Procedūra : 2012/2115(INI)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga : A7-0354/2012

Pateikti tekstai :

A7-0354/2012

Debatai :

PV 19/11/2012 - 22
CRE 19/11/2012 - 22

Balsavimas :

PV 20/11/2012 - 6.16
Balsavimo rezultatų paaiškinimas
Balsavimo rezultatų paaiškinimas

Priimti tekstai :

P7_TA(2012)0427

PRANEŠIMAS     
PDF 168kWORD 139k
25.10.2012
PE 494.648v02-00 A7-0354/2012

dėl šešėlinės bankininkystės

(2012/2115(INI))

Ekonomikos ir pinigų politikos komitetas

Pranešėjas: Saïd El Khadraoui

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS
 AIŠKINAMOJI DALIS
 GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS

dėl šešėlinės bankininkystės

(2012/2115(INI))

Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į 2012 m. rugsėjo 12 d. Komisijos pasiūlymus ir komunikatą dėl bankų sąjungos,

–   atsižvelgdamas į 2012 m. birželio 18 d. Didžiojo dvidešimtuko (G20) išvadas, kuriose raginama užbaigti su šešėline bankininkyste susijusį darbą, kad būtų galima visiškai įgyvendinti reformas,

–   atsižvelgdamas į savo 2011 m. liepos 6 d. rezoliuciją „Finansų, ekonomikos ir socialinė krizė: rekomendacijos dėl priemonių ir iniciatyvų, kurių reikia imtis“(1),

–   atsižvelgdamas į 2012 m. balandžio 27 d. FST tarpinę darbo ataskaitą dėl atpirkimo sandorių ir vertybinių popierių skolinimo ir į tą pačią dieną paskelbtą Tarptautinės vertybinių popierių komisijų organizacijos (angl. IOSCO) konsultacijų ataskaitą dėl pinigų rinkos fondų (PRF),

–   atsižvelgdamas į ECB 2012 m. balandžio 30 d. vienkartinį leidinį Nr. 133 dėl šešėlinės bankininkystės euro zonoje,

–   atsižvelgdamas į Komisijos žaliąją knygą „Šešėlinis bankų sektorius“ (COM(2012) 0102),

–   atsižvelgdamas į Komisijos tarnybų 2012 m. liepos 26 d. darbo dokumentą „KIPVPS produktų standartai, likvidumo valdymas, depozitoriumas, pinigų rinkos fondai ir ilgalaikės investicijos“,

–   atsižvelgdamas į FST 2011 m. spalio 27 d. ataskaitą dėl šešėlinės bankininkystės priežiūros ir reguliavimo griežtinimo, kuri parengta reaguojant į 2010 m. Seulo susitikime ir 2011 m. Kanų susitikime G20 priimtus raginimus,

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą (A7–0354/2012),

A. kadangi šešėlinės bankininkystės sistemos koncepcija, kaip ją apibrėžia FST, apima kredito tarpininkavimo sistemą, kurią sudaro įprastai bankų sistemai nepriklausantys subjektai ir veikla;

B.  kadangi įprastai bankų sistemai priklausantys kontroliuojami subjektai aktyviai dalyvauja šešėlinės bankininkystės sistemos veikloje ir daugeliu atžvilgių yra susiję su šešėlinės bankininkystės subjektais;

C. kadangi nemaža dalis šešėlinės bankininkystės veiklos susijusi su reguliuojamu bankų sektoriumi ir šį ryšį reikia visapusiškai įtraukti į dabartinę reguliavimo sistemą;

D. kadangi kai kurie aspektai, priskirtini šešėlinei bankininkystei, yra itin svarbūs realiosios ekonomikos finansavimui ir į juos turėtų būti tinkamai atsižvelgiama nustatant bet kokios naujos priemonės ar išplečiant esamos priemonės taikymo sritį;

E.  kadangi kai kuriais atvejais šešėlinė bankininkystė yra naudinga, nes atskiria riziką nuo bankų sektoriaus ir taip apsaugo mokesčių mokėtojus ar sistemą nuo galimo poveikio; kadangi vis dėlto visapusiškesnis šešėlinės bankininkystės operacijų ir jų sąsajų su finansų įstaigomis suvokimas ir reguliavimas siekiant užtikrinti skaidrumą, sumažinti sisteminę riziką ir panaikinti bet kokią netinkamą praktiką, yra būtina finansinio stabilumo dalis;

F.  kadangi, siekiant suteikti daugiau informacijos apie šešėlinę bankininkystę, būtina, kad kokiame nors reglamente būtų visiškai išspręsti pertvarkymo, sudėtingumo ir su tuo susijusios finansinės veiklos neskaidrumo, ypač per krizę, klausimai;

G. kadangi, FST apytikriu skaičiavimu, pasaulinės šešėlinės bankininkystės sistemos dydis 2011 m. išaugo iki maždaug 51 trln. EUR, palyginti su 21 trln. 2002 metais; kadangi tai sudaro 25–30 proc. visos finansų sistemos ir pusę viso bankų turto;

H. kadangi nepaisant tam tikro teigiamo poveikio, pvz., didesnio finansų sistemos veiksmingumo, didesnės produktų įvairovės ir didesnės konkurencijos, šešėlinė bankininkystė pripažinta vienu iš kelių svarbiausių galimų priežasčių ir veiksnių, skatinančių finansų krizę ir galinčių kelti pavojų finansų sistemos stabilumui; kadangi FST ragina griežčiau prižiūrėti tą šešėlinės bankininkystės veiklą, kuri kelia susirūpinimą dėl sisteminės rizikos, visų pirma kalbant apie įsipareigojimų terminų ir (arba) likvidumo keitimą, finansinio sverto dydį ir netinkamą kredito rizikos perkėlimą, ir dėl reguliacinio arbitražo;

I.   kadangi pasiūlymai dėl šešėlinės bankininkystės ir dėl skolintojų mažmeninės bankininkystės ir investicinės veiklos struktūros yra svarbios 2008 m. G20 priimto sprendimo reglamentuoti kiekvieną produktą ir kiekvieną subjektą veiksmingo įgyvendinimo sudėtinės dalys; kadangi Komisija šią sritį turi išnagrinėti greičiau ir kritiškiau;

J.   kadangi šešėlinė bankininkystė yra pasaulinis reiškinys ir turi būti nuosekliai reguliuojama visuotiniu mastu, remiantis FST rekomendacijomis (jos bus netrukus paskelbtos) ir visomis kitomis jas papildančiomis atitinkamų nacionalinių ar tarptautinių reguliavimo organų rekomendacijomis;

A. Šešėlinės bankininkystės apibrėžtis

1.  palankiai vertina Komisijos žaliąją knygą, kaip pirmąjį žingsnį siekiant atidžiau stebėti ir griežčiau prižiūrėti šešėlinę bankininkystę; pritaria Komisijos požiūriui dėl netiesioginio šešėlinės bankininkystės reguliavimo ir atitinkamo esamų šešėlinės bankininkystės reguliavimo aktų taikymo srities išplėtimo ar persvarstymo; sykiu pabrėžia, kad reikia tiesioginio reguliavimo, jei esamas reguliavimas nepakankamas tam tikrais veiklos aspektais, tačiau reikia vengti dubliavimosi ir užtikrinti derėjimą su esamais reglamentais; ragina taikyti holistinį požiūrį į šešėlinę bankininkystę, pagal kurį svarbūs tiek rizikos ribojimo, tiek elgesio rinkoje aspektai; atkreipia dėmesį į tai, kad vis labiau pereinama prie finansavimo rinkos sąlygomis ir mažmeninės itin sudėtingų finansinių produktų prekybos; todėl pabrėžia, kad reikėtų atsižvelgti į elgesį rinkoje ir vartotojų apsaugą;

2.  pabrėžia, kad bet koks kredito įstaigų, investicinių įmonių ir draudimo ir perdraudimo įmonių reguliavimo griežtinimas neišvengiamai paskatins vykdyti veiklą, nepatenkančią į esamų sektoriaus teisės aktų taikymo sritį; todėl pabrėžia, kad reikia griežtinti sistemingą ir prevencinį finansų sektoriaus teisės aktų pokyčių galimo poveikio rizikos ir kapitalo perkėlimui į mažiau reguliuojamus ar nereguliuojamus finansų subjektus peržiūros procedūras ir atitinkamai plėsti reguliavimo tvarkos taikymo sritį siekiant išvengti arbitražo;

3.  pritaria FST šešėlinės bankininkystės sistemos apibrėžčiai, pagal kurią šešėlinė bankininkystės sistema yra tarpininkų, priemonių, subjektų ar finansinių susitarimų sistema, atliekanti tam tikras panašias į bankų funkcijas, tačiau ji nepatenka į jų reguliavimo sritį arba jai taikoma tokia reguliavimo tvarka, kuri nėra griežta arba pagal kurią nėra sprendžiami sisteminės rizikos klausimai, ji neturi užtikrintos prieigos prie centrinio banko likvidumo priemonės arba viešojo sektoriaus kredito garantijų; pažymi, kad priešingai, nei galbūt galima spręsti iš apibrėžties, šešėlinė bankininkystė nebūtinai yra nereguliuojama ar neteisėta finansų sektoriaus dalis; pabrėžia, kad šią apibrėžtį sunku taikyti stebėjimo, reguliavimo ir priežiūros tikslais, taip pat ir dėl nuolatinio šios sistemos neskaidrumo, duomenų stokos ir nepakankamo supratimo;

B. Duomenų atvaizdis ir analizė

4.  pažymi, kad prasidėjus krizei tik nedidelė dalis šešėlinės bankininkystės veiklos buvo nutraukta; tačiau pažymi, kad šešėlinės bankininkystės sistemos novatoriškas pobūdis gali nulemti pokyčius, kurie gali kelti sisteminę riziką, o tai reikia įvertinti; todėl pabrėžia, kad reikia Europos ir pasauliniu lygmeniu surinkti daugiau ir patikimesnių duomenų apie šešėlinės bankininkystės sandorius, rinkos dalyvius, finansinius srautus ir tarpusavio ryšius, siekiant susidaryti išsamų šio sektoriaus vaizdą;

5.  mano, kad glaudus tarptautinis bendradarbiavimas ir pastangų sutelkimas pasauliniu lygmeniu yra būtinas norint laikytis holistinio požiūrio į šešėlinės bankininkystės sistemą;

6.  mano, kad išsamesnė apžvalga, geresnis stebėjimas ir analizė leis nustatyti ir tuos šešėlinės bankininkystės aspektus, kurie daro teigiamą įtaką realiajai ekonomikai, ir tuos, kurie kelia susirūpinimą dėl sisteminės rizikos ar reguliacinio arbitražo; pabrėžia, kad reikia nustatyti griežtesnes rizikos vertinimo, informacijos atskleidimo ir priežiūros procedūras įstaigoms, kurios pasižymi didele sisteminės svarbos rizika; primena Kaboso aukščiausiojo lygio susitikime G20 prisiimtus įsipareigojimus sukurti tarptautinę juridinių asmenų identifikatoriaus sistemą ir pabrėžia, kad būtina užtikrinti tinkamą atstovavimą Europos interesams valdant šią sistemą;

7.  pažymi, kad priežiūros institucijoms būtina turėti bent bendro pobūdžio žinių apie įstaigų atpirkimo sandorius, vertybinių popierių skolinimą ir bet kokios formos įkeitimo arba susigrąžinimo sistemas; taip pat pažymi, kad, siekiant išspręsti šį klausimą, Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešime dėl DKP IV, dėl kurio šiuo metu vyksta derybos su Taryba, raginama pateikti tokią informaciją sandorių duomenų saugyklai arba centriniam vertybinių popierių depozitoriumui, kad su ja galėtų susipažinti, inter alia, EBI, EVPRI, atitinkamos kompetentingos institucijos, ESRV ir atitinkami centriniai bankai bei ECBS; taip pat pažymi, kad tame pranešime raginama neregistruotas susigrąžinimo sistemas laikyti teisiškai negaliojančiomis, kai vykdomas likvidacijos procesas;

8.  pritaria tam, kad galbūt ECB sukurtų ir administruotų centrinę ES atpirkimo sandorių eurais duomenų bazę, į kurią būtų teikiama informacija iš infrastruktūrų ir investicijų saugojimo bankų, jeigu atpirkimo sandorių atsiskaitymai įtraukiami į jų pačių knygas; tačiau mano, kad tokia duomenų bazė turėtų apimti sandorius visomis denominavimo valiutomis, kad priežiūros institucijos galėtų susidaryti išsamų pasaulinės atpirkimo sandorių rinkos vaizdą ir gerai ją suprasti; ragina Komisiją greitai (2013 m. pradžioje) priimti nuoseklų požiūrį į centralizuotą duomenų rinkimą, duomenų trūkumo nustatymą ir pastangų suderinimą panaudojant esamas kitų institucijų ir nacionalinių valdžios institucijų, ypač pagal Europos rinkos infrastruktūros reglamentą įsteigtų duomenų sandorių saugyklų, iniciatyvas; ragina Komisiją (iki 2013 m. vidurio) pateikti ataskaitą, kuri apimtų institucinę struktūrą (pvz., ECB, ESRV, nepriklausomo centrinio registro), duomenų tyrimų, ypač atpirkimo sandorių eurais ir finansinės rizikos perkėlimo, turinį ir dažnumą, reikalaujamų išteklių lygį ir ne tik;

9.  mano, kad nepaisant didelio pagal direktyvoje dėl kapitalo poreikio nustatytą pranešimo apie atpirkimo sandorius prievolę reikalaujamo duomenų ir informacijos kiekio Komisija turėtų išnagrinėti duomenų prieinamumą, savalaikiškumą ir išsamumą atvaizdžio ir stebėjimo reikmėms;

10. pritaria juridinio asmens identifikatoriaus kūrimui ir mano, kad, remiantis jo nauda, turėtų būti tobulinami panašūs bendrieji standartai, susiję su atpirkimo sandorių ir vertybinių popierių ataskaitomis, apimančiomis pagrindinius, palūkanų normos, užstatų, įvertinimo mažesne nei rinkos verte, išpirkimo termino, sandorio šalių ir kitus aspektus ir padedančiomis formuoti suvestinius duomenis;

11. pabrėžia, jog siekiant, kad reguliavimo institucijos duomenų analizei taikytų bendrą visuotinį požiūrį, galėtų ja dalytis tarpusavyje ir imtis veiksmų, kai reikia išvengti sisteminės rizikos susidarymo ir apsaugoti finansinį stabilumą, būtina turėti bendrą ataskaitų teikimo formatą, pagrįstą atvirais sektoriaus standartais;

12. be to, pabrėžia, kad reikia susidaryti išsamesnį vaizdą apie finansų įstaigų rizikos perkėlimus, įskaitant perkėlimus, įvykdytus išvestinių finansinių priemonių sandoriais, apie kuriuos duomenys bus teikiami pagal Europos rinkos infrastruktūros reglamentą ir FPRD ar FPRR, ir ne tik, siekiant nustatyti, kas, ką ir iš ko pirko ir kuo grindžiama perkelta rizika; pabrėžia, kad turėtų būti siekiama diagramose pavaizduoti visus finansinių paslaugų realaus laiko sandorius ir kad tai padaryti gali padėti ir tai automatizuoti gali standartiniai pranešimai ir duomenų identifikatoriai; todėl ragina Komisiją, pasikonsultavus su ESRV ir tokiomis tarptautinėmis institucijomis kaip FST, savo ataskaitoje dėl centralizuoto duomenų rinkimo aptarti šiuo metu atliekamus darbus, susijusius su standartizuotais pranešimais ir duomenų formatu, taip pat galimybę įsteigti centrinį rizikos perkėlimo sandorių registrą, kuris galėtų realiuoju laiku fiksuoti ir stebėti rizikos perkėlimo duomenis, visapusiškai pasinaudodamas duomenimis, teikiamais pagal esamų ir būsimų finansų teisės aktų reikalavimus teikti ataskaitas, ir apimdamas tarptautiniu mastu prieinamus duomenis;

13. mano, kad bankų ataskaitų reikalavimai būtina ir vertinga šešėlinės bankininkystės veiklos fiksavimo priemonė; pakartoja, kad apskaitos taisyklės turėtų atspindėti tikrovę ir geriausia, kad balansas kuo geriau atspindėtų suvestinius duomenis;

14. pabrėžia, kad šioms naujoms užduotims atlikti reikės pakankamai naujų išteklių;

C. Su šešėline bankininkyste susijusios sisteminės rizikos problemos sprendimas

15. pabrėžia, kad kai kuri šešėlinės bankininkystės veikla ir ją vykdantys subjektai vienose valstybėse reguliuojami, o kitose – ne; pabrėžia šalių ir bankų sektoriaus bei šešėlinės bankininkystės subjektų vienodų veiklos sąlygų svarbą, kad būtų išvengta reguliacinio arbitražo, nes dėl jo atsirastų iškreiptų reguliavimo paskatų; taip pat pažymi, kad šiuo metu bankų sektorius ir šešėlinės bankininkystės subjektai yra pernelyg finansiškai priklausomi vienas nuo kito;

16. pažymi, kad tikslus reguliavimas, vertinimas ir auditas šiuo metu beveik neįmanomas, nes iškreipta kredito rizika ar esama grynųjų pinigų srauto trukdžių;

17. mano, jog fondai ir valdytojai turėtų įrodyti, kad jiems negresia žlugimas ir kad kiti subjektai gali tinkamai suprasti ir perimti jų pozicijas;

18. pabrėžia, kad reikia užpildyti tarptautinių finansinės atskaitomybės standartų spragas ir taip pagerinti informacijos apie finansinio turto perkėlimą iš balanso atskleidimą; pabrėžia finansų tarpininkų, pvz., apskaitininkų ir vidaus auditorių, atsakomybę pranešant apie galbūt žalingus pokyčius ir rizikos susidarymą;

19. mano, kad apskaitos taisyklės turėtų atitikti tikrovę ir kad leidimas turtą vertinti pirkimo kaina, kai ji daug didesnė už rinkos vertę, paskatino bankų ir kitų subjektų nestabilumą ir neturėtų būti leidžiamas; ragina Komisiją skatinti TFAS pakeitimus ir daugiau dėmesio skirti suvestiniams duomenims be užskaitos ir rizikos koeficientų;

20. mano, kad finansiniu reguliavimu turėtų būti siekiama spręsti finansinių paslaugų ir produktų sudėtingumo ir neskaidrumo problemas ir tokios reguliavimo priemonės kaip didesni kapitalo mokesčiai ir rizikos koeficientų mažinimo panaikinimas turi neskatinti sudėtingų išvestinių apsidraudimo priemonių; mano, kad prekyba naujais finansiniais produktais neturėtų būti vykdoma rinkoje ar leidžiama, jeigu priežiūros institucijoms neįrodomas tų produktų likvidumas;

21. siūlo nustatyti sankcijas už informacijos, ypač susijusios su finansinių paslaugų ir produktų dokumentais ir atsisakymais, asimetriją; mano, kad prireikus tokiems atsisakymams turėtų būti taikomas „mažo šrifto“ mokestis (už puslapį ir už atsisakymą);

22. pabrėžia, kad Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimai dėl DKP IV(2), kurie dabar aptariami su Taryba, yra svarbus žingsnis imantis tinkamų priemonių, susijusių su šešėlinės bankininkystės sektoriumi, t. y. nustatant struktūrinių investicinių priemonių ir kanalų kapitalo likvidumo reikalavimus ir didelių pozicijų apribojimą (25 proc. nuosavo kapitalo) visiems nereguliuojamiems subjektams, nes tai padės skatinti bankus siekti grynojo stabilaus finansavimo rodiklio, taip pat likvidumo rizikos ribojimo nuostatose bus pripažinta didesnė tokių subjektų pozicijų rizika reguliuojamiems ir ne finansų subjektams;

23. pažymi, kad finansų krizės patirtis rodo, jog dažniausiai skirtumas tarp draudimo rizikos ir kredito rizikos yra aiškus, tačiau, pavyzdžiui, kredito draudimo produktų atveju šis skirtumas gali būti ne toks aiškus; ragina Komisiją persvarstyti bankininkystės, draudimo ir ypač finansinių konglomeratų teisės aktus, siekiant užtikrinti vienodas veiklos sąlygas bankams ir draudimo įmonėms ir išvengti reguliacinio ir (arba) priežiūros arbitražo;

24. taip pat mano, kad būtina įgyvendinti pasiūlymą į tam tikrų DKP IV nuostatų taikymo sritį įtraukti indėlių nepriimančias finansų įstaigas, kurios nepatenka į teisės aktų dėl kapitalo poreikio apibrėžtį, siekiant spręsti specifinės rizikos problemas ir atsižvelgiant į tai, kad kai kurias nuostatas galima patikslinti pagal šių subjektų specifiką, kad būtų išvengta neproporcingo poveikio toms įstaigoms;

25. mano, kad Europos bankininkystės institucija negali į savo veiklą neįtraukti šešėlinės bankininkystės;

26. pabrėžia, jog reikia užtikrinti, kad visi šešėlinės bankininkystės subjektai, turintys banką rėmėją arba susiję su banku, būtų įtraukti į to banko balansą rizikos ribojimu pagrįsto konsolidavimo tikslais; ragina Komisiją iki 2013 m. pradžios išnagrinėti, kokiomis priemonėmis būtų galima užtikrinti, kad subjektai, kurie nėra konsoliduojami apskaitos požiūriu, būtų konsoliduojami rizikos ribojimu pagrįsto konsolidavimo tikslais, siekiant didinti visuotinį finansų stabilumą; ragina Komisiją atkreipti dėmesį į visas Bazelio bankų priežiūros komiteto ar kitų tarptautinių organų gaires dėl geresnio apskaitos ir rizika pagrįsto konsolidavimo apimties suderinimo;

27. pabrėžia, kad reikia užtikrinti didesnį finansų įstaigų struktūros ir veiklos skaidrumą; ragina Komisiją, atsižvelgus į Liikaneno grupės ataskaitos išvadas, pasiūlyti priemonių dėl Europos bankų sektoriaus struktūros, atsižvelgiant į mažmeninės ir investicinės bankininkystės veiklos derinimo privalumus ir galimą riziką;

28. atkreipia dėmesį į atpirkimo sandorių ir vertybinių popierių skolinimo rinkos svarbą; ragina Komisiją, siekiant didinti skaidrumą, ypač klientams, iki 2013 m. pradžios priimti priemones, kurios apimtų užstatų identifikatorių ir suvestinių duomenų pranešimą apie pakartotinį užstatų panaudojimą reguliavimo institucijoms, taip pat kurios leistų reguliavimo institucijoms nustatyti rekomenduojamus minimalius užstatu užtikrintų finansavimo rinkų įvertinimus mažesne nei rinkos kaina ar maržos lygius, jų nestandartizuojant; pripažįsta, kad svarbu aiškiai nustatyti vertybinių popierių nuosavybę ir užtikrinti jos apsaugą; tačiau ragina Komisiją pradėti išsamias diskusijas dėl maržų, kurios papildytų šiuo metu taikomus sektorinius metodus, ir išnagrinėti bei apsvarstyti galimybes nustatyti pakartotinio užstato įkeitimo apribojimus; pabrėžia, kad reikia persvarstyti bankroto teisės aktus, atsižvelgiant tiek į atpirkimo ir vertybinių popierių skolinimo rinką, tiek į pakeitimus vertybiniais popieriais, siekiant suderinti ir spręsti pirmenybės klausimą, susijusį su reguliuojamų finansų įstaigų pertvarkymu; ragina Komisiją apsvarstyti įvairius požiūrius į bankroto privilegijų apribojimus, įskaitant pasiūlymus bankroto privilegijas taikyti tik centralizuotos tarpuskaitos sandoriams arba užstatui, kuris atitinka suderintus ir iš anksto nustatytus tinkamumo kriterijus;

29. mano, kad su pakeitimu vertybiniais popieriais susijusioms paskatoms turėtų būti skiriamas tinkamas dėmesys; pabrėžia, kad pakeitimo vertybiniais popieriais mokumo ir likvidumo reikalavimais turėtų būti skatinami aukštos kokybės ir pakankamai įvairūs investicijų portfeliai, taip išvengiant „bandos elgesio“; ragina Komisiją išnagrinėti pakeitimo vertybiniais popieriais rinką, įskaitant padengtų obligacijų, kurios gali padidinti riziką bankų balansuose, peržiūrą; ragina Komisiją pasiūlyti veiksmų, kurie padėtų žymiai pagerinti tos rinkos skaidrumą; ragina Komisiją ne vėliau kaip iki 2013 m. pradžios atnaujinti, jei reikia, esamus teisės aktus, kad jie atitiktų naują šiuo metu svarstomą Bazelio bankų priežiūros komiteto nustatytą pakeitimo vertybiniais popieriais sistemą; siūlo nustatyti apribojimą, kiek kartų finansinis produktas gali būti pakeistas vertybiniais popieriais, ir konkrečius reikalavimus pakeitimo vertybiniais popieriais paslaugų teikėjams (pvz., iniciatoriams ar rėmėjams), kad jie prisiimtų dalį su pakeitimu vertybiniais popieriais susijusios rizikos, taigi užtikrinti, kad paslaugų teikėjai iš tiesų prisiimtų riziką, o ne perkeltų ją turto valdytojui, taip pat siūlo sykiu nustatyti skaidrumo priemones; ypač ragina nustatyti nuoseklią pagrindinio turto vertinimo metodiką ir standartizuoti pakeitimą vertybiniais popieriais visuose teisės aktuose ir jurisdikcijose;

30. pažymi, kad sudaryti turto krepšelių atpirkimo sandoriai, pasinaudojant tuo, jog iš anksto numatomas išleidžiamų vertybinių popierių atpirkimas, ir tam tikrais atvejais tai padidino reitingus; pabrėžia, kad tokie sandoriai neturėtų būti naudojami kaip likvidumo reguliavimo priemonė (žr. ECON pranešimą dėl DKP IV);

31. pripažįsta, kad pinigų rinkos fondai (PRF) atlieka svarbų vaidmenį finansuojant finansų įstaigas trumpuoju laikotarpiu ir sudarant rizikos diversifikavimo galimybes; pripažįsta, kad ES ir JAV įsteigtų pinigų rinkos fondų vaidmuo ir struktūra skiriasi; pripažįsta, kad 2010 m. EVPRI priimtomis gairėmis buvo nustatyti griežtesni pinigų rinkos fondų standartai (kredito kokybė, pagrindinių vertybinių popierių terminas ir geresnis informacijos atskleidimas investuotojams); tačiau pažymi, kad kai kurie pinigų rinkos fondai, ypač tie, kurie investuotojams siūlo pastovią grynąją turto vertę, yra pažeidžiami masinio investicijų atsiėmimo atvejais; todėl pabrėžia, kad reikia imtis papildomų priemonių siekiant pagerinti šių fondų atsparumą ir padengti likvidumo riziką; pritaria 2012 m. spalio mėn. IOSCO galutinėje ataskaitoje pateiktoms rekomendacijoms dėl PRF reguliavimo ir valdymo visose jurisdikcijose; mano, kad tiems PRF, kurie siūlo pastovią grynąją turto vertę, turėtų būti taikomos priemonės, padedančios mažinti specifinę riziką, susijusią su pastovios grynosios turo vertės paslaugų pobūdžiu ir internalizuoti dėl tokios rizikos atsirandančias išlaidas; mano, kad reguliavimo institucijos turėtų reikalauti, jei įmanoma, konvertuoti vertę į kintamąją turto vertę, arba turėtų būti nustatytos apsaugos sąlygos, kurios padėtų sustiprinti grynąją turto vertę siūlančių PRF atsparumą ir pajėgumą didelių išpirkimų atvejais; ragina Komisiją 2013 m. pirmoje pusėje pateikti persvarstytą KIPVPS sistemą, joje ypač atkreipti dėmesį į PRF klausimą ir nustatyti reikalavimą, kad PRF arba taikytų kiekvieną dieną iš naujo įvertinamą kintamą turto vertę, arba, jeigu jie išlaiko pastovią vertę, nustatyti prievolę taikyti ribotos veiklos banko licencijas ir kapitalo bei kitus rizikos ribojimo reikalavimus; pabrėžia, kad reguliacinio arbitražo galimybės turi būti kuo labiau sumažintos;

32. ragina Komisiją per KIPVPS persvarstymą toliau nagrinėti galimybes nustatyti konkrečias PRF likvidumo nuostatas – būtiniausius dienos, savaitės ir mėnesio likvidumo reikalavimus (20, 40 ir 60 proc.) ir likvidumo mokesčius reaguojant į problemas, tai taip pat nulemtų prievolę pateikti tiesioginę informaciją kompetentingai priežiūros institucijai ir EVPRI;

33. pripažįsta į biržos prekybos sąrašus įtrauktų fondų naudą, kurią jie teikia mažmeniniams investuotojams, suteikdami prieigą prie įvairesnių rūšių turto (ypač prie biržos prekių), tačiau atkreipia dėmesį į riziką, susijusią su šiais fondais dėl jų sudėtingumo, sandorio šalies rizikos, produktų likvidumo ir galimo reguliacinio arbitražo; įspėja dėl rizikos, susijusios su sintetiniais į biržos prekybos sąrašus įtrauktais fondais, kylančios dėl vis didesnio neskaidrumo ir sudėtingumo, ypač kai sintetiniai į biržos prekybos sąrašus įtraukti fondai realizuojami mažmeniniams investuotojams; todėl ragina Komisiją per KIPVPS VI persvarstymą įvertinti ir pašalinti šiuos galimus struktūrinius trūkumus, atsižvelgiant į skirtingas klientų kategorijas (pvz., mažmeninius investuotojus, profesionalius investuotojus, institucinius investuotojus) ir skirtingus jų rizikos profilius;

34. ragina Komisiją atlikti išsamius visų naujų teisės aktų pasiūlymų poveikio realiosios ekonomikos finansavimui tyrimus;

35. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir Finansinio stabilumo tarybai.

(1)

Priimti tekstai, P7_TA(2011)0331.

(2)

Priimti tekstai, P7_TA(2012)0000 ir P7_TA(2012)0000.


AIŠKINAMOJI DALIS

Nuo finansų krizės pradžios 2007 m. G20 priėmė daug reguliavimo priemonių, kurias taikant finansų sistema būtų saugesnė ir tvaresnė. Nuo to laiko buvo priimta daug kitų priemonių, be kita ko, buvo sustiprintas finansų institucijų kapitalo reikalavimas, žengtas pirmasis žingsnis griežtesnio kredito reitingų agentūrų reguliavimo link ir parengta nauja finansų priežiūros struktūra. Nepaisant šių naujų reglamentavimo sistemos pakeitimų, o galbūt kaip tik dėl jų, labai didelė dalis kredito tarpininkavimo veiklos vis dar nepakankamai stebima ir reglamentuojama. Tokią veiklą apima šešėlinis bankų sektorius per tarpininkų, priemonių, subjektų ar finansinių susitarimų sistemą, kuri vykdo daugelį funkcijų, panašių į tas, kurias vykdo bankai, tačiau kuri nepatenka į jų reguliavimo sritį arba jai taikomas mažiau griežtas reguliavimo režimas arba ji sprendžia su sistemine rizika nesusijusius klausimus, kuri neturi prieigos prie centrinio banko likvidumo priemonės arba viešojo sektoriaus kredito garantijų. Specialiosios paskirties įmonės, finansavimo kanalai, specialiosios investicinės įmonės, pinigų rinkos fondai, į biržos prekybos sąrašus įtraukti fondai, remiantis EK žaliąja knyga, galėtų būti laikomi šešėlinio bankų sektoriaus subjektais. Šešėlinio bankų sektoriaus veikla EK laiko atpirkimo sandorius, vertybinių popierių skolinimą ir pakeitimą vertybiniais popieriais.

Kadangi šešėlinis bankų sektorius apima visą pasaulį, Finansinio stabilumo taryba (FST) ėmėsi lyderės vaidmens šešėlinio bankų sektoriaus stebėsenos ir reglamentavimo srityse. Buvo sudarytos penkios skirtingos darbo grupės, nagrinėjančios skirtingus šešėlinio bankų sektoriaus aspektus. Bazelio bankų priežiūros komitetas (angl. BCBS) ieškos būdų, kaip papildomai reglamentuoti bankų ir šešėlinio bankų sektoriaus subjektų sąveiką; Tarptautinė vertybinių popierių komisijų organizacija (angl. IOSCO) rengs pinigų rinkos fondų sisteminės rizikos (įskaitant masinio išpirkimo riziką) mažinimo taisykles; IOSCO, padedama BCBS, įvertins galiojančius pakeitimo vertybiniais popieriais reikalavimus; FST pogrupis išnagrinės kitų šešėlinio bankų sektoriaus subjektų reglamentavimą, kitas FST pogrupis nagrinės vertybinių popierių skolinimą ir atpirkimo sandorius.

Paskelbus galutinius skirtingų darbo grupių veiklos rezultatus, FST pateiks rekomendacijų, kaip spręsti šešėlinės bankų sistemos problemą. FST pradėjus darbą EK šių metų pradžioje pristatė žaliąją knygą „Šešėlinis bankų sektorius“, kurioje ji atkreipė dėmesį į galimą riziką, kurią kelia šešėlinė bankų sistema ES, ir nurodė, kaip būtų galima jos išvengti taikant reguliavimo priemones.

Akivaizdu, kad šešėlinis bankų sektorius neegzistuoja atskirai nuo kitų. Iš tikrųjų, per krizę bankus labai paveikė ne tik bendri rinkos sutrikimai, bet ir šešėlinio bankų sektoriaus veikla. Bankai investavo į vertybiniais popieriais pakeistus produktus (kaip investuotojai, bankai refinansavo šiuos vertybiniais popieriais pakeistus produktus naudodami juos kaip užstatą atpirkimo sandoriuose) ir teikė paramą daugeliui šešėlinės bankų sistemos subjektų kredito garantijų forma. Nepaisant to, kad pakeitimas vertybiniais popieriais turi galimą teigiamą poveikį, bankai išliko susiję su nebalansiniais subjektais ir turėjo prisiimti didžiąją nuostolių dalį. Finansų krizė prasidėjo, kai rinka suprato, kad paskolų pakeitimas vertybiniais popieriais buvo vykdomas turint netinkamų paskatų ir lėmė žemus skolinimo standartus (pvz., antrines būsto paskolas). Specialiosios investicinės įmonės ir turtu padengtų komercinių vekselių kanalai bei kitos vertybiniais popieriais pakeistus produktus pirkusios įmonės negalėjo padengti savo finansavimo poreikių, todėl jas turėjo gelbėti rėmėjai, daugiausia bankai. Kredito rizikos draudimo fondai, bankai ir kitos institucijos, kurios investavo į vertybiniais popieriais pakeistus produktus, patyrė didžiulių nuostolių pagal rinkos vertės metodą. Tie rizikos draudimo fondai taip pat finansavo savo investicijas į vertybiniais popieriais pakeistus produktus vykdydami atpirkimo sandorius. Kai sumažėjo vertybiniais popieriais pakeistų produktų vertė, ypač tų, kuriuos sudaro antrinės būsto paskolos, atpirkimo sandorių šalys sumažino įkeisto turto vertę (priversdamos įkeisti daugiau turto) arba atsisakė padengti finansavimo poreikius. Tai lėmė skolininkų bankrotą („Lehman“ atvejis) arba privertė patronuojančias institucijas suteikti didžiulę paramą (kaip „Bear Stearns“ savo rizikos draudimo fondams).

Todėl reikia padidinti tradicinių bankų ir nekonsoliduotų įstaigų tarpusavio sąsajų ir veiklos skaidrumą ir spręsti šias problemas reglamentavimo požiūriu.

Nepaisant šių galimai pavojingų tarpusavio sąsajų, pranešėjo nuomone, kai kurios su šešėliniu bankų sektoriumi susijusios įmonės ir veikla (pagal FST apibrėžtį) galėtų daryti teigiamą poveikį oficialiajai ekonomikai ir skatinti augimą, nes būtų geriau paskirstoma rizika už tradicinio bankininkystės sektoriaus ribų. Tačiau geresnis rizikos paskirstymas oficialiajai ekonomikai gali būti naudingas tik tada, kai jis vykdomas visiškai skaidriai ir nedidinant sisteminės rizikos. Todėl turėtų būti nustatyta aiški riba tarp bankų leidėjų ir pakeitimo vertybiniais popieriais specialiosios paskirties įmonių. Reikėtų siekti atskirti pageidautiną ir nepageidautiną šešėlinio bankų sektoriaus poveikį.

Kaip pabrėžiama Komisijos žaliojoje knygoje, jau imtasi įvairių priemonių, kuriomis siekiama spręsti šešėlinio bankų sektoriaus nulemtos sisteminės rizikos problemą. Rinkos taip pat reagavo, ir nuo krizės pradžios kai kurios šešėlinio bankų sektoriaus veiklos buvo atsisakyta. Tačiau turint mintyje tai, kad šešėlinė bankų sistema veikia labai inovatyviai, jos plėtra gali sukelti sisteminę riziką, su kuria reikės susidoroti. Kad tai būtų galima tinkamai daryti, būtina sukurti stebėsenos priemones, kurios padėtų susidaryti konkretų vaizdą apie visą kredito tarpininkavimo sistemą.

Visų pirma, siekiant susidaryti išsamų šešėlinės bankininkystės vaizdą, reikia skubiai užtikrinti daugiau ir patikimesnių duomenų ir analizės pajėgumų. Pranešėjas įsitikinęs, kad šioje srityje svarbų vaidmenį turėtų atlikti ECB ir ESRV. Vienas iš svarbiausių žingsnių siekiant didesnio skaidrumo galėtų būti iniciatyva dėl atpirkimo sandorių duomenų saugyklos. Taip pat, siekiant nušviesti finansų sektoriaus rizikos perkėlimus ir nustatyti, kas, ką, iš ko pirko ir kuo grindžiama perkelta rizika, Komisija turėtų skubiai apsvarstyti galimybę sukurti viešąją įmonę.

Antra, rengiant šį duomenų atvaizdį turėtų būti nesunku nustatyti tuos šešėlinės bankų sistemos aspektus, kurie duoda naudos realiajai ekonomikai, bei tuos, kurie kelia sisteminę riziką ar susirūpinimą dėl reguliacinio arbitražo, kaip antai pernelyg didelis įgyvendinimo terminų ir likvidumo keitimas, finansinis svertas ir reguliacinis arbitražas.

Nustačius sisteminę riziką su ja susiję klausimai turėtų būti sprendžiami taikant geresnę stebėsenos ir reglamentavimo sistemą. Todėl pranešėjas laikosi nuomonės, kad per artimiausius mėnesius reikėtų (būtų galima) rimtai svarstyti šiuos pasiūlymus:

A. remiantis Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto nuomone DKP IV klausimu, nustatyti struktūrinių investicinių priemonių ir kanalų kapitalo likvidumo reikalavimus bei nustatyti aukštą (25 proc.) nuosavo kapitalo poveikio ribą visiems nereguliuojamiems subjektams; reikėtų rimtai apsvarstyti DKP IV reikalavimų taikymo srities išplėtimą subjektams, kurie nevykdo bankininkystės veiklos;

B. kad bankų balansai būtų patikimesni, ragina Komisiją iki 2013 m. pradžios išnagrinėti būdus, kaip būtų galima užtikrinti, kad subjektai, kurie nėra konsoliduojami apskaitos požiūriu, būtų konsoliduojami rizikos ribojimu pagrįsto konsolidavimo požiūriu;

C. be to, pranešėjas ragina EK parengti teisės akto pasiūlymą, kuriuo remiantis tradicinė bankų veikla būtų atskiriama nuo investicinės veiklos;

D. atpirkimo sandorių ir vertybinių popierių skolinimo rinka atlieka svarbų vaidmenį finansuojant finansų institucijas; tačiau šioje srityje skubiai reikia daugiau skaidrumo; todėl reguliavimo institucijoms turėtų būti leidžiama nustatyti minimalius užstatu užtikrintų finansavimo rinkų skolos vertės sumažinimus ar maržos lygius;

E. pakeitimo vertybiniais popieriais metodas gali turėti teigiamą poveikį paskirstant riziką; tačiau šioje srityje ypač reikia daugiau skaidrumo; todėl 2013 m. pradžioje EK turėtų pateikti teisės akto pasiūlymą, kuriuo remiantis būtų nustatyta riba, kiek kartų finansinis produktas gali būti pakeistas vertybiniais popieriais; taip pat reikia imtis kitų priemonių siekiant standartizuoti vertybiniais popieriais pakeistus produktus ir nustatyti griežtesnius išlaikymo reikalavimus;

F. pinigų rinkos fondai atliko svarbų vaidmenį finansų krizės metu; pripažįsta, kad ES ir JAV pinigų rinkos fondai skiriasi; ragina EK 2013 m. pradžioje pateikti teisės akto pasiūlymą, kuriame būtų reikalaujama, kad pinigų rinkos fondai arba taikytų kintamą turto vertę, kuri būtų nustatoma kasdien, arba, jei taiko pastovią vertę, jiems būtų nustatomi kapitalo reikalavimai;

G. pripažįsta į biržos prekybos sąrašus įtrauktų fondų, kaip investicinės priemonės, svarbą; tačiau, kadangi dėl šių fondų sudėtingumo, sandorio šalies rizikos, produktų likvidumo ir galimo reguliacinio arbitražo jie yra rizikingi, ragina 2013 m. pradžioje pateikti teisės akto pasiūlymą, kuriuo remiantis būtų galima įveikti šiuos struktūrinius sunkumus.


GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data

22.10.2012

 

 

 

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

39

0

1

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

Burkhard Balz, Elena Băsescu, Leonardo Domenici, Derk Jan Eppink, Diogo Feio, Markus Ferber, Elisa Ferreira, Ildikó Gáll-Pelcz, Sven Giegold, Sylvie Goulard, Liem Hoang Ngoc, Syed Kamall, Wolf Klinz, Jürgen Klute, Rodi Kratsa-Tsagaropoulou, Philippe Lamberts, Hans-Peter Martin, Ivari Padar, Alfredo Pallone, Anni Podimata, Olle Schmidt, Edward Scicluna, Peter Simon, Peter Skinner, Theodor Dumitru Stolojan, Kay Swinburne, Sampo Terho, Marianne Thyssen, Ramon Tremosa i Balcells, Corien Wortmann-Kool, Pablo Zalba Bidegain

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)

Jean-Pierre Audy, Saïd El Khadraoui, Sari Essayah, Roberto Gualtieri, Danuta Maria Hübner, Sophia in ‘t Veld, Olle Ludvigsson, Thomas Mann, Sirpa Pietikäinen, Gianni Pittella, Nils Torvalds

Teisinė informacija - Privatumo politika