstovų 2004 m. balandžio 25 d. Pretorijoje paskelbtą galutinę deklaraciją dėl ūkininkų puoselėjamos žemės ūkio vizijos remiantis naujosios Afrikos vystymosi partnerystės (NAVP) iniciatyva,

–   atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio mėn. Abudžos aukščiausiojo lygio susitikime maisto saugos tema priimtą deklaraciją,

–   atsižvelgdamas į savo 2005 m. lapkričio 17 d. rezoliuciją dėl Afrikos vystymosi strategijos[3],

–   atsižvelgdamas į savo 2006 m. kovo 23 d. rezoliuciją dėl ekonominės partnerystės susitarimų (EPS) poveikio vystymuisi[4],

–   atsižvelgdamas į 2002 m. kovo mėn. JT Specialiojo pranešėjo JT Žmogaus teisių komisijai pateiktą JT pranešimą dėl maisto užtikrinimo besivystančiose valstybėse,

–   atsižvelgdamas į 2000 m. rugsėjo mėn. Jungtinių Tautų Tūkstantmečio viršūnių susitikimo metu patvirtintus Tūkstantmečio vystymosi tikslus (TVT), ir ypač į tikslą naikinti itin didelį skurdą ir iki 2015 m.sumažinti badaujančių žmonių skaičių per pusę,

–   atsižvelgdamas į JT Generalinio sekretoriaus metinius pranešimus dėl Jungtinių Tautų Tūkstantmečio deklaracijos įgyvendinimo; paskutinis pranešimas pateiktas 2006 m. liepos mėn.,

–   atsižvelgdamas į 1999 m. balandžio 13 d. Londone pasirašytą Pagalbos maistu konvenciją, kurios tikslai – prisidėti prie pasaulinio aprūpinimo maistu ir pagerinti tarptautinės bendruomenės galimybes reaguoti į kritines padėtis maisto atžvilgiu ir į kitus, su maistu susijusius, besivystančių valstybių poreikius,

–   atsižvelgdamas į Europos Komisijos pranešimą dėl Tūkstantmečio vystymosi tikslų 2000–2004 m. (SEC(2004)1379),

–   atsižvelgdamas į savo 2005 m. balandžio 12 d. rezoliuciją dėl Europos Sąjungos vaidmens siekiant Tūkstantmečio vystymosi tikslų[5] ir į 2007 m. birželio 20 d. rezoliuciją pavadinimu „Tūkstantmečio vystymosi tikslai. Pusiaukelė“[6],

–    atsižvelgdamas į Briuselio Vadovų Tarybos 2004 m. gruodžio 16–17 d. išvadas, kuriose pakartojami tvirti Europos Sąjungos įsipareigojimai Tūkstantmečio vystymosi tikslų ir politikos darnumo atžvilgiu,

–   atsižvelgdamas į Tarybos, Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų, Europos Parlamento ir Komisijos bendrą pareiškimą dėl Europos Sąjungos vystymosi politikos „Europos konsensusas“ (Europos konsensusas dėl vystymosi), pasirašytą 2005 m. gruodžio 20 d. [7],

–   atsižvelgdamas į 2000 m. birželio 23 d. Kotonu pasirašytą Afrikos, Karibų jūros bei Ramiojo vandenyno grupės valstybių (AKR) ir Europos Bendrijos bei jos valstybių narių partnerystės susitarimą[8] su pakeitimais, padarytais 2005 m. birželio 25 d. Liuksemburge pasirašytu susitarimu, iš dalies keičiančiu partnerystės susitarimą (Kotonu susitarimą)[9],

–   atsižvelgdamas į 2003 m. vasario 25 d. Romos deklaraciją dėl suderinimo, priimtą pasibaigus aukšto lygio forumui suderinimo tema ir į 2005 m. kovo 2 d. priimtą Paryžiaus deklaraciją dėl pagalbos veiksmingumo,

–   atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1905/2006, nustatantį vystomojo bendradarbiavimo finansinę priemonę (Vystomojo bendradarbiavimo priemonė (VBP))[10],

–   atsižvelgdamas į 2005 m. Gleneagles vykusio Didžiojo aštuoneto (G8) vadovų susitikime prisiimtus įsipareigojimus, susijusius su pagalbos apimtimi, į pietus nuo Sacharos esančiai Afrikos daliai teikiama pagalba ir pagalbos kokybe,

–   atsižvelgdamas į 1979 m. gruodžio 18 d. Jungtinių Tautų priimtą konvenciją dėl visų formų moterų diskriminacijos panaikinimo (angl. CEDAW),

–   atsižvelgdamas į 2002 m. kovo mėn. Monterėjaus Tarptautinę konferenciją dėl plėtros finansavimo ir 2002 m. rugsėjo mėn. Johanesburgo pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimą dėl tvarios plėtros,

–   atsižvelgdamas į 111 vyriausybių, įskaitant visas ES valstybes nares, 2004 m. rugsėjo 20 d. pasirašytą Niujorko Deklaraciją dėl kovos su badu ir skurdu veiksmų,

–   atsižvelgdamas į 1996 m. vykusio Pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimo maisto tema įsipareigojimą iki 2015 m. dvigubai sumažinti badaujančių žmonių skaičių,

–   atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „ES pagalba: daugiau, geriau ir greičiau“ (COM(2006)0087),

–   atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Pažangos, siekiant Tūkstantmečio vystymosi tikslų, spartinimas – plėtros finansavimas ir pagalbos veiksmingumas“ (COM(2005)0133),

–   atsižvelgdamas į 2006 m. gruodžio 10 d. paskelbtą AKR šalių regioninio ūkininkų tinklo Ekonominės partnerystės susitarimo vidutinės trukmės įvertinimą ir į vykstančias derybas dėl Ekonominės partnerystės susitarimų,

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Vystymosi komiteto pranešimą ir Užsienio reikalų komiteto nuomonę (A6‑0432/2007),

A.  kadangi žemės ūkis yra pagrindinis veiklos sektorius daugelyje Afrikos valstybių, o pagrindinis pajamų šaltinis priklauso nuo žemės ūkio gamybos ir susijusios veiklos,

B.  kadangi pagrindinis Komisijos komunikato „Afrikos žemės ūkio skatinimas“ tikslas – pasiūlyti ES ir AS (Afrikos Sąjungos) bendradarbiavimo Afrikos žemės ūkio plėtros srityje principus ir svarbiausias sritis, dėmesį sutelkiant į regionų ir žemynų lygius,

C.  kadangi „Europos konsensuse“ ir ES Strategijoje Afrikai pakartojama, kad žemės ūkis ir kaimo plėtra yra labai svarbūs skurdo naikinimo aspektai,

D.  kadangi vien tik į pietus nuo Sacharos esančiame Afrikos regione dėl maisto nepritekliaus kenčia daugiau negu 200 milijonų žmonių, t. y. 30 milijonų žmonių daugiau negu prieš dešimt metų, ir kadangi dauguma šių žmonių gyvena kaimo vietovėse ir jų pajamos bei galimybės prasimaitinti priklauso nuo žemės ūkio,

E.  kadangi kiekvienas žmogus turi teisę į sveiką, saugų ir maistingą maistą ir kiekvieno žmogaus pagrindinė teisė yra nebadauti,

F.  kadangi labai didelio skurdo panaikinimas yra pirmasis Jungtinių Tautų TVT,

G.  kadangi 2007 m. gruodžio mėn. Lisabonoje vyksiančio antrojo ES ir Afrikos viršūnių susitikimo metu bus patvirtinta bendra ES ir Afrikos strategija,

H.  kadangi deklaracijoje „Pasaulio susitikimas dėl maisto: po penkerių metų“ pakartojami įsipareigojimai užtikrinti maisto aprūpinimą visiems ir toliau dėti pastangas naikinant badą visose valstybėse, o nustatytas pirmiausias tikslas yra iki 2015 m. dvigubai sumažinti badaujančių žmonių skaičių,

I.  kadangi 80 proc. Afrikos gyventojų gyvena kaimo vietovėse, o 73 proc. kaimo gyventojų Afrikoje sudaro smulkius natūrinius ūkius turintys ūkininkai, kurių pragyvenimas didele dalimi priklauso nuo maisto gamybos iš ūkininkavimo ar gyvulių laikymo,

J.  kadangi žemės ūkyje dirba ir iš jo pajamas gauna daugiau nei 60 proc. besivystančių šalių darbo jėgos ir dėl to siekiant veiksmingai išspręsti skurdo ir bado problemas labai svarbiomis tampa kaimo plėtros politikos kryptys,

K.  kadangi kaimo bendruomenėms kyla itin didelė rizika nukentėti nuo konfliktų, gamtinių nelaimių ir kitokių katastrofų,

L.  kadangi 70 proc. iš 1,3 mlrd. dideliame skurde gyvenančių žmonių sudaro moterys, o įvairiose pasaulio dalyse moterims neleidžiama pasinaudoti savo ekonominių ir socialinių sąlygų gerinimo galimybėmis, pvz., nuosavybės ar paveldėjimo teisėmis ar prieiga prie švietimo ar darbo,

M.  kadangi tradicinės finansų institucijos nelinkusios teikti kreditų kaimo vietovėse dėl didelių sąnaudų ir susijusios rizikos, taip pat dėl oficialių žemės registrų stokos,

N.  kadangi Antrosios JT Pasaulio vandens raidos ataskaitos (2006 m.) duomenimis, 75 proc. Afrikos gyventojų gyvena sausringuose arba pusiau sausringuose regionuose, o apie 20 proc. gyventojų – vietovėse, kuriose vyksta dideli metiniai klimato svyravimai,

O.  kadangi atokios kaimo vietovės labai kenčia dėl prastai išplėtotos energijos tiekimo, transporto ir telekomunikacijų infrastruktūros ir dažnai turi nepakankamai vandens išteklių arba jie yra nepatikimi,

P.  kadangi dėl skurdo atsirandančios ligos, ypač ŽIV/AIDS, tuberkuliozė (TB) ir maliarija, yra didelio skurdo daugelyje Afrikos valstybių pagrindinė priežastis bei pasekmė,

Q.  kadangi per daugelį metų Europos nevyriausybinės organizacijos (NVO) užmezgė bendradarbiavimo ryšius su Afrikos kaimo žmonių organizacijomis, šio proceso metu skatino dialogą su Europos pilietine visuomene ir abipusį supratimą bei sukaupė svarbios patirties skatindamos smulkųjį ūkininkavimą,

R.  kadangi savo 2006 m. liepos 6 d. rezoliucijoje dėl Sąžiningos prekybos ir plėtros[11] Europos Parlamentas pripažino sąžiningos prekybos vaidmenį gerinant besivystančių valstybių smulkiųjų ūkininkų ir gamintojų gyvenimo lygį, nes tokia prekyba leidžia kurti darnų gamybos modelį, kuriuo gamintojams užtikrinamos pajamos,

S.  kadangi dabartinis derybų dėl ekonominės partnerystės susitarimų procesas yra netinkamas daugumai AKR šalių, o ypač daugelio Afrikos valstybių žemės ūkio sektoriui,

T.  kadangi parlamentai, kaip pagrindiniai vystymosi proceso veikėjai, privalo aktyviai dalyvauti rengiant strategijas ir veiksmų planus, kurie daro poveikį jų atstovaujamiems gyventojams,

1. palankiai vertina minėtą komunikatą „Afrikos žemės ūkio skatinimas“, ypač teiginį, kad „žemės ūkio ir kaimo plėtra – tai esminiai skurdo mažinimo ir augimo skatinimo veiksniai“; pritaria, kad „norint, kad augimas turėtų skurdo mažinimo poveikį, augimas turi būti visokeriopas, nukreiptas į smulkius ūkius ir sudaryti sąlygas užimtumui“, tačiau apgailestauja, kad šis teiginys įtrauktas tik į pridedamą tarnybų darbo dokumentą, o komunikato tekste jo nėra;

2. džiaugiasi, kad pripažįstami skirtumai tarp Afrikos šalių, kadangi ypač svarbu atsižvelgti ne tik į Afrikos regionų įvairovę ir skirtumus, bet ir į skirtumus Afrikos šalių lygmeniu;

3. pritaria nuomonei, išreikštai 2007 m. sausio mėn. diskusijų dokumente, kuriame teigiama, kad „ ...[nors] Afrikoje gyvuoja sena dažnai brangiai kainuojančio ir įvairaus veiksmingumo lygio valstybės kišimosi į žemės ūkį tradicija, liberalizavimo procesai nėra įtikinimai ir (arba) sėkmingai užbaigti“;

4. sutinka, kad konkurencingumas regioninėse ir tarptautinėse rinkose turėtų būti laikomas prioritetu, todėl pabrėžia smulkiųjų gamintojų rėmimo ir pagalbos jiems svarbą bei būtinybę užtikrinti jiems pakankamą prieigą prie šių rinkų;

5. pabrėžia, kad, siekiant išplėsti rinkas gamintojams, svarbu siekti Afrikos regionų rinkų integracijos ir laipsniškai šalinti Afrikos šalių tarpusavio prekybos kliūtis;

6. pabrėžia, kad tokiose tarptautinėse institucijose, kaip Pasaulio prekybos organizacija (PPO), Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir Pasaulio bankas, ES turėtų atlikti svarbų vaidmenį ryžtingai gindama Afrikos valstybių teisę apsaugoti Afrikos žemyno nacionalines ir regionines rinkas nuo prekių importo, dėl kurio žlugdoma vietos gamintojų, besiverčiančių svarbiausių žemės ūkio produktų gamyba, veikla;

7. džiaugiasi dėl plataus konsultavimosi metodo, kurį išleisdama komunikatą patvirtino Komisija;

8. tikisi, kad tai nebus vienintelis šio metodo taikymo atvejis, ir jis taps mechanizmo, kuriuo Europos ir Afrikos pilietinei visuomenei ir demokratinėms institucijoms bus sudarytos dalyvavimo sąlygos, dalimi, kaip buvo raginama minėtame Komisijos ir Tarybos sekretoriato jungtiniame dokumente pavadinimu „Po Lisabonos strategijos. ES ir Afrikos strateginės partnerystės įgyvendinimas“; reikalauja, kad Komisija pasiūlyme nustatytų derybų su parlamentais ir pilietinės visuomenės veikėjais procesą, atsižvelgdama į jų vaidmenį įgyvendinant ir prižiūrint bendrą ES ir Afrikos strategiją;

9. labai apgailestauja dėl to, kad į 2007 m. gruodžio mėn. Lisabonoje vyksiantį ES ir Afrikos šalių aukščiausiojo lygio susitikimą ketinama pakviesti tarptautinės bendruomenės griežtai smerkiamą Prezidentą Robertą Mugabę, kuris savo dalyvavimu minėtajame renginyje stipriai diskredituos taurų šio renginio siekį gerinti demokratinį valdymą;

10. ragina Afrikos Sąjungą nepamiršti savo įsipareigojimo gerbti vertybes, išdėstytas AS pirmtakės Afrikos vienybės organizacijos paskelbtoje Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartijoje, kurios viena iš signatarių yra ir Zimbabvė;

11. pabrėžia, kad būtina skatinti didesnį vyriausybių, vietos valdžios institucijų ir nacionalinių bei regioninių parlamentų dalyvavimą su žemės ūkio politika ir maisto sauga susijusiuose sprendimų priėmimo procesuose ir sudaryti palankesnes visapusiškesnės pilietinės visuomenės veiklos sąlygas; todėl ragina Komisiją remti regioninės bendrosios žemės ūkio politikos formavimą ir vykdymą bei skatinti aktyviai dalyvauti interesų grupes;

12. reiškia susirūpinimą dėl komunikate nustatyto sprendimų priėmimo ES ir už jos ribų proceso aiškumo trūkumo (dėl derybų su Afrikos vyriausybėmis); todėl ragina skaidriau vykdyti derybas, kur Komisija derasi su Afrikos vyriausybėmis dėl ES ir AS bendradarbiavimo dėl Afrikos žemės ūkio vystymo;

13. pabrėžia, kad į pasiūlymą daugiausia bendradarbiauti su Afrikos kontinentinėmis ir regioninėmis organizacijomis, ypač Afrikos Sąjungos komisija (ASK), Naująją partneryste Afrikos vystymuisi (NAVP) ir regioninėmis ekonominėmis bendrijomis (REB), turėtų būti įtrauktos priemonės, pagal kurias numatomas interesų grupių, masinių judėjimų ir pilietinės visuomenės dalyvavimas, siekiant, kad neturtingiems ūkininkams būtų sudarytos geresnės sąlygos daryti didelį poveikį politikos procesams;

14. apgailestauja dėl to, kad bendroje ES ir Afrikos strategijoje su kaimo plėtra ir maisto sauga susijusios problemos apibrėžiamos labai trumpai – tai rodo, kad šia sritimi Komisija domisi palyginti nedaug; tikisi, kad šie klausimai bus išsamiau nagrinėjami veiksmų plane, kurį numatyta vykdyti kartu su bendrąja strategija;

15. pabrėžia, kad valstybės narės ir Komisija privalo užtikrinti, kad vystomoji pagalba būtų kuo labiau derinama ir koordinuojama ir kad apskritai būtų laiku pasiekti visi kiti tikslai, įtraukti į Europos vystymąsi remiančio bendradarbiavimo veiksmingumo skatinimo procesą;

16. pabrėžia, kad Komisija ir valstybės narės privalo aiškiai nurodyti būdą, kuriuo paramą gaunančios valstybės ir pilietinė visuomenė užsitikrintų visišką kontrolę savo vystymosi politikos atžvilgiu, taip pat nustatyti veiklos rodiklius, kuriais remdamiesi nacionaliniai ir regioniniai parlamentai bei pilietinė visuomenė galėtų stebėti vystymosi pagalbos poveikį;

17. pabrėžia derybų Europos lygmeniu svarbą, įskaitant keitimąsi nuomonėmis su vartotojais, gamintojais ir sektorių organizacijomis, taip pat ir iš besivystančių šalių, siekiant, kad žemės ūkio ir pramonės bei gamybos sektorių vaidmuo būtų daugiau negu antraeilis;

18. pabrėžia būtinybę stiprinti žiniomis grįstą Afrikos bioekonomiką, todėl ragina valstybes nares savo praktinėmis žemės ūkio srities žiniomis dalytis su Afrikos tyrėjais ir ūkininkais, Afrikos šalyse diegti technologijas ir kitus naujoviškus žemės ūkio sektoriaus metodus ir taip skatinti jų konkurencingumą ir žemės ūkio pridėtinės vertės didinimą žemyne;

19. pabrėžia, kad būtina gerbti intelektinės nuosavybės teises, susijusias su Afrikoje vykdomais moksliniais tyrimais ir gaunamomis žiniomis; ragina Komisiją, Tarybą ir valstybes nares tobulinti Europos teisės aktus, kad pelnas, gautas pasinaudojus kartais labai senomis žiniomis (pvz., farmacinėmis) apie augalų savybes, grįžtų tiems, kurie tas savybes atskleidė;

20. ragina valstybes nares kasmet kaip galima skaidriau nurodyti savo finansinius įsipareigojimus vystomajai pagalbai, o iniciatyvoms, kurios nėra tiesiogiai susijusios su vystymusi, pvz., skolų nurašymui, skirtų sumų specialiai neįtraukti į bendrą vystymosi pagalbos, kuri pagal Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos Vystymosios pagalbos komiteto (EBPO / VPK) taisykles priskirtina prie oficialiosios vystymosios pagalbos (OVP), išlaidų skaičiavimą;

21. reikalauja, kad maisto pagalbos politikos kryptys ir programos neužkirstų kelio vietos ir nacionalinių maisto gamybos pajėgumų vystymui bei nedidintų priklausomumo, vietos ir nacionalinių rinkų iškraipymo, korupcijos ir nesudarytų sąlygų naudoti sveikatai kenksmingų maito produktų (genetiškai modifikuotų organizmų) pertekliaus;

22. ragina tarptautines organizacijas įgyvendinti politiką, kuri, skatindama paramą vietos žemės ūkiui ir jo vystymui, laipsniškai pakeistų maisto pagalbos politiką; jei pagalba maistu būtų vienintelė alternatyva, reikalauja, kad pirmenybė būtų teikiama vietos pirkimui ir (arba) pirkimui iš šalia sunkumų turinčių valstybių ar regionų esančių sričių;

23. pabrėžia finansinių išteklių, kuriuos pagalbą teikiančios šalys skiria kaimo plėtrai ir maisto saugai, didinimo svarbą ir pažymi, kad, siekdamos gauti Europos plėtros fondo paramą, Afrikos šalių vyriausybės turi būtinai įtraukti žemės ūkio sektorių į savo politinių prioritetų sąrašą;

24. pabrėžia, kad skirtingų sričių ES politika turėtų nuosekliai atitikti jos bendruosius tikslus; reikalauja, kad ES prekybos politika ir bendroji žemės ūkio politika turėtų būti vykdomos atsižvelgiant į ES vystymosi politiką, todėl pabrėžia būtinybę šalinti visiems – apdorotiems ir neapdorotiems – žemės ūkio produktams galiojančias tarifines kliūtis ir skubiai atverti Europos žemės ūkio prekių rinką visų Afrikoje gaminamų žemės ūkio produktų gamintojams;

25. ragina Europos Sąjungą nustatyti žemės ūkio eksporto politikos krypčių, kurios kenkia pažeidžiamam žemės ūkiui besivystančiose šalyse, atsisakymo grafiką ir daryti spaudimą kitiems tarptautiniams veikėjams, kad jie imtųsi tokių pat veiksmų;

26. apgailestauja dėl to, kad minėtame komunikate „Afrikos žemės ūkio skatinimas“ siūloma pagalba, skirta „prekybai palengvinti“ grindžiama vien tik ekonominės partnerystės susitarimų teikiamomis galimybėmis; dėl to primena Komisijai, kad šie susitarimai dar nepasirašyti ir jų atžvilgių išlieka nemažai prieštaravimų;

27. pripažįsta, kad ekonominės partnerystės susitarimai gali tapti svarbia Afrikos prekybinės ir regioninės integracijos priemone, tačiau tik su sąlyga, kad tokie susitarimai bus „palankūs vystymuisi“ ir juose, reikalui esant, bus leidžiamos išimtys bei ilgi pereinamieji laikotarpiai, kad vietiniai gamintojai ir pramonė galėtų prisitaikyti prie naujų rinkos sąlygų; prašo atidėti derybų užbaigimo galutinę datą ir ragina ištirti galimas alternatyvas ekonominės partnerystės susitarimams su tomis šalimis, kurios tokių susitarimų nepasirašys ir bet kokiu atveju ragina patvirtinti specialias ekonominės partnerystės susitarimų poveikį pažeidžiamoms grupėms mažinančias priemones;

28.  pabrėžia, kad reikia įgyvendinti politiką, kuri užkirstų kelią žalą darančių žemės ūkio produktų importui, nes tai kenkia vietinei gamybai, ir kuria būtų atsižvelgiama į Afrikos valstybių geografinius, istorinius ir kultūrinius skirtumus kuo geriau pasinaudojant tiesiogine patirtimi ir kuri sustiprintų kaimo ir vietinių bendruomenių indėlį į tvaraus išteklių naudojimo užtikrinimą;

29. apgailestauja, kad minėtame komunikate „Afrikos žemės ūkio skatinimas“ biodegalų rinka suplakta su kitomis rinkomis, nors augančios biodegalų pramonės plėtra gali būti labai žalinga maisto tiekimui, nes žemė, vandens ir kiti ištekliai gali būti naudojami biomasei auginti žemės ūkio produktų gamybos sąskaita; tačiau pritaria, kad labai svarbu remti natūralią gamybą ir sąžiningą abipusiai naudingą prekybą;

30. pakartoja, kad būtina imtis pagalbos vystymuisi politikos ir programų, kurios remtų kiekvieno asmens teisę nustatyti savo maisto strategiją ir saugotų bei reguliuotų nacionalinę žemės ūkio gamybą ir vietinę rinką;

31. atkreipia dėmesį į minėto komunikato „Afrikos žemės ūkio skatinimas“ nenuoseklumą: komunikate pabrėžiama moterų vaidmens Afrikos žemės ūkio gamyboje svarba, tačiau skyriuje dėl bendradarbiavimo sričių moterų klausimas neaptariamas; taigi pabrėžia, kad žemės ūkio vystymo priemonės Afrikoje pirmiausia turėtų būti nukreiptos į moterų poreikius: turėtų būti parengta speciali politika, kuri padėtų užtikrinti prieigą prie gamybinių išteklių ir jų kontrolės, kompetencijos ugdymą, labai mažų įmonių finansavimą, geresnes gyvenimo sąlygas, aprūpinimą maistu ir sveikatos apsaugą, švietimą ir aktyvesnį dalyvavimą socialiniame ir politiniame gyvenime;

32. pabrėžia būtinybę remti ūkininkų, ypač moterų ūkininkių, grupių steigimą, organizavimą ir stiprinimą nacionaliniu ir regioniniu lygmenimis;

33. pabrėžia, kad Komisija nesupranta, atrodytų, akivaizdaus dalyko, kad pirmiausia parama turėtų būti teikiama mažiau privilegijuotoms gyventojų grupėms ir sritims (atokiems kaimo regionams), t. y. ten, kur geografinis atskyrimas ir žemės ūkio gamybai trukdantys fiziniai apribojimai dar labiau didina nuolatinį skurdą;

34. pakartoja, kad Europos valstybės privalo laikytis įsipareigojimo dėl ilgalaikės taikos ir vengti intervencinių karų, nes tai – būtina maisto užtikrinimo sąlyga, ir skirti ypatingą dėmesį taikos skatinimui; ragina Šiaurės ir Pietų valstybes ieškoti taikių konfliktų sprendimo būdų ir pakartoja savo reikalavimą dėl prekybos ginklais ir žmonių naikinimo minomis sustabdymo;

35. pabrėžia, kad būtina (siekiant tinkamai ir veiksmingai prisidėti prie kovos su skurdu) naudoti mikrofinansų priemones, ypač mikrokredito programas, nes tai labai svarbi žemės ūkio ekonominio vystymo politikos sudėtinė dalis; ragina tarptautinę bendruomenę ir Afrikos vyriausybes padaryti bendrus įsipareigojimus dėl ŽIV/AIDS pandemijos, kuri daro labai didelį poveikį gyventojams ir žemės ūkio gamybai ir kelia grėsmę maisto nepriklausomumui ir dėl to yra ne tik sveikatos problema;

36. dar kartą patvirtina, kad pagalba žemės ūkiui turi užtikrinti, kad neturtingi kaimo žmonės turėtų teisėtą prieigą prie savo žemės, vandens ir kitų išteklių, kurie yra būtini išlaikyti jų pragyvenimo lygį darniu būdu, bei galėtų kontroliuoti savo žemę, vandens ir kitus išteklius;

37. ragina tarptautiniu lygiu patvirtinti visų teisę į vandenį, nes vandens ištekliai yra visuomeninis turtas, kurį ypač reikia saugoti ateinančioms kartoms;

38. ragina Afrikos vyriausybes savo šalyse skatinti žemės ūkio reformas, kurios pagerintų kaimo gyventojų prieigą prie žemės ir gamybos išteklių, ypač toms kaime gyvenančioms šeimoms, kurios neturi nuosavybės teisės dokumentų; todėl ragina šalia bendrosios ES ir Afrikos strategijos parengti veiksmų planą, kuriame svarbiausiais prioritetais būtų laikoma žemės registrų kūrimas ir tobulinimas bei teisės sistemų stiprinimas, kad teismai galėtų veiksmingai griežtinti nuosavybės teisės taikymą;

39. dar kartą atkreipia dėmesį į žemės nuosavybės teisių klausimą, kuris yra esminis siekiant kuo labiau skatinti vystymo potencialą ir pripažinti, kad turint nuosavybės teisės dokumentus galima skolintis pinigų už priimtinas palūkanas ir juos naudoti verslo įmonei steigti ir ją vystyti; todėl ragina svarbiausiais prioritetais laikyti žemės registrų kūrimą ir (arba) tobulinimą ir rūpinimąsi ištekliais, reikalingais žemėlapiams sudaryti ir žemei registruoti bei teismų vykdomai nuosavybės teisių stiprinimo veiklai plėtoti;

40. ragina Afrikos vyriausybes skatinti aktyvesnį gamybos modelių įvairinimą (siekiant išvengti vienos kultūros gamybos sistemos formavimosi) ir skatinti darnios gamybos metodus, kurie yra tinkamesni jų sąlygoms;

41. primygtinai tvirtina, kad biokuro gamyba potencialiai labai svarbi Afrikos šalių žemės ūkiui, tačiau nauda aplinkai labiausiai priklauso nuo energijos gamybai naudojamų augalų pasėlių rūšių ir visoje gamybos grandinėje sunaudojamos energijos kiekio, kadangi anglies dioksido kiekio mažinimo požiūriu tikroji nauda aplinkai dar tik turi būti įvertinta ir kadangi labiausiai siekiama vengti galimos žalos gamtai ir aplinkai, kurią gali sukelti nevaldomas biokuro gamybos masto didinimas;

42. ragina Komisiją ir valstybes nares sukurti veiksmingesnes vystymosi politikos kryptis, kurios sudarytų sąlygas visapusiškam pagrindinės infrastruktūros (drėkinimo, elektros, transporto, kelių tinklo ir t.t.) naudojimui žemės ūkio sektoriuje ir geresniam svarbioms šios rūšies viešosioms paslaugoms skirtų lėšų paskirstymui;

43. tiki, kad smulkiesiems ūkininkams turi būti prieinama speciali informacija, kuri turėtų būti kuo aktyviau platinama vietos kalbomis, pvz., per kaimo radijo stotis, ir pabrėžia būtinybę plėtoti informacijos ir ryšių technologijas, siekiant mažinti kaimo vietovių skaitmeninę atskirtį;

44. reikalauja nedelsiant įgyvendinti politikos kryptis, kuriomis būtų remiama su aplinkosaugos ir gamtinių išteklių tvarkymo reikalavimais suderinama praktika ir metodai (nes tai labai svarbu darniam ir tvariam vystymuisi) ir kurios užtikrintų geresnį rūpinimąsi žemės ūkio žeme ir žemės ūkio ekosistemomis ir taip užkirsti kelią dabartinės dykumėjimo padėties blogėjimui;

45. ragina ES skatinti veiksmingesnį JT Kovos su dykumėjimu konvencijos (angl. UNCCD) nacionalinių planų integravimą į Afrikos partnerių nacionalines vystymo strategijas;

46. kviečia Komisiją veiksmingai bendradarbiauti su Maisto ir žemės ūkio organizacija (angl. FAO) ir Tarptautiniu žemės ūkio fondu (angl. IFAD), atsižvelgiant į santykinius šių institucijų žemės ūkio ir kaimo plėtros sričių pranašumus;

47. ragina tarptautinę bendruomenę ir Afrikos vyriausybes priimti bendrus įsipareigojimus dėl ŽIV/AIDS pandemijos;

48. remia nacionaliniu ir regioniniu lygmenimis dedamas pastangas įtraukti kaimo interesų grupes ir joms atstovaujančias organizacijas į konsultacijų jiems aktualiais politikos klausimais procesą; pažymi, kad šio proceso metu ypač svarbu ugdyti kaimo gyventojų informavimo srities kompetenciją; pabrėžia, kad, siekiant mažinti skurdą ir užtikrinti maisto saugą, svarbiausiomis strategijomis laikoma smulkiųjų ūkininkų, šeimos ūkių ir ekologinės žemės ūkio praktikos rėmimas;

49. pabrėžia, kad vaikų darbo naudojimas žemės ūkyje ir jų išnaudojimas yra Afrikoje paplitęs ir nereguliuojamas reiškinys, ir ragina Europos Komisiją remti tarptautines, ypač Maisto ir žemės ūkio organizacijos (angl. FAO) ir Tarptautinės darbo organizacijos (angl. ILO) pastangas spręsti šią nerimą keliančią problemą;

50. ragina imtis priemonių, kurios pagerintų mokymą, kad jauni žmonės galėtų siekti aukštojo išsilavinimo žemės ūkio mokslo ir technologijų srityje ir kad būtų sukurta daugiau darbo vietų tokius mokslus baigusiems asmenims, siekiant sumažinti migraciją iš kaimo vietovių į miestą, ir pabrėžia, kad tai turi būti siejama su vietos valdžios institucijų ir tarnybų stiprinimu, kadangi iš tikrųjų tik taip vietos bendruomenėms galėtų būti patikėtas teritorijų valdymas;

51. ragina parengti bendrą strategiją, kurioje būtų numatytos kovos su pagrindinėmis migracijos priežastimis priemonės, ir ypač daug dėmesio būtų skirta protų nutekėjimui; pabrėžia, kad migracijos į ES ribojimas neturėtų būti laikomas sąlyga pagalbai gauti, taigi ragina išsamiau informuoti apie didžiulę žalą, kurią migracija daro Afrikos socialinei struktūrai, ir jos neigiamą poveikį siekiant visiškai išnaudoti Afrikos vystymosi potencialą;

52. atkreipia dėmesį į būtinybę skatinti visapusiško metodo, grindžiamo solidarumo su Afrikos valstybėmis ir bendro vystymo principais, migracijos politikos srityje taikymą ir ragina stiprinti vietinių institucijų ir valstybių narių institucijų partnerystę;

53. remia Komisijos pasiūlymą skatinti grįžtamąją migraciją, siekiant padidinti įgytų žinių ir patirties judėjimą, ir skatina bendrą iniciatyvų vystymą, siekiant padidinti migrantų bendruomenių indėlį į savo kilmės šalies raidą;

54. rekomenduoja, kad būtų teikiama tiksli informacija apie tai, kas daroma remiant žemės ūkio sektorių, kaimo plėtrą ir maisto saugą Afrikoje, kad būtų padidintas suvokimas ir kartu padidėtų paramą teikiančių šalių įsipareigojimai;

55. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams, Afrikos Sąjungos komisijai, Afrikos Sąjungos vykdomajai tarybai, Visos Afrikos parlamentui, AKR ministrų tarybai bei AKR ir ES jungtinei parlamentinei asamblėjai.

• [1]  15961/05 (367 leidinys), 2005 12 19.
• [2]  Afrikos pilietinės visuomenės organizacijų konsultacijos dėl Afrikos Sąjungos ir ES bendros Afrikos vystymosi strategijos. Susitikimo memorandumai, kuriuose išdėstyta veiklos programa, ir išvados. 2007 m. kovo 26–28 d. Akros mieste Ganoje Afrikos Sąjungos komisijos surengtos konsultacijos.
• [3]  OL C 280 E, 2006 11 18, p. 475.
• [4]  OL C 292E, 2006 12 01, p.121.
• [5]  OL C 33 E, 2006 02 09, p. 311.
• [6]  Priimti tekstai, P6_TA-PROV(2007)0274.
• [7]  OLC 46, 2006 02 24, p. 1.
• [8]  OL L 317, 2000 12 15, p. 3.
• [9]  OL L 209, 2005 8 11, p. 27.
• [10]  OL L 378, 2006 12 27, p. 41.
• [11]  Priimti tekstai, P6_TA(2006)0320.

AIŠKINAMOJI DALIS

1. Įvadas

2007 m. sausio mėn. Komisija (Vystymosi generalinio direktorato B2 skyrius) užbaigė diskusijų dokumentą „Afrikos žemės ūkio skatinimas“ ir, siekdama į dokumentą įtraukti pasiūlymus ir patarimus ir taip parengti išsamesnį komunikatą dėl Afrikos žemės ūkio (anksčiau komunikatą buvo numatyta išleisti 2006 m. pabaigoje), pradėjo diskusijas su įvairiomis šalims Europoje ir už jos ribų.

Europos Parlamento Vystymosi komitetas (kuris yra viena iš diskusijose dalyvaujančių šalių) Komisijai nusiuntė savo kritines pastabas, kurios buvo parengtos atsižvelgiant į tam tikrų komiteto narių išsakytą nuomonę.

2007 m. liepos 24 d. Komisijos priimtame komunikate pavadinimu „Afrikos žemės ūkio skatinimas“ atsižvelgiama į kai kuriuos Vystymosi komiteto ir kitų konsultacijose dalyvavusių šalių pasiūlymus.

Vystymosi komitetas džiaugiasi dėl patvirtinto plataus konsultavimosi metodo ir priemonių ir pabrėžia, kad būtina ir toliau gerinti pilietinės visuomenės ir kitų suinteresuotų veikėjų dalyvavimą ir bendradarbiavimą su jais. Kita vertus, komunikate aiškiai nepateikiama, kada ir kokiu būdu ES konsultuosis su Afrikos Sąjunga ir vykdys derybas dėl pagrindinių šio metodo klausimų. Taip pat nenumatytos jokios priemonės, pagal kurias parlamentai, vietinė valdžia, NVO, pilietinės visuomenės organizacijos stebės strategiją, ypač Afrikos lygmeniu.

Be to, tarp prie 2007 m. liepos 24 d. komunikato pridedamo tarnybų darbo dokumento ir paties komunikato teksto buvo nustatyti dideli neatitikimai (dėl liberalizavimo proceso, paramos gavėjų ir moterų vaidmens – klausimai, dėl kurių nuomonės išsiskyrė) – komunikate pateikiamas iki tam tikro lygio pakeistas su šiais klausimais susijęs tekstas.

Vienas svarbiausių vystymosi politikos uždavinių yra dirbti su besivystančiomis šalimis ir bendradarbiaujant siekti jų pačių vystymo, o be dalyvavimo ir įtraukimo metodų taikymo ir visų susijusių gyventojų ir jų grupių dalyvavimo apibrėžiant, įgyvendinant ir vertinant šią politiką, tvaraus vystymosi politika nebus sėkminga.

Dėl to būtina skirti laiko ir nustatyti pagrindus, pagal kuriuos vyktų pilietinės visuomenės ir visų susijusių įvairių veikėjų dalyvavimas ir dialogas.

2. Principai ir metodai

Pagal naujausius duomenis yra aišku, kad iki Tūkstantmečio vystymosi tikslų pasiekimo dar reikia nueiti ilgą kelią.

Afrika vis dar išlieka viena vargingiausių pasaulio dalių, be to žemyne vis dar sutinkami neįtikėtini kontrastai: viena vertus Afrika turi didžiulius gamtinius ir žmogiškuosius išteklius, kita vertus, matomas bendras praktinis atsilikimas bei įvairus skirtingų sričių išsivystymo lygis.

Formuojamoje bendroje ES ir Afrikos strategijoje svarbiausiais besivystančios Afrikos ramsčiais tampa Afrikos nuosavybė ir TVT pasiekimas bei tvaraus vystymosi ir gero valdymo skatinimas. Nors ES pripažino žemės ūkio sektoriaus svarbą, būtina atitinkamą žemės ūkio ir kaimo plėtros vaidmenį skatinti ir besivystančių valstybių nacionalinėje politikoje bei prioritetuose.

Pareiškime Europos konsensusas dėl vystymosi skurdo panaikinimo tikslui taip pat suteikiama pirmenybė bei pabrėžiama, kad būtina suteikti didesnę ir geresnę pagalbą laikantis pagrindinių principų, pvz., nuosavybės ir partnerystės, politinio dialogo ir lyčių lygybės.

Kotonu sutartis yra pasaulinės partnerystės pavyzdys, nes ši sutartis apima vystymosi strategijas, prekybos nuostatas, politinį dialogą, žmogaus teises ir gero valdymo išlygas. Kalbant apie žemės ūkį, vyriausybės privalo savo politikoje suteikti pirmenybę paramai, kurią AKR valstybės gali gauti žemės ūkio sektoriui pagerinti; tik 4 iš 79 AKR valstybių žemės ūkiui suteikė pirmenybę pagal 9-ąjį EVF.

Apie viešąją paramą vystymuisi reikia pasakyti, kad pačios Europos indėlis sudaro 10 proc., tačiau pridėjus valstybių narių indėlius visa Europos parama viršija pusę viso pasaulio teikiamos paramos. Todėl ES pareiga yra ne tik padidinti tarptautinės pagalbos kiekį, bet ir pagerinti pagalbą teikiančiųjų bendradarbiavimą ir susiderinimą ir imtis ES partnerių siūlomų visapusiškų strategijų, siekiant užtikrinti, kad parama bus naudojama veiksmingai, o jos perdavimo išlaidos bus sumažintos.

Taigi įkūrus ir sustiprinus tinkamas institucijas bei dalyvaujant parlamentams pasiekus didesnį kompleksiškumo lygį, vystymosi ir užsienio politikos klausimai bus sprendžiami nuosekliau.

Darnumas prasideda valstybių narių lygmeniu: radikaliai nepagerinus vystymosi politikos nacionaliniu lygmeniu, negalima pasiekti ES vystymo bendradarbiavimo politikos tikslų. Dažnai nesuderinamumas ES lygmeniu yra skirtingų valstybių narių pozicijų atspindys, kur pirmenybė teikiama specialiems nacionaliniams ar grupių interesams.

Didesnį dėmesį taip pat reikėtų skirti įvairių ES politikos krypčių darnumui, ypač bendrų žemės ūkio ir prekybos politikos krypčių suderinimui.

Šiuo metu vykstančios derybos dėl ekonominės partnerystės susitarimų paveiks Afrikos valstybių galimybes padidinti savo tarifus, siekiant apsaugoti savo rinkas nuo žemų kainų. Tai gali daryti neigiamą įtaką net tik smulkiems ūkininkams ir besikuriančiai vietinei perdirbimo pramonei.

Todėl neatrodo, kad yra teisinga komunikate prekybos politikos palengvinimo klausimu daryti nuorodą vien tik į ekonominės partnerystės susitarimus, nes derybos dėl šių susitarimų dar nėra užbaigtos ir reikėtų atsižvelgti į šiuo metu vykstančius ginčus. Be to, ketinama teikti parama siejama vien tik su ekonominės partnerystės susitarimų teikiamomis galimybėmis – nėra jokių nuostatų dėl kitų alternatyvų.

3. Dabartinės problemos

Besivystančiose valstybėse šiuo metu vienas iš penkių žmonių (t.y. 850 mln. žmonių) badauja. Kiekvieną dieną pasaulyje miršta daugiau nei 30 000 žmonių dėl bado, daugiausia vaikų. Dėl prastos mitybos per metus miršta daugiau nei šeši milijonai žmonių, t.y. daug daugiau nei miršta dėl AIDS, maliarijos ir tuberkuliozės kartu sudėjus. Prasčiausia padėtis dėl badavimo yra į pietus nuo Sacharos esančiame Afrikos regione.

Per pastaruosius 10 metų Afrikoje žymiai padidėjo skurdą patiriančių žmonių skaičius (140 milijonų, t.y. 44 proc. visų gyventojų). Iki 80 proc. gyventojų gyvena kaimo vietovėse, o 73 proc. kaimo gyventojų prasimaitinimas priklauso nuo ūkininkavimo ar gyvulių laikymo. Dauguma tokių asmenų yra moterys, kurios sudaro 52 proc. Afrikos gyventojų ir kurios padeda pagaminti (ir pateikti į rinką) nuo 60 iki 80 proc. viso maisto. Taigi, norint pasiekti Tūkstantmečio vystymosi tikslų, yra būtina parengti tinkamą žemės ūkio politiką ir taip pat nemažiau svarbu tokią politiką nukreipti į moterų poreikius.

Tikrosios bado ir prasto maitinimosi priežastys rodo ne išteklių stygių, o šių išteklių administravimo ir perskirstymo nesąžiningumą.

Iš tikrųjų Afrika yra prieštaravimų pilnas žemynas, o bendri pranešimai apie Afrikos padėtį slepia labai skirtingą tikrovę. Be jokios abejonės, labiausiai skurdo paveiktos yra nutolusios kaimo vietovės, kur žemas mokyklų lankomumas ir vyrauja politiniai kraštutinumai.

Yra nemažai priežasčių, kurios lemia Afrikos žemės ūkio atsilikimą. Pirmiausia būtina paminėti Europos ir JAV žemės ūkio politiką, kuri nors ir deklaruodama tarptautinių rinkų žemės ūkio sektoriuje atvėrimo svarbą, ilgus metus statė kliūtis žemės ūkio produktams iš Pietų. Dėl eksporto subsidijų ir kainų palaikymo smarkiai išaugo ūkininkų bendruomenių išlaidos, o vietinis žemės ūkio verslas Pietuose susidūrė su nesąžininga konkurencija. Kaimo pajamos sumažėjo ir darosi vis sunkiau užsitikrinti investicijas, todėl kaimo gyventojai keliasi gyventi į miestus. Mažiausias pajamas turinčių valstybių grupė šiuo metu pusę savo pajamų iš prekybos išleidžia importuojamiems maisto produktams – per pastaruosius 30 metų šis santykis padidėjo du kartus.

Užsienio skolos našta neleidžia besivystančioms šalims naudotis ištekliais, kuriuos būtų galima panaudoti žemės ūkio vystymo politikos finansavimui. Todėl prieigos prie maisto klausimas yra labai artimai susijęs su užsienio skolos nurašymu ir Europos ir JAV politikos krypčių, kurios žeidžia besivystančias valstybes, nutraukimu.

Konfliktai yra viena pagrindinių maisto nesaugumo ir ligų priežasčių, nes konfliktų metu nutraukiamas įprastas maisto gamybos, tiekimo ir paskirstymo procesas. Dėl konfliktų kaimo žmonės privalo apleisti savo žemes, nes privalo eiti kariauti, be to, žmonės būna priversti tapti pabėgėliais šalies viduje arba užsienyje (gyventi pabėgėlių stovyklose užsienio valstybėse).

Dažnai karai ir konfliktai, kyla badas ir maisto nepakankamumo problemų jau kamuojamose vietovėse, nutolusiose zonose ir pasienio regionuose.

Dar rimtesnė ir liūdnesnė problema yra žmones naikinančios minos, dėl kurių ne tik žūna milijonai žmonių, bet ir netenkama tūkstančių hektarų užminuotos žemės, kuri tampa bevertė žemės ūkiui.

Komunikate nedaroma jokia nuoroda į tai, kad skubus konfliktų sprendimas yra būtina išankstinė vystymo sąlyga.

Dabartiniu metu daugelyje besivystančių šalių maisto sistemų nepriklausomumui ir saugumui rimtą grėsmę kelia Pasaulio Prekybos Organizacijoje (PPO) vykusių derybų metu pasiekti susitarimai dėl intelektualinės nuosavybės teisių ir įtaka, kurią bendruomenėms Pietuose daro tarptautinių biotechnologijų bendrovės. Didelių tarptautinių bendrovių didelio masto prekybinis „patentuotų“ maisto medžiagų naudojimas kenkia mažiems vietiniams gamintojams ir kaimo šeimoms, kurios neteko anksčiau buvusių nemokamų paramos ir pajamų šaltinių.

Visa tai apsunkina netinkamų nacionalinių politikos krypčių našta. Daugelyje Afrikos valstybių žemės ūkiui skiriama mažiau nei 10 proc. nacionalinio biudžeto viešųjų išlaidų. Taip nepakankamai finansuojamas švietimas ir valstybės teikiama techninė pagalba kaimo vietovėse. Viešoji politika, ypač kovai su migracija iš kaimo į miestą skirtos iniciatyvos, pasirodė esanti neveiksminga ir tai yra viena prastų užimtumo perspektyvų žemės ūkio sektoriuje priežasčių. Smulkiųjų ūkininkų produktyvumas taip pat sumažėjo dėl sąžiningos prieigos prie išteklių, pvz., žemės ar vandens, stokos, šių gamtinių išteklių padėties pablogėjimo, prastos prieigos prie rinkos bei mažo investicijų į žemės ūkio mokslinius tyrimus ir susijusias paslaugas lygio.

4. Pasiūlymai

Žemės ūkis yra sektorius, kuriame geriau nei kituose sektoriuose galima pasiekti nepalankiausioje padėtyje esančių gyventojų grupėms naudingą augimą ir taip iš esmės prisidėti prie Tūkstantmečio vystymosi tikslų pasiekimo.

Tačiau, norint tai pasiekti, būtina atitikti nemažai sąlygų: žemės ūkio vystymo strategija turi būti nukreipta į smulkių ūkininkų ir daugiafunkcinio šeimos žemės ūkio rėmimą, į darnų ir sėkmingai su vis daugiau problemų keliančiu dykumėjimo procesu kovojantį žemės ūkį ir į vietinių, regioninių ir nacionalinių rinkų, prie kurių turi būti užtikrinta tiesioginė ūkininkų prieiga, apsaugą ir stiprinimą.

Maisto nepriklausomumas – tai teisės į smulkia ir vidutine gamyba grindžiamą maisto tiekimą naujas patvirtinimas. Tokioje gamyboje atsižvelgiama į vietinį derlių ir tradicinių ūkininkavimo, gyvulių auginimo, žvejybos, prekybos ir kaimo sričių tvarkymo srityse naudojamų metodų įvairovę, be to, tokioje gamyboje svarbus vaidmuo tenka moterims.

Komunikate didesnį dėmesį reikėtų skirti kai kurioms kritinėms įvairiakryptėms problemoms, kurios daro didelį poveikį visose srityse ir gali sukelti konkrečias kliūtis Afrikos žemės ūkio raidai. Toks klausimas yra, pvz., moterų, kaip vyraujančių žemės ūkio produktų gamintojų, vaidmuo daugelyje Afrikos dalių. Dėl to moterų specialiems poreikiams, t.y. prieigai prie gamybos išteklių ir jų kontrolei, turėtų būti skiriamas atitinkamas dėmesys.

Moterų dalyvavimas ekonomikoje yra svarbus jų laisvės ir išlaisvinimo bei visuomenės vystymosi aspektas. Dėl to moterims turi būti suteikta prieiga prie išteklių. Užtikrinimas, kad moterys ir jų šeimos yra sveikos, turi pakankamai maisto bei moterų ir jų vaikų švietimas pakeis moterų bei jų bendruomenių gyvenimo sąlygas, o moterys įsitrauks į socialinius ir politinius reikalus.

Smulkūs kreditai yra svarbi kovos su skurdu priemonė: pritraukus vietinių finansinių institucijų, kurios specializuojasi pagalbos pažeidžiamoms grupėms srityje, patirtį ir bendradarbiavimą, smulkus finansavimas gali padėti sutvirtinti kaimo plėtros programas.

Dar vienas svarbus faktorius yra žemės klausimas. Daugelyje besivystančių valstybių žemė yra turtas, sutelktas labai nedidelio žmonių skaičiaus rankose. Kaimo šeimos dažnai neturi nuosavybės dokumentų ir privalo dirbti nuomojamoje žemėje ar (arba) žemės savininkų įmonėse. Dėl to būtina paremti žemės ūkio reformų procesus, kurie sudarytų sąlygas kaimo gyventojams įgyti žemės.

Dykumėjimo problema tiesiogiai siejasi su bado klausimu. Pagalbą teikiančios šalys bei vietinės vyriausybės privalo imtis veiksmų, kurie pagerintų vandens tiekimą ir padėtų užkirsti kelią dirvožemio nuskurdinimui.

Siekiant užtikrinti, kad nedidelė žmonių grupė, kuri kontroliuoja vandens išteklius, negalėtų iš jų pelnytis, reikėtų tinkamai kontroliuoti ir teisingiau paskirstyti vandens išteklius. Vandens stygius ir prasta vandens kokybė Afrikoje kenkia maisto saugumui ir žmonių sveikatai.

Pagrindinės infrastruktūros, viešųjų darbų ir paslaugų stoka kenkia Afrikos darniam vystymuisi, ekonominiam augimui ir žmogiškajam ir socialiniam vystymuisi. Nuoseklus žemės ūkio sektoriaus augimas neįmanomas be tvirto vandens, energijos ir transporto infrastruktūros tinklo.

Paramą teikiančios šalys privalo užtikrinti, kad infrastruktūrai skiriamos lėšos būtų paskirstomos geriau, o vyriausybės ir vietinės bendruomenės turi aktyviau dalyvauti augimo procese.

Maisto pagalba yra itin prieštaringas klausimas, nes tokia pagalba dažnai neatvyksta laiku, nepasiekia asmenų, kuriems jos labiausiai reikia, neskatina vietinės gamybos arba būna susijusi su Šiaurėje pagamintu maisto pertekliumi. Kartais siunčiamas maistas, kurio galiojimas pasibaigęs, arba kuriame yra GMO.

Kai kurios pagalbą teikiančios valstybės maisto pagalbą naudoja kaip politinį ginklą ir tokią pagalbą teikia valstybėms, kurios yra nuolankios ir laikosi pagalbą teikiančiosios valstybės politinių pažiūrų. 1996 m. Romos deklaraciją pasirašiusios valstybės privalo paklusti šiai nuostatai: „Maistas neturėtų būti naudojamas kaip politinio ar ekonominio spaudimo priemonė“.

Galiausiai komunikate nepabrėžiama kovos su ŽIV/AIDS svarba; sėkmingai sprendžiant šį klausimą būtų galima išvengti geriausią potencialą siekti naujoviškų technologijų turinčių amžiaus grupių, t.y. jaunimo, mažėjimo, nes kaimo gyventojų švietimo lygio gerinimas yra būtina Afrikos technologinės spragos užpildymo sąlyga.

Sveikata ir žemės ūkis yra artimai susiję: esant gerai sveikatos būklei, žemės ūkiui daromas teigiamas poveikis žmonių galimybių dirbti ir gaminti kaimo vietovėse ir uždirbti pakankamai pragyvenimui didinimo požiūriu. ŽIV/AIDS ypač veikia pačias darbingiausias amžiaus grupes, daro didžiausią žalą bendruomenės lygiu ir smarkiai veikia maisto užtikrinimą į pietus nuo Sacharos esančiame Afrikos regione.

Be to, komunikate nepakankamai pabrėžiami jaunųjų ūkininkų ir būsimųjų kaimo bendruomenių lyderių specifiniai poreikiai strategijų, kurios padėtų juos išlaikyti kaimo vietovėse, prasme. Jaunimas vaidina svarbų vaidmenį Afrikos socialinės ir ekonominės plėtros kontekste, todėl labai svarbu didinti jaunimo susidomėjimą žemės ūkiu ir mažinti migracinius srautus iš kaimo vietovių.

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data	5.11.2007
Galutinio balsavimo rezultatai	+: –: 0:	13
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai	Margrete Auken, Thijs Berman, Josep Borrell Fontelles, Danutė Budreikaitė, Nirj Deva, Alain Hutchinson, Maria Martens, Luisa Morgantini, Pierre Schapira, Frithjof Schmidt
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)	John Bowis, Manolis Mavrommatis, Anders Wijkman
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (178 straipsnio 2 dalis)