REKOMENDACIJA dėl Tarybos sprendimo dėl Konvencijos dėl pietų Ramiojo vandenyno atviros jūros žuvininkystės išteklių išsaugojimo ir valdymo patvirtinimo Europos Sąjungos vardu projekto

15.7.2011 - (08135/2011 – C7‑0098/2011 – 2011/0047 (NLE)) - ***

Žuvininkystės komitetas
Pranešėja: Carmen Fraga Estévez

EUROPOS PARLAMENTO TEISĖKŪROS REZOLIUCIJOS PROJEKTAS

dėl Tarybos sprendimo dėl Konvencijos dėl pietų Ramiojo vandenyno atviros jūros žuvininkystės išteklių išsaugojimo ir valdymo patvirtinimo Europos Sąjungos vardu projekto

(08135/2011 – C7‑0098/2011 – 2011/0047(NLE))

(Pritarimo procedūra)

Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į Tarybos sprendimo projektą (08135/2011),

–   atsižvelgdamas į Konvenciją dėl pietų Ramiojo vandenyno atviros jūros žuvininkystės išteklių išsaugojimo ir valdymo (08135/2011),

–   atsižvelgdamas į Tarybos prašymą dėl pritarimo, pateiktą pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 43 straipsnio 2 dalį ir 218 straipsnio 6 dalies antros pastraipos a punktą (C7‑0098/2011),

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 81 straipsnį ir 90 straipsnio 8 dalį,

–   atsižvelgdamas į Žuvininkystės komiteto rekomendaciją (A7‑0274/2011),

1.  pritaria susitarimo sudarymui;

2.  ragina Komisiją aktyviai veikti visuose – ir tarptautiniuose, ir dvišaliuose forumuose, kuriuose galėtų dalyvauti šalys, turinčios žvejybos laivynų regione, kuriam taikoma konvencija, siekiant skatinti pasirašyti, ratifikuoti ir taikyti šią konvenciją tam, kad ji greičiau įsigaliotų;

3.  paveda Pirmininkui perduoti Parlamento poziciją Tarybai, Komisijai, valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams ir Naujosios Zelandijos, kaip konvencijos depozitorės, vyriausybei.

AIŠKINAMOJI DALIS

Žvejybą pietų Ramiajame vandenyne iki šiol tvarkė dvi Regioninės žvejybos pietų Ramiajame vandenyne valdymo organizacijos (RŽVO): Amerikos tropinių tunų komisija (angl. IATTC) ir Vakarų ir vidurio Ramiojo vandenyno žuvininkystės komisija (angl. WCPFC).

Vis dėlto, kadangi abejų organizacijų tikslas buvo valdyti toli migruojančias žuvis, kitų rūšių žuvų ištekliai šioje didelėje zonoje nebuvo reguliuojami, išskyrus pakrančių valstybių, kurios taikė savo taisykles, išskirtines ekonomines zonas (IEZ).

Siekdamos užpildyti šią spragą ir atsižvelgdamos į tai, kad žvejojama ir IEZ, ir atviroje jūroje, 2006 m. Australijos, Čilės ir Naujosios Zelandijos vyriausybės nusprendė pradėti tarptautines konsultacijas siekiant įsteigti Regioninės žvejybos pietų Ramiajame vandenyne valdymo organizaciją (RŽPRVVO), kurios tikslas – bendradarbiauti norint užpildyti netoli migruojančių žuvininkystės išteklių išsaugojimo ir valdymo ir pietų Ramiojo vandenyno atviros jūros biologinės įvairovės apsaugos spragą nepažeidžiant tarptautinės teisės ir vadovaujantis gerąja patirtimi.

Regione žvejoja nedaug Bendrijos laivų (gaudomos daugiausia stauridės ir beveik simboliškai kai kurių giliavandenių žuvų rūšys, pvz., islandinis pjūklapilvis beriksas ir BXD), tačiau dėl to, kad jų ten yra, Europos Sąjunga pagal Jungtinių Tautų jūrų teisės konvenciją privalo bendradarbiauti su kitomis suinteresuotomis šalimis valdant ir saugant šios zonos išteklius, ir ES dalyvavo šiame procese nuo pat pradžių. Ji aktyviai dalyvavo šiame darbe, todėl į konvenciją buvo įtrauktos kai kurios prievolės, kurios, nors ir kuklios, pažangesnės nei tos, kurių laikosi kitos RŽVO ir konkrečiai WCPFC.

Dėl konvencijos teksto pagaliau susitarta 2009 m. lapkričio mėn., o nuo 2010 m. vasario 1 d. ją galima pasirašyti. ES ją pasirašė 2010 m. liepos 26 d., laikydamasi 2010 m. liepos 24 d. Tarybos sprendimo.

Dabar šalys turi ratifikuoti konvenciją, o šio įstatymo galią turinčio akto – Tarybos sprendimo projekto tikslas ir yra sudaryti sąlygas ES ratifikuoti konvenciją.

Siekiant, kad konvencija visiškai įsigaliotų, ją turi ratifikuoti 8 suinteresuotosios šalys, iš kurių 3 turi būti pakrančių ir 3 – ne pakrančių šalys. Kai buvo rašomas šis rekomendacijos projektas, konvenciją jau buvo ratifikavusios trys ne pakrančių valstybės: Belizas, Kuba ir Danija (Farerų salų vardu) ir viena pakrantės valstybė – Kuko salos.

Pranešėjos pastabos

RŽPRVVO steigimo procesas trumpai aptariamas Tarybos pasiūlyme ir pranešėja daugiau apie jį nekalbės, nors skaitant apie šį procesą neįmanoma įsivaizduoti tų ketverių sunkių metų, per kuriuos ES derybininkams pavyko pasiekti šiek tiek daugiau negu griežtos 1982 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl toli migruojančių žuvų išteklių išsaugojimo ir valdymo nuostatos. Kalbant apie taisyklių taikymą IEZ viduje ir už jų ribų, pastarosios nuostatos apima tik būtiniausius dalykus ir jas jau išstūmė pažangesnės koncepcijos, kurias tvirtai remia ES ir pagal kurias siekiama apsaugoti bioįvairovę, be kita ko, pasitelkiant gerąją žvejybos patirtį, nes tai visuotinis tikslas, taikomas visoms pasaulio jūroms, nesvarbu, ar tai atvira jūra, ar IEZ.

Pranešėja visų pirma norėtų atkreipti dėmesį į tai, kad dauguma valstybių vis dar labai nenori pripažinti savo vandenyse pagal tarptautinę teisę taikomų valdymo priemonių. Visiškai nuvilia tai, kad taip priešinasi RŽVO, kurioms vadovauja šalys, kurios laikomos arba save laiko geriausios žvejybos patirties pavyzdžiais, tokios kaip Australija, Naujoji Zelandija ar Čilė, ir kurios yra šios naujos RŽVO varomosios jėgos.

Tai, kad nė viena iš šių trijų šalių dar neratifikavo konvencijos (nors ėmėsi iniciatyvos), ir tai, kad ratifikavimas ilgiausiai užtrunka šalyse, kurių pakrantės yra zonoje, kuriai taikoma konvencija, verčia dar labiau susirūpinti.

Iš šių faktų taip pat matyti, kad, nepaisant dažnos savikritikos, ES jau perėmė atsakingo pasaulinio valdymo idėją, o tai požiūris, kuris Europoje ima vis labiau skirtis nuo tokių šalių kaip Australija ir Naujoji Zelandija požiūrio. Pranešėja mano, kad reikia atkreipti dėmesį į šį klausimą.

Šiuo metu regione yra devynių šalių (Belizo, Čilės, Kinijos, Kuko salų, Farerų salų, Korėjos, Peru, Vanuatu ir Rusijos Federacijos) ir ES žvejybos laivai.

Iki tol, kol konvencija visiškai įsigalios, susitariančios šalys priėmė laikiną susitarimą dėl pelaginių žuvų žvejybos priemonių, kuriame kiekvienai šaliai nustatomas bendras leistinas sužvejoti kiekis (BLSK) ir nurodomos konkrečios žvejybos pastangų ribos. Mokslinėse ataskaitose nurodoma, kad pastaraisiais metais itin sumažėjo paprastųjų stauridžių išteklių ir žvejybos galimybės buvo nustatytos atsižvelgiant į tai. 2011 m. mokslinėje ataskaitoje nurodoma, kad ES taikomas BLSK yra 40 000 t, o didžiausios žvejybos pastangos – 78 600 Gt. Biomasės duomenys bus persvarstyti spalio mėn., tačiau numatoma, kad geriausiu atveju žvejybos galimybės liks tokios pačios.

Nors pagal ES žvejybos galimybes galėtų žvejoti apie 10 laivų ir tai būtų daugiau nei 2–4 įprastai regione žvejojantys laivai, manoma, kad netgi jei būtų gauti prašymai dėl didžiausio leistino skaičiaus – 10 laivų, būtų sunku padaryti taip, kad vienu metu žvejotų visi laivai, atsižvelgiant į atstumą nuo kilmės uostų.

Dėl to, kad konvencija taikoma šioje zonoje migruojantiems žuvų ištekliams, pvz., stauridėms, pranešėjai kelia susirūpinimą 20 straipsnio 4 dalies a punktas ir ypač iii įtrauka. Iš esmės konvencijoje nurodoma, kad jos komisija nustatys tam tikrų išteklių, pasiskirsčiusių visoje zonoje, BLSK arba bendras leistinas žvejybos pastangas.

Vis dėlto iii įtraukoje nurodoma, kad jei susitariančioji pakrantės šalis nesutinka su šiuo BLSK, ji gali savo vandenyse nustatyti kitą BLSK. Kalbant apie migruojančius išteklius, ši galimybė nepaisyti prievolės galėtų iš karto paversti niekais atitinkamą valdymo priemonę.

Vis dėlto būta tam tikros sėkmės – į 20 straipsnį įtraukta 5 dalis, pagal kurią konvencija gali taikyti priemones kritiniais atvejais, jei mano, kad žvejybos veikla gali kelti rimtą grėsmę ištekliams.

Reikės palaukti, kad būtų galima pamatyti, kokie bus šio sprendimo rezultatai, nes kritiniais atvejais taikomos priemonės yra laikinos, tačiau tai neabejotinai yra labai sveikintinas žingsnis tinkama linkme.

Derėdamasi dėl teksto, ES taip pat sugebėjo pasiekti, kad būtų taikomos papildomos garantijos, susijusios su prieštaravimų teikimo procedūra. Priešingai nei kitose RŽVO, neužtenka, kad šalis tik paprieštarautų tam tikrai priemonei, jei nenori, kad ji būtų taikoma. Prieštaravimų teikimo procedūra šiuo atveju gerokai griežtesnė, apribojamos priežastys, dėl kurių galima prieštarauti, ir, o tai dar svarbiau, valstybė, kuri teikia prieštaravimą, privalo patvirtinti alternatyvias priemones, iš esmės atitinkančias sprendimą, dėl kurio prieštaraujama.

Tekste, atrodo, taip pat užtikrinama susitariančios šalies prieiga prie kitų valstybių, kurios yra konvencijos šalys, uostų, todėl Bendrijos pelaginių žuvų žvejybos laivams būtų galima pasinaudoti bent jau Čilės uostais.

Galiausiai, atsižvelgdama į šios pasaulio dalies pakrančių valstybių pasipriešinimą tam, kad jų IEZ viduje būtų taikomos tarptautinės valdymo priemonės, pranešėja mano, kad teigiami su konvencija susiję dalykai nusveria neigiamus. Bet kuriuo atveju, ji laikosi savo pozicijos, kad Europos Sąjungai turėtų būti atstovaujama visose RŽVO, siekiant apginti ir jos prioritetus, susijusius su požiūriu į tai, ką turėtų apimti tausus žuvininkystės valdymas, ir jos žvejybos laivyno interesus. Jei reikia, ES turėtų veikti kaip atsvara, siekiant užtikrinti, kad nebūtų bandoma nepaisyti kovos su NNN žvejyba pastangų.

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data	12.7.2011
Galutinio balsavimo rezultatai	+: –: 0:	21 0 0
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai	Josefa Andrés Barea, Antonello Antinoro, Kriton Arsenis, Alain Cadec, Carmen Fraga Estévez, Marek Józef Gróbarczyk, Carl Haglund, Iliana Malinova Iotova, Werner Kuhn, Isabella Lövin, Gabriel Mato Adrover, Guido Milana, Maria do Céu Patrão Neves, Crescenzio Rivellini, Ulrike Rodust, Struan Stevenson, Jarosław Leszek Wałęsa
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)	Chris Davies, Estelle Grelier, Raül Romeva i Rueda, Nikolaos Salavrakos