PRANEŠIMAS dėl gamintojo kainų ir vartotojų mokamų kainų skirtumo

24.2.2009 - (2008/2175(INI))

Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetas
Pranešėja: Katerina Batzeli

Errata/Addenda

• ERR01 (PDF - 264 KB)
• ERR01 (DOC - 36 KB)

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS

dėl gamintojo kainų ir vartotojų mokamų kainų skirtumo

(2008/2175(INI))

Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į EB sutarties 33 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į 2008 m. gruodžio 9 d. Komisijos komunikatą „Maisto produktų kainos Europoje“ (COM(2008)0821),

–   atsižvelgdamas į 2007 m. spalio 20 d. atliktą Parlamento tyrimą „Gamintojo kainų ir vartotojų mokamų kainų skirtumas“,

–   atsižvelgdamas į 2006 m. lapkričio 28 d. atliktą Europos Komisijos tyrimą „Europos maisto pramonės konkurencingumo ekonominis ir teisinis įvertinimas“,

–   atsižvelgdamas į 2008 m. gegužės 20 d. Komisijos komunikatą „Spręsti kylančių maisto produktų kainų klausimą. Nurodymai dėl ES veiksmų“ (COM(2008)0321),

–   atsižvelgdamas į savo rašytinį pareiškimą Nr. 88/2007 dėl tyrimo dėl Europos Sąjungoje veikiančių stambių prekybos centrų piktnaudžiavimo savo galiomis ir teisinių apsaugos nuo tokio piktnaudžiavimo priemonių[1],

–   atsižvelgdamas į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę „Didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų sektorius: tendencijos ir poveikis ūkininkams ir vartotojams“[2],

–   atsižvelgdamas į Europos Komisijos žaliąją knygą dėl vertikaliųjų apribojimų[3],

–   atsižvelgdamas į savo 2007 m. spalio 25 d. rezoliuciją dėl maisto produktų kainų augimo[4],

–   atsižvelgdamas į bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) būklės patikrinimo rezultatus,

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 45 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto pranešimą (A6‑0094/2009),

A.       kadangi pastaruoju metu Europoje ir pasaulyje susiduriama su dideliu maisto produktų kainų svyravimu, o kartais ir su labai pakilusiomis kainomis, ir kadangi žemės ūkio sektorius patiria dvejopą poveikį: vieniems šis kainų kilimas pelningas, o kiti – daugiausia gyvulininkystės ūkiai ir maisto perdirbimo bendrovės – patiria gerokai daugiau išlaidų,

B.  kadangi išaugus gamybos priemonių, trąšų ir augalų apsaugos priemonių kainoms labai padidėjo žemės ūkio gamybos sąnaudos ir kadangi, nors šiuo metu nuolat mažėja žemės ūkio produktų kainos, tuo pat metu ir tokiu pat mastu nemažėja jų gamybos sąnaudos,

C. kadangi žemės ūkio produktų kainų kritimas ir nemažėjančios šių produktų gamybos sąnaudos lemia nepastovią ūkininkų finansinę padėtį, taigi daugelis jų nutraukia gamybą, nes ji nepelninga,

D. kadangi įvairiose valstybėse narėse pastebėta, kad stambūs gamintojai nustato labai skirtingas tų pačių produktų kainas,

E.  kadangi Europoje nustatytas didžiulis gamintojo ir vartotojų mokamų kainų skirtumas ir kai kuriais atvejais šio skirtumo neįmanoma pateisinti su gaminio perdirbimu, platinimu ir pardavimu susijusiomis išlaidomis,

F.  kadangi norint atlikti kainų ir jų raidos analizę, būtina atsižvelgti į visą tiekėjų grandinę; kadangi maisto produktų sektorius susiskaidęs, o daugybę tarpininkų apimanti tiekėjų grandinė itin sudėtinga,

G. kadangi pastaraisiais metais kai kurios stambios perdirbimo įmonės padidino savo dalį rinkoje,

H. kadangi pastaraisiais metais įvairūs stambūs gamintojai padidino savo dalį rinkoje,

I.   kadangi pastaraisiais metais gerokai pakito maisto produktų tiekimo grandinės konkurencingumo struktūra ir padidėjo koncentracija tarp maisto gamintojų, didmenininkų ir mažmenininkų,

J.   kadangi, remiantis ES sukauptais įrodymais, didieji prekybos centrai naudojasi savo perkamąja galia nustatydami tiekėjams neleistinai mažas kainas ir taikydami jų atžvilgiu nesąžiningas sąlygas; kadangi stambieji Europos didmenininkai vis labiau kontroliuoja ūkininkų ir kitų tiekėjų galimybes pasiekti ES vartotojus,

K. kadangi vartojimo kainos Europoje vidutiniškai penkiskart viršija supirkimo kainas; kadangi prieš 50 metų Europos ūkininkai gaudavo maždaug pusę mažmeninės maisto prekės kainos, tačiau šiandien ši dalis gerokai mažesnė, nors perdirbama gerokai daugiau maisto produktų,

L.  kadangi, nors BŽŪP skirtas finansavimas daugelį metų padėjo užtikrinti nedideles vartojimo kainas, pastebima, kad, nepaisant žemės ūkio sektoriuje kritusių kainų, vartojimo kainos lieka aukštos arba nemažėja,

M. kadangi strategiškai svarbu užtikrinti, kad Europa visapusiškai apsirūpintų savo maisto produktais, ir todėl būtina dėti pastangas siekiant stiprinti Europos pirminės produkcijos gamintojų – mūsų maisto tiekėjų – pozicijas,

N. kadangi dėl nelygiaverčių derybinių žemės ūkio produktų gamintojų ir kitų tiekimo grandinės dalyvių pozicijų nuolat patiriamas didelis spaudimas, susijęs su žemės ūkio sektoriaus gamintojų maržomis,

1.  mano, kad remiantis Sutartimi, Europos viešasis interesas aprėpia siekį išsaugoti adekvačias gamintojo ir vartotojų mokamas kainas bei užtikrinti sąžiningą konkurenciją, ypač įsigyjant strateginių prekių, pvz., žemės ūkio ir maisto produktų;

2.  yra įsitikinęs, kad, nors konkurencija užtikrina vartotojams konkurencingas maisto prekių kainas, ūkininkams taip pat turi būti užtikrintos stabilios pajamos nustatant kainas, kurios padengtų jų gamybos sąnaudas ir tinkamai atlygintų už jų darbą, be to, tai būtina siekiant užtikrinti saugų kokybiškų maisto prekių tiekimą;

3.  mano, kad kainų perkėlimo priemonę, taip pat gamintojo ir vartojimo kainų atotrūkį, veikia daugybė veiksnių; tarp šių veiksnių galėtų paminėti tiekimo grandinės dalyvių, pvz., gamintojų, didmenininkų ir mažmenininkų, rinkodaros strategiją, su žemės ūkiu nesusijusių išlaidų dalį (pvz., už energiją ir darbo jėgą), teisinį ir norminį pagrindą, tai, kad prekės genda, produktų perdirbimo, rinkodaros ir pardavimo apimtį bei priežiūros lygį arba vartotojų prioritetus perkant;

4.  mano, kad tarp veiksnių, kurių įtaka kainų perkėlimo priemonei ir vartojimo bei gamintojo kainų atotrūkiui didžiausia, lemiamą vaidmenį atlieka vis didesnė visos maisto produktų tiekimo grandinės koncentracija, produktų perdirbimo apimtis ir su kitomis išorės sąnaudomis susijęs kainų kilimas, taip pat spekuliacija žemės ūkio prekėmis; todėl pakartoja, kad svarbų vaidmenį atlieka rinkos reguliavimo priemonės, kurios dabartinėmis sąlygomis būtinesnės negu bet kada;

5.  pritaria Komisijai, kad didžiulės įtakos maisto prekių kainų kilimui turi pasiūlos ir paklausos tendencijos ir maisto prekių tiekimo grandinės veikimo trūkumai; vis dėlto pabrėžia, kad svarbų vaidmenį atliko spekuliacija finansų rinkose, dėl kurios iškraipyta kainodaros sistema;

6.  ragina Komisiją atsižvelgti į ankstesnį biudžeto procedūros metu pateiktą Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto pasiūlymą ir kuo skubiau pradėti gamybos maržos ir platinimo grandinės tyrimą bei parengti atitinkamą studiją, kaip numatyta 2009 m. biudžete; mano, kad tai būtų pirmas žingsnis siekiant užtikrinti didesnį platinimo grandinės skaidrumą;

7.  apgailestauja, kad laipsniškai naikinamos žemės ūkio produktų rinkai skirtos Bendrijos intervencinės priemonės, kadangi taip iš esmės skatinamas didžiulis kainų svyravimas; mano, kad būtina numatyti naujas rinkos reguliavimo priemones siekiant užtikrinti didesnį gamintojų pajamų pastovumą ir priimtinas vartojimo kainas;

8.  laikosi nuomonės, kad, remiantis BŽŪP, būtinos rinkos reguliavimo priemonės žemės ūkio sektoriui ir žemės ūkio maisto prekių rinkai stabilizuoti, tvariai Europos žemės ūkio gamybai ir tinkamoms kainoms išsaugoti bei išvengti didelių vartojimo kainų svyravimų ir gamybos veiksnių nepastovumo;

9.  mano, kad Komisijos atliktas ES ir JAV gamybos našumo palyginimas naudingas, tačiau nustatant idealų maisto prekių sektoriaus (visų pirma, žemės ūkio produktų gamybos ir perdirbimo) našumo mastą negalima juo remtis kaip vieninteliu pagrindu; pabrėžia, kad ES ir JAV žemės ūkis ir maisto pramonė labai skiriasi ne tik produktų ir apimamų sektorių, bet ir esamų sąlygų bei galiojančių taisyklių požiūriais;

10. mano, kad turi būti teikiama pirmenybė siekiui skatinti konkurencingumą ir naujovių diegimą pirminiame žemės ūkio sektoriuje, kadangi taip pirminės produkcijos gamintojams būtų suteikta daugiau galimybių įvairiau dirbti ir sumažėtų jų priklausomybė nuo kitų gamybos ir platinimo grandinės veikėjų;

11. mano, kad maisto prekių pasiūlos koncentracija steigiant gamintojų organizacijas, kooperatyvus arba panašias įstaigas padėtų kitaip išdėlioti galios svertus maisto prekių tiekimo grandinėje, stiprinti derybines ūkininkų pozicijas, suteikti jų gaminiams didesnę pridėtinę vertę ir rinkodaros požiūriu priartėti prie vartotojų;

Netobula maisto prekių rinka

12. atsižvelgdamas į žemės ūkio prekių pasiūlos ir vartojimo paklausos kainų nelankstumą, atkreipia dėmesį į tai, kad didelė įtaka rinkoje ypač veikia žemės ūkio maisto prekių sektorių;

13. reiškia susirūpinimą dėl tam tikros rinkodaros taktikos, pvz., dėl prekių pardavimo už kainą, kuri gerokai mažesnė už produkto gamybos sąnaudas, siekiant į prekybos centrus pritraukti daugiau pirkėjų; pritaria, kad būtų uždraustas maisto prekių pardavimas mažesnėmis už sąnaudas kainomis, ir remia atitinkamas priemones jau pradėjusias taikyti valstybes nares; norėtų, kad Europoje būtų aktyviau imamasi veiksmų prieš šias agresyvios kainodaros priemones ir kitą konkurencijos dėsnių neatitinkančią praktiką, pvz., prieš produktų susiejimą arba kitokį piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi rinkoje;

14. mano, kad už sąnaudas mažesnes kainas, kurios savaime nenaudingos jokiai įmonei, gali trumpą laiką taikyti tik stambios įvairią veiklą vykdančios įmonės, kurių vienintelis tikslas – išstumti konkurentus iš rinkos; mano, kad ilgainiui ši praktika nenaudinga nei vartotojams, nei visai rinkai;

15. taip pat reiškia susirūpinimą dėl kitų atvejų, kai prekybininkai naudojasi savo įtaka rinkoje, įskaitant ilgus atsiskaitymo terminus, įtraukimo į prekybos sąrašą mokesčius, mokesčius, kuriuos gamintojai moka siekdami būti tikri, kad mažmenininkai parduos jų gaminamas prekes, grasinimus išbraukti iš prekybos sąrašo, nuolaidų jau parduotoms prekėms taikymą atgaline data, nepagrįstas rinkliavas mažmenininkų reklamos išlaidoms padengti arba primygtinius reikalavimus tiekti išskirtines prekes;

16. pabrėžia, kad kai kuriose valstybėse narėse vienoda ir rinkos pirkimų, ir pardavimų koncentracija, taigi dar labiau skatinamas iškreipiamas poveikis rinkai;

17. atsižvelgdamas į BŽŪP reformą, ypač į atsają nuo gamybos apimčių, pabrėžia, kad ūkininkų sprendimai dėl to, ką gaminti, vis labiau veikiami rinkos signalų, kurių neturi trikdyti pernelyg didelė mažmeninės prekybos koncentracija; yra įsitikinęs, kad skatinat Bendrijos maisto prekių importą gali mažėti žemės ūkio prekių supirkimo kainos;

18. atkreipia dėmesį į tai, kad mažmenininkai, siekdami didinti pelną, gali naudotis tokiais prekės ženklais, kaip „Sąžininga prekyba“ (angl. „Fair Trade“); todėl, siekdamas pažaboti šią praktiką ir užtikrinti šių prekės ženklų naudojimo kontrolę, ragina parengti sąžiningos prekybos rėmimo ir vystymo Europoje strategiją;

19. pripažįsta, kad dėl rinkos koncentracijos įvairiose maisto produktų tiekimo grandinės dalyse gali mažėti maisto kainos, tačiau būtina užtikrinti vidutinės trukmės ir ilgalaikę priežiūrą, kad tai nepažeistų laisvos konkurencijos, kad dėl to iš rinkos nebūtų išstumti smulkūs gamintojai ir kad nebūtų apribotas vartotojų pasirinkimas;

20. atkreipia dėmesį į tai, kad daugelis maisto sektoriaus mažų ir vidutinio dydžio įmonių (MVĮ) itin pažeidžiamos, ypač jeigu jos labai priklauso nuo vienos didelės įmonės; pažymi, kad stambios maisto produktų tiekimo grandinės įmonės dažnai naudojasi padėtimi, kai keletas tiekėjų tarp savęs varžydamiesi siūlo kuo mažesnę kainą, todėl mažos įmonės, norėdamos likti versle, mažina išlaidas ir gauna mažesnį pelną, taigi mažiau mokama ūkininkams, MVĮ naudojasi blogesnėmis prieigos prie rinkos sąlygomis ir turi mažiau galimybių platinti produkciją, įdarbinama mažiau personalo, o vartotojams siūlomos prastesnės kokybės prekės;

21. reiškia susirūpinimą dėl to, kad finansų rinkose pastebima vis didesnė spekuliacija maistu; ragina Komisiją pradėti tyrimą šiuo klausimu; laukia Žemės ūkio pramonės konkurencingumo aukščiausiojo lygio grupės išvadų ir ragina šią grupę siūlyti veiksmingas priemones pusiausvyrai rinkoje atkurti;

22. ir toliau atsargiai vertina Komisijos išvadas, kad spekuliacijos finansų rinkoje neturėjo esminio poveikio kainodaros procesui; mano, kad Komisija turėtų įgyvendinti iniciatyvas, skirtas atidesnei pagrindinių žemės ūkio produktų rinkų stebėsenai ateityje užtikrinti;

23. mano, kad Komisija šiuo metu apsiriboja vienašališku turimų duomenų vertinimu, kadangi neatsižvelgiama į galimą spekuliacinių investicijų poveikį rinkoms ateityje, pvz.:

–   į padidėjusiais kainas galutiniams pirkėjams (gamintojams ir vartotojams), kurias lemia tai, kad skatinami klaidingi lūkesčiai kainų tendencijų požiūriu;

–   į naujai įsteigtoms ir mažoms žemės ūkio maisto prekių gamintojų įmonėms sudaromas kliūtis ir dar didesnį netikrumą jų atžvilgiu, o taip gali būti apribota jų prieiga prie rinkos ir trukdoma skatinti konkurenciją kai kuriose rinkose;

–   į netolygų (socialiniu ir geografiniu požiūriais) pelno, gauto pardavus žemės ūkio produktus, paskirstymą, kadangi dėl to nukentėtų ūkininkai ir gamintojai, tačiau pasipelnytų tarpininkai ir spekuliantai;

24. kitaip negu nurodoma Komisijos vertinime, pabrėžia, jog šiuo metu dar svarbiau svarstyti naujas būsimųjų rinkų reglamentavimo nuostatas, nes esama požymių, kad dėl spekuliacijos jau kyla pagrindinių maisto prekių kainodaros problemų ir kad su šiomis problemomis susiduria nuo šių produktų priklausančios rinkos ir gamybos įmonės;

25. mano, kad per penkerius pastaruosius metus pagerėjo Europos Komisijos vykdoma kartelių priežiūrą, kadangi pradėti taikyti geresni konkurencijos teisės aktai ir įgyvendintos esamos normos; mano, kad svarbus tokių priemonių, kaip atleidimas nuo baudų, ginčų nagrinėjimo tvarka ir teismo medicinos informacinės technologijos, vaidmuo; tačiau laikosi nuomonės, kad būtina toliau tobulinti jų turinį ir įgyvendinimo valstybėse narėse procedūras;

26. atkreipia už konkurenciją atsakingo Komisijos nario dėmesį į Parlamento priimtą rašytinį pareiškimą dėl Europos Sąjungoje veikiančių stambių prekybos centrų piktnaudžiavimo savo įtaka ir teisinių apsaugos nuo šio piktnaudžiavimo priemonių tyrimo; reiškia nusivylimą, kad Komisija neatsižvelgė į šiame pareiškime išdėstytus raginimus; taigi ragina atlikti rinkos koncentracijos ir kartelinių susitarimų sudarymo mažmeninės prekybos sektoriuje tyrimą ir neteisėtų veiksmų atveju pritaikyti atitinkamas sankcijas;

27. ragina Komisiją savo metinėse ataskaitose analizuoti gamintojo ir vartotojimo kainų atotrūkį, kainų skirtumus valstybėse narėse ir įvairių žemės ūkio produktų kainų skirtumus;

28. atkreipia dėmesį į tai, kad stambios įmonės naudojasi akivaizdžiai gerai žinomais ekonominiais privalumais (masto ekonomikos privalumai), dėl kurių mažėja sąnaudos ir todėl mažėja kainos; vis dėlto pabrėžia, kad įgyvendinant maisto tiekimo grandinės gerinimo politiką turėtų būti skatinama kurti operatyvines sistemas (pvz., grupes, tinklus ir sektorių organizacijas), su kurių pagalba žemės ūkio sektorius pasinaudotų šiais privalumais ir kad įmonės vėlesniais etapais pajėgtų atlaikyti spaudimą dėl pelno maržos;

29. reiškia didžiulį susirūpinimą dėl to, kad labiausiai paplitusios veiklos, kurią vykdant daromas neigiamas poveikis konkurencijai, tyrime, įtrauktame į pirmiau minėtą Komisijos komunikatą dėl maisto kainų Europoje, nepaminėtas piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, kuris būdingas ne tik mažmeninei, bet tam tikru mastu ir didmeninei prekybai; mano, kad didelę rinkos dalį kontroliuojančių įmonių vykdoma konkurenciją iškreipianti veikla, pvz., išimtinės sutartys, privalomas produktų susiejimas ir kt., trukdo sąžiningai konkurencijai maisto tiekimo grandinėje;

Europos Sąjungos vaidmuo

Veiksmai rinkos pusiausvyrai atkurti

30. pritaria Komisijos sprendimui parengti veiksmingą Europos rinkos stebėsenos sistemą, kurią taikant visoje tiekimo grandinėje būtų galima registruoti kainų tendencijas ir gamybos priemonių išlaidas; yra įsitikinęs, kad remiantis šia sistema turėtų būti užtikrintas skaidrumas ir sudarytos galimybės palyginti keliose valstybėse parduodamas panašias prekes; mano, kad ši sistema turi būti rengiama glaudžiai bendradarbiaujant su Eurostatu ir nacionalinėmis statistikos tarnybomis, o eksploatuojama palaikant glaudžius ryšius su Europos vartotojų centrų tinklu; atkreipia dėmesį į principą, kad papildomų sąnaudų ir naštos dydis neturi viršyti priimtinų ribų;

31. ragina Komisiją sukurti Bendrijos teisinę sistemą, pagal kurią, be kita ko, būtų numatyta išsamiai persvarstyti Direktyvą 2000/35/EB ir siekiama užtikrinti įvairių maisto tiekimo grandinės veikėjų santykių pusiausvyrą, užkirsti kelią piktnaudžiavimui bei skatinamas tolygesnis pelno maržų paskirstymas;

32. ragina nacionalines ir Europos konkurencijos tarnybas tirti ir vertinti vartotojų kainas visoje ES, užtikrinti, kad būtų paisoma konkurencijos taisyklių, ir apibrėžti įvairių vertės grandinės veikėjų atsakomybę; pabrėžia, kad sumažėjusios kainos iš karto turi būti pritaikytos vartotojui, o padidėjusios kainos – kuo skubiau pritaikytos gamintojui;

33. pabrėžia, kad skaidresnės struktūros kainos gali būti užtikrintos sukūrus Europos lygmens duomenų bazę, kuri būtų lengvai prieinama piliečiams ir kurioje būtų skelbiamos referencinės produktų ir gamybos priemonių kainos, taip pat informacija apie elektros energijos, darbo užmokesčio, nuomos kainas, mokesčius ir muitus visoje Europoje; ragina Komisiją parengti šios elektroninės sistemos planą, kuris būtų grindžiamas esamais nacionaliniais modeliais, pvz., Prancūzijoje veikiančių kainų stebėjimo institucijų veikla (pranc. „observatoires des prix“); be to, mano, kad bendradarbiaujant su JT maisto ir žemės ūkio organizacija (angl. FAO) būtina įkurti tarptautinę žemės ūkio produktų, gamybos priemonių ir maisto kainų observatoriją, skirtą šiems duomenims atidžiau stebėti tarptautiniu lygmeniu;

34. ragina įvairius gamybos ir platinimo grandinės veikėjus bendradarbiauti nustatant pažangiąją patirtį ir kuriant pažangos vertinimo lenteles, kad būtų galima užtikrinti skaidrumą žemės ūkio produktų gamybos sektoriuje;

35. ragina valstybių narių institucijas ir Europos Komisiją išsamiai ištirti ir išanalizuoti kainų perkėlimą, taip pat supirkimo ir galutinėms vartotojų kainoms taikomas maržas bei pateikti analizę, kurioje būtų išnagrinėta prekybos centrų padėtis ir skaičius, jų apyvarta ir konkrečios logistikos išlaidos bei elektros energijos sąnaudos; ragina valstybių narių institucijas ir Komisiją ištirti, ar atsižvelgiant į mažmeninės prekybos rinkos raidą vis dar tinkami dominuojančios padėties rinkoje nustatymo kriterijai; ragina Komisiją įsteigti darbo grupę, kuri nagrinėtų maisto tiekimo grandinės problemas ir bendradarbiautų su nacionalinėmis konkurencijos tarnybomis;

36. konstatuoja, kad viena iš gamintojo ir vartotojų mokamų kainų atotrūkio priežasčių yra sutrikusi maisto tiekimo grandinės pusiausvyra ir kad nežiūrint į tai ES trūksta priemonių gamintojų organizacijoms (kooperatyvams ir kt.) remti ir pasiūlos koncentracijai skatinti; ragina Komisiją parengti būtinas priemones ne tik BŽŪP, bet ir kitose Europos politikos srityse, ir užtikrinti paramą minėtosioms organizacijoms, kadangi taip būtų pagerintas rinkos organizavimas ir sustiprintos derybinės gamintojų pozicijos visų kitų maisto tiekimo grandinės veikėjų atžvilgiu;

37. siūlo nacionalinėms konkurencijos tarnyboms, kurios, vadovaudamosi Bendrijos teisės aktais, atlieka svarbų vaidmenį stebėdamos konkurencijos procesus visais maisto produktų tiekimo grandinės etapais, labiau bendradarbiauti koordinuojant Komisijai, taikyti atvirą koordinavimo metodą stebint gamybos sąnaudas ir prekybą bei užtikrinti sklandžią vidaus rinkos veiklą;

38. mano, jog atsižvelgiant į tai, kad mažmeninei prekybai turi įtakos nacionaliniai teisiniai, ekonominiai, politiniai ir kultūriniai ypatumai, Europos konkurencijos tinklui naudinga aktyviau keistis informacija ir galbūt atidžiau koordinuoti valstybių narių taikomas priemones siekiant ištirti Bendrijoje veikiančių įmonių antikonkurencinę veiklą;

39. ragina įgyvendinant Lisabonos strategiją remti nacionalines programas, pagal kurias numatyta riboti ar atsisakyti nepagrįsto mažmeninės prekybos sektoriaus reguliavimo, dėl kurio varžoma konkurencija ir vartotojų sąskaita sutrikdytas sklandus maisto tiekimo grandinės veikimas;

40. mano, kad nacionaliniu ir Bendrijos lygmenimis turėtų būti įgyvendinta švelnesnio baudų taikymo programa siekiant, kad kompetentingoms konkurencijos institucijoms būtų pasiekiama daugiau informacijos apie antikonkurencinę veiklą maisto tiekimo grandinėje;

41. atkreipia dėmesį į tai, kad be Bendrijos konkurencijos taisyklių įgyvendinama ir kitokia Europos lygmens politika su mažmenine prekyba susijusiai veiklai reguliuoti, be kita ko, Bendrijos bendros rinkos taisyklės ir Bendrijos vartotojų apsaugos teisės aktai; pabrėžia, kad, siekiant užtikrinti kuo geresnį vartojimo kainų lygį, visos šios politikos priemonės turėtų būti siejamos ir centralizuotai koordinuojamos Europos lygmeniu;

42. pabrėžia, kad į dabartinę maisto krizę turėtų būti reaguojama ir tarptautiniu lygmeniu; ragina sukurti FAO pavaldų tarptautinį tinklą ir užtikrinti pasaulyje pakankamai maisto atsargų;

43. ragina Komisiją derėtis dėl Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) susitarimo, pagal kurį žemės ūki sektoriaus dalyviams būtų suteikta pakankama veiksmų laisvė konkuruoti su trečiosiomis šalimis; mano, kad norint apsaugoti ir išlaikyti ES gamybos standartus, į minėtąjį susitarimą gyvybiškai svarbu įtraukti neprekybinius klausimus;

44. ragina ES lygmeniu numatyti krizines kai kurių pagrindinių maisto produktų atsargas ir jas sandėliuoti, kaip tai daroma su naftos produktais;

45. ragina pradėti taikyti kovos su spekuliacija žemės ūkio produktais finansų rinkose priemones ir su šiais produktais susijusias finansines priemones; pritaria Komisijos ketinimui ištirti, kokių priemonių gali būti imamasi siekiant sumažinti kainų svyravimus žemės ūkio produktų rinkoje;

46. ragina parengti priemones žemės ūkio produktų gamintojų bendradarbiavimui remti, kad jie pajėgtų konkuruoti su stambiais gamintojais, perdirbėjais ir mažmenininkais; mano, kad valstybės narės ir Europos Sąjunga turi užtikrinti įvairių rūšių prekybą ir vengti visiško maisto rinkos liberalizavimo, kadangi taip būtų paskatinta tolesnė koncentracija; ragina Europos Komisiją pradėti rengti žaliąją knygą gamintojų organizacijų rėmimo, veiksmingų tiekimo grandinės principų ir stambių mažmenininkų įtakos rinkoje klausimais;

47. ragina Komisiją atidžiau stebėti, ar importuojant maisto produktus laikomasi Europos higienos ir aplinkos apsaugos standartų, kad importuoti produktai nekeltų didesnio pavojaus ES vartotojams;

48. mano, kad būtina skatinti didesnę žemės ūkio produktų pasiūlos koncentraciją ir remti įvairaus teisinio statuso asociacijas siekiant užtikrinti įtakos maisto tiekimo grandinei pusiausvyrą ir ūkininkų produktų pridėtinę vertę bei stiprinti jų pozicijas derantis su prekybininkais;

49. ragina atkurti Europos maisto gamintojų konsultacinę tarnybą, kuri patartų ūkininkams ir gamintojų organizacijoms produktų platinimo, mažmeninės rinkos ir galimybių gaminti specifinius produktus klausimais;

50. ragina sukurti specialią vartotojams ir žemės ūkio produktų gamintojams skirtą telefono liniją, kuria paskambinę jie galėtų pranešti apie piktnaudžiavimo atvejus ir gauti informacijos apie visoje ES parduodamus panašius produktus bei jų kainas; mano, kad ši linija turėtų būti įsteigta ir veikti prie Europos vartotojų centrų;

51. palankiai vertina vartotojų rinkos pažangos lentelės taikymą, kaip priemonę, skirtą vidaus rinkai geriau stebėti ir vartotojui išsamiau informuoti;

52. reiškia susirūpinimą dėl tarpininkų įtakos galutinei vartojimo kainai; ragina Komisiją atlikti tiekimo grandinės analizę, kad būtų aiškesnis atskirų tiekimo grandinės veikėjų vaidmuo formuojant kainas;

Gamintojo ir vartotojo suartinimas

53. pritaria, kad būtų vykdoma politika, skirta įvairiapusiškesniems ir labiau tiesioginiams gamintojų ir vartotojų ryšiams skatinti, pvz., neseniai priimta ES vaisių tiekimo mokykloms programa, kadangi taip gamintojas atliktų svarbesnį vaidmenį rinkoje, o vartotojams būtų užtikrintas geresnis ir įvairesnis prekių pasirinkimas; viena iš šių politikos priemonių galėtų būti galimybių gamintojui tiesiogiai pasirūpinti savo prekių rinkodara sudarymas ir jų skatinimas;

54. ragina Komisiją imtis veiksmų, skirtų gamintojų organizacijų, pvz., kooperatyvų, susijungimams ir bendradarbiavimui skatinti, išvengti biurokratinės naštos ir kitų kliūčių, kad gamintojų organizacijos didėtų ir galėtų prisitaikyti prie globalizuotos rinkos diktuojamų tiekimo sąlygų;

55. mano, kad, siekiant užtikrinti pasitikėjimą sistema, svarbiausia – geriau ir išsamiau informuoti vartotoją, taigi turėtų būti dedamos visos pastangos vartotojui šviesti ir teisingai bei nešališkai informuoti;

56. ragina informuojant vartotojus ypač daug dėmesio skirti Bendrijos gamintojų pastangoms vadovautis Bendrijos taisyklėmis aplinkos apsaugos, maisto saugos ir gyvūnų gerovės srityse;

57. pabrėžia, kad vartotojų apsaugos politika apima ne tik kainų, bet ir maisto produktų įvairovės bei kokybės klausimus; atsižvelgdamas į tai siūlo Komisijai ištirti, kokiomis veiklos sąlygomis maisto tiekimo grandinėje, ypač mažmeninės prekybos sektoriuje, pastebimas produktų kokybės ir įvairovės pablogėjimas;

58. atkreipia dėmesį į pridėtinę vietos mažmeninės prekybos parduotuvių, kurios prisideda mažindamos gamintojo ir vartotojo atotrūkį, sudarydamos galimybes dirbti ir stiprindamos socialinius ryšius bei taip gerindamos gyvenimo kaimo vietovėse kokybę, vertę;

59. mano, kad būtina kuo labiau skatinti naudoti naujas technologijas ir internetą; pabrėžia, kad, siekiant išsamiau informuoti apie vietą, kur siūlomas įvairesnis prekių asortimentas, apie prekių kainas ir jų pobūdį, galėtų būti naudojamos naujos technologijos; yra įsitikines, kad taip būtų geriau patenkintas nišos poreikis, o vartotojams pasiūlytas didesnis pasirinkimas; pritaria, kad, siekiant su šiuolaikinių technologijų ir interneto pagalba palengvinti gamintojams prieigą prie rinkos, būtų naudojamos lėšos, skirtos Europos kaimo plėtrai, konkurencingumui ir sanglaudai skatinti;

60. ragina imtis priemonių ir labiau skatinti „vietos maisto“ koncepciją, ypač priemonių, skirtų prekybai remti, vartotojams informuoti apie ypatingas atitinkamų gaminių savybes ir jų naudą sveikatai bei finansinius pranašumus, taip pat tradicinėms rinkoms ir tradiciniams pardavimo būdams skatinti, kai gamintojai tiesiogiai bendrauja su vartotojais;

61. ragina Sąjungą ir valstybes nares labiau remti ekologiško maisto sektorių; be to, ragina įgyvendinti ambicingą finansinių paskatų politiką ir skatinti šios rūšies žemės ūkio gamybą bei sudaryti vartotojams galimybę įsigyti itin kokybiškų produktų už prieinamą kainą;

62. ragina stiprinti gamintojų bendradarbiavimą pasitelkiant tradicines gamintojų organizacijas arba taikant naujus bendradarbiavimo ūkininkų vykdomos su rinkodara susijusios veiklos srityje būdus;

63. ragina labiau skatinti žemės ūkio produktų diferenciaciją ir suvokti tai kaip rinkodaros koncepciją, pagal kurią paliekama erdvės nustatyti skirtingas kainas atsižvelgiant į kokybę;

64. reiškia susirūpinimą dėl to, kad, palyginti su kitais daug svarbesniais veiksniais, pvz., su nepakankama konkurencija, oligopolija arba monopolija, pirmiau minėtame Komisijos komunikate dėl maisto kainų Europoje neproporcingai neigiamai vertinamos su gerai žinomu prekės ženklu arba gaminių diferenciacija susijusios stipriosios derybinės maisto gamintojų pozicijos mažmenininkų sąskaita; mano, kad žinomo prekės ženklo sukūrimas arba produktų diferenciacija yra teisėta veikla ir kad nesąžiningu laikytinas tik piktnaudžiavimas dėl šių veiksnių atsiradusia dominuojančia padėtimi;

65. ragina stiprinti ir racionalizuoti Europos Sąjungos politiką siekiant apsaugoti skirtingas įvairių žemės ūkio produktų kilmės ir geografines nuorodas bei kitus liudijimus; todėl palankiai vertina diskusiją, kuri pradėta spalio 15 d. paskelbus Žaliąją knygą dėl žemės ūkio produktų kokybės;

66. laikosi nuomonės, kad turėtų būti išsamiau išnagrinėta galimybė naudoti specialų, esamais modeliais grindžiamą Europos žemės ūkio produktų ženklą; mano, kad taikant šį ženklą turėtų būti užtikrinta atitiktis pagal ES gamybos standartus, pvz., vadovaujamasi sąžiningu požiūriu į rinkos dalyvius visoje gamybos ir platinimo grandinėje; be to, mano, kad šis ženklas būtų paskata vartotojams pirkti daugiau Bendrijoje pagamintų produktų, vadinasi, taip būtų remiami Bendrijos gamintojai;

67. ragina Komisiją įvertinti išlaidas, kurias gamintojai patiria laikydamiesi Bendrijos visapusiškos atitikties taisyklių, ir atsižvelgiant į tai, kad šios taisyklės griežtesnės už importuotiems gaminiams taikomas normas, nustatyti, kaip šios taisyklės skiriasi įvairiose valstybėse narėse.

o

o       o

68. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

• [1]  Priimti tekstai, P6_TA(2008)0054.
• [2]  2005 m. balandžio 7 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė NAT/262 „ Didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų sektorius: tendencijos ir poveikis ūkininkams ir vartotojams“.
• [3]  1997 m. sausio 22 d. Žalioji knyga dėl vertikaliųjų EB konkurencijos politikos apribojimų (COM(1996)721 galutinis).
• [4]  OL C 263E, 2008 10 16, p. 621.

AIŠKINAMOJI DALIS

Sprendžiant gamintojo ir vartotojų mokamų kainų atotrūkio klausimą prieita riba, kai tikimasi, kad Europos institucijos imsis skubių veiksmų. Užsitęsus apsirūpinimo maistu krizei, Europoje aptikta didelių ne tik bendrųjų, bet ir vartotojų mokamų bei gamintojo kainų skirtumų, kurie labai nevienodi ir priklauso nuo sektoriaus.

Pastaruoju metu Europoje ir pasaulyje labai kyla žemės ūkio ir maisto produktų kainos, kurių poveikis žemės ūkio sektoriui dvejopas: kylant kainoms vieni pelnosi, o kiti (dažniausiai maisto perdirbėjai) patiria gerokai daugiau išlaidų. Krizė neigiamai veikia vartotojus, kadangi apskritai daugelyje ES valstybių narių didėja maisto produktų kainų infliacija. Tai ypač pajuto mažas pajamas gaunantys namų ūkiai, maistui išleidžiantys didžiąją dalį pajamų, be to, tai itin neigiamai atsiliepė daugeliui mažų ir vidutinio dydžio maisto perdirbimo įmonių (MVĮ).

Iš dalies dėl daugybės struktūrinių veiksnių, o labiausiai dėl netobulos maisto rinkos visoje Europoje pastebimas vis didesnis gamintojo ir vartotojų mokamų kainų atotrūkis.

Pranešėja nurodo keletą veiksnių, kurie daro įtaką kainų perkėlimo priemonei, taip pat gamintojo ir vartotojų mokamų kainų atotrūkiui: tai su rinkodara susijusi mažmenininkų elgsena, vis aktyvesnė tarpininkų veikla, spekuliacija maistu kaip apyvartine preke, vis didesnė su žemės ūkiu nesusijusių išlaidų dalis (paprastai už energiją ir darbo jėgą), nacionalinės teisėkūros ir reguliavimo sistemos. Pranešėja atkreipia dėmesį ir į tuos veiksnius, kurie nepavaldūs politikos priemonėms, pvz., į tai, kad produktai genda, į tai, kaip produktai prižiūrimi, saugomi ir perdirbami, arba į vartotojų prioritetus perkant.

Vienas veiksnys, kurį pranešėja nuolat mini savo tyrime aktualiu klausimu, yra maisto rinkodaros ir platinimo koncentracijos laipsnis. Daugybė tyrimų parodė, kad tose valstybėse narėse, kur nustatyta didžiausia rinkos koncentracija, gamintojo ir vartotojų mokamų kainų atotrūkis didesnis.

Per pastarąjį dešimtmetį Europos maisto prekių rinkose pradėjo dominuoti stambieji mažmenininkai. Pvz., koncentracijos laipsnis, 1993 m. 15-oje ES valstybių narių siekęs 21,7 proc., šiuo metu padidėjo iki 70 proc. Remiantis turimais įrodymais, didieji prekybos centrai piktnaudžiauja savo perkamąją galia nustatydami ES ir užsienio tiekėjams neleistinai mažas kainas ir taikydami nesąžiningas sąlygas. Visoje Europoje stambieji mažmenininkai vis labiau kontroliuoja ūkininkų ir kitų tiekėjų galimybes pasiekti ES vartotojus.

Be to, galutinė vartotojų mokama kaina Europoje 1–5 kartus viršija supirkimo kainą. Prieš 50 metų Europos ūkininkai gaudavo maždaug pusę maisto produkto mažmeninės kainos. Šiandien ši dalis gerokai mažesnė, pvz., Jungtinėje Karalystėje ji vidutiniškai siekia 7 proc., o Prancūzijoje – 18 proc. Duonos mažmeninio platinimo kaina gali net 30 kartu viršyti supirkimo kainą, nors ūkininkai dažniausiai gauna tik apie 8 proc. galutinės mažmeninės kainos.

Nežiūrint į tai, svarbu pažymėti, kad su didesniais kainų svyravimais dažniau susiduriama pirminės žemės ūkio produkcijos gamintojo, o ne vartotojo lygmeniu, labiausiai dėl to, kad į galutinę vartotojo mokamą kainą įtraukiama daugybė gamybos veiksnių, galimybė sandėliuoti produkciją ir perdirbimo ar mažmeninės prekybos rinkodaros strategijos, kurių dėka galutinis pardavėjas gali elgtis lanksčiau.

Pranešėja, atsižvelgdama į visus šiuos veiksnius, reiškia tvirtą įsitikinimą, kad Europos visuomenė turi būti suinteresuota išsaugoti adekvačias kainas ir užtikrinti sąžiningą konkurenciją, ypač prekiaujant strateginėmis prekėmis, pvz., žemės ūkio ir maisto produktais. Europa turėtų aprūpinti vartotojus maisto prekėmis už prieinamą kainą, o ūkininkams užtikrinti stabilias pajamas. Be to, ūkininkams turi būti adekvačiai mokama siekiant užtikrinti nenutrūkstamą geros kokybės maisto, pagaminto laikantis Europos aplinkosaugos ir saugumo sąlygų.

NETOBULA MAISTO PREKIŲ RINKA

Šiame pranešime pateikiamas aptiktų maisto rinkodaros ir platinimo sektoriaus trūkumų sąrašas. Jis grindžiamas pripažintu faktu, kad tose valstybėse narėse, kur nustatyta didžiausia rinkos koncentracija, gamintojo ir vartotojų mokamų kainų atotrūkis didesnis.

Pranešėja įvardijo kai kuriuos dažnai pasitaikančius rinkodaros atvejus, kai maisto sektoriuje iškraipoma laisva konkurencija ir dar labiau didinamas mažmenininkų ir ūkininkų pajamų atotrūkis. Prekės pardavimas už kainą, kuri gerokai mažesnė už produkto savikainą, grasinimai išbraukti iš prekybos sąrašo, specialūs prekybos centrų taikomi mokesčiai už tam tikro prekės ženklo maisto produktų pardavimą, įtraukimo į prekybos sąrašą mokesčiai, taip pat mokesčiai, kuriuos gamintojai moka siekdami būti tikri, kad mažmenininkai parduos jų gaminamas prekes, nuoladų jau parduotoms prekėms taikymas atgaline data, nepagrįstos rinkliavos mažmenininkų reklamos išlaidoms padengti arba primygtiniai reikalavimais tiekti išskirtines prekes – visi šie atvejai išvardyti pranešime. Pranešėja primygtinai ragina kiekvienu iš nurodytų atvejų imtis suderintų veiksmų Europos ir nacionaliniu lygmenimis ir taikyti specialias kovos su šiais reiškiniais priemones.

Pranešime taip pat atkreipiamas dėmesys į koncentracijos ir stambiųjų mažmenininkų kainų karo poveikį užimtumui žemės ūkio ir gamintojų sektoriuose: varžantis sąnaudų mažinimo srityje, karpomos išlaidos darbo jėgai arba išderinamos parduotuvių atidarymo ar darbo savaitgaliais valandos. Nustatyta, kad dėl agresyvios kainų konkurencijos suprastėjo produktų kokybė, pradėta mažinti produktų maistinė vertė, taip pat sutrikdytas sezoninių vaisių ir daržovių auginimas.

Nors pripažįstama, kad dėl rinkos koncentracijos maisto kainos gali mažėti, pažymima, kad jos vidutinės trukmės ir ilgalaikis poveikis gali būti neigiamas, žalingas laisvai konkurencijai ir dėl to iš rinkos gali būti išstumti smulkūs bei tiesioginiai gamintojai. Todėl pranešėja pabrėžia, kad daugybė maisto sektoriaus MVĮ ypač pažeidžiamos, ypač jeigu jos labai priklauso nuo didelės mažmeninės prekybos parduotuvės. Taip yra todėl, kad mažmenininkai dažnai naudojasi keleto smulkių tiekėjų, kurie varžosi siekdami pasiūlyti kuo mažesnę kainą, lenktynėmis, taigi, norėdami likti versle, jie mažina išlaidas ir gauna mažesnį pelną.

Be to, reformuojant BŽŪP ir ypač skatinant atsają nuo gamybos apimčių, žemdirbių sprendimai dėl to, ką gaminti, vis labiau veikiami mažmeninės prekybos sektoriaus siunčiamų kainų ir paklausos signalų, o ne Europos ir nacionalinės žemės ūkio politikos nuostatų.

Pagaliau pranešime taip pat nagrinėjama vis didesnės spekuliacijos maisto produktais, kaip prekybai skirta apyvartine preke, problema. Europos Komisija raginama pradėti spekuliacijos maisto produktais tyrimą. Pranešėja taip pat pageidautų, kad Komisijos žemės ūkio maisto pramonės konkurencingumo aukščiausiojo lygio grupė taikytų veiksmingas priemones pusiausvyrai maisto rinkoje atkurti.

KAIP REAGUOJA EUROPA?

Pranešėjos siūlymu, Europos institucijos turėtų numatyti dvejopų priemonių rinkinį: taikant vienas, būtų reaguojama į pirmiau išdėstytus rinkos trūkumus, o kitas – aktyviai skatinami tiesioginiai vartotojų ir gamintojų santykiai.

Europos atsakomoji reakcija

Europos atsakomoji reakcija – tai priemonės, skirtos užtikrinti daugiau skaidrumo, geriau reguliuoti rinką ir parengti veiksmingesnę išlaidų ir kainų stebėsenos sistemą.

Pranešėja, siekdama, kad būtų užtikrinta skaidresnės struktūros kainodara ir skaidriau informuojama apie mažmenininkų, perdirbėjų bei pirminių gamintojų pelno dalį, ragina veikiančias nacionalines ir Europos konkurencijos tarnybas tirti ir vertinti vartotojų kainas visoje ES bei užtikrinti adekvačią konkurenciją visoje Bendrijoje. Šiuo tikslu siūlomos konkrečios priemonės, t. y.:

· Europos masto duomenų bazė, kuri būtų lengvai prieinama piliečiams ir kurioje būtų pateiktas referencinis visoje Europoje parduodamų produktų sąrašas;

· Komisijos darbo grupė maisto tiekimo grandinės klausimams nagrinėti, bendradarbiaujanti su nacionalinėmis konkurencijos priežiūros tarnybomis;

· Europos Komisija turėtų parengti žaliąją knygą stambiųjų mažmenininkų perkamosios galios klausimais;

· išsamesnis vartotojų informavimas ir siekis šviesti ir tinkamai informuoti vartotoją;

· Europos konsultavimosi su maisto gamintojais tarnyba, patarianti ūkininkams ir gamintojų organizacijoms produktų platinimo, mažmeninės rinkos ir galimybių gaminti specifinius produktus klausimais;

· beveik visose valstybėse narėse veikiančių Europos vartotojų centrų vaidmens skatinimas. Europos vartotojų centrų tinklui turėtų būti patikėta daugiau atsakomybės ir skirtas jo veiklą labiau atitinkantis biudžetas;

· speciali telefono linija, kuri būtų įsteigta ir veiktų prie nacionalinių Europos vartotojų centrų ir kuria paskabinę vartotojai ir žemės ūkio gamintojai galėtų pranešti apie piktnadžiavimo atvejus bei gauti informacijos apie visoje ES platinamus panašius produktus ir jų kainas;

· palankiai vertintina tai, kad pradėta taikyti vartotojų rinkos pažangos lentelė;

· tarptautinės žemės ūkio produktų, gamybos priemonių ir maisto kainų observatorijos įsteigimas bendradarbiaujant su FAO, siekiant atidžiau stebėti šiuos duomenis tarptautiniu lygmeniu.

Pranešėja, siekdama, kad būtų užtikrinta kokybiškesnė stebėsena, siūlo sukurti Europos rinkos stebėsenos sistemą, kurią taikant būtų fiksuojami pokyčiai, kainų tendencijas ir išlaidos gamybos priemonėms. Remiantis šia sistema, turėtų būti užtikrintas skaidrumas ir sudarytos sąlygos tarpvalstybiniu lygmeniu palyginti panašius skirtingose valstybėse platinamus produktus. Ši sistema turėtų būti parengta glaudžiai bendradarbiaujant su Eurostatu ir palaikant artimus ryšius su Europos vartotojų centru.

Pranešėja taip pat ragina Komisiją pradėti tarpininkų vaidmens analizę ir skatinti priemones, skirtas šiam vaidmeniui mažinti formuojant kainas ir tiesioginei Europos ūkininkų prieigai prie rinkos gerinti.

Europos iniciatyvioji reakcija

Europos iniciatyvioji reakcija – tai priemonės, skirtos gerinti tiesioginę prieigą ir žemės ūkio produktų gamintojų ir vartotojų ryšius. Pranešėja įsitikinusi, kad apribojus tarpininkų ir stambiųjų mažmenininkų įtaką ir pasiūlius vartotojams geresnį ir įvairesnį prekių asortimentą, būtų sustiprintas gamintojų vaidmuo rinkoje.

Viena iš svarbiausių pasiūlytų priemonių – naujų technologijų ir interneto naudojimas. Pranešėjos nuomone, naujos technologijos galėtų būtų naudojamos siekiant išsamiau informuoti apie įvairių žemės ūkio ir maisto produktų kilmę, kainą ir savybes. Šiuo tikslu pranešėja siūlo naudoti pagal kaimo plėtros programas numatytas lėšas, tačiau, siekiant skatinti gamintojų prieigą prie rinkos pasitelkiant šiuolaikines technologijas ir internetą, turėtų būti prieinamos ir lėšos konkurencingumui bei sanglaudai skatinti.

Be to, pranešėja reikalauja numatyti priemones, skirtas „vietos maisto“ koncepcijai skatinti ir tradicinėms maisto prekių rinkoms labiau remti. Raginama stiprinti Europos Sąjungos vykdomą kilmės ir geografinių nuorodų bei kitų liudijimų apsaugos politiką. Šiuo požiūriu pranešėja teigiamai vertina diskusiją, kuri pradėta spalio 15 d., paskelbus Komisijos žaliąją knygą dėl maisto kokybės. Paskutinis, bet ne mažiau svarbus pasiūlymas – taikyti specialų Europos žemės ūkio produktų ženklą, kuris būtų grindžiamas sąžiningos prekybos produktų pavyzdžiu. Taikant šį ženklą turėtų būti užtikrintas sąžiningas požiūris visoje gamybos ir platinimo grandinėje.

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data	17.2.2009
Galutinio balsavimo rezultatai	+: –: 0:	33 4 2
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai	Vincenzo Aita, Niels Busk, Luis Manuel Capoulas Santos, Giovanna Corda, Albert Deß, Constantin Dumitriu, Michl Ebner, Carmen Fraga Estévez, Lutz Goepel, Friedrich-Wilhelm Graefe zu Baringdorf, Esther Herranz García, Lily Jacobs, Elisabeth Jeggle, Heinz Kindermann, Vincenzo Lavarra, Stéphane Le Foll, Véronique Mathieu, Mairead McGuinness, Rosa Miguélez Ramos, James Nicholson, María Isabel Salinas García, Sebastiano Sanzarello, Agnes Schierhuber, Willem Schuth, Czesław Adam Siekierski, Alyn Smith, Petya Stavreva, Donato Tommaso Veraldi
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)	Katerina Batzeli, Esther De Lange, Ilda Figueiredo, Béla Glattfelder, Wiesław Stefan Kuc, Roselyne Lefrançois, Astrid Lulling, Catherine Neris, Maria Petre, Markus Pieper, Struan Stevenson
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (178 straipsnio 2 dalis)	Hélène Goudin, Mieczysław Edmund Janowski, Ewa Tomaszewska