PRANEŠIMAS dėl nacionalinio teisėjo vaidmens Europos teismų sistemoje

4.6.2008 - (2007/2027(INI))

Teisės reikalų komitetas
Pranešėja: Diana Wallis

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS

dėl nacionalinio teisėjo vaidmens Europos teismų sistemoje

(2007/2027(INI))

Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į EB sutarties 61 straipsnį, kuriame nustatyta laipsniškai sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, įskaitant saugumo ir teisingumo priemones teisminio bendradarbiavimo civilinėse ir baudžiamosiose bylose,

–   atsižvelgdamas į 2004 m. lapkričio 5 d. Europos Vadovų Tarybos priimtą Hagos programą, skirtą laisvei, saugumui ir teisingumui stiprinti Europos Sąjungoje[1], ir į 2005 m. gegužės 10 d. Komisijos komunikatą „Hagos programa: dešimt prioritetų ateinantiems penkeriems metams“(COM(2005)0184),

–   atsižvelgdamas į 2001 m. gruodžio 14–15 d. Lakeno Europos Vadovų Tarybos raginimą sukurti Europos tinklą, kuris skatintų spartų teisėjų mokymą, siekiant padėti sukurti tarpusavio pasitikėjimą tarp dalyvaujančių teisminiame bendradarbiavime šalių,

–   atsižvelgdamas į savo 1991 m. rugsėjo 10 d. rezoliuciją dėl Europos teisės akademijos Europos bendrijai įsteigimo[2] ir į 2002 m. rugsėjo 24 d. rezoliuciją dėl Europos teisminio mokymo tinklo[3],

–   atsižvelgdamas į 2006 m. birželio 29 d. Komisijos komunikatą dėl teisininkų mokymo Europos Sąjungoje (COM(2006)0356), 2007 m. rugsėjo 5 d. Komisijos komunikatą „Rezultatų siekianti Europa – Bendrijos teisės taikymas“ (COM(2007)0502) ir 2008 m. vasario 4 d. Komisijos komunikatą dėl Forumo sukūrimo ES teisingumo politikos kryptims ir praktikai aptarti (COM(2008)0038),

–   atsižvelgdamas į 2007 m. gruodžio 20 d. Tarybos sprendimą 2008/79/EB, Euratomas dėl Protokolo dėl Teisingumo Teismo statuto pakeitimo[4] ir į po to padarytus Teisingumo Teismo darbo tvarkos taisyklių pakeitimus, kuriuose buvo nustatyta prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra,

–   atsižvelgdamas į būsimos Sutarties dėl Sąjungos veikimo 81 straipsnio 2 dalies h punktą ir 82 straipsnio 1 dalies c punktą, kurie įtraukti Lisabonos sutartimi ir kurie suteiktų teisinį pagrindą teisininkų ir teismų personalo mokymo paramos priemonėms,

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto pranešimą (A6‑0224/2008),

A.  kadangi pranešėjos antrojoje 2007 m. pusėje rengiant šią rezoliuciją atliktas tyrimas atskleidė:

–  Europos Sąjungos nacionalinių teisėjų turimų Bendrijos teisės[5] žinių žymius skirtumus bei kartais labai ribotas Bendrijos teisės žinias,

–  būtinybę kuo skubiau pagerinti bendrą nacionalinių teisėjų užsienio kalbų mokėjimą,

–  sunkumus, su kuriais nacionaliniai teisėjai susiduria norėdami gauti tam tikrą ir naujausią informaciją apie Bendrijos teisę,

–  būtinybę pagerinti ir sustiprinti nacionalinių teisėjų pradinį ir viso gyvenimo mokymą Bendrijos teisės srityje,

–  gana neišsamias teisėjų žinais apie prejudicinio sprendimo procedūrą ir būtinybę sustiprinti nacionalinių teisėjų ir Teisingumo Teismo dialogą,

–  faktą, kad daugelis teisėjų Bendrijos teisę suvokia kaip per daug sudėtingą ir nesuprantamą,

–  poreikį užtikrinti, kad nacionaliniai teisėjai geriau taikytų Bendrijos teisę,

B.  kadangi didžiausia atsakomybė už teisininkų mokymą, įskaitant Europos aspektą, tenka valstybėms narėms; kadangi minėtojoje Hagos programoje nurodytas Europos Vadovų Tarybos teiginys, kad „į teisminių institucijų mokymus turėtų būti sistemingai įtraukiamas ES komponentas“[6], ir kadangi teisininkų mokymas visose valstybėse narėse vis dėlto yra ES institucijų ir visų valstybių narių bendras rūpestis,

C. kadangi Bendrijos teisė negali būti suvokiama kaip elitinei specialistų grupei skirta sritis ir kadangi mokymo galimybės šioje srityje turi būti sudaromos ne tik aukštesniųjų teismų teisėjams, bet tolygiai paskirstomos visų teismų sistemos lygmenų teisėjams,

D. kadangi tam tikros Bendrijos finansiškai remiamos įstaigos veikia vis sėkmingiau ir jau rengia daug teisėjų ir valstybės kaltintojų,

E.  kadangi užsienio kalbų mokėjimas yra labai svarbus užtikrinant tinkamą teisminį bendradarbiavimą, ypač civilinėse ir komercinėse bylose, kur numatyti tiesioginiai ryšiai tarp teisėjų, ir užtikrinant prieigą prie teisėjų mainų programų,

F.  kadangi, nepaisant nuolatinių Teisingumo Teismo pastangų, dabartinė vidutinė prejudicinio sprendimo procedūros trukmė tebėra per ilga ir tai labai sumenkina šios procedūros patrauklumą nacionaliniams teisėjams,

G. kadangi Teisingumo Teismas nusprendė, kad teisinių gynimo priemonių ir procedūrų, užtikrinančių veiksmingą teisminę iš Bendrijos teisės kylančių teisių apsaugą, sistemą turi sukurti valstybės narės[7],

H. kadangi jokių šios rezoliucijos nuostatų nereikėtų laikyti darančiomis poveikį teisėjų nepriklausomumui ir nacionalinėms teisės sistemoms pagal Europos Tarybos ministrų komiteto rekomendaciją Nr. R(94)12 ir 1998 m. Europos chartiją dėl teisėjų statuso,

Nacionalinis teisėjas kaip pirmasis Bendrijos teisės teisėjas

1.  pabrėžia, kad Europos bendrija - tai teisinės valstybės principais grindžiama bendrija[8]; pabrėžia, kad Bendrijos teisė liks neįgyvendintų taisyklių rinkiniu, jei jos tinkamai netaikys valstybės narės, įskaitant nacionalinius teisėjus, kurie yra Europos Sąjungos teisinės sistemos kertiniai akmenys, kurie atlieka itin svarbų vaidmenį ir be kurių neįmanoma sukurti bendros Europos teisės sistemos, ypač atsižvelgiant į neseniai Bendrijos teisėkūros institucijų priimtus dokumentus[9], pagal kuriuos numatytas aktyvesnis nacionalinių teisėjų vaidmuo ir jiems suteikiama daugiau atsakomybės taikant Bendrijos teisę;

2.  džiaugiasi dėl to, kad Komisija pripažino, jog nacionaliniai teisėjai atlieka labai svarbų vaidmenį užtikrinant Bendrijos teisės laikymąsi, pvz., laikantis Bendrijos teisės viršenybės, tiesioginio poveikio, vienodo interpretavimo ir valstybės atsakomybės už Bendrijos teisės nesilaikymą principų; ragina Komisiją ir toliau dėti pastangas dirbant šia kryptimi kartu su jau veikiančiomis sektorinėmis iniciatyvomis; be to, ragina Komisiją nedelsiant paskelbti informacinį pranešimą dėl ieškinių dėl žalos, patirtos nacionalinei valdžiai pažeidus Bendrijos teisę;

Su kalba susijusios problemos

3.  mano, kad kalba yra pagrindinis praktikuojančių teisininkų įrankis; mano, kad dabartinė nacionalinių teisėjų užsienio kalbos mokymo kokybė ir dabartinis Bendrijos teisės žinių lygis riboja ne tik teisminio bendradarbiavimo dėl specialių priemonių galimybes, bet ir abipusio pasitikėjimo vystymą, tinkamą acte clair doktrinos naudojimą bei dalyvavimą mainų programose; ragina visus dalyvaujančius teisininkų mokyme veikėjus skirti pakankamą dėmesį teisėjų užsienio kalbų mokymui;

4.  konstatuoja, jog nacionaliniai teisėjai, taikydami Bendrijos teisę, susiduria su sunkumais, ypač kalbant apie 2004 m. ir vėliau į Europos Sąjungą įstojusias valstybes, taigi minėtosiose valstybėse narėse turi būti sustiprintos priemonės teisėjų mokymui skatinti;

5.  be to, mano, kad patvirtinę nemažą kiekį reglamentų, kuriuose numatomos teisinės kolizijos sprendimo taisyklės, Bendrijos įstatymų leidėjai pasirinko politiką, kuri veikiausiai apima būtinybę nacionaliniams teisėjams taikyti užsienio teisę ir galbūt naudoti lyginamąjį metodą; mano, kad dėl visų šių elementų reikia stiprinti užsienio kalbų mokymą;

6.  mano, kad valstybių narių teisininkų užsienio kalbos įgūdžių stiprinimas yra visuomeninės svarbos klausimas; todėl ragina valstybes nares užtikrinti nemokamą ir lengvai prieinamą kalbų mokymą; taip pat ragina ištirti, ar būtų įmanoma sudaryti teisėjams galimybę kalbų mokytis užsienio valstybėse, kur kalbama atitinkama kalba, šiuos mokymus suderinant su, pvz., dalyvavimu teisėjų mainų programose;

7.  mano, kad norint geriau suprasti Bendrijos teisę, yra labai svarbu, jog akademinė literatūra teisėjui būtų prieinama jo gimtąja kalba, ir pažymi, kad tam tikromis oficialiosiomis ES kalbomis aiškiai trūksta specialiosios literatūros apie Bendrijos teisę, pvz., privačios tarptautinės teisės klausimais, ir dėl to gali kilti didelių sunkumų kuriant bendrą teisinę tvarką, atspindinčią teisinių tradicijų skirtumus; todėl ragina Komisiją remti tokios literatūros rengimą, ypač tomis oficialiosiomis kalbomis, kuriomis kalbama mažiau;

Prieiga prie tinkamų teisės šaltinių

8.  pažymi, kad daugelis nacionalinių teisėjų neturi sistemingos ir tinkamos prieigos prie išsamios ir naujausios informacijos apie Bendrijos teisę ir ji kartais yra prastai pateikiama vietiniuose oficialiuosiuose leidiniuose, kodeksuose, komentaruose, periodiniuose leidiniuose ir vadovėliuose, taip pat atsižvelgiant ir į nevienodą vertimo kokybę; ragina valstybes nares sustiprinti pastangas šioje srityje;

9.  mano, kad siekiant sukurti tikrąją Europos teisinę erdvę, kurioje galėtų būti vykdomas veiksmingas teisminis bendradarbiavimas, būtinos ne tik Europos teisės žinios, bet ir abipusės bendros žinios apie kitų valstybių narių teisines sistemas; pabrėžia, kad Europos Sąjungoje nevienodai traktuojama užsienio teisė, ir mano, kad ateityje reikėtų išspręsti šią svarbią problemą; atsižvelgdamas į tai, atkreipia dėmesį į Komisijos planuojamą horizontalųjį tyrimą dėl užsienio teisės traktavimo civilinėse ir komercinėse bylose ir tyrimus, kurie Hagos konferencijos pagrindu atliekami privačios tarptautinės teisės srityje;

10. pritaria Komisijos ketinimui remti geresnę prieigą prie nacionalinių duomenų bazių, kuriose skelbiami nacionalinių teismų sprendimai, susiję su Bendrijos teise; mano, kad tokios duomenų bazės turi būti išsamios ir kiek įmanoma patogesnės vartotojui; be to, mano, kad konvencijos ir reglamentas dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo turėtų būti prieinami Europos duomenų bazėje, nes jais dažnai naudojasi nacionaliniai teisėjai;

11. mano, kad visi nacionaliniai teisėjai turėtų turėti prieigą prie duomenų bazių, kuriose skelbiami nagrinėjami prašymai dėl prejudicinių sprendimų iš visų valstybių narių; mano, kad būtų tiek pat naudinga skelbti ir nacionalinių teismų, prašančių priimti prejudicinį sprendimą, sprendimus, kaip tai pažymėjo Teisingumo Teismas informaciniame pranešime dėl nacionalinių teismų prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo[10];

12. atsižvelgdamas į internete esančios informacijos apie Bendrijos teisę gausą, mano, kad teisėjus reikia mokyti ne tik teisės pagrindų, bet ir to, kaip veiksmingai surasti naujausius teisės šaltinius;

13. pritaria Komisijos įsipareigojimui skelbti piliečiams Bendrijos teisės aktų santraukas ir mano, kad tokios neteisinės apžvalgos taip pat gali padėti praktikuojantiesiems teisę specialistams greičiau gauti reikalingą informaciją;

14. skatina plėtoti internetinius įrankius ir su e. mokymusi susijusias iniciatyvas, kurios nors ir nėra pakankamas sprendimas mokymo požiūriu, tačiau teikia papildomų tiesioginio teisėjų ir mokytojų ryšio galimybių;

Siekiant labiau struktūrizuoto Europos Sąjungos teisininkų mokymo

15. ragina, kad visų teisinės sistemos narių mokymuose nacionaliniu lygmeniu ES aspektas būtų:

–   nuosekliai įtraukiamas rengiant teisininkų studijų ir profesinių egzaminų programas,

–   toliau stiprinamas pradedant nuo kaip įmanoma ankstesnio mokymo etapo, didesnį dėmesį skiriant praktiniams aspektams,

–   apimtų interpretavimo metodus ir teisinius principus, kurie gali būti nežinomi vietinėje teisinėje sistemoje, tačiau kuriems tenka labai svarbus vaidmuo Bendrijos teisėje;

16. pažymi, kad teismų sistemos narių mainų programos veikia vis sėkmingiau; ragina Europos teisminio mokymo tinklą suteikti galimybių dalyvauti šiose programose didesniam teisėjų skaičiui ir užtikrinti pakankamą teisėjų, dirbančių su civilinėmis, komercinėmis ir administracinėmis bylomis, dalyvavimą; džiaugiasi dėl tinklo veiklos kalbų mokymo srityje ir dėl mainų programos išplėtimo ir veikimo Teisingumo Teisme, Eurojuste ir Europos Žmogaus Teisių Teisme;

17. mano, kad svarbiausias klausimas techninio ir finansinio aprūpinimo aspektais valstybėms narėms yra galimybė nacionaliniams teisėjams dalyvauti pagrindiniuose ir pažengusiųjų mokymuose; mano, kad iš esmės teisėjai neturėtų patirti jokių su Bendrijos teisės mokymu susijusių išlaidų; reikalauja, kad Komisija pateiktų Parlamentui paskaičiuotas orientacines kiekvienos valstybės narės išlaidas, patirtas dėl laikino tos valstybės narės teisėjų, dalyvaujančių mainų programose, pavadavimo;

18. pažymi, kad Komisija nustatė, jog tinkamiausias būdas skatinti mokymą Europos teisinėje srityje yra naudoti finansinę paramą įvairioms įstaigoms remiantis 2007–2013 m. pagrindinių teisių ir teisingumo bendrąja programa, o klausimą dėl Europos teisinio mokymo struktūrų kitokių formų vystymo galima vėl iškelti, kai baigsis minėtosios programos įgyvendinimo laikotarpis;

19. ragina Komisiją atlikti išsamų šios pagrindų programos rezultatų vertinimą atsižvelgiant į šią rezoliuciją ir parengti naujų pasiūlymų dėl priemonių, kuriomis būtų siekiama skatinti teisėjų mokymą, kūrimo ir jų įvairovės didinimo;

20. tačiau mano, kad pribrendo laikas surasti praktišką institucinį sprendimą dėl teisininkų mokymo ES lygmeniu, visapusiškai išnaudojant jau veikiančias struktūras ir vengiant nereikalingo programų ir struktūrų kartojimosi; todėl ragina sukurti Europos teisininkų akademiją, kuri apimtų Europos teisininkų mokymo tinklą ir Europos teisės akademiją; ragina priimant šį institucinį sprendimą atsižvelgti į atitinkamą Europos policijos koledžo patirtį;

21. mano, kad nacionaliniai teisėjai negali pasyviai žiūrėti į Bendrijos teisę, kaip nurodoma Teisingumo Teismo praktikoje dėl nacionalinių teismų įgaliojimų savo iniciatyva iškelti atitinkamus klausimus[11];

22. ragina sustiprinti kandidatų į teisėjus mokymus, pradedant nuo kaip įmanoma ankstesnio etapo ir atsižvelgiant į tokius pat aspektus kaip ir anksčiau pateiktieji dėl nacionalinių teisėjų;

Glaudesnis nacionalinių teisėjų ir Teisingumo Teismo dialogas

23. mano, kad prejudicinio sprendimo procedūra yra vienas svarbiausių garantų, užtikrinančių nuoseklią Bendrijos teisinę tvarką ir vienodą Bendrijos teisės taikymą;

24. ragina Teisingumo Teismą ir visas susijusias šalis ir toliau trumpinti vidutinę prejudicinio sprendimo procedūros trukmę ir taip šią svarbią dialogo vystymo galimybę padaryti patrauklesne nacionaliniams teisėjams;

25. ragina Komisiją ištirti, ar kokios nors nacionalinės procedūrinės taisyklės sudaro ar gali sudaryti kliūtis bet kuriam valstybės narės teismui ar tribunolui pateikti prašymą dėl prejudicinio sprendimo, kaip tai nustatyta EB sutarties 234 straipsnio antroje pastraipoje, ir visapusiškai ištirti visus pažeidimus, kylančius dėl tokių kliūčių;

26. mano, kad Teisingumo Teismo jurisdikcijos apribojimai, ypač dėl EB sutarties IV antraštinės dalies, bereikalingai trukdo vienodam Bendrijos teisės taikymui tose srityse ir daro neigiamą poveikį daugumai su tokiomis bylomis susijusių teisėjų, nes teisėjai negali užmegzti tiesioginio ryšio su Teisingumo Teismu ir taip atsiranda nereikalingas vėlavimas;

27. apgailestauja, kad prie Lisabonos sutarties pridėto protokolo dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų 10 straipsnyje numatyta, kad kalbant apie teisės aktus policijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityje, priimtus iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo, Teisingumo Teismo įgaliojimai penkerių metų pereinamuoju laikotarpiu išliks tokie patys, kokie numatyti pagal galiojančią ES sutartį; tačiau pritaria tarpvyriausybinės konferencijos deklaracijai, susijusiai su minėtojo protokolo straipsnio nuostatomis, ir primygtinai ragina Tarybą ir Komisiją palaikyti Parlamento poziciją ir iš naujo patvirtinti teisės aktus policijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityje, priimtus iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo;

28. atsižvelgdamas į prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūros įvedimą, pritaria Tarybai, jog labai svarbu, kad Teisingumo Teismas teiktų gaires, kuriomis nacionaliniai teisėjai vadovautųsi spręsdami, ar kreiptis dėl skubios procedūros;

29. ragina Teisingumo Teismą apsvarstyti visus galimus prejudicinio sprendimo procedūros patobulinimus, kurie sudarytų sąlygas besikreipiančiam teisėjui aktyviau dalyvauti Teisingumo Teismo procedūrose, įskaitant didesnes galimybes paaiškinti prašymą ir dalyvauti žodinėje procedūroje;

Geriau nacionaliniams teisėjams taikyti parengti įstatymai

30. atkreipia dėmesį į tai, kad buvo sukurtas forumas, skirtas ES teisingumo politikai ir praktikai aptarti, ir ragina Komisiją užtikrinti, kad forume svarstymai vyktų kiek galima skaidriau; pažymi, kad Komisija įsipareigojo šiuo klausimu reguliariai informuoti Parlamentą ir Tarybą;

31. reikalauja, kad Bendrijos teisės aktų kalba būtų aiškesnė, o teisinės priemonės būtų labiau terminologiškai suderintos; ypač pritaria tam, kad bendros pagrindų sistemos projektas Europos sutarčių teisės srityje būtų naudojamas siekiant tobulinti teisėkūrą;

32. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją ir pridedamus dokumentus Tarybai, Komisijai, Teisingumo Teismui ir Europos ombudsmenui.

• [1]  OL C 53, 2005 3 3 p. 1.
• [2]  OL C 267, 1991 10 14, p. 33.
• [3]  OL C 273 E, 2003 11 14, p. 99.
• [4]  OL L 24, 2008 1 29, p. 42.
• [5]  Šioje rezoliucijoje nuorodas į Bendrijos teisę reikia suprasti kaip nuorodas į teisę, apimančią ir Sąjungos teisę.
• [6]  OL C 53, 2005 3 3, p. 1, p. 12.
• [7]  Byla C-50/00 PUPA,2002, rink. I-6677, 41 dalis.
• [8]  Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1986 m. balandžio 23 d. sprendimas, byla 294/83, Žaliųjų partija prieš Europos Parlamentą, 1986., rink. 1339, 23 dalis.
• [9]  Žr., pvz., 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003 1 4, p. 1).
• [10]  OL C 143, 2005 6 11, p. 1, 31 dalis.
• [11]  Bylos C-312/93 Peterbroeck, 1995, rink. I-4599, C-473/00, Codifis, 2002, rink. I-10875 ir C-168/05 Mostaza Claro, 2006, rink. I-10421.

AIŠKINAMOJI DALIS

Pranešėja pirmiausia siekė gauti veikėjų, su kuriais šis pranešimas susijęs tiesiogiai, t. y. nacionalinių teisėjų, nuomones. 2007 m. birželio 11 d. pranešėja surengė klausymą Teisės reikalų komitete, kur patirtimi apie Bendrijos teisę dalijosi teisėjai iš Rumunijos, Vengrijos, Jungtinės Karalystės ir Vokietijos. Antrojoje 2007 m. pusėje visoms valstybėms narėms buvo išsiųstas išsamus klausimynas, siekiant sužinoti kuo daugiau teisėjų nuomonę. Į klausimyną atsakė daugiau nei 2 300 teisėjų, ir pirmieji rezultatai pateikiami šio pranešimo projekto priede. Pranešėja taip pat dalyvavo klausyme dėl Bendrijos teisės taikymo – renginį 2007 m. gegužės 3 d. surengė Europos Parlamento narė Monica Frassoni. Klausymo metu pranešimą padarė Prancūzijos teisėjas, buvo pabrėžtas artimas nacionalinių teisėjų vaidmens ir Bendrijos teisės taikymo ryšys.

Antra, pranešimo projekte dėmesys atkreipiamas į Europos veikėjus, kurių darbas susijęs su nacionaliniais teisėjais. Rugsėjo 10 d. Europos teisminio mokymo tinklo generalinis sekretorius padarė pranešimą Teisės reikalų komitete ir atsakė į Europos Parlamento narių klausimus. 2007 m. spalio 18 d. pranešėja duomenų rinkimo tikslu aplankė Teisingumo Teismą, kur susitiko su keliais teisėjais ir generaliniais advokatais ir daugiausia dėmesio skyrė nacionalinių teisėjų vaidmens prejudicinio sprendimo procedūroje klausimui. Galiausiai pranešėja dalyvavo ekspertų posėdyje dėl teisminio mokymo. Šį posėdį 2008 m. vasario 4 d. surengė Komisija. Posėdyje pranešimus padarė Europos teisminio mokymo tinklo, Europos teisės akademijos, Europos viešojo administravimo instituto atstovai ir kiti. Šis pranešimo projektas pateikiamas tuo metu, kai Europos Parlamentas vis daugiau dėmesio skiria tam, kaip veiksmingai, inter alia, nacionaliniai teisėjai taiko teisės aktus, kuriuos patvirtina EP su Taryba.

Pranešimo projektas rengtas atsižvelgiant į esamas iniciatyvas ir stengiamasi pasiūlyti labiau struktūrizuotus pagrindus Europos Sąjungos teisminiam mokymui, kurį pasitelkus būtų galima įgyvendinti ateities planus. Pranešimo projekte taip pat pateikiama nemažai rekomendacijų, kuriomis siekiama užtikrinti, kad Europos Sąjungos teismų sistemoje nacionaliniams teisėjams tektų svarbesnis vaidmuo. Be kalbų problemos, pranešimo projekte aptariami šie klausimai: geresnė prieiga prie informacijos, teisinis mokymas, nacionalinio teisėjo vaidmuo prejudicinio sprendimo procedūroje. Galiausiai aptariama, kaip Bendrijos teisės aktų leidėjai, gerindami teisėkūros būdus, ypač patį procesą darydami dar skaidresniu, galėtų palengvinti nacionalinio teisėjo darbą.

PRIEDAS: NACIONALINIAMS TEISĖJAMS NUSIŲSTAS KLAUSIMYNAS

Santrauka ir gautų atsakymų analizė[1]

TURINYS

1. Bendroji informacija

a) Atsakymų, gautų iš senųjų ir naujųjų valstybių narių, santykis

b) Teismų tipai

2. Prieiga prie Bendrijos teisės

a) Bendrijos teisės žinios

b) Kalbiniai barjerai

i) Kitų valstybių narių precedentinė teisė

ii) Vertimo problemos

iii) Bendrijos teisės aktų versijų įvairiomis kalbomis palyginimas

iv) Prieiga prie kitos informacijos (išskyrus teisės aktus ar precedentinę teisę)

v) Pačios Bendrijos teisės nesuprantamumas

c) Teisinis kalbinis mokymas

i) Dalyvavimas teisiniuose kalbiniuose mokymuose valstybėse narėse

ii) Teisinio kalbinio mokymo teikėjai

3. Bendrijos teisės mokymas

a) Bendrasis

b) Europos įstaigų rengiami kursai

4. Prejudicinio sprendimo procedūra

a) Susipažinimas su procedūra

b) Praktinė patirtis teikiant prašymus

c) Procedūros trukmė ETT

d) Klausimų, dėl kurių kreipiamasi, naujas suformulavimas

e) Prašymų teikimo ETT gairės

f) ETT sprendimo poveikis nacionalinėms procedūroms

g) Rekomendacijos dėl procedūros tobulinimo

(i) Daugiau mokymų ir geresnė prieiga prie informacijos

(ii) Procedūros paspartinimas

(iii) ETT sprendimų stilius ir turinys

(iv) Intensyvesnis bendradarbiavimas su besikreipiančiu teismu

(v) ETT darbinių struktūrų reforma

(vi) Teisės kreiptis apribojimas

(vii) ETT jurisdikcijos didinimas

(viii) Specialioji pagalba

(ix) Aiškaus teisės akto kriterijų sušvelninimas

(x) Nacionalinės procedūrinės teisės pagerinimas

5. Besibylinėjančių šalių Bendrijos teisės kėlimas

a) Dažnumas

b) Susijusios sritys

c) Kodėl dėl šių sričių kreipiamasi į nacionalinius teisėjus

6. Nacionalinis teisėjas kaip Bendrijos teisės pirmasis teisėjas

a) Bendroji teisėjų požiūrio apžvalga

b) Konkrečių atsakymų apžvalga

(i) Bendrijos teisė kaip sudėtinė nacionalinės teisės dalis, o nacionalinis teisėjas kaip pasyvus arbitras   

(ii) Manymas, kad Bendrijos teisė taikoma tik tarptautiniuose reikaluose

(iii) Bendrijos teisės aktų kiekis ir sudėtingumas

(iv) Papildoma našta

(v) Priešiškumas Bendrijos teisei per se

(vi) Deja, sritis skirta tik specialistams

(vii) Kartų problemos

(viii) Būsimasis vaidmuo

(ix) Nesaugumas

(x) Akivaizdi tikrovė

(xi) Iniciatyvus teisėjų požiūris

(xii) Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose

(xiii) Vartotojų bylos

(xiv) Sudėtingas aiškaus teisės akto doktrinos taikymas

7. Priemonės, skirtos tam, kad nacionaliniai teisėjai geriau suprastų ir naudotų Bendrijos teisę

a) Pasiūlymų santrauka

b) Teisėjų Bendrijos teisės mokymo pagerinimas visais aspektais

(i) Daugiau teisinio mokymo

(ii) Ypatingas dėmesys praktiniams mokymo aspektams

(iii) Teisėjų iš įvairių valstybių narių mainai ir ryšiai

(iv) Bendros teisminės kultūros sukūrimas

(v) E. mokymasis

(vi) Specialūs komentarai dėl ERA

(vii) Europos teisininkų mokykla

(viii) Sprendimų rengimo būdų suderinimas

c) Geresnė prieiga prie informacijos

(i) Daugiau bendros informacijos

(ii) Akademinė ar specialioji literatūra

(iii) Reguliarūs nuolatiniai informaciniai biuleteniai

(iv) Sprendimų duomenų bazės

(v) Bendrijos teisės integravimas į nacionalinius kodeksus ir teisinių komentarų knygas

(vi) Paieškos funkcijų pagerinimas Curia ir Eur-lex sistemose

(vii) Daugiau Bendrijos teisės žinių ir aiškumo

(viii) Nacionalinių ir Bendrijos teisinių duomenų bazių tarpusavio sąveika

d) Bendrijos teisėkūros pagerinimas

(i) Geresnė teisėkūra

(ii) Bendrijos teisės kodifikavimas ir oficialieji rinkiniai

(iii) Geresnė teisės aktų ir ETT sprendimų vertimų kokybė

e) Teisėjų užsienio kalbos įgūdžių gerinimas

f) Nacionalinės valdžios institucijų ir teismų sistemos pagerinimas

(i) Geresnis Bendrijos teisės perkėlimas ir įgyvendinimas

(ii) Daugiau laiko, skirto mokymui

(iii) Ministerijos įstaiga, kuri teiktų teisėjams su Bendrijos teisės reikalais susijusią pagalbą

(iv) Specialūs teisėjai nacionaliniuose teismuose ir ryšius palaikantys teisėjai

(v) E. teisingumas

(vi) Nacionalinių aukščiausiųjų teismų vaidmuo

g) ES privalo „daryti mažiau, bet geriau“

(vii) Mažiau teisės aktų, daugiau nuorodų į subsidiarumo principą

(viii) Tiesioginio poveikio atsisakymas

h) Patobulinimai ETT lygiu

(i) Sprendimų forma ir stilius

(ii) Artimesni ryšiai su nacionaliniais teisėjais

i) Advokatų mokymas

j) Sąjungos pagrindinių bruožų keitimas

8. Nacionaliniams teisėjams siųsto klausimyno kopija1. Bendroji informacija

2007 m. liepos 18 d. pranešėja į visas nuolatines atstovybes nusiuntė klausimyną, kuris buvo išplatintas tarp nacionalinių teisėjų. Iš viso buvo gauta per 2300 atsakymų aštuoniomis Bendrijos kalbomis. Iš praktinių paskatų pirmiausia buvo atrinkti išsamiausiai užpildyti atsakymai bei buvo stengiamasi kuo geriau atspindėti valstybių narių pusiausvyrą. Pirmuoju etapu buvo apdorota 1160 atsakymų, o kiti atsakymai ir keletas klausimų palikta tolesnei analizei. Atsakymai buvo gauti iš visų 27 valstybių narių, o daugiausia analizei naudotų atsakymų buvo gauta iš: Vokietijos (44%), Lenkijos (19%), Prancūzijos (6%), Bulgarijos (6%), Slovėnijos (5%) ir Austrijos (4%).

a) Atsakymų, gautų iš senųjų ir naujųjų valstybių narių, santykis

Respondentų iš 2004 ir 2007 m. narėmis tapusių valstybių narių skaičius yra pakankamas (37%), todėl atsakymų, gautų iš minėtųjų valstybių ir kitų valstybių narių (63%), santykis yra gana tinkamas.

b) Teismų tipai

Tyrimas apėmė įvairius teismus, o labiausiai tyrime buvo atstovaujama administraciniams, užimtumo, finansiniams, socialiniams ir darbo teismams.

2. Prieiga prie Bendrijos teisės

a) Žinios apie prieigą prie Bendrijos teisės

Nedidelė dalis (8%) respondentų nurodė, kad jie iš viso nežino, kaip prieiti prie Bendrijos teisės šaltinių. Iš žinančių kaip pasiekti Bendrijos teisę 18 proc. reguliariai naudojasi Teisingumo Teismo (toliau – ETT[2]) precedentine teise, didžioji dalis (65%) tai daro retai, o 17 proc. to niekuomet nedarė.

Išryškėjo tam tikri žinių skirtumai visoje ES. Prieigos prie Bendrijos teisės būdai labiau nežinomi senosiose valstybėse narėse (10%), palyginti su naujosiomis narėmis (5%). Tačiau žinantys kaip pasiekti Bendrijos teisės šaltinius teisėjai iš senųjų valstybių narių dažniau analizuoja ETT precedentinę teisę nei teisėjai iš „naujųjų“ valstybių narių (žr. lentelę toliau).

Atsakymai taip pat labai skyrėsi priklausomai nuo nacionalinio teismo srities. Pavyzdžiui, intelektinės nuosavybės srities, finansinių ir mokesčių bylų ir administracinių bylų teisėjai (atitinkamai 75%, 60% ir 46%) daug dažniau reguliariai ieško informacijos ETT precedentinės teisės šaltiniuose, negu jų kolegos teismuose, dirbančiuose su darbo ir (arba) užimtumo bylomis arba socialinės teisės srityje (atitinkamai 20% ir 25%). Galiausiai nė vienas teisėjas, dirbantis šeimos ar baudžiamosios teisės srityje, nenurodė, kad jis reguliariai ieškotų informacijos ETT precedentinės teisės šaltiniuose.

b) Kalbiniai barjerai

39 proc. respondentų nurodė, kad užsienio kalbos yra kliūtis gauti tinkamą informaciją apie Bendrijos teisę.

i) Kitų valstybių narių precedentinė teisė

Daugiausia skundžiamasi dėl to, kad nėra prieigos prie užsienio sprendimų, pvz., įskaitant kiekvienos valstybės narės aukščiausiojo teismo sprendimus. Kai kurie teisėjai paminėjo faktą, kad ypač sunku užsienio kalba suprasti techninius terminus. Vienas Vokietijos teisėjas, besispecializuojantis finansinėse bylose, mano, kad kitų valstybių narių teismų sprendimų skaitymas yra svarbus dalykas, tačiau jam reikia tiek laiko, kad atsižvelgiant į griežtus teismų laiko terminus tai yra beveik nemanoma. Prancūzijos teisėjas nurodė, kad jis nesiremtų užsienio jurisprudencija ar teisinių komentarų knyga, nes tokiu atveju gali kilti netikslumo ar netinkamo supratimo pavojus ir tai gali turėti labai rimtus padarinius tam tikriems asmenims. Galiausiai kitas teisėjas susidūrė su rimtais sunkumais taikydamas užsienio įstatymą, kai tas įstatymas buvo nustatytas pagal atitinkamas konflikto taisykles.

ii) Vertimo problemos

Daug teisėjų iš naujųjų valstybių narių, ypač iš Lenkijos, Slovėnijos ir Vengrijos, skundėsi, kad ne visa laikotarpio iki įstojimo ETT precedentinė teisė yra išversta į jų gimtąją kalbą. Keletas teisėjų iš naujųjų valstybių narių nežinojo, kad jų gimtąja kalba galima rasti kokią nors acquis, ypač ETT precedentinę teisę. Gana daug teisėjų iš įvairių valstybių narių pateikė komentarus dėl sprendimų vertimų klausimo. Daugelis teisėjų išreiškė susirūpinimą dėl laiko, per kurį parengiamos ETT sprendimo ar generalinio advokato nuomonės versijos visomis kalbomis. Nemažai teisėjų mano, kad Bendrijos teisės aktų ar precedentinės teisės vertimų į jų gimtąją kalbą kokybė ar patikimumas yra nepakankami. Vokietijos teisėjas taip pat pažymėjo tam tikrus to paties Bendrijos teisės akto neatitikimus versijose skirtingomis kalbomis.

iii) Bendrijos teisės aktų versijų įvairiomis kalbomis palyginimas

Kai kurie teisėjai susidūrė su rimtais sunkumais interpretavimo tikslais lygindami Bendrijos teisės aktą skirtingomis kalbomis, siekdami nustatyti, ar būtina teikti prašymą dėl prejudicinio sprendimo. Šio lyginimo pratimo apimtis ir kokybė priklauso nuo teisėjo kalbinių sugebėjimų. Keletas teisėjų remdamiesi šiuo pratimu padarė išvadą, kad jie negalėjo šio pratimo atlikti prasmingai (taip pat žr. 4 dalies g punkto ix papunktį dėl susijusio punkto).

iv) Prieiga prie kitos informacijos (išskyrus teisės aktus ar precedentinę teisę)

Keletas teisėjų paminėjo, kad problemų sukelia tai, kad jie savo gimtąja kalba neturi akademinių Bendrijos teisės komentarų. Galiausiai buvo nurodyta keletas specifinių informacijos vienetų, pvz., ES agentūros (Vidaus rinkos derinimo tarnybos, angl. OHMI[3]) informacinis biuletenis ar tam tikri Komisijos pateikiami teisėkūros pasiūlymų paaiškinimai.

v) Pačios Bendrijos teisės nesuprantamumas

Be vertimo problemos, daugelio teisėjų nuomone, labiausiai prieigą prie Bendrijos teisės apsunkina jos išreiškimo būdas. Vienas teisėjas nurodė, kad apskritai Bendrijos teisės neaiškumas neleidžia jos taikyti nacionaliniuose teismuose. Panašių pastabų daug dažniau pateikta dėl ETT sprendimų stiliaus, o ypač pagrindimo, kurį ne visuomet aiškiai supranta nacionaliniai teisėjai (žr. 7 dalį toliau).

c) Teisinis kalbinis mokymas

Vidutiniškai tik apie 20 proc. respondentų dalyvavo bet vienuose kalbos kursuose, kur buvo nagrinėjami teisiniai klausimai. Šis skaičius yra skirtingas valstybėse narėse, kaip matyti toliau pateikiamoje lentelėje.

i) Dalyvavimas teisiniuose kalbiniuose mokymuose valstybėse narėse

Šioje lentelėje pateikiami vienuolikos valstybių narių duomenys, nes iš kitų valstybių narių gautų atsakymų nepakako, kad būtų galima pateikti patikimus duomenis. Iš gautų duomenų matyti, kad dalyvavimas tokiuose teisiniuose kalbiniuose kursuose yra gana nedidelis visose valstybėse narėse (mažiau nei 40 proc.), be to, dalyvavimo lygis yra žemas daugumoje 2004 m. į Sąjungą įstojusių valstybių narių ir labai žemas (mažiau nei 10 proc.) Rumunijoje ir Bulgarijoje.

ii) Teisinio kalbinio mokymo teikėjai

Pateiktoje diagramoje matyti, kad didžioji dalis respondentų, studijavusių užsienio teisinę terminologiją, tai darė universitete savo teisinių studijų metu. Nemaža šių asmenų dalis tokius kursus lankė studijuodami ne savo valstybės universitete, pvz., dalyvaudami ERASMUS ar LLM programose. Labai nedaug respondentų (6%) lankė kursus, kuriuos rengė ne universitetas ar nacionalinė ministerija ar teisminio mokymo institucija. Tokius „kitus“ kursus rengė Britų taryba, Gėtės institutas, Europos teisės akademija, Europos teisminio mokymo tinklas, PHARE ir vienu atveju – privatus mokytojas.

Dažniausiai buvo mokomasi anglų k. (53%) bei prancūzų k. (37%). Kai kurie teisėjai lankė ispanų ir vokiečių k. kursus (po 4%), o kitų kalbų buvo mokomasi retai (žr. diagramą).

3. Bendrijos teisės mokymas

a) Bendrasis

61 proc. respondentų niekuomet nedalyvavo Europos mokymo programoje ar kokioje nors nacionalinėje programoje, susijusioje su Bendrijos teise. 33 proc. respondentų dalyvavo nacionalinėje programoje, susijusioje su Bendrijos teise. 14 proc. respondentų lankė programą, kurią organizavo Europos įstaiga. Galiausiai 10 proc. respondentų lankė ir nacionalinių institucijų, ir Europos įstaigų organizuotus kursus.

Egzistuoja aiškus ryšys tarp nacionalinių ir Europos mokymo kursų lankymo. Nacionalinių institucijų organizuotus kursus lankę teisėjai daug dažniau lankė kursus, kuriuos organizavo Europos įstaigos.

b) Europos įstaigų rengiami kursai

Dažniausiai buvo nurodomi Europos teisės akademijos rengiami seminarai ir mokymo kursai Tryre. Dažnai buvo minimas Europos teisminio mokymo tinklas ir jo teisėjų mainų programa, o keletas teisėjų iš naujųjų valstybių narių dalyvavo TAIEX ir PHARE programose (žr. toliau). Kai kurie teisėjai iškėlė kainų klausimą, o didžioji dauguma respondentų nurodė, kad dėl tokių kursų dalyvaujantiems teisėjams neturėtų susidaryti jokios asmeninės finansinės naštos. Vienas Vokietijos teisėjas nurodė, kad nepakako padengti tik kelionės ir pragyvenimo išlaidas, nes patys mokymo kursai buvo brangūs.

Pastaba: ši klasifikacija yra tik nurodomoji, nes, pvz., ERA surengė daug seminarų TAIEX ir PHARE vardu naujosioms valstybėms narėms.

4. Prejudicinio sprendimo procedūra

a) Susipažinimas su procedūra

Dauguma atsakymus pateikusių teisėjų (54%) mano, kad yra susipažinę su kreipimosi į Europos Teisingumo Teismą procedūra. Tačiau dvigubai daugiau respondentų teigia, kad nėra susipažinę su procedūra (32%), nei kad yra susipažinę labai gerai (14%).

Atsakymai skirtingose valstybėse narėse yra gana skirtingi. Pavyzdžiui, Bulgarijoje, Belgijoje ir Prancūzijoje didžioji dauguma respondentų (atitinkamai 84%, 87% ir 94%) teigia, kad nėra susipažinę su prejudicinio sprendimo procedūra. Geriausiai susipažinusiais su procedūra save laiko Austrijos, Čekijos ir Vokietijos teisėjai (atitinkamai 12%, 13% ir 18% „nesusipažinusių“ teisėjų).

Taip pat matyti, kad didžiausia dalis respondentų, kurie mano esą labai gerai susipažinę su prejudicinio sprendimo procedūra, yra iš Danijos, Austrijos ir Švedijos, t. y. ne iš šalių steigėjų (žr. diagramą).

Sugrupavus respondentų atsakymus dėl susipažinimo su prejudicinio sprendimo procedūra pagal tai, iš kokių teismų tipų teisėjų buvo gauti atsakymai, paaiškėja, kad teisėjai dirbantys finansų ar mokesčių teisės srityje (pvz., PVM ir kt.) yra kur kas geriau susipažinę su procedūra (52 proc. labai gerai susipažinę, 48 proc. – susipažinę ir 0 proc. – nesusipažinę).

b) Praktinė patirtis teikiant prašymus

123 teisėjai teigia, kad per savo darbo metus bent kartą yra kreipęsi dėl prejudicinio sprendimo. Tai sudaro šiek tiek daugiau nei 5 proc. visų respondentų skaičiaus. Šis skaičius tarp valstybių narių pasiskirstė nevienodai, o Vengrija čia yra vienintelė naujoji valstybė narė – iš Vengrijos buvo kreiptasi šešis kartus.

Keletas teisėjų svarstė galimybę teikti prašymą, o vienas socialinio teismo teisėjas susilaikė nuo prašymo teikimo dėl to, kad besibylinėjančios šalys manė, kad toks prašymas be reikalo užvilkins procesą. Kiti du pirmosios instancijos teismo teisėjai norėjo pateikti prašymą ETT, tačiau negalėjo to padaryti dėl ETT jurisdikcijos apribojimų pagal EB sutarties IV antraštinę dalį, ypač dėl imigracijos klausimų.

Dauguma respondentų gana išsamiai atsakė į šį klausimą, kaip matyti toliau pateikiamoje diagramoje.

c) Procedūros trukmė ETT

Vidutinė prejudicinio sprendimo procedūros trukmė buvo 18,5 mėnesio. Neįmanoma šio skaičiaus palyginti su paties ETT statistika, kuri pateikiama metinėse ataskaitose, nes kai kurie teisėjų atsakymuose minimi kreipimosi atvejai įvyko devintajame dešimtmetyje ar dar anksčiau. Iš atsakymų gautas vidurkis yra maždaug pusantro mėnesio trumpesnis už naujausią ETT pateikiamą vidutinį bylų nagrinėjimo laiką (19,8 mėnesio 2006 m.).[4] Vieno prašymo nagrinėjimas truko 35 mėnesius, o aštuoni prašymai buvo išnagrinėti per trumpesnį nei vienerių metų laikotarpį.

Į klausimą, ar kuri nors prašymo dėl prejudicinio sprendimo procedūros dalis yra per ilga, dauguma teisėjų (43%) atsakė neigiamai. Nemaža dalis respondentų (36%) nurodė, kad visa procedūra yra per ilga, o vienas teisėjas iš Jungtinės Karalystės teigė, kad tai galima paaiškinti tuo, kad ETT turi per daug darbo. Po vieną Švedijos ir Vokietijos teisėją tikėjosi, kad prašymas užtruks ilgai, nes jų pačių užduoti klausimai taip pat buvo sudėtingi ir ilgi. Galiausiai du teisėjai teigė, kad jų atveju procedūra truko neilgai, vieną iš šių sprendimų ETT pateikė be žodinės procedūros ar generalinio advokato nuomonės.

Kalbant apie atsakymus dėl specialiųjų procedūros dalių, reikia pažymėti, kad labiausiai kritikuojama dalis buvo žodinė procedūra – tai pažymėjo teisėjas iš Suomijos ir teisėjas iš Vokietijos. Vienas Vokietijos administracinio teismo teisėjas kritikavo laikotarpio, per kurį valstybė narė gali pateikti savo raštiškus pastebėjimus, trukmę. Galiausiai vieno respondento prašymas buvo užlaikytas dėl to, kad du kartus iš eilės buvo keičiamas bylos paskyrimas Teisingumo Teismo struktūroje.

d) Klausimų, dėl kurių kreipiamasi, naujas suformulavimas

Tik nedidelė dalis teisėjų (11%), teikusių prašymus dėl prejudicinio sprendimo, nurodė, kad ETT kažkiek performulavo jų klausimą. Dviejų teisėjų klausimai buvo suformuluoti visiškai iš naujo ir vienas teisėjas iš Jungtinės Karalystės mano, kad toks performulavimas buvo pernelyg esminis. Kitų keturių klausimų formuluotės buvo pakeistos tik šiek tiek. Vienu atveju teisėjas manė, kad klausimo reikšmė buvo geriau pabrėžta naudojant ETT formuluotę. Dar kitu atveju ETT du klausimus sujungė į vieną.

e) Prašymų teikimo ETT gairės

60 proc. prašymus teikusių teisėjų manė, kad jie turėjo gaires, kaip suformuluoti prašymą, o 40 proc. manė, kad tokių gairių neturėjo. Iš teigiančių, kad gairių neturėjo, keturi teisėjai nurodė, kad tokių gairių iš viso nereikėjo, o ir pačios gairės yra netinkamos.

Respondentai, kurie ieškojo gairių, tai darė įvairiais būdais. Populiariausias gairių šaltinis tarp respondentų buvo kiti paties teismo kolegos (29%). Teisingumo Teismo tinklalapis ir Teismo pranešimas apie bylą (15%), mokymai (13%), teisinių komentarų knygos ir akademiniai leidiniai (13%) taip pat buvo gana populiarūs. Buvo nurodyti ir šie šaltiniai: ETT precedentinė teisė (10%), šalių pateikta medžiaga (6%), nacionalinių aukščiausiųjų teismų precedentinė teisė (4%), asmeninė patirtis (4%), specialus teisėjas ar patarėjas teisme (4%) ir Teisingumo ministerija (2%). Didelė dalis teisėjų gairių ieškojo sujungdami kelis minėtus šaltinius.

f) ETT sprendimo poveikis nacionalinėms procedūroms

Didžioji dauguma respondentų (89%) teigė, kad ETT sprendimas parengtas taip, kad jį jau buvo galima taikyti bylos faktams, taigi prašymo dėl prejudicinio sprendimo procedūros baigtis problemų nesukėlė. Vienas teisėjas nurodė, kad sprendimas buvo toks aiškus, kad nacionaliniu lygiu beliko nuspręsti, kas sumokės išlaidas.

Kiek daugiau nei dešimtadaliui respondentų (11%) sprendimas neatrodė toks, kurio pagrindu būtų galima priimti aiškų sprendimą nacionaliniu lygiu. Vienas teisėjas teigė, kad gautas atsakymas buvo visiškai nepanaudojamas, o kitas teisėjas nurodė, kad ETT specialiai nenagrinėjo svarbiausio ir aiškaus klausimo. Kitas teisėjas teigė, kad geriausia ETT klausti tiesmukų klausimų („taip“ arba „ne“ klausimų), siekiant išvengti dviprasmiškų atsakymų, kuriuos būtų sudėtinga pritaikyti bylos faktams.

Trimis atvejais dėl sprendimo reikėjo pakeisti arba panaikinti nacionalinius teisės aktus, o dar dviem atvejais nacionaliniai teisėjai teigė, kad jų teisingas prejudicinio sprendimo taikymas vėliau buvo pakeistas apeliacine tvarka. Vienas teisėjas nurodė, kad tai yra „kartų problema“, kai apeliaciniai ar aukščiausieji teismai nepakankamai pripažįsta Bendrijos teisės viršenybę.

Vienos bylos atveju buvo pasiektas susitarimas neteisminiu būdu, todėl nebereikėjo taikyti prejudicinio sprendimo. Be to, dviejų bylų besibylinėjančios šalys po ETT sprendimo pateikė naujų faktų, todėl ETT sprendimo negalima buvo taikyti bylos faktams.

g) Rekomendacijos dėl procedūros tobulinimo

Šią dalį reikia atskirti nuo anksčiau pateiktos 4 dalies b–f punktų. Čia nagrinėjami visų atsakymus pateikusių teisėjų, neatsižvelgiant į tai, ar jie teikė prašymą, ar ne, pasiūlymai, kaip pagerinti procedūrą.

Gauti 210 atsakymų buvo sugrupuoti pagal atskiras temas, kurios nagrinėjamos toliau. Kaip matyti iš 19 p. pateiktos diagramos, teisėjai daugiausia pageidavo daugiau mokymų ir geresnės prieigos prie informacijos apie procedūrą (42%). Gana didelis respondentų skaičius (24%) kritikavo procedūros trukmę. ETT sprendimų stilių ir pagrindimą kritikavo 10 proc. respondentų. Be to, nedidelė dalis respondentų (6%) pasiūlė įvairias vidines su ETT susijusias reformas. Be to, toks pat teisėjų skaičius siūlė prašymą teikiančius teisėjus labiau įtraukti į kreipimosi dėl prejudicinio sprendimo procedūrą.

(i) Daugiau mokymų ir geresnė prieiga prie informacijos

Dažniausiai rekomenduojamas (42%) prejudicinio sprendimo procedūros patobulinimas buvo susijęs su nacionalinių teisėjų mokymu ir geresne prieiga prie informacijos apie procedūrą. Prancūzijos teisėjas nurodė, kad vien tik galimybei pateikti prašymą apsvarstyti yra būtina turėti tam tikrą patirtį, susijusią su byla ir pačia procedūra. Taigi viena pasiūlymų grupė buvo skirta „nežinojimo baimei“ panaikinti, kaip pasakė vienas Vokietijos teisėjas. Tokie pasiūlymai apima atvejus, kai teisėjai dėl patirties trūkumo susilaiko net nuo svarstymų apie prašymo pateikimą bei neteikia prašymų bijodami, kad ETT pripažins juos nenagrinėtinais. Teisėjai siūlė rengti specialiuosius teisinius ir kalbinius kursus, kuriuose didžiausias dėmesys būtų skiriamas konkretiems aspektams (pvz., ypač daug pasiūlymų dėl praktinių seminarų ir uždavinių buvo gauta iš Lietuvos ir Estijos teisėjų), leisti teisines publikacijas ir rengti vizitus į Teisingumo Teismą.

Kai kurie respondentai ragino teikti pagrindinę naujausią informaciją arba reguliariai siųsti elektroninius pranešimus dėl nagrinėjamų ir užbaigtų prejudicinių sprendimų. Daugelis teisėjų pageidavo, kad būtų pateikta oficiali forma, modelis arba gerosios patirties gairės, kuriais teisėjai galėtų naudotis teikdami prašymą. Vienas Vokietijos pirmosios instancijos teismo teisėjas rekomendavo bendradarbiaujant su nacionalinėmis institucijomis parengti prašymų dėl prejudicinių sprendimų gaires, remiantis praktinėmis gairėmis, naudojamomis Direktyvai dėl įrodymų rinkimo.[5] Vienas teisėjas teigė, kad jam daug labiau patiktų procedūra, jei būtų pateikti aiškūs nurodymai, kaip prašyme turėtų būti išdėstyti bylos faktai. Kita vertus, du teisėjai (iš Prancūzijos ir Lenkijos) teigė, kad jie yra visiškai patenkinti jų atitinkamų ministerijų 2005 m. pateiktomis ir internete skelbiamomis oficialiosiomis gairėmis.

Kita dažnai pasitaikiusi tema buvo baimė pakartoti klausimą, kurį jau anksčiau nagrinėjo ETT. Šiuo klausimu teisėjas siūlė sudaryti klausimų, kurie jau buvo nagrinėti, atlasą, kuris būtų parengtas pagal temines sritis, taikant panašų į civilinių bylų teisminio bendradarbiavimo srityje[6] naudojamą modelį. Dar buvo pasiūlyta įdiegti horizontaliąją priemonę, kuria visi ES teisėjai būtų sistemingai informuojami apie pateiktus jų veiklos srities prašymus. Bulgarijos teisėjas teigė, kad tikrinimo, ar ketinamas pateikti klausimas jau nebuvo pateiktas anksčiau, procedūra turi būti supaprastinta bet kokiu atveju. Vokietijos teisėjas, kuris specializuojasi patentų srityje, teigė, kad Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje teikiama informacija dėl konkrečių prašymų yra nepakankama ir turėtų būti papildyta.

Trečia dažniausia tema – noras turėti galimybę gauti visą su prejudiciniu prašymu susijusią informaciją internetu. Vienas Lenkijos teisėjas pasiūlė dar daugiau – įdiegti galimybę pateikti prašymą elektroniniu būdu.

(ii) Procedūros paspartinimas

Teisėjų atsakymuose, gautuose iš šešiolikos valstybių narių, labai aiškiai matyti nuomonė, kad procedūra trunka per ilgai. Teigiama, kad tokia procedūros trukmė kenkia prašymo poveikiui. Daugelis teisėjų teigė išmaną procedūrą, tačiau jos nenaudoja būtent dėl susijusio ilgo laikotarpio. Pavyzdžiui, Austrijos teisėjas teigė, kad tokie vėlavimai yra visiškai nepriimtini socialinės teisės srityje. Vienas Vokietijos aukštesniojo teismo teisėjas teigė negalįs suprasti, kodėl tiek daug laiko praeina nuo žodinės procedūros pabaigos iki prejudiciniuo sprendimo pateikimo, bei nurodė, kad panašus vėlavimas nacionalinėje aplinkoje greičiausiai būtų laikomas piktnaudžiavimu ir neteisėtu veiksmu. Keletas teisėjų taip pat samprotavo, kad esamas nepanaudotas nacionalinių teisėjų potencialas reikštų, kad sutrumpinęs procedūros trukmę ETT rizikuoja būti užverstas prašymais.

Keletas teisėjų ragino ypač paspartinti procedūrą tam tikrose skubiose bylose, pvz., susijusiose su prieglobsčiu. Vienas teisėjas teigė, kad prašymams dėl prejudicinio sprendimo ETT turėtų būti suteikta pirmenybė kitų bylų tipų atžvilgiu, o kiti teisėjai norėjo, kad dažniau būtų naudojama dabartinė paspartinta procedūra.[7]

Keletas teisėjų nurodė, kiek, jų manymu, turėtų trukti vidutinė procedūra. Vienas Suomijos teisėjas siūlė 3–4 mėn. laikotarpį, o Švedijos teisėjas – 7–8 mėn. laikotarpį.

(iii) ETT sprendimų stilius ir turinys

Daugeliui, ypač Vokietijos, nors ne tik šios valstybės, teisėjų susirūpinimą kelia ETT sprendimų stilius ir turinys. Dažniausiai pasitaikantis nusiskundimas buvo susijęs su sprendimų kalbiniu aiškumu. Pavyzdžiui, vienas Suomijos teisėjas norėtų matyti trumpesnius, panašius į Suomijos aukščiausiojo administracinio teismo, sprendimus. Keletas teisėjų teigė, kad ETT pagrindimas dažnai yra per daug bendras ar abstraktus, kad būtų galima jį tinkamai pritaikyti nacionalinių bylų faktams. Kitų teisėjų netenkina būdas, kurį ETT naudoja precedento atžvilgiu. Vienas teisėjas norėtų, kad sprendimuose būtų aiškiau nurodoma, kaip sprendimai yra susiję su ankstesniais sprendimais, o kitas teisėjas mano, kad geriau būtų įdiegti daugiau principais, o ne precedentu pagrįstą sistemą. Vienas teisėjas pasiūlė, kad ETT labiau naudotų obiter dicta.

Tačiau ne visi atsakymai į šį klausimą buvo nusiskundimai. Vieno teisėjo nuomone, ETT dialogas su nacionaliniais teismais yra „neįprastai kitoks“, palyginti su tuo, kaip prašymus teikiančius teisėjus traktuoja nacionalinis konstitucinis teismas.

(iv) Intensyvesnis bendradarbiavimas su besikreipiančiu teismu

Daug teisėjų norėtų, kad visais procedūros etapais aktyviau dalyvautų besikreipiantis teisėjas. Viena Vokietijos teisėja, besispecializuojanti finansinėse bylose, teigė, kad po plėtros kaip niekada anksčiau padidėjo rizika, kad teisėjai, generaliniai advokatai ar kitas ETT personalas, dalyvaujantis priimant prejudicinį sprendimą, nebus susipažinęs su kurios nors valstybės teisine sistema. Teisėja pabrėžė, kad tai dažnai tampa aišku tik po to, kai paskelbiama generalinio advokato nuomonė ir tuomet nacionaliniam teisėjui jau per vėlu ko nors imtis. Todėl teisėja rekomendavo sudaryti oficialią galimybę prašymą teikiančiam teisėjui pateikti komentarus. Teisėja supranta, kad toks siūlymas dar labiau pailgintų pačią procedūrą, todėl reikia, kad minėtai galimybei būtų nustatytas labai trumpas laikotarpis. Keli respondentai apsiribojo bendresnėmis pastabomis.

Darbo teismo teisėjas rekomendavo įvesti privalomą besikreipiančio teisėjo konsultaciją, jei ETT nori performuluoti nors kokią prašymo dalį. Kitas teisėjas ragino tinkamai performuluojant klausimus vykdyti dialogą. Du respondentai pasiūlė į žodinę procedūrą pakviesti besikreipiantį teisėją, siekiant užtikrinti, kad ETT sprendimas atitiks nacionaliniame teisme nagrinėjamą bylą. Vienas finansinėse bylose besispecializuojantis teisėjas norėtų, kad būtų sukurta „speciali kėdė“ besikreipiantiems teisėjams, kurie norėtų dalyvauti ETT klausyme, ir kad tokiems teisėjams būtų sudaryta galimybė atsakyti į visus klausimus ir sutikti juge rapporteur.

(v) ETT darbinių struktūrų reforma

Respondentai iš įvairių valstybių narių siūlė struktūrinius ETT pakeitimus. Dažniausiai buvo siūloma skatinti ETT teisėjų specializaciją ir šiam tikslui sukurti specialias kolegijas. Teigiama, kad tai ETT sprendimus padarytų priimtinesnius specialiesiems nacionaliniams teisėjams.

Danijos teisėjas pasiūlė tam tikrose srityse, kuriose ETT precedentinė teisė jau tinkamai išvystyta, prejudicinio sprendimo kompetenciją perleisti pirmosios instancijos teismui. Vokietijos aukščiausiojo regioninio teismo teisėjas pasiūlė labiau įtraukti generalinius advokatus į nacionalines procedūras, kurios sudaro kreipimosi objektą. Vienas Austrijos teisėjas netgi pasiūlė įsteigti Bendrijos pirmosios instancijos teismus visose valstybėse narėse. Vokietijos teisėjas pateikė siūlymą, kad ETT teisėjus tiesiogiai rinktų nacionaliniai teisėjai, o ne skirtų valstybių narių vyriausybės, kaip dabar tai daroma pagal EB sutarties 223 straipsnio 1 dalį.

Be to, du aukščiausiojo teismo teisėjai iš skirtingų valstybių narių pateikė nuomonę, kad ETT turėtų svarstyti tik labiausiai su Bendrijos teisine tvarka susijusias bylas, t. y. pasiūlė pasirenkamos jurisdikcijos formą.

(vi) Teisės kreiptis apribojimas

Nedidelis skaičius Vokietijos ir Danijos teisėjų, daugiausia iš antrosios instancijos teismų, siūlė apriboti pirmosios instancijos teismų teisę teikti klausimus ETT. Vienas teisėjas teigė, kad žemesnieji teismai, prieš įgydami teisę pateikti savo klausimą ETT, turėtų konsultuotis su atitinkamais aukštesniaisiais teismais. Kitas teisėjas teigė, kad pirmosios instancijos teisėjai remiasi kreipimosi dėl prejudicinio sprendimo procedūra tuomet, kai nori išvengti sprendimo priėmimo sudėtingoje byloje. Vienas respondentas pasiūlė suteikti besibylinėjančioms šalims teisę nesutikti su teisėjo sprendimu kreiptis į ETT.

(vii) ETT jurisdikcijos didinimas

Keletas teisėjų iš Vokietijos norėtų, kad ETT jurisdikcija būtų visiškai išplėsta ir apimtų EB sutarties IV antraštinę dalį ir ES sutarties VI antraštinę dalį, ypač prieglobsčio ir imigracijos sritis. Du Lenkijos teisėjai paragino savo valstybę pateikti deklaraciją pagal ES sutarties 35 straipsnio 2 dalį.

(viii) Specialioji pagalba

Nemažai teisėjų, daugiausia iš naujųjų valstybių narių, ragino sukurti arba sustiprinti nacionalines įstaigas arba pagalbos tarnybas, kurios teiktų pagalbą ketinantiems pateikti prašymą teisėjams. Kiti siūlė kiekviename teisme arba aukštesniuose teismuose turėti specialius asistentus. Kasaciniame teisme dirbantis teismo pareigūnas pasiūlė Teisingumo Teisme įkurti tarnybą, į kurią tiesiogiai galėtų kreiptis nacionaliniai teisėjai ir jiems būtų suteikta pagalba.

(ix) Aiškaus teisės akto kriterijų sušvelninimas

Keletas respondentų teigė, kad aiškaus teisės akto taikymo kriterijai turėtų būti laisvesni, kai plačiau ir dažniau taikoma Bendrijos teisė. Vienas aukščiausiojo teismo teisėjas teigė, kad jei nacionaliniai teismai EB sutarties 234 straipsnio 2 dalį taikytų griežtai pagal ETT precedentinėje teisėje[8] nustatytus kriterijus, ETT būtų užverstas prašymais iš aukštesniųjų teismų. Pirmosios instancijos teisėjas teigė, kad nėra aiški sąvoka dėl teismo, „kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas“.

(x) Nacionalinės procedūrinės teisės pagerinimas

Vienas teisėjas išreiškė susirūpinimą, kad Vokietijos procedūrinėje teisėje numatyta galimybė antrą kartą patikrinti faktus jau po to, kai pirmosios instancijos teismas gali būti išsiuntęs prašymą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Dėl tokio pakartotinio faktų persvarstymo gali kilti rizika ETT sprendimo naudingumui, nes sprendimas gali būti pagrįstas pasenusiais faktais.

5. Besibylinėjančių šalių Bendrijos teisės kėlimas

a) Dažnumas

Išnagrinėjus daugiau nei tūkstantį atsakymų (1109) į šį klausimą, tampa aišku, kad besibylinėjančios šalys nacionaliniuose teismuose retai kelia su Bendrijos teise susijusius klausimus (žr. diagramą).

Naudojant svorinį rodiklį, toliau pateikiamoje diagramoje valstybės narės parodytos iš kairės į dešinę didėjimo tvarka pagal tai, kurių valstybių narių teisėjai mano, kad dažniausiai kelia su Bendrijos teise susijusius klausimus. Kai kurios valstybės narės į šią diagramą negali būti įtrauktos, nes nebuvo gauta pakankamai atsakymų. Išskyrus Belgiją ir Portugaliją, vyrauja gana akivaizdi tendencija, kad Bendrijos teisės klausimai dažniausiai keliami senosiose valstybėse narėse. Pažymėtina, kad, pavyzdžiui, Bulgarijoje, Lenkijoje ir Čekijos Respublikoje, daugumai teisėjų niekada neteko kelti su Bendrijos teise susijusio klausimo. Kalbant apskritai, Bendrijos teisės klausimus teisėjai nagrinėja retai, išskyrus Daniją, Suomiją ir Švediją, kur tokie klausimai nagrinėjami dažniau.

   

Naudojant tą patį rodiklį taip pat galima matyti, kad Bendrijos teisė dažniausiai buvo naudojama finansų, intelektinės nuosavybės ir administracines bylas nagrinėjančiuose teismuose. 9 proc. visų respondentų pažymėjo, kad jų darbe Bendrijos teisė buvo ginama dažnai arba labai dažnai. Tačiau šis skaičius išauga iki 41 proc. finansinių bylų teismuose, iki 28 proc. – administracinių bylų teismuose ir iki 25 proc. – intelektinės nuosavybės bylų teismuose.

Be to, atsakymai aiškiai rodo, kad kuo aukštesnis teismas, tuo dažniau jame nagrinėjama Bendrijos teisė. Ši tendencija yra ypač akivaizdi aukščiausiuose ir kasaciniuose teismuose (žr. diagramą).

b) Susijusios sritys

Iš išnagrinėtų 533 atsakymų matyti, kad Bendrijos teisė yra paplitusi daugelyje įvairių nacionalinio lygmens veiklos sričių. Dažniausiai minimos sritys yra vartotojų apsauga (9%) ir civilinė bei procedūrinė teisė (11%). Atsakymuose taip pat dažnai minimos šios sritys: konkurencijos politika (9%), lyčių diskriminacija (8%), užimtumas (7%), pagrindinės laisvės (6%), aplinka (5%), muitai (4%) ir PVM (2%). Taip pat pažymėtina, kad daug teisėjų (3%) nurodė prieglobsčio klausimą.

Žemės ūkį nurodę respondentai daugiausia minėjo bendrą rinkų organizavimą, įskaitant pieno produktus. Teisėjai, nurodę pagrindines teises, dažniausiai minėjo su laisvu asmenų judėjimu susijusius klausimus (Direktyva dėl laisvo darbuotojų ir piliečių judėjimo[9]). Buvo iškelta nemažai susijusių klausimų, pavyzdžiui, darbuotojų paskyrimas, pensijų ir socialinės apsaugos garantijų perkėlimas. Taip pat buvo nurodyta klausimų, susijusių su laisvu prekių, ypač vaistų, judėjimu bei su laisvu paslaugų, ypač sveikatos apsaugos paslaugų ir paslaugų, kurias galima teikti nekertant sienos (pvz. lošimų internete), judėjimu. Įmonių perkėlimo srityje dažniausiai buvo minimas įsikūrimo laisvės klausimas.

Buvo paminėti kai kurie konkurencijos politikos aspektai: karteliai, vertikalūs apribojimai, susiliejimai ir valstybės pagalba. Tą patį galima pasakyti ir apie intelektinės nuosavybės teises (dizainas, autorių teisės, prekės ženklai, patentai, Intelektinės nuosavybės teisių gynimo direktyva[10]).

Buvo paliesta labai daug su vartotojų apsauga susijusių klausimų, įskaitant kompleksines keliones, pardavimus namuose, apgaulingus laiškus „dėl laimėtų prizų“ ir žalos atlyginimą. Civilinės ir procedūrinės teisės srityje teisėjai minėjo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimą, jurisdikciją ir vykdymą[11], Romos konvenciją[12], apribojimo laikotarpius, sutarčių teisę ir Bendrijos teisės aktus dėl dokumentų įteikimo, teisinę pagalbą[13] ir įrodymų rinkimą. Šis civilinis aspektas taip pat dažnai buvo minimas darant nuorodą į Briuselio II reglamentą [14] ir išlaikymą šeimos teisės bylų plotmėje.

Nedidelis teisėjų skaičius, daugiausia iš Rumunijos ir Bulgarijos, nurodė Europos žmogaus teisių teismą ir EŽTK 6 straipsnį.

c) Kodėl dėl šių sričių kreipiamasi į nacionalinius teisėjus

43 teisėjai pateikė priežastis, dėl kurių besibylinėjančios šalys palietė tam tikras Bendrijos teisės sritis. Dažniausiai pateikiamas (42%) atsakymas – akivaizdus ar galimas direktyvų ir nacionalinių įgyvendinimo priemonių nesuderinamumas. Rumunijos teisėjas teigė, kad ši teisminė funkcija yra labai svarbi Bendrijos teisės taikymui. Čia dažnai buvo nurodomos vartotojų apsaugos srities direktyvos, įskaitant Nuotolinės prekybos direktyvą[15] ir elektroninės prekybos klausimą. Šiame kontekste keli teisėjai taip pat paminėjo užimtumo teisę ir diskriminaciją. Suomijos teisėjas nurodė, kad diskriminavimo dėl lyties byloje Bendrijos teisės klausimas buvo paliestas todėl, kad šalys dažnai mano, jog Bendrijos teisė suteiks daugiau teisių nei nacionalinė teisė.

Taip pat buvo teigiama, kad Bendrijos teisė naudojama siekiant padėti išaiškinti nacionalinę teisę, jei ji yra neužbaigta arba jos nėra. Vokietijos pirmosios instancijos teismo teisėjas teigė, kad nors paprastai direktyvos perkeliamos patenkinamai, žmonės dažnai nesupranta, kad už nacionalinės priemonės yra Bendrijos teisė, todėl jie nepastebi neteisingo perkėlimo atvejų. Kitas Vokietijos aukštesniojo regioninio teismo teisėjas nurodė, kad nacionalinė teisė dažnai atsilieka nuo Bendrijos teisės.

Respondentai gana dažnai teigė (14%), kad besibylinėjančios šalys Bendrijos teisę pasitelkia tose srityse, kurių pats pobūdis apima tarptautinę veiklą arba valstybių narių tarpusavio priklausomumą (pvz., muitinės, transporto, komercinės teisės, nemokumo, laisvo asmenų judėjimo srityse).

Nemažai teisėjų (14%) pabrėžė, kad jei Bendrija tam tikroje srityje leido daug teisės aktų, tai besibylinėjančios šalys apie tai žino dažniau ir remiasi Bendrijos teise. Šiame kontekste buvo minimi aplinkosaugos įstatymai ir telekomo įstaigos. Panašūs teiginiai pateikti ir dėl tam tikrų sričių, kuriose yra gausybė ETT precedentinės teisės, kuria galima remtis, pvz., dėl konkurencijos teisės, civilinės ar komercinės teisės sričių.

Kai kurių respondentų (12%) nuomone, pagrindinė priežastis, dėl kurios buvo naudojama Bendrijos teisė – neįprastas tam tikrų besibylinėjančių šalių tarptautinis požiūris ir finansiniai interesai. Toks požiūris buvo matyti bylose, susijusiose su laisvu prekių judėjimu, intelektinės nuosavybės teisėmis, konkurencija ir įmonių teise.

Kalbant apie civilinio proceso teisę, 9 proc. respondentų teigė, kad veiksmas buvo nagrinėjamas Bendrijos lygiu, nes norėta lengviau pasiekti teisingumą ir supaprastinti teisėjų darbą, todėl šalys pageidavo tiesiogiai remtis Bendrijos priemonėmis. Du Slovėnijos teisėjai teigė, kad tokios priemonės padidino teisinį aiškumą ir skaidrumą. Kitas teisėjas tokį pat komentarą pateikė dėl exequatur ir nemokumo.

Tai pat keletas teisėjų paaiškino, kodėl besibylinėjančios šalys nesirėmė Bendrijos teise arba kodėl tokios šalys labai santūriai vertino galimybę remtis Bendrijos teise. Valdžios institucijos taip darė tik tuomet, kai jos specializavosi tam tikroje srityje. Tą patį galima pasakyti ir apie kitas besibylinėjančias šalis, pavyzdžiui, konkurencijos teisės srityje, kur buvo ginčijamasi dėl svarbių ekonominių interesų. Teigiama, kad advokatai jautėsi tvirčiau nacionalinės precedentinės teisės srityje, kuri, kaip teigė vienas teisėjas, yra geriau pažįstama ir teisiškai aiškesnė. Kitas Vokietijos aukštesniojo teismo teisėjas pasienio zonoje pastebėjo, kad besibylinėjančių šalių Bendrijos teisės žinių lygis labai skiriasi. Tai pagrindinis veiksnys, lėmęs, kaip dažnai buvo naudojama Bendrijos teisė.

6. Nacionalinis teisėjas kaip Bendrijos teisės pirmasis teisėjas

853 teisėjai atsakė į šį klausimą. Kadangi atsakymų turinys labai skirtingas, atsakymai pirmiausia nagrinėjami pagal tam tikrus rodiklius, o vėliau pateikiama teminė apžvalga.

a) Bendroji teisėjų požiūrio apžvalga

Pirmuoju rodikliu siekiama sudaryti tam tikrą bendrą teisėjų požiūrio į vaidmenį bendrijos teisinėje tvarkoje vaizdą. Dažniausiai pateiktuose atsakymuose (48%) buvo išreikštas dalyvavimas ir stiprus atsakomybės jausmas, kad Bendrijos teisė dabar yra sudėtinė nacionalinės teisės sistemos dalis ir turi būti taikoma, kur tinka. Didelė dalis teisėjų (17%) šiam vaidmeniui yra abejingi. Nemažai respondentų (13%) būgštavo dėl Bendrijos teisės, o maža respondentų dalis (2%), tiesą sakant, į Bendrijos teisę žvelgia su baime. Kita vertus, 8 proc. respondentų išreiškė norą daugiau mokytis Bendrijos teisės ir tokia pat respondentų dalis savo vaidmenį vertino teigiamai. Nedidelė teisėjų dalis (4%), įskaitant vieną Danijos teisėją, kuris įgijo Europos teisės daktaro laipsnį, šiuo klausimu buvo labai savimi pasitikintys. Tiesą sakant, vienas Bulgarijos regioninio teismo teisėjas didžiuojasi tuo, kad gali taikyti Bendrijos teisę, nors tai ir reikalauja papildomų pastangų.

Kitu rodikliu siekiama pamatuoti, kaip nacionaliniai teisėjai vertina šio vaidmens sudėtingumą. Didžioji dauguma nacionalinių teisėjų teigė, kad šis uždavinys yra sudėtingas (52%) arba labai sudėtingas (23%). Likusieji respondentai šį uždavinį vertino kaip gana nesudėtingą (7%) arba visiškai lengvą (18%).

Paskutiniu trečiuoju rodikliu buvo siekiama nustatyti, kiek šis uždavinys yra susijęs su teisėjų darbu. Šiuo aspektu atsakymai buvo ypač aiškūs, nes didžioji dauguma teisėjų mano, kad Bendrijos teisės pirmojo teisėjo vaidmuo jų kasdienio darbo arba neatitinka visiškai (27%), arba beveik neatitinka (26%), arba atitinka tik šiek tiek (25%). 4 proc. respondentų nurodė, kad jie nesidomi Bendrijos teise, tačiau mano, kad atsižvelgiant į jų valstybės narės trumpą narystę, tai pasikeis. Mažuma respondentų (14%) nurodė, kad šis vaidmuo yra svarbus, o kai kurie respondentai (4%) teigė, kad toks vaidmuo jų kasdieniame darbe yra pats svarbiausias.

Taigi jei reikėtų pateikti tipinį pirmosios instancijos teisėjo atsakymą pagal gautus atsakymus, šis atsakymas būtų maždaug toks:

     „Pirmiausia save laikau nacionaliniu teisėju. Rimtai vertinu Bendrijos teisę, nors dirbant su tokia sudėtinga teise tenka didelė atsakomybė. Taip pat retai tenka naudoti Bendrijos teisę kasdieniame darbe, nes besibylinėjančios šalys retai kelia Bendrijos teisės klausimus.“

b) Konkrečių atsakymų apžvalga

(i) Bendrijos teisė kaip sudėtinė nacionalinės teisės dalis, o nacionalinis teisėjas kaip pasyvus arbitras

Labai daug teisėjų nurodė, kad jie nelaiko savęs Bendrijos teisės pirmaisiais teisėjais ir savo kasdieniame darbe taip negalvoja, nes nacionalinė teisė apima Bendrijos teisę. Daug respondentų, ypač iš Lenkijos, teigė, kad tinkamai Bendrijos teisę įgyvendinanti nacionalinė teisė visiškai panaikina poreikį naudoti direktyvų tiesioginio poveikio principą. Todėl dauguma teisėjų nurodė, kad jie tiesiogiai ir nepriklausomai nuo kokių nors įgyvendinimo priemonių Bendrijos teisę taikytų tik tuomet, jei tokį klausimą iškeltų besibylinėjančios šalys. Vienas Vokietijos administracinio teismo teisėjas save įvardijo kaip ETT „durininką“, kuris ETT duris atidaro toms šalims, kurios to nori. Vienas Lenkijos teisėjas tokį požiūrį apibūdino kaip „labiau pasyvų“. Atsakymuose dažnai sutinkamas pastebėjimas, kad nei besibylinėjančios šalys, nei advokatai niekada reikšmingai nesirėmė Bendrijos teise. Todėl vienas Lenkijos teisėjas nurodė, kad jo valstybės įstojimas į Europos Sąjungą neatnešė jokių apčiuopiamų pasikeitimų jo kasdieniame darbe.

(ii) Manymas, kad Bendrijos teisė taikoma tik tarptautiniuose reikaluose

Prancūzijos apeliacinio teismo teisėjas teigė, kad daugelis teisėjų vis dar nesuvokia, kad Bendrijos teisė taikoma ne tik tarptautinėse bylose.

(iii) Bendrijos teisės aktų kiekis ir sudėtingumas

Prancūzijos teisėjas nurodė, kad jis į Bendrijos teisę žvelgia su baime, nes ji yra nežinoma teisės sistema, prie kurios sudėtinga prieiti, o advokatams tai padaryti dar sunkiau nei teisėjams. Panašiai mano ir Vokietijos antrosios instancijos teismo teisėjas, kuris nurodė, kad Bendrijos teisėje vartojami terminai yra „užsienietiški“ arba „svetimi“. Kitas dažnai atsakymuose pasikartojantis nuogąstavimas buvo Bendrijos antrinių teisės aktų gausa ir įspūdis, kad tų antrinių teisės aktų nuolat daugėja bei jie tampa vis sudėtingesni. Keletas teisėjų, tarp jų ir keletas tų, kurie parodė didelį susidomėjimą Bendrijos teise, nurodė, kad yra ypač sudėtinga sekti tam tikrų sričių naujausius teisės aktus.

(iv) Papildoma našta

Respondentai labai dažnai minėjo, kad dėl jų darbo krūvio išsamus Bendrijos teisės išnagrinėjimas būtų išties labai sudėtingas arba net neįmanomas. Tokia nuomonė buvo grindžiama ir įsitikinimu, kad norint patenkinamai suprasti tam tikrą Bendrijos teisės aspektą reikia daug daugiau laiko, nei norint tą patį aspektą ištirti nacionalinėje teisėje.

(v) Priešiškumas Bendrijos teisei per se

Keletas teisėjų buvo priešiškai nusiteikę prieš Bendrijos teisės įtaką nacionalinei teisei. Vienas Vokietijos finansinio teismo teisėjas teigė, kad dėl Bendrijos teisės įtakos padidėjo „blogų“ sprendimų rizika bei sumažėjo teisinis aiškumas. Taip pat vienas darbo teismo teisėjas nurodė, kad jaučiasi lyg būtų provokuojamas imtis vaidmens Bendrijos teisinėje tvarkoje.

(vi) Deja, sritis skirta tik specialistams

Vienas Vokietijos teisėjas kritikavo tai, kad pirmosios instancijos teisėjai retai turi technines priemones sekti Bendrijos teisę, dažniausiai tai daro aukštos kvalifikacijos teisininkai.

(vii) Kartų problemos

Keletas teisėjų, kurie dėl savo amžiaus niekuomet savo studijų metu nesimokė ES teisės, pvz., Prancūzijos apeliacinio teismo teisėjas ir septintąją dešimtį įpusėjęs Vokietijos teisėjas, teigė, kad jiems Bendrijos teisinė tvarka kelia ypač daug problemų.

(viii) Būsimasis vaidmuo

Daug teisėjų iš naujųjų valstybių narių perspektyvą mato ateityje. Pavyzdžiui, vienas Slovėnijos teisėjas teigė, kad būtent šis teisėjo darbo aspektas natūraliai didės laikui bėgant.

(ix) Nesaugumas

Keletas teisėjų teigė, kad jie nesijaučia saugūs taikydami Bendrijos teisę, nes teisinės tradicijos ne taip gerai pažįstamos, o interpretavimo metodai skiriasi nuo įprastai taikomų. Viena administracinio teismo teisėja teigė, kad Bendrijos teisė turi aspektą, kurio teisėja savo kasdieniame darbe negali panaudoti.

(x) Akivaizdi tikrovė

Kita vertus, mažuma teisėjų aiškiai teigiamai vertino tai, kad turi tiesiogines sąsajas su Bendrijos teise, ir manė, kad tai yra „akivaizdi tikrovė“. Vienas Italijos teisėjas teigė, kad puikiai suvokia, kad jam tenka būti ir Bendrijos teisės pirmuoju teisėju, ir tikėjosi, kad taip pat mano ir jo kolegos kitose valstybėse narėse. Kitas respondentas teigė, kad nors tokia tikrovė teisėjams tampa vis akivaizdesnė, tačiau besibylinėjančios šalys ir advokatai nebūtinai seka šiuo pavyzdžiu. Austrijos teisėjas, kuris pripažino, kad anksčiau dėl Bendrijos teisės buvo nusiteikęs priešiškai, teigė, kad kuo daugiau jis taikė Bendrijos teisę, tuo ta teisė tapo vis aiškesnė. Vokietijos administracinio teismo teisėjas nurodė, kad vaidmuo yra „įdomus, tačiau sudėtingas“, nes Bendrijos teisė vis dar gana nauja ir jos nepadeda stiprinti tinkamas mokymas ir bibliotekos.

Dviejų administracinių teismų Vokietijoje teisėjai nurodė, kad būtų gerai, jog dauguma Bendrijos teisės klausimų galėtų būti iškart išaiškinti pirmosios instancijos teismuose be daugelio apeliacijų. Nėra produktyvu tik svarstyti tokius klausimus aukštesniuose nacionaliniuose teismuose, nes dėl to bylos svarstymas bereikalingai užtrunka. Prancūzijos komercinio teismo teisėjas teigė, kad pirmosios instancijos teisėjai dažnai yra Bendrijos teisės „priekinėse linijose“, tačiau jiems dažnai oponuoja aukštesni nacionaliniai teismai. Vokietijos teisėjas teigė, kad yra nuolat lydimas Bendrijos teisės. Nors, jo nuomone, Bendrijos teisė neužėmė pagrindinių pozicijų (vok. im Vordergrund), tačiau ji visuomet turima omenyje (vok. im Hinterkopf).

(xi) Iniciatyvus teisėjų požiūris

Vienas Prancūzijos teisėjas nurodė, kad reikia išvystyti tam tikrus refleksus, nes daugelis Bendrijos teisės nuostatų turi būti iškeltos paties teisėjo, o ne besibylinėjančių šalių iniciatyva.

(xii) Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose

Keletas respondentų nurodė, kad jie naudojo teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose priemones (EB sutarties 61 straipsnio c punktas), ypač Briuselio I reglamentą, Teisinės pagalbos direktyvą ir Dokumentų įteikimo reglamentą[16]. Šeimos teisės srityje besispecializuojantis teisėjas teigė, kad yra suinteresuotas taikyti Briuselio II reglamentą, nes jis teikia aiškią pridėtinę vertę Europos piliečiams.

(xiii) Vartotojų bylos

Vienas teisėjas teigė, kad Bendrijos teisė yra ypač svarbi vartotojų apsaugos srityje, tačiau dauguma nacionalinių teisėjų taip nemanė.

(xiv) Sudėtingas aiškaus teisės akto doktrinos taikymas

Pasak dviejų teisėjų iš skirtingų aukščiausiųjų teismų, kartais labai sunku nustatyti, ar tam tikroje byloje taikoma aiškaus teisės akto doktrina. Pagrindinė to priežastis yra tai, kad yra labai sudėtinga žinoti, ar koks nors nacionalinis teismas kitoje valstybėje narėje jau svarstė panašų klausimą ir koks sprendimas buvo priimtas.

7. Priemonės, skirtos tam, kad nacionaliniai teisėjai geriau suprastų ir naudotų Bendrijos teisę

a) Pasiūlymų santrauka

790 respondentų pateikė komentarus ar pasiūlymus atsakydami į šį atvirą klausimą. Dažniausiai pasitaikęs pasiūlymas (51,1%) buvo išsamus ir nuolatinis Europos teisės mokymas teisėjo studijų ir karjeros metu, be to, buvo pateikta nemaža praktinių su tuo susijusių patarimų (žr. b dalį). Antras pagal populiarumą raginimas (21,5%) – teikti daugiau ir geresnės informacijos. Taip pat buvo pateikti pasiūlymai, kaip tai daryti. Trečioji labiausiai paplitusi nuomonė (9,4%) – gerinti teisės aktų rengimą Bendrijos lygmeniu. Taip pat buvo pateikti ir šie pasiūlymai: kalbų mokymo klausimas (4,4%), būdas, kuriuo Bendrijos teisė turėtų būti tvarkoma nacionaliniu lygmeniu (4,3%), raginimas daryti mažiau, bet geriau (4,1%) ir galiausiai buvo keliami su ETT ir jo sprendimais susiję klausimai (3,7%). Šių rezultatų apibendrinimo diagrama pateikiama 44 psl., 7 dalies pabaigoje.

b) Teisėjų Bendrijos teisės mokymo pagerinimas visais aspektais

(i) Daugiau teisinio mokymo

Didžioji dauguma (75%) šios kategorijos respondentų palaikė nuomonę, kad reikia visais lygmenimis didinti Bendrijos teisės mokymą. Pirmiausia keletas teisėjų teigė, kad Bendrijos teisė turėtų tapti pagrindiniu ar privalomuoju dalyku įgyjant universitetinį teisinį išsilavinimą, kaip tai jau yra padaryta kai kuriose valstybėse narėse. Prancūzijos teisėjas teigė, kad Bendrijos teisė kartais nepakankamai integruota į nacionalines mokymo programas netgi tose srityse, kuriose Bendrijos kompetencija plačiai taikoma ir naudojama. Respondentai dar labiau pabrėžė Bendrijos teisės, ypač prejudicinio sprendimo procedūros, mokymo svarbą nacionalinėse mokyklose, kuriose rengiami teismo pareigūnai ir teisėjai.

Buvo pateikta pasiūlymų dėl praktikuojančių teisėjų profesinio mokymo. Pirmiausia mokymai teisėjams turi būti nemokami. Vienas teisėjas teigė, kad tokie mokymai yra visuomenes interesas, nes tai yra visuomenei teikiamos paslaugos dalis. Vokietijos darbo teismo teisėjas nurodė, kad buvo labai didelis tokių kursų poreikis, tačiau buvo ribotas vietų skaičius ir dažnai dalyvių buvo prašoma mokėti. Antra, mokymai turi būti reguliarūs arba netgi nuolatiniai, o kai kurie teisėjai mano, kad mokymai bus veiksmingi tik tuomet, jei jie bus privalomi. Trečia, teigiama, kad bendrieji Bendrijos teisės mokymai turi būti vykdomi nacionaliniu lygiu ir kuo arčiau respondentų darbo vietos. Taip pat buvo išreikštas prašymas rengti labiau specializuotus kursus, ir čia buvo pastebėta priešinga tendencija, t. y. teisėjai kartais teigė, kad tokius specialiuosius kursus reikėtų rengti Europos lygiu, pvz., organizuojant konferencijas, kuriose dalyvautų teisėjai iš valstybių narių. Ketvirta, bendrieji mokymai turi būti skirti kuo didesniam nacionalinių teisėjų būriui iš visų lygių teismų.

Galiausiai keletas teisėjų nurodė, kad mokymai yra svarbūs ir motyvaciniu požiūriu. Bendrijos teisė kartais atrodo lyg bauginanti teisės sistema, todėl kursai galėtų prisidėti prie abejonių išsklaidymo.

(ii) Ypatingas dėmesys praktiniams mokymo aspektams

Daug teisėjų, ypač iš Lenkijos, taip pat iš Vengrijos, Slovėnijos ir Vokietijos, teigė, kad nacionaliniuose mokymuose reikia daugiau dėmesnio skirti praktikai ir mažiau teorijai. Mokymuose turėtų būti nagrinėjamos konkrečios bylos, rengiami seminarai su ekspertais. Nemažai teisėjų pageidavo aplankyti ES institucijas, ypač ETT.

(iii) Teisėjų iš įvairių valstybių narių mainai ir ryšiai

Daug respondentų iš įvairių valstybių narių pažymėjo, kad labai svarbios yra teisėjų mainų ES programos. Pagrindinis tokių programų aspektas – galimybė aptarti bendrai rūpimus klausimus su teisėjais iš kitų valstybių narių ir pamatyti, kaip panašios problemos sprendžiamos kitokioje teisinėje aplinkoje. Pasak Vokietijos teisėjo, dėl mainų programos teisėjai gali „mąstyti išeidami už nacionalinių rėmų“ ir praplėsti savo pasaulėžiūrą bei žinias. Be to, keletas Olandijos, Belgijos, Slovėnijos ir Vokietijos teisėjų asmeniškai domėjosi stažuotėmis ETT.

Tam tikrame skaičiuje atsakymų buvo išreikštas nusivylimas dėl to, kad mainų programose trūksta vietų dalyviams. Pavyzdžiui, vienas teisėjas teigė, kad tokiose programose gali dalyvauti tik Teisingumo ministerijoje dirbantys teisėjai, o kitas teisėjas mano, kad mainų programose gali dalyvauti tik privilegijuotas elitas, tačiau teisėjas niekuo nepagrindė tokios savo nuomonės.

Šioje dalyje taip pat būta atsakymų, kuriuose raginama užmegzti glaudesnius ryšius tarp nacionalinių teisėjų, pavyzdžiui sukuriant specialius tinklus, tačiau nevykdant pačių mainų. Vokietijos teisėjas pabrėžė, kad labai svarbu su teisėjais iš kitų valstybių narių turėti asmeninius, o ne anoniminius ryšius. Aukščiausiojo teismo teisėjas teigė, kad teisėjų iš visos ES keitimasis nuomonėmis yra netgi būtinas, norint taikyti aiškaus teisės akto doktriną, nes reikia, kad nacionalinis teisėjas patikrintų, kokius kitokius rezultatus pasiekė vietinis teismas, ir nustatytų, ar pasiektų interpretavimo išvadų įvairovė gali pakenkti vienodam Bendrijos teisės taikymui.

Vienas pirmosios instancijos teismo teisėjas iš Italijos rekomendavo ES subsidijuoti forumus internete, kuriuose būtų aptariami bendrai rūpimi klausimai, ir pabrėžė, kad pavienių teisėjų užsienio kalbų mokėjimas yra tokį bendravimą tarptautiniu lygiu lemiantis veiksnys, o kartais ir kliūtis. Be to, Švedijos teisėjas teigė, kad mainų programos yra būdas sumažinti užsienio teisės baimę, kurią kartais jaučia kolegos. Tačiau tokioms mainų programoms būtinas asmeninis dalyvavimas ir netgi įkvėpimas.

Keletas Vokietijos teisėjų pateikė specialią nuomonę dėl Europos teisminio mokymo tinklo (angl. EJTN). Vienas teisėjas dalyvavo mainų programoje ir buvo ypač džiugiai nusiteikęs dėl kitoje teisinėje sistemoje aptiktų aspektų ir teigė, kad yra linkęs dalyvauti ir kitose iniciatyvose. Kiti du respondentai buvo patenkinti tuo, ką siūlė EJTN, bet teigė, kad siūlomų galimybių neužtenka bei jos nepakankamai gerai žinomos nacionaliniams teisėjams.

(iv) Bendros teisminės kultūros sukūrimas

Daug teisėjų norėtų matyti bendros Europos teisinės kultūros, kurios dalimi būtų Bendrijos teisė, skatinimą. Pavyzdžiui, Prancūzijos pirmosios instancijos komercinio teismo teisėjas teigė, kad į Bendrijos teisę reikia žiūrėti ne kaip į specialistų elitui rezervuotą sritį, bet kaip į advokatų ir teisėjų kasdienio gyvenimo dalį. Panašiai teigė ir Vokietijos administracinio teismo teisėjas, kuris nurodė, kad Bendrijos teisė teisėjų ir visuomenės sąmonėje turi būti priimama kaip natūrali. Respondentas iš Vokietijos finansinio teismo pabrėžė, kad teisėjui tenka didžiulė atsakomybė už Bendrijos teisę. Tais atvejais, kai pažeidžiamos piliečių teisės, patys piliečiai gali pasiremti įvairiomis Bendrijos priemonėmis, tačiau, pavyzdžiui, jei pažeidžiama Buveinių direktyva[17], pati aplinka negali „kalbėti“, todėl būtina, kad teisėjas būtų ypač budrus.

Kitas teisėjas nurodė, kad reikėtų kažkiek suartinti nacionalines nuomones dėl teisininkų vaidmens, nes šiuo metu regioniniai skirtumai yra labai dideli. Teisėjas teigė, kad advokatai jau senai suderino savo požiūrius. Prancūzijos teisėjas nurodė, kad dažniau bendradarbiaujant nacionaliniams ir Bendrijos teismams būtų lengviau sukurti bendrą Europos teisminę kultūrą.

(v) E. mokymasis

Gautuose atsakymuose kartais buvo minimas e. mokymosi klausimas. Vienas Slovėnijos teisėjas teigė, kad kai kurie vyresni teisėjai yra nesusipažinę su naujomis technologijomis ir mieliau renkasi spausdintą medžiagą. Nepaisant to, keletas teisėjų teigė, kad internetas yra ypač daug galimybių suteikianti naudinga mokymosi priemonė. Taip pat buvo pabrėžta, kad tai turėtų būti tiesioginį teisėjų bendravimą papildanti, o ne pakeičianti priemonė.

(vi) Specialūs komentarai dėl ERA

Keletas teisėjų pateikė specialius komentarus dėl ERA siūlomų seminarų. Buvo gauta nuomonė, kad tokie kursai yra geri ir svarbūs, tačiau reikia atkreipti dėmesį į dalyvavimo tokiuose kursuose finansavimo klausimą, kuris yra toks pat, kaip ir minėta anksčiau, kalbant apie mokymus apskritai.

(vii)  Europos teisininkų mokykla

Trys teisėjai išreiškė mintį dėl Europos agentūros ar įstaigos, skirtos rengti Bendrijos teisės mokymo kursus Europos lygiu, tačiau nepakeičiant nacionalinei valdžiai tenkančio svarbiausio vaidmens, įsteigimo. Vienas respondentas iš Portugalijos pasiūlė, kad tokie kursai būtų privalomi, o nacionalinės mokymo įstaigos galėtų imti pavyzdį iš Europos lygiu siūlomų kursų. Vienas aukščiausiojo administracinio teismo teisėjas teigė, kad tokią įstaigą įkurti yra būtina, norint kad Bendrijos teisė taptų „gyvąja teise“, t. y. teise, kuri taikoma nacionaliniu lygiu. Respondentas pažymėjo, kad Bendrijos teisės nacionaliniai ekspertai valdžios institucijose ir teismuose dažnai yra ne tie žmonės, kuriems tenka Bendrijos teisę taikyti.

(viii) Sprendimų rengimo būdų suderinimas

Prancūzijos teisėjas rekomendavo ištirti ir kiek galima suderinti būdus, kuriais rengiami sprendimai visose valstybėse narėse.

c) Geresnė prieiga prie informacijos

(i) Daugiau bendros informacijos

Daugelis teisėjų ragino teikti daugiau informacijos apie Bendrijos teisę. Atsakymuose nuogąstaujama, kad tam tikroje srityje gali būti nespėjama gauti naujausios informacijos, kadangi Bendrijos teisė labai sparčiai keičiasi. Keli respondentai taip pat pabrėžė, kad gali kilti teisėjų „persotinimo“ pavojus, t. y. respondentai teigė, kad turi būti rasta pusiausvyra tarp nuolatinio informacijos trūkumo ir užvertimo dokumentais. Pavyzdžiui, Austrijos teisėjas teigė, kad internete informacija apie Bendrijos teisę yra pateikiama netvarkingai ir neaišku, ar tam tikras dokumentas yra naujausia prieinama versija, ar tai jau pasenęs dokumentas.

Atsakymuose prašoma pateikti informaciją respondentų gimtąja kalba. Buvo prašoma pateikti specialios informacijos dėl prejudicinio sprendimo procedūros, naujausių Bendrijos teisės aktų bei kompetencijos pasiskirstymo tarp valstybių narių ir Bendrijos.

(ii) Akademinė ar specialioji literatūra

Daug teisėjų, ypač iš naujųjų valstybių narių (dažnumo mažėjimo tvarka: Lenkijos, Slovėnijos, Lietuvos, Vengrijos), keliais aspektais palietė akademinį pasaulį ir mokslinius tyrimus. Aukščiausiojo teismo teisėjas pažymėjo, kad yra sudėtinga įvertinti kitose valstybėse narėse išleistus akademinius darbus. Vokietijos finansinio teismo teisėjas tam pritarė ir nurodė, kad trūksta tarptautinių ryšių mokslinių tyrimų, susijusių su Bendrijos teise. Be to, knygos apie Bendrijos teisę yra brangios ir ne itin plačiai prieinamos visuomenei. Lenkijos teisėja teigė, kad šiuo metu jos teismas dabartinėmis kainomis negali įpirkti tokių knygų.

Respondentai buvo tvirtos nuomonės, kad visi pagrindiniai akademiniai komentarai ar knygos turėtų būti prieinamos teisėjo kalba, nepaisant to, kiek ji yra paplitusi. Vienas teisėjas paragino atlikti Bendrijos finansuojamą tam tikrų atrinktų geriausių leidinių vertimą.

Be to, kasaciniame teisme patarėju dirbantis teismo pareigūnas bei pirmosios instancijos teismo teisėjas paragino toliau plėtoti akademinę literatūrą Bendrijos teisės srityje. Tokia literatūra nepakankamai pristatoma nacionaliniuose teisiniuose leidiniuose ir dažnai paskelbiama per vėlai.

(iii) Reguliarūs teminiai informaciniai biuleteniai

Daug respondentų ragino leisti reguliarų informacinį biuletenį apie Bendrijos teisės reikalus bei apie kitose valstybėse narėse priimtus sprendimus, susijusius su tam tikra jų sritimi. Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas el. pašto ištekliui, tačiau keletas teisėjų teigė, kad pirmenybę teiktų popierinei versijai. Informacinis biuletenis turėtų būti siunčiamas reguliariai (pvz., tris ar keturis kartus per metus), lengvu ir kompaktiškų formatu ir, svarbiausia, turi būti efektyviai pritaikytas, t. y. skirtas būtent nacionaliniams teisėjams. Vienas Vokietijos antrosios instancijos teismo teisėjas teigė, kad toks specialusis informacinis biuletenis skatintų teisėjus nuolat atnaujinti savo žinias tam tikroje srityje, išvengiant milžiniško kiekio dažniausiai neaktualios informacijos.

(iv) Sprendimų duomenų bazės

Keletas teisėjų pateikė komentarus dėl to, kad trūksta informacijos apie precedentinę kitų valstybių narių teisę. Teisėjai iškėlė mintį sukurti sprendimų duomenų bazę, kurioje būtų skelbiami nacionalinių teismų sprendimai arba sprendimų santraukos Bendrijos teisės srityje. Aukščiausiojo teismo teisėjas nurodė, kad šiuo metu trūksta tokios išsamios duomenų bazės, o informacija apie užsienyje priimtus sprendimus bet kokiu atveju turi būti nemokama ir prieinama originalo bei anglų kalbomis. Dar buvo siūlymų sukurti nacionalinių duomenų bazių tinklą bei priemones, kurios leistų visų valstybių narių nacionaliniams teisėjams į Europos duomenų bazę įdėti savo sprendimus. Vienas teisėjas atkreipė dėmesį į Tarptautinės pabėgėlių teisės teisėjų asociacijos pastangas, nes jos duomenų bazė susidūrė su finansavimo sunkumais[18]. Vienas Vokietijos teisėjas teigė, kad internete prieinamoje Europos Sąjungos Valstybės Tarybų ir aukščiausiųjų administracinių jurisdikcijų asociacijos duomenų bazėje Jurifast[19] pateikiama tinkama informacija apie sprendimus kitose valstybėse narėse. Ši duomenų bazė taip pat leidžia padaryti gerą nagrinėjamų prejudicinių sprendimų ir nacionalinių teismų vykdomo tokių sprendimų taikymo apžvalgą.

(v) Bendrijos teisės integravimas į nacionalinius kodeksus ir teisinių komentarų knygas

Nemažai respondentų iš Prancūzijos ir Vokietijos pirmosios instancijos teismų ragino integruoti Bendrijos teisę ir susijusią precedentinę teisę į nacionalinius kodeksus ir teisės praktika besiverčiančių specialistų teisinių komentarų knygas, nes Bendrijos teisė iki šiol nepakankamai pristatyta. Vokietijos aukščiausiojo regioninio teismo teisėjas teigė, kad jei tokiose komentarų knygose Bendrijos teisė būtų akivaizdžiau susieta su nacionaline teise, tuomet apie Bendrijos teisę nebebūtų manoma kaip apie teisinę tvarką, kuri veikia visiškai atskirai nuo nacionalinių taisyklių.

(vi) Paieškos funkcijų pagerinimas Curia ir Eur-lex sistemose

Keletas respondentų paragino įdiegti geriau vartotojams pritaikytas paieškos funkcijas, leidžiančias pasiekti teisės aktus ir ETT sprendimus. Šiuo klausimu buvo sulaukta įvairių pasiūlymų, įskaitant sprendimų paiešką naudojant raktinį žodį, labiau susietą su problema paiešką ir paieškos sistemų atnaujintą išvaizdą.

Vienas respondentas pasiūlė padaryti sprendimus interaktyvesnius ir sudaryti galimybę skaitytojui skaitant bet kurį sprendimą paspaudus ant bylos nuorodos iš karto gauti su tuo sprendimu susijusias nuorodas, o ne pradėti naują paiešką. Taip pat buvo pateiktas pasiūlymas į internetą įdėti senesnes generalinių advokatų nuomones, kurios ne visuomet prieinamos internete.

(vii) Daugiau Bendrijos teisės žinių ir aiškumo

Keletas respondentų iš Švedijos, Kipro ir Ispanijos nurodė, kad yra labai svarbu užtikrinti, kad Bendrijos teisė taptų labiau matoma nacionalinėje žiniasklaidoje, ir paaiškinti, kokį poveikį ši teisinė sistema daro kasdieniam visos ES piliečių gyvenimui.

(viii) Nacionalinių ir Bendrijos teisinių duomenų bazių tarpusavio sąveika

Du teisėjai pasiūlė ne sukurti Europos duomenų bazę, kaip aprašyta 7 dalies c punkto iv papunktyje, o stipriau integruoti Bendrijos teisės paieškos funkcijas į gerai žinomas ir dažnai naudojamas nacionalines teisės duomenų bazes, pvz., Vokietijos teisinės informacijos sistemą Juris.

d) Bendrijos teisėkūros pagerinimas

(i) Geresnė teisėkūra

Labai didelė respondentų dalis (71%) siūlė Bendrijos lygio pakeitimus, susijusius su būdais, kuriais rengiami teisės aktai.

Vienas iš dažnai pasikartojančių siūlymų buvo teisės aktuose vartoti aiškesnę kalbą bei pačius teisės aktus padaryti sistemingesnius. Bulgarijos pirmosios instancijos teismo teisėjo siūlymas supaprastinti teisės aktus, vengti dviprasmybių ir rengti tikslesnius teisės aktus buvo vienas iš daugelio panašių siūlymų. Vokietijos pirmosios instancijos teismo teisėjas siūlė vengti pernelyg daug nuorodų į senesnius teisės aktus. Prancūzijos pirmosios instancijos teismo teisėjas teigė, kad Bendrijos teisės aktai ir jų formuluotės būna tokios sudėtingos, kad kartais atrodo siurrealistinės, ir pateikė tokių pavyzdžių: Reglamentas dėl augalų veislių[20] ir Briuselio II reglamentas. Du respondentai teigė, kad sunku nustatyti reglamentų, o ypač direktyvų, ratione temporis taikymą bei jis pateiktas sudėtingu metodu. Finansinėse bylose besispecializuojantis teisėjas rekomendavo pagerinti direktyvų ir reglamentų, kurie laikomi netinkamomis nuorodomis sprendimuose, oficialiuosius pavadinimus. Buvo pateiktas dar vienas su kalba susijęs pasiūlymas – teigta, kad kalba turėtų būti nuosekliau vartojama įvairiose teisėkūros priemonėse. Tačiau Vokietijos teisėjas teigė, kad dviprasmiškumas ir sudėtingumas yra neišvengiamas dėl to, kad valstybės narės nenori suderinti savo teisinių sistemų netgi minimaliu lygiu.

Paskutinės instancijos patentų teismo teisėjas pabrėžė, kad tam tikros nuostatos buvo įtrauktos į Bendrijos teisės aktus pačią paskutinę minutę. Tačiau nepaisant to, Bendrijos teisės aktų leidėjai privalo įsitikinti, kad tokios paskutinės minutės nuostatos atitiktų acquis ir pritaptų prie logiškos reguliavimo sistemos.

Kai kurie teisėjai kritikavo ilgas tam tikrų Bendrijos teisės aktų preambules, kurios, jų nuomone, yra nereikalingos.

Du teisėjai teisinio aiškumo sumetimais paragino dažniau naudoti reglamentus, o ne direktyvas. Keletas respondentų paragino Tarybą ir Europos Parlamentą teisėkūros procesą padaryti skaidresnį, kad patvirtinus teisės aktus būtų lengviau vykdyti teleologines interpretacijas.

Vienas teisėjas, kuris kaip ekspertas dalyvavo tinklo dėl bendros pagrindų sistemos Europos sutarčių teisės srityje veikloje, teigė, kad Komisija prieš pateikdama savo teisėkūros pasiūlymus turėtų sistemingiau konsultuotis su teisininkais.

(ii) Bendrijos teisės kodifikavimas ir oficialieji rinkiniai

Prancūzijos ir Vokietijos teisėjai gana dažnai (22%) teigė, kad reikia kodifikuoti Bendrijos teisę ir tokiu būdu išvengti būtinybės daryti nuorodas į daugelį šaltinių, siekiant išspręsti teisinį klausimą. Daugelis teisėjų šią galimybę vertino kaip dalį pastangų, padėsiančių supaprastinti Bendrijos teisę ir užtikrinsiančių geresnę prieigą prie informacijos.

(iii) Geresnė teisės aktų ir ETT sprendimų vertimų kokybė

Nedidelis skaičius Lenkijos ir Suomijos teisėjų (iš viso 6 proc. atsakymų, susijusių su šia tema) norėtų geresnės Bendrijos teisės aktų ir sprendimų vertimo kokybės.

e) Teisėjų užsienio kalbos įgūdžių gerinimas

Teisėjai iš įvairių valstybių narių, įskaitant ir naująsias valstybes nares, su entuziazmu pirmenybę teikė teisėjų kalbų mokymui. Daug respondentų, kurie pateikė kitokių pasiūlymų, kalbų mokymąsi minėjo kaip papildomą priemonę. Pavyzdžiui, Slovėnijos teisėjo nuomone, kalbų mokymas yra labai skubus klausimas, o teisėjas iš Lenkijos teigė, kad nepakankamos kitų kalbų žinios yra esminė problema, neleidžianti siekti pažangos kitose srityse.

Italijos teisėjas teigė, kad užsienio kalbos mokėjimas yra tiesioginių ryšių tarp teisėjų iš įvairių valstybių narių būtina sąlyga, o tokie ryšiai savo ruožtu yra teisminio bendradarbiavimo civilinėse ir baudžiamosiose bylose kertinis akmuo. Vokietijos teisėjas taip pat palaikė šį teiginį ir pasiūlė sukurti šabloną, kuriame būtų nurodytas tam tikros srities visų teisėjų užsienio kalbų mokėjimas, nes tai, teisėjo manymu, palengvintų tarptautinį bendradarbiavimą naudojant įvairias priemones, pvz., Reglamentą dėl įrodymų rinkimo.

Austrijos teisėjas iškėlė klausimą, ar kalbos kursai teisėjams ir teisėjams stažuotojams turėtų būti privalomi. Visi respondentai, kaip ir teisinio mokymo atveju, sutarė, kad tokie kursai turi būti dalyviams nemokami.

Galiausiai teisėjas iš Jungtinės Karalystės įspėjo dėl kalbinio uždarumo bei priminė, kad teismų sistema turi veikti turėdama ribotus biudžetus.[21] Teisėjo susidomėjimas didele kalbine patirtimi buvo nedidelis, ir jis liko dirbti su nacionaline teise.

f) Nacionalinės valdžios institucijų ir teismų sistemos pagerinimas

(i) Geresnis Bendrijos teisės perkėlimas ir įgyvendinimas

Populiariausias atsakymas dėl nacionalinės valdžios vaidmens (42%) buvo reikalavimas nacionaliniu lygiu geriau perkelti ir įgyvendinti Bendrijos teisę. Perkėlimas turi būti skubus ir visapusis. Du teisėjai įspėjo dėl „perteklinio reglamentavimo“ pavojaus, t. y. papildomų reikalavimų, kurių nebuvo pirminėje direktyvoje, įtraukimo į nacionalinius teisės aktus. Keletas teisėjų, įskaitant Prancūzijos apeliacinio teismo teisėją, teigė, kad būtina skelbti lenteles, kuriose būtų nurodyta, kur kiekviena direktyvos dalis perkelta į nacionalinę teisę. Taip pat buvo pateiktas pasiūlymas reikalauti skelbti direktyvą kartu su ją perkeliančiu nacionaliniu teisės aktu ar priemone ir taip geriau paaiškinti nacionalinio akto šaltinį.

(ii) Geresnės mokymo sąlygos

Daug teisėjų (31%) pažymėjo, kad mokymo galimybių sukūrimas neduos naudos, jei teisėjai dėl savo darbo krūvio neras laiko lankyti tokius kursus. Keletas respondentų teigė, kad jie dirba per daug ir jų profesinė padėtis yra nepavydėtina. Vienas teisėjas nurodė, kad į Bendrijos teisę neatsižvelgiama teikiant paaukštinimus ir paskyrimus ir dėl to nebuvo jokio paskatinimo daugiau mokytis Bendrijos teisės.

(iii) Ministerijos įstaiga, kuri teiktų teisėjams su Bendrijos teisės reikalais susijusią pagalbą

Nedidelė teisėjų dalis teigė, kad būtų puiku, jei jų nacionalinėse teisingumo ministerijose būtų įsteigta speciali įstaiga, skirta teikti pagalbą teisėjams. Teisėjai iš visų teismų galėtų kreiptis į šią įstaigą tam tikrais paieškos klausimais ar turėdami kitų skubių klausimų.

(iv) Specialūs teisėjai nacionaliniuose teismuose ir ryšius palaikantys teisėjai

Keletas Švedijos pirmosios instancijos teisėjų teigė, kad reikėtų kiekviename teisme kiekvienam teisėjui paskirti po atsakingą sritį (įskaitant Bendrijos teisę), apie kurią jie galėtų konsultuoti savo kolegas ir atsakyti į jų klausimus. Dar buvo pareikšta mintis įsteigti Europos teisės koordinatorių pareigybes, kaip tai padaryta Nyderlanduose.

Belgijos teisėjas norėtų, kad jo valstybė narė įsteigtų teisėjo ryšių klausimais pareigybę, kuris palengvintų bendradarbiavimą tarp teismų vykstant tarptautiniams ginčams, pavyzdžiui, šeimos bylose, kaip tai jau vyksta tam tikrose valstybėse narėse.

(v) E. teisingumas

Vienas Lenkijos teisėjas teigė, kad reikėtų skatinti e. teisingumo vystymą, ypač daugiau naudojant informacines technologijas teismų sistemoje.

(vi) Nacionalinių aukščiausiųjų teismų vaidmuo

Keletas pirmosios instancijos teismų teisėjų teigė, kad nacionaliniai aukščiausieji teismai turėtų ir toliau stengtis sulyginti savo precedentinę teisę su Teisingumo Teismo precedentine teise, kuri kai kuriais atvejais vartotojams teikė geresnę apsaugą.

g) ES privalo „daryti mažiau, bet geriau“

(i) Mažiau teisės aktų, daugiau nuorodų į subsidiarumo principą

Daug teisėjų ragino ES leisti mažiau teisės aktų, o ETT ne taip aktyviai interpretuoti Sutartis ir antrinę teisę. Teisėjų nuomone, vien tai, kad yra per daug teisės aktų, yra neteisinga piliečių atžvilgiu, o kai kurių teisėjų nuomone, tai daro atgrasantį poveikį. Šiuo aspektu, ypač teisėkūros lygmeniu, svarbiausia yra saikas bei griežtesnis subsidiarumo principo taikymas. Buvo teigiama, kad ypač daug teisminių veiklų yra sveikatos apsaugos ir nesuderinto pelno mokesčio srityse .

(ii) Tiesioginio poveikio atsisakymas

Tiesioginio poveikio principas sudėtingas atrodė tik keletui respondentų. Pavyzdžiui, vienas teisėjas teigė, kad yra labai sudėtinga besibylinėjančiai šaliai paaiškinti, kad ji pralaimėjo bylą, nors skrupulingai laikėsi nacionalinės teisės. Todėl šie respondentai rekomendavo grįžti prie griežtai dualistinės sistemos, pagal kurią Bendrijos teisė veiktų tik per nacionalinius įgyvendinimo teisės aktus. Komisija turėtų tik vienintelę priemonę, t. y. pažeidimų procedūrą, kuri leistų jai užtikrinti, kad valstybės narės tinkamai vykdo savo pareigas pagal Sutartis, o pavieniai piliečiai neatliktų jokio vaidmens šiame tarptautiniame procese.

h) Patobulinimai ETT lygiu

(i) Sprendimų forma ir stilius

Daugeliui teisėjui kilo problemų dėl ETT sprendimų supratimo. Vokietijos teisėjai labiausiai kritikavo sistemingo pagrindimo ir vidinio ir išorinio nuoseklumo nebuvimą sprendimuose, nors vienas respondentas teigė, kad tos valstybės narės teisėjai yra tikriausiai per daug susirūpinę šiuo klausimu. Dauguma skundėsi tuo, kad ETT stilius labai skiriasi nuo nacionalinio lygmens sprendimų stiliaus, o tai reiškia, kad nagrinėjant ETT sprendimus reikia papildomų pastangų. Teisėjas iš Jungtinės Karalystės taip pat teigė, kad ETT sprendimai kartais būna neaiškūs, ir pateikė rekomendaciją, kad ETT sprendimus būtų daug lengviau taikyti nacionaliniu lygmeniu, jei sprendimai būtų tvirtinami išsamesniu ir aiškesniu stiliumi, kokiu pateikiamos generalinių advokatų nuomonės.

(ii) Artimesni ryšiai su nacionaliniais teisėjais

Keletas visų instancijų teismų teisėjų teigė, kad intensyvesnis nacionalinių ir Bendrijos teismų dialogas gali tapti puikia priemone, užtikrinančia geresnį Bendrijos teisės naudojimą nacionalinėse teismų sistemose. Toks pastebėjimas iš esmės pakartoja aiškiai išreikštą nacionalinių teisėjų pageidavimą būti įtrauktiems į visus prejudicinio sprendimo procedūros etapus (žr. 4 dalies g punkto iv papunktį) ir turėti daugiau ryšių su ETT teisėjais ir pareigūnais mokymosi pagrindais.

Kiti su ETT tinklalapiu susiję pastebėjimai buvo aptarti 7 dalies c punkto vi papunktyje.

i) Advokatų mokymas

Atsižvelgiant į tai, kad daug teisėjų priklauso nuo to, ar besibylinėjanti šalis iškels kokį nors Bendrijos teisės aspektą (žr. 6 dalies b punkto i papunktį), nemažam respondentui skaičiui (6%) atrodė visai natūralu, kad daugiau dėmesio reikia skirti advokatų, o ne pačių teisėjų mokymui. Jei advokatai daugiau remtųsi Bendrijos teise, kai ja galima remtis, teisėjams daug dažniau tektų nagrinėti su Bendrijos teise susijusius klausimus.

Tačiau dar reikia daug ką nuveikti. Pasak Belgijos apeliacinio teismo teisėjo, dauguma advokatų dar neperprato Bendrijos teisinės tvarkos veikimo ir ES suvokia labiau kaip biurokratinę, o ne kaip teisinę sistemą. Aukščiausiojo administracinio teismo teisėjas pažymėjo, kad nacionalinė advokatų asociacija nebesiūlo Bendrijos teisės kursų, nes tokie kursai nebuvo itin paklausūs, todėl jiems reikėjo per didelių išlaidų.

j) Sąjungos pagrindinių bruožų keitimas

Labai nedidelė dalis teisėjų siūlė radikalesnius Europos Sąjungos konstitucinės struktūros pakeitimus. Dažniausiai buvo siūloma pakeisti kalbinį Sąjungos režimą – keletas teisėjų siūlė nustatyti anglų kalbą vienintele Sąjungos darbo kalba ar netgi vienintele autentiška Bendrijos teisės aktų kalba ir tokiu būdu palengvinti teisėjų bendravimą ir panaikinti visas su vertimais ir interpretavimu susijusias problemas. Vienas teisėjas rekomendavo sujungti EB ir ES sutartis į vieną Sutartį, kaip siūloma 2004 m. pasirašytoje Sutartyje dėl Konstitucijos.[22]

8. Nacionaliniams teisėjams nusiųsto klausimyno kopija

TEISĖS REIKALŲ KOMITETAS

NACIONALINIO TEISĖJO VAIDMUO EUROPOS SĄJUNGOS TEISMŲ SISTEMOJE

KLAUSIMYNAS

Prašom apibraukti teisingą atsakymą ir, jei reikia, paaiškinti smulkiau.

Ši apklausa yra anoniminė.

I. Prieiga prie Bendrijos teisės

A. Ar žinote, kaip prieiti prie Bendrijos teisės? Taip – Ne

Jei taip, kokiu būdu pasiekiate Bendrijos teisę?

· Internetu: EUR lex – CURIA – Kita: _______________________________

· Nacionalinės valdžios organizuojamo informavimo / mokymo pagalba

· Europos tinklų organizuojamo informavimo / mokymo pagalba

· Kita:____________________________________________________________

B. Kaip dažnai ieškote informacijos ETT precedentinėje teisėje?

· Reguliariai / Retai / Niekada

II. Informavimas ir mokymas

A. Ar manote, kad kalba yra kliūtis tinkamam informavimui apie Bendrijos teisę? taip – Ne

· Ar manote, kad kokią nors informaciją yra sunku rasti Jūsų kalba? Pateikite išsamiau: _____________________________________________

· Ar kada nors dalyvavote kalbos kursuose, apimančiuose teisinius klausimus? taip – Ne. Jei taip, paaiškinkite smulkiau: ________________________________________

B. Ar kada nors dalyvavote Europos mokymo programose, pvz., TAIEX / EJTN / ERA ir t. t.? taip – Ne

Jei taip, prašom atsakyti į šiuos klausimus:

· Programos pavadinimas: ____________________________________________

· Ar Jūsų dalyvavimas buvo apmokėtas? TAIP – NE

o Jei taip, tai kokia dalis procentais buvo apmokėta? ____________ %

o Ar manote, kad Jūsų finansinė įmoka buvo didelė? TAIP – NE

o Ar manote, kad dalyvavimas mokymuose Jums turėtų nieko nekainuoti? TAIP – NE

· Ar yra kokių nors sąlygų dalyvauti tokiuose mokymuose? TAIP – NE

o Jei taip, paaiškinkite: _______________________________________________

· Kiek kartų dalyvavote tokiuose mokymuose? ____________x

C. Ar žinote kokias nors nacionalines mokymo programas, susijusias su Bendrijos teise? TAIP – NE

Jei taip, paaiškinkite išsamiau: ______________________________________________________

Ar kada nors dalyvavote tokioje nacionalinėje programoje? TAIP – NE

Jei taip, prašom atsakyti į šiuos klausimus:

· Programos pavadinimas: ____________________________________________

· Ar Jūsų dalyvavimas buvo apmokėtas? TAIP – NE

o Jei taip, tai kokia dalis procentais buvo apmokėta? ____________ %

o Ar manote, kad Jūsų finansinė įmoka buvo didelė? TAIP – NE

o Ar manote, kad dalyvavimas mokymuose Jums turėtų nieko nekainuoti? TAIP – NE

· Ar yra kokių nors sąlygų dalyvauti tokiuose mokymuose? TAIP – NE

o Jei taip, paaiškinkite: _______________________________________________

· Kiek kartų dalyvavote tokiuose mokymuose? ____________x

D. Ar teismų ar ministerijų lygiu veikia nacionaliniai tinklai, kurie informuotų teisėjus apie:

· Nagrinėjamus kitų nacionalinių teismų prašymus dėl prejudicinių sprendimų? TAIP – NE

· Atitinkamą kitų valstybių narių teismų precedentinę teisę? TAIP – NE

· ETT precedentinę teisę? TAIP – NE

III. Prašymai dėl prejudicinio sprendimo

A. Kiek esate susipažinę su klausimo pateikimo Europos Teisingumo Teismui procedūra?

· Labai gerai / gerai / nesusipažinęs (-usi)

B. Ar kada nors teikėte prašymą Europos Teisingumo Teismui dėl prejudicinio sprendimo? TAIP – NE

Jei taip, prašom atsakyti į šiuos klausimus:

· Kiek laiko truko procedūra (nuo prašymo iki ETT sprendimo)?

o Ar manote, kad kuri nors procedūros dalis truko pernelyg ilgai? Jei taip, paaiškinkite smulkiau: _________________________________________________

· Ar Jūsų klausimus Teismas performulavo? TAIP – NE

o Jei taip, tai kiek daug? __________________________________________

· Ar turite tinkamas gaires, kurios padėtų suformuluoti pateikiamus klausimus? TAIP – NE

o Jei taip, tai kokias? ____________________________________________

· Kaip Europos Teisingumo Teismo atsakymas paveikė nacionalines procedūras; ar sprendimą buvo lengva pritaikyti bylos faktams? ___________________________

C. Ar pagal Jūsų nacionalinę teisę besibylinėjančios šalys gali žemesniajame teisme prašyti pateikti prašymą dėl prejudicinio sprendimo ETT? TAIP – NE

Jei taip,

· Ar gali būti toks reikalavimas atmestas? TAIP – NE

· Ar toks atmetimas turi būti pagrįstas? TAIP – NE

D. Ar gali Jūsų valstybėje narėje teisėjas savo iniciatyva (be besibylinėjančių šalių prašymo) pateikti Europos Teisingumo Teismui prašymą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo? TAIP – NE

· Ar Jūsų valstybėje narėje galima pateikti apeliaciją dėl žemesniojo teismo sprendimo pateikti prašymą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo? TAIP – NE

o Jei taip, kokiomis aplinkybėmis? ________________________________

E. Ar Jūsų valstybėje narėje yra specialios įstaigos, skirtos teikti pagalbą teisėjams teikiant prašymą Europos Teisingumo Teismui dėl prejudicinio sprendimo priėmimo? TAIP – NE

o Jei taip, paaiškinkite smulkiau: __________________________________________

IV. Nacionalinės procedūros

A. Ar Jūsų valstybėje narėje galioja specialiosios nuostatos, susijusios su Bendrijos teisės aktų taikymu ir bendraisiais Bendrijos teisės principais, pvz.:

· interpretavimu pagal Bendrijos teisę? TAIP – NE

o Jei taip, paaiškinkite: _______________________________________

· teise atidėti nacionalinį įstatymą, kuris prieštarauja Bendrijos teisei?

TAIP – NE

o Jei taip, paaiškinkite: _______________________________________

B. Remdamiesi savo patirtimi nurodykite, kaip dažnai besibylinėjančios šalys kelia Bendrijos teisės klausimus?

· Labai dažnai / dažnai / kartais / retai / niekada

Jei taip, kokiose srityse dažniausiai ir kodėl?___________________________

C. Ar Jūsų valstybėje narėje nacionalinis teisėjas gali savo iniciatyva (be besibylinėjančių šalių prašymo) kelti klausimus dėl Bendrijos teisės ? TAIP – NE

Jei taip, kaip dažnai tai vyksta praktikoje (galite pateikti konkrečių pavyzdžių)?

V. Bendrieji klausimai

A. Ką manote apie savo kaip Bendrijos teisės pirmojo teisėjo vaidmenį kasdieniame darbe?

B. Ar siūlytumėte ką nors tobulinti prejudicinio sprendimo procedūroje?

C. Kaip manote, kas padėtų geriau suprasti Bendrijos teisę ir ją naudoti?

D. Galite pateikti kitus savo komentarus ir pasiūlymus.

(PABAIGA)

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data	29.5.2008
Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

22

0

0
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai	Carlo Casini, Bert Doorn, Monica Frassoni, Giuseppe Gargani, Lidia Joanna Geringer de Oedenberg, Neena Gill, Piia-Noora Kauppi, Katalin Lévai, Antonio Masip Hidalgo, Hans-Peter Mayer, Manuel Medina Ortega, Aloyzas Sakalas, Francesco Enrico Speroni, Diana Wallis, Jaroslav Zvěřina, Tadeusz Zwiefka
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)	Sharon Bowles, Luis de Grandes Pascual, Sajjad Karim, Georgios Papastamkos, Gabriele Stauner, Jacques Toubon
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (178 straipsnio 2 dalis)	Mario Mauro

• [1]  Šis dokumentas yra pranešėjos atlikta teisėjų konkrečių atsakymų analizė. Teisėjai pateikė savo asmeninę nuomonę ir patirtį apie Bendrijos teisę antrojoje 2007 m. pusėje surengtame tyrime, todėl šis tyrimas nėra nuodugnus bei juo neketinama pateikti objektyvių faktų arba „švieslentės“, kaip tai daro Europos Komisija. Šiame pranešime nuorodas į Bendrijos teisę reikia suprasti kaip nuorodas į teisę, apimančią ir Sąjungos teisę.
• [2]  Ši sąvoka vartojama plačiausia reikšme, apimant Pirmosios instancijos teismą ir Valstybės tarnybos tribunolą.
• [3]  Informacinis biuletenis pateikiamas adresu: http://oami.europa.eu/en/office/press/default.htm.
• [4]  Teisingumo Teismas, 2006 m. metinė ataskaita, 8 lentelė, 87 psl.
• [5]  2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose; gairės pateikiamos adresu: http://ec.europa.eu/civiljustice/evidence/docs/evidence_ec_guide_en.pdf
• [6]  Teisminis civilinių bylų adresas yra pateiktas
  http://ec.europa.eu/justice_home/judicialatlascivil/html/index_en.htm
• [7]  Paspartinta procedūra nustatyta ETT darbo tvarkos taisyklių 104a straipsnyje, o naujajame 104b straipsnyje nustatyta skubi procedūra ir nurodomos su šia procedūra susijusios taisyklės.
• [8]  Pavyzdžiui, žr. bylą C-283/81 CILFIT, ECR [1982] p. 3415 16–20 str.
• [9]  2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, OL L 229, 2004 6 29, p. 35.
• [10]  2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo, OL L 157 2004 4 30, p. 16.
• [11]  2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, OL L 012, 2001 1 16, p. 1.
• [12]  Konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateikta pasirašyti 1980 m. birželio 19 d. Romoje (80/934/EEB), OL L 266 , 1980 10 9, p. 1.
• [13]  2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyva 2003/8/EB, numatanti teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tarptautiniuose ginčuose pagerinimą nustatant minimalias bendras teisinės pagalbos tokiems ginčams taisykles, OL L 26, 2003 1 31, p. 41.
• [14]  2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, OL L 338, 2003 12 23, p. 1.
• [15]  1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis, OL L 144,1997 6 04, p. 19.
• [16]  2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1348/2000 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse, OL L 160, 2000 6 30, p. 37.
• [17]  1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyva 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos, OL L 206, 1992 7 22, p. 7.
• [18]  Duomenų bazė pateikiama adresu: http://www.iarlj.nl/Database/searchform_English.htm
• [19]  Duomenų bazė pateikiama adresu: http://www.juradmin.eu/en/jurisprudence/jurifast/jurifast_en.php
• [20]  1994 m. liepos 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2100/94 dėl augalų veislių teisinės apsaugos Bendrijoje, OL L 227, 1994 9 1, p. 1.
• [21]  Žr. 2006 m. Europos veiksmingo teisingumo komisijos (CEPEJ) pranešimą Europos teismų sistemos, p.17–44.
• [22]  Sutartis dėl Konstitucijos Europai, OL C 310/1, 2004 10 16.