PRANEŠIMAS su pasiūlymu dėl Europos Parlamento rekomendacijos Tarybai dėl ES greitojo reagavimo pajėgumų kūrimo

1.12.2010 - (2010/2096(INI))

Vystymosi komitetas
Pranešėja: Iva Zanicchi

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REKOMENDACIJOS TARYBAI

dėl ES greitojo reagavimo pajėgumų kūrimo

(2010/2096(INI))

Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į Lisabonos sutarties 196 straipsnį, kuriame nurodoma, kad „Sąjunga skatina valstybių narių bendradarbiavimą, siekdama didinti gaivalinių nelaimių arba žmogaus sukeltų katastrofų prevencijos ir apsaugos nuo jų sistemų veiksmingumą“ ir kad „Sąjunga savo veiksmais siekia: c) skatinti tarptautinio civilinės saugos darbo nuoseklumą“,

–   atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 214 straipsnį, kuriame nurodyta, kad Sąjungos veiksmų humanitarinės pagalbos srityje paskirtis – suteikti „pagalbą ir paramą žmonėms trečiosiose šalyse, nukentėjusiems nuo gaivalinių nelaimių ar žmogaus sukeltų katastrofų, ir juos apsaugoti“ ir kad šie veiksmai „vykdomi laikantis tarptautinės teisės principų ir nešališkumo, neutralumo bei nediskriminavimo principų“,

–   atsižvelgdamas į Europos konsensusą dėl humanitarinės pagalbos, kurį 2007 m. gruodžio mėn. bendrai pasirašė Europos Sąjungos Tarybos, Europos Parlamento ir Europos Komisijos pirmininkai, ir į konsensuso įgyvendinimo veiksmų planą, kurį 2008 m. gegužės mėn. pateikė Komisija,

–   atsižvelgdamas į Tarybos 2007 m. gruodžio mėn. išvadas, kuriose Komisija raginama kuo geriau pasinaudoti Bendrijos civilinės saugos mechanizmu ir toliau stiprinti valstybių narių tarpusavio bendradarbiavimą,

–   atsižvelgdamas į 2006 m. lapkričio 27 d. pataisytas Karinių ir civilinės gynybos išteklių naudojimo gaires teikiant tarptautinę pagalbą įvykus nelaimei (Oslo gairės),

–   atsižvelgdamas į 2009 m. vasario 23 d. Komisijos komunikatą Tarybai ir Europos Parlamentui „Nelaimių rizikos mažinimo besivystančiose šalyse ES paramos strategija“,

–   atsižvelgdamas į 2008 m. kovo mėn. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl ES pajėgumo reaguoti į nelaimes didinimo (COM(2008)0130) ir į Europos Parlamento 2008 m. birželio 19 d. rezoliuciją dėl ES pajėgumo reaguoti į nelaimes gerinimo[1],

–   atsižvelgdamas į 2006 m. gegužės 9 d. Michelio Barnier pranešimą „Europos civilinės saugos pajėgos: Europos pagalba“,

–   atsižvelgdamas į 2010 m. vasario 10 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl žemės drebėjimo Haityje[2],

–   atsižvelgdamas į savo 2010 m. rugsėjo 21 d. rezoliuciją dėl stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencijos,

–   atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 23 d. pasiūlymą dėl rekomendacijos Tarybai (B7 0228/2010), pateiktą pagal Darbo tvarkos taisyklių 121 straipsnio 1 dalį, dėl ES greitojo reagavimo pajėgumų kūrimo, kurį ALDE frakcijos vardu pateikė Anneli Jäätteenmäki, Charles Goerens, Louis Michel, Marielle De Sarnez ir Frédérique Ries,

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 121 straipsnio 3 dalį,

–   atsižvelgdamas į Vystymosi komiteto pranešimą ir Užsienio reikalų komiteto nuomonę (A7-0332/2010),

A. kadangi nelaimių, dėl kurių nukenčia žmonės bei patiriama ekonominė ir aplinkosaugos žala, skaičius pasaulyje didėja; kadangi dauguma atvejų šias krizes paskatina klimato kaita ir šių krizių poveikis didėja, jos vyksta dažniau ir apima vis daugiau regionų visame pasaulyje; kadangi Europos Sąjunga deda daug pastangų siekdama reaguoti į šias krizes,

B.  kadangi Europos Sąjungoje ir už jos ribų dėl pasaulinės finansų padėties ir biudžeto apribojimų yra sudėtinga vykdyti daugiau ir dažnesnių intervencijų, taigi reikia numatyti ekonomiškai efektyvesnes operacijas,

C. kadangi išteklių dalijimasis tarp Bendrijos civilinės saugos mechanizmą taikančios trisdešimt vienos šalies (27 ES valstybės narės, Norvegija, Lichtenšteinas, Kroatija ir Islandija) arba vykdant intensyvesnį valstybių narių bendradarbiavimą gali būti vertingas operaciniu ir finansiniu aspektais,

D. kadangi Komisijos biudžetas, skirtas humanitarinėms nelaimėms, ir konkrečiai Humanitarinės pagalbos generalinio direktorato biudžetas ne tik buvo įšaldytas, bet ir per pastaruosius penkerius metus iš tiesų kiek sumažėjo,

E.  kadangi pastaraisiais metais padaryta pažanga siekiant labiau suderinto ES reagavimo į nelaimes, ypač palaipsniui stiprinant civilinės saugos mechanizmą, siekiant geresnės civilinės saugos ir humanitarinės pagalbos sąveikos ir (arba) koordinavimo ir pripažįstant, kad integruotas požiūris į nelaimės valdymą apima ne tik reagavimą, bet prevenciją ir pasirengimą,

F.  kadangi Europos Sąjunga reagavo į žemės drebėjimą Haityje ne tik skubiai pradėdama svarbią ir didelio masto humanitarinės pagalbos intervenciją, bet ir taikydama civilinės saugos mechanizmą, kurį ji galėjo dislokuoti nedelsdama, taip pat pirmą kartą panaudodama du modulius (vandens valymo stotis ir pažangus medicinos punktas), finansuojamus vykdant 2008 m. parengiamuosius veiksmus, susijusius su ES greito reagavimo pajėgumais,

G. kadangi per pastaruosius krizės laikotarpius išmoktos pamokos parodo, jog reikia tobulinti ES reagavimo į nelaimes pajėgumus veiksmingumo, koordinavimo ir viešumo požiūriais, ir kadangi šios nelaimės dar kartą parodė, kad reikia sukurti ES greitojo reagavimo pajėgumus (Europos civilinės saugos pajėgas),

H. kadangi ES gebėjimas apsaugoti piliečių gyvybes ir turtą yra labai svarbus jos patikimumo veiksnys,

1.  teikia tokias rekomendacijas Tarybai:

a)  pripažįsta, kad, įtraukus civilinę saugą ir humanitarinę pagalbą į vieno Komisijos nario, atsakingo už humanitarinę pagalbą ir reagavimą į krizes, portfelį, Komisijoje sukuriama didesnė sinergija ir padedama labiau suderinti bendrus ES reagavimo į nelaimes pajėgumus;

b)  ragina labiau integruoti ECHO GD civilinės saugos ir humanitarinės pagalbos darbo metodus ir kartu išsaugoti jų ypatybes aiškiai nustačius skirtumą ir apibrėžus jų vaidmenį, kad būtų galima maksimaliai sustiprinti sąveiką ir papildomumą bei padidinti veiksmingumą; taip pat ragina, kad karinis ir civilinis personalas ir humanitarinės pagalbos teikėjai, dalyvaujantys reagavimo į nelaimę ar humanitarinės pagalbos operacijose, imtųsi veiksmų vadovaudamiesi neutralumo, nepriklausomumo ir nešališkumo principais;

c)  pakartoja, kad civilinės saugos ištekliai, naudojami per humanitarinę krizę, turi būti grindžiami poreikiais, turi papildyti humanitarinės pagalbos priemones ir būti su jomis suderinti, kaip numatyta Europos konsensuse dėl humanitarinės pagalbos ir Jungtinių Tautų gairėse (Oslo gairės), siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi humanitarinių neutralumo, humaniškumo, nešališkumo ir nepriklausomumo principų;

d)  primygtinai ragina, kad ištikus stichinei ar žmogaus sukeltai nelaimei teikiant ES pagalbą, jei įmanoma, turėtų būti siekiama padėti vietos ekonomikai, pvz., perkami vietoje ar regione pagaminti maisto produktai, taip pat ūkininkams suteikiamos būtinos medžiagos, kad būtų atgaivinta kaimo ekonomika;

      e)   ragina Tarybą ir Komisiją išsamiau paaiškinti Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) ir Komisijos sudarytus bendradarbiavimo ir koordinavimo susitarimus siekiant valdyti atsaką į didelio masto nelaimę už Europos Sąjungos teritorijos ribų;

f)   siūlo tam tikroje vietoje imtis koordinuojamų veiksmų bendradarbiaujant su nelaimės ištiktos valstybės vyriausybe ir pasitelkiant ES ir valstybių narių atstovus vietoje, kad būtų galima užtikrinti tikslingą ir kompetentingą atsaką nelaimės ištiktose vietovėse;

g)  ragina Tarybą prioritetą teikti ES reagavimo į nelaimes pajėgumų stiprinimui, ypač atsižvelgiant į diskusijas dėl ES civilinės saugos pajėgų sukūrimo ir imtis tolesnių veiksmų atsižvelgus į Europos Parlamento ne kartą išsakytus prašymus, kad 2006 m. M. Barnier pranešime išdėstyti pasiūlymai turėtų būti įgyvendinti;

h)  ragina nedelsiant sukurti ES civilinės saugos pajėgas, kurios turi būti atitinkamai aprūpintos būtinomis technologijomis ir techniniais ištekliais;

i)   taip pat ragina, kad, vykdant operacijas įvykus stichinei nelaimei, būtų geriau koordinuojama valstybių narių humanitarinės pagalbos agentūrų, civilinės saugos mechanizmų ir Humanitarinės pagalbos generalinio direktorato bei bet kokių būsimų Europos civilinės saugos pajėgų veikla;

j)   ragina Komisiją kartu su paramą gaunančių šalių nacionalinėmis vyriausybėmis, vietos valdžios institucijomis ir pilietinės visuomenės organizacijomis parengti programas atsižvelgiant į bendruomeninius nelaimių prevencijos ir atsakomųjų veiksmų valdymo pajėgumus;

k)  ragina Tarybą pagal įprastą teisėkūros procedūrą priimti priemones (kurias turi pasiūlyti Komisija) siekiant tobulinti esamo ES civilinės saugos mechanizmo, kuris šiuo metu grindžiamas valstybių narių ad hoc ir savanorišku indėliu, nuspėjamumo ir išankstinio planavimo pajėgumus; siūlo, kad šios priemonės apimtų susitarimus, kurie jau išbandyti vykdant ES parengiamuosius veiksmus, įskaitant ES lygmens lėšas, savanorišką išteklių sutelkimą, esamų pajėgumų apibrėžimą, galimų įvykių nustatymą ir tolesnės mokymo veiklos plėtrą;

l)   taip pat ragina sudaryti realius biudžetus, iš kurių asignavimai veiksmams įvykus stichinei nelaimei ar humanitarinei pagalbai būtų skiriami atsižvelgiant į ankstesnių metų išlaidas;

m) laikosi nuomonės, kad ES civilinės saugos pajėgos turėtų būti grindžiamos ES civilinės saugos mechanizmu, turėtų padėti optimizuoti esamas priemones, kurios taptų veiksmingesnės ir viešesnės, apimti savanorišką egzistuojančių logistikos ir žmogiškųjų išteklių sutelkimą mokymų reaguoti nelaimės atveju ar nelaimių valdymo vystant iniciatyvas, kurių imtasi vykdant parengiamuosius veiksmus, srityje, taip pat šios pajėgos turėtų būti pajėgios užtikrinti pirmosios pagalbos suteikimą per 24 valandas po nelaimės;

n)  rekomenduoja, kad ES civilinės saugos pajėgos būtų grindžiamos principais, pagal kuriuos jos turėtų:

– būti pagrįstos poreikių, dalyvaujant visiems humanitarinės pagalbos teikėjams, vertinimu,

– būti civilinės,

– veikti vadovaujant Europos Sąjungai,

– laikytis tarptautinės humanitarinės teisės,

– gerbti valstybių narių savanorišką dalyvavimo planuojamame susitarime pobūdį,

– remtis vadinamuoju naštos pasidalijimo principu,

– būti pasirengusios ES nepriklausančių šalių dalyvavimui,

– pripažinti JT visuotinį vaidmenį koordinuojant tarptautinės pagalbos teikimą už Europos Sąjungos teritorijos ribų,

– būti prevencinės atsižvelgiant į konkrečius scenarijus;

o)  mano, kad visų pirma tuomet, kai vykdomos humanitarinės pagalbos operacijos, ES, remdamasi tuo, kas išmokta vykdant intervencines priemones Haityje ir Pakistane, pagal galimybes veiksmų turėtų imtis tuomet, kai koordinavimą vykdo JT, ir dėmesį telkti į tas sritis, kuriose jos intervencija gali užtikrinti didesnę pridėtinę vertę;

p)  mano, kad Europos civilinės saugos pajėgos galėtų būti pagrįstos atsižvelgiant į kai kurių valstybių narių įsipareigojimą savanoriškai suteikti iš anksto nustatytus civilinės saugos modulius, kuriais būtų galima iš karto pasinaudoti ES operacijose, kurias koordinuoja Stebėsenos ir informacijos centras (angl. MIC), o valstybės narės ir toliau kontroliuotų daugumą šių modulių, jau prieinamų nacionaliniu lygmeniu (dėl to nesusidarytų ir didelių papildomų išlaidų), ir mano, kad šių parengties padėtyje esančių modulių naudojimas sudarytų ES civilinės saugos sistemos, skirtos atsakomiesiems veiksmams įvykus nelaimei ES ir už jos ribų, branduolį;

q)  mano, kad ES galėtų finansuoti papildomus civilinės saugos modulius, atsižvelgiant į tam tikrus konkrečius reikalavimus tais atvejais, kai nustatomos spragos ir kai Europos lygmeniu galima sukurti pridėtinę vertę, ir pabrėžia, kad būtina padidinti transporto ir parengties padėtyje esančių transporto modulių kūrimo finansavimą;

r)   pabrėžia, kad reikia parengti visapusišką ir iniciatyvų požiūrį, kuriuo būtų naudojamasi reaguojant į nelaimes ir pagal kurį būtų koordinuojamos įvairios galimos Sąjungos ir jos valstybių narių veiksmų priemonės, pvz., krizių valdymas (civilinio ir karinio pobūdžio), finansinė pagalba ir vystymas arba socialinė ar aplinkosaugos politika; mano, kad atsižvelgiant į tai reikėtų užtikrinti veiksmingesnį valdymą pereinamuoju etapu nuo reagavimo į nelaimę iki atstatymo po nelaimės; primena apie pasiūlymą sukurti Europos savanoriškos humanitarinės pagalbos korpusą, kaip numatyta pagal Lisabonos sutarties nuostatas (214 straipsnio 5 dalis) ir, atsižvelgdamas į tai, kad 2011 m. paskelbti Europos savanoriškos veiklos metais, ragina Europos Komisiją ir Tarybą kartu su Europos Parlamentu kuo skubiau parengti šio korpuso veiklos taisykles ir procedūras, ypač remiantis kai kurių valstybių narių įgyvendintomis panašiomis iniciatyvomis;

s)  primena Tarybai, kad kariniai ištekliai ir pajėgumai reaguojant į nelaimes, visų pirma teikiant paramą logistikos, transporto ir su infrastruktūra susijusiose srityse, kai vykdomos humanitarinės pagalbos operacijos, turėtų būti naudojami išimtinais atvejais, kaip paskutinė išeitis, ir visada laikantis esamų susitarimų, pvz., Europos konsensuso dėl humanitarinės pagalbos ir Oslo gairių dėl karinių ir civilinės gynybos išteklių naudojimo teikiant tarptautinę pagalbą įvykus nelaimei;

t)   pripažįsta, kad pagal Europos konsensusą dėl humanitarinės pagalbos ir Oslo gaires kariniais ir civiliniais gynybos ištekliais teikiant pagalbą ištikus nelaimei turėtų būti naudojamasi tik tada, kai nebėra kitos išeities; primena, kad karinės priemonės, kartu su civiline sauga ir humanitarine pagalba dažnai labai svarbios reaguojant į krizes, ir pažymi, kad kariniai ištekliai gali būti reikalingi siekiant panaikinti itin svarbių pajėgumų spragas (visų pirma strateginės reikšmės transportavimo, specializuotų išteklių, sunkiosios inžinerijos ir transporto srityse); taigi pabrėžia, kad reikia plėtoti visapusišką požiūrį ir gerinti civilinių ir karinių pajėgumų sąveiką ir nustatyti sritis, kuriose valstybės narės gali telkti savo pastangas ir pajėgumus ES lygmeniu prisidedant prie ES reagavimo į nelaimes veiksmų, nes tai ypač svarbu esant sudėtingai ekonominei padėčiai;

u)  pabrėžia, kad reikia kurti nuolat prieinamus civilinius pajėgumus ES, kurie veiktų nepriklausomai nuo karinių struktūrų, ir nustatyti sritis, kuriose valstybės narės gali telkti savo pastangas ir pajėgumus ES lygmeniu;

v)  ragina Tarybą ir Komisiją bendradarbiauti įgyvendinant viešumo veiksmų planą, į kurį turėtų būti įtrauktos konkrečios priemonės siekiant didinti ES reagavimo į nelaimes viešumą;

w) ragina naudoti Pasaulinę aplinkos ir saugumo stebėjimo sistemą (angl. GMES) siekiant stebėti potencialius krizės regionus ir užtikrinti galimybę būti geriau pasirengusiems suteikti humanitarinę pagalbą ir pabrėžia, kad labai svarbu nustatyti tolesnės ES veiklos mechanizmą ir įvertinti suteiktą pagalbą;

x)  ragina didinti tyrimų biudžetus ir pramoninius pajėgumus, pvz. iš palydovų gaunamų vaizdų gamybą pagal Pasaulinės aplinkos ir saugumo stebėjimo sistemos programą, siekiant pagerinti nelaimių valdymo etapais galimybes;

y)  ragina Tarybą atsižvelgti į išdėstytas rekomendacijas analizuojant būsimą Komisijos komunikatą dėl Europos Sąjungos reagavimo į nelaimes pajėgumų stiprinimo, apie kurį paskelbė Europos Komisija, taip pat darant išvadas dėl šio komunikato;

2.  paveda Pirmininkui perduoti šią rekomendaciją Tarybai ir Komisijai susipažinti.

• [1]  P6_TA (2008)0304.
• [2]  P7_TA (2010)0015.

AIŠKINAMOJI DALIS

Įžanga.

Pastaraisiais metais, dėl vis dažniau vykstančių didelių nelaimių (stichinių ir (arba) žmogaus sukeltų) už Europos Sąjungos teritorijos ribų daugėja raginimų didinti esamų ES pajėgumų reaguoti į nelaimes veiksmingumą. Net jeigu nuo to laiko, kai 2001 m. buvo sukurtas Bendrijos civilinės saugos mechanizmas, ES reagavimo į nelaimes pajėgumai nuolat buvo plėtojami, pranešėja mano, kad reikia dar daugiau pastangų siekiant užtikrinti koordinuotą, suderintą ir pastebimą ES atsaką.

Šio labiau suderinto atsako poreikis taip pat pabrėžiamas naujame Komisijos komunikate dėl reagavimo į nelaimes pajėgumų stiprinimo, kuris paskelbtas 2008 m. kovo mėn. Šis komunikatas turėjo būti pirmasis žingsnis visapusiško ir integruoto ES atsako link. Į jį buvo įtrauktas veiksmų planas, kuriame numatyti konkretūs veiksmai siekiant palaipsniui sukurti labiau integruotą skirtingų reagavimo į nelaimes priemonių koordinavimą.

Nuo to laiko vienas iš svarbiausių veiksmų siekiant labiau integruoto atsako – tai civilinės saugos ir humanitarinės pagalbos klausimų įtraukimas į vieno Komisijos nario portfelį. Nors dar anksti vertinti rezultatus, nėra abejonių, kad taip pertvarkius portfelį sukuriamos galimybės didinti ES reagavimo į nelaimes suderinamumą ir koordinavimą. Tačiau, praėjus dvejiems metams nuo Komisijos komunikato paskelbimo 2008 m., daugelis veiksmų plano veiksmų vis dar turi būti įgyvendinti, o ES reagavimas į neseniai kilusias krizes atskleidė esamos sistemos apribojimus.

Pranešėja mano, kad šiandien būtina pripažinti ES reagavimo į nelaimes pajėgumų stiprinimo politinę svarbą ir kad siekiant šio tikslo turėtų būti mobilizuotos visos priemonės. Atsižvelgdama į tai, pranešėja apgailestauja, kad daug konkrečių pasiūlymų, įtrauktų į 2006 m. M. Barnier pranešimą ES civilinės saugos pajėgų sukūrimo klausimu, liko nepastebėti arba į juos buvo tik iš dalies atsižvelgta.

Kadangi pradžioje sprendimą parengti pranešimą savo iniciatyva paskatino padėtis Haityje, šiame pranešime susitelkiama vien tik ties ES reagavimo į nelaimes pajėgumų išorės aspektu.

Per pastaruosius krizės laikotarpius išmoktos pamokos, ypač atsižvelgiant į Haitį

Europos Sąjungos reagavimas į žemės drebėjimą Haityje, kai buvo pradėtas taikyti civilinės saugos mechanizmas, panaudoti kariniai ištekliai ir plačiu mastu teikiama svarbi humanitarinė pagalba, aiškiai parodė esamų priemonių ir procedūrų sudėtingumą.

Pranešėja pripažįsta, kad valstybės narės ir ES institucijos reagavo greitai ir plačiu mastu, tačiau valdant krizę susidurta su kai kuriomis problemomis veiksmingumo, koordinavimo ir viešumo požiūriu.

· Veiksmingumo problema

Turint mintyje humanitarinę pagalbą, reikia pripažinti, kad buvo reaguojama labai greitai ir veiksmingai, skubiai į vietą siunčiant Humanitarinės pagalbos generalinio direktorato (ECHO) ekspertus ir per 24 valandas skubos tvarka skiriant humanitarines lėšas (3 mln. eurų). Šie pirmieji veiksmai vėliau buvo papildyti kitais ištekliais už 120 mln. eurų sumą.

ES civilinės saugos mechanizmas buvo pradėtas taikyti tą dieną, kai įvyko žemės drebėjimas, svarbi buvo Stebėsenos ir informacijos centro (MIC) suteikta pagalba – pasiųstos paieškos mieste ir gelbėjimo komandos, medicinos personalo komandos, buvo teikiamos atsargos, prieglobstis ir vandens valymo paslaugos.

Nors Haičio atveju sistema veikė gana gerai, ES civilinės saugos priemonių taikymas yra neišvengiamai atidėliojamas dėl esamos sistemos ypatumų – sistema grindžiama savanorišku ir ad hoc indėliu, kuris priklauso nuo įvairių nacionalinių sprendimų priėmimo procesų. Vienas iš didžiausių sistemos trūkumų yra tai, kad neįmanoma iš anksto užtikrinti, jog bus galima pasinaudoti pagrindiniais ištekliais ir bus išvengta didžiausių spragų.

Vienas iš teigiamų patirties Haityje aspektų yra tai, kad pirmą kartą Europos Komisija galėjo tiesiogiai panaudoti vandens valymo stotį (kuriai vadovavo Prancūzija) ir pažangų medicinos punktą su galimybe atlikti chirurgines operacijas (kuriam vadovavo Italija), kurie buvo parengti naudojimui pagal susitarimus, finansuojamus vykdant parengiamuosius veiksmus, susijusius su ES greito reagavimo pajėgumais (2008 m. biudžetas).

Pranešėja mano, kad reikia toliau vertinti džiuginančius rezultatus, gautus vykdant 2008 m. numatytus parengiamuosius veiksmus, ir kad turėtų būti toliau plėtojamas pasiūlymas savanorišku pagrindu sutelkti valstybių narių išteklius siekiant juos nedelsiant panaudoti per ES operacijas. Atsižvelgdama į tai, pranešėja norėtų priminti Tarybai ir Komisijai M. Barnier pranešime pateiktą rekomendaciją, kad tik imantis prevencinių veiksmų ir sutelkiant esamus išteklius gali būti suformuotos Europos civilinės saugos pajėgos.

Per Haičio krizę taip pat paaiškėjo, jog karinių išteklių dislokavimas taip pat gali būti labai naudingas siekiant prisidėti prie humanitarinės pagalbos teikimo. Svarbu ištirti, kaip veiksmingiau ir tinkamu būdu panaudoti karinius išteklius reaguojant į nelaimę.

Atsižvelgdama į tai, pranešėja mano, kad karinių išteklių ir pajėgumų panaudojimas, kaip vienas iš atsako į stichinę nelaimę taikant civilines priemones būdų, turėtų ir toliau būti vykdomas tik vadovaujantis esamų gairių, t. y. Europos konsensuso dėl humanitarinės pagalbos ir Oslo gairių dėl karinių ir civilinės gynybos išteklių naudojimo teikiant tarptautinę pagalbą įvykus nelaimei (atnaujintos 2006 m. lapkričio mėn.) nuostatomis.

· Koordinavimo problema

Atsižvelgiant į itin didelį krizės mastą ir susijusių asmenų skaičių, po žemės drebėjimo vykdant koordinavimo procesą atsirado problemų operatyviniu ir strateginiu ir (arba) politiniu lygmeniu.

Kaip jau buvo minėta, koordinavimo procesą Haityje gana veiksmingai vykdė Stebėsenos ir informacijos centras (MIC), tačiau buvo (ir vis yra) atvejų, kai nacionalinė pagalba teikiama iš anksto nesuderinus.

Haičio atveju ECHO ir MIC greitai atliko bendrus poreikių vertinimus, bet buvo sudėtinga pasikeisti informacija ir organizuoti bendrus poreikių vertinimus su ES valstybėmis narėmis skubios pagalbos etapu. Dėl tokios padėties buvo parengtos įvairios ir iš dalies sutampančios ataskaitos ir buvo sudaryta kliūčių tinkamam esamų pagalbos išteklių mobilizavimui. Kaip minėta pirmiau, Komisijos lygmeniu koordinavimo procesas buvo lengvesnis dėl to, kad neseniai civilinės saugos ir humanitarinės pagalbos klausimus pradėjo spręsti vienas generalinis direktoratas. Dėl šio naujo pareigų paskirstymo buvo intensyviau konsultuojamasi tarnyboje ir sukurta daugiau galimybių vykdyti bendrus vertinimus ir geriau keistis informacija.

Atsižvelgiant į tai svarbu prisiminti, kad, kaip nurodoma Europos konsensuse dėl humanitarinės pagalbos, „įvykus humanitarinei krizei, dislokuotų civilinės saugos išteklių naudojimas turėtų būti grindžiamas poreikiais, papildyti humanitarinę pagalbą ir būti su ja suderintas“.

Be to, krizės Haityje laikotarpiu vyko instituciniai pokyčiai, susiję su Lisabonos sutarties įsigaliojimu, ir diskusijos dėl Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) įsteigimo. Pranešama, kad Haičio krizės valdymo tikslais buvo dedamos pastangos Lisabonos sutarties esmę paversti darbais ir siekti didesnio Komisijos tarnybų ir Tarybos bendradarbiavimo.

Tačiau įvykus žemės drebėjimui tuoj pat prasidėjo sumaišties laikotarpis, kai buvo neaišku, kas turėtų vadovauti bendrų ES veiksmų koordinavimui. Atsižvelgus į didelį krizės mastą, ES pagalbos koordinavimą galų gale užtikrino Sąjungos vyriausioji įgaliotinė ir Komisijos pirmininko pavaduotoja C. Ashton glaudžiai bendradarbiaudama su Komisijos nare K. Georgieva, atsakinga už humanitarinę pagalbą, civilinę saugą ir tarptautinį bendradarbiavimą.

Tikimasi, kad ateityje EIVT sukurs bendrus reagavimo į krizę pajėgumus ir racionalizuos esamas krizės platformas. Komisijos tarnybos ir Tarybos sekretoriatas tarpusavyje taip pat turės užtikrinti aiškius koordinavimo mechanizmus, susijusius su ES karinių išteklių panaudojimu reaguojant į nelaimes.

· Viešumo problema

ES reagavimo viešumo stoka taip pat pabrėžiama kaip vienas iš pagrindinių ES intervencijos Haityje trūkumų. Tokia pati kritika buvo išsakyta ES atsako į 2010 m. liepos ir rugpjūčio mėn. vykusius potvynius Pakistane atveju.

Pranešėja mano, kad reikia sudaryti aiškius susitarimus ir nustatyti procedūras siekiant užtikrinti dvigubą viešumą (valstybių narių ir Europos Sąjungos lygmenimis), susijusį su civilinės saugos ištekliais, kuriuos valstybės narės dislokuoja taikydamos ES civilinės saugos mechanizmą. Pirmoji ir pagrindinė tokio dvigubo viešumo sąlyga – tai politinis valstybių narių noras sutelkti informaciją ir išteklius ir veikti ES, o ne valstybės narės vardu.

Turėdama mintyje viešumo klausimą, pranešėja taip pat mano, kad daugiau dėmesio reikėtų skirti siekiant gerinti stebėseną ir bendrą komunikaciją ES reagavimo į nelaimes tema. Net ir pasibaigus ekstremaliajai situacijai reikia toliau teikti informaciją ir atnaujinti duomenis.

Informacija apie biudžeto panaudojimo kontrolę ir rezultatus turėtų būti skelbiama siekiant Europos visuomenei pateikti įrodymų, kad konkreti ir tinkamai valdoma parama buvo iš tiesų teikiama.

Išvados

Haityje išmoktų pamokų trumpa analizė aiškiai parodo, kad reikia toliau pertvarkyti ES reagavimo į nelaimes pajėgumus. Atsižvelgiant į tai, reikia taip pat pabrėžti, kad siekiant veiksmingesnio ir skubesnio reagavimo į nelaimes būtina užtikrinti įvairių dalyvaujančių šalių stiprią politinę valią.

Neseniai buvo atlikti veiksmai siekiant didinti ES reagavimo į nelaimes civilinės saugos ir humanitarinės pagalbos sričių suderinamumą ir koordinavimą, tačiau nedaug pastangų buvo dedama siekiant sukurti Europos civilinės saugos pajėgas. Pranešėja laikosi nuomonės, kad šiandien būtina siekti pažangos šioje srityje, būtent įgyvendinti praktikoje kai kuriuos konkrečius pasiūlymus, kurie nurodyti 2006 m. M. Barnier pranešime (Europos civilinės saugos pajėgos).

PASIŪLYMAS DĖL REKOMENDACIJOS TARYBAI B7‑0228/2010 (23.3.2010)

pateiktas pagal Darbo tvarkos taisyklių 121 straipsnio 1 dalį

dėl ES greitojo reagavimo pajėgumų kūrimo

Anneli Jäätteenmäki, Charles Goerens, Louis Michel, Marielle De Sarnez, Frédérique Ries

ALDE frakcijos vardu

Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pasaulinio masto įsipareigojimą suteikti skubią humanitarinę pagalbą ir paramą ir dideles ES visame pasaulyje dedamas pastangas,

–   atsižvelgdamas į tai, kad reikia geriau koordinuoti ir telkti esamą humanitarinę pagalbą, nelaimei įvykus teikiamą per 24 valandas,

–   atsižvelgdamas į tai, kad neseniai įvykus žemės drebėjimui Haityje, Komisija pirmą kartą sėkmingai pritaikė du modulius, parengtus vykdant parengiamuosius ES skubios pagalbos pajėgumų veiksmus ir pasitelkus Parlamento paramą,

–   atsižvelgdamas į M. Barnier 2006 m. parengtame pranešime „Europos civilinės saugos pajėgos: Europos pagalba“ pateiktus pasiūlymus,

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 121 straipsnio 1 dalį,

1.  teikia Tarybai šią rekomendaciją:

     raginti Komisiją kuo skubiau teikti siūlymus Parlamentui dėl ES civilinės saugos pajėgų suformavimo remiantis ES civilinės saugos priemone, kad įvykus nelaimei, per 24 val. ES galėtų mobilizuoti išteklius, reikalingus pradinei skubiai humanitarinei pagalbai suteikti;

     siekti, kad Europos skubios pagalbos priemonė atitiktų šias sąlygas:

•   būtų civilinio ir (arba) humanitarinio pobūdžio,

•   ją būtų galima mobilizuoti bet kuriuo metu ir kiek įmanoma greičiau,

•   ji veiktų vadovaujant Europos Sąjungai,

•   būtų laikomasi tarptautinės humanitarinės teisės,

•   ji būtų atvira bendradarbiavimui su kitais humanitarinės pagalbos teikėjais,

•   ji būtų parengta bendradarbiavimui su Jungtinių Tautų sistema,

•   ji būtų atvira trečiųjų šalių dalyvavimui,

•   būtų gerbiamas savanoriško valstybių narių dalyvavimo numatomuose veiksmuose pobūdis,

•   būtų stengiamasi nuolat atnaujinti žmogiškuosius ir materialiuosius išteklius, kurie galėtų būti panaudojami bet kuriuo metu,

•   ji būtų grindžiama naštos pasidalijimo principu;

     raginti Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę bendrai užsienio ir saugumo politikai ir už tarptautinį bendradarbiavimą, humanitarinę pagalbą ir krizių valdymą atsakingą Komisijos narę imtis vadovaujamojo vaidmens koordinuojant ES veiksmus kilus krizei, pasinaudojant pagal Lisabonos sutartį numatytais įpareigojimais, kad ateityje ES veiksmai kilus krizei būtų geriau koordinuojami, remiantis tuo, kas jau pasiekta;

2.  paveda Pirmininkui perduoti šią rekomendaciją Tarybai ir, informavimo tikslu, Komisijai.

Užsienio reikalų komiteto NUOMONĖ (28.10.2010)

pateikta Vystymosi komitetui

dėl ES greitojo reagavimo pajėgumų kūrimo
(2010/2096(INI))

Nuomonės referentė: Renate Weber

PASIŪLYMAI

Užsienio reikalų komitetas ragina atsakingą Vystymosi komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

1.  primena, kad vyriausiasis įgaliotinis ir Komisijos pirmininko pavaduotojas atlieka pagrindinį vaidmenį koordinuojant ES veiksmus trečiosiose šalyse ir regionuose; pabrėžia, kad Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) struktūra ir darbo metodais turėtų būti siekiama užtikrinti ES veiksmų krizės metu darnumą ir nuoseklumą; taigi ragina Tarybą Komisijos pirmininko pavaduotojai ir vyriausiajai įgaliotinei suteikti nuolatinį įgaliojimą, kuris leistų jai sušaukti krizės grupę, sudarytą iš visų atitinkamų Komisijos ir Tarybos tarnybų ir iš ES planavimo pajėgų (Stebėsenos ir informacijos centro (angl. MIC), Krizių valdymo ir planavimo direktorato (angl. CMPD), Europos Sąjungos karinio štabo (angl. EUMS) ir Civilinių planavimo ir vykdymo pajėgumų (angl. CPCC)), kad būtų galima koordinuoti ES atsaką nelaimių atveju ir greitai imtis darbo, nesant būtinybės nuolat konsultuotis su Taryba; siūlo, kad šiai grupei padėtų pirmomis krizės valandomis sudaryta grupė, kurioje dalyvautų civiliniai (Civilinių reagavimo grupių (angl. CRT), MIC), kariniai bei civiliniai ir kariniai (EUMS, CPCC) ekspertai, ir kad ji galėtų naudotis ES situacijų centro (SITCEN) ir Palydovų centro (SATCEN) duomenimis;

2.  pabrėžia, kad reikia optimaliai koordinuoti ES reagavimo į nelaimes veiksmus ir kitas ES priemones, ypač bendrosios saugumo ir gynybos politikos (BSGP) civilines ar karines misijas bei priemones (t. y. kovines grupes), kurios jau naudojamos arba gali būti sukurtos įvykus nelaimei; be to, pabrėžia, kad prie ES atsako galėtų taip pat prisidėti veikiančios tarptautinės pajėgos, pvz., Europos oro transporto vadovavimo struktūra Eindhovene, kurios galėtų padėti koordinuoti valstybių narių strateginius transporto pajėgumus;

3.  pripažįsta, kad pagal Europos konsensusą dėl humanitarinės pagalbos ir Oslo gaires kariniais ir civiliniais gynybos ištekliais teikiant pagalbą ištikus nelaimei turėtų būti naudojamasi tik tada, kai nebėra kitos išeities; primena, kad karinės priemonės, kartu su civiline sauga ir humanitarine pagalba dažnai labai svarbios reaguojant į krizes, ir pažymi, kad kariniai ištekliai gali būti reikalingi siekiant panaikinti itin svarbių pajėgumų spragas (visų pirma strateginės reikšmės transportavimo, specializuotų išteklių, sunkiosios inžinerijos ir transporto srityse); taigi pabrėžia, kad reikia plėtoti visapusišką požiūrį ir gerinti civilinių ir karinių pajėgumų sąveiką ir nustatyti sritis, kuriose valstybės narės gali telkti savo pastangas ir pajėgumus ES lygmeniu prisidedant prie ES reagavimo į nelaimes veiksmų, nes tai ypač svarbu esant sudėtingai ekonominei padėčiai;

4.  taigi ragina Komisijos pirmininko pavaduotoją ir vyriausiąją įgaliotinę ir valstybes nares dėti dideles pastangas siekiant ištirti sąveikos galimybes panaudojant strateginius oro transporto pajėgumus pagal dvigubą paskirtį (civilinę ir karinę); palankiai vertina Stebėsenos ir informacijos centro (angl. MIC) ir Europos Sąjungos strateginio transportavimo planavimo grupės (angl. EUMPC) bendradarbiavimą ES imantis atitinkamų reagavimo į nelaimę veiksmų Pakistane; ragina valstybes nares iš esmės padidinti oro transporto pajėgumus, perduotus Europos oro transporto vadovavimo struktūros (angl. EATC) žinion, užtikrinant šių pajėgumų panaudojimą pagal dvigubą paskirtį (civilinę ir karinę); taip pat palankiai vertina pirmininkaujančios Belgijos pasiūlymą sukurti tarptautines sraigtasparnių pajėgas, pavaldžias EATC ir naudojamas ir civiliniais, ir kariniais tikslais;

5.  ragina Tarybą tęsti tebevykstančias diskusijas dėl ES civilinės saugos mechanizmo nuspėjamumo gerinimo ir ragina nedelsiant sukurti ES civilinės saugos pajėgas, kaip jau 2006 m. buvo siūloma M. Barnier pranešime;

6.  pabrėžia, kad reikia parengti visapusišką ir iniciatyvų požiūrį, kuriuo būtų naudojamasi reaguojant į nelaimes ir pagal kurį būtų koordinuojamos įvairios galimos Sąjungos ir jos valstybių narių veiksmų priemonės, pvz., krizių valdymas (civilinio ir karinio pobūdžio), finansinė pagalba ir vystymas arba socialinė ar aplinkosaugos politika; mano, kad atsižvelgiant į tai reikėtų užtikrinti veiksmingesnį valdymą pereinamuoju etapu nuo reagavimo į nelaimę iki atstatymo po nelaimės; primena apie pasiūlymą sukurti Europos savanoriškos humanitarinės pagalbos korpusą, kaip numatyta pagal Lisabonos sutarties nuostatas (214 straipsnio 5 dalis) ir, atsižvelgdamas į tai, kad 2011 m. paskelbti Europos savanoriškos veiklos metais, ragina Europos Komisiją ir Tarybą kartu su Europos Parlamentu kuo skubiau parengti šio korpuso veiklos taisykles ir procedūras, ypač remiantis kai kurių valstybių narių įgyvendintomis panašiomis iniciatyvomis;

7.  primena apie pagal BSGP po Helsinkio ir Feiros Europos Tarybų parengtas esamas struktūras, pajėgumus ir priemones ir pabrėžia, kad civilinių krizių valdymą (įskaitant civilines reagavimo komandas) galima finansuoti iš ES bendrosios užsienio ir saugumo politikos (BUSP) biudžeto; todėl pritaria tam, kad būtų sukurti greitojo reagavimo pajėgumai, kurių funkcijos ne atkartotų, o papildytų esamų struktūrų ir pajėgumų funkcijas pagal BUSP sistemą;

8.   primena, kad reikia gerbti Jungtinių Tautų atliekamą koordinavimo vaidmenį ir pripažinti kitų tarptautinių subjektų indėlį.

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data	28.10.2010
Galutinio balsavimo rezultatai	+: –: 0:	39 8 2
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai	Gabriele Albertini, Pino Arlacchi, Franziska Katharina Brantner, Frieda Brepoels, Elmar Brok, Arnaud Danjean, Mário David, Marietta Giannakou, Ana Gomes, Andrzej Grzyb, Takis Hadjigeorgiou, Anneli Jäätteenmäki, Tunne Kelam, Andrey Kovatchev, Eduard Kukan, Vytautas Landsbergis, Sabine Lösing, Ulrike Lunacek, Kyriakos Mavronikolas, Alexander Mirsky, Annemie Neyts-Uyttebroeck, Raimon Obiols, Kristiina Ojuland, Ria Oomen-Ruijten, Pier Antonio Panzeri, Vincent Peillon, Alojz Peterle, Hans-Gert Pöttering, José Ignacio Salafranca Sánchez-Neyra, Nikolaos Salavrakos, Jacek Saryusz-Wolski, Werner Schulz, Adrian Severin, Charles Tannock, Zoran Thaler, Geoffrey Van Orden, Kristian Vigenin, Graham Watson
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)	Christian Ehler, Kinga Gál, Georgios Koumoutsakos, Barbara Lochbihler, Norbert Neuser, Vittorio Prodi, Potito Salatto, Judith Sargentini, Marietje Schaake, Traian Ungureanu, Renate Weber

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data	9.11.2010
Galutinio balsavimo rezultatai	+: –: 0:	20 0 0
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai	Thijs Berman, Corina Creţu, Nirj Deva, Charles Goerens, Catherine Grèze, András Gyürk, Eva Joly, Filip Kaczmarek, Gay Mitchell, Norbert Neuser, Bill Newton Dunn, Maurice Ponga, Birgit Schnieber-Jastram, Michèle Striffler, Alf Svensson, Eleni Theocharous, Ivo Vajgl, Anna Záborská, Iva Zanicchi
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)	Judith Sargentini