PRANEŠIMAS dėl BŽP ir ekosisteminio žvejybos valdymo metodo
8.12.2008 - (2008/2178(INI))
Žuvininkystės komitetas
Pranešėjas: Pedro Guerreiro
PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS
dėl BŽP ir ekosistemino žvejybos valdymo metodo
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į 1982 m. gruodžio 10 d. JT jūrų teisės konvenciją,
– atsižvelgdamas į 2002 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2371/2002 dėl žuvų išteklių apsaugos ir tausojančio naudojimo pagal Bendrąją žuvininkystės politiką,[1]
– atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą dėl bendrosios žuvininkystės politikos vaidmens diegiant ekosisteminį jūrų valdymo metodą (COM(2008)0187),
– atsižvelgdamas į 2008 m. rugsėjo 29–30 d. Žemės ūkio ir žuvininkystės tarybos posėdžio išvadas dėl prieš tai nurodyto Komisijos komunikato,
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,
– atsižvelgdamas į Žuvininkystės komiteto pranešimą (A6-0485/2008),
A. kadangi visi tam tikros geografinės zonos gyvieji organizmai (žmonės, augalai, gyvūnai ir mikroorganizmai), jų fizinė aplinka (pvz., dirvožemis, vanduo, oras) ir jų natūralūs ciklai susiję tarpusavyje,
B. kadangi šių sistemų vidaus raida, sąveika ir pokyčiai daro tiesioginį ir dažnai nepageidaujamą arba nenumatytą poveikį kitiems sistemos ir ne sistemoje esantiems elementams, o ne sistemoje vykstantys procesai gali turėti tiesioginį poveikį sistemai,
C. kadangi ekosisteminis požiūris į žvejybą šiuo metu yra geriausias visuotinio valdymo ir sprendimų priėmimo pagrindas, pagal kurį atsižvelgiama į visas suinteresuotąsias šalis, jų reikalavimus ir poreikius, taip pat į būsimą poveikį sistemai ir jos elementų sąveikai;
D. kadangi žvejyba kiekvienos valstybės narės išskirtinės ekonominės zonos vandenyse yra svarbi jos suverenitetui ir nepriklausomybei mitybos požiūriu,
E. kadangi mums vis dar trūksta žinių apie vandenynus ir veiksnius, kurie daro jiems įtaką, tačiau jų pakanka, kad žinotume, jog ir komerciniai, ir nekomerciniai žuvų ištekliai ES ir kitur išeikvoti dėl daugelio veiksnių, tačiau dažniausiai pagrindinė priežastis – per daug intensyvi žvejyba,
F. kadangi moksliniai žuvų išteklių tyrimai verčia daryti prielaidą, kad reikia atmesti visus spėjimus, pagrįstus išankstine nuomone, taigi pasiūlymas dėl žuvų išteklių vertinimo ekosistemų analizės pagrindu bus iš tiesų pagrįstas ekosisteminiu metodu, jei jis bus rengiamas remiantis patvirtintais moksliniais duomenimis,
G. kadangi naudoti šį metodą ir taikant jį rinkti informaciją bei priimti sprendimus reikia dinamiškai ir lanksčiai, vis dėlto, dėl naujų mokslinių žinių ir sąsajų šį ekosisteminį metodą gali tekti nuolat keisti,
H. kadangi vis dar dažni šiurkštūs žvejybos pažeidimai, kaip pažymima ir naujausioje Komisijos ataskaitoje (COM(2008)0670), neatsižvelgiant į bandymus sumažinti Bendrijos laivyno pajėgumus,
I. kadangi vertinant žuvų išteklius atsižvelgiama į išteklių tausumą; kadangi tai yra esminė žvejybos sąlyga ir už šio tausumo išsaugojimą atsakingos valstybės narės,
J. kadangi pagrindinis žuvininkystės politikos tikslas, kuriam pritarė visos 2002 m. Johanesburge vykusiame pasaulio vadovų susitikime tvaraus vystymosi klausimu dalyvavusios valstybės, – pasiekti didžiausią tausią žvejybą užtikrinantį sužvejotų žuvų kiekį,
K. kadangi labai sumažėjusias iš žvejybos pramonės gaunamas pajamas lėmė daugelio komercinių žuvų išteklių išeikvojimas, todėl teko nustatyti žvejybos apribojimus, jas lėmė ir pirminio produktų pardavimo kainų stagnacija (arba) mažėjimas kartu su proporcingai didėjančiomis gamybos veiksnių (dyzelino, kuro) kainomis. Padėtis dar blogesnė šalyse, kuriose šių veiksnių kainos didesnės, ypač dėl to, kad trūksta priemonių pramonei remti arba jos netinkamos, palyginti su kitose šalyse priimtomis priemonėmis,
L. kadangi Komisija pasiūlė pradėti debatus dėl galimos BŽP reformos,
1. palankiai vertina Komisijos komunikatą ir pažymi, kad jis prisideda prie siekio užtikrinti tausiąsias žuvų išteklių naudojimo sąlygas socialiniu, aplinkos apsaugos ir ekonominiu požiūriais;
2. pabrėžia, kad ekosisteminis modelis turi būti plėtojamas ir tapti dinamiška ir lanksčia valdymo, bendro mokymosi ir tyrimų sistema, į kurią būtų galima įtraukti daugiau kintamųjų, kurių ateityje galėtų rastis dėl nenumatytų įtakos veiksnių arba kitų mokslo šakų;
3. atsižveldamas į tai, ragina Komisiją įtraukti į savo pasiūlymą metodus ir priemones, kurias taikant visos suinteresuotosios šalys galėtų keistis informacija, duomenimis ir nuolat mokytis vienos iš kitų, kad, atsižvelgiant į visa tai, būtų galima toliau tobulinti ekosisteminį modelį siekiant bendros naudos;
4. pažymi, kad žvejyba – tai viena iš pagrindinių žmonijos veiklos sričių, užtikrinančių jai maistą ir išlikimą, ir mano, kad tai pirmapradis visų žuvininkystės politikos sričių ir kiekvienos srities atskirai tikslas;
5. atkreipia dėmesį į nepaprastai didelę žuvininkystės svarbą kai kurioms ES pakrančių bendruomenėms ekonominiu, socialiniu ir kultūriniu požiūriais;
6. dar kartą pakartoja, kad BŽP tikslas turėtų būti skatinti šio sektoriaus modernizavimą ir tvarią plėtrą užtikrinant minėtojo sektoriaus gyvybingumą, išteklių tvarumą ir gyventojų aprūpinimą žuvimis, stengiantis išlaikyti darbo vietas ir gerinti žvejų gyvenimo sąlygas;
7. mano, kad vykdant įvairių sričių žuvininkystės politiką būtina atsižvelgti į daugelį aspektų – socialinį, aplinkos apsaugos ir ekonominį, kuriems būtina taikyti integruotą ir gerai suderintą metodą, priešingą vizijai, kuri pagal a priori nustatytus prioritetus nustato jų hierarchiją;
8. pabrėžia, kad, turint mintyje BŽP tikslus, ši politika negali būti priklausoma nuo kitų vėliau apibrėžtų sričių Bendrijos politikos; mano, kad, priešingai, vykdant šių sričių politiką turėtų būti užtikrinami ir į ją įtraukiami žuvininkystės politikos tikslai;
9. pabrėžia, kad, norint tausiai vystyti atitinkamą pakrantės regioną, būtina didinti aplinkos apsaugos, natūralių ir žmogiškųjų veiksnių sąveiką bei gerinti žvejų bendruomenių gyvenimo kokybę; dar kartą patvirtina, kad žvejybos politika visų pirma turėtų būti grindžiama žvejų bendruomenių gerovės ir ekosistemų, kurių neatsiejamą dalį sudaro šios bendrijos, tvarumo tarpusavio priklausomybės principu;
10. pabrėžia, kad būtina pripažinti smulkiosios priekrančių žvejybos ir žvejybos kaip amato ypatybes ir svarbą;
11. pabrėžia, kad, siekiant patenkinti mitybos poreikius kiekvienoje valstybėje narėje, strateginės žuvininkystės pramonės ir žvejų bendruomenių gyvybingumo bei tausių jūrų ekosistemų išsaugojimas nėra vienas kitam prieštaraujantys tikslai;
12. mano, kad, siekiant išlaikyti viso pasaulio žuvų išteklius, reikia nustatyti didžiausią skaičių dienų, kurias žvejai gali praleisti jūroje;
13. pabrėžia, kad norint jūrų valdymui taikyti ekosisteminį metodą būtini daugiašaliai ir tarpsektoriniai veiksmai, kurie apimtų įvairias priemones ir įvairių sričių politiką, kurios daro poveikį jūrų ekosistemai– turima mintyje kitų su žvejyba susijusių sričių politika ir priemonės – be kurioų būtų neįmanoma pasiekti šio metodo tikslų;
14. dar kartą patvirtina, kad reikia tirti ir taikyti priemones daugeliui veiksnių, darančių didžiulį poveikį jūrų ekosistemų tausumui bei žuvų ištekliams ir taip pat žvejybai, pavyzdžiui, pakrantės ir atviros jūros taršai, žemės ūkio ir pramonės nutekamiesiems vandenims, upių tėkmės krypties pakeitimui, dugno gilinimui, uostų veiklai, jūros transportui ir turizmui;
15. pabrėžia, kad labai skiriasi įvairios jūrų zonos ir jų atitinkami ištekliai; taip pat skiriasi įvairūs laivynai ir žvejybos įrankiai bei jų daromas poveikis ekosistemai, kuriai būtinos diferencijuotos, specifinės ir kiekvienam atvejui pritaikytos žvejybos valdymo priemonės, pvz., techniniai tinklų pakeitimai, tam tikrų žvejybos rajonų uždarymas ir žvejybos pastangų mažinimas;
16. pabrėžia, kad žvejams, socialiai ir ekonomiškai nukentėjusiems nuo kasmetinių žuvų išteklių atkūrimo programų ar ekosistemų apsaugos priemonių poveikio, būtina taikyti paramos teikimo ar kompensavimo mechanizmus;
17. pabrėžia, kad jūrų valdymui palaipsniui taikant bendrą tarpdalykį ir tarpsektorinį metodą būtina nuolat gerinti ir gilinti mokslo žinias siekiant užtikrinti, kad priimamos priemonės būtų grindžiamos pagrįstais moksliniais duomenimis;
18. atkreipia dėmesį į tai, jog reikia, kad Komisija įtrauktų žuvininkystės sektorių į tikrą tarpsektorinį jūrų aplinkos išsaugojimo planą, atsižvelgdama į naujosios Europos jūrų politikos aplinkos apsaugos ramstį – į Jūrų strategijos pagrindų direktyvą[2];
19. pabrėžia, kad moksliniai žvejybos tyrimai yra esminis žvejybos valdymo įrankis, be kurio neapseinama nustatant veiksnius, kurie daro įtaką žuvų išteklių vystimuisi, atliekant kiekybinį vertinimą ir rengiant modelius, kurie leidžia planuoti jų plėtrą ir kurie taip pat būtini gerinant žvejybos įrankius, laivus, žvejų darbo sąlygas, atsižvelgiant į jų žinias bei patirtį;
20. siūlo atlikti mokslinius tyrimus, kurių metu būtų galima nustatyti žuvininkystės tikslais eksploatuojamų jūrų išteklių pasiskirstymą atsižvelgiant į naujausius vandens fizinių ir cheminių parametrų pokyčius dėl klimato kaitos; mano, kad į tyrimų duomenis turėtų būti atsižvelgiama persvarstant dabartinius žuvų išteklių atkūrimo planus, pvz., Iberijos pusiasalio jūrų lydekų ir norveginių omarų atkūrimo planus;
21. atkreipia dėmesį į būtinybę rengti akvakultūros tyrimo projektus siekiant papildyti didžiausiame pavojuje esančių rūšių išteklius;
22. mano, kad būtina investuoti į žmogiškųjų išteklių mokymus, skirti atitinkamus finansinius išteklius bei skatinti įvairių valstybių narių įstaigų bendradarbiavimą;
23. pažymi, kad vykdant mokslinius tyrimus reikėtų atsižvelgti į socialinius, aplinkos apsaugos ir ekonominius žvejybos veiksnius; mano, jog būtina įvertinti įvairių žvejybos valdymo sistemų (priemonių) poveikį užimtumui ir žvejų bendruomenių pajamoms;
24. pažymi, kad žvejyba – tai veikla, kurią vykdant išnaudojami atsinaujinantys ištekliai, todėl pirmas ir visų svarbiausias žvejybos valdymo uždavinys – tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoti žvejybą taip, kad būtų pasiektas minėtasis 2002 m. Johanesburgo pasaulio vadovų susitikime tvaraus vystymosi klausimu nustatytas tikslas;
25. ragina Komisiją iš naujo svarstyti dabartinę bendro leidžiamo sugauti kiekio (BLSK) ir kvotų sistemą kaip pagrindinę jūrų išeklių valdymo priemonę ir nustatyti, ar ji naudinga atsižvelgiant į dabartinius žvejybos apribojimus;
26. ragina Komsiją išnagrinėti žuvų iškrovimo, neteisėtos žvejybos ir nepageidaujamos priegaudos išmetimo į jūrą kontrolės ir stebėsenos sistemas ir siūlyti taikyti atviresnes sistemas;
27. mano, kad minėtosios priemonės būtinos norint, jog kompetentingos mokslo institucijos teisingai įvertintų žuvų išteklių padėtį;
28. pripažįsta, kad dabartinės žvejybos valdymo priemonės, grindžiamos nustatytu bendru leidžiamu sugauti kiekiu, turi tiesioginį poveikį sugaunamų žuvų kiekiui ir netiesioginį poveikį žvejybai; vis dėlto pabrėžia, kad reikia valdyti žvejybos pastangas siekiant, jog šis metodas būtų taikomas veiksmingiau; ragina Komisiją išnagrinėti galimybes taikyti įvairias žuvų išteklių valdymo priemones ir drauge užtikrinti, kad dabartinės priemonės nebūtų keičiamos tol, kol bus galima pasinaudoti alternatyviais būdais, kuriuos taikant būtų užtikrinamas tinkamiausias žuvų išteklių panaudojimas;
29. pabrėžia, kad valstybės narės, vadovaudamosi reliatyvaus stabilumo principu, yra išskirtinai atsakingos už leistino sugauti kiekio paskirstymą laivynams ir žvejybos įrankiams; mano, kad kiekvienoje valstybėje narėje skirstant kvotas reikėtų atsižvelgti į įrankio rūšį (tralas ir kt.) bei į atitinkamą sugautų žuvų kiekį;
30. išreiškia didelį susirūpinimą dėl galimybės keisti BŽP taip, kad būtų skatinama koncentruoti žvejybą, ypač prieigos prie išteklių požiūriu;
31. pažymi, kad kvotų sumažinimas ir jų koncentracija tarp nedidelio skaičiaus operatorių reiškia ne tai, kad mažės žvejybos apimtis, o tik tai, kad bus koncentruojamas žuvų išteklių naudojimas;
32. palankiai vertina pozityviąją diskriminaciją, susijusią su parama kai kurių ES atokiausių regionų laivynų atnaujinimui, ir mano, kad būtina išlaikyti šią paramą baigus vykdyti dabartinę 2007–2013 m. finansinę programą, siekiant užtikrinti, kad ir vėliau būtų žvejojama tvariai ir tausojant aplinką;
33. mano, kad, siekiant puoselėti tausias jūrų pakrančių ekosistemas, tradicinę žvejybą ir žvejų bendruomenių išlikimą, gyvybiškai svarbu išsaugoti nukrypti leidžiančią nuostatą dėl prieigos prie zonų, kurios įeina į 12 mylių teritorinius vandenis; ragina siekti, kad ši, nukrypti leidžianti nuostata nuolat galiotų;
34. ragina atokiausių regionų išskirtinėms ekonominėms zonoms priklausančią zoną apibrėžti kaip „išskirtinės prieigos zoną“ siekiant užtikrinti jūrų ekosistemų, žvejybinės veiklos ir atitinkamų vietos bendruomenių gyvybingumą;
35. mano, kad neužtenka žvejybą vertinti taikant vienodus kriterijus ir neatsižvelgiant į laivynų ir žvejybos įrankių įvairovę; mano, kad kontroliuojant žvejybą reikėtų atsižvelgti į įvairias žuvų rūšis, įvairius žvejybos įrankius ir įvertinti, kokį poveikį žuvų rūšims daro sugautų žuvų kiekis;
36. mano, kad akcentuojamas žvejybos vertinimas skaičiuojant kW per dieną yra tinkamas tik žvejybai tralais, tačiau netinka kitiems žvejybos įrankiams;
37. mano, kad zonų apribojimams (uždaros ir saugomos zonos, pavyzdžiui, saugomos jūrų zonos) pagrįsti reikalingi daugiadalykiai moksliniai tyrimai, ypač dėl įvairios veiklos ir veiksnių, kurie realiai veikia ekosistemą, daromo poveikio, ir dėl apribojimų, kurie apimtų išsamią socialinio ir ekonominio poveikio žvejų bendruomenei analizę, teikiamos naudos;
38. pažymi, kad žvejybos apribojimai daugiausia buvo nustatomi skatinant nurašyti žvejybos laivus į metalo laužą, tačiau jie nebuvo vienodai taikomi įvairiose valstybėse narėse; pabrėžia, kad pritaikant įvairių valstybių laivynus prie žvejybos išteklių, turi būti atsižvelgiama į šiuo metu jau vykstantį žvejybos pastangų mažinimą;
39. mano, kad netinkama ir nepateisinama politika , kai skatinama nurašyti laivus į metalo laužą be atrankos neatsižvelgiant į specifines laivynų, žuvų išteklių ypatybes ir vartojimo poreikius kiekvienoje valstybėje narėje bei socialinį ir ekonominį poveikį;
40. taigi mano, kad pirmiausia žvejybos valdymo srityje reikia moksliškai įvertinti, ar turima pernelyg didelių laivynų ir pernelyg išnaudojamų išteklių, ir kurie jie yra, kad būtų galima priimti tinkamas priemones;
41. pažymi, kad žuvininkystės valdymo atsargos principas Tarybos reglamente (EB) Nr. 2371/2002 „reiškia, kad pakankamos mokslinės informacijos nebuvimas negali būti laikomi priežastimi atidėti arba nesiimti valdymo priemonių pagrindinėms, susijusioms arba priklausomoms rūšims ir nepagrindinėms rūšims bei jų aplinkai išsaugoti“;
42. patvirtina žvejybos valdymo tikrinimo, kuris priklauso valstybių narių kompetencijai, svarbą;
43. ragina remti valstybių narių išskirtinių ekonominių zonų stebėjimo, tikrinimo ir kontrolės priemonių įrengimą ir modernizavimą atsižvelgiant į kovą su neteisėta, nedeklaruojama ir nereguliuojama (NNN) žvejyba, saugos jūroje didinimu ir jūrų ekosistemų išsaugojimu;
44. mano, kad būtina taikyti kovos su NNN žvejyba priemones, kurių jau buvo imtasi, ir ragina valstybes nares sustiprinti kontrolės mechanizmus;
45. ragina Komisiją pasiūlyti priemonių, kaip importuojamiems žuvininkystės produktams, tiekiamiems į vidaus rinką, taikyti tuos pačius reikalavimus, kaip ir tie, kurie taikomi įvairių valstybių narių žuvininkystės produktams;
46. kartoja, kad reikia nuolat tobulinti žvejybos įrankius siekiant kuo labiau pagerinti jų selektyvumą, nes tai svarbus veiksnys mažinant priegaudą ir jos poveikį aplinkai; ragina Komisiją parengti specialias politines priemones, kurias taikant žvejai būtų skatinami imtis visų prieinamų priemonių, kad būtų kuo labiau sumažinta priegauda;
47. mano, kad pradėjus naudoti pramoninius tralus padidėjo žuvų gaištamumas, todėl reikėjo nustatyti atskirą šio įrankio naudojimo kontrolę, pvz., išlaikant žvejybos rajonuose nustatytus apribojimus (atstumą iki pakrantės arba nuotolį nuo jos);
48. ragina Komisiją remti ekologiškesnę žvejybą ir naudoti selektyvesnius žvejybos būdus, kurie padėtų sumažinti priegaudą ir kuro sąnaudas žvejybos laikotarpiais;
49. ragina Komisiją kuo greičiau daryti pažangą vykdant ekologinio žuvų produktų ženklinimo procesą, kad būtų skatinama sąžiningesnė ir ekologiškesnė žvejyba;
50. pabrėžia, kad siekiant patvirtinti tinkamesnę ir veiksmingesnę politiką svarbu įtraukti žuvininkystės pramonę į įvairių BŽP priemonių rengimą, taikymą ir vertinimą;
51. mano, kad regionų patariamosios tarybos gali atlikti svarbų vaidmenį vykstant BŽP sprendimų priėmimo procesui, nes šių tarybų veikloje dalyvauja žvejai ir tyrėjai, atsakingi už žuvų išteklių vertinimą; mano, kad jų veikla turėtų būti užtektinai finansuojama;
52. pabrėžia, kad vykdant regioninę ir geros kaimynystės politiką reikėtų glaudžiau bendradarbiauti su ne Bendrijos laivynais, eksploatuojančiais bendrus išteklius, siekiant užtikrinti šių išteklių galimybę atsinaujinti;
53. pabrėžia būtinybę palaikyti žvejų grupes ir profesines organizacijas, pasirengusias dalytis atsakomybe už BŽP taikymą (bendrą valdymą);
54. prašo, kad BŽP būtų labiau decentralizuota, siekiant sudaryti sąlygas labiau dalyvauti žvejams, jiems atstovaujančioms organizacijoms ir žvejų bendruomenėms vykdant bendrąją žuvininkystės politiką ir valdant žvejybą ir drauge užtikrinti, kad būtų laikomasi visai Bendrijai vienodų ir derančių būtiniausių standartų;
55. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai bei nacionaliniams parlamentams.
AIŠKINAMOJI DALIS
Komisijos komunikatas „BŽP vaidmuo jūrų valdymui taikant ekosisteminį valdymą“ yra viena iš daugelio Komisijos iniciatyvų, skatinančių pradėti debatus dėl galimos bendrosios žuvininkystės politikos reformos 2012 m.
Pranešėjas mano, kad svarbu atkreipti dėmesį į tam tikrus esminius veiksnius, kai kalbama apie įvairius ir sudėtingus klausimus, kuriuos kelia Komisija.
Žvejyba – tai viena iš pagrindinių žmonijos veiklos sričių, užtikrinančių jai maistą ir išlikimą, ir tai yra pirmapradis žuvininkystės politikos tikslas. Taigi verta pažymėti, kad žvejyba kiekvienos valstybės narės vandenyse yra svarbi jos suverenitetui ir nepriklausomybei mitybos atžvilgiu.
Vykdant žuvininkystės politiką prioritetu turėtų tapti sugautų žuvų kiekis, neužmirštant kitos susijusios veiklos ir būtinų mokslinių tyrimų, ypač vertinant ir planuojant sugautų žuvų kiekius ir žuvų išteklių biomasę.
Kitais žodžiais tariant žuvininkystės politika nėra ir negali būti vandenynų ir jūrų aplinkai skirta politika. Vykdant jūrų politiką pirmenybę reikia skirti jūroms, o vykdant žuvininkystės politiką - žvejybai. Be to, visada reikia atsižvelgti į mokslinių tyrimų rezultatus, o ne į spėjimus, grįstus teiginiais, kad žvejyba yra netausių sistemų priežastis. Tai reiškia, kad pasiūlymas dėl žuvų išteklių vertinimo ekosisteminės analizės bus priimtinas tik tada, kai jis bus grindžiamas patvirtintais moksliniais duomenimis dėl išteklių tausumo, taip pat atsižvelgiant į įvairius žvejybos išorės veiksnius, darančius įtaką ekosistemai.
Reikėtų pakartoti, kad BŽP tikslas turėtų būti skatinti šio sektoriaus modernizavimą ir tvarią plėtrą užtikrinant minėtojo sektoriaus socialinį ir ekonominį gyvybingumą, išteklių tvarumą ir gyventojų aprūpinimą žuvimi, stengiantis išlaikyti darbo vietas ir gerinti žvejų gyvenimo sąlygas.
Taip pat reikia turėti mintyje, kad sumažėjusias iš žvejybos pramonės gaunamas pajamas lėmė žvejybos apribojimai ir pirminio produktų pardavimo kainų stagnacija (arba) mažėjimas kartu su proporcingai didėjančiomis gamybos veiksnių (dyzelino, kuro) kainomis.
Vykdant žuvininkystės politika būtina atsižvelgti į daugelį aspektų – socialinį, aplinkos apsaugos ir ekonominį – kuriems būtina taikyti integruotą ir gerai suderintą metodą, priešingą primestai vizijai, kuri pagal a priori nustatytus prioritetus nustato hierarchiją Tai reiškia, kad, priešingai, šiose politikos srityse turėtų būti užtikrinami ir integruojami žuvininkystės politikos tikslai
Žvejybai taikoma politikos sritis visų pirma turėtų būti grindžiama žvejų bendruomenių gerovės ir tausių ekosistemų, kurios neatsiejamą dalį sudaro šios bendruomenės, tarpusavio priklausomybės prielaida, ypač pripažįstant smulkiosios priekrančių žvejybos ir žvejybos kaip amato ypatybes ir svarbą.
Norint jūrų valdymui taikyti ekosisteminį metodą būtini daugiašaliai ir tarpsektoriniai veiksmai, kurie apimtų įvairias priemones ir politikos sritis, kurios daro poveikį jūrų ekosistemai– turima mintyje kitos žvejybos politikoje priimtos politikos sritys – be kurių būtų neįmanoma pasiekti šio metodo tikslų.
Taip pat reikia pripažinti, kad įvairios jūrų zonos ir jų atitinkami ištekliai labai skiriasi; taip pat skiriasi įvairūs laivynai bei žvejybos įrankiai, bei jų daromas poveikis ekosistemai, kuriai būtinos diferencijuotos, specifinės ir kiekvienam atvejui pritaikytos žvejybos valdymo priemonės, o žvejams, jei reikia, kompensuojami socialiniai ir ekonominiai šių veiksnių nuostoliai.
Kadangi žvejyba – tai veikla, kurios metu išnaudojami atsinaujinantys ištekliai, todėl pirmas ir visų svarbiausias žvejybos valdymo uždavinys – (tiesiogiai ar netiesiogiai) kontroliuoti žvejybą taip, kad būtų pasiektas nustatytas tikslas atkurti žuvų išteklius iki didžiausio tausią žvejybą užtikrinančio sužvejotų žuvų kiekio.
Dabartinės žvejybos valdymo priemonės, grindžiamos nustatytu bendru leidžiamu sugauti kiekiu, iki šiol buvo tinkamiausia žvejybos kontrolės priemonė, nes ji turi tiesioginį poveikį sugaunamų žuvų kiekiui ir netiesioginį poveikį žvejybai.
Valstybės narės, vadovaudamosi reliatyvaus stabilumo principu, yra išskirtinai atsakingos už leistino sugauti kiekio paskirstymą laivynams ir žvejybos įrankiams.
Gyvybiškai svarbu, kad valstybės narės galėtų naudotis suverenumo teisėmis savo teritorijoje, taip pat ir 12 mylių teritorinių vandenų, kurių plotas galėtų būti padidintas atsižvelgiant į geografines ypatybes, turėdamos jų nacionaliniams laivams skirtą prieigą ir nepažeidžiant tarp valstybių pasirašytų susitarimų.
Taip pat labai svarbu labiausiai nutolusių regionų išskirtinei ekonominei zonai priklausančią zoną apibrėžti kaip „išskirtinės prieigos zoną“ siekiant užtikrinti jūrų ekosistemų, žvejybinės veiklos ir atitinkamų vietos bendruomenių gyvybingumą.
Taigi kyla abejonių dėl pasiūlymų dėl prieigos prie išteklių, kuriuose siūloma taikyti individualių perkeliamų kvotų sistemą. Ši sistema lemtų žvejybos koncentraciją ir individualų žvejybos teisių pasisavinimą.
Kalbant apie žvejybą neužtenka ją vertinti taikant vienodus kriterijus, bet reikėtų atsižvelgti į laivynų ir žvejybos įrankių įvairovę, įvairius žvejybos būdus ir žuvų įvairovę.
Kalbant apie zonų apribojimus (uždaros ir saugomos zonos, pavyzdžiui, saugomos jūrų zonos) reikia pabrėžti, kad reikalingas daugiadalykis mokslinis pagrindas.
Taip pat reikėtų pažymėti, kad politika, pagal kurią skatinamas laivų nurašymas į metalo laužą be atrankos, neatsižvelgiant į specifines laivynų, žuvų išteklių ypatybes ir vartojimų poreikius kiekvienoje valstybėje narėje bei socialinį ir ekonominį poveikį, yra netinkama ir nepateisinama. Todėl reikia atlikti mokslinį vertinimą, kad būtų nustatyti pernelyg dideli laivynai ir kurie ištekliai yra pernelyg išnaudojami.
Be to, pabrėžiama, kad būtina žvejybos pramonę įtraukti rengiant, įgyvendinant ir vertinant įvairias su BŽP susijusias priemones.
GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI
|
Priėmimo data |
2.12.2008 |
|
|
|
||
|
Galutinio balsavimo rezultatai |
+: –: 0: |
17 3 0 |
||||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai |
Stavros Arnaoutakis, Elspeth Attwooll, Niels Busk, Luis Manuel Capoulas Santos, David Casa, Emanuel Jardim Fernandes, Carmen Fraga Estévez, Ioannis Gklavakis, Pedro Guerreiro, Ian Hudghton, Heinz Kindermann, Willy Meyer Pleite, Rosa Miguélez Ramos, Philippe Morillon, Seán Ó Neachtain, Struan Stevenson, Catherine Stihler, Margie Sudre |
|||||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) |
Raül Romeva i Rueda, Thomas Wise |
|||||