PRANEŠIMAS dėl bendrųjų lankstumo ir užimtumo garantijų principų

15.11.2007 - (2007/2209(INI))

Užimtumo ir socialinių reikalų komitetas
Pranešėjas: Ole Christensen

Procedūra : 2007/2209(INI)

Procedūros eiga plenarinėje sesijoje

Dokumento priėmimo eiga :

A6-0446/2007

Pateikti tekstai :

A6-0446/2007

Debatai :

PV 28/11/2007 - 15
CRE 28/11/2007 - 15

Balsavimas :

PV 29/11/2007 - 7.30
CRE 29/11/2007 - 7.30
Balsavimo rezultatų paaiškinimas

Priimti tekstai :

P6_TA(2007)0574

EUROPOS PARLAMENTO TEISĖKŪROS REZOLIUCIJOS PROJEKTAS
AIŠKINAMOJI DALIS
Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto NUOMONĖ
Kultūros ir švietimo komiteto NUOMONĖ
Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto NUOMONĖ
GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

EUROPOS PARLAMENTO TEISĖKŪROS REZOLIUCIJOS PROJEKTAS

dėl bendrųjų lankstumo ir užimtumo garantijų principų (2007/2209(INI))

Europos Parlamentas,

– atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Siekiant bendrų lankstumo ir užimtumo garantijų principų: Derinant lankstumo ir užimtumo garantijas kurti daugiau ir geresnių darbo vietų“ (COM(2007)0359),

– atsižvelgdamas į 2007 m. liepos 11 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto tiriamąją nuomonę dėl lankstumo ir užimtumo saugumo (vidinis lankstumas – kolektyvinių derybų ir socialinio dialogo vaidmuo reguliuojant ir reformuojant darbo rinkas) (SOC/272),

– atsižvelgdamas į 2007 m. spalio 18 d. Europos socialinių partnerių rekomendacijas dėl pagrindinių Europos darbo rinkoje kylančių iššūkių[1]

– atsižvelgdamas į 2007 m. birželio 11 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę dėl socialinių partnerių vaidmens derinant profesinę veiklą, šeiminį ir asmeninį gyvenimą (SOC/271),

– atsižvelgdamas į 2007 m. birželio 12 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę dėl užimtumo prioritetinėse kategorijose (Lisabonos strategija) (SOC/251),

– atsižvelgdamas į Komisijos Žaliąją knygą „Darbo teisės modernizavimas įgyvendinant 21-ojo amžiaus uždavinius“ (COM(2006)0708) ir Parlamento 2007 m. liepos 11 d. rezoliuciją šiuo klausimu[2],

– atsižvelgdamas į EBPO 2006 m. užimtumo apžvalgą „Darbo vietų kūrimas ir pajamų didinimas“,

– atsižvelgdamas į 2004 m. rugpjūčio mėn. Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) pranešimą „Ar stabili darbo jėga naudinga ekonomikai? – Žvilgsnis į pareigų ėjimo laiko – produktyvumo – užimtumo santykį“, kuriame teigiama, kad tarp pareigų ėjimo laiko ir produktyvumo yra teigiamas santykis,

– atsižvelgdamas į TDO konvenciją C87 dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo (1948 m.), TDO konvenciją C98 dėl teisės jungtis į organizacijas ir vesti kolektyvines derybas principų taikymo (1949 m.) ir TDO rekomendaciją R198 (2006 m.) dėl darbo santykių,

– atsižvelgdamas į 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvą 2000/78/EB, nustatančią vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus[3], pagal kuriuos užimtumo srityje draudžiama diskriminacija dėl amžiaus,

– atsižvelgdamas į 2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento rezoliucijoje dėl Europos socialinio modelio ateities[4] pakartotinai nurodytas Europos Sąjungos bendrąsias vertybes – lygybę, solidarumą, nediskriminavimą ir perskirstymą,

– atsižvelgdamas į EB sutarties 136–145 straipsnius,

– atsižvelgdamas į į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 15, 20 ir 27–38 straipsnius, ypač į teises į apsaugą neteisėto atleidimo atveju ir sąžiningas bei teisingas darbo sąlygas,

– atsižvelgdamas į Europos socialinę chartiją,

– atsižvelgdamas į 2004 m. gegužės mėn. aukšto lygio grupės ataskaitą apie socialinės politikos ateitį Europos Sąjungoje po vykusios plėtros,

– atsižvelgdamas į Komisijos tarnybų darbo dokumentą „Bendrijos Lisabonos programa. 2006 m. techninio įgyvendinimo ataskaita“ (SEC(2006)1379) ir jo įgyvendinimą,

– atsižvelgdamas į MVĮ chartiją,

– atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą apie socialinę darbotvarkę (COM(2005)0033),

– atsižvelgdamas į nacionalines Lisabonos reformų programas, kurias pristatė valstybės narės,

– atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Globalioji Europa: konkuravimas pasaulyje“ (COM(2006)0567),

– atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą dėl integruoto ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo gairių (2005–2008 m.) (COM(2005)0141),

– atsižvelgdamas į 2000 m. kovo mėn., 2001 m. kovo mėn., 2005 m. kovo ir spalio mėn. bei 2006 m. kovo mėn. Europos Vadovų Tarybos išvadas,

– atsižvelgdamas į 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvą 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas darbo sutartis[5],

– atsižvelgdamas į savo 2006 m. kovo 23 d. rezoliuciją dėl demografinių iššūkių ir kartų solidarumo[6],

– atsižvelgdamas į 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje[7],

– atsižvelgdamas į savo 2006 m. spalio 26 d. rezoliuciją dėl Direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo taikymo[8],

– atsižvelgdamas į 1975 m. TDO konvenciją dėl migruojančių darbuotojų (papildomas nuostatas),

– atsižvelgdamas į 1997 m. TDO konvenciją dėl privačių darbo agentūrų,

– atsižvelgdamas į TDO padoraus darbo darbotvarkę,

– atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Skatinti padorų darbą visiems. Europos Sąjungos indėlis įgyvendinant padoraus darbo pasaulyje darbotvarkę“ (COM(2006)0249),

– atsižvelgdamas į 1975 m. vasario 10 d. Tarybos direktyvą 75/117/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principo taikymui, suderinimo[9],

– atsižvelgdamas į 2006 m. liepos 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo[10],

– atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą „Skatinti padorų darbą visiems. Europos Sąjungos indėlis įgyvendinant padoraus darbo pasaulyje darbotvarkę“ (COM(2006)0249) ir į 2007 m. gegužės 23 d. Parlamento rezoliuciją „Skatinti padorų darbą visiems“[11],

– atsižvelgdamas į 1976 m. vasario 9 d. Tarybos direktyvą 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu[12],

– atsižvelgdamas į 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvą 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo[13],

– atsižvelgdamas į 1994 m. birželio 22 d. Tarybos direktyvą 94/33/EB dėl dirbančio jaunimo apsaugos[14],

– atsižvelgdamas į 1994 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvą 94/45/EB dėl Europos darbų tarybos steigimo arba Bendrijos mastu veikiančių įmonių ir Bendrijos mastu veikiančių įmonių grupių darbuotojų informavimo bei konsultavimosi su jais tvarkos nustatymo[15],

– atsižvelgdamas į 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/73/EB[16], iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 76/207/EEB, dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu,

– atsižvelgdamas į 1997 m. gruodžio 15 d. Tarybos direktyvą 97/81/EB dėl Bendrojo susitarimo dėl darbo ne visą darbo dieną, kurį sudarė Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjunga (UNICE), Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centras (CEEP) ir Europos profesinių sąjungų konfederacija (ETUC), ir jo priedą pavadinimu „Bendrasis susitarimas dėl darbo ne visą darbo dieną“[17],

– atsižvelgdamas į Europos lankstumo ir užimtumo garantijų ekspertų grupės 2007 m. birželio mėn. ataskaitą „Lankstumo ir užimtumo garantijų įgyvendinimo planai: paversti kliūtis atspirties taškais“,

– atsižvelgdamas į savo 2007 m. kovo 13 d. rezoliuciją dėl įmonių socialinės atsakomybės: naujoji partnerystė[18],

– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

– atsižvelgdamas į Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto pranešimą ir Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto, Kultūros ir švietimo komiteto ir Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nuomones (A6-0446/2007),

A. kadangi Europos Sąjunga yra ne tik ekonominė sąjunga, bet ir bendrų vertybių bendruomenė ir dėl šios priežasties visos darbo teisės ir darbo rinkos reformos turėtų šias vertybes atspindėti ir kadangi pagrindiniai darbo teisės principai, kurie buvo išvystyti Europoje, tebegalioja; kadangi darbo teisė turėtų atspindėti socialinių partnerių dialogą ir darbdavių bei darbuotojų interesų ir lankstumo bei saugumo pusiausvyrą; kadangi darbo teisė, kuri kyla iš teisės aktų arba kolektyvinių susitarimų, arba jų derinių, darbuotojams ir darbdaviams suteikia teisinės padėties aiškumą ir apsaugą, ir kadangi bet kokie darbo teisės pakeitimai bus sėkmingesni, jei darbuotojai jausis saugiau; kadangi būtina didinti ir darbuotojų, ir įmonių (ypač mažų ir vidutinių įmonių (MVĮ)) saugumo lygį, kadangi toks saugumas taip pat priklauso nuo to, ar galima lengvai gauti naują darbą, kadangi dėl pasaulinės konkurencijos ir greitai besivystančios technologijos įmonės turi dar greičiau prisitaikyti,

B. kadangi dėl to į lankstumą ir užimtumo garantijas reikėtų žiūrėti kaip į svarbų Europos socialinio modelio elementą, kuris skatina konkurencingą ir lengvai prisitaikantį verslą ir darbo jėgą; kadangi terminas „lankstumas ir užimtumo garantijos“ kelia didelį Europos darbuotojų susirūpinimą, nes jie baiminasi, kad darbo vietos taps nesaugios, ir kadangi dėl to šis terminas ir juo nurodomi principai turėtų būti kuo tiksliau apibrėžti,

C. kadangi 16 proc. europiečių gresia skurdas ir 10 proc. gyvena bedarbių namų ūkiuose ir todėl svarbu, kad kiekviena vadovaujantis lankstumo ir užimtumo garantijų principu vykdoma reforma būtų paremta išsamiu poveikio pažeidžiamoms gyventojų grupėms vertinimu, ir kad tokia reforma būtų siekiama didinti socialinę integraciją nekeliant pavojaus kitoms grupėms,

D. kadangi nedarbą Europos Sąjungoje lemia ne užimtumo garantijų teisė, bet tai, kad trūksta naujų darbo vietų kūrimo jas kuriant dinamiškoms, naujoviškoms ir konkurencingoms įmonėms ir investuojant į mokslinius tyrimus ir vystymą bei mokymąsi visą gyvenimą, nes tai leistų sukurti dinamišką darbo rinką,

E. kadangi pažangi, naujoviška ir žiniomis grįsta ekonomika turėtų pirmiausia tapti konkurencinga ir siekiant šio tikslo ilgalaikis užimtumas ir aukštos kvalifikacijos bei stipriai motyvuota darbo jėga yra būtini,

F. kadangi vienas iš lankstumo tikslų yra padidinti darbo vietų skaičių darbo rinkoje ir tuo pačiu metu sudaryti sąlygas asmenims ir įmonėms susidoroti su pokyčiais ir padidinti Europos darbo rinkos judumą, ir jis turi būti derinamas su stabilaus ir tvaraus užimtumo ir pajamų susidarymo kūrimo politika,

G. kadangi darbuotojams, judantiems iš vienos vietos į kitą, vis dar kyla pavojus prarasti socialines garantijas,

H. kadangi siekiant išvengti nesąžiningos konkurencijos vidaus rinkoje valstybės narės privalo suderinti savo atitinkamus darbo teisės aktus, kad būtų užtikrintas bendras standartų lygmuo, tuo pačiu metu užtikrinant, kad tai neužkirstų kelio valstybėms narėms tobulinti standartus, jei jos to nori,

I. kadangi lankstumas ir užimtumo garantijos reiškia darbdavių, darbuotojų, darbo ieškančių asmenų ir valdžios institucijų teisių ir pareigų pusiausvyrą ir kad būtų galima užtikrinti lankstumą ir užimtumo garantijas reikia, kad socialiniai partneriai, valdžios institucijos ir kitos suinteresuotos šalys vieni kitais pasitikėtų, palaikytų skaidrų dialogą, būtų pasirengę prisiimti su pokyčiais susijusią atsakomybę ir rengtų suderintus politinių priemonių rinkinius, siekdami skatinti kurti daugiau ir geresnių darbo vietų visiems, užtikrinti lyčių lygybę ir kovoti su pažeidžiamų darbuotojų grupių, pvz., migrantų, jaunimo, vyresnio amžiaus asmenų ir neįgaliųjų, diskriminacija,

J. kadangi Komisijos komunikate moterų ir vyrų lygybės principas įtvirtintas, tačiau suformuluotas netobulai, nes nesprendžiamas įsišaknijusios moterų ir vyrų nelygybės įsidarbinant, dalyvaujant darbo rinkoje ir vienodai paskirstant nemokamą darbą klausimas,

K. kadangi didelio nedarbo ir darbo rinkos susiskaidymo klausimus reikia spręsti pašalinant akivaizdžią tam tikrų darbuotojų grupių nelygybę ir investuojant į darbo vietų kūrimą ir ginant visų darbuotojų pagrindines teises ir galimybę mokytis visą gyvenimą,

L. kadangi darbas ne visą darbo dieną, mažas atlyginimas ir terminuotos sutartys – pagrindiniai skurdo dirbant rizikos veiksniai – pirmiausia ir daugiausia būdingi moterų darbo santykiams,

M. kadangi Komisijos komunikatas „Siekiant bendrų lankstumo ir užimtumo garantijų principų: Derinant lankstumo ir užimtumo garantijas kurti daugiau ir geresnių darbo vietų“ turėtų tapti svarbiu žingsniu pradedant geriau suderintą diskusiją dėl lankstumo; kadangi EBPO ir TDO tyrimais remiama politikos strategija, kurioje numatytas aukštas socialinio saugumo lygis, turintis teigiamą poveikį išmokų pakeitimo normoms ir našumui, ir Europos Sąjungos „gero darbo“ koncepcija apima darbuotojų teises ir dalyvavimą, teisingą darbo užmokestį, saugumo ir sveikatos darbe užtikrinimą ir su šeiminiu gyvenimu suderinamą darbo organizavimą; kadangi šias teises būtina užtikrinti siekiant, kad Europos Sąjungos piliečiai ją palaikytų,

N. kadangi Europos socialinis fondas atlieka svarbų vaidmenį skatinant socialinį dialogą ir aktyvią darbo rinkos politiką, kad būtų užtikrintas stiprus Europos socialinis modelis su daugiau ir geresnių darbo vietų,

O. kadangi EBPO neseniai konstatavo, kad užimtumo apsaugos teisės aktai neturi žymesnio poveikio bendram užimtumo lygiui ir kad didelės nedarbo pašalpų pakeitimo normos teigiamai veikia produktyvumą; be to, kadangi TDO parodė, kad tarp etatinio darbo ir produktyvumo yra teigiamas ryšys,

1. pripažįsta, kad, siekiant sėkmės 21-ajame amžiuje, Europai reikia gerą išsilavinimą turinčios darbo jėgos ir įmonių, kurios sugebėtų greitai pasinaudoti sparčiai besikeičiančiame pasaulyje atsirandančiomis galimybėmis didinti produktyvumą ir diegti naujoves;

2. labai pritaria išvadai, kad lankstumas gali būti naudingas ir darbuotojui, ir darbdaviui ir kad to galima pasiekti skatinant nustatyti lengvai pritaikomas ir patikimas sutarčių, įskaitant nuolatines sutartis, sąlygas;

3. tačiau pabrėžia, kad lankstumo ir užimtumo garantijos gali būti darbo rinkos reformos politikos strategija ir todėl jos turi būti išsamios ir apimti visus užimtumo ir socialinės politikos aspektus nacionaliniu ir ES lygmenimis;

4. supranta, kad, atsižvelgiant į nacionalinių socialinio draudimo sistemų ir darbo teisės pokyčius, Komisijos pasiūlyti lankstumo ir užimtumo garantijų variantai pernelyg vienpusiškai aiškinami, nes juose neatsižvelgiama į su šiomis priemonėmis susijusias išlaidas; todėl reikalauja, kad Komisija atliktų šių variantų sąnaudų ir naudos analizę; primena, kad lankstumo ir užimtumo garantijų koncepcija gali būti įgyvendinta tik ilguoju laikotarpiu;

5. pabrėžia, kad Europos lankstumo ir užimtumo garantijų strategijoje reikėtų labiau atsižvelgti į modernios ekonomikos poreikius, į tai, kokios darbo jėgos reikia Europos bendrovių sėkmingam darbui, ir į pagrindines kliūtis; pabrėžia poreikį rengiant Europos ir nacionalines strategijas atsižvelgti į ypatingą individualių įmonių, mikro įmonių ir mažųjų įmonių, teikiančių prekes ir paslaugas, pobūdį; apgailestauja, kad Komisijos komunikate lankstumo ir užimtumo garantijos nagrinėjamos tik atsižvelgiant į darbo santykius; taigi ragina, kad būtų vykdoma su lankstumo ir užimtumo garantijomis susijusi valstybės politika siekiant nustatyti atitinkamas šio tipo įmonių steigimo, jų plėtros ir perkėlimo sąlygas;

6. su dideliu susirūpinimu pažymi, kad nors Komisijos komunikate teigiama, kad siekiama skatinti lygčių lygybę, jame visiškai neatsižvelgiama į Komisijos komunikate „Moterų ir vyrų lygybės gairės“ nustatytus įsipareigojimus ir pareigas; kritiškai vertina tai, kad esamų ES teisės aktų dėl lyčių lygybės skatinimo uždaviniai kol kas nepasiekti ir kad lyčių pajamų skirtumas, būtinų sąlygų derinti darbinį ir šeiminį gyvenimą nebuvimas ir viešųjų vaikų globos įstaigų trūkumas lieka pagrindinė Europos darbuotojų problema;

7. mano, kad lankstumo ir užimtumo garantijų strategijos turėtų padėti palengvinti įdarbinimą ir priimti greitus sprendimus besikeičiančiomis ekonominėmis sąlygomis, pagal užimtumo garantijų strategijas šie klausimai turėtų būti sprendžiami remiantis skaidriu dialogu su socialiniais partneriais ir kitomis suinteresuotomis šalimis, atsižvelgiant į nacionalines tradicijas ir tvarką ir į poveikio vertinimą, kuriame lankstumo ir užimtumo garantijos turėtų viena kitą sutvirtinti;

8. ragina Komisiją pateikti pasiūlymą dėl riboto apibendrintų kokybinių darbo kokybės rodiklių rinkinio, papildysiančio tuos rodiklius, dėl kurių jau susitarta 2001 m. Laekene vykdant užimtumo gairių reformą; mano, kad Komisija taip pat turėtų pasikliauti investicijų į žmonių įgūdžius, darbo vietų ir sutarčių nepatikimumo bei nesaugumo ir perėjimo nuo nestandartinių prie nuolatinių sutarčių rodikliais siekiant kontroliuoti užimtumo politikos veiksmingumą;

9. prieštarauja tam, kad būtų sukurtas Komisijos siūlomas naujas užimtumo apsaugos srities teisės aktų griežtumo rodiklis;

10. tačiau mano, kad didžiausios problemos ES yra susijusios su kvalifikuotų ir lengvai prisitaikančių darbuotojų pasiūla konkurencingose ir novatoriškose bendrovėse; pabrėžia, kad pirmenybė turėtų būti teikiama lanksčios darbo rinkos kūrimui keliant mokymo lygį ir plėtojant mokymosi galimybes, mokymo ir perkvalifikavimo programas, įgyvendinant veiksmingą antidiskriminacinę politiką ir naikinant moterų, migrantų, vyresnio amžiaus darbuotojų, jaunimo ir kitų diskriminuojamų nepalankioje padėtyje esančių grupių integracijos į darbo rinką kliūtis, šalinant profesinio ir geografinio judumo kliūtis, ir kuriant aktyvią darbo rinkos politiką, kuri padėtų paspartinti perėjimą iš ankstesnės darbo vietos į naują; pabrėžia itin svarbų išsilavinusių ir lengvai prisitaikančių darbuotojų bei naujų technologijų vaidmenį švietimui ir mokymui ir primena naujas lankstumo formas, kurios pateikiamos socialinių partnerių susitarime dėl nuotolinio darbo, darbo ne visą darbo dieną ir terminuoto darbo; nepritaria Komisijos pasiūlytam skirstymui į vadinamuosius saviškius ir pašaliečius;

11. todėl siūlo, kad Taryba 2007 m. gruodžio mėn. išnagrinėtų galimybę atkelti pereinamųjų priemonių, trukdančių darbuotojų iš aštuonių naujų valstybių narių laisvam judėjimui, panaikinimo datą į 2009 m. sausio 1 d; pabrėžia, kad judumo kliūčių pašalinimas 2008 m. pabaigoje būtų svarbi politinė žinia, patvirtinanti Europos Sąjungos įsipareigojimą daryti viską, kad pagerėtų darbuotojų geografinis ir profesinis judumas;

12. primena, kad laisvas darbuotojų judėjimas yra vienas iš Europos Sąjungos kertinių akmenų ir kad Europos Sąjunga, siekdama visapusiškai įgyvendinti šią laisvę pačiomis geriausiomis darbuotojams sąlygomis, privalo išspręsti daug klausimų, susijusių su valstybių narių socialinių sistemų suderinamumu, siekdama pagerinti Europos konkurencingumą ir nepažeisti nacionalinių socialinių sistemų laimėjimų bei pusiausvyros;

13. pabrėžia, kad globaliame pasaulyje Sąjungos valstybės narės turi sustiprinti pastangas siekdamos užtikrinti vienodas sąlygas asmenims, gyvenantiems pasienio regionuose, nes pažangiosios patirties taikymas reiškia teisingų dvišalių susitarimų sudarymą remiantis valstybių narių abipusiškumo principu, taip pat ir apmokestinimo sferoje;

14. pažymi, kad lankstumo ir užimtumo garantijomis turėtų būti remiama lyčių lygybė skatinant ir moterų, ir vyrų galimybes gauti aukštos kokybės darbą ir sukuriant sąlygas derinti darbą ir šeimos gyvenimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad moterys užėmė tris ketvirtadalius visų nuo 2000 m. ES sukurtų darbo vietų, dažnai sudariusios lanksčias ir mažiau garantijų numatančias darbo sutartis;

15. todėl siūlo, kad Europos Vadovų Taryba 2007 m. gruodžio mėn. patvirtintų geriau suderintą lankstumo ir užimtumo garantijų principų rinkinį, kuris būtų grindžiamas kokybiško užimtumo kūrimu ir Europos socialinio modelio vertybių stiprinimu; mano, kad šie principai turėtų apimti:

• siekį nustatyti lengvai pritaikomų ir patikimų sutarčių sąlygas ir kovos su darbo, esant piktnaudžiavimui, praktikomis veiksmus, ypač netipinių sutarčių atveju;

• darbo rinkos susiskaidymo panaikinimą skatinant užimtumo ir gerinant darbo vietos apsaugą, užtikrinant pagrindines visų darbuotojų teises, nepaisant jų konkretaus darbo santykių statuso;

• darbinio ir šeiminio arba asmeninio gyvenimo derinimą ir „padoraus darbo“ skatinimą;

• vyriausybės (vietos, regioniniu ir nacionaliniu lygmenimis), socialinių partnerių ir pilietinės visuomenės partnerystę valdant pokyčius;

• lyčių lygybę ir lygias galimybes visiems;

• nacionalinių planų, konsultuojantis su socialiniais partneriais, kūrimą ir įgyvendinimą pagal nacionalinius papročius ir praktiką;

• įmonių ir darbuotojų gebėjimo prisitaikyti gerinimą stiprinant saugumą pereinamuoju laikotarpiu;

• kvalifikuotos ir lengvai prisitaikančios darbo jėgos poreikį aktyvią darbo rinkos politiką derinant su investavimu į visą gyvenimą trunkantį mokymąsi ir siekiant didinti užimtumo galimybes;

• makroekonominius darnaus ir tvaraus augimo ir daugiau bei geresnių darbo vietų kūrimo pagrindus;

16. primena, kad Europos Sąjunga turi tam tikrą kompetenciją užimtumo ir socialinės politikos srityje atsižvelgiant į subsidiarumo bei proporcingumo principus; primena Komisijai ir valstybėms narėms apie jų atsakomybę užtikrinant tam tikras teises ES lygmeniu; primena, kad Europos teisės aktai papildo nacionalines darbo rinkos taisykles ir yra svarbi darbuotojų teisių užtikrinimo sudedamoji dalis;

17. ragina Komisiją ir valstybes nares ypatingą dėmesį skirti teisinei savarankiškai dirbančių žmonių, mažų verslo įmonių ir MVĮ padėčiai, nes joms būdinga didelė ekonominė priklausomybė nuo klientų, ir kartu apsvarstyti tinkamiausius teisėkūros būdus, galinčius padidinti jų socialinės apsaugos lygį;

18. apgailestauja, kad Taryba nepasiekė pažangos rengdama pagrindinius užimtumo dokumentus, kurie galėtų padėti populiarinti lankstumo ir užimtumo garantijų idėją kaip teigiamą idėją;

19. ragina atnaujinti kovą su nedeklaruotu darbu ir šešėline ekonomika, kuri, nors įvairiose valstybėse narėse paplitusi skirtingu mastu, kenkia ekonomikai, atima iš darbuotojų saugumą, kenkia vartotojams, mažina pajamas iš mokesčių ir lemia nesąžiningą įmonių konkurenciją; ragina Komisiją kovoti su nedeklaruotu darbu veiksmingiau koordinuojant nacionalinių darbo inspekcijų ir (arba) socialinių partnerių veiklą ir stiprinant jų administracinį bendradarbiavimą; ragina aktyviai nacionaliniu lygmeniu koordinuoti susijusių viešųjų ir privačių organizacijų veiksmus ir, siekdamas kovoti su mokestinių pajamų mažėjimu, ragina valstybes nares taikyti naujoviškus metodus, grindžiamus rodikliais ir gairėmis, kurie būdingi konkretiems verslo sektoriams; ragina Komisiją remti valstybių narių keitimąsi pažangiausia patirtimi kovojant su nedeklaruotu darbu;

20. yra įsitikinęs, kad pasitikėjimo ir dialogo vystymo aplinką geriausiai galima sukurti į nacionalinių politikos krypčių derinimą įtraukiant socialinius partnerius ir kitas suinteresuotas šalis, kaip įtraukiančios užimtumo sistemos, kurioje yra aukštas pasitikėjimo lygis ir dėl to užtikrinamas suderinimas, dalį, skatinant kolektyvines sutartis; pabrėžia poreikį atsižvelgti į kolektyvinių derybų apimties stoką ir į būtinybę užtikrinti teisę jungtis į organizacijas ir darbdavių bei darbuotojų teisę būti atstovaujamiems; skatina išplėsti kolektyvines derybas ir socialinį dialogą pagal nacionalinius papročius – įskaitant tarpvalstybinį ir sektorių dialogą – kad jie apimtų profesinį mokymą, darbo organizavimą ir su pokyčių numatymu, restruktūrizavimu ir perkėlimu susijusias problemas;

21. primena, kad nėra tokios lankstumo ir užimtumo garantijų sistemos, kuri tiktų visiems, ir kad kiekviena valstybė narė turėtų savo lankstumo ir užimtumo garantijų sistemas kurti atsižvelgdamos į savo specifiką ir nacionalines tradicijas ir vadovaudamosi bendrų principų sistema;

22. pabrėžia, kad visi lankstumo ir užimtumo garantijų modeliai turėtų būti grindžiami bendrosiomis vertybėmis, kurios yra Europos socialinio modelio pamatas; mano, kad lankstumo ir užimtumo garantijų reikalavimai sustiprina vienas kitą ir kad lankstumas ir užimtumo garantijos leidžia įmonėms ir darbuotojams tinkamai prisitaikyti prie naujos tarptautinės padėties, kurioje stipri konkurencija su besivystančių šalių ekonomika, kartu išlaikant aukštą socialinės apsaugos lygį, socialinio draudimo išmokas ir nedarbo pašalpas, sveikatos apsaugą ir saugumo užtikrinimą, aktyvią darbo rinkos politiką ir mokymo ir (arba) mokymosi visą gyvenimą galimybes ir šiuolaikišką bei skaidrią darbo teisę; be to, pabrėžia periodiškų ir veiksmingų kolektyvinių derybų, kurias gali vykdyti stiprūs ir atstovaujantys socialiniai partneriai, sėkmę; taip pat pabrėžia, kad būtina plati socialinė parama ir visuotinė galimybė naudotis socialinėmis, pvz., vaikų ir kitų išlaikomų asmenų priežiūros, paslaugomis; dar kartą pabrėžia, kad tokio socialinės apsaugos lygmens užtikrinimas gali prisidėti prie darbo judumo ir struktūrinių pokyčių, nes taip didėja noras rizikuoti; pabrėžia, kad gerai suplanuotos darbo vietų apsaugos sistemos skatina verslo įmones investuoti į darbuotojų kvalifikaciją ir ieškoti naujoviškų ir našių persitvarkymo būdų, kurie didina vidinį lankstumą ir įmonės gebėjimą prisitaikyti;

23. ragina Komisiją skatinti plėtoti keturis strateginius jos komunikate nustatytus komponentus: lengvai pritaikomas ir patikimas sutarčių sąlygas, visapusišką mokymosi visą gyvenimą strategiją, veiksmingą aktyvią darbo rinkos politiką, modernias socialinio draudimo sistemas ir į lankstumo ir užimtumo garantijas žvelgti platesniu Europos socialinio modelio aspektu;

24. pabrėžia, kad į švietimo ir mokymo priemones reikia įtraukti platesnę lankstumo ir užimtumo garantijų darbotvarkę ir pabrėžia, kad mokymasis visą gyvenimą turėtų sumažinti darbuotojų galimybių skirtumus ir turi prasidėti dar pradinio mokymo sistemoje;

25. pabrėžia, kad kova su darbo rinkos susiskaidymu turi apimti pagrindines visų darbuotojų, nepaisant jų konkretaus darbo statuso, teisių nuostatas, tarp kurių turi būti: vienodos sąlygos, darbuotojų sveikatos ir saugumo apsauga ir nuostatos dėl darbo ir poilsio laiko, jungimosi į organizacijas ir atstovavimo laisvių, apsaugos nuo neteisėto atleidimo, teisių į kolektyvines derybas ir kolektyvinius veiksmus nuostatos ir pabrėžia mokymo galimybių bei nuolatinės įgytų teisių apsaugos, apimančios mokymo ir mokymosi laikotarpius, svarbą, geresnes globos galimybes, užtikrinant svarbiausias socialines teises, pvz., teisę į pensiją, teisę į mokymąsi bei teisę į bedarbio pašalpą keičiantis užimtumo situacijai ir sudarant naujas darbo sutartis bei pradedant dirbti savarankiškai; primena, kad pagrindinės teisės ir darbo teisė numato padorias gyvenimo ir darbo sąlygas, tinkamą atlyginimą ir socialinę apsaugą, užtikrinančią minimalias padoraus gyvenimo sąlygas;

26. pabrėžia, kad būtina pradėti plėtoti politikos kryptis, kurios leistų užkirsti kelią darbuotojų išnaudojimui naudojant vis pasitaikančias netipines sutartis, kuriose nėra numatytos tos pačios teisės, kaip sutartyse dėl darbo visą darbo dieną; reikalauja, kad bet kokia Bendrijos užimtumo politika ir toliau propaguotų tradicinį neterminuotų darbo sutarčių modelį, kuris yra valstybių narių socialinės apsaugos sistemų pagrindas;

27. pabrėžia, kad būtina pradėti plėtoti prevencines ir lydimąsias priemones kaip atkirtį vis pasitaikančiam netipinių sutarčių kaupimuisi;

28. ragina kurti visapusiškas mokymosi visą gyvenimą sistemas, kurios būtų taikomos ir darbuotojams, sudariusiems netipines sutartis; ragina valstybes nares sutelkti dėmesį į nacionalines silpnas sritis ir atlikti specialiai sukurtas investicijas į mokymą ir profesinį mokymą bei užtikrinti, kad valdžios institucijų ir verslo veikla pagerės; ragina valstybes nares užtikrinti teisę į mokymąsi ir galimybes mokytis visiems;

29. reikalauja stiprinti darbo santykių sistemas ES ir nacionaliniu lygmenimis, nes tai labai svarbu siekiant lankstumo ir užimtumo garantijų politikos, kurioje būtų pusiausvyra ir kuri įmonėms suteiktų reikiamo lankstumo ir kartu užtikrintų, kad nebūtų nesąžiningos konkurencijos darbo sąlygų sąskaita;

30. pabrėžia, kad bendrovėms reikia numatyti pokyčius ir tai, kiek žmogiškųjų išteklių joms reikės, kad galėtų planuoti jų pačių vykdomas darbuotojų mokymo ir perkvalifikavimo programas;

31. primena, kad dėl tokių santykių subrangovai, kelias kvalifikacijas turintys darbuotojai, nauji darbuotojai ir atsitiktiniai darbuotojai dirba lanksčiomis sąlygomis ir su didele rizika, kaip rodo didelis nelaimingų atsitikimų su jais skaičius;

32. mano, kad mokymusi visą gyvenimą reikėtų siekti užpildyti darbuotojų galimybių spragas ir jį reikėtų pradėti ankstyvuoju švietimo etapu; mano, kad reikia kovoti su neraštingumu ir nemokėjimu skaičiuoti, taip pat reikia gerinti visų baigiančiųjų mokyklą kvalifikaciją ir tai reikėtų daryti nuo pat ankstyvojo švietimo etapo;

33. ragina socialinius partnerius ir valdžios institucijas valstybėse narėse skatinti mokymąsi visą gyvenimą ir į jį investuoti; be to, ragina valstybes nares skatinti bendroves didinti savo investicijas į mokymąsi visą gyvenimą;

34. pabrėžia Septintosios bendrosios mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programos (2007–2013 m.) svarbą kuriant naujas ir geresnes bendroves, kurios padės kurti žinių Europą;

35. pripažįsta, kad naujoviškos darbo organizavimo formos, pvz., mokymosi organizavimas, darbdavių siūlomo mokymo metu įgyjamos naujos kvalifikacijos ir darbo rotacija, sektoriaus fondų iniciatyvos, regioninio vystymo pagalba ir aktyvi darbo rinkos politika gali prisidėti prie imlios darbo rinkos kūrimo;

36. yra įsitikinęs stabilaus užimtumo santykių skatinimo gerinant darbo organizavimą ir pasitikėjimu bei dialogu paremtų santykių darbo vietoje kokybę svarba; yra įsitikinęs, kad užimtumo teisė, šiuolaikinės mokymosi visą gyvenimą formos, tvarios socialinės apsaugos sistemos ir veiksminga bei efektyvi užimtumo politika gali padėti užtikrinti aukštą pasitikėjimo lygį;

37. primena, kad veiksmingos ir aktyvios darbo rinkos politikos kryptys yra labai svarbios, įskaitant patarimus ir gaires, pakartotinį mokymą ir pagalbą judumui, nes tai leidžia sutrumpinti laikotarpį pereinant iš vienos darbo vietos į kitą, ir socialinės paramos sistemas, kurios turėtų aktyviai motyvuoti žmones ieškoti naujų darbo galimybių ir, sušvelnindamos pajamų praradimą ir teikdamos mokymosi galimybes, kartu skatinti atvirumą pokyčiams;

38. pabrėžia, kad kuriant aukštesnių pareigų siekimo įgyvendinimo planus ir skatinant oficialaus, neoficialaus ir neformalaus[19] mokymo metu įgytų įgūdžių ir kvalifikacijų pripažinimą yra būtina palengvinti judumą, kad darbuotojai galėtų lengviau pereiti į saugesnį, stabilų ir aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą;

39. primena asmens teisę mokytis visą gyvenimą ir dar kartą pamini tai, kad turi būti pripažįstamas oficialus, neoficialus ir neformalus išsilavinimas bei gebėjimai, kurie yra labai svarbūs veiksniai siekiant, kad asmenys galėtų pereiti iš vienos darbo vietos į kitą, o bedarbiai susirastų darbą ir tai yra veiksniai, gerinantys užimtumo galimybes;

40. ragina valstybes nares įdiegti priemones, kurios skatintų moterų ir vyrų prieigą prie kokybiško užimtumo vienodomis sąlygomis ir kurios atitiktų Europos lyčių lygybės pakto ir komunikato dėl Europos demografinės ateities nuostatas; ragina valstybes nares išspręsti esamą nevienodo darbo užmokesčio moterims ir vyrams problemą;

41. pažymi, kad moterų ir vyrų pradinė padėtis darbo rinkoje nevienoda – skirtingai pasiskirsčiusi galia ir nemokamas darbas;

42. pabrėžia, kad svarbu įvertinti visus lankstumo, įskaitant darbo organizavimo ir darbo laiko lankstumo, aspektus, ypač panaudojant naujas technologijas; pabrėžia poreikį, kad socialiniai partneriai geriau derėtųsi dėl darbo laiko susitarimų, kurie būtų pakankamai lankstūs, kad atitiktų darbdavių ir darbuotojų poreikius ir leistų asmenims suderinti darbą, šeiminį ir asmeninį gyvenimą;

43. ragina valstybes nares ir socialinius partnerius mažinti savo vykdomą ankstyvo darbuotojų išleidimo į pensiją politiką ir įdiegti susitarimus, kuriuose būtų remiamas lankstus vyresnių darbuotojų išėjimas į pensiją, taikant įdarbinimo ne visai darbo dienai, darbo pasidalijimo ir panašias sistemas, skatinančias aktyvų senėjimą ir galinčias padidinti vyresnių darbuotojų integraciją į darbo rinką;

44. primena valstybėms narėms, kad siekiant, jog lankstumas ir užimtumo garantijos sudarytų sąlygas didesniam užimtumui, turi būti tinkama makroekonominė aplinka ir lankstumo ir užimtumo garantijų strategija turi apimti geresnį makroekonomikos politikos derinimą ir protingo augimo rėmimą viešosiomis išlaidomis, perkeliant išlaidas Lisabonos strategijoje numatytiems prioritetams;

45. primena Komisijai, kad Europos Parlamentui būtina suteikti pakankami laiko – bet kokiu atveju ne mažiau nei penkis mėnesius – konsultavimo pareigai atlikti;

46. mano, kad Bendrijos institucijos ir valstybės narės turėtų bendrus lankstumo ir užimtumo garantijų principus laikyti visas sritis apimančiu klausimu ir įgyvendinti juos remdamosi Lisabonos strategijos pagrindais; ragina persvarstyti Užimtumo gaires, kad būtų galima atsižvelgti į lankstumo ir užimtumo garantijų aspektus; taip pat ragina į metinę bendrą užimtumo ataskaitą įtraukti specialų skyrių dėl socialinio dialogo kokybės ir stiprumo; ragina Komisiją ir valstybes nares labiau įtraukti Europos Parlamentą ir nacionalinius parlamentus bei socialinius partnerius į atviro koordinavimo metodo, įskaitant Europos užimtumo strategiją ir Užimtumo gaires, įgyvendinimą ir priežiūrą, siekiant šias politikos kryptis padaryti kuo veiksmingesnes; pažymi, kad Užimtumo gairių priemonės, įskaitant lankstumo ir užimtumo garantijas, visų pirma mokymus ir aktyvios darbo politikos priemones, gali būti finansuojamos iš Europos socialinio fondo, ir ragina valstybes nares užtikrinti, kad įgyvendinant Europos socialinio fondo programas būtų prisidedama prie Europos užimtumo strategijos bei lankstumo ir užimtumo garantijų strategijos įgyvendinimo;

47. ragina Europos Vadovų Tarybą ir Komisiją parengti ambicingą socialinės reformos darbotvarkę ES ir nacionaliniu lygmenimis; be to, ragina šias institucijas kartu su Europos Parlamentu parengti socialinės Europos ateities viziją; taigi pabrėžia, kad siekiant paspartinti augimą ir padidinti užimtumo lygį ir darbo kokybę, būtina užtikrinti socialines teises ir apsaugą, kuri yra tvirtai įsišaknijusi Europos tradicija; pabrėžia, kad kartu su ambicingoms nacionalinėmis reformomis socialinė Europa, panaudojus visas turimas priemones, suteiks tikrąją pridėtinę vertę darbuotojams ir piliečiams; tiki, kad piliečių palaikymą gali pelnyti tik tokia vidaus rinka, kurioje ekonomikos laisvė derinama su socialinėmis teisėmis;

48. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai, Socialinės apsaugos komitetui, Europos užimtumo komitetui, valstybių narių ir šalių kandidačių vyriausybėms ir parlamentams.

[1] „Pagrindiniai iššūkiai, kylantys Europos darbo rinkoje. Bendra Europos socialinių partnerių analizė“, 2007 m. spalio 18d.
[2] Priimti tekstai, P6_TA(2007)0339.
[3] OL L 303, .2000 12 2, p. 16.
[4] OL C 305 E, 2006 12 14, p. 141.
[5] OL L 175, 1999 7 10, p. 43.
[6] OL C 292 E, 2006 12 1, p. 131.
[7] OL L 18, 1997 1 21, p. 1.
[8] OL L 313 E, 2006 12 20, p. 452.
[9] OL L 45, 1975 2 19, p. 19.
[10] OL L 204, 2006 7 26, p. 23.
[11] Priimti tekstai, P6_TA(2007)0206.
[12] OL L 39, 1976 2 14, p. 40.
[13] OL L 348, 1992 11 28, p. 1.
[14] OL L 216, 1994 8 20, p. 12.
[15] OL L 254, 1994 9 30, p. 64.
[16] OL L 269, 2002 10 5, p. 15.
[17] OL L 14, 1998 1 20, p. 9.
[18] Priimti tekstai, P6_TA(2007)0062.
[19] Neoficialus mokymas apima organizuotą ir darnią veiklą, kuri nevisiškai atitinka oficialaus mokymo apibrėžimą. Neformalus mokymas apima veiklas, kurios nepatenka į oficialaus ir neoficialaus mokymo apibrėžimą, kai yra mažas organizavimo lygis, pvz., savarankiškos studijos. Oficialus mokymas yra kiekvienos valstybės įprasta švietimo sistema. Žr. SEC(2006) 639.

AIŠKINAMOJI DALIS

1. Po savo pranešimo dėl darbo teisės modernizavimo Komisija, remdamasi ekspertų grupės rekomendacijomis[1], 2007 m. liepos mėn. paskelbė komunikatą dėl lankstumo ir užimtumo garantijų įgyvendinimo planų[2]. Artimai su darbo teise susijusioje diskusijoje dėl lankstumo ir užimtumo garantijų laiku pastebima, kad Europos Sąjungos valstybių narių socialinio aprūpinimo sistemos susiduria su naujais iššūkiais, susisijusiais su pasaulio ir Europos ekonomikos integracija, dideliu nedarbu, senėjančia Europos visuomene, technologinių pokyčių sparta ir didėjančiu moterų vaidmeniu darbo rinkoje. Tačiau tik ekonomine ir socialine sanglauda grindžiama ir savo bendrąsias vertybes sauganti ES bus pakankamai stipri, kad apgintų savo interesus ir išsaugotų bei sustiprintų savo su Europos socialiniu modeliu – lygiomis galimybėmis, solidarumu, individualiomis teisėmis ir atsakomybe, nediskriminacija ir perskirstymu, visiems piliečiams suteikiant prieigą prie aukštos kokybės viešųjų paslaugų – susijusias vertybes ir jau pasiektus aukštus socialinius standartus.

2. Europos integracija visuomet plėtojosi kartu su Europos teisės aktais ir nacionalinio, regioninio ir vietos lygmens reformomis. Europos struktūra siūlo neįkainojamą galimybę pritaikyti nacionalinius teisės aktus ir vystyti vidaus rinką. ES socialinės srities acquis kartu su atviro koordinavimo metodu bei nacionalinės reformos programomis sudaro pagrindą, kuris leidžia koordinuoti valstybių narių socialinės politikos kryptis. Diskusijos dėl lankstumo ir užimtumo garantijų gali būti šio pagrindo dalis, o įvairios įgyvendinimo planų reformų atskiros dalys turi būti įgyvendinamos pačiu tinkamiausiu lygiu. Nors nėra „vieno visiems tinkamo“ sprendimo, nes Europos valstybių narių darbo rinkos ir socialinė politika yra skirtingos, mūsų vidaus rinka sukūrė – ir tebekuria – bendrus iššūkius, kuriuos geriausiai galima išspręsti ES lygiu. Išlaikant valstybių narių kompetenciją, ES vaidmuo nėra ribojamas iki paprasčiausio buvimo geriausios praktikos keitimosi platforma, o apima diskusijų apibendrinimą, sutariant dėl teisės aktų, gairių ir etalonų įgyvendinimo valstybių narių lygmeniu.

3. Kaip parodė keletas atliktų tyrimų, lankstumo ir užimtumo garantijų modeliai gali veikti tik tokioje aplinkoje, kurioje vyrauja pasitikėjimas. Labai svarbu numatyti padarinius visoms suinteresuotosioms šalims – darbdaviams, darbuotojams ir plačiajai visuomenei. Žmonės priims pokyčius, jei turės garantijas ir veiks kompensavimo mechanizmai. Tai apima ir galimybių sudarymą asmenims per savo gyvenimą daryti pasirinkimus nerizikuojant karjera ir (arba) pensija. Tai apima stipresnę socialinę apsaugą ir darbo rinkos sistemas, kokybišką socialinę infrastruktūrą ir pagrindines teises su išvystytu konsultacijų procesu. Siekdamos sustiprinti tokį pasitikėjimą valstybės narės gali naudoti keletą „įgyvendinimo planų“, tačiau jie veiks tik tuomet, jei bus įtraukti į esminį Europos pagrindą, kuris užtikrina rūpinimąsi pagrindinėmis visų (potencialių) darbuotojų socialinėmis ir užimtumo teisėmis.

4. Stiprus Europinis pagrindas ir visapusis socialinių partnerių dalyvavimu nacionaliniu, sektoriniu ir Europos lygiu yra neginčijamai būtina sąlyga, kad valstybės narės galėtų įgyvendinti pasitikėjimu grįstus lankstumo ir užimtumo garantijų įgyvendinimo planus. Vadinasi, Europos socialiniai partneriai kartu su savo kolegomis nacionaliniu lygiu privalo imtis lemiamo vaidmens kuriant būtiną Europos teisėkūros pagrindą, kuris Europos verslui ir darbuotojams suteiktų jų lankstumui ir saugumui būtinas garantijas. Lankstumas ir užimtumo garantijos stiprina socialinę Europą, o tai savo ruožtu didina mūsų bendrovių produktyvumą ir konkurencingumą. Europos socialinis modelis, įskaitant labai konkurencingą verslą ir puikius įgūdžius turinčią ir lengvai prisitaikančią darbo jėgą, turėtų būti kuriamas tuo pat metu nacionaliniu ir Europos lygiu, suartinant ir suderinant Europos teisės aktus ekonomikos, užimtumo, socialinėje ir aplinkos srityse.

5. ES privalo ne tik skubiai pertvarkyti savo institucinę sandarą, kad ji taptų veiksmingesnė, bet taip pat privalo savo piliečiams ir verslui sukurti politikos kryptis, kurios sušvelnintų padidėjusios konkurencijos ir rinkos atsivėrimo, kurie kartais darbdaviams ir darbuotojams sukelia naujų pavojų, pašalinį poveikį. Lankstumas ir užimtumo garantijos ir siūlomos tam, kad tokie pavojai būtų paskirstomi tolygiau, tačiau vykstančias diskusijas dėl lankstumo ir užimtumo garantijų temdo išankstinis nepalankus nusistatymas ir įtarimai. Išsamias lankstumo ir užimtumo garantijų politikos kryptis įgyvendinusios valstybės narės (Šiaurės valstybės ir Nyderlandai) įrodė, kad tai yra gerai veikiantis ir plačiai remiamas metodas, leidžiantis suderinti dinamiškos ekonomikos ir saugios darbo jėgos tikslus. Tačiau Europos lygiu vyrauja plačiai paplitusi baimė, kad šis terminas buvo „pagrobtas“ tam, kad juo prisidengiant būtų galima imti reguliuoti iš esmės nereguliuojamus elementus ir pirmenybę teikti darbdavių, o ne darbuotojų poreikiams.

6. Todėl pradinis diskusijų išeities taškas turėtų būti aiškus ir nedviprasmis lankstumo ir užimtumo garantijų apibrėžimo nustatymas. Europoje veikia įvairūs lankstumo ir užimtumo garantijų modeliai, įvairiais lygiais jungiantys vidinį lankstumą ir saugumą įmonėse ir išorinį lankstumą ir saugumą pagal valstybių narių istorinę praeitį, teisines tradicijas, ekonominę padėtį, viešuosius finansus ir pramoninių santykių sistemas. Tačiau šie modeliai yra grindžiami bendrais solidarumo, lygių galimybių , teisių ir atsakomybės principais. Taigi lankstumo ir saugumo reikalavimai ne prieštarauja vieni kitiems, o priešingai, vieni kitus stiprina. Todėl į šių dviejų elementų sujungimą reikia žiūrėti kaip į atsiveriančią galimybę. Lankstumas ir užimtumo garantijos suderina įmonių ir darbuotojų galimybes prisitaikyti prie aukšto socialinės apsaugos lygio, socialinio draudimo išmokų ir nedarbo pašalpų, sveikatos apsaugos ir saugumo užtikrinimo, aktyvios darbo rinkos politikos ir mokymo ir mokymosi visą gyvenimą galimybių. Prie viso to prisideda ir vykstančios veiksmingos kolektyvinės derybos trišalėse struktūrose su stipriais ir atstovaujančiais socialiniais partneriais bei plati socialinė parama ir visuotinė galimybė naudotis socialinėmis, pvz., vaikų ir kitų išlaikomų asmenų priežiūros, paslaugomis. Atsižvelgiant į tai, Komisijos Žaliojoje knygoje dėl darbo teisės ir komunikate dėl lankstumo ir užimtumo garantijų pateikiamas lankstumo ir užimtumo garantijų apibrėžimas yra pernelyg siauras ir nepakankamai orientuotas į politiką.

7. Pagrindinė Komisijos prielaida, kad riziką ir išmokas reikia paskleisti tarp turinčių socialiai apsaugotas sutartis darbuotojų ir tarp tokių sutarčių neturinčių darbuotojų („saviškių“ ir „pašaliečių“), yra apgailėtina. Darbo suskaidymas gali būti panaikintas tik tuomet, jei socialiniai partneriai, darbdaviai ir darbuotojai sutars dėl teisių ir pareigų suderinimo. Todėl yra gyvybiškai svarbu į diskusijas dėl lankstumo ir užimtumo garantijų įtraukti socialinius partnerius ir tai reikėjo padaryti jau gerokai anksčiau. Nors iš esmės Komisija remia stiprią socialinę partnerystę, komunikate aiškiai nenurodoma socialinės partnerystės skatinimo ir stiprinimo strategija Europos ir nacionaliniu lygiais. Be to, EBPO 2006 m. užimtumo apžvalgoje (angl. Employment Outlook)[3]nepatvirtinamas Komisijos teiginys, kad griežta užimtumo apsauga lemia nedarbą, nes minėtoje apžvalgoje teigiama, kad užimtumo apsaugos teisės aktai neturi įtakos bendram užimtumo lygiui. Taigi siekiant naujai į darbo rinką atvykstantiems ar į ją sugrįžtantiems asmenims palengvinti prieigą yra būtinos „atspirties taško“ darbo vietos, tačiau tokiose darbo vietose turi veikti pagrindinės teisės, kurios apsaugo tokius darbuotojus nuo nesąžiningo elgesio jų atžvilgiu. Šiame kontekste Komisija tinkamai nepaaiškino, ką ji turėjo omenyje, įvardydama „pakankamas“ lankstumo garantijas įdarbinant asmenis.

8. Būtina aiškiai atskirti darbą ES ir valstybėse narėse, t. y. tai, ką būtina padaryti Europos lygiu, nuo to, ką būtina padaryti nacionaliniu lygiu. Komisijos komunikatą galima papildyti nurodant Europos Sąjungos vaidmenį lankstumo ir užimtumo garantijų politikos kūrimo procese. Neminimi pagrindiniai Europos teisės aktai, kuriuos tvirtinti ar persvarstyti vėluojama. Direktyvos, pvz., Darbo laiko, Laikinųjų agentūrų, Darbuotojų komandiravimo ir Europos darbų tarybų, ir darbuotojų informavimas ir konsultavimas turi užtikrinti ir padidinti darbuotojų apsaugą visoje ES, kad būtų sustiprintas jų pasitikėjimas, ir atsverti su padidėjusia konkurencija, restruktūrizavimu ir darbo rinkos lankstumu susiję pavojai. Visa tai bei daug Europos socialinių partnerių sudarytų susitarimų dėl terminuoto darbo laiko, tėvystės atostogų, darbo ne visą darbo dieną ir nuotolinio darbo yra viena iš lankstumo ir užimtumo garantijų įgyvendinimo planų dalių.

9. Be to, esant aktyviai Europos ekonomikos ir darbo rinkų integracijai turi būti skatinamas Europos lygio socialinis dialogas ir kolektyvinės derybos. Lankstumo ir užimtumo garantijų principų negalima nustatyti be oficialaus socialinių partnerių indėlio apibrėžiant darbdavių ir darbuotojų teises ir pareigas. Socialiniai partneriai visais lygiais (Europos, nacionaliniu, sektoriniu, regioniniu ir vietos) turi būti kviečiami aptarti vidaus ir išorės lankstumo ir saugumo sustiprinimo būdų.

10. Kalbant apie nacionalinį lygmenį, bendri principai, dėl kurių susitarė valstybės narės, turi būti įgyvendinami atsižvelgiant į Lisabonos strategiją ir todėl jie turi būti įtraukti į persvarstytas Europos užimtumo gaires, nes jose pateikiami valstybių narių per jų nacionalines reformų programas įgyvendinami pagrindai.

11. Komisijos komunikate minimas poreikis užtikrinti „pagrindinį darbo vietos apsaugos lygį.“ Tai reiškia, kad bet kokios, netipinės ar kitos, formos užimtumas turi būti siejamas su tam tikromis nuo konkretaus darbo statuso nepriklausančiomis pagrindinėmis teisėmis, tarp kurių turi būti: vienodos sąlygos, darbuotojų sveikatos ir saugumo apsauga ir nuostatos dėl darbo ir poilsio laiko, jungimosi į organizacijas ir atstovavimo laisvių, teisių į kolektyvines derybas, kolektyvinius veiksmus ir mokymo galimybių bei nuolatinė įgytų teisių apsauga. Visos nacionalinės darbo teisės reformos turėtų būti atliekamos atsižvelgiant į šias pagrindines teises.

12. Didesnės investicijos į mokymąsi visą gyvenimą ir profesinį mokymą ir geresnis formalaus, neformalaus ir neoficialaus mokymo pripažinimas yra bet kurios lankstumo ir užimtumo garantijos politikos būtina sąlyga. Ketvirtasis Europos darbo sąlygų tyrimas (2005 m.)[4] rodo, kad bendrovių mokymo lygiu pažangos nepasiekta. Taip pat yra didelių skirtumų tarp prieigos prie mokymo atskirose valstybėse narėse, prieigos tarp aukštos ir žemos kvalifikacijos darbuotojų, tarp darbuotųjų, turinčių saugias ir nesaugias sutartis, ir tarp tų, kurie turi rimtą pagrindinį išsilavinimą, ir tų, kurie nėra įgiję vidurinio ir (arba) universitetinio išsilavinimo. Todėl yra būtinos naujos iniciatyvos, skirtos pakelti šį mokymo lygį ateityje.

13. Būtina pabrėžti lankstumo ir užimtumo garantijų poveikį lyčių ir lygių galimybių klausimams. Lankstūs darbo rinkos susitarimai daro didesnį poveikį socialiai remtinoms grupėms, pvz. moterims, migrantams, jaunimui, vyresnio amžiaus darbuotojams ir neįgaliesiems, taigi svarbesnis tampa ir pagrindinių teisių įdiegimas visiems darbuotojams ir stipresnė socialinė ir įtraukimo į darbo rinką politika.

14. Makroekonominės politikos kryptys turėtų skatinti investicijas į aktyvią darbo rinkos politiką ir stipresnę partnerystę su darbdavių mokymo ir mokymosi visą gyvenimą programomis, kad formuotųsi lengvai prisitaikanti darbo jėga. Labai svarbu, kad dėl visų iniciatyvų būtų deramasi su socialiniais partneriais bei būtų užtikrinamas tokių iniciatyvų finansavimas. Jei valstybė narė įdiegdama ne tokią griežtą užimtumo apsaugą nusprendžia iš bendrovės perimti su restruktūrizavimu susijusią riziką, bendrovės savo ruožtu turėtų įsipareigoti daugiau investuoti į darbuotojus mokymo ir mokymosi visą gyvenimą požiūriu bei daugiau investuoti į mokslinius tyrimus ir vystymą, kad būtų patobulintos darbo vietos, pagerinti darbo metodai ir darbo aplinka ir išvystytos naujos technologijos, kurios leistų bendrovei išlikti konkurencingai. Tai turėtų būti daroma vykdant artimas vadovybės ir darbuotojų konsultacijas.

15. Europoje vis dar išlieka aukštas nedarbo lygis, todėl valstybės narės ir Europos Sąjunga turi dėti daugiau pastangų, siekdamos pakeisti šią padėtį. Tinkamai atlikus reformas ir privačiam bei viešajam sektoriui padarius tinkamas investicijas galima sukurti užimtumą visiems. Siekiant priimti 21-ojo amžiaus iššūkius, Europai reikia daugiau investuoti į mokymąsi visą gyvenimą bei į mokslinius tyrimus ir vystymą.

[1] http://ec.europa.eu/employment_social/employment_strategy/pdf/flexi_pathways_en.pdf
[2] Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Siekiant bendrų lankstumo ir užimtumo garantijų principų: Derinant lankstumo ir užimtumo garantijas kurti daugiau ir geresnių darbo vietų“ COM(2007) 0359.
[3] http://www.oecd.org/document/38/0,2340,en_2649_201185_36261286_1_1_1_1,00.html
[4] http://www.eurofound.europa.eu/ewco/surveys/EWCS2005/index.htm

Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto NUOMONĖ (6.11.2007)

pateikta Užimtumo ir socialinių reikalų komitetui

dėl bendrųjų lankstumo ir užimtumo garantijų principų
(2007/2209(INI))

Nuomonės referentas: Olle Schmidt

PASIŪLYMAI

Ekonomikos ir pinigų politikos komitetas ragina atsakingą Užimtumo ir socialinių reikalų komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

1. pritaria Komisijos pradėtai diskusijai dėl lankstumo ir užimtumo garantijų, primena, kad dėl nuolatinio darbingo amžiaus gyventojų mažėjimo būtini darbo rinkos politikos pokyčiai, nes vidutinis metinis 25 ES valstybių narių BVP augimo tempas nuolatos kris nuo 2,4 proc. 2004–2010 metais iki vos 1,2 proc. 2030–2050 metais;

2. mano, kad pagal Europos strategiją, kuria siekiama darbo rinkos politikos pokyčių, pirmenybę reikėtų teikti lanksčios darbo rinkos, grindžiamos ilguoju laikotarpiu samdoma labai kvalifikuota ir motyvuota darbo jėga, kūrimui, didinant švietimo lygį, plėtojant profesinio mokymo ir perkvalifikavimo programas, šalinant neprivilegijuotų asmenų grupių integravimo į darbo rinką kliūtis, užtikrinant lyčių lygybę ir kovojant su diskriminavimo praktika, šalinant geografinio ir sektorinio judumo kliūtis ir rengiant aktyvią darbo politiką, kuri palengvintų perėjimą nuo senų darbo vietų prie naujų kokybiškų darbo vietų;

3. pažymi, kad nustatytas dvigubas amžiaus priklausomybės santykis ir 2050 metais jis sieks 51 proc., tuo tarpu prognozuojama, kad darbingo amžiaus gyventojų sumažės 30 milijonų; primygtinai reikalauja, kad darbo jėgos potencialas būtų visiškai ir veiksmingai išnaudotas siekiant mūsų pensijų ir sveikatos apsaugos sistemų tvarumo; pažymi, kad šis procesas labai palengvėtų tada, jei Europos privačiojo sektoriaus įmonėms būtų suteikta tinkama politinė parama ir ekonominis stimulas didinti investicijas, skatinti mokslinius tyrimus ir plėtrą, naujoves ir mokymą, ir taip būtų prisidėta prie ekonomikos augimo ir aukšto užimtumo lygio; taigi laikosi nuomonės, kad visos naujos priemonės, susijusios su darbo rinkos politika, turi padėti atsakingai valdyti valstybės finansavimą;

4. dėl tos priežasties apgailestauja, kad nelankstūs nacionaliniai darbo apsaugos įstatymai, skirti priklausantiesiems sistemai apsaugoti, gali taip pat apsunkinti prieigos ieškančių asmenų patekimą į ją; primena Komisijos diskusiją sistemai priklausančiųjų ir nepriklausančiųjų tema; pritaria ambicijoms, kad nustatant lankstumo ir užimtumo garantijas aukštesnių pareigų siekis taptų pagrindinis tikslas; pabrėžia, kad atsižvelgiant į Europos visuomenės pobūdį reikia judesnės ir lankstesnės darbo rinkos, orientuotos į individus;

5. pripažįsta, kad lankstumas ir užimtumo garantijų derinys – tai geras modelis, kuris parodo, kaip pasiekti Lisabonos darbotvarkės tikslus;

6. ragina Komisiją ir valstybes nares skirti ypatingą dėmesį jaunų žmonių įsidarbinimo galimybėms; pažymi, kad praktika gali būti ypač vertinga ir patraukli jaunimui siekiant įgauti svarbios patirties ir užmegzti kontaktų; ragina Komisiją paraginti valstybes nares užtikrinti, kad praktika netaptų priemone diskriminuoti ir piktnaudžiauti;

7. pažymi, kad nors esminiai socialinės politikos bei darbo teisės elementai ir toliau priklauso valstybių narių kompetencijai, Europos Sąjungos, norėdama išspręsti naujus uždavinius, turi priimti savo socialinės teisės aktus ir patobulinti socialinės bei ekonominės politikos sritis siekiant remti Sutarties 2 straipsnyje nustatytus tikslus; primygtinai reikalauja, kad apibrėžiant lankstumo ir užimtumo garantijas turėtų būti tinkamai atsižvelgiama į valstybių bei regionų įvairovę, kad būtų galima išvengti klaidų, jei būtų priimtas vienodas sprendimas visiems;

8. primena, kad laisvas darbuotojų judėjimas yra vienas iš Europos Sąjungos kertinių akmenų ir kad Europos Sąjunga, siekdama visapusiškai įgyvendinti šią laisvę pačiomis geriausiomis darbuotojams sąlygomis, privalo išspręsti daug klausimų, susijusių su valstybių narių socialinių sistemų suderinamumu, siekdama pagerinti Europos konkurencingumą ir nepažeisti nacionalinių socialinių sistemų laimėjimų bei pusiausvyros;

9. taip pat ragina atnaujinti kovą su nedeklaruotu darbu ir šešėline ekonomika, kuri, nors skirtingose valstybėse narėse skiriasi, kenkia ekonomikai, vartotojams, dėl jos darbuotojai lieka darbuotojus neapsaugoti, mažėja pajamos iš mokesčių ir randasi nesąžininga įmonių konkurencija;

10. pabrėžia, kad globaliame pasaulyje Sąjungos valstybės narės turi sustiprinti pastangas siekdamos užtikrinti vienodas sąlygas asmenims, gyvenantiems pasienio regionuose, nes pažangiosios patirties taikymas reiškia teisingų dvišalių susitarimų sudarymą remiantis abipusiškumo principu, taip pat ir apmokestinimo sferoje;

11. pabrėžia būtinybę derinti naujas darbo politikos kryptis ir makroekonomikos politiką, kuri leidžia pakankamai investuoti į švietimą ir mokymus, užtikrina aktyvią darbo rinką skatinančias politikos kryptis, pvz., mokymąsi darbe, perkvalifikavimą, visą gyvenimą trunkantį mokymąsi ir nedarbo pašalpas, ir užtikrina gerai parengtas bei visapusiškas socialinės apsaugos sistemas, kurios padeda prisitaikyti prie ekonomikos pokyčių keliamų pavojų;

12. ragina, ypač socialinius partnerius ir valstybių narių valdžios institucijas, ypač užtikrinti investicijas į visą gyvenimą trunkantį mokymą ir susitarti dėl normos, kurią sudarytų 2 proc. nuo BVP (visų valstybinių ir privačių išlaidų);

13. teigia, kad siekiant nuo lankstumo ir užimtumo garantijų pereiti prie didesnio bendro užimtumo lygio, reikalinga palanki makroekonominė aplinka ir kad lankstumo ir užimtumo garantijų strategija turi apimti geresnį makroekonominės politikos ir valstybės išlaidų vadinamajai sumaniai augimo strategijai finansuoti koordinavimą, išlaidas reikėtų vis labiau orientuoti į Lisabonos strategijos tikslus;

14. ragina valstybes nares koordinuoti savo fiskalinę ir biudžeto politiką siekiant plėtoti bendrą makroekonominę sistemą, kurioje būtų įmanoma įgyvendinti Europos investavimo strategijas, kuriomis siekiama skatinti augimą, užimtumą bei konkurencingumą, užtikrinti lankstumą ir užimtumo garantijas, taip pat ragina Europos centrinį banką skatinti investicijas į struktūrines reformas, visą gyvenimą trunkantį mokymą, mokslinius tyrimus ir plėtrą;

15. primena, kad ekonomikos laimėjimai, pasiekti taikant lankstumo ir užimtumo garantijas turėtų būti dvilypės ekonomikos politikos, kai didesnis lankstumas kompensuojamas didesniu saugumu, rezultatas; reikalauja, kad šis dvilypumas būtų išlaikomas siekiant pagerinti Europos ekonomiką; pažymi, kad lankstumo ir užimtumo garantijų (angl. flexicurity) priemonė ekonominiu požiūriu – tai ne vien tik lankstumas ir ne vien tik garantijos, tai yra ir turėtų būti dviejų sudedamųjų dalių derinys.

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data	5.11.2007
Galutinio balsavimo rezultatai	+: –: 0:	39 0 0
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai	Mariela Velichkova Baeva, Zsolt László Becsey, Pervenche Berès, Slavi Binev, Sharon Bowles, Udo Bullmann, Ieke van den Burg, Christian Ehler, Jonathan Evans, José Manuel García-Margallo y Marfil, Jean-Paul Gauzès, Donata Gottardi, Benoît Hamon, Karsten Friedrich Hoppenstedt, Othmar Karas, Piia-Noora Kauppi, Wolf Klinz, Christoph Konrad, Andrea Losco, Gay Mitchell, Cristobal Montoro Romero, John Purvis, Alexander Radwan, Dariusz Rosati, Eoin Ryan, Antolín Sánchez Presedo, Manuel António dos Santos, Olle Schmidt, Peter Skinner, Margarita Starkevičiūtė, Sahra Wagenknecht
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)	Harald Ettl, Ján Hudacký, Werner Langen, Gianni Pittella, Margaritis Schinas, Charles Tannock
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (178 straipsnio 2 dalis)	Cornelis Visser, Jamila Madeira

Kultūros ir švietimo komiteto NUOMONĖ (9.10.2007)

pateikta Užimtumo ir socialinių reikalų komitetui

dėl bendrųjų lankstumo ir užimtumo garantijų principų
(2007/2209(INI))

Nuomonės referentas: Giovanni Berlinguer

PASIŪLYMAI

Kultūros ir švietimo komitetas ragina atsakingą Užimtumo ir socialinių reikalų komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

1. mano, kad būtina visapusiškai atsižvelgti į lankstumo ir užimtumo garantijų principus ir juos taikyti siekiant išlaikyti ir gerinti socialinę lygybę, darbo vietų apsaugą, lyčių lygybę, darbo vietų kokybę ir kolektyvines derybas; mano, kad atsižvelgiant į šį visa apimantį požiūrį, visą gyvenimą trunkantis mokymasis – tai svarbus dinamiškos darbo rinkos veiksnys, kuris suteikia darbuotojams galimybę visą gyvenimą išlikti aktyviais darbo rinkos dalyviais jų karjeros metu;

2. pabrėžia, kad atsižvelgiant į visa apimantį požiūrį į lankstumą ir mobilumą būtina įgyvendinti galimybę perkelti įgytas socialinio saugumo teises;

3. primena asmens teisę mokytis visą gyvenimą ir dar kartą pamini tai, kad turi būti pripažįstamas oficialus, neoficialus ir neformalus išsilavinimas bei gebėjimai, kurie yra labai svarbūs veiksniai siekiant, kad asmenys galėtų pereiti iš vienos darbo vietos į kitą, o bedarbiai susirastų darbą ir tai yra veiksniai, gerinantys užimtumo galimybes;

4. pabrėžia silpnos darbo vietų apsaugos ir nelygybės ryšį, kadangi jauni žmonės, mažiau patirties turintys asmenys, moterys, iš kitų šalių atvažiavę darbininkai ir žemesnį išsilavinimo lygį turintys suaugusieji gali patirti didesnį spaudimą darbe, ir šios asmenų grupės vis dar susiduria su esama nelygybe siekdami visą gyvenimą trunkančio mokymosi;

5. pakartoja, kad įsidarbinant itin svarbūs su informacinėmis technologijomis susiję įgūdžiai, todėl ragina Europos Komisiją tobulinti programas, pvz., visą gyvenimą trunkančio mokymosi programą, tam, kad įvairaus amžiaus piliečiai turėtų vienodas galimybes šviestis ir mokytis;

6. dar kartą primena, kad siekiant kurti konkurencingą Europą reikia kelti švietimo lygį ir daugiau investuoti į mokymąsi bei švietimą;

7. kartoja, kad sudarant lanksčias švietimo galimybes ir rengiant mokymo programas bei sudarant tinkamas sąlygas joms įgyvendinti svarbu skatinti, stiprinti ir įdiegti mokymosi visą gyvenimą kultūrą, ypač suaugusiųjų;

8. mano, kad lankstumo ir užimtumo garantijų principų taikymas turi būti nuoseklus visais atžvilgiais, įskaitant socialinį, švietimo ir kultūrinį aspektus, taip siekiant, kad šiuo požiūriu socialinis dialogas ir socialinių partnerių derybos padėtų pasiekti iškeltų tikslų;

9. pabrėžia, kad nors akivaizdu, jog pažangaus požiūrio į lankstumo ir užimtumo garantijų principus atžvilgiu mokymasis visą gyvenimą ir darbo rinkos organizavimas glaudžiai susiję, nes nuolat tobulinami įgūdžiai yra didžiausias privalumas, kurį gali turėti labiausiai pažeidžiami darbuotojai, įmonės dažnai naudoja mokymo visą gyvenimą sistemą siekdamos investuoti į darbuotojus, kurie reikalingi, o kiti darbuotojai ignoruojami ir jų mokymo našta bei jų grąžinimo į darbą problema perkeliama ant visuomenės pečių;

10. pabrėžia, kad į platesnę lankstumo ir užimtumo garantijų darbotvarkę reikėtų įtraukti švietimo ir mokymo priemones;

11. mokymusi visą gyvenimą reikėtų siekti užpildyti darbuotojų galimybių spragas ir jį reikėtų pradėti ankstyvuoju švietimo etapu; reikia kovoti su neraštingumu ir nemokėjimu skaičiuoti, taip pat reikėtų gerinti visų, baigiančiųjų mokyklą, kvalifikaciją ir tai reikėtų daryti nuo pat ankstyvojo švietimo etapo;

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data	04.10.2007
Galutinio balsavimo rezultatai	+: –: 0:	20 1 0
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai	Maria Badia i Cutchet, Giovanni Berlinguer, Guy Bono, Věra Flasarová, Claire Gibault, Vasco Graça Moura, Lissy Gröner, Ruth Hieronymi, Manolis Mavrommatis, Ljudmila Novak, Doris Pack, Zdzisław Zbigniew Podkański, Karin Resetarits, Hannu Takkula, Helga Trüpel, Henri Weber, Thomas Wise, Tomáš Zatloukal
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)	Elisabeth Morin, Nina Škottová, Ewa Tomaszewska
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) pagal 178 straipsnio 2 dalį

Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto NUOMONĖ (6.11.2007)

pateiktas Užimtumo ir socialinių reikalų komitetui

dėl komunikato „Siekiant bendrų lankstumo ir užimtumo garantijų principų: Derinant lankstumo ir užimtumo garantijas kurti daugiau ir geresnių darbo vietų“
(2007/2209(INI))

Nuomonės referentė: Kartika Tamara Liotard

PASIŪLYMAI

Moterų teisių ir lyčių lygybės komitetas ragina atsakingą Užimtumo ir socialinių reikalų komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

A. kadangi Komisijos komunikate moterų ir vyrų lygybės principas įtvirtintas, tačiau suformuluotas netobulai, nes nesprendžiamas įsišaknijusios moterų ir vyrų nelygybės įsidarbinant, dalyvaujant darbo rinkoje ir vienodai paskirstant nemokamą darbą klausimas;

B. kadangi šalyse, kuriose išplėtotas lankstumo ir užimtumo garantijų modelis (pvz., šiaurinėse valstybėse narėse), kartu kaip neatskiriama modelio dalis buvo užtikrinamos patikimos socialinės rūpybos sistemos, o valstybė investavo į rūpybos paslaugas; kadangi valstybės įsikišimas, kad ir kaip jis būtų praktiškai įgyvendinamas, yra būtina lankstumo ir užimtumo garantijų strategijos sąlyga; kadangi tose Europos Sąjungos šalyse, kuriose teikiama daugiausia dieninės vaikų priežiūros paslaugų, abiejų tėvų užimtumas yra didžiausias ir kadangi darbo ir asmeninio gyvenimo derinimas turėtų būti pripažintas vienu pagrindinių lankstumo ir užimtumo garantijų sistemos ramsčių,

C. kadangi diskusijas dėl lankstumo ir užimtumo garantijų reikia suderinti su Sutartyje numatytais įsipareigojimais dėl moterų ir vyrų lygybės ir nediskriminavimo ir kitomis iniciatyvomis, kuriomis sprendžiami tokie klausimai, kaip profesinio ir asmeninio gyvenimo derinimas, skirtingas moterų ir vyrų darbo užmokestis, Lisabonos ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo strategija, ypač siekiant iki 2010 m. pasiekti 60 proc. moterų užimtumo lygį, Barselonoje 2002 m. kovo mėn. vykusiame Europos Vadovų Susitikime nustatyti vaikų priežiūros tikslai ir demografinio perėjimo klausimas; kadangi reikia bendro nuoseklaus požiūrio, iš kurio būtų matyti, kad lankstumo ir užimtumo garantijos – tai priemonė, kurioje turi būti deramai atsižvelgiama į kitas ES iniciatyvas, t. y. Europos lyčių lygybės paktą, Moterų ir vyrų lygybės gaires (2006–2010 m.), direktyvas dėl vienodo požiūrio į moteris ir vyrus, atvirą socialinės apsaugos ir socialinės integracijos koordinavimo metodą ir ES aktyvios integracijos strategiją, ir kuri turi būti suderinta su šiomis iniciatyvomis,

1. pažymi, kad lankstumo ir užimtumo garantijomis turėtų būti remiama lyčių lygybė skatinant ir moterų, ir vyrų galimybes gauti aukštos kokybės darbą ir sukuriant sąlygas derinti darbą ir šeimos gyvenimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad moterys užėmė tris ketvirtadalius visų nuo 2000 m. ES sukurtų darbo vietų, dažnai sudariusios lanksčias ir mažiau garantijų numatančias darbo sutartis;

2. pabrėžia, kad siekiant išvengti tolesnio darbo rinkos skaidymo ir didesnės socialinės ir profesinės nelygybės, nustatant lyčių požiūriu opius bendruosius lankstumo ir užimtumo garantijų principus ir formuojant jų įgyvendinimo politiką būtina atsižvelgti į:

- tai, kad per daug moterų dirba pagal nestandartines sutartis (netipines, terminuotas, darbo ne visą darbo dieną sutartis) ir kad reikia užtikrinti jų saugumą priimant teisės aktus darbo apsaugos srityje ir vykdant lyčių aspektą integruojančią darbo politiką;

- tai, kad moterys darbą dažnai keičia priežiūros veikla ir atvirkščiai,

- tai, kad vyrai ir moterys nevienodai pasidalija pareigomis rūpinantis šeima ir atliekant namų ūkio darbus,

- ypatingą vienišų tėvų (dažniausiai tai būna vienišos motinos) padėtį,

- skaitmeninio atotrūkio lyčių aspektą,

- poreikį užtikrinti deramą apsaugą ir socialines išmokas pereinamuoju laikotarpiu (priežiūra, pareigos šeimai, išsilavinimo įgijimas, mokymasis ir persikvalifikavimas),

- poreikį, jog darbas ir darbo laikas būtų nustatomas ir organizuojamas taip lanksčiai, kad būtų galima sukurti pusiausvyrą tarp darbo, šeimos gyvenimo ir asmeninio gyvenimo,

- poreikį lanksčiai taikyti profesinio mokymo, perkvalifikavimo ir grąžinimo į darbą priemones, taip pat ir pereinamuoju laikotarpiu, kad būtų galima sukurti pusiausvyrą tarp darbo, šeimos gyvenimo ir asmeninio gyvenimo,

- socialinių partnerių vaidmenį nustatant ir įgyvendinant lyčių požiūriu opias priemones,

- Europos lyčių lygybės paktą, Moterų ir vyrų lygybės gaires (2006–2010 m.) ir Komisijos komunikatą „Europos demografijos ateitis: iššūkį paversti galimybe“[1];

3. ragina valstybes nares skatinti darbo rinkos ir socialinės apsaugos politikos priemones, kuriomis būtų remiamas kuo sklandesnis perėjimas iš vienos darbo vietos į kitą ir atsižvelgiama į tai, kad tėvų, turinčių mažų vaikų, geografinis judumas mažesnis;

4. yra susirūpinęs, kad likus trejiems metams iki 2010 m. – datos, iki kurios turi būti pasiekti Lisabonos tikslai, Komisija moteris ir toliau laiko darbo rinkos „pašaliečiais“; vis dėlto pabrėžia, kad iš esmės Europos darbo rinkos tendencijos, pirmiausia laipsniška Europos ekonomikos deindustrializacija ir atitinkamas paslaugų sektoriaus augimas, yra palankios moterims, kurios daugelyje valstybių narių dirba kur kas labiau specializuotą darbą nei vyrai; todėl ragina Komisiją atlikti visapusišką ir išsamų tyrimą, kokios valstybėse narėse moterų darbo sąlygos ir pirmiausia kiek moterų dirba visą darbo dieną, kiek – ne visą darbo dieną ir sezoniškai ir kokia darbuotojų vyrų ir moterų padėtis neseniai susiformavusiuose darbo rinkos sektoriuose;

5. pabrėžia, kad siekiant kovoti su nesaugiu ir nedeklaruotu darbu reikia aiškiau apibrėžti ekonomiškai priklausomų darbuotojų, kurių daugelis yra moterys, statusą, jų socialines teises, siekti aptikti nedeklaruoto darbo atvejus ir imtis priemonių, kad jų būtų išvengta;

6. atkreipia dėmesį į tai, kad moterys dirba daugiausia tuose sektoriuose, kuriuose profesinės sąjungos silpnos arba jų išvis nėra, pvz., paslaugų, tekstilės ir žemės ūkio sektoriuose, todėl negali pasinaudoti kolektyvinėmis sutartimis ir dažnai turi dirbti pagal individualias sutartis arba apskritai be sutarčių; pabrėžia, kad tokiais atvejais moterims reikia padoraus atlygio ir ypatingos apsaugos nuo bet kokio piktnaudžiavimo;

7. pažymi, kad Komisija kelis kartus pabrėžė tinkamų socialinių ir nedarbo pašalpų svarbą, tuo pat metu siūlydama apriboti šias išmokas siekiant skatinti dalyvavimą darbo rinkoje; mano, kad Komisija praktiniais pavyzdžiais turėtų paaiškinti, kaip geriau pasiekti moterims naudingą saugumo ir lankstumo pusiausvyrą atsižvelgiant į tai, kad siekdamos suderinti darbą, šeimos ir asmeninį gyvenimą ir moterys prisiima didesnę profesinę riziką, ir užtikrinti aukštą darbo saugumo lygį ;

8. pažymi, kad moterims kils vis daugiau su darbu susijusių problemų, ypač jeigu moterys turės aktyviau dalyvauti vis konkurencingesnėje darbo rinkoje; pabrėžia, kad ilgainiui daugėjant dirbančių moterų lankstumo ir užimtumo garantijos pasmerktos nesėkmei, jeigu kartu nebus imtasi veiksmų, skirtų pašalinti moterims sudaromas kliūtis aktyviai dalyvauti darbo rinkoje, ypač susijusių su vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumais, diskriminacija ir vaikų, pagyvenusių ir išlaikomų asmenų priežiūros paslaugų stoka; pabrėžia, kad investicijos į šias paslaugas turi dvejopos naudos, kadangi jos suteikia moterims galimybę išlaikyti savo darbus ir didina moterų užimtumo rodiklį;

9. ragina Komisiją atsižvelgiant į Barselonos Europos Vadovų Tarybos užsibrėžtus kiekybinius tikslus iki 2010 m. įsteigti vaikų priežiūros įstaigas bent 90 proc. trejų – šešerių metų amžiaus vaikų ir 33 proc. jaunesnių negu trejų metų amžiaus vaikų ir žinant, kaip svarbu pasiekti šiuos tikslus, kad būtų galima suderinti darbą ir šeimos gyvenimą, įvardyti, kurios valstybės narės labai atsilieka siekdamos šių tikslų ir kodėl;

10. pažymi, kad lankstumo ir saugumo politika turėtų būti įgyvendinama ir savisamdos bei profesijų sektoriuose, nes šiuose sektoriuose išėjimo iš darbo rinkos rizika moterims dar didesnė;

11. pritaria, kad būtų skatinamas dirbančių asmenų, nesvarbu, kokia jų darbo sutartis, ir nedirbančių asmenų, žemos kvalifikacijos darbuotojų, laikinų darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų, pagyvenusių darbuotojų ir moterų, kurios turi derinti darbą ir priežiūrą, visą gyvenimą trunkantis mokymasis; be to, atkreipia dėmesį į tai, kad po ilgesnių vaiko priežiūros atostogų reikia palengvinti perėjimą į profesinį gyvenimą ir suteikti galimybių pasinaudoti visą gyvenimą trunkančio mokymosi programomis, turinčiomis padėti po šių atostogų vėl integruotis;

12. pažymi, kad moterims pritaikytas strategines visą gyvenimą trunkančio mokymosi galimybes ir šeimos gyvenimo poreikius reikia laikyti ilgalaike investicija, kurios išlaidas turi pasidalyti viešasis ir privatusis sektoriai, o socialiniai partneriai, įmonės ir darbuotojai turi aktyviai dalyvauti;

13. ragina valstybes nares pasinaudoti struktūriniais fondais profesiniam mokymui, visą gyvenimą trunkančiam mokymuisi ir darbo paieškos rėmimo bei verslininkystės, ypač kaimo vietovėse ir ekonomikos nuosmukį patiriančiose vietovėse, skatinimo priemonėms finansuoti, kad pažeidžiamoms grupėms, ypač moterims, šiose vietovėse padedančioms išsaugoti ypač trapią socialinę struktūrą, būtų lengviau rasti darbo ir jį išlaikyti;

14. apgailestaudamas pažymi, kad moterų ir vyrų darbo užmokestis už tą patį darbą vis dar labai skiriasi ir kad daugelis valstybių narių apskritai neįgyvendina vienodo užmokesčio už vienodos vertės darbą principo;

15. reikalauja patvirtinti tinkamą ir teisingą moterų ir vyrų darbo vertinimo sistemą, grindžiamą ne individualiomis galimybėmis derėtis dėl atlyginimo, o rezultatais – šios derybinės moterų galimybės gali dar labiau pablogėti, nes moterys dažniau keičia darbą;

16. pažymi, kad turėti vaikų ir gyventi norimą asmeninį gyvenimą – individualus sprendimas, turintis svarbių socialinių ir ekonominių padarinių, kurie sumažėjus darbuotojų saugumui gali pablogėti;

17. pažymi, kad darbo rinkoje dalyvaujančių moterų skaičius padidėjo, bet darbo pobūdis neturėjo didelės įtakos siekiant moterų ir vyrų lygybės; vis dėlto pažymi, kad moksliniais tyrimais patvirtinta, jog šeimose, kuriose abu tėvai dalyvauja darbo rinkoje, nemokamas darbas, pvz., namų ūkio užduotys ir pareigos, pasidalijamas lygiau;

18. pažymi, kad moterų ir vyrų pradinė padėtis darbo rinkoje nevienoda – skirtingai pasiskirsčiusi galia ir nemokamas darbas;

19. pažymi, kad neįtraukus profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros klausimų į diskusiją dėl lankstumo ir užimtumo garantijų prieštaraujama kitoms iniciatyvoms, pvz., socialinių partnerių konsultavimuisi dėl profesinio, šeimos ir asmeninio gyvenimo derinimo;

20. pažymi, kad diskusijose dėl lankstumo ir užimtumo garantijų nėra lyčių aspekto ir todėl rizikuojama padidinti dabartinį nemažėjantį lyčių atotrūkį kalbant apie atlyginimus ir vienodas moterų ir vyrų pasirinkimo galimybes dalyvauti darbo rinkoje ir atlikti nemokamą darbą;

21. pabrėžia, kad saugumas turėtų apimti bent jau šias sritis: apmokamas vaiko priežiūros atostogas, teisę sutrumpinti darbo laiką, kai reikia gimdyti vaikus ir jais rūpintis, galimybę pasinaudoti dieninės vaikų priežiūros paslaugomis ir vienodas galimybes gauti socialines išmokas ir socialines paslaugas.

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data	5.11.2007
Galutinio balsavimo rezultatai	+: –: 0:	16 0 0
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai	Věra Flasarová, Claire Gibault, Piia-Noora Kauppi, Rodi Kratsa-Tsagaropoulou, Marie Panayotopoulos-Cassiotou, Anni Podimata, Christa Prets, Karin Resetarits, Amalia Sartori, Eva-Britt Svensson, Anna Záborská
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)	Jill Evans, Donata Gottardi, Christa Klaß, Kartika Tamara Liotard, Corien Wortmann-Kool
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (178 straipsnio 2 dalis)

[1] COM(2006)0571.

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data	12.11.2007
Galutinio balsavimo rezultatai	+: –: 0:	32 6 1
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai	Jan Andersson, Alexandru Athanasiu, Edit Bauer, Philip Bushill-Matthews, Alejandro Cercas, Jean Louis Cottigny, Proinsias De Rossa, Harlem Désir, Harald Ettl, Richard Falbr, Ilda Figueiredo, Stephen Hughes, Karin Jöns, Ona Juknevičienė, Jan Jerzy Kułakowski, Jean Lambert, Bernard Lehideux, Thomas Mann, Jan Tadeusz Masiel, Jiří Maštálka, Ana Mato Adrover, Csaba Őry, Pier Antonio Panzeri, Jacek Protasiewicz, Bilyana Ilieva Raeva, José Albino Silva Peneda, Gabriele Stauner, Ewa Tomaszewska, Anne Van Lancker, Gabriele Zimmer
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)	Françoise Castex, Donata Gottardi, Richard Howitt, Sepp Kusstatscher, Jamila Madeira, Ria Oomen-Ruijten, Agnes Schierhuber, Anja Weisgerber
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (178 straipsnio 2 dalis)	Vincenzo Aita

Teisinė informacija - Privatumo politika