dėl ES sankcijų, kaip dalies ES veiksmų ir politikos žmogaus teisių srityje, vertinimo

(2008/2031(INI))

Europos Parlamentas,

–– atsižvelgdamas į Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją,

–   atsižvelgdamas į visas Jungtinių Tautų žmogaus teisių konvencijas ir fakultatyvinius protokolus,

–   atsižvelgdamas į Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą ir du jo fakultatyvinius protokolus,

–   atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų Chartiją, ypač jos 1 bei 25 straipsnius ir VII skyriaus 39 bei 41 straipsnius,

–   atsižvelgdamas į Europos žmogaus teisių konvenciją ir jos protokolus,

–   atsižvelgdamas į Paryžiaus chartiją naujajai Europai,

–   atsižvelgdamas į Helsinkio baigiamąjį aktą,

–   atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties 3, 6, 11, 13, 19, 21, 29 ir 39 straipsnius ir Europos bendrijos steigimo sutarties 60, 133, 296, 297, 301 ir 308 straipsnius,

–   atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją(1),

–   atsižvelgdamas į ankstesnes savo rezoliucijas dėl žmogaus teisių padėties pasaulyje,

–   atsižvelgdamas į ankstesnes savo diskusijas ir skubos rezoliucijas dėl žmogaus teisių, demokratijos ir teisinės valstybės principų pažeidimų,

–   atsižvelgdamas į savo 1996 m. rugsėjo 20 d. rezoliuciją dėl Komisijos komunikato dėl pagarbos demokratiniams principams ir žmogaus teisėms įtraukimo į susitarimus tarp Bendrijos ir trečiųjų šalių (COM (1995) 0216)(2),

–   atsižvelgdamas į tarptautinius Europos bendrijos ir jos valstybių narių įsipareigojimus, įskaitant PPO susitarimuose numatytus įsipareigojimus,

–   atsižvelgdamas į partnerystės susitarimą tarp Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno valstybių grupės narių ir Europos bendrijos ir jos valstybių narių, pasirašytą Kotonu 2000 m. birželio 23 d. (Kotonu susitarimas)(3), ypač į jo 8, 9, 33, 96 ir 98 straipsnius, ir į peržiūrėtą susitarimą(4),

–   atsižvelgdamas į 2004 m. sausio 22 d. dokumentą, pavadintą „Sankcijų klausimams spręsti skirtos sudėties Išorės santykių patarėjų darbo grupės (RELEX/Sankcijos) įsteigimas“(5),

–   atsižvelgdamas į Europos Sąjungos 2004 m. liepos 7 d. „Pagrindinius ribojančių priemonių (sankcijų) taikymo principus“(6),

–   atsižvelgdamas į Europos Sąjungos „Ribojančių priemonių (sankcijų) pagal ES bendrą užsienio ir saugumo politiką įgyvendinimo ir įvertinimo gaires“ (paskutinioji redakcija – 2005 m. gruodžio 2 d.)(7),

–   atsižvelgdamas į 2007 m. liepos 9 d. dokumentą, pavadintą „Geriausia ES veiksmingo ribojančių priemonių įgyvendinimo praktika“(8),

–   atsižvelgdamas į Bendrąją poziciją 96/697/BUSP dėl Kubos(9), kuri buvo priimta 1996 m. gruodžio 2 d.,

–   atsižvelgdamas į Tarybos bendrąsias pozicijas 2001/930/BUSP dėl kovos su terorizmu(10) ir 2001/931/BUSP dėl specialiųjų priemonių kovai su terorizmu taikymo(11), pasirašytas 2001 m. gruodžio 27 d., ir 2001 m. gruodžio 27 d. priimtą Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialiųjų ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu(12),

–   atsižvelgdamas į Tarybos bendrąją poziciją 2002/402/BUSP dėl ribojančių priemonių prieš Osamą bin Ladeną, „Al-Qaida“ organizacijos narius, Talibaną ir kitus su jais susijusius asmenis, grupes, įmones ir subjektus(13) ir į Tarybos reglamentą (EB) Nr. 881/2002, kuriuo nustatomos tam tikros specialios ribojančios priemonės tam tikriems asmenims ir subjektams, siejamiems su Osama bin Ladenu, „Al-Qaida“ tinklu ir Talibanu(14), priimtus 2002 m. gegužės 27 d.,

–   atsižvelgdamas į Europos Sąjungos bendrąjį karinės įrangos sąrašą(15),

–   atsižvelgdamas į savo 2002 m. balandžio 25 d. rezoliuciją dėl Komisijos komunikato Tarybai ir Europos Parlamentui dėl Europos Sąjungos vaidmens skatinant žmogaus teises ir demokratizaciją trečiosiose šalyse (COM (2001) 0252)(16),

–   atsižvelgdamas į savo 2006 m. vasario 14 d. rezoliuciją dėl žmogaus teisių ir demokratijos nuostatų Europos Sąjungos susitarimuose(17),

–   atsižvelgdamas į visus tarp Europos Sąjungos ir trečiųjų šalių sudarytus susitarimus bei į šiuose susitarimuose išdėstytas žmogaus teisių nuostatas,

–   atsižvelgdamas į savo 1982 m. spalio 11 d. rezoliuciją dėl ekonominių sankcijų, ypač prekybos embargo ir boikotavimo, reikšmės ir jų padarinių Europos ekonominės bendrijos išorės ryšiams(18),

–   atsižvelgdamas į rezoliuciją dėl sankcijų, ypač embargo, padarinių šalių, kurioms taikomos šios priemonės, gyventojams(19), kurią 2001 m. lapkričio 1 d. priėmė AKR ir ES jungtinė parlamentinė asamblėja Briuselyje (Belgija),

–   atsižvelgdamas į savo 2007 rugsėjo 6 d. rezoliuciją dėl dialogų ir konsultacijų su trečiosiomis šalimis žmogaus teisių klausimais eigos(20),

–   atsižvelgdamas į Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje priimtas rezoliuciją 1597 (2008) ir rekomendaciją 1824 (2008) dėl Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos ir Europos Sąjungos juodųjų sąrašų,

–   atsižvelgdamas į Lisabonos sutartį, iš dalies keičiančią Europos Sąjungos sutartį ir Europos bendrijos steigimo sutartį(21), pasirašytą Lisabonoje 2007 m. gruodžio 13 d. ir įsigaliosiančią nuo 2009 m. sausio 1 d.,

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą ir Vystymosi komiteto bei Tarptautinės prekybos komiteto nuomones (A6-0309/2008),

A.  kadangi Europos Sąjungos sutarties 11 straipsnio pirmoje dalyje pagarba žmogaus teisėms pripažįstama vienu iš bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) tikslų, o atsižvelgiant į naująjį ES sutarties 21 straipsnį, įtrauktą į Lisabonos sutarties 1 straipsnio 24 dalį, pripažįstama, kad „Sąjungos veiksmai tarptautinėje arenoje grindžiami principais, paskatinusiais jos pačios sukūrimą, vystymąsi ir plėtrą, ir kurių įgyvendinimą ji skatina platesniame pasaulyje: demokratijos, teisinės valstybės, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių visuotinumo ir nedalomumo, pagarbos žmogaus orumui, lygybės ir solidarumo principais bei Jungtinių Tautų Chartijos ir tarptautinės teisės principų laikymusi“,

B.   kadangi sankcijos taikomos siekiant 11 straipsnyje išvardytų konkrečių bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) tikslų, kurie be kita ko apima pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, demokratijos, teisinės valstybės ir tinkamo valdymo skatinimą,

C.  kadangi 2004 m. patvirtinti Pagrindiniai ribojančiųjų priemonių (sankcijų) taikymo principai yra pirmasis pragmatiškas dokumentas, kuriame apibrėžiama ES sankcijų skyrimo sistema, o praktikoje jas ES taiko nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios, ypač nuo tada, kai 1993 m. įsigaliojo ES sutartis; kadangi tame dokumente sankcijos oficialiai nustatomos kaip BUSP priemonė, ir dėl to tai yra Europos politikos sankcijų skyrimo srityje pradinis taškas,

D.  kadangi ši sankcijų politika visų pirma grindžiama tokiais penkiais BUSP tikslais: saugoti bendras Sąjungos vertybes, pagrindinius interesus, nepriklausomybę ir vientisumą remiantis Jungtinių Tautų chartijos principais, visais būdais didinti Sąjungos saugumą, saugoti taiką ir stiprinti tarptautinį saugumą pagal Jungtinių Tautų Chartijos principus ir Helsinkio baigiamąjį aktą bei Paryžiaus chartijos tikslus, įskaitant susijusius su išorės sienomis, skatinti tarptautinį bendradarbiavimą, plėtoti ir įtvirtinti demokratiją ir teisinę valstybę bei pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms,

E.   kadangi didėja tarptautinis sutarimas, kad bet koks didelis ir sąmoningas kenkimas aplinkai yra žalos darymas taikai ir tarptautiniam saugumui bei žmogaus teisių pažeidimas,

F.   kadangi ES yra įsipareigojusi vykdyti sankcijas, kurias nutaria taikyti JT Saugumo Taryba pagal JT Chartijos VII skyrių, ir tuo pačiu metu savarankiškai skiria sankcijas be JT Saugumo Tarybos įgaliojimo, jei JT Saugumo Taryba neturi teisės imtis veiksmų arba ji to daryti negali, nes nėra susitarimų tarp jos narių; ir šiuo atžvilgiu pabrėždamas tiek JT, tiek ES privalomą įsipareigojimą taikyti sankcijas remiantis tarptautine teise,

G.  kadangi ES sankcijų politika apima JT Saugumo Tarybos sankcijas, bet jos siekiai ir tikslai yra platesni nei JT Saugumo Tarybos politikos (tarptautinė taika ir saugumas),

H.  kadangi sankcijos yra viena iš priemonių, kurias ES gali taikyti įgyvendindama savo politiką žmogaus teisių klausimu; primindamas, kad siekiant konkrečių BUSP tikslų sankcijos turi būti paskutinė iš galimų priemonių ir atitikti bendrą Sąjungos strategiją atitinkamoje srityje, kadangi sankcijų veiksmingumas priklauso nuo to, ar jos vienu metu taikomos visose valstybėse narėse,

I.    kadangi nei ES, nei tarptautinėje teisėje, nėra oficialios sankcijos apibrėžties, todėl dėl jos sąvokos daug diskutuojama tarptautinės teisės doktrinoje ir dar nepakankamai išaiškintas nuomonių skirtumas, kadangi pagal BUSP sankcijomis arba ribojančiomis priemonėmis dažniausiai laikomos priemonės, kai nutraukiami arba visiškai ar iš dalies apribojami diplomatiniai ar ekonominiai ryšiai ir galbūt apribojama komunikacija su viena ar keliomis trečiosiomis šalimis, siekiant, kad tose valstybėse pasikeistų kokia nors veikla ar praktika, pvz., tarptautinės teisės ar žmogaus teisių pažeidimai, arba nebūtų vykdoma politika, kai šių šalių vyriausybės, nevalstybiniai subjektai ar fiziniai ir juridiniai asmenys negerbia teisinės valstybės arba demokratijos principų,

J.    kadangi ribojančios priemonės yra labai įvairios, kaip antai ginklų embargas, prekybos sankcijos, finansinės ir ekonominės sankcijos, sąskaitų įšaldymas, skrydžių uždraudimas, priėmimo apribojimas, diplomatinės sankcijos, sporto ir kultūros renginių boikotavimas bei bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis sustabdymas,

K.  kadangi kaip ir ES, šioje rezoliucijoje nediferencijuojant naudojami terminai „sankcijos“ ir „ribojamosios priemonės“; kadangi šioje rezoliucijoje pritariama atitinkamų priemonių apibrėžčiai, kuri pateikiama Kotonu susitarimo 96 straipsnyje(22),

L.   kadangi ES sankcijos pačios paremtos skirtingu teisiniu pagrindu, atsižvelgiant į ribojančių priemonių pobūdį, teisinį santykių su trečiąja šalimi pobūdį ir į atitinkamus sektorius ir tikslus; kadangi šie veiksniai sąlygoja tiek sankcijų pasirinkimo procedūrą – kuriai dažnai, bet ne visada, reikia bendros BUSP pozicijos ir vieningumo Taryboje – tiek teisėkūros procedūrą, kurios reikia laikytis, norint, kad sankcijos taptų teisiškai įpareigojančios ir taikytinos, o bendra procedūra yra išdėstyta Europos bendrijos steigimo sutarties 301 straipsnyje,

M.  kadangi vizų draudimai ir ginklų embargas tapo dažniausiai taikomomis BUSP sankcijomis ir yra pirminės priemonės tarp Europos Sąjungos sankcijų; kadangi ši dviejų tipų priemonės yra vienintelės tiesiogiai įgyvendinamos valstybių narių, nes joms nereikalingi specialieji sankcijas reglamentuojantys teisės aktai pagal Europos bendrijos steigimo sutartį; kadangi, kita vertus, finansinėms sankcijoms (lėšų įšaldymui) ir prekybos sankcijoms reikia priimti specialiuosius sankcijas reglamentuojančius teisės aktus,

N.  kadangi pagal minėtuosius Pagrindinius ribojančių priemonių (sankcijų) taikymo principus bei šios srities gaires tikslinės sankcijos tikrai tinkamesnės nei bendresnės sankcijos, nes, pirma, jas taikant išvengiama galimų nepalankių padarinių didesnei žmonių grupei ir, antra, jos tiesiogiai taikomos atsakingus asmenis, taigi galima tikėtis, kad taikant šias sankcijas atsiras politikos, kurią įgyvendina šie asmenys, pasikeitimų,

O.  pripažindamas, jog yra priemonių, kurios, nors ir priimtos Tarybos pirmininkavimo išvadose, nėra įvardijamos kaip „sankcijos“ ir kartu skiriasi nuo kitų ribojančių priemonių, įrašytų į sąrašą kaip BUSP priemonė,

P.   kadangi ekonominiai ryšiai tarp Europos Sąjungos ir trečiųjų šalių dažnai reguliuojami pagal sektorinius dvišalius ar daugiašalius susitarimus, kurių Europos Sąjunga privalo laikytis, kai taiko sankcijas; kadangi, jei būtina, Europos Sąjunga turėtų sustabdyti ar atšaukti atitinkamą susitarimą prieš taikydama ekonomines sankcijas, kurios nėra suderinamos su teisėmis, suteiktomis trečiajai šaliai pagal atitinkamą susitarimą,

Q.  kadangi ryšiai tarp Europos Sąjungos ir trečiųjų šalių dažnai reguliuojami pagal dvišalius ar daugiašalius susitarimus, kurie leidžia vienai iš šalių imtis atitinkamų priemonių tada, kai kita šalis pažeidžia esminę sutarties dalį, susijusią su pagarba žmogaus teisėms, tarptautinės teisės nuostatomis, demokratijos ir teisinės valstybės principais (žmogaus teisių sąlyga), žinomas pavyzdys yra Kotonu susitarimas,

R.   kadangi ribojančių priemonių įvedimas ir taikymas turi atitikti žmogaus teises ir tarptautinę humanitarinę teisę, įskaitant teisę į teisingą procesą ir teisę naudotis teisių gynimo priemonėmis, taip pat proporcingumas, ir kadangi reikia numatyti tinkamas išimtis, kad būtų atsižvelgiama į asmenų, kuriems taikomos sankcijos, pagrindinius poreikius, kaip, pvz., pradinį išsilavinimą, geriamąjį vandenį ir elementarią medicininę priežiūrą, įskaitant būtinus vaistus; kadangi sankcijų sistemoje reikėtų atsižvelgti į visas normas, kurios nustatytos Ženevos konvencijoje, Vaikų teisių konvencijoje, Ekonominių, socialinių ir politinių teisių pakte ir JT rezoliucijose dėl civilių ir vaikų apsaugos ginkluotų konfliktų teritorijose,

S.   kadangi ES ir pavienės jos valstybės narės praranda pasitikėjimą, jei manoma arba iš tikrųjų nesilaikoma ES sankcijų, ir kadangi Robertas Mugabė buvo pakviestas dalyvauti 2007 m. gruodžio 8-9 d. Lisabonoje vykusiame ES ir Afrikos aukščiausiojo lygio susitikime, nors formaliai 2004 m. vasario 19 d. Tarybos bendrosios pozicijos 2004/161/BUSP, atnaujinančios ribojančias priemones Zimbabvei(23), paskutinį kartą pratęstos 2008 m. vasario 18 d. Tarybos bendrąja pozicija 2008/135/BUSP(24), nuostatomis jam uždrausta atvykti į bet kurios ES valstybės narės teritoriją,

Bendri svarstymai siekiant veiksmingos ES sankcijų politikos

1.   apgailestauja, kad iki šiol ES sankcijų politika nebuvo niekaip įvertinta ir neištirtas jos poveikis, todėl nepaprastai sunku išmatuoti jos padarinius ir veiksmingumą taikant vietoje ir padaryti išvadas; ragina Tarybą ir Komisiją pradėti tokį vertinimą; šiuo atžvilgiu pažymi, kad atliekant šį vertinimą svarbiausia atsižvelgti į tai, ar pasiekti ilgalaikiai tikslai; nepaisant to, mano, kad Pietų Afrikai taikyta sankcijų politika pasirodė esanti veiksminga siekiant užkirsti kelią rasinei segregacijai;

2.   mano, kad ES sankcijų politikos įgyvendinimo teisinių pagrindų skirtingumas, kai sprendimai priimami, įgyvendinami ir kontroliuojami keliais lygmenimis, yra Europos sankcijų politikos skaidrumo ir nuoseklumo, taigi ir patikimumo, kliūtis;

3.   mano, kad norint, jog sankcijos būtų veiksmingos, reikia, kad jų įvedimą teisėtu pripažintų Europos, tarptautinė bei šalies, kurioje laukiama pokyčių, viešoji nuomonė; pabrėžia, kad konsultavimasis su Europos Parlamentu priimant sprendimus sustiprina jų teisėtumą;

4.   dar pažymi, kad sankcijos gali turėti simbolinę funkciją, jomis ES gali išreikšti moralinį pasmerkimą, taip prisidėdama prie ES užsienio politikos matomumo ir patikimumo stiprinimo; tačiau įspėja, kad reikėtų vengti pernelyg pabrėžti simbolinę sankcijų reikšmę, nes dėl to jos gali visiškai nuvertėti;

5.   mano, kad sankcijos turėtų būti skiriamos tais atvejais, kai valstybės smarkiai pakenkia žmonių saugumui ir šiurkščiai pažeidžia teises arba kai patvirtinama, jog dėl trečiosios šalies kaltės išsisėmė ir aklavietėje atsidūrė visi sutartiniai ir (arba) diplomatiniai santykiai;

6.   mano, kad bet koks sąmoningas ir nepataisomas kenkimas aplinkai yra grėsmė saugumui ir sunkus žmogaus teisių pažeidimas; dėl to prašo Tarybos ir Komisijos bet kokį sąmoningą ir nepataisomą kenkimą aplinkai laikyti priežastimi, dėl kurios gali būti nuspręsta taikyti sankcijas;

7.   pripažįsta, kad visos Europos Sąjungos sankcijų priemonės apskritai yra lanksčiai taikomos pagal poreikį kiekvienu konkrečiu atveju; tačiau apgailestaujama dėl to, kad Europos Sąjunga dažnai nenuosekliai taikydavo savo sankcijų politiką, elgdamasi su trečiosiomis šalimis skirtingai, nors žmogaus teisių ir demokratijos standartų laikymasis jose vertinamas panašiai, šitaip sulaukdama kritikos dėl „dvigubų standartų taikymo“;

8.   šiuo atžvilgiu mano, kad ES sankcijų dėl žmogaus teisių pažeidimų taikymas ir įvertinimas iš principo turi būti aukščiau bet kokios jas taikant kylančios žalos Europos Sąjungos prekybiniams interesams arba jų piliečiams;

9.   apgailestauja, kad Europos Sąjungos vidaus nesutarimai dėl politikos tam tikros valstybės, pvz., Kubos, atžvilgiu ar valstybių narių nenoras prieštarauti tokiems pagrindiniams partneriams kaip Rusija privertė Europos Sąjungą pirmininkavimo išvadose pritaikyti tik „neoficialias sankcijas“ – tai reiškia nedarnų ar nenuoseklų ES sankcijų taikymą; tačiau pripažįsta, kad Tarybos išvadose nurodytos priemonės, pvz., susitarimų su Serbija ir panašiomis valstybėmis pasirašymo atidėjimas, gali būti naudinga priemonė darant spaudimą trečiosioms šalims, kad jos visiškai bendradarbiautų su tarptautiniais mechanizmais;

10. primena, kad Kubos atžvilgiu 1996 m. priimta ir periodiškai atnaujinta bendroji pozicija, kurioje pateiktas taikaus demokratijos įsigalėjimo saloje planas, buvo visiškai įgyvendinta ir dėl jos Europos institucijose nekilo prieštaravimų; apgailestauja, kad iki šiol neįvyko jokio žymaus pagerėjimo žmogaus teisių srityje; atkreipia dėmesį į 2008 m. birželio 20 d. Tarybos sprendimą atšaukti neoficialias sankcijas Kubai, reikalaudamas nedelsiant ir besąlygiškai išleisti į laisvę visus politinius kalinius, palengvinti sąlygas aplankyti kalėjimus ir ratifikuoti bei įgyvendinti Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą; pažymi, kad atsižvelgiant į tai, ar bus žymaus pagerėjimo žmogaus teisių srityje, ar ne, po vienerių metų Taryba nuspręs, ar ji tęs politinį dialogą su Kuba; primena, kad Tarybos pozicija yra taip pat privaloma Europos Sąjungos institucijoms dialogui ir su Kubos valdžios institucijomis, ir su pilietinės visuomenės atstovais; dar kartą patvirtina savo poziciją dėl Sacharovo premijos laureatų Oswaldo Payá Sardiñaso ir „Baltai vilkinčių moterų“;

11. mano, kad sankcijų „neveiksmingumo“ argumentas negali būti naudojamas siekiant jas atšaukti, ir verčiau turėtų būti naudojamas pakeisti pačių sankcijų orientaciją ir iš naujo jas įvertinti; laikosi požiūrio, kad sankcijų taikymas ar atšaukimas turi priklausyti tik nuo to, ar jų tikslai buvo pasiekti, o sankcijų pobūdis gali būti sustiprintas ar pakeistas atsižvelgiant į jų įvertinimą; mano, kad šiuo tikslu sankcijoms visada turi būti taikomi aiškūs vertinimo kriterijai;

12. mano, kad sankcijų veiksmingumas turi būti vertinamas keliais lygmenimis: priemonių vidinio veiksmingumo požiūriu, t. y. pagal tai, ar jos gali daryti poveikį privačiai ar profesinei asmenų, traktuojamų kaip pirmiau minėtos veiklos atstovai, veiklai, arba šios tvarkos veikimui, ir jų politinio veiksmingumo požiūriu, t. y. pagal tai, kiek jos gali paskatinti nutraukti arba pakeisti veiklą ar politiką, dėl kurios sankcijos buvo skirtos;

13. mano, kad sankcijų veiksmingumas priklauso nuo Europos Sąjungos gebėjimo jas išlaikyti per visą laikotarpį ir apgailestauja, kad, pvz., taikomos savaiminio sankcijų panaikinimo sąlygos (angl. "sunset clauses");

14. nepritaria, kad visais atvejais bet kuriai šaliai būtų taikomos visa apimančios, beatodairiškos sankcijos, nes laikantis tokio požiūrio de facto visiškai izoliuojami gyventojai; mano, kad taikant su kitomis politinėmis priemonėmis nesuderintas ekonomines sankcijas labai sunku padėti įgyvendinti politines reformas sistemose, kurioms šios sankcijos taikomos; todėl pabrėžia, kad imantis bet kokių sankcijų prieš atitinkamos valstybės institucijas, reikia nuolatos teikti pagalbą tos šalies pilietinei visuomenei;

Sankcijos kaip bendros žmogaus teisių strategijos dalis

15. atkreipia dėmesį į tai, kad dauguma Europos Sąjungos sankcijų yra taikomos dėl susirūpinimo saugumu; tačiau pabrėžia, kad žmogaus teisių pažeidimai turi sudaryti pakankamą pagrindą taikyti sankcijas, nes jie taip pat reiškia grėsmę saugumui ir stabilumui;

16. primena, kad svarbiausias sankcijų tikslas yra pakeisti politiką ar veiksmus, kad jie atitiktų bendrą BUSP poziciją ar Tarybos priimtas išvadas arba tarptautinį sprendimą, kuriuo grindžiamos sankcijos;

17. pabrėžia tai, kad Taryba, priimdama minėtus Pagrindinius ribojančių priemonių (sankcijų) taikymo principus, įsipareigojo naudoti sankcijas kaip visapusės ir integruotos politikos metodą; šiuo atžvilgiu pabrėžia, kad šis metodas turėtų apimti lygiagrečiai vedamą politinį dialogą, skatinimus ir sąlygų iškėlimą ir blogiausiu atveju net galėtų apimti priverstinių priemonių naudojimą, kaip numatyta Pagrindiniuose principuose; mano, kad žmogaus teisės ir demokratijos sąlygos, bendroji lengvatų sistema ir vystomoji pagalba turi būti panaudoti kaip priemonė taikant tokį visapusį ir integruotą politikos metodą;

18. pabrėžia, kad žmogaus teisių sąlygos įgyvendinimas negali būti laikomas visiškai savarankiška ar vienašale Europos Sąjungos sankcija, nes ji tiesiogiai remiasi dvišaliais ar daugiašaliais susitarimais, nustatančiais abipusius įsipareigojimus gerbti žmogaus teises; mano, kad tinkamos priemonės, kurių imamasi vadovaujantis šia sąlyga, yra susijusios tik su atitinkamo susitarimo įgyvendinimu, suteikiant kitai šaliai teisėtą pagrindą laikinai nustoti vykdyti arba nutraukti susitarimą; dėl to mano, kad žmogaus teisių sąlygų ir savarankiškų arba vienašalių sankcijų įgyvendinimas papildo vienas kitą;

19. todėl džiaugiasi, kad žmogaus teisių sąlygos įtraukiamos ir ragina įtraukti konkrečią įgyvendinimo sistemą į visus naujus dvišalius susitarimus, įskaitant specifinius sektorių susitarimus, pasirašytus su trečiosiomis šalimis; dėl šios priežasties primena, kokios svarbios rekomendacijos, kaip veiksmingiau ir sistemingiau įgyvendinti minėtąją sąlygą, t. y. suformuluoti tikslus ir pagrindinius kriterijus, reguliariai atlikti vertinimą, dar kartą primena savo raginimą žmogaus teisių išlygą įgyvendinti skaidriau konsultuojantis su susitariančiomis šalimis, įskaitant Europos Parlamentą ir pilietinę visuomenę, ir per šias konsultacijas nustatyti, kokius politinius ir teisinius mechanizmus taikyti, kai todėl, kad nepaisant tarptautinės teisės nuostatų pakartotinai ir (arba) nuolat pažeidžiamos žmogaus teisės, prašoma nutraukti dvišalį bendradarbiavimą; pritaria pagal Kotonu susitarimą nustatytam veiklos modeliui, taikomam reaguojant į rimtus žmogaus teisių, demokratinių principų ir teisinės valstybės principų pažeidimus; yra įsitikinęs, kad prieš priimant atitinkamas priemones ir jas priėmus intensyvaus politinio dialogo (Kotonu susitarimo 8 straipsnis) ir konsultacijų (Kotonu susitarimo 96 straipsnis) sistema ne vieną kartą sėkmingai padėjo pagerinti vietoje susiklėsčiusią situaciją;

20. ragina Komisiją ir valstybes nares nesiūlyti laisvosios prekybos susitarimų ir (arba) asociacijos susitarimų, net ir įtraukiant žmogaus teisių sąlygas, šalims, kuriose, remiantis Jungtinių Tautų žmogaus teisių komisaro biuro ataskaitomis, masiškai pažeidžiamos žmogaus teisės, vyriausybėms;

21. mano, kad jei tinkamomis ar ribojamomis priemonėmis nesugebama užkirsti kelio žmogaus teisių pažeidimams, labai silpnėja Sąjungos žmogaus teisių strategija, sankcijų politika ir mažėja pasitikėjimas;

22. mano, kad sankcijų politika daug veiksmingesnė, jeigu ji atitinka nuoseklią žmogaus teisių strategiją; kartoja prašymą Tarybai ir Komisijai kiekviename šalies strategijos dokumente ir kituose tokio pat pobūdžio dokumentuose pateikti specialią žmogaus teisių ir demokratijos padėties strategiją;

23. mano, kad sankcijų taikymo atveju į dialogus ir konsultacijas dėl žmogaus teisių būtina nuolat įtraukti diskusijas apie pažangą, pasiektą vykdant tikslus ir laikantis kriterijų, nustatytų priimant ribojančias priemones; taip pat mano, kad tikslai, pasiekti vykstant dialogui ir konsultacijoms dėl žmogaus teisių, jokiu būdu negali pakeisti tikslų, dėl kurių skiriamos sankcijos, įgyvendinimo;

Tarptautinės bendruomenės koordinuojami veiksmai

24. laikosi požiūrio, kad tarptautinės bendruomenės koordinuojami veiksmai turi stipresnį poveikį nei skirtingi ir nenuolatiniai valstybių ar regioninių subjektų veiksmai; todėl pritaria, kad Europos Sąjungos sankcijų politika turi būti ir toliau grindžiama pirmenybe, teiktina JT sistemai;

25. ragina Tarybą, kai Jungtinių Tautų Saugumo Taryba netaiko sankcijų, bendradarbiauti su sankcijas taikančiomis ne ES valstybėmis, dalytis informacija, sudaryti bendrą asmenų, kuriems taikomos lėšų įšaldymo, draudimo keliauti ar kitos priemonės, koordinuoti veiklą tarptautiniu lygmeniu siekiant užkirsti kelią išsisukimui nuo sankcijų ir padidinti Europos Sąjungos ir kitų sankcijų taikymą ir veiksmingumą, laikantis tarptautinės teisės;

26. mano, kad ES turėtų siekti bendradarbiauti su kitomis regionų organizacijomis, pvz., su Afrikos Sąjunga ir ASEAN, kad galėtų skatinti žmogaus teises ir užtikrinti su sankcijomis susijusių priemonių koordinavimą;

27. ragina Europos Sąjungą nuolatos plėtoti dialogą su sankcijų netaikančiomis valstybėmis, siekiant bendros pozicijos dėl ribojančių priemonių, ypač regioniniu lygmeniu; atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip rodo Birmos (Mianmaro) atvejis, sankcijos dažnai neatneša reikalingų politikos ar veiksmų pokyčių, kai tarptautinė bendruomenė yra susiskaldžiusi ir pagrindiniai veikėjai nėra įtraukti į sankcijų vykdymą;

28. prašo Tarybą ir Komisiją į politinių dialogų su sankcijų netaikančiomis valstybėmis darbotvarkę nuolat įtraukti tų valstybių vaidmens ir poveikio valstybei arba tiksliniams nevalstybiniams veikėjams (asmenims, organizacijoms ar įmonėms) klausimą;

29. mano, kad galimybe pasirašyti laisvosios prekybos susitarimą su tam tikros tikslinės šalies regionu turi būti naudojamasi kaip skatinamąja ir spaudimo priemone ir kad bet kokiu atveju toks susitarimas negali būti sudaromas su šalimi, kuriai taikomos sankcijos;

Skaidrių sprendimų priėmimo procesų, tikslų, pagrindinių kriterijų ir vertinimo sistemų nustatymas

30. atkreipia dėmesį, kad prieš taikant sankcijas reikia atlikti nuodugnesnę kiekvienos konkrečios situacijos analizę, siekiant įvertinti galimą įvairių sankcijų poveikį ir nustatyti, kokios sankcijos yra veiksmingiausios, atsižvelgiant į visus kitus svarbius veiksnius ir panašią patirtį; mano, kad tokia išankstinė analizė juo labiau pasiteisintų turint omenyje, kad, kai pradedamos taikyti sankcijos, sudėtinga grįžti atgal neprarandant pasitikėjimo ES ir nesumažinant ES paramos atitinkamos trečiosios šalies gyventojams, atsižvelgiant į šios šalies valdžios institucijų galimybes ES sprendimą įgyvendinti konkrečiomis priemonėmis; atkreipia dėmesį į tai, kad pastaruoju metu dėl pasiūlytų sankcijų tinkamumo, pobūdžio ir veiksmingumo diskutuojama Taryboje remiantis atitinkamose šalyse vykdytų misijų vadovų vertinimais ir ragina į šiuos vertinimus įtraukti nepriklausomą ekspertų ataskaitą;

31. tačiau pabrėžia, kad tokiomis analizėmis nereikėtų naudotis siekiant atidėti sankcijų priėmimą; šiuo atžvilgiu pabrėžia, kad vykdant dviejų pakopų BUSP sankcijų taikymo procedūrą galima duoti skubų politinį atsaką, kuris anksčiau buvo galimas priėmus bendrą poziciją, parengtą išsamiai išnagrinėjus Reglamentą, kuriame aprašytas tikslus sankcijų pobūdis ir jų taikymo sritis;

32. ragina įtraukti į teisines priemones aiškius ir konkrečius kriterijus kaip sąlygas atšaukti sankcijas; primygtinai reikalauja, kad šie kriterijai būtų nustatomi remiantis nepriklausomos ekspertizės išvadomis ir kad laikui bėgant jie nebūtų keičiami atsižvelgiant į Tarybos politinius sprendimus;

33. ragina Tarybą ir Komisiją nustatyti pavyzdinį sankcijų vertinimo procesą, ypač nuolat įtraukiant vertinimo sąlygą, kurioje būtų numatyta persvarstyti sankcijų sistemą remiantis nustatytais kriterijais ir įvertinti, ar buvo pasiekti tikslai; pabrėžia, kad ketinimų deklaracijos arba noras įvesti procedūrų, galinčių duoti teigiamų rezultatų yra sveikintini, bet pabrėžia, kad vertinant sankcijas jie jokiu būdu negali pakeisti konkrečios ir tikros pažangos siekiant atitikti pagrindinius kriterijus;

34. mano, kad Kinijai taikomas ginklų embargas atspindi Sąjungos nuoseklumą ir tvirtumą, kadangi pradinis sprendimas dėl šio embargo buvo priimtas po Tiananmenio žudynių 1989 m., o ES iki šiol negavo jokio paaiškinimo dėl žudynių, todėl nėra priežasties panaikinti šį embargą;

35. ragina sankcijų klausimams spręsti skirtos sudėties Išorės santykių patarėjų darbo grupę (RELEX/Sankcijos) visiškai įvykdyti savo įgaliojimus; ypač pabrėžia, kad būtina atlikti tyrimą prieš įvedant sankcijas, o jas įvedus reguliariai teikti naujausią informaciją apie pasikeitimus ir parengti pažangiąją patirtį, kaip įvesti ir taikyti ribojančias priemones;

36. pripažįsta, kad valstybės bei tarptautinės ir regioninės organizacijos turėtų būti atsakingos už tarptautiniu požiūriu netinkamus veiksmus ir pabrėžia, kad šiuo požiūriu siekiant užtikrinti tarptautinės ir humanitarinės teisės nuostatas atitinkantį sankcijų taikymą, reikia naudoti teisinį mechanizmą;

37. prašo įtraukti Parlamentą į visas sankcijų proceso stadijas: sprendimų priėmimo procesą, patvirtinantį sankcijas, tinkamiausių esamai padėčiai sankcijų pasirinkimą, taip pat kriterijų nustatymą ir jų įgyvendinimo vertinimą pagal persvarstymo sistemos struktūrą ir sankcijų panaikinimą;

Tikslinės sankcijos kaip veiksmingesnė priemonė

38. apgailestauja, kad dėl to, jog nėra įvertinimo, neįmanoma nustatyti tikslinių priemonių veiksmingumo; tačiau pripažįsta didelį Europos Sąjungos susirūpinimą humanitarine padėtimi, privertusį atsisakyti bendro ekonominio masto sankcijų, kaip anksčiau teko pasielgti Irako atveju ir įvesti labiau tikslines „protingas“ sankcijas, pritaikytas padaryti didžiausią poveikį tiems, kurių elgesį ES nori pakeisti, kuo labiau išvengiant poveikio humanitarinei padėčiai arba neigiamų pasekmių asmenims, kuriems sankcija neskiriama, ar kaimyninėms šalims;

39. mano, kad ekonominės sankcijos, naudojamos atskirai nuo kitų politikos priemonių, turi itin mažai galimybių priversti valstybes, kurioms taikomos sankcijos, padaryti esminius politikos pakeitimus; taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad dėl plataus masto ekonominių apribojimų gali labai padidėti ekonominės ir humanitarinės išlaidos, todėl kartoja savo raginimą turėti rūpestingiau parengtas ir tikslingesnės ekonomines sankcijas, parengti sankcijas taip, kad jos pirmiausia paveiktų pagrindinius valstybės, kuriai taikomos sankcijos, vadovus ir žmogaus teisių pažeidėjus;

40. pabrėžia, kad ekonominės sankcijos visų pirma turėtų būti taikomos sektoriuose, kuriuose nedirba itin daug žmonių ir kurių svarba mažoms ir vidutinėms įmonėms nėra didelė, nes MVĮ yra svarbios ir ekonominio vystymosi, ir pajamų perskirstymo požiūriu;

41. remia tikslinių finansinių sankcijų, skiriamų pagrindiniams atitinkamos valstybės vadovams ir jų artimiausiems šeimos nariams, taikymą, nes šios sankcijos tiesiogiai veikia sankcijas patiriančių asmenų pajamas; atkreipia dėmesį į tai, kad šias sankcijas reikėtų taikyti kartu su tinkamomis priemonėmis ES ekonomikos veikėjams, kurie veikia išvien su šiais asmenimis; pabrėžia, kad tikslinės prekių sankcijos, taikomos tam tikroms ar daugumai šalies pajamoms, gali turėti sunkesnių padarinių visiems gyventojams ir gali paskatinti šešėlinės ekonomikos vystymąsi;

42. mano, kad ekonomines ir finansines sankcijas, net jeigu jos yra tikslinės, turėtų taikyti visi komercinę veiklą ES vykdantys fiziniai ir juridiniai asmenys, komercinę veiklą už ES ribų vykdantys trečiųjų šalių piliečiai ir Europos piliečiai ar juridiniai asmenys, kurie yra registruoti ar įsikūrę taikant kurios nors ES valstybės narės teisės aktus;

43. ragina nedideliu mastu taikyti lėšų įšaldymo „ypatingąsias išimtis“; tačiau ragina taikyti humanitarines išimtis, pvz., sistemą, kurioje būtų suteikiama galimybė naudotis elementaria medicinine priežiūra; ragina sukurti aiškią procedūrą spręsti prieštaravimus, kai valstybė narė nori suteikti lėšų įšaldymo išimtį, kadangi nesant tokios procedūros ribojančiųjų priemonių veiksmingumas mažėja, nes valstybės narės privalo tik iš anksto informuoti Komisiją apie tokią išimtį;

44. ragina imtis veiksmų gerinti ES tikslinių finansinių sankcijų taikymą, siekiant užtikrinti, kad priemonės iš tikrųjų visapusiškai neleistų nustatytiems asmenims ir organizacijoms naudotis visomis finansinėmis paslaugomis Europos Sąjungos jurisdikcijos ribose, įskaitant operacijas per ES atsiskaitymų rūmų bankus ar kitaip naudojantis finansinėmis paslaugomis ES jurisdikcijos ribose; atkreipia dėmesį į tai, kad reikėtų platinti sankcijų sąrašus ES ir valstybėse narėse visiems asmenims, kuriems taikomi Trečiojoje pinigų plovimo direktyvoje(25) nustatyti įsipareigojimai; siūlo kiekvienai valstybei narei paskirti po vieną už šios informacijos skleidimą atsakingą instituciją;

45. ragina stiprinti Tarybos ir Komisijos bendradarbiavimą su SWIFT valdyba ir akcininkais Europoje, siekiant geresnių rezultatų įšaldant sąskaitas, įtrauktas į juodąjį sąrašą, ir neleidžiant pervesti pinigų iš tokių sąskaitų arba į jas;

46. ragina Tarybą ir Komisiją tirti galimybes ir būdus, kaip konstruktyviai panaudoti institucijų, kurioms taikomos sankcijos, įšaldytas pajamas, pavyzdžiui, skiriant jas vystymo tikslams;

47. pažymi, kad ginklų embargas yra sankcija, skirta stabdyti ginklų ir karinės įrangos perdavimą į konfliktų sritis arba režimams, kurie gali panaudoti juos vidaus malšinimams ar agresijai prieš užsienio šalį, kaip išdėstyta elgesio kodekse dėl ginklų eksporto;

48. ragina valstybes nares ir Komisiją koordinuotai bendradarbiauti vykdant Europos Sąjungos ginklų embargą, kurio turi laikytis visos valstybės narės;

49. ragina valstybes nares priimti bendrą poziciją dėl bendro požiūrio į ginklų eksportą, kuri teisiškai įpareigotų laikytis elgesio kodekso dėl ginklų eksporto;

50. primygtinai siūlo Tarybai, Komisijai ir valstybėms narėms toliau gerinti JT kontrolės ir įgyvendinimo priemones ir mano, kad turi būti įsteigta nuolatinė JT grupė, įvertinsianti prekybą prekėmis, kuriomis finansuojami konfliktai, ir sankcijų už šią prekybą naudą;

51. primena, kad priėmimo apribojimai (kelionių draudimai, vizų neišdavimai) yra viena pirminių priemonių tarp Europos Sąjungos sankcijų, įvedančių draudimą įtrauktiems į juodąjį sąrašą asmenims ar nevalstybinėms organizacijoms dalyvauti Europos Sąjungos oficialiuose susitikimuose ir taip pat keliauti į Europos Sąjungą privačiais tikslais;

52. su susirūpinimu pažymi, kad valstybės narės neoptimaliai laikėsi Europos Sąjungos vizų draudimų; ragina valstybes nares nustatyti ir laikytis suderinto metodo taikant kelionės apribojimus ir tinkamas išimčių sąlygas;

Pagarba žmogaus teisėms, kai taikomos tikslinės sankcijos kovojant su terorizmu

53. atsižvelgia į tai, kad savarankiškai Europos Sąjungos taikomos antiteroristinės sankcijos, kaip ir Saugumo Tarybos antiteroristinės sankcijos, kurias ES taiko, buvo svarstomos bylose Pirmosios instancijos teisme ir Teisingumo teisme;

54. primena Europos Sąjungos valstybių narių įsipareigojimą taikyti sankcijas pagal Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 2 dalį, kurioje reikalaujama, kad Sąjunga gerbtų pagrindines teises, saugomas Europos žmogaus teisių konvencijos ir grindžiamas valstybių narių bendrų konstitucinių tradicijų; pabrėžia, kad įtraukimo į juodąjį sąrašą procedūros, kurias šiuo metu taiko Europos Sąjunga ir Jungtinės Tautos, turi spragų, susijusių su teisiniu tikrumu ir teisės gynimo būdais;

55. ragina Tarybą ir Komisiją remti dabartinę įtraukimo į juodąjį sąrašą ir išbraukimo iš jo procedūrą, kad būtų gerbiamos ES piliečių pagrindinės žmogaus ir procesinės teisės, ypač asmens teisė į gyvybę, laisvę ir saugumą; taip pat ragina Europos Sąjungos valstybes nares skatinti tokią JT sistemų peržiūrą, siekiant užtikrinti pagarbą pagrindinėms teisėms, kai taikomos tikslinės sankcijos kovojant su terorizmu;

56. mano, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 75 straipsnis, kuris įvedamas Lisabonos sutartyje, galėtų būti dingstis, kuria Europos Parlamentas turėtų pasinaudoti siekdamas ištaisyti dabartinės praktikos spragas, ir remia visus Parlamento vykdomus darbus, kuriuos numatoma įtraukti į 2009 m. EP rinkimų programos darbotvarkę;

57. apgailestauja, kad jokia teisminė institucija neturi įgaliojimų įvertinti įtraukimo į juodąjį sąrašą tinkamumo, kadangi įrodymai, kuriais remiantis įtraukiama į juodąjį sąrašą, grindžiami daugiausia slaptųjų tarnybų informacija, kurios ipso facto veikia slaptai; tačiau mano, kad šis diskretiškumas neturėtų tapti nebaudžiamumu, kai pažeidžiamos tarptautinės teisės nuostatos; šiuo atžvilgiu ragina Europos Sąjungos valstybes nares užtiktinti veiksmingą parlamentinę slaptųjų tarnybų darbo kontrolę; šiuo atžvilgiu mano, kad būtina Europos Parlamentą susieti darbu, kurį atlieka jau esama valstybių narių žvalgybos tarnybų priežiūros komitetų konferencija;

58. tačiau dar kartą pažymi, kad kovos su terorizmu sąrašų sistema, jeigu joje atsižvelgiama į naujausius Teisingumo Teismo sprendimus, yra veiksminga priemonė ir vienas iš Europos Sąjungos kovos su terorizmu politikos ramsčių;

59. pabrėžia, kad dėl terorizmo kyla pavojus saugumui ir laisvei, todėl ragina Tarybą peržiūrėti ir atnaujinti teroristų organizacijų sąrašus atsižvelgiant į jų veiklą visuose žemynuose;

Siekiant mišrios sankcijų politikos

60. pažymi, kad ES visada rėmė pozityvų požiūrį į sankcijų taikymą, siekiant skatinti pokyčius; dėl to pabrėžia, kad svarbu per laipsnišką spaudimo ir skatinimo strategiją teikti pirmenybę integruotiems bendriesiems veiksmams;

61. mano, kad atvirumo strategija ir sankcijų politika viena kitai neprieštarauja; todėl mano, kad ES sankcijų politika gali paskatinti geriau laikytis žmogaus teisių šalyse, kurioms taikomos sankcijos, jei ši politika būtų pertvarkyta siekiant aiškaus tikslo – vykdyti teigiamų priemonių taikymo politiką; šiuo atžvilgiu pažymi sankcijų ciklą, taikytą Uzbekistanui nuo 2007 m. lapkričio mėn. iki 2008 m. balandžio mėn.: metus tęsdama sankcijas, taikytas nepatenkinus pradinių kriterijų, susijusių su Andižano žudynių tyrimu ir žmogaus teisių gerbimu, Taryba nusprendė sustabdyti vizų draudimo vykdymą, suteikdama Uzbekistano valdžiai šešis mėnesius, per kuriuos ji privalėjo patenkinti kriterijus dėl žmogaus teisių, ir palikdama automatinio vizų draudimo atstatymo grėsmę; pažymi, kad įsipareigojimų ir sankcijų derinys atnešė tam tikrų teigiamų pokyčių, nes buvo panaudotas galimas automatinis sankcijų atstatymas ir buvo tiksliai nustatytos sąlygos; pabrėžia, kad šias sąlygas turi būti galima patenkinti per ribotą laikotarpį ir jos turi atitikti bendrą sankcijų sistemą; tačiau apgailestauja, kad iki šiol neįvyko jokių teigiamų pokyčių ir kad ir toliau nepakankamai bendradarbiaujama su Uzbekistano vyriausybe;

62. primygtinai prašo, kad įgyvendinant daugiasluoksnę strategiją, sankcijos būtų nuolat papildomos sustiprintomis pozityviomis priemonėmis, kuriomis būtų siekiama remti pilietinę visuomenę, žmogaus teisių gynėjus ir visų tipų projektus, kuriais remiamos žmogaus teisės bei demokratija; prašo, kad programos ir teminės priemonės (Europos demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo priemonė, nevalstybiniai veikėjai, investicijos į žmones) visapusiškai padėtų siekti šio tikslo;

63. ragina Tarybą ir Komisiją pasinaudoti Lisabonos sutarties ratifikavimo ir paskesnio Europos išorės veiksmų tarnybos įkūrimo suteikta galimybe, siekiant užtikrinti įvairių ES išorės veiksmų priemonių darnos optimizavimą kaip pagrindinį didesnio sankcijų politikos veiksmingumo elementą;

Rekomendacijos dėl Europos Sąjungos institucijų ir valstybių narių

64. ragina Komisiją ir Tarybą visapusiškai ir nuodugniai įvertinti Europos Sąjungos sankcijų politiką siekiant išsiaiškinti jos įtaką ir kokių priemonių imtis siekiant ją stiprinti; primygtinai ragina Komisiją ir Tarybą pateikti šių priemonių programą; ragina Komisiją ir Tarybą įvertinti sankcijų padarinius atitinkamų šalių vystymosi politikai ir ES prekybos politikai;

65. ragina Komisiją užtikrinti, kad vystomojo bendradarbiavimo priemonės ir Europos plėtros fondo vystomosios paramos strategijos atitiktų dabartinę sankcijų taikymo tvarką ir dialogus žmogaus teisių klausimais; ragina Komisiją užtikrinti, kad bendros biudžeto paramos, įskaitant paramą, teikiamą pagal vadinamąsias Tūkstantmečio vystymosi tikslų sutartis, sąlygos būtų aiškiai susietos su žmogaus teisėmis ir demokratijos kriterijais;

66. ragina Tarybą ir Komisiją pasinaudoti galimybe, kurią suteikė Lisabonos sutarties ratifikavimas ir Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai paskyrimas – jis kartu bus ir Komisijos pirmininko pavaduotojas ir Užsienio reikalų Ministrų Tarybos pirmininkas – ir paskesnis Europos išorės veiksmų tarnybos įsteigimas, siekiant daugiau darnos ir nuoseklumo Europos Sąjungos išorės veiksmuose, keliant atitinkamų Europos Sąjungos tarnybų, dirbančių sankcijų srityje, kompetenciją ir gerinant įvairių tarnybų bendradarbiavimą;

67. tuo pat metu ragina stiprinti valstybių narių ir kompetentingų Komisijos institucijų bendradarbiavimą, siekiant užtikrinti nuoseklesnį ir veiksmingesnį ribojančių priemonių taikymą;

68. dar prašo valstybes nares, priklausančias JTO Saugumo Tarybai, vadovaujantis ES sutarties 19 straipsniu, nuolat siekti, kad Europos Sąjungos skirtos sankcijos būtų nustatomos tarptautiniu mastu;

69. ragina valstybes nares, dirbančias JTO Saugumo Taryboje, nepažeisti sutartinių įsipareigojimų, susijusių su žmogaus teisių pagarba ir konkrečiai su Europos žmogaus teisių konvencija;

70. įpareigoja savo parlamentines institucijas, ypač nuolatines ir ad-hoc delegacijas, pasinaudoti savo ryšiais su sankcijų netaikančiomis šalimis siekiant stiprinti atitinkamam regionui taikomos ES sankcijų tvarkos supratimą ir ištirti galimybes vykdyti bendrus veiksmus puoselėjant žmogaus teises;

71. mano, kad sankcijų politikos, kuri yra matomiausia ir opiausia BUSP dalis, teisėtumas turi būti stiprinamas Europos Parlamentą įtraukiant į visus procedūrų etapus, vadovaujantis ES sutarties 21 straipsniu, ypač rengiant ir taikant sankcijas, kaip nuolatines konsultacijas su Komisija ir Taryba ir kaip šių dviejų institucijų ataskaitas; mano, kad Parlamentas taip pat turi dalyvauti prižiūrint, ar subjektai, kuriems taikomos sankcijos, laikosi pagrindinių kriterijų; paveda Žmogaus teisių pakomitečiui sisteminti ir prižiūrėti šios srities darbus, susijusius su bet kuriomis sankcijomis, kurių tikslai ir pagrindiniai kriterijai susiję su žmogaus teisėmis;

72. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai bei valstybių narių vyriausybėms.

(1) OL C 303, 2007 12 14, p. 1. (2) OL C 320, 1996 10 28, p. 261. (3) OL L 317, 2000 12 15, p. 3. (4) OL L 209, 2005 8 11, p. 27. (5) Tarybos dok. 5603/04. (6) Tarybos dok. 10198/1/04. (7) Tarybos dok. 15114/05. (8) Tarybos dok. 11679/07. (9) OL L 322, 1992 12 12, p. 1. (10) OL C 344, 2001 12 28, p. 90. (11) OL C 344, 2001 12 28, p. 93. (12) OL C 344, 2001 12 28, p. 70. (13) OL L 139, 2002 05 29, p. 4. (14) OL L 139, 2002 05 29, p. 9. (15) OL L 88, 2007 3 29, p. 58. (16) OL C 131 E, 2003 6 5, p. 147. (17) OL C 290 E, 2006 11 29, p. 107. (18) OL C 292, 1982 11 8, p. 13. (19) AKR ir ES 3201/A/01/fin.., OL C 78, 2002 4 2, p. 32. (20) Priimti tekstai, P6_TA (2007) 0381. (21) OL C 306, 2007 12 17, p. 1. (22) 96 STRAIPSNIS Esminiai elementai: konsultavimosi tvarka ir atitinkamos priemonės, susijusios su žmogaus teisėmis, demokratijos principais ir teisine valstybe 1. Šiame straipsnyje sąvoka „Šalis“ taikoma Bendrijai ir Europos Sąjungos valstybėms narėms bei kiekvienai AKR valstybei. 2.(a) Jei, nepaisant reguliaraus Šalių politinio dialogo, kuri nors Šalis mano, kad kita Šalis neįvykdė pareigos, susijusios su pagarba 9 straipsnio 2 dalyje minėtoms žmogaus teisėms, demokratijos principams ir teisinei valstybei, išskyrus ypatingos skubos atvejus, kitai Šaliai ir Ministrų Tarybai ji pateikia visą susijusią informaciją, būtiną nuodugniam padėties tyrimui atlikti siekiant surasti Šalims priimtiną sprendimą. Todėl ji pakviečia kitą Šalį surengti konsultacijas, nukreiptas į priemones, kurių ėmėsi ar imsis atitinkama šalis padėčiai ištaisyti. Surengiamos sprendimui surasti tinkamiausio lygio ir formos konsultacijos Konsultacijos prasideda ne vėliau kaip po 15 dienų nuo pakvietimo ir trunka abipusiu susitarimu nustatytą laikotarpį atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir sunkumą. Bet kuriuo atveju konsultacijos trunka ne ilgiau nei 60 dienų. Jei konsultacijos nepadeda priimti abiem Šalims priimtino sprendimo, jei konsultacijų atsisakoma arba ypatingos skubos atvejais gali būti imamasi atitinkamų priemonių. Šios priemonės panaikinamos iškart, kai nebelieka jų taikymą nulėmusių priežasčių. (b) Sąvoka „ypatingos skubos atvejai“ taikoma išimtiniams ypač sunkių ir akivaizdžių vieno iš 9 straipsnio 2 dalyje minėtų svarbiausių elementų pažeidimų atvejams, kai būtinas skubus reagavimas. Ypatingos skubos procedūrą taikanti Šalis apie tai atskirai informuoja kitą Šalį ir Ministrų Tarybą, nebent ji tam neturi laiko. (c) Šiame straipsnyje minimos „atitinkamos priemonės“ yra priemonės, kurių imamasi laikantis tarptautinės teisės ir kurios yra proporcingos pažeidimui. Pasirenkant šias priemones, pirmenybė turi būti teikiama toms, kurios mažiausiai trikdo taikyti šį Susitarimą. Susitariama, kad sustabdymas būtų blogiausiu atveju taikoma priemonė. Jei ypatingos skubos atvejais imamasi priemonių, apie jas nedelsiant pranešama kitai Šaliai ir Ministrų Tarybai. Tada konkrečios Šalies prašymu gali būti sušauktos konsultacijos siekiant nuodugniai išnagrinėti padėtį ir, jei įmanoma, surasti sprendimus. Konsultuojamasi pagal a punkto antrojoje ir trečiojoje pastraipose nustatytus susitarimus. (23) OL L 50, 2004 2 20, p. 66. (24) OL L 43, 2008 2 19, p. 39. (25) 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui (OL L 309, 2005 11 25, p. 15).

Vadovaudamasi Bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP), Europos Sąjunga taiko ribojamąsias priemones, vadinamas sankcijomis, kuriomis siekiama skatinti laikytis BUSP tikslų, būtent pagarbos žmogaus teisėms, demokratijai ir teisinei valstybei nuostatų(1). Jungtinių Tautų Saugumo Taryba (JTST) gali skirti sankcijas tokiais atvejais, kuriuos laiko grėsmingais taikai ir tarptautiniam stabilumui ES gali savarankiškai pasirinkti savo sankcijų politika siekti platesnių tikslų. Praktika rodo, kad ji tai daro, nors paprastai (bet ne išimties tvarka) sankcijas savarankiškai taiko tais atvejais, kai Saugumo Tarybos veiksmai gali būti netinkami arba kai jie nepavyksta.

Sankcijos yra neatskiriama BUSP, o tiksliau – JTO žmogaus teisių rėmimo politikos – priemonė. Kol dar nenustatytas norminis ir oficialus sankcijų pagal BUSP apibrėžimas, šios ribojamosios priemonės gali būti traktuojamos kaip „diplomatinės arba ekonominės priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią neteisėtai veiklai arba politikai, pvz., kuria pažeidžiama tarptautinė teisė arba žmogaus teisės, negerbiama teisinė valstybė arba nesilaikoma demokratinių principų.“(2).

Teko palaukti 2003 m., kai buvo paskelbtas leidinys „Ribojančiųjų priemonių (sankcijų) pagal ES bendrą užsienio ir saugumo politiką įgyvendinimo ir įvertinimo gairės“, o 2004 m. birželio mėn. – „Pagrindiniai ribojančiųjų priemonių (sankcijų) naudojimo principai“, kad pats terminas „sankcijos“ pasirodytų oficialiame tekste, šalia kuklesnių terminų „ribojamosios“ arba „negatyvios“ priemonės.

Nors „savarankiškai“, t. y., neturėdama JTO įgaliojimo, nuobaudas Europos Sąjunga taiko jau daugiau kaip 20 metų, ši priemonė ganėtinai mažai taikoma, ir tenka konstatuoti, kad jos veiksmingumas vertinamas gan skeptiškai ir ji naudojama neryžtingai.

Sankcijų politinis veiksmingumas, jų antraeilės neigiamos pasekmės šiandien vertinamos kontraversiškai (dėl per plačių sankcijų, tokių kaip embargas Irakui, kenčia gyventojai, skatinama nusikalstama veikla, kai kurių produktų juodoji rinka (Birmoje), dėl įtraukimo į juoduosius sąrašus kyla žmogaus teisių pažeidimo pavojus. Sankcijų patikimumą silpnina kritika dėl jų naudojimo „taikant dvigubus standartus“ pagal partnerio strateginę svarbą (Rusijai), dėl politinių nesutarimų Taryboje (Izraelio, Kubos atvejais) arba dėl geografinė padėties. Jeigu kritika pagrįsta, ji neturi tapti priežastimi tiesiog atsisakyti šios priemonės: į ją turi būti atsižvelgiama siekiant priemonę tobulinti. Šio pranešimo tikslas – pateikti rekomendacijų dėl skaidrios, nuoseklios ir veiksmingos sankcijų politikos.

Europos Sąjunga neabejotinai yra „švelnioji galia“, sąmoningai vykdanti veiklą taip, kad perėjimas nuo sankcijų prie skatinimo būna glaudžiai susietas su pastangomis derinti meduolio ir botago metodą. V. Agnoletto pranešime „Straipsniai dėl žmogaus teisių ir demokratijos ES sutartyse“ ir E. Valenciano pranešime „Dėl dialogo užmezgimo ir konsultacijų žmogaus teisių klausimais su trečiosiomis šalimis“ šie ES politikos aspektai jau nagrinėti ir atskleistas visas jos potencialas šioje srityje. Nors BUSP sankcijos neturi būti painiojamos su dvišalių susitarimų, kuriuose yra žmogaus teisių sąlyga, nutraukimu, jos, kaip ir žmogaus teisių sąlygos bei susitarimai, turi tapti platesnės ir nuoseklesnės žmogaus teisių strategijos tose šalyse dalimi. Jos, pvz., negalėtų būti veiksmingos, jeigu nebūtų lydimos pozityvių priemonių, taikomų pilietinei visuomenei, ir sveiko, nuoseklaus bei skaidraus atsivėrimo politiniam dialogui su tam tikrų šalių režimais.

Europos Sąjunga turi vykdyti protingų, tikslinių sankcijų politiką, specialiai pritaikytą kiekvienai padėčiai, parengtą siekti didžiausio poveikio tiems, kurių elgesiui ji nori daryti įtaką, kuo labiau išvengiant poveikio humanitarinei padėčiai arba neigiamų pasekmių asmenims, kuriems sankcijos neskiriamos, ar kaimyninėms šalims.

Be to, taikant sankcijas, būtina turėti aiškias, tinkamas ir sąlygines gaires, nes tik jos gali suteikti realistinį ir nešališką padėties tiriamoje šalyje vaizdą bei pasitarnauti kaip suprantami tikslai, kurių šalis turi siekti. Šiuo atžvilgiu Europos Sąjunga turi dirbti didindama savo kompetenciją sankcijų srityje, gerindama bendradarbiavimą ir koordinavimą su JT bei pritaikydama sisteminę sankcijų pavyzdžių peržiūros sistemą, kuri užtikrintų optimalų sankcijų naudojimą.

Šiame kontekste būtina formuoti sankcijų politiką taip, kad ji visiškai derėtų su humanitariniais ir žmogaus teisių įsipareigojimais. „Įtraukimo į juodąjį sąrašą“ procedūrą reikėtų peržiūrėti, kad ji teiktų teisinį saugumą ir atitinkamas teisines priemones.

Akivaizdu, kad dabartinė Europos Sąjungos sankcijų politika kenčia nuo per dažnai priimamų ad hoc sprendimų. Sankcijas reikėtų laikyti visapusio užsienio politikos metodo dalimi, kuris apima politinį pasikeitimą, dialogus ir konsultacijas dėl žmogaus teisių. Todėl jau seniai laikas peržiūrėti Europos sankcijų politiką ir praktiką ir pritaikyti sankcijų priemones prie naujos saugumo aplinkos, nepamirštant žmogaus teisių reikšmės ir galimų pažeidimų, kuriuos gali sukelti ši politika.

(1) ES sutarties 11 straipsnis. (2) Europos Komisijos tinklalapis,

PASIŪLYMAI

Vystymosi komitetas ragina atsakingą Užsienio reikalų komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

1.  mano, kad tais atvejais, kai esama rimtų žmogaus teisių ir demokratinių principų pažeidimų, o vyriausybės nepatvirtina savo įsipareigojimo palaikyti dialogą su tarptautine bendruomene ir jokios kitos priemones neduoda rezultatų, svarbi politikos priemonė yra sankcijos; mano, kad kadangi sankcijos gali turėti neigiamą šalutinį poveikį, jas reikėtų taikyti tuomet, kai visos kitos, ne tokios griežtos poveikio priemonės pasirodo esančios neveiksmingos;

2.  pabrėžia, kad šalims, kurioms taikomos ES ribojamosios priemonės, humanitarinė pagalba turi būti teikiama griežtai laikantis humanitarinių principų, patvirtintų ES konsensusu dėl humanitarinės pagalbos (t. y. humaniškumo, neutralumo, nešališkumo ir nepriklausomumo principų);

3.  įpareigoja savo parlamentines institucijas, ypač nuolatines ir ad-hoc delegacijas, pasinaudoti savo ryšiais su sankcijų netaikančiomis šalimis siekiant stiprinti atitinkamam regionui taikomos ES sankcijų tvarkos supratimą ir ištirti galimybes vykdyti bendrus veiksmus puoselėjant žmogaus teises;

4.  pritaria tam, kad paskutiniu metu Europos Sąjunga daugiausia dėmesio skiria tikslinėms sankcijoms, ypač draudimui išduoti vizas, ginklų embargui ir lėšų įšaldymui, kurias taikant humanitarinis ir vystymosi poveikis minimalus; pabrėžia, jog norint, kad asmenims taikomos tikslinės sankcijos būtų veiksmingos, Taryba ir Komisija visada turėtų apsvarstyti, ar jų nereikėtų taikyti ir šių asmenų artimiausiems šeimos nariams; visais atvejais reikia gerbti teisę į teisingumą;

5.  mano, kad ekonominės ir politinės paskatos, įskaitant taikomų sankcijų nutraukimą, yra svarbi priemonė pokyčiams skatinti, nes jos padeda vietos pilietinei visuomenei daryti spaudimą savo vyriausybėms; pabrėžia, kad paskatos, kaip ir sankcijos, turi būti taikomos skaidriai, joms turi būti taikomi aiškūs kriterijai ir apie jas turi būti veiksmingai informuojama ir atitinkamoje šalyje, ir už jos ribų;

6.  mano, kad sankcijos yra veiksmingesnės, jei sutelkta demokratinė opozicija arba pilietinė visuomenė remia permainų procesą šalyje, kuriai taikomos sankcijos;

7.  ragina Europos Parlamentą aktyviai dalyvauti rengiant, įgyvendinant ir kontroliuojant sankcijų ir paskatų politiką;

8.  pabrėžia žmogaus teisių ir demokratijos išlygų svarbą ES susitarimuose ir mano, kad šios išlygos turi būti taikomos darniau ir nuosekliau; pritaria pagal Kotonu susitarimą nustatytam veiklos modeliui, taikomam reaguojant į rimtus žmogaus teisių, demokratinių principų ir teisinės valstybės principų pažeidimus; yra įsitikinęs, kad prieš priimant atitinkamas priemones ir jas priėmus intensyvaus politinio dialogo (Kotonu susitarimo 8 straipsnis) ir konsultacijų (Kotonu susitarimo 96 straipsnis) sistema ne vieną kartą sėkmingai padėjo pagerinti vietoje susiklosčiusią situaciją;

9.  apgailestauja dėl to, kad ES ir jos valstybės narės netaiko sankcijų nuosekliai; yra įsitikinęs, kad, norėdama išsaugoti pasitikėjimą ir išvengti kaltinimų „dvigubų standartų“ taikymu, ES privalo gebėti pagrįsti, kodėl ji imasi arba nesiima sankcijų, visų pirma remdamasi su žmogaus teisėmis ir veiksmingumu susijusiais argumentais;

10. ragina Tarybą ir Komisiją glaudžiai bendradarbiaujant su Parlamentu apibrėžti nuoseklią sankcijų politikos strategiją; mano, kad pagal tą strategiją taip pat turi būti nustatyti principai ir būdai, kuriais būtų galima užtikrinti, kad būtų atsižvelgiama į atitinkamų šalių pilietinę visuomenę ir demokratinę opoziciją; pabrėžia, kad, remiantis šia strategija, prieš imantis veiksmų, atsižvelgiant į kontekstą ir numanomą veiksmingumą, reikia išnagrinėti kiekvieną atskirą atvejį; mano, kad strategijoje taip pat turėtų būti numatytos skubios procedūros, kurios būtų taikomos ypatingomis aplinkybėmis, kai ES turi imtis neatidėliotinų veiksmų, kurie galėtų turėti nuspėjamų teigiamų pasekmių; pažymi, kad sankcijos yra veiksmingesnės, jei jos taikomos reaguojant į konkrečius netikėtus įvykius ir yra skirtos paskatinti šalį, kuriai jos taikomos, imtis konkrečių ir aiškių priemonių;

11. pabrėžia, kad Taryba ir Komisija turi skirti pakankamai laiko ir išteklių, įskaitant žmogaus teisių specialistus, atliekant tyrimus prieš sankcijų taikymą ir įvertinant sankcijas ir jų veiksmingumą;

12. rekomenduoja įsteigti sankcijų komitetus ir ekspertų grupes, kurie kontroliuotų ES sankcijų įgyvendinimą, nes tai padidintų ES politikos skaidrumą ir nuoseklumą; be to ragina Tarybą ir Komisiją imtis iniciatyvos stiprinti JT sankcijų tvarką šiuo požiūriu;

13. ragina Komisiją užtikrinti, kad vystomojo bendradarbiavimo priemonės ir Europos plėtros fondo vystomosios paramos strategijos atitiktų dabartinę sankcijų taikymo tvarką ir dialogus žmogaus teisių klausimais; ragina Komisiją užtikrinti, kad bendros biudžeto paramos, įskaitant paramą, teikiamą pagal vadinamąsias Tūkstantmečio vystymosi tikslų sutartis, sąlygos būtų aiškiai susietos su žmogaus teisėmis ir demokratijos kriterijais;

14. pabrėžia, kad ekonominės sankcijos visų pirma turėtų būti taikomos sektoriuose, kuriuose nedirba itin daug žmonių ir kurių svarba mažoms ir vidutinėms įmonėms nėra didelė, nes MVĮ yra svarbios ir ekonominio vystymosi, ir pajamų perskirstymo požiūriu.

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

PASIŪLYMAI

Tarptautinės prekybos komitetas ragina atsakingą Užsienio reikalų komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

1.   mano, kad žmogaus teisės yra neišvengiama derybų įgaliojimų, kuriuos Taryba suteikia Komisijai ir kurį nustatant Parlamentas visada turi dalyvauti, dalis derantis dėl prekybos sutarčių, ypač atsižvelgiant į tai, kad Europos Sąjunga turi vaidinti pagrindinį vaidmenį skatinant žmogaus teises ir demokratiją pasaulyje ir į tai, kad ekonominės ir politinės sankcijos yra svarbus įrankis prieš šalis, kurie jų grubiai nepaiso;

2.   prašo Komisijos pastoviai informuoti Parlamentą apie sankcijų įtaką užsibrėžtiems tikslams ir pateikti pasiūlymų dėl galimų pasikeitimų, atsižvelgiant į pasikeitimus atitinkamoje šalyje;

3.   mano, kad yra itin svarbu susieti Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) nustatytas pagrindines darbo teises su bet visais būsimaisiais Europos Sąjungos ir trečiųjų šalių laisvosios prekybos susitarimais;

4.   pažymi, kad grynai komercinės sankcijos daugeliu atveju yra neveiksmingos, ypač jei jos nėra taikomos visame pasaulyje remiant Jungtinėms Tautoms, ir kenkia civiliniams gyventojams labiau, nei sankcionuotų šalių vyriausybėms;

5.   mano, kad prekybos partnerių pagrindinių Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencijų, JT konvencijų dėl nediskriminavimo ir Konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (angl. CEDAW) ratifikavimas yra esminiai žmogaus teisių sąlygos elementai ir prekybos susitarimų su trečiosiomis šalimis sudarymo sąlyga;

6.   ragina Tarybą ir Komisiją aiškiai išnagrinėti jau taikomų sankcijų veiksmingumą ir jų įtaką ES prekybos santykiams;

7.   mano, kad ES prekybos sankcijos neturėtų būti taikomos visai visuomenei, bet turi būti nukreiptos visų pirma prieš finansinius asmenų arba privačių ir (arba) valstybinių įmonių, turinčių tiesioginės, ar netiesioginės įtakos dėl žmogaus teisių ir demokratijos pažeidimų, interesus ir neturi leisti, kad nukentėtų gyventojai, ypač socialiniai sluoksniai, leidžiantys neturtingiausiems šalies gyventojams užsidirbti pragyvenimui;

8.   mano, kad sankcijos taip pat turėtų būti nukreiptos prieš ekonominius sektorius, kurie yra žmogaus teises pažeidžiančių vyriausybių strateginiai pajamų šaltiniai, leidžiantys šioms vyriausybėms išsilaikyti valdžioje;

9.   mano, kad priimant su sankcijomis susijusius sprendimus prieš tai, kai jos įsigalioja ir kai įvertinamas galiojančių sankcijų veiksmingumas, ES institucijos turėtų glaudžiai bendradarbiauti su atitinkamos šalies pilietine visuomene ir nevyriausybinėmis organizacijomis;

10. mano, kad ES sankcijų dėl žmogaus teisių pažeidimų taikymas ir įvertinimas iš principo turi būti aukščiau bet kokios jas taikant kylančios žalos Europos Sąjungos prekybiniams interesams arba jų piliečiams;

11. kadangi sankcijos vaidina labai svarbų simbolinį vaidmenį ginant žmogaus teises (dėl to, kad jos susietos su specifiniais, nustatytais, akivaizdžiais žmogaus teisių pažeidimais), jos neturėtų būti atšaukiamos, iki tol, kol neišnyksta jų taikymo priežastis, nepaisant jų poveikio ES prekybiniams interesams;

12. mano, kad jei įvertinimo ataskaitoje nurodoma, kad sankcijų taikymas neatneša norimo poveikio, sankcijų pobūdis turėtų būti keičiamas (pvz. bendras sankcijas pakeisti tikslingomis);

13. prašo, kad su žmogaus teisėmis ir demokratija susijusi sąlyga būtų įtraukta į visas naujas Europos Sąjungos ir trečiųjų šalių sutartis, nepriklausomai nuo to, ar tai išsivysčiusios, ar besivystančios šalys, ypač į prekybos ir sektorių susitarimus;

14. mano, kad kartu su prekybos sankcijomis turėtų būti taikomi kiti sankcijų metodai, kurie nėra prekybos sankcijos tiesiogine prasme, tokie, kaip skrydžių draudimas, specifinis embargas (pvz., importo ar ginklų), draudimas įvažiuoti į ES, finansiniai suvaržymai, diplomatiniai įspėjimai, kultūros ir sporto renginių boikotas ir t. t.; be to, pabrėžia, kad visos be išimties valstybės narės turi laikytis sankcijų taikymo;

15. džiaugiasi, kad ES bendrųjų tarifų lengvatų sistemoje (BLS) numatoma arba suteikti papildomų tarifų lengvatų šalims, ratifikavusioms ir veiksmingai įgyvendinančioms įvairias tarptautines konvencijas dėl žmogaus ir darbo teisių, aplinkos apsaugos ir gero valdymo; taip pat pabrėžia, kad BLS numatoma laikinai panaikinti lengvatas šalims, nesilaikančių šių konvencijų;

16. ragina Komisiją ir valstybes nares nesiūlyti laisvosios prekybos susitarimų ir (arba) asociacijos susitarimų, net ir įtraukiant žmogaus teisių sąlygas, šalims, kuriose, remiantis Jungtinių Tautų žmogaus teisių komisaro biuro ataskaitomis, masiškai pažeidžiamos žmogaus teisės, vyriausybėms;

17. prašo Komisijos stebėti prekybos sankcijų ir naudojamų jų taikymo ir atšaukimo kriterijų veiksmingumą bei informuoti apie pasiektus rezultatus, ir pateikti nuoseklesnės strategijos pasiūlymą taikyti sankcijas žmogaus teises pažeidžiančioms šalims, norint sumažinti bet kokį ad hoc taikomų sankcijų sukeltą žalingą poveikį, ir, taip pat norint padidinti sankcijų veiksmingumą taip, kad jų tinkamumas išaiškėtų iš išsamios ir sudėtingos atitinkamos šalies situacijos analizės;

18. prašo Komisijos įvertinti, ar sankcijos taikomos tiems, kurie yra atsakingi, ir ar tinkamas pasirinktas sankcijų laikotarpis;

19. tuo atveju, kai sankcijos taikomos šaliai, besinaudojančiai Europos Sąjungos suteikta pagalba besivystančioms šalims, ragina iš principo pirmenybę teikti tikslingoms „protingoms“ sankcijoms, o ne bendroms sankcijoms, kurios logiškai nesiderintų su vystymosi pagalba;

20. ragina Komisiją ir Tarybą įvertinti sankcijų padarinius atitinkamų šalių vystymosi politikai ir ES prekybos politikai;

21. kai įvertinamos sankcijų priemonės, jas taikyti turi būti raginamos kitos institucijos ir šalys, ypač Jungtinės Amerikos Valstijos, kurios dažniausiai prekiauja su šalimis, kurioms numatoma taikyti sankcijas;

22. ragina Komisiją pradėti derybas su šalimis, kurios taip elgiasi, norėdamos sumažinti Europos Sąjungos taikomų sankcijų veiksmingumą šalyje, kurioje jos taikomos;

23. norint sustiprinti sankcijas atitinkamame regione, ragina Komisiją nuolatos kooperuoti su kaimyninėmis šalies, kuriai taikomos sankcijos, šalimis ir kai nustatomas sankcijų tipas, ir kai sankcijos vykdomos, ir kai įvertinami jų padariniai viso platesnio regiono prekybos politikai.

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI