Procedūra : 2010/2021(INI)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga : A7-0110/2010

Pateikti tekstai :

A7-0110/2010

Debatai :

PV 19/04/2010 - 16
CRE 19/04/2010 - 16

Balsavimas :

PV 05/05/2010 - 13.37
Balsavimo rezultatų paaiškinimas
Balsavimo rezultatų paaiškinimas

Priimti tekstai :

P7_TA(2010)0127

PROJEKTAS     
PDF 223kWORD 192k
29.3.2010
PE 439.171v03-00 A7-0110/2010

dėl teisėkūros įgaliojimų delegavimo

(2010/2021(INI))

Teisės reikalų komitetas

Pranešėjas József Szájer

PAKEITIMAI
PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS
 AIŠKINAMOJI DALIS
 Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto NUOMONĖ
 APLINKOS, VISUOMENĖS SVEIKATOS IR MAISTO SAUGOS KOMITETO NUOMONĖ
 GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS

dėl teisėkūros įgaliojimų delegavimo

(2010/2021(INI))

Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 290 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į savo 2008 m. rugsėjo 23 d. rezoliuciją su rekomendacijomis Komisijai dėl teisės aktų derinimo su naujuoju sprendimu dėl komitologijos(1),

–   atsižvelgdamas į savo 2009 m. gegužės 7 d. rezoliuciją dėl Parlamento naujo vaidmens ir atsakomybės įgyvendinant Lisabonos sutartį(2),

–   atsižvelgdamas į savo 2009 m. lapkričio 24 d. poziciją dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl kai kurių teisės aktų, kuriems taikoma Sutarties 251 straipsnyje nustatyta tvarka, nuostatų, susijusių su reguliavimo procedūra su tikrinimu, suderinimo su Tarybos sprendimu 1999/468/EB. Suderinimas su reguliavimo procedūra su tikrinimu. Penktoji dalis(3),

–   atsižvelgdamas į 2009 m. gruodžio 9 d. Komisijos komunikatą „Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnio įgyvendinimas“ (COM(2009)0673),

–   atsižvelgdamas į Europos Parlamento pirmininko 2010 m. sausio 29 d. laišką Komisijos pirmininkui dėl SESV 290 ir 291 straipsnių,

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

–    atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto pranešimą ir Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto ir Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto nuomones (A7-0110/2010),

A. kadangi Lisabonos sutartyje skiriamas ypatingas dėmesys teisėkūros įgaliojimų klausimui ir nustatoma Sąjungos teisinės sistemos normų hierarchija, tokiu būdu sustiprinant demokratinį Sąjungos pobūdį ir kuriant racionalesnę jos teisinę sistemą; kadangi naujojoje sutartyje pateikiama nauja įstatymo galią turinčio teisės akto sąvoka ir tai turi svarbių pasekmių,

B.  kadangi vienas iš teisėkūros įgaliojimų vykdymo būdų yra SESV 290 straipsnyje numatyta galimybė, kad teisės akto leidėjas gali įstatymo galią turinčiu teisės aktu (toliau – pagrindinis teisės aktas) deleguoti dalį savo teisėkūros įgaliojimų Komisijai,

C. kadangi delegavimas yra sudėtingas veiksmas, kuriuo Komisijai suteikiami įgaliojimai, būdingi paties teisės akto leidėjo vaidmeniui; kadangi atspirties taškas nagrinėjant įgaliojimų delegavimo klausimą visada turi būti teisės aktų leidėjo laisvė;

D. kadangi šie deleguotieji įgaliojimai suteikia teisę tik papildyti ar iš dalies pakeisti įstatymo galią turinčio teisės akto nuostatas, kurių teisės akto leidėjas nelaiko esminėmis; kadangi taip priimti Komisijos deleguotieji teisės aktai bus bendro pobūdžio įstatymo galios neturintys teisės aktai; kadangi pagrindiniame teisės akte turi būti aiškiai apibrėžtas įgaliojimų delegavimo tikslas, turinys, taikymo sritis bei trukmė ir nustatytos delegavimo sąlygos,

E.  kadangi deleguotieji teisės aktai turės didelį poveikį daugelyje sričių; kadangi dėl to, kad labai svarbu, visų pirma deleguotųjų teisės aktų atveju, kad jie būtų rengiami ir priimami visapusiško skaidrumo sąlygomis, nes tokiu būdu, įskaitant, jei būtina, viešąsias diskusijas Parlamente, būtų sudaromos sąlygos abiems teisės aktų leidėjams demokratiškai kontroliuoti, kaip Komisija naudojasi jai suteiktomis galiomis,

F.  kadangi Parlamentui turėtų būti suteiktos tokios pat galios kaip ir Tarybai dėl visų teisėkūros įgaliojimų delegavimo aspektų,

G. kadangi Lamfalussy procedūra parengė dirvą dabartiniam delegavimo, kurį visapusiškai kontroliuoja teisės aktų leidėjas, mechanizmui; kadangi prie Lisabonos sutarties pridedamoje 39 deklaracijoje pripažįstamas specifinis finansinių paslaugų srities pobūdis; kadangi naujoji deleguotųjų teisės aktų tvarka jokiu būdu negali sumažinti Parlamento šioje srityje turimų teisių, ypač kalbant apie dokumentų ir informacijos perdavimą laiku,

H. kadangi delegavimą galima laikyti veiksmingesnės teisėkūros priemone, kurios paskirtis – užtikrinti, kad teisės aktai išliktų paprasti ir tuo pačiu išbaigti ir nuolat papildomi taip, kad nereikėtų grįžti prie pakartotinių teisėkūros procedūrų, taip pat sudarant sąlygas, kad teisės aktų leidėjas neprarastų savo aukščiausių įgaliojimų ir atsakomybės srities,

I.   kadangi skirtingai nuo SESV 291 straipsnio, kuriame nustatytos įgyvendinimo priemonės, pobūdžio SESV 290 straipsnyje nėra teisinio pagrindo horizontaliam teisės aktui, kuriuo nustatomos įgaliojimų delegavimo taisyklės ir bendrieji principai, priimti; kadangi dėl šios priežasties šias sąlygas reikia apibrėžti kiekviename pagrindiniame teisės akte,

J.   kadangi Komisija yra atskaitinga Parlamentui; kadangi už tarpinstitucinius ryšius ir administravimą atsakingas Komisijos narys jo klausymo metu 2010 m. sausio 18 d. Konstitucinių reikalų komitete įsipareigojo glaudžiai bendradarbiauti su Parlamentu, siekiant užtikrinti, kad Parlamentas būtų patenkintas tuo, kaip Komisija vykdo jai deleguotus įgaliojimus,

Pagrindiniame teisės akte apibrėžtini aspektai

1.  mano, kad kiekviename pagrindiniame teisės akte reikia preciziškai ir aiškiai apibrėžti įgaliojimų delegavimo pagal SESV 290 straipsnį tikslus, turinį, taikymo sritį ir trukmę;

2.  pabrėžia, kad SESV 290 straipsnis suteikia teisės aktų leidėjui laisvę pasirinkti, kokį (-ius) kontrolės mechanizmą (-us) taikyti; mano, kad SESV 290 straipsnio 2 dalyje išvardyti du atvejai – prieštaravimas ir atšaukimas – yra vien tik pavyzdžiai ir kad galima numatyti kitų įgaliojimų delegavimo kontrolės priemonių, pvz., aiškaus Parlamento ir Tarybos pritarimo kiekvienam deleguotajam teisės aktui arba galimybės panaikinti jau galiojančius atskirus deleguotuosius teisės aktus, taikymą įgaliojimų delegavimui;

3.  visgi mano, kad SESV 290 straipsnio 2 dalyje minimus du galimų sąlygų pavyzdžius, prieštaravimą ir atšaukimą, galima laikyti labiausiai įprastais būdais kontroliuoti, kaip Komisija vykdo jai deleguotus įgaliojimus;

4.  laikosi nuomonės, kad teisės akto leidėjo nustatyti kontrolės mechanizmai turi atitikti tam tikrus bendruosius Sąjungos teisės principus ir visų pirma jie turi:

- būti paprasti ir lengvai suprantami,

- išsaugoti teisinį tikrumą,

- sudaryti sąlygas Komisijai veiksmingai vykdyti deleguotuosius įgaliojimus ir

- sudaryti sąlygas teisės aktų leidėjui tinkamai stebėti, kaip vykdomi deleguotieji įgaliojimai;

5.  mano, kad Parlamento naudojimąsi prieštaravimo teise neišvengiamai lemia Parlamento specifika ir darbo vietos; mano, kad nėra pagrindo nustatyti tam tikrą visiems teisės aktams taikytiną vienodą prieštaravimo pareiškimo laikotarpį, kad tokį laikotarpį reikėtų nustatyti žvelgiant atskirai į kiekvieną atvejį kiekviename pagrindiniame teisės akte ir jog šis laikotarpis turi būti pakankamai ilgas, kad būtų sudarytos sąlygos veiksmingai delegavimo kontrolei, tačiau be reikalo nevilkinant neprieštaringų deleguotųjų teisės aktų įsigaliojimo;

6.  mano, kad skubi procedūra sutrumpinant pačiame pagrindiniame teisės akte numatytą prieštaravimo pareiškimo laikotarpį, turėtų būti taikoma tik išimtiniais, pvz., su saugumo klausimais ar humanitarinėmis krizėmis susijusiais, atvejais;

7.  tačiau mano, kad daugeliu atvejų, kai reikia skubiai patvirtinti deleguotuosius teisės aktus, Komisijai prašant Parlamentas ir Taryba tinkamai pagrįstais atvejais galėtų taikyti lanksčią išankstinio neprieštaravimo procedūrą;

8.  mano, kad delegavimo trukmė negali būti neribota; tačiau laikosi nuomonės, kad nustatant ribotos trukmės delegavimą galima numatyti periodiško atnaujinimo galimybę; mano, kad pagrindiniame teisės akte galima numatyti, kad toks periodiškas įgaliojimų atnaujinimas vyksta savaime arba Komisijai pateikus konkretų prašymą; mano, kad abiem atvejais delegavimas gali būti atnaujintas tik su sąlyga, kad nei Parlamentas, nei Taryba nepareiškia prieštaravimų per nustatytą terminą;

9.  griežtai prieštarauja tam, kad į pagrindinius teisės aktus būtų įtraukiamos nuostatos, kuriomis teisės aktų leidėjui priskiriami papildomi įpareigojimai be tų, kurie jau nustatyti SESV 290 straipsnyje;

Praktinės nuostatos

10. mano, kad tam tikros praktinės nuostatos galėtų būti geriau koordinuojamos institucijoms susitarus, pvz., priėmus Tarpinstitucinį susitarimą, į kurį, be kita ko, būtų įtraukta:

- konsultavimasis rengiant ir sudarant deleguotuosius teisės aktus,

- informacijos keitimasis tarpusavyje, ypač atšaukimo atveju,

- dokumentų perdavimo taisyklės,

- trumpiausias galimas Parlamento ir Tarybos prieštaravimo pareiškimo laikotarpis;

- laikotarpių apskaičiavimas,

- teisės aktų skelbimas Oficialiajame leidinyje įvairių procedūros etapų metu;

11. pabrėžia, kad, rengdama ir sudarydama deleguotuosius teisės aktus, Komisija privalo:

–  užtikrinti, kad informacija ir atitinkami dokumentai, įskaitant deleguotųjų teisės aktų projektus ir visą kitą gautą medžiagą, būtų iš anksto ir nuolat perduodami atitinkamiems Parlamento komitetams; šiuo tikslu galėtų būti naudojamas dabartinis komitologijos registras, kuris galėtų būti būsimojo patobulinto skaitmeninės informacijos sistemos modelis;

–  suteikti Parlamentui teisę dalyvauti atitinkamuose parengiamuosiuose posėdžiuose, keičiantis nuomonėmis ir vykstant konsultacijoms;

12. laikosi nuomonės, kad prieš atšaukimą reikėtų dalintis informacija taip, kad būtų užtikrinamas susijusių institucijų skaidrumas, pagarbumas viena kitai ir lojalus bendradarbiavimas, kad taip būtų užtikrinama, kad visos institucijos laiku būtų informuotos apie atšaukimo galimybę; tačiau mano, kad atsirastų nereikalingas pasikartojimas ir painiava, jei papildomai prie SESV 296 straipsnyje nurodyto bendrojo reikalavimo, kuris taikomas visiems teisės aktams, būtų nustatyta speciali teisinė prievolė pagrindiniuose teisės aktuose pateikti tam tikrų teisės aktų priėmimo priežastis;

13. siūlo, kad visuose būsimuose bendruose susitarimuose būtų nurodomas trumpiausias galimas prieštaravimo pareiškimo laikotarpis, aiškiai nustatant, kad šį terminą reikėtų suprasti ne kaip suvaržymą, o kaip minimalų reikalavimą, kurio nepaisant Parlamento demokratinė kontrolė taptų niekinė; mano, kad prieštaravimo pareiškimo laikotarpis turėtų būti ne trumpesnis kaip du mėnesiai, numatant galimybę Parlamento ar Tarybos iniciatyva jį pratęsti dar dviems mėnesiams; primena, kad galima nustatyti ilgesnius prieštaravimo pareiškimo laikotarpius, atsižvelgiant į deleguotojo teisės akto pobūdį;

14. turėdamas mintyje bet kokį bendrą susitarimą ateityje, primygtinai reikalauja, kad įvairūs deleguotųjų teisės aktų priėmimo priežiūros etapai prasidėtų tik tada, kai Komisija perduoda teisės aktą visomis kalbomis, ir kad būtų tinkamai atsižvelgiama į Parlamento darbo pertraukų ir rinkimų laikotarpius;

15. turėdamas mintyje bet kokį bendrą susitarimą ateityje, pabrėžia, kad deleguotieji teisės aktai, kuriems taikoma teisė pareikšti prieštaravimą, gali būti skelbiami Oficialiajame leidinyje ir įsigalioti tik tada, kai pasibaigia prieštaravimo pareiškimo laikotarpis, išskyrus tuos atvejus, kai pareiškiamas išankstinis neprieštaravimas; mano, jog aiškus įpareigojimas, kad kiekviename pagrindiniame teisės akte Parlamentas ir Taryba privalo skelbti sprendimus, priimtus kontroliuojant, kaip Komisija vykdo deleguotuosius įgaliojimus, yra nereikalingas;

Baigiamosios pastabos

16. ragina visus savo komitetus keistis gerąja patirtimi ir nuolat ją atnaujinti ir parengti mechanizmą, kuriuo būtų užtikrinama, kad su SESV 290 straipsniu susijusi Parlamento veikla būtų kiek įmanoma nuoseklesnė; pabrėžia būtinybę, kad visi Parlamento komitetai organizuotų savo darbą taip, kad toks darbo organizavimas atitiktų konkrečią komiteto esmę ir būtų naudojamasi sukaupta patirtimi;

17. įpareigoja Parlamento administraciją perskirstant lėšas (nedarant poveikio biudžetui) įsteigti reikalingus etatus, kad būtų užtikrinta derama pagalba SESV 290 straipsnyje numatytoms užduotims vykdyti; ragina vertinant administracinę struktūrą ir turimus žmogiškuosius išteklius, kuriais būtų galima naudotis ugdant gebėjimus, būtinus perduotiems įgaliojimams vykdyti, vadovautis tarpinstituciniu požiūriu;

18. ragina Komisiją skubos tvarka pateikti teisės aktų pasiūlymų, kurių reikia norint suderinti Sąjungos acquis su SESV 290 ir 291 straipsnių nuostatomis; atsižvelgdamas į SESV 290 straipsnį mano, kad šis derinimas neturėtų apsiriboti tik tomis priemonėmis, kurios svarstytos pagal reguliavimo procedūrą su tikrinimu, bet turėtų būti taikomas ir visoms atitinkamoms bendrojo pobūdžio priemonėms, neatsižvelgiant į tai, kokios joms buvo taikytinos sprendimo priėmimo procedūros ar komitologijos procedūros prieš įsigaliojant Lisabonos sutarčiai;

19. primygtinai ragina, kad pirmiausia ES acquis būtų suderintas tose politikos srityse, kuriose prieš įsigaliojant Lisabonos sutarčiai nebuvo taikoma bendro sprendimo procedūra; ragina apsvarstyti kiekvieną atvejį atskirai, kad būtų užtikrinta, jog visų pirma visos atitinkamos bendro pobūdžio priemonės, kurios iki šiol buvo priimtos remiantis 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimo 1999/468/EB, nustatančio Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką(4), 4 ir 5 straipsniais, būtų apibrėžtos kaip deleguotieji teisės aktai;

20. mano, kad, siekiant visiškai išsaugoti teisės akto leidėjo prerogatyvas, reikėtų ypatingą dėmesį skirti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 ir 291 straipsnių taikymui ir rėmimosi vienu ar kitu straipsniu praktinėms pasekmėms atliekant pirmiau minėtą derinimą ir svarstant pasiūlymus pagal įprastą teisėkūros procedūrą; teigia, kad įstatymų leidėjai turi teisę nuspręsti, ar anksčiau pagal reguliavimo procedūrą su tikrinimu priimtas taisykles galima priimti arba pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnį, arba pagal įprastą teisėkūros procedūrą;

o

o o

21. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai.

(1)

OL C 8 E, 2010 1 14, p. 22.

(2)

Priimti tekstai, P6_TA(2009)0373.

(3)

Priimti tekstai, P7_TA(2009)0083.

(4)

OL L 184, 1999 7 17, p. 23.


AIŠKINAMOJI DALIS

1. Naujoji įstatymo galią turinčio teisės akto sąvoka

Lisabonos sutartyje skiriamas ypatingas dėmesys teisėkūros įgaliojimų klausimui ir nustatoma Sąjungos teisinės sistemos normų hierarchija. Tokiu būdu sustiprinamas demokratinis Sąjungos pobūdis ir kuriama racionalesnė jos teisinė sistema.

Naujojoje sutartyje pateikiama tokia įstatymo galią turinčio teisės akto sąvoka, kuri iki šiol Bendrijos ir Sąjungos teisėje neegzistavo(1). Daromas svarbių pasekmių turintis įstatymo galią turinčių teisės aktų ir visų kitų teisės aktų (įstatymo galios neturinčių teisės aktų) atskyrimas, kai įstatymo galią turintis teisės aktas apibrėžiamas kaip teisės aktas, priimtas pagal teisėkūros procedūrą(2). Sutartyse, kiekviename atskirame teisiniame pagrinde, nurodoma, ar teisės aktas yra įstatymo galią turinčio teisės akto pobūdžio, ar ne.

2. Teisės aktų leidėjo įgaliojimų delegavimas Komisijai

Vienas iš teisėkūros įgaliojimų vykdymo būdų yra SESV 290 straipsnyje numatyta galimybė, kad teisės akto leidėjas gali įstatymo galią turinčiu teisės aktu (toliau – pagrindinis teisės aktas) deleguoti dalį savo teisėkūros įgaliojimų Komisijai. Šie deleguotieji įgaliojimai suteikia teisę tik papildyti ar iš dalies pakeisti įstatymo galią turinčio teisės akto nuostatas, kurių teisės akto leidėjas nelaiko esminėmis. Taip priimti Komisijos deleguotieji teisės aktai bus bendro pobūdžio įstatymo galios neturintys teisės aktai.

Norėdamas, kad delegavimas būtų teisėtas, teisės aktų leidėjas privalo aiškiai apibrėžti tų įgaliojimų delegavimo tikslus, turinį, taikymo sritį ir trukmę(3). Be to, teisės aktų leidėjas privalo nustatyti to delegavimo sąlygas(4) – tai leis teisės aktų leidėjui kontroliuoti, kaip Komisija vykdo deleguotuosius įgaliojimus.

3. Teisės aktų leidėjo įgaliojimų delegavimo tikslas

Teisės aktų leidėjo įgaliojimų delegavimo tikslas – užtikrinti, kad teisėkūra išliktų paprasta ir tuo pačiu išsami bei nuolat peržiūrima ir kad nereikėtų grįžti prie pakartotinių teisėkūros procedūrų, kurios gali būti neproporcingai sudėtingos ir reikalauti pernelyg daug laiko. Todėl delegavimas yra būdas išsamiau reglamentuoti Sąjungos teisės akto aspektus sudarant sąlygas, kad teisės aktų leidėjas neprarastų savo aukščiausių įgaliojimų ir atsakomybės srities. Šiuo požiūriu delegavimą galima iš dalies laikyti veiksmingesnės teisėkūros ES lygmeniu priemone.

4. Delegavimo taikymo sritis ir trukmė

Delegavimas yra sudėtingas veiksmas, kuriuo teisės aktų leidėjas Komisijai suteikia teisę vykdyti dalį savo paties įgaliojimų. Dėl to pagrindiniame teisės akte reikia preciziškai ir aiškiai apibrėžti įgaliojimų delegavimo tikslus, turinį, taikymo sritį ir trukmę. Taigi delegavimo trukmė negali būti neribota, tačiau pagrindiniame teisės akte galima numatyti galimybę periodiškai jį atnaujinti savaime arba Komisijai pateikus specialų prašymą. Abiem atvejais delegavimas gali būti atnaujintas tik su sąlyga, kad Parlamentas ir Taryba nepareiškia prieštaravimų per nustatytą terminą.

5. Bendrieji deleguotųjų įgaliojimų vykdymo kontrolės principai

SESV 290 straipsnis suteikia teisės aktų leidėjui laisvę pasirinkti, kokį (-ius) kontrolės mechanizmą (-us) taikyti. Jame tik kaip pavyzdys minimos dvi tokios kontrolės priemonės. Padaryti išvadą, kad šios dvi kontrolės priemonės sudaro išsamų sąrašą, būtų prieštaravimas ne tik nedviprasmiškai SESV 209 straipsnio formuluotei, bet ir jį pagrindžiančiai koncepcijai, kuria remdamasis teisės aktų leidėjas deleguoja jo paties vaidmeniui būdingus įgaliojimus ir todėl turi būti įsitikinęs, kad galės išlaikyti tinkamą jų vykdymo kontrolę(5). Tai sąlygoja, kad nustatant kaip kontroliuoti delegavimą, reikalingas kiek įmanoma geresnis tarpusavio supratimas(6).

Tačiau, nustatydamas kontrolės mechanizmus, teisės aktų leidėjas privalo laikytis tam tikrų bendrųjų Sąjungos teisės principų. Visų pirma šie mechanizmai privalo:

· būti paprasti ir lengvai suprantami,

· išsaugoti teisinį tikrumą,

· sudaryti sąlygas Komisijai veiksmingai vykdyti deleguotuosius įgaliojimus ir

· sudaryti sąlygas teisės aktų leidėjui tinkamai stebėti, kaip vykdomi deleguotieji įgaliojimai.

6. Specialiosios deleguotųjų įgaliojimų vykdymo kontrolės sąlygos

SESV 290 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodytas dvi sąlygas, prieštaravimą ir atšaukimą, galima laikyti labiausiai įprastais būdais kontroliuoti, kaip Komisija vykdo jai deleguotus įgaliojimus.

i) Atšaukimas

SESV 290 straipsnyje kaip pirmoji galima sąlyga aiškiai nurodyta, kad Parlamentas arba Taryba gali atšaukti delegavimą. Iš šios nuostatos tampa aišku, kad norint atšaukti delegavimą, abiejų Sąjungos teisės aktų leidėjų susitarimas nebūtinas. Dėl teisinio tikrumo, atšaukiant delegavimą turėtų būti nustatyta, kad tai neturi įtakos dar prieš atšaukimą priimtų deleguotųjų teisės aktų galiojimui.

ii) Prieštaravimas ir išankstinis neprieštaravimas

SESV 290 straipsnyje kaip antroji galima sąlyga aiškiai nurodyta, kad Parlamentas arba Taryba gali pareikšti prieštaravimą per pagrindiniame teisės akte nustatytą laikotarpį. Iš šios nuostatos tampa aišku, kad norint pareikšti prieštaravimą dėl atskiro deleguotojo teisės akto, abiejų Sąjungos teisės aktų leidėjų susitarimas nebūtinas ir kad jei nors vienas iš teisės aktų leidėjų prieštarauja, teisės aktas neįsigalioja. Parlamento naudojimąsi prieštaravimo teise neišvengiamai sąlygoja parlamento specifika ir darbo vietos. Atsižvelgiant į tai, kokius įvairius teisės aktus Parlamentas svarsto, nėra reikalinga nustatyti visais atvejais taikomą vienodą prieštaravimo pareiškimo laikotarpį. Tačiau, kad būtų sudarytos sąlygos veiksmingai delegavimo kontrolei vykdyti, turi būti nustatytas pakankamai ilgas terminas. Pranešėjas mano, kad tokį laikotarpį reikėtų nustatyti žvelgiant atskirai į kiekvieną atvejį kiekviename pagrindiniame teisės akte ir kad trumpiausią galimą prieštaravimo pareiškimo terminą reikėtų nustatyti būsimame bendrame susitarime, kuriame aptariami horizontalieji klausimai (žr. toliau).

Pranešėjas mano, kad tolesnė skubi procedūra sutrumpinant pačiame pagrindiniame teisės akte numatytą prieštaravimo pareiškimo laikotarpį, turėtų būti taikoma tik ypatingais išimtiniais, pvz., su saugumo klausimais ar humanitarinėmis krizėmis susijusiais, atvejais.

Tačiau pranešėjas mano, kad daugeliu atvejų, kai reikia skubiai patvirtinti deleguotuosius teisės aktus, būtų galima taikyti išankstinio neprieštaravimo procedūrą, pagal kurią būtų nustatyta, kad Komisijai prašant, tinkamai pagrįstais atvejais Parlamentas ir Taryba gali sutrumpinti prieštaravimo pareiškimo laikotarpį.

Taikant skubią procedūrą ir išankstinio neprieštaravimo tvarką reikėtų vadovautis demokratijos principu, būdingu bet kokiam teisėkūros įgaliojimų delegavimui. Abiem sprendimo būdais negalima piktnaudžiauti; Parlamentui turi būti sudarytos sąlygos tinkamai apsvarstyti atskirus deleguotuosius teisės aktus, atsižvelgiant į jo nuolatinių komitetų organizacinius klausimus ir prieštaravimo dėl deleguotojo teisės akto procedūros procesinius aspektus.

iii) Kitos galimos sąlygos

Kaip jau minėta, SESV 290 straipsnis suteikia teisės aktų leidėjui laisvę pasirinkti, kokį (-ius) kontrolės mechanizmą (-us) taikyti. Todėl SESV 290 straipsnio 2 dalyje išvardinti du atvejai – prieštaravimas ir atšaukimas – yra vien tik pavyzdžiai ir todėl galima numatyti kitų įgaliojimų delegavimo kontrolės priemonių, pvz., aiškaus Parlamento ir Tarybos pritarimo kiekvienam deleguotajam teisės aktui arba galimybės panaikinti jau galiojančius atskirus deleguotuosius teisės aktus, taikymą įgaliojimų delegavimui.

iv) Horizontalieji klausimai

Tebevykstančiose diskusijose iškilo keletas praktinių ir teisinių horizontalaus pobūdžio klausimų, kuriuos šiuo atveju vertėtų apsvarstyti:

· Konsultavimasis parengiamojo etapo metu: rengdama ir sudarydama deleguotuosius teisės aktus, Komisija turėtų užtikrinti, kad informacija ir atitinkami dokumentai būtų laiku ir nuolat perduodami atitinkamiems Parlamento komitetams. Šis įpareigojimas svarbus kalbant konkrečiai apie finansinių paslaugų sritį, kurioje iki šiol taikytos specialios procedūros.

· Išankstinis pranešimas: įpareigojimo atšaukiančiajai institucijai pateikti tam tikrą informaciją kitoms susijusioms institucijoms prieš pradedant svarstymą dėl atšaukimo nustatymas. Pranešėjas mano, kad toks dalinimasis informacija turėtų būti įprastas tarpinstitucinių ryšių aspektas. Jis turėtų vykti kaip savaime suprantamas dalykas, kylantis iš skaidrumo, pagarbumo ir lojalaus bendradarbiavimo principų. Todėl nėra būtinybės formaliai įteisinti tokį įpareigojimą pagrindiniame teisės akte.

· Įpareigojimas pateikti priežastis: diskutuotinas specialus įpareigojimas abiems Sąjungos teisės aktų leidėjams pagrįsti sprendimą dėl delegavimo atšaukimo arba prieštaravimo dėl deleguotojo teisės akto pareiškimo. SESV 296 straipsnyje jau nustatytas svarbiausias reikalavimas, kad „teisės aktuose nurodomi juos priimti paskatinę motyvai“. Todėl bet kokie kiti iš dalies sutampantys įpareigojimai pagrįsti teisės aktus būtų be reikalo kartojami ir keltų painiavą.

· Trumpiausias galimas prieštaravimo pareiškimo laikotarpis: terminas turi būti pakankamai ilgas, kad būtų sudaromos sąlygos veiksmingai delegavimo kontrolei; jį reikėtų nustatyti atskirai kiekvienam atvejui kiekviename pagrindiniame teisės akte. Tačiau siekiant, kad Parlamento vykdoma demokratinė kontrolė netaptų niekine, taip pat reikėtų nustatyti trumpiausią galimą terminą.

· Laikotarpių apskaičiavimas: Įvairūs deleguotųjų teisės aktų priėmimo priežiūros etapai gali prasidėti tik tada, kai Komisija perduoda teisės aktą visomis kalbomis. Tai pat būtina tinkamai atsižvelgti į Parlamento darbo pertraukų ir rinkimų laikotarpius.

· Įpareigojimas skelbti tam tikrus teisės aktus: specialus įpareigojimas, kad kiekviename pagrindiniame teisės akte Parlamentas ir Taryba privalo skelbti sprendimus, priimtus kontroliuojant kaip Komisija vykdo deleguotuosius įgaliojimus, yra nereikalingas, nes toks įpareigojimas jau yra SESV 297 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, kad deleguotasis teisės aktas yra bendro pobūdžio, bet koks prieštaravimas dėl jo turėtų atitinkamai įgauti sprendimo, kuriame nenurodomas adresatas, formą. Panašiai, delegavimo atšaukimu iš dalies keičiamas pagrindinis teisės aktas, todėl jis taip pat turi būti skelbiamas.

· Deleguotųjų teisės aktų skelbimo data: pranešėjui atrodo aišku, kad deleguotieji teisės aktai gali įsigalioti tik tada, kai pasibaigia prieštaravimo pareiškimo laikotarpis. Tai užkerta kelią bet kokiam skelbimui Oficialiajame leidinyje prieš šį terminą, išskyrus tuos atvejus, kai pareiškiamas išankstinis neprieštaravimas.

Pranešėjas mano, kad vertėtų šiuos horizontaliuosius klausimus nagrinėti bendrame institucijų susitarime, o ne išsamiai juos suformuluoti pagrindiniuose teisės aktuose ir taip tokius teisės aktus be reikalo padaryti įmantresnius.

7. Komisijos komunikatas dėl deleguotųjų teisės aktų

Galima tik apgailestauti, kad Komisijos komunikate(7) neparodomas nei Lisabonos sutartyje skelbiamų Sąjungos konstitucinio ir teisinio pagrindo pokyčių masto, nei jų reikšmės supratimas. Komisija aptaria deleguotuosius teisės aktus, lyg šie būtų Lamfalussy procedūros ir komitologijos priemonių, priimtų remiantis EB sutarties 202 straipsniu, vediniai(8). Reikia atsisakyti tokio požiūrio, kai kalbama apie teisėkūros įgaliojimų delegavimą Komisijai.

Poreikis deleguoti labiau techninių teisėkūros aspektų įgaliojimus Komisijai buvo ir anksčiau, tuo metu, kai Sutartyse nebuvo numatytas joks mechanizmas tokiam rezultatui pasiekti. Institucijos buvo priverstos taikyti EB sutarties 202 straipsnyje nurodytą mechanizmą, kuris buvo teisės akto leidėjo, ypač Parlamento, netenkinantis sprendimas. Būtent dėl to pagal Nicos sutartį sukurtas laikinas sprendimas, nors ir toli gražu netobulas, – reguliavimo procedūra su tikrinimu (angl. RPS arba pranc. PRAC), įtraukta į vėliausius Tarybos sprendimo 1999/468/EB(9), kuriuo įgyvendinamas EB sutarties 202 straipsnis, pakeitimus. Todėl SESV 290 straipsnyje nustatyta procedūra užpildo tuštumą.

Remiantis bet kokia logika, teisės akto leidėjo deleguotų įgaliojimų kontrolė turėtų likti teisės aktų leidėjo kompetencija. Be to, bet kokia kieno nors kito, ne teisės akto leidėjo, kontrolės forma prieštarautų per se SESV 290 straipsniui. Visų pirma, šioje srityje jokio vaidmens neturi valstybės narės, nei iš valstybių narių ekspertų sudaryti a fortiori komitetai.

Jei Komisija, prieš priimdama deleguotąjį teisės aktą, pageidauja neoficialiai konsultuotis su nacionaliniais ekspertais, jai suteikiama visiška laisvė tai daryti lygiai taip pat, kaip ir laisvė konsultuotis su pilietine visuomene, suinteresuotųjų subjektų atstovais, įmonėmis, socialiniais partneriais, akademikais ar netgi Europos Parlamento nariais ar organais. Iš tiesų, pranešėjas mano, kad Komisijai būtų itin naudinga įtraukti atsakingus Europos Parlamento organus į parengiamuosius veiksmus, po kurių priimami deleguotieji teisės aktai. Priešingai, Parlamentas griežtai atmeta bet kokį oficialų nacionalinių ekspertų vaidmenį, kuris galėtų turėti įtakos Komisijai taikomos kontrolės mechanizmui, nes tai prieštarauja Sutartims ir institucinės pusiausvyros principui. Todėl pagrindiniuose teisės aktuose konsultacijos neturėtų būti minimos, tačiau, kaip jau minėta, šį klausimą galima būtų nagrinėti bendrajame susitarime.

8. Vidiniai Parlamento organizaciniai aspektai

Pranešėjas mano, kad kiekvienas komitetas turėtų parengti atitinkamą mechanizmą, kuriuo būtų užtikrinama, kad su SESV 290 straipsniu susijusi Parlamento veikla būtų kiek įmanoma nuoseklesnė, atsižvelgiant į skirtingų įtraukiamų sričių specifiką.

9. Suderinimo su esamu acquis klausimas

Tiek praeityje, tiek šiuo metu iškilęs poreikis deleguoti kai kuriuos teisėkūros įgaliojimus anksčiau tenkintas pasitelkiant komitologijos procedūrą, nustatytą minėtame Tarybos sprendime 1999/468/EB, kuris dėl minėtų priežasčių nėra tinkamas. Todėl reikia kuo greičiau suderinti acquis su nauja Sąjungos teisine sistema ir delegavimo mechanizmu ir todėl reikia, kad Komisija skubiai pateiktų teisės aktų pasiūlymų šiam tikslui pasiekti.

Pranešėjas mano, kad šis derinimas neturėtų apsiriboti tik tomis priemonėmis, kurios svarstytos pagal reguliavimo procedūrą su tikrinimu, bet turėtų būti taikomas ir visoms atitinkamoms bendrojo pobūdžio priemonėms, nepriklausomai nuo to, kokios joms buvo taikytinos sprendimo priėmimo procedūros ar komitologijos procedūros

prieš įsigaliojant Lisabonos sutarčiai.

10. Deleguotųjų teisės aktų ir įgyvendinimo aktų skirtumas

Neginčytina, kad didžiausia atsakomybė už Sąjungos teisės įgyvendinimą tenka valstybėms narėms. Tai aiškiai nustatoma ES sutarties 4 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje (ankstesnis EB sutarties 10 straipsnis – „kad užtikrintų šios Sutarties [...] nustatytų pareigų vykdymą, valstybės narės imasi visų atitinkamų bendrų ar specialių priemonių“) ir pačios SESV 291 straipsnyje („valstybės narės imasi visų nacionalinės teisės priemonių, būtinų įgyvendinti teisiškai privalomus Sąjungos aktus“). Taip nustatyta ir prieš įsigaliojant Lisabonos sutarčiai.

Tačiau, jei teisės akto leidėjas mano, kad teisiškai privalomi Sąjungos aktai turi būti įgyvendinami vienodomis sąlygomis, privalomu antrinės teisės aktu (turinčiu įstatymo galią arba ne) Komisijai turi būti sudaromos sąlygos priimti įgyvendinimo priemones. SESV 291 straipsnyje, kuris kyla tiesiogiai iš EB sutarties 202 straipsniu pagrįstų komitologijos mechanizmų, pateikiamas pagrindas Komisijai priimti įgyvendinimo aktus, kuriems taikoma tam tikra valstybių narių vykdoma Komisijos įgyvendinimo įgaliojimų kontrolė(10). Turint mintyje, kad valstybių narių atsakomybė už įgyvendinimą didžiausia, savaime suprantama, kad SESV 291 straipsnyje jos minimos išskiriant teisės aktų leidėją. Esminio ankstesnės EB sutarties 202 straipsniu pagrįstos sistemos ir būsimosios SESV 291 straipsniu pagrįstos sistemos koncepcijos skirtumo nėra.

Aišku, kad būtent teisės aktų leidėjas nustato tokių įgyvendinimo įgaliojimų vykdymo sąlygas. Naujas įgyvendinimo aktų teisinis pagrindas yra skubus klausimas, kadangi šiuo metu taikomas sprendimas naudoti komitologijos procedūrą yra iš dalies nesuderinamas su naująja pagal SESV 291 straipsnį nustatyta tvarka.

Svarbu, kad Parlamentas išsaugotų teisę į informaciją apie įgyvendinimo aktus, kuri leistų jam kontroliuoti jų teisėtumą, įskaitant tai, ar įgyvendinimo aktus galima priskirti ultra vires, ir, priešingai, neturėtų teisės prieštarauti dėl politinės būtinybės priimti tam tikrą įgyvendinimo aktą, kuri būtų valstybių narių kompetencija pagal įgyvendinimo reglamente nustatytas procedūras, kurios patvirtinamos remiantis 291 straipsnio 3 dalimi.

(1)

Institucijos, veikiančios kaip „teisės aktų leidimo institucija“, sąvoka atsiranda numatant Tarybos veiklos skaidrumo taisykles jau EB sutarties 207 straipsnio 3 dalyje. Visgi „teisės aktų leidimo institucijos“ apibrėžtis nepateikta.

(2)

SESV 289 straipsnio 3 dalis.

(3)

SESV 290 straipsnio 1 dalies antra pastraipa.

(4)

SESV 290 straipsnio 2 dalis.

(5)

Dėl išsamesnio pagrindimo žr. 2002 m. lapkričio 29 d. Konvento dėl Europos ateities IX darbo grupės galutinį pranešimą dėl supaprastinimo (CONV 42/02), p. 11.

(6)

Taip pat žr. 2009 m. gegužės 7 d. Parlamento rezoliucijos dėl Parlamento naujo vaidmens ir atsakomybės įgyvendinant Lisabonos sutartį (P6_TA(2009)0373) 68 punktą.

(7)

2009 m. gruodžio 9 d. Komisijos komunikatas „Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnio įgyvendinimas“ (COM(2009)0673).

(8)

„Kad šioje Sutartyje nustatyti tikslai būtų pasiekti, pagal joje numatytas nuostatas Taryba: [...] Tarybos priimamuose teisės aktuose suteikia Komisijai įgaliojimus įgyvendinti Tarybos nustatytas taisykles. Tokiems įgaliojimams vykdyti Taryba gali nustatyti tam tikrus reikalavimus. (...)"

(9)

1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimas 1999/468/EB, nustatantis Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (OL L 184, 1999 7 17, p. 23), su pakeitimais, padarytais 2006 m. liepos 17 d. Tarybos sprendimu 2006/512/EB (OL L 200, 2006 7 22, p. 11).

(10)

Tačiau valstybių narių vykdomos kontrolės taisyklės ir bendrieji principai turi būti nustatyti reglamentais, kuriuos priima teisės aktų leidėjas, veikdamas pagal įprastą teisėkūros procedūrą – SESV 291 straipsnio 3 dalis.


Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto NUOMONĖ (18.3.2010)

pateikta Teisės reikalų komitetui

dėl teisės aktų delegavimo galios

(2010/2021(INI))

Nuomonės referentė: Sharon Bowles

PASIŪLYMAI

Ekonomikos ir pinigų politikos komitetas ragina atsakingą Teisės reikalų komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

A. kadangi dėl teisės aktų, priimamų pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 290 ir 291 straipsnius, turėtų būti rengiamos viešosios diskusijos ir jiems taikoma demokratinė kontrolė,

B.  kadangi 2007 m. liepos 23 d. Valstybių narių vyriausybių atstovų konferencijos 39 deklaracijoje, pridėtoje prie Lisabonos sutarties, atsižvelgta į Komisijos ketinimą ir toliau konsultuotis su valstybių narių paskirtais ekspertais, rengiant finansinių paslaugų srities deleguotuosius aktus,

C. kadangi ėmus taikyti Lamfalussy procedūrą padėti pagrindai visapusiškesnei Komisijai suteiktų finansinių paslaugų reguliavimo galių teisminei kontrolei,

D. kadangi Europos priežiūros sistemoje numatomas techninių standartų taikymas bendram taisyklių sąvadui, įskaitant svarbų deleguotųjų aktų vaidmenį, kuris bus nustatytas sektorių teisės aktuose siekiant, kad delegacijos tikslas, sritis ir trukmė būtų griežtai apibrėžti,

E.  kadangi naujoji deleguotųjų aktų tvarka jokiu būdu negali pakenkti esamoms Parlamento teisėms finansinių paslaugų srityje, ypač susijusioms su ankstyvu dokumentų perdavimu ir įsipareigojimais teikti informaciją, įskaitant projektus,

1.  primygtinai tvirtina, kad teisės aktų leidėjai turi teisę nuspręsti, kad anksčiau pagal reguliavimo procedūrą su tikrinimu (angl. RPS) priimtas taisykles galima priimti arba pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnį, arba taikant įprastą teisėkūros procedūrą;

2.  pabrėžia, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnyje teisės aktų leidėjui leidžiama pačiam kiekvienu atveju spręsti, kurios kontrolės priemonės reikalingos, ir užtikrinti, kad jokiais institucijų susitarimais nebūtų ribojama ar keičiama ši laisvė;

3.  pažymi, kad vis dėlto skubiai reikia Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinio susitarimo dėl 290 straipsnio įgyvendinimo siekiant suteikti aiškumo ir teisės aktų leidėjų savitarpio supratimo;

4.  primena, kad deleguotųjų aktų taikymo sritis negali būti susiaurinta iki ankstesnių reguliavimo procedūrų su tikrinimu taikymo srities ir kad reguliavimo priemonės, priimtos pagal kitus komitologijos režimus, būtent pagal Lamfalussy direktyvas, susijusias su finansinėmis paslaugomis, gali būti priimtos pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnį, ir primena, kad visų sričių pagrindiniuose teisės aktuose turi būti aiškiai apibrėžti deleguotųjų aktų tikslai, turinys, taikymo sritis ir trukmė bei išdėstytos delegavimo taikymo sąlygos;

5.  pabrėžia, kad esamos Parlamento teisės finansinių paslaugų srityje turi būti išlaikytos nepažeidžiant naujos ir papildomos teisėkūros kontrolės, o Parlamentas turi būti kviečiamas į parengiamuosius posėdžius, susijusius su deleguotaisiais aktais, ir jam turi būti teikiama tokia pat informacija, kaip ir Tarybai, šalims narėms ir būsimoms Europos priežiūros institucijoms;

6.  atkreipia dėmesį į tai, kad kiekviename pagrindiniame akte turi būti paskirta pakankamai laiko Parlamentui ir Tarybai pasinaudoti savo teise pareikšti prieštaravimą deleguotiesiems aktams; pažymi, kad kai kuriais atvejais šis laikas gali būti ilgesnis, atsižvelgiant į klausimų sudėtingumą ir sunkumą bei teisės aktų leidėjų darbo grafiką;

7.  mano, kad vadinamieji „ankstyvieji neprieštaravimai“ buvo naudingi pagal Lamfalussy procedūrą ir kitaip nei bet kuri skubos procedūra gali išlikti priemone, kuriai Parlamentas teikia pirmenybę;

8.  atkreipia dėmesį į tai, kad Sutartyse nenustatyti reikalavimai teisės aktų leidėjui į savo sprendimus deleguoti galią priimti deleguotąjį aktą įtraukti rašytinius paaiškinimus arba prieštarauti tokiam aktui ar jį atšaukti, išskyrus mažiausius bendrus reikalavimus, nustatytus Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 296 straipsnyje, kuris taikytinas visiems teisės aktams;

9.  mano, kad neturėtų būti daroma prielaida, jog visada deleguojama neribotam laikotarpiui; pabrėžia, kad siekiant atsižvelgti į atvejus, kai deleguotaisiais aktais, kai būtina, įgaliojama arba leidžiama atlikti veiksmą, kuris gali niekada neįvykti, teisės aktų leidėjas kiekvienu atveju gali pats pasirinkti tinkamas priemones, įskaitant delegavimo teikimą ribotam laikotarpiui ir reikalavimą imtis veiksmų konkrečiu laikotarpiu bei galimybę atnaujinti delegavimą;

10. ragina visus komitetus keistis gerąja patirtimi ir reguliariai ją atnaujinti siekiant užtikrinti, kad pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnį Parlamento procedūros būtų kuo labiau suderintos, ir periodiškai peržiūrėti Parlamento delegavimo procedūras;

11. pabrėžia poreikį komitetams organizuoti savo darbą taip, kad jis atitiktų konkretų komiteto pobūdį ir kad būtų galima pasinaudoti savo sukaupta patirtimi; pripažįsta bendrą sutarimą finansinių paslaugų srityje, kad, kai įmanoma, pagrindinio akto nuomonės referentas turėtų vadovauti Parlamentui dėl susijusių deleguotųjų aktų tam, kad užtikrintų eksperto žinias klausimu, grindžiamu dialogu ir keitimusi informacija nuo teisėkūros proceso pradžios;

12. pabrėžia deleguotųjų aktų įgyvendinimo svarbą ir ragina Komisiją rengti ataskaitas ir pateikti Parlamentui naujausią informaciją apie šios srities pažangą;

13. ragina Komisiją skubiai pateikti pasiūlymą dėl teisės akto pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 291 straipsnio 3 dalį, kurioje išdėstyti valstybių narių vykdomos kontrolės, kai Komisija vykdo įgyvendinimo įgaliojimus, mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai; pabrėžia, kad Parlamentas turėtų bent jau išlaikyti teisę į informaciją, susijusią su aktų įgyvendinimu ir jų teisėtumo kontroliavimu, kartu su teise priimti rezoliucijas tais atvejais, kai įgyvendinimo aktais viršijami pagrindiniame akte nustatyti įgaliojimai.

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data

17.3.2010

 

 

 

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

39

0

0

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

Burkhard Balz, Sharon Bowles, Udo Bullmann, Pascal Canfin, Nikolaos Chountis, George Sabin Cutaş, Leonardo Domenici, Derk Jan Eppink, Diogo Feio, Markus Ferber, Elisa Ferreira, Vicky Ford, José Manuel García-Margallo y Marfil, Jean-Paul Gauzès, Sylvie Goulard, Enikő Győri, Othmar Karas, Wolf Klinz, Jürgen Klute, Rodi Kratsa-Tsagaropoulou, Astrid Lulling, Hans-Peter Martin, Ivari Padar, Antolín Sánchez Presedo, Olle Schmidt, Edward Scicluna, Peter Simon, Peter Skinner, Theodor Dumitru Stolojan, Kay Swinburne, Marianne Thyssen, Ramon Tremosa i Balcells

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai

David Casa, Sari Essayah, Syed Kamall, Philippe Lamberts, Thomas Mann, Catherine Stihler, Zoran Thaler


APLINKOS, VISUOMENĖS SVEIKATOS IR MAISTO SAUGOS KOMITETO NUOMONĖ (16.3.2010)

pateikta Teisės reikalų komitetui

dėl teisės aktų priėmimo įgaliojimų delegavimo

(2010/2021(INI))

Nuomonės referentas: Jo Leinen

PASIŪLYMAI

Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas ragina atsakingą Teisės reikalų komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

A. kadangi Komisija yra atskaitinga Parlamentui,

B.  kadangi pagal Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) Parlamentas ir Taryba įgauna vienodas veikimo sąlygas,

C. kadangi pagal SESV 290 ir 291 straipsnius priimti teisės aktai gali turėti svarbų poveikį socialinei, aplinkos apsaugos, ekonomikos ir sveikatos sritims; kadangi dėl to, kad labai svarbu, jog visų pirma deleguotieji teisės aktai būtų rengiami ir priimami visapusiško skaidrumo sąlygomis, nes tokiu būdu būtų sudaromos sąlygos abiems teisės aktų leidėjams veiksmingai kontroliuoti, kaip Komisija naudojasi jai suteiktomis galiomis, įskaitant viešųjų diskusijų surengimą Parlamente, kai to reikia,

1.  reikalauja, kad sprendimai, kurie buvo anksčiau priimami pagal reguliavimo procedūrą su tikrinimu (RPT), nuo šiol turėtų būti iš esmės priimami arba pagal SESV 290 straipsnį, arba kiekvienu atskiru atveju pagal įprastą teisėkūros procedūrą, atsižvelgiant į ES sutarties 5 straipsnyje įtvirtintą subsidiarumo principą;

2.  pažymi, kad deleguotųjų aktų taikymo sritis yra platesnė nei tų aktų, kurie priimami pagal RPT procedūrą, ir, daugeliu atvejų, teisės aktai, kuriuos Parlamentas dabar turi teisę tikrinti (pranc. droit de regard), nuo šiol turės būti priimami pagal SESV 290 straipsnį;

3.  pažymi, kad pagrindiniame teisės akte turi būti pateikta pakankamai laiko pareikšti prieštaravimą tam, kad Parlamentas galėtų suderinti savo vidaus pozicijas ir priimti tinkamą sprendimą, tačiau be reikalo nevilkinant neprieštaringų deleguotųjų teisės aktų įsigaliojimo;

4. taigi laikosi nuomonės, kad mažiausiai dviejų mėnesių trukmės laikotarpis, per kurį būtų galima pareikšti prieštaravimus, su galimybe Europos Parlamento arba Tarybos prašymu jį pratęsti dar dviem mėnesiais – pats tinkamiausias sprendimas, kadangi tuomet ne tik būtų numatomas gana trumpas laikotarpis iki didžiausios neprieštaringų deleguotųjų teisės aktų dalies įsigaliojimo, bet ir prieštaringų teisės aktų atveju Parlamentui ir Tarybai būtų skiriama pakankamai laiko pasinaudoti savo kontrolės teisėmis;

5.  pabrėžia, kad galimybe deleguotuosius teisės aktus priimti skubos tvarka turi būti naudojamasi tik aiškiai nustatytais ir išskirtiniais atvejais;

6.  mano, kad „2+2 mėnesių“ metodas, skirtas prieštaravimui pateikti, – tai paprastas būdas pakankamai greitam teisės aktų įsigaliojimui užtikrinti, be to, nebūtų sukuriama papildomos administracinės naštos, tačiau užtektų laiko duoti reikiamą atsaką prieštaringais atvejais; mano, kad gali būti naudinga įdiegti papildomą „išankstinio neprieštaravimo procedūros“ galimybę, turint mintyje, kad teisės aktų leidėjai galėtų ją taikyti, kada to pageidautų, o Komisija, norėdama taikyti šią procedūrą, turėtų pateikti tinkamai pagrįstą prašymą;

7.  siekiant, kad Parlamentas, kaip vienas iš teisės aktų leidėjų, galėtų visapusiškai įgyvendinti savo prerogatyvas, ragina Komisiją užtikrinti, kad:

- Parlamentui tuo pačiu metu kaip ir Tarybai bei valstybėms narėms būtų pateikta išsami informacija ir dokumentai, kurie buvo naudojami ruošiant deleguotuosius aktus, taip pat deleguotųjų aktų projektus; šiuo tikslu galėtų būti naudojamas ir toliau tobulinamas dabartinis komitologijos registras, kuris galėtų būti būsimojo patobulinto registro modelis;

- pranešant apie deleguotuosius aktus būtų atsižvelgiama į Parlamento veiklos pertraukas; taip pat

- Parlamentas galėtų dalyvauti su deleguotaisiais aktais susijusioje parengiamojoje veikloje, pavyzdžiui, ji būtų kviečiamas į parengiamuosius posėdžius, susijusius su minėtaisiais aktais;

8.  ragina priimti Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinį susitarimą dėl 290 straipsnio įgyvendinimo, nes būtina kuo skubiau užtikrinti daugiau aiškumo šioje srityje;

9.  pabrėžia, kad Parlamentas, pagal 290 straipsnį perduodamas tam tikrus įgaliojimus Komisijai, jokiu būdu neatsisako atsakomybės už sprendimus, priimtus pagal šį straipsnį; taigi, atsižvelgdamas į galimai didelį deleguotųjų teisės aktų poveikį, laikosi nuomonės, kad Parlamentas turi skirti daugiau išteklių visiems atitinkamiems subjektams, kad galėtų prisiimti savo atsakomybės dalį už deleguotuosius teisės aktus;

10. mano, kad Parlamentas, atsižvelgiant į tai, kad jis ir toliau atsako už sprendimus, priimtus pagal 290 straipsnį, turi užtikrinti, bendradarbiaudamas su Komisija, kad EP nariai ir jų darbuotojai turėtų geras prieigos prie skaitmeninės informacijos sistemos, kurioje būtų galima rasti visus susijusius dokumentus ir naujausią su šiuo procesu susijusią informaciją, sąlygas; laikosi nuomonės, kad Parlamentas taip pat turėtų užtikrinti visuomenės prieigą prie dokumentų ir informacijos, kurie susiję su šiuo procesu, iš karto, kai tik apie juos pranešama Parlamentui, galbūt sukuriant sistemą, kuri būtų panaši į Teisės aktų stebėsenos tarnybą;

11. atsižvelgdamas į ypatingą kiekvieno deleguotojo teisės akto pobūdį, mano, kad būtų tikslingiausia, jei pranešėjas, kuris rengė pagrindinį teisės aktą, jeigu jis vis dar yra Europos Parlamento narys, prisiimtų ypatingą atsakomybę veiksmingai kontroliuoti deleguotųjų teisės aktų, kurie susiję su minėtuoju pagrindiniu teisės aktu, priėmimo procesą;

12. ragina Komisiją užtikrinti, kad visi pagrindiniai teisės aktai būtų kuo greičiau suderinti su naujosiomis SESV 290 straipsnio nuostatomis siekiant paskirti pranešėjus ir ekspertus dėl šių pagrindinių teisės aktų, nes turi būti apibrėžti kiekvieno akto tikslai, turinys, taikymo sritis ir įgaliojimų delegavimo trukmė;

13. ragina vertinant administracinę struktūrą ir žmogiškuosius išteklius, kuriais būtų galima naudotis ugdant gebėjimus, būtinus perduotiems įgaliojimams vykdyti, vadovautis tarpinstituciniu požiūriu;

14. įsitikinęs, kad siekiant atsižvelgti į piliečių interesus ir užtikrinti didesnį skaidrumą, ateityje bus svarbu parengti tikslinę metodiką, skirtą galių perdavimo, kai siekiama įgyvendinti ES teisės aktus pagal naująjį SESV 298 straipsnyje nurodytą teisinį pagrindą, veiksmingumo mastui įvertinti.


GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data

16.3.2010

 

 

 

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

62

0

0

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

János Áder, Elena Oana Antonescu, Kriton Arsenis, Pilar Ayuso, Paolo Bartolozzi, Sergio Berlato, Martin Callanan, Nessa Childers, Chris Davies, Esther de Lange, Anne Delvaux, Bas Eickhout, Edite Estrela, Jill Evans, Elisabetta Gardini, Gerben-Jan Gerbrandy, Julie Girling, Satu Hassi, Jolanta Emilia Hibner, Dan Jørgensen, Christa Klaß, Holger Krahmer, Jo Leinen, Corinne Lepage, Peter Liese, Kartika Tamara Liotard, Linda McAvan, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Miroslav Ouzký, Vladko Todorov Panayotov, Gilles Pargneaux, Antonyia Parvanova, Andres Perello Rodriguez, Pavel Poc, Vittorio Prodi, Frédérique Ries, Anna Rosbach, Oreste Rossi, Horst Schnellhardt, Richard Seeber, Theodoros Skylakakis, Bogusław Sonik, Anja Weisgerber, Åsa Westlund, Glenis Willmott, Sabine Wils, Marina Yannakoudakis

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)

Pablo Arias Echeverría, Jiří Maštálka, Judith A. Merkies, Miroslav Mikolášik, Giancarlo Scotta’, Bart Staes, Marianne Thyssen, Michail Tremopoulos, Peter van Dalen

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (187 straipsnio 2 dalis)

Véronique Mathieu, Mario Mauro, Guido Milana, Potito Salatto, Gianluca Susta

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data

23.3.2010

 

 

 

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

24

0

0

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

Raffaele Baldassarre, Luigi Berlinguer, Sebastian Valentin Bodu, Françoise Castex, Christian Engström, Marielle Gallo, Lidia Joanna Geringer de Oedenberg, Daniel Hannan, Klaus-Heiner Lehne, Antonio Masip Hidalgo, Alajos Mészáros, Bernhard Rapkay, Evelyn Regner, Francesco Enrico Speroni, Dimitar Stoyanov, Alexandra Thein, Diana Wallis, Rainer Wieland, Cecilia Wikström, Zbigniew Ziobro, Tadeusz Zwiefka

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)

Piotr Borys, Sergio Gaetano Cofferati, Sajjad Karim, Vytautas Landsbergis, Kurt Lechner, Eva Lichtenberger, József Szájer

Teisinė informacija - Privatumo politika