PRANEŠIMAS dėl sanglaudos politikos vaidmens integruojant pažeidžiamas bendruomenes ir grupes

3.6.2008 - (2007/2191(INI))

Regioninės plėtros komitetas
Pranešėjas: Gábor Harangozó

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS

dėl sanglaudos politikos vaidmens integruojant pažeidžiamas bendruomenes ir grupes

(2007/2191(INI))

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į EB sutarties 87 straipsnio 3 dalį, 137 ir 158 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1083/2006, nustatantį bendrąsias Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo nuostatas[1],

–  atsižvelgdamas į Komisijos 2005 m. liepos 5 d. komunikatą, pavadintą „Sanglaudos politika ekonomikos augimui ir darbo vietų kūrimui skatinti: Bendrijos strateginės gairės 2007–2013 m.“ (COM(2005)0299),

– atsižvelgdamas į Komisijos 2005 m. vasario 9 d. pranešimą apie Socialinės politikos darbotvarkę (COM(2005)0033)

–  atsižvelgdamas į 2006 m. spalio 6 d. Tarybos sprendimą 2006/702/EB dėl Bendrijos sanglaudos politikos strateginių gairių[2],

–  atsižvelgdamas į 2005 m. gegužės 17 d. Komisijos komunikatą, pavadintą „Trečioji pažangos sanglaudos srityje ataskaita: naujosios augimo, darbo vietų ir sanglaudos partnerystės link“ (COM(2005)0192),

–  atsižvelgdamas į 2006 m. liepos 12 d. Komisijos komunikatą, pavadintą „Augimo ir užimtumo strategija ir Europos sanglaudos politikos reforma. Ketvirtoji pažangos sanglaudos srityje ataskaita“ (COM(2006)0281),

–  atsižvelgdamas į ES teritorinę darbotvarkę, Leipcigo tvariųjų Europos miestų chartiją ir į Pirmąją Europos Sąjungos teritorinės darbotvarkės įgyvendinimo veiksmų programą,

–  atsižvelgdamas į Komisijos Žaliosios knygos dėl teritorinės sanglaudos rengimą,

–  atsižvelgdamas į Europos teritorijų planavimo stebėsenos tinklo (ESPON) ataskaitą, pavadintą „Teritorijos virsmai, Europos teritorinio planavimo scenarijai“ ir Europos Parlamento ataskaitą, pavadintą „Atotrūkis tarp regionų ir sanglauda. Kokios strategijos reikės ateityje?“,

– atsižvelgdamas į EB sutarties 3, 13 ir 141 straipsnius, kuriais valstybės narės įpareigojamos užtikrinti lygias galimybes visiems piliečiams,

–  atsižvelgdamas į savo 2008 m. sausio 31 d. rezoliuciją dėl Europos strategijos romų klausimais[3],

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Regioninės plėtros komiteto pranešimą ir Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto nuomonę (A6-0212/2008),

A. kadangi vienas iš Bendrijos tikslų, kaip nustatyta EB sutarties 158 straipsnyje, yra skatinti darnią visos Bendrijos ekonominę ir socialinę plėtrą ir mažinti atskirų regionų tarpusavio socialinius ir ekonominius skirtumus,

B.  kadangi gali susidaryti regionų tarpusavio ir vidaus skirtumai,

C.  kadangi pagrindinis sanglaudos politikos tikslas ir toliau lieka šalinti socialinius, ekonominius ir teritorinius labiau klestinčių ir vargingesnių regionų skirtumus ir kadangi todėl šios politikos taikymo srities nederėtų sumažinti iki paramos kitų strategijų tikslams, kurie trukdytų ekonominei, socialinei ir teritorinei sanglaudai,

D. kadangi iki šiol sanglaudos politikos indėlis buvo veiksmingas padedant vargingiausiems regionams mažinti socialinio ir ekonominio išsivystymo atotrūkį,

E.  kadangi daug šalių vis dar patiria vystymosi sunkumų ir nėra tikėtina, kad suartėjimas įvyks dabartiniu 2007–2013 m. laikotarpiu,

F.  kadangi kai kuriose valstybėse narėse ekonominis augimas telkiasi aplink nacionalines ir regionines sostines ir didelių miestų centrus, o kitos vietovės lieka nevienodai socialiai ir ekonomiškai išsivysčiusios bei jose tokiu būdu dar labiau padidinamas socialinių bendruomenių ir grupių pažeidžiamumas,

G. kadangi Lisabonos sutartyje teritorinė sanglauda įtraukta kaip vienas iš ES tikslų ir šioje srityje numatyta bendra Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencija,

H. kadangi „pažeidžiamos bendruomenės“ sąvoka labai plati ir nėra aiškių kriterijų jai apibrėžti,

I.   kadangi dėl neigiamų atokumo, nepalankių geografinių sąlygų ir būtinos infrastruktūros, kuri sudarytų galimybes rimtai plėtotei siekiant pasivyti vidutinį ES išsivystymo lygį, stokos padarinių daugelio teritorijų padėtis yra nepalanki,

J.   kadangi gerinant transporto infrastruktūrą ir galimybes naudotis transportu izoliuoti regionai taps prieinamesni, o tuose atokiuose regionuose gyvenančių bendruomenių ir grupių atskirtis taps mažesnė, ir kadangi tobulinant visuotinės svarbos paslaugų teikimą, ypač švietimo srityje, pagerės pažeidžiamų grupių ir bendruomenių gyvenimas,

K. kadangi vargingiausioms valstybėms ir teritorijoms trūksta būtinų finansinių išteklių, kad jos galėtų užsitikrinti nuosavą įnašą norėdamos gauti Bendrijos finansavimą, į kurį jos turi teisę, ir, be to, šioms teritorijoms dažnai trūksta administracinių gebėjimų ir žmogiškųjų išteklių skirtoms lėšoms geriau panaudoti,

L.  kadangi kaimo plėtros politiką dėl jos didelio poveikio teritorijoms reikia geriau koordinuoti su regionine politika, siekiant paskatinti šių politikos sričių sąveiką ir bendrą poveikį ir apsvarstyti šių politikos krypčių integracijos privalumus ir trūkumus,

M. kadangi trūksta prieinamų ir lyginamųjų mikroregioninių statistikos duomenų apie ES regionus, kuriuose gyvena pažeidžiamos bendruomenės ir grupės,

N. kadangi skurdas ir atskirtis labai susiję su teritorijomis,

O. kadangi dauguma nepalankiausių mikroregionų teritorijų susiduria su sudėtingomis daugialypėmis problemomis, susijusiomis su jų nuošalia vietove, į kurią sunku patekti, būtiniausios infrastruktūros stoka, nepakankamu socialiniu ir ekonominiu išsivystymu, deindustrializacijos tendencijomis, žemu išsilavinimo ir mokymo lygiu, administravimo gebėjimų stoka, dideliu nedarbu, blogėjančiomis būsto ir gyvenimo sąlygomis, sudėtinga prieiga prie visuotinės svarbos paslaugų, technologinio vystymosi ir pažangos sąlygų nebuvimu ir didelėmis atskirtų mažumų grupėmis ir pažeidžiamomis bendruomenėmis,

P.  kadangi sanglaudos politikos biudžetas turi būti proporcingas politikos tikslams ir veiksmingoms priemonėms, suteikiančioms regionams galimybę įveikti skirtumus ir nugalėti teritorinius sunkumus, įskaitant demografinę kaitą, miestų koncentraciją, migracinius judėjimus, globalizaciją, klimato kaitą ir energijos tiekimą,

1.  pabrėžia, kad teritorinė pažeidžiamų bendruomenių ir grupių sutelktis bei socialinė atskirtis daugelyje nepakankamai išsivysčiusių regionų – tai vis aktualesnė problema ES sanglaudos politikos srityje; be to, pabrėžia, kad šis reiškinys vyrauja ne tik tarp nepakankamai išsivysčiusių sričių regionų, bet ir pačių regionų viduje, dažnai ir besivystančiose, ir išsivysčiusiose vietovėse – jam reikia skirti ypatingą dėmesį, nes šios pažeidžiamos bendruomenės ir grupės daugeliu atvejų pradingsta bendresniame, palankiau atrodančiame fone;

2.  ragina valstybes nares nustatyti kriterijus, kuriais būtų remiamasi apibūdinant pažeidžiamas bendruomenes ir grupes tam, kad būtų galima tiksliau apibrėžti jų problemas ir imtis tikslinių ir sistemingų priemonių;

3. mano, kad teritorinio socialinės atskirties pobūdžio problemą derėtų spręsti teritorinės sanglaudos kontekste;

4.  pabrėžia, kad socialinės atskirties problemoms įveikti vien tik individualių veiksmų nepakanka, ir todėl rekomenduoja valstybėms narėms taikyti bendrą teritorijų plėtros strategiją, kuria remiantis būtų įgyvendinama teritorijų galimybes vienodinanti politika, taikomas sektorinis integruotas požiūris ir dėmesį telkiamas į visų ES teritorijų galimybes;

5.  nurodo, kad su lygiomis galimybėmis susijusias problemas ir galinčius susikaupti socialinius konfliktus nepakankamai išsivysčiusiose vietovėse reikia spręsti vadovaujantis integruotu požiūriu;

6.  taigi pažymi, kad pažeidžiamos grupės gali gyventi visuose regionuose, net ir labiau klestinčiuose, ir kad į šias grupes reikėtų atsižvelgti vadovaujantis integruotu požiūriu;

7.  pažymi, kad visuotinio žmonių nuskurdinimo ir atskirties reiškiniai nėra būdingi tik miestams, jų yra ir kaimo vietovėse, nors ten jie gali įgyti specifines formas dėl to, kad kaimo vietovėse prie socialinės atskirties prisideda teritorinė atskirtis ir kad šiose nuo ekonomikos vystymosi nutolusiose vietovėse su tuo susiduria ten gyvenantys visų socialinių grupių žmonės;

8.  pabrėžia, kaip svarbu, kad sveikos aplinkos kūrimas Bendrijos, valstybių narių ir regioniniu lygmenimis, atsižvelgiant į integruotą požiūrį, taptų prioritetas siekiant sanglaudos politikos tikslų, t. y. kovojant su skurdu, užtikrinant piliečių sveikatą ir geresnę gyvenimo kokybę visuose regionuose, nes tai lemia sėkmingą ilgalaikį vystymąsi ir ES socialinę, ekonominę ir teritorinę sanglaudą;

9.  pabrėžia, jog svarbu, kad planuojant ir įgyvendinant integruotas plėtros strategijas, dalyvautų regionų ir vietos valdžios institucijos, taip pat ekonominiai ir socialiniai partneriai bei NVO ir būtų remiamos „iš apačios į viršų“ iniciatyvos;

10. ragina Komisiją ir valstybes nares išteklius miestams ir izoliuotoms teritorijoms, įskaitant kaimo vietoves, skirti pagal konkrečius jų poreikius, o pažeidžiamoms bendruomenėms ir grupėms sukurti specialias ilgalaikes programas, kai priimant sprendimus ir įgyvendinant tokias programas dalyvauja vietos valdžios institucijos, su tuo susiję socialiniai ir ekonominiai partneriai ir atitinkamų gyventojų grupių atstovai, siekiant tinkamiausiai atkreipti dėmesį į jų poreikius ir pateikti rimtus sprendimus atskirčiai ir jos padariniams įveikti;

11. ragina tęsti atlyginamą veiklą kaimo vietovėse, tai reiškia, jog būtina ypatingą dėmesį skirti šeimų, mažiems ir vidutiniams ūkiams, persvarstant bendrąją žemės ūkio politiką, kad ji būtų sąžiningesnė, ir ypatingą dėmesį skirti su žemės ūkiu nesusijusioms įmonėms, tiekiančioms prekes ir teikiančioms paslaugas, kurios būtinos siekiant užkirsti kelią kaimų tuštėjimui ir pasirengti priimti naujų gyventojų;

12. pabrėžia, kad, norint skatinti užimtumą kaime ir užkirsti kelią skurdui bei kaimų tuštėjimui, svarbu plėtoti žemės ūkio ir su žemės ūkiu nesusijusią ekonominę veiklą (pvz., žemės ūkio produktų apdorojimą ir tiesioginę jų rinkodarą, turizmą, paslaugas, mažas ir vidutines įmones); todėl ragina gerinti sąlygas, norint skatinti kaime profesinį lavinimą ir taip remti įmonių plėtrą;

13. ragina Komisiją ir valstybes nares geriau pasinaudoti įvairių turimų finansinių priemonių, pvz., Europos regioninės plėtros fondo, Sanglaudos fondo, Europos socialinio fondo, Europos integracijos fondo, Bendrijos veiksmų visuomenės sveikatos srityje programos ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai, sąveika ir bendru poveikiu pridėtinei vertei didinti;

14. ragina Komisiją, atsižvelgiant į netrukus pasirodysiančią Žaliąją knygą dėl teritorinės sanglaudos, pateikti aiškią teritorinės sanglaudos apibrėžtį ir jos tikslą, nustatymo kriterijus, priemones ir esamus būdus teritorijų užduotims pasiekti;

15. ragina Komisiją ir valstybes nares parengti lyginamuosius mikroregionų statistikos duomenis, ypatingą dėmesį atkreipiant į socialinius rodiklius, pvz., į Jungtinių Tautų sukurtą žmogaus socialinės raidos indeksą, siekiant imtis labiausiai tinkamų priemonių padėčiai vietovėse, kuriose gyvena pažeidžiamiausios bendruomenės ir grupės, gerinti ir jų problemoms spręsti;

16. atsižvelgdamas į tai ragina Komisiją atidžiai įvertinti, kokiu mastu derėtų naudoti naujuosius kiekybinius vystymosi rodiklius kartu su socialiniais rodikliais, pvz., BVP vienam asmeniui, taip pat siekiant nustatyti pažeidžiamiausias bendruomenes, grupes ir jų vietoves, parodyti įvairių regionų ir pačių regionų vidaus skirtumus, įvertinti įgyvendinimo ir politikos veiksmingumą ir panaudoti šiuos rodiklius kaip plėtros planavimo gaires;

17. ragina Komisiją, rengiant Žaliąją knygą apie teritorinę sanglaudą, patikrinti, ar NUTS 4 lygmuo būtų tinkamas vykdyti diferencijuotą politiką siekiant teritorinės sanglaudos;

18. pabrėžia, kad reikia atkreipti dėmesį į demografines tendencijas, susijusias su didėjančia miesto gyventojų koncentracija, kaimo gyventojų išvykimu ir šių reiškinių poveikiu teritorijoms; todėl ragina valstybes nares parengti visuomenės gyvenimo pažeidžiamose vietovėse atgaivinimo strategijas, pagal kurias būtų kuriama infrastruktūra, sudaromos galimybės tikram vystymuisi pagal konkrečias galimybes, remiamos visuotinės svarbos paslaugos stiprinant vietos administravimo gebėjimus ir decentralizuojant viešąjį sektorių, siūlomas tinkamas mokymas ir įsidarbinimo galimybės, gerinamos būsto ir gyvenimo sąlygos ir didinamas tų vietovių patrauklumas investuotojams; mano, kad tuo pat metu miestams reikia paramos bandant įveikti miestų vietovėms būdingus sunkumus;

19. mano, kad praeityje gyventojų bėgimas iš kaimo galėjo atlikti apsauginio vožtuvo vaidmenį ūkininkams, kurie nebegalėjo užsiimti pirmine veikla, tačiau dabar padėtis pasikeitė, nes šiuo metu bedarbiai yra daugiausia nekvalifikuoti asmenys, taigi kaimo vietovėse įsteigti pramoniniai vienetai yra vieni iš labiausiai patiriančių nuostolius dėl restruktūrizavimo ir gamybos perkėlimo, todėl sumažėja galimybių vykdyti įvairią veiklą (ja anksčiau galėjo užsiimti turintys sunkumų ūkininkai, norėdami gauti papildomų pajamų iš žemės ūkio) ir pagreitėja visuotinis nuskurdimas;

20. pabrėžia, kad nuo 2013 m. reikėtų ne tik išlaikyti struktūrinę politiką, bet biudžeto persvarstymu pasinaudoti kaip galimybe laiduoti, kad ES regionų ir valstybių ekonominei, socialinei ir teritorinei sanglaudai užtikrinti ateityje skiriami reikalingi ištekliai;

21. rekomenduoja, kad į politines priemones, skirtas socialinei atskirčiai šalinti ir pažeidžiamų bendruomenių bei grupių aktyvumui didinti, būtų įtrauktas savanoriškumo elementas;

22. ragina Komisiją pateikti specialų pasiūlymą, kuriame realiomis ir konkrečiomis priemonėmis siekiama spręsti pažeidžiamų bendruomenių ir grupių problemas, įskaitant socialinę atskirtį;

23. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

• [1]  OL L 239, 2006 9 1, p. 248.
• [2]  OL L 291, 2006 10 21, p. 11.
• [3]  Priimti tekstai, P6_TA(2008)0035.

AIŠKINAMOJI DALIS

Įvadas

Sanglaudos politika – vienas iš svarbiausių Europos Sąjungos prioritetų. Finansiniam paketui sudarant 1/3 Europos Sąjungos biudžeto ši politika labiau nei bet kuri kita yra grindžiama solidarumo principu ir skirta mažinti ekonominius, socialinius ir teritorinius valstybių narių ir jų 268 regionų skirtumus.

Tačiau šie skirtumai vis dar dideli. Reikia atsižvelgti į tai, kad vieno iš keturių regionų BVP vienam gyventojui yra mažesnis nei 75 proc. Europos Sąjungos vidurkio ir kad regionuose taip pat yra svarbių nesuderinamumų.

Iš keleto Europoje atliktų analizių, programos ESPON 2006 rezultatų, sanglaudos ataskaitų ir strateginių iniciatyvų matyti, kad daugiausia socialinės atskirties yra labiausiai neišsivysčiusiuose regionuose.

Šio pranešimo tikslas – atkreipti dėmesį į erdvinę segregacijos sistemą, pažeidžiamas grupes ir pabrėžti šių procesų nustatymo ir teritorinio padėties gerinimo svarbą. Todėl pažeidžiamų bendruomenių ir grupių klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į teritorinę sanglaudą.

Šiuo dokumentu ketinama pabrėžti, kad, siekiant įveikti teritorinę mikroteritorinio vystymosi atskirtį, būtina nustatyti ir atpažinti svarbiausias problemas.

Tačiau vargu ar dabartinėje Europos statistikos sistemoje galima rasti kokios nors informacijos apie teritorinę Europos analizę.

Nuo skurdo prie atskirties

Pažeidžiamos grupės susiduria su daugiamatėmis problemomis, kurios gilina skurdą, perauga į atskirtį ir didėjančią segregaciją. Šių, ilgalaikio nedarbo paveiktų, grupių atskirtis dažnai veda prie neveiklumo, bloginančio jų gebėjimą įveikti socialinius ir ekonominius sunkumus.

Atskirtis turi stiprų erdvinį pobūdį

Atskirtis dėl ekonominio ir socialinio vystymosi paprastai atsiranda tam tikroje erdvėje ir yra susijusi su teritorine atskirtimi; todėl pažeidžiamų grupių galimybė gauti darbą ir naudotis paslaugomis yra menkesnė.

Socialinių grupių gyvenimo perspektyvos priklauso nuo jų geografinės vietovės: regionų, atitinkamų mikroregionų ir apskritai nuo jų gyvenimo aplinkos. Todėl erdvinis atskirties rizikos nustatymas yra labai reikšmingas.

Reiškinio atsiradimas mikroregioniniu lygmeniu

Svarbu pabrėžti, kad šios socialinės ir ekonominės krizės vietovės dažniausiai yra atokiose regionų vietovėse arba atsiliekančiuose mikroregionuose ir NUTS 2 lygmeniu dažniausiai jų nustatyti neįmanoma.

Todėl erdviniu požiūriu pažeidžiamų visuomenės grupių atsiradimas pagal Europos Sąjungos terminiją gali būti tiriamas ne NUTS 2, o LAU1 ir LAU 2 lygmenimis.

Segregacija ir kaimo vietovėse

Segregacijos procesas daug pastebimesnis miestuose nei aplinkinėse mažiau apgyvendintose vietovėse. Segregacijos paveiktos kaimo vietovės iš tiesų yra dar blogesnėje padėtyje.

Miesto vietovėse segregacijos procesai ir priemiesčių srautas yra tarpusavyje susiję; dėl to mažėja tradicinių miesto centrų. Tuo tarpu, be varguomenės kvartalų miestuose, atsiliekančiose kaimo vietovėse socialinės įtampos daug daugiau. Naujųjų valstybių narių, kurių ekonominis persitvarkymas sustiprino regionuose esančius skirtumus, kaimo gyventojai yra labai nepalankioje padėtyje.

Problema nematoma – trūksta priemonių

Šiame dokumente nagrinėjamo teritorinės atskirties reiškinio pakankamai neatskleidžia nei Europos statistika, nei politikos tikslai ar priemonės.

Teritorinę atskirtį patiriančių visuomenės grupių nematyti nei erdvinėje analizėje, nei veiksmų planavime; jų nemato nė tie, kurie priima sprendimus.

Šie procesai vyksta mažesniuose teritoriniuose vienetuose; todėl dabartinis stebėjimų centras nurodo NUTS 2 lygmenį, nes tokius duomenis renkantis EUROSTATAS arba programos ESPON sisteminės analizės neįstengia jų nustatyti Europos mastu. Bendrai taikomų tinkamų teritorinių rodiklių nėra.

Kadangi šiame pranešime pateikti mūsų analizės rezultatai, dabartinė statistikos sistema nepajėgi parengti tokios regionų viduje esančių skirtumų analizės NUTS 2 regionuose, kurią būtų galima lyginti Europos Sąjungos mastu. Teritorinių statistinių vienetų skirtumus matuojantys rodikliai iš viso negali atspindėti tikrų skirtumų regionų viduje. Teritoriniai bruožai, kurie sukelia vietinius, regioninius ir socialinius trūkumus – ypač segregaciją, visu Europos lygmeniu dar neįvesti.

Socialiniai ir geografiniai pakraščiai regionų viduje

Dėl teritorinių skirtumų į NUTS 2 regionus sutelkta Europos sanglaudos politika nesprendžia regionuose atsirandančių problemų. Skirtumai regionų viduje dažnai yra svarbesni nei skirtumai tarp regionų.

Svarbūs didelių ir vidutinių miestų socialiniai ir ekonominiai rodikliai, būdami regiono ekonominiais varikliais, dažnai nukreipia dėmesį nuo kaimyninėse teritorijose arba atskirtuose miestų rajonuose esančių problemų. Sukuriamas iš tiesų didelis atotrūkis tarp dinamiškų miestų teritorijų ir tų vietovių, kurios atskirtos nuo socialinio ir ekonominio vystymosi procesų.

Reikalingas integruotas požiūris sprendžiant problemą teritoriniu lygmeniu

Remiantis pirmiau pateikta analize pažeidžiamų grupių problemoms spręsti horizontaliosios politikos nepakanka. Siekiant išspręsti šių pažeidžiamų grupių padėtį reikalingas toks teritorinis požiūris, kuris spręstų tarpusavyje susijusių teritorijų problemas kompleksiškai ir geografiškai. Būtinai reikia mikroregioninio požiūrio, sutelkto į regiono viduje esančius skirtumus ir į pažeidžiamiausias teritorijas.

Priešingu atveju gali gilėti poliarizacijos procesai – ypač jei ekonominės ir socialinės intervencijos bus sutelktos aplink dinamiškus centrus, o atskirtos vietovės toliau smuks. Sprendžiant šią problemą reikia ypač pabrėžti erdvinį planavimą ir integruotą erdvinį vystymą.

2. Teritorinė atskirtis regionų viduje

Su lygiomis galimybėmis susiję trūkumai, socialinių konfliktų koncentracija, ypač atsižvelgiant į segregaciją dėl pažeidžiamų grupių koncentracijos, gali atsirasti esant kelioms situacijoms. Tai gerai žinoma miesto problema, bet remiantis naujųjų valstybių narių įgyta patirtimi ji daugiausia atsiranda teritoriniu pagrindu.

Labiausiai neišsivystę regionai patiria teritorinės atskirties riziką

Tarp pažeidžiamos grupės ir visuomenės daugumos yra ir erdvinis, ir socialinis atstumas. Dažniausiai atskirties šaknys glūdi atskirtos grupės vietovėje. Vietovė gali būti didelis trūkumas remiantis toliau aptariamais veiksniais.

· Vietovės ypatybės:

o darbo vietų pasiekiamumas,

o atstumas iki miestų centrų,

o prasta transporto infrastruktūra arba didelės su tuo susijusios išlaidos,

o mažos pajamos.

· Vidinės vietovės ypatybės:

o sėkmingai dirbančių verslininkų trūkumas,

o žemas užimtumas,

o žemas kvalifikacijos lygis,

o žmogiškieji ištekliai (susiję su sveikata, kvalifikacija, gerove),

o apstatytos aplinkos būklė,

o įtampa tarp skirtingų socialinių grupių, rasizmas ir segregacija,

o viešųjų paslaugų stoka ir kokybė.

Paprastai teritorinė atskirtis nėra tipinė nepakankamai išsivysčiusių regionų problema, ir ne tik kaimo vietovių – tai ypač gilią krizę patiriančių pakraščių, mikroregionų problema. Teritorinė atskirtis būna šių tipų, atsirandančių dėl dažnai susimaišiusių teritorinių ypatybių:

- atoki vietovė,

- vietovė, kurioje susitelkę atskirtos socialinės grupės, neturtingieji ir mažumos,

- konfliktų vietovė dėl ekonominio struktūrinio perėjimo laikotarpio.

Didesni teritoriniai vienetai paslepia atskirtų teritorijų problemas

Vienas iš sunkumų dėl nepakankamai išsivysčiusių ir atsiliekančių regionų matomumo stokos yra dėl teritorinės agregacijos. Jei statistikoje atsispindi didesnių teritorinių vienetų duomenys, skirtumai teritoriniuose vienetuose dingsta. Esamas bazinis ES sanglaudos politikos matavimo vienetas (NUTS 2) leidžia palyginti socialinius ir ekonominius šių skirtingų valstybių teritorinių vienetų veiksnius. Skirstant sanglaudos politikos išteklius regionams ir valstybėms toliau turi būti taikomas būtent toks požiūris.

Tačiau interpretuojant teritorinę sanglaudą yra ir keli erdviniai procesai, kurių nustatyti NUTS 2 lygmens socialiniai ir ekonominiai rodikliai neatskleidžia, todėl jie lieka nematomi.

Pažeidžiamų grupių teritorinė koncentracija regionų pakraščiuose

Be miestų ir juos supančių platesnių kaimo vietovių poreikių, infrastruktūros stoka yra pagrindinė rimto vystymosi atotrūkio priežastis regionuose, ypač Centrinėje Rytų Europoje.

Dėl vietos teritorinio darbo rinkos organizavimo, transporto ar informacijos ryšių trūkumo mažiau mobilūs kaimo gyventojai negali pasinaudoti labiau išsivysčiusių miestų pranašumais. Todėl miestų traukos poveikio nevainikuoja sėkmė, o dėl skurdo ir nepakankamos infrastruktūros kaimo vietovių galimybės vis labiau nepripažįstamos.

Naujosiose valstybėse narėse, kuriose yra mažiau įtampos dėl miestuose susitelkusios imigracijos, socialinė segregacija ir lygių galimybių trūkumų daugiausia yra kaimo vietovėse. Tai bent jau panašaus masto iššūkis.

Teritorinė atskirtis – tai ne vien socialinės problemos

Be to, nors skurdas iš esmės yra nepakankamų pajamų rezultatas, teritorinė atskirtis yra ne vien tai, nes žmonės, gyvenantys atskirties gyvenvietėse ir vietovėse, galiausiai netenka daug daugiau galimybių: galimybės mokytis, naudotis infrastruktūra ir paslaugomis.

Etniniai skirtumai – imigrantų susitelkimas miestų varguomenės kvartaluose ir padidėjusi romų atskirtis naujosiose valstybėse narėse – atsiliekančių regionų problemas padaro dar reikšmingesnes, nes jų integracija kelia dar daugiau sunkumų.

Galiausiai pažeidžiamiausios grupės, kurios gali neturėti galimybių pasinaudoti teigiamu socialinio ir ekonominio vystymosi pertekliumi, gali neįstengti dalyvauti ir sprendimų priėmimo procesuose.

Ribotas teritorinių duomenų rinkimas ir apdorojimas Europos mokslinių tyrimų veikloje

Šios socialinės problemos Europos statistikoje matomos nepakankamai. Siekiant nustatyti palyginamus teritorinius vienetus skirtingus teritorinius lygmenis ir skirtingų valstybių duomenis reikia nustatyti taip, kad teritorinių vienetų ploto skirtumai būtų kuo mažesni.

Be teritorinės agregacijos problemų yra tik riboti teritorinio suskirstymo socialiniai rodikliai, todėl erdviniame Europos tyrime mažiau dėmesio kreipiama į socialines problemas. Yra pavyzdinių atvejų, kurie parodo segregacijos ir teritorinės atskirties reiškinį, bet svaresnė visos Europos analizės dar neparengta. Teritorijoms taikomi šie rodikliai:

- veiklos koeficientas,

- užimtumo lygis,

- ilgalaikio nedarbo lygis,

- skurdo rizika,

- gyvenimo trukmė,

- gyventojų, turinčių pradinį išsilavinimą, dalis.

Nuo kiekvienos šalies priklauso, kaip mažinama skurdo ir socialinės atskirties rizika. Valstybių narių sistemos skiriasi ne tik dėl turimų išteklių, bet ir dėl jų paskirstymo priemonių. Be nacionalinių skirtumų, jei tikrai norime išspręsti šias atsilikimo ir atskirties teritorijų problemas, turime pripažinti, kad skurdo ir socialinės atskirties problemos yra teritoriniai reikalai, kuriuos reikia spręsti pasitelkiant erdvinį požiūrį ir pakankamai išteklių.

Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto NUOMONĖ  (6.5.2008)

pateikta Regioninės plėtros komitetui

dėl sanglaudos politikos vaidmens integruojant pažeidžiamas bendruomenes ir grupes
(2007/2191(INI))

Nuomonės referentė: Ilda Figueiredo

PASIŪLYMAI

Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetas ragina atsakingą Regioninės plėtros komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

1.  pažymi, kad visuotinio žmonių nuskurdinimo ir atskirties reiškiniai nėra būdingi tik miestams, tačiau paliečia ir kaimo vietoves, nors ten jie gali įgyti specifines formas dėl to, kad kaimo vietovėse prie socialinės atskirties prisideda teritorinė atskirtis ir kad šiose nuo ekonomikos vystymosi nutolusiose vietovėse su tuo susiduria ten gyvenantys visų socialinių kategorijų žmonės;

2.  pabrėžia, kad, nors moterys atlieka pagrindinį vaidmenį kaimo ekonomikoje, jos beveik visiškai nepastebimos sprendimų priėmimo lygmeniu ir todėl reikėtų visais lygmenimis imtis priemonių, kad moterys būtų labiau atstovaujamos susivienijimuose, profesinėse sąjungose ar vietos politiniuose organuose, ir priimti konkrečiąsias kaimo vietovėse gyvenančių moterų rėmimo priemones siekiant joms garantuoti teises ir kovoti su skurdu;

3.  pabrėžia, kad, nors sezoniniai darbuotojai visuomet buvo viena iš pažeidžiamiausių kaimo vietovių grupių, tačiau šiuo metu daugiausia sezoninį darbą atlieka migrantai; todėl mano, kad reikėtų užtikrinti, kad su jais būtų pasirašytos sutartys ir jiems sudarytos darbo sąlygos, panašios į tose vietovėse gyvenantiems darbuotojams sudaromas sąlygas;

4.  mano, kad praeityje gyventojų bėgimas iš kaimo galėjo atlikti apsauginio vožtuvo vaidmenį ūkininkams, kurie nebegalėjo užsiimti pirmine veikla, tačiau dabar padėtis pasikeitė, nes nedarbą daugiausia patiria nekvalifikuoti asmenys; priduria, kad kaimo vietovėse įsteigti pramoniniai vienetai yra vieni iš labiausiai patiriančių nuostolių dėl restruktūrizavimo ir gamybos perkėlimo, todėl sumažėja galimybių vykdyti įvairią veiklą (to galėjo anksčiau tikėtis turintys sunkumų ūkininkai norėdami gauti papildomų pajamų) ir pagreitėja visuotinis nuskurdimas;

5.  ragina tęsti atlyginamą veiklą kaimo vietovėse, tai reiškia, jog būtina ypatingą dėmesį skirti šeimų, mažiems ir vidutiniams ūkiams, persvarstant bendrąją žemės ūkio politiką, kad ji būtų sąžiningesnė, ir ypatingą dėmesį skirti su žemės ūkiu nesusijusioms įmonėms, tiekiančioms prekes ir teikiančioms paslaugas, kurios būtinos siekiant užkirsti kelią kaimų tuštėjimui ir pasirengti priimti naujų gyventojų;

6.  pažymi, kad ūkininkavimas dažnai yra paskutinis kaime likęs užsiėmimas; todėl pabrėžia, kaip svarbu išsaugoti kokybiškas viešąsias paslaugas kaimo vietovėse, ypač kalnuotose ir atokiose, siekiant kovoti su izoliacija, užtikrinti visiems galimybę mokytis, gauti sveikatos priežiūros paslaugas, naudotis transportu ir ryšiais, teisę į kultūrą ir ūkininkams ir jų šeimoms tinkamą gyvenimą; taigi mano, kad būtina įgyvendinti priemones, kurias taikant jauni ūkininkai būtų skatinami kurti ūkius, tačiau reikia ne tik užtikrinti, kad šie nauji ūkiai išsilaikytų, bet ir siekti geresnės gyvenimo kaime kokybės, visiems suteikiant vienodas galimybes naudotis pašto, mokymosi, viešojo transporto, sveikatos priežiūros ir kt. paslaugomis, išsaugant visuomenines paslaugas (kasdienės mažamečių vaikų ir vyresnio amžiaus asmenų priežiūros įstaigas ir socialinius bei nuomojamus būstus) ir visuomenės būrimosi vietas (parduotuves, kavines, kultūros centrus ir kt.), kuriose lankydamiesi žmonės nesijaustų izoliuoti;

7.  mano, kad vietos gamyklose gaminant energiją iš atsinaujinančių šaltinių, pvz., žemės ūkio biodujų ir medienos kurą, būtų įmanoma atgaivinti kaimo ir atokių vietovių ekonomiką ir remti tvarios energetikos politiką, jei tik šio proceso metu pavyktų užtikrinti stabilų išmetamo anglies dioksido kiekį ir išvengti neigiamo poveikio tarptautiniam maisto tiekimo saugumui; ragina į šias energijos gamybos technologijas investuoti daugiau struktūrinių ir Sanglaudos fondo lėšų;

8.  pabrėžia, kad, norint skatinti užimtumą kaime ir užkirsti kelią skurdui bei kaimų tuštėjimui, svarbu plėtoti žemės ūkio ir su žemės ūkiu nesusijusią ekonominę veiklą (pvz., žemės ūkio produktų apdorojimą ir tiesioginę jų rinkodarą, turizmą, aptarnavimą, mažas ir vidutines įmones); todėl ragina gerinti sąlygas, norint skatinti kaime profesinį lavinimą, ir taip remti įmonių plėtrą;

9.  mano, kad ypatingas dėmesys turi būti skiriamas naujosioms valstybėms narėms, nes nors pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu šiose valstybėse daug žmonių emigravo į kaimą, ateityje ši tendencija galėtų pakisti ir padidinti visuotinio nuskurdimo problemas ne tik kaimo vietovėse, bet ir miestuose;

10. pabrėžia, kad mažas gyventojų tankumas kaimo vietovėse ir todėl maža jų reikšmė rinkimuose – taip pat politinio pasirinkimo padariniai; pastebi, kad profesinės integracijos klausimu skatinama specializuotis, tačiau tai nelabai suderinama su veiklos įvairove, kuri atsiranda kaimo vietovėse dėl darbo neužtikrintinumo; be to, pabrėžia, kad būtina teikti didesnę paramą jauniems ūkininkams siekiant kovoti su kaimų tuštėjimu;

11. pažymi, kad būtina kreipti dėmesį į sąsajas tarp lėšų, skiriamų kaimo plėtrai finansuoti, ir į tai, kad jos turi papildyti vienos kitas, nesvarbu, ar šios lėšos skiriamos pagal regioninės, ar pagal bendrosios žemės ūkio politikos programas;

12. pabrėžia, kad labai svarbu išsaugoti tradicinius ūkininkavimo būdus, pvz., smulkiuosius ūkius, kuriais grindžiama atokių regionų kaimo bendruomenių sanglauda;

13. pabrėžia būtinybę didinti paramą ūkininkų asociacijoms, kooperatyvams, vyndarių kooperatyvams ir kitoms vietos amatų ir kitokios greta ūkininkavimo vykdomos veiklos organizacijoms ir taip skatinti prekių rinkodarą, vietos rinkų kūrimą ir glaudesnius gamintojų bei vartotojų ryšius;

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data	6.5.2008
Galutinio balsavimo rezultatai	+: –: 0:	33 0 0
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai	Vincenzo Aita, Peter Baco, Bernadette Bourzai, Luis Manuel Capoulas Santos, Giuseppe Castiglione, Giovanna Corda, Joseph Daul, Albert Deß, Carmen Fraga Estévez, Ioannis Gklavakis, Lutz Goepel, Friedrich-Wilhelm Graefe zu Baringdorf, Lily Jacobs, Elisabeth Jeggle, Heinz Kindermann, Véronique Mathieu, Rosa Miguélez Ramos, James Nicholson, Neil Parish, María Isabel Salinas García, Agnes Schierhuber, Willem Schuth, Czesław Adam Siekierski, Donato Tommaso Veraldi, Janusz Wojciechowski, Andrzej Tomasz Zapałowski
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)	Liam Aylward, Esther De Lange, Ilda Figueiredo, Gábor Harangozó, Wiesław Stefan Kuc, Astrid Lulling, Kyösti Virrankoski

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data	29.5.2008
Galutinio balsavimo rezultatai	+: –: 0:	28 5 17
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai	Emmanouil Angelakas, Stavros Arnaoutakis, Jean Marie Beaupuy, Rolf Berend, Jana Bobošíková, Victor Boştinaru, Wolfgang Bulfon, Bairbre de Brún, Gerardo Galeote, Iratxe García Pérez, Eugenijus Gentvilas, Zita Gurmai, Gábor Harangozó, Mieczysław Edmund Janowski, Tunne Kelam, Evgeni Kirilov, Constanze Angela Krehl, Florencio Luque Aguilar, Sérgio Marques, Jan Olbrycht, Markus Pieper, Pierre Pribetich, Wojciech Roszkowski, Elisabeth Schroedter, Grażyna Staniszewska, Catherine Stihler, Margie Sudre, Kyriacos Triantaphyllides, Lambert van Nistelrooij, Oldřich Vlasák, Vladimír Železný
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)	Bernadette Bourzai, Jan Březina, Den Dover, Emanuel Jardim Fernandes, Fernando Fernández Martín, Francesco Ferrari, Louis Grech, Ramona Nicole Mănescu, Francisca Pleguezuelos Aguilar, Zita Pleštinská, Samuli Pohjamo, Christa Prets, Jürgen Schröder, Richard Seeber, Bart Staes, László Surján, Manfred Weber
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (178 straipsnio 2 dalis)	Manuel Medina Ortega, Nicolae Vlad Popa