PRANEŠIMAS dėl bendrosios žemės ūkio politikos ir pasaulinės maisto saugos

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS

AIŠKINAMOJI DALIS

Vystymosi komiteto NUOMONĖ (*) (6.11.2008)

Užsienio reikalų komiteto NUOMONĖ (2.12.2008)

Tarptautinės prekybos komiteto NUOMONĖ (13.11.2008)

Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto NUOMONĖ (3.12.2008)

PRIEDAS

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

15.12.2008 - (2008/2153(INI))

Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetas
Pranešėja: Mairead McGuinness
Nuomonės pranešėjas(*):
Manolis Mavrommatis, Vystymosi komitetas
(*) Susijęs komitetas, remiantis Darbo tvarkos taisyklių 47 straipsniu

Procedūra : 2008/2153(INI)

Procedūros eiga plenarinėje sesijoje

Dokumento priėmimo eiga :

A6-0505/2008

Pateikti tekstai :

A6-0505/2008

Debatai :

Balsavimas :

PV 13/01/2009 - 6.6
Balsavimo rezultatų paaiškinimas
Balsavimo rezultatų paaiškinimas

Priimti tekstai :

P6_TA(2009)0006

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS
AIŠKINAMOJI DALIS
Vystymosi komiteto NUOMONĖ (*)
Užsienio reikalų komiteto NUOMONĖ
Tarptautinės prekybos komiteto NUOMONĖ
Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto NUOMONĖ
PRIEDAS
GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

dėl bendrosios žemės ūkio politikos ir pasaulinės maisto saugos

(2008/2153(INI))

Europos Parlamentas,

– atsižvelgdamas į Europos bendrijos sutarties 33 straipsnį,

– atsižvelgdamas į 2007 m. spalio 25 d. rezoliuciją dėl maisto produktų kainų augimo[1] ir į 2008 m. gegužės 22 d. rezoliuciją dėl augančių maisto kainų ES ir besivystančiose šalyse[2],

– atsižvelgdamas į 2007 m. lapkričio 29 d. rezoliuciją dėl Afrikos žemės ūkio skatinimo: pasiūlymas dėl Afrikos žemės ūkio plėtros ir maisto saugos[3],

– atsižvelgdamas į pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo sukuriama greito reagavimo į sparčiai didėjančias maisto kainas besivystančiose šalyse priemonė (COM(2008)0450),

- atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Spręsti kylančių maisto produktų kainų klausimą. Nurodymai dėl ES veiksmų“ COM(2008)0321),

– atsižvelgdamas į 1996 m. įvykusio Pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimo dėl maisto išvadas ir tikslą iki 2015 m. dvigubai sumažinti badaujančių žmonių skaičių,

– atsižvelgdamas į Maisto ir žemės ūkio organizacijos (MŽŪO) ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) 2008–2017 m. žemės ūkio perspektyvas,

- atsižvelgdamas į Tarptautinio vystymuisi skirto žemės ūkio žinių, mokslo ir technologijų vertinimo (angl. IAASTD) organizacijos rekomendacijas,

– atsižvelgdamas į bendrosios žemės ūkio politikos būklės patikrinimo rezultatus,

– atsižvelgdamas į tebesitęsiantį PPO Dohos plėtros derybų raundą,

- atsižvelgdamas į Paryžiaus deklaraciją dėl pagalbos veiksmingumo,

– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

– atsižvelgdamas į Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto pranešimą ir Vystymosi komiteto, Užsienio reikalų komiteto, Tarptautinės prekybos komiteto ir Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto nuomones (A6–0505/2008),

A. kadangi nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pasaulis pirmą kartą susiduria su staigia maisto krize, kurią lemia struktūriniai ir ilgalaikiai veiksniai, taip pat kitos priežastys, pavyzdžiui, kukurūzų kainos, kurios nuo 2006 m. išaugo tris kartus ir pasaulinės kviečių kainos, kurios per dvejus metus išaugo daugiau kaip 180 %, ir bendras pasaulinių maisto kainų padidėjimas maždaug 83 %;

Β. kadangi didelis, nenumatytas kainų kilimas, įvyko per labai trumpą laiką – nuo 2006 m. rugsėjo mėn. iki 2008 m. vasario mėn.; kadangi, be to, kitų maisto produktų kainos per pastaruosius 2 metus padidėjo dvigubai ir atsižvelgiant į būsimų sandorių rinką manoma, kad jos tokios išliks ateityje, nepaisant šiuo metu pastebimo įvairių grūdų kainų mažėjimo;

C. kadangi pašarų kainų padidėjimas didina gamybos išlaidas ir dėl to kyla pavojus, kad sumažės gyvulininkystės produktų, kurių paklausa didėja ir turėtų didėti, ypač sparčiai augančios ekonomikos šalyse, gamyba;

D. kadangi MŽŪO ir EBPO prognozuoja, kad, nors pagrindinių produktų kainos gali šiek tiek sumažėti palyginti su tuo, kokios buvo praėjusiais metais, nesitikima, kad jos pasieks iki 2006 m. buvusį lygį; kadangi vis dėlto dideli pagrindinių produktų kainų svyravimai gali tapti ryškesniu ir įprastu pasaulinės rinkos bruožu; kadangi didesnės maisto kainos savaime nereiškia, kad ūkiai gaus didesnes pajamas, nes labai sparčiai didėja ūkių sąnaudos, taip pat vis labiau didėja gamybos išlaidų ir vartotojų kainų skirtumas;

E. kadangi pasaulio maisto atsargos sumažėjo iki kritiškai žemo lygio – vienerių metų maisto atsargos po Antrojo pasaulinio karo sumažėjo taip, kad 2007 m. jų užtektų tik 57 dienoms, o 2008 m. – tik 40 dienų;

F. kadangi šie ir kiti veiksniai sukėlė tiesiogines ir rimtas pasekmes dideliam skaičiui žmonių; kadangi visame pasaulyje dėl maisto kainų krizės milijonai žmonių skursta ir badauja; kadangi dėl šių pokyčių visame pasaulyje kilo riaušių ir neramumų ir šalyse bei regionuose susidarė nepastovi padėtis; kadangi ES atsargos taip išseko, jog, pagal neatidėliotinos pagalbos maisto tiekimo programą šiuo metu nebėra maisto, kurį būtų galima paskirstyti;

G. kadangi, remiantis naujausiais organizacijų, kovojančių su badu pasaulyje, duomenimis, šiuo metu besivystančiose šalyse kas penktas žmogus blogai maitinasi ir nuolat jaučia alkį, o visame pasaulyje daugiau negu 30 000 vaikų kasdien miršta nuo bado ir skurdo;

H. kadangi žemės ūkyje dirba ir iš jo pajamas gauna daugiau nei 70 % besivystančių šalių ir daugiau kaip 80 % Afrikos šalių dirbančių žmonių ir dėl to siekiant veiksmingai išspręsti skurdo ir bado problemas labai svarbios yra kaimo plėtros politikos kryptys;

I. kadangi besivystančiose šalyse moterys pagamina nuo 60 % iki 80 % maisto produktų ir pusę visame pasaulyje pagaminamų maisto produktų; kadangi moterys atlieka labai svarbų vaidmenį aprūpinant šeimą ir kadangi joms kur kas sunkiau nei vyrams gauti prieigą prie žemės ir gamybos priemonių ir joms reikia atitinkamai padėti bei jas remti;

J. kadangi dabartinė krizė labiausiai veikia mažas pajamas gaunančius namų ūkius ir Europos Sąjungoje, ir besivystančiame pasaulyje, kur namų ūkių maistui išleidžiamų pajamų dalis sudaro 60–80 % visų pajamų, palyginti su ES vidurkiu, kuris mažesnis kaip 20 %;

K. kadangi Parlamentas ir Taryba kelis kartus paragino rimtai reaguoti į pasaulinę problemą, visų pirma suteikiant būtiną finansavimą žemės ūkio sąnaudoms ir pagalbą naudojantis rinka pagrįstomis valdymo priemonėmis;

L. kadangi Europos Sąjunga išlieka pagrindinis maisto gamintojas, pagaminantis 17 % pasaulio kviečių, 25 % pasaulio pieno produkcijos, 20 % pasaulio kiaulienos produkcijos ir 30 % pasaulio jautienos produkcijos; kadangi ji taip pat importuoja daug žemės ūkio produktų, o jos daugelio pagrindinių žemės ūkio produktų tiekimo lygis yra daug žemesnis už savarankiško apsirūpinimo maistu lygį;

M. kadangi Europos Sąjunga pirmauja nustatant maisto gamybos standartus aukščiausiu lygiu, sutelkdama dėmesį į atsekamumo „nuo lauko iki stalo“ sistemą ir ES pagaminamo maisto saugos užtikrinimą;

N. kadangi Europos Sąjunga taip pat pirmauja aplinkos apsaugos iniciatyvų, kurios padeda saugoti gamtinius išteklius, tačiau kartu sukuria papildomą naštą ES ūkininkams, srityje;

O. kadangi Europos Sąjunga yra didžiausia pasaulyje plėtros ir humanitarinės pagalbos teikėja, bet nuo 1980-ųjų metų tarptautiniu mastu žemės ūkiui skiriama vis mažesnė pagalba, taip pat Europos Sąjungos skiriama pagalba,

P. kadangi Europos Sąjunga paprastai finansuoja apie 10 % pasaulio vystomojo bendradarbiavimo, papildomai prisidėdama prie valstybių narių įnašų; tai patvirtino naujausi įnašai per EB priemones (maždaug 1,8 mlrd. eurų; 1 mlrd. eurų pagal naująją greito reagavimo į sparčiai didėjančias maisto kainas besivystančiose šalyse priemonę ir likusios sumos pagal esamas plėtros ir humanitarinės pagalbos priemones);

Q. kadangi mažėjant gamtiniams ištekliams tikimasi, kad pasaulinė maisto paklausa iki 2050 m. padidės dvigubai ir pasaulinė maisto produkcija turės didėti;

R. atsižvelgiant į tai, kad MŽŪO nuomone pakaktų investuoti 30 mlrd. eurų per metus tam, kad būtų užtikrintas maisto saugumas pasaulio gyventojams, kurių skaičius 2050 m. pasieks 9 mlrd.;

S. kadangi paaiškėjo, kad iki šiol sudarytų tarptautinių ir regioninių susitarimų nepakanka, kad būtų sureguliuotas rinkos aprūpinimas ir prekyba; kadangi maisto kainų kilimas pastaruoju metu turėtų paraginti viso pasaulio vyriausybes susimąstyti, kad žemės ūkio produkcija nėra savaime suprantamas dalykas;

1. patvirtina, kad pasaulinė maisto sauga yra labai svarbus Europos Sąjungai klausimas, todėl ragina imtis skubių ir nuolatinių veiksmų siekiant užtikrinti maisto saugą ES piliečiams ir visame pasaulyje; mano, kad svarbu vertinti visas pasaulio žemės ūkio kultūras ir maistinius augalus; pabrėžia, kad vartotojams maistas turėtų būti prieinamas prieinamomis kainomis, bet kartu turėtų būti išlaikytas ir tinkamas ūkininkų gyvenimo lygis;

2. pabrėžia Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP), kaip priemonės, užtikrinančios maisto produkciją Europos Sąjungoje, svarbą; mano, kad BŽŪP garantuoja ES piliečiams užtikrintą maisto tiekimą nuo pat 1962 m., be to, saugo ir gerina kaimo aplinką ir ES maisto produkcijos standartus, kurie aukščiausi pasaulyje; pabrėžia būtinybę, kad Bendrijos žemės ūkis ir ateityje vaidintų šį vaidmenį;

3. tačiau pastebi, kad paskutinių 25 metų daugelio BŽŪP reformų rezultatas – sumažintas žemės ūkio produkcijos kiekis Europos Sąjungoje, didžiausią dėmesį skiriant ne kiekiui, bet į rinką orientuotai, kokybiškai produkcijai; mano, kad dėl tokio politikos pokyčio ES gamintojai neteko potencialių rinkos galimybių ir tenka vis labiau kliautis iš ne Europos Sąjungos importuojamais maisto produktais, kurie gaminami pagal labai įvairius gamybos standartus; dėl to ES žemės ūkio produktams sukuriamos nelygios konkurencijos sąlygos;

Padėtis ir priežastys

4. pabrėžia, kad, dar prieš maisto produktų kainų išaugimą pastaraisiais metais, daugiau kaip 860 mln. žmonių visame pasaulyje nuolat badavo; atkreipia dėmesį į tai, kad Pasaulio Bankas prognozuoja, kad maisto kainų padidėjimas gali įstumti dar 100 mln. žmonių į didesnį skurdą;

5. pripažįsta Maisto ir žemės ūkio organizacijos (MŽŪO) požiūrį, kad labiausiai didėjančios maisto kainos paveiks daugiausiai maisto produktų importuojančias šalis, o didžiąją dalį šių šalių sudaro mažiausiai išsivysčiusios pasaulio šalys; dar kartą patvirtina tai, kad skurdas ir priklausomybė nuo importuojamo maisto lemia padėtį, kai neužtikrinamas aprūpinimas maistu; suvokia, kad tarptautinėse rinkose parduodama iš tikrųjų tik nedidelė dalis pasaulinės maisto produkcijos, vis daugiau jos parduodama iš nedidelio skaičiaus eksportuojančių šalių;

6. pastebi, kad pagrindinių javų derlius buvo geras 2007 ir 2008 m.; pastebi, kad su padėtimi, kai neužtikrinamas aprūpinimas maistu, susijusi problema 2007 m. taip greitai iškilo dėl sumažėjusios pasiūlos ir padidėjusių pagrindinių produktų kainų; labai sunerimęs dėl žemo pasaulinių maisto atsargų lygio – dabar grūdų visam pasauliui užtektų mažiau kaip 40 dienų;

7. pabrėžia, kad pastangos patenkinti žmonių esminius poreikius, ypač maisto ir vandens, dažnai gali sukelti konfliktus; atkreipia dėmesį į tai, kad dėl pasaulio gyventojų augimo (numatoma, kad iki 2050 m. gyventojų skaičius padidės 3 mlrd.) ši įtampa stiprės visuose pasaulio regionuose; taigi prašo nustatant būsimą žemės ūkio politiką atsižvelgti į šį geostrateginį veiksnį;

8. susirūpinęs pastebi, kad labai didėja ūkių sąnaudos (padidėjusios trąšų, sėklų ir kt. kainos) ir dėl to didėja išlaidos, kurios ne visiems ūkininkams (visų pirma gyvulininkystės sektoriuje) kompensuojamos vienodai ir tai naikina galimybes didinti ūkių pajamas dėl didėjančių pagrindinių produktų ir maisto kainų didinant pagrindinių produktų ir maisto kainas, todėl gali nebelikti akstino didinti gamybą; susirūpinęs, kad dėl labai didėjančių išteklių kainų gali sumažėti naudojimas ir netgi produkcija, o dėl to maisto krizė Europoje ir pasaulyje tik didės;

9. pažymi, kad šį sezoną pagrindinių produktų rinkose labai nukrito kainos ir dėl to didėja gamintojų susirūpinimas bei mažėja ūkininkų pasitikėjimas;

10. pabrėžia, kad svarbu išsamiai išanalizuoti maisto kainų kilimą, atsižvelgiant į kylančias galutiniams vartotojams nustatomas energijos kainas, ekstremalius meteorologinius reiškinius ir dėl didėjančio pasaulio gyventojų skaičiaus augančią energijos paklausą, ir ragina Komisiją nuodugniau išnagrinėti galimą aukštų maisto kainų ir kylančių energijos, ypač kuro, kainų ryšį; be to, pabrėžia, kad reikia imtis priemonių tam, jog žemės ūkis mažiau priklausytų nuo iškastinių energijos šaltinių, efektyviau vartojant energiją bei vystant energijos požiūriu taupius žemdirbystės būdus;

11. reikalauja politikos priemonių, kuriomis būtų atkreiptas dėmesys į tokius didelius ir nuostolingus kainų svyravimus ir kurias taikant būtų atsižvelgiama į poreikį užtikrinti tinkamą gyvenimo lygį gamintojams; tiki, kad vienkartinių išmokų ūkiams sistema užtikrina galimybes ūkininkams keisti produkciją atsižvelgiant į rinkos poreikius, bet jos nepakanka, kad būtų susitvarkyta su dideliais rinkos kainų svyravimais;

12. atkreipia dėmesį į ilgesnio laikotarpio struktūrines priežastis, susijusias su dabartiniu žemės ūkio produktų kainų didėjimu, įskaitant stabiliai didėjančią pasaulinę paklausą ir nuolat mažėjančias investicijas į žemės ūkio produkciją; pastebi, kad, tarp šių veiksnių, energijos kainos, ypač naftos kainos, padidėjimas turėjo didelį poveikį pasaulinei žemės ūkio produkcijai (sukeldamas ūkių produkcijos ir maisto paskirstymo sąnaudų padidėjimą) ir maisto krizių kilimui skurdžiose šalyse (dėl maisto produktų transporto išlaidų valstybių viduje);

13. pastebi, kad 2 % ES grūdų produkcijos 2007 m. buvo paversta biokuru, palyginti su 25 % JAV kukurūzų produkcijos, kuri tais metais sunaudota etanolio gamybai; reikalauja visuotinio tokios tendencijos ir poveikio maisto kainoms įvertinimo ir politikos koordinavimo pasauliniu lygiu, siekiant užtikrinti, kad maisto tiekimui nekeltų pavojaus spaudimas dėl atsinaujinančios energijos gaminimo; taip pat ragina į tarptautinius ir regioninius susitarimus įtraukti įpareigojimus, kad parama biokuro gamybai negali kelti pavojaus pasaulinei maisto saugai ir turi būti laikomasi taisyklių, siekiant, kad nebūtų iškreipta prekybos partnerių konkurencija; vis dėlto ragina Europos Sąjungą tvirtai įsipareigoti skatinti antrosios kartos biokurą;

14. pabrėžia būtinybę pasiekti biokuro ir bioenergijos gamybos ir pasaulio mastu reikalingų maisto produktų atsargų pusiausvyrą. Biokuro ir bioenergijos gamybos didinimas gali turėti teigiamą poveikį žemės ūkio ir maisto pramonės sektoriui, kuriam šiuo metu juntami padariniai dėl didelių žaliavų, būtinų perdirbimo pramonei, pvz., trąšų, gazolio ir t. t., kainų. Taigi atsinaujinančių energijos šaltinių vystymas yra įgyvendinama ekonominė ir socialinė kaimo vietovių plėtros alternatyva ir kartu tvari aplinkos apsaugos koncepcija, ypač atsižvelgiant į Europos Sąjungos tikslus, susijusius su atsinaujinančiais energijos šaltiniais iki 2020 m. Kartu reikia imtis priemonių mažinti neigiamą poveikį, kuris auginant daugiau energetinių augalų gali būti daromas biologinei įvairovei, maisto produktų kainoms ir žemės naudojimo būdams;

15. pažymi, kad Europos Sąjunga, atsisakydama savo atidėtos žemės schemos, labai prisidėjo prie to, kad padidėtų pagrindinių žemės ūkio produktų pasiūla;

16. atkreipia dėmesį į greitai kintančius vartotojų mitybos įpročius, ypač sparčiai augančios ekonomikos šalyse, kur pereinama prie didesnio kiekio mėsos ir proteino suvartojimo, o tam reikia daugiau grūdų; taip pat pastebi džiuginantį realių pajamų didėjimą tokiose šalyse kaip Kinija ir Indija, nes dėl šio padidėjimo toliau didės žemės ūkio produktų ir perdirbtų maisto produktų paklausa;

17. mano, kad didėjanti rinkos koncentracija maisto mažmeniniame sektoriuje turi būti stebima, kad tai nepaskatintų monopolių atsiradimo, nes didelių mažmenininkų veikla ne visada atitinka geriausius gamintojų, perdirbėjų ar vartotojų interesus;

18. ragina priimti alternatyvius sprendimus, siekiant atkurti pusiausvyrą mažų gamintojų, kurie negali derėtis su svarbiais mažmenininkais, naudai. Nors ES lygmeniu egzistuoja teisinė sistema, pagal kurią draudžiami monopoliai ir užkertamas kelias dideliems gamintojams piktnaudžiauti dominuojančia pozicija ES rinkoje, dar nėra specialių taisyklių, kurias taikant būtų galima kovoti su monopoline veikla, kurią vykdo kai kurios didelės parduotuvės (pvz., prekybos centrai ir prekybos namai);

Europos Sąjungos atsakas

19. mano, kad BŽŪP turėtų būti ES maisto saugos politikos pagrindas tiek dabar, tiek po 2013 m.; mano, kad ilgalaikei maisto saugai užtikrinti reikalingos veikiančios ekosistemos, derlingas dirvožemis, tvarūs vandens ištekliai ir daugialypis žemės ūkis; taip pat mano, kad labai svarbu, jog vykdant BŽŪP kartu su kitomis Bendrijos politikos sritimis būtų labiau didinama pasaulinė maisto tiekimo pusiausvyra;

20. vis dėlto mano, kad BŽŪP turėtų būti toliau pritaikoma, kad atitiktų maisto saugos poreikius; yra nusivylęs, kad savo 2008 m. būklės įvertinimo pasiūlymuose Europos Komisija ne visiškai atsižvelgė į problemą; nepritaria rinkos valdymo priemonių naikinimui ir paramos išmokų ūkininkams mažinimui;

21. atsižvelgdamas į 2008–2009 m. biudžeto peržiūrą, reikalauja stabilaus ir nuolatinio ES ir valstybių narių išlaidų lygio, skirto BŽŪP garantijoms, užtikrinančioms tinkamas pajamas ūkininkams; primena, kad ūkininkams reikia stabilios politikos aplinkos, kad galėtų planuoti ateitį; pabrėžia, kad tokia politika visų pirma turi remtis apsaugos priemonės sukūrimu, kurią taikant pajamos būtų apsaugotos nuo pavojų ir krizių, kurias sukelia nepalankūs gamtos reiškiniai arba rinkos iškreipimas ir neįprastai didelis ir ilgalaikis kainų sumažėjimas; šiuo atžvilgiu nurodo, kad žemės ūkis sukuria didelę pridėtinę vertę nacionalinėms ir ES ekonomikoms;

22. nurodo, kad vien rinka negali užtikrinti pajamų gamintojams, kuriems jų reikia, kad galėtų tęsti ūkininkavimą, nes laikytis ES maisto gamybos, maisto saugos, aplinkos apsaugos ir gyvūnų gerovės standartų brangiai kainuoja; vis dėlto palankiai vertina didesnį BŽŪP orientavimąsi į rinką; kita vertus, apgailestauja, kad 2003 m. reformos tikslai užtikrinti ūkininkams aukštesnes rinkos kainas ir mažesnę biurokratiją ne visiškai pasiekti;

23. mano, kad daugybė kryžminės atitikties taisyklių trukdo gamintojams ir šios taisyklės, kai tik įmanoma, turėtų būti supaprastintos; taigi džiaugiasi, kad Komisija ėmėsi paprastinimo iniciatyvos;

24. yra sunerimęs, kad siūlomi ES teisės aktai (pavyzdžiui, dėl augalų apsaugos produktų) gali daryti didelį poveikį, nes mažinamos priemonės, kuriomis ūkininkai gali naudotis, kad maksimaliai padidintų savo derlių, todėl gali labai sumažėti ES ūkių produkcija; reikalauja išsamaus visų siūlomų priemonių poveikio vertinimo, visų pirma – poveikio maisto saugai;

25. ragina Komisiją išnagrinėti klimato kaitos švelninimo iniciatyvų poveikį žemės ūkio sektoriuje; mano, kad žemės ūkis turėtų padėti kovoti su klimato kaita, bet jam, kaip vienai iš klimatui didžiausią įtaką darančių ūkio šakų, taip pat turėtų būti suteikta išteklių siekiant kovoti su klimato kaitos poveikiu, siekiant, kad tos iniciatyvos nemažintų ES ūkių produkcijos ir ta produkcija nebūtų pakeista importuojama produkcija;

26. mano, kad reikia persvarstyti ES ir kitas tarptautines gamybos ir rinkos stebėjimo sistemas siekiant sukurti greitesnio įspėjimo mechanizmą, kuris padėtų nustatyti gamybos tendencijas; mano, kad reikia pasaulinės maisto inventorizavimo tvarkos ir pasaulinės maisto atsargų sistemos, o Europos Sąjunga turėtų vadovauti kuriant tokią sistemą; ragina Europos Komisiją veikti su pasauliniais partneriais ir atsižvelgiant į tai pateikti pasiūlymą;

27. ragina parengti veiksmingus draudimo polisus, pagal kuriuos būtų numatyta apsauga nuo didelio masto kainų ir pajamų kitimo, taip pat nuo poveikio gamybai, susijusio su oro sąlygomis;

28. ragina Komisiją numatyti veiksmingą ES rinkos kontrolės sistemą, kurią taikant būtų galima nustatyti žemės ūkio produktų kainų ir sąnaudų pokyčius ir tendencijas; pabrėžia, kad taikant šią sistemą turi būti užtikrinamas skaidrumas ir sudaromos sąlygos palyginti įvairių valstybių panašius produktus;

29. mano, kad MŽŪO reikia įsteigti tarptautinį žemės ūkio produktų kainų , sąnaudų ir maisto produktų stebėsenos centrą, kad šias tendencijas būtų galima stebėti tarptautiniu mastu;

30. pastebi, kad, vykdant tolesnes BŽŪP reformas, sprendžiami klausimai, susiję su ES žemės ūkio politikos prekybą iškreipiančiais elementais, kurie daro neigiamą poveikį ūkininkams besivystančiame pasaulyje, tačiau prekybos santykiai išlieka nevienodi ir vis dar reikia imtis pastangų, kad būtų sukurta teisingesnė sistema;

31. vis dėlto pažymi, kad dėl ES politikos reformų, kuriomis siekiama laikytis PPO reikalavimų, teko perorientuoti BŽŪP paramą ir nebeskirti su gamyba susijusių išmokų, panaikinti rinkos valdymo priemones ir atverti rinkas bei leisti vartotojams ir gamintojams būti vis labiau veikiamiems pasaulio rinkos nestabilumo; ragina, kad BŽŪP politikoje būtų numatytos nuostatos, susijusios su maisto sauga, ir kad prekybos susitarimuose būtų numatyti vienodi partnerių įsipareigojimai reguliuoti rinką taip, kad tai nekeltų pavojaus pasaulio maisto saugai; ragina Komisiją PPO derybų metu palaikyti tinkamo patekimo į rinką principą, pagal kurį užtikrinama, kad pigus importas nepakenktų aukštiems ES žemės ūkio aplinkos apsaugos standartams ir nepažeistų kiekvienos valstybės teisės į maisto saugą;

32. pastebi, kad Europos Sąjunga toliau laikosi savo įsipareigojimų iki 2013 m. panaikinti visas eksporto grąžinamąsias išmokas ir atlikdama BŽŪP būklės patikrinimą, toliau reformuoja rinkos rėmimo priemones pagal PPO susitarimus;

33. mano, kad greito atsako į augančias maisto kainas besivystančiose šalyse finansavimo priemonės reikia tam, kad būtų žengtas pirmas žingsnis siekiant patenkinti neatidėliotinus labiausiai maisto krizės paveiktųjų poreikius; pabrėžia, kad ši priemonė yra viena iš vienkartinių priemonių, skirtų nukreipti lėšoms iš ES biudžeto 4 eilutės į mažo masto žemės ūkį blogiausiai paveiktose šalyse, ir tą priemonę reikės stiprinti tolesnėmis investicijomis; mano, kad Komisija turėtų tikrinti, kaip leidžiami pinigai ir užtikrinti, kad jie nuolat būtų panaudojami ten, kur jų labiausiai reikia, ir reguliariai teikti ataskaitas Parlamentui; be to, prašo, kad Parlamentas reguliariai apžvelgtų įgyvendinimą, taikydamas reguliavimo procedūrą su tikrinimu;

34. ragina Komisiją stiprinti savo dabartines programas, skirtas užtikrinti maisto saugą Europoje ir visame pasaulyje; ragina stiprinti maisto saugos teminę programą (2007–2010 m.), pagal kurią dabar skirta 925 mln. eurų visam programavimo laikotarpiui; palankiai vertina pasiūlymą didinti biudžeto asignavimus Maisto paskirstymo vargingiausiems Bendrijos asmenims programai, kurią Komisija pristatė 2008 m. rugsėjo 17 d.; ragina Komisiją priimti išsamią maisto saugos strategiją siekiant visų Bendrijos politikos sričių nuoseklumo;

35. yra sunerimęs dėl dabartinės pasaulinės finansinės krizės, dėl kurios gali sumažėti ūkininkavimui skirti finansai; ragina Europos Komisiją išanalizuoti finansinės krizės poveikį žemės ūkio sektoriui ir apsvarstyti pasiūlymus užtikrinti sektoriaus stabilumą, taip pat ir galimybių gauti paskolas bei kredito garantijas požiūriu;

36. atkreipia dėmesį į mokslinį tyrimą, kuris parodo, kad vartotojai dažniausiai nieko nežino apie akivaizdžią BŽŪP naudą užtikrinant maisto saugą ir prieinamą maisto kainodarą[4]; ragina kurti piliečių informavimo politiką ir atnaujinti paprastinimo įsipareigojimą, nes tai padidintų žinojimą apie BŽŪP priemones ir jų naudą; siūlo visuomenei paaiškinti, kokios išlaidos susidarytų, jei BŽŪP neegzistuotų;

37. mano, kad BŽŪP turėtų tekti svarbus vaidmuo Europos Sąjungos užsienio reikalų ir plėtros politikoje ypatingą dėmesį skiriant maisto tiekimo saugumo išorės politikai; mano, kad užtikrindama Europos Sąjungos maisto gamybą BŽŪP taip pat gali prisidėti ir siekiant patenkinti didėjančią maisto paklausą visame pasaulyje;

38. pažymi, kad ginkluoti konfliktai labai neigiamai veikia maisto gamybą ir prieigą prie jo; išreiškia susirūpinimą dėl to, kad konfliktai gali turėti rimtų pasekmių, susijusių su maisto saugumu, pavyzdžiui, dėl masinės migracijos, sustojusios žemės ūkio gamybos, neigiamo poveikio gyvybiškai svarbiai infrastruktūrai;

39. mano, kad labai svarbu vengti žalingos konkurencijos dėl menkų maisto išteklių; todėl ragina ES nuolat atsižvelgiant į biologinės įvairovės ir tvaraus vystymosi kriterijus efektyviau koordinuoti savo veiksmus su nevyriausybinėmis organizacijomis, MŽŪO bei kitomis tarptautinėmis agentūromis techniniu lygmeniu ir su JT politiniu lygmeniu, siekiant skatinti sąžiningą prieigą prie pasaulinių maisto išteklių ir didinti maisto gamybą svarbiausiose besivystančiose šalyse;

40. primygtinai reikalauja, kad Europos Sąjunga padėtų šalims, kurioms gresia konflikto pavojus, vystyti nuosavą tvirtą žemės ūkio politiką, paremtą lengva prieiga prie žaliavų, kokybišku išsilavinimu ir tinkamu finansavimu bei patikima infrastruktūra; mano, kad ES parama turėtų būti skiriama siekiant pagerinti ją gaunančių besivystančių šalių savarankišką apsirūpinimą maistu siekiant geriau užtikrinti apsirūpinimą maistu regionuose ir skurdžiausių visuomenės sluoksnių prieigą prie maisto;

41. pažymi, kad kai kurios sparčiai besivystančios ekonomikos šalys galbūt planuoja išsinuomoti didelius žemės plotus skurdesniuose Afrikos ir Azijos regionuose, kuriuose augintų pasėlius, o vėliau vežtų juos į savo rinkas, siekdamos pagerinti savo maisto tiekimo saugumą; mano, kad Europos Sąjunga kartu su MŽŪO turi rimtai apsvarstyti šį reiškinį, kadangi dėl jo gali kilti didžiulis pavojus priimančiųjų šalių apsirūpinimo maistu užtikrinimui ir efektyviai žemės ūkio politikai;

Žemės ūkis besivystančiose šalyse

42. pabrėžia, kad dėl dabartinių su maistu susijusių problemų būtina didinti maisto gamybą tam, kad būtų galima patenkinti augančią paklausą, kartu gerinant kokybę, mažinant sąnaudas ir užtikrinant didesnį tvarumą; mano, kad šiuo tikslu būtina iš esmės peržiūrėti viešąją politiką, siekiant tobulinti gamybos ir atsargų valdymo metodus bei pasaulinės rinkos reglamentavimą;

43. pabrėžia, kad, atsižvelgiant į Jungtinių Tautų tarptautinio vystymuisi skirto žemės ūkio žinių, mokslo ir technologijų vertinimo (angl. IAASTD) organizacijos rekomendacijas, reikia daugiau vidutinės trukmės ir ilgalaikių veiksmų siekiant plėtoti žemės ūkį ir maisto produkciją besivystančiose šalyse, visų pirma Afrikoje; mano, kad žemės ūkio plėtra gali būti naudinga pradedant bendrą šalies ekonomikos plėtrą;

44. mano, kad Europos plėtros fondas turėtų būti labiau orientuotas į žemės ūkį, ypač į mažus ūkius ir į produktų tolesnį perdirbimą vietoje, nes didžioji dalis pasaulio neturtingųjų gyvena kaimo vietovėse, kurios labai priklauso nuo žemės ūkio produkcijos; be to, mano, kad reikėtų stengtis nustatyti žemės ūkio prekybos taisykles, kurios užtikrintų maisto atsargas visose šalyse; mano, kad besivystančioms šalims turėtų būti teikiamos prekybos lengvatos, palaikančios nacionalinės produkcijos stiprinimą; ragina Komisiją atsižvelgti į šias aplinkybes per PPO derybas, taip pat derantis su besivystančiomis šalimis dėl ekonominės partnerystės susitarimų (EPS);

45. mano, kad viena didelė kliūtis, neleidžianti didinti žemės ūkio produkcijos besivystančiose šalyse – galimybių mažiems ūkininkams gauti paskolas ir mikrokreditus investicijoms į geresnes sėklas, trąšas ir drėkinimo mechanizmus nebuvimas; toliau pabrėžia paskolų garantijų, kurios daugeliu atvejų neprieinamos, klausimą; ragina Europos investicijų banką rasti lėšų vietos maisto gamintojų rėminimo programoms besivystančiose šalyse, teikiant paskolų garantijas, kad būtų galimybių gauti kreditus ir mikrokreditus;

46. dar kartą patvirtina, jog reikia regioniniu mastu integruotų žemės ūkio rinkų; ragina Komisiją remti regioninį bendradarbiavimą ir integraciją; primena Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno šalių grupei apie žemės ūkio integracijos Europoje sėkmę ir stabilumą, kurį tokia integracija užtikrino daugiau kaip 50 metų; taigi ragina AKR šalių regionines ekonomines bendruomenes aktyviau veikti žemės ūkio srityje ir ragina besivystančias šalis mažinti tarp jų esančias prekybos kliūtis;

47. be to, pabrėžia tai, kad žemės ūkį reikia pertvarkyti iš natūrinės žemdirbystės ūkio į naujų darbo vietų kūrimu pagrįstą kaimo ekonomikos ūkį; mano, kad, siekiant vystyti tvirtus žemės ūkio sektorius, itin daug dėmesio reikia skirti besivystančių šalių jaunų ūkininkų paramos priemonėms; yra įsitikinęs, kad Europos Sąjunga turėtų labiau bendradarbiauti ir remti pastangas, dedamas siekiant modernizuoti besivystančių šalių maisto grandines, siekiant padaryti jas efektyvesnes; be to, mano, kad Europos Sąjunga turėtų remti tokias iniciatyvas, kaip antai bendra sėklų programa, kurią pradėjo Afrikos Sąjunga ir jos nacionaliniai bei regionų partneriai;

48. mano, kad siekiant veiksmingos šių besivystančių šalių vystymosi politikos būtina, kad šios šalys turėtų nacionalinę arba bendrą regioninę žemės ūkio vystymosi strategiją ir konkrečias priemones, skirtas gamintojams ir produktams remti; mano, kad atsižvelgiant į tai ES pagalba vystymuisi nebus fragmentiška, bet bus bendrai finansuojamos nacionalinės arba bendros regioninės žemės ūkio vystymosi strategijos dalis;

49. reikalauja sukurti nuolat veikiantį maisto saugos fondą, kuris remtų pasaulio skurdžiausiuosius pagal Europos Sąjungos bendrojo biudžeto 4 eilutę ir papildytų kitas Europos Sąjungos finansuojamas plėtros priemones;

50. palankiai vertina pasaulines iniciatyvas, tokias kaip Jungtinių Tautų aukšto lygio darbo grupė pasaulinės maisto kainų krizės klausimais, ir mano, kad Europos Sąjunga turėtų derinti savo pastangas su šia darbo grupe; pabrėžia MŽŪO narių priimtų neprivalomų gairių svarbą žmonių teisei į tinkamą mitybą; be to, siūlo siekiant užtikrinti maisto prieinamumą sukurti pasaulinę atsargų laikymo įsipareigojimų programą, taip pat geresnę pagrindinių atsargų sistemą pagrindinėms gamybos sąnaudoms (proteinas, trąšos, sėklos, pesticidai), pageidautina, atsižvelgiant į privačiojo sektoriaus veikėjus, įskaitant ūkininkų kooperatyvus;

51. suvokia ES įsipareigojimus besivystančiam pasauliui bei esamus ir būsimus PPO įsipareigojimus; prašo, kad ES paramos priemonės padėtų siekti tikslų, kaip nustatyta Afrikos šalių vyriausybių 2002 m. Maputo deklaracijoje; ragina valstybes nares laikytis savo įsipareigojimų siekti JT tūkstantmečio vystymosi tikslų, visų pirma skiriant 0,7 % savo bendrojo nacionalinio produkto plėtrai skirtai paramai; vis dėlto mano, kad vystomosios pagalbos kokybė kur kas svarbesnė už jai skiriamų sumų dydį;

52. apgailestauja, kad sumažėjo pagalbos plėtrai suma, skiriama žemės ūkio ir kaimo plėtrai, kuri 1980 m. buvo 17 %, o 2006 m. – tik 3 %; ragina Komisiją nukreipti ir stebėti ES finansinės paramos įnašą siekiant žemės ūkio skatinamo augimo ir imtis visų priemonių siekiant paraginti, kad vyriausybės skirtų 10 % nacionalinio biudžeto žemės ūkio sektoriui, kaip įsipareigojo (pavyzdžiui, nustatytų su nacionaline žemės ūkio politika susijusius tikslus);

53. dar kartą patvirtina, kad Afrikos, Karibų baseino ir Ramiojo vandenyno (AKR) grupės šalyse žemės ūkis yra tas sektorius, iš kurio labiau nei iš kitų sektorių neturtingi kaimo vietovių gyventojai galėtų gauti daugiau ekonomikos augimo galimybių – tai būtų akivaizdus indėlis siekiant pirmojo Tūkstantmečio vystymosi tikslo panaikinti didelį skurdą ir badą, ir todėl pabrėžia, kaip svarbu veikti nedelsiant bei skatinti didesnes investicijas į žemės ūkį ir kaimo vietovių vystymąsi;

54. pabrėžia, kad žemės ūkio vystymasis turėtų būti paremtas teise į maistą ir teise gaminti maistą – taip visiems žmonėms būtų suteikta teisė į saugų, maistingą ir jų kultūrai būdingą maistą, pagamintą pasitelkiant ekologiškai tinkamus ir tvarius metodus ir pagal savarankiškai pasirinktą žemės ūkio struktūrą;

55. ragina Europos Sąjungą pripažinti besivystančių šalių teisę į nepriklausomumą maisto požiūriu ir ją skatinti tikslingomis priemonėmis, visų pirma naudojant ir tobulinant esamą struktūrą ir didinant išteklius, pvz., sėklas, trąšas, gamybos priemones, taip pat skatinant regioninę integraciją;

56. ragina Europos Sąjungą vystymo darbotvarkėje vėl daugiausia dėmesio teikti žemės ūkiui, ypač teikti pirmenybę žemės ūkio vystymo programoms, kuriose nurodyti aiškūs skurdo sumažinimo uždaviniai ir iš tiesų įgyvendinami tikslai, ypač priemonėms, kurias taikant skatinami smulkieji ūkininkai ir maisto produktų gamyba vietos rinkoms pasitelkiant biologinę įvairovę, ypatingą dėmesį skiriant smulkiųjų ūkininkų ir moterų gebėjimams didinti;

57. ragina Europos Sąjungą kartu su valstybėmis narėmis, AKR vyriausybėmis, tarptautinėmis organizacijomis, vietiniais plėtros bankais ir privačiais fondais, nevyriausybinėmis organizacijomis ir vietinėmis valdžios institucijomis suvienyti jėgas ir į regionų programas veiksmingiau įtraukti naujų projektų ir programų siekiant kovoti su nevaldomu maisto produktų kainų augimu;

58. ragina imtis priemonių siekiant gerinti mokymus, kad būtų užtikrintos jaunų žmonių galimybės siekti aukštojo mokslo žemės ūkio srityje, įskaitant mokymą apie tai, kaip užtikrinti ES sanitarijos ir fitosanitarijos standartus, ir kurti darbo vietas žemės ūkio mokslus baigusiems asmenims, kad būtų įgyvendintas skurdo ir migracijos iš kaimo į miestą mažinimo tikslas ir kad būtų išvengta vadinamojo protų nutekėjimo – migracijos iš besivystančių šalių į išsivysčiusias.

59. nurodo Maisto krizių prevencijos tinklo 2008 m. Maisto krizių prevencijos ir valdymo gero elgesio kodeksą ir ragina, kad šios elgesio taisyklės būtų įgyvendinamos ir jų būtų laikomasi vykdant bendrąją žemės ūkio politiką; taip pat pritaria tam, kad būtų įtraukta pilietinė visuomenė ir būtų puoselėjami moterų, smulkių ūkininkų kooperatyvų ir augintojų bendruomenių interesai, bei ragina tai daryti siekiant užtikrinti aprūpinimo maistu saugumą ir gebėjimą juo apsirūpinti;

60. labai sunerimęs dėl to, kad daugeliu atvejų kariniai ir gynybos biudžetai yra didesni už žemės ūkio ir maisto biudžetus;

61. mano, kad maži ūkiai yra kertinis žemės ūkio plėtros akmuo; pabrėžia kai kurias didžiausias problemas, su kuriomis besivystančiose šalyse susiduria maži ūkininkai, pvz., patekimas į rinkas, žemė, mokymas, finansavimas, sąnaudos ir technologijos; dar kartą patvirtina kaimo infrastruktūros plėtros ir investicijų į mažus ūkius bei tradicinių vietos sąlygoms pritaikytų mažų sąnaudų gamybos metodų svarbą;

62. kadangi prekybos maisto produktais trūkumas daro didelį poveikį pasaulinei maisto gamybai, atkreipia dėmesį į tai, kad, anot Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos, 2007 m. pasaulyje išauginta daugiau ryžių, tačiau prekyba ryžiais tais metais krito;

63. mano, kad dėl didesnio nekontroliuojamo žemės ūkio prekybos liberalizavimo dar labiau išaugtų maisto kainos ir padidėtų kainų svyravimai; pabrėžia, kad daugiausia nukentėtų labiausiai pažeidžiamos maistą importuojančios besivystančios šalys; be to, pabrėžia, kad pasaulio prekybos taisyklės jokiu būdu neturėtų kenkti valstybių arba regionų teisei paremti savo žemės ūko sektorius siekiant užtikrinti maisto tiekimo jų gyventojams saugumą;

64. mano, kad pagal PPO ir dvišalius laisvos prekybos susitarimus vykdoma žemės ūkio produktų rinkų atvėrimo politika labai prisidėjo prie maisto tiekimo saugumo netekimo daugelyje besivystančių šalių ir vykstant dabartinei pasaulinei maisto tiekimo krizei; ragina Europos Komisiją atitinkami persvarstyti savo laisvos rinkos poziciją žemės ūkio prekybos srityje;

65. ragina didžiąsias maisto produktus eksportuojančias šalis (Braziliją, Argentiną, Tailandą ir t. t.) atlikti patikimų pagrindinių maisto produktų tiekėjų vaidmenį ir vengti taikyti eksporto suvaržymus, kurių pasekmės būtų katastrofiškos, ypač neturtingoms maistą importuojančioms besivystančioms šalims;

66. nerimauja dėl dabartinės pasaulinės finansinės krizės, dėl kurios galėtų sumažėti valstybinės pagalbai vystymuisi skirtos lėšos; ragina Komisiją išnagrinėti finansinės krizės įtaką pagalbos vystymuisi sektoriui ir toliau teikti pasiūlymų, pagal kuriuos būtų remiamas skurdžiausių šalių žemės ūkis;

67. pažymi, kad pasaulio maisto krizė kelia didelę grėsmę taikai ir saugumui pasaulyje; todėl palankiai vertina naujausias Komisijos pastangas išnagrinėti būdus, kaip būtų galima spręsti pasaulio maisto tiekimo saugumo klausimą; ragina valstybes nares remti tokias iniciatyvas nacionaliniu ir vietos lygmenimis;

Moksliniai tyrimai ir technologijų plėtra

68. dar kartą patvirtina įsipareigojimą investuoti į žemės ūkio ir ūkių produkcijos technologijas ir inovacijas;

69. pabrėžia, kad svarbu valstybės lėšomis finansuoti mokslinius tyrimus, kurie padėtų užtikrinti maisto saugą, o ne vien tik būtų sutelkti į pramonės interesus; ragina investuoti ne tik į atskirų naujų technologijų, bet ir visuotinių žemės ūkio sistemų, kurios padėtų užtikrinti ilgalaikį maisto saugumą, mokslinius tyrimus; taigi atkreipia dėmesį į novatorišką vaidmenį, kurį, pavyzdžiui, šioje srityje galėtų atlikti ES ekologinės žemdirbystės mokslinių tyrimų technologijų platforma;

70. pabrėžia mokslinių tyrimų, taip pat atliekant mokslinius tyrimus įgytų žinių perdavimo ūkiams, teikiant veiksmingas ūkių plėtimo paslaugas, svarbą, visų pirma besivystančiame pasaulyje; ragina stiprinti žemės ūkio mokslinius tyrimus ir žinių generavimą;

71. yra susirūpinęs dėl to, kad Europos Sąjungoje pabrėžiama kryžminė atitiktis gali pakenkti ūkių produkcijos moksliniams tyrimas ir konsultacijoms; pabrėžia, kad reikia jų abiejų;

72. ragina pagreitinti mokslinių tyrimų ir plėtros programą tvaraus, vietos sąlygoms pritaikyto ir energijos požiūriu taupaus žemės ūkio srityje; ragina valstybes nares remti mokslinius tyrimus, kuriais siekiama didinti žemės ūkių produktyvumą programų atžvilgiu; suvokia ES vartotojų nerimą;

Tvarus pasaulinis žemės ūkis

73. yra susirūpinęs, kad dėl klimato pokyčių keičiasi orai, todėl tai, kaip prognozuojama, dažniau sukels sausras ir potvynius, kurie turės neigiamo poveikio derliui ir galimybei prognozuoti pasaulinę žemės ūkio produkciją;

74. yra susirūpinęs, kad pasiūlymų toliau mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekius įgyvendinimas Europos Sąjungoje gali neigiamai veikti Europos maisto gamybą, visų pirma gyvulininkystės produktų;

75. pripažįsta, kad reikia efektyviau naudoti energiją žemės ūkio sektoriuje, kuriame išmetama didelė dalis viso CO₂ kiekio;

76. mano, kad biokuro ir bioenergijos gamybos plėtra gali turėti teigiamos įtakos žemės ūkio ir maisto gamybos sektoriui, kuris kenčia dėl pakilusių žemės ūkio gamybai reikalingų dalykų, pvz., trąšų, pesticidų, dyzelio, kainų, taip pat dėl padidėjusių transporto ir perdirbimo išlaidų;

77. pripažįsta, kad žemės ūkio sektorius padeda užtikrinti daugumos besivystančių šalių gyventojų pragyvenimą, todėl ragina šias šalis parengti tvarias ir skaidrias žemės ūkio politikos strategijas, kuriomis remiantis būtų užtikrinamas ilgalaikis planavimas ir tvarus vystymasis;

78. ragina Komisiją atidžiai stebėti padidėjusios bioenergijos gamybos padarinius Europos Sąjungoje ir trečiosiose šalyse, atsižvelgiant į žemės paskirties pokyčius, maisto produktų kainas ir galimybes įsigyti maisto prekių;

79. dar kartą primena, kad priemonės, kuriomis siekiama skatinti tvariai auginti energetinius augalus, neturėtų kenkti maisto gamybai;

80. ragina Komisiją ir valstybes nares, siekiant užkirsti kelią klimato kaitai ir prie jos prisitaikyti, skatinti mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą, įskaitant, inter alia, būsimosios kartos biokuro mokslinius tyrimus, ypač didelio derlingumo energetinių augalų, kuo veiksmingesnių aplinkai nekenksmingų trąšų, naujų žemės ūkio technologijų, kurios turėtų kuo mažiau neigiamų padarinių žemės naudojimui, naujų rūšių augalų, kurie būtų atsparūs klimato kaitai ir su ja susijusioms ligoms, mokslinius tyrimus ir tirti, kokiais būdais būtų galima panaudoti žemės ūkio atliekas;

81. mano, kad siekiant padidinti tvaraus ūkininkavimo našumą, reikia atlikti tolesnius žemės ūkio mokslinius tyrimus, ir ragina valstybes nares iki galo išnaudoti šioje srityje Septintosios bendrosios mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programos teikiamas galimybes ir plėtoti priemones, kuriomis būtų galima padidinti žemės ūkio gamybos mastą tvariai ir efektyviai naudojant energiją.

82. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

[1] OL C 263E, 2008 10 16, p. 621.
[2] Priimti tekstai, P6_TA(2008)0229.
[3] Priimti tekstai, P6_TA(2007)0577.
[4] Agri Aware TNS/Mrbi mokslinis tyrimas, atliktas 2008 m. rugpjūčio mėn. Airijoje, „Nusilenkime BŽŪP“ (angl. Hats off to the CAP)

Maisto sauga – galimybė gauti pakankamo, saugaus ir maistingo maisto – dabar svarbiausias politinis prioritetas ES ir pasauliniu lygiu.

Net tuomet, kai dar nebuvo dabartinių dėl maisto kainų krizės kilusių problemų, daugiau kaip 860 mln. žmonių visame pasaulyje kentė nuolatinį badą ir prastai maitinosi. Padėtį dar pablogino precedento neturintis ir neprognozuotas didelis pasaulinių maisto ir pagrindinių produktų kainų padidėjimas 2006 m., dėl kurio dar 100 mln. žmonių ėmė alkti ir skursti.

Prieš kainų padidėjimą, maisto kainos iš tikrųjų mažėjo dešimtmečius. Nors pasaulinės pagrindinių produktų kainos tam tikrą laiką nedidėjo, ekspertai prognozuoja, kad maisto kainos išliks palyginti didesnės nei praeityje, todėl reikia trumpalaikių, vidutinės trukmės ir ilgalaikių veiksmų, kurie užtikrintų pasaulinę maisto produkciją ir padėtų labiausiai pažeidžiamiems žmonėms patenkinti pagrindinius maisto saugos poreikius.

Nuo 2006 m. rugsėjo mėn. iki 2008 m. vasario mėn. pasaulio žemės ūkio pagrindinių produktų kainos doleriais padidėjo 70 %.

Pasauliniu mastu maisto atsargų lygis taip pat kritiškai sumažėjo. Po Antrojo pasaulinio karo vienerių metų maisto atsargos sumažėjo taip, kad 2003 m. jų būtų pakakę tik 133 dienoms, o 2008 m. maisto atsargų pakaktų 40 dienų.

Nors ekspertai prognozuoja, kad ankstesnė žemės ūkio pasaulinės rinkos kainų mažėjimo (vadinamoji žemės ūkio rutina) tendencija baigėsi, panašu, kad žemės ūkio pasaulio rinkos kainų svyravimai bus didesni. Dėl tokių kainų svyravimų, maisto kainos ir žemės ūkio pajamos gali labai skirtis, todėl tai apsunkins pastangas stabiliai teikti maistą pagrįstomis kainomis.

Pagrindinis šios politikos vykdytojų uždavinys – sukurti žemės ūkio ir maisto politiką, kad būtų patenkinti daugėjančių pasaulio gyventojų (tikimasi, kad iki 2050 m. gyventojų skaičius padidės 40 %, o maisto paklausa – dvigubai) poreikiai.

Kuo greičiau reikėtų atkreipti dėmesį į kylančių maisto kainų poveikio pasaulio neturtingiausiems žmonėms sumažinimą. ES Komisijos siūlomas vieno milijardo eurų fondas, skirtas padėti neturtingiesiems besivystančiose šalyse nusipirkti sėklų ir trąšų, yra dalis tokio trumpalaikio reagavimo. Tačiau reikia dažnesnio vidutinės trukmės ir ilgalaikio reagavimo, ypač besivystančiose šalyse, kad būtų sprendžiami su maisto sauga susiję klausimai. Tam reikės dar kartą sutelkti dėmesį į žemės ūkio plėtrą, žemės ūkio mokslinius tyrimus ir žemės ūkio plėtimo paslaugas šiose šalyse, ieškant būdų skatinti žemės ūkio produkciją regionuose, kurie gali gaminti tokią produkciją.

Tai didžiausia politinė būtinybė veikti, atsižvelgiant į tai, kad daugelyje besivystančių šalių dėl padidėjusių maisto kainų kilo su maistu susijusių maištų ir politinių neramumų.

JT prognozuoja, kad dėl maisto kainų tendencijos keleriems metams bus vėluojama pasiekti tūkstantmečio plėtros tikslų iki 2015 m. per pusę sumažinti badaujančių ir prastai besimaitinančių žmonių skaičių.

Be to, iškyla pavojus, kad pasaulinė finansų ir bankų krizė gali paskatinti išsivysčiusias šalis išsižadėti savo įsipareigojimų teikti pagalbą besivystančioms šalims. Pranešėja mano, kad tai apgailėtina.

Pagalbos maistu biudžetams didelių problemų kelia didesnės maisto kainos, kurių finansavimą reikia labai didinti dėl maisto atsargų nenumatytiems atvejams pirkimo.

Didesnių pagrindinių produktų kainų poveikį pablogino veiksmai, kurių ėmėsi maistą eksportuojančios šalys taikydamos eksporto mokesčius ir maisto eksporto apribojimus, siekdamos spręsti vidaus maisto saugos problemas.

Taip pat verta pastebėti, kad besivystančios šalys nesugebės aprūpinti maistu savo greitai daugėjančių gyventojų vien vidaus produkcija, todėl didėjantys besivystančių šalių maisto importo poreikiai gali būti patenkinti tik tada, jeigu pramoninės šalys gamins ir eksportuos daugiau maisto.

Tam reikės didinti žemės ūkio produktyvumą, o tą pasiekti bus sunku. Nuo žaliosios revoliucijos praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje žemės ūkio produkcijos sumažėjo.

Maisto kainų padidėjimas ir jį sukėlusi maisto pasiūlos ir paklausos pusiausvyra buvo beveik neprognozuojama. Tai rodo, kad reikia informacijos sistemų pasauliniu lygiu, kuriomis būtų stebima produkcija, vartojimas ir atsargų lygiai ir užtikrinamas tinkamas išankstinis įspėjimas apie didelius maisto atsargų lygių pasikeitimus.

ES pasaulyje yra pagrindinis pagalbos donoras, teikiantis 60 % visos plėtros pagalbos. ES užima unikalią padėtį, kuri leidžia daryti įtaką dabartinei krizei ir tvirtinti savo prekybos, žemės ūkio ir plėtros politikos ryšį bei pasauliniu lygiu vadovauti nagrinėjant maisto saugos krizės priežastis. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje maždaug 17 % pagalbos plėtrai buvo skirta žemės ūkiui, o 2006 m. – tik 3 %.

ES maisto saugos politika nagrinėjama Romos sutarties 33 straipsnio 39 dalyje, kurioje nustatomi bendrosios žemės ūkio politikos vidaus tikslai, būtent:

● didinti žemės ūkio gamybą skatinant technologinę pažangą ir užtikrinant optimalų gamybos veiksnių, ypač darbo jėgos, naudojimą;

● užtikrinti deramą ūkininkų gyvenimo lygį;

● stabilizuoti rinkas;

● garantuoti pakankamą tiekimą;

● užtikrinti vartotojams priimtinas kainas.

Pranešėja siekia nagrinėti žemės ūkio politikos vaidmenį užtikrinant maisto saugą piliečiams, konkrečiai, kaip, pagal bendrąją žemės ūkio politiką, tenkinami ES maisto saugos poreikiai ir kokį poveikį tai turi pasaulinės maisto saugos politikai.

Pranešime nagrinėjama, kaip tolesnėse BŽŪP reformose ES žemės ūkio dėmesys perkeliamas nuo produkcijos kiekio į kokybę ir kaip tai atitinka naujus pasaulinius maisto saugos poreikius.

BŽŪP būklės patikrinime pripažįstama nauja padėtis, kai panaikinami atidėjimai ir žemė vėl įtraukiama į gamybą. Bet pastangos sumažinti pieno produkcijos apribojimus naikinant kvotų tvarką yra mažiau ambicingos. Nauja maisto saugos realybė nepakankamai nagrinėjama būklės patikrinime, todėl ši nauja politinė realybė turi būti atidžiai stebima ateityje, po 2013 m., keičiantis BŽŪP. Reikėtų pabrėžti ES maisto gamybos bazės užtikrinimą ir didesnės maisto paklausos pasauliniu mastu tenkinimą.

Sprendžiamos su klimato kaita susijusios problemos. Taip pat reikalaujama, kad žemės ūkis atliktų savo vaidmenį taikant švelninimo priemones. Ironiška, kad pastangos padidinti pasaulinių žemių, skirtų žemės ūkio gamybai, plotus kertant miškus dar labiau padidina klimato kaitos problemas. Be to, ilgalaikėje perspektyvoje klimato kaita labai paveiks pasaulinę maisto produkciją.

Pranešime taip pat nagrinėjamas ginčytinas žemės paskirties ir prieštaringų politikos tikslų klausimas. Ar gali pasaulis patenkinti poreikį kurti alternatyvius atsinaujinančios energijos šaltinius nepaveikdamas pasaulinių maisto kainų? Ar gali būti užtikrinta maisto, pašarų ir kuro produkcijos pusiausvyra? Pagrindinis padidėjusios ES grūdų ir aliejinių augalų sėklų paklausos kaltininkas – bioenergija.

Esamuose ir būsimuose ES aplinkos apsaugos teisės aktuose daromas poveikis ūkių produkcijai, todėl pranešėja ragina įvertinti visus naujus su maisto sauga susijusių teisės aktų pasiūlymus.

Siekiant išspręsti maisto saugos problemas mums reikia iš naujo sutelkti dėmesį į žemės ūkio mokslinius tyrimus ir plėtrą. Visų pirma, moksliniuose tyrimuose turi būti sprendžiami sudėtiniai mažėjančių gamtinių išteklių, nuo kurių žemės ūkis labai priklausomas, klausimai, įskaitant vandens ir žemės, spaudimo aplinkai, klimato kaitos ir iškastinio kuro atsargų išsekimo klausimus.

Visų pirma, pranešime siekiama pabrėžti, kad žemės ūkis apleidžiamas tolesnėse pagalbos plėtrai biudžeto programose ir raginama vėl sutelkti dėmesį į žemės ūkio politiką ir programas, kurios atitiktų besivystančių šalių poreikius.

Bet ES viduje taip pat reikia užtikrinti, kad būtų išlaikytos ir didinamos investicijos į žemės ūkio mokslinius tyrimus ir plėtrą, kad sektorius galėtų vykdyti naujus uždavinius ir didinti produktyvumą.

Pagrindinis politikos vykdytojų tikslas – kurti politiką, kuri užtikrintų, kad tiek besivystančių, tiek išsivysčiusių šalių ūkininkai gautų deramą kiekį pajamų iš maisto produkcijos.

Tai svarbiausia užtikrinant maisto produkciją, o jei rinka negali to padaryti, tai turi padaryti politikai.

Nors didesnės pagrindinių produktų kainos skatina produkciją, didėjančios jų kainos pastaruoju metu neatsiejamos nuo labai didėjančių ūkių sąnaudų.

Žvelgiant į ateitį, BŽŪP po 2013 m. turėtų būti ir toliau reformuojama. Toliau bus siekiama visiškai atsietų išmokų. Be to, 2009 m. ES biudžeto apžvalgoje bus nagrinėjamos visos ES išlaidos ir pajamos. Beveik neabejojama, kad BŽŪP biudžetas bus atidžiai tikrinamas. Tokioje analizėje reikia atsižvelgti į maisto saugos problemą ir poreikį kurti politiką, kuri gerintų maisto saugą.

Taip pat verta pastebėti, kad nepavykusios PPO derybos kažkada bus atnaujintos. Kai tai įvyks, maisto saugos klausimas turės būti tinkamai sprendžiamas, atsižvelgiant į tai, kad anksčiau derybos nepavyko dėl Indijos ir Kinijos susirūpinimo dėl didėjančio importo poveikio jų kaimo gyventojams.

Taip pat svarbus PPO susitarimas, kuriame nustatomos sąžiningos prekybos taisyklės, kartu pripažįstant kiekvienos šalies susirūpinimą dėl nacionalinės maisto saugos.

Pasiekti susitarimą galėtų padėti klausimai dėl maisto saugos, įtraukti į bet kuriuos būsimus PPO sandorius.

Apskritai, didelių maisto kainų poveikis labai stipriai paveikė beveik milijardą pasaulio neturtingųjų, kurie badauja ir prastai maitinasi. Tačiau tai gali būti stimulas imtis veiksmų, kurie sumažintų problemą, pradedant nuo daug aiškiau skiriamo dėmesio žemės ūkio produkcijai ir produktyvumui.

pateikta Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetui

dėl bendrosios žemės ūkio politikos ir pasaulinio apsirūpinimo maistu užtikrinimo
(2008/2153(INI))

Nuomonės referentas (*): Manolis Mavrommatis

(*) Darbo su susijusiais komitetais procedūra. Darbo tvarkos taisyklių 47 straipsnis

PASIŪLYMAI

Vystymosi komitetas ragina atsakingą Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

A. kadangi, remiantis naujausiais organizacijų, kovojančių su badu pasaulyje, duomenimis, šiuo metu besivystančiose šalyse kas penktas žmogus blogai maitinasi ir nuolat jaučia alkį, o visame pasaulyje daugiau negu 30 000 vaikų kasdien miršta nuo bado ir skurdo;

B. kadangi žemės ūkyje dirba ir iš jo pajamas gauna daugiau nei 70 % besivystančių šalių ir daugiau kaip 80 % Afrikos šalių dirbančių žmonių ir dėl to siekiant veiksmingai išspręsti skurdo ir bado problemas labai svarbios yra kaimo plėtros politikos kryptys,

C. kadangi besivystančiose šalyse moterys pagamina nuo 60 iki 80 % maisto produktų ir pusę visame pasaulyje pagaminamų maisto produktų, kadangi moterys atlieka labai svarbų vaidmenį aprūpinant šeimą ir kadangi joms kur kas sunkiau nei vyrams gauti prieigą prie žemės ir gamybos priemonių, jas reikia atitinkamai skatinti ir remti,

1. dar kartą patvirtina, kad Afrikos, Karibų baseino ir Ramiojo vandenyno (AKR) šalyse žemės ūkis yra tas sektorius, iš kurio labiau nei iš kitų sektorių neturtingi kaimo vietovių gyventojai galėtų gauti daugiau pajamų – tai būtų akivaizdus indėlis siekiant pirmojo Tūkstantmečio vystymosi tikslo panaikinti didelį skurdą ir alkį, ir todėl pabrėžia, kaip svarbu veikti nedelsiant bei skatinti didesnes investicijas į žemės ūkį ir kaimo vietovių vystymąsi;

2. pabrėžia, kad žemės ūkio vystymasis turėtų būti paremtas teise į maistą ir teise gaminti maistą – taip visiems žmonėms būtų suteikta teisė į saugų, maistingą ir jų kultūrai būdingą maistą, pagamintą pasitelkiant ekologiškai tinkamus ir tvarius metodus ir pagal savarankiškai pasirinktą žemės ūkio struktūrą;

3.. ragina Europos Sąjungą pripažinti besivystančių šalių teisę į nepriklausomumą maisto požiūriu ir ją skatinti tikslingomis priemonėmis, visų pirma naudojant ir tobulinant esamą struktūrą ir didinant išteklius, pvz., sėklas, trąšas, gamybos priemones, taip pat skatinant regioninę integraciją;

4. ragina Europos Sąjungą vėl laikyti žemės ūkį pagrindiniu vystymo darbotvarkės uždaviniu, ypač teikti pirmenybę žemės ūkio vystymo programoms, kuriose nurodyti aiškūs skurdo sumažinimo uždaviniai ir iš tiesų įgyvendinami tikslai, ypač priemonėms, kurias taikant skatinami smulkieji ūkininkai ir maisto produktų gamyba vietos rinkoms pasitelkiant biologinę įvairovę, ypatingą dėmesį skiriant smulkiųjų ūkininkų ir moterų gebėjimams didinti;

5. taip pat ragina AKR šalių vyriausybes laikyti žemės ūkio sektorių vienu iš politikos prioritetų, kad būtų įgyvendintas 2003 m. Maputu deklaracijos įsipareigojimas bent 10 % valstybės išlaidų skirti žemės ūkiui; prašo Komisijos jas skatinti to siekti, ypač vykdant 10-ojo Europos plėtros fondo įgyvendinimo laikotarpio vidurio peržiūrą;

6. ypač reikalauja nedelsiant skirti papildomai lėšų humanitarinei pagalbai ir pagalbai maisto produktais besivystančioms šalims, kuriose gaunama mažiausiai pajamų ir kuriose neatidėliotinos pagalbos poreikis didžiausias; todėl pritaria pozityviai iniciatyvai sukurti 1 mlrd. EUR vertės priemonę, padėsiančią greitai reaguoti į augančias maisto kainas besivystančiose šalyse; tačiau primygtinai ragina, kad ši maistui skirta priemonė ir trumpalaikė pagalba maistu būtų platesnės ilgalaikės investavimo į žemės ūkį politikos dalis;

7. ragina Europos Sąjungą kartu su valstybėmis narėmis, AKR vyriausybėmis, tarptautinėmis organizacijomis, vietiniais plėtros bankais ir privačiais fondais, nevyriausybinėmis organizacijomis ir vietinėmis valdžios institucijomis suvienyti jėgas ir į regionų programas veiksmingiau įtraukti naujų projektų ir programų siekiant kovoti su nevaldomu maisto produktų kainų augimu;

8. ragina AKR šalis skatinti geresnį vyriausybių, vietos valdžios institucijų ir nacionalinių bei regioninių parlamentų koordinavimą ir jų aktyvesnį dalyvavimą su žemės ūkio politika ir aprūpinimu maistu susijusiuose sprendimų priėmimo procesuose ir sudaryti palankesnes ir įvairesnes pilietinės visuomenės bei ūkininkų organizacijų dalyvavimo sąlygas;

9. ragina imtis priemonių siekiant gerinti mokymus, kad būtų užtikrintos jaunų žmonių galimybės siekti aukštojo mokslo žemės ūkio srityje, įskaitant mokymą apie tai, kaip užtikrinti ES sanitarijos ir fitosanitarijos standartus, ir kurti darbo vietas žemės ūkio mokslus baigusiems asmenims, kad būtų įgyvendintas skurdo ir migracijos iš kaimo į miestą mažinimo tikslas ir kad būtų išvengta protų nutekėjimo – migracijos iš besivystančių šalių į išsivysčiusias.

10. ragina Tarybą ir Komisiją išsamiai konsultuojantis su AKR šalimis pirmenybę teikti klausimui dėl ES teikiamų ES žemės ūkio produktų eksporto subsidijų poveikio AKR šalims ir siekti rasti konkrečius ilgalaikius sprendimus siekiant išvengti dempingo vykdant šiuo klausimu prisiimtus įsipareigojimus;

11. nurodo Maisto krizių prevencijos tinklo 2008 m. Maisto krizių prevencijos ir valdymo gero elgesio kodeksą ir ragina, kad šios elgesio taisyklės būtų įgyvendinamos ir jų būtų laikomasi vykdant bendrąją žemės ūkio politiką; taip pat pritaria tam, kad būtų įtraukta pilietinė visuomenė ir būtų puoselėjami moterų, smulkių ūkininkų kooperatyvų ir augintojų bendruomenių interesai, bei ragina tai daryti siekiant užtikrinti aprūpinimo maistu saugumą ir gebėjimą juo apsirūpinti;

12. primena Tarybai ir Komisijai, kad agrokuras tik iš dalies ir laikinai padeda spręsti transporto poveikio klimato šiltėjimui ir naftos išteklių mažėjimui problemą, ir prašo jų nuo šiol užtikrinti, kad leidimas gaminti agrokurą Europos lygmeniu būtų suteikiamas tik tuomet, jei bus laikomasi griežtų tvarumo kriterijų ir jei tai nesudarys konkurencijos maisto produktams.

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

pateikta Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetui

dėl bendrosios žemės ūkio politikos ir pasaulinio apsirūpinimo maistu užtikrinimo
(2008/2153(INI))

Nuomonės referentas: Bastiaan Belder

PASIŪLYMAI

Užsienio reikalų komitetas ragina atsakingą Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

1. turėdamas mintyje, kad apsirūpinimo maistu užtikrinimas yra vienas iš svarbiausių dalykų pasaulyje, mano, kad žemės ūkio gamyba – šio užtikrinimo pagrindas;

2. mano, kad BŽŪP yra svarbi apsirūpinimo maistu užtikrinimo pasaulyje politikos dalis;

3. mano, kad BŽŪP turėtų tekti svarbus vaidmuo ES užsienio reikalų ir plėtros politikoje ypatingą dėmesį skiriant apsirūpinimo maistu užtikrinimo išorės politikai; mano, kad vykdant BŽŪP galima ne tik užtikrinti maisto gamybą ES, bet ir prisidėti siekiant patenkinti didėjančią maisto paklausą visame pasaulyje;

4. pažymi, kad ginkluoti konfliktai labai neigiamai veikia maisto gamybą ir prieigą prie jo; išreiškia susirūpinimą dėl rimtų pasekmių, , kurias maisto užtikrintumo aspektu lemia konfliktai, pavyzdžiui, dėl masinės migracijos, sustojusios žemės ūkio gamybos, neigiamo poveikio gyvybiškai svarbiai infrastruktūrai;

5. mano, kad labai svarbu vengti žalingos konkurencijos dėl menkų maisto išteklių; todėl ragina ES nuolat atsižvelgiant į biologinės įvairovės ir tvaraus vystymosi kriterijus efektyviau koordinuoti savo veiksmus su nevyriausybinėmis organizacijomis, Maisto ir žemės ūkio organizacija (angl. FAO) bei kitomis tarptautinėmis agentūromis techniniu lygmeniu ir su JT politiniu lygmeniu, siekiant skatinti sąžiningą prieigą prie pasaulinių maisto išteklių ir didinti maisto gamybą svarbiausiose besivystančiose šalyse;

6. primygtinai reikalauja, kad ES padėtų šalims, kuriose yra konflikto pavojus, vystyti nuosavą tvirtą žemės ūkio politiką, paremtą lengva prieiga prie žaliavų, aukštos kokybės išsilavinimu ir tinkamu finansavimu bei patikima infrastruktūra; mano, kad ES parama turėtų būti skiriama siekiant pagerinti ją gaunančių besivystančių šalių savarankišką apsirūpinimą maistu, todėl būtų galima geriau užtikrinti apsirūpinimą maistu regionuose ir skurdžiausių visuomenės sluoksnių prieigą prie maisto;

7. pažymi, kad kai kurios sparčiai besivystančios ekonomikos šalys galbūt planuoja išsinuomoti didelius žemės plotus skurdesniuose Afrikos ir Azijos regionuose, kuriuose augintų pasėlius, o vėliau vežtų juos į savo rinkas, siekdamos pagerinti savo maisto tiekimo saugumą; mano, kad ES kartu su Maisto ir žemės ūkio organizacija turi rimtai apsvarstyti šį reiškinį, kadangi dėl jo gali kilti didžiulis pavojus priimančiųjų šalių apsirūpinimo maistu užtikrinimui ir efektyviai žemės ūkio politikai;

8. mano, kad dėl didėjančių maisto produktų kainų ir spartaus biotechnologijų vystymosi neturi būti laikomasi aplinkos apsaugos požiūriu mažiau jautrios pozicijos dėl genetiškai modifikuoto maisto;

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

pateikta Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetui

dėl bendrosios žemės ūkio politikos ir maisto tiekimo saugumo pasaulyje
(2008/2153(INI))

Nuomonės referentas: Béla Glattfelder

PASIŪLYMAI

Tarptautinės prekybos komitetas ragina atsakingą Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

1. mano, kad Europos ir pasaulio maisto tiekimo saugumui kyla vis didesnė grėsmė dėl didelių maisto produktų kainų svyravimų, kurie pastaruoju metu pasireiškė ženkliu kainų augimu po to, kai 30 metų kainos realiai krito; pabrėžia, kad ir besivystančiose, ir išsivysčiusiose šalyse labiausiai kenčia neturtingiausi gyventojai;

2. mano, kad pastarąjį staigų kainų augimą galima pirmiausia paaiškinti struktūriškai didėjančia pasauline žemės ūkio produktų paklausa, susijusia su gyventojų skaičiaus didėjimu, mitybos įpročių pokyčiais ir agrokuro gamybos didėjimu, taip pat, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, prastu derliumi kai kuriose šalyse ir spekuliacijomis pasaulio rinkose, o dėl to kyla didelių sunkumų skurdžiau gyvenantiems žmonėms Europoje, o tuo labiau neturtingose pasaulio valstybėse; taigi pabrėžia, kad ši krizė nebus trumpalaikė ir kad būtinas ilgalaikis jos sprendimas pasauliniu lygmeniu;

3. pabrėžia, kad pastangos patenkinti žmonių esminius poreikius, ypač maisto ir vandens, dažnai gali sukelti konfliktus; atkreipia dėmesį į tai, kad dėl pasaulio gyventojų augimo (numatoma, kad iki 2050 m. gyventojų skaičius padidės 3 mlrd.) šios įtampos stiprėja visuose pasaulio regionuose; taigi prašo nustatant būsimą žemės ūkio politiką atsižvelgti į šį geostrateginį veiksnį;

4. pabrėžia, kad dėl dabartinių su maistu susijusių problemų būtina didinti maisto gamybą tam, kad patenkinti augančią paklausą, kartu gerinant kokybę, mažinant sąnaudas ir užtikrinant didesnį tvarumą; mano, kad šiuo tikslu būtina iš esmės peržiūrėti viešąją politiką, siekiant tobulinti gamybos ir atsargų valdymo metodus bei pasaulinės rinkos reglamentavimą;

5. kadangi prekybos maisto produktais trūkumas turi ženklų poveikį pasaulinei maisto gamybai, atkreipia dėmesį į tai, kad, anot Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos, 2007 m. pasaulyje išauginta daugiau ryžių, tačiau prekyba ryžiais tais metais krito;

6. mano, kad dėl tolesnio nekontroliuojamo žemės ūkio prekybos liberalizavimo dar labiau padidėtų maisto produktų kainos ir kainų svyravimai; pabrėžia, kad daugiausia nukentėtų labiausiai pažeidžiamos maistą importuojančios besivystančios šalys; be to, pabrėžia, kad pasaulio prekybos taisyklės jokiu būdu neturėtų prieštarauti valstybių arba regionų teisei paremti savo žemės ūko sektorius siekiant užtikrinti maisto tiekimo jų gyventojams saugumą;

7. mano, kad pagal PPO ir dvišalius laisvos prekybos susitarimus vykdoma žemės ūkio produktų rinkų atvėrimo politika ženkliai prisidėjo prie maisto tiekimo saugumo netekimo daugelyje besivystančių šalių, be to, vykstant dabartinei pasaulinei maisto tiekimo krizei; ragina Europos Komisiją atitinkami persvarstyti savo laisvos rinkos poziciją žemės ūkio prekybos srityje;

8. ragina didžiąsias maisto produktus eksportuojančias šalis (Braziliją, Argentiną, Tailandą ir t. t.) atlikti patikimų pagrindinių maisto produktų tiekėjų vaidmenį ir vengti taikyti eksporto suvaržymus, kurių pasekmės būtų katastrofiškos, ypač neturtingoms maistą importuojančioms besivystančioms šalims;

9. tvirtina, kad ES privalo prisidėti prie pasaulinės maisto pasiūlos suderinimo su paklausa ir kad tam pasiekti reikalinga visų tipų žemės ūkio gamyba; taip pat mano, kad ES privalo užtikrinti savo maisto tiekimo saugumą išsaugodama esminius bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) principus ir tikslus: racionalias kainas, pakankamo tiekimo užtikrinimą, rinkų stabilizavimą, deramo gyvenimo lygio užtikrinimą, taip pat dėl technologinės pažangos ir geresnių kultūrų didėjantį produktyvumą bei saugumo priemonių, skirtų reaguoti į krizes, panašias į tas, su kuriomis susiduriama šiandien, parengimą;

10. apgailestauja dėl to, kad nustatant Komisijos pasiūlytas su BŽŪP būklės patikra susijusias naujas priemones nepakankamai atsižvelgiama į dabartinės maisto tiekimo krizės pamokas;

11. ragina Komisiją nukreipti agrokuro gamybą taip, kad, siekiant išvengti maisto tiekimo mažėjimo, būtų naudojamos antrosios kartos technologijos, taip pat peržiūrėti ir pakeisti agrokuro gamybos tikslinius rodiklius vadovaujantis aiškiai nustatytais ekonominiais, socialiniais ir ekologiniais kriterijais.

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

pateikta Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetui

dėl bendrosios žemės ūkio politikos ir maisto tiekimo saugumo pasaulyje
(2008/2153(INI))

Pranešėja: Silvia-Adriana Ţicău

PASIŪLYMAI

Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitetas ragina atsakingą Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

1. pabrėžia, kad svarbu išsamiai išanalizuoti maisto kainų kilimą, atsižvelgiant į galutiniams vartotojams kylančias energijos kainas, ekstremalius meteorologinius reiškinius ir dėl didėjančio pasaulio gyventojų skaičiaus augančią energijos paklausą, ir ragina Komisiją nuodugniau išnagrinėti galimą aukštų maisto kainų ir kylančių energijos, ypač kuro, kainų ryšį;

2. pažymi, kad pasaulio maisto krizė kelia didelę grėsmę taikai ir saugumui pasaulyje; todėl palankiai vertina pastarojo meto Komisijos pastangas išnagrinėti, kaip būtų galima spręsti pasaulio maisto tiekimo saugumo klausimą; ragina valstybes nares remti tokias iniciatyvas nacionaliniu ir vietos lygmenimis;

3. pripažįsta, kad reikia efektyviau naudoti energiją žemės ūkio sektoriuje, kuriame išmetama didelė viso CO₂ kiekio dalis;

4. mano, kad biokuro ir bioenergijos gamybos plėtra gali turėti teigiamos įtakos žemės ūkio ir maisto gamybos sektoriui, kuris kenčia dėl pakilusių žemės ūkio gamybai reikalingų žaliavų, pvz., trąšų, pesticidų, dyzelio, kainų, taip pat dėl padidėjusių transporto ir perdirbimo išlaidų;

5. pripažįsta, kad žemės ūkio sektorius padeda užtikrinti daugumos besivystančių šalių gyventojų pragyvenimą, todėl ragina šias šalis parengti tvarias ir skaidrias žemės ūkio politikos strategijas, kuriomis remiantis būtų užtikrinamas ilgalaikis planavimas ir tvarus vystymasis;

6. ragina Komisiją atidžiai stebėti padidėjusios bioenergijos gamybos padarinius ES ir trečiosiose šalyse, atsižvelgiant į žemės naudojimą, maisto produktų kainas ir galimybes įsigyti maisto prekių;

7. dar kartą primena, kad priemonės, kuriomis siekiama skatinti tvariai auginti energetinius augalus, neturėtų kenkti maisto gamybai;

8. pabrėžia, kad būtina rasti pusiausvyrą biokurui taikomų tvarumo kriterijų, kurie, viena vertus, sudarytų galimybes išvengti bet kokių padidėjusios bioenergijos gamybos sukeliamų neigiamų padarinių biologinei įvairovei, maisto produktų kainoms ir žemės naudojimo būdams, kita vertus, netrukdytų pasiekti numatytų 2020 m. tikslų atsinaujinančios energijos srityje;

9. ragina Komisiją ir valstybes nares, siekiant užkirsti kelią klimato kaitai ir prie jos prisitaikyti, skatinti mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą, įskaitant, inter alia, būsimosios kartos biokuro mokslinius tyrimus, ypač didelio derlingumo energetinių augalų, kuo veiksmingesnių aplinkai nekenksmingų trąšų, naujų žemės ūkio technologijų, kurios turėtų kuo mažiau neigiamų padarinių žemės naudojimui, naujų rūšių augalų, kurie būtų atsparūs klimato kaitai ir su ja susijusioms ligoms, mokslinius tyrimus ir tirti, kokiais būdais būtų galima panaudoti žemės ūkio atliekas;

9. mano, kad siekiant padidinti tvaraus ūkininkavimo našumą, reikia atlikti tolesnius žemės ūkio mokslinius tyrimus, ir ragina valstybes nares iki galo išnaudoti šioje srityje Septintosios bendrosios mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programos teikiamas galimybes ir plėtoti priemones, kuriomis būtų galima padidinti žemės ūkio gamybos mastą tvariai ir efektyviai naudojant energiją.

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

D(2008) 64227

Neil Parish

Pirmininkui

Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetas

Tema: Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto pranešimo dėl bendrosios žemės ūkio politikos ir pasaulinės maisto saugos projektas (INI 2008/2153) (pranešėja Mairead McGuiness)

Gerb. pirmininke,

anksčiau minėtasis pranešimas labai sudomino Biudžeto komitetą. Neseniai rengiant Vystymosi komiteto pranešėjo Gayaus Mitchello pranešimą dėl greito reagavimo į sparčiai didėjančias maisto kainas besivystančiose šalyse priemonės paliesta daug biudžeto aspektų ir neseniai, lapkričio 21 d., vykstant biudžeto derinimo procedūrai pasiekta laimėjimų, susijusių su maisto priemone. Taigi užuot pateikę oficialią nuomonę, savo pastabas pateikiame laiške.

Visiškai palaikome daugumą pranešėjos M. McGuiness pranešimo projekto išvadų, ypač dėl visų eksporto grąžinamųjų išmokų panaikinimo iki 2013 m. ir dėl reformos tolesnės tąsos atsižvelgiant į PPO susitarimus. Norėčiau tik priminti kai kuriuos susijusius biudžeto aspektus:

1. Europos Parlamentas ir Taryba susitarė trejų metų laikotarpiu pagal Daugiametės finansinės programos 4 išlaidų kategoriją „ES kaip pasaulinė partnerė“ finansuoti greito reagavimo į sparčiai didėjančias maisto kainas besivystančiose šalyse priemonę (maisto priemonę) ir skirti šiai priemonei 1 mlrd. eurų; šis finansavimas kiekvienais metais bus paskirstomas taip: 2008 m. – 262 mln. eurų, 2009 m. – 568 mln. eurų ir 2010 m. – 170 mln. eurų, daugiausia jų bus gaunama perkėlus lėšas iš stabilumo priemonės, lankstumo priemonės ir pagalbos nelaimės atveju rezervo. Siekiant šio tikslo 2008 m. į pagalbos nelaimės atveju rezervo biudžetą bus įrašyta papildoma 240 mln. eurų įsipareigojimų suma ir įterpta maisto priemonei skiriama biudžeto eilutė. 2009 m. į maisto priemonės biudžetą bus įrašyta 490 mln. eurų įsipareigojimų suma ir 450 mln. eurų mokėjimų suma.

Tikimasi, kad maisto priemonės mokėjimų grafikas bus toks: 2009 m. – 450 mln. eurų, 2010 m. – 350 mln. eurų ir 2011 m. bei kitais metais – 200 mln. eurų, jeigu vykstant kiekvienai metinei biudžeto procedūrai bus gautas biudžeto valdymo institucijos leidimas.

2. Tuo pat metu Komisijos paprašyta užtikrinti maisto priemonės nuoseklumą ir papildomumą panaudojant Europos plėtros fondą (EPF).

3. Nuoseklumo taip pat reikia siekti atsižvelgiant į ES įnašą į Pasaulio maisto programą ir kitas JT programas, kuriomis siekiama užtikrinti žemės ūkio ir maisto saugumą. Bendroje deklaracijoje, dėl kurios susitarta derinimo posėdyje, pabrėžiama, kad svarbu apskritai gerinti Bendrijos paramos matomumą.

4. Atsižvelgdamas į M. McGuiness pranešimą primenu, kad į Biudžeto komiteto 2008 m. rugsėjo 24 d. nuomonę, pateiktą Vystymosi komitetui, įtrauktas nubalsavus patvirtintas pakeitimas dėl mikrokreditų sąlygų, taikomų krizę patyrusių besivystančių šalių smulkiems žemės ūkio gamintojams, sušvelninimo svarbos. Šią mikrokreditų priemonę reikėtų plėsti taip pat kaip esamas priemones (Vystomojo bendradarbiavimo finansinė priemonė (VBFP, angl. DCI) ir Europos plėtros fondas (EPF)) ir ją taikant turėtų būti siekiama skatinti gamybą.

Nuoširdžiai Jūsų,

R. Böge

Priėmimo data

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

Josep Borrell Fontelles, Danutė Budreikaitė, Marie-Arlette Carlotti, Corina Creţu, Nirj Deva, Alexandra Dobolyi, Beniamino Donnici, Fernando Fernández Martín, Juan Fraile Cantón, Alain Hutchinson, Romana Jordan Cizelj, Filip Kaczmarek, Glenys Kinnock, Maria Martens, Gay Mitchell, Toomas Savi, Pierre Schapira, Frithjof Schmidt, Jürgen Schröder, Feleknas Uca, Johan Van Hecke, Anna Záborská, Jan Zahradil, Mauro Zani

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)

Miguel Angel Martínez Martínez, Manolis Mavrommatis, Csaba Őry, Renate Weber, Gabriele Zimmer

Teisinė informacija - Privatumo politika