PRANEŠIMAS dėl Tarybos rekomendacijos dėl siūlomo kandidato į Europos centrinio banko pirmininko pavaduotojus

23.3.2010 - (C7‑0044/2010 – 2010/0813(NLE))

Ekonomikos ir pinigų politikos komitetas
Pranešėja: Sharon Bowles

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO SPRENDIMO

dėl Tarybos rekomendacijos dėl siūlomo kandidato į Europos centrinio banko pirmininko pavaduotojus

(C7‑0044/2010 – 2010/0813(NLE))

Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į Tarybos 2010 m. vasario 16 d. rekomendaciją[1],

–   atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 283 straipsnio 2 dalį, pagal kurią Taryba kreipėsi į Parlamentą dėl konsultacijos (C7‑0044/2010),

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 109 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą (A7‑0059/2010),

A.  kadangi 2010 m. vasario 24 d. raštu Taryba kreipėsi į Europos Parlamentą dėl konsultacijos dėl Vítoro Constâncio skyrimo Europos centrinio banko pirmininko pavaduotoju aštuonerių metų kadencijai,

B.   kadangi Parlamento Ekonomikos ir pinigų politikos komitetas patikrino kandidato įgaliojimus, visų pirma, atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 283 straipsnio 2 dalį ir atsižvelgdamas į visišką ECB nepriklausomybę pagal 130 straipsnį, ir kadangi komitetas, atlikdamas šią patikrą, gavo kandidato gyvenimo aprašymą bei atsakymus į jam atsiųstą raštišką klausimyną,

C. kadangi vėliau komitetas surengė dviejų valandų kandidato klausymą, kurio metu kandidatas pasakė įžanginę kalbą ir atsakė į komiteto narių klausimus,

1.  teikia teigiamą nuomonę dėl Tarybos rekomendacijos skirti Vítorą Constâncio Europos centrinio banko pirmininko pavaduotoju;

2.  paveda Pirmininkui perduoti šį sprendimą Tarybai ir valstybių narių vyriausybėms.

• [1]  Dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje.

1 PRIEDAS: VÍTORO CONSTÂNCIO GYVENIMO APRAŠYMAS

Išsilavinimas

1965                      Lisabonos technikos universiteto Aukštojo ekonomikos ir finansų mokslo instituto (port. Instituto Superior de Ciências Económicas e Financeiras, šiuo metu Aukštasis ekonomikos ir valdymo institutas (port. Instituto Superior de Economia e Gestão, ISEG)) ekonomikos mokslų diplomas.

1973–1974            Antrosios pakopos studijos Bristolio universitete (Jungtinė Karalystė).

Darbo patirtis

1965–1973            ISEG ekonomikos lektorius (dėstomosios temos: „Ekonomika I“, „Ekonomika II (Makroekonomika)“, „Ekonomikos minties istorija“, „Nacionalinė atskaitomybė ir ekonomikos planavimas“).

1972–1973            Planavimo mokslų centro Ekonomikos modelių ir visuotinio progamų rengimo departamento vadovas. Eidamas šias pareigas buvo atsakingas už IV nacionalinio plano makroekonomikos projektus.

                              Aukštojo socialinių paslaugų instituto (port. Instituto Superior do Serviço Social) dėstytojas (dėstomoji tema „Įvadas į ekonomiką“).

1974–1975            I ir II laikinųjų vyriausybių planavimo valstybės sekretorius.

1975                      Centrinio banko (port. Banco de Portugal) Tyrimų departamento vadovas.

1976                      Biudžeto ir planavimo valstybės sekretorius.

1977                      Centrinio banko (port. Banco de Portugal) valdytojo pavaduotojas.

                              Europos integracijos komiteto, kuris buvo atsakingas už Portugalijos derybas dėl narystės Europos ekonomikos bendrijoje, pirmininkas (į pareigas grįžo 1979 m. tapus finansų ministru ir išlaikant atsakomybę už derybas su Europos bendrija 1978 m.).

1978                      Finansų ministras. Vedė derybas dėl pirmosios stabilizavimo programos, kurią pasirašė Portugalijos Respublika ir Tarptautinis valiutos fondas, ir ją įgyvendino.

1979                      Centrinio banko (port. Banco de Portugal) valdytojo pavaduotojas.

                              Europos integracijos komiteto, kuris buvo atsakingas už Portugalijos derybas dėl narystės Europos ekonomikos bendrijoje, pirmininkas.

1980–1981            Katalikiškojo universiteto antrosios pakopos studijų Europos integracijos kurso dėstytojas, dėstė Europos integracijos teoriją.

                              Parlamento narys, Parlamento Europos reikalų komiteto pirmininkas.

                              Europos judėjimo Portugalijos skyriaus pirmininkas.

1981–1984            Centrinio banko (port. Banco de Portugal) valdytojo pavaduotojas.

1982–1984            Lisabonos naujojo universiteto (port. Universidade Nova de Lisboa) kviestinis dėstytojas, dėstė pinigų politikos teoriją.

1985–1986            Centrinio banko (port. Banco de Portugal) valdytojo pavaduotojas. Eidamas šias pareigas įgyvendino ilgalaikę Portugalijos pinigų rinkos reformą, kurią įgyvendinant sudarytos sąlygos rinkos nulemtų palūkanų normų nustatymui ir praskintas kelias labiau orientuotai į rinką pinigų politikai. Buvo liberazuotos palūkanų normos ir sukurta tikra užsienio valiutų rinka su dienos kursų nustatymu. Taip pat buvo įgyvendintas bankų sektoriaus atvėrimas privatiems ir užsienio bankams. Šios reformos padėjo šaliai pasirengti įgyvendinti savo politiką ir suderinti ją su visateise 1986 m. sausio mėn. prasidėjusia naryste EEB.

1987–1988            Parlamento narys.

1989–1994            Lisabonos technikos universiteto Aukštojo ekonomikos ir valdymo instituto (port. Instituto Superior de Economia e Gestão) ekonomikos dėstytojas, vadovavo pinigų politikos ir finansų ekonomikos mokslų magistrantams ir dėstė makroekonomiką bei pinigų politikos teoriją.

                              Centrinio banko (port. Banco de Portugal) vyriausiasis patarėjas.

                              1989 – Tarptautinės finansų korporacijos (Pasaulio bankas) misija Lenkijoje, remiantis Portugalijos patirtimi rengė bankų reformą ir naują Lenkijos bankų sektoriaus atvėrimo užsienio bankams įstatymą.

                              1990 – antroji Tarptautinės finansų korporacijos (Pasaulio bankas) misija Lenkijoje, buvo rengiama bankų reforma ir organizuojamos diskusijos su užsienio bankais.

                              1990 – trečioji Tarptautinės finansų korporacijos (Pasaulio bankas) misija Čekoslovakijoje, buvo rengiama bankų reforma ir teisės aktai dėl rinkos atvėrimo užsienio bankams.

                              1991 – Pasaulio banko misija Angoloje, buvo kuriama pinigų politika ir bankų reforma.

                              1991 – Švedijos tarptautinės paramos vystymuisi institucijos (SIDA) misijos Angoloje vadovas, buvo kuriama makroekonomikos politika.

                              1993–1994 – „Lisboa 94“ organizacijos pirmininkas. Ši organizacija rengė Komisijos iniciatyvos „Lisabona – Europos kultūros sostinė“ renginius.

1995–1999            Lisabonos technikos universiteto Aukštojo ekonomikos ir valdymo instituto (port. Instituto Superior de Economia e Gestão) ekonomikos dėstytojas, vadovavo pinigų politikos ir finansų ekonomikos mokslų magistrantams ir dėstė makroekonomiką bei pinigų politikos teoriją.

                              Valstybės tarybos (Respublikos Prezidento patariamojo organo, įsteigto pagal Portugalijos Konstituciją) narys.

                              Portugalijos investicijų banko (port. Banco Português de Investimento), pagrindinės privačios Portugalijos bankų grupės, valdybos narys (vykdantysis direktorius), atsakingas už biudžetą, atskaitomybę ir finansinių rinkų rizikos kontrolę. Atstovavo Portugalijos investicijų bankui kaip nevykdantysis Portugalijos telekomunikacijų bendrovės „PT“ valdybos narys ir vėliau kaip nevykdantysis Portugalijos elektros energijos bendrovės „EDP“ valdybos narys.

2000–2009            Centrinio banko (port. Banco de Portugal) valdytojas. Eidamas šias pareigas buvo ECB Valdančiosios tarybos narys.

         Lisabonos technikos universiteto Aukštojo ekonomikos ir valdymo instituto (port. Instituto Superior de Economia e Gestão) ekonomikos dėstytojas, vadovavo pinigų politikos ir finansų ekonomikos mokslų magistrantams ir dėstė pinigų politiką.

2 PRIEDAS: VÍTORO CONSTÂNCIO ATSAKYMAI Į KLAUSIMUS

A. Asmens istorija ir profesinis pasirengimas

1.        Prašome pabrėžti pagrindinius jūsų profesinės patirties aspektus pinigų, finansų ir verslo srityje.

Profesinės patirties minėtose srityse įgijau būdamas centrinio banko atstovas ir eidamas ekonomikos profesoriaus ir asmeninio bankininko pareigas. Kaip pastebėjote, mano gyvenimo aprašyme nurodyta, kad kelis kartus dėsčiau ekonomikos kursą, 1989–2000 m. buvau Lisabonos technikos universiteto (Instituto Superior de Economia e Gestão) ekonomikos profesorius, pinigų ir finansų ekonomikos magistro programos koordinatorius ir makroekonomikos ir pinigų teorijos ir politikos dėstytojas. Nuo 2000 m. dėsčiau vieno semestro kursą apie pinigų politiką.

Nuo 1995 iki 2000 m. pradžios buvau Banco Português de Investimento (BPI), Portugalijos privačių bankų grupės lyderio, valdybos narys (vykdomasis direktorius), atsakingas už biudžetą, apskaitą ir finansų rinkos rizikos kontrolę. Ši patirtis man suteikė vertingų praktinių bankinės veiklos žinių, ypač apskaitos ir rizikos valdymo srityje, kurios, mano manymu, labai svarbios centrinio banko atstovui. Atstovaudamas BPI, taip pat buvau Portugalijos telekomunikacijų bendrovės (PT) tarybos nevykdomasis narys, o vėliau – Portugalijos nacionalinės elektros energijos bendrovės (EDP) tarybos nevykdomasis narys.

Vis dėlto šiuo atveju reikalingą darbo patirtį per visą savo profesinę karjerą įgijau eidamas pareigas centriniame banke. Pradėjau dirbti Banco de Portugal Tyrimų departamento vadovu, vėliau daugelį metų dirbau valdytojo pavaduotoju, o 1985–1986 m. ėjau valdytojo pareigas. 2000 m. vėl buvau paskirtas valdytoju, o 2006 m. buvau išrinktas antrai penkerių metų kadencijai. Taigi, pastaruosius dešimt metų buvau Europos centrinio banko Bendrosios tarybos ir Valdančiosios tarybos narys.

2.        Prašome pabrėžti pagrindinius jūsų europinės ir tarptautinės patirties aspektus.

1975–1977 m. tris kartus buvau Portugalijos delegacijos Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO) vadovas atliekant Portugalijos ekonomikos tyrimus ir šalies apžvalgą. 1977 ir 1979 m. buvau išrinktas Europos integracijos komisijos pirmininku, atsakingu už derybas dėl Portugalijos narystės Europos ekonominėje bendrijoje. 1985–1986 m. buvau Europos bendrijos valstybių narių centrinių bankų valdytojų komiteto narys (1985 m. stebėtojo teisėmis). 1989–1992 m. dalyvavau Tarptautinės finansų korporacijos (TFK) ir Pasaulio banko ekonominėse misijose Lenkijoje, Čekijoje ir Angoloje arba joms vadovavau.

Nuo 2000 m. kovo mėn. buvau Europos centrinio banko Bendrosios tarybos ir Valdančiosios tarybos narys.

3.        Kokie yra svarbiausi sprendimai, kuriuos priimant dalyvavote savo profesinės veiklos laikotarpiu?

Eidamas finansų ministro pareigas 1978 m. turėjau priimti sprendimus dėl politinių priemonių įveikiant mokėjimų balanso krizę, kurią šalis patyrė nuo 1976 m. Biudžeto rengimas ir sudėtingos derybos dėl rezervinio susitarimo su TVF, priimant sudėtingus sprendimus dėl palūkanų normos (tuometės vyriausybės atsakomybės) ir keitimo kurso, reikalavo griežtų sprendimų, kurie davė teigiamų rezultatų: buvo perpus sumažintas išorės deficitas ir sėkmingai atliktas Portugalijos ekonomikos koregavimas.

Dirbdamas Centrinio banko valdytoju 1985–1986 m. įgyvendinau didelę Portugalijos pinigų ir užsienio valiutos rinkos reformą, paruošdamas dirvą labiau į rinką orientuotam metodui vykdant pinigų politiką. Liberalizuotos palūkanų normos, sukurta nauja iždo vekselių rinka, kurią valdė Banco de Portugal, sukurti centrinio banko skolos sertifikatai ir tikra užsienio valiutos rinka su kasdieniu valiutos kursų fiksavimu. Tuo metu įgyvendintas ir bankų sektoriaus atvėrimas privatiems ir užsienio bankams. Šios reformos padėjo šaliai pasirengti politikai, suderinamesnei su EEB naryste, kuri prasidėjo 1986 m. sausio mėn.

B. Pinigų ir ekonomikos politika

4.        Kokių pagrindinių tikslų sieksite užimdamas Europos centrinio banko pirmininko pavaduotojo pareigas aštuonerius metus?

Eidamas ECB pirmininko pavaduotojo pareigas, vadovausiuosi tais pačiais principais, kaip ir dirbdamas Banco de Portugal valdytoju: pagarba teisiniams aspektams, susijusiems su šiais įgaliojimais, nepriklausomumu nuo politinių ar kitų įstaigų, skaidrumu ir aukščiausiais etikos standartais.

Visiškai laikysiuosi EB sutartyje nustatytų įgaliojimų. Esu įsipareigojęs siekti pagrindinio ECB tikslo – palaikyti kainų stabilumą – ir laikytis centrinio banko nepriklausomumo principo. Nepažeisdamas pagrindinio tikslo palaikyti kainų stabilumą, taip pat esu įsipareigojęs dėl antrinio tikslo, kuris apibrėžtas EB sutartyje – remti bendrą Europos Sąjungos ekonominę politiką, prisidedant prie jos tikslų įgyvendinimo. Kartu su kolegomis ECB valdančiojoje taryboje ir toliau kiek įmanoma stengsimės užtikrinti kainų stabilumą vidutiniu laikotarpiu visų Europos piliečių naudai.

5.        Kaip vertinate Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) vykdomą pinigų politiką pastaruosius vienuolika metų? Kokių pakeitimų, jeigu turite tokių pasiūlymų, siūlytumėte įgyvendinti, jei būsite paskirtas ECB pirmininko pavaduotoju?

Euro įvedimas 1999 m. buvo istorinis įvykis pinigų istorijoje. Man teko garbė dalyvauti euro įvedimo procese pastaruosius 10 metų, kai buvau ECB valdančiosios tarybos narys. Manau, kad pinigų politikoje galėjo būti pasiektas EB sutarties tikslas, nes vidutinė infliacija nuo pinigų sąjungos pradžios siekė tik 2 proc. ir buvo įtvirtinti infliacijos lūkesčiai, o tai – pagrindinis geros pinigų politikos kriterijus. Įsipareigojimas vidutiniu laikotarpiu išlaikyti mažesnį, bet artimą 2 proc., infliacijos lygį sukuria tvirčiausią mūsų pinigų politikos strategijos pagrindą. Tai – mūsų kompasas, kaip mėgsta pabrėžti ECB pirmininkas Jean Claude-Trichet.

Praėjo daugiau kaip dešimt metų nuo pinigų sąjungos pradžios. Todėl ECB – vis dar labai jauna institucija, palyginti su kitomis Europos institucijomis ir kitais pagrindiniais centriniais bankais. Tačiau neretai pamirštamos problemos, su kuriomis ECB susidūrė, kai pradėjo vykdyti pinigų politiką euro zonoje, nes vyravo daug neapibrėžtumų. Tai, kad šios kliūtys sklandžiai įveiktos ir ECB tapo visaverte Europos Sąjungos institucija bei gerbiama centrinių bankų tarptautinės bendruomenės nare, byloja apie tai, kad pinigų politika euro zonos valstybėse plėtojama labai sėkmingai. Todėl, manyčiau, dideli pokyčiai šioje srityje nėra reikalingi. Norėčiau paminėti dar keletą faktų, kurie palaiko tokią mano poziciją.

Infliacijos lūkesčių įtvirtinimo lygis, kuris artimas reikalavimams, nustatytiems ECB kainų stabilumo apibrėžime, mano nuomone, aiškiai byloja, jog finansų rinkos ir plačioji visuomenė pasitiki, kad bendra pinigų politika pasieks nustatytą tikslą. Tai, kad infliacijos lūkesčiai tebėra gana stabilūs net finansų krizės laikotarpiu, nors buvo prognozuojamas defliacijos laikotarpis, kai infliacijos tempai laikinai buvo neigiami, galima vertinti kaip esminį ECB pinigų politikos patikimumo įrodymą.

Ryžtinga ir laiku pareikšta ECB reakcija, kai prasidėjo ir įsibėgėjo finansų krizė – dar vienas pavyzdys, kad ECB pinigų politika buvo vykdoma sėkmingai. Pinigų politika nustatytų palūkanų normų sumažinimas iki labai žemo lygio ir įvairių nestandartinių priemonių taikymas įrodė ECB gebėjimą, jeigu reikia, veikti greitai. Kartu su vyriausybės paramos priemonėmis finansų sektoriui ir fiskalinėmis skatinamosiomis priemonėmis, kurios buvo priimtos 2008 m. pabaigoje įgyvendinant Europos ekonomikos atgaivinimo planą, pinigų politikos srityje pavyko išvengti dar didesnio padėties pablogėjimo.

Šie faktai rodo, kad strategija ir pinigų politikos įgyvendinimo programa buvo gerai parengtos. Todėl labai svarbus mūsų aiškinamasis pareiškimas, kurį parengėme 2003 m. gegužės mėn., kruopščiai išanalizavę pinigų sistemos veikimą, man aktyviai dalyvaujant šiame procese. Norėčiau pabrėžti penkis svarbius šio pareiškimo punktus. Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į naują kiekybinį tikslą siekti kainų stabilumo, kuris apibrėžiamas kaip „mažesnis, bet artimas 2 proc.“ infliacijos lygis, garantuojantis pakankamai saugią ribą siekiant išvengti defliacijos rizikos, taip pat padedantis spręsti galimą suderinto vartotojų kainų indekso (SVKI) apskaičiavimo paklaidos problemą ir infliacijos diferencialo poveikį euro zonoje.

Antra, reikia nustatyti aiškius terminus buvusiems dviem ramsčiams ir visų pirma įtraukti mūsų komunikaciją ir ekonominę analizę, kuri labai svarbi veiklos perspektyvai šioje politikos srityje. Trečia, pinigų analizė labai svarbi vidutinio ir ilgojo laikotarpio infliacijos tendencijoms, ypač pabrėžiant, kad „pinigų analizė daugiausia tarnauja kaip kryžminio patikrinimo priemonė vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu, apie trumpą ir vidutinį laikotarpį sprendžiant iš ekonominės analizės“. Ketvirta, siekdami apibrėžti vidutinės ir ilgalaikės trukmės pinigų analizės horizontą, turėjome nuspręsti, kad „nebegalime toliau kasmet atlikti orientacinės vertės apžvalgos“. Galiausiai, paskutinis punktas susijęs su tuo, kad „pinigų analizėje bus atsižvelgiama į įvairių pinigų rodiklių pokyčius, įskaitant P3, jo sudedamąsias dalis ir priešinius, ypač kreditus“. Atidžiai apsvarsčius, matyti, kad šie keli punktai leidžia tinkamai įvertinti skirtingų išsamios, visapusiškos analizės, kurią taikome infliacijos rizikai nustatyti, aspektų vaidmenį.

Nepaisant to, pastarojo meto finansų krizės mastas ragina iš naujo apmąstyti, kaip vykdome politiką tam tikrais lygmenimis, įskaitant pinigų sritį. Visų pirma, krizė iškėlė klausimų, susijusių su finansiniais veiksniais, sistemine rizika ir finansiniu stabilumu. Tradicinį mąstymą, kad kainų stabilumas prekių ir paslaugų rinkoje sukuria ir aplinką, kuri užtikrina finansinį stabilumą, paneigė pastarųjų metų įvykiai, kurie rodo, kad nekilnojamojo turto kainų „burbulai“ gyvuoja kartu su žemos infliacijos režimu. Nors reguliavimo priemonės ir rizikos ribojimo priežiūra yra svarbios sprendžiant finansinio stabilumo klausimus, nekilnojamojo turto kainų bumo ir šuolių sukelti neigiami padariniai, kaip rodo dabartinė krizė, paskatino diskusijas apie turto kainų reikšmę vykdant pinigų politiką ir kredito junginių vaidmenį. Pinigų strategijos vertinimą, apie kurį minėjau, pradėjome praėjus penkeriems metams nuo pinigų sąjungos pradžios, ir gali atsitikti taip, kad, atsižvelgdama į 2007 m. prasidėjusios krizės padarinius, Valdančioji taryba nuspręs ateityje pereiti prie naujo strategijos vertinimo. Manau, kad artimiausiu metu nebūtina atlikti kokių nors mūsų pinigų strategijos pakeitimų ar patikslinimų.

6.        Dažnai teigiama, kad dėl struktūrinių pasaulio ekonomikos pokyčių vartotojų kainų infliacija perėjo į turto kainas. Koks jūsų požiūris į šį teiginį ir kokius numatote pinigų politikos padarinius?

Pastaruosius du dešimtmečius vartotojų kainų infliacija buvo sėkmingai pažabota pagrindinėse pramoninėse ekonomikose. Žema ir stabili infliacija nėra „natūralus“ reiškinys; ji iš esmės byloja apie centrinių bankų įsipareigojimą dėl kainų stabilumo tikslo, kaip nustatyta daugelio centrinių bankų statutuose visame pasaulyje. Nepriklausomi centriniai bankai padėjo stabilizuoti infliacijos lūkesčius ir taip sumažinti santykinius kainų šuolius bendrų vartotojų kainų ir darbo užmokesčio srityse. Teigiami pasiūlos šuoliai dėl globalizacijos ir svarbių mažų sąnaudų gamintojų įtraukimas į pasaulio prekybą taip pat padėjo palaikyti žemą infliacijos lygį.

Tačiau kartu pasireiškė dideli prekių ir turto kainų svyravimai. Viena vertus, prekių ir paslaugų globalizacija ir didėjanti paklausa kylančiose šalyse turėjo pastebimą poveikį naftos, dujų ir kitų žaliavinių medžiagų kainoms. Kita vertus, vis labiau globalizuota ir nereguliuojama finansų sistema, kurią suaktyvino didelis pasaulinis likvidumas, lėmė didelius turto kainų nesutapimus, labiausiai išryškėjusius pastarojo meto finansų krizės sąlygomis. Paskutinių dvejų su puse metų patirtis privertė daugelį stebėtojų suabejoti pinigų politikos vaidmeniu pažabojant turto kainų infliaciją. Ar centrinis bankas turėtų tiesiogiai ar netiesiogiai reaguoti į turto kainas, atsižvelgiant į galimas grėsmes kainų stabilumui ateityje? Ar centriniai bankai gali nustatyti, kuris iš pastebėtų turto kainų bumų yra „kainų burbulas“? Tai – svarbūs klausimai, į kuriuos dar neturime patenkinamų atsakymų.

Bendras požiūris į pinigų politiką ir turto kainas laikotarpiu iki krizės paskatino suabejoti centrinių bankų gebėjimu nustatyti turto kainų nesutapimus realiuoju laiku ir leido suprasti, kad žemo infliacijos lygio užtikrinimo prekių ir paslaugų rinkoje pakaktų, siekiant išvengti didelių turto kainų nesutapimų. Toks požiūris reiškė, kad ryžtingo pinigų politikos sąlygų palengvinimo sprogus kainų burbului pakaktų išlaikyti tikrąją ekonominę veiklą ir sumažinti defliacijos tikimybę. Dabartinė krizė privertė suabejoti abiem prielaidomis ir aiškiai parodė, kad ekonominės didelių turto kainų nesutapimų išlaidos ir vėlesnė jų korekcija gali būti pragaištingos. Iš tiesų, turto kainų burbulai prieš krizę iškilo visuotinės žemos infliacijos laikotarpiu, ir nors centriniai bankai negali tiksliai numatyti, kada atsiras didelių finansinių disbalansų, daugelis politikos kūrėjų atpažino tokių disbalansų plėtojimąsi kaip nerimą keliantį veiksnį, įsibėgėjant krizei. Tai patvirtina, kad centrinis bankas turėtų aktyviai stebėti turto kainų pokyčius ir kreditų srautus bei su tuo susijusią riziką, kurią jie kelia kainų stabilumui vidutiniu laikotarpiu.

Paprastai visi centriniai bankai vertina turto kainas, atsižvelgdami į pinigų politiką. Pvz., visada reikia apsvarstyti turto poveikį, kylantį iš turto vertės padidėjimo, nes jis turi įtakos pasaulinei paklausai, darydamas spaudimą infliacijai. Be šio vaidmens, keletas argumentų yra nukreipti prieš siauresnį turto kainų integravimą į pinigų politikos tikslus, tačiau šiuos argumentus galima paneigti. Apskritai sutariama, kad nėra aiškiai nustatytų tikslų, susijusių su turto kainomis, kurie galėtų būti apibrėžti kaip konkretūs pinigų politikos tikslai. Kita vertus, pinigų politika nėra tikslusis mokslas, ir ekonomistai bei centrinių bankų atstovai neturėtų daryti tokių klaidų kaip kai kurie teoretikai, kuriuos kritikuoja J. M. Keynes dėl to, kad jie „nebijo labai suklysti, tačiau bijo būti ne visiškai teisūs“. Galiausiai, sumaištis finansų rinkose gali sukurti nestabilių kainų epizodų bet kuria kryptimi, ir centriniai bankai neturėtų užimti asimetrinės pozicijos, vien siekdami išvengti finansų rinkos žlugimo padarinių ir nesiimdami veiksmų, plėtojantis kainų bumams ar burbulams. Be papildomų atsargumo priemonių, kad pinigų politika nesukeltų nereikalingos recesijos pažabojant kylančius burbulus, tam tikrais momentais reikėtų apsvarstyti galimybę „eiti pavėjui“, ypač atsižvelgiant į dabartinės krizės patirtį. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad pagrindinis pinigų politikos tikslas, kurio turime siekti, – palaikyti vartotojų kainų stabilumą vidutinės trukmės laikotarpiu. Kita vertus, nors nereikėtų ignoruoti galimos pinigų politikos pagalbos atitinkamu laikotarpiu, pagrindinį įnašą į finansų stabilumą reikėtų užtikrinti kitomis priemonėmis nei palūkanų normų politika ir taikant platesnę makrolygio rizikos ribojimo priežiūros sistemą.

7.        Kaip vertinate didėjančių naftos kainų įtaką pinigų politikai?

Pinigų politikos požiūriu didėjančios naftos kainos yra svarbios, jeigu turi ilgalaikio poveikio vartotojų kainoms. Taigi, pinigų politika neturi atlikti aktyvaus vaidmens, jei padidėjusios naftos kainos daro tik laikiną poveikį vartotojų kainoms.

Tiksliau, naftos kainų šuolių perėjimą į vartotojų ir gamintojų kainas ir jų galimą poveikį infliacijos lūkesčiams reikia atidžiai išanalizuoti siekiant nustatyti tinkamą pinigų politikos atsaką. Paprastai šį poveikį galima suskirstyti į pagrindinį ir šalutinį. Pagrindinis poveikis gali turėti tiesioginės įtakos energijos kainoms, taigi ir vartotojų bei gamintojų kainoms. Be to, vartotojų ir gamintojų kainoms taip pat gali būti daromas netiesioginis poveikis, nes energijos gamyba pasižymi didelėmis sąnaudomis, ir šis veiksnys daro spaudimą neenergetiniams komponentams, kuris galiausiai gali pereiti vartotojų kainoms. Kol šis pagrindinis poveikis yra ribotas, ekonomika gali prisitaikyti prie santykinių kainų pokyčių, darydama tik laikiną įtaką vartotojų kainų infliacijai. Todėl nereikia imtis pinigų politikos veiksmų.

Kita vertus, pinigų politikos priemonėmis reikia reaguoti, jeigu pagrindinis poveikis pradeda virsti į šalutinį poveikį vartotojų kainų infliacijai per darbo užmokesčio augimo pokyčius ir didesnius infliacijos lūkesčius, nes pastarieji yra svarbus kintamasis dydis darbo užmokesčio derybose. Jeigu pinigų politika nepavyksta stabilizuoti infliacijos lūkesčių vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu, aukštesnis infliacijos lygis tampa neišvengiamas.

Eurosistemos pinigų politika, nukreipta į vidutinės ir ilgesnės trukmės laikotarpius, ryžtingai prisidėta mažinant infliacijos spaudimą, kurį sukėlė naftos kainų pakilimas iki 2008 m. Be to, šią strategiją reikėtų taikyti ir būsimais naftos kainų kilimo laikotarpiais. Ateityje reikia išlaikyti didelį budrumą, kad būtų užtikrintas patikimumas reaguojant į riziką kainų stabilumui, netaikant pernelyg aktyvaus požiūrio. Šiomis sąlygomis ypač svarbi aiški ir nuosekli pinigų politikos sprendimų komunikacija siekiant kontroliuoti privačiojo sektoriaus lūkesčių formavimą.

8.        Kaip, jūsų nuomone, ECB, nepažeisdamas kainų stabilumo tikslo, turi įgyvendinti savo antrinius įsipareigojimus, numatytus Sutartyje (prisidėti prie ekonomikos augimo ir visiško užimtumo), ir kokias priemones ECB gali panaudoti šiems įsipareigojimams įgyvendinti?

Sutartyje dėl ES veikimo (127 straipsnyje) nustatyta, kad pagrindinis ECB ir Eurosistemos tikslas – palaikyti kainų stabilumą. Antriniai ECB įsipareigojimai apibrėžti 127 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje, kuriame teigiama, kad nepažeisdamos kainų stabilumo tikslo, ECB ir Eurosistema remia Europos Sąjungos bendrąsias ekonominės politikos kryptis, kad padėtų siekti Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnyje nustatytų ES tikslų. Šiuo atžvilgiu 3 straipsnyje apibrėžtas Europos Sąjungos tikslas, inter alia, siekti subalansuoto ekonomikos augimo ir visiško užimtumo.

Dėl šio antrinio tikslo reikšmės ir veikimo pasekmių daug diskutuojama. Apskritai sutariama, kad ilgalaikėje perspektyvoje nėra kompromiso tarp infliacijos ir augimo arba, tiksliau sakant, geriausias būdas pinigų politikai palaikyti ilgalaikio augimo tempą – išlaikyti kainų stabilumą, nes jis skatina efektyvumą decentralizuotoje rinkos ekonomikoje. Pinigų politika, kuri yra patikimai orientuota į kainų stabilumą, tampa efektyviausiu indėliu į nuolatinį ekonomikos augimą ir aukšto lygio užimtumą. Šis teiginys grindžiamas istorine patirtimi ir moksliniais tyrimais, kurie patvirtina, kad pinigų politika negali būti nuolatiniu realiosios vertės stimulu nesant patikimo kainų stabilumo palaikymo.

Kainų stabilumas skatina ekonominę gerovę ir ekonomikos augimą, pašalindamas su infliacija susijusius iškraipymus. Stabilių kainų aplinka padeda žmonėms sutelkti dėmesį į produktyvią veiklą, o ne į strategijas, siekiant apsaugoti turtą ir pajamas nuo infliacijos. Tai ypač naudinga silpniausioms visuomenės grupėms, kurios turi ribotų galimybių apsisaugoti nuo infliacijos poveikio. Kitas svarbus kainų stabilumo privalumas yra tas, kad jis mažina ilgalaikių palūkanų normų infliacijos rizikos premiją. Todėl požiūris, kad į kainų stabilumą orientuota pinigų politika lemia pernelyg dideles realiąsias palūkanų normas, nėra teisingas, nes į kainų stabilumą orientuota pinigų politika iš tiesų turi mažinti realiąsias palūkanų normas ir didinti paskatas investuoti. Be to, kainų stabilumas padeda išvengti, kad progresinių nominaliųjų mokesčių „laipteliai“ laikui bėgant didintų realųjį mokesčių ir socialinio draudimo įmokų perkėlimą, kuris kelia mažesnes paskatas darbo ir kapitalo pasiūlai ir kartu mažina ilgalaikio ekonomikos augimo perspektyvas.

Visi minėti argumentai rodo, kodėl nėra ilgalaikio kompromiso tarp kainų stabilumo ir ekonomikos augimo, tačiau padėtis yra kitokia trumpuoju laikotarpiu, ir tai akivaizdu, kai yra vadinamasis paklausos ar gamybos išlaidų sukeltas sukrėtimas, į kurį pinigų politika turi reaguoti ne iš karto, nepaisant laikinai padidėjusios bendrosios infliacijos. Patikimas kainų stabilumas toliau skatina bendrą makroekonomikos stabilumą, nes yra gerai įtvirtinti infliacijos lūkesčiai. Todėl neigiamas pasiūlos sukrėtimas, pvz., naftos kainų padidėjimas, turi mažesnio poveikio infliacijai, ir pinigų politikos kursas per tokius sukrėtimus gali būti pasirenkamas lėtesnis ir nuoseklesnis.

Apskritai kalbant, nors ir pritariama nuomonei, kad ekonomika turi spontanišką tendenciją grįžti prie ilgalaikio laikotarpio modelio, atsiranda trumpalaikis kompromisas, nes makroekonominė politika daro įtaką šiam konvergencijos tempui ir gali padėti išvengti didesnio produkcijos kintamumo, didindama visuotinę gerovę. Tačiau vis tiek sunku išnaudoti šį kompromisą taikant hierarchinį mandatą.

Labai rimtai vertinu Sutartyje apibrėžtą antrinį tikslą, kuriam įgyvendinti ECB skyrė daug dėmesio, prasidėjus esamai krizei. Pvz., po Lėmano krizės protrūkio veikėme greitai ir ryžtingai, siekdami išvengti bankų sistemos žlugimo ir užkirsti kelią ekonomikos nuosmukio ir defliacijos padariniams. Smarkiai sumažinusi palūkanų normas, Eurosistema taip pat prisidėjo prie paramos kreditams stiprinimo ir sukūrė didelį likvidumą bankų sistemoje supirkdama padengtąsias obligacijas, tuo skatindama šios svarbios rinkos pagyvėjimą ir laikydama Europos investicijų banką kita sandorio šalimi pinigų politikos operacijose. Manau, nekyla abejonių, kad šie veiksmai padėjo sumažinti ekonomikos nuosmukio mastą.

9.        Kaip vertinate ECB atsitraukimo strategiją? Ar pinigų atsitraukimo strategijas reikėtų suderinti pasauliniu lygmeniu? Ar reikėtų suderinti pinigų ir mokestinio atsitraukimo strategijas?

ECB atsitraukimo strategija – tai laipsniškas nestandartinių priemonių, taikomų reaguojant į finansų krizę, panaikinimas. Laipsniškas atsitraukimo metodas būtinas, atsižvelgiant į tikrosios ekonomikos ir finansų sistemos pažeidžiamumą. ECB pranešimas apie pirmuosius laipsniškus nestandartinių priemonių panaikinimo žingsnius 2009 m. gruodžio mėn. nukreiptas būtent į šį tikslą. Visiškai pritariu šiai strategijai. Laipsniškas šių priemonių panaikinimas suteikia galimybę visoms susijusioms šalims prisitaikyti prie naujų sąlygų, o ECB turi galimybę gauti atsiliepimų apie tokį atsitraukimą prieš priimdamas sprendimą dėl tolesnių veiksmų. Norėčiau pabrėžti, kad laipsniškam atsitraukimui bus tikrai naudingas nestandartinių priemonių modelis, kuris palengvins šį atsitraukimą.

G20 aukščiausiojo lygio susitikimo, vykusio nuo 2009 m. lapkričio 7 d. (šv. Andriaus dienomis), komunikate finansų ministrai ir centrinių bankų valdytojų išreiškė poziciją apie specialių makroekonominių ir finansinės paramos priemonių atsisakymą: „Mes susitarėme bendradarbiauti ir koordinuoti savo veiksmus, atsižvelgdami į pašalinį poveikį, kurį gali sukelti mūsų strategijos, konsultuotis ir dalytis informacija, jeigu įmanoma.“

Šio pareiškimo esmė atitinka ECB strategiją. Kaip ne kartą pabrėžė Valdančioji taryba, ECB atsitraukimo strategijos kertinis akmuo – aiškus ryšys su pagrindiniu kainų stabilumo tikslu. Per krizę buvo ryžtingai imtasi veiksmų, atsižvelgiant į šį pagrindinį tikslą. Atliekant realiojo laiko rizikos kainų stabilumui vertinimą, atsižvelgiama į kitų centrinių bankų veiksmus. Todėl, nors tarpusavio keitimasis informacija bei kita pagalba operacijoms gali būti naudinga, pinigų politikos derinimas neatrodo pagrįstas. Be to, kadangi krizė buvo sinchronizuota pasauliniu lygmeniu, atsigavimas po krizės gali būti nevienalytis, todėl pinigų derinimo lygio reikės atsisakyti skirtingais tempais.

Plačiai sutariama, kad visi pagrindiniai centriniai bankai turėtų vykdyti specialiųjų politikos priemonių taikymo nutraukimą, atsižvelgdami į konkrečias atitinkamos ekonomikos sąlygas. Kartu akivaizdu, kad tarptautinis bendradarbiavimas, pvz., G20 konsultacijų arba reguliarių Valdytojų susitikimų, kuriuos organizuoja Tarptautinių atsiskaitymų bankas, pagrindu buvo labai naudingas praeityje ir tebebus naudingas ateityje.

Koordinavimo su fiskaline politika klausimu reikėtų paminėti, kad tai turėtų būti ex ante (išankstinis) koordinavimas. Kiekvienas politikos kūrėjas turėtų susitelkti į savo atsakomybės sritį, ir tai turėtų užtikrinti tinkamą politiką. Be abejo, į fiskalinio konsolidavimo pastangas, kurias deda euro zonos šalių vyriausybės, atsižvelgiama atliekant realiojo laiko kainų stabilumo rizikos vertinimą. Kita vertus, priimdamos sprendimą dėl fiskalinės politikos pozicijos, vyriausybės žino, kad Eurosistema reaguoja į bet kokią riziką, kylančią infliacijos lygiui, kuri peržengia oficialų pinigų politikos tikslą. Šiuolaikinės ekonomikos modeliuose tokie kintamieji, kaip antai gamybos apimties atotrūkis, atlieka pagrindinį vaidmenį siekiant paaiškinti trumpalaikę riziką kainų stabilumui, ir šie duomenys turėtų būti naudojami kaip savaiminio ir savarankiško atitinkamų politikos priemonių derinio įgyvendinimo priemonė. Tačiau negali būti ir nebus jokio išankstinio įsipareigojimo dėl konkretaus pinigų politikos veiksmų kurso. ECB ir euro zonos šalių vyriausybės reguliariai keičiasi informacija. Tačiau koordinavimas tarp ECB ir euro zonos šalių vyriausybių neturėtų peržengti Sutartyje nustatytų ribų.

10.      Koks jūsų požiūris į asimetrinį pavojų, kurį kelia ECB atsitraukimo strategija valstybėms narėms? Kas galėtų jį sušvelninti?

Nevienodumas – neatskiriama korekcijos euro zonoje savybė. Tačiau nuo euro įvedimo pradžios, priešingai populiariam požiūriui, BVP augimo ir infliacijos diferencialai euro zonos šalyse buvo istoriškai žemo lygio. Suprantama, pinigų politika per se negali ir neturėtų būti nukreipta į šių diferencialų mažinimą. Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) idėja – aiškiai paskirstyti atsakomybę tarp politiką formuojančių asmenų, nes tiek pinigų politikos, tiek ne pinigų politikos kūrėjų (įskaitant visų pirma fiskalines institucijas) pareiga – „palaikyti tvarką“ savo politikos srityje, taip pat taikyti apsaugos priemones, kad visos šalys laikytųsi nustatytų taisyklių. Vykdant euro zonos makroekonomikos politiką turėtų būti vadovaujamasi pagrindiniais principais, kuriais remiantis pasirašyta EPS sutartis.

Atsižvelgiant į šiuos principus, didžiausias rūpestis svarstant ECB atsitraukimo strategiją kyla dėl to, kad visoje euro zonoje reikia palaikyti kainų stabilumą. Šis Eurosistemos įsipareigojimas sukuria minimalų „inkarą“, kuris veikia kaip vienintelė svarbiausia ir besąlygiška koordinavimo priemonė visiems kitiems veikėjams, įskaitant fiskalinės politikos kūrėjus, su įvairiais įsipareigojimais, ypač formuojant jų pačių atsitraukimo ir koregavimo politiką. Šio „inkaro“ negalima statyti į pavojų, ypač finansinio stabilumo rizikos sąlygomis.

Be to, pinigų sąjungos šalys turi naudoti savo turimas priemones, visų pirma susijusias su fiskaline politika, kad šių šalių prisitaikymas būtų lengvesnis. Panašu, kad „fiskalinis atsitraukimas“, tiksliau – „fiskalinis koregavimas“ – kurį reikės atlikti ateityje, vyriausybėms bus sunkesnis nei laipsniškų nestandartinių priemonių panaikinimas Eurosistemoje. Per krizę vyriausybės teisingai pasielgė leisdamos deficitui išsiplėsti, nes fiskalinė politika galėjo palaikyti ekonomiką trumpuoju laikotarpiu. Tačiau šiuo metu vyriausybių deficitai yra dideli – iš tiesų labai dideli daugelyje šalių – valstybių skolos ir BVP santykis dažniausiai aukštas ir toliau auga, ir finansų rinkose dėmesys vis dažniau krypsta į klausimus apie vyriausybių mokumą. Taigi, būtini neatidėliotini veiksmai siekiant sureguliuoti fiskalinę sritį. Šiuo atveju pagrindinis klausimas fiskalinėje politikoje – ne „ar“, bet „kiek“ ir „kaip greitai“ reikia pradėti griežtinti fiskalinę politiką. Tinkamas politikos vykdymas kiekvienu atveju priklausytų nuo privačiojo sektoriaus ekonomikos atkūrimo tempo. Kol fiskalinė politika nestabili ir valstybės skolos santykis vis dar auga, toliau vilkinamo koregavimo išlaidos viršys greitesnio veikimo išlaidas.

Be fiskalinių priemonių, yra dar viena svarbi koregavimo priemonė, kurios esmė ta, kad fiskalinės priežiūros institucijos turi stebėti ir kontroliuoti savo finansinių sistemų padėtį ir decentralizuotai spręsti kartais kylančias problemas. Apskritai, esu įsitikinęs, kad atsitraukimas bus sklandus.

11.      „Kokių priemonių turėtų imtis ECB, kad būtų išvengta numatomų subsidijų ir iškraipymų išplečiant įkaito sistemą per sustiprintą paramą kreditams po 2008 m. spalio mėn.?“

Plati įkaito sistema turi būti derinama su atitinkamomis priemonėmis siekiant, visų pirma, apsaugoti Eurosistemą nuo finansinės rizikos ir išlaikyti paskatas bankams apdairiai valdyti jų likvidumo riziką. Pirmoji priemonė, kuri yra centrinio banko kompetencijoje – užtikrinti tikslų nelikvidaus turto vertinimą ir atitinkamą vertinimą mažesne negu rinkos verte, siekiant nustatyti turto nelikvidumą. Todėl reikia nuolat tobulinti rizikos kontrolės priemones; šiuo keliu Eurosistema ėjo dar prieš finansų rinkos krizės protrūkį, o vėliau tik paspartino tempą. Antroji priemonė susijusi su viešųjų konkursų procedūromis atliekant pinigų politikos operacijas. Eurosistemos viešųjų konkursų procedūros iki krizės protrūkio byloja, kad gebėjimas refinansuoti turtą su centriniu banku yra deramai įvertintas. Trečioji priemonė, kurią šiuo metu ruošia Bazelio komitetas peržiūrint likvidumo rizikos reguliavimą, susijusi su griežtesnės kontrolės ir rizikos ribojimo politikos taikymu valdant likvidumo riziką. Kartu šiomis priemonėmis turi būti užtikrinta, kad bus išsaugotos paskatos sandorio šalims apdairiai valdyti ir nustatyti likvidumo riziką.

Subsidijų ar iškraipymų vengimo klausimu reikėtų pabrėžti, kad Eurosistema turi tinkamą rizikos valdymo sistemą, kuri mažina šią riziką. Kai kurių rūšių turto rizikos profilis atidžiai stebimas, o mažiau likvidus ir rizikingesnis turtas vertinamas kur kas mažesne negu rinkos verte nei saugesnis ir likvidesnis turtas. Be to, Eurosistema nuolat stebi įkaito vertę ir, jeigu mano esant reikalinga, gali nustatyti jo vertės išlaikymo prievolę siekiant, kad įkaitas atitiktų direktyvų reikalavimus.

12.      „Kaip vertinate riziką, kylančią dėl didelės apimties turtu užtikrintų vertybinių popierių (TUVP), kuriuos ECB priėmė kaip įkaitą?“

Eurosistemos sandorio šalys gali naudoti antrinę rinką turintį ir antrinės rinkos neturintį įvairių rūšių turtą kaip įkaitą ECB operacijose. Antrinę rinką turintis turtas apima įvairius vertybinius popierius, pvz., vyriausybės, centrinių bankų, korporacijų ir kredito įstaigų išleidžiamas skolos priemones[1]. Taigi turtu užtikrinti vertybiniai popieriai (TUVP) – tai tik vienos rūšies priemonė, kurią galima naudoti kaip įkaitą ECB operacijose.

Iki šiol įkaito sumos pakako ECB operacijoms vykdyti, net dabartinės krizės sąlygomis, kad būtų garantuota sandorio šalių galimybė pasiekti Eurosistemos likvidumą. Iš tiesų, pastaruosius kelerius metus siūlomas įkaitas sudarė palyginti mažą reikalavimus atitinkančio turto dalį ir buvo du kartus didesnis už Eurosistemos neapmokėto kredito dalį.

Kalbant apie TUVP, ypač norėčiau priminti, kad nusprendusi išplėsti reikalavimus atitinkančio turto sąrašą Valdančioji taryba nustatė griežtesnes taisykles TUVP, atsižvelgiant į šio turto kreditinę ir likvidumo riziką. Minimalus TUVP tinkamumo įvertinimas buvo „vienos A“ reitingas, o pagal kas dvejus metus atliekamos rizikos kontrolės priemonių peržiūros rezultatus 2008 m. rugsėjo mėn. TUVP buvo priskirti prie mažesnio likvidumo kategorijos, o tai reiškia papildomą įvertinimą 12 proc. mažesne negu rinkos turto verte (papildomas TUVP įvertinimas mažesne negu rinkos turto verte taikomas, atsižvelgiant į teorinį vertinimą, t. y. mažesnį likvidumą). 2009 m. sausio mėn. Valdančioji taryba vėl peržiūrėjo TUVP rizikos kontrolės priemones siekdama jas patobulinti ir prisidėti prie tinkamai veikiančios TUVP rinkos atkūrimo. Atlikus šiuos pakeitimus, TUVP nustatytas minimalus AAA reitingas jų išleidimo metu, kurį gali suteikti dvi reitingų agentūros (visą TUVP buvimo apyvartoje laiką turės būti išlaikytas anksčiau suteiktas minimalus „vienos A“ reitingas), ir draudimas TUVP visą ar dalį įkaito sudaryti iš kitų TUVP emisijos dalių.

Taigi, galima rizika, atsižvelgiant į TUVP įkaito sumą, yra nedidelė ir Eurosistemai, turinčiai rizikos valdymo sistemą, ir bankų sistemai, turinčiai platų reikalavimus atitinkančio turto pasirinkimą.

13.      Didėjant viešojo sektoriaus deficito ir skolos santykiui, o 13 iš 16 euro zonos valstybių narių taikant perviršinio deficito procedūrą, kaip vertinate dabartinį Stabilumo ir augimo pakto įgyvendinimą?

2009 m. ekonomikos ir finansų krizės sąlygomis buvo pagrįstas mokestinės drausmės susilpnėjimas. Tačiau suderintų fiskalinių skatinamųjų priemonių priėmimas peržengė fiskalinės sistemos, įtvirtintos Sutartyje ir Stabilumo ir augimo pakte (SAP), principus. SAP nustatytas tam tikras perviršinio deficito ištaisymo terminų lankstumas ypatingomis ar pasikeitusiomis aplinkybėmis. Kadangi didelis nuosmukis kartu su viso pasaulio finansų rinkos krize sudaro ypatingas aplinkybes, Komisija ir Ekonomikos ir finansų taryba (ECOFIN) laikosi pozicijos, kad dabartinio perviršinio deficito ištaisymo terminai turėtų būti vidutinės trukmės laikotarpio. Vis dėlto daugumai valstybių narių metinio struktūrinio koregavimo terminai yra labai griežti, todėl reikia taikyti nemažas papildomas priemones. Atsižvelgiant į tai, šiuo metu SAP įgyvendinimas atrodo tinkamas ir turėtų būti toliau griežtai tęsiamas.

Kai kuriose šalyse deficitas išaugo iki dviženklių skaičių, sutapdamas su nepriklausomų reitingų kritimu ir neigiama finansų rinkos reakcija. Jei vyriausybės nepradės skubiai taikyti priemonių, kurios padėtų pašalinti su krize susijusį biudžeto drausmės susilpnėjimą, valdžios sektoriaus skola euro zonoje sparčiai padidės iki tokio lygio, kuris viršys 100 proc. BVP.

Šie pokyčiai gali rimtai pakenkti visuomenės pasitikėjimui viešųjų finansų tvarumu ir turėti destabilizuojančio poveikio visai euro zonai. Todėl labai svarbus griežtas ir visiškas Stabilumo ir augimo pakto nuostatų įgyvendinimas siekiant atkurti viešųjų finansų tvarumą ir užtikrinti sklandų EPS veikimą. ECOFIN taryba, laikydamasi SAP nuostatų, patvirtino rekomendacijas dėl perviršinio deficito euro zonos šalyse koregavimo ir daugeliu atvejų nustatė terminą iki 2013 m. Šias rekomendacijas reikia aiškiai traktuoti kaip minimalias pastangas siekiant atkurti patikimą ir tvarią fiskalinę padėtį. Šiuo metu nacionalinės politikos kūrėjai yra atsakingi už savo įsipareigojimų laikymąsi pagal Europos fiskalinę sistemą ir turi priimti patikimas ir aiškiai apibrėžtas fiskalinio konsolidavimo strategijas.

14.      Ar, jūsų nuomone, Stabilumo ir augimo pakte nustatytų procedūrų pakanka, kad valstybės narės atkurtų biudžeto drausmę ir ilgalaikį viešųjų finansų tvarumą? Kaip galima būtų panaudoti pakto taisykles siekiant, visų pirma, išvengti perviršinio deficito procedūros? Kaip vertinate valstybių narių politiką ekonominio pakilimo laikotarpiu, kiek tai susiję su bendrojo deficito mažinimu?

Galiojanti ES fiskalinė sistema, įtvirtinta atitinkamose Sutarties bei Stabilumo ir augimo pakto nuostatose, sukuria teisines ir institucines prielaidas pasiekti ir palaikyti patikimus valstybės finansus. Visų pirma, pagal deficito ir skolos ribas, taip pat vidutinės trukmės biudžeto tikslus nustatytos bendros ir nuoseklios fiskalinio atsargumo gairės visoms valstybėms narėms. Taigi, visiškai jų laikantis ir griežčiau jas įgyvendinant, šios gairės tampa tinkama priemone įtvirtinant ir koordinuojant fiskalinio konsolidavimo strategijas bei tvariai valdant viešuosius finansus.

Tačiau siekiant, kad šios nuostatos būtų veiksmingos, valstybės narės turi vykdyti Pakte nustatytus įsipareigojimus. Tam reikia griežčiau įgyvendinti ES fiskalinę sistemą nacionaliniu lygmeniu. Ypač valstybės narės turėtų stiprinti vidaus biudžetines institucijas, kad būtų pasiekta riziką ribojanti ir į stabilumą nukreipta fiskalinė pozicija, ypač ekonominio pakilimo laikotarpiu, kuri reikalinga siekiant Stabilumo ir augimo pakte nustatytų bendrų tikslų. Šios institucijos taip pat turėtų didinti fiskalinį apdairumą ne krizės metu, kuris atrodo ypač pagrįstas, atsižvelgiant į naujausią valstybių narių patirtį: kadangi ekonomikos nuosmukis dėl finansų ir ekonomikos krizės stipriai paveikė viešuosius finansus, biudžeto padėties pablogėjimas daugelyje šalių taip pat atspindi nesugebėjimą konsoliduoti savo viešuosius finansus palankių ekonominių sąlygų laikotarpiu. Ypač tos šalys, kurių fiskalinės pozicijos buvo silpnos ir pažeidžiamos ekonomikos nuosmukio pradžioje, šiuo metu dažniausiai susiduria su neatidėliotinais fiskalinio koregavimo poreikiais.

15.      Kaip vertinate ECB, Tarybos (ECOFIN) ir (arba) Eurogrupės tarpusavio santykius ir bendradarbiavimą? Ar manote, kad koordinavimas ir ekonominis stebėjimas Eurogrupės viduje turėtų būti tobulinami, remiantis Lisabonos sutartimi?

ECB dalyvauja Ekonomikos ir finansų tarybos (ECOFIN) posėdžiuose, ir tai – svarbiausias forumas, skirtas valstybių narių ekonominei politikai koordinuoti, kai svarstomi su ECB tikslais ir uždaviniais susiję klausimai. Be to, ECB dalyvauja Eurogrupės posėdžiuose.

ECB ir ECOFIN arba Eurogrupės tarpusavio santykiai nėra vienakrypčiai. Iš tiesų Sutartyje (taip pat ECBS ir ECB statute) aiškiai nustatyta, kad Tarybos pirmininkas gali dalyvauti ECB valdančiosios tarybos ir bendrosios tarybos posėdžiuose. Praktiškai, Eurogrupės pirmininkas dalyvauja Valdančiosios tarybos posėdžiuose (kartu Sutartyje aiškiai nustatyta, kad Tarybos pirmininkui nesuteikiama balsavimo teisė dalyvaujant ECB valdančiosios tarybos posėdžiuose).

Ši sąveika aukščiausiuoju lygmeniu padidina informacijos srautą tarp visų suinteresuotųjų šalių, skatina vieni kitų politinių požiūrių supratimą ir sudaro sąlygas dialogui bendrų interesų klausimais, visiškai gerbiant nustatytus įsipareigojimus. Kiekvieną mėnesį vykstantys Eurogrupės posėdžiai ECOFIN tarybos posėdžio išvakarėse suteikia galimybę euro zonos politikos kūrėjams diskutuoti klausimais, susijusiais su konkrečia bendra atsakomybe už bendrą valiutą, ir paruošti dirvą dialogui, kuris pagrįstas abipusiu pasitikėjimu ir pagarba.

Nuo ECB įkūrimo 1998 m. ši tarpusavio sąveika laikui bėgant tik stiprėjo. ECB ir ECOFIN tarybos dialogas ypač suintensyvėjo 2007 m. rugpjūčio mėn. kilus sumaiščiai finansų rinkose.

Reikalingas papildomas Euro zonos priežiūros koordinavimas. Tai ypač svarbu dviejose – konkurencingumo ir biudžeto pokyčių – srityse. Tą jau pripažino Eurogrupė, nusprendusi du kartus per metus atlikti konkurencingumo pokyčių stebėjimą euro zonoje, kartu priimant konkrečias rekomendacijas tam tikrai šaliai. Nuo euro įvedimo daugelis šalių euro zonoje prarado konkurencingumą ir patyrė didoką einamosios sąskaitos deficitą. Dar viena šalių grupė patyrė struktūrinių trūkumų eksporto srityje. Galiausiai, yra grupė šalių, kurios sukaupė didelį einamosios sąskaitos perteklių. Kadangi ši didėjančių skirtumų tendencija nėra palanki, turime raginti valstybes aktyviau koordinuoti politiką ir taikyti atitinkamas politikos priemones nacionaliniu lygmeniu šalinant pagrindinius trūkumus.

Lisabonos sutartyje, būtent SESV 121 ir 136 straipsniuose, euro zonos šalims suteikiamos naujos priemonės vykdyti pakeitimus tokiose politikos srityse, jeigu atskiros šalys nesugeba pačios jų įgyvendinti. Eurogrupė – tai forumas, kuriame šie procesai turėtų būti aktyvuoti. Be to, naujojoje Sutartyje nustatyta, kad Tarybos sprendimus pagal Stabilumo ir augimo paktą, galiojantį euro zonos šalyse, priims tik euro zonos šalys, nedalyvaujant susijusiai valstybei narei. Eurogrupė turėtų visapusiškai išnaudoti šią teisinę galimybę ir taip užtikrinti viešųjų finansų tvarumą. Nekantriai laukiu Komisijos komunikato šiuo klausimu.

16.      Kokie, jūsų manymu, svarbiausi kitos Lisabonos ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo strategijos tikslai iki 2020 m.? Svarbos tvarka išvardykite struktūrines reformas, kurioms, jūsų nuomone, turėtų būti teikiama pirmenybė ES, ir pagrįskite savo pasirinkimą. Kaip ECB ir ekonomikos politikos koordinavimo priemonės (Bendros ekonomikos politikos gairės, Užimtumo gairės) galėtų prisidėti siekiant sėkmingai įgyvendinti šią strategiją? Kaip suvokiate galimybes padidinti vidaus paklausą ir investicijų skatinimą ES?

2020 m. ES strategija būtų veiksmingiausia, aiškiai nustatant pagrindinius tikslus išlaikyti didesnį augimo potencialą, sukurti aukštą užimtumo lygį ir išlaikyti tvarius viešuosius finansus. Taip strategija labiausiai prisidėtų prie socialinės aprėpties ir Europos piliečių gyvenimo kokybės gerinimo.

Reikia stiprinti valstybių narių politikos priežiūrą, siekiant pagerinti įsipareigojimų pagal naują 2020 m. ES strategiją vykdymą. Šiuo atžvilgiu labai svarbu, kad 2020 m. ES strategijoje būtų nustatytas ribotas skaičius ambicingų ir kiekvienai šaliai skirtų uždavinių (įskaitant vidaus rinkoje), griežtai taikomų valstybių narių lygmeniu. Nauja 2020 m. ES strategija turi labiausiai palaikyti struktūrinę ir užimtumo politiką, jeigu ji ir toliau yra nukreipta į pagrindinius politikos tikslus užtikrinti didesnį augimo potencialą ir sukurti aukšto lygio užimtumą. Be to, strategija turi apimti didesnę euro zonos narių tarpusavio priklausomybę ir bendrą jų atsakomybę už euro zonos veikimą, taigi ir poreikį siekti didesnės sanglaudos ir ekonominės bei fiskalinės politikos koordinavimo tarp euro zonos narių. Ypač joje turėtų būti sprendžiami konkurencingumo skirtumai, kurių esama tarp bendrą valiutą įsivedusių euro zonos narių, kaip paaiškėjo neseniai atlikus konkurencingumo apžvalgą. Praktiniu požiūriu, vertėtų nustatyti konkretesnes politikos gaires, įskaitant tik euro zonos narėms skirtas gaires, nes tokia galimybė nustatyta naujame SESV 136 straipsnyje Lisabonos sutartyje. Todėl laukiu Komisijos komunikato šiais klausimais, kurį tikimasi priimti 2010 m. pavasarį.

ECB galėtų veiksmingiausiai prisidėti siekiant sėkmingai įgyvendinti 2020 m. ES strategiją, jei vykdydama pinigų politiką stengtųsi patikimai palaikyti kainų stabilumą ir kartu euro zonos namų ūkių perkamąją galią. Šiuo požiūriu reikia pažymėti, kad geriau veikianti bendra Europos rinka sudaro palankesnes sąlygas vykdant pinigų politika palaikyti kainų stabilumą ir remti ekonomikos augimą.

Todėl struktūrinių reformų priemonėmis turėtų būti stiprinama konkurencija siekiant paspartinti restruktūrizavimą ir investicijas ir atverti kelią naujoms verslo galimybėms, ypač paslaugų sektoriuje. Tai būtina, jei norima pasiekti tvarų našumo augimą palaikant potencialią gamybos apimtį ir realiąsias pajamas bei siekiant išvengti, kad dabartinė krizė nepadarytų poveikio euro zonos galimam ekonomikos augimui ilgalaikėje perspektyvoje. ES lygmeniu svarbus žingsnis stiprinant ekonominę konkurenciją ir efektyvumą – galutinis vienos bendros rinkos sukūrimas, tinkamas bendrųjų taisyklių perkėlimas į nacionalinę teisę ir griežtas jų laikymasis.

Be to, reikalingas didesnis darbo užmokesčio lankstumas, kad darbo užmokesčio dydžio nustatymas padėtų koreguoti vienetines darbo sąnaudas euro zonoje, derinant darbo užmokestį prie konkurencingumo pozicijų, vietos darbo rinkos sąlygų ir produktyvumo pokyčių, ypač ekonominio nuosmukio laikotarpiu. Siekiant išvengti tolesnio nedarbo augimo, darbo užmokesčio dydis turi mažėti tose šalyse, kurių rinkos buvo praradusios konkurencingumą, ir ypač smarkiai nuo krizės nukentėjusiuose sektoriuose, neapsiribojant iki šiol vykusiais darbo užmokesčio pokyčiais.

Šiuo metu esame lėto augimo fazėje, todėl vidaus paklausos atgaivinimui būtina gerinti namų ūkių ir verslo pasitikėjimą, ypač dėl ateities pajamų srautų. Šiuo atžvilgiu trumpalaikės paramos krizės atveju priemonės, kurių buvo imtasi iki šiol – būtent tos, kurios palaikė išdirbtų valandų koregavimą – kai kuriais atvejais buvo sėkmingai įgyvendintos mažinant darbo vietų praradimą. Tačiau vidutinės trukmės laikotarpiu laikinos priemonės, atidėliojant struktūrinius ekonomikos pokyčius, lemia nereikalingas biudžeto išlaidas ir trūkumus, kurie mažina tvaraus užimtumo ir realiųjų pajamų augimą. Todėl aiški ir patikima atsitraukimo strategija būtina skatinant paklausą ir užimtumą vidutinės trukmės laikotarpiu. Tokiu atveju fiskalinė politika turėtų padidinti valstybės išlaidų veiksmingumą ir kokybę, kartu skatindama investicijas ir potencialią gamybos apimtį.

Paskutinė sritis, kurią, mano manymu, reikėtų plėtoti pagal Lisabonos strategiją – energetikos sektorius. Be klausimų, susijusių su klimato kaita, per didelė priklausomybė nuo naftos ir kitų senkančių išteklių sukuria pažeidžiamumą ir makroekonomikos nestabilumo šaltinį. Šiuo atžvilgiu neturėtų būti pamirštas naftos kainų pokyčių vaidmuo ir jų poveikis euro zonai pastarojo meto krizės sąlygomis. Todėl reikėtų paspartinti strategijų, kuriomis siekiama kurti alternatyvius patikimus energijos šaltinius ir veiksmingą energetikos sektorių, įgyvendinimą, nes jos turi atlikti svarbų vaidmenį kitoje augimo ir užimtumo strategijoje.

17.      Kokia jūsų nuomonė apie euro zonos plėtros tempą euro zonos šalių ir šalių kandidačių požiūriu? Kaip vertinate euro įvedimą naujosiose valstybėse narėse? Ar manote, kad reikia tobulinti ar keisti stojimo procesą ir (ar) koreguoti euro įvedimo laikotarpį?

1999 m. vienuolikai valstybių narių įsivedus eurą, jį įsivedė dar penkios valstybės narės (įskaitant keturias valstybes nares, 2004 m. įstojusias į ES). Todėl euro nauda pasireiškė ir naujose valstybėse narėse, ir tai rodo, kad euro zona – ne „uždara erdvė“. Nėra iš anksto nustatyto euro zonos plėtros tvarkaraščio. Tikimasi, kad visos valstybės narės, kurios įstojo į ES nuo 2004 m., įves eurą, kai tik pasieks aukštą tvarios konvergencijos laipsnį, kaip nustatyta Sutartyje ir jos Protokole. Šį procesą reikia rimtai apsvarstyti ir kruopščiai jam pasirengti.

Eurą įsivedusių valstybių narių patirtis rodo, kad priimdami naujas nares į euro zoną, turime skirti ypatingą dėmesį konvergencijos tvarumui. Visų pirma pačiai šaliai labai svarbu pasiekti aukštą tvarios konvergencijos laipsnį (kad ji galėtų gauti visapusišką naudą iš euro įvedimo). Be to, tai svarbu ir euro zonai (nes tvarios konvergencijos pasiekimas visose dalyvaujančiose šalyse turi lemiamą reikšmę darnai euro zonoje ir veiksmingam vienos bendros pinigų politikos vykdymui). Patikimos euro įvedimo strategijos sukūrimas (kartu įgyvendinant būtiną patikimą makroekonomikos politiką ir struktūrines reformas) galėtų padėti skatinti visų suinteresuotųjų šalių įsipareigojimą siekti šio tikslo.

Euro įvedimo proceso klausimu pagrindinė Sutarties logika išlieka teisinga: šalys turi užtikrinti, kad jos sieks vykdyti patikimą makroekonomikos politiką. Institucine struktūra, reikalinga euro įvedimo procesui, kaip nustatyta Sutartyje ir jos Protokole, turi būti užtikrinta, kad bus įvykdytos sėkmingo dalyvavimo euro zonoje sąlygos. Todėl labai svarbu griežtai laikytis šios struktūros. Taip pat labai svarbu, kad konvergencijos vertinimas būtų pagrįstas aukštos kokybės ir patikimais statistikos duomenimis.

18.      Ką manote apie šiuo metu plačiai aptariamą finansinių sandorių apmokestinimą? Ar toks apmokestinimas tik padidintų pajamas iš finansų sektoriaus, ar labiau tikėtina, kad jis apribotų socialiai nepageidaujamus sandorius? Koks būtų ECB vaidmuo įvedant ES finansinių sandorių mokestį? Remiantis šiuo metu galiojančiais finansinių sandorių mokesčiais (pvz., Jungtinėje Karalystėje galiojančiu žyminiu mokesčiu), kokia turėtų būti tokių mokesčių taikymo sritis, kad jie būtų veiksmingi? Kokia yra šių mokesčių rizika ir trūkumai? Ar toks mokestis būtų įgyvendinamas, jeigu kai kurios šalys nesilaikytų jo principų? Kaip kitaip galėtų, kaip kalbėta G20 aukščiausiojo lygio susitikime, „finansų sektorius sąžiningai ir veiksmingai“ prisidėti prie išlaidų, susijusių su vyriausybės intervencija atkuriant bankų sistemą, padengimo?

Pirmiausia norėčiau pritarti, kad „finansų sektorius galėtų sąžiningai ir veiksmingai“ prisidėti prie išlaidų, susijusių su vyriausybės intervencija atkuriant bankų sistemą, padengimo.“ Tačiau reikia atidžiai įvertinti, ar tikslinga siekti šio tikslo nustatant bendrą finansinių sandorių mokestį. Pirma, reikia patikslinti, ar tikrasis šio apmokestinimo įvedimo tikslas – padidinti pajamas iš finansų sektoriaus, o ne mažinti finansų rinkos svyravimus ar paskatas imtis per didelės rizikos.

Reikia nuodugniai įvertinti ne tik sunkumus siekiant tarptautinio susitarimo dėl tokio apmokestinimo įvedimo pasauliniu mastu ir tai, kad šis apmokestinimas galiausiai lemtų didesnes finansinių paslaugų klientų išlaidas, bet ir galimybes iš finansinių sandorių apmokestinimo generuoti pajamas. Tiksliau, negalima mechaniškai nustatyti mokesčio tarifo, pavyzdžiui, 0,01 proc. nuo bendros finansų rinkos sandorių sumos siekiant įvertinti tikėtinas pajamas, neatsižvelgiant į jo galimą poveikį i) bendrai sandorių apimčiai, ii) kainoms, kuriomis sandoriai vykdomi ir iii) kitiems šalutiniams veiksniams.

Taigi, atsižvelgiant į didelį neapibrėžtumą, susijusį su finansinių sandorių apmokestinimo veiksmingumu, ir neaiškią pajamų generavimo galimybę, finansinių sandorių apmokestinimas turėtų būti atidžiai įvertintas ieškant kitų galimų alternatyvų. Tačiau tokios alternatyvos, kai reikalinga veiksminga priemonė, skatinanti finansų rinkos stabilumą ateityje, turėtų neapsiriboti vien tik lėšų rinkimo sistemomis. Be to, G20 ir TVF svarsto kelis pasiūlymus, kurie – be finansinių sandorių apmokestinimo – apima ir mokesčių priemoką bei mokėjimus finansų sektoriuje (susijusius su rinkos dalyvių pasiryžimu imtis pernelyg didelės rizikos), taip pat balanso straipsnių apmokestinimą siekiant išvengti neatitikimų, kuriuos visus galima būtų suderinti su draudimo sistemomis išvengiant būsimų nuostolių socializacijos finansų sektoriuje.

Šios alternatyvos, priešingai nei minėtas apmokestinimas, kuris taikomas tik finansiniams sandoriams, dėmesį sutelkia į atskiras institucijas, turint tikslą stiprinti bendrą finansų sistemos atsparumą ir nuostolių absorbavimo galimybes. Pvz., tokiomis sąlygomis šiuo metu analizuojama galimybė įvesti papildomus riziką ribojančius reikalavimus sistemiškai svarbioms finansų įstaigoms, kurios, būdamos „pernelyg didelės, kad sužlugtų“, galėtų gauti vyriausybės paramą. Šie papildomi riziką ribojantys reikalavimai per kapitalo priemoką ir (ar) nenumatytą kapitalą turi padidinti nuostolių absorbavimo galimybes ir atsparumą sukrėtimams bankų balansuose, taip netiesiogiai mažindami numatomas išlaidas mokesčių mokėtojams ateityje vykdant finansinės pagalbos programas.

Kitos priemonės, kurios šiuo metu svarstomos, susijusios su piniginio finansų įstaigų įnašo didinimu – jomis tiesiogiai mažinamos (buvusios ar būsimos) išlaidos, kurių patiria viešųjų finansų sektorius dėl vyriausybės įsikišimo, arba padedama jas padengti. Tinkamas pavyzdys – finansų įstaigų atsakomybės mokesčio, kaip antai JAV finansinės atsakomybės mokestis, įvedimas. Pagrindinis šio mokesčio tikslas – priversti bankų sektorių prisidėti prie finansų krizės išlaidų padengimo, todėl būtų galima plačiai pritarti JAV administracijos siekiui įvesti „atsakomybės mokestį“.

Norėčiau priminti Eurosistemos neseniai išreikštą poziciją, kad krizių valdymo ir sprendimo sistema turėtų būti siekiama minimaliai sumažinti galimą mokesčių mokėtojų naštą, kuri jiems tenka dėl finansų įstaigų krizės. Šiuo atžvilgiu pritariu Komisijos ketinimui toliau nagrinėti mechanizmų, kuriais būtų galima užtikrinti privačiojo sektoriaus lėšų prieinamumą ir per krizę (žr. taip pat klausimą Nr. 38), pagrįstumą.

19.      Koks jūsų požiūris į Europos pinigų sąjungos ateitį ilguoju laikotarpiu ir kokie pagrindiniai iššūkiai laukia ateityje?

Labai svarbu, kad mes, kaip europiečiai, toliau sėkmingai plėtotume bendrą valiutą mūsų žemyne. Europos Sąjungos ir pinigų sąjungos įnašas neturi precedento, ir neturėtume pamiršti, kiek daug jau pasiekta.

Manau, kad Europos pinigų sąjungos ateitis ilguoju laikotarpiu yra daug žadanti. Neseniai įsigaliojusi Lisabonos sutartis davė naują postūmį Europos integracijos procesui, ir tai turėtų pagerinti aplinką, kurioje veikia pinigų sąjunga. Iš pradžių jaustas rūpestis ir pagrįstos abejonės dėl euro suteikė galimybę įvertinti, kaip veikia euro zona, ir jo svarbą euro zonos ir viso pasaulio ekonominei gerovei.

Be abejo, yra keletas iššūkių, kurie ateityje vis didės, ypač finansų krizės sąlygomis.

Pirmas iššūkis susijęs su Stabilumo ir augimo paktu. Dėl krizės pablogėjus fiskalinėms sąskaitoms ir pritaikius būtinas politikos priemones, vyriausybės turi vėl grįžti prie subalansuotesnio biudžeto. Nėra abejonių, kad reikės atlikti skausmingą koregavimą, kuris užtruks gerokai ilgiau, negu planuota. Šiame procese svarbu, kad vyriausybės palaikytų pastovų kursą ir nepasiduotų pagundoms sumažinti Stabilumo ir augimo pakte nustatytų reikalavimų, nes tai turėtų rimtų pasekmių pinigų sąjungos veikimui.

Kitas svarbus iššūkis susijęs su Europos požiūrio į finansinį stabilumą ir sisteminę riziką stiprinimu ir išplėtimu. Europos sisteminės rizikos valdybos įsteigimas – svarbus žingsnis, tačiau reikia imtis kur kas daugiau veiksmų, įgyvendinti šios srities priemones ir toliau bendradarbiauti. Ilguoju laikotarpiu reikalingas Europos integruotas požiūris į finansinį stabilumą ir sisteminę riziką, sukursiantis sąlygas plėtoti patikimą ir tvirtą finansų sistemą, kuri bus atsparesnė krizei. Be to, reikės atsižvelgti į riziką, kylančią iš kitų pasaulio šaltinių, bendradarbiaujant su TVF ir Finansinio stabilumo taryba.

Taigi turime įtvirtinti iki šiol pasiektus laimėjimus ir toliau eiti keliu, kuriuo ėjome pirmąjį euro gyvavimo dešimtmetį. Tai reiškia, kad ne tik visi dalyviai, visos institucijos Europos ir nacionaliniu lygmeniu, bet ir visi ūkio subjektai turi vykdyti savo įsipareigojimus ir prisiimti atsakomybę. Taip lengviau įveiksime ilgojo laikotarpio iššūkius, kurių gali kilti netikrumo apimtame pasaulyje, kad galėtume toliau klestėti kaip visuomenė.

Pažadu ir toliau dėti visas pastangas, kad mūsų valiuta ir ECB toliau klestėtų, neprarasdami įgyto patikimumo.

20.      Koks jūsų požiūris į atitinkamus Tarybos, Komisijos, Eurogrupės ir ECB vaidmenis atstovaujant euro zonai užsienyje?

Atstovavimas euro zonai užsienyje atspindi ypatingą EPS, kaip sąjungos su centralizuota pinigų politika ir decentralizuota ekonomikos politika, pobūdį. Atstovavimo funkcijos paskirstytos tarp Tarybos, Komisijos, Eurogrupės, ECB ir valstybių narių, atsižvelgiant į Sutartyje joms suteiktus įgaliojimus.

ECB atstovauja pinigų politikai užsienyje, vykdydamas jam priskirtus įpareigojimus. ECB veikia kaip Eurosistemos balsas ir jam atstovaujama svarbiausiuose tarptautiniuose forumuose, kurie yra susiję su Eurosistemos uždaviniais. Šis procesas vyksta sklandžiai.

Atstovavimas euro zonos ekonomikos politikai užsienyje labiau suskaidytas dėl vidaus atsakomybės padalijimo tarp Europos Sąjungos ir valstybių narių. Valstybės narės daugiausia atsakingos už ekonomikos politiką. Jos taip pat yra tarptautinių ekonomikos forumų, pvz., Tarptautinio valiutos fondo, dalyvės, kuriuose gali prisiimti tam tikrų finansinių įsipareigojimų.

Kartu dabartinė ekonomikos ir finansų krizė pabrėžė glaudesnio atstovavimo Europai būtinybę siekiant užtikrinti, kad Europa galėtų atstovauti savo interesams pasaulio arenoje. Šiuo atveju galima taikyti Sutarties 138 straipsnį, kuriame nustatyta, kad Taryba (euro zonos sudėties) gali priimti sprendimą, nustatantį „bendrąsias pozicijas dėl Ekonominei ir pinigų sąjungai ypač svarbių dalykų“ ir „užtikrinti vieningą atstovavimą tarptautinėse finansų institucijose ir konferencijose“. Tačiau pažanga priklauso nuo politinio valstybių narių ryžto.

21a.    Kaip vertinate JAV dolerio ir euro kurso raidą pastaruoju metu?

Užsienio valiutų rinkų pokyčius pastaruosius 18 mėnesių dideliu mastu lėmė finansų krizės raida. Krizės įkarštyje portfelių pozicijos perkėlimas į JAV vyriausybės obligacijas labai sustiprino JAV dolerį euro (ir kitų valiutų) atžvilgiu esant labai dideliam finansų rinkų nepastovumui. Kai 2009 m. įtampa finansų rinkoje pamažu atslūgo, šie srautai iš dalies sustojo ir euras atsigavo. Todėl 2009 m. rudenį euru buvo prekiaujama gana aukštu kursu pagal istorinius standartus, kol jis nepradėjo nuvertėti per pastaruosius du mėnesius. ECB pirmininkas daug kartų per pastaruosius 18 mėnesių pabrėžė, jog pritariame JAV valdžios pareiškimams, kad Jungtinės Amerikos Valstijos suinteresuotos stipriu doleriu.

21b.    Kaip vertinate ženminbi juanio (Kinijos nacionalinės valiutos) ir euro kurso raidą pastaruoju metu?

Ženminbi juanio kursas euro atžvilgiu nesmarkiai pakilo nuo Kinijos valiutos kurso reformos pradžios prieš penkerius metus, t. y. maždaug 7,4 proc. nuo 2005 m. liepos mėn. iki 2010 m. vasario 22 d. (palyginti su 21 proc. JAV dolerio atžvilgiu ir 14 proc. realaus efektyvaus valiutos kurso atžvilgiu pagal vartotojų kainų indeksą). Tai ypač lėmė Kinijos politikos laipsniškai didinti valiutos kursą pertrūkis prasidėjus krizei.

Todėl palankiai vertinu tolesnį Kinijos įsipareigojimą pereiti prie lankstesnio valiutos kurso režimo, kuriuo turėtų būti nuosekliai didinamas realusis ženminbi juanio kursas ir skatinamas subalansuotesnis Kinijos ir pasaulio ekonomikos augimas.

21c.    Kaip vertinate tarptautinį bendradarbiavimą valiutų kursų klausimais?

ECB turi nuolat keistis nuomonėmis apie pasaulio valiutų kursų konfigūracijas su savo partneriais Didžiojo septyneto (G7) grupėje, kurios vadovaujamas vaidmuo valiutų kursų klausimais buvo dar kartą patvirtintas per paskutinį grupės susitikimą 2010 m. vasario 6 d. Ikaluito mieste, Kanadoje. Kartu su G7 ir G20 šalių partneriais ECB atidžiai stebi valiutų rinkas ir glaudžiai bendradarbiauja tarpusavyje.

Tarpusavio supratimo lygis abiejose Atlanto pusėse – ypač aukštas, ir vertinu tai, kad JAV valdžios institucijos, įskaitant Federalinių rezervų sistemos pirmininką B. Bernanke ir Amerikos iždo sekretorių T. Geithner, pažymėjo, kad JAV suinteresuota stipriu doleriu, nes tai svarbu ne tik JAV, bet ir viso pasaulio ekonomikai. ECB taip pat reguliariai keičiasi nuomonėmis su Kinijos valdžios institucijomis palaikydamos atvirą ir aiškų dialogą[2].

21d.    Ar manote, kad centriniai bankai gali pakankamai veiksmingai kovoti su pernelyg dideliu nepastovumu?

G7 centrinių bankų valdytojai kartu su G7 finansų ministrais per paskutinį susitikimą 2010 m. vasario mėn. dar kartą patvirtino turintys bendrų interesų kurti stiprią ir stabilią tarptautinę finansų sistemą.

Jie taip pat aiškiai nurodė, kad pernelyg didelis nepastovumas ir nežabotas valiutų kursų svyravimas gali turėti neigiamo poveikio ekonominiam ir finansiniam stabilumui, todėl reikia ir toliau stebėti valiutų rinkas ir glaudžiai bendradarbiauti.

Dėl centrinių bankų gebėjimo kovoti su pernelyg dideliu valiutos kursų svyravimu norėčiau pasakyti, kad euro zonoje įdiegtas lankstus valiutos kurso režimas, o tai reiškia, kad išorinę euro vertę trečiųjų šalių valiutų atžvilgiu nustato rinka. Tai leidžia ECB susitelkti į savo tikslą – palaikyti kainų stabilumą – ir turėtų padėti sumažinti valiutų kursų svyravimą. Tačiau valiutų kursų rinkoje vis tiek gali atsirasti valiutų kursų nukrypimų, kurie gali turėti įtakos kainų kitimui ir kelti pavojų kainų stabilumui euro zonoje. Tokiais atvejais galima pateisinti valstybės įsikišimą siekiant sumažinti pernelyg didelį valiutų kursų svyravimą, jeigu toks įsikišimas derinamas su kitomis šalimis. Bendras valiutų kursų politikos bruožas yra tas, kad ji iš esmės yra tarptautinė. Valiutos kurso negali nulemti viena valstybė ar ekonomikos zona; jis visada priklauso bent nuo dviejų dalyvaujančių šalių sprendimų. Todėl tarptautinis bendradarbiavimas labai svarbus siekiant užtikrinti valiutų kursų politikos veiksmingumą.

21e.    Kokią svarbą atsižvelgdamas į tai teikiate grėsmei, kylančiai dėl pasaulinio disbalanso?

Didelis einamosios sąskaitos disbalansas pasaulyje buvo veiksnys, paaštrinęs sisteminę riziką, kuri galiausiai lėmė finansų krizę. Krizė veda į šio disbalanso mažinimą, tačiau ji dažniausiai yra ciklinė, o ne struktūrinė. Tai rodo, kad pasaulinis disbalansas vėl gali padidėti, kai telkiamos jėgos atkurti pasaulio ekonomiką.

Įvairialypis pasaulinio disbalanso pobūdis reiškia, kad jam įveikti reikalinga bendra atsakomybė. Naujoje G20 programoje siekiant spartaus, tvaraus ir subalansuoto ekonomikos augimo numatyta galimybė sustiprinti makroekonomikos politikos priežiūrą pagrindinėse šalyse, kad pasaulio ekonomikos augimas būtų labiau subalansuotas ir nepasikartotų didelis pasaulinis disbalansas. Šiuo metu svarbu susitarti dėl konkrečių politikos priemonių ir užtikrinti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, pagrindinėms šalims atliekant savo atitinkamą vaidmenį.

21f.     Ar manote, kad turi būti skatinamas tarptautinis euro vaidmuo? Jeigu taip, kaip skatinamas?

Pritariu ECB politikai, kurios jis laikosi nuo pinigų sąjungos pradžios 1999 m. – nei skatinti, nei riboti tarptautinį euro vaidmenį. Euro vaidmens pokyčiai užsienyje visų pirma yra rinkos jėgų ir privačiojo sektoriaus sprendimų rezultatas. Pagrindinė priemonė, kuria ECB netiesiogiai skatina aktyvesnį euro vaidmenį tarptautiniuose sandoriuose – tai patikimos pinigų politikos vykdymas. ECB stebi tarptautinį euro vaidmenį ir reguliariai teikia informaciją visuomenei, ypač skelbdamas metinę tarptautinio euro vaidmens ataskaitą.

22.      Kaip gali būti toliau plečiama euro sritis ir šios valiutos poveikis, ypač tarptautinėse finansų institucijose? Koks jūsų požiūris į dabartinį koordinavimo lygį, pvz., prieš Tarptautinio valiutos fondo valdybos posėdžius?

Nuo tada, kai daugiau nei prieš dešimtmetį buvo įvestas euras, euro zona tapo patikima partnere pasaulio forumuose ir institucijose, kurios sprendžia ekonomikos ir finansų klausimus, pvz., TAB, G7, G20, TVF ar FSB. Tai – laipsniško proceso, kai teko pakeisti senus institucijų modelius ir žmonių mąstyseną, rezultatas. Regis, vis dėlto lengviau buvo pakeisti pirmuosius nei pastarąją.

Dalyvavimo pasaulinėse institucijose ir forumuose taisyklės turėjo būti pakoreguotos siekiant sudaryti sąlygas sąveikai su valiutos zona ir jos dalyviais, o ne atskirų šalių atstovais. Šis modelis buvo pritaikytas, pvz., kviečiant dalyvauti ECB pirmininką ir Eurogrupės pirmininką G7 šalių susitikimuose, o ECB suteikiant stebėtojo statusą, kuris leidžia dalyvauti daugelyje TVF vykdomosios valdybos posėdžių. Be to, nustatyta nauja tvarka, pvz., Europos atstovams reguliariai susitikti Vašingtone ir keistis nuomonėmis dėl klausimų, prieš juos iš esmės sprendžiant TVF vykdomosios valdybos posėdžiuose.

Tačiau daug sunkiau pakeisti dalyvių mąstyseną. Susikūrus pinigų sąjungai, pinigų politika ir valiutos kursų klausimai šiuo metu sprendžiami Europos Sąjungos lygmeniu. Tai visiems aišku. Tačiau ne visi supranta, kad ir kitose politikos srityse reikia suderinti požiūrius ir susitarti dėl bendrų pranešimų. Daug pažangos jau pasiekta, nes metams bėgant Briuselyje pasiekta daugelis bendrų pozicijų įvairiais klausimais, įtrauktais į G7, G20 ir TVF darbotvarkes. Tačiau dar ne visiškai suvokiame, kad kalbėdami vienu balsu galiausiai pasiektume bendrų tikslų. Valstybės narės iki šiol suvokia tarptautinės politikos klausimus kaip nacionalinę prerogatyvą, nepaisant to, kad euro zonoje susiduriama su tais pačiais pasauliniais iššūkiais. Šis požiūris dažnai trukdo bendroms pozicijoms būti daugiau nei „mažiausiu bendru vardikliu“ ir kartais skatina perduoti skirtingus pranešimus. Deja, skirtingų balsų choras neleidžia siekti didesnės įtakos. Tai gali paaiškinti šiandieninę padėtį, kai, viena vertus, euro zonos įtaka tarptautinėse finansinėse institucijose dar nėra proporcinga jos ekonominei ir finansinei vertei, palyginti su kitais pagrindiniais veikėjais, o, kita vertus, euro zona (ar ES apskritai) dažnai suvokiama ir kaltinama per dideliu atstovavimu.

Žvelgiant į ateitį, Europa turės persvarstyti šią padėtį ne tik dėl išorinio spaudimo, kurį daro TVF (pvz., vertinant „vieno vadovo“ principu). Mano nuomone, raginimai labiau suderinti požiūrius ir dar kartą apsvarstyti, ar yra veiksmingesnių atstovavimo tarptautinėse institucijose ir forumuose būdų, yra aiškiai pagrįsti siekiant sustiprinti euro zonos įtaką pasaulio arenoje.

C.  Finansinis stabilumas ir priežiūra

23a.    Koks jūsų požiūris į pasiūlymus dėl finansų priežiūros teisės aktų projektų, kurie šiuo metu svarstomi Europos Parlamente?

Šiuo metu Europos Parlamente svarstomi pasiūlymai dėl finansų priežiūros teisės aktų projektų – tai išsamios ES institucinės priežiūros sistemos peržiūros dalis. Ši peržiūra apima mikrolygio rizikos ribojimo priežiūros stiprinimą, sukuriant Europos finansinės priežiūros institucijų sistemą (EFPIS) (susidedančią iš trijų Europos priežiūros institucijų ir nacionalinių priežiūros institucijų tinklo) ir įsteigiant Europos sisteminės rizikos valdybą (ESRV) kaip naują nepriklausomą instituciją, kuri atsakinga už finansinio stabilumo užtikrinimą ir atlieka makrolygio rizikos ribojimo priežiūrą Europos lygmeniu, ECB priskiriant konkrečius uždavinius pagal Sutarties 127 straipsnio 6 dalį.

Siūloma institucinė sistema iš esmės tinkama dėl toliau išvardytų priežasčių:

Mikrolygio rizikos ribojimo atveju EFPIS sukūrimas užtikrins didesnį nuoseklumą vykdant mikrolygio rizikos ribojimo priežiūros veiksmus ES lygmeniu. Siūlomi pagrindiniai Europos priežiūros institucijų uždaviniai iš esmės tinkami siekiant šių tikslų. Visų pirma, techninių standartų, gairių ir rekomendacijų rengimas paskatins nuoseklų ES finansų srities teisės aktų taikymą įvairiose valstybėse narėse ir bendro reguliavimo ir priežiūros metodo taikymą ES lygmeniu. Plačiai sutariama, kad reikia sukurti vieną bendrą ES taisyklių rinkinį, kuris būtų taikomas tarpvalstybinėms finansų tarpininkų paslaugoms. Tai užtikrintų vienodas finansinių institucijų konkurencijos sąlygas ir tinkamai apsaugotų Europos indėlininkus, investuotojus ir vartotojus.

Makrolygio rizikos ribojimo atveju reikėtų pritarti naujos institucijos, atsakingos už makrolygio rizikos ribojimo priežiūrą – Europos sisteminės rizikos valdybos – įsteigimui ES, nes pastarojo meto finansų krizė parodė, kad reikia stiprinti makrolygio rizikos ribojimo priežiūrą reguliuojant ir prižiūrint finansų sistemą kaip visumą. Krizė taip pat parodė, kad reikia išsamiai ir laiku įvertinti įvairius sisteminės rizikos šaltinius ir jų padarinius finansų sistemai. ESRV, nustatydama ir vertindama sisteminę riziką, anksti teikdama įspėjimus ir rekomendacijas, kai tokia rizika yra reikšminga, ir stebėdama tolesnius veiksmus, gali reikšmingai prisidėti prie Europos Sąjungos finansų sistemos stabilumo. Šiomis aplinkybėmis taip pat svarbu, kad pasiūlymuose dėl teisės aktų projektų būtų numatyta, kad ECB ir Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) vaidmuo ESRV veiklai turėtų būti svarbus. Pirmiausia, visų ECB bendrosios tarybos narių dalyvavimas ESRV užtikrintų, kad ESRV finansinio stabilumo analizėje bus pritaikyta Europos Sąjungos šalių centrinių bankų makroekonomikos, finansų ir pinigų politikos patirtis. Be to, ECB teiks analitinę, statistinę, administracinę ir logistinę paramą ESRV.

Todėl esama daug galimybių teisės aktų pasiūlymais stiprinti ES priežiūros sistemą, kuri gali patenkinti pasaulio ir Europos ekonomikos reguliavimo poreikius po finansų krizės. Be to, ir svarbiausia, nauja struktūra bus sukurta reguliavimo sistema, kuria turėtų būti išlaikyta didelė ir vertinga iki šiol pasiekta pažanga ES finansų integracijoje, taip pat skatinama tolesnė integracija.

Nepaisant to, manau, kad reikia ir toliau tobulinti kai kuriuos dalykus. Tam tikra prasme šiuo metu svarstomas sprendimas tėra tik pusiaukelė tarp vien nacionalinio požiūrio taikymo atliekant mikrolygio rizikos ribojimo priežiūrą ir visavertės Europos priežiūros sistemos funkcijos. Be to, pagrindinis klausimas yra toks: ar Europos priežiūros institucijos (EPI) gali pakankamai užtikrinti vieningą ir veiksmingą reakciją į tarpvalstybinių finansų grupių veiklą, ar būtina žengti dar vieną žingsnį į priekį? Šiame procese bendrųjų taisyklių rinkinio sukūrimas bus viena iš sąlygų, kuri padės veiksmingai veikti EPI ir suteikti joms įgaliojimus. Tačiau svarbiausia nepamiršti, kad finansų priežiūros atsakomybė ir įgaliojimai turi priklausyti tiems, kurie galiausiai turės atlyginti galimas išlaidas, jeigu sužlugs finansų sistema. Todėl, mano nuomone, pirmiausia turi būti sukurtas Europos saugumo tinklas (įskaitant ex-ante finansuojamą problemų sprendimo fondą) prieš išnaudojant galimybes siekti dar labiau integruoto priežiūros sistemos modelio Europoje.

23b.    Kokių veiksmų siūlytumėte imtis siekiant sustiprinti makrolygio ir mikrolygio priežiūros ryšį?

Pagrindinė efektyvaus ir veiksmingo naujos Europos priežiūros struktūros veikimo sąlyga – užtikrinti tinkamą sąveiką tarp ES makrolygio rizikos ribojimo priežiūros funkcijos, kurią vykdo ESRV, ir mikrolygio rizikos ribojimo funkcijos, kurią vykdo EFPIS. Numatytos struktūros esmė ta, kad ESRV vykdys makrolygio, sistemines ir ekonomines funkcijas, o EFPIS vykdys mikrolygio, rizikos ribojimo ir reguliavimo funkcijas. Šiuo atveju svarbu pasiekti teisingą pusiausvyrą tarp mikrolygio ir makrolygio rizikos ribojimo funkcijų siekiant palaikyti finansinį stabilumą, taip pat išvengti funkcijų sutapimo ir dubliavimo. Todėl reikalingas aiškus užduočių paskirstymas, taip pat darbo procedūros, kuriomis būtų sukurtos sąlygos teikti abipusę paramą ir išnaudoti dviejų funkcijų sąveiką.

Pasiūlymuose dėl teisės aktų projektų jau yra kelios nuostatos, kurios turėtų paskatinti glaudų ESRV ir EPI bendradarbiavimą:

· Pirma, valdymo klausimu, trys EPI pirmininkai turėtų būti balsavimo teisę turintys ESRV generalinės valdybos nariai, taip pat valdymo komiteto nariai. Ir atvirkščiai, ESRV turėtų būti kiekvienos iš trijų EPI stebėtojų tarybos narė (be balsavimo teisės). Be to, trims EPI taip pat turėtų būti atstovaujama patariamajame techniniame komitete, kuris bus pagrindinis organas, teikiantis techninę pagalbą ESRV.

· Antra, EPI turėtų būti taikoma bendro pobūdžio pareiga glaudžiai bendradarbiauti su ESRV. Todėl jau numatyta, kad EPI bus viena iš pagrindinių informacijos teikėjų ESRV. Visų pirma, ESRV galės prašyti informacijos iš EPI santraukos arba suvestinės forma, išvengiant galimybės identifikuoti atskiras finansines institucijas. ESRV taip pat gali siųsti pagrįstą prašymą EPI pateikti duomenis ne santraukos ar suvestinės forma, jeigu minėta forma pateiktų duomenų nepakanka.

· Trečia, EPI turėtų teikti paramą įgyvendinant rekomendacijas, skirtas vienai ar daugiau kompetentingų nacionalinės priežiūros institucijų. Ypač EPI turėtų naudotis savo įgaliojimais, siekdamos užtikrinti tolesnę priežiūrą laiku įgyvendinant šias rekomendacijas. Be to, kai nacionalinė priežiūros institucija nesiima tolesnių veiksmų, ji turėtų apie tai informuoti atitinkamos EPI stebėtojų tarybą. Atsakydama ESRV, nacionalinė priežiūros institucija turėtų atsižvelgti į atitinkamos EPI įnašą.

· Ketvirta, EPI bus atsakingos už rinkos pokyčių stebėseną ir vertinimą, ypač atsižvelgiant į atitinkamas mikrolygio rizikos ribojimo tendencijas, galimus pavojus ir pažeidžiamumą. Šiuo tikslu EPI turėtų atlikti testavimą nepalankiausiomis sąlygomis bendradarbiaudamos su ESRV. Tokios stebėsenos ir vertinimo rezultatai turėtų būti siunčiami ESRV.

· Penkta, ESRV ir EPI taip pat turėtų bendradarbiauti krizių atveju. EPI privalo nedelsdamos pranešti ESRV apie bet kokią galimą pavojingą padėtį. ESRV taip pat gali atlikti tam tikrą vaidmenį nepaprastosios padėties paskelbimo atveju.

Šių mechanizmų derinys turėtų sudaryti tinkamą pagrindą glaudžiam ESRV ir EPI bendradarbiavimui. Galima numatyti tokius šios srities sunkumus:

· Pirma, labai svarbus ESRV veiksmingo funkcionavimo aspektas – galimybė naudotis išsamia informacijos baze, įskaitant informaciją apie mikrolygio rizikos ribojimo pobūdį, kuris gali tapti ESRV įspėjimų dėl rizikos ir rekomendacijų pagrindu. Tam reikės glaudaus bendradarbiavimo su EPI, kuris ypač užtikrintų griežtą konfidencialumą naudojant mikrolygio duomenis ir kiek įmanoma vengiant papildomos ataskaitų teikimo naštos finansinėms institucijoms. Taigi, ESRV ir EPI turės susitarti dėl atitinkamų priemonių šiuo klausimu.

· Antra, ESRV turės pasikliauti glaudžiu bendradarbiavimu su atitinkamomis priežiūros institucijomis (bankininkystės, draudimo ir vertybinių popierių priežiūros institucijomis) rizikos pozicijoms stebėti finansų sektoriuje ir už jo ribų. Šiuo tikslu reikės sukurti atitinkamus ryšių kanalus, kuriais EPI ir nacionalinių priežiūros institucijų analizės ir vertinimo „rezultatai“ būtų perduodami ESRV. Ir atvirkščiai, taip pat turėtų būti sukurti mechanizmai, kurie užtikrintų, kad ESRV rizikos analizė ir vertinimai būtų perduodami mikrolygio rizikos ribojimo priežiūros institucijoms ir padėtų inicijuoti atitinkamų politikos priemonių taikymą.

· Trečia, EPI turėtų atlikti labai svarbų vaidmenį įgyvendinant ESRV rekomendacijas, kai jos yra skirtos priežiūros institucijoms. Ypač EPI turėtų būti suteikta galimybė naudotis savo priemonėmis siekiant kiek įmanoma padėti įgyvendinti ESRV rekomendacijas.

23c.    Ar Komisijos pasiūlymuose ESRV priskiriamas vaidmuo ir įsipareigojimai yra tinkami?

Komisijos pasiūlymuose suteikiami platūs įgaliojimai ESRV atliekant visos ES finansų sistemos makrolygio rizikos ribojimo priežiūrą. Ypač ESRV turi stebėti riziką, kurią sukelia finansų sistemos ir makroekonomikos pokyčiai. Šis įvairialypis vaidmuo yra tinkamas, nes viena iš pagrindinių finansų krizės pamokų buvo poreikis plačiai išnagrinėti sisteminės rizikos atsiradimo galimybes dėl finansinių institucijų ir rinkų tarpusavio ryšio pokyčių, kurie galėjo padidinti jos išplitimo mastą, taip pat dėl glaudžių finansų sistemos ir tikrosios ekonomikos sąsajų. Todėl platūs ESRV įgaliojimai suteikia visas galias ESRV atlikti išsamų ir nuodugnų kylančios sisteminės rizikos vertinimą.

ESRV atsakomybė labiausiai susijusi su sisteminės rizikos ir jos prioritetų nustatymu, įspėjimų dėl rizikos ir rekomendacijų dėl korekcinių veiksmų teikimu, reaguojant į nustatytą riziką.

Tokiu atveju ESRV naudinga plati narystė ir galimybė siekti įvairių šaltinių – priežiūros institucijų ir visų viešųjų ir privačių suinteresuotųjų subjektų – įnašo, kuris bus svarbus nustatant pavojus ir prioritetus, taip pat teikiant specialius įspėjimus dėl rizikos ir, jeigu reikia, rekomendacijas.

Vienas iš pagrindinių iššūkių siekiant ESRV veiksmingumo – įspėjimų dėl rizikos ir rekomendacijų teikimas. ESRV turės remtis šiais principais:

· Pirma, bus labai svarbi rekomendacijų kokybė. Tai reiškia, kad ESRV turės sukurti atitinkamą informacijos bazę, analitinius modelius ir sukaupti patirtį, siekiant užtikrinti aukščiausią kokybę. Tai, savo ruožtu, sukurs politikos patikimumo pagrindą. Šiuo atveju svarbus elementas – priežiūros institucijų žinios ir patirtis, kurių reikės rengiant konkrečias rekomendacijas dėl reguliavimo ir priežiūros veiksmų.

· Antra, atliekant įspėjimų dėl rizikos ir rekomendacijų teikimo ir tolesnių veiksmų procedūrą, kaip nustatyta Komisijos pasiūlyme, ESRV įspėjimai dėl rizikos ir rekomendacijos turi būti tiesiogiai perduodami atitinkamiems adresatams vienu metu, t. y. lygiagrečiai, siunčiant jas ECOFIN tarybai. Kartu rekomendacijų adresatai turėtų tiesiogiai apie tai pranešti ESRV „veikti arba paaiškinti“ principu. Tai sustiprintų ESRV nepriklausomumą ir patikimumą.

· Trečia, ESRV gali paskelbti įspėjimus dėl rizikos ir rekomendacijas. Ši priemonė taip pat galėtų paskatinti įgyvendinti tolesnius veiksmus. Be to, manoma, kad ES Taryba ir EPI galėtų atlikti svarbų vaidmenį, teikdamos paramą įgyvendinant ESRV rekomendacijas.

Apskritai Komisijos pasiūlymuose ESRV priskirtas tinkamas vaidmuo ir įsipareigojimai. Svarbu pažymėti, kad makrolygio rizikos ribojimo priežiūra nepakeičia ir neturi pakeisti kitų institucijų, būtent priežiūros institucijų, įsipareigojimų. Ji turėtų palengvinti ir papildyti, kai reikia, mikrolygio rizikos ribojimo priežiūrą, kurią atlieka kompetentingos institucijos.

23d.    Ar manote, kad Europos Sąjungos institucijų tarpusavio pusiausvyra yra tinkama?

ES institucijos dalyvauja ESRV įvairiais lygmenimis. Komisija yra balsavimo teisę turinti Generalinės valdybos narė. Tai užtikrina tinkamą pusiausvyrą, atsižvelgiant į jos vaidmenį teisėkūros iniciatyvos, taip pat makroekonomikos ir finansų priežiūros Europos Sąjungoje srityje. Europos Sąjungos Tarybai Generalinėje valdyboje atstovauja Ekonomikos ir finansų komiteto (EFK) pirmininkas kaip balsavimo teisės neturintis narys. Tai atspindi EFK vaidmenį teikiant patarimus Tarybai klausimais, susijusiais su ekonomikos ir finansų politika, įskaitant finansinį stabilumą. Taryba taip pat dalyvauja įspėjimų dėl rizikos ir rekomendacijų teikimo procedūroje, nes įspėjimai dėl rizikos ir rekomendacijos jai turi būti siunčiami vienu metu kaip ir adresatams, taip pat ji turi gauti pranešimus iš adresatų. Europos Parlamentas iš esmės dalyvauja ESRV (kartu su Taryba) teikiant ataskaitas, taip pat peržiūrint teisės aktų veiksmingumą po trejų metų. Tai irgi reiškia tinkamą pusiausvyrą, atsižvelgiant į Europos Parlamento vaidmenį teisėkūros srityje ir ESRV atskaitingumą. ECB patikėta analitinės, statistinės, administracinės ir logistinės paramos teikimo funkcija siekiant išnaudoti specialią centrinių bankų kompetenciją.

ES institucijų tarpusavio pusiausvyra iš esmės yra tinkama, nes visos ES institucijos įtraukiamos į ESRV veiklą pagal atitinkamas jų funkcijas.

23e.    Ką manote apie ESRV sudėtį ir jos Valdymo komitetą?

Atsižvelgiant į Jacques de Larosière ataskaitoje pateiktus pasiūlymus, ECB bendroji taryba turėtų suteikti įgaliojimus balsavimo teisę turintiems Generalinės valdyboms nariams. ES centriniai bankai turi tinkamas sąlygas būti institucijos, iš esmės atsakingos už makrolygio rizikos ribojimo priežiūrą, atsižvelgiant į glaudžius centrinių bankų ryšius su pinigų ir finansų rinkomis vykdant pinigų politikos uždavinius. Be to, ECB bendroji taryba – pripažintas sprendimų priėmimo organas, atliekantis įvairias centrinio banko užduotis nuo 1999 m. Todėl didelė Bendrosios tarybos patirtis sudaro puikias sąlygas sklandžiai ESRV veiklai. Dalyvavimas Bendrojoje taryboje taip pat reiškia, kad ECB pirmininkas turėtų būti ex officio ESRV pirmininkas, o ECB pirmininko pavaduotojas – Generalinės valdybos narys.

Taip pat svarbu įtraukti tris Europos priežiūros institucijų pirmininkus, taip pat nacionalinių priežiūros institucijų vadovus į Generalinės valdybos sudėtį kaip balsavimo teisės neturinčius narius, atsižvelgiant į glaudžios ESRV, EPI ir nacionalinių priežiūros institucijų sąveikos svarbą, kaip paaiškinta pirmiau. Komisijos ir EFK dalyvavimas taip pat svarbūs, atsižvelgiant į jų vaidmenį imantis teisėkūros iniciatyvų, atliekant makroekonominę priežiūrą ir vykdant ekonomikos ir finansų politiką.

Svarbu, kad ESRV valdymo komiteto sudėtis atspindėtų ESRV generalinės valdybos sudėtį, nes taip būtų užtikrinta, kad komitetas atstovauja valdybai, kurios posėdžius jis turi parengti. Todėl penkių narių iš centrinių bankų (be ESRV pirmininko ir pirmininko pavaduotojo) įtraukimas užtikrintų tinkamą pusiausvyrą tarp centrinių bankų atstovų ir kitų Valdymo komiteto narių ir pakankamą euro zonos ir ne euro zonos nacionalinių centrinių bankų atstovavimą. Tačiau, kadangi euro zonos sudėtis laikui bėgant pakis, nepatartina teisės akte numatyti specialų, nekeičiamą vietų paskirstymą tarp euro zonos ir ne euro zonos centrinių bankų.

23f.     Ar galėtumėte pateikti išsamią nuomonę apie ESRV įgaliojimus: kaip užtikrinti, kad adresatai iš tikrųjų atsižvelgtų į teikiamus įspėjimus ir rekomendacijas?

Kaip jau minėjau, ESRV įspėjimų ir rekomendacijų veiksmingumas priklausys nuo jų kokybės, mechanizmo „veikti arba paaiškinti“ taikymo tarp ESRV ir adresatų, ESRV galimybės skelbti savo įspėjimus ir rekomendacijas, taip pat galimo Europos Sąjungos Tarybos ir EPI vaidmens padedant įgyvendinti šiuos įspėjimus ir rekomendacijas.

Nuodugni ESRV atliekama tolesnių veiksmų stebėsena ir vertinimas, pateikus rekomendacijas, bus lemiami. Jeigu ESRV manys, kad veiksmai, kurių imtasi, arba neveikimo priežastys yra nepakankamos, daugiašalis spaudimas ir viešas atskleidimas – dvi svarbios priemonės, kurias reikia apsvarstyti. Atsižvelgiant į prieštaringą pagrindinės informacijos pobūdį ir sutrikimus, kurių ji gali sukelti institucijose ir (ar) rinkose, ESRV sprendimas paviešinti įspėjimus ir rekomendacijas turėtų būti priimtas, atskirai apsvarsčius kiekvieną atvejį. Šių elementų derinys turėtų sukurti pakankamą paskatų sistemą ir mechanizmus, kurie padidintų įspėjimų dėl rizikos ir rekomendacijų vykdymo tikimybę.

23g.    Ar, jūsų nuomone, viešo atskleidimo lygis yra tinkamas?

ESRV priemonės, atliekant rizikos vertinimą, teikiant įspėjimus ir rekomendacijas, yra prieštaringos. Visų pirma, viešas ESRV vertinimų atskleidimas gali turėti tiesioginio poveikio rinkos dalyvių požiūriui į finansinio stabilumo sąlygas. Taigi, ESRV komunikacijos politiką reikia nuodugniai apsvarstyti.

Kartu svarbu, kad ESRV nuolat informuotų visuomenę apie nuolatinę savo veiklą ir indėlį palaikant finansinį stabilumą. Tai gali būti pasiekta nustatant ESRV pareigą teikti ataskaitas Europos Parlamentui ir Tarybai, taip pat skelbti leidinius apie finansinį stabilumą siekiant padidinti rinkos dalyvių ir visuomenės informuotumą apie kylančią riziką ir pažeidžiamumą.

23h.    Ar įžvelgiate galimą interesų konfliktą dėl ECB įgaliojimų, susijusių su pinigų politika?

Pagrindinis ECB tikslas – palaikyti kainų stabilumą. Šis ECB ir ECBS suteiktas įgaliojimas tebėra nepakitęs. EB sutartyje kainų stabilumas ne tik įvardijamas kaip pagrindinis pinigų politikos tikslas, bet ir nustatomas aiškus hierarchinis mandatas, apibrėžiant antrinį tikslą.

Pritariu, kad ECB reikėtų priskirti konkrečius uždavinius, susijusius su ESRV veikla, nes tai didina ECB indėlį į finansinį stabilumą. Šį naują uždavinį reikėtų vertinti ne kaip papildomą pinigų politikos tikslą. Šis naujas uždavinys turėtų prisidėti prie finansinio stabilumo, nepažeisdamas pagrindinio tikslo – palaikyti kainų stabilumą.

Todėl ESRV sukūrimas nekeičia Sutartyje įtvirtinto aiškaus pareigų paskirstymo. Be to, jis padės palaikyti ECBS atliekamos makroekonomikos politikos analizės, taip pat ECB vidaus organizacinės struktūros vientisumą.

Svarbu užtikrinti, kad ESRV ir visi jos nariai turėtų aukštą nepriklausomumo nuo politinės įtakos lygį. Šiuo požiūriu ECB parama ESRV neturėtų daryti įtakos nei ECB instituciniam, funkciniam ir finansiniam nepriklausomumui, nei ECBS užduočių vykdymui pagal Sutartyje ir ECBS ir ECB statute nustatytus reikalavimus, ir ypač Banko nepriklausomam finansiniam stabilumui ir euro zonos ekonomikos priežiūros uždavinių vykdymui.

24a.    Kaip įsivaizduojate Europos finansų priežiūros sistemos raidą vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu? Kokia jūsų nuomonė apie bendrą Europos priežiūros instituciją?

Trijų EPI sukūrimas – svarbus žingsnis į priekį. Taip galėsime remtis vadinamųjų Priežiūros institucijų trečiojo lygmens komitetų pagal Lamfalussy sistemą patirtimi ir darbu, nes jie atliko svarbų vaidmenį, skatindami priežiūros konvergenciją Europoje ir kurdami nacionalinių priežiūros institucijų tarpusavio pasitikėjimą. EPI sukūrimu siekiama išspręsti vieną iš pagrindinių šių komitetų trūkumų, būtent – neįpareigojamą jų rekomendacijų pobūdį. Galimybė kurti privalomus techninius standartus leistų sukurti ES finansinių paslaugų vidaus tvarkos taisykles, kuriomis būtų skatinamos vienodos galimybės ir būtų padedama tinkamai apsaugoti Europos indėlininkus, investuotojus ir vartotojus.

Dėl vidutinės trukmės ir ilgojo laikotarpio nesutinku su vienos bendros Europos priežiūros institucijos sukūrimo idėja, ir apskritai tokio sprendimo įgyvendinimas nacionaliniu lygmeniu esant finansų krizei turėtų paskatinti gerai apsvarstyti, ar verta jį įgyvendinti Europos lygmeniu. Neabejoju, kad vienos bendros institucijos, vykdančios visų finansinių institucijų, įskaitant bankų, draudimo ir pensijų fondų, rizikos ribojimu pagrįstą priežiūrą, sukūrimas turėtų savo privalumų. Tačiau kontrolė ir reguliavimas turi prisitaikyti prie finansų rinkų pokyčių. Iš tiesų buvo galima pastebėti laipsnišką skirtingų finansų sistemos subsektorių integraciją, tačiau labiausiai pastebimas buvo finansų konglomeratų atsiradimas. Todėl šiomis aplinkybėmis svarbu vykdant finansų priežiūrą taikyti integruotą požiūrį, kuris padėtų gerai suvokti (ne tokius) naujus verslo modelius, o ne atskirą požiūrį į banko ir draudimo įstaigas, dėl kurio gali nepavykti užfiksuoti subsektorių ir susijusios rizikos sąsajos.

Kita vertus, norėčiau aiškiai atskirti finansų institucijų priežiūrą ir vertybinių popierių rinkos priežiūrą. Svarbu pripažinti, kad šių dviejų sričių priežiūros tikslai iš esmės skiriasi, o tam tikrais atvejais ir prieštarauja vienas kitam, ir net šių dviejų sričių finansų priežiūros modus operandi (veikimo būdas) ir duomenų ištekliai turi mažai panašumų. Galimas interesų konfliktas kyla dėl to, kad pagrindinis finansų institucijų priežiūros tikslas turi būti ginti indėlininkų ir klientų interesus, o vertybinių popierių rinkos priežiūros tikslas visų pirma yra rūpintis investuotojų ir akcininkų interesais. Taigi, iš šių dviejų principų atsiranda du skirtingi požiūriai į institucijų finansinį stabilumą.

Mano nuomone, yra svarių argumentų, kodėl reikėtų vykdyti finansų institucijų santykių su klientais priežiūrą, ją glaudžiai susiejant su rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra. Svarbiausias argumentas susijęs su tuo, kad mažmeninės bankininkystės ir draudimo produktų ir paslaugų bei jų reklamos ir pardavimo klientams metodų reguliavimas ir priežiūra turi reikšmę finansų institucijų pelningumui ir mokumui, darydamos netiesioginę neigiamą įtaką rizikos ribojimu pagrįstai priežiūrai. Be to, yra svarbių neigiamų išorinių padarinių, kurių atsiranda dėl netinkamo informacijos, surinktos vykdant įmonės veiklos priežiūrą, tvarkymo, ir pastaruoju metu net pasitaikė keli atvejai, kai didelių problemų, susijusių su rizikos ribojimu, sukėlė netinkamas bankų elgesys su mažmeniniais klientais. Viską apsvarstęs, pritarčiau mikrolygio rizikos ribojimo priežiūros vadinamajam modeliui „Tvin Pyksas“, kuris grindžiamas dviem pagrindiniais instituciniais ramsčiais: viena vertus, visų finansinių institucijų rizikos ribojimo priežiūra, taip pat tradicinės mažmeninės bankininkystės ir draudimo įstaigų klientų apsauga, įskaitant jų lėšų ir interesų apsaugą palaikant komercinius santykius su finansinėmis institucijomis, kita vertus, vertybinių popierių rinkų vientisumo ir veiksmingumo užtikrinimu, įskaitant tų rinkų investuotojų apsaugą.

24b.    Kaip įsivaizduojate ECB vaidmenį atliekant bankų priežiūrą ateityje?

Apskritai finansų krizės patirtis sustiprino argumentus, palaikančius centrinių bankų dalyvavimą atliekant rizikos ribojimu pagrįstą priežiūrą. Sutrikdymai vis labiau rinkos pagrindu veikiančioje ir tarpusavyje susipynusioje finansų sistemoje gali daryti įtaką pagrindiniams rinkos mechanizmams, pvz., likvidumo paskirstymui, ir turėti tarpvalstybinių padarinių, taip pat vis labiau nenuspėjamai plėtotis. Norint pakankamai įvertinti tokią dinamiką, reikia turėti tarpvalstybinį sisteminį požiūrį, taip pat atitinkamų išteklių ir patirties atliekant finansų stabilumo analizę, kaip centrinių bankų atveju. Be to, per finansų krizę išryškėjo centrinių bankų ir priežiūros institucijų funkcijų sąveika, ypač atsižvelgiant į informacijos rinkimą ir vertinimą. Kritiškas tokios patirties vertinimas daugelyje valstybių narių gali sustiprinti centrinių bankų vaidmenį atliekant rizikos ribojimu pagrįstą priežiūrą. Tokie pokyčiai laikui bėgant gali paskatinti toliau svarstyti institucinį ECB vaidmenį ir Sutartyje nustatytą galimybę priskirti ECB konkrečius uždavinius rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros srityje, taip pat atsižvelgiant į tolesnę euro zonos plėtrą ir intensyvesnės vadinamųjų „pernelyg didelių, kad sužlugtų“ įmonių priežiūros poreikį.

Eurosistemos institucinė sistema remiasi decentralizuoto veikimo metodu, kuriuo suteikiama galimybė visiškai išnaudoti nacionalinių institucijų kompetenciją ir esamas infrastruktūras. Tai pasirodė veiksminga vykdant pagal Sutartį priskirtus institucinius uždavinius, taip pat finansų krizės sąlygomis. Ši savybė gali sukurti tinkamą pagrindą atlikti priežiūros funkcijas. Vertėtų pabrėžti, kad paplitę argumentai, jog reikia atsargiai įtraukti centrinius bankus į finansų priežiūrą, nėra pagrįsti svarstant šią priežiūrą nacionaliniu lygmeniu, nes įkurta Europos pinigų sąjunga.

25.      Kiek ir kada finansų institucijos turėtų padidinti nuosavą kapitalą?

Kad sušvelnintų riziką, kuri laukia ateityje, bankai turi būti ypač atidūs ir užtikrinti pakankamą kapitalo rezervą. Šiuo požiūriu sutinku su Finansų stabilumo valdybos ir Bazelio bankų priežiūros komiteto siūlomu reguliavimu nuo 2012 m., nustatant būtinus pereinamuosius laikotarpius ir apsaugos principus. Be to, kai kuriems bankams, ypač gavusiems valstybės paramą, gali tekti vykdyti esminį restruktūrizavimą, siekiant užtikrinti ilgalaikį gyvavimą, kai tokia parama jau nebus teikiama. Tai galėtų apimti balanso sumažinimą atsisakant nenaudingos veiklos, kad būtų padidintos pelno generavimo galimybės. Kartu bankai turėtų visapusiškai išnaudoti neseniai atkurtą pelningumą ir padidinti kapitalą, kad būtinas verslo restruktūrizavimas ir atsparumo sukrėtimams stiprinimas iš esmės neapribotų ekonomikos kreditavimo galimybių.

26.      Kaip reikėtų pašalinti po krizės susidariusius konkurencijos iškraipymus ir nutraukti gelbėjimo priemones, kurių ėmėsi valstybių narių vyriausybės ir centriniai bankai?

Nors vyriausybių priemonės, skirtos finansų sistemai palaikyti, buvo veiksmingos siekiant išvengti finansų krizės paaštrėjimo, tebėra grėsmė, kad pačios pagalbos priemonės sukurs didelių konkurencijos iškraipymų i) valstybių viduje, nes vyriausybių parama ir gelbėjimo programos suteikia pranašumą kai kuriems bankams, palyginti su bankais, neturinčiais galimybės pasinaudoti pagalbos programomis, ir ii) tarp valstybių, kai valstybės parama vienose šalyse yra didesnė nei kitose šalyse. Nors pastangos suderinti paramos priemones ES užkirto kelią iškraipančiam poveikiui, kai kurie įrodymai byloja apie atsiradusį konkurencijos iškraipymą.

Europos Komisija, kuri atsakinga už rinkos padėties stebėseną ir valstybės paramos priemonių valstybėse narėse ištyrimą, iki šiol nepranešė apie reikšmingus iškraipymus. Kartu galimo iškraipymo atvejį gali sukurti vyriausybės garantuotų obligacijų išplatinimas. Šios obligacijos platinamos skirtingai bankuose, turinčiuose tą patį reitingą, o buveines – skirtingose šalyse. Tai rodo, kad suvereni rizika buvo pagrindinė šių išplatinimų varomoji jėga, tačiau reikia atkreipti dėmesį į iškraipymą, kai „silpni bankai iš stiprių šalių gauna pigesnį finansavimą“. Padidintas indėlių draudimas taip pat gali turėti iškraipančio poveikio tarpvalstybinei konkurencijai. Tačiau tiek vyriausybės garantuotų obligacijų programos, tiek padidintas indėlių draudimas gali būti laipsniškai nutraukti artimiausiais mėnesiais, ir tai pašalintų pagrindinius konkurencijos iškraipymo šaltinius, nors ir negalima atmesti galimybės, kad laikinas poveikis konkurencijos veiksniams gali turėti ilgalaikio poveikio konkurencijai rinkoje.

Apie pakitusį konkurencijos lygį euro zonos šalių bankų sektoriuje gali byloti ir mažmeninių bankų paskolų ir indėlių palūkanų normų sklaida tarp valstybių, kuri gerokai padidėjo 2008 m. antrąjį pusmetį ir tebebuvo didelė (istoriniu požiūriu) 2009 m. Be ypatingų veiksnių, turinčių įtakos atskiriems bankams, negalima atmesti galimybės, kad šie pokyčiai tam tikru mastu atspindi ir poveikį tarpvalstybinei konkurencijai, atsiradusį dėl valstybės paramos priemonių skirtumų, kurie, darydami įtaką atskirų bankų finansavimo išlaidoms, pereina į palūkanų normas, kurias bankai siūlo mažmeniniams klientams. Iš empirinių duomenų matyti, kad net per finansų krizę pinigų politika nustatytų palūkanų normų perėjimas į mažmeninių bankų palūkanų normas euro zonoje iš esmės atitiko istorinę patirtį. Be to, Eurosistemos bankų skolinimo sąlygų apklausos duomenys taip pat nerodo, kad konkurencija (arba jos stoka) buvo pagrindinis veiksnys griežtinant euro zonos bankų kreditavimo standartus nuo 2007 m. trečiojo ketvirčio.

Centrinio banko paramos priemonės Eurosistemoje yra nukreiptos į bankų sektorių kaip visumą, todėl kelia mažesnę riziką atsirasti diskriminacijai. Nors ir negalima teigti, kad šios priemonės negali sukelti rinkos iškraipymų, šių priemonių rizika sukelti iškraipymus bankų konkurencijos srityje yra ribota, bent jau artimiausiu metu. Tai taikoma tiek standartinėms refinansavimo operacijoms, kurias siūlo Eurosistema euro zonos pinigų finansinėms institucijoms (PFI), tiek nestandartinėms priemonėms, įvestoms per finansų krizę. Tarptautiniu požiūriu nestandartinės pinigų politikos priemonės, kurios buvo įvestos Eurosistemoje 2008 m. spalio mėn., šiek tiek skiriasi nuo priemonių, kurias įvedė centriniai bankai kitose šalyse, taigi galėjo būti pažeistas vienodų galimybių principas pasaulio bankuose (taip pat tarp euro zonos ir ne euro zonos bankų). Tačiau nereikia pamiršti, kad centrinių bankų visame pasaulyje per krizę įvestos priemonės buvo derinamos su finansų ir ekonomikos sistemų, vyraujančių tose šalyse, ypatumais. Be to, prieš finansų krizę skyrėsi ir veiklos strategijos pasaulio centriniuose bankuose. Galiausiai, bet kokie tarptautinių vienodų galimybių iškraipymai, kurių sukėlė centrinių bankų krizės įveikimo priemonės, turėtų išnykti, kai tik šios priemonės bus nutrauktos, todėl neturėtų daryti ilgalaikio poveikio bankų konkurencijai.

Nors atrodė, kad konkurencijos iškraipymams iš esmės buvo užkirstas kelias, paskatų iškraipymas – dar vienas svarbus rūpestį keliantis veiksnys, kylantis iš paramos priemonių. Tiksliau, gelbėjimo priemonės pirmiausia buvo skirtos stambiems ir sistemiškai svarbiems bankams, kurių žlugimas būtų sukėlęs pavojų finansų sistemos stabilumui. Vadinasi, šie bankai gali naudotis rinkos įžvalgomis apie finansinės paramos garantiją iš vyriausybės, kuri gali juos paskatinti užsiimti pelningu, bet rizikingu verslu, nesilaikant tinkamos rinkos drausmės. Buvo pateikti keli pasiūlymai spręsti šią vadinamąją „pernelyg didelė, kad sužlugtų“ įmonių problemą.

27.      Kaip galima būtų priversti (paskatinti) finansų institucijas mažinti pasirengimą rizikuoti?

Šiuo metu vykdoma finansų sistemos reguliavimo reforma, turinti sustiprinti šios sistemos atsparumą, apima keletą aspektų, kurie skatins atsargų rizikos valdymą bankuose. 2009 m. Bazelio komiteto paskelbtuose pasiūlymuose didinamos paskatos mažinti pasirengimą rizikuoti, numatant platesnį rizikos padengimą (pvz., papildomą įsipareigojimų neįvykdymo rizikos padengimą prekybinėje knygoje ir sandorio šalies kredito rizikos kapitalo mokesčio įvedimą išvestinėms priemonėms, atpirkimo sandoriams ir vertybinių popierių finansavimui) aukštesnės kokybės kapitalu, kuris yra brangesnis. Be to, suderintos likvidumo sistemos įvedimas privers bankus finansuoti patiems save naudojant stabilesnius finansavimo šaltinius struktūriniu pagrindu. Galiausiai, nustatyti patikimo kompensavimo principai, kurie apribos paskatas imtis pernelyg didelės rizikos vengiant ilgalaikio pelningumo ir riziką ribojančio valdymo. Kartu suderintos ir tinkamai įgyvendintos šios priemonės labai padėtų apriboti rezultatų siekimą trumpuoju laikotarpiu ir pašalintų pastebėtą ydingą rizikos valdymo praktiką.

28.      Kokie, jūsų nuomone, labiausiai neatidėliotini finansinių paslaugų teisės aktų klausimai, kurie turi būti išspręsti įgyvendinus Finansinių paslaugų veiksmų planą?

Viena iš pagrindinių finansų krizės pamokų yra ta, kad glaudi finansų rinkų sąsaja visame pasaulyje kelia bendrų problemų, kurias reikia spręsti tinkamai ir suderintais veiksmais. Todėl ES reglamentavimo darbotvarkėje turėtų būti tinkamai atsižvelgta į iniciatyvas ir rekomendacijas, priimtas tarptautiniu lygmeniu, ypač G20 aukščiausiojo lygio susitikime, kurių svarba išryškėjo per finansų krizę. G20 veiksmų planai ir rekomendacijos jau paskatino tarptautines institucijas, pvz., Finansų stabilumo valdybą ir Bazelio bankų priežiūros komitetą, imtis daug svarbių veiksmų dėl reguliavimo priežiūros ir finansinio stabilumo priemonių, skirtų bankų sektoriui, kuris yra labai svarbus ES.

Aptariant svarbesnius klausimus, kurie turėtų būti sprendžiami reguliavimo iniciatyvomis, galima išskirti dvi pagrindines klausimų grupes:

Pirma, reguliavimo iniciatyvos, susijusios su rizikos ribojimo sistemos stiprinimu pagal tarptautines iniciatyvas.

Labai svarbu užbaigti Bazelio komiteto reformų programą ir toliau ją įgyvendinti Europoje siekiant lankstesnės bankų sistemos, kuri galėtų palaikyti tvarų ekonomikos augimą ilgesniu laikotarpiu, nevaržant rinkos veikimo ir ekonomikos atsigavimo proceso.

Be to, tarptautinių reformų klausimu norėčiau pabrėžti, kad labai svarbūs šie keturi aspektai:

a) Reikia pasiekti tarptautinį sutarimą, susijusį su problemų, kurių sukėlė sistemiškai svarbios finansų įstaigos (SSFĮ), sprendimu. Būtina susitarti dėl konkrečių reguliavimo metodų, kurie turėtų būti taikomi SSFĮ, ir papildomų priežiūros procedūrų, siekiant užtikrinti veiksmingą jų veiklos ir rizikos stebėseną. Neseniai parengtame ECB pranešime apie SSFĮ, prisidedant prie Finansų paslaugų komiteto veiklos, išsamiai aptariami pagrindiniai SSFĮ veiklos reguliavimo tikslai ir priemonės, kurie galėtų būti priimti mažinant SSFĮ žlugimo riziką ir vertinant tokio žlugimo padarinius: „Šiuo reguliavimu siekiama dviejų tikslų: i) didinti įstaigų atsparumą sukrėtimams ir mažinti SSFĮ keliamą sisteminę riziką, ypač atsižvelgiant į blogo poveikio ir pasklidimo galimybes; ii) mažinti vadinamąją „moralinio pavojaus“ problemą ir susijusią finansinės paramos garantiją. Iš tiesų, galima teigti, kad veiksmai, nukreipti į vieną tikslą, yra priemonė pasiekti kitą tikslą.“

b) Reikia spręsti neapmokestinamųjų finansinių centrų ir nebendradarbiaujančių teritorijų rizikos ribojimo problemą. Europos Sąjungoje 3L3 priežiūros komitetai atliko papildomą tyrimą ir sudarė konsoliduotą nebendradarbiaujančių teritorijų, kuriose ES priežiūros institucijos nustatė nuolatinių problemų, sąrašą. Tačiau vis tiek ES teisės aktuose reikėtų apriboti nebendradarbiaujančių teritorijų keliamą riziką, kad visos valstybės narės spręstų šią problemą suderintai ir nuosekliai, siekiant išvengti priežiūros arbitražo ir išlaikyti vienodas sąlygas finansų įstaigoms. Kapitalo reikalavimų direktyvoje, Finansinių priemonių rinkų direktyvoje (MiFiD), taip pat „Mokumas II“ direktyvoje turėtų būti nustatyti principai, susiję su nebendradarbiaujančių teritorijų veikla, ribojantys (ar net draudžiantys) tokia veiklą tuo atveju, kai teritorija nebendradarbiauja su valstybių narių kompetentingomis institucijomis arba kliudo keistis informacija apie neapmokestinamąsias patronuojamąsias įmones vykdant konsoliduotą priežiūrą. Be Bazelio komiteto, IOSCO ir IAIS standartų, vertėtų paminėti šios srities rekomendacijas dėl konsoliduoto rizikos valdymo, pagrįsto principu „pažink savo klientą“, kurias išleido Bazelio komitetas 2004 m. spalio mėn. Jose pateikiamos išsamios rekomendacijos, kaip elgtis su teritorijomis, kuriose galioja griežta banko paslaptis arba duomenų apsaugos įstatymai, kurie riboja arba gali būti aiškinami kaip ribojantys reikiamos informacijos perdavimą rizikos valdymo tikslais. Šiose rekomendacijose nustatyta, kad jeigu trukdymas keistis informacija nepašalinamas ir nėra kitų priimtinų alternatyvių priemonių, šalies priežiūros institucija turėtų aiškiai perduoti priimančiajai šaliai, kad bankas gali nuspręsti pats arba pareikalavus šalies priežiūros institucijai nutraukti atitinkamą veiklą. Be to, svarbu užtikrinti, kad, jeigu įstatymu ribojamas informacijos atskleidimas „trečiosioms šalims“, pagrindinė buveinė arba pagrindinis bankas neįtraukiamas į trečiųjų šalių sąvoką.

Visi šie principai, grindžiami tarptautiniais standartais, Finansinio stabilumo valdybos veikla ir veiksmais ES lygmeniu, turėtų apimti ir rizikos ribojimo priemonių rinkinio sukūrimą. Šis rinkinys galėtų būti paremtas laipsnišku metodu, pradedant dialogo stiprinimu ir derybomis su probleminėmis teritorijomis ir pereinant į tinkamą pareigų vykdymą institucijose, kurios veikia tose teritorijose, ir (ar) reikalavimus padidinti nuosavas lėšas ir (ar) riboti tam tikrą veiklą ar net ją nutraukti.

c) Reikia sukurti labiau suderintą sankcijų sistemą Europos lygmeniu, atsižvelgiant į Jacques de Larosière ataskaitoje pateiktas rekomendacijas (20 rekomendacija): „Europos institucijos taip pat turėtų inicijuoti procesą, kuriuo būtų nustatyti gerokai nuoseklesni sankcijų režimai visoje bendrojoje rinkoje. Kontrolė negali būti veiksminga taikant silpnus, skirtingus sankcijų režimus. Labai svarbu, kad Europos Sąjungoje ir kitose šalyse visos priežiūros institucijos galėtų išplėsti sankcijų režimą, kuris turėtų pakankamai daug bendrų sąlyčio taškų, būtų griežtas ir atgrasantis. Šiuo metu taip nėra. Tų pačių priemonių reikėtų imtis ir nustatant priežiūros įgaliojimus siekiant skatinti nuoseklią ir veiksmingą priežiūrą bendrojoje rinkoje.“

d) Reikia imtis tolesnių veiksmų siekiant standartizuoti išvestines finansines priemones ir įtraukti pagrindines sandorio šalis išvestinių finansinių priemonių operacijoms užbaigti, ypač jei tai susiję su kredito įsipareigojimų nevykdymo apsikeitimo sandoriais.

Antra, reguliavimo iniciatyvos, kuriomis siekiama sustiprinti ES institucinės sistemos pajėgumą užkirsti kelią krizėms ir jas šalinti ateityje.

Didesnė nacionalinių finansų sistemų tarpusavio priklausomybė ir poreikis apsaugoti ES finansų rinkų integracijos procesą skatina imtis atitinkamų veiksmų ES lygmeniu, kad būtų išvengta galimų sisteminių tarpvalstybinių finansų institucijų žlugimo padarinių. Todėl reikėtų pritarti dabartiniam Komisijos ketinimui plėtoti ES problemų sprendimo sistemą ir šalinti efektyvaus ES tarpvalstybinių finansų įstaigų krizių valdymo kliūtis. Šio darbo prioritetai yra šie: i) sukurti būtinųjų priemonių rinkinį nacionalinėms kompetentingoms institucijoms, padedant spręsti sunkumų patiriančio banko problemas, nebūtinai kreipiantis dėl valstybės paramos ir, jeigu reikia, likviduoti banką be neigiamo poveikio finansų stabilumui; ii) stiprinti nacionalinių institucijų koordinavimą ir bendradarbiavimą, ypač bendraujant su tarpvalstybinėmis grupėmis. Trumpesniu laikotarpiu teisės aktų pakeitimuose turėtų būti numatyta suderinti indėlių garantijų sistemas, nustatant, inter alia, ex-ante ir rizika pagrįstą finansavimą, papildytą patikimu ex-post finansavimu, kuris aktyvuojamas, jeigu tai būtina. Kartu su mokėjimo sistema „Paybox“ reikėtų apsvarstyti ir indėlių garantijų sistemų vaidmenį problemų sprendimo etape. Platesnės ES krizių valdymo ir problemų sprendimo sistemos sukūrimas turi lemiamą reikšmę stiprinant finansinių paslaugų bendrąją rinką, nes tai gali riboti nacionalinės valdžios institucijų paskatas apsaugoti silpnų finansinių institucijų vidaus komponentus. Tačiau šiame darbe tektų spręsti didžiules problemas, pvz., dabartinius valstybių narių teisinio režimo skirtumus įveikiant krizę. Norėčiau priminti, kad ECOFIN taryba 2009 d. gruodžio 2 d. ragino Ekonomikos ir finansų komitetą tęsti darbą koordinuojant ES politiką krizių valdymo srityje, įskaitant naštos pasidalijimo klausimą ir konkrečius pasiūlymus Tarybai 2010 m. pavasarį.

Manau, kad Eurosistema prisidės prie tokių diskusijų, siekiant apibrėžti naštos pasidalijimo modelį, kuris padėtų sumažinti moralinę žalą. Labai svarbu, kad būtų pasiektas sutarimas dėl tikslų, kuriuos reikia pasiekti, ir veiksmų plano, kurių reikėtų imtis siekiant šių tikslų.

29.      Kaip vertinate dabartinį finansinių paslaugų ES konsolidacijos lygį ir ką manote apie ateities planus šiuo klausimu?

Remiantis naujausiais struktūriniais rodikliais ES bankų sektoriuje (2008 m. duomenimis), konsolidavimas bankų sektoriuje tęsiasi. Tačiau tai reiškia, kad didėja ir rinkos koncentracija ir mažesnės šalys paprastai turi labiau koncentruotas rinkas nei didesnės šalys. Vidaus kredito įstaigose toliau dominavo ES bankų pozicijos, ir jų rinkos dalis net padidėjo dėl užsienio filialų. Reikšmingi šalių skirtumai ir toliau nemažėjo, atsižvelgiant į užsienio subjektų svarbą, nes naujosiose ES valstybėse narėse vyravo patronuojamosios įmonės, turinčios patronuojančiąsias įmones euro zonoje.

2009 m. pagausėjo įmonių susijungimų ir įsigijimų sandorių, nors jų mastas tebebuvo žemo lygio, palyginti su praėjusiais dešimt metų. Vidaus ir tarpvalstybiniai sandoriai pasiekė aukščiausią lygį. Nors praeityje susijungimus ir įsigijimus daugiausia lėmė strateginiai sumetimai, pvz., masto ekonomijos išnaudojimas ir įėjimas į naujas rinkas, daugelį sandorių 2008 ir 2009 m. įvykdė ūkio subjektai, kurie patyrė didelių nuostolių arba likvidumo įtampą. Kartu pastangos stiprinti kapitalo bazės pozicijas ir didinti pinigų atsargas padėjo kai kurioms kredito įstaigoms gauti pajamų iš nepagrindinės veiklos tiek verslo, tiek geografinės padėties požiūriu.

Pagal bendrą susijungimų ir įsigijimų sandorių vertę įmonių įsigijimų skaičius gerokai sumažėjo 2009 m., ir užfiksuotas tik vidaus sandorių padaugėjimas.

Taip pat vertėtų pažymėti, kad vyriausybių dalyvavimas kredito įstaigų veikloje lėmė reikšmingus kai kurių pagrindinių kredito įstaigų ES nuosavybės struktūros pokyčius. Tačiau manoma, kad dėl ribotos vyriausybės kapitalo atkūrimo priemonių trukmės šie nuosavybės pokyčiai yra laikini ir bus panaikinti, kai finansinė šių institucijų padėtis pagerės ir jos galės savarankiškai vykdyti veiklą.

Vertinant konsolidavimo modelius, reikėtų atsižvelgti į tai, kokį poveikį jie daro atskirų bankų efektyvumui ir patikimumui, konkurencijai bankų sektoriuje ir apskritai finansiniam stabilumui finansų sektoriuje. Kadangi dabartinė konsolidacija bankininkystės sektoriuje padėjo didinti bankų pelningumą ir stiprinti jų atsparumą sukrėtimams, šiuos modelius galima vertinti teigiamai.

Vertinant ateities planus ES konsolidacijos aspektu, svarbu paminėti, jog plačiai sutariama, kad bankų sektoriuje sverto lygis iki krizės buvo pernelyg aukštas. Taigi galima tikėtis, kad mažėjant šio sverto lygiui, bankų sistemos pelningumas (pagal nuosavybės grąžą) sukurs mažesnę grąžą nei pastaruoju metu, bent jau vidutinės trukmės laikotarpiu. Todėl tikėtina, kad bankai ieškos naujų pelningumo šaltinių. Konsolidacija gali tapti patraukliu būdu pasiekti šį tikslą tiems bankams, kurie po krizės iškyla kaip stipriausi veikėjai, nes įsigijimai palyginti prieinamomis kainomis gali būti galimybė pasiekti didesnį pelningumą ilguoju laikotarpiu – dėl masto ekonomijos. Šiuo atžvilgiu susijungimų ir įsigijimų tendencijos gali tebebūti tokios pačios ir po krizės. Susijungimai numatomi ir per artimiausius metus kaip priemonė gelbėti sunkumų patiriančius bankus. Kaip minėta, daugelis priežasčių, kurios patvirtina, kad artimiausiu metu ir toliau vyks konsolidacija, taip pat pagrindžia išvadą, kad tai padės sukurti efektyvesnę ir lankstesnę bankų sistemą. Kita vertus, sektoriaus koncentracija gali sukurti daugiau institucijų, veikiančių „pernelyg didelės, kad sužlugtų“ principu, todėl vis didėja poreikis įgyvendinti priemones šių institucijų kuriamoms problemoms spręsti.

D.       ECB veikla ir demokratinė atskaitomybė bei skaidrumas

30.      Ar neturėtų laikui bėgant ir keičiantis ECB užduotims ir prioritetams, kisti įvairūs valdybos narių įsipareigojimai?

Vykdomoji valdyba – kolegialus ECB sprendimus priimantis organas, kurio veikla pagrįsta kolektyvinės atsakomybės principu, t. y. Vykdomoji valdyba yra kolektyviai atsakinga už priimtus sprendimus ir bendrą ECB veiklos sričių funkcionavimą. Nors praktiniais sumetimais veiklos sritys priskiriamos atskiriems Vykdomosios valdybos nariams, kurie prižiūri ir vadovauja tam tikram darbui, visiems darbo vienetams vadovauja Vykdomosios valdybos vyresnioji vadovybė.

Kaip jau kartą buvo, Vykdomoji valdyba gali peržiūrėti laikui bėgant Vykdomosios valdybos narių darbo vienetų pavaldumą ir sprendimų rengimą. Tokie asmeninės Vykdomosios valdybos narių atsakomybės pakeitimai padeda stiprinti Vykdomosios valdybos kolegialumo pobūdį. Todėl Vykdomosios valdybos narių įsipareigojimai gali kisti jų kadencijos laikotarpiu. Šiuo atveju priimamas sprendimas – išimtinė pačios Vykdomosios valdybos atsakomybė.

Teikiu didelę reikšmę kolektyviniam Vykdomosios valdybos pobūdžiui, nes jis geriausiai užtikrina, kad priimant sprendimus bus atspindėti įvairūs požiūriai ir tinkamai atsižvelgta į turimas žinias, patirtį ir išmintį.

31.      Kaip manote, kokia sistema būtų tinkama ECB vykdomosios valdybos narių nešališkai rotacijai tautybės pagrindu užtikrinti?

Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (283 str. 2 d.) ir ECBS ir ECB statute (11.2 str.) nustatytos ECB vykdomosios valdybos narių paskyrimo sąlygos:

· Vykdomosios valdybos nariai „skiriami iš pripažintą autoritetą ir profesinę patirtį pinigų ar bankininkystės srityse turinčių asmenų“;

· „Vykdomosios valdybos nariais gali būti tik [euro zonos] valstybių narių piliečiai.“

Taigi Sutartyje nustatyti du reikalavimai: „kompetencija“ ir „[euro zonos] valstybės narės pilietybė“. Sutartyje nėra nustatytų kitų reikalavimų kandidatams į ECB vykdomosios valdybos narius.

Narių paskyrimas, remiantis kitais pagrindais, išskyrus nurodytus, gali prieštarauti Sutarties nuostatoms, įtvirtinančioms ECB nepriklausomumą. ECB sprendimus priimančių organų posėdžiuose visi nariai dalyvauja kaip individualūs asmenys. Nepriklausomumo principas reiškia, kad „nei Europos centrinis bankas, nei nacionalinis centrinis bankas, nei bet kuris jų sprendimus priimančių organų narys nesiekia gauti ar nepriima jokių Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų, valstybių narių vyriausybių ar bet kurio kito subjekto nurodymų.“ (Sutarties 130 str., Statuto 7 str.). Ši Sutarties nuostata nesuderinama su nacionalinio atstovavimo principu.

Galutinį sprendimą dėl ECB vykdomosios valdybos narių paskyrimo priima Europos Vadovų Taryba (balsuoja tik euro zonos šalių atstovai) pagal Tarybos rekomendaciją, šiai pasikonsultavus su Europos Parlamentu ir ECB valdančiąja taryba. Tikiuosi, kad minėtų ECB vykdomosios valdybos narių paskyrimo principų bus visiškai laikomasi.

32.      Koks jūsų požiūris į poreikį ECB valdyboje didinti narių įvairovę pagal išsilavinimą, užuot pasikliovus centrinių bankų atstovais?

Kaip minėjau atsakyme į pirmesnį klausimą, Sutartyje ir Statute aiškiai nustatyta, kad Vykdomosios valdybos nariai „skiriami iš pripažintą autoritetą ir profesinę patirtį pinigų ar bankininkystės srityse turinčių asmenų.“

Nenuostabu, kad centrinių bankų atstovai atitinka šį reikalavimą. Kartu šia nuostata jokiu būdu neatimama galimybė skirti kandidatus ne iš centrinių bankų bendruomenės. Iš tiesų, daugumoje centrinių bankų, ir ECB – ne išimtis, sprendimus priimančių organų narių išsilavinimas yra gana įvairus, ir tarp šių narių galime sutikti, pvz., profesinę patirtį bankininkystės, akademinės ir viešojo administravimo srityse turinčių asmenų.

Kaip matyti iš mano gyvenimo aprašymo, mano profesinė patirtis taip pat įvairi. Mano nuomone, kolegialaus sprendimus priimančio organo narių įvairovė pagal išsilavinimą – tai turtas institucijos valdymo požiūriu.

33.      Koks jūsų bendras požiūris į ECB ir centrinės bankininkystės demokratinę atskaitomybę?

Kad išsaugotų teisėtumą, nepriklausomas centrinis bankas turi būti atskaitingas demokratinėms institucijoms ir plačiajai visuomenei už savo veiklą vykdant įgaliojimus. Šis nepriklausomumas ypač pastaraisiais dešimtmečiais sulaukė vis didesnio pripažinimo ir yra labai svarbus centriniam bankui įgyvendinant jam suteiktus įgaliojimus. Vis didesnę reikšmę įgyja ir demokratinė atskaitomybė. Todėl centrinių bankų atskaitomybė visame pasaulyje turi skirtingą formą.

Europos Sąjungoje ECB turi aiškius įgaliojimus ir juos vykdo nepriklausomai, kaip nustatyta Sutartyje. Sutartyje taip pat nustatyta, kad toks aukšto lygio nepriklausomumas yra neatsiejamas nuo demokratinio atskaitingumo Europos visuomenei ir jos tiesiogiai išrinktiems atstovams, t. y. Europos Parlamentui. Todėl nustatyti ir aiškiai apibrėžti keli ECB atskaitomybės būdai, pvz., ECB pirmininkas turi reguliariai pasisakyti Ekonomikos ir pinigų politikos komitete (ECON), kaip ir ECB pirmininko pavaduotojas bei kiti ECB vykdomosios valdybos nariai. Pažymėtina, kad pastarieji klausymai yra glaudesnė ECB ir Europos Parlamento bendradarbiavimo forma, negu numatyta Sutartyje, ir ši nusistovėjusi praktika, mano nuomone – labai teigiamas elementas, kuriam pritaria ir Europos Parlamentas. ECB atskaitomybė taip pat reiškia aiškiai nustatytą pareigą rengti ir skelbti pranešimus apie ECBS veiklą (ECB statuto 15 str.). Be metinio pranešimo apie ECBS veiklą, kurį ECB teikia Europos Parlamentui (taip pat Tarybai, Komisijai ir Europos Vadovų Tarybai), ECB mažiausiai kartą per ketvirtį skelbia pranešimus apie Eurosistemos veiklą. ECB nusprendė neapsiriboti šios Sutarties reikalavimais ir skelbti pranešimus dažniau mėnesiniame biuletenyje. Ir galiausiai, ECB ne tik skelbia konsoliduotą finansinę ataskaitą kiekvieną savaitę, bet ir rengia kitus leidinius, susijusius su užduotimis, įskaitant du kartus per metus publikuojamus leidinius apie finansinį stabilumą ir finansinę integraciją.

34.      Kaip vertinate procedūras, naudojamas keičiant ECB valdybos narius? Ar ex ante demokratinė atskaitomybė ir skaidrumas nereiškia, kad Europos Parlamentui turi būti suteikta bent galimybė išklausyti keletą galimų kandidatų ir pareikšti savo nuomonę prieš Tarybai priimant galutinį sprendimą dėl paskyrimo?

ECB vykdomosios valdybos narių atrankos procedūra nustatyta Sutarties 283 straipsnyje ir ECBS ir ECB statuto 11 straipsnyje. Dėl jos sutarė visi iš dalies pakeistos Sutarties signatarai, taigi ji įtvirtinta ES teisės akte. Ši procedūra taikoma ir man, kaip kandidatui į ECB vykdomosios valdybos narius, ir nemanau, kad man derėtų komentuoti jos tinkamumą.

35.      Kokias išvadas padarytumėte palyginę JAV federalinio atsargų banko ir ECB veiklos skaidrumo politiką? Kurią procedūrą pasirinktumėte: banko posėdžių protokolų paskelbimą, praėjus dviem savaitėms po sprendimo dėl pinigų politikos priėmimo, kaip JAV federaliniame atsargų banke ir Anglijos banke, ar spaudos konferencijos sušaukimą iš karto priėmus sprendimą dėl pinigų politikos kartu nedelsiant apie šių sprendimų priėmimo motyvus paskelbiant internete, kaip ECB?

Palyginti skirtingas procedūras – sudėtingas dalykas. Viena iš priežasčių yra ta, kad centriniai bankai gali turėti skirtingų poreikių, atsižvelgiant į jų specifinę istoriją ir kultūrą, politikos tikslus ir kitus institucinės struktūros elementus. Atlikti tyrimai leidžia daryti tvirtą išvadą, kad šiuo metu centrinių bankų taikoma sprendimų dėl pinigų politikos priėmimo procedūra – daug aiškesnė ir skaidresnė nei ankstesniais dešimtmečiais. Taigi, galima teigti, kad pinigų politikos veiksmingumas padidėjo pasaulio mastu.

Yra įvairių būdų užtikrinti skaidrumą. Esu įsitikinęs, kad ECB pasirinkta procedūra – viena iš pažangiausių pasaulyje. Pirma, ji – labai skaidri, nes egzistuoja ryšys tarp pinigų politikos strategijos ir veiksmų motyvų. Antra, spaudos konferencija ir įžanginis pareiškimas – naudingos priemonės, skirtos svarbiai informaciją skleisti nevienalytei publikai. Jomis suinteresuotosioms šalims (pvz., plačiajai visuomenei, žiniasklaidai ir finansų rinkos stebėtojams) suteikiama tinkama išsami informacija apie ECB sprendimus pinigų politikos srityje. Jais siekiama paaiškinti kolektyvinį Valdančiosios tarybos požiūrį į pinigų politikos padėtį. Trečia, įžanginis pareiškimas bei klausimai ir atsakymai spaudos konferencijoje skelbiami realiuoju laiku. To nebūtų galima pasiekti taikant protokolų paskelbimo procedūrą. Apskritai, ECB praktiką vertinu kaip reiklią visų Valdančiosios tarybos narių atžvilgiu. Taip pat manau, kad ECB metodas iki šiol buvo plačiai suprantamas, o protokolų paskelbimo procedūra, kurią taiko kiti centriniai bankai, irgi atrodo visiškai pagrįsta.

36.      Kokia jūsų nuomonė apie kas ketvirtį vykstantį Europos Parlamento ir ECB pirmininko dialogą pinigų klausimu? Ar galima būtų patobulinti dialogą pinigų klausimu? Ar dažnos diskusijos ECB politikos klausimais su kitais politikais kenkia banko nepriklausomybei?

Nuolatinis dialogas su Europos Parlamentu – tai Europos centrinio banko demokratinės atskaitomybės Europos piliečiams ir jų tiesiogiai išrinktiems atstovams dalis. Todėl ECB pirmininko kalbos Ekonomikos ir pinigų politikos komitete kiekvieną ketvirtį – labai svarbus indėlis į visuomenės pritarimą ECB pinigų politikai. Kartu su papildomomis kalbomis, taip pat ir kitų Vykdomosios valdybos narių, šis tarpusavio ryšys užtikrina prasmingą ir vaisingą keitimąsi nuomonėmis. Tai sukuria labai naudingą forumą ECB, kuriame jis gali paaiškinti savo pinigų politiką ir sulaukti grįžtamojo ryšio. Ši sąveika toliau vyksta EP plenariniame posėdyje, per kurį, inter alia, ECB pirmininkas pristato banko metinį pranešimą. ECB ir Europos Parlamento dialogo kokybė – labai aukšto lygio. Tai jau ne kartą pripažino abi institucijos.

Manau, kad nuolatinis keitimasis informacija su kitais politikais – labai svarbus mūsų Ekonominės ir pinigų sąjungos politikos elementas. ECB reguliariai bendrauja su keliomis Europos institucijomis. Pvz., ECB kviečiamas dalyvauti Eurogrupės ir ECOFIN tarybos posėdžiuose. Jis dalyvauja reguliariame dialoge makroekonomikos klausimais. Užmegztas ir dialogas techniniu lygmeniu su Komisija ir nacionalinėmis vyriausybėmis, pvz., Europos Sąjungos ekonomikos ir finansų komitete ir Ekonominės politikos komitete. Šis keitimasis požiūriais vyksta pagal Sutarties nuostatas, užtikrinant ir visada laikantis visiško ECB nepriklausomumo principo ir kartu palaikant tinkamą EPS veiklą. Todėl jis reikalingas ir pageidautinas, nes juo pripažįstamas Europos centrinio banko nepriklausomumas.

37.      Ar Europos Audito Rūmai turėtų atlikti visapusišką ECB kontrolę, kuri būtų platesnė už „veiklos efektyvumo“ tyrimą, nustatytą ECBS ir ECB 27.2 str.?

Bendrajame ECB valdyme taikoma visapusiška išorės ir vidaus kontrolės priemonių sistema, kurios daugelis elementų turi teisės aktų pobūdį. Audito Rūmų atliekamas ECB valdymo veiklos veiksmingumo tyrimas – svarbi šios kontrolės sistemos dalis. Šią sistemą papildo pareiga reguliariai atsiskaityti Europos Parlamentui ir plačiajai visuomenei, taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismo atliekama teisminė priežiūra. Visi šie elementai sukurti siekiant, inter alia, užtikrinti centrinio banko nepriklausomumą. ECB nepriklausomybė apima ir finansinius išteklius.

Taigi nebūtina išplėsti Audito Rūmų kontrolę taip, kad ji būtų platesnė už „veiklos efektyvumo“ tyrimą.

E.        Bendrieji klausimai

38.      Kokie didžiausi pavojai ir uždaviniai, jūsų nuomone, laukia ECB?

Norėčiau pabrėžti tris didžiausius pavojus ir uždavinius, kurie laukia ECB:

Atsitraukimo strategijos įgyvendinimas – precedento neturintis uždavinys, kuris reikalauja užtikrinti laipsnišką ECB nestandartinių priemonių nutraukimą. Tačiau rinkose vyraujantis neapibrėžtumas reiškia, kad tinkamo šio atsitraukimo tempo ir masto nustatymas tebėra sunki užduotis. Manau, kad ECB atsitraukimo strategijos priemonės iki šiol buvo visiškai tinkamos ir pagrįstos remiantis ekonomikos ir finansų rinkos sąlygų vertinimu. Toliau turime elgtis labai atsargiai, nes klaidų kaina gali būti labai didelė, kaip rodo atsigavimo po sunkios bankų ir ekonomikos krizės patirtis.

Kitas uždavinys, kurį norėčiau pabrėžti – ESRV sukūrimas ir veikimas, kuriai ECB teiks paramą. Intelektualiuoju požiūriu ši užduotis – sudėtinga, nes reikia sukurti naujas priemones makrolygio rizikai vertinti, nors šiuo tikslu galima panaudoti ir esamas priemones. Be to, atsižvelgdami į ECB bendrosios ir valdančiosios tarybos ir naujosios ESRV generalinės valdybos sudėties sutapimą, turime užtikrinti tinkamą ir nuoseklų bendravimą. Ypač reikėtų pabrėžti, kad nėra kompromiso tarp kainų stabilumo tikslo ir paramos, kuria ECB gali prisidėti prie kitų tikslų, įskaitant finansinį stabilumą, įgyvendinimo. Taip pat reikia spręsti organizacinius klausimus, pvz., kaip įtvirtinti ESRV paramos funkciją dabartinėje ECB darbo organizavimo sistemoje.

Galiausiai, norėčiau užsiminti apie pavojų, kurį kelia spaudimas iš kai kurių valstybių narių dėl susidariusio disbalanso. Tai ne tik pačių valstybių problema, bet ir visų Europos institucijų, atsakingų už pinigų sąjungos valdymą, problema, kurios sprendime turi aktyviai dalyvauti ir ECB. Kaip minėjau, euro zonoje galioja tik viena bendra pinigų politika, tačiau ECB taip pat turi misiją prisidėti prie konkurencingumo ir nukrypimų analizės šioje zonoje, padėdamas valstybėms nustatyti ir įgyvendinti tinkamą politiką. Buvimas Europos Sąjungos nariu sukuria šalims ne tik naudą, bet ir pareigų. Euro zonos nariams šis reikalavimas – dar griežtesnis. Visi turi laikytis šių įsipareigojimų, kad gautų didžiausią naudą iš Ekonominės ir pinigų sąjungos Europoje. Politikos veiksmai turi atitikti Europos reikalavimus. Tai reiškia ne tik fiskalinių taisyklių, įtvirtintų Stabilumo ir augimo pakte, laikymąsi, bet ir struktūrinės politikos vykdymą, kad Europa taptų našesnė ir lankstesnė. Be to, ir privatūs agentai turi elgtis subalansuotai nustatydami darbo sąnaudas ir darbo užmokesčio dydį. Nepakankama pažanga ir konvergencija šiose srityse liečia ne tik mane, kaip entuziastingą Europos rėmėją, bet ir neigiamai veikia aplinką, kurioje ECB vykdo veiklą, todėl šios problemos yra ir mano, kaip pinigų politikos kūrėjo, rūpestis.

• [1]  Daugiau informacijos žr. „Bendrieji Eurosistemos pinigų politikos priemonių ir procedūrų dokumentai“, ECB, 2009 m.
• [2]  ECB pirmininkas, Eurogrupės pirmininkas ir už ekonomikos ir pinigų reikalus atsakingas Europos Komisijos narys susitiko su Kinijos pareigūnais 2007 m. lapkričio mėn. ir 2009 m. lapkričio mėn. aptarti klausimų, kurie siejasi su bendrais interesais.

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data	23.3.2010
Galutinio balsavimo rezultatai	+: –: 0:	37 3 1
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai	Burkhard Balz, Godfrey Bloom, Sharon Bowles, Udo Bullmann, Pascal Canfin, Nikolaos Chountis, George Sabin Cutaş, Rachida Dati, Leonardo Domenici, Diogo Feio, Markus Ferber, Elisa Ferreira, Vicky Ford, José Manuel García-Margallo y Marfil, Jean-Paul Gauzès, Sven Giegold, Sylvie Goulard, Enikő Győri, Liem Hoang Ngoc, Gunnar Hökmark, Othmar Karas, Wolf Klinz, Jürgen Klute, Rodi Kratsa-Tsagaropoulou, Astrid Lulling, Hans-Peter Martin, Arlene McCarthy, Ivari Padar, Antolín Sánchez Presedo, Olle Schmidt, Edward Scicluna, Peter Simon, Ivo Strejček, Kay Swinburne, Marianne Thyssen, Ramon Tremosa i Balcells, Corien Wortmann-Kool
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)	Sophie Auconie, Pervenche Berès, Herbert Dorfmann, Sari Essayah, Robert Goebbels, Jan Kozłowski, Philippe Lamberts