Pranešimas - A7-0375/2010Pranešimas
A7-0375/2010

PRANEŠIMAS dėl Europos konsensuso dėl humanitarinės pagalbos įgyvendinimo: veiklos plano laikotarpio vidurio peržiūra ir ateities perspektyvos

15.12.2010 - (2010/2101(INI))

Vystymosi komitetas
Pranešėja: Michèle Striffler

Procedūra : 2010/2101(INI)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga :  
A7-0375/2010

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS

dėl Europos konsensuso dėl humanitarinės pagalbos įgyvendinimo: veiklos plano laikotarpio vidurio peržiūra ir ateities perspektyvos

(2010/2101(INI))

Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į 2007 m. gruodžio 17 d. Europos Sąjungos Tarybos, Europos Parlamento ir Europos Komisijos pirmininkų pasirašytą Europos konsensusą dėl humanitarinės pagalbos,

–   atsižvelgdamas į 2008 m. gegužės 29 d. Komisijos tarnybų darbo dokumentą, kuriame nustatytas veiksmų planas, apimantis konkrečias konsensuso įgyvendinimo priemones (SEC(2008)1991),

–   atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 214 straipsnį, skirtą humanitarinei pagalbai,

–   atsižvelgdamas į 1996 m. birželio 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1257/96 dėl humanitarinės pagalbos[1],

–   atsižvelgdamas į 2005 m. gruodžio 23 d. Europos Sąjungos gaires dėl skatinimo laikytis tarptautinės humanitarinės teisės, atnaujintas 2009 m. gruodžio mėn., ir į 2009 m. gruodžio 8 d. Tarybos išvadas,

–   atsižvelgdamas į 2007 m. kovo 5 d. Tarybos sprendimą 2007/162/EB, nustatantį civilinės saugos finansinė priemonę[2],

–   atsižvelgdamas į 2007 m. lapkričio 8 d. Tarybos sprendimą 2007/779/EB, kuriuo keičiamas 2001 m. spalio 23 d. Tarybos sprendimas 2001/792/EB, nustatantis Bendrijos civilinės saugos mechanizmą[3],

–   atsižvelgdamas į Tarybos 2007 m. gruodžio mėn. išvadas, kuriose Komisija raginama kuo geriau pasinaudoti Bendrijos civilinės saugos mechanizmu ir stiprinti valstybių narių tarpusavio bendradarbiavimą,

–   atsižvelgdamas į bendrą vyriausiosios įgaliotinės ir Europos Komisijos pirmininko pavaduotojos Catherine Ashton ir Europos Komisijos narės Kristalinos Georgievos dokumentą dėl patirties, įgautos Europos Sąjungai reaguojant į nelaimę Haityje,

–   atsižvelgdamas į 2003 m. rugsėjo 10 d. Komisijos komunikatą Tarybai ir Parlamentui „Europos Sąjunga ir Jungtinės Tautos: daugiašališkumo galimybė“ (COM(2003)0526), kuriame nuosekliu politiniu dialogu, glaudesniu bendradarbiavimu šioje srityje, geresniu krizių valdymu ir prevencija bei strateginiu Komisijos ir tam tikrų JT organizacijų bendradarbiavimu raginama visapusiškai remti ir stiprinti ES ir JT santykius,

–   atsižvelgdamas į 2008 m. kovo 5 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl ES pajėgumo reaguoti į nelaimes didinimo (COM(2008)0130) ir į Europos Parlamento 2008 m. birželio 19 d. rezoliuciją dėl ES pajėgumo reaguoti į nelaimes gerinimo[4],

–   atsižvelgdamas į 2009 m. vasario 23 d. Komisijos komunikatą Tarybai ir Europos Parlamentui dėl nelaimių rizikos mažinimo besivystančiose šalyse Europos Sąjungos paramos strategijos (COM(2009)0084),

–   atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 31 d. Komisijos komunikatą Tarybai ir Parlamentui dėl humanitarinės pagalbos maistu (COM(2010)0126),

–   atsižvelgdamas į Komisijos tarnybų darbo dokumentą dėl 2010 m. Humanitarinės pagalbos generalinio direktorato (ECHO GD) veiklos gairių,

–   atsižvelgdamas į Michelio Barnier 2006 m. gegužės mėn. paskelbtą pranešimą „Europos civilinės saugos pajėgos: Europos pagalba“,

–   atsižvelgdamas į 1948 m. gruodžio 10 d. JT Generalinės Asamblėjos priimtą Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją,

–   atsižvelgdamas į 1949 m. Ženevos konvencijas ir jų 1977 m. papildomus protokolus,

–   atsižvelgdamas į 1951 m. liepos mėnesį priimtą Konvenciją dėl pabėgėlių statuso,

–   atsižvelgdamas į JT Vaiko teisių konvenciją ir į fakultatyvinį protokolą dėl vaikų dalyvavimo ginkluotuose konfliktuose, 1989 m. lapkričio 20 d. patvirtintą JT Generalinės Asamblėjos,

–   atsižvelgdamas į 1999 m. balandžio 13 d. Londone pasirašytą Pagalbos maistu konvenciją, pagal kurią Europos bendrijai nustatomas įpareigojimas reaguoti į kritines situacijas, susijusias su maistu, ir į kitus maisto poreikius besivystančiose šalyse[5],

–   atsižvelgdamas į 1994 m. Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio judėjimo bei nevyriausybinių organizacijų elgesio kodeksą dėl pagalbos nelaimių atveju,

–   atsižvelgdamas į 2003 m. birželio 17 d. Stokholme patvirtintus humanitarinės pagalbos teikimo principus ir gerąją patirtį (GHPT),

–   atsižvelgdamas į 2007 m. Jungtinių Tautų ir humanitarinių organizacijų Visuotinėje humanitarinėje programoje patvirtintus partnerystės principus,

–   atsižvelgdamas į 2006 m. lapkričio 27 d. pataisytas Jungtinių Tautų karinių ir civilinės gynybos išteklių naudojimo teikiant pagalbą įvykus nelaimei gaires (Oslo gairės),

–   atsižvelgdamas į 2003 m. kovo mėn. Karinės ir civilinės gynybos išteklių naudojimo, remiant Jungtinių Tautų humanitarinius veiksmus sudėtingų kritinių situacijų atveju, gaires (KCGI gaires),

–   atsižvelgdamas į Hyogo veiksmų programą, patvirtintą 2005 m. sausio 18–22 d. Kobėje, Hyoge, Japonijoje, surengtoje pasaulinėje konferencijoje dėl nelaimių prevencijos,

–   atsižvelgdamas į 2005 m. rugpjūčio mėn. Jungtinių Tautų neatidėliotinos pagalbos koordinatoriaus ir Generalinio Sekretoriaus pavaduotojo humanitariniais reikalais paskelbtą Humanitarinės pagalbos apžvalgą,

–   atsižvelgdamas į Vystomosios paramos mokslinių tyrimų partnerių organizacijos (DARA) parengtą 2010 m. humanitarinio reagavimo rodiklį, kuris padeda analizuoti ir klasifikuoti būdus, kuriais pagrindinės paramą teikiančios šalys reaguoja į žmonių, nukentėjusių per nelaimes, konfliktus ir esant kritinei padėčiai, poreikius,

–   atsižvelgdamas į taisyklių, įstatymų ir principų, taikomų tarptautiniams veiksmams nelaimių atveju (IDRL gairės), priimtų 2007 m. Ženevoje per 30-ąją tarptautinę Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio konferenciją, tarptautinę programą ir į bendrą Europos valstybių narių įsipareigojimą juos remti,

–   atsižvelgdamas į savo 2007 m. lapkričio 14 d. rezoliuciją dėl Europos konsensuso dėl humanitarinės pagalbos[6],

–   atsižvelgdamas į savo 2010 m. vasario 10 d. rezoliuciją dėl žemės drebėjimo Haityje[7],

–   atsižvelgdamas į pranešimą dėl ES greitojo reagavimo pajėgumų kūrimo (2010/2096 (INI)),

–   atsižvelgdamas į savo 2010 m. birželio 17 d. rezoliuciją dėl Izraelio karinės operacijos prieš humanitarinės pagalbos flotilę ir Gazos ruožo blokados[8],

–   atsižvelgdamas į pasiūlymą dėl rezoliucijos dėl humanitarinės krizės Somalyje, kurią pagal Darbo tvarkos taisyklių 120 straipsnį pateikė Oreste Rossi,

–   atsižvelgdamas į savo ankstesnes rezoliucijas dėl humanitarinės pagalbos trečiosioms šalims,

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Vystymosi komiteto (A7-0375/2010) pranešimą,

A.  primindamas bendrą humanitarinės pagalbos viziją, kuri pateikiama Europos konsensuse dėl humanitarinės pagalbos ir kuri pabrėžia Europos Sąjungos norą šioje srityje artimai bendradarbiauti siekiant gerinti jos efektyvumą, ginti ir skleisti pagrindinius humanitarinius žmogiškumo, neutralumo, nešališkumo ir nepriklausomumo principus bei aktyviai skatinti gerbti tarptautinę humanitarinę teisę,

B.   kadangi konsensuse numatyti įsipareigojimai taikomi ir valstybėms narėms, ir Komisijai ir kadangi veiksmų plane išvardytus veiksmus dažnai įgyvendina Komisija ir valstybės narės, veikdamos drauge,

C.  kadangi dėl žmonių sukeltos klimato kaitos poveikio žymiai išaugo gamtos nelaimių skaičius ir jos suintensyvėjo ir kadangi pramoninės valstybės istoriškai yra už tai atsakingos; kadangi padaugėjo sudėtingų krizių, susijusių su daugeliu veiksnių, įskaitant besikeičiantį konfliktų pobūdį, prastą valdymą ir nestabilią padėtį, pasunkėjo tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai ir sumažėjo humanitarinės pagalbos erdvė,

D.  kadangi teikti pagalbą tampa vis sudėtingiau ir pavojingiau, kadangi didėja humanitarinės pagalbos darbuotojų nesaugumas ir kadangi 2008 m. žuvo 122 humanitarinės pagalbos darbuotojai,

E.   kadangi ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas pažeidžiamiausioms grupėms, pavyzdžiui, moterims, vaikams ir priverstinai perkeltiems asmenims, ir kadangi padidėjęs lytimi grindžiamas ir seksualinis smurtas yra pagrindinė humanitarinės srities problema, kai nuolatiniais prievartavimai kartais naudojami kaip karo ginklas;

F.   kadangi dėl padidėjusio nehumanitarinių veikėjų įsitraukimo reaguojant į humanitarines krizes kyla didelis pavojus, kad bus supainioti karinės ir humanitarinės veiklos dalyvių vaidmenys ir kad bus ištrintos neutralios, nešališkos ir nepriklausomos humanitarinės pagalbos ribos,

G.  kadangi naujausios Haityje ir Pakistane įvykusios tragedijos vėl parodė, kad reikia veiksmingumo, greitumo, koordinavimo ir matomumo aspektais stiprinti Europos Sąjungos turimas priemones, skirtas reaguoti į nelaimes (humanitarinė pagalba ir Bendrijos civilinės saugos mechanizmas) ir kadangi šios nelaimės dar kartą parodė, jog reikia įsteigti Europos greito reagavimo pajėgas,

H. kadangi bendros humanitarinės aplinkybės pablogėjo, kadangi humanitariniai uždaviniai ir poreikiai yra milžiniški ir būtina dirbti siekiant sustiprinti konsensuso ir jo veiksmų plano įgyvendinimą, taip pat koordinavimą viso pasaulio mastu ir naštos pasidalijimą atsižvelgiant į šalių, kurios turi pajėgumus daug prisidėti prie humanitarinės pagalbos, regioninę atsakomybę,

I.    kadangi Komisijos biudžetas, skirtas humanitarinėms nelaimėms, ir konkrečiai ECHO generalinio direktorato biudžetas ne tik buvo įšaldytas, bet ir per pastaruosius penkerius metus realiai šiek tiek sumažėjo;

Europos konsensusas dėl humanitarinės pagalbos ir jo veiksmų planas

1.   apgailestauja dėl to, kad Konsensusas dėl humanitarinės pagalbos tebėra pernelyg blogai žinomas kitiems nei humanitarinės pagalbos partneriams, ir prašo, kad šioje srityje būtų teikiamas specifinis mokymas, ypač Europos išorės veiksmų tarnybai (EIVT), valstybių narių diplomatams ir karinės veiklos dalyviams;

2.   apgailestauja dėl to, kad valstybės narės nepakankamai dalyvauja įgyvendinant konsensusą, ir mano, kad Tarybos Humanitarinės pagalbos ir pagalbos maisto produktais darbo grupės (COHAFA) vaidmuo turėtų būti sustiprintas siekiant užtikrinti geresnę šio įgyvendinimo priežiūrą, pavyzdžiui, organizuoti konkrečias konsensuso integravimo į nacionalines humanitarines strategijas sesijas arba pateikti metines veiklos ataskaitas, ir siekiant aktyviau taikyti jos įgaliojimus skatinti kitas Tarybos ir Politinio ir saugumo komiteto darbo grupes nagrinėti humanitarinės pagalbos klausimus, taip pat daug dėmesio skirti veiksmingam ir greitam koordinavimui;

3.   ragina Sąjungos delegacijas trečiosiose šalyse aktyviai skatinti informuoti valstybių narių atstovybes apie konsensusą ir jo veiksmų planą ir jų įgyvendinimą;

4.   ragina Komisiją išnagrinėti galimybę kasmet su ES nacionaliniais parlamentais keistis pažangiąja patirtimi apie tai, kaip jie įgyvendino konsensuso įsipareigojimus;

5.   pataria teikti didesnį finansavimą humanitarinei pagalbai, nes padaugėjo vietų, kur ji reikalinga, ir prašo, kad biudžeto valdymo institucijos iškart perkeltų visas skubiai pagalbai atidėtas rezervo lėšas ar dalį jų į pradinį ECHO GD biudžetą; pabrėžia, kad svarbu pasiekti EBPO Vystymosi paramos komiteto tikslą – 0,7 proc. BNP iki 2015 m.;

6.   taip pat ragina sudaryti realius biudžetus, iš kurių asignavimai veiksmams įvykus gamtos nelaimei ar humanitarinei pagalbai būtų skiriami atsižvelgiant į ankstesnių metų išlaidas;

7.   ragina dėti papildomas pastangas siekiant, kad būtų paspartintas operacijų įvykus gamtos ar kitai nelaimei finansavimas ir būtų supaprastintos sprendimų priėmimo ir leidimų suteikimo procedūros, susijusios su biudžeto vykdymu; pabrėžia, kad Komisijos tarnybos turi glaudžiai bendradarbiauti su EIVT, kad būtų galima užtikrinti greitą pradinį operacijų finansavimą;

8.   primena, kad labai svarbu ir toliau darniai reaguoti į nelaimes bendrai ir ypač didelį dėmesį skirti vadinamoms užmirštoms krizėms;

9.   ragina skirti daugiau lėšų ir plėtoti gebėjimus bei išteklius siekiant užtikrinti, kad humanitarinė pagalba ir civilinė sauga išliktų išimtinai civilinės užduotys;

10. remia labai svarbų vaidmenį, kurį, šviesdamas ir mokydamas jaunuosius europiečius, atlieka Humanitarinės pagalbos tinklas (angl. NOHA) (pirmasis universitetų, siūlančių išsilavinimą humanitarinės pagalbos srityje Europos lygiu, tinklas) skatinant geriau suvokti humanitarinę padėtį pasaulyje ir ypač vykdant Europos reagavimo į pažeidžiamiausių grupių poreikius politiką;

Humanitariniai principai, tarptautinė humanitarinė teisė ir humanitarinės pagalbos erdvės apsauga

11. dar kartą patvirtina konsensuse išdėstytus humanitarinės pagalbos principus ir tikslus; primena, kad Europos Sąjungos humanitarinė pagalba nėra krizės valdymo priemonė, ir apgailestauja dėl didėjančio humanitarinės pagalbos politizavimo ir jo pasekmių pagarbai humanitarinės pagalbos erdvei;

12. laikosi nuomonės, kad vykdant Lisabonos sutartyje numatytus Europos Sąjungos išorės veiksmus reikia gerbti Konsensuse dėl humanitarinės pagalbos nustatytus principus ir priimtus įsipareigojimus ir mano, kad Sąjunga, atsižvelgdama į savo politinę svarbą ir įtaką, kurią ji daro kaip didžiausia humanitarinės pagalbos teikėja, turėtų ypatingai propaguoti humanitarinius principus;

13. taip pat ragina, kad karinis ir civilinis personalas bei humanitarinės pagalbos teikėjai, dalyvaujantys reagavimo į nelaimę arba humanitarinės pagalbos operacijose, imtųsi veiksmų vadovaudamiesi neutralumo, nepriklausomumo ir nešališkumo principais;

14. džiaugiasi, kad 2009 m. gruodžio mėn. pataisytos Europos Sąjungos tarptautinės humanitarinės teisės skatinimo gairės, ir mano, kad Komisija ir valstybės narės turi atlikti pagrindinį vaidmenį įgyvendinant šias gaires; taip pat tikisi, kad EIVT bus teikiami konkretūs tarptautinės humanitarinės teisės mokymai;

15. prašo Komisijos užtikrinti, kad būtų skirta papildomų lėšų tarptautinės humanitarinės teisės skatinimui ir kad ji teikimo vietoje būtų skleidžiama kariams, jaunimui, politikams ir pilietinei visuomenei;

16.  primena, kad pagal 2003 m. birželio mėnesį patvirtintus humanitarinės pagalbos principus ir pagal šios srities pažangiąją patirtį atkreipiamas dėmesys į tai, kad reikia skatinti atsiskaityti už reagavimo į humanitarines krizes tarptautiniu mastu veiksmus ir nuolat juos vertinti, taip pat vertinti pagalbos teikėjų veiksmingumą, ir pabrėžia, kad šie vertinimai turi būti aptariami plačiau, ypač su subjektais, dalyvaujančiais teikiant humanitarinę pagalbą;

Bendra pagalbos teikimo sistema

· Pagalbos kokybė

17.  primena, kad pagalbos teikimas turi būti grindžiamas tik nustatytais pagalbos poreikiais ir pažeidžiamumo laipsniu, kad pagalbos kokybę ir kiekį, visų pirma, turi lemti pradinis vertinimas, kurį dar reikia pagerinti, ypač pažeidžiamumo kriterijų taikymo aspektu, ypač atsižvelgiant į moterų, vaikų ir neįgalių asmenų grupes;

18.  primena, kad tikras ir nuolatinis pagalbos gavėjų įtraukimas ir, jeigu įmanoma, dalyvavimas pagalbos teikimo valdyme – viena pagrindinių sąlygų siekiant teikti kokybišką humanitarinę pagalbą, ypač ilgalaikių krizių atvejais;

19.  primygtinai ragina, kad ištikus gamtos ar žmogaus sukeltai nelaimei teikiant Sąjungos pagalbą turėtų būti siekiama padėti vietos ekonomikai, pavyzdžiui, kuo labiau perkami vietoje ar regione pagaminti maisto produktai, taip pat ūkininkams suteikiamos būtinos medžiagos;

20.  ragina suderinti įvairių veikėjų naudojamus metodus ir skatina Jungtinių Tautų humanitarinių reikalų koordinavimo tarnybą (angl. OCHA) tęsti savo darbą siekiant nustatyti bendrą metodologinę sistemą, pagal kurią pirmenybė būtų teikiama greitiems ir efektyviems veiksmams ir nuolat kuo labiau būtų įtraukiami suinteresuoti vietos asmenys, įskaitant suinteresuotus nevyriausybinių organizacijų atstovus;

21.  aktyviai ragina Komisiją tęsti darbą sektorinėse srityse, pvz., maisto, apsaugos, vyrų ir moterų lygybės ir seksualinio smurto, pabėgėlių, grįžtančių asmenų ir asmenų, perkeltų savo šalyje, ir ragina nuosekliai integruoti vyrų ir moterų bei reprodukcinės sveikatos aspektus teikiant humanitarinę pagalbą pirmosios pagalbos sveikatos paslaugų srityje;

22.  ragina Tarybą konkrečiomis priemonėmis įgyvendinti M. Barnier pranešime išdėstytas rekomendacijas, kad atokiausiais ES regionais neišskirtine tvarka turėtų būti naudojamasi kaip paramos bazėmis siekiant palengvinti išankstinį aprūpinimą svarbiais produktais, pervežimų ir tiekimo technika, nes tai padėtų lengviau pasinaudoti turimais Europos žmogiškaisiais ir materialiniais ištekliais vykdant skubią humanitarinę intervenciją už Europos Sąjungos ribų;

23.  skatina Komisiją toliau nagrinėti, kokį neigiamą poveikį gali turėti humanitarinė pagalba toms vietovėms, kuriose ji teikiama, ypač, kaip ji gali destabilizuoti ekonomines ir socialines struktūras ir daryti poveikį gamtinei aplinkai, ir ragina remiantis išvadomis parengti tinkamas strategijas siekiant atsižvelgti į minėtąjį neigiamą poveikį projektų rengimo etape;

· Partnerystės įvairovė ir kokybė

24.  ragina gerbti tarptautinių humanitarinės pagalbos programų finansavimo ir įgyvendinimo sistemos dalyvių įvairovę: Jungtinės Tautos, Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio judėjimas, nevyriausybinės organizacijos (NVO), ir ragina stiprinti vietos dalyvių pajėgumus; ragina visus susijusius veikėjus tinkamai koordinuoti veiklą ir keistis informacija,

25.  prašo visų vyriausybinių institucijų atsižvelgti į svarbų NVO vaidmenį renkant privačių rėmėjų lėšas;

26. pritaria, kad būtų tęsiamos Jungtinių Tautų lygmeniu vykdomos humanitarinės pagalbos reformos, ir ragina stiprinti humanitarinės pagalbos koordinatorių sistemą, skaidriau, atsižvelgiant į konkrečią pagalbos gavėjų padėtį ir lanksčiau naudoti bendras lėšas ir remiantis JT Humanitarinės pagalbos apžvalgoje pateiktomis rekomendacijomis ir stiprinant skaidrumo bei atsiskaitomybės principus pagerinti grupės (sektorinės atsakomybės) metodą, ypač vietos struktūrų ir nevyriausybinių subjektų koordinavimo lygmeniu, taip pat atsižvelgiant į tarpsektorinius aspektus ir koordinuojant grupes;

· Koordinavimas tarptautiniu ir Europos lygmenimis

27.  dar kartą patvirtina, kad Jungtinės Tautos, konkrečiai OCHA, atlieka pagrindinį vaidmenį koordinuojant tarptautinę humanitarinę pagalbą;

28.  palankiai vertina iniciatyvas, kuriomis siekiama užtikrinti didesnį įvairių Europos reagavimo į krizes priemonių nuoseklumą, ir džiaugiasi, kad tas pats generalinis direktoratas rūpinsis humanitarinės pagalbos ir civilinės saugos reikalais; vis dėlto primygtinai reikalauja, kad šių dviejų sričių įgaliojimai, vaidmenys ir ištekliai liktų oficialiai atskirti;

29.  prašo Tarybos ir Komisijos nustatyti tikslias ir skaidrias EIVT ir Komisijos bendradarbiavimo ir koordinavimo valdant didelio masto krizes už Europos Sąjungos teritorijos ribų taisykles,   taip pat aktyviai siekti matomumo, kaip ES šiuos išteklius ir gebėjimus naudoja vietoje;

30.  primena, kad Europos Sąjungos išorės strategija vaikų teisių klausimais turėtų būti grindžiama Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, ypač jos 3, 16, 18, 23, 25, 26 ir 29 straipsniuose, ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje bei jos neprivalomuose protokoluose apibrėžtomis vertybėmis ir principais;

Civilinės saugos ir karinių išteklių bei pajėgumų naudojimas

31. dar kartą patvirtina, kad toliau turi būti labai aiškiai skiriami karinės veiklos dalyvių ir humanitarinės veiklos dalyvių įgaliojimai, ypač regionuose, kuriuos palietė gaivalinės nelaimės ir vyksta kariniai konfliktai, ir kad itin svarbu, jog kariniai ištekliai ir pajėgumai būtų naudojami tik griežtai ribojamais ir kraštutiniais atvejais, siekiant remti humanitarinės pagalbos veiksmus pagal Jungtinių Tautų gaires (KCGI gairės ir Oslo gairės)[9];

32. primena Komisijai ir valstybėms narėms, kad humanitarinė pagalba ir civilinė sauga turi būti suprantamos, kaip visiškai civilinės užduotys, ir turi būti įgyvendinamos į tai atsižvelgus;

33. prašo Komisijos imtis informavimo apie humanitarinės pagalbos specifiką veiksmų vykdant Europos Sąjungos išorės politiką ir prašo valstybių narių užtikrinti, kad jų karinės pajėgos gerbtų ir taikytų Jungtinių Tautų gaires; be to, mano, kad karinės veiklos dalyvių ir humanitarinės veiklos dalyvių dialogas būtinas siekiant skatinti tarpusavio supratimą;

34.  dar kartą tvirtina, kad esant humanitarinėms krizėms civilinės saugos pajėgumais turėtų būti naudojamasi remiantis poreikiais, šių pajėgumų naudojimas turėtų būti papildomojo pobūdžio ir suderintas su humanitarine pagalba ir kad gamtos nelaimių atveju šie ištekliai, jei bus naudojami vadovaujantis Nuolatinio agentūrų bendradarbiavimo komiteto (angl. IASC) principais šiuo klausimu, gali padėti teikiant humanitarinę pagalbą;

35.  prašo, kad Komisija pateiktų ryžtingų pasiūlymų dėl teisės aktų siekiant sukurti Europos civilinės saugos pajėgas, grindžiamas dabartinės Bendrijos sistemos gerinimu ir esamų valstybinių išteklių sutelkimu abipusei pagalbai, taip nesudarant didelių papildomų sąnaudų ir naudojantis būdų, išbandytų vykdant parengiamuosius veiksmus, pavyzdžiu; civilinės saugos pajėgos turi būti finansuojamos atskirai nuo pagalbos humanitarinių nelaimių atvejais finansavimo;

36.  mano, kad Europos civilinės saugos pajėgos galėtų pasinaudoti kai kurių valstybių narių įsipareigojimu savanoriškai teikti pagrindinius iš anksto parengtus civilinės saugos modulius, kurie galėtų būti panaudoti prireikus nedelsiant vykdyti Sąjungos veiksmus, kuriuos koordinuotų Stebėsenos ir informacijos centras, taip pat mano, kad daugelį šių nacionaliniu lygiu jau parengtų modulių kontroliuotų valstybės narės ir būdami rezerve jie sudarytų ES civilinės saugos pagrindą, leisiantį reaguoti į nelaimes pačioje Sąjungoje ir už jos ribų;

Pagalbos nenutrūkstamumas

· Nelaimių rizikos mažinimas (NRM) ir klimato kaita

37.  džiaugiasi, kad 2009 m. vasario mėn. priimta nauja Europos nelaimių rizikos mažinimo besivystančiose šalyse paramos strategija; taigi primygtinai ragina Komisiją kartu su pagalbą gaunančių šalių nacionalinėmis vyriausybėmis, vietos valdžios institucijomis ir pilietinės visuomenės organizacijomis parengti nelaimių prevencijos ir atsakomųjų veiksmų valdymo pajėgumų programas, taip pat ragina greitai pradėti įgyvendinti šią strategiją;

38. prašo dėti dideles pastangas siekiant sistemingiau integruoti NRM aspektą į vystomosios pagalbos ir humanitarinės pagalbos politiką;

39. skatina žymiai padidinti šiai sričiai skiriamas sumas ir pabrėžia, kad svarbu, jog finansavimas išliktų nedidelio masto siekiant užtikrinti, kad būtų atsižvelgiama į aplinkybes ir kad projektai būtų įgyvendinami vietos lygmeniu;

40. prašo su prisitaikymu prie klimato kaitos susijusią darbotvarkę geriau suderinti su NRM veiksmais;

· Skubios pagalbos, reabilitacijos ir vystymosi susiejimas

41. apgailestauja, kad konkreti pažanga siejant skubią pagalbą, reabilitaciją ir vystymąsi vis dar ribota, nepaisant gausesnių politinių įsipareigojimų, prisiimtų pastaraisiais metais;

42.  pabrėžia, kad labai svarbu laiku, remiantis konkrečiais kriterijais ir išsamiai atliktu poreikių vertinimu, pereiti nuo skubios pagalbos prie pagalbos vystymuisi;

43.  prašo skirti daugiau lėšų siekiant užtikrinti pagalbos tęstinumą ir svarstyti, kaip gerinti esamų finansinių priemonių lankstumą ir papildomumą perėjimo nuo skubios pagalbos prie pagalbos vystymuisi etapais;

44. ragina pagerinti humanitarinės pagalbos ir vystomosios pagalbos agentūrų dialogą ir koordinavimą jų veiksmų teritorijose ir atitinkamose tarnybose Europos institucijų ir valstybių narių lygmeniu;

45. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir Jungtinių Tautų humanitarinių reikalų koordinavimo tarnybai (OCHA).

  • [1]  OL L 163, 1996 7 2, p. 1.
  • [2]  OL L 71, 2007 3 10, p. 9.
  • [3]  OL L 173, 2007 7 3, p. 19.
  • [4]  P6_TA (2008)0304.
  • [5]  OL L 163, 2000 7 4, p. 37.
  • [6]  OL C 282, 2008 11 6, p. 273.
  • [7]  Priimti tekstai, P7_TA(2010)0015.
  • [8]  Priimti tekstai, P7_TA(2010)0235.
  • [9]  KCGI gairės – karinės ir civilinės gynybos išteklių naudojimo, remiant Jungtinių Tautų humanitarinius veiksmus sudėtingų kritinių situacijų atveju, gairės; 2003 m. kovo mėn.
    Oslo gairės – užsienio karinių ir civilinės gynybos išteklių panaudojimo teikiant pagalbą nelaimių atveju gairės; 2007 m. lapkričio mėn.

AIŠKINAMOJI DALIS

Europos Sąjunga, vienijanti Komisiją ir valstybes nares, yra didžiausia humanitarinės pagalbos teikėja. Ji teikia daugiau kaip 40 proc. oficialios tarptautinės humanitarinės pagalbos. Europos Komisija per savo Humanitarinės pagalbos generalinį direktoratą (ECHO GD) 2009 m. suteikė humanitarinę pagalbą 115 milijonų žmonių daugiau kaip 70 šalių ir tai sudarė bendrą 950 milijonų eurų sumą. Vykdydama savo humanitarinės pagalbos politiką, Europos Sąjunga konkrečiai vykdo savo įsipareigojimą padėti trečiosioms šalims, kurioms reikia pagalbos ir kurios yra ypač pažeidžiamos.

2007 m. gruodžio 18 d. Europos Sąjungos Tarybos, Europos Parlamento ir Europos Komisijos pasirašytas Konsensusas dėl humanitarinės pagalbos yra didelė pažanga. Jis įpareigoja Europos Sąjungą glaudžiai bendradarbiauti šioje srityje kuriant bendrą humanitarinės pagalbos viziją. Konsensuse pabrėžiamas Europos Sąjungos noras glaudžiai bendradarbiauti šioje srityje siekiant gerinti jos veiksmingumą, ginti ir skleisti pagrindinius humaniškumo, neutralumo, nešališkumo ir nepriklausomybės principus bei energingai skatinti laikytis tarptautinės humanitarinės teisės. Konsensuse nustatyti įpareigojimai taikomi tiek valstybėms narėms, tiek Europos Komisijai siekiant įgyvendinti Konsensusą dėl humanitarinės pagalbos, kurio veiksmų planas apima 5 metų laikotarpį ir buvo parengtas bei priimtas 2008 m. gegužės mėnesį. Plano veiksmas nr. 33 apima būtent veiksmų plano laikotarpio vidurio peržiūrą, t. y. analizę, kuri yra šio pranešimo objektas.

Visų pirma reikia nurodyti, kad šią peržiūrą parengti nelengva, nes trūksta informacijos apie konkrečius įvykdytus ar atliktinus veiksmus. Taip pat sunku išnagrinėti veiksmų plano rezultatus, nes tam tikruose sektoriuose trūksta specifinių rodiklių. Taip pat rengdami šį pranešimą pastebėjome, kad apie Konsensusą dėl humanitarinės pagalbos dar nežino ne humanitarinės veiklos dalyviai ir kad todėl reikia dėti dideles pastangas siekiant pagerinti konsensuso matomumą ir geriau apie jį informuoti valstybes nares, kitas institucijas ir karinės veiklos dalyvius. Šis pranešimas nėra tik formalus, jis mums padeda grįžti prie aktualių humanitarinės pagalbos klausimų ir prie esminių konsensuso punktų, kurie mums atrodo pagrindiniai.

· Europos konsensusas ir kintančios aplinkybės

Humanitarinės pagalbos aplinkybės per pastaruosius metus labai pakito, todėl dar svarbiau griežtai ir aktyviai taikyti Konsensusą dėl humanitarinės pagalbos. Kalbant apie aplinkybių pokyčius, visų pirma pasakytina, kad dėl klimato kaitos poveikio stipriai išaugo gamtos nelaimių skaičius ir jos suintensyvėjo. Taigi reikia sustiprinti pastangas, susijusias su nelaimių rizikos mažinimu, ir numatyti ne tik atsitiktinės pagalbos teikimą, bet ir paramą bendruomenių nuosaviems pasirengimo nelaimėms pajėgumams. Esama politinių įsipareigojimų: šios krypties ES strategija ir Hyogo veiksmų planas, tačiau tebėra su įgyvendinimu susijusių trūkumų. Ketinama nelaimių rizikos mažinimą visapusiškai integruoti į vystomosios pagalbos ir humanitarinės pagalbos politiką.

Be to, padaugėjo sudėtingų krizių, ypač vidinių konfliktų, ir pakito konfliktų pobūdis, konfliktai dažnai būna susiję su masiniu gyventojų persikėlimu (pabėgėliai, šalies viduje perkelti asmenys) ir su padidėjusiu smurtu gyventojų atžvilgiu. Atsiranda vis daugiau tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų, be to, blogėja padėtis tose vietose, kur teikiama humanitarinė pagalba. Ypač šokiruojantis su tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimais susijęs dalykas yra tai, kad seksualinis smurtas vis dažniau naudojamas kaip karo ginklas. Daug pastangų reikėtų dėti siekiant integruoti lyčių aspektą ir humanitarinės pagalbos aplinkybėmis apsaugoti nuo seksualinio smurto.

Be to, humanitarinės veiklos dalyvių gebėjimas pasiekti gyventojus krizių atveju kartais yra nedidelis ir apgailestaujama, kad vis labiau mažėja humanitarinės pagalbos erdvė. Reikia nuolat skatinti humanitarinės pagalbos erdvės apsaugą.

Daugiau ypatingo dėmesio reikėtų skirti pažeidžiamiausioms grupėms, pvz., moterims, vaikams ir priverstinai perkeltiems asmenims (šalies viduje perkeltiems asmenims ir pabėgėliams). Anot Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro biuro, 2009 m. pabaigoje pasaulyje buvo 43,3 milijono priverstinai perkeltų asmenų. Be to, anot Jungtinių Tautų vaikų fondo (UNICEF), daugiau kaip 22 000 jaunesnių kaip 5 metų amžiaus vaikų kiekvieną dieną miršta nuo bado ir ginkluotų konfliktų, taip pat esama daugiau kaip milijono našlaičių ir nuo šeimos atskirtų vaikų.

Taip pat pastaraisiais metais vis daugiau ne humanitarinės pagalbos subjektų (karinių, civilinės saugos ir t. t.) dalyvauja reaguojant į humanitarines krizes. Šis dalyvavimas gali būti teigiamas, kai reikia reaguoti į dideles gamtos nelaimes, tačiau jis gali sudaryti problemų sudėtingų krizių atvejų ir kelti didelį pavojų, kad bus supainiotos politikos ir humanitarinės pagalbos sritys. Vis dėlto civilinės ir karinės sričių ryšys tapo neginčijamai realus ir ypač padaugėjo vadinamųjų jungtinių misijų, kurioms vadovauja Jungtinės Tautos, ketinančios sukurti bendrą strategiją. Ši karinių pajėgų ir humanitarinės veiklos dalyvių atliekamų vaidmenų painiava didina humanitarinės pagalbos personalo ir susijusių gyventojų nesaugumą. Itin svarbu, kad politiniai, kariniai ar humanitarinės pagalbos subjektai, kurie veikia toje pačioje aplinkoje, geriau vieni kitus pažintų ir palaikytų dialogą atsižvelgdami į kiekvieno jų vaidmenis ir įgaliojimus bei jų nekompromituotų.

Haityje ir Pakistane neseniai įvykusios humanitarinės katastrofos vėl parodė, kad veiksmingumo, koordinavimo ir matomumo aspektais reikia stiprinti ES gebėjimą reaguoti į nelaimes. Pranešime taip pat raginama sukurti Europos greitojo reagavimo pajėgas (Europos civilinės saugos pajėgos) – šią mintį pasiūlė Michel Barnier po Aziją užplūdusio cunamio ir šią idėją daug kartų pakartojo Europos Parlamentas. Šios pajėgos turėtų pagerinti turimas priemones, kurios taptų veiksmingesnės ir matomesnės, siekiant per sustiprintą koordinavimą skubiai sutelkti visas reikalingas priemones. Visiškai aišku, kad šių pajėgų naudojimas turi būti grindžiamas poreikiais ir būti papildomojo pobūdžio bei suderintas su humanitarine pagalba. Naudojantis civilinės saugos priemonėmis turi būti laikomasi tarptautinių gairių, kaip nurodyta Europos konsensuse.

· Su institucijomis susijusių humanitarinės pagalbos aplinkybių pokyčiai Europos lygmeniu

Priėmus veiksmų planą Europos Sąjungos lygmeniu įvyko instituciniai pokyčiai, pvz., 2009 m. pradžioje įsteigta Tarybos Humanitarinės pagalbos ir pagalbos maisto produktais darbo grupė (COHAFA). COHAFA tapo svarbiu forumu ir papildoma priemone, kuri per nuolatinius politinio lygmens mainus padeda stiprinti Europos humanitarinės politikos institucinę struktūrą. Vis dėlto jos vaidmenį reikėtų sustiprinti humanitarinės praktikos principų ir gerosios praktikos taikymo, koordinavimo ir konsensuso įgyvendinimo aspektais.

Taip pat reikėtų pažymėti, kad ECHO GD sutelktos civilinei saugai ir humanitarinei pagalbai skiriamos lėšos ir kad tai padės stiprinti krizių valdymo priemonių nelaimių atveju koordinavimą ir bendrą nuoseklumą. Pranešėja patenkinta tokiu susiejimu, tačiau, siekiant išsaugoti šių dviejų skirtingų priemonių tapatumą ir specifiką, jų vaidmenys, įgaliojimai ir lėšos turi išlikti atskirti.

2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai Sąjungos humanitarinė veikla nuo šiol reguliuojama pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 214 straipsnį, pagal kurį sukuriama visavertė ES humanitarinės pagalbos politika. Kalbama apie kompetenciją, kurią dalijasi valstybės narės ir Europos Sąjunga. Taigi 1996 m. įsigaliojęs Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1257/96 dėl humanitarinės pagalbos turės savo teisinį pagrindą, kai pagal bendro sprendimo procedūrą bus vykdoma jo peržiūra .

Pagal Lisabonos sutartį taip pat įsteigta Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT) ir 2010 m. daug diskutuota dėl šios tarnybos įsteigimo. Parlamento Vystymosi komitetas per derybas gynė ECHO GD nepriklausomumą, kad jis netaptų EIVT dalimi ir kad taip būtų išvengta galimo humanitarinės pagalbos tapimo priemone. Atsižvelgiant į šias ypatingas aplinkybes, turi būti aiškiau paskirstytos ES vyriausiosios įgaliotinės Catherine Ashton ir už tarptautinį bendradarbiavimą, humanitarinę pagalbą ir krizių valdymą atsakingos Komisijos narės Kristalinos Georgievos pareigos.

· Uždaviniai, kuriuos reikia įveikti, ir veiksmų kryptis

Konsensusas yra pirmasis bendras dokumentas dėl humanitarinės pagalbos politikos po 1996 m. priimto reglamento dėl humanitarinės pagalbos. Konsensusas dėl humanitarinės pagalbos yra pagrindinė priemonė, kuri išlieka svarbi, ypač stipriai keičiantis humanitarinės pagalbos aplinkybėms. Pranešėja mano, kad su humanitarine pagalba susijusius uždavinius galima išspręsti griežtai taikant Konsensusą dėl humanitarinės pagalbos ir jo veiksmų planą.

Veiksmų plano peržiūra yra unikali galimybė sustiprinti veiksmus tose srityse, kurioms reikia skirti daugiau dėmesio, pvz.:

o humanitarinių principų ir tarptautinės humanitarinės teisės skleidimas,

o klausimai, susiję su ES humanitarinės pagalbos teikimo koordinavimu ir nuoseklumu,

o aiškesnis karinių ir civilinės saugos išteklių ir pajėgumų naudojimas laikantis Konsensuso dėl humanitarinės pagalbos ir Jungtinių Tautų gairių,

o nelaimių rizikos mažinimas ir skubios pagalbos, reabilitacijos bei vystymosi stipresnis susiejimas.

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data

9.12.2010

 

 

 

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

19

0

1

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

Ricardo Cortés Lastra, Nirj Deva, Leonidas Donskis, Charles Goerens, Catherine Grèze, Filip Kaczmarek, Franziska Keller, Miguel Angel Martínez Martínez, Gay Mitchell, Maurice Ponga, Birgit Schnieber-Jastram, Michèle Striffler, Alf Svensson, Eleni Theocharous, Iva Zanicchi, Gabriele Zimmer

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)

Santiago Fisas Ayxela, Martin Kastler, Judith Sargentini, Patrizia Toia