PRANEŠIMAS dėl direktyvos dėl tarpininkavimo įgyvendinimo valstybėse narėse, jos poveikio tarpininkavimui ir taikymo teismuose
15.7.2011 - (2011/2026(INI))
Teisės reikalų komitetas
Pranešėja: Arlene McCarthy
PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS
dėl direktyvos dėl tarpininkavimo įgyvendinimo valstybėse narėse, jos poveikio tarpininkavimui ir taikymo teismuose
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 67 straipsnį ir 81 straipsnio 2 dalies g punktą,
– atsižvelgdamas į savo 2008 m. balandžio 23 d. rezoliuciją dėl Tarybos bendrosios pozicijos siekiant priimti direktyvą dėl tam tikrų mediacijos civilinėse ir komercinėse bylose aspektų[1],
– atsižvelgdamas į 2006 m. balandžio 20 d., 2007 m. spalio 4 d. ir 2011 m. gegužės 23 d. Teisės reikalų komitete vykusius klausymus,
– atsižvelgdamas į 2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/52/EB dėl tam tikrų mediacijos civilinėse ir komercinėse bylose aspektų[2],
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį ir 119 straipsnio 2 dalį,
– atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto rekomendaciją (A7-0275/2011),
A. kadangi vienas iš svarbiausių Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės kūrimo politikos tikslų yra užtikrinti geresnes galimybes kreiptis į teismus; kadangi teisės kreiptis į teismus sąvoka šiuo atveju turėtų apimti asmenų ir įmonių teisę į tinkamus ginčų sprendimo procesus,
B. kadangi Direktyvos 2008/52/EC tikslas – skatinti taikų ginčų sprendimą raginant naudotis tarpininkavimu ir užtikrinant tarpininkavimo ir teismo proceso pusiausvyrą,
C. kadangi siekiant sudaryti geresnes sąlygas naudotis tarpininkavimu kaip patikima tradicinio teismų metodo alternatyva ir užtikrinti, kad šalys, kurios naudojasi tarpininkavimu Europos Sąjungoje, galėtų remtis aiškiais pagrindiniais teisės aktais, šia direktyva numatomi bendri principai, visų pirma siekiant spręsti su civilinių teismų procesais susijusius klausimus,
D. kadangi, be to, kad pagal direktyvą užtikrinamas nuspėjamumas, ja taip pat siekiama nustatyti pagrindinį tarpininkavimo pranašumą – lankstumą išsaugančią sistemą; kadangi šie du reikalavimai turėtų tapti gairėmis valstybėms narėms rengiant direktyvai įgyvendinti skirtus nacionalinės teisės aktus,
E. kadangi Direktyva 2008/52/EB susidomėjo ir kaimyninės valstybės, ji padarė akivaizdžią įtaką paskatindama kai kurias šių valstybių priimti panašius teisės aktus,
F. kadangi valstybės narės turi įgyvendinti šią direktyvą iki 2011 m. gegužės 21 d., išskyrus 10 straipsnį, kurio įgyvendinimo terminas buvo 2010 m. lapkričio 21 d.; kadangi dauguma valstybių narių pranešė, kad jau užbaigė įgyvendinimo procesą arba jį užbaigs iki galutinio termino, ir tik kelios valstybės narės – Čekija, Austrija, Suomija ir Švedija – dar nepranešė apie direktyvos nuostatų įgyvendinimą,
G. kadangi Europos Parlamentas mano, jog svarbu ištirti, kaip valstybės narės įgyvendina šį teisės aktą, ir sužinoti, ką apie tarpininkavimą mano tie, kurie praktiškai juo naudojasi, siekiant nustatyti, ar galima ir kaip būtų galima jį pagerinti,
H. kadangi siekiant šio tikslo reikėtų atlikti nuodugnią valstybių narių pagrindinių reguliavimo metodų analizę norint nustatyti gerąją patirtį ir padaryti išvadas dėl bet kokių tolesnių veiksmų, kurių reikėtų imtis Europos lygiu,
I. kadangi pagal Komisijos parengtą Stokholmo programos įgyvendinimo veiksmų planą (COM(2010) 171 galutinis) 2013 m. planuojama parengti Komunikatą dėl Tarpininkavimo direktyvos įgyvendinimo,
J. kadangi verta apsvarstyti, kaip valstybės narės įgyvendino pagrindines Tarpininkavimo direktyvos nuostatas dėl teismų galimybės tiesiogiai pasiūlyti ginčo šalims pasinaudoti tarpininkavimu (5 straipsnis), tarpininkavimo konfidencialumo (7 straipsnis), tarpininkaujant pasiektų susitarimų privalomo vykdymo (6 straipsnis) ir tarpininkavimo poveikio apribojimų ir senaties terminams (8 straipsnis),
K. kadangi Komisija į savo 2011 m. darbo programą įtraukė pasiūlymą dėl įstatymo galią turinčio akto dėl alternatyvaus ginčų sprendimo,
1. pažymi, kad direktyvoje nustatytas konfidencialumo reikalavimas jau buvo numatytas kai kurių valstybių narių nacionaliniuose teisės aktuose: Bulgarijos civilinio proceso kodekse nustatyta, kad tarpininkas gali atsisakyti liudyti sprendžiant ginčą, kurio tarpininkas jis buvo; Prancūzijos ir Lenkijos civilinį tarpininkavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose numatytos panašios nuostatos; pažymi, kad Italijoje įtvirtintas griežtas požiūris į tarpininkavimo proceso konfidencialumą, o Švedijos tarpininkavimo taisyklėse nustatyta, kad konfidencialumas nėra savaiminis ir kad šalys turi sudaryti dėl jo susitarimą; mano, kad valstybėse narėse reikia darnesnio požiūrio šiuo klausimu;
2. pažymi, kad daugelis valstybių narių pagal direktyvos 6 straipsnį nustatė procedūrą, pagal kurią ginčų sprendimo susitarimui, kurio pasiekta tarpininkaujant, suteikiama teismo sprendimo galia; pažymi, kad tokia galia suteikiama arba pateikus susitarimą teismui, arba notariškai jį patvirtinus, ir matyti, jog kai kuriose nacionalinės teisės sistemose pasirinktas pirmasis variantas, tuo tarpu daugelyje valstybių narių pagal nacionalinius teisės aktus suteikiama galimybė naudoti notariškai patvirtintą susitarimą; pavyzdžiui, Graikijos ir Slovėnijos teisės aktuose numatyta, kad tarpininkavimo susitarimą privalomu gali pripažinti teismai, o Nyderlanduose ir Vokietijoje susitarimai gali būti pripažįstami privalomi kaip notariniai dokumentai, kitose valstybėse narėse, pavyzdžiui, Austrijoje, susitarimai kaip notariniai dokumentai gali būti pripažįstami kaip privalomi pagal galiojančią teisę, ir nebūtina, kad atitinkamuose nacionaliniuose teisės aktuose būtų aiškiai nurodyta ši galimybė; ragina Komisiją užtikrinti, kad visos valstybės narės, kurios iki šiol nesilaikė direktyvos 6 straipsnio nuostatų, pradėtų nedelsdamos jų laikytis;
3. mano, kad itin svarbus 8 straipsnis, kuriame nustatomas tarpininkavimo poveikis apribojimų ir senaties terminams, kadangi jame numatoma, jog šalims, kurios, siekdamos išspręsti ginčą, pasirenka tarpininkavimą, neužkertamas kelias kreiptis į teismą tuo atveju, kai vykdant tarpininkavimo procesą praeina tam tikras nustatytas laikas; pažymi, kad valstybės narės, atrodo, nepateikė jokių klausimų dėl šios nuostatos;
4. nurodo, kad kai kurios valstybės narės nusprendė ne tik įgyvendinti pagrindinius direktyvos reikalavimus, bet ir numatyti kitas nuostatas dviejose srityse, t. y. finansines paskatas dalyvauti tarpininkavimo procese ir privalomus tarpininkavimo reikalavimus; pažymi kad tokios valstybių iniciatyvos prisideda prie efektyvesnio ginčų sprendimo ir mažina teismų darbo krūvį;
5. pripažįsta, kad pagal 5 straipsnio 2 dalį valstybėms narėms sudaromos galimybės nustatyti, kad tarpininkavimas yra privalomas, arba taikyti su tarpininkavimu susijusias paskatas arba sankcijas, prieš prasidedant teismo procesui arba jam jau prasidėjus, jei tai neužkerta kelio ginčo šalims pasinaudoti teise kreiptis į teismą;
6. pažymi, kad kai kurios Europos valstybės ėmėsi tam tikrų iniciatyvų siekdamos teikti finansinių paskatų ginčo šalims, kurios naudojasi tarpininkavimu; Bulgarijoje 50 proc. valstybinio mokesčio, sumokėto pateikiant ginčą nagrinėti teismui, bus grąžinama šalims, jei jos sėkmingai išspręs ginčą su tarpininkais, o Rumunijos teisės aktuose numatyta, kad bus grąžinamas visas teismo mokestis, jei šalys, naudodamosi tarpininkavimu, išspręs nagrinėjamą teisinį ginčą; atkreipia dėmesį į tai, kad panašių nuostatų galima rasti Vengrijos teisės aktuose ir kad Italijoje už jokius tarpininkavimo aktus ir susitarimus nereikia mokėti žyminių rinkliavų ir mokesčių;
7. pažymi, kad kai kurios valstybės narės, kurių teisminė sistema per daug apkrauta, kartu su finansinėmis paskatomis numatė taisykles, pagal kurias naudotis tarpininkavimu yra privaloma; pažymi, kad tokiais atvejais ginčai negali būti pateikiami nagrinėti teismui, jei šalys pirmiausia nepabandė išspręsti klausimų pasinaudodamos tarpininkavimu;
8. nurodo, kad ryškiausias to pavyzdys yra Italijos įstatymo galią turintis dekretas Nr. 28, kuriuo siekiama iš esmės pakeisti teisinę sistemą ir išspręsti per didelio Italijos teismų darbo krūvio problemą sumažinant bylų skaičių ir sutrumpinant civilinių bylų nagrinėjimo laikotarpį, kurio vidurkis šiuo metu yra devyneri metai; pažymi, kad, kaip ir galima buvo tikėtis, praktikuojantys teisininkai nebuvo tuo patenkinti – jie užginčijo šį dekretą teisme ir netgi streikavo;
9. pažymi, kad nepaisant polemikos atrodo, jog valstybės narės, kurių nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta daugiau reikalavimų, nei numatoma pagal pagrindinius Tarpininkavimo direktyvos reikalavimus, pasiekė gerų rezultatų skatindamos civilinėse ir komercinėse bylose ginčus spręsti neteisminiu būdu; atkreipia dėmesį į tai, kad ypač Italijoje, Bulgarijoje ir Rumunijoje pasiekti rezultatai rodo, kad tarpininkavimas gali būti pigus ir greitas neteisminis ginčų sprendimo būdas taikant šalių poreikiams pritaikytą tvarką;
10. pažymi, kad pradėjus taikyti privalomą tarpininkavimą atrodo, jog Italijos teisinėje sistemoje bus pasiektas tikslas sumažinti per didelį teismų darbo krūvį; tačiau pabrėžia, kad tarpininkavimas turėtų būti skatinamas kaip perspektyvi, nebrangi ir spartesnė teisingumo vykdymo alternatyva, o ne kaip privalomas teismo proceso elementas;
11. pripažįsta, kad taikant Bulgarijos teisės akte dėl tarpininkavimo numatytas finansines paskatas pasiekta gerų rezultatų; vis dėlto pripažįsta, kad šių rezultatų pasiekta taip pat dėl ilgą laiką Bulgarijos teisinės sistemos rodyto suinteresuotumo tarpininkavimu, dėl to, kad nuo 1990 m. egzistuoja tarpininkavimo bendruomenė, o nuo 2010 m. ginčų sprendimo centras, kuriame pamainomis dirba tarpininkai, kasdien ginčo šalims teikia nemokamas tarpininkavimo paslaugas ir informaciją dėl teismuose nagrinėjamų bylų; atkreipia dėmesį į tai, kad Bulgarijoje buvo tarpininkaujama dviejuose trečdaliuose bylų ir pusė šių bylų buvo sėkmingai išspręsta naudojantis tarpininkavimu;
12. atkreipia dėmesį taip pat į gerus rezultatus, kurių pasiekta Rumunijos tarpininkavimo įstatymu: jame numatytos nuostatos dėl finansinių paskatų ir remiantis juo įsteigta Tarpininkavimo taryba – nacionalinė tarpininkavimo praktikos institucija, kuri veikia kaip atskiras, savarankiškas teisinis organas; visa Tarybos veikla skirta tarpininkavimo veiklai skatinti, mokymo standartams kurti, mokymo paslaugų teikėjams rengti, tarpininkų profesinę kvalifikaciją liudijantiems dokumentams išduoti, etikos kodeksams priimti ir kitų teisės aktų pasiūlymams rengti;
13. mano, kad atsižvelgiant į visa tai, valstybėms narėms iš esmės gerai sekasi įgyvendinti Direktyvą 2008/52/EB iki 2011 m. gegužės 21 d. ir nors valstybėse narėse taikomi skirtingi reguliavimo metodai ir kai kurios valstybės šiek tiek atsilieka, daugelis valstybių narių ne tik laikosi direktyvos reikalavimų, bet ir vykdo jų daugiau, nei numatyta direktyvoje;
14. pabrėžia, kad išspręsti ginčą norinčios šalys, tikėtina, bendradarbiaus viena su kita, o ne atvirkščiai; mano, kad dėl šios priežasties tokios šalys daugeliu atvejų yra labiau linkusios apsvarstyti kitos šalies poziciją ir nagrinėti esminius ginčo dalykus; mano, kad tai dažnai padeda šalims išsaugoti iki ginčo buvusius šalių santykius, kurie yra itin svarbūs su šeimos reikalais susijusiais atvejais, į kuriuos įtraukti vaikai;
15. skatina Komisiją rengiant būsimą komunikatą dėl Direktyvos 2008/52/EB įgyvendinimo nagrinėti ir tas sritis, kuriose valstybės narės nusprendė taikyti direktyvoje nustatytas priemones taip išplėsdamos joje numatytą taikymo sritį;
16. atkreipia dėmesį į klientams naudingus alternatyvaus ginčų sprendimo sistemų, kuriomis sudaromos galimybės pasiūlyti pritaikytą praktinį sprendimo būdą, ypatumus; atsižvelgdamas į tai ragina Komisiją skubiai pateikti pasiūlymą dėl įstatymo galią turinčio akto dėl alternatyvaus ginčų sprendimo;
17. pažymi, kad naudojantis tarpininkavimu pasiekti ir tarp šalių suderinti sprendimai negali būti priimami teisėjo arba prisiekusiųjų; todėl mano, kad naudojantis tarpininkavimu greičiausiai bus pasiekti abiems šalims priimtini arba abipusiškai naudingi rezultatai; pažymi, kad todėl yra didesnė tikimybė, kad toks susitarimas bus sudarytas, o tarpininkaujant sudarytų susitarimų paprastai yra laikomasi;
18. mano, kad būtina labiau informuoti apie tarpininkavimą ir didinti supratimą apie jį, bei ragina imtis tolesnių su švietimu susijusių veiksmų, intensyviau informuoti apie tarpininkavimą, skatinti įmones naudotis tarpininkavimu ir nustatyti tarpininko profesijos reikalavimus;
19. mano, kad reikėtų skatinti nacionalines valdžios institucijas rengti programas siekiant skleisti tinkamas žinias apie alternatyvų ginčų sprendimą; tokiais veiksmais turėtų būti siekiama informuoti teisininkus ir verslo įmonių, ypač MVĮ, ir akademinių įstaigų atstovus apie pagrindinius tarpininkavimo pranašumus, pavyzdžiui, išlaidas, sėkmingai išspręstų ginčų santykį ir veiksmingiau panaudotą laiką;
20. pripažįsta, kad svarbu nustatyti tarpininko profesijos įgijimo bendrus standartus siekiant skatinti geresnę tarpininkavimo kokybę ir užtikrinti aukštus kvalifikacijos kėlimo ir akreditavimo standartus visoje Europos Sąjungoje;
21. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai ir Komisijai bei valstybių narių parlamentams.
GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI
|
Priėmimo data |
11.7.2011 |
|
|
|
|
|
Galutinio balsavimo rezultatai |
+: –: 0: |
21 0 0 |
|||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai |
Raffaele Baldassarre, Luigi Berlinguer, Sebastian Valentin Bodu, Christian Engström, Marielle Gallo, Klaus-Heiner Lehne, Antonio Masip Hidalgo, Bernhard Rapkay, Evelyn Regner, Francesco Enrico Speroni, Dimitar Stoyanov, Alexandra Thein, Rainer Wieland, Cecilia Wikström, Tadeusz Zwiefka |
||||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) |
Kurt Lechner, Eva Lichtenberger, Toine Manders, Paulo Rangel, Dagmar Roth-Behrendt |
||||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (187 straipsnio 2 dalis) |
Giuseppe Gargani |
||||