PRANEŠIMO PROJEKTAS dėl ketvirtosios ekonominės ir socialinės sanglaudos ataskaitos
29.1.2008 - (2007/2148(INI))
Regioninės plėtros komitetas
Pranešėja: Ambroise Guellec
PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS
dėl ketvirtosios ekonominės ir socialinės sanglaudos ataskaitos (2007/2148(INI))
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į ketvirtąją ekonominės ir socialinės sanglaudos ataskaitą (COM(2007)0273) (toliau – Ketvirtoji sanglaudos ataskaita),
– atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonominių ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Atokiausiems regionams skirta strategija: rezultatai ir perspektyvos“ (COM(2007)0507),
– atsižvelgdamas į Europos bendrijos steigimo sutarties 158, 159 straipsnius ir 299 straipsnio 2 dalį,
– atsižvelgdamas į ES teritorinę darbotvarkę ir Leipcigo chartiją bei į Pirmąją Europos Sąjungos teritorinės darbotvarkės įgyvendinimo veiksmų programą,
– atsižvelgdamas į Europos teritorinio planavimo stebėjimo tinklo (pranc. ORATE) tyrimą „Teritorijos virsmai, teritoriniai Europos scenarijai“ ir Europos Parlamento tyrimą „Atotrūkis tarp regionų ir sanglauda. Kokios strategijos reikės ateityje?“,
– atsižvelgdamas į 2007 m. lapkričio 28 d. Regionų komiteto nuomonę (COTER-IV-011) bei Europos ekonomikos ir 2007 m. gruodžio 12 d. socialinių reikalų komiteto nuomonę (CESE 1712/2007) dėl Ketvirtosios sanglaudos ataskaitos,
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį ir 112 straipsnio 2 dalį,
– atsižvelgdamas į Regioninės plėtros komiteto pranešimą bei Biudžeto komiteto ir Žuvininkystės komiteto nuomones (A6‑0023/2008),
A. kadangi dėl išliekančių didelių skirtumų ir specifinių struktūrinių problemų daugelyje Europos regionų ir dėl paskutinės Europos Sąjungos plėtros pablogėjusios padėties ir toliau būtina bendra Europos Sąjungos sanglaudos politika,
B. kadangi ES sanglaudos politika ir toliau išlieka esminis Europos integracijos proceso ramstis ir kadangi jai tenka pagrindinis vaidmuo mažinant vystymosi skirtumus ir trūkumus,
C. kadangi tarp didėjančio euroskepticizmo ir augančių regionų ir regionų vidaus skirtumų yra glaudus ryšys, parodantis, kad siekiant stiprinti konvergenciją ir įtvirtinti Europos Sąjungos teisėtumą būtina ekonominė, socialinė ir teritorinė sanglauda, o ją pasiekti galima vykdant visiems matomą regioninę politiką; kadangi regionų ir vietos valdžios institucijoms bei vietos veikėjams tenka svarbiausias vaidmuo aiškinant piliečiams apie ES veiklą ir įgyvendinant regioninę politiką ir apie jų laimėjimus reikėtų veiksmingiau informuoti,
D. kadangi vykdant sanglaudos politiką kiekvienas regionas turi galimybių gauti konkrečios naudos, susijusios su ilgalaikiu užimtumu ir geresnėmis vietos gyventojų gyvenimo sąlygomis, kadangi, ypač vystymosi požiūriu atsiliekančiuose regionuose, prisidedama prie konkurencingumo ir administracinių gebėjimų stiprinimo bei decentralizuoto valdymo; taigi būtina atmesti bet kokius bandymus iš naujo nacionalizuoti šią politiką,
E. kadangi Lisabonos sutartyje, kuriai valstybių ir vyriausybių vadovai pritarė 2007 m. spalio 18 d. ir kurią pasirašė 2007 m. gruodžio 13 d., teritorinė sanglauda, kaip ir ekonominė bei socialinė sanglauda, įvardijama kaip vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos tikslų,
F. kadangi reikia užtikrinti, kad ateityje sanglaudos politikai finansuoti būtų skiriama daugiau lėšų siekiant spręsti naujas kylančias problemas, turinčias didelį teritorinį poveikį, pvz., susijusias su demografiniais pokyčiais, urbanizacija, segregacija, migracijos srautais (ypač problemiška kaimo ir atokiose vietovėse), prisitaikymu prie globalizacijos, klimato kaita, energijos tiekimu ir lėta kaimo vietovių plėtra; kadangi šios problemos gali būti sprendžiamos tik tada, jeigu bus pripažinta sanglaudos politikos svarba ateičiai;
Prieštaringi 27 Europos Sąjungos valstybių narių sanglaudos rezultatai
1. teigiamai vertina šią ataskaitą, kuri yra išsamesnė už anksčiau buvusias ir pagrįsta įvairiais rodikliais, suteikiančiais galimybę palyginti duomenis su kitų šalių, pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų, Japonijos, Kinijos arba Indijos, duomenimis;
2. vis dėlto apgailestauja, kad trūksta duomenų iš įvairių šaltinių ir palyginamų duomenų apie skirtingų NUTS lygmenų regionus, būtinų siekiant geriau įvertinti augimo ir konvergencijos tvarumą, todėl ragina taikyti geresnes statistikos priemones, pvz., Ketvirtojoje sanglaudos ataskaitoje panaudotus naujuosius rodiklius (ne tik BVP vienam gyventojui rodiklį), padėsiančių geriau įvertinti konkrečios vietovės ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos lygį, taip pat konkrečių vietinių veiksmų indėlį į sanglaudos politiką; mano, kad siekiant šių tikslų reikia stiprinti ORATE pajėgumus;
3. atkreipia dėmesį į tai, kad valstybės narės vėluoja panaudoti struktūrinių fondų asignavimus ir ragina imtis priemonių siekiant pagerinti šią padėtį; vis dėlto pažymi, kad dar per anksti vertinti naujųjų valstybių narių sanglaudos politikos rezultatus; teigiamai vertina visas pastangas padidinti sanglaudos politikos veiksmingumą ir sumažinti per didelę biurokratiją, ragina atlikti nuoseklų šios politikos vertinimą;
4. džiaugiasi, kad buvusios sanglaudos šalys, t. y. Graikija, Ispanija, Portugalija ir Airija pasiekė labai didelių augimo rezultatų ir 2000–2006 metais buvo užfiksuotas įspūdingas ekonomikos augimas, tačiau primena, kad nepaisant šio augimo vis dar lieka didelių skirtumų tarp regionų ir dar neišspręsta nemažų struktūrinių problemų;
5. džiaugiasi aukštu augimo lygiu naujosiose valstybėse narėse, tačiau konstatuoja, kad jų ekonominė konvergencija gali būti numatoma tik vidutiniam arba ilgam laikotarpiui ir kad šis procesas truks ilgai dėl itin žemo pradinio BVP vienam gyventojui lygio;
6. palankiai vertina tai, kad Komisija dar kartą patvirtino svarbų sanglaudos politikos vaidmenį didinant valstybių narių pajėgumą darniai vystytis bei kurti naujas ir perspektyvias darbo vietas, kaip matyti iš puikių daugelyje 2 tikslo regionų pasiektų sanglaudos politikos rezultatų;
7. yra susirūpinęs tuo, kad šalių konvergencija dažnai slepia didėjantį regionų ir pavienių to paties regiono vietovių atotrūkį; šis atotrūkis tarp regionų ir regionų viduje reiškiasi daugeliu aspektų, pavyzdžiui, užimtumo, našumo, pajamų, švietimo lygio ir naujovių diegimo gebėjimų srityse; taip pat pabrėžia teritorinio bendradarbiavimo svarbą siekiant padėti spręsti šias problemas;
8. pabrėžia, kad, pavyzdžiui, regionų konkurencingumas labai priklauso nuo darbo jėgos našumo, prieigos prie rinkų bei kvalifikacijos lygio, kuris tarp regionų skiriasi labiau nei tarp valstybių; taip pat pažymi, kad instituciniai veiksniai, pavyzdžiui, parama socialiniam kapitalui kuriant verslo kultūrą ir bendras elgsenos normas vis dažniau laikomi svarbiausiais bendradarbiavimą ir verslumą bei veiksmingesnį viešąjį administravimą palengvinančiais konkurencingumo veiksniais;
9. todėl konstatuoja, kad kai kuriuose išsivysčiusiuose regionuose ir kai kuriuose mažiau išsivysčiusiuose regionuose pradeda kauptis daug ir labai sudėtingų, labai didelį poveikį vystymosi pajėgumui turinčių ekonominių problemų, pavyzdžiui, mažas augimo lygis, našumo ir užimtumo sumažėjimas bei gyventojų senėjimas;
10. konstatuoja, kad nors aukštas augimo lygis leido kai kurioms valstybėms narėms pasiekti visišką užimtumą ir padidinti BVP vienam gyventojui, kitose valstybėse padidėjo pavienių socialinių grupių skirtumai, todėl negalima pamiršti, kad reikėtų rūpintis pažeidžiamiausių visuomenės grupių socialine integracija;
11. pabrėžia, kad matyti silpna konvergencija, kalbant apie švietimo lygį, ir tikra švietimo bedugnė tarp Europos Sąjungos ir Jungtinių Valstijų, kur 29 proc. 25–64 metų amžiaus asmenų turi universiteto diplomą, o Europos Sąjungoje tokių yra vos 16 proc.; vis dėlto atkreipia dėmesį į tai, kad aukštąjį išsilavinimą turinčių moterų skaičius auga sparčiau negu vyrų;
12. pabrėžia, kad į vykdant sanglaudos politiką visais etapais svarbu įtraukti lyčių aspektą, lygias galimybes bei specialiuosius neįgaliųjų ir vyresniojo amžiaus asmenų poreikius;
13. pabrėžia sostinių regionuose vykstančią poliarizaciją; šie regionai sukūrė vidutiniškai 32 proc. savo šalies BVP, nors juose gyvena tik apie 22 proc. šalies gyventojų; pabrėžia, kad ši poliarizacija gali paskatinti didžiulius nedarbo skirtumus miestų centruose;
14. konstatuoja, kad šis urbanizacijos augimas ribotoje erdvėje ardo demografinę, ekonominę, socialinę ir aplinkos pusiausvyrą bei skatina priemiesčių tendencijas ir lemia gyventojų mažėjimą toli nuo miestų esančiose kaimo vietovėse; todėl ragina Komisiją skirti ypatingą dėmesį šiai problemai ir pateikti konkrečius pasiūlymus, kad minėtosios problemos būtų išspręstos,
15. atkreipia dėmesį į regioninius skirtumus, susijusius su susisiekimu ir ryšiu tarp centrų ir periferinių vietovių, kuris yra nepalankių geografinių ir struktūrinių sąlygų, nepakankamo investavimo į transporto infrastruktūrą, taip pat negebėjimo įvairinti galimus transporto susisiekimo būdus rezultatas; ypač atkreipia dėmesį į esmines kliūtis, turint mintyje kalnų ir salų regionų, taip pat periferinių ir atokiausių regionų, labai nutolusių nuo Europos žemyno, prieinamumą; pabrėžia, kad reikia parengti priemones siekiant didinti šių regionų potencialą, patrauklumą ir skatinti tvarų vystymąsi;
16. labai stebisi Ketvirtojoje sanglaudos ataskaitoje pateiktu Komisijos teiginiu, nes atrodo, jog nuošalumas savaime nėra didelė plėtros kliūtis, ir pažymi, kad salų gyventojai labai nusivylę šiuo teiginiu, nes jie kasdien susiduria su neigiamu nuošalumo poveikiu ir dėl jo kylančiais sunkumais;
Regioninė politika ir Lisabonos strategija
17. pabrėžia labai didelius valstybių skirtumus investicijų į mokslinius tyrimus ir vystymąsi bei naujovių diegimo srityse, konstatuoja didelius regionų skirtumus, kurie Ketvirtojoje sanglaudos ataskaitoje vertinami naudojant regiono pajėgumo diegti naujoves rodiklį;
18. pritaria Komisijos nuomonei dėl to, kad sanglaudos politika yra Lisabonos strategijos variklis, kadangi ji nukreipia valstybės investicijas į projektus, skatinančius dinamiško, ekonominiam augimui ir naujovėms palankaus veiksmingesniu politikos ir programų derinimu pasiektu bendradarbiavimu pagrįsto ekonominio pagrindo kūrimą;
19. apgailestauja, kad, nepaisant asignavimų paskirstymo, nebuvo tinkamai atsižvelgta į mažųjų, mažiausiųjų ir amatų įmonių naujovių diegimo pajėgumą, todėl ragina įgyvendinti aktyvią politiką siekiant remti visas šių įmonių naujovių formas ir taip pat ragina Komisiją atsižvelgiant į Lisabonos strategiją sudaryti sąlygas, kad įmonės, viešasis sektorius, mokyklos ir universitetai galėtų bendradarbiauti ir sudaryti naujovių diegimo grupes;
20. pažymi, kad struktūrinės paramos sverto poveikį galima didinti naudojant privatų bendrą finansavimą; ragina skubiai nustatyti skaidrias viešosios ir privačiosios partnerystės taisykles ir standartus, kurių laikydamiesi regionai galėtų naudoti privatų kapitalą viešiesiems tikslams siekti;
21. pažymi, kad svarbu laikytis savaiminio įsipareigojimų panaikinimo principo siekiant skatinti finansavimą ir valdymo institucijų atliekamą greitą projektų įgyvendinimą; ragina, kad būtų laikomasi n+2 taisyklės (ir n+3 taisyklės naujosiose valstybėse narėse pirmaisiais trejais 2007–2013 m. finansinės programos metais);
22. primena, kad struktūrinę politiką vėluojama įgyvendinti, be kita ko, dėl to, kad taikoma labai griežta tvarka, ir todėl vertėtų apsvarstyti galimybes, kaip supaprastinti šią tvarką ir kaip aiškiai paskirstyti Europos Sąjungos ir valstybių narių įsipareigojimus bei įgaliojimus;
23. pažymi, kad 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu pagal asignavimų paskirstymo sistemą 64 proc. 1-ojo tikslo (konvergencija) ir 80 proc. 2-ojo tikslo (regionų konkurencingumas ir užimtumas) išteklių bus skirta naujovėms diegti; tai sudarys 55 milijardais eurų daugiau nei ankstesniu laikotarpiu; tačiau pabrėžia, kad nors moksliniai tyrimai, technologijų plėtra ir naujovės yra žinių ekonomikos pagrindas ir esminiai ekonomikos augimo ir tvaraus vystymosi, įmonių konkurencingumo, užimtumo ir Lisabonos strategijos tikslų įgyvendinimo veiksniai, šių asignavimų naudojimo lygis yra susijęs su mažiau išsivysčiusių regionų gebėjimu pakankamai kokybiškai ir užtikrinant kiekybę valdyti mokslinio tyrimo ir naujovių projektus siekiant, kad šios lėšos būtų panaudotos ir kad nebūtų skirtos mažai naudos duodančioms investicijoms;
24. reikalauja, kad Lisabonos strategija būtų išplėsta, įtraukiant į ją teritorinį aspektą, leisiantį atsižvelgti į pavienėms teritorijoms būdingas savybes ir paskatinti europinį bendradarbiavimą ir ryšius bei ypač remti įvairios naujoviškos veiklos rengimą ir vykdymą;
25. ragina Komisiją įvertinti asignavimų paskirstymo sistemą ir jos poveikį regionų skirtumų raidai ir išsiaiškinti, ar nustatant prioritetus ši sistema neskatina laikytis per daug centralizuoto požiūrio „iš viršaus į apačią“ (angl. top-down); tikisi, kad sistemos vertinimas bus pradėtas 2008 m. paskelbus Komisijos penktąją sanglaudos pažangos ataskaitą, kurioje daug dėmesio bus skiriama sanglaudos politikos ir Lisabonos strategijos visų regionų ekonominio augimo ir užimtumo prioritetų sąsajai;
26. pabrėžia, kad sanglaudos politikos tikslas negali būti vien pasiekti Lisabonos strategijos tikslus; mano, kad siekti teritorinės sanglaudos vykdant konvergenciją skatinančią veiklą yra būtina ilgalaikio regionų konkurencingumo sąlyga; todėl mano, kad 1-asis tikslas (konvergencija) ir 2-asis tikslas (regionų konkurencingumas ir užimtumas) ateityje turėtų būti laikomi vienas kitą papildančiais tikslais, taip pat ir 3-ąjį tikslą (Europos teritorinė sanglauda) papildančiais tikslais;
Teritorinė sanglauda: už integruotą požiūrį
27. ragina Komisiją įtraukti teritorinės sanglaudos apibrėžtį į būsimą Žaliąją knygą apie teritorinę sanglaudą (numatyta paskelbti 2008 m. rugsėjo mėn.), kad būtų daroma tolesnė pažangą vykdant šią Bendrijos politiką;
28. todėl pabrėžia, kad sanglaudos politika negali teikti pirmenybės jau ir taip dinamiškiems regionams, kaip tai atsitiktų griežtai skirstant asignavimus; primena, kad įsigaliojus Lisabonos Reformų sutarčiai sanglaudos politika apims tris tikslus: ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą, kurie išeina už Lisabonos strategijos ribų;
29. todėl pabrėžia svarbą tikros partnerystės ir tikro valdymo, kuris apima visus lygmenis – Bendrijos, nacionalinį, regioninį ir vietos, ir kurį vykdant konsultuojamasi su ekonominiais ir socialiniais partneriais nustatant ir įgyvendinant regioninio vystymosi tikslus ir siekiant, kad Europos lygmeniu apibrėžtų veiksmų prioritetų taikymo sritis nesumažėtų, kai jie įgyvendinami nacionaliniu, regionų ar vietos lygmenimis (angl. bottom up approach), taip pat siekiant išvengti rizikos, kad nebus įtraukti veikėjai, dalyvaujantys vykdant vietos plėtrą ir sanglaudą, kaip dažnai atsitinka vykdant miestų politiką;
30. siūlo suteikti prioritetą politikai, skatinančiai tikrą policentrinį teritorinį vystymąsi, siekiant sumažinti spaudimą pagrindiniams miestams bei paskatinti kitų miestų augimą; mano, kad kartu nereikėtų nustoti skatinti kaimo vietovių ir pamiršti svarbaus kaimo vietovėse esančių mažų ir vidutinio dydžio miestų vaidmens;
31. taip pat ragina imtis praktinių veiksmų siekiant mažinti lengvai prieinamų regionų ir struktūriniu požiūriu nepalankioje padėtyje esančių regionų, ypač kalnų, salų, retai gyvenamų vietovių, periferinių ir pasienio regionų skirtumus, pripažįstant nepalankią pastarųjų regionų padėtį, ir imtis konkrečių nuolatinių jų paramos priemonių; dar kartą tvirtina, kad reikia atsižvelgti į specifinius atokiausių regionų sunkumus;
32. ragina labiau susieti miesto ir kaimo problemas, pabrėžia, kad kaimo vietovių plėtra turėtų būti koordinuojama vykdant veiklą pagal regioninę politiką; reiškia susirūpinimą tuo, ar naudingas skirtingas požiūris į sanglaudą ir kaimo plėtrą (naudojant Europos žemės ūkio fondą kaimo plėtrai); ragina atlikti didesnio kaimo plėtros finansavimo poveikio tyrimą taikant privalomojo moduliavimo priemones;
33. įspėja dėl politikos skaidymo pagal sektorius pavojaus ir skatina plėtoti integruotą požiūrį, kurio laikantis būtų nustatomi galimi sanglaudos politikos ir didesnių sričių politikos, pvz., transporto, žemės ūkio, žuvininkystės, kaimo plėtros, aplinkos, energetikos, mokslinių tyrimų ir technologijų, ryšiai;
34. tikisi, kad diskusijose dėl sanglaudos politikos nuo 2013 m. bus ypač atsižvelgta į prie Bendrijos išorės sienų esančius regionus siekiant užtikrint pasienio regionų stabilumą ir gerovę, nes galiausiai tai skatins ne tik pasienio regionų plėtrą, bet ir didesnę visos Bendrijos sanglaudą ir konkurencingumą;
35. pažymi, kad kovojant su teritorine ir socialine atskirtimi, siekiant tvaraus ir tolygaus augimo reikia vykdyti apgalvotą būsto politiką, kaip vieną iš platesnio pobūdžio vietinės plėtros, miestų planavimo ir vietos viešųjų paslaugų valdymo strategijos priemonių;
36. džiaugiasi, kad priimta Teritorinės darbotvarkės ir Leipcigo chartijos įgyvendinimo veiksmų programa, siekiant į visą viešąją, Bendrijos, nacionalinę ir vietos politiką geriau įtraukti teritorinį aspektą, ir tikisi, kad bus imtasi konkrečių veiksmų; mano, kad siekiant į ekonominę ir socialinę sanglaudą įtraukti Lisabonos sutartyje numatytą teritorijų aspektą reikėtų nustatyti tinkamus rodiklius, kad būtų galima apibrėžti teritorinės sanglaudos turinį;
37. džiaugiasi Komisijos paskelbta informacija apie ketinimą parengti žaliąją knygą apie sanglaudos politiką, kurią tikimasi priimti 2008 m. rugsėjo mėnesį, ir ragina joje numatyti konkrečius integruoto požiūrio taikymo būdus;
38. ragina Komisiją kitose savo ataskaitose įvertinti, kiek įvairios priemonės ir politikos veiksmai, įskaitant sanglaudos politiką, prisidėjo prie ekonomikos ir socialinės sanglaudos srityse įvykdytos pažangos; mano, kad reikia išanalizuoti laimėjimus ir problemas visose svarbiose srityse, ypač susijusiose su Lisabonos strategija;
39. supranta Parlamento, atstovaujamo Regioninės plėtros komiteto, ir Regionų komiteto nenutrūkstamo bendradarbiavimo regioninės politikos ateities klausimais svarbą;
Nauji sanglaudos politikos uždaviniai ir bendras Europos Sąjungos biudžetas
40. mano, kad Europos Sąjunga ateityje vis dažniau susidurs su naujomis problemomis, kurios turės didelį teritorinį poveikį ir dėl kurių sustiprės regionų plėtros kliūtys, pvz., susijusios su demografiniais pokyčiais, urbanizacija, migracijos srautais (ypač problemiška kaimo ir atokiose vietovėse), energijos tiekimu ir klimato klausimais, prisitaikymu prie globalizacijos; atsižvelgiant į tai, pabrėžia bandomųjų projektų, skirtų regionų prisitaikymui prie šių naujų iššūkių, svarbą;
41. ragina prieš pradedant bet kurias stojimo į Europos Sąjungą derybas nuolat įvertinti numatytos plėtros išlaidas ir poveikį struktūrinei politikai ir tikisi, kad Europos Parlamento indėlis vykdant plėtros ir kaimynystės politiką bus didesnis ir bus nustatyta, kad jis privalo dalyvauti rengiant pasirengimo narystei priemones;
42. atkreipia dėmesį į rimtą daugelio Europos Sąjungos regionų gyventojų mažėjimo problemą ir su tuo susijusį gyventojų senėjimą, žmogiškojo kapitalo praradimą, jo nutekėjimą, brangesnes paslaugas ir kt.;
43. mano, kad demografiniai pokyčiai gali daryti didelį teritorinį poveikį, pavyzdžiui, gali sumažėti gyventojų tam tikrose vietovėse, ypač mažiau išsivysčiusiose kaimo vietovėse, kartu gali padidėti miestų santalka, senti visuomenė, vystytis būsto ekonomika, todėl reikia parengti specialią naujovišką strategiją, skirtą problemoms spręsti, ir dėti ypatingas pastangas siekiant išsaugoti visuotinės ekonominės svarbos paslaugas bei užtikrinti aukštą universaliųjų paslaugų kokybę;
44. konstatuoja, kad klimato kaita sukels įvairių padarinių, ir visų pirma stichinės nelaimės, pvz., miškų gaisrai, sausros ir potvyniai, bus dažnesnės ir didesnės, todėl reikės sprendimų, kurie skirtinguose ES regionuose bus skirtingi, šias problemas regionai turės spręsti persvarstydami ir pritaikydami savo tvarios plėtros strategijas, kad galėtų pasiekti ES tikslą sumažinti išemtamo CO2 kiekį; mano, kad vykdant ES sanglaudos politiką neturėtų būti kenkiama klimatui, tačiau primena, kad šioje srityje sanglaudos politikos galimybės ribotos; mano, kad kovos su klimato kaita problemą reikėtų spręsti ir vykdant kitų sričių Bendrijos politiką;
45. taip pat primena būtinybę patvirtinti pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, įsteigiančio Europos Sąjungos solidarumo fondą (COM(2005)0108), rengiant veiksmingą visuotinę apsaugos nuo stichinių nelaimių ir katastrofų, kurios tam tikruose regionuose dėl jų geografinės padėties dažnai yra pražūtingos, politiką;
46. mano, kad apsirūpinimo energetikos ištekliais bei energijos kainos didėjimo klausimai gali daryti didelį poveikį teritorijoms dėl didelės valstybių narių energetinės priklausomybės, ypač kaimo, kalnų, salų, atokiems ir atokiausiems regionams dėl jų priklausomybės nuo transporto, kuris labai priklauso nuo energijos kainos; tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad tokių atsinaujinančių energijos šaltinių plėtojimas ir investicijos į energijos naudojimo efektyvumą ateityje galėtų suteikti regionams ir vietovėms didelių vystymosi galimybių;
47. dar kartą reikalauja, kad nepanaudoti asignavimai būtų perskirstyti sanglaudos politikai taikant n+2 arba n+3 taisyklę siekiant kuo didesnės naudos iš turimų mažų išteklių;
48. mano, kad struktūrinės politikos išsaugojimas po 2013 m. yra reikšmingas atsakas šiems naujiems iššūkiams ir kad ši politika diferencijuotai turėtų būti taikoma visoje Europos Sąjungos teritorijoje; mano, kad laikantis Sutarties nuostatų ir solidarumo principo sanglaudos politika turėtų išlikti Bendrijos politika ir atmeta visus bandymus iš naujo nacionalizuoti šią politiką;
49. mano, kad ateityje sanglaudos politika turėtų būti ir toliau stiprinama ir kad turėtų būti labiau pabrėžiama jos pridėtinė vertė; taigi ragina Bendrijos lygmeniu skirti sanglaudos politikai užtektinai finansinių išteklių ; ragina, kad finansinės programos persvarstymas būtų panaudotas kaip galimybė nustatyti, kiek biudžeto lėšų reikia, kad būtų išspręsti Sąjungos sanglaudos politikos uždaviniai;
50. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.
AIŠKINAMOJI DALIS
Įžanga
Sanglauda, kuria siekiama sumažinti Europos regionų ekonominius ir socialinius skirtumus, yra pagrindinis Europos Sąjungos tikslas.
Štai jau daugiau kaip 20 metų regionine politika siekiama darnaus ir tvaraus visos Europos Sąjungos vystymosi. Daugiau kaip dvidešimt metų struktūrinių programų ir pokyčių, siekiant suvienodinti vis dar labai besiskiriančius regionus ir pagerinti visų Europos Sąjungos žmonių gyvenimą.
Po paskutinės plėtros, kuri iš esmės pakeitė ES teritorinį aspektą, dar labiau būtina atgaivinti teritorinės sanglaudos tikslą ne tik siekiant integracijos, bet ir norint įveikti Europą apėmusią krizę bei įtikinti piliečius Europos projekto sėkme.
Taigi Europos Parlamentas teigiamai vertina šią pirmąją po 2004 ir 2007 m. plėtros pateiktą sanglaudos ataskaitą.
Nepastebimi konvergencijos 27 ES valstybėse narėse rezultatai
Ketvirtosios ataskaitos duomenimis, 2000–2006 m. laikotarpis buvo iš dalies sėkmingas konvergencijos nacionaliniu lygmeniu aspektu. 2000–2006 m. pagrindinės sanglaudos politikos naudos gavėjos Graikija, Ispanija, Airija ir Portugalija kartu pasiekė įspūdingų augimo rezultatų.
Nuo 2000 m. didžiausias augimas buvo užfiksuotas šalyse, kurių BVP vienam gyventojui buvo pats mažiausias, kalbant apie perkamąją galią, pvz., Graikijoje arba Portugalijoje, kurių BVP 2000–2006 m. atitinkamai augo 2,8 proc. ir 2 proc. O regionų, kurių BVP vienam gyventojui buvo mažesnis negu 75 proc. vidutinio ES BVP, skaičius sumažėjo nuo 78 iki 70.
Tačiau dėl itin žemo pradinio BVP vienam gyventojui lygio, nepaisant dinamiško augimo, galima pastebėti, kad su didesniais sunkumais susiduria naujosios, o ne senosios valstybės narės. Atsižvelgiant į dabartinius augimo tempus, Lenkijai, o ypač Bulgarijai ir Rumunijai, veikiausiai prireiks daugiau nei 15 metų, kad BVP vienam gyventojui pasiektų 75 proc. 27 ES valstybių narių vidurkio.
Suartėjimas tarp valstybių narių pastaraisiais metais neabejotinai pagerėjo, tačiau valstybių narių vystymosi skirtumai padidėjo. Regioninių ir tarpregioninių skirtumų didėjimas reiškiasi įvairiose srityse, pvz., užimtumo, našumo, pajamų, švietimo lygio, gebėjimo diegti naujoves.
Kai kurie labiausiai išsivystę regionai ima susidurti su labai mažu ar net neigiamu augimu. Iš tiesų 1995–2004 m. našumas smuko Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos 29 regionuose, o užimtumas sumažėjo 16 regionų, ypač rytinėje Vokietijoje, šiaurės rytinėje Prancūzijoje ir šiaurinėje Anglijoje. Šie regionai turės prisitaikyti prie pasaulinės prekybos spaudimo, vystydami naujovių ir aukštųjų technologijų ekonomiką.
Dažnai šie regionai daugiausia susiduria su demografiniais pokyčiais, ypač su gyventojų senėjimu. Gyventojų mažėjimas paaštrina ekonomines problemas, kadangi regiono perkamoji galia mažėja, o kvalifikuota darbo jėga iš šių regionų išvyksta. Sanglaudos politika turi duoti atkirtį šiam didžiuliam iššūkiui, siekiant išlaikyti ES demografinę ir teritorinę pusiausvyrą.
Ataskaitoje taip pat pateikiamas įdomus palyginimas su pagrindiniais pasaulio konkurentais. Pasirodo, kad regionų skirtumai, skaičiuojant BVP dalį vienam gyventojui, yra gerokai didesni 27 valstybių narių ES nei Jungtinėse Valstijose ar Japonijoje: visose JAV valstijose ir 40 iš 47 Japonijos regionų BVP dalis vienam gyventojui yra didesnė už vidutinį ES BVP. Tai iš dalies galima paaiškinti ES teritorijos ypatybėmis, kur ribotoje erdvėje susitelkusi didelė geografinė, kultūrinė įvairovė, bei istorinėmis ypatybėmis, susijusiomis su žemyno padalijimu po dviejų pasaulinių karų.
Kinijos BVP vienam gyventojui sudaro tik vieną penktąją Bendrijos vidurkio, o Indijos – tik vieną aštuntąją.
2007–2013 m. fondų orientacija į Lisabonos strategiją
Naujai iki 27 narių išsiplėtusioje Europos Sąjungoje 2007 m. sausio 1 d. prasidėjo naujas struktūrinių fondų 2007–2013 m. programavimo laikotarpis. Kadangi numatytas biudžetas dar didesnis (308 milijardai eurų visai Europos Sąjungai), naujųjų valstybių narių poreikiams reikia didelių investicijų, todėl senosios valstybės narės turi persvarstyti finansavimo prioritetus, sumažindamos kai kuriuos biudžetus.
Be integracijos tikslų, 2007–2013 m. programavimo laikotarpis aiškiai prisideda prie naujovių ir konkurencingumo politikos skatinimo, kadangi Europos Sąjunga pareiškė sieksianti pasivyti kitas galingiausias valstybes (Jungtines Valstijas ir Japoniją) ir skirsianti 3 proc. savo BVP moksliniams tyrimams ir plėtrai.
Ketvirtoji sanglaudos ataskaita parodo, kad egzistuoja didžiuliai investicijų į mokslinius tyrimus ir plėtrą skirtumai: nors 27 regionai viršija Barselonos tikslus skirti daugiau negu 3 proc. BVP moksliniams tyrimams ir plėtrai, tačiau daugiau kaip 100 regionų išlaidos moksliniams tyrimams ir plėtrai nesiekia net 1 proc. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad mokslinių tyrimų ir plėtros veikla visų pirma telkiasi didmiesčiuose, tačiau kai kurie galingi regionai be didelės aglomeracijos rodo, kad aukštas investicijų ir užimtumo lygis mokslinių tyrimų ir plėtros srityje nebūtinai yra susijęs su dideliu gyventojų susitelkimu miestuose.
Vykdant persvarstytą Lisabonos strategiją buvo įvesta tikslinio paskirstymo sistema (angl earmarking), siekiant finansuoti išlaidas, susijusias su šiuo žingsniu.
Remiantis jau gautomis veiklos programomis, ataskaitoje nurodoma, kad vidutiniškai 64 proc. konvergencijai ir 80 proc. konkurencingumui skirtų išteklių bus nukreipta investicijoms pagal Lisabonos išlaidas; tai yra apie 210 milijardų eurų, arba 55 milijardais eurų daugiau nei ankstesniu laikotarpiu.
Nėra jokios abejonės, kad sanglaudos politika daro akivaizdų konkurencingumo kilimo ir augimo poveikį tam tikroje teritorijoje, pasitelkiant viešojo ir privataus sektoriaus vystymosi partnerystes, teritorinį bendradarbiavimą užimtumo, naujovių ir mokslinių tyrimų srityse, kur MVĮ gali lengvai bendradarbiauti su universitetais ir vietos vystymosi struktūromis.
Tačiau jeigu sanglaudos politika turi prisidėti prie naujovių ir mokslinių tyrimų finansavimo pagal Lisabonos strategiją, būtinas lankstus fondų perskirstymo metodas, kad būtų užtikrintas darnus teritorijų vystymasis. Kitu atveju sanglaudos politikos prilyginimas Lisabonos strategijos finansinei priemonei neleistų pasiekti nei sanglaudos politikos, nei Lisabonos tikslų. Sanglaudos politika negali būti laikoma paprasta priemone, skirta pasiekti kitus sektorių politikos tikslus, tai yra Bendrijos politika, turinti stiprią Europos pridėtinę vertę, kuri turi savo egzistavimo priežastį – sanglaudą.
Atsižvelgiant į prastus įgyvendinimo laikotarpio vidurio apžvalgos rezultatus, taip pat į tai, kad ši politika yra labai priklausoma nuo 27 Europos Sąjungos valstybių narių biudžeto, sanglaudos politikos pagrindinis tikslas nėra užtikrinti, kad ES turėtų konkurencingiausią pasaulyje žiniomis grindžiamą ekonomiką.
Dėl šios priežasties struktūrinė politika neturi būti padalyta ir suskirstyta pagal tematiką, bet turi patekti į bendrą struktūrą su kitomis Europos Sąjungos politikos sritimis bei valstybės narės vykdoma valstybės politika.
Teritorinės darbotvarkės ir Leipcigo chartijos priėmimas ministrų posėdyje 2007 m. gegužės 24–25 d. Leipcige yra svarbus žingsnis skatinant integruotą požiūrį. Pageidautina, kad jų tikslai virstų priimta konkrečia veiksmų programa, siekiant geriau integruoti teritorinį aspektą į visą viešąją, Bendrijos ir nacionalinę politiką.
Išlaikyti teritorinės sanglaudos kryptį
Sanglaudos politikos dėmesys turi būti sutelktas į pagrindinį tikslą – teritorinę sanglaudą, o ne į regionus (kaip tai verčia daryti griežtas finansavimo paskirstymas), kur našumo ir užimtumo augimo potencialas yra didžiausias, taip rizikuojant atskirti ribotų augimo galimybių, tačiau ne mažiau tinkamus konvergencijos tikslo požiūriu regionus.
Ketvirtojoje ataskaitoje apžvelgiama 27 ES valstybių narių teritorinės sanglaudos padėtis ir konstatuojamas didelis ekonominės veiklos susitelkimas sostinėse. Todėl 2004 m. sostinių regionai sukūrė vidutiniškai 32 proc. jų šalių BVP, nors juose gyvena tik 22 proc. gyventojų. Šis reiškinys dar akivaizdesnis ir labai sparčiai plečiasi naujosiose valstybėse narėse.
Ataskaitoje analizuojamas teritorijų vystymasis vietos lygmeniu, kur urbanizacijos veiksnys griauna demografinę pusiausvyrą, sukeldamas ryškias priemiesčių tendencijas Europos miestuose bei gyventojų mažėjimą kaimo vietovėse. Jei valstybės politika nesikeis, šie teritoriniai skirtumai ateityje gali tik didėti.
Europos teritorinio planavimo stebėjimo tinklo (pranc. ORATE) tyrimas „Teritorijos virsmai“[1] šiuo požiūriu yra labai svarbus.
Jis leidžia palyginti du ilgalaikio vystymosi scenarijus.
Scenarijus, nukreiptas vien tik į konkurencingumą, lemtų didesnį ekonomikos ir naujų technologijų augimą, tačiau sukeltų didesnes aplinkos apsaugos ir socialines išlaidas, kurios ilgalaikėje perspektyvoje galėtų turėti neigiamą įtaką ekonominiams ir socialiniams pajėgumams.
Priešingu atveju scenarijus, nukreiptas į sanglaudą, leidžia sukurti platesnį modelį patrauklumo potencialo bei didmiesčio erdvių poliarizacijos požiūriu. Daugelis pajėgių integracijos zonų gali būti kuriamos tiek Europos centre, tiek ir mažiau ar daugiau nutolusiose vietovėse.
Toks policentrinio vystymosi modelis, žinoma, leidžia pasiekti mažesnį ekonominį augimą nei pirmasis scenarijus, tačiau šis augimas yra geriau geografiškai paskirstytas, o tai padeda išvengti gyventojų konfliktų susitelkimo ribotoje teritorijoje bei socialinio ir aplinkos spaudimo.
Todėl būtina dar veiksmingiau nukreipti išlaidas į projektus, gerinančius visos teritorijos patrauklumą. Nereikia pamiršti, kad didelis Europos pranašumas, kalbant apie konkurencingumą, yra jos įvairovė.
Jei siekiama darnaus ir tvaraus vystymosi, atsižvelgiant į tinkamai nustatytus teritorinius poreikius negalima to ignoruoti. Todėl Europos Sąjungos regioninė politika turi būti vykdoma remiantis glaudžia partneryste su regionų veikėjais bei koordinuojant su kitomis nacionalinės ir Europos politikos sritimis. Šiuo požiūriu reikėtų įvertinti, ar Komisijos įgyvendinta struktūra: Bendrijos strateginės gairės – nacionalinės strateginės koncepcijos – veiksmų programos – yra tinkamiausia realiam daugiaplaniam valdymui ir geram teritorinių poreikių nustatymui.
Nauji teritoriniai iššūkiai ir ES biudžetas
Kaip nurodyta ketvirtojoje ataskaitoje, ES regioniniai ir tarpregioniniai skirtumai yra didesni nei Jungtinių Valstijų ar Japonijos. Net jei beveik vienu metu įvykęs naujųjų 12 valstybių narių priėmimas šiek tiek sujaukė statistiką, teritoriniai iššūkiai, kuriuos būtina įveikti, yra didžiuliai, nesvarbu ar tai būtų ekonominis bei technologijų vystymasis, jų prieinamumas, ar gyvenimo kokybė.
Prie viso to dar prisideda nauji iššūkiai, padidėsiantys artimiausiais metais: miestų santalka, kelianti per didelio susitelkimo problemas ir socialinės ir kultūrinės integracijos klausimus miestuose; demografiniai pokyčiai, visų pirma pasireiškiantys gyventojų senėjimu; migracijos srautai; globalizacijos tąsa ir žemės ūkio produktų poreikio didėjimas; klimato kaita, pasireiškianti didesne gamtos nelaimių tikimybe tam tikrose vietovėse bei energijos kainos didėjimu.
Šie nauji iššūkiai lemia naują požiūrį į teritorinę sanglaudą, rodantį būtinybę išsaugoti struktūrinę politiką ir po 2013 m. Todėl būtina nesutelkti viso dėmesio į naująsias valstybes nares, kadangi šie iššūkiai yra labai svarbūs ir 15 ES valstybių narių, be to, jie reikalauja platesnio požiūrio nei Lisabonos strategija.
Be to, ketvirtosios ataskaitos išvados dėl būsimų sanglaudos politikos iššūkių patvirtina, kad greta BVP vienam gyventojui būtina parengti naujus rodiklius, kurie geriau apibrėžtų teritorines kiekvieno regiono realijas ir jau pasiektos sanglaudos lygį.
Būtina, kad į struktūrinę politiką būtų įtraukti šie nauji iššūkiai ir jiems būtų skiriami reikiami ištekliai, kadangi teritorinės sanglaudos lygis vis labiau priklausys nuo šių iššūkių lemiamo teritorinio poveikio bei to, kaip į juos bus atsižvelgiama viešojoje politikoje.
Reikia pabrėžti aiškiai augantį tam tikrų šalių, pvz., Kinijos ir Rusijos, dėmesį ES sanglaudos politikai, kaip priemonei užtikrinti darnią regionų plėtrą.
Pastarajai šiuo metu skiriama apie vieną trečdalį ES 2008 m. biudžeto, ir jos biudžeto išlaidų eilutė bus didžiausia.
Be to, nepaisantį plėtros ir naujų teritorinių iššūkių, fondų dydis, palyginti su ES BVP, mažėja. Komisija prognozuoja, kad 2013 m. sanglaudos išlaidos sudarys ne daugiau kaip 0,35 proc. BVP, o tai atitiktų 1990 m. pradžios lygį.
Žinoma, yra bandymų sanglaudos politiką iš naujo nacionalizuoti, į tai kai kurios valstybės narės labai jautriai reaguoja, visų pirma dėl Bendrijos politikos apskaitos metodo. Tai matyti iš ketvirtosios sanglaudos ataskaitos, nes struktūrinių programų pridėtinė vertė pasako daugiau už visus skaičius.
Atliekant ES 2008–2009 m. biudžeto būklės patikrą į sanglaudos politiką turi būti atkreiptas dėmesys atsižvelgiant į jos indėlį į Europos integraciją, o ne kaip į paprastą perskirstymo priemonę, nes kitaip gali kilti pavojus pačiai Europos Sąjungos struktūrai.
Todėl pranešėja džiaugiasi, kad gegužės mėnesį buvo patvirtinta Teritorinė darbotvarkė, kuri yra būtina siekiant Tarybai ir kiekvienai ES pirmininkaujančiai šaliai parodyti teritorinės sanglaudos politikos prioritetą.
Išvada
Ateityje iki, o ypač po 2013 metų ilgalaikė ir dinamiška regioninė politika Europos Sąjungai bus reikalinga:
– norint pasiekti naujųjų valstybių narių konvergenciją,
taip pat teritorinę pusiausvyrą visoje Europoje;
– siekiant veiksmingai talkinti Lisabonos (ir Geteborgo) strategijai,
taip pat atsverti perdėtą „lisabonizaciją“, kuri būtų naujų skirtumų priežastis;
– siekiant padėti sektorių politikai,
tačiau pirmiausia užtikrinti integruotą Europos Sąjungos politikos požiūrį;
– siekiant paskatinti europiečius prisidėti prie Europos Sąjungos kūrimo
bei užkirsti kelią kritinėms situacijoms arba dalyvauti jas sprendžiant;
– siekiant sumažinti didžiausias Europos Sąjungos struktūrines kliūtis (atokiausi regionai, salos, kalnų sritys, labai į Šiaurę nutolę regionai ir kt.)
bei kovoti su didžiausiais naujais iššūkiais: klimatas, energija ir tvarus vystymasis, demografija, miestų plėtra ir kt.,
– siekiant skatinti daugialygį (nuo Europos iki regionų) valdymą,
plėtoti regioninį, tarpvalstybinį ir tarptautinį bendradarbiavimą bei teritorinę sanglaudą padaryti prioritetiniu Bendrijos tikslu.
- [1] „Teritorijos virsmai 2030 m. Teritoriniai Europos scenarijai“, ESPON 2006 m.
Biudžeto komiteto NUOMONĖ (18.12.2007)
pateikta Vystymosi komitetui
dėl 4 -osios ekonominės ir socialinės sanglaudos ataskaitos
(2007/2148(INI))
Nuomonės referentė: Nathalie Griesbeck
PASIŪLYMAI
Biudžeto komitetas ragina atsakingą Vystymosi komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:
1. pažymi, kad 2007 m. liepos 5 d. praėjusio programavimo laikotarpio likę neįvykdyti įsipareigojimai siekia 92 693 milijonus eurų, kurių didelė dalis (virš 65 milijardų eurų) susijusi su 1-ojo tikslo projektais (daugiau nei 70 proc. įsipareigojimų asignavimų);
2. pažymi, kad sanglaudos politika (ERPF, Sanglaudos fondas ir ESF) dabar sudaro 36 proc. 2007–2013 m. finansinės programos, o tai dabartinėmis kainomis siekia 347 milijardus eurų;
3. pabrėžia, kad labai vėluojama atlikti tam tikrų sričių politikos įgyvendinimui skirtus mokėjimus pagal 1B (sanglauda) biudžeto išlaidų kategoriją, kuri, remiantis 2007–2013 m. finansine programa, yra Europos Sąjungos politikos prioritetas;
4. apgailestauja, kad likę neįvykdyti įsipareigojimai pasiekė nerimą keliantį lygį, kuris tolygus trejų metų įsipareigojimams, kai tuo tarpu „normali“ leistina riba būtų dveji metai, ir mano, kad reikėtų užkirsti kelią tokiai tendencijai ir iš naujo persvarstyti finansinę programą;
5. pažymi, kad Audito Rūmai savo metinėje 2006 finansinių metų ataskaitoje (6 skyriaus 6.39 dalis) griežtai kritikuoja struktūrinių fondų įgyvendinimą, ypač atkreipia dėmesį į didelį netikslumų procentą, kuris siekia mažiausiai 12 proc. visų pagal bendrą finansavimą skirtų lėšų;
6. apgailestauja, kad valstybės narės ir Komisija labai vėluoja patvirtinti nacionalinius strateginių krypčių planus ir veiksmų programas, susijusias su ERPF, ESF ir Sanglaudos fondu 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu; mano, kad dėl šio delsimo valstybės narės neturėtų prarasti lėšų ir todėl ragina Komisiją teikti valstybėms narėms visą reikalingą pagalbą; pabrėžia, kad 1B biudžeto išlaidų kategorijos įvykdymas 2007 m. rugsėjo pabaigoje siekė 37 proc. visų įsipareigojimams skirtų lėšų ir 59 proc. visų mokėjimams skirtų lėšų;
7. pažymi, kad svarbu laikytis savaiminio įsipareigojimų panaikinimo principo siekiant skatinti finansavimą ir valdymo institucijų atliekamą greitą projektų įgyvendinimą; ragina, kad būtų laikomasi taisyklės N+2 (ir taisyklės N+3 naujosiose valstybėse narėse pirmaisiais trejais 2007–2013 m. finansinės programos metais);
8. primena, kad struktūrinę politiką vėluojama įgyvendinti, be kita ko, dėl to, kad taikoma per daug griežta tvarka ir todėl vertėtų apsvarstyti galimybes, kaip supaprastinti šią tvarką ir kaip aiškiai paskirstyti Europos Sąjungos ir valstybių narių įsipareigojimus bei įgaliojimus;
9. dar kartą patvirtina, kad valstybės narės atsakingos už fondų valdymą ir primena, kad 2006 m. gegužės 17 d. tarpinstituciniame susitarime pateikiamas pareiškimas šia tema ir todėl pageidautina, kad būtų parengtas atitinkamo lygio politikos nacionalinio pobūdžio pareiškimas dėl Bendrijų fondų bendro valdymo;
10. ragina Komisiją ir valstybes nares kiek įmanoma greičiau baigti rengti paskutines veiksmų programas, kurios dar turi būti patvirtintos;
11. ragina Komisiją nedelsiant taikyti naująją finansinę programą atsižvelgiant į patikimo finansų valdymo, investicijų rentabilumo ir veiksmingo valstybių narių lėšų įsisavinimo pajėgumų principus; taip pat pabrėžia svarbų valstybių narių ir valdymo įstaigų vaidmenį laiku ir tinkamai pateikiant prašymus dėl mokėjimų;
12. atkreipia dėmesį į bendrą Parlamento ir Tarybos įsipareigojimą, susijusį su veiksmų programų tikrinimu ir projektų tvirtinimo tvarka, ir ragina Komisiją parengti biudžeto sudarymo tvarkos stebėsenos priemones, kaip to reikalaujama 2007 m. liepos 13 d. bendrame pareiškime;
13. mano, kad šiuo atžvilgiu būtų tinkama visoms valstybėms narėms taikyti bendrus kiekybinius ir kokybinius veiklos rodiklius ir siūlo, kad darbuotojų atlyginimų dydis, skurdo lygis, gyvenimo kokybė, gyvenimo trukmė, konkurencingumas ir ilgai trunkančio nedarbo lygio pokyčiai, taip pat visuotinės svarbos paslaugų lygis regionuose galėtų būti vertinami kaip kokybiniai rodikliai; prašo, kad valstybės narės ir regionai, gaunantys Europos Sąjungos lėšas, teiktų aiškesnę informaciją apie Europos Sąjungos vaidmenį siekiant, kad gyventojai sužinotų, jog Europos Sąjungos indėlis vystant jų regionus ir skatinant sanglaudą yra labai didelis;
14. ragina Komisiją kitose savo ataskaitose įvertinti, kiek įvairios priemonės ir politikos veiksmai, įskaitant sanglaudos politiką, prisidėjo prie ekonomikos ir socialinės sanglaudos srityse įvykdytos pažangos; reikia išanalizuoti laimėjimus ir problemas visose svarbiose srityse, ypač susijusiose su Lisabonos strategija.
GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI
|
Priėmimo data |
18.12.2007 |
||
|
Galutinio balsavimo rezultatai |
+: –: 0: |
30 1
|
|
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai |
Laima Liucija Andrikienė, Reimer Böge, Konstantinos Botopoulos, Paulo Casaca, Valdis Dombrovskis, Brigitte Douay, Göran Färm, Szabolcs Fazakas, Ingeborg Gräßle, Louis Grech, Nathalie Griesbeck, Catherine Guy-Quint, Jutta Haug, Ville Itälä, Anne E. Jensen, Wiesław Stefan Kuc, Zbigniew Krzysztof Kuźmiuk, Nils Lundgren, Vladimír Maňka, Gérard Onesta, Margaritis Schinas, Esko Seppänen, László Surján, Gary Titley, Kyösti Virrankoski, Ralf Walter |
||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) |
Michael Gahler, Marusya Ivanova Lyubcheva, Paul Rübig |
||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (178 straipsnio 2 dalis) |
|
||
Žuvininkystės komiteto NUOMONĖ (23.11.2007)
pateikta Vystymosi komitetui
dėl ketvirtosios ekonominės ir socialinės sanglaudos ataskaitos
(2007/2148(INI))
Nuomonės referentas: Pedro Guerreiro
PASIŪLYMAI
Žuvininkystės komitetas ragina atsakingą Vystymosi komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:
1. apgailestauja, kad ketvirtojoje ES ekonominės ir socialinės sanglaudos ataskaitoje trūksta su žuvininkystės sektoriumi ir Finansine žuvininkystės orientavimo priemone (FŽOP) susijusių duomenų ir specialaus įvertinimo;
2. dar kartą pabrėžia bendros žuvininkystės politikos (BŽP) svarbą skatinant socialinę ir ekonominę pakrančių bendruomenių sanglaudą, vietos plėtrą ir kultūros tradicijas;
3. pabrėžia, kad per pastaruosius dešimt metų žuvininkystės sektoriuje sumažėjo darbo vietų (35 proc.), laivų (20 proc.) ir sugaunamų žuvų kiekis (28 proc.), ir tai turėjo neigiamų socialinių ir ekonominių padarinių nepalankioje padėtyje esantiems regionams ir bendruomenėms;
4. primena, kad po pastarosios ES plėtros tam tikri pirmajam tikslui priskiriami regionai, kurių žuvininkystės sektoriuose vykdoma aktyvi veikla, neteisingai nukentėjo dėl vadinamojo statistinio efekto, o didelės struktūrinės problemos, su kuriomis susiduria minėtieji regionai, liko išspręstos, taip pat neišnyko ir esami skirtumai;
5. ragina, kad vykdant ES žuvininkystės sektoriaus struktūrinę politiką būtų veiksmingai skatinamas šio sektoriaus modernizavimas ir tvari plėtra, kad būtų siekiama išlaikyti darbo vietas, užtikrinti pakankamas pajamas ir pagerinti žvejų gyvenimo ir darbo sąlygas;
6. apgailestauja, kad 27 valstybių narių ES iš Europos žuvininkystės fondo (EŽF) skiriama suma nedaug skiriasi nuo biudžeto sumos, pagal FŽOP skirtos 15 valstybių narių ES, ir mano, kad EŽF turi būti skirta daugiau lėšų;
7. mano, kad vykdant BŽP reikia nuolat skirti pakankamai finansinių lėšų Bendrijos žuvininkystės sektoriui, visų pirma smulkiajai priekrančių žvejybai, kad būtų galima veiksmingai tenkinti poreikius ir spręsti problemas, su kuriomis susiduria šis sektorius;
8. atkreipia dėmesį į svarbų žuvininkystės sektoriaus indėlį į konvergencijos regionų ir regionų, kurių nepalanki geografinė padėtis, pvz., atokiausių regionų, žvejų bendruomenių, taip pat turtinguose regionuose esančių neturtingų žvejų bendruomenių, socialinę ir ekonominę padėtį;
9. apgailestauja, kad išlieka ir netgi palaikomi regioniniai netolygumai ir valstybių narių ekonominiai ir socialiniai skirtumai, taip pat skirtumai valstybių narių viduje; pabrėžia, kad kai kurių valstybių narių ir kai kurių Europos Sąjungos regionų lygis šiuo metu skiriasi;
10. mano, kad sanglaudos politika yra pagrindinė priemonė siekiant mažinti regioninius skirtumus ir socialinę nelygybę, skatinti tikrąją sanglaudą ir didesnį užimtumą, taip pat siekiant perskirstyti ir kompensuoti su vidaus rinka susijusias sąnaudas, ypač mažiau išsivysčiųsių regionų; taigi Bendrija turėtų skirti tam daugiau lėšų ir užtikrinti, kad jos būtų tinkamai naudojamos;
11. atmeta bet kokius bandymus pradėti taikyti naujus reikalavimus, pvz., politinio ir ekonominio išsivystymo kriterijus, pagal kuriuos būtų skiriamos lėšos vykdant sanglaudos politiką ir dėl kurių galimybės, ypač konvergencijos regionų, pasinaudoti šia politika, būtų dar labiau apribotos; mano, kad BVP vienam gyventojui ir toliau turėtų būti naudojamas kaip pagrindinis rodiklis skiriant finansavimą pagal ES sanglaudos politiką;
12. atsižvelgdamas į tai, kad bus rengiama ES jūrų politika, pabrėžia, jog naujiems prioritetams finansuoti turi būti skiriama naujų ir daugiau lėšų, taigi neturėtų būti pakenkta EŽF.
GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI
|
Priėmimo data |
22.11.2007 |
||
|
Galutinio balsavimo rezultatai |
+: –: 0: |
25 0 0 |
|
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai |
Alfonso Andria, Stavros Arnaoutakis, Elspeth Attwooll, Iles Braghetto, Paulo Casaca, Zdzisław Kazimierz Chmielewski, Carmen Fraga Estévez, Duarte Freitas, Ioannis Gklavakis, Alfred Gomolka, Pedro Guerreiro, Heinz Kindermann, Rosa Miguélez Ramos, Philippe Morillon, James Nicholson, Willi Piecyk, Struan Stevenson, Catherine Stihler, Margie Sudre, Daniel Varela Suanzes-Carpegna, Cornelis Visser |
||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) |
Ole Christensen, Josu Ortuondo Larrea, Carl Schlyter |
||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (178 straipsnio 2 dalis) |
Friedrich-Wilhelm Graefe zu Baringdorf |
||
GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI
|
Priėmimo data |
23.1.2008 |
||
|
Galutinio balsavimo rezultatai |
+: –: 0: |
49 1 3 |
|
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai |
Alfonso Andria, Emmanouil Angelakas, Stavros Arnaoutakis, Elspeth Attwooll, Jean Marie Beaupuy, Rolf Berend, Jana Bobošíková, Victor Boştinaru, Antonio De Blasio, Bairbre De Brún, Petru Filip, Gerardo Galeote, Iratxe García Pérez, Eugenijus Gentvilas, Ambroise Guellec, Pedro Guerreiro, Marian Harkin, Jim Higgins, Filiz Hakaeva Hyusmenova, Mieczysław Edmund Janowski, Gisela Kallenbach, Tunne Kelam, Evgeni Kirilov, Constanze Angela Krehl, Jamila Madeira, Mario Mantovani, Sérgio Marques, Miroslav Mikolášik, James Nicholson, Lambert van Nistelrooij, Jan Olbrycht, Maria Petre, Pierre Pribetich, Wojciech Roszkowski, Grażyna Staniszewska, Catherine Stihler, Margie Sudre, Oldřich Vlasák, Vladimír Železný |
||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) |
Peter Baco, Jan Březina, Brigitte Douay, Den Dover, Jill Evans, Lidia Joanna Geringer de Oedenberg, Dariusz Maciej Grabowski, Mirosław Mariusz Piotrowski, Francisca Pleguezuelos Aguilar, Christa Prets, Miloslav Ransdorf, Czesław Adam Siekierski, László Surján |
||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (178 straipsnio 2 dalis) |
Vladimir Urutchev |
||