PRANEŠIMAS dėl maisto produktų kokybės užtikrinimo. Standartų derinimas ar tarpusavio pripažinimas

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS

AIŠKINAMOJI DALIS

Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto NUOMONĖ (11.2.2009)

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

23.2.2009 - (2008/2220(INI))

Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetas
Pranešėja: Maria Petre
Pranešėjas (*): Magor Imre Csibi, Aplinkos apsaugos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas
(*) Darbo su susijusiais komitetais procedūra. Darbo tvarkos taisyklių 47 straipsnis

Procedūra : 2008/2220(INI)

Procedūros eiga plenarinėje sesijoje

Dokumento priėmimo eiga :

A6-0088/2009

Pateikti tekstai :

A6-0088/2009

Debatai :

PV 09/03/2009 - 23
CRE 09/03/2009 - 23

Balsavimas :

PV 10/03/2009 - 8.17
Balsavimo rezultatų paaiškinimas
Balsavimo rezultatų paaiškinimas

Priimti tekstai :

P6_TA(2009)0098

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS
AIŠKINAMOJI DALIS
Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto NUOMONĖ
GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

dėl maisto produktų kokybės užtikrinimo. Standartų derinimas ar tarpusavio pripažinimas

(2008/2220(INI))

Europos Parlamentas,

– atsižvelgdamas į EB sutarties 33 straipsnį,

– atsižvelgdamas į 2008 m. spalio 15 d. Komisijos žaliąją knygą „Žemės ūkio produktų kokybė: produktų standartai, ūkininkavimo reikalavimai ir kokybės užtikrinimo programos“ (COM(2008)0641 galutinis),

– atsižvelgdamas į 1998 m. spalio 9 d. savo rezoliuciją dėl žemės ūkio ir maisto produktų kokybės politikos[1],

– atsižvelgdamas į 2008 m. spalio mėn. Komisijos darbo dokumentą dėl maisto produktų kokybės sertifikavimo sistemų,

– atsižvelgdamas į bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) padėties įvertinimą

– atsižvelgdamas į Europos Tarybos Komisijai suteiktus įgaliojimus deryboms žemės ūkio srityje, apibrėžtus EB pasiūlyme dėl dalyvavimo PPO žemės ūkio derybose formos (dokumento Nr. 625/02, 2003 m. sausio mėn.),

– atsižvelgdamas į 2007 m. vasario 5–6 d. Briuselyje Komisijos surengtą konferenciją „Food Quality Certification – Adding Value to Farm Produce”,

– atsižvelgdamas į Pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams (COM (2008)0040),

– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

– atsižvelgdamas į Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto pranešimą ir Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto nuomonę (A6‑0088/2008),

A. kadangi ES maisto saugos ir kokybės standartai patys griežčiausi visame pasaulyje,

B. kadangi šie standartai atitinka Europos vartotojų pageidavimus ir yra priemonė, skirta gauti didelę pridėtinę vertę,

C. kadangi vartotojams labai svarbi ne tik maisto sauga, bet ir maisto produktų kilmė bei gamybos metodai; kadangi Europos Sąjunga jau sureagavo į minėtąsias tendencijas ir pradėjo taikyti keturias maisto produktų kokybės ir kilmės ženklinimo žymenas, tokias kaip saugomos kilmės vietos nuoroda (SKVN), saugoma geografinė nuoroda (SGN), garantuotas tradicinis gaminys (GTG), ekologinis žemės ūkis;

D. kadangi aukštos kokybės Europos produktai – tai „gyvasis“ Europos Sąjungos kultūros ir gastronomijos paveldas, o kartu svarbi daugelio Europos regionų ekonominio ir socialinio gyvenimo dalis, nes jie suteikia galimybę užsiimti veikla, kuri ypač kaimo vietovėse turi tiesioginį ryšį su regionu.

E. kadangi sertifikavimo sistemas vartotojai suvokia kaip sąsają su aukštos kokybės garantija,

F. kadangi Europos Sąjungos kokybės užtikrinimo programos – tai esminis privalumas konkuruojant Bendrijos produktams,

G. kadangi didieji prekybos centrai ėmė dominuoti Europos maisto produktų rinkoje ir verčia mokėti įtraukimo į prekybos sąrašą mokesčius ir išlaidas, taip pat nepagrįstas rinkliavas reklamos išlaidoms padengti – tai daugybė priežasčių, dėl kurių sumažėja smulkiųjų gamintojų galimybės turėti daug klientų,

H. kadangi norint nurodyti išsamią informaciją apie įvairių žemės ūkio ir maisto produktų kilmę ir savybes galima taikyti naująsias technologijas,

I. kadangi tiek gamintojai, tiek galutiniai vartotojai dėl klastojimo patiria žalos,

1. džiaugiasi svarstymų procesu, kurį pradėjo Komisija žaliojoje knygoje, ir pritaria Komisijos ketinimui skatinti Europos žemės ūkio produktų kokybę nenumatant nei papildomų išlaidų, nei papildomos atsakomybės gamintojams;

2. pabrėžia, kad užtikrinti sąžiningą konkurenciją strateginių produktų, kaip antai žemės ūkio ir maisto produktai, rinkose – pirmaeilis tikslas, visuotinai svarbus Europai; mano, kad svarbiausia užtikrinti korektišką importuotų produktų, kurie paprastai neatitinka standartų, panašių į Bendrijos standartus, konkurenciją; mano, kad ES priemonės dėl ES nepriklausančių šalių produktų, patenkančių į Europos vidaus rinką, kokybės turi būti sureguliuotos ir PPO;

3. mano, kad būtina stiprinti įvairių institucijų kontrolės ir koordinavimo priemones, siekiant užtikrinti, kad importuoti maisto produktai atitiktų aplinkos, maisto saugos ir gyvūnų gerovės Europos normas; pabrėžia 2008 m. gruodžio 19 d. Žemės ūkio tarybos išvadas dėl importuotų žemės ūkio produktų saugos ir dėl Bendrijos normų laikymosi; vis dėlto šiose išvadose pasigenda tvirtos politinės valios siekiant sustiprinti Bendrijos kontrolę trečiosiose šalyse;

4. teigia, kad kokybės politika negali būti atsieta nei nuo bendrosios žemės ūkio politikos, nei nuo iššūkių, tarp kurių klimato kaita, biologinės įvairovės apsauga, energijos tiekimas ir vandens išteklių valdymas;

5. mano, kad atsižvelgiant į tai, kad visur brangios žaliavos, priemonės, skirtos gamybos apimčiai padidinti, negali būti dingstis sušvelninti griežtus standartus;

6. dar kartą teigia, kad tikslas nustatyti didžiausią maisto saugos, gyvūnų apsaugos ir gamtosaugos lygį turi taip pat leisti pasiekti produktų kokybės lygį, kuris suteiktų didelį konkurencinį privalumą žemės ūkio gamintojams; konstatuoja, kad todėl ūkininkai turi turėti galimybę susigrąžinti dėl ES maisto saugos, gyvūnų apsaugos ir gamtosaugos reikalavimų patirtas išlaidas; mano, kad tuo atveju, kai ūkininkų konkurencinio pranašumo nepakanka susigrąžinti dėl ES reikalavimų patirtas išlaidas, bendrosios žemės ūkio politikos fondams turėtų tekti svarbus vaidmuo šiuo klausimu ir Europos ūkininkai turi jais pasinaudoti, siekdami užtikrinti maisto saugą, gyvūnų apsaugą ir aplinkosaugą žemės ūkyje;

7. mano, kad ES kokybės politika turėtų būti parengta siekiant po 2013 m. reformuoti bendrąją žemės ūkio politiką; mano, kad įgyvendinant BŽŪP Europos Sąjunga turėtų atlikti rėmėjos, kartu ir finansų srityje, vaidmenį, kad būtų gaminami aukštos kokybės žemės ūkio ir maisto produktai Europoje; pabrėžia, kad reikia labiau remti gamintojų organizacijas, siekiant, kad ypač smulkieji gamintojai nebūtų diskriminuojami;

8. atkreipia dėmesį, kad Europos Sąjunga Tarptautinėje augalų genetinių išteklių maistui ir žemės ūkiui sutartyje įsipareigoja imtis genetinių išteklių išsaugojimo priemonių; todėl ragina Komisiją kurti specialias komercinės paskatos programas, skatinančias naudoti augalų rūšis, kurioms gresia genetinė erozija; pabrėžia, kad tokiu būdu reikia didinti patrauklumą ūkininkams ir sodininkams auginti augalų rūšis, kurios laikomos augalų genetiniais ištekliais, ir kad reikėtų sukurti atitinkamas komercinės paskatos programas gyvulių veislėms, kurioms gresia išnykimas;

9. primena, kad po besitęsiančio pasaulio žemės ūkio rinkų liberalizavimo proceso Europos gamintojai tiesiogiai susiduria su tarptautine konkurencija ir kad bet kuri papildoma priemonė, kuri jiems numatoma, gali būti konkurenciniu požiūriu nenaudinga, tačiau galėtų būti naudinga ES ūkininkams, jei jie galėtų veiksmingai pateikti savo produkciją rinkoje ir gauti už ją didesnę negu nominalią kainą; taip pat primena, kad ES ūkininkai galėtų pasinaudoti savo vartotojų poreikiais aprūpindami juos vietoje pagamintais produktais, ir be viso kito užtikrinti aukštesnius gyvūnų gerovės ir aplinkos apsaugos standartus;

10. ypač pabrėžia, kad Komisija dėl su prekyba nesusijusių klausimų PPO turi derėtis taip, kad kuo daugiau įvežtų gaminių atitiktų tuos pačius reikalavimus, kurie privalomi Europos ūkininkams, kad žemės ūkio gaminių kokybė, atitinkanti ES maisto saugos, gyvūnų apsaugos ir gamtosaugos reikalavimus, ūkininkams suteiktų aiškų konkurencinį pranašumą;

11. nerimauja dėl didelių prekybos tinklų įtakos bendrajai Europos maisto produktų kokybei; nerimauja ir dėl to, kad rinkose, kurioms būdinga didelė prekybos centrų koncentracija, jaučiama žemės ūkio maisto produktų suvienodėjimo ir įvairovės mažinimo tendencija, o todėl to mažiau prekiaujama tradiciniais produktais, o daugiau pusfabrikačiais; siūlo Komisijai parengti kai kurių didžiųjų Europos prekybos centrų taikomos atgalinių aukcionų procedūros taisykles, nes to pasekmės aukštos kokybės gaminiams yra pražūtingos;

Ūkininkavimo reikalavimai ir prekybos standartai

12. yra susirūpinęs dėl Europos pagrindinių standartų sistemos sudėtingumo ir dėl daugybės reikalavimų, kuriuos Europos ūkininkai privalo vykdyti; pritaria tam, kad būtų supaprastinta sistema ir ragina visas naujas taisykles vertinti atsižvelgiant į tinkamumo, būtinybės ir proporcingumo kriterijus;

13. ragina dar labiau supaprastinti rinkodaros standartus paaiškinant pagrindinius kriterijus, kuriuos reikia taikyti; ragina parengti ES bendrų nustatytų terminų, kaip antai „mažai cukraus“, „mažai angliavandenių“, „dietinis“ ir „natūralus“, vartojimo gaires siekiant išvengti klaidinamo vartojimo;

14. nerimauja dėl to, kad dauguma Europos vartotojų nėra pakankamai informuoti apie maisto grandinę, ypač apie produktų ir žaliavų kilmę; pritaria ketinimui numatyti, kad būtų privaloma nurodyti pirminių produktų pagaminimo vietą kilmės šalies ženklo pagrindu, kuris rodo vartotojo norą daugiau sužinoti apie produkto, kurį jis perka, kilmę; taip pat pritaria tam, kad ši sistema būtų taikoma ir perdirbtiems maisto produktams, ir mano, kad reikėtų atsižvelgti į pagrindinių ingredientų ir žaliavų kilmę ir nurodyti jų kilmės vietą ir paskutinio produktų perdirbimo vietą;

15. mano, kad Australijos taikomas modelis būtų puikus kilmės šalies ženklinimo pavyzdys atsižvelgiant į skirtingų ES gamybos sektorių savitumą: pagal jį nurodomi įvairūs produktų gamybos etapai, pvz., iš vietinių ingredientų pagaminti arba vietoje pagaminti maisto produktai ženklinami „pagaminta ... (mieste)“, atitinkamoje šalyje iš esmės perdirbti produktai ženklinami „pagaminta ... (šalyje)“ arba „pagaminta ... (mieste) iš vietinių ar importuotų ingredientų“; primena, kad kitos svarbios Europos Sąjungos prekybos partnerės, tokios kaip Jungtinės Amerikos Valstijos ar Naujoji Zelandija, taip pat taiko tokio pat tipo ženklinimo sistemas;

16. mano, kad, jei laikomasi maisto saugos standartų, prekybos standartai neturėtų trukdyti produktams patekti į rinką dėl jų išvaizdos, formos ar dydžio;

17. mano, kad bendrojo ES kokybės ženklo, kurio tekstas galėtų būti „Europos Sąjungoje pagamintas produktas“, galutinis poveikis turi būti toks, kad ES gaminiai dėl griežtų standartų, pagal kuriuos jie pagaminti, teigiamai išsiskirtų rinkoje;

18. mano, kad reikia labiau skatinti neprivalomus nustatytuosius terminus, o ne privalomuosius prekybos standartus; tačiau mano, kad tokių suvienodintų apibrėžčių, tenkinančių visas suinteresuotąsias šalis, įdiegimas dėl skirtingų mitybos papročių ir tradicijų gali būti susijęs su sunkumais, nes vartotojams reikėtų pateikti daugiau informacijos arba sukurti priežiūros sistemą, kad būtų galima tikrinti, kaip laikomasi tų terminų;

19. palankiai vertina priemones, skirtas supaprastinti Bendrijos teisės aktams, jei tik tai nesutrikdys sistemos, ir sumažinti sričių, paliktų savireguliavimui, skaičiui; mano, kad bendrieji prekybos standartai būtini ir kad jie galėtų būti veiksmingiau nustatyti; tuo požiūriu laikosi nuomonės, kad reikėtų skatinti bendrą reguliavimą remiantis įprasta šios srities ES teisės aktų priėmimo procedūra; ragina į šį procesą įtraukti nacionalines valdžios institucijas, maisto pramonės sektoriaus atstovus ir ūkininkus;

Specialiosios Europos Sąjungos kokybės užtikrinimo programos

20. pabrėžia, kad taikant maisto kokybės sistemas vartotojams turėtų būti teikiama informacija ir užtikrintas vietinių sudėtinių dalių ir gamybos būdų autentiškumas; todėl mano, kad atitinkamos programos turi būti įgyvendinamos ir vykdomos taikant sustiprintos kontrolės ir atsekamumo sistemas;

21. mano, kad būtina įdiegti skaidresnes ir plačiau vartotojų pripažįstamas ženklinimo sistemas ir kad, siekiant skaidraus ES ir iš trečiųjų šalių įvežamų gaminių kilmės ženklinimo, reikia nurodyti pagrindinių produktą sudarančių žemės ūkio sudėtinių dalių kilmę;

22. mano, kad išimtinis originalių gaminių su saugoma kilmės vietos nuoroda (SKVN) naudojimas žaliavai turi būti užtikrinamas tik tuo atveju, jei saugomas pavadinimas naudojamas etiketėje ir perdirbto produkto reklamai; pabrėžia, kad taip, viena vertus, bus išvengiama vartotojų klaidinimo, antra vertus, bus skatinama gaminių su apsaugota kilmės vietos (SKVN) nuoroda paklausa;

23. laiko tikslinga nustatyti sąvokų „kalnuotas“ ir „salų“ vartojimo taisykles, nes žemės ūkio gaminiams ir maisto produktams iš mažiau palankių ūkininkauti regionų tai suteiktų nemažą papildomą pranašumą; mano, kad vartojant sąvokas „kalnuotas“ ir „salų“ turi būti privaloma nurodyti gaminio kilmės šalį;

24. tvirtina, kad vidutiniam vartotojui skirtumai tarp saugomų kilmės vietos nuorodų (SKVN) ir saugomų geografinių nuorodų (AGN) nėra aiškūs, todėl reikėtų imtis informacinės veiklos, kad vartotojai suvoktų tuos skirtumus;

25. pasisako prieš griežtesnių vertinimo kriterijų, kaip antai su eksporto galimybėmis ir tvarumu susijusių kriterijų, nustatymą; atkreipia dėmesį, kad yra pavyzdžių, kai gaminiai, nors ir neeksportuojami, tačiau yra labai svarbūs vietinio ūkio vystymuisi ir socialinės sanglaudos išlaikymui;

26. tvirtina, kad geografinės nuorodos – tai svarbus Europos paveldas, kurį būtina saugoti dėl jo didelio ekonominio dinamiškumo ir jo esminio socialinio ir ekonominio poveikio daugeliui Europos regionų; mano, kad minėtosios nuorodos – tai kokybės garantija, kuri turi būti stiprinama visų pirma skatinant saugomas geografines nuorodas atstovaujančias grupes imtis geresnio šių nuorodų valdymo; mano, kad jos padeda vartotojams atskirti produktus;

27. mano, kad būtina geriau paaiškinti skirtumą tarp prekės ženklų ir geografinių nuorodų bei imtis priemonių, padedančių konkrečiai pritaikyti esamas Bendrijos taisykles tam, kad rinkos dalyviai, neatstovaujantys SKVN ir (arba) SGN gamintojų organizacijų, negalėtų registruoti prekės ženklų, kuriuose ar kuriais daroma nuoroda į saugomą kilmės vietos nuorodą (SKVN) ir (arba) į saugomą geografinę nuorodą (SGN); mano, kad ypač svarbu surengti specialiai finansuojamas reklamos kampanijas, siekiant informuoti vartotojus apie šių viešų sertifikavimo sistemų pranašumus;

28. mano, kad produktų su geografine nuoroda gamintojai turėtų turėti priemones, suteikiančias jiems galimybę tinkamai valdyti gaminamų prekių kiekį, kad būtų išlaikyta geografinių nuorodų kokybė ir geras vardas;

29. laikosi nuomonės, kad jeigu produktas su geografine nuoroda (GN) būtų panaudotas sudėtiniame pagamintame produkte, keičiant produkto su GN savybes, saugos ar kitoms kompetentingoms institucijoms turi būti suteikta galimybė atlikti specialią patikrą siekiant sužinoti, ar produkto su GN savybės nepakito per daug;

30. ragina geriau apaugoti įregistruotus pavadinimus, ypač tam tikruose šių gaminių pakavimo ir pardavimo ne gamybos vietovėje etapuose, kuriuose kyla pavojus piktnaudžiauti šiais pavadinimais; ragina taikyti Bendrijos taisykles, pagal kurias nebūtų leidžiama registruoti prekės ženklų, panašiu į jau registruoto SKVN ar SGN pavadinimu;

31. pritaria tam, kad būtų parengtos bendros taisyklės produktų su geografinėmis nuorodomis gamintojams, siekiant nustatyti sąlygas dėl reikalavimų, susietų su geografine nuoroda, bei dėl jų naudojimo perdirbtų produktų pavadinimuose;

32. pritaria tam, kad būtų supaprastinta geografinių nuorodų registravimo tvarka ir sutrumpintas jų gavimo laikotarpis;

33. atkreipia dėmesį į tai, kad įvairiose valstybėse narėse yra skirtingo lygio geografinių nuorodų apsauga; mano, jog reikėtų suderinti šios srities teisės aktus ir tvarką, ypač atsižvelgiant į standartus dėl apsaugos ex officio;

34. mano, kad turėtų būti sustiprinta tarptautinė geografinių nuorodų apsauga; ragina Komisiją didinti pastangas, visų pirma politiniu lygiu, siekiant geriau apsaugoti SGN derybose su Pasaulio prekybos organizacija (tiek dėl Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS), 23 straipsniu teikiamos apsaugos išplėtimo visiems produktams, tiek dėl daugiašalio SGN registro kūrimo), be to, derybose dėl naujų valstybių priėmimo į PPO ir šiuo metu vykstančiose derybose dėl dvišalių susitarimų;

35. pageidauja, kad tarptautinėse prekybos derybose būtų užtikrinta tarptautinė geografinių nuorodų apsauga; ragina Komisiją šį klausimą įrašyti į derybų su Pasaulio prekybos organizacija darbotvarkę ir pageidauja, kad šį klausimą pripažintų visi tarptautiniai partneriai; mano, kad ir eksportuojami produktai, ir tie, kuriems neturėtų būti taikoma ši tarptautinė apsauga ES atžvilgiu, kuri galėtų juos skirti įvertindama klastojimo pavojų, - didelio klastojimo pavojaus eksportuojamiems produktams turėtų būti skiriama PPO tarptautinė apsauga, o vietinės rinkos ir mažesnio klastojimo pavojaus produktams galėtų būti pasiūlyta paprastesnė procedūra, Briuselyje paskirtai valstybei narei atliekant tyrimą (kaip esamos laikinos apsaugos atveju) ir Europos teisminė apsauga;

36. atkreipia dėmesį į tai, kad tam tikri pavadinimai trečiųjų šalių teritorijoje sistemingai naudojami neteisėtai, o dėl to klaidinami vartotojai ir kyla pavojus originalių gaminių geram vardui; pabrėžia, kad pavadinimo apsauga trečiojoje valstybėje yra labai ilgai trunkanti procedūra ir atskiros gamintojų organizacijos ją gali įgyvendinti labai sunkiai, nes kiekvienoje šalyje yra specialios apsaugos sistemos ir procedūros; ragina Komisiją atlikti patariamąjį vaidmenį ir teikti valstybėms narėms ir gamintojų organizacijoms praktinę patirtį arba ir teisinę paramą sudarant susitarimus su trečiosiomis šalimis;

37. mano, kad būtina, jog Bendrija ir valstybės narės kontroliuotų, kaip naudojamos saugomos kilmės vietos nuorodos (SKVN) bei saugomos geografines nuorodos (SGN) ir numatyti griežtas sankcijas, kuriomis būtų skatinama, kad šios priemonės nebūtų taikomos neteisėtai, jei saugomos nuorodos būtų klastojamos ar imituojamos, valstybės narės privalėtų iš karto imtis atitinkamų veiksmų; šiuo požiūriu siūlo specialią nuostatą 2006m. kovo 20 d. Tarybos reglamento Nr. 510/06 13 straipsnyje; pritaria minčiai, kad būtų supaprastinta saugomų kilmės vietos nuorodų (SKVN) gavimo tvarka ir pradėta taikyti griežta kiekvienos valstybės narės valdžios institucijų vykdoma kontrolė, kurios tikslas būtų patvirtinti, jog atitinkamame geografiniame regione laikytasi visų gamybos proceso etapų;

38. mano, kad nors dėl rinkos kontrolės, atsižvelgiant į visiems gaminiams su saugoma kilmės vietos nuoroda (SKVN) ir saugoma geografine nuoroda (SGN) taikomų taisyklių laikymąsi, valstybėms narėms atsiras administracinė našta, tačiau tai gerokai prisidės prie veiksmingos šių gaminių apsaugos; pritaria, kad būtų teikiama Bendrijos techninė pagalba valstybėms narėms vykdant kontrolę, kad būtų užtikrinama kuo vienodesnė gaminių su saugoma kilmės vietos nuoroda (SKVN) ir saugoma geografine nuoroda (SGN) apsauga ES teritorijoje;

39. mano, kad tiek vidaus rinkoje, tiek trečiosiose šalyse reikia aktyviau informuoti apie minėtąsias programas ir aktyviau jas populiarinti panaudojant ES finansinę paramą; taip pat laikosi nuomonės, kad reikėtų padidinti Sąjungos bendro finansavimo dalį, skirtą Bendrijos informavimo ir reklamos apie kokybiškus Europos produktus programoms; pageidauja, kad Komisija ir toliau reklamuotų SGN sąvoką trečiosiose šalyse, visų pirma kartu su SGN atitinkančius produktus gaminančiomis gamintojų grupėmis skatindama techninės pagalbos programas;

40. siūlo įkurti Europos produktų kokybės agentūrą, kuri glaudžiai bendradarbiautų su Europos maisto saugos tarnyba ir Komisijos tarnybomis, atsakingomis už maisto produktų kokybės apsaugą; ši agentūra gautų vis daugiau prašymų dėl saugomų kilmės vietos nuorodų (SKVN), saugomų geografinių nuorodų (SGN) ir garantuotų tradicinių gaminių iš trečiųjų šalių;

41. pabrėžia 2003 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1829/2003 dėl genetiškai modifikuoto maisto ir pašarų¹reikšmę laisvam vartotojų pasirinkimui[2]; ragina Komisiją pateikti teisės akto pasiūlymą ir dėl gyvulinės kilmės gaminių, kaip antai pienas, mėsa ir kiaušiniai, kuriems pagaminti gyvuliai buvo šeriami genetiškai modifikuotais pašarais, ženklinimo pareigos;

42. pritaria idėjai išlaikyti ir supaprastinti garantuotų tradicinių gaminių (GTG) sistemą, tačiau išreiškia nusivylimą dėl šios priemonės, pagal kurią iki šiol buvo įregistruota tik labai mažai garantuotų tradicinių gaminių (užregistruota 20 gaminių ir svarstoma 30 prašymų), neveiksmingumo; pažymi, kad reikėtų panaikinti 2006 m. kovo 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 509/2006 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų kaip garantuotų tradicinių gaminių[3] 3 straipsnio 2 dalyje antroje vietoje paminėtą garantuotų tradicinių gaminių sąrašą, sudarytą atsižvelgiant į tai, kad išimtinė teisė naudoti žemės ūkio produkto ar maisto produkto pavadinimą gamintojams nėra suteikta, nes jis susilpnina garantuotų tradicinių gaminių apsaugą; atkreipia dėmesį, kad garantuotų tradicinių gaminių (GTG) sistema, kaip ir anksčiau, yra svarbi tinklų apsaugos priemonė ir kad yra reikšminga vystymo erdvė, jei tenkinamos tam tikros sąlygos;

43. laiko, kad „tradicinio“ gaminio apibrėžtis, pateikta Reglamente Nr. 509/2006, yra nepakankama; mano, kad ryšys tarp tradicinių gaminių ir šalies, kurioje laikomasi atitinkamos tradicijos, arba jei gamintojai, kurie laikosi tradicijos taisyklių, išimtinai naudotų šiuos pavadinimus padidintų garantuotų tradicinių gaminių (GTG) vertę;

44. mano, kad ekologiški produktai – vienas iš stipriausių Europos ekonomikos augimo potencialų ir kad jų rėmimo programomis turi būti sustiprintas pasitikėjimas Bendrijos logotipu; pažymi, kad nors šioje srityje priimtame ES reglamente numatyti bendrieji standartai, įvairiose valstybėse skirtingai taikoma sertifikavimo tvarka, kai brangiai kainuojančios priežiūros užduotys pasirinktinai pavedamos priežiūros institucijoms arba valstybės pripažintoms priežiūros įstaigoms; pažymi, kad valstybėse narėse sertifikavimo procedūra yra skirtingai ir ji yra brangi; ragina suderinti teisės aktus dėl draudžiamų augalų apsaugos preparatų didžiausio leistino kiekio nustatymo ekologiškuose gaminiuose apskritai pritaria pasiūlymui dėl ES ekologinio ženklo;

45. laikosi nuomonės, kad būtina labiau suvienodinti ekologiškų produktų kontrolės ir sertifikavimo institucijų bei procedūrų tipologiją, kad nauju ES logotipu būtų galima vartotojams užtikrinti saugumą ir pasitikėjimą ekologiniu žemės ūkiu, kuris Bendrijoje užtikrintų tuos pačius gamybos, kontrolės ir sertifikavimo kriterijus ir padėtų spręsti problemas bei dar labiau skatinti ekologiškų produktų vidaus rinką;

46. mano, kad atsiradę neekologiški produktai, paženklinti taip, jog atrodytų, kad jie kilę iš ekologiškų ūkių, neturėtų stabdyti vienalytės ES ekologiškų produktų rinkos plėtros; todėl nerimauja dėl bandymų išplėsti ženklo ECOLABEL taikymą maisto produktams, kurie pagaminti ne pagal ekologinės žemdirbystės principus;

47. pasisako už tai, kad būtų privaloma nurodyti iš trečiųjų šalių įvežtų neperdirbtų ir perdirbtų ekologiškų gaminių kilmės šalį, neatsižvelgiant į tai, ar ekologiškiems gaminiams taikomas Bendrijos ekologiško produkto logotipas;

48. mano, kad, siekiant geresnio ekologiškų gaminių vidaus rinkos veikimo ES:

– reikia privalomai nurodyti iš trečiųjų šalių įvežtų neperdirbtų ir perdirbtų ekologiškų gaminių kilmės šalį, neatsižvelgiant į tai, ar ekologiškiems gaminiams taikomas Bendrijos logotipas,

– turėtų būti sustiprintas pasitikėjimas Bendrijos logotipu vykdant ekologiškų gaminių komercinės paskatos programas,

– reikia nustatyti draudžiamų augalų apsaugos preparatų didžiausią leistiną kiekį ekologiškuose gaminiuose,

– reikia apsvarstyti dvigubo sertifikavimo, kurio didmenininkai daugeliu atvejų reikalauja, problemą, nes tuo užkertamas kelias į ES rinką pateikti pakankamai ekologiškų gaminių,

– reikia aiškiai atskirti ne žemės ūkio gaminių, į kuriuos atsižvelgiama dėl ekologiškos gamybos metodo, ženklinimą nuo ekologiškų gaminių ženklinimo, siekiant geresnio ekologiškų gaminių vidaus rinkos veikimo ES;

49. džiaugiasi, kad valstybėse narėse įsteigtos tradicinių ir ekologiškų produktų tarnybos; mano, kad būtina kiekvienai valstybei narei turėti ūkininkų ir vartotojų vieningai pripažintas viešąsias ar privačiąsias institucijas, kurios tikrintų, kaip valstybėje narėje gaminami ekologiniai aukštos kokybės produktai, ir užtikrintų šių produktų populiarinimą;

50. pripažįsta, kad vartotojų reikalavimai, susiję su maisto ir maisto produktų kokybe, vis didėja ne tik dėl siekiant saugos, bet ir dėl etinių aspektų, kaip antai aplinkos tvarumas, gyvūnų gerovės užtikrinimas ir genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) technologijos; ragina Komisiją nustatyti tokių su kokybe susijusių iniciatyvų kaip savanoriškos ženklinimo, kad nėra GMO, sistemos, kriterijus, kurie padės vartotojams nedvejojant pasirinkti;

51. mano, kad būtina skatinti aplinką tausojančias gamybos priemones; todėl apgailestauja, kad nėra jokio Bendrijos reglamento dėl integruotos gamybos, kuris paskatintų atkreipti dėmesį į Europos gamintojų pastangas vykdant atitinkamas reklamos ir rinkodaros kampanijas, skirtas šios gamybos vertei didinti;

Sertifikavimo programos

52. mano, kad ES nuostatos dėl standartų derinimo nereikalingos; mano, kad nėra poreikio kurti kitas sertifikavimo sistemas, kurios būtų naudojamos maisto produktams išskirti Bendrijos lygmeniu, nes taip būtų nuvertintos jau esamos sistemos ir klaidinami vartotojai;

53. pabrėžia, kad dėl kokybės ženklų vystymo, įskaitant su tuo susijusią elgseną, negalima sugriežtinti administravimo reikalavimų gamintojams; todėl pageidauja, kad dėl šių ženklų naudojimo gamintojai turėtų iniciatyvos teisę, o Bendrijos institucijų kišimasis apsiribotų šių ženklų apsauga, siekiant užtikrinti, kad gamintojai už savo sąnaudas gautų tinkamą atlygį, o vartotojai būtų apsaugoti nuo klastočių arba kitokių apgavysčių;

54. pabrėžia, kad esamos sertifikavimo sistemos, be teisinių nuostatų laikymosi dėl nuolatinės priežiūros, taip pat turėtų užtikrinti ir kitus svarbius maisto produktų saugos elementus, pvz., atsekamumą; pabrėžia, kad sertifikavimo taisyklės turėtų atitikti visuomenės reikalavimus ir todėl reikalinga valstybės parama ūkininkams atsirandančioms išlaidoms padengti; pasisako už aktyvesnio gamintojų organizacijų dalyvavimo skatinimą, nes kai kurie ūkininkai negali pasipriešinti perdėtoms prekybos sertifikavimo taisyklėms;

55. pažymi, kad šiuo metu privačiomis sertifikavimo sistemomis neįgyvendinami jų tikslai – padėti gamintojams informuoti vartotojus apie savo produktų savybes, priešingai, jos tampa išskirtine patekimo į rinką priemone, dar labiau skatinančia biurokratiją žemdirbiams, virstančia daugybės maisto produktų platinimo įmonių verslu; mano, kad būtina užkirsti kelią šių sistemų, varžančių dalies gamybos sektoriaus patekimą į rinką, augimui;

56. pažymi, kad daugėjant privačių sertifikavimo sistemų tam tikrai sektoriaus daliai sunku patekti į rinką, ir kad dėl šių sistemų informacijos apie produktus teikimas vartotojams negerėja; ragina Komisiją skatinti tirti privačias sertifikavimo sistemas, kad būtų apribotas minėtas augimas ir kokybiškų produktų šalinimas iš rinkos; mano, kad reikia nustatyti keletą ES gairių, kurių minėtos sistemos negalėtų reguliuoti, pvz., įvesti tokius terminus kaip „vertingi“, kurie būtų nustatomi atsižvelgiant į tiksla, apimti ir aplinkybes;

57. atkreipia dėmesį į tai, kad regioniniai produktai turi didelę reikšmę vietiniams ūkiams ir visuomenei, todėl reikėtų pasipriešinti siūlymams kaip nors apriboti registruotų geografinių nuorodų skaičių;

58. mano, kad neturi būti kuriami nauji sprendimai paremti tradiciniams produktams, kurie galėtų paskatinti Garantuotų tradicinių gaminių sistemos nuvertėjimą;

59. pageidauja, kad būtų glaudžiau bendradarbiaujama su Tarptautine standartizacijos organizacija (ISO) ir plačiau įgyvendinamos kitos sistemos, tokios kaip Rizikos veiksnių analizės ir svarbiųjų valdymo taškų sistema (RVASVT);

60. turėdamas omeny tarptautinį aspektą primena, kad su Europos Sąjungos prekybos partneriais yra keletas problemų, susijusių su konkurencingumu; nerimauja dėl spaudimo, patiriamo dėl kylančios ekonomikos šalių produktų, kurie nėra tokie saugūs ir kokybiški, kaip ES produktai, ir dėl kurių kontrolės dažnai kyla abejonių; šiuo požiūriu dar kartą teigia, kad būtina įdiegti vadinamojo riboto patekimo į rinką koncepciją, kurią Parlamentas siūlė ne vienoje savo rezoliucijoje;

61. ragina sudaryti daugiau dvišalių sutarčių su pagrindinėmis rinkomis ir kovos su klastojimu sutarčių; ragina Komisiją padėti išspręsti tarptautinės prekių ženklų, saugomų geografinių nuorodų (SGN), saugomų kilmės vietos nuorodų (SKVN) ir garantuotų tradicinių gaminių (GTG) apsaugos problemą;

Kiti aspektai

62. mano, kad būtina labiau viešinti ES kokybės užtikrinimo ir maisto saugos politikos privalumus; apgailestauja, kad ES piliečiai negauna pakankamai išsamios informacijos apie Europos Sąjungos indėlį šioje srityje; taip pat rekomenduoja Komisijai ir valstybėms narėms stiprinti savo pastangas platinti informaciją apie kokybės ir maisto saugos standartus, taikomus Bendrijos gaminiams, ir informaciją šiems standartams remti;

63. pabrėžia, kokį vaidmenį gali atlikti ES finansavimas šioje srityje; vadinamosiose konvergencijos šalyse skiriami 75 proc. Bendrijos lėšų kokybės gerinimo programoms; atkreipia dėmesį į tai, kai dėl pasaulinės finansų krizės sugriežtintos paskolų teikimo smulkiesiems gamintojams sąlygos, o dėl to gerokai sumažės galimybių šiems gamintojams gauti bendrą finansavimą;

64. mano, kad reikia skatinti „Farmer Market“, vietos ir atitinkamo sezono produktų prekybos vietos, valdomos tiesiogiai žemės ūkio bendrovių, veiklos patirtį nes ji padeda užtikrina proporcingą kainą už kokybiškus produktus, stiprina produkto ryšį su vieta ir skatina vartotojo sąmoningumą rinktis sąmoningai atsižvelgiant į kokybę; mano, kad valstybės narės turėtų skatinti prekybinių patalpų, kuriose gamintojai galėtų tiesiogiai prekiauti savo produktais, organizavimą;

65. ragina kurti komercinės paskatos programas vietinėms rinkoms, siekiant remti vietines ir regionines perdirbimo ir pardavimo iniciatyvas; mano, kad tai gali padaryti, pavyzdžiui, gamintojų bendrijos, kurios kelia pridėtinę vertę kaimo vietovėse ir, dėl to, kad išvengia ilgo vežimo, yra puikus kovos su klimato kaita pavyzdys;

66. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

[1] OL C 328, 1998 10 26, p. 232.
[2] OL L 268, 2003 10 18, p. 1.
[3] OL L 93, .2006 03 31, p. 1.

Didėjanti globalizacija stiprina trečiųjų šalių žemės ūkio produktų daromą spaudimą Europos Sąjungos valstybių narių žemdirbių pagamintiems produktams. Pagrindinis Europos gamintojų argumentas siekiant įveikti šiuos naujus iššūkius – kokybė. Ji turi tenkinti vartotojų lūkesčius, bet nesudaryti papildomų išlaidų gamintojams.

Be minimalių higienos ir maisto saugos kriterijų, vartotojai vis jautriau reaguoja į žemės ūkio svarbą tvariosios plėtros, klimato kaitos, biologinės įvairovės, gyvūnų gerovės ir dykumėjimo problemų požiūriu. Išskyrus higienos ir saugumo normas, importuoti maisto produktai ne visuomet atitinka gamybos, aplinkos apsaugos ir gyvūnų gerovės normas. Be to, reikia paminėti tai, kad vartotojai labai domisi ne tik maisto sauga, bet ir maisto produktų kilme bei jų gamybos metodais.

Europos Sąjunga turi prižiūrėti, kad visi maisto produktai atitiktų gamybos normas visų pirma higienos ir saugumo požiūriu. Be to, ji turi užtikrinti vienodą Europoje ir trečiosiose šalyse pagamintų produktų konkurencijos lygį. Šiuo atžvilgiu Parlamentas ne kartą siūlė „riboto patekimo į rinką“ sąvoką (tai reiškia, kad tik tikslių kriterijų visumą atitinkantys produktai galės patekti į rinką): ši sąvoka Europos Sąjungos muitų politikoje atspindėtų Europoje ir trečiosiose šalyse pagamintų produktų kokybės skirtumus, bet neleistų, kad ši sistema turėtų poveikį įsipareigojimams, tenkantiems Europos Sąjungai PPO derybose. Šioje srityje surinkti pinigai būtų pervesti į trečiųjų šalių nacionalinių biudžetų dalis, skirtas žemės ūkio maisto produktų kokybei gerinti. Todėl Parlamentas ragina Komisiją atlikti šių priemonių poveikio tyrimą ir tuo pagrindu pasiūlyti teisinę bazę.

Pranešėja mano, kad Komisijos Žaliojoje knygoje dėl žemės ūkio produktų kokybės:

produktų standartai, ūkininkavimo reikalavimai ir kokybės užtikrinimo programos pradėtos diskusijos yra aktualios. Ji pritaria norui skatinti Europos žemės ūkio produktų kokybę nesukeliant papildomų išlaidų ar atsakomybės gamintojams. Diskusijas Europos Parlamento Žemės ūkio komitete ir pranešėjos organizuotą konferenciją, kurioje dalyvavo regionų, žemės ūkio maisto produktų gamintojų, nacionalinių ir ES institucijų atstovai, vainikavo daugybės priemonių, skirtų Europos maisto kokybės politikai tobulinti, pasiūlymai. Pranešėja norėtų, kad šios priemonės patektų į teisės aktų pasiūlymus, kuriuos po plačių konsultacijų dėl šios srities Žaliosios knygos pateiktų Komisija.

Pirmiausia pranešėja nagrinėjo ūkininkavimo reikalavimų ir produktų standartų problemą. Daugelio žemės ūkio produktų ir kai kurių gatavų maisto produktų atveju Europos Sąjungos produktų standartų normose apibrėžiami produktai, nustatomi minimalūs kriterijai, produktų kategorijos ir pareiga ženklinti produktus siekiant informuoti vartotojus. Manoma, kad šios normos padės žemdirbiams tiekti kokybiškus produktus, atitinkančius vartotojų lūkesčius ir leisiančius lengviau palyginti įvairios kokybės produktų kainas.

Pranešėja norėtų, kad būtų supaprastinti pagrindiniai Europos standartai ir sumažinta nurodymų, kurių turi laikytis žemdirbiai. Ji pritaria supaprastinimui ir taisyklių, užtikrinančių pakankamą Europos maisto saugą, priėmimui. Be to, ji siūlo standartų parengimo proceso paprastinimo būdus: trumpinti Komisijos procedūras, perleisti jos atsakomybę šioje srityje kitoms institucijoms, remtis tarptautiniais standartais. Toks supaprastinimas turi būti atliktas atsižvelgiant į administracines išlaidas, tenkančias valstybės institucijoms ar kitoms suinteresuotosioms šalims. Be to, dėl rinkos ir technologijų poreikių raidos produktų standartai gali iš dalies pasenti, todėl gali tekti juos pritaikyti ir atnaujinti.

Antra, pranešėja pritaria pirminių produktų gamybos vietos nurodymo privalomajam įdiegimui, nurodant „Europos Sąjungoje pagamintas produktas“ arba „Ne Europos Sąjungoje pagamintas produktas“. Susijusio komiteto pranešėjas norėtų šią sistemą taikyti ir perdirbtiems maisto produktams, siekiant, kad būtų atsižvelgta į pagrindinių sudedamųjų dalių ir žaliavų kilmę bei nustatytas ryšys tarp produktų kilmės vietos ir paskutinio perdirbimo vietos. Maisto grandinėje Europos vartotojams pateikiama informacija nėra pakankama, visų pirma kalbant apie produktų ir žaliavų kilmę bei galutinių produktų gamybos vietą. Todėl kilmės vietos nurodymo priemonė turi būti įgyvendinama kartu su piliečių informavimo kampanija, vykdoma su Europos Sąjungos pagalba.

Europos Sąjunga galėtų vadovautis, pavyzdžiui, Australijos kilmės šalies ženklinimo modeliu: pagal jį nurodomi įvairūs produktų gamybos etapai, pavyzdžiui, iš vietinių sudedamųjų dalių pagaminti arba šalyje pagaminti maisto produktai ženklinami „pagamintas ...“, atitinkamoje šalyje perdirbti produktai ženklinami „perdirbtas ...“ arba pateikiama nuoroda „pagamintas iš ... (vietinių arba importuotų sudedamųjų dalių)“. Kitos svarbios Europos Sąjungos prekybos partnerės, pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos arba Naujoji Zelandija, taip pat naudoja tokio tipo ženklinimo sistemą.

Be to, susijusio komiteto pranešėjas mano, kad reikėtų labiau skatinti neprivalomų nustatytųjų terminų, o ne privalomų produktų standartų taikymą ir kad Europos Sąjungai nebūtina parengti savų terminų apibrėžimų, kadangi jie nustatyti valstybių narių teisinėse sistemose, o kilmės šalies principas gali būti taikomas abipusiam šių standartų pripažinimui, jei neiškraipoma bendroji rinka. Be to, pranešėjas mano, kad reikėtų skatinti bendro reguliavimo procedūrą, remiantis įprasta šios srities Europos teisės aktų priėmimo procedūra.

Primindamas ankstesnius Parlamento nutarimus susijusio komiteto pranešėjas norėtų, kad remiantis jau sukurtais modeliais būtų atliktas išsamus Europos kokybiškų produktų ženklinimo galimybių tyrimas. Todėl pranešėjas prašo Komisiją įvertinti ir pasiūlyti Europos kokybės ženklo, papildančio esamus nacionalinius ir regioninius ženklus, naudojimą. Šis ženklas iš esmės turėtų užtikrinti nešališką požiūrį į visus gamybos ir platinimo srityje veikiančius rinkos ekonominės veiklos vykdytojus ir dėmesį aplinkosaugai. Susijusio komiteto pranešėjas mano, kad Europos kokybės ženklas galėtų būti parengtas nacionalinių ženklų pavyzdžiu ir galėtų papildyti valstybėse narėse jau naudojamas priemones, siekiant išvengti Europos ir nacionalinio lygio nesuderinamumo.

Dėl geografinių nuorodų apsaugos tarptautinės dimensijos pranešėjas mano, kad apsauga turėtų būti įgyvendinama tarptautinėmis derybomis dėl prekybos, ir prašo Komisiją šį klausimą įrašyti į diskusijų Pasaulio prekybos organizacijoje darbotvarkę, kad šią tarptautinę dimensiją pripažintų visi tarptautiniai partneriai.

Susijusio komiteto pranešėjas siūlo, kad Bendrijos techninė pagalba būtų suteikta tokioms sistemoms kaip SGN (saugoma geografinė nuoroda), SKVN (saugoma kilmės vietos nuoroda) ir GTG (garantuoti tradiciniai gaminiai) įgyvendinti valstybėse narėse ir tokiomis nuorodomis paženklintiems produktams įvertinti. Europos vartotojai turėtų gerokai labiau pripažinti Europos kokybės sertifikavimo sistemas. Šiuo tikslu naudojantis Europos finansine pagalba reikia intensyvinti su šiomis sistemomis susijusio informavimo ir populiarinimo veiklą Europos vidaus rinkoje ir trečiosiose šalyse. Todėl pranešėjas palaiko iniciatyvą sukurti Europos produktų kokybės agentūrą, kuri glaudžiai bendradarbiautų su Europos maisto saugos tarnyba ir su Komisijos tarnybomis, atsakingomis už maisto produktų kokybės apsaugą. Ekologinės žemdirbystės srityje pranešėjas džiaugiasi, kad valstybėse narėse įsteigtos tradicinių ir ekologiškų produktų agentūros, ir ragina steigti valstybines ir privačias tokio pobūdžio organizacijas.

Pranešėjas apskritai mano, kad valstybėse narėse reikia skatinti tas kokybės užtikrinimo sistemas, kurias Europos vartotojai jau gerai žino, ir kad nereikėtų šių sistemų vienodinti ar sujungti į vieną. Kad būtų užtikrintos Bendrijos kokybės sertifikavimo minimalios normos, jos turi būti įvertintos ir pripažintos Europos mastu. Todėl reikia, kad Komisijoje būtų tarnyba, kuri atsakytų už šių sistemų naudojimo Europos mastu patvirtinimą ir leidimą bei užtikrintų vienodą ir veiksmingą kontrolę europiniu ir nacionaliniu lygmeniu.

pateikta Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetui

dėl maisto kokybės užtikrinimo. Standartų derinimas ir tarpusavio pripažinimas
(2008/2220(INI))

Nuomonės referentas: Magor Imre Csibi

(*) Darbo su susijusiais komitetais procedūra. Darbo tvarkos taisyklių 47 straipsnis.

PASIŪLYMAI

Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas ragina atsakingą Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

1. pabrėžia, kad taikant maisto kokybės sistemas vartotojams turėtų būti teikiama informacija ir užtikrintas vietinių sudėtinių dalių ir gamybos būdų autentiškumas; todėl mano, kad atitinkamos programos turi būti įgyvendinamos ir vykdomos taikant sustiprintos kontrolės ir atsekamumo sistemas;

2. mano, kad pageidautina ženklinti maisto produktų pagrindinės (-ių) sudėtinės (-ių) dalies (-ių) kilmės vietą, jei pagrindinė sudėtinė dalis yra kilusi iš vietos, neturinčios saugomos geografinės nuorodos (SGN) ar saugomos kilmės vietos nuorodos (SKVN); mano, kad pagrindine sudėtine dalimi turėtų būti laikoma sudėtinė dalis, sudaranti daugiau kaip 50 proc. maisto produkto; taip pat pabrėžia, kad tokios ženklinimo sistemos turėtų būti naudojamos savanoriškai;

3. ragina dar labiau supaprastinti rinkodaros standartus paaiškinant pagrindinius kriterijus, kuriuos reikia taikyti; ragina parengti ES bendrų nustatytų terminų, kaip antai „mažai cukraus“, „mažai angliavandenių“, „dietinis“ ir „natūralus“, vartojimo gaires siekiant išvengti klaidinamo vartojimo;

4. pabrėžia, kad reikia skatinti ekologiškų produktų gamybą ir ekologinį ūkininkavimą, nes tai yra aukštos kokybės maisto šaltinis ir sudaro galimybę užtikrinti aplinkos ir gyvūnų gerovės apsaugą; ragina supaprastinti sertifikavimo sistemą siekiant plėtoti ekologiškų produktų rinką ir nedelsiant sukurti privalomąjį ES ženklą, kuris būtų priemonė vartotojų žinioms apie ekologiškus produktus gerinti ir juos pripažinti;

5. pripažįsta, kad vartotojų reikalavimai, susiję su maisto ir maisto produktų kokybe, vis didėja ne tik dėl siekiant saugos, bet ir dėl etinių aspektų, kaip antai aplinkos tvarumas, gyvūnų gerovės užtikrinimas ir genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) technologijos; ragina Komisiją nustatyti tokių su kokybe susijusių iniciatyvų kaip savanoriškos ženklinimo, kad nėra GMO, sistemos, kriterijus, kurie padės vartotojams nedvejojant pasirinkti.

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

Adamos Adamou, Georgs Andrejevs, Pilar Ayuso, Irena Belohorská, Maria Berger, Johannes Blokland, John Bowis, Martin Callanan, Magor Imre Csibi, Chris Davies, Avril Doyle, Mojca Drčar Murko, Anne Ferreira, Elisabetta Gardini, Matthias Groote, Françoise Grossetête, Satu Hassi, Gyula Hegyi, Marie Anne Isler Béguin, Christa Klaß, Eija-Riitta Korhola, Holger Krahmer, Urszula Krupa, Peter Liese, Linda McAvan, Péter Olajos, Miroslav Ouzký, Vladko Todorov Panayotov, Vittorio Prodi, Frédérique Ries, Dagmar Roth-Behrendt, Guido Sacconi, Amalia Sartori, Carl Schlyter, Horst Schnellhardt, Richard Seeber, María Sornosa Martínez, Antonios Trakatellis, Thomas Ulmer, Åsa Westlund

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)

Iles Braghetto, Jutta Haug, Hartmut Nassauer, Andres Tarand

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (178 straipsnio 2 dalis)

Emanuel Jardim Fernandes

Teisinė informacija - Privatumo politika