PRANEŠIMAS dėl Protokolo dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos taikymo Čekijos Respublikai (Europos Sąjungos sutarties 48 straipsnio 3 dalis) projekto

15.5.2013 - (00091/2011 – C7‑0385/2011 – 2011/0817(NLE)) - *

Konstitucinių reikalų komitetas
Pranešėjas: Andrew Duff

Pakeitimai

• 001-001 (PDF - 91 KB)
• 001-001 (DOC - 156 KB)

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS

dėl Protokolo dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos taikymo Čekijos Respublikai (Europos Sąjungos sutarties 48 straipsnio 3 dalis) projekto

(00091/2011 – C7‑0385/2011 – 2011/0817(NLE))

Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į 2011 m. rugsėjo 5 d. Čekijos Respublikos Vyriausybės laišką Tarybai dėl protokolo dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) taikymo Čekijos Respublikai projekto,

–   atsižvelgdamas į 2011 m. spalio 25 d. Europos Vadovų Tarybos pirmininko laišką Europos Parlamento Pirmininkui dėl protokolo dėl chartijos taikymo Čekijos Respublikai projekto,

–   atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 48 straipsnio 3 dalį, pagal kurią Europos Vadovų Taryba kreipėsi į Parlamentą dėl konsultacijos (C7‑0385/2011),

–   atsižvelgdamas į ES sutarties 6 straipsnio 1 dalį ir į Chartiją,

–   atsižvelgdamas į Protokolą Nr. 30 dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos taikymo Lenkijai ir Jungtinei Karalystei, kuris pridėtas prie ES sutarties ir prie Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV),

–   atsižvelgdamas į 2009 m. spalio 29–30 d. valstybių narių valstybių ir vyriausybių vadovų posėdžio Europos Vadovų Taryboje išvadas,

–   atsižvelgdamas į deklaracijas dėl Chartijos, pridėtas prie Tarpvyriausybinės konferencijos, per kurią priimta 2007 m. gruodžio 13 d. pasirašyta Lisabonos sutartis, baigiamojo akto, ypač į visų valstybių narių vardu paskelbtą deklaraciją Nr. 1, Čekijos Respublikos vardu paskelbtą deklaraciją Nr. 53 ir Lenkijos Respublikos vardu paskelbtas deklaracijas Nr. 61 ir 62,

–   atsižvelgdamas į Čekijos Respublikos Parlamento Senato rezoliuciją Nr. 330, priimtą per 2011 m. spalio 6 d. vykusį 12-ąjį posėdį,

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 74a straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Konstitucinių reikalų komiteto pranešimą (A7-0174/2013),

kadangi:

A. 2009 m. spalio 29–30 d. vykusiame Europos Vadovų Tarybos posėdyje dalyvavę valstybių narių valstybių ir vyriausybių vadovai susitarė, kad, sudarant kitą stojimo sutartį, atsižvelgiant į atitinkamus valstybių narių konstitucinius reikalavimus prie Sutarčių bus pridėtas protokolas dėl Chartijos taikymo Čekijos Respublikai;

B.  2011 m. rugsėjo 5 d. Čekijos vyriausybė, remdamasi ES sutarties 48 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nuolatinio atstovo laiške pateikė Tarybai pasiūlymą dėl dalinio Sutarčių pakeitimo siekdama prie jų pridėti protokolą dėl Chartijos taikymo Čekijos Respublikai;

C. 2011 m. spalio 11 d. Taryba, remdamasi ES sutarties 48 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pateikė Europos Vadovų Tarybai pasiūlymą dėl dalinio Sutarčių pakeitimo siekiant prie jų pridėti protokolą dėl Chartijos taikymo Čekijos Respublikai;

D. Europos Vadovų Taryba, remdamasi ES sutarties 48 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos nuostatomis, kreipėsi į Parlamentą dėl konsultacijos, susijusios su klausimu, ar pasiūlyti pakeitimai turėtų būti nagrinėjami;

E.  pagal ES sutarties 6 straipsnio 1 dalies nuostatas Europos Sąjunga pripažįsta, kad Chartijoje išdėstytos teisės, laisvės ir principai turi tokią pat teisinę vertę ir privalomąją galią, kaip ir Sutartys;

F.  protokolai yra neatskiriama Sutarčių, prie kurių jie pridėti, dalis ir todėl norint prie jų pridėti papildomą protokolą, pagal kurį būtų nustatytos specialios taisyklės, susijusios su tam tikrų Sąjungos teisės dalių taikymu valstybei narei, būtina persvarstyti Sutartis;

G. remiantis ES sutarties 6 straipsnio 1 dalies antra pastraipa Chartijos nuostatomis niekaip neišplečiama Sutartyse apibrėžta Sąjungos kompetencija;

H. Chartijos 51 straipsnyje nustatyta, kad Chartijos nuostatos skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, o valstybėms narėms – tik tais atvejais, kai jos įgyvendina Sąjungos teisę. Todėl minėtos institucijos, įstaigos, biurai ir agentūros, vadovaudamiesi atitinkamais savo turimais įgaliojimais ir atsižvelgdami į Sąjungos įgaliojimų, kurie jiems buvo suteikti pagal Sutartis, ribas, turi gerbti teises, laikytis principų ir skatinti taikyti Chartiją. Kaip patvirtinta valstybių narių deklaracijoje Nr. 1, remiantis Chartija Sąjungos teisės taikymo sritis nėra išplečiama ir neviršijami Sąjungos įgaliojimai, Sąjungai nėra nustatomi nei kokie nors nauji įgaliojimai ar užduotys, nei pakeičiami tie įgaliojimai ar užduotys, kurie apibrėžti Sutartyse,

I.   Čekijos Respublikos vardu paskelbtos deklaracijos Nr. 53 2 dalyje pažymima, kad Chartija „nesumažina nacionalinės teisės taikymo srities ir neapriboja nacionalinės valdžios institucijų šiuo metu turimų įgaliojimų šioje srityje“, taigi Čekijos Respublikos teisinės tvarkos vientisumas užtikrinamas netaikant papildomos priemonės,

J.   remiantis akademiniais duomenimis ir teismų praktika, pagal Protokolo Nr. 30 nuostatas Lenkija ir Jungtinė Karalystė neatleidžiamos nuo privalomų Chartijos nuostatų, šiuo protokolu neatsisakoma taikyti nuostatų, taip pat nepakeičiama Chartija arba teisinė padėtis, kuri būtų tuo atveju, jeigu protokolas neegzistuotų[1]. Šis protokolas daro poveikį tik vienu atveju – jis lėmė teisinį neapibrėžtumą ne tik Lenkijoje ir Jungtinėje Karalystėje, bet ir kitose valstybėse narėse,

K. svarbi Chartijos funkcija – skirti daugiau dėmesio pagrindinėms teisėms ir užtikrinti didesnį jų matomumą, tačiau dėl Protokolo Nr. 30 atsirado teisinis neapibrėžtumas ir politinė painiava, taigi pakirstos Sąjungos pastangos užtikrinti vienodai aukšto ir vienodo lygio teisių apsaugą ir ją išsaugoti;

L.  jei kada nors būtų išaiškinta, kad remiantis Protokolu Nr. 30 ribojama Chartijos nuostatų taikymo sritis ar galia, susilpnėtų žmonėms suteiktų pagrindinių teisių ir laisvių apsauga Lenkijoje, Jungtinėje Karalystėje, o ateityje ir Čekijos Respublikoje;

M. Čekijos Parlamentas ratifikavo Lisabonos sutartį būtent tokią, kokią pasirašė – be jokių visapusiško Čekijos Respublikos vadovavimosi Chartijos nuostatomis išlygų ar apribojimų[2],

N. Čekijos Senatas savo 2011 m. spalio 6 d. rezoliucijoje Nr. 330 nepritarė, kad Protokolas Nr. 30 būtų taikomas Čekijos Respublikai, nes dėl to Čekijos piliečiams būtų taikomi žemesni pagrindinių teisių ir laisvių apsaugos standartai. Čekijos Senatas taip pat suabejojo dviprasmiškomis konstitucinėmis aplinkybėmis, kuriomis šį klausimą iškėlė Respublikos Prezidentas, t. y. tik tada, kai parlamente buvo baigta ratifikuoti Lisabonos sutartis,

O. 2008 ir 2009 m. Čekijos konstitucinis teismas atmetė du skundus ir nutarė, kad Lisabonos sutartis visapusiškai atitinka Čekijos konstitucinės teisės nuostatas, tačiau negalima atmesti galimybės, kad tam pačiam teismui bus pateiktas skundas prieš siūlomus Sutarčių pakeitimus;

P.  pagal sąžiningo bendradarbiavimo principą Parlamentas turi pareigą pateikti Europos Vadovų Tarybai savo nuomonę apie visus siūlomus Sutarties pakeitimus – nesvarbu, ar jie daugiau, ar mažiau svarbūs – tačiau jis jokiu būdu neprivalo sutikti su Europos Vadovų Tarybos pozicija;

Q. esama abejonių dėl to, ar Čekijos Parlamentas norės baigti ratifikuoti naująjį protokolą, pagal kurį siekiama išplėsti Protokolo Nr. 30 taikymą įtraukiant Čekijos Respubliką; tuo atveju, jei Europos Vadovų Taryba nuspręs svarstyti pasiūlytą pakeitimą, kitos valstybės narės gali nepradėti ratifikavimo procedūrų, kol Čekijos Respublika neužbaigė savo ratifikavimo procedūros;

1.  pritaria Europos Vadovų Tarybos sprendimui su juo konsultuotis nagrinėjant pasiūlytą Sutarčių pakeitimą;

2.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją kaip Europos Parlamento poziciją Europos Vadovų Tarybai, Tarybai, Komisijai ir Čekijos Respublikos vyriausybei ir parlamentui, taip pat kitų valstybių narių parlamentams.

• [1]  Teisingumo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimas sujungtose bylose C-411/10 ir C-493/10, ypač 120 punktas.
• [2]  Čekijos Atstovų Rūmai ratifikavo Lisabonos sutartį 2009 m. vasario 18 d., o Čekijos Senatas – 2009 m. gegužės 9 d.

AIŠKINAMOJI DALIS

1.  Čekijos Respublikos vyriausybė siekia, kad šiai valstybei būtų taikomas Protokolas Nr. 30 dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos taikymo Lenkijai ir Jungtinei Karalystei.

2.  Siekiant suvokti Čekijos iniciatyvos prasmę, būtina išnagrinėti Jungtinei Karalystei ir Lenkijai taikomo protokolo pobūdį ir poveikį nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo 2009 m. gruodžio 1 d. Esama akademinių šio protokolo vertinimų – pranešėjas juos išstudijavo[1]. Be to, pranešėjas rėmėsi žymių šios srities teisininkų medžiaga.

Kol Anglijos ir Velso apeliacinis teismas nesikreipė į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (ESTT) dėl prejudicinio sprendimo dėl protokolo svarbos nagrinėjant su prieglobsčio klausimais susijusią bylą, susijusių teismo bylų buvo nedaug[2]. Anksčiau vidaus reikalų sekretorius buvo mėginęs tvirtinti Anglijos ir Velso aukštajame teisingumo teisme (administracinis teismas), kad dėl Protokolo Nr. 30 poveikio Chartijos nuostatos Jungtinei Karalystei netaikomos. Vienas iš klausimų, pateiktų ESTT buvo susijęs su tuo, ar dėl Protokolo Nr. 30 taikymo kuriuo nors aspektu skiriasi JK įsipareigojimai. Aukštasis teismas buvo linkęs manyti, jog, laikantis nuomonės, kad Chartija neturi tiesioginio poveikio Jungtinėje Karalystėje, Protokolas Nr. 30 galėtų būti traktuojamas kaip bendras atsisakymas taikyti Chartijos nuostatas.

Tačiau apeliaciniame teisme Jungtinės Karalystės vyriausybės atstovas sumaniai pastebėjo, kad protokolo tikslas – išaiškinti Chartijos poveikį, o ne užkirsti kelią jos taikymui Jungtinėje Karalystėje. 2011 m. rugsėjo 22 d. savo išvadą pateikė generalinė advokatė V. Trstenjak. Ji nusprendė, kad protokolas yra ne atsisakymas taikyti Chartijos nuostatas, o paaiškinimas, jog Jungtinės Karalystės ir Lenkijos įgaliojimai nesumažėja tuo pagrindu, kad taikoma Chartija.

2011 m. gruodžio 21 d. ESTT didžioji kolegija paskelbė savo sprendimą[3]. Ši byla svarbi teisės aktų dėl prieglobsčio prasmės ir taikymo požiūriais, be to, ji reikšminga ES teisės, Europos žmogaus teisių konvencijos ir tarptautinės teisės konvencijų santykio aspektu.

Savo sprendime Teismas pritaria generalinės advokatės V. Trstenjak išvadai. Jis pažymi:

„ <...> Protokolo Nr. 30 1 straipsnio 1 dalimi patikslinamas Chartijos 51 straipsnis dėl jos taikymo srities ir ja nesiekiama atleisti Lenkijos Respublikos ir Jungtinės Karalystės nuo pareigos gerbti Chartijos nuostatas arba užkirsti kelią vienos iš šių valstybių narių teismui užtikrinti šių nuostatų laikymąsi.“ (120 punktas).

Taigi Teismas nusprendė, kad jo nutartys materialiniais teisės aktų dėl prieglobsčio klausimais nesiskirtų, jei būtų atsižvelgta į Protokolą Nr. 30.

3.  Verta prisiminti, kad visos trys labiausiai su šia diskusija susijusios valstybės minėtąjį klausimą dėl Chartijos traktavo skirtingai. Jungtinė Karalystė siekė apriboti galimybę, kuria remdamasi pagal Chartiją ES įgytų dar vieną priežastį priimti teisės aktus įvairiose srityse – pirmiausia darbo teisės srityje – ir taip būtų pažeistos liūdnai pagarsėjusios „aiškios ribos“. Tuometis Ministras Pirmininkas Bendruomenių rūmams teigė, jog visiškai aišku, kad Jungtinei Karalystei taikomos atsisakymo dalyvauti taikant Chartiją ir įgyvendinant teisminio bendradarbiavimo ir vidaus reikalų politiką nuostatos[4].

4.  Lenkija, priešingai, siekė neleisti, kad remiantis Chartija būtų apribota jos pačios teisė priimti teisės aktus visuomenės dorovės, šeimos teisės, abortų, homoseksualių asmenų teisių ir panašiais klausimais[5]. Kad ir kaip būtų keista, tvirtinant Jungtinės Karalystės protokolą, pagal kurį buvo priešinamasi socialinių teisių įtvirtinimui, Lenkija (kitaip negu Jungtinė Karalystė) taip pat siekė pabrėžti, kad, atsižvelgdama į socialinio judėjimo „Solidarumas“ siekius, „ji visiškai gerbia Sąjungos teisėje nustatytas socialines ir darbo teises“[6]. Kaip matyti, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai Lenkijos teisminės institucijos visiškai nepaisė protokolo[7]. Buvo sukurtas konstitucinis mechanizmas, pagal kurį Lenkija gali nuspręsti jį iš dalies pakeisti arba jo nebetaikyti. Galimybė nebetaikyti protokolo dabar yra politinių diskusijų Lenkijoje klausimas.

5.  Čekijos Respublika – jos Prezidento valia – laikosi labiau euroskeptiškos pozicijos. Per derybas dėl Lisabonos sutarties šalis pasiekė, kad jos vardu būtų priimta kategoriška deklaracija Nr. 53, kurioje išdėstytas susirūpinimas dėl Chartijos įtakos subsidiarumo principui, kompetencijos pripažinimui, pagarbai nacionalinėms konstitucijoms ir tarptautiniams susitarimams.

Oficialios priežastys, dėl kurių V. Klausas primygtinai reikalavo taikyti protokolą Čekijos Respublikai, buvo akivaizdžiai staigus susirūpinimas dėl Chartijos poveikio Benešo dekretų, pagal kuriuos buvo sprendžiamas klausimas dėl etninių vokiečių nuosavybės nusavinimo ir jų deportavimo iš Čekoslovakijos po Antrojo pasaulinio karo, galiojimui[8]. Vis dėlto šis klausimas į politines diskusijas įtrauktas tik 2009 m. pradžioje ir nepaminėtas nei skunduose Čekijos konstituciniam teismui, nei kuriame nors iš dviejų jo sprendimų dėl Lisabonos sutarties[9]. Išties, sprendžiant pagal tuometės vyriausybės įgaliojimą derėtis dėl Lisabonos sutarties prioritetas buvo teikiamas vienodiems žmogaus teisių apsaugos standartams. Be to, visos Čekijos politinės partijos pabrėžia, kad yra įsipareigojusios ginti socialines teises. Tačiau dabar nė viena iš jų nėra atkreipusi dėmesio į tai, kad dėl Benešo dekretų nuolat kyla teisinių abejonių, susijusių su Čekijos, ES ar tarptautine teise. Nuo pat Lisabonos sutarties įsigaliojimo Čekijoje nebuvo nagrinėjama nė viena svarbi byla, susijusi su ES chartijos taikymo klausimu.

Vienintelė priežastis, kuria remdamasi Čekijos vyriausybė spaudžia patenkinti jos prašymą pritaikyti jai Protokolo Nr. 30 nuostatas, yra tai, kad Europos Vadovų Taryba pažadėjo priimti šį prašymą ir kad ES vadovų sprendimas netesėti savo pažado sukeltų neigiamą Čekijos viešosios nuomonės reakciją. Yra dar viena, nors ir ne taip viešinama problema, t. y. kad Čekijos Respublika, atsisakiusi savo ankstesnio prašymo, atrodytų nepatikima. (Pranešėjas mano priešingai, t. y. kad Čekijai atsiėmus savo reikalavimą iš dalies pakeisti Sutartį daugeliui jos partnerių gerokai palengvėtų.)

Maža to, būtina suvokti, kad, net jei Čekijos vyriausybė ir spaus įvykdyti jos reikalavimą pakeisti Sutartį, dar visai neaišku, ar Čekijos Parlamentas galiausiai ratifikuos naująjį protokolą. Ratifikuojant tarptautinę sutartį, pagal kurią kompetencija perduodama „kuria nors kryptimi“, greičiausiai būtina užsitikrinti trijų penktadalių daugumos pritarimą ir Senate, ir Atstovų Rūmuose[10].

Pagaliau turi būti atsižvelgta į du Čekijos konstitucinio teismo sprendimus (2008 ir 2009 m.), kuriuose patvirtinta, kad Lisabonos sutartis visapusiškai atitinka Čekijos konstitucijos nuostatas. Taigi yra didelė tikimybė, kad dėl bet kokio dalinio nukrypimo nuo Lisabonos sutarties, kuris šiuo metu numatytas pagal protokolo iniciatyvą, Konstituciniam teismui bus pateiktas naujas skundas ar keli skundai. (Tokias bylas gali iškelti 41 deputatas, 17 senatorių ir, žinoma, pats Respublikos prezidentas[11].)

Atkreiptinas dėmesys į Čekijos profesinių sąjungų (ček. CMKOS) laišką Europos Parlamento Pirmininkui, kuriame jos prieštarauja protokolo projektui[12].

Europos žmogaus teisių gynimo asociacija ir Čekijos Helsinkio komitetas taip pat paragino atsisakyti protokolo projekto[13].

6.  Pranešėjas, atsižvelgdamas į turimus faktus, pateikia šią analizę:

a)  Preambulė. Aštuntoje konstatuojamojoje dalyje pažymima, kad protokolo tikslas – paaiškinti kai kuriuos Chartijos taikymo aspektus. Septintoje ir dvyliktoje konstatuojamosiose dalyse paaiškinama, kad, nepaisant protokolo, Lenkijai ir Jungtinei Karalystei visapusiškai galioja visos kitos ES teisės nuostatos. Taigi protokolas būtų svarbus tik jei pagal Chartiją būtų papildyti esami bendrieji ES teisės principai arba būtų labiau išplėsta jos taikymo sritis arba jei būtų numatyti mažesni teisių apribojimai, negu nustatyta remiantis bendraisiais principais. Remiantis generalinės advokatės V. Trstenjak išvada, kuriai yra pritaręs ir visas Teismas, preambulėje patvirtinamas „esminis Chartijos galiojimas“.

b)  Taikymo sritis. Remiantis 1 straipsnio 1 dalimi papildoma Chartijos 51 straipsnio 2 dalis. Tikslas nėra išplėsti teismų galimybę nustatyti, kad Jungtinės Karalystės teisės nuostatos nesuderinamos su Chartija. Tačiau nesiekiama ir riboti teismų galimybės ginti pagrindinių teisių jurisdikcijos remiantis Chartijos nuostatomis. Bet kuriuo atveju, teismai turi tvirtai laikytis pagrindinių teisių, kaip vadovaujantis ES sutarties 6 straipsniu nustatyta pagal Europos žmogaus teisių konvenciją ir pagal bendruosius ES teisės principus. Bendrieji principai turi konstitucinį statusą ir asmenys gali jais remtis teismuose. Šiuo požiūriu atrodytų, kad Lenkijos ir Jungtinės Karalystės piliečių padėtis visiškai tokia pat, kaip ir kitų ES valstybių piliečių.

c)  Taikymo sritis. IV antraštinėje dalyje išdėstyti principai turi būti įtraukti į nacionalinės teisės aktus – tik tada jais galima remtis teismuose. 1 straipsnio 2 dalyje patvirtinamos Chartijos 51 straipsnio 1 dalies, kurioje teigiama, kad remiantis Chartija nesukuriamos teisės, kuriomis privatūs asmenys galėtų remtis teismuose, nuostatos. Vadovaujantis šia dalimi taip pat siekiama paaiškinti Chartijos 52 straipsnio 1 dalį ir ji galėjo būti suvokiama kaip bandymas neutralizuoti tiesioginį Chartijos poveikį. Generalinės advokatės V. Trstenjak teigimu, atrodo, kad pagal 1 straipsnio 2 dalį taip pat atmetamos naujos ES teisės, kildinamos iš IV antraštinės dalies, kuriomis šių teisių turėtojai galėtų remtis byloje prieš Jungtinę Karalystę arba Lenkiją. Vis dėlto lieka neaišku, kuriuos IV antraštinės dalies straipsnius Teisingumo Teismas traktuotų kaip turinčius tiesioginį poveikį. Tais atvejais, kai Lenkija ir Jungtinė Karalystė yra numačiusios šias teises savo nacionalinėje teisėje, Teisingumo Teismas nedraudžia jomis remtis teisme. Be to, kaip jau minėta, kai IV antraštinėje dalyje reprezentuojami bendrieji ES teisės principai, Lenkijos ir Jungtinės Karalystės teismai turi pareigą jos nuostatas taikyti tiesiogiai.

d)  Aiškinimas. Šiuo atveju remiantis Protokolo 2 straipsniu siekiama paaiškinti Chartijos 52 straipsnio 4 ir 6 dalis. Jei Chartijoje pateikiama nuoroda į nacionalinius įstatymus ir praktiką, kai ši nuoroda susijusi su Lenkija ir Jungtine Karalyste, konkrečiai nurodomi atitinkamai Lenkijos ir Jungtinės Karalystės įstatymai ir praktika. (Kažin, ar galėtų būti kitaip.)

7.  Daroma išvada, kad remiantis Protokolo Nr. 30 nuostatomis Jungtinė Karalystė ir Lenkija neatleidžiamos nuo privalomų Chartijos nuostatų taikymo. Tai ne atsisakymo nuostatos. Pagal jį Chartija nėra iš dalies keičiama. Iš tikrųjų, atrodytų, kad taikant protokolą nepasikeičia teisinė padėtis, kuri būtų nusistovėjusi, jei jo nebūtų. Vis dėlto vien dėl to, kad protokolas buvo parengtas, atsirado teisinis neapibrėžtumas ir politinė painiava. Atsižvelgiant į tai, neigiamas poveikis daromas ne tik Jungtinei Karalystei, Lenkijai arba galbūt Čekijos Respublikai, bet visoms valstybėms narėms[14].

Maža to, aišku viena: jei apskritai būtų aiškinama, kad remiantis Protokolu Nr. 30 ribojama Chartijos nuostatų taikymo sritis ar galia, tai reikštų, kad susilpnėtų žmonėms suteiktų pagrindinių teisių apsauga Lenkijoje ir Jungtinėje Karalystėje ir todėl būtų pakenkta ES pastangoms pasiekti vienodai aukšto lygio apsaugą ir ją išsaugoti.

• [1]  1. Patrick Layden QC ir Tobias Lock, „Protection of Fundamental Rights Post-Lisbon: The Interaction between the EU Charter of Fundamental Rights, the European Convention on Human Rights and National Constitutions“, JK nacionalinė ataskaita, parengta Tarptautinės Europos Sąjungos teisės federacijos (pranc. FIDE) XXV kongresui, 2011 m. rugsėjo mėn.
  2. „Byla NS prieš Valstybės vidaus reikalų departamento sekretorių, paskelbta Steve J. Peers, EU Justice and Home Affairs Law, OUP, 2011.
  3. Catherine Barnard, „The EU Charter of Fundamental Rights: Happy 10th Birthday?“, „European Union Studies Association Review“, vol 24, Nr. 1, 2011 m. ˛iema.
  4. Colin Turpin & Adam Tomkins, British Government and the Constitution, 7th ed., CUP, 2011.
• [2]  Byla C-411/10 NS prieš Vidaus reikalų departamento sekretorių.
• [3]  Sujungtos bylos C-411/10 ir C-493/10.
• [4]  2007 m. birželio 25 d. Tony Blair kreipėsi į Bendruomenių rūmus. Tęsdamas jis pabrėžė, kad, kai tai susiję su dviem žmonėms didžiausią susirūpinimą keliančiomis sritimis, t. y. su Pagrindinių teisių chartija, kuri, žmonių supratimu, bus taikoma Jungtinės Karalystės teisėje, ir su teisminio bendradarbiavimo ir vidaus reikalų politika, Jungtinei Karalystei bus pritaikytos atsisakymo dalyvauti nuostatos – čia ir yra visas skirtumas. Ministras Pirmininkas su didžiausia pagarba pažymėjo, jog svarbu, kad prieš dėstydami savo argumentus žmonės atkreiptų dėmesį į faktus. Nieko stebėtina, kad atsirado painiava.
• [5]  Iš tiesų, šiuo tikslu Lenkijos vardu parengta deklaracija Nr. 61.
• [6]  Deklaracija Nr. 62.
• [7]  Jan Barcz, ed., Fundamental Rights Protection in the European Union, C. H. Beck: Varšuva, 2009 m.
• [8]  Helena Bončková, Hubert Smekal, „Fragmentace společných hodnot? Výjimky z Listiny základních práv Evropské unie“ („Bendrųjų vertybių trupėjimas? Atsisakymas taikyti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos nuostatas“), publikuota leidinyje „Soucasna Evropa 02“, 2010 m.
• [9]  Ústavní soud – 2008/11/26 – Pl. ÚS 19/08: Lisabonos sutartis I; Ústavní soud – 2009/11/03 – Pl. ÚS 29/09: Lisabonos sutartis II.
• [10]  Čekijos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnis.
• [11]  Čekijos Respublikos Konstitucijos 10a straipsnis ir 87 straipsnio 1 dalies a punktas, taip pat 1993 m. bir˛elio 16 d. Konstitucinio teismo akto Nr. 182/1993 64 straipsnis.
• [12]  Čekijos ir Moravijos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininko Jaroslavo Zavadilo laiškas Pirmininkui Martinui Schulzui, 2012 m. vasario 15 d.
• [13]  www.aedh.eu
• [14]  Deklaracija Nr. 1 liudija, jog būtina užtikrinti, kad visos valstybės narės kartu vienodai suvoktų Chartijos poveikį.

GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data	19.2.2013
Galutinio balsavimo rezultatai	+: –: 0:	17 4 0
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai	Alfredo Antoniozzi, Andrew Henry William Brons, Carlo Casini, Andrew Duff, Ashley Fox, Roberto Gualtieri, Enrique Guerrero Salom, Zita Gurmai, Gerald Häfner, Constance Le Grip, Morten Messerschmidt, Paulo Rangel, Algirdas Saudargas, Indrek Tarand, Rafał Trzaskowski, Luis Yáñez-Barnuevo García
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)	Elmar Brok, Zuzana Brzobohatá, Andrea Češková, Sylvie Guillaume, Anneli Jäätteenmäki, Vital Moreira, Evelyn Regner, Helmut Scholz, György Schöpflin, Alexandra Thein