Pranešimas - A7-0103/2010Pranešimas
A7-0103/2010

PRANEŠIMAS dėl Komisijos komunikato „Organų donorystės ir transplantacijos 2009–2015 m. veiksmų planas: glaudesnis valstybių narių bendradarbiavimas“

26.3.2010 - (2009/2104(INI))

Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas
Pranešėjas: Andres Perello Rodriguez


Procedūra : 2009/2104(INI)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga :  
A7-0103/2010

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS

dėl Komisijos komunikato „Organų donorystės ir transplantacijos 2009–2015 m. veiksmų planas: glaudesnis valstybių narių bendradarbiavimas“

(2009/2104(INI))

Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 184 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją,

–   atsižvelgdamas į pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl transplantacijai skirtų žmogaus organų kokybės ir saugos standartų (COM(2008)0818),

–   atsižvelgdamas į Komisijos komunikatą pavadinimu „Organų donorystės ir transplantacijos 2009–2015 m. veiksmų planas: glaudesnis valstybių narių bendradarbiavimas“ (COM(2008)0819),

–   atsižvelgdamas į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/23/EB, nustatančią žmogaus audinių ir ląstelių donorystės, įsigijimo, ištyrimo, apdorojimo, konservavimo, laikymo bei paskirstymo kokybės ir saugos standartus[1],

–   atsižvelgdamas Pasaulio sveikatos organizacijos pagrindinius principus dėl žmogaus organų transplantacijos,

–   atsižvelgdamas į Europos Tarybos konvenciją dėl žmogaus teisių ir biomedicinos ir į jos papildomą protokolą dėl žmogaus organų ir audinių transplantacijos,

–   atsižvelgdamas į 2003 m. rugsėjo 17−18 d. Venecijoje vykusią konferenciją Europos Sąjungos organų donorystės ir transplantacijos saugos bei kokybės klausimais,

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto pranešimą ir Teisės reikalų komiteto nuomonę (A7‑0103/2010),

A. kadangi šiuo metu 56.000 pacientų ES laukia tinkamo organų donoro ir manoma, kad 12 žmonių kasdien miršta laukdami reikiamo organo transplantacijos,

B.  kadangi Europoje transplantacijos laukiančių pacientų poreikiai nepatenkinami dėl esamo riboto ir mirusių, ir organus paaukoti norinčių gyvų donorų organų skaičiaus,

C. kadangi valstybių narių rodikliai pagal mirusių žmonių organų donorystę labai skiriasi – nuo 34,2 donoro milijonui gyventojų Ispanijoje iki 1,1 donoro Bulgarijoje, o organų stygius yra pagrindinis transplantacijos programoms įtakos turintis faktorius,

D. kadangi skirtingų valstybių narių nacionalinė organų donorystės ir transplantacijos politika ir teisinis pagrindas dėl įvairių teisinių, kultūrinių, administracinių ir organizacinių veiksnių labai skiriasi,

E.  kadangi organų donorystė ir transplantacija yra keblūs ir sudėtingi klausimai, turintys svarbų etinį aspektą, ir juos svarstant turi visapusiškai dalyvauti visuomenė ir visi atitinkami suinteresuotieji subjektai,

F.  kadangi organų transplantacija sudaro galimybę išgelbėti gyvybę, pagerinti gyvenimo kokybę ir užtikrina geresnį sąnaudų ir naudos santykį, palyginti su kitokia pakeitimo terapija inkstų transplantacijos atveju bei atveria pacientams didesnes galimybes dalyvauti socialiniame gyvenime ir dirbti,

G. kadangi valstybių narių keitimasis organais jau yra įprasta praktika, nors yra didelių organų mainų masto skirtumų tarp valstybių narių; kadangi palankesnes sąlygas valstybėms narėms keistis organais sudarė tarptautinės organų organizacijos, kaip antai Eurotransplant ir Scandiatransplant,

H. kadangi šiuo metu nesama nei visą Europos Sąjungą aprėpiančios duomenų bazės, kurioje būtų saugoma informacija apie skirtus dovanoti ir persodinti organus arba apie gyvus ar mirusius donorus, nei juolab visoje Europoje galiojančios sertifikavimo sistemos, kurią taikant būtų galima įrodyti, kad žmogaus organai ir audiniai gauti teisėtai,

I.   kadangi tik Ispanijoje ir nedaugelyje kitų valstybių narių pavyko žymiai padidinti mirusių žmonių organų donorystės atvejų skaičių, ir buvo įrodyta, kad ši sėkmė susijusi su tuo, kad buvo nustatyta tam tikra organizacinė tvarka, kuri sudaro sąlygas nustatyti galimus donorus ir iki maksimumo padidinti faktiniais donorais tampančių mirusių asmenų skaičių,

J.   kadangi pagal Direktyvą 2004/23/EB bus nustatyta? aiški organų donorystės ir transplantacijos Europos Sąjungoje teisinė sistema ir ja remiantis kiekvienoje valstybėje narėje bus įsteigta arba paskirta kompetentinga nacionalinė institucija, kad būtų galima užtikrinti, jog būtų laikomasi ES kokybės ir saugos standartų,

K. kadangi prekyba organais ir žmonėmis siekiant pasinaudoti jų organais yra didžiulis žmogaus teisių pažeidimas,

L.  kadangi neteisėta prekyba organais, prekyba žmonėmis siekiant pasinaudoti jų organais ir organų donorystės teisinė sistema labai susijusios, nes, viena vertus, neteisėtą veiklą skatina tai, kad į teisinę sistemą neįtrauktos nuostatos dėl organų, antra vertus, neteisėta veikla kelia didžiulį pavojų organų donorystės teisinės sistemos patikimumui,

M. kadangi atsisakymų būti donoru skaičiai Europoje labai skiriasi, ir šiuos skirtumus būtų galima aiškinti nevienodu specialistų rengimo ir profesinės patirties lygiu ryšių ir šeimos priežiūros srityje, skirtingais teisėkūros principais, susijusiais su organų donorystės leidimu, bei skirtingu jų praktiniu taikymu ir kitais svarbiais kultūriniais, ekonominiais ar socialiniais veiksniais, kurie daro įtaką visuomenės supratimui apie donorystės ir transplantacijos naudą,

N. kadangi gyvų žmonių organų donorystė gali būti naudinga papildoma priemonė pacientams, kurie nesulaukia, kol jiems bus persodintas mirusio donoro organas, tačiau kadangi galimybė pasinaudoti gyvų žmonių organų donoryste gali būti svarstoma tik tada, kai ji nesusijusi su jokia neteisėta veikla ir atlygiu už donorystę,

O. kadangi medicininė intervencija galima tik gavus laisvai ir turint visą informaciją duotą atitinkamo asmens susitikimą; kadangi tam asmeniui turėtų būti iš anksto suteikta atitinkama informacija apie intervencijos tikslą ir pobūdį, taip pat apie jos padarinius ir riziką; kadangi atitinkamas asmuo gali bet kuriuo metu laisvai atšaukti savo sutikimą,

P.  kadangi valstybės narės privalo užtikrinti, kad mirusio asmens transplantacijai skirti organai nebūtų išimami pagal nacionalinę teisę nepatvirtinus, kad tas asmuo mirė,

Q. kadangi gyvų žmonių organų donorystė turėtų papildyti mirusių žmonių organų donorystę,

R.  kadangi organų naudojimas gydant yra susijęs su užkrečiamųjų ir kitų ligų perdavimo pavojumi,

S.  kadangi tai, kad žmonės gyvena vis ilgiau, lemia mažesnę gaunamų organų kokybę, o dėl to, savo ruožtu, daugeliu atveju mažėja skaičius persodinti skirtų organų, taip pat ir tose valstybėse narėse, kur donorų skaičius didėja,

T.  kadangi visuomenės sąmoningumas ir nuomonė yra labai svarbūs gerinant organų donorystės rodiklius,

U. kadangi valstybėse narėse veikiančių labdaros ir kitų savanoriškų organizacijų darbo dėka daugiau sužinoma apie organų donorystę ir pagaliau kadangi šių organizacijų pastangomis prisidedama prie to, kad į organų donorų registrus įsitraukia vis daugiau žmonių,

1. pritaria 2008 m. gruodžio mėn. Europos Komisijos patvirtintam organų donorystės ir transplantacijos veiksmų planui (2009–2015 m.), kuriame įtvirtintas valstybių narių bendradarbiavimu pagrįstas požiūris nustatant prioritetinius veiksmus, grindžiamus bendrų tikslų iškėlimu ir plėtojimu ir donorystės bei transplantavimo veiklos vertinimu remiantis sutartais rodikliais, kurie gali padėti nustatyti etalonus ir gerąją patirtį;

2.  reiškia susirūpinimą, kad transplantacijai turimų žmogaus organų nepakanka pacientų poreikiams patenkinti; pripažįsta, kad didžiulis organų donorų trūkumas išlieka didžiausia kliūtis visapusiškai išplėtoti transplantavimo paslaugas ir pagrindinis valstybėms narėms kylantis iššūkis organų transplantacijos srityje;

3.  atkreipia dėmesį į tai, kad sėkmingai vykdomos programos, kai piliečiams suteikiama galimybė tiesiogiai įsitraukti į organų donorų registrą atliekant tam tikras administracines procedūras, pvz., teikiant paraišką pasui ar vairuotojo pažymėjimui gauti; ragina valstybes nares svarstyti galimybę patvirtinti šias programas siekiant, kad į donorų registrus būtų įtraukta kuo daugiau žmonių;

4. mano, jog norint užtikrinti, kad būtų pasinaudojama transplantavimui skirtais organais, svarbu vadovautis aiškiai apibrėžtu jų naudojimo teisiniu pagrindu, kad visuomenė pasitikėtų donorystės ir transplantavimo sistema;

5. pažymi organų įsigijimo organizacinių aspektų svarbą ir pabrėžia, kad valstybių narių keitimasis informacija ir gerąja patirtimi padės šalims, kuriose galimybės gauti organą mažos, pagerinti savo donorystės rodiklius, kaip parodė, pvz., tam tikrų Ispanijos modelio dalių taikymas skirtingose šalyse ir ES, ir už jos ribų, – joms pavyko padidinti organų donorystės rodiklius;

6.  pabrėžia, kad organų donorystės ir įsigijimo organizavimo pokyčiai gali padėti iš esmės padidinti ir išlaikyti gerus organų donorystės rodiklius;

7.  pabrėžia, kad galimų donorų nustatymas laikomas vienu iš svarbiausių etapų mirusių žmonių organų donorystės procese; pabrėžia, kad norint pagerinti donorų radimo ir organų donorystės rodiklius svarbiausia ligoninėje paskirti pagrindinį už donorystę atsakingą asmenį (organų donorų koordinatorių), kurio pagrindinė užduotis būtų parengti aktyvios donorų paieškos programą ir optimizuoti visą organų donorystės procesą;

8.  atsižvelgdamas į poreikį užtikrinti donoro ir recipiento atitiktį, pažymi tarpvalstybinio keitimosi organais svarbą, taigi ir poreikį turėti didelį donorų rezervą, kuris būtinas norint patenkinti visų laukiančiųjų sąrašuose esančių pacientų poreikius; mano, kad jei organų mainai tarp valstybių narių nevyks, recipientai, kuriems reikia reto donoro, turės labai nedideles galimybes gauti organą, o tam tikrų donorų organais nebus pasinaudota, nes laukiančiųjų sąrašuose nebus tinkamų recipientų;

9.  palankiai vertina įstaigų „Eurotransplant“ ir „Scanditransplant“ veiklą, tačiau pažymi, kad galima iš esmės pagerinti organų mainus už šių sistemų ribų ir tarp jų, ypač siekiant pasitarnauti mažų šalių pacientams;

10. pabrėžia, kad bendrų privalomų kokybės ir saugos standartų nustatymas – vienintelė priemonė, galinti užtikrinti aukštą sveikatos apsaugos lygį visoje ES;

11. pabrėžia, kad donorystė turi būti savanoriška ir neapmokama bei vykti teisiniu ir etiniu požiūriu aiškiai apibrėžtomis sąlygomis;

12. ragina valstybes nares užtikrinti, kad būtų aiškiai apibrėžtas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima veiksmingai užtikrinti mirusio asmens arba jo giminaičių sutikimą arba nesutikimą duoti organą.

13. pritaria priemonėms, kuriomis siekiama apsaugoti donorus ir užtikrinti, kad organų donorystė būtų pagrįsta altruizmu ir laisva valia negaunant jokio kito atlygio, išskyrus kompensaciją, kuri būtų griežtai apribota išlaidų, susidarančių dovanojant organą, pvz., kelionės, vaiko priežiūros, prarastų pajamų ar pasveikimo išlaidų, atlyginimu uždraudžiant bet kokias galimiems donorams skirtas finansines paskatas ar užtikrinant, kad jie nepatirtų nuostolių; ragina valstybes nares apibrėžti sąlygas, kuriomis ši kompensacija galėtų būti teikiama;

14. pabrėžia, kad ypač svarbu sukurti gerai suplanuotas veiklos sistemas ir skatinti nacionaliniu lygiu pasiteisinusius modelius; siūlo, kad veiklos sistemas turėtų sudaryti tinkama teisinė sistema, techninė ir logistinė infrastruktūra ir organizacinė pagalba bei veiksminga paskirstymo sistema;

15. ragina valstybes nares kiekvienoje ligoninėje, kurioje galima organų donorystė, visų pirma diegti organų donorystės kokybės gerinimo programas, remiantis pačių intensyvios priežiūros skyrių specialistų ir kiekvienos ligoninės transplantacijos koordinatoriaus viso organų donorystės proceso vertinimu, tačiau taip pat siekiant papildomumo su ligoninių išorės auditais, jei tai būtina ir įmanoma;

16. pabrėžia, kad tęstinis mokymas turėtų būti esminė visų valstybių narių komunikacijos šiuo klausimu strategijų dalis; ypač ragina, kad žmonės turėtų būti geriau informuoti ir skatinami kalbėti apie organų donorystę ir apie savo su donoryste susijusius norus pranešti giminaičiams; pažymi, jog atrodo, kad tik 41 proc. Europos piliečių yra aptarę organų donorystės klausimą su savo šeimos nariais;

17. ragina valstybes nares sudaryti geresnes sąlygas gyviesiems atvirai pareikšti norą dovanoti organus, t. y. pasiūlyti jiems galimybę internetu įsitraukti į nacionalinį ir (arba) Europos donorų registrą siekiant, kad būtų pagreitintos leidimo dovanoti organus tikrinimo procedūros;

18. taip pat ragina valstybes nares imtis veiksmų ir palengvinti nacionalinių asmens tapatybės kortelių ar vairuotojo pažymėjimų ženklinimo informaciniais įrašais ar simboliais, pagal kuriuos nustatoma, ar asmuo yra organų donoras, tvarką;

19. todėl ragina valstybes nares gerinti sveikatos priežiūros specialistų ir pacientų paramos organų transplantacijos klausimais grupių žinias ir komunikacijos įgūdžius; ragina Komisiją, valstybes nares ir pilietinės visuomenės organizacijas prisidėti prie šios visuomenės informavimo apie galimybę būti organų donoru veiklos atsižvelgiant ir į kiekvienos valstybės narės kultūrinius ypatumus;

20. ragina valstybes nares panaudoti visą mirusių žmonių organų donorystės potencialą kuriant veiksmingas organų donorų nustatymo sistemas ir remti visų Europos ligoninių organų donorų koordinatorius; prašo valstybes nares įvertinti donorų, kuriems buvo taikomi „išplėstiniai“ kriterijai (t.y. pagyvenusių donorų arba turinčių tam tikrų širdies sutikimų donorų) organų panaudojimą ir dažniau naudotis šių donorų organais išsaugant aukščiausius kokybės ir saugos standartus, ypač pasitelkiant pažangiausias pastarojo meto biotechnologijas, kurių dėka užtikrinama mažesnė persodintų organų atmetimo rizika;

21. mano, kad reikia tinkamai užtikrinti, kad donoras būtų apsaugotas garantuojant jam anonimiškumą ir konfidencialumą ir kad tuo pat metu medicinos tikslais būtų užtikrinta galimybė atsekti donorų organus, siekiant, kad už organus nebūtų atlyginama ir nevyktų nelegali prekyba jais;

22. pabrėžia, kad gyvų žmonių organų donorystė turėtų būtų traktuojama tik kaip papildanti mirusių žmonių organų donorystę; pataria valstybėms narėms leisti gyvų asmenų donorystę tik tarp artimų giminaičių ir sutuoktinių, kadangi esama pavojaus, jog šia priemone gali būti piktnaudžiaujama; primygtinai ragina valstybes nares, kurios leidžia gyvų asmenų donorystę tarp kitų asmenų grupių, nustatyti griežtas taisykles ir užkirsti kelią bet kokiai galimybei daryti spaudimą ar siūlyti atlygį už donorystę;

23. pabrėžia, kad gyviems donorams turėtų būti užtikrinta aukščiausius medicinos standartus atitinkanti priežiūra ir kad dėl persodinimo iškilus medicininio pobūdžio problemai jie neturėtų būti apkrauti finansine našta, taip pat turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad dėl persodinimo asmuo neprarastų pajamų ar išvengtų medicininių problemų; donorai turėtų būti apsaugoti nuo diskriminacijos socialinėje sistemoje;

24. mano, kad visos transplantacijos sistemų taisyklės (paskirstymas, galimybė naudotis transplantavimo paslaugomis, veiklos duomenys ir kt.) turėtų būti paskelbtos viešai ir tinkamai kontroliuojamos siekiant išvengti bet kokios nepateisinamos diskriminacijos patekimo į transplantacijos laukiančių pacientų sąrašus ir (arba) galimybės pasinaudoti gydymo procedūromis, požiūriu;

25. pažymi, kad nors kelios valstybės narės yra nustačiusios privalomą transplantacijos procedūrų registraciją ir taip pat yra keli savanoriški registrai, visa apimančios duomenų apie įvairių rūšių transplantaciją ir jų rezultatus rinkimo sistemos nesama;

26. todėl tvirtai pritaria minčiai sukurti ES lygio registrus ir esamų organų recipientų stebėjimo po transplantacijos registrų palyginimo metodiką, laikantis esamų Europos asmens duomenų apsaugos teisės aktų;

27. pritaria minčiai sukurti nacionalinius ir ES lygio gyvų donorų stebėjimo registrus, kad būtų galima geriau užtikrinti jų sveikatos apsaugą;

28. pabrėžia, kad bet koks komercinis organų naudojimas, trukdantis sudaryti vienodas transplantacijos sąlygas, yra neetiškas, nesuderinamas su svarbiausiomis žmogiškosiomis vertybėmis, prieštarauja Konvencijos dėl žmogaus teisių ir biomedicinos 21 straipsniui ir yra draudžiamas pagal ES pagrindinių teisių chartijos 3 straipsnio 2 dalį;

29. pažymi, kad organų stygių su prekyba organais ir prekyba žmonėmis siekiant pasinaudoti jų organais sieja dvejopas ryšys: pirma, valstybėse narėse atsiradus daugiau galimybių gauti organą būtų galima geriau stebėti šią praktiką, kadangi ES piliečiams nebereikėtų svarstyti galimybės ieškoti organo už ES ribų, antra, neteisėta veikla daro rimtą žalą teisinės organų donorystės sistemos patikimumui;

30. dar kartą ragina vadovautis kovos su prekyba organais rekomendacijomis, kurios išdėstytos D. Adamou pranešime dėl organų donorystės ir transplantacijos[2], ir laikosi nuomonės, kad Komisija, rengdama veiksmų planą, turėtų į jas visapusiškai atsižvelgti; primygtinai ragina išsamiau informuoti apie šią problemą Komisiją ir Europolą;

31. pabrėžia Pasaulio sveikatos asamblėjos posėdžio, kurį ketinama rengti 2010 m. gegužės mėn., svarbą ir ragina Komisiją ir Tarybą ryžtingai kovoti PPO lygmeniu už savanorišką ir neatlygintiną donorystę;

32. palankiai vertina Europos Tarybos ir Jungtinių Tautų bendrai atliktą prekybos organais, audiniais ir ląstelėmis, taip pat prekybos žmonėmis siekiant pasinaudoti jų organais tyrimą;

33. atkreipia dėmesį į David Matas and David Kilgour pranešimą apie judėjimo „Falun Gong“ narių žudymą siekiant panaudoti jų organus ir ragina Komisiją pateikti Europos Parlamentui ir Tarybai pranešimą apie išdėstytus įtarimus bei panašius atvejus;

34. ragina valstybes nares nustatyti priemones, kurios padėtų išvengti situacijos, kai sveikatos priežiūros specialistai, institucijos ar draudimo bendrovės ragina Sąjungos piliečius įsigyti organą trečiosiose šalyse įsitraukiant į veiklą, susijusią su prekyba organais arba žmonėmis organų paėmimo tikslais; ragina valstybes nares stebėti tokio pobūdžio atvejus, vykstančius jų teritorijose; ragina valstybes nares įvertinti, ar nereikėtų nustatyti teisinių priemonių, įskaitant sankcijas, kurios būtų taikomos asmenims, skatinantiems ir (arba) dalyvaujantiems tokioje veikloje;

35. griežtai smerkia kai kurių sveikatos draudimo organizacijų, kurios stengiasi patraukti pacientų dėmesį vadinamojo transplantacijos turizmo pasiūlymais, veiklą ir ragina valstybes nares atidžiai šią veiklą stebėti ir už ją bausti;

36. pabrėžia, kad neteisėtomis aplinkybėmis organą gavę pacientai negali būti pašalinti iš Europos Sąjungos sveikatos apsaugos sistemos; pažymi, kad, kaip ir bet kuriuo kitu atveju, turi būti įžvelgiamas skirtumas tarp bausmės už neteisėtą veiklą ir būtinybės gydyti;

37. pabrėžia, kad valstybės narės turėtų intensyviau bendradarbiauti pasitelkdamos Interpolą ir Europolą, siekdamos efektyviau spręsti nelegalios prekybos organais problemą;

38. pripažįsta, kad gyvybiškai svarbu gerinti organų donorystės ir transplantacijos kokybę ir saugą; pažymi, kad tai turės poveikio mažinant persodinimo riziką ir dėl to sumažės neigiamų padarinių; pripažįsta, kad kokybės ir saugos gerinimas gali turėti įtakos organų prieinamumui, o pastarasis gali paveikti kokybės ir saugos gerinimą; prašo Komisijos padėti valstybėms narėms ugdyti gebėjimus kurti ir diegti reguliavimo sistemas siekiant padidinti kokybę ir saugą;

39. pabrėžia, kad būtinas geras sveikatos priežiūros specialistų ir nacionalinės valdžios institucijų bendradarbiavimas ir kad jis teikia pridėtinę vertę;

40. pripažįsta, kad užtikrinant sėkmingą organo persodinimą svarbų vaidmenį atlieka priežiūra po transplantacijos, įskaitant tinkamą kovos su organo atmetimu terapijos taikymą; pripažįsta, kad optimaliai taikant kovos su organo atmetimu terapiją ilgam laikui pagerėja paciento sveikata, prigyja organas ir, savo ruožtu, padidėja organų pasiūla, kadangi dėl pirmiau išvardytų priežasčių sumažėja pakartotinės transplantacijos būtinybė, ir pažymi, kad valstybės narės turėtų užtikrinti pacientams galimybę naudotis geriausia taikoma terapija;

41. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai bei valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams.

  • [1]  OL L 102, 2004 4 7, p. 48.
  • [2]  2008 m. balandžio 22 d. Europos Parlamento rezoliucija „Organų donorystė ir transplantacija: politikos veiksmai ES lygiu“. (Tą dieną priimti tekstai, P6_TA(2008)0130)) (2007/2210 (INI).

AIŠKINAMOJI DALIS

ĮVADAS

Nobelio premijos laureatas Josephas Murray pirmasis pranešė apie sėkmingą inkstų transplantaciją, 1954 m. atliktą identiškiems dvyniams. Nuo to laiko organų transplantacija palaipsniui tapo pripažintu neabejotinos svarbos gydymu. Inkstų transplantacija – geriausias gydymo būdas pacientams, kenčiantiems nuo paskutinės stadijos inkstų ligos, ir šio gydymo rezultatai išgyvenimo, gyvenimo kokybės ir sąnaudų bei naudos santykio požiūriais, palyginti su kitokia inkstų pakeitimo terapija, geriausi. Metaanalitinės per 20 metų laikotarpį išleistos medicininės ir ekonominės literatūros, kurioje vertinamos inkstų pakeitimo terapijos, apžvalgos autoriai padarė išvadą, kad laikui bėgant inkstų transplantacija sąnaudų ir naudos požiūriu tapo efektyvesnė. Stacionarinės hemodializės išlaidos liko nepakitusios – jos išlaidos vieniems išgelbėto gyvenimo metams sudaro 55 000–80 000 JAV dolerių, o inkstų transplantacijos išlaidos vieniems išgelbėto gyvenimo metams siekia 10 000 JAV dolerių[1].

Kepenų, širdies ir plaučių transplantacija – beveik unikali gydymo alternatyva pacientams, kenčiantiems nuo paskutinės stadijos kepenų, širdies ir plaučių nepakankamumo, nors kepenų transplantacija taikoma ir tam tikrų patologijų, kurios nesukelia paskutinės stadijos kepenų nepakankamumo, gydymui. Įvairaus pobūdžio kasos transplantacija kai kuriems diabetu sergantiems pacientams tapo sprendimu, atveriančiu galimybę atkurti insulino sekreciją ir padidinti šių pacientų išgyvenimo galimybes bei pagerinti jų gyvenimo kokybę. Plonosios žarnos transplantacija, dažniausiai atliekama kaip kelių organų transplantacijos dalis, vis dar yra palyginti reta, tačiau ji padeda išgelbėti gyvybę.

Organų transplantacijos rezultatai laikui bėgant taip pat palaipsniui gerėjo, nes tobulėjo chirurgijos technologijos, atsirado naujų imunitetą slopinančių vaistų, o transplantacijas atliekančios chirurgų ir kitos srities gydytojųgrupės įgijo daugiau patirties. Remiantis Organų įsigijimo ir transplantacijos tinklo (angl. Organ Procurement and Transplantation Network, OPTN/SDRD) 2006 m. metine ataskaita, JAV inkstų recipientų, gavusių inkstą 1999–2004 m. laikotarpiu iš mirusių žmonių, kuriems buvo taikyti „neišplėstiniai“ kriterijai, transplantatų vienų, trejų ir penkerių metų nekoreguoti prigijimo rodikliai yra atitinkamai 91, 80 ir 70 proc. Inkstų recipientų, gavusių inkstą iš donorų, kuriems buvo taikyti „išplėstiniai“ kriterijai, transplantatų tų pačių laikotarpių nekoreguoti prigijimo rodikliai yra 82, 68 ir 53 proc.

Laikui bėgant tapo geresni ir pacientų išgyvenimo rodikliai po kepenų transplantacijos. Pavyzdžiui, remiantis Ispanijos kepenų transplantacijos registru, iš 1984–1987 m. transplantatą gavusių pacientų 3 metus išgyvendavo 47,2 proc. pacientų, o 2003–2005 m. šis rodiklis pakilo iki 76,6 proc. Panašūs geresni rodikliai pateikiami Europos kepenų transplantacijos registre. Po 1968–1988 m. atliktų kepenų transplantacijų 10 metų išgyveno 36 proc. pacientų ir prigijo atitinkamai 31 proc. transplantatų, o po vėliau nei1988 m. atliktų kepenų transplantacijų šie rodikliai yra atitinkamai 60 ir 51 proc.

Remiantis Tarptautinio širdies ir plaučių transplantacijos registro duomenimis, vidutinė suaugusių širdies transplantatą gavusių pacientų gyvenimo trukmė po transplantacijos 1982–1988 m. buvo 8,2 m., o 1994–998 m. transplantatus gavusių pacientų – 10,2 m., ir ji vis didėja.

Vis dėlto organų transplantacijos srityje reikia išspręsti daug problemų: paprastai ilgainiui transplantatų netenkama dėl vadinamosios chroninės atmetimo reakcijos arba pacientui mirus su prigijusiu transplantu, dažniausiai dėl širdies ir kraujagyslių ligos. Be to, trumpalaikiai ar ilgalaikiai imuniteto slopinimo padariniai kenkia organų recipientų ilgaamžiškumui ir gyvenimo kokybei.

Nepaisant šių problemų, organų transplantacija yra problematiška jau nuo pat pradžių: esama didelio atotrūkio tarp transplantato laukiančių pacientų skaičiaus ir pacientų, kurie tikrai gauna transplantatą, skaičiaus. Taip yra todėl, kad, palyginti su organų paklausa, esama transplantacijai skirtų organų stygiaus. Į laukiančiųjų sąrašus įtraukiamų pacientų skaičius didėja, o donorystės rodikliai ir galimų persodinti organų skaičius nedidėja arba didėja lėčiau.

Dėl to, kad į laukiančiųjų sąrašus įtraukiama daugiau pacientų, o transplantatą gaunančių pacientų skaičius beveik nedidėja, sąraše esantiems pacientams laukti reikia ilgiau. Laikas, kai laukiama inkstų transplantato, yra brangus ir gali neigiamai paveikti persodintą organą, taip pat turi įtakos paciento išgyvenimo galimybei. Be to, taip pat gali padidėti pacientų, kurie miršta laukdami transplantato, skaičius. Galbūt persodinti galimų organų trūkumui vis dar teikiama nepakankamai svarbos, juk dėl organų stygiaus gydytojai gali nebegalėti įtraukti daugiau pacientų į laukiančiųjų sąrašus.

Atsižvelgiant į tai, didžiulis organų trūkumas yra visuotinė problema organų transplantacijos srityje ir su ja reikėtų kovoti vadovaujantis suplanuota ir integruota koncepcija.

DONORYSTĖS PO SMEGENŲ MIRTIES PROCESAS

Mirusių žmonių organų donorystė visų pirma grindžiama donoryste po smegenų mirties. Nereikia pamiršti fakto, kad su šia situacija susiduria ne daugiau kaip 1 proc. mirštančių žmonių ir ne daugiau kaip 3 proc. žmonių, mirštančių ligoninėje. Taigi galimų smegenų mirtį patyrusių donorų skaičius yra ribotas. Atsižvelgiant į šį apribojimą, sunku pasiekti smegenų mirtį patyrusių mirusių žmonių organų donorystės potencialą, nes organų donorystė ir įsigijimas yra labai keblus ir sudėtingas procesas, kurio metu turi bendradarbiauti daug veikėjų ir kuris bet kada gali nutrūkti. Negana to, visas procesas turi įvykti per labai trumpą laiką, ir dėl to galimybės, kad jis bus sėkmingas, mažėja. Galima išskirti keletą esminių šio proceso etapų:

.

· Donoro nustatymas. Visus potencialius donorus reikėtų nustatyti kuo anksčiau. Ankstyvas nustatymas sudarys sąlygas atlikti donorų patikrinimą ir priežiūrą, tačiau šiuo pirmuoju esminiu etapu neabejotinai būtinas iniciatyvus požiūris.

· Donoro tikrinimas. Reikėtų kiek įmanoma sumažinti sunkių ligų (neoplazijos, infekcijų) perdavimo persodinant donoro organą recipientui riziką. Tačiau reikia užtikrinti, kad būtų pašalinami tik pažeisti organai, kad būtų išvengta nepateisinamos organų netekties.

· Donoro priežiūra. Labai svarbu, kad prieš išimant persodinti skirti organai būtų laikomi tinkamomis sąlygomis. Potencialaus donoro fiziologinės būklės priežiūra intensyvios priežiūros skyriuje ir donoro priežiūra prieš išimant organus ir jų išėmimo metu gali turėti lemiamą įtaką organų būklei. Dėl prastos donoro priežiūros organai gali tapti netinkami naudoti ir gali padidėti transplantato ūmaus atmetimo rizika.

· Sutikimas (leidimas). Organus galima išimti tik gavus atinkamą sutikimą ar leidimą. Norint gauti sutikimą įvairiose šalyse taikomi skirtingi teisiniai reikalavimai: kai kuriose šalyse vadovaujamasi sutikimo prielaida (taikoma atsisakymo tvarka: jei nėra pateikiama prieštaravimų, laikoma, kad sutikimas gautas), kitose šalyse reikia pateikti konkretų sutikimą (sutikimo tvarka).

· Organų paėmimas. Chirurginė organų išėmimo iš kūno technika ir vėlesnis šių organų tvarkymas bei laikymas prieš jų transportavimą jo metu yra labai svarbūs, kad transplantacija būtų sėkminga. Kasmet ne vienas organas sugadinamas išėmimo ir (arba) transportavimo metu. Kai kuriuos iš jų galima sutvarkyti, tačiau kai kurie turi būti pašalinti. Norint užtikrinti transplantacijos proceso sėkmę, organų paėmimo veiksmus reikia koordinuoti.

· Organų paskirstymas. Persodinant kai kuriuos organus, ypač inkstus, širdį ir vaikų organus, ilgalaikė transplantacijos sėkmė iš dalies priklauso nuo to, ar buvo tinkamai suderinti donoro ir recipiento organai. Svarbu užtikrinti gerai organizuotą sistemą, kad organus būtų galima paskirstyti ir transportuoti pačiu tinkamiausiu būdu. Kai kuriais atvejais, norint užtikrinti optimalų paskirstymą, transplantacijos organizacijos ir skirtingos šalys turės keistis organais. Šalių bendradarbiavimas tampa vis svarbesnis.

Nesunku suprasti, kad donorystės ir transplantacijos po smegenų mirties procesas yra keblus, sudėtingas ir ilgas. Viena vertus, jame turi dalyvauti įvairūs specialistai ir kiekvienu proceso etapu galima netekti donoro ir (arba) organo.

Organų donorystės ir transplantacijos rodikliai skirtingose ES šalyse labai skiriasi – nuo 34–35 donorų milijonui gyventojų Ispanijoje iki 1,1 donoro Bulgarijoje. Šių skirtumų lengvai paaiškinti negalima, bet akivaizdu, kad vieni organizavimo modeliai pasiteisina labiau nei kiti. Bendradarbiaudamos valstybės narės turi susitelkti į veiksmingiausių sistemų nustatymą, dalijimąsi patirtimi, gerosios patirties skatinimą bei valstybių narių, kuriose transplantacijos sistemos nėra pakankamai išvystytos, rėmimą.

Komisijos pasiūlyme parengti Europos organų donorystės ir transplantacijos 2009–2015 m. veiksmų planą įtvirtinamas valstybių narių bendradarbiavimu paremtas požiūris, kuris grindžiamas prioritetiniais veiksmais, bendrų tikslų nustatymu ir plėtojimu, sutartais kiekybiniais bei kokybiniais rodikliais ir etalonais, reguliariu ataskaitų teikimu ir gerosios patirties nustatymu.

  • [1]  Dr. Rafael Matesanz ir Beatriz Dominguez-Gil „Strategies to optimize deceased organ donation“,
     Transplantation Reviews, 21 komplektas, Nr. 4, 2007 m. spalio mėn., p. 177–188.

Teisės reikalų komiteto NUOMONĖ (29.1.2010)

pateikta Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetui

dėl Komisijos komunikato „Organų donorystės ir transplantacijos 2009–2015 m. veiksmų planas: glaudesnis valstybių narių bendradarbiavimas“
(2009/2104(INI))

Nuomonės referentė: Eva Lichtenberger

PASIŪLYMAI

Teisės reikalų komitetas ragina atsakingą Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

A. kadangi Europoje transplantacijos laukiančių pacientų poreikiai nepatenkinami dėl esamo riboto ir mirusių, ir organus paaukoti norinčių gyvų donorų organų skaičiaus,

B.  kadangi skirtingų valstybių narių nacionalinė organų donorystės ir transplantacijos politika ir teisinis pagrindas dėl įvairių teisinių, kultūrinių, administracinių ir organizacinių veiksnių labai skiriasi,

1.   ragina Komisiją patvirtinti, inter alia, naudojantis savo poveikio įvertinime pateikiamais duomenimis (SEC(2008)2956), ar nacionalinių teisės aktų, susijusių su skirtingomis sutikimo paaukoti mirusių asmenų organus sistemomis, skirtingumas yra kliūtis organų donorystei;

2.   ragina valstybes nares ištirti, kokią naudą siekiant didesnio organų transplantacijų skaičiaus duotų donorystė taikant vadinamąją sutikimo prezumpcijos sistemą; mano, kad taikant minėtą sistemą visiškai išsaugoma donoro teisė apsispręsti, kadangi piliečiai gali pasirinkti, ar likti sistemoje, ar ne;

3.   pabrėžia, kad glaudesnis valstybių narių bendradarbiavimas yra ypač svarbus; siūlo aktyviau keistis pažangiąja patirtimi donorystės ir transplantacijos srityse; prašo valstybes nares apsvarstyti galimybę panaikinti organų gabenimo per valstybių sienas suvaržymus; mano, kad valstybėse narėse taikant lanksčią organų transplantacijos, keitimosi organais, organų įvežimo ir išvežimo sistemą galima būtų išgelbėti daug gyvybių, nes didesniam skaičiui žmonių būtų randami tinkami donorai;

4.   pabrėžia, kad svarbu didinti visuomenės informuotumą organų donorystės ir transplantacijos klausimais, nes tai gali padėti identifikuoti organų donorus ir taip padidinti organų prieinamumą; taigi ragina Komisiją, valstybes nares ir pilietinę visuomenę struktūriškai stiprinti organų donorystės skatinimą;

5.   mano, kad reikia tinkamai užtikrinti, kad donoras būtų apsaugotas garantuojant jam anonimiškumą ir konfidencialumą ir kad tuo pat metu medicinos tikslais būtų užtikrinta galimybė atsekti donorų organus, siekiant, kad už organus nebūtų atlyginama ir nevyktų nelegali prekyba jais;

6.   pabrėžia, kad nelegali prekyba organais, donorų organų verslas ir „transplantacijos turizmas“ laužo lygybės, teisingumo ir pagarbos žmogaus teisėms principus ir pažeidžia nesavanaudiškos donorystės etiką;

7.   pabrėžia, kad valstybės narės turėtų intensyviau bendradarbiauti pasitelkdamos Interpolą ir Europolą, siekdamos efektyviau spręsti nelegalios prekybos organais problemą;

8.   mano, kad kovoti su nelegalia prekyba organais privalo ne vien tik Europos Sąjunga. Valstybės narės taip pat turėtų imtis priemonių šiam tikslui pasiekti, pavyzdžiui, mažinti paklausą, efektyviau propaguoti organų donorystę, taikyti griežtus teisės aktus dėl gyvų, giminystės ryšiais nesusijusių donorų, užtikrinti nacionalinių registrų ir laukiančiųjų sąrašų skaidrumą, nustatyti teisminę medikų atsakomybę už pažeidimų nustatymą ir dalytis informacija;

9.   ragina valstybes nares pradėti taikyti neetiškų ar neteisėtų veiksmų, ypač susijusių su sprendimais dėl organų įsigijimo ir transplantacijos, atsekimo ir tokių veiksmų pavojaus ribojimo standartines veiklos procedūras.

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data

28.1.2010

 

 

 

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

22

0

0

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

Raffaele Baldassarre, Sebastian Valentin Bodu, Christian Engström, Marielle Gallo, Lidia Joanna Geringer de Oedenberg, Klaus-Heiner Lehne, Antonio Masip Hidalgo, Jiří Maštálka, Alajos Mészáros, Bernhard Rapkay, Evelyn Regner, Francesco Enrico Speroni, Alexandra Thein, Diana Wallis, Cecilia Wikström

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)

Piotr Borys, Sajjad Karim, Vytautas Landsbergis, Kurt Lechner, Eva Lichtenberger, Toine Manders, Arlene McCarthy

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data

16.3.2010

 

 

 

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

58

0

1

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

János Áder, Elena Oana Antonescu, Kriton Arsenis, Pilar Ayuso, Paolo Bartolozzi, Sergio Berlato, Milan Cabrnoch, Martin Callanan, Nessa Childers, Chris Davies, Esther de Lange, Anne Delvaux, Bas Eickhout, Edite Estrela, Jill Evans, Elisabetta Gardini, Gerben-Jan Gerbrandy, Julie Girling, Nick Griffin, Satu Hassi, Jolanta Emilia Hibner, Dan Jørgensen, Karin Kadenbach, Christa Klaß, Jo Leinen, Corinne Lepage, Peter Liese, Kartika Tamara Liotard, Linda McAvan, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Miroslav Ouzký, Vladko Todorov Panayotov, Antonyia Parvanova, Andres Perello Rodriguez, Pavel Poc, Vittorio Prodi, Frédérique Ries, Anna Rosbach, Daciana Octavia Sârbu, Horst Schnellhardt, Giancarlo Scottà, Richard Seeber, Theodoros Skylakakis, Bogusław Sonik, Anja Weisgerber, Åsa Westlund, Glenis Willmott, Sabine Wils, Marina Yannakoudakis

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)

Christofer Fjellner, Matthias Groote, Judith A. Merkies, Miroslav Mikolášik, Alojz Peterle, Giancarlo Scottà, Michail Tremopoulos, Anna Záborská

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (187 straipsnio 2 dalis)

Josefa Andrés Barea, Dieter-Lebrecht Koch, Markus Pieper