PRANEŠIMAS su rekomendacijomis Komisijai dėl principo už vienodą ar vienodos vertės darbą abiejų lyčių darbuotojams mokėti vienodą užmokestį taikymo

10.5.2012 - (2011/2285(INI))

Moterų teisių ir lyčių lygybės komitetas
Pranešėja: Edit Bauer
(Iniciatyva. Darbo tvarkos taisyklių 42 straipsnis)

Procedūra : 2011/2285(INL)

Procedūros eiga plenarinėje sesijoje

Dokumento priėmimo eiga :

A7-0160/2012

Pateikti tekstai :

A7-0160/2012

Debatai :

PV 24/05/2012 - 5
CRE 24/05/2012 - 5

Balsavimas :

PV 24/05/2012 - 10.6
Balsavimo rezultatų paaiškinimas
Balsavimo rezultatų paaiškinimas

Priimti tekstai :

P7_TA(2012)0225

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS
PASIŪLYMO DĖL REZOLIUCIJOS PRIEDASIŠSAMIOS REKOMENDACIJOS DĖL PRAŠOMO PATEIKTI PASIŪLYMO TURINIO
Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto NUOMONĖ
GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS

su rekomendacijomis Komisijai dėl principo už vienodą ar vienodos vertės darbą abiejų lyčių darbuotojams mokėti vienodą užmokestį taikymo

(2011/2285(INI))

Europos Parlamentas,

– atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 225 straipsnį,

– atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 8 ir 157 straipsnius,

– atsižvelgdamas į 2006 m. liepos 5 d. Direktyvą 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo (nauja redakcija)[1],

– atsižvelgdamas į 2010 m. rugsėjo 21 d. Komisijos komunikatą „2010–2015 m. moterų ir vyrų lygybės strategija“ (COM(2010) 0491),

– atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 5 d. Komisijos komunikatą „Tvirtesnis įsipareigojimas siekti moterų ir vyrų lygybės. Moterų chartija“ (COM(2010) 0078),

– atsižvelgdamas į 2010 m. gegužės mėn. Komisijos ataskaitą „Vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumas Europoje teisiniu požiūriu“,

– atsižvelgdamas į 2009 m. vasario mėn. Komisijos lyčių lygybės srities teisės ekspertų Europos tinklo pateiktą ataskaitą „Nauja redakcija išdėstytos Direktyvos 2006/54/EB nuostatų perkėlimas į nacionalinės teisės aktus“,

– atsižvelgdamas į 2007 m. liepos 18 d. Komisijos komunikatą „Kovoti su moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumu“ (COM(2007) 0424),

– atsižvelgdamas į 2007 m. vasario mėn. Komisijos užimtumo, socialinių santykių ir lyčių lygybės sričių teisės ekspertų tinklo pateiktą ataskaitą „Teisiniai vyrų ir moterų darbo užmokesčių skirtumo aspektai“,

– atsižvelgdamas į 2011 m. kovo 7 d. Tarybos patvirtintą 2011–2020 m. Europos lyčių lygybės paktą,

– atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 157 straipsnio nuostatų taikymu,

– atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 5 d. Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondo ataskaitą „Vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo problemos sprendimas. Vyriausybių ir socialinių partnerių veiksmai“,

– atsižvelgdamas į 2005 m. kovo 1 d. Europos socialinių partnerių Lyčių lygybės veiksmų planą, į 2006, 2007 ir 2008 m. jo pažangos ataskaitas ir į 2009 m. galutinę jo vertinimo ataskaitą,

– atsižvelgdamas į Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) 1994 m. Konvencijos dėl darbo ne visą darbo dieną[2] nuostatas, pagal kurias valstybės, rengdamos viešųjų pirkimų sutartis, turi įtraukti su darbu susijusią sąlygą, apimančią vienodo darbo užmokesčio aspektą,

– atsižvelgdamas į Tarptautinės darbo organizacijos konvenciją Nr. 100 „Vienodas atlyginimas“,

– atsižvelgdamas į 2011 m. kovo mėn. TDO ir JT visuotinį trumpą seminarą internetu „Vienodas atlyginimas už vienodą darbą. Kaip tai pasieksime?“,

– atsižvelgdamas į 1979 m. gruodžio 18 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos Rezoliucija Nr. 34/180 patvirtintos Konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims 11 straipsnio 1 dalies d punktą,

– atsižvelgdamas į savo 2008 m. lapkričio 18 d. rezoliuciją dėl vyrų ir moterų vienodo darbo užmokesčio principo taikymo[3],

– atsižvelgdamas į tolesnius Komisijos veiksmus, kurių ji ėmėsi 2009 m. vasario 3 d. reaguodama į 2008 m. lapkričio 18 d. patvirtintą rezoliuciją,

– atsižvelgdamas į 2010 m. kovo 10 d. savo narių iniciatyvą pagal Darbo tvarkos taisyklių 42 straipsnį parengti teisėkūros pranešimą savo iniciatyva dėl vienodo užmokesčio už vienodą darbą,

– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 42 ir 48 straipsnius,

– atsižvelgdamas į Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pranešimą ir į Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto nuomonę (A7-0160/2012),

A. kadangi vadovaujantis naujausiais negalutiniais duomenimis moterys Europos Sąjungoje vidutiniškai uždirba 16,4 proc. mažiau nei vyrai, o vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumas valstybėse narėse svyruoja nuo 4,4 iki 27,6 proc. ir kadangi, nors beveik 40 metų galioja daug teisės aktų ir, siekiant sumažinti darbo užmokesčio skirtumą, imtasi įvairių veiksmų bei skirta nemažai lėšų[4], pažanga daroma labai lėtai (darbo užmokesčio skirtumas ES lygmeniu 2006 m. buvo 17,7 proc., 2007 m. – 17,6 proc., 2008 m. – 17,4 proc., 2009 m. – 16,9 proc. ir 2010 m. – 16,4 proc.), o kai kuriose valstybėse narėse užmokesčio skirtumas dar padidėjo; kadangi darbo užmokesčio skirtumas gali būti didesnis nei nurodytas, nes dar trūksta nes dar trūksta duomenų iš trijų valstybių narių;

B. kadangi pastovų didelį nevienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumą lemia sudėtingos, daugialypės, dažnai tarpusavyje susijusios ir apimančios daug daugiau klausimų nei tik vienodas atlygis už vienodą ar vienodos vertės darbą priežastys; kadangi šios priežastys – tai tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija, taip pat socialiniai ir ekonominiai veiksniai, pvz., profesinis ir didelis horizontalus ir vertikalus susiskaidymas pagal lytis darbo rinkose, nepakankamas moterų darbo vertinimas, nelygybė derinant darbą ir asmeninį gyvenimą, tradicijos ir lyčių stereotipai, įskaitant galimybes pasirinkti išsilavinimo kryptis, gauti švietimo orientavimą bei įgyti amatą ir profesiją, ir profesinė karjera, ypač mergaičių ir moterų, kuri sąlygoja tipiškai moteriškas ir prasčiau apmokamas profesijas; kadangi, ekspertų analizės duomenimis, beveik pusę šio darbo užmokesčio skirtumo atvejų lemia tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija;

C. kadangi labai dažnai užmokesčio skirtumas yra susijęs su kultūriniu palikimu ir teisiniais bei ekonominiais faktoriais, egzistuojančiais šiuolaikinėje visuomenėje;

D. kadangi moterys, norėdamos uždirbti tiek pat, kiek vyrai vidutiniškai uždirbo per metus nuo 2011 m. sausio 1 iki gruodžio 31 d., vidutiniškai turėtų dirbti iki 2012 m. kovo 2 d.;

E. kadangi, norint užtikrinti lyčių lygybę, būtina laikytis vienodo užmokesčio už tą patį ir už vienodos vertės darbą principo; kadangi Komisija ir valstybės narės turėtų būti paragintos kaupti ir reguliariai skelbti statistinius duomenis rodančius ne tik vidutinį valandinį darbo užmokestį, bet ir užmokestį, kurį vyrai ir moterys gauna už vienodą darbą arba vienodos vertės darbą;

F. kadangi, išdėsčius Direktyvą 2006/54/EB nauja redakcija, moterų padėtis darbo rinkoje pagerėjo, tačiau iš esmės nebuvo pakeisti teisės aktai dėl vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo panaikinimo; kadangi iš preliminarių ekspertų tyrimų matyti, kad valstybių narių teisės aktai nepakeisti arba mažai pakeisti ir kad prieš darbdavius nesiimta jokių sankcijų; kadangi, turint omenyje šio klausimo sudėtingumą, reikia ne tik tobulinti teisės aktus, bet ir Europos mastu patvirtinti strategiją, skirtą vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumui panaikinti, o tam būtinas tvirtas ES vadovavimas koordinuojant politikos kryptis, skatinant gerąją patirtį ir įtraukiant įvairius subjektus;

G. kadangi iš tendencijų matyti, jog dėl atlyginimų dažniau deramasi su kiekvienu darbuotoju atskirai, todėl konkrečiam asmeniui pritaikyto darbo užmokesčio sistemoje ima trūkti informacijos ir skaidrumo, taigi didėja panašaus lygio darbuotojų darbo užmokesčio skirtumas ir gali didėti vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumas; kadangi todėl sumanymą įdiegti labiau decentralizuotą ir konkrečiam asmeniui pritaikytą darbo užmokesčio sistemą reikėtų vertinti kaip gerokai nerimą keliantį pokytį, o duomenų apsaugos negalima laikyti teisėta priežastimi neskelbti statistinės informacijos apie atlyginimus;

H. kadangi visose valstybėse narėse moksleivės, palyginti su jų bendramoksliais berniukais, pasiekia geresnių mokymosi rezultatų, o moterys sudaro 59 proc. visų universitetų absolventų; tačiau kadangi dėl švietimo tradicijų ir stereotipų jos sudaro universitetų absolventų mažumą tokiose srityse kaip matematika ar kompiuterinė inžinerija;

I. kadangi moterų įgūdžiai ir kompetencija, taip pat ir profesijos ir pareigos, kuriose dominuoja moterys, dažnai vertinami nepakankamai ir tai ne visada būna pateisinama remiantis objektyviais kriterijais; kadangi išplečiant moterų karjeros galimybes ir pakeičiant švietimo modelius galėtų būtų būti daromas teigiamas poveikis sprendžiant vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo problemą, pvz., padidinant mokslininkių ir moterų inžinierių skaičių;

J. kadangi moterys dažniau dirba darbą ne visą darbo laiką ir kadangi ne visą darbo laiką dirbančių vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumas, palyginti su visą darbo laiką dirbančiais darbuotojais, beveik du kartus didesnis;

K. kadangi, ekspertų analizės duomenimis, moterims grįžus į darbo rinką po pirmųjų motinystės atostogų vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumas tampa akivaizdus, padidėja darant karjeros pertraukas dėl išorinių veiksnių, pvz., su vaikais susijusių karjeros pertraukų ir priklausimų šeimos narių priežiūros, ir paprastai būna didesnis didėjant amžiui ir išsilavinimo lygiui; kadangi dėl to, kad moterys lėčiau kyla karjeros laiptais, jų karjera būna trumpesnė ir (arba) pertraukiama, vyrų ir moterų įmokos į socialinės apsaugos sistemas taip pat būna nevienodos, taigi moterims kyla didesnis pavojus senyvame amžiuje patirti skurdą;

L. kadangi, remiantis turimais duomenimis, moterų įgyta kvalifikacija ir patirtis yra finansiškai mažiau atlyginamos nei vyrų; kadangi reikia taikyti „vienodo užmokesčio už vienodos vertės darbą“ principą, tačiau taip pat reikia atsisakyti tradicinio socialinių vaidmenų paskirstymo, kuris iki šiol darė didelę įtaką profesijos pasirinkimui ir mokymui, o švietimas gali ir privalo prisidėti naikinant visuomenėje gyvuojančius lyčių stereotipus; kadangi motinystės ir vaiko priežiūros atostogos neturi lemti moterų diskriminacijos darbo rinkoje,

M. kadangi darbdaviai „moteriškose“ pramonės šakose ir profesijose vidutiniškai moka mažesnius atlyginimus ir kadangi šiose pramonės šakose ir profesijose paprastai turima mažiau kolektyvinio atstovavimo ir derybų teisių;

N. kadangi pagal teisės aktus ir Europos teismų praktiką darbdaviai privalo visiems darbuotojams taikyti tuos pačius vertinimo kriterijus, atlyginimų nustatymo tvarka turi būti suprantama ir skaidri, o taikant kriterijus privalu atsižvelgti į darbo pobūdį ir tipą bei vengti diskriminacinių aspektų;

O. kadangi darbo užmokesčio skirtumus dar labiau patiria įvairių kliūčių turinčios moterys, pvz., neįgalios moterys, mažumoms priklausančios moterys ir kvalifikacijos neturinčios moterys;

P. kadangi kompetentingus teismus pasiekia tik keli ieškiniai dėl diskriminacijos vyrams ir moterims nustatant skirtingą darbo užmokestį[5];; kadangi yra nemažai paaiškinimų, kodėl šių ieškinių pateikiama nedaug, įskaitant informacijos apie darbo užmokestį trūkumą, nedideles jo palyginimo galimybes, ieškovų asmeninių lėšų stoką bei nesugebėjimą prižiūrėti ir taikyti nuobaudas įstaigoms, kurios atsisako skelbti informaciją apie darbo užmokestį;

Q. kadangi stebint vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo tendencijas, nagrinėjant jo priežastis ir vertinant teisės aktų poveikį Europos lyčių lygybės institutas gali atlikti esminį vaidmenį;

R. kadangi Parlamentas ne kartą ragino Komisiją imtis iniciatyvų, įskaitant galiojančių teisės aktų persvarstymą, siekiant mažinti vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumą ir panaikinti pensininkų skurdo pavojų, kurį, kaip tiesioginę vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo pasekmę, labiau patiria moterys;

1. prašo Komisijos ne vėliau kaip iki 2013 m. vasario 15 d. persvarstyti Direktyvą 2006/54/EB pagal jos 32 straipsnį ir pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 157 straipsnį pasiūlyti jos pakeitimus, atsižvelgiant į šios rezoliucijos priede išdėstytas išsamias rekomendacijas, bent dėl šių vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo klausimo aspektų:

- sąvokų apibrėžčių,

- padėties analizės ir rezultatų skaidrumo,

- darbo vertinimo ir funkcijų klasifikavimo,

- lygybės užtikrinimo institucijų ir teisių gynimo priemonių,

- socialinio dialogo,

- diskriminacijos prevencijos,

- lyčių aspekto integravimo,

- sankcijų,

- ES reglamentavimo ir ES politikos supaprastinimo;

2. konstatuoja, kad rekomendacijose laikomasi pagrindinių teisių ir subsidiarumo principo;

3. mano, kad prašomas pateikti pasiūlymas neturės finansinių padarinių;

4. pripažįsta, kad darbo užmokesčio skirtumą didina daugelis priežasčių, todėl norint vadovautis kelis lygmenis apimančiu ir daugialypiu požiūriu būtina užtikrinti tvirtą Europos Sąjungos vadovavimą koordinuojant politikos kryptis, skatinant gerąją patirtį ir įtraukiant įvairius subjektus, pvz., Europos socialinius partnerius ir nevyriausybines organizacijas, kad būtų Europos mastu sukurta strategija, skirta vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumui panaikinti;

5. ragina valstybes nares nuosekliai įgyvendinti ir taikyti nauja redakcija išdėstytos Direktyvos 2006/54/EB nuostatas ir skatinti privačiojo sektoriaus ir viešojo sektoriaus atstovus aktyviau mažinti vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumus bei leisti partneriams kurti planus dėl moterų ir vyrų lygybės bendrovių, nacionaliniu bei Europos lygmenimis; valstybės narės ir Komisija turėtų skatinti socialinius partnerius, įskaitant darbdavius, atlikti objektyvų darbo vietų vertinimą, taikyti darbo vietų klasifikavimo sistemas ir skatinti vienodo užmokesčio už darbą koncepciją;

6. ragina valstybes nares pačioms rodyti pavyzdį kovojant su vyrų ir moterų užmokesčio skirtumu vyriausybėje, valstybinėse institucijose ir valstybinėse bendrovėse;

7. pabrėžia kolektyvinių derybų svarbą kovojant su moterų diskriminacija, ypač įsidarbinimo, darbo užmokesčio, darbo sąlygų, karjeros ir profesinio mokymo srityse;

8. palankiai vertina Komisijos iniciatyvą minėti Vienodo darbo užmokesčio dieną, kuri pirmą kartą pažymėta 2011 m. kovo 5 d., o antrą kartą – 2012 m. kovo 2 d.;

9. pastebi, kad užmokesčio skirtumas dėl kitų priežasčių, pvz. rasės, etninės priklausomybės, seksualinės orientacijos ar religijos neturi būti toleruojamas;

10. palankiai vertina 2010 m. Tarybai pirmininkavusios Belgijos iniciatyvą įvertinti ir atnaujinti kiekybinių ir kokybinių rodiklių rinkinį;

11. ragina Komisiją skatinti glaudesnį valstybių narių veiksmų koordinavimą atliekant mokslinius tyrimus, analizuojant duomenis ir visapusiškai išnaudojant keitimosi geriausios patirties pavyzdžiais teikiamas galimybes;

12. ragina valstybes nares, kai įmanoma, įtraukiant socialinius partnerius, keistis geriausia patirtimi ir padidinti bendradarbiavimą kuriant naujas idėjas, kaip spęsti vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo problemą;

13. ragina Komisiją ir valstybes nares įgyvendinant visas susijusias ES politikos kryptis ir nacionalines programas, ypač tas, kurios skirtos skurdui panaikinti, priešintis vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumams;

14. siūlo valstybėms narėms paskirti kovotoją už vienodą darbo užmokestį, kuris stebėtų padėtį atskirose valstybėse narėse ir informuotų jų nacionalinius parlamentus bei Europos Parlamentą apie pasiektą pažangą;

15. ragina Komisiją, siekiant panaikinti vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumą, persvarstyti Tarybos direktyvą dėl Bendrojo susitarimo dėl darbo ne visą darbo dieną;

16. ragina socialinius partnerius prisiimti atsakomybę už labiau lyčių lygybės principu grindžiamos darbo užmokesčio struktūros sukūrimą; teikti mokymus apie derybinius įgūdžius, įskaitant derybas dėl darbo užmokesčio; didinti informuotumą apie vienodą užmokestį, pirmiausia siekiant įvesti privalomus vidinius patikrinimus; ir stiprinti moterų pozicijas socialinės partnerystės struktūrose, o ypač postuose, kuriuose priimami sprendimai;

17. ragina valstybes nares užtikrinti grupinių ieškinių dėl vienodo darbo užmokesčio principo pažeidimų galimybę kaip priemonę asmenims ir(arba) atstovaujančioms organizacijoms, pvz. NVO bei profesinėms sąjungoms teikti ieškinius tam pritariančių ieškovų vardu (arba juos paremiant) teismo procesuose ir suteikti NVO bei profesinėms sąjungoms teisinį pagrindą atstovauti diskriminacijos aukas ir administracinėse bylose; ragina Komisiją rengiant pasiūlymą dėl horizontalios priemonės dėl grupinių ieškinių išnagrinėti galimybę į ją įtraukti kolektyvinius ieškinius dėl vienodo darbo užmokesčio principo pažeidimų;

18. pabrėžia, kad tik keletas ieškinių dėl nevienodo užmokesčio pasiekė kompetentingus (įprastus ar administracinius) teismus; todėl ragina Komisiją ir valstybes nares toliau vykdyti informuotumo apie darbo užmokesčio skirtumus didinimo kampanijas, taip pat suteikti tinkamą informaciją apie prievolę įrodyti, atsižvelgiant į tai, kad tai labai svarbu užtikrinant vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principą;

19. mano, kad vienodo atlyginimo už vienodos vertės darbą principo apsaugos ir visų rūšių diskriminacijos dėl lyties uždraudimo procedūros ir mechanizmai turi būti patobulinti ir supaprastinti;

20. ragina valstybes nares, darbdavių organizacijas ir profesines sąjungas kartu parengti nešališkas darbo vertinimo priemones, kad būtų sumažintas vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumas;

21. ragina valstybes nares patvirtinti tikslus, strategijas ir terminus užmokesčio skirtumo mažinimui ir vienodo užmokesčio už tokį patį darbą bei tokios pačios vertės darbą užtikrinimui;

22. ragina Komisiją skatinti tolesnius darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros strategijų tyrimus siekiant įvertinti jų poveikį vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumui ir nustatyti, kaip šiomis strategijomis galima padėti spręsti diskriminacijos dėl lyties problemą;

23. palankiai vertina 2010 m. gruodžio 6 d. Tarybos išvadas, kuriose valstybės narės raginamos imtis įvairių priemonių siekiant pašalinti šio darbo užmokesčio skirtumo priežastis;

24. tvirtina, kad didesnės moterų įsidarbinimo galimybės, ypač aukščiausiuose postuose, galėtų padėti sumažinti vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumus; atkreipia dėmesį į tai, kad moterims turėtų tekti svarbesnis vaidmuo ekonominių sprendimų priėmimo procese, panaudojant jų įtaką, kad būtų priimami lyčių lygybės perspektyvą apimantys sprendimai; atkreipia dėmesį į tyrimus, kuriuos atlikus išsiaiškinta, kad tarpusavy labai siejasi didesnis moterų skaičius vadovaujamose įmonės pareigose ir didesnės įmonės pajamos iš turto, pardavimų ir investicinio kapitalo;

25. primena valstybėms narėms jų įsipareigojimą peržiūrėti, kokį poveikį darbo užmokesčio skirtumams daro užimtumo ir mokesčių politika;

26. siūlo, kad Parlamentas teiktų apdovanojimą „Europos moterys ir verslas“, kuris galėtų būti teikiamas darbdaviams (įmonėms, įstaigoms ir valdžios institucijoms), pirmaujantiems moterų skatinimo, moterų vadovių rėmimo ir vienodo darbo užmokesčio mokėjimo srityse;

27. yra įsitikinęs, kad būtina imtis priemonių profesiniam tobulėjimui ir karjerai skatinti tikrosios lyčių lygybės sąlygomis; atkreipia dėmesį į tai, kad šis principas yra tarptautiniu ir nacionaliniu lygmenimis propaguojamos įmonių socialinės atsakomybės idėjos dalis ir turi būti plėtojamas visose valstybėse narėse;

28. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją ir pridedamas išsamias rekomendacijas Komisijai ir Tarybai bei valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams.

[1] OL L 204, 2006 7 26, p. 23.
[2] http://www.ilo.org/ilolex/cgi-lex/pdconv.pl?host=status01&textbase=iloeng&document=178&chapter=1&query=%23status%3D01&highlight=on&querytype=bool&context=0.
[3] OL C 16 E, 2010 1 22, p. 21.
[4] „Tvarus vystymasis Europos Sąjungoje. 2011 m. ES tvaraus vystymosi strategijos stebėsenos ataskaita“, Eurostatas, 2011 m.
[5] Komisijos komunikato „2010–2015 m. moterų ir vyrų lygybės strategija“ aiškinamasis dokumentas (SEC(2010) 1080), p. 36

PASIŪLYMO DĖL REZOLIUCIJOS PRIEDASIŠSAMIOS REKOMENDACIJOS DĖL PRAŠOMO PATEIKTI PASIŪLYMO TURINIO

1 rekomendacija. SĄVOKŲ APIBRĖŽTYS

Į Direktyvą 2006/54/EB perkėlus Direktyvos 75/117/EEB nuostatas, pirmojoje pateikiama vienodo darbo užmokesčio apibrėžtis. Siekiant nustatyti tikslesnes kategorijas, kurios bus naudojamos kaip vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo (toliau – DUS) mažinimo priemonės, svarbu tiksliau apibrėžti įvairias sąvokas, pvz.:

– DUS, į kurio apibrėžtį turi būti įtrauktas ne tik darbo užmokestis už valandą neatskaičius mokesčių; reikia atskirti neišlygintą ir „grynąjį“ vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumą;

– tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl darbo užmokesčio;

– apmokėjimą, kurio apibrėžtis turėtų apimti bet kokį darbo užmokestį ir atlyginimą, taip pat bet kokias su darbu susijusias finansines išmokas ir išmokas natūra.

– pensijos skirtumą įvairiose pensijų sistemų pakopose, pvz., einamųjų įmokų pensinio draudimo sistemose, profesinių pensijų sistemose (taip darbo užmokesčio skirtumas išlieka ir sulaukus pensinio amžiaus);

– lygiu laikomas darbą (atskirose profesijų kategorijose);

– lygios vertės darbą, paminint svarbius faktorius;

– darbdavį, siekiant užtikrinti, kad būtų aiškiai nustatyta atsakomybė už darbuotojo darbo užmokestį ir galimą darbo užmokesčio skirtumą;

– profesines ir kolektyvines sutartis – turėtų būti aiškiau nurodyta, kad su skirtingomis kolektyvinėmis sutartimis bei profesijomis susiję darbai gali būti palyginami teisme, su sąlyga, kad šie darbai laikomi lygiais darbais arba lygios vertės darbais.

2 rekomendacija. PADĖTIES ANALIZĖ IR REZULTATŲ SKAIDRUMAS

2.1. Nepakankamos darbdavių ir darbuotojų žinios apie esamus arba galimus darbo užmokesčio skirtumus jų įmonėje ir nepakankamas jų sąmoningumas, taip pat šių skirtumų nepaisymas trukdo įgyvendinti Sutartyje ir galiojančiuose teisės aktuose įtvirtintą lygybės principą.

2.2. Pripažindamos, kad trūksta tikslių, palyginamų ir nuoseklių statistinių duomenų, įskaitant duomenis apie ne visą darbo laiką dirbančių vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumus, pensijų skirtumus ir tai, kad moterims, ypač tų profesijų, kuriomis paprastai verčiasi moterys, mokamas mažesnis užmokestis, valstybės narės, įgyvendindamos savo socialinę politiką, turėtų visapusiškai atsižvelgti į vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumus ir laikyti juos rimta problema.

2.3. Todėl itin svarbu įpareigoti įmones (pvz., kuriose dirba ne mažiau kaip 30 darbuotojų ir kuriose kiekvienai lyčiai atstovauja bent 10 proc. darbuotojų) privalomai nuolat atlikti darbo užmokesčio auditą ir skelbti jo rezultatus, nepamirštant asmens duomenų apsaugos reikalavimų. Šį reikalavimą privalu taikyti ir informacijai apie darbo užmokesčio priedus. Ši informacija turėtų būti prieinama darbuotojams, profesinėms sąjungoms ir atitinkamoms institucijoms (pvz., darbo inspekcijoms ir lygybės užtikrinimo institucijoms).

2.4. Darbdaviai turėtų pateikti darbuotojams ir jų atstovams pagal lytis suskirstytus statistinių duomenų apie darbo užmokestį rezultatus, tačiau nepamirštant asmens duomenų apsaugos reikalavimų. Šie duomenys turėtų būti renkami kiekvienos valstybės narės sektorių ir nacionaliniu lygmenimis.

2.5. Iš darbdavių turėtų būti reikalaujama patvirtinti darbo užmokesčio sudėties ir struktūros, įskaitant papildomą darbo užmokestį, premijas ir kitas atlyginimo dalį sudarančias išmokas, skaidrumo politiką.

2.6. Jeigu užmokesčio statistikoje pastebima grupė skirtumų (arba atskiri skirtumai) susiję su lytimi, darbdaviai privalo išanalizuoti šiuos skirtumus ir veikti siekiant juos panaikinti.

3 rekomendacija. DARBO VERTINIMAS IR FUNKCIJŲ KLASIFIKAVIMAS

3.1. Siekiant užtikrinti, kad būtų skatinamos lygios moterų ir vyrų galimybės, darbo vertės suvokimas turi būti grindžiama kvalifikacija, tarpasmeniniais įgūdžiais ir atsakomybe, pabrėžiant darbo kokybę. Šis suvokimas neturėtų būti paveiktas moterims nepalankaus stereotipinio požiūrio, pvz., palankesnio fizinės jėgos vertinimo, palyginti su bendravimo įgūdžiais, ir juo turi būti užtikrinama, kad su atsakomybe už žmones susijęs darbas nebūtų laikomi mažiau vertingas nei su atsakomybe už materialius arba finansinius išteklius susijęs darbas. Todėl derybų dėl darbo užmokesčio, funkcijų klasifikavimo ir darbo užmokesčio sistemų nustatymo srityse moterims turi būti teikiama informacija, pagalba ir (arba) organizuojami mokymai. Reikia sudaryti sąlygas paraginti skirtingus sektorius ir įmones įvertinti, ar jų funkcijų klasifikavimo sistemos atspindi lyčių aspektą, kaip to reikalaujama, ir, jei reikia, atlikti reikiamus taisymus.

3.2. Komisijos pateiktoje iniciatyvoje reikėtų paraginti valstybes nares pradėti taikyti moterų ir vyrų lygybės principą atitinkantį funkcijų klasifikavimą, taip suteikiant galimybę darbdaviams ir darbuotojams atpažinti galimus diskriminacijos dėl darbo užmokesčio atvejus, pagrįstus šališka darbo užmokesčio sistemos apibrėžtimi. Svarbu ir toliau gerbti valstybių narių nacionalinės teisės aktus ir tradicijas, susijusias su darbo santykių sistema. Be to, tokie darbo vertinimo ir funkcijų klasifikavimo elementai turėtų būti skaidrūs ir prieinami visoms suinteresuotosioms šalims, darbo inspekcijoms ir lygybės įstaigoms.

3.3. Valstybės narės turėtų atlikti išsamų vertinimą, daugiausia dėmesio skirdamos profesijoms, kuriomis dažniausiai verčiasi moterys.

3.4. Nediskriminacinis profesinis vertinimas turi būti grindžiamas naujomis darbuotojų skirstymo ir darbo organizavimo sistemomis, darbo patirtimi ir našumu, visų pirma vertinamais kokybiniu požiūriu, t.y. atsižvelgiant į išsilavinimą ir kitas kvalifikacijas, psichologinius ir fizinius reikalavimus, atsakomybės už žmones bei materialinius išteklius laipsnį, o jais remiantis parengiami vertinimo duomenys ir lentelės, padedantys nustatyti užmokestį, deramai laikantis palyginamumo principo.

4 rekomendacija. lygybĖS užtikrinIMO institucijOS ir teisių gynimo priemonĖS

Mažinant DUS lygybės skatinimo ir stebėsenos institucijų vaidmuo turėtų būti svarbesnis. Šios institucijos turėtų būti įgaliotos stebėti ir, kai įmanoma, veiksmingiau ir labiau nepriklausomai užtikrinti lyčių lygybės teisės aktų taikymą, taip pat apie tai teikti ataskaitas. Be to, jų veikla turėtų būti atitinkamai finansuojama. Reikėtų persvarstyti Direktyvos 2006/54/EB 20 straipsnį ir išplėsti šių institucijų įgaliojimus, suteikiant joms teisę:

– remti ir konsultuoti nuo diskriminacijos dėl darbo užmokesčio nukentėjusius asmenis;

– atlikti nepriklausomus darbo užmokesčio skirtumo tyrimus;

– skelbti nepriklausomas ataskaitas ir teikti rekomendacijas visais su diskriminacija dėl darbo užmokesčio susijusiais klausimais;

– savo iniciatyva pradėti tyrimus;

– taikyti sankcijas tais atvejais, kai pažeidžiamas vienodo darbo užmokesčio už vienodą darbą principas, ir (arba) patraukti į teismą dėl diskriminacijos dėl darbo užmokesčio;

– organizuoti socialiniams partneriams, advokatams, teisėjams ir ombudsmenams specialius mokymus, kurie būtų grindžiami analizės ir tikslinėmis priemonėmis, naudotinomis sudarant sutartis arba tikrinant, ar įgyvendinamos darbo užmokesčio skirtumų mažinimo taisyklės ir politika, taip pat organizuoti darbdaviams mokymo kursus nešališko darbo vertinimo klausimais ir aprūpinti juos mokymo medžiaga.

5 rekomendacija. SOCIALINIS DIALOGAS

Būtina toliau tikrinti kolektyvines sutartis ir taikomas darbo užmokesčio ir funkcijų klasifikavimo sistemas, daugiausia atsižvelgiant į tai, kaip vertinami ne visą darbo laiką dirbantys darbuotojai, taip pat darbuotojai, dirbantys pagal kitus neįprastus darbo susitarimus arba gaunantys papildomas išmokas ir (arba) premijas, įskaitant išmokas natūra. Atliekant tokį tikrinimą reikėtų išnagrinėti ne tik pirmines, bet ir antrines darbo sąlygas bei profesines socialinio aprūpinimo sistemas (atostogų suteikimo tvarką, pensijų sistemas, įmonių automobilių naudojimą, vaikų priežiūros tvarką, lankstų darbo laiką, premijų skyrimą ir pan.). Valstybės narės, atsižvelgdamos į nacionalinės teisės aktus, kolektyvines sutartis arba praktiką, turėtų skatinti socialinius partnerius įdiegti lyčių požiūriu nešališką funkcijų klasifikavimo sistemą, kuria suteikiama galimybė darbdaviams ir darbuotojams atpažinti galimus diskriminacijos dėl darbo užmokesčio atvejus, pagrįstus šališka darbo užmokesčio sistemos apibrėžtimi.

Vadovybė gali atlikti svarbesnį vaidmenį ne tik užtikrinant lygybę mokamo darbo užmokesčio srityje, bet ir kuriant vienodam priežiūros įsipareigojimų pasidalijimui bei ir vyrų, ir moterų karjeros pažangai palankią aplinką.

Socialiniai partneriai turėtų būti įgalioti įtraukti vienodo darbo užmokesčio klausimus ne tik į savo atstovaujamo sektoriaus, bet ir į kitų sektorių darbotvarkę; jie taip pat turėtų siekti užtikrinti sektorių pusiausvyrą[1].

Komisija turėtų parengti veikiantį, praktiškai orientuotą ir naudotojui patogų gairių rinkinį, kuris būtų naudojamas vykdant socialinį dialogą bendrovėse ir valstybėse narėse. Į jį turėtų būti įtrauktos gairės ir kriterijai, kuriais galima vadovautis sprendžiant dėl darbo vertės ir lyginant darbus. Jame taip pat reikėtų įtraukti pasiūlymus dėl galimų darbo vertinimo metodų.

6 rekomendacija. DISKRIMINACIJOS PREVENCIJA

Į Direktyvos 2006/54/EB 26 straipsnį dėl diskriminacijos prevencijos reikėtų įtraukti konkrečias nuostatas dėl diskriminacijos darbo užmokesčio srityje prevencijos, kad valstybės narės, dalyvaujant socialiniams partneriams ir lygių galimybių organizacijoms, patvirtintų:

- specialias mokymo ir funkcijų klasifikavimo priemones, kuriomis siekiama įdiegti profesinio mokymo sistemą, išvengti diskriminacijos mokymo ir klasifikavimo bei ekonominio kompetencijos įvertinimo srityse ir ją panaikinti,

– konkrečią politiką, kurią įgyvendinant būtų sudarytos sąlygos suderinti profesinę veiklą ir šeimos bei asmeninį gyvenimą ir kuri apimtų aukštos kokybės ir prieinamas vaikų ir kitokios priežiūros paslaugas bei kitų priklausomų asmenų priežiūros paslaugas, lankstų darbo organizavimą ir darbo laiką, motinystės, tėvystės, vaiko priežiūros ir šeimos atostogas,

– konkrečias priemones (pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 157 straipsnio 4 dalį), kurios padėtų panaikinti darbo užmokesčio skirtumus ir susiskaidymą pagal lytį ir kurias socialiniai partneriai ir lygių galimybių organizacijos taikytų įvairiais sutarčių sudarymo etapais ir sektorių lygmenimis, pvz., ragintų sudaryti darbo užmokesčio susitarimus, kuriais siekiama panaikinti DUS, tikrintų, ar mokamas vienodas darbo užmokestis, nustatytų kokybinius ir kiekybinius tikslus ir gaires ir skatintų keistis geriausios patirties pavyzdžiais,

– į viešąsias sutartis įtrauktiną nuostatą, pagal kurią reikalaujama gerbti lyčių lygybę ir užtikrinti vienodą darbo užmokestį už vienodą darbą.

7 rekomendacija. LYČIŲ ASPEKTO INTEGRAVIMAS

Reikėtų geriau integruoti lyčių aspektą į Direktyvos 2006/54/EB 29 straipsnį įtraukiant tikslias valstybėms narėms skirtas gaires dėl vienodo darbo užmokesčio principo taikymo ir dėl vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo mažinimo. Komisija turėtų pasirengti padėti valstybėms narėms ir kitoms suinteresuotosioms šalims įgyvendinti praktines priemones, kuriomis siekiama mažinti vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumą, ir imtis šių veiksmų:

– rengti ataskaitų teikimo sistemas, skirtas vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumams įvertinti,

– sukurti duomenų banką, kuriame būtų kaupiama informacija apie darbuotojų klasifikavimo ir darbo organizavimo sistemų pokyčius,

– lyginti ir skleisti bandymų, susijusių su darbo organizavimo pertvarka, rezultatus,

– skleisti informaciją apie praktines priemones, visų pirma skirtas MVĮ (pvz., apie informacinėmis technologijomis grindžiamą priemonę LOGIB-D), kuriomis galima sumažinti darbo užmokesčio skirtumus, įskaitant nacionalines ar skirtingų sektorių kolektyvines sutartis, ir platinti naudojimosi šiomis priemonėmis gaires,

– parengti Europos vienodo darbo užmokesčio kokybės sertifikatą, kurį įstaigos, įmonės ir valdžios institucijos galėtų naudoti, kad parodytų, jog laikosi konkrečių vienodo darbo užmokesčio kriterijų, pvz., atlyginimų skaidrumo, sukūrimą bendradarbiaujant su socialiniais partneriais ir asociacijomis,

– parengti specialias gaires, skirtas su kolektyvinėmis sutartimis susijusiems darbo užmokesčio skirtumams kontroliuoti, ir pateikti šiuos į įvairias kalbas išverstus duomenis visiems prieinamoje interneto svetainėje.

8 rekomendacija. SANKCIJOS

8.1. Akivaizdu, kad dėl įvairių priežasčių vyrų ir moterų darbo užmokesčio reglamentavimo teisės aktai nėra labai veiksmingi, todėl Komisija ir valstybės narės, atsižvelgdamos į tai, kad tik įgyvendinant teisės aktus šios problemos neįmanoma visiškai išspręsti, turėtų sutvirtinti galiojančius teisės aktus veiksmingomis, proporcingomis ir atgrasančiomis sankcijomis.

8.2. Svarbu, kad valstybės narės imtųsi reikiamų priemonių ir užtikrintų, jog vienodo užmokesčio už vienodos vertės darbą principo pažeidėjams, atsižvelgiant į galiojančias teisines nuostatas, būtų taikomos atitinkamos sankcijos.

8.3. Nepaisant galiojančių teisės aktų, patikrinimai ir nuobaudos dažnai yra apgailėtinai netinkami kai problema yra susijusi su nevienodu užmokesčiu. Šiuos klausimus reikia spręsti kaip ypatingos svarbos klausimus, o už jų sprendimą atsakingoms agentūroms ir įstaigoms būtina suteikti reikalingus techninius bei finansinius išteklius.

8.4. Primenama, kad pagal Direktyvą 2006/54/EB valstybės narės jau įpareigotos išmokėti kompensaciją arba atlyginti žalą (18 straipsnis) ir taikyti sankcijas (25 straipsnis). Tačiau, siekiant išvengti vienodo darbo užmokesčio principo pažeidimų, šių nuostatų nepakanka. Todėl siūloma atlikti tyrimą dėl toliau išvardytų galimų sankcijų taikymo tinkamumo, veiksmingumo ir poveikio:

– Nuobaudų, į kurias reikia įtraukti kompensacijos išmokėjimą nukentėjusiam asmeniui;

– administracinių baudų (pvz., kai nepateikiama arba neatliekama darbo inspekcijų arba kompetentingų lygybės užtikrinimo institucijų prašyta pagal lytis suskirstyta statistinių duomenų apie darbo užmokestį analizė ir įvertinimas (pagal 2 rekomendaciją) arba kai apie juos, kaip privaloma, nepranešama);

– teisės gauti valstybės paramą ir subsidijas (įskaitant valstybių narių administruojamą ES finansavimą) ir dalyvauti viešuosiuose pirkimuose atėmimo, kaip jau numatyta direktyvų 2004/17/EB[2] ir 2004/18/EB[3] dėl viešųjų pirkimų tvarkos nuostatose.

– pažeidėjų identifikavimą ir viešą paskelbimą.

9 rekomendacija. ES REGLAMENTAVIMO IR ES POLITIKOS SUPAPRASTINIMAS

9.1. Viena iš sričių, kuriose reikia nedelsiant imtis veiksmų, susijusi su tuo, kad darbo užmokesčio skirtumas, atrodo, siejamas su darbu ne visą darbo laiką. Norint panaikinti šiuos skirtumus, reikia įvertinti ir galbūt persvarstyti 1997 m. gruodžio 15 d. Tarybos direktyvos 97/81/EB dėl Bendrojo susitarimo dėl darbo ne visą darbo dieną, kurį sudarė Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjunga (UNICE), Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centras (CEEP) ir Europos profesinių sąjungų konfederacija (ETUC), priedą „Bendrasis susitarimas dėl darbo ne visą darbo dieną“[4], kuriame nurodyta, kad su visą darbo laiką ir ne visą darbo laiką dirbančiais darbuotojais turi būti elgiamasi vienodai ir kad sudarant kolektyvines sutartis reikia imtis kryptingesnių ir veiksmingesnių veiksmų.

9.2. Į užimtumo gaires reikėtų nedelsiant įtraukti konkretų tikslą sumažinti darbo užmokesčio skirtumus, inter alia, susijusį su galimybių moterims dalyvauti profesiniuose mokymuose suteikimu ir jų kvalifikacijos bei gebėjimų pripažinimu.

[1] 2010 m. kovo 5 d. Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondo ataskaita „Vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo problemos sprendimas. Vyriausybių ir socialinių partnerių veiksmai“, p. 30.
[2] OL L 134, 2004 4 30, p. 1.
[3] OL L 134, 2004 4 30, p. 114.
[4] OL L 14, 1998 1 20, p. 9.

Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto NUOMONĖ (28.3.2012)

pateikta Moterų teisių ir lyčių lygybės komitetui

dėl vienodo atlyginimo už vienodą ar vienodos vertės darbą moteriškos ir vyriškos lyties darbuotojams principo taikymo
(2011/2285(INI))

Nuomonės referentė: Gabriele Zimmer

(Iniciatyva. Darbo tvarkos taisyklių 42 straipsnis)

PASIŪLYMAI

Užimtumo ir socialinių reikalų komitetas ragina atsakingą Moterų teisių ir lyčių lygybės komitetą:

– į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

1. apgailestauja, kad Komisija iki šiol tinkamai neatsižvelgė į 2008 m. lapkričio 18 d. Europos Parlamento rezoliuciją ar į 2010 m. vasario 10 d. Europos Parlamento rezoliuciją, nepradėjo rengti teisėkūros iniciatyvos ir įvairiapusiškai nepasinaudojo Europos lygių galimybių metų (2007 m.) teikiamomis galimybėmis siekdama veiksmingai išspręsti nevienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio problemą, nes panaikinti vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumą ir toliau išlieka visų valstybių narių ir kitų svarbių Europos masto subjektų politinis prioritetas, kaip rodo Tarybos išvados dėl 2011–2020 m. Europos lyčių lygybės pakto;

2. pabrėžia, kad moterų ir vyrų darbo užmokestis skiriasi daugiausia dėl stereotipų ir dėl to, kad požiūris į moteris grindžiamas tik tradiciniu vaidmenų paskirstymu; todėl ragina valstybes nares užtikrinti vienodą darbo užmokestį imantis socialinių iniciatyvų ir nacionaliniu, ir vietos lygmenimis;

3. yra labai susirūpinęs, kad per pastarąjį dešimtmetį pasiekta labai nedidelė pažanga ir kad dideli vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumai per pastaruosius metus nepasikeitė, o 2009 m. 27 ES valstybėse narėse, nepaisant teisiškai privalomo vienodo atlyginimo už vienodos vertės darbą principo, moterų valandinis darbo užmokestis už tokį patį darbą buvo vidutiniškai 17,5 proc. mažesnis negu vyrų (iki 30 proc. mažesnis privačiajame sektoriuje, nepaisant vienodų pasiekimų ir kvalifikacijos); yra susirūpinęs labai dideliu aukštos kvalifikacijos moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumu kai kuriose valstybėse narėse; pabrėžia, kad moterys priklauso tai visuomenės grupei, kuri dažniausiai susiduria su darbo be garantijų problema ir socialiniais krizės padariniais; atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Tarptautinės darbo organizacijos ataskaitą „Pasaulinės užimtumo tendencijos 2012 m. Užkirsti kelią gilesnei užimtumo krizei“ daugiau moterų nei vyrų dirba nesaugiose darbo vietose (atitinkamai 50,5 proc. ir 48,2 proc.);

4. mano, jog moterų apsauga taikant sutartines darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros sąlygas didina socialinę sanglaudą darbo rinkoje, ypač moterų, kurios tampa motinomis ar gali turėti pagyvenusių žmonių priežiūros pareigų; pažymi, kad moterų darbo laiko sąlygos turėtų būti pakankamai lanksčios, kad atitiktų jų poreikius ir užtikrintų joms darbo ir privataus gyvenimo pusiausvyrą;

5. ragina valstybes nares pripažinti moterų jų darbo vietose sukuriamą tikrą pridėtinę vertę ir užtikrinti tinkamas sąlygas siekiant pagerinti jų užimtumo galimybes ir padidinti jų skaičių darbo rinkoje užtikrinant prieinamą priežiūrą ir vaikų priežiūrą, vaiko priežiūros atostogų sistemas ir lanksčias darbo sąlygas, ypač kai moterys grįžta į darbo rinką po ilgesnio laiko, praleisto be profesinės veiklos dėl vaiko priežiūros ar kitų šeimos įsipareigojimų;

6. ragina Komisiją skatinti tolesnius darbo rinkos lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros strategijų tyrimus siekiant įvertinti jų poveikį vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumui ir nustatyti, kaip įgyvendinant šias strategijas galima spręsti diskriminacijos dėl lyties problemą;

7. teigiamai vertina 2010 m. gruodžio 6 d. Tarybos išvadas, kuriose valstybės narės raginamos imtis įvairių priemonių siekiant pašalinti šio darbo užmokesčio skirtumo priežastis;

8. pabrėžia, kad, kuo aukštesnės užimamos pareigos ir turima kvalifikacija, tuo didesnis darbo užmokesčio skirtumas moterų nenaudai;

9. atkreipia dėmesį į tai, kad kai kuriose šalyse darbo užmokesčio skirtumas didėja moterų nenaudai joms pačiu sunkiausiu laiku, t. y. kai jos yra vaisingo amžiaus ir kai artėja pensinis amžius;

10. pabrėžia, kad darbo užmokesčio skirtumų priežasčių yra daug ir jos yra sudėtingos; mano, kad šie skirtumai turi rimtų padarinių daugelio moterų gyvenimui, ypač pensiniame amžiuje, nes dėl mažesnių darbo užmokesčių gali būti mokamos mažesnės pensijos, o tai gali būti priežastis, kodėl moterys (22 proc.) dažniau negu vyrai (16 proc.) senatvėje patiria skurdą; pabrėžia, kad daugeliu atvejų pensininkės moterys gyvena skurde todėl, kad jos rūpinosi priežiūra, nes labiau įprasta, jog moterys dirba laikinus darbus arba ne visą darbo dieną siekdamos suderinti darbą su šeimos pareigomis; todėl ragina Komisiją ir valstybes nares toliau dėti pastangas siekiant panaikinti šiuos skirtumus ir užtikrinti vienodą požiūrį į vyrus ir moteris pensijų srityje;

11. mano, jog bet kokio amžiaus darbuotojoms moterims, atliekančioms tokių pat įgūdžių, pastangų ir atsakomybės reikalaujančius darbus kaip ir vyrai, turėtų būti taikomos vienodos mokymosi, tobulėjimo, perkvalifikavimo ir perkvalifikavimo mokymo galimybės, taip pat tokios pat teisės gauti pensiją ir bedarbio pašalpas kaip ir vyrams;

12. mano, kad moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumo sumažinimas turėtų teigiamą poveikį skatinant gimstamumą ir stabdant pagreitį įgyjančias demografijos tendencijas (jos ypač ryškios rytinėje Europos dalyje) ir pagerintų vaikų turinčių moterų padėtį, ypač vienišų motinų, tokiu būdu sumažindamas vaikų skurdo riziką;

13. mano, kad išlaisvinus darbo rinką nuo stereotipų padidėtų ne tik moterų pajamos, bet ir valstybių narių bendrasis vidaus produktas; pažymi, kad pagal keleto tyrimų rezultatus, jei moterų skaičius darbo rinkoje padidėtų iki 70 proc. ir prilygtų dirbančių vyrų procentui, didelės ekonominės naudos būtų ir ES BVP (jis padidėtų 4−8 proc.) požiūriu;

14. pabrėžia, kad nesilaikant vienodo atlyginimo už vienodos vertės darbą principo kenkiama strategijos „Europa 2020“ užimtumo tikslams; pažymi, kad į darbo rinką įtraukiant daugiau moterų padedama didinti draudimo sistemų tvarumą, ypač esant tokioms demografinėms tendencijoms;

15. tačiau pažymi, kad metodai, kai taikomos priemonės, kuriomis stengiamasi pašalinti vieną ar kitą darbo užmokesčio skirtumo priežastį atskirai, pasirodė nesą tinkami vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumams veiksmingai šalinti;

16. pabrėžia, kad reikėtų ne tik sutelkti dėmesį į privačias įmones ir viešąjį sektorių, bet ir atkreipti dėmesį į moterų nelygybę šeimos verslo įmonėse ir žemės ūkyje, kur moterys ne tik gauna mažesnį užmokestį nei vyrai, bet dažnai negauna jokio užmokesčio; ragina imtis veiksmų siekiant didinti visuomenės informuotumą apie tai, kokį poveikį tokios aplinkybės daro nepalankiai moterų padėčiai socialinės apsaugos ir pensijų srityje;

17. pažymi, kad statistiniai duomenys turi būti nuoseklūs, palyginami, suskirstyti pagal lytis, išsamūs ir parengti taip, kad būtų galima atsižvelgti į naujas personalo klasifikavimo ir organizavimo ir darbo organizavimo pertvarkymo sistemas; mano, kad vertinant darbo užmokesčio skirtumus reikėtų atsižvelgti ne tik į skirtingą valandinį darbo užmokestį neatskaičius mokesčių, bet ir į kitus aspektus, pvz., individualų darbo užmokestį, sutarties pobūdį, priedus ir premijas, profesinę kvalifikaciją, asmeninius gebėjimus ir įgūdžius, darbo organizavimą, profesinę patirtį ir našumą, ir visa tai turėtų būti vertinami ne tik kiekybiškai (atsižvelgiant į darbuotojo fizinio buvimo darbo vietoje valandas), bet ir kokybiškai, ir atsižvelgiant į poveikį, kurį darbo valandų sumažinimas, atostogos ir neatvykimas į darbą dėl priežiūros daro automatiniam darbo užmokesčio padidinimui;

18. ragina valstybes nares įgyvendinti lyčių aspekto integravimo strategijas, nes lyčių ir vaikų priežiūros, mokesčių politikos ir viešųjų pirkimų srityse yra panašumų;

19. tvirtina, kad didesnės moterų įsidarbinimo galimybės, ypač aukščiausiuose postuose, galėtų padėti sumažinti vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumus; atkreipia dėmesį į tai, kad moterims turėtų tekti svarbesnis vaidmuo ekonominių sprendimų priėmimo procese, panaudojant jų įtaką, kad būtų priimami lyčių lygybės perspektyvą apimantys sprendimai; atkreipia dėmesį į tyrimus, kuriuos atlikus išsiaiškinta, kad tarpusavy labai siejasi didesnis moterų skaičius vadovaujamose įmonės pareigose ir didesnės įmonės pajamos iš turto, pardavimų ir investicinio kapitalo;

20. pabrėžia, kad strategijoje „Europa 2020“ yra aiškiai nustatytas 20−64 metų amžiaus moterų ir vyrų užimtumo padidinimo iki 75 proc. tikslas, ir jį galima pasiekti įgyvendinant priemones, kuriomis siekiama sumažinti vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumą, sustiprinti moterų mokymą ir skatinti moterų verslumą – šios priemonės sudaro platesnio ekonomikos atgaivinimo plano dalį, atsižvelgiant į atitinkamas valstybių narių pradines pozicijas ir nacionalines sąlygas;

21. ragina valstybes nares ir įmones imtis būtinų veiksmų siekiant užtikrinti didesnį darbo užmokesčio skaidrumą; mano, jog reikėtų užtikrinti darbo užmokesčio sistemų skaidrumą ir kad darbdaviai turėtų kontroliuoti atlyginimus (piniginį ir nepiniginį atlyginimą) atsižvelgdami į pareigas, kvalifikaciją ir patirtį ir paisydami lyčių aspekto; atkreipia dėmesį į tai, kad įmonių darbo užmokesčio politika ir priemokų bei premijų teikimo taisyklės turi būti skaidrios;

22. pažymi, kad strategiją „Europa 2020“ valstybės narės turi įgyvendinti pačios ir kad jos geriausiai žino, kaip paskirstyti savo nuosavus išteklius, kad būtų veiksmingai pasiekta sutartų tikslų;

23. yra įsitikinęs, kad būtina imtis priemonių profesiniam tobulėjimui ir karjerai skatinti tikrosios lyčių lygybės sąlygomis; atkreipia dėmesį į tai, kad šis principas yra tarptautiniu ir nacionaliniu lygmenimis propaguojamos įmonių socialinės atsakomybės idėjos dalis ir turi būti plėtojamas visose valstybėse narėse;

24. pažymi, kad dažnai užmokesčio skirtumas susijęs su teisiniais, socialiniais ir ekonominiais veiksniais, egzistuojančiais šiuolaikinėje visuomenėje, bet mano, kad vienintelis būdas vienodo atlyginimo už vienodos vertės darbą principui praktiškai įgyvendinti − pradėti taikyti politiką, pagal kurią būtų sudarytos sąlygos vyrams ir moterims vienodai dalytis šeimos pareigomis;

25. atkreipia dėmesį į tai, kad reikia skatinti teisingo ir etiško elgesio su darbuotojais standartus ypatingą dėmesį skiriant vienodo ir skaidraus darbo užmokesčio sistemai;

26. pažymi, kad šeimos pareigos riboja moterų karjeros galimybes; atkreipia dėmesį į tai, kad dėl šios priežasties pernelyg daug moterų dirba ne visą darbo laiką, todėl smarkiai sumažėja apmokamo darbo trukmė, ir jos sudaro didžiausią darbo jėgos dalį neoficialiojoje ekonomikoje, kur jos dažniausiai dirba darbus be garantijų, gali būti lengviau atleidžiamos iš darbo ir nėra tinkamai įtrauktos į socialinės apsaugos sistemas;

27. mano, kad pirmiausia reikia skatinti naują bendros atsakomybės auginant vaikus ir atliekant namų ūkio darbus kultūrą, kuri padėtų lengviau suderinti šeimos gyvenimą su profesine karjera; mano, kad taip pat reikėtų remti galimybes naudotis institucijų teikiamomis vaikų priežiūros, gretutinėmis ir globos paslaugomis; ragina valstybes nares užtikrinti, kad šioms paslaugoms būtų taikoma mokesčių atskaita;

28. atkreipia Komisijos ir valstybių narių dėmesį į tai, kad moterų ir vyrų atžvilgiu reikia imtis pozityvių priemonių, ypač siekiant sudaryti jiems sąlygas grįžti į darbą po savo šeimoms (vaikų auginimui ir (arba) susirgusių ar neįgalių artimųjų priežiūrai) skirto laikotarpio, ir įgyvendinti politiką siekiant padėti jiems vėl integruotis į darbo rinką ir tokiu būdu atgauti finansinę nepriklausomybę;

29. mano, kad visais etapais ir nacionaliniu, ir Europos lygmeniu reikia imtis iniciatyvų ir priemonių, daugiausia švietimo srityje, siekiant panaikinti stereotipinį požiūrį į moterų darbą kaip į papildomų namų ūkio pajamų šaltinį, nes toks požiūris turėjo didelės reikšmės atsirandant vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumams ir juos išlaikant;

30. pabrėžia, jog reikia plėsti moterų karjeros galimybes ir skatinti moteris imtis tradiciškai vyriškų darbų technikos ir mokslo srityse;

31. mano, kad reikalingos teisėkūros ir ne teisėkūros nacionalinio ir ES lygmens priemonės, siekiant panaikinti darbo užmokesčio skirtumus, užtikrinti didesnį moterų skaičių vyrų vyraujamuose sektoriuose ir platesnį moterų gebėjimų ir ekonominės veiklos rezultatų pripažinimą jų darbo vietose, kad būtų galima panaikinti horizontaliąją ir vertikaliąją atskirtį ir užkirsti kelią tam tikrų veiklos sričių ir sektorių stereotipiniam suvokimui kaip tipiškai moteriškų; pabrėžia, kad tokiomis priemonėmis turėtų būti skatinamas moterų dalyvavimas priimant sprendimus visais lygmenimis ir visuose sektoriuose ir ragina Komisiją ir valstybes nares apsvarstyti galimybę taikyti teisiškai privalomas moterų skyrimo valstybinėse ir privačiose įmonėse, ypač į aukštesnes pareigas, kvotas; apgailestauja, kad įvairių kliūčių turinčios moterys (pvz., neįgalios moterys ir mažumoms ar imigrantų grupėms priklausančios moterys) dar dažniau susiduria su darbo užmokesčio skirtumų problema;

32. tvirtina, kad reikia skubiai imtis priemonių kovoti su diskriminacija darbo užmokesčio srityje: persvarstyti galiojančią direktyvą, rengti palaipsniui vykdytinus visos pramonės planus su aiškiais tikslais, pvz., iki 2020 m. sumažinti darbo užmokesčio skirtumą iki 0,5 proc., siekiant panaikinti tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją, arba skatinti kolektyvines derybas ir lygybės konsultantų rengimą, panaikinti moterų ir vyrų nelygybę nemokamo darbo srityje ir parengti lygybės planus gamykloms ir kitoms darbo vietoms; mano, kad darbo užmokesčio nustatymo skaidrumas turėtų tapti norma, kad būtų sustiprinta dirbančių moterų derybinė pozicija;

33. apgailestauja, kad, nors Europos Parlamentas 2010 m. spalio 20 d. ir pritarė Direktyvos 92/85/EEB nuostatų dėl motinystės atostogų persvarstymui, Taryba iki šiol nepriėmė oficialios pozicijos dėl šio pasiūlymo; atkreipia dėmesį į tai, kad siekiant moterų užimtumą padidinti iki 75 proc. ir sumažinti darbo užmokesčio skirtumus, kaip raginama strategijoje „Europa 2020“, reikės įgyvendinti tolesnes priemones, kad būtų sudarytos sąlygos darbo ir privataus gyvenimo pusiausvyrai užtikrinti; ragina valstybes nares priimti poziciją šiais klausimais siekiant parengti dirvą institucijų deryboms, kad būtų priimtas būtinas susitarimas;

34. ragina valstybes nares kovoti su nedeklaruojamu moterų įdarbinimu, nes jis ne tik kenkia draudimo fondų tvarumui, bet ir prisideda prie visiško moterų darbo užmokesčio sistemų sutrikdymo lemdamas didesnį moterų skurdą, ypač vėlesniuoju gyvenimo laikotarpiu;

35. teigiamai vertina Komisijos paskelbtą ES vienodo darbo užmokesčio dieną, kuria siekiama atkreipti dėmesį į vyrų ir moterų nelygybę, ir programinės įrangos darbo užmokesčio skirtumams nustatyti sukūrimą; mano, kad Komisija turėtų tęsti informavimo ir informuotumo apie darbo užmokesčio skirtumus didinimo kampaniją 27 valstybėse narėse;

36. ragina užtikrinti, kad teismo procesai, kuriuose ginamas teisiškai privalomas vienodo atlyginimo už vienodos vertės darbą principas, būtų paprastesni, greitesni ir prieinamesni darbuotojams;

37. ragina valstybes nares peržiūrėti profesijų ir darbo vietų, kuriose vyrauja moterys, darbo užmokesčio sistemas siekiant panaikinti lyčių stereotipus, kuriais pagrįsta darbo užmokesčio skirtumų problema;

38. ragina valstybes nares užtikrinti moterų prieigą prie švietimo, mokymo ir visą gyvenimą trunkančio mokymosi visais lygmenimis ir skatinti jas siekti mokslininko išsilavinimo ir mokslinės karjeros siekiant panaikinti esamus moteris diskriminuojančius stereotipus; pabrėžia, kad užtikrinus didesnį mokslo ir technologijų srityse dirbančių jaunų kvalifikuotų moterų skaičių būtų paskatintas Europos ekonomikos augimas ir konkurencingumas;

39. ragina Komisiją vadovaujantis užimtumo gairėmis siekti užtikrinti kiek galima geresnį valstybių narių veiklos koordinavimą siekiant, kad būtų laikomasi vienodo atlyginimo už vienodos vertės darbą principo; ragina valstybes nares siekiant praktiškai įgyvendinti šį principą sukurti išsamias teisiškai privalomas taisykles ir, jei reikia, sugriežtinti nacionalines nuostatas numatant sankcijas, panašias į tas, kurios taikomos už kitus darbo teisės pažeidimus, pvz., nedeklaruojamą darbą; pabrėžia, kad reikia imtis skubių veiksmų siekiant pagerinti moterų, dirbančių darbo be garantijų sąlygomis, padėtį, nes tokias moteris ypač veikia socialinė ir ekonominė krizė ir jos yra ypač pažeidžiamos esant šiai krizei;

40. ragina Komisiją ir valstybes nares įgyvendinant visas ES politikos kryptis ir nacionalines programas, ypač tas, kurios skirtos skurdui panaikinti, kovoti su vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumais;

41. pabrėžia, kad reikia užtikrinti, kad dalyvautų socialiniai partneriai, kuriems visais lygmenimis tenka svarbus vaidmuo derybose sprendžiant nevienodo moterų ir vyrų darbo užmokesčio problemą ir kovojant su moterų diskriminacija, įskaitant diskriminaciją, susijusią su galimybe įsidarbinti, darbo užmokesčiu, darbo sąlygomis, karjera ir profesiniu mokymu; todėl ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti glaudesnį bendradarbiavimą su socialiniais partneriais;

42. pažymi, kad Komisijos priemonės turi būti tiesiogiai skiriamos ne tik valstybėms narėms ir socialiniams partneriams, bet ir lygių galimybių organizacijoms, moterų grupėm, moterų iniciatyvinėms grupėms ir bendruomenėms ir profesinių lygių galimybių pareigūnams, kurie galėtų teikti socialinių partnerių, teisininkų, teisėjų ir ombudsmenų mokymus lyčių klausimais, ypatingą dėmesį skiriant vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumams;

43. tvirtina, kad „vienodos vertės darbo“ sąvoką reikia paaiškinti išsamiau; mano, kad pareigos, pagal kurias nustatoma skirtingo pobūdžio darbo „vienoda vertė“, turėtų būti įvertintos remiantis objektyviais kriterijais ir nediskriminacine analize; taip pat mano, kad vertinant „vienodą atlyginimą“ ir nustatant darbo užmokesčio skales būtina atsižvelgti į atskiras viso darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, ypač bazinį atlyginimą ir papildomas lengvatas;

44. ragina valstybes nares ir socialinius partnerius imtis kovos su diskriminacija dėl lyties, nevienodomis vyrų ir moterų mokymosi galimybėmis ir darbo rinkos susiskaidymu priemonių, taip pat priemonių profesiniam ir privačiam gyvenimui veiksmingai suderinti ir visiškam darbo užmokesčio skaidrumui užtikrinti ir įtraukti šias priemones į teisės aktus ar kolektyvines sutartis;

45. ragina valstybes nares bendradarbiaujant su socialiniais partneriais skatinti lyčių požiūriu subalansuotą užimtumo politiką ir užtikrinti vienodą lyčių požiūriu neutralų darbo vertinimą, kuris turėtų būti taikomas darbdaviams, siekiant panaikinti vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumus ir kovoti su diskriminacija darbe; pabrėžia, jog reikia pasiekti tinkamą darbo ir privataus gyvenimo pusiausvyrą užtikrinant aukštos kokybės vaikų priežiūrą ir lanksčias, šeimai palankias darbo sąlygas;

46. tvirtina, kad siekiant panaikinti darbo užmokesčio skirtumus būtina, kad teismo procesai būtų tinkami ir veiksmingi; pripažįsta darbo inspekcijų naudingumą šioje srityje ir mano, kad teisėjai, teisininkai ir darbo inspektoriai turėtų gauti specialius mokymus ir galimybių įgyti būtinų žinių diskriminacijos atlyginimų srityje klausimais;

47. pabrėžia, kad, siekiant praktiškai sumažinti vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumus, reikia įgyvendinti Europos ekonomikos augimo ir užimtumo strategijos priemones ir Sąjungos lygmeniu remti keitimąsi gerąja patirtimi, kai tik įmanoma įtraukiant ir socialinius partnerius;

48. mano, kad vienodo atlyginimo už vienodos vertės darbą principo apsaugos ir visų rūšių diskriminacijos dėl lyties uždraudimo procedūros ir mechanizmai turi būti patobulinti ir supaprastinti;

49. ragina valstybes nares siekiant skatinti moterų verslumą teikti pakankamą finansinę pagalbą ir užtikrinti tinkamą mokymą norinčioms pradėti verslą moterims;

50. primena valstybėms narėms jų įsipareigojimą peržiūrėti, kokį poveikį darbo užmokesčio skirtumams daro užimtumo ir mokesčių politika;

51. mano, kad, atsižvelgiant į tai, jog pasiekta nedidelė pažanga, valstybės narės turėtų apsvarstyti galimybę imtis veiksmingų priemonių ir, jei reikia, teisėkūros priemonių ir nustatyti baudas darbdaviams, kurie pažeidžia vienodo darbo užmokesčio principą; mano, kad ypač turėtų būti galima teikti skundus dėl diskriminacijos atlyginimų srityje; be to, mano, jog valstybės narės turėtų skatinti įmones, kurios imasi veiksmų lygybei darbo užmokesčio srityje užtikrinti, tam, kad būtų skleidžiami geros patirties pavyzdžiai;

– į savo pasiūlymo dėl rezoliucijos priedą įtraukti šias rekomendacijas:

52. mano, kad moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumus galima panaikinti atsižvelgiant į lyčių aspekto integravimo principą derinant įvairius strateginius planus ir priemones, ir tai turėtų apimti šias priemones:

a) konkrečias priemones, kurios sudarytų sąlygas suderinti darbą, studijas, profesinį lavinimą ir mokymą ar perkvalifikavimą su šeimos ir privačiu gyvenimu, užtikrinant galimybę naudotis priežiūros paslaugomis (kurios turėtų būti įperkamos ir lengvai prieinamos, nepriklausomai nuo užimtumo statuso ir darbo sutarties pobūdžio), taikant dirbančių žmonių, ypač vienišų tėvų, poreikiams pritaikytas darbo laiko sistemas ir užtikrinant galimybę išeiti motinystės ir vaiko priežiūros atostogų ir atostogų dėl šeiminių priežasčių kartu su galimybe sklandžiai vėl integruotis į darbą ir moterims vienodai dalyvauti darbo rinkoje;

b) tinkamą mokesčių ir pensijų politiką ir šeimos apsaugos priemones, įskaitant priemones, kuriomis siekiama panaikinti didelius pensijų trūkumus, atsirandančius dėl to, kad tėvai laikinai nedirbo ir dirbo ne visą darbo laiką, ir su lytimi susijusias priemones, kurias taikant atlyginami neteisingi ir nepagrįsti darbo užmokesčio skirtumai, didinama moterų užimtumo kokybė ir teikiamos netipiškos paslaugos, susijusios su priežiūra šeimoje ar jos platesnėje aplinkoje;

c) konkrečios socialinių partnerių ir lygių galimybių organizacijų įgyvendinamos priemonės (pagal SESV 157 straipsnio 4 dalį) darbo užmokesčio skirtumams ir atskirčiai įvairiais sutarčių ir sektorių lygmenimis panaikinti, pvz., socialinių partnerių įpareigojimas sudaryti susitarimus dėl darbo užmokesčio, reguliariai atlikti tyrimus vienodo darbo užmokesčio klausimu, užtikrinti įmonių lygybės planų įgyvendinimą, nustatyti kokybinius ir kiekybinius tikslus ir etalonus ir keistis geriausios patirties pavyzdžiais, kurie būtų patvirtinti susijusių šalių ir papildyti patirtų kliūčių ir sunkumų sąrašu;

d) nuostatos gerbti lyčių lygybę ir užtikrinti vienodą darbo užmokestį įtraukimą į viešųjų pirkimų sutartis;

e) lyčių lygybės ir vienodo moterų ir vyrų darbo užmokesčio politikos įgyvendinimo priemonių priėmimą įmonėse;

f) Europos vienodo darbo užmokesčio kokybės sertifikato, kurį įstaigos, įmonės ir valdžios institucijos galėtų naudoti, kad parodytų, jog laikosi konkrečių vienodo darbo užmokesčio kriterijų, pvz., atlyginimų skaidrumo, sukūrimą bendradarbiaujant su socialiniais partneriais ir asociacijomis;

g) parengti lyčių diskriminacijos ir diskriminacijos darbo užmokesčio srityje panaikinimo pavyzdžių sąrašą;

h) teikti informaciją ir gaires praktiniais darbo užmokesčio skirtumų naikinimo klausimais;

i) sukurti skaidraus ir nešališko darbo įvertinimo sistemas, kurias taikant būtų įvertinama, ar darbo aprašymai ir darbo užmokesčio kriterijai yra nediskriminaciniai;

53. siūlo, kad Europos Parlamentas teiktų apdovanojimą „Europos moterys ir verslas“, kuris galėtų būti teikiamas darbdaviams (įmonėms, įstaigoms ir valdžios institucijoms), pirmaujantiems moterų skatinimo, moterų vadovių rėmimo ir vienodo darbo užmokesčio mokėjimo srityse;

54. mano, kad būtina tinkamai aiškinti ir įgyvendinti Sutarties dėl Europos sąjungos veikimo 157 straipsnio 1 ir 2 dalis ir atitinkamai pataisyti susijusią direktyvą ES lygmeniu, o įgyvendinant ir taikant – nacionaliniu lygmeniu;

55. yra įsitikinęs, kad būtina geriau ir sparčiau taikyti atitinkamos direktyvos, susijusios su lygių galimybių organizacijomis ir socialiniu dialogu, nuostatas dėl darbo užmokesčio skirtumų faktinio panaikinimo valstybių narių, socialinių partnerių ir lygių galimybių organizacijų taikomomis priemonėmis;

56. atsižvelgdamas į ekonominę krizę ir demografinius pokyčius mano, jog vienodas moterų ir vyrų atlyginimas už vienodą darbą ir nediskriminavimas darbo užmokesčio srityje yra itin svarbūs konkurencingumui, ekonomikos augimui ir siekiant užtikrinti, kad moterys Europos Sąjungoje galėtų gyventi oriai;

57. tvirtina, kad darbuotojų ir darbdavių organizacijos ir kitos atitinkamos institucijos, pvz., vyriausybinės lyčių lygybės komisijos, turėtų dalyvauti nustatant politikos kryptis ir priemones pagal valstybių narių nacionalines lygybės darbe programas; mano, jog jiems dalyvaujant turėtų būti siekiama užtikrinti geresnį geriausios patirties pavyzdžių ir teisės aktų dėl vienodo užmokesčio skatinimo supratimą ir jų skelbimą ir sukurti šių teisės aktų įgyvendinimo stebėsenos ir priežiūros sistemas;

58. ragina Komisiją pateikti Europos Parlamentui analizę, iš kurios būtų matyti, kurie ES ir (arba) nacionaliniai teisės aktai būtų tinkami siekiant kiek galima greičiau stipriai sumažinti darbo užmokesčio skirtumus.

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data	27.3.2012
Galutinio balsavimo rezultatai	+: –: 0:	39 0 5
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai	Regina Bastos, Edit Bauer, Phil Bennion, Pervenche Berès, Vilija Blinkevičiūtė, Philippe Boulland, David Casa, Alejandro Cercas, Ole Christensen, Derek Roland Clark, Marije Cornelissen, Emer Costello, Frédéric Daerden, Karima Delli, Sari Essayah, Thomas Händel, Marian Harkin, Roger Helmer, Nadja Hirsch, Danuta Jazłowiecka, Jean Lambert, Veronica Lope Fontagné, Olle Ludvigsson, Thomas Mann, Elisabeth Morin-Chartier, Csaba Őry, Siiri Oviir, Konstantinos Poupakis, Elisabeth Schroedter, Joanna Katarzyna Skrzydlewska, Jutta Steinruck, Traian Ungureanu, Inês Cristina Zuber
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)	Sergio Gaetano Cofferati, Tamás Deutsch, Sergio Gutiérrez Prieto, Richard Howitt, Filiz Hakaeva Hyusmenova, Ramona Nicole Mănescu, Ria Oomen-Ruijten, Csaba Sógor, Gabriele Zimmer
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (187 straipsnio 2 dalis)	Ioan Enciu, Louis Grech

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data	24.4.2012
Galutinio balsavimo rezultatai	+: –: 0:	28 0 1
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai	Edit Bauer, Emine Bozkurt, Andrea Češková, Iratxe García Pérez, Zita Gurmai, Mikael Gustafsson, Mary Honeyball, Lívia Járóka, Nicole Kiil-Nielsen, Silvana Koch-Mehrin, Rodi Kratsa-Tsagaropoulou, Astrid Lulling, Barbara Matera, Elisabeth Morin-Chartier, Angelika Niebler, Siiri Oviir, Antonyia Parvanova, Joanna Katarzyna Skrzydlewska, Marc Tarabella, Britta Thomsen, Marina Yannakoudakis, Anna Záborská, Inês Cristina Zuber
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)	Franziska Katharina Brantner, Christa Klaß, Ana Miranda, Mariya Nedelcheva, Katarína Neveďalová, Antigoni Papadopoulou
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai) (187 straipsnio 2 dalis)	Tamás Deutsch

Teisinė informacija - Privatumo politika