PRANEŠIMAS dėl sanglaudos politikos papildymo kaimo plėtros priemonėmis ir suderinimo su jomis

3.2.2009 - (2008/2100(INI))

Regioninės plėtros komitetas
Pranešėjas: Wojciech Roszkowski

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS

dėl sanglaudos politikos papildymo kaimo plėtros priemonėmis ir suderinimo su jomis

(2008/2100(INI))

Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į EB sutarties 158 ir 159 straipsnius,

–   atsižvelgdamas į 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1083/2006, nustatantį bendrąsias Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo¹ nuostatas, ir ypač į jo 9 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai²,

–   atsižvelgdamas į 2006 m. spalio 6 d. Tarybos sprendimą 2006/702/EB dėl Bendrijos sanglaudos politikos strateginių gairių³,

–   atsižvelgdamas į 2006 m. vasario 20 d. Tarybos sprendimą 2006/144/EB dėl kaimo plėtros Bendrijos strateginių gairių (2007–2013 m. programavimo laikotarpis)⁴,

–   atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teritorinę darbotvarkę ir pirmąją ES Teritorinės darbotvarkės įgyvendinimo veiksmų programą,

–   atsižvelgdamas į Komisijos Žaliosios knygos dėl teritorinės sanglaudos rengimą,

–   atsižvelgdamas į Europos teritorinio planavimo stebėjimo tinklo tyrimą „Teritorijos virsmai, teritoriniai Europos scenarijai“,

–   atsižvelgdama į savo Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Komisijos pranešimą apie regioninę plėtrą ir į Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto nuomonę (A6-0042/2009),

A. kadangi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) yra nustačiusi kaimo vietovių apibrėžtį, į kurią įeina tokios ypatybės kaip mažas gyventojų tankis ir prieigos prie paslaugų trūkumas, ir kadangi šią apibrėžtį vartoja Komisija, nustatydama ir apibrėždama šių vietovių tikslus,

B.  kadangi Europos Sąjungos kaimo vietovės įvairiose valstybėse narėse labai skiriasi ir kai kuriose valstybėse narėse šiose vietovėse augo gyventojų skaičius ir ekonomika, o kitose valstybėse narėse jose paprastai susiduriama su gyventojų išsikėlimu ir jų gyventojai ieško galimybių persikvalifikuoti,

C. kadangi kaimo vietovės sudaro maždaug 80 proc. ES teritorijos,

D. kadangi poreikiai tarpinėse kaimo vietovėse, kurių ekonominė struktūra panaši į prie jų prisišliejusių miestų ekonominę struktūrą, skiriasi nuo poreikių grynai kaimo vietovėse, kurios yra atokios ir izoliuotos,

E.  kadangi vienas iš Sąjungos siekių yra skatinti ekonominę ir socialinę pažangą bei aukštą užimtumo lygį ir pasiekti, kad vystymasis būtų darnus ir tvarus,

F.  kadangi skatinant užimtumo galimybes miste ir kaimo vietovėse bei užtikrinus vienodas galimybes naudotis viešosiomis paslaugomis galima padidinti ES ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą,

G. kadangi dėl 2007–2013 m. struktūrinės politikos reformos buvo pakeista fondų struktūra ir iš jų skiriamos paramos paskirstymo principai, o taip pat sukurtas naujas bendrąja žemės ūkio politika (BŽŪP) susijęs ir nuo sanglaudos politikos atskirtas Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP),

H. kadangi LEADER programos jau praeityje parodė, kad kaimo plėtra gali būti sėkmingai skatinama naudojant regioninės politikos priemones,

I.   kadangi užtikrinimas, kad EŽŪFKP lėšomis ir struktūrinių fonų lėšomis bendrai finansuojami veiksmai papildytų vieni kitus yra būtina EŽŪFKP sėkmės užtikrinimo sąlyga, t. y. tinkamas įvairių fondų, ypač Europos regioninės plėtros fondo (ERPF), Sanglaudos fondo (SF) ir Europos socialinio fondo (ESF) paramos derinimas,

J.   kadangi sukūrus EŽŪFKP ir atskyrus kaimo plėtros lėšas nuo sanglaudos politikos ir platesnės regioninės plėtros perspektyvos kai kurie tikslai (pvz., aplinkos apsauga ir švietimas) gali arba pasikartoti, arba paprasčiausiai jų gali būti nepaisoma,

K. kadangi nuolatinis lėšų perkėlimas tarp Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir EŽŪFKP lemia planavimo neužtikrintumą ūkininkams ir kaimo plėtros projektų iniciatoriams;

L.  kadangi dėl biudžeto apribojimų esama pavojaus, kad ERPF teikiamos lėšos galėtų būti daugiausiai naudojamos ekonomikos konkurencingumui didžiausiuose miestuose ar dinamiškiausiuose regionuose skatinti, kai tuo tarpu EŽŪFKP lėšos daugiausiai yra skirtos gerinti žemės ūkio, kuris ir toliau yra kaimo vietovių variklis, konkurencingumą, ir didžiausias dėmesys skiriamas remti ne žemės ūkio veiklą ir MVĮ vystymą kaimo vietovėse, todėl reikia gerinti koordinavimą siekiant užtikrinti, kad neliktų nepadengtų sričių,

M. kadangi MVĮ, ypač smulkaus verslo ir amatų įmonės, atlieka svarbiausią vaidmenį išaugant socialinę ir ekonominę veiklą kaimo vietovėse ir užtikrinant jų stabilumą,

N. kadangi kaimo plėtros politikos tikslai neturi prieštarauti Lisabonos tikslams, jei ši plėtra remiasi atitinkamu konkurencingumo mechanizmu (su palyginti mažais kaštais susietas augantis pelningumas), ypač vietos maisto perdirbimo pramonėje ir plėtojant mažas ir vidutines įmones (MVĮ) ir infrastruktūrą bei paslaugas, pvz., turizmą, švietimą, ar aplinkos apsaugą,‑{}‑

O. kadangi reikia pripažinti, kad žemės ūkio politiką ir kaimo plėtros politiką sieja natūralus ryšys ir jos papildo viena kitą,

1.  mano, kad tradiciniai kaimo vietoves atskirti nuo miesto vietovių naudojami kriterijai (mažesnis gyventojų tankis ir urbanizacijos lygis ) nevisada pateikia visą esamos padėties vaizdą; todėl mano, kad reikėtų apsvarstyti galimybę panaudoti papildomus kriterijus ir ragina Komisiją atlikti tyrimą ir šioje srityje pateikti konkrečius pasiūlymus;

2.  mano, kad atsižvelgiant į tai, kad įvairiose valstybėse narėse yra didelių kaimo vietovių skirtumų ir kadangi šios vietovės sudaro iki 80 proc. visos ES teritorijos, siekiant jų vystymosi būtina nustatyti ir įgyvendinti pritaikytą ir integruotą požiūrį, kurio tikslas - išlyginti skirtumus ir skatinti kaimo ir miesto vietovių ekonomikos dinamiką; pabrėžia būtinybę atitinkamai veiklai paskirti reikalingas lėšas;

3.  atsižvelgdamas į tai primena, kad visi ES regionai, įskaitant kaimo ir atokias vietoves, siekdami labiau nedidinti teritorinės nepalankiausioje padėtyje esančių vietovių atskirties, turi iš esmės naudotis tomis pačiomis plėtros galimybėmis;

4.  pabrėžia, kad daugelis kaimo vietovių plėtros galimybių, ypač jaunimui ir moterims, mažėja dėl sunkumų, kylančių norint naudotis viešosiomis paslaugomis, darbo vietų stokos ir vadinamosios amžiaus grupių piramidės;

5.  pabrėžia, kad kai kuriose vietovėse nėra kuo pakeisti tam tikras žemės ūkio gamybos formas, kurias daugeliu atveju reikia bet kokia kaina išlaikyti dėl aplinkos ir regionų politikos priežasčių, alternatyvų, ypač atokiose ir kalnuotose ūkininkavimo vietovėse, paveiktose dykumėjimo;

6.  primena, kad Geteborgo Europos Vadovų Taryba, kurios susitikimas vyko 2001 m. birželio 15 ir 16 d., išplėtė Lisabonos tikslus įtraukdama tvarumo ir sanglaudos sąvokas ir kad kaimo plėtros politikos tikslas yra būtent tvarus žemės ūkis, kaimo veiklos, kuri nepriskiriama žemės ūkiui, išlaikymas, vietos plėtros galimybių didinimas, aplinkos apsauga, darnus teritorijų tvarkymas ir mažų bei vidutinių įmonių plėtra;

7.       yra įsitikinęs, kad siekiant tinkamo kaimo plėtros politikos įgyvendinimo būtina atsižvelgiant į ilgalaikę tvarią kaimo plėtrą taip pat būtina atsižvelgti į regionų gamtinius išteklius ir ypatybes, įskaitant kaimo paveldo apsaugą, geresnį panaudojimą ir valdymą, ir ryšių bei sąveikos vystymą su miestais;

8.  taip pat pabrėžia, kad svarbu įvertinti alternatyvios ekonominės veiklos sritis ir šių sričių teikiamas galimybes įvairinti gyventojų profesinę veiklą;

9.  mano, kad ateities kaimo problemoms spręsti reikia darnios kaimo plėtros politikos, kuri apimtų visus socialinius ir ekonominius subjektus, įskaitant mažas ir labai mažas gamybos ir paslaugų sektoriaus įmones atsižvelgiant į jų vaidmenį vykstant integruotai vietos plėtrai;

10. mano, kad naujųjų valstybių narių atveju vykdant kaimo plėtros politiką turi būti siekiama pagerinti žemės ūkio veiksmingumą ir sumažinti kaimo ir miesto ekonominio vystymosi atotrūkį, be kita ko, palaikant ne žemės ūkiui priskiriamą veiklą, ir šio tikslo galima būtų pasiekti naudojantis struktūriniais fondais;

11. džiaugiasi siekiais, paskelbtais 2003 m. lapkričio mėn. Zalcburge vykusioje antrojoje Europos kaimo plėtros konferencijoje, tačiau apgailestauja, kad naujausioje finansinėje perspektyvoje buvo gerokai sumažintas finansavimas, skirtas antrajam bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) ramsčiui, nes dėl to gali rastis prielaidų neveiksmingumui ir padidėti susiskaldymas tarp ūkininkų ir kitų kaimo vietovių gyventojų;

12. pabrėžia, kad, siekiant skatinti veiksmingiausią ir vaisingiausią visų prieinamų lėšų panaudojimą, būtina parengti nuoseklią ilgalaikę kaimo plėtros strategiją;

13. ragina valstybes nares ir regionines valdžios institucijas bendradarbiaujant su Komisija ir palaikant partnerystės ryšius su visomis kompetentingomis institucijomis ir piliečių visuomenei atstovaujančiais organais sukurti skaidrią ir ilgalaikę, tvarią nacionalinio ir regioninio lygio kaimo plėtros strategiją, kad būtų galima aiškiai nustatyti kaimo plėtros prioritetus ir tikslus bei užtikrinti paramos iš įvairių šaltinių pritaikymą, koordinavimą ir papildymą;

14. ragina Komisiją, valstybes nares ir regionines valdžios institucijas tiesiogiai įtraukti MVĮ, smulkiam verslui ir amatų įmonėms atstovaujančias organizacijas, kad būtų nustatyti šių įmonių prioritetai siekiant kuo geriau patenkinti jų poreikius ir lūkesčius;

15.  pripažįsta, kad kaimo plėtros politika atlieka ypatingai svarbų vaidmenį nustatant ir sprendžiant specifines kaimo vietovių problemas ir mano, kad EŽŪFKP ir BŽŪP antrojo ramsčio įsteigimas yra bandymas laikytis lankstaus, strateginio, teminio ir integruoto požiūrio siekiant prisitaikyti prie įvairių situacijų ir ES kaimo vietovėms iškylančių problemų masto bei taip pat supaprastinti finansavimo procedūras ir užtikrinti, kad lėšos būtų skiriamos šioms vietovėms;

16. primena, kad valstybės narės buvo paragintos šiam programavimo laikotarpiui parengti du dokumentus: Nacionalinį strateginį planą kaimo plėtrai (EŽŪFKP) ir Nacionalinę strateginę pamatinę programą regioninei politikai (struktūriniai fondai); primena, kad valstybių narių buvo prašyta naudotis sąveika ir sukurti skirtingų fondų koordinavimo sistemas; tačiau apgailestauja, kad šiame procese daugiausia dėmesio buvo skiriama atskirti įvairius fondus ir programas, o ne kurti bendrą jų sąveiką;

17. mano, kad kaimo plėtros politikos veiksmingumo galima pasiekti tik jei pagal EŽŪFKP įgyvendinamos priemonės ir regioninės plėtros politika yra koordinuojamos ir viena kitą papildo, nes tik tokiu atveju išvengiama finansavimo dubliavimo ir susidarančių atotrūkių; susirūpinęs pažymi apie nepakankamą dabartiniu programavimo laikotarpiu skirtingose valstybėse narėse šių veiksmų koordinavimą; todėl ragina Komisiją pateikti pasiūlymą dėl reformų, kurių tikslas – užtikrinti geresnį pagal sanglaudos politiką ir BŽŪP bendrai finansuojamų priemonių planavimo ir įgyvendinimo koordinavimą; pripažįsta, kad po 2013 m. reformuota BŽŪP ir ES struktūriniai fondai sutriks galimybę pervertinti kaimo plėtros vytymosi ir žemės ūkio politikos bei sanglaudos politikų ryšius;

18. pripažįsta, kad pagrindinis kaimo plėtros politikos uždavinys – užtikrinti, kad kaimo gyventojai pasiliktų kaimuose bei užtikrinti kaimo vietovių gyventojams deramą gyvenimo lygį;

19. mano, kad tokią strategiją, kai kaimo plėtra atskiriama nuo sanglaudos politikos ir sukuriamas EŽŪFKP, reikia labai atidžiai stebėti siekiant įvertinti jos realią įtaką kaimo vietovių plėtrai; pažymi, kad naujoji sistema buvo pradėta taikyti 2007 m. ir dėl to dar per anksti daryti išvadas dėl šios Bendrijos politikos ateities;

20. pabrėžia, kad vienas iš kaimo plėtros politikos prioritetų – siūlyti priemones, kurios padėtų kaimo gyventojams neatsisakyti žemės ūkio veiklos ir kurios, inter alia, padėtų stiprinti ūkių konkurencingumą, ekologinių produktų ir, pavyzdžiui tradicinių aukštos kokybės maisto produktų ir gėrimų gamybą;

21. susidomėjęs pažymi, kad BŽŪP antrojo ramsčio (kaimo plėtros politika) 3 ir 4 kryptys (LEADER), kurioms skiriamos lėšos sudaro 15 % visų EŽŪFKP išlaidų, susiję su ne žemės ūkio veikla, kuri daugiausiai skirta kaimo ūkio šakų įvairinimui; mano, kad dėl savo pobūdžio priemonės, finansuojamos šioms kryptims skiriamomis lėšomis, panašios į kai kuriuos struktūrinių fondų finansuojamus veiksmus, todėl gali kilti pavojus, kad politikos dubliuosis;

22. tačiau pabrėžia, kad pirmiausia reikia atsižvelgti į žemės ūkyje dirbančių gyventojų perspektyvas, kurioms ir ateityje turi būti skiriamas didžiausias dėmesys taikant priemones pagal kaimo plėtros politiką;

23. pabrėžia, kad svarbu remti jaunus ūkininkus, kad jie pasiliktų kaime, net jei jų veikla nėra susijusi vien tik su žemės ūkio produkcijos gamyba, ir teikti jiems paskatas, kad jie plėtotų kitokią veiklą, pvz. kaimo turizmą, ir stiprinti kaime veikiančias MVĮ;

24. mano, kad pagrindinis kaimo plėtros politikos tikslas gali būti pasiektas tik jei šiai politikai bus skiriamas tinkamas lėšų kiekis, kuris būtų naudojamas pagal kaimo vietovėms nustatytus prioritetus, ir kad taikant moduliaciją surinktos lėšos visada turėtų būti perskirstomis aktyvioms žemės ūkio bendruomenėms;

25. mano, kad koordinuojant struktūrinę politiką ir kaimo plėtros priemones galima vykdyti projektus, turinčius didesnę Europos pridėtinę vertę; įžvelgia tame galimybę ilgam sustiprinti kaimo vietoves, pvz., taikant infrastruktūros ir aplinkos pasaugos priemones;

26. ragina Komisiją pateikti tikslius ir prognozuojamus EŽŪFKP ir struktūrinių fondų naudojimo kaimo vietovėse duomenis ir apsvarstyti, ar galima kurti bendrą EŽŪFKP ir struktūrinių fondų sąveiką skiriant lėšas kaimo vietovėms;

27. ragina Komisiją apsvarstyti, ar regioninės politikos programos gali padėti ūkininkams gauti užtikrintas pajamas, pvz., vykdant veiklą aplinkos bei gamtos apsaugos ir kraštovaizdžio valdymo srityse

28. pažymi, kad pagrindiniai sanglaudos iššūkiais išlieka tvari plėtra, vienam gyventojui tenkančių pajamų lygis, prieinamumas, prieiga prie viešųjų paslaugų ir gėrybių ir kaimo gyventojų išsikėlimas, ir kad ekoniminės veiklos rėmimas kaimo vietovėse yra geriausias būdas šiems tikslams pasiekti;

29. ragina Komisiją ir valstybes nares vykdant ES politiką nuolat atsižvelgi į kaimo vietoves ir tinkamai remti žmogiškojo kapitalo vystymo projektus, ypač pabrėžiant nežemės ūkio srities verslininkų kaimo vietovėse persikvalifikavimo ir profesinio tobulėjimo perspektyvas ir ypatingai dėmesį skiriant jaunoms moterims, siekiant skatinti užimtumą ir darbo vietų kūrimą;

30. pabrėžia, kad plėtojant kaimo vietoves reikia skirti didesnį dėmesį ir paramą gamtos ir dirbamos žemės kraštovaizdžio išsaugojimui, ekologiniam turizmui, atsinaujinančios energijos gamybai bei naudojimui ir vietinėms iniciatyvoms, kaip antai kokybiškų vietos maisto produktų tiekimo programoms ir prekybai vietiniais produktais;  

31. pažymi mažų ir vidutinių įmonių vaidmenį kaimo plėtrai ir jų indėlį į regioninę ir vietinę sanglaudą; ragina Komisiją, valstybes nares ir regionines valdžios institucijas daugiau dėmesio skirti konkurencingumo stiprinimui – teikti pagalbą kitiems gamyboms sektoriams ir kaimo vietovėse skatinti verslo dvasią, ypač panaikinat administracines, teisines ir planavimo kliūtis ir gerinant tinkamą IT infrastruktūrą bei dedant daugiau paskatų pradėti naują verslą;

32. dar kartą atkreipia Tarybos, Komisijos, valstybių narių ir vietos valdžios institucijų dėmesį į didžiulius uždavinius, kurie iškyla dėl tikėtino keleto milijonų mažų įmonių išnykimo kaimo vietovėse, kuris padarys labai didelį poveikį užimtumui, taigi ir kaimo vietovių stabilumui; ragina imtis visų įmanomų priemonių visais lygmenimis, glaudžiai bendradarbiaujant su ekonominiais ir socialiniais partneriais;

33. pripažįsta, kad su kaimo plėtros politikos įgyvendinimu susiję sunkumai kyla dėl trikdžių tarp sektorių politikos ir sanglaudos politikos ir kiekvienai jų būdingos ekonominės ir socialinės plotmės, įvairių organizacinių kompetencijos paskirstymo modelių bei valstybių narių lygio veiksmų koordinacijos; todėl dar kartą pabrėžia būtinybę sukurti EŽŪFKP ir Struktūrinių fondų sąveiką ir ragina Komisiją padėti regioninėms valdžios institucijoms tinkamai suprasti šių finansinių priemonių suteikiamas galimybės; ragina valstybes nares užtikrinti, kad tarp valdymo institucijų vyktų dialogas, nes tai sukurtų sąveiką tarp įvairių fondų teikiamos pagalbos ir padidintų veiksmingumą;

34. mano, kad kaimo plėtros finansavimo reformai būtina, kad Komisija iš pradžių atliktų išsamius visų sektorių politikos sričių, darančių įtaką kaimo vietovėms, visų pirma BŽŪP ir regioninės politikos, sanglaudos požiūriu vertinimo tyrimus ir kad būtų nustatyti įvairūs geros praktikos pavyzdžiai, tinkantys visai kaimo plėtros politikai;

35. ragina Tarybą sušaukti bendrą atitinkamų ministrų, atsakingų už žemės ūkį ir regioninę plėtrą tarybą, kurioje būtų apsikeista nuomonėmis dėl geriausių kaimo plėtros ir sanglaudos politikos priemonių koordinavimo būdų; ir į šį renginį pakviesti ES konsultacines institucijas (Regionų komitetą, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą) bei regioninių ir vietos valdžios institucijų atstovus;

36. prašo Komisijos iki 2011 m. atliekant BŽŪP būklės patikrą sukurti aukšto lygio darbo grupę, kuri teiktų pasiūlymus, kaip po 2013 m. užtikrinti kaimo ekonomikos ir visų kaimo vietovių gyventojų ateitį;

37. ragina Komisiją įdiegti arba sustiprinti tikrą valdymą arba partnerystės susitarimus visais lygmenimis, tiesiogiai dalyvaujant visiems veikėjams, įskaitant MVĮ ir smulkųjį verslą, taip pat ekonominius ir socialinius partnerius, siekiant nustatyti prioritetinius veiksmus, geriausiai pritaikytus kaimo vietovių plėtros poreikiams;

38. pažymi, kad kaimo plėtros procesą reikia derini su priemiesčių interesais ir glaudžiai koordinuoti su miesto plėtros rėmimu ir pabrėžia, kad kaimo plėtros politikos ir miesto plėtros politikos sąveika nėra pakankama ir veiksminga;

39. pripažįsta, kai kaimo bendruomenės turi potencialo daryti teigiamą poveikį aplinkai įsipareigodamos vykdyti aplinkai nekenkiančią veiklą ir vystydamos alternatyvius energijos šaltinius, pvz., biokurą, ypač atsižvelgiant į keturis naujus uždavinius kaimo plėtros srityje, iškeltus atliekant BŽŪP būklės patikrą, tarp kurių yra biologinė įvairovė ir atsinaujinanti energija;

40. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

AIŠKINAMOJI DALIS

Dėl struktūrinės politikos reformos pakito fondų struktūra ir paramos lėšų, teikiamų iš tų fondų, skirstymo principai.

Vienas iš reikšmingiausių pokyčių buvo naujo Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP), susijusio su bendrąja žemės ūkio politika (BŽŪP), įkūrimas.

Finansiniu požiūriu 2000–2006 m. lėšos kaimo plėtrai buvo siejamos su struktūriniais fondais ir sanglaudos politika, dėl to jos buvo atskirtos nuo BŽŪP lėšų, o pagal naujas finansines 2007–2013 m. nuostatas EŽŪFKP yra skyriaus, susieto su BŽŪP, dalis, todėl jis buvo atskirtas nuo sanglaudos politikos.

Pagal teisės aktų leidėjų sumanymą EŽŪFKP atskyrimo nuo kitų struktūrinių fondų ir jo susiejimo su BŽŪP tikslas buvo geriau panaudoti paramą, teikiamą iš to fondo, ir palengvinti integruoto požiūrio diegimą kaimo vietovėse.

Tačiau sėkmingo tų pokyčių įgyvendinimo sąlyga buvo tinkamas paramos, teikiamos iš įvairių fondų, ypač – iš Europos regioninės plėtros fondo (ERPF), Sanglaudos fondo (SF) ir Europos socialinio fondo (ESF), koordinavimas, ir užtikrinimas, kad tie fondai galės papildyti vienas kitą.

Įgyvendinus tuos pokyčius kyla klausimas, ar dėl tokio atskyrimo pagerėjo prieinamų fondų naudojimo efektyvumas?

Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) lėšų susiejimas su kaimo plėtrai skiriamomis lėšomis yra tiktai tariamas biudžeto schemos supaprastinimas. Iš esmės dabar lėšos, skirtos ne žemės ūkio tikslams, tik labiau atsiejamos nuo sanglaudos politikos ir regioninės plėtros perspektyvos, numatytos dideliu mastu, ir dėl to kai kurie tikslai dubliuojami (pavyzdžiui, aplinkos apsaugos ar švietimo) arba visiškai neminimi abiejuose skyriuose.

Ir yra rizika, kad nepaisant esamų biudžetinių apribojimų, lėšos, kurias būtų galima gauti iš ERPF, bus mažiau panaudojamos plėtoti ekonominiam konkurencingumui, kuris daugiausia bus koncentruojamas didesniuose miestų centruose arba aktyviausiai veikiančiuose regionuose, o EŽŪFKP savo išteklius daugiausia skirs žemės ūkio konkurencingumui didinti.

Susiklosčius tokiai padėčiai išlaidos, patiriamos remiant ne žemės ūkio veiklą ir MVĮ (mažąsias ir vidutines įmones) kaimo vietovėse, atsidurtų ties abiejų fondų sandūra ir nebūtų nė vieno iš jų dengiamos.

Lėšų gali trūkti ir pagrindinių viešojo vartojimo paslaugų bei investicijų į infrastruktūrą užtikrinimui kaimo vietovėse, prie kurių turi prisidėti ir Sanglaudos fondas.

Tokiame kontekste ypatingą reikšmę įgyja skaidrios ilgalaikės kaimo plėtros strategijos sukūrimas valstybių narių lygmeniu taip, kad būtų galima aiškiai apibrėžti kaimo plėtros prioritetus bei tikslus ir atitinkamai jiems pritaikyti paramos lėšas, gaunamas iš įvairių prieinamų šaltinių.

Tačiau antrojo ramsčio susiejimui su sanglaudos politikos strategijomis reikėtų tikslesnio veiksmų koordinavimo valstybės mastu.

Be to, reikia atsižvelgti ir į kitus veiksnius, turinčius įtakos kaimo plėtrai ir tos plėtros finansavimo būdams.

1.  Kaimo vietovės sąvoka iki šiol nėra tiksliai apibrėžta. Dėl to kalbant apie kaimo plėtrą reikia apsvarstyti, kaip apibūdinti kaimo vietoves atsižvelgiant į jų ypatumus ir plėtros tikslus.

     Tradiciškai kaimo vietovės nuo miesto skyrėsi mažesniu gyventojų tankiu, čia buvo kitokia profesinės veiklos struktūra, mažesnis pajamų lygis ir prastesnė prieiga prie viešųjų gėrybių. Teritorinės sanglaudos požiūriu mažesnis gyventojų tankis neturi būti lemiamas skiriamasis bruožas.

      Vienas iš ES plėtros tikslų yra visuomeninės struktūros modernizavimas, įskaitant užimtumo struktūrą. Taigi teritorinę sanglaudą galima padidinti suderinant kaimo ir miesto vietovių užimtumo struktūras. Tad didžiausi teritorinės sanglaudos sunkumai tebėra pajamų lygis ir prieiga prie visuomeninių gėrybių, o tie tikslai sėkmingiausiai būtų įgyvendinti kaimo vietovėse remiant ne žemės ūkio veiklą. Tačiau dėl KTP skiriamų lėšų neturi sumažėti lėšos, skiriamos tiesiogiai žemės ūkio išmokoms.

2.   Artimiausiais metais reikia laukti esminių Europos Sąjungos bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) pokyčių. Pirmuoju tokiu bandymu galima laikyti BŽŪP būklės įvertinimą (angl. health check). Ligšioliniuose ginčuose apie tai, kas yra BŽŪP, vyravo požiūris, kad tai priemonės, stiprinančios ES ūkio diferencijuotumą, o kartu trukdančios didinti jo konkurencingumą. Esant tokiai ES finansų politikai, kokia taikoma dabar, šis požiūris gali būti iš dalies pagrįstas, tačiau iš tikrųjų tai priklauso nuo būdo, kuriuo eikvojamos ES lėšos. Pirmiausia kaimo plėtros politikos tikslai neturi prieštarauti Lisabonos tikslams, jei ta plėtra bus grindžiama santykinio konkurencingumo priemonėse (didėjančiu našumu esant santykinai mažesnėms išlaidoms) taikymu, visų pirma vietos maisto perdirbimo srityje, kuriant infrastruktūrą ir plėtojant paslaugas, kaip antai turizmas, švietimas ar aplinkos apsauga.

3.   Kuriant EŽŪFKP nustatyti tokie 2007–2013 m. prioritetai: 1. 1 – žemės ūkio ir miškų sektoriaus konkurencingumo didinimas, 2. 2 – gamtinės aplinkos ir kaimo vietovių aplinkos gerinimas, 3. 3 – gyvenimo kaimo vietovėse kokybės gerinimas ir kaimo ūkio diferencijavimas,4 – Vietinių profesinės veiklos ir diferencijavimo gebėjimų kūrimas (pagal programą LEADER). Tačiau kyla problema – ar antrasis BŽŪP ramstis ir toliau turi būti „politiškai taisyklingas“ žemės ūkio netiesioginio rėmimo mechanizmas? Ar iš jo turi būti skiriamos lėšos naudos gavėjams, gyvenantiems kaime ir veikiantiems ne žemės ūkio sektoriuje, ir naudos gavėjams, kurie liks gyventi kaimo vietovėse, bet iš žemės ūkio sektoriaus pereis į kitų rūšių profesinės veiklos sritis? O jeigu KTP būtų vykdoma įgyvendinant BŽŪP, ar nebūtų lengviau panaikinti būdus, kuriais žemdirbiai iki šio buvo finansuojami iš ES fondų?

4.   Vienas iš svarbiausių ginčytinų dalykų debatuose dėl BŽŪP bus tiesioginių išmokų žemės ūkiui (pirmasis ramstis) dydis ir bendro finansavimo iš valstybės šaltinių dydis kartu siekiant, kad BŽŪP ir toliau būtų Bendrijos politikos pobūdžio. Dėmesio vertas EK pasiūlymas sumažinti tiesiogines išmokas ūkiams, užimantiems didelį plotą, ir sustiprinti antrąjį BŽŪP ramstį, t. y. kaimo plėtrą padidinant moduliacijos lygį.

5.  Sunkumai įgyvendinant kaimo plėtros politiką dėl to, kad sektorių politikos kertasi su teritorinės sanglaudos politika, nesutampa ir abiejų rūšių politikų ekonominis ir visuomeninis matas. Dėl to ligšioliniuose veiksmuose buvo akcentuojamas kompetencijos atskyrimas, o ne veiksmų sąveika. Tačiau koordinavimo tikslas kaip tiktai turi būti tai, kad naudojant lėšas būtų pasiekta sąveika. Konkrečiose valstybėse yra daug veiksmų koordinavimo modelių, taikomų kaimo plėtrai skirtų lėšų srityje. Šiuo metu dar sunku pasakyti, kokios valstybės taikomas modelis galėtų būti pavyzdys kitoms valstybėms. Atrodo, kad sėkmę gali lemti veikiau politinė valia, o ne vienokie ar kitokie organizaciniai sprendimai.

Todėl naudingas sprendimas būtų šiuo aspektu taikyti atvirojo koordinavimo metodo bendradarbiavimą ES lygmeniu.

Tačiau reikia aiškiai pabrėžti, kad kaimo plėtros politika turi didžiulę įtaką teritorinei sanglaudai. Dėl to kaimo plėtros užduočių nepavyks visiškai atskirti nuo sanglaudos ir regioninės plėtros politikos. Ta politika geriau negu BŽŪP gali padėti išspręsti kaimo plėtros problemas, nesusijusias su žemės ūkiu, pavyzdžiui, tokias kaip pagalba perkvalifikuojant žmogiškuosius išteklius, kad galėtų dirbti kituose našesniuose ūkio sektoriuose.

Ir vis dėlto kaimo plėtros politika gali būti įtraukta į sanglaudos ir regioninės plėtros politiką tiktai su sąlyga, kad kaimo plėtrai bus skirti reikiami fondai ir jų lėšos bus naudojamos pagal nustatytus kaimo plėtros prioritetus.

Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto NUOMONĖ (11.9.2008)

pateikta Regioninės plėtros komitetui

dėl sanglaudos politikos ir kaimo plėtros priemonių derinimo ir koordinavimo
(2008/2100(INI))

Nuomonės referentė: Bernadette Bourzai

PASIŪLYMAI

Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetas ragina atsakingą Regioninės plėtros komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

1.  mano, kad 2007–2013 m. programos laikotarpiu skiriant struktūrinių fondų lėšas Lisabonos strategijos tikslams siekti būtina atsižvelgti į regionų savitumus, nes gali būti pakenkta teritorinės sanglaudos ir regionų skirtumų mažinimo tikslams;

2.  pabrėžia, kad kaimo plėtros politika turi būti derinama su bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) iniciatyvomis ir jas papildyti, o vykdant šią politiką reikia atsižvelgti į bendruosius jos tikslus, pvz., žemės ūkio produkcijos ir pajamų didinimą, paramą žemės ūkio pajamoms, rinkos stabilizavimą ir tiekimo saugumą bei maisto pakankamumą;

3.  pabrėžia, kad kaimo teritorijose gali būti sunku prisitaikyti prie šios naujos regionų politikos krypties dėl joms būdingų bruožų: senėjanti populiacija, dėl nepakankamų komunikacijų ir transporto tinklų kylančios prieigos problemos, tebesitęsiantis bėgimas iš kaimų, žemesnė kaimo gyventojų kvalifikacija, infrastruktūros ir viešųjų paslaugų trūkumas, daugialypė kaimo vietovių subjektų veikla, inžinerijos trūkumas rengiant projektus ir kompetencijos centrų, kurie sutelktų įmones ir švietimo bei mokslinių tyrimų institucijas, stoka;

4.  atsižvelgdamas į tai primena, kad visi ES regionai, įskaitant kaimo ir atokias vietoves, siekdami labiau nedidinti teritorinės nepalankiausioje padėtyje esančių vietovių atskirties, turi iš esmės naudotis tomis pačiomis plėtros galimybėmis;

5.  pabrėžia, kad daugelis kaimo vietovių plėtros galimybių, ypač jaunimui ir moterims, mažėja dėl sunkumų, kylančių norint naudotis viešosiomis paslaugomis, darbo vietų stokos ir vadinamosios amžiaus grupių piramidės;

6.  pabrėžia, kad kai kuriose vietovėse nėra kuo pakeisti tam tikras žemės ūkio gamybos formas, kurias daugeliu atveju reikia bet kokia kaina išlaikyti dėl aplinkos ir regionų politikos priežasčių, alternatyvų, ypač atokiose ir kalnuotose ūkininkavimo vietovėse, paveiktose dykumėjimo;

7.  primena, kad Geteborgo Europos Vadovų Taryba, kurios susitikimas vyko 2001 m. birželio 15 ir 16 d., išplėtė Lisabonos tikslus įtraukdama tvarumo ir sanglaudos sąvokas ir kad kaimo plėtros politikos tikslas yra būtent tvarus žemės ūkis, kaimo veiklos, kuri nepriskiriama žemės ūkiui, išlaikymas, vietos plėtros galimybių didinimas, aplinkos apsauga, darnus teritorijų tvarkymas ir mažų bei vidutinių įmonių plėtra;

8.  pabrėžia, kad tvari ir darni regionų plėtra gali būti sėkminga tik tada, jei kaimo ir miesto vietovių sąveika, pvz., švietimo, integracijos, maisto tiekimo, atliekų tvarkymo, energijos naudojimo ir aplinkos apsaugos srityse, grindžiama požiūriu, kurio laikantis vienodai atsižvelgiama ir į kaimo, ir į miesto interesus; be to, pabrėžia, kad siekiant šio tikslo specialios programos turėtų būti skiriamos miesto ir kaimo vietovių santykiams;

9.  mano, kad ateities kaimo problemoms spręsti reikia darnios kaimo plėtros politikos, kuri apimtų visus socialinius ir ekonominius subjektus, įskaitant mažas ir labai mažas gamybos ir paslaugų sektoriaus įmones atsižvelgiant į jų vaidmenį vykstant integruotai vietos plėtrai;

10. mano, kad naujųjų valstybių narių atveju vykdant kaimo plėtros politiką turi būti siekiama pagerinti žemės ūkio veiksmingumą ir sumažinti kaimo ir miesto ekonominio vystymosi atotrūkį, be kita ko, palaikant ne žemės ūkiui priskiriamą veiklą, ir šio tikslo galima būtų pasiekti naudojantis struktūriniais fondais;

11. mano, kad Sąjungos tikslas – palengvinti žemės ūkio restruktūrizaciją, tvarų ekonomikos ir socialinį vystymąsi ir darnius kaimo ir miesto santykius, ypač naujosiose valstybėse narėse;

12. džiaugiasi siekiais, paskelbtais 2003 m. lapkričio mėn. Zalcburge vykusioje antrojoje Europos kaimo plėtros konferencijoje, tačiau apgailestauja, kad naujausioje finansinėje perspektyvoje buvo gerokai sumažintas finansavimas, skirtas antrajam bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) ramsčiui, nes dėl to gali rastis prielaidų neveiksmingumui ir padidėti susiskaldymas tarp ūkininkų ir kitų kaimo vietovių gyventojų;

13. mano, kad siekiant, jog naujosios valstybės narės galėtų sutvirtinti savo žemės ūkio struktūras, jose 2-asis ramstis turi būti stiprinamas ne į jį perkeliant 1-ajam ramsčiui skirtas lėšas, o skiriant struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo lėšas kaimo plėtros programoms;

14. rekomenduoja Komisijai įvertinti visas priemones, naudojamas Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP), Europos regioninės plėtros fondo (ERPF) ir Europos socialinio fondo (ESF) programoms įgyvendinti ir finansiškai įvykdyti kiekviename regione, siekiant patikrinti, ar skiriant lėšas kaimo vietovių plėtra vykdoma kuo veiksmingiau;

15. pakartoja Parlamento prašymą atlikti išsamią įvairių ekonominių kaimo subjektų – ir žemės ūkio, ir ne žemės ūkio – naudos ir gautų rezultatų, ypač susijusių su darbo vietų kūrimu ir išsaugojimu, analizę; dar kartą prašo Komisijos atlikti išsamų kiekvieno regiono tyrimą, siekiant nustatyti šių subjektų paramos poreikius ir apibrėžti naują, nuosekliai pagrįstą kaimo vietovių politiką;

16. mano, kad būtina skatinti valdymą ir partnerystę geriau koordinuojant viešųjų valdžios institucijų ir visų ekonominių bei socialinių partnerių darbą Europos, nacionaliniu ir vietos lygmenimis, siekiant apibrėžti, įgyvendinti ir stebėti vietinę kaimo politiką;

17. siūlo nuo 2014 m. prasidedančio finansavimo laikotarpio imtis priemonių, kuriomis būtų siekiama užtikrinti, kad struktūriniai fondai būtų labiau orientuoti į kaimo vietovių interesus ir kad, siekiant užtikrinti integruotą kaimo politiką, pagal bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) antrąjį ramstį vykdomas finansavimas būtų taikomas ne tik žemės ūkio sektoriui; taip pat ragina sustiprinti BŽŪP ir sanglaudos politikos sąveiką; pripažįsta, kad reikia geriau koordinuoti šias dvi politikos sritis siekiant sustiprinti regionų politikos ir kaimo plėtros politikos sąveiką bei papildomumą ir taip suteikti galimybes integruotai įgyvendinti visus šių politikos krypčių tikslus;

18. pabrėžia, kad, siekiant skatinti veiksmingiausią ir vaisingiausią visų prieinamų lėšų panaudojimą, būtina parengti nuoseklią ilgalaikę kaimo plėtros strategiją;

19. prašo Komisijos iki 2011 m. atliekant BŽŪP būklės patikrą sukurti aukšto lygio darbo grupę, kuri teiktų pasiūlymus, kaip po 2013 m. užtikrinti kaimo ekonomikos ir visų kaimo vietovių gyventojų ateitį.

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data	10.9.2008
Galutinio balsavimo rezultatai	+: –: 0:	31 1
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai	Bernadette Bourzai, Niels Busk, Luis Manuel Capoulas Santos, Giuseppe Castiglione, Giovanna Corda, Albert Deß, Constantin Dumitriu, Michl Ebner, Ioannis Gklavakis, Lutz Goepel, Friedrich-Wilhelm Graefe zu Baringdorf, Esther Herranz García, Lily Jacobs, Elisabeth Jeggle, Heinz Kindermann, Stéphane Le Foll, Mairead McGuinness, Rosa Miguélez Ramos, James Nicholson, Neil Parish, María Isabel Salinas García, Agnes Schierhuber, Willem Schuth, Alyn Smith, Andrzej Tomasz Zapałowski
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)	Katerina Batzeli, Gábor Harangozó, Astrid Lulling, Hans-Peter Mayer, Catherine Neris, Markus Pieper, Kyösti Virrankoski

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data	20.1.2009
Galutinio balsavimo rezultatai	+: –: 0:	46 0 2
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai	Emmanouil Angelakas, Stavros Arnaoutakis, Elspeth Attwooll, Jean Marie Beaupuy, Rolf Berend, Jana Bobošíková, Victor Boştinaru, Wolfgang Bulfon, Giorgio Carollo, Antonio De Blasio, Gerardo Galeote, Iratxe García Pérez, Eugenijus Gentvilas, Monica Giuntini, Ambroise Guellec, Jim Higgins, Filiz Hakaeva Hyusmenova, Mieczysław Edmund Janowski, Rumiana Jeleva, Gisela Kallenbach, Tunne Kelam, Evgeni Kirilov, Miloš Koterec, Constanze Angela Krehl, Florencio Luque Aguilar, Jamila Madeira, Sérgio Marques, Yiannakis Matsis, Miroslav Mikolášik, James Nicholson, Jan Olbrycht, Maria Petre, Markus Pieper, Pierre Pribetich, Giovanni Robusti, Wojciech Roszkowski, Grażyna Staniszewska, Catherine Stihler, Andrzej Jan Szejna, Oldřich Vlasák, Vladimír Železný
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)	Domenico Antonio Basile, Brigitte Douay, Madeleine Jouye de Grandmaison, Zita Pleštinská, Samuli Pohjamo, Richard Seeber