Procedūra : 2012/2318(INI)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga : A7-0220/2013

Pateikti tekstai :

A7-0220/2013

Debatai :

PV 11/09/2013 - 13
CRE 11/09/2013 - 13

Balsavimas :

PV 12/09/2013 - 13.13
Balsavimo rezultatų paaiškinimas

Priimti tekstai :

P7_TA(2013)0380

PRANEŠIMAS     
PDF 221kWORD 191k
12.6.2013
PE 504.129v02-00 A7-0220/2013

dėl bendros saugumo ir gynybos politikos jūrinio aspekto

(2012/2318(INI))

Užsienio reikalų komitetas

Pranešėja: Ana Gomes

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS
 MAŽUMOS NUOMONĖ
 GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS

dėl bendros saugumo ir gynybos politikos jūrinio aspekto

(2012/2318(INI))

Europos Parlamentas,

–   atsižvelgdamas į Europos Sąjungos sutarties V antraštinę dalį, ypač į jos 42, 43 ir 45 straipsnius,

–   atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 222 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į SESV 194 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Europos saugumo strategiją „Saugi Europa geresniame pasaulyje“, kurią Europos Vadovų Taryba patvirtino 2003 m. gruodžio 12 d., ir į jos įgyvendinimo ataskaitą „Saugumo užtikrinimas besikeičiančiame pasaulyje“, kurią Europos Vadovų Taryba patvirtino 2008 m. gruodžio 11–12 d.,

–   atsižvelgdamas į 2007 m. Europos integruotą jūrų politiką (COM(2007)0575) ir jos 2012 m. pažangos ataskaitą (COM(2012)0491),

–   atsižvelgdamas į už integruotą jūrų politiką atsakingų Europos ministrų ir Europos Komisijos 2012 m. spalio 7 d. deklaraciją dėl Jūrų ir jūrininkystės darbotvarkės siekiant ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo („Limasolio deklaracija“),

–   atsižvelgdamas į 2010 m. balandžio 26 d. Tarybos išvadas dėl jūrų saugumo strategijos,

–   atsižvelgdamas į savo 2013 m. sausio 15 d. rezoliuciją dėl ES strategijos dėl Afrikos kyšulio(1),

–   atsižvelgdamas į Jungtinių Tautų chartiją ir 1982 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvenciją (UNCLOS),

–   atsižvelgdamas į 2012 m. gruodžio 21 d. bendrą pasiūlymą dėl Tarybos sprendimo dėl tvarkos, kuria Sąjunga įgyvendina solidarumo sąlygą(2),

–   atsižvelgdamas į 2006 m. birželio 7 d. Komisijos žaliąją knygą „Link Europos Sąjungos būsimos jūrų politikos: Europos vandenynų ir jūrų vizija“ (COM(2006) 0275),

–   atsižvelgdamas į savo 2011 m. sausio 20 d. rezoliuciją dėl tvarios ES politikos Tolimojoje Šiaurėje(3) ir 2012 m. birželio 26 d. bendrą komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai „Su Arkties regionu susijusios Europos Sąjungos politikos formavimas. Nuo 2008 m. padaryta pažanga ir tolesni veiksmai“(4),

–   atsižvelgdamas į Europos gynybos agentūros (EGA) 2012 m. pajėgumų telkimo ir dalijimosi jais elgesio kodeksą,

–   atsižvelgdamas į 2011 m. kovo 18 d. NATO priimtą Aljanso jūrų strategiją,

–   atsižvelgdamas į 2008 m. Tarybos bendruosius veiksmus dėl Europos Sąjungos karinės operacijos, skirtos prisidėti prie atgrasymo nuo piratavimo veiksmų prie Somalio krantų ir jų prevencijos bei sustabdymo (ATALANTA) (5),

–   atsižvelgdamas į 2012 m. Tarybos sprendimą dėl Europos Sąjungos regioninių jūrinių pajėgumų stiprinimo Somalio pusiasalyje misijos (EUCAP NESTOR) (6),

–   atsižvelgdamas į savo 2010 m. lapkričio 23 d. rezoliuciją dėl civilinio ir karinio bendradarbiavimo bei civilinių ir karinių pajėgumų tobulinimo(7),

–   atsižvelgdamas į 2011 m. lapkričio 14 d. Tarybos išvadas dėl Somalio pusiasalio ir visų pirma į jų priede pateiktą strateginę programą,

–   atsižvelgdamas į savo 2012 m. lapkričio 22 d. rezoliuciją dėl bendros saugumo ir gynybos politikos įgyvendinimo(8),

–   atsižvelgdamas į savo 2013 m. kovo 14 d. rezoliuciją dėl ES ir Kinijos santykių(9),

–   atsižvelgdamas į savo 2008 m. spalio 23 d. rezoliuciją dėl piratavimo jūroje(10) ir 2012 m. gegužės 10 d. rezoliuciją dėl piratavimo jūroje(11),

–   atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 48 straipsnį,

–   atsižvelgdamas į Užsienio reikalų komiteto pranešimą (A7-0220/2013),

A. kadangi ES valstybės narės apima ilgesnę nei 90 000 kilometrų pakrantę, kuri ribojasi su dviem vandenynais ir keturiomis jūromis, taip pat užjūrio teritorijas ir nacionalinės apsaugos įrenginius, esančius kituose vandenynuose; kadangi ES valstybės narės yra atsakingos už Europos pakrančių ir teritorinių vandenų, išskirtinių ekonominių zonų, žemyninio šelfo, jūrų infrastruktūros ir jūrų išteklių kontrolę, saugumą ir saugą; kadangi valstybėms narėms tenka pagrindinė atsakomybė užtikrinti jūrininkų, esančių su jų valstybės vėliava plaukiojančiuose laivuose, ir savo piliečių saugumą; kadangi valstybių negebėjimas kontroliuoti savo jūrų erdvę turi padarinių, juntamų toli nuo jų pakrančių ir jūrų zonų;

B.  kadangi valstybių narių jūrų sienos sudaro Europos Sąjungos išorės sienas;

C. kadangi jūrų erdvė yra atvira, didelė ir bekraštė, ribojama tik jūrų teisės jurisdikcijomis; kadangi jūrų erdvę sunku kontroliuoti, ypač kadangi tarptautine jūrų teise daugiausia siekiama palengvinti prekybą ir užtikrinti laisvą judėjimą;

D. kadangi 90 proc. prekių, skirtų ES išorės prekybai, ir 40 proc. prekių, skirtų jos vidaus prekybai, transportuojama jūra; kadangi ES yra didžiausia jūros laivybos sektoriaus veikėja pasaulyje – Europos laivų savininkai valdo 30 proc. laivų ir 35 proc. pasaulio laivyno tonažo, inter alia, 55 proc. konteinerius gabenančių laivų ir 35 proc. tanklaivių, o tai sudaro 42 proc. prekybos, kai prekės transportuojamos jūra, vertės; kadangi ES valstybės narės kartu sudaro didžiausią pasaulyje (apie 25 mln. kvadratinių metrų) išskirtinę ekonominę zoną;

E.  kadangi bet kuria ES jūrų strategija pirmiausia turėtų būti remiami SESV 21 straipsnyje įtvirtinti principai, pvz., demokratijos, teisinės valstybės, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių universalumo ir nedalumo, pagarbos žmogaus orumui, lygybės ir solidarumo principai, taip pat pagarba Jungtinių Tautų chartijoje bei tarptautinėje teisėje nustatytiems principams; kadangi valstybėms tenka pareiga stengtis užtikrinti tarptautinės teisės, visų pirma JT jūrų teisės konvencijos, vykdymą ir ją stiprinti, taip pat užtikrinti jūrų maršrutų veikimą ir bendrų vertybių išsaugojimą ir prekybos ir aplinkosaugos interesų apsaugą;

F.  kadangi dėl ekonomikos augimo, globalizacijos ir didėjančios tarpusavio priklausomybės pasauliniai jūrų maršrutai tapo ypač svarbūs Sąjungai; kadangi geostrateginė jūrinė pusiausvyra nuolat keičiasi, nes besiformuojančios rinkos ekonomikos šalys diegia draudimo įplaukti į uostą technologijas ir priima strategijas siekdamos įsitvirtinti regionų ir pasaulio jūrų zonose ir riboja JAV ir Europos šalių prieigą; kadangi tuo atveju, jei jūrininkystės saugumo užtikrinimo aplinka bus sudėtingesnė ir labiau suskaidyta ir tarptautinės sutartys bus taikomos laisvai ir skirtingai, bus sunkiau užtikrinti veiksmingą daugiašališkumą ir tarptautinį bendradarbiavimą jūrų reikalų reguliavimo srityje; kadangi ES suinteresuota užtikrinti jūrininkystės saugumą ne tik savo pakrantės vandenyse, bet ir visuose pasaulio vandenynuose ir jūrose;

G. kadangi dėl keleto veiksnių, tokių kaip skurdas, nepakankamas išsivystymas, žemo lygio valstybės kontrolė ir teisėsauga ir vandens kelių pažeidžiamumas, atsiranda palankios sąlygos daugėti įvairių rūšių grėsmėms jūrininkystės saugumui; kadangi tos grėsmės gali kilti ir dėl valstybių, kurios suinteresuotos trukdyti naudotis jūrų keliais, elgesio, ir dėl nelegalia veikla jūroje, pvz., prekyba ginklais arba narkotikais, tarptautiniu terorizmu arba piratavimu, užsiimančių nevalstybinių subjektų, kurie naudojasi suskaidytos vietos, regioninės ir pasaulinės jūrų valdymo sistemos spragomis; kadangi didėja teisėtai ir neteisėtai vykdomos veiklos jūroje mastas ir ji tampa sudėtingesne, nes daugėja veiklą jūroje vykdančių subjektų ir vis sunkiau atskirti teisėtą veiklą nuo neteisėtos; kadangi tai verčia ES investuoti į holistinę koncepciją, kuria remiantis būtų galima spręsti tarptautines problemas, kurių jokia valstybė narė negali įveikti viena;

H. kadangi pasaulinė perspektyva, susijusi su karinių laivynų pajėgumais ir galios projekcija, greitai keičiasi, nes besiformuojančios ir jau sukurtos rinkos ekonomikos šalys vis dažniau ginčija JT jūrų teisės konvencijos principus, tarptautinį tarpininkavimą ir reguliavimą; kadangi visų pirma Kinija taiko vadinamąją perlų vėrinio strategiją ir dėl daugybės pateiktų ir nepateiktų priežasčių siekia išplėsti ir sustiprinti savo veiklą jūroje pradedant prekybos ir energijos tiekimo maršrutų saugumo užtikrinimu ir baigiant jūrų išteklių ir svarbios jūrų infrastruktūros kontrole, o tai prieštarauja beveik visų jos kaimyninių šalių Pietų ir Rytų Kinijos jūrose su jūra susijusiems interesams;

I.   kadangi ES ir visos jos valstybės narės yra pasirašiusios JT jūrų teisės konvenciją, taigi konvencija yra acquis communautaire dalis;

J.   kadangi ES kaip pasaulinio lygmens veikėja turi apsvarstyti su saugumu susijusius iššūkius ir galimus savarankiškus atsakomuosius veiksmus, ypač atsižvelgiant į netoli esančius Viduržemio jūros regioną, Somalio pusiasalį ir vakarinius Atlanto vandenyno regionus, taip pat Ramiojo vandenyno pakrantes (Rytų ir Vakarų link) ir regionus nuo Arkties iki Antarkties;

K. kadangi daugėja neteisėtą veiklą jūroje vykdančių nevalstybinių subjektų, kurie kelia pavojų pažeidžiamiems jūriniams maršrutams ir infrastruktūrai ir naudojasi valstybių ir jų jurisdikcijų trūkumais;

L.  kadangi kova su šiomis netradicinėmis grėsmėmis dažnai vyksta sudėtingoje ir pavojingoje aplinkoje, taigi jai reikalingos ir civilinės, ir karinės priemonės; kadangi BSGP, apimanti ir civilinį, ir karinį aspektą, yra tinkamas kovos su pavojingomis grėsmėmis jūroje ir pakrantėse pagrindas;

M. kadangi ES viena negali užtikrinti jūrininkystės saugumo pasauliniu mastu; kadangi jai reikia sudaryti tvirtą partnerystę su trečiosiomis šalimis ir regioninėmis organizacijomis, ypač atokiuose regionuose, pvz., Azijoje, kur ES sunkiau panaudoti savo pačios išteklius;

N. kadangi Europos saugumo strategijoje jūrinis aspektas nėra konkrečiai minimas, tik pripažįstama, kad piratavimas yra viena iš grėsmių ES; kadangi į Europos integruotą jūrų politiką (IJP) jūriniai klausimai įtraukti, bet tik labai trumpai užsimenama apie saugumo aspektą, taigi vis didesnį susirūpinimą ES kelianti sritis lieka neaptarta; kadangi būtina persvarstyti ES koncepciją, susijusią su jūrininkystės saugumu, ypač nustatant Europos jūrininkystės saugumo strategiją, kurioje būtų aiškiai nurodoma, kaip IJP turėtų padėti įgyvendinti Europos saugumo strategiją; kadangi šioje Europos jūrininkystės saugumo strategijoje turėtų būti apibrėžti ES interesai ir strateginiai tikslai saugumo srityje ir nustatyti tikslai, pavojai, turimos ir būtinos intervencijos priemonės, taip pat galimos grėsmės;

O. kadangi Europos jūrininkystės saugumo strategija yra būtina, kad būtų galima bendrai sutelkti dėmesį į Sąjungai kylančius su potencialu, rizika ir galimybėmis jūroje susijusius uždavinius, įskaitant Europos Sąjungos piliečių ir jų turto apsaugos klausimą; kadangi ši strategija turi populiarinti Europos vertybes ir principus ir turi būti orientuota į ateitį, iniciatyvinė, mobilizuoti visas atitinkamas institucijas ir subjektus, tiek civilinius, tiek karinius, ir ja turi būti pabrėžta ypač tai, kad ES valstybės narės daugiau neišgali plėtoti ir išlaikyti laivyno pajėgumų vien tam, kad panaudotų juos tik vykdydamos galimas labai intensyvias operacijas;

P.  kadangi atsižvelgiant į tai, kad konfliktai ir nestabilumas daro įtaką ES interesams, susijusiems su atvirais jūrų keliais ir saugia prieiga, reikia geriau išnagrinėti žmonių saugumo, valstybių valdymo ir vystymosi sąsajas, kadangi Somalio pusiasaliui skirta ES strategija turėtų būti naudojama kaip visapusiško požiūrio modelis, apimantis ES politines, diplomatines, socialines ir ekonomines priemones; kadangi šis visapusiškas požiūris turėtų būti Europos jūrininkystės saugumo strategijos pagrindas ir juo vadovaujantis turėtų būti numatytas koordinavimas vykdant įvairias ES iniciatyvas, taikant priemones ir agentūroms imantis veiksmų siekiant padėti pašalinti esmines nestabilumo priežastis ir išspręsti konfliktus, užtikrinti taiką ir padėti patenkinti su valstybės kūrimu, valdymu ir vystymusi susijusius poreikius, taip pat spręsti saugumo sektoriaus reformos, energijos tiekimo, jūrų ir kitokios prekybos, transporto saugumo, žuvininkystės ir aplinkos apsaugos bei klimato kaitos poveikio klausimus;

Bendros pastabos, susijusios su būsima Europos jūrininkystės saugumo strategija

1.  yra tvirtai įsitikinęs, kad ES labai svarbu, jog jūrinė aplinka būtų saugi, atvira ir švari ir taip būtų sudarytos sąlygos laisvam prekių ir keleivių transportui ir taikiam, teisėtam, sąžiningam ir tvariam vandenynų išteklių naudojimui; mano, kad jūrų keliai yra pagrindinė priemonė Europos prekybai vykdyti ir padeda didinti Europos gerovę ir stiprinti įtaką; laikosi nuomonės, kad ES ir valstybės narės atsakingos už ES piliečių saugumo užtikrinimą ir SESV 21 straipsnio principų rėmimą; dėl šios priežasties ES institucinė sistema (civilinė ir karinė) turėtų būti toliau plėtojama, kad būtų galima numatyti tikslus, priemones ir pajėgumus, kurių reikia minėtam įsipareigojimui įvykdyti;

2.  primena valstybėms narėms, kad tik bendro įsipareigojimo, tarpusavio supratimo ir tikro solidarumo dėka Sąjunga galės vykdyti savo vaidmenį, nustatytą Lisabonos sutartyje, ir siekti deklaruojamo tikslo būti pasauline saugumo užtikrintoja; atsižvelgdamas į tai primena, kad pagal ES sutarties 42 straipsnio 7 dalį (tarpusavio gynybos sąlyga arba tarpusavio pagalbos sąlyga) ir SESV 222 straipsnį (solidarumo sąlyga) bei ES sutarties 42 straipsnio 6 dalį (nuolatinis struktūrizuotas bendradarbiavimas) (šios nuostatos įtrauktos remiantis Lisabonos sutartimi) numatoma visų valstybių narių institucinė veiksmingo solidarumo sistema Sąjungos saugumo ir gynybos srityje; primena, kad šios priemonės dar turi būti įgyvendintos; ypač palankiai vertina Komisijos ir Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) bendrą pasiūlymą dėl tvarkos, kuria Sąjunga įgyvendina solidarumo sąlygą, ir ragina jas įvertinti, koks būtų šios tvarkos įgyvendinimo, kai būtų siekiama įveikti iššūkius jūroje ar naudojamasi jūrų ištekliais ar infrastruktūra, rezultatas; ragina Tarybą kuo greičiau pritarti šiam pasiūlymui;

3.  pabrėžia, kad JT jūrų teisės konvencija suteikia teisinį pagrindą visų rūšių veiklai, vykdomai vandenynuose ir jūrose, ir kad ji gali būti naudojama kaip taikingo jūrinių ginčų sureguliavimo vadovas; todėl ragina ES ir jos valstybes nares remti konvencijos universalumą ir primygtinai pabrėžti būtinybę vienodai ir nuosekliai taikyti jos nuostatas;

4.  pripažįsta, kad Europos Sąjunga jau turi būtinų priemonių ir instrumentų, kad galėtų reaguoti į pasaulinius su jūrininkystės saugumu susijusius iššūkius ir būtinybę užtikrinti saugią ir stabilią aplinką, t. y. galima pasitelkti Europos išorės veiksmų tarnybą ir Europos Komisiją, naudotis finansinėmis priemonėmis, vystomuoju bendradarbiavimu, humanitarine pagalba, krizių valdymu, bendradarbiavimu prekybos srityje ir kitomis atitinkamomis veikimo priemonėmis; vis dėlto pažymi, kad didžiąją techninio ir materialaus turto dalį valdo valstybės narės ir Europos jūrininkystės saugumas ateityje labiausiai priklausys nuo jų noro glaudžiau bendradarbiauti;

5.  vis dėlto pažymi, kad Europos jūrininkystės saugumo strategija yra būtina siekiant užtikrinti integruotą ir nuoseklų požiūrį, ypatingą dėmesį skiriant jūroje kylantiems pavojams, rizikai, problemoms ir susidarančioms galimybėms; pagal Europos jūrininkystės saugumo strategiją, pagrįstą Europos vertybėmis ir principais, turi būti užtikrinama sąveika ir numatomi bendri reagavimo veiksmai mobilizuojant visas atitinkamas institucijas ir civilinius bei karinius subjektus; Europos jūrininkystės saugumo strategijoje turėtų būti nustatyti visi galimi pavojai, apimant tradicinius pavojus saugumui ir pavojus, kurių priežastis – gaivalinės nelaimės ir klimato kaita, pavojus, kurie turi poveikį svarbių jūrų išteklių apsaugai ir jūrų infrastruktūros ir prekybos srautų saugumui; strategijoje taip pat turi būti nurodytos konkrečios visoms problemoms įveikti reikalingos priemonės ir pajėgumai, įskaitant žvalgybą, stebėjimą ir patruliavimą, paiešką ir gelbėjimą, transportavimą jūra, ES ir kitų šalių piliečių evakuaciją iš krizės zonų, embargo vykdymo užtikrinimą ir pagalbą vykdant BSGP misijas ir operacijas;

6.  ragina vyriausiąją įgaliotinę, Komisiją ir Tarybą parengti Europos jūrininkystės saugumo strategiją, kurioje pagrindinis dėmesys skiriamas visų Europos lygmens svarbių veikėjų ir valstybių narių veiksmų derinimui ir koordinavimui jūrininkystės saugumo srityje; ragina Komisiją ir Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę ir Komisijos pirmininko pavaduotoją atitinkamai atsižvelgti į 2007 m. IJP trūkumus, nes ji neapima saugumo aspekto, ir Europos saugumo strategijos, kuri nepadeda kovoti su grėsmėmis ir rizika jūrininkystės saugumui, apribojimus; laikosi nuomonės, kad Europos jūrininkystės saugumo strategijos užmojai, priemonės ir pajėgumai turėtų būti įtvirtinti Europos saugumo strategijoje ir IJP ir nustatyti remiantis būtinybe atlikti pasaulinio lygmens saugumą užtikrinančio subjekto vaidmenį, taip užtikrinant laisvus jūrų kelius ir prieigą prie atviros jūros visame pasaulyje; pabrėžia, kad jūrininkystės saugumo reguliavimas trumpuoju, vidutiniu ir ilguoju laikotarpiais turės įtakos visiems kitiems Europos saugumo ir gerovės elementams;

7.  ragina valstybes nares labai padėti EIVT ir Komisijai ir su jomis aktyviai bendradarbiauti rengiant naują Europos jūrininkystės saugumo strategiją, kad visais jų įvairiais ištekliais būtų veiksmingai pasinaudota, taip pat turėti omenyje galimybę nustatyti ir sukurti naujus pajėgumus telkiant išteklius ir dalijantis jais; be to, mano, kad į naująją strategiją taip pat turėtų būti įtrauktos tokios bendros dvišalės arba daugiašalės pajėgų kūrimo iniciatyvos, kaip, pvz., Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės 2010 m. lapkričio 2 d. deklaracija;

8.  pabrėžia, kad integruota jūrų koncepcija, pagal kurią derinamos civilinės ir karinės priemonės ir kuri apima vidaus ir išorės saugumo aspektus, jau nacionaliniu lygmeniu kuriama kai kuriose valstybėse narėse ir dvišaliu pagrindu taikoma atitinkamose valstybėse narėse, todėl ją reikėtų sustiprinti Sąjungos lygmeniu; pabrėžia vaidmenį, kurį gali ir turėtų atlikti jūrinės valstybės skatinant teigiamą regioninę jūrinę integraciją; pabrėžia, kad vykdant regioninės jūrinės integracijos iniciatyvas gali ir turėtų būti skatinama sutelkti svarbius karinio laivyno išteklius, kad būtų galima patenkinti ES su pajėgumais susijusius poreikius;

Galimi pavojai

9.  pripažįsta, kad didėjantis judėjimas jūroje ir pakrantėse vykdomos veiklos plėtojimas kelia iššūkių jūrininkystės saugumui, nes tampa vis sunkiau atskirti teisėtą jūroje vykdomą veiklą nuo neteisėtos;

10. pažymi, kad ES susiduria su tradicinėmis grėsmėmis jos saugumui, ypač kadangi dėl naujų jūrinių valstybių atsiradimo tarpvalstybinio varžymosi dėl nuosavybės teisių į jūrų zonas (ginčai dėl jurisdikcijos, teritorinės pretenzijos, giliavandenių jūrų zonų išteklių žvalgymo ir naudojimo licencijos) galimybė tapo labiau tikėtina; be to, pažymi, kad besiformuojančios rinkos ekonomikos šalys išplėtojo savo jūrinius pajėgumus (kariniai jūrų laivynai, povandeniniai laivai), tačiau yra linkusios ginčyti tarptautinius jūrų teisės principus;

11. įspėja dėl neteisėto svarbių gamtos išteklių ir mineralų naudojimo ES valstybių narių vandenyse ar kaimyninėse jūrose; pažymi, kad vykstančios nevaldomos varžybos dėl jūrų ir gamtos išteklių bei mineralų gali padaryti žalos jūrų ekosistemoms, taigi padidėtų veiklos jūroje poveikis aplinkai; primena, kad jūrų išteklių naudojimas taip pat gali paskatinti nepageidaujamą jūrų zonų militarizavimą; tačiau pabrėžia, kad kiekviena valstybė narė turi teisę vykdyti savo jūrinių gamtos išteklių gavybos veiklą laikydamasi tarptautinės teisės ir aplinkosaugos reglamentų;

12. pažymi, kad ES turi sudaryti tvirtą partnerystę su trečiosiomis šalimis ir regioninėmis organizacijomis, kad būtų užtikrintas prekybos ir išteklių naudojimo saugumas ir stabilumas; pabrėžia, kad stiprus BSGP jūrinis aspektas suteiktų ES galimybę prireikus atlikti veiksmingo tarptautinio arbitro vaidmenį;

13. įspėja, kad tos valstybės narės, kurios nenori bendradarbiauti su tarptautine bendruomene bei laikytis tarptautinių sutarčių ir standartų ir kurios naudojasi savo geografine padėtimi siekdamos užkirsti prekybos kelius ir tam padaryti turi technologinių ir karinių pajėgumų, šiuo metu yra viena iš pagrindinių rūpestį keliančių problemų jūrininkystės saugumo srityje; mano, kad EIVT ir Sąjungos vyriausioji įgaliotinė ir Komisijos pirmininko pavaduotoja turėtų dėti visas diplomatines pastangas, kad su šiomis valstybėmis būtų pradėtas dialogas ir bendradarbiavimas;

14. pažymi, kad, nors valstybių karinių susidūrimų galimybės negalima visiškai atmesti, tiesioginis ir netiesioginis pavojus ES saugumui daugiausiai kyla dėl netradicinių grėsmių ir dėl to, kad kyla sunkumų įgyvendinant teisės aktus jūrų zonose ir pakrančių regionuose, ir apskritai dėl valstybės silpnumo, pažeidžiamumo ar valstybės kontrolės trūkumo;

15. pažymi, kad viena iš pagrindinių grėsmių ES jūrininkystės saugumui – visame pasaulyje plintanti jūrinio terorizmo veikla, kuri tiesiogiai kelia grėsmę ES civiliniams ir kariniams laivams, uostų infrastruktūrai ir energetikos įrenginiams ir kurią vykdant naudojamasi jūra siekiant užpulti sausumoje esančius taikinius ir į juos prasiskverbti; pažymi, kad šie subjektai yra susiję su tarpvalstybiniais organizuoto nusikalstamumo tinklais, vykdančiais neteisėtą veiklą jūroje, pvz., užsiimančiais kontrabanda, prekyba žmonėmis, neteisėta imigracija, prekyba narkotikais ir ginklais, įskaitant mažais ir lengvaisiais ginklais ir masinio naikinimo ginklų sudėtinėmis dalimis; pabrėžia, kad dėl tokios neteisėtos veiklos gilėja politinė ir humanitarinė krizė, trukdoma socialiniam ir ekonominiam vystymuisi, demokratijai ir teisinei valstybei, skatinamas skurdas, vyksta migracija ir tarptautinis asmenų perkėlimas ir žmonės patiria daugybę kančių;

16. yra susirūpinęs, nes daugėja įrodymų, kad teroristų tinklai ir nevalstybinai subjektai įgyja modernių jūrinių pajėgumų, įskaitant povandeninius pajėgumus ir radiolokacijos ir buvimo vietos nustatymo techniką, taip pat turi prieigą prie logistinių duomenų, susijusių su tarptautine laivybos pramone, kasybos pajėgumus ir jūra gabenamų savadarbių sprogstamųjų įtaisų (angl. WBIED), taigi jie labai sustiprina grėsmės potencialą ir gali išvengti kontrolės, ir tai rodo, jog jų veikla plėtojama netoli Europos, visų pirma abiejose Atlanto vandenyno pietinės dalies pusėse;

17. mano, kad tebesitęsiantys įšaldyti konfliktai netoli įvairių jūrų zonų, pvz., Pietų Kaukazo, Viduržemio jūros pietrytinės pakrantės arba Japonijos jūros, yra viena iš pagrindinių priežasčių, lemiančių nestabilumą pasaulyje, dėl kurio kyla pavojus transporto ir energijos tiekimo maršrutams, skatinama prekyba ginklais ir sudaromos palankios sąlygos nevalstybiniams subjektams, pvz., nusikalstamumo tinklams ir teroristinėms kuopelėms, vykdyti savo veiklą;

18. ir toliau yra susirūpinęs dėl piratavimo rytinėje ir vakarinėje Afrikos pakrantėje; pabrėžia, kad piratų išpuoliai (ginkluoti apiplėšimai, laivų ir laivų įgulos pagrobimas ir pinigų išgavimas prievarta) labai varžo laisvą prieigą ir judėjimą šiose jūrose ir todėl kelia didelę grėsmę tarptautinės prekybos ir jūrininkystės saugumui; pabrėžia, kad piratavimas – tai problema, kuri paprastai kyla dėl nepakankamo valdymo ir vystymosi atitinkamose pakrančių valstybėse; tikisi, kad ES pasinaudos vykdant BSGP operaciją EUNAVFOR ATALANTA pasiektais laimėjimais ir pradės BSGP kovos su piratavimu operacijas kitur;

19. įspėja dėl problemų, kurių priežastys – piratavimas, tarptautinis terorizmas ir apskritai organizuotas nusikalstamumas, kylančių laivybos saugumui svarbiuose jūrų tranzito taškuose, kurių pralaidumas yra nedidelis; pabrėžia, kad dalis svarbiausių vandens kelių, kuriais naudojantis užtikrinamas pasaulinio lygmens energijos tiekimas, geografiškai išdėstyti nestabiliose jūrų zonose arba į juos patenkama per šias nestabilias jūrų zonas, pavyzdžiui, Sueco kanalą, Ormūzo sąsiaurį ir Malakos sąsiaurį;

20. pažymi, kad kovojant su netradicine veikla turi būti pasitelktos visos BSGP priemonės, įskaitant karines, nes intervenciniai veiksmai dažnai vykdomi labai sudėtingoje aplinkoje, kurioje subjektai gali naudoti įvairiausius pavojingus ginklus; tvirtina, kad, remiantis ES veiksmų Somalio pusiasalyje, kur operacijos EUNAVFOR ATALANTA ir EUCAP NESTOR tebevyksta, pavyzdžiu, BSGP operacijos turi būti papildytos kitomis ES išorės priemonėmis siekiant pašalinti pagrindines krizės socialines, ekonomines ir politines priežastis ir užtikrinti atitinkamų regionų tvarų saugumą;

21. pažymi, kad atrodo, jog dėl nelegalios migracijos ir toliau patiriamas spaudimas ES jūrų pasienyje, visų pirma atsižvelgiant į politinę ir ekonominę raidą pietinėse kaimyninėse šalyse ir tolesnio nestabilumo perspektyvą Šiaurės Afrikoje, Sahelyje, Somalio pusiasalyje ir Užsachario Afrikoje; visgi primena, kad migracija neturi būti suprantama kaip grėsmė saugumui, bet kaip žmogiškas reiškinys, kuriam būtina numatyti patikimą valdymo strategiją, pagal kurią būtų derinamas regioninis, politinis ir diplomatinis bendradarbiavimas, vystymosi politika ir investavimas į regioninės partnerystės projektus; atkreipia dėmesį į tai, kad dedant šias pastangas būtina plėtoti jūrinius pajėgumus ir pakrantės sargybos veiklą, kad būtų galima patruliuoti ir gelbėti migrantus, keliaujančius nelegaliais laivais;

22. pripažįsta, kad, atrodo, jog dėl vis didėjančio judėjimo jūroje gali padaugėti nelaimių, pvz., išsipilti nafta arba įvykti kitų aplinkos taršos incidentų, būti išpilamos nuodingos atliekos ir vagiama nafta; pabrėžia, kad ES turi toliau plėtoti strategiją, kuri būtų pagrįsta ankstesne patirtimi, susijusia su rimtomis ekologinėmis katastrofomis jūroje, užtikrinant, kad visi ES subjektai, įstaigos ir agentūros kartu su valstybių narių institucijomis koordinuotai imtųsi intervencinių veiksmų, kad vadovaujantis solidarumo principu ir siekiant efektyvesnių veiksmų būtų užtikrinta derama sąveika;

Svarbios jūrų zonos

Viduržemio jūra

23. pabrėžia, kad Viduržemio jūra susijusi su daugybe iššūkių, dėl kurių gali kilti pavojus ES stabilumui ir ES tiesioginiams interesams, visų pirma atsižvelgiant į politinius neramumus ir sunkią socialinę ir ekonominę padėtį, kuri, atrodo, dar tęsis kai kuriose pakrantės valstybėse; pažymi, kad dėl to skatinama nusikalstama veikla, pvz., terorizmas ir bet kokio pobūdžio nelegali prekyba, daro poveikį ES jūrininkystės saugumui, įskaitant energijos tiekimo į pietines šalis saugumą; mano, kad būtina skubiai investuoti į jūrinį regioninį bendradarbiavimą ir kad šis bendradarbiavimas turi apimti Europos lygmens ir regioninį bendradarbiavimą, žvalgybą, stebėjimą, patruliavimą ir pakrantės sargybą, o visiems šiems dalykams reikia numatyti tinkamas jūrinės galios projekcijos priemones;

24. pabrėžia, kad Viduržemio jūroje vyksta daugybė regioninių konfliktų, įskaitant ginčus dėl jūrų sienų, todėl ragina ES įsipareigoti vengti tolimesnės konfliktų Viduržemio jūros regione eskalacijos, nes tai padidins esamas grėsmes, pvz., pablogins pilietinio karo Sirijoje pasekmes ir poveikį jos ir kaimyninių šalių jūrų zonoms, sustiprins politinį nestabilumą ir valdymo pajėgumų trūkumą Libijoje, Egipte ir Tunise ir grandininę reakciją kaimyniniame Maroke ir Alžyre, kuriuos vis dar veikia Vakarų Sacharos konfliktas ir kuriems tiesioginę įtaką daro konflikto eskalacija Malyje ir Sahelio regione; toliau įspėja apie pavojus, kylančius dėl krizių Viduržemio jūros regione ir nestabilumo bei konfliktų Artimuosiuose Rytuose, Sahelyje, Somalio pusiasalyje, Vakarų Afrikoje ir Užsachario Afrikoje sąsajos;

25. pažymi, kad dėl to, jog neseniai aptikta gamtinių dujų rytiname Viduržemio jūros regione, susidarė nauja geopolitinė padėtis ir labai padidėjo galimybė, kad kils ginčų, turėsiančių tiesioginę įtaką ES valstybių narių teisėtiems interesams ir suverenioms teisėms; išreiškia susirūpinimą dėl to, kad Turkija, Rusija, JAV ir Izraelis sustiprino savo jūrų laivynų pajėgumus Viduržemio jūroje; taip pat atkreipia dėmesį į neišspręsto konflikto su Turkija Egėjo jūroje pasekmes ir padidėjusią įtampą dėl ketinimo eksploatuoti Graikijos ir Kipro priekrantėje esančius angliavandenilio telkinius; todėl ragina ES imtis veiksmų ir suformuluoti savo poziciją, kad būtų išvengta konflikto dėl gamtos išteklių Viduržemio jūroje ir šiame regione nekiltų grėsmė ES valstybių narių saugumui, nes tai galiausiai turėtų įtakos visai ES;

Baltijos jūra

26. pažymi, kad Baltijos jūra, išskyrus Rusijai priklausančias jūros teritorijas, yra ES vidaus jūra ir keletui pakrančių valstybių gyvybiškai svarbus judėjimo kelias; pažymi, kad stabilumas ir sklandus jūrų transporto judėjimas Baltijos jūros regione priklauso nuo politinių interesų suderinimo tarp pavienių ES valstybių narių ir tarp ES ir Rusijos; pažymi, kad politinis stabilumas Baltijos jūros regione siejamas su klausimais, susijusiais su kalbinių mažumų pakrančių valstybėse padėties apsauga, energijos tiekimo veikla, didelio masto prekybine laivyba, galimomis naftos tanklaivių avarijomis ir žuvų išteklių ir aplinkos tarša; pažymi, kad papildomų sunkumų užtikrinant jūrų ir laivybos saugumą Baltijos jūroje kyla dėl jūros dugne esančių cheminių ginklų, išmestų į jūrą pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, pakrantėse esančių pasenusių branduolinių elektrinių, galimų teroristinių išpuolių prieš energijos išteklius gabenančius laivus ir galimo neteisėto ginklų gabenimo per Baltijos jūros uostus;

Juodoji jūra

27. mano, kad šiuo metu Juodoji jūra geostrateginiu požiūriu yra vienas iš svarbiausių su ES besiribojančių jūrinių regionų atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti ES energetinį saugumą ir energijos tiekimo įvairinimą; pažymi, kad regionas gali kelti didelį pavojų vidutiniu ir ilguoju laikotarpiais, atsižvelgiant į jo, kaip svarbaus prekių ir energijos transporto kelio, strateginę poziciją ir į jo artumą užsitęsusių konfliktų, pvz., konflikto dėl ginčijamų Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijų ir susijusio Maskvos ir Tbilisio konflikto, zonoms, kuriose padėtis nėra stabili; pabrėžia, jog atsižvelgiant į tai, kad daugelio ES valstybių narių energetinis saugumas labai priklauso nuo dujų ir naftos tiekimo kelių per Juodąją jūrą ir šalia jos saugumo, ES strategiškai suinteresuota užkirsti kelią užsitęsusių regioninių konfliktų eskalavimui ir rasti ilgalaikius jų sureguliavimo sprendimus; pabrėžia, kad šiuo tikslu ES gali prireikti esant būtinybei mobilizuoti Europos laivyno išteklius;

28. primena savo 2011 m. sausio 20 d. rezoliuciją dėl ES Juodosios jūros strategijos(12) ir pakartoja, kad ES turi atlikti aktyvesnį vaidmenį kuriant Juodosios jūros saugumo užtikrinimo aplinką; dar kartą ragina Komisiją ir EIVT parengti Juodosios jūros regionui skirtą strategiją, pagal kurią taip pat turėtų būti veiksmingai sprendžiami jūrininkystės saugumo ir saugos klausimai;

29. pabrėžia, kad reikalingas sustiprintas dialogas su strateginiais partneriais sprendžiant konfliktų prevencijos ir sureguliavimo klausimus, tačiau taip pat pabrėžia, jog svarbu dalyvauti regioninėse daugiašalėse iniciatyvose, pvz., Juodosios jūros sinergijos, kad būtų kovojama su tokiomis grėsmėmis kaip nusikalstamumo tinklai, užsiimantys prekyba žmonėmis, narkotikais ir ginklais, arba sprendžiamos neteisėtos žvejybos ir aplinkos nykimo problemos;

Atlanto vandenynas ir Vakarų Afrika

30. pažymi, kad Atlanto vandenynas yra gyvybiškai svarbus Europos prekybos kelias; yra susirūpinęs, kad Atlanto vandenynas ir ypač Karibų jūros zona yra narkotikų iš Pietų Amerikos tranzito kelias; nerimauja dėl to, kad plėtojant ekonominę veiklą ateinančiais dešimtmečiais, ypač praplėtus Panamos kanalą, gali būti paskatinta nusikalstama veikla šioje zonoje;

31. mano, kad šiuo metu Vakarų Afrikos pakrantė ir visų pirma Gvinėjos įlanka yra didžiausių galimų grėsmių Europai sankaupa; yra labai susirūpinęs dėl Vakarų Afrikos pakrantėje kylančių rimtų sunkumų, susijusių su nusikalstama veika, prekyba narkotikais, žmonėmis ir ginklais; tuo pat metu Gvinėjos įlankos šalys vis dažniau tampa teritorijomis, kuriose veiklą vykdo regioniniai teroristų tinklai, pvz., grupuotė „Boko Harma“ Nigerijoje, o jų veikla plinta į kaimynines šalis ir jie palaiko ryšius su pasauliniu lygmeniu veikiančiais tinklais, pvz., Islamiškojo Magrebo „Al Kaida“, kaip aiškiai rodo krizė Malyje;

32. susirūpinęs pažymi, kad Gvinėjos įlankos šalyse nuolat vyrauja politinis nestabilumas ir kai kur valstybės institucijos nepajėgia funkcionuoti, pvz., Bisau Gvinėjoje, taigi ši šalis tapo prekybos iš Lotynų Amerikos atvežtais narkotikais platforma, iš kur narkotikai toliau transportuojami į Europą;

33. pažymi, kad regionas taip pat yra svarbus energijos tiekėjas, nes ES iš Gvinėjos įlankos šalių šiuo metu importuoja 13 proc. naftos ir 6 proc. dujų, o importas iš Nigerijos sudaro 5,8 proc. visos ES importuojamos naftos; tikisi, kad regiono svarba išaugs, nes priekrantėje neseniai rasta naftos ir dujų telkinių; todėl yra susirūpinęs, kad varžantis dėl priekrantėje esančių gamtos išteklių gali išplisti konfliktai ir padaugėti nusikalstamos veikos;

34. nurodo, kad nestabilumas, terorizmas ir nusikalstamumas Vakarų Afrikos pakrantėje yra glaudžiai susiję su viso Sahelio regiono nestabilumu; todėl ragina ES vykdant BSGP civilinę misiją EUCAP SAHEL NIGER išsamioje regioninėje strategijoje taip pat numatyti kovos su terorizmu veiksmus Sahelio regione siekiant kovoti su grėsmėmis Vakarų Afrikos pakrantėje, visų pirma Gvinėjos įlankoje; todėl ragina ES užtikrinti, kad būtų koordinuojamos dvi regione vykdomos BSGP misijos (EUCAP Sahel Niger ir EUTM Mali) ir veiksmai sausumoje ir jūroje, siekiant kovoti su terorizmu ir kitokiu nusikalstamumu regione;

35. palankiai vertina Komisijos paskelbtą svarbiausių jūrų maršrutų Gvinėjos įlankoje programą (CRIMGO), kuria siekiama pagerinti Gvinėjos įlankos vandenų saugumą organizuojant pakrantės sargybinių mokymus ir įsteigiant keitimosi informacija tarp septynių Vakarų Afrikos pakrantės šalių valdžios institucijų tinklą ir kuri bus finansuojama pasinaudojant stabilumo priemone; ragina skubiai įgyvendinti CRIMGO programą Vakarų Afrikos pakrantėje; taip pat ragina nustatyti konkrečius bendradarbiavimo mechanizmus siekiant susieti šią Komisijos finansuojamą programą ir BSGP misijas EUCAP Sahel Niger ir EUTM Mali, nes jų veikla glaudžiai susijusi su nestabilumo Gvinėjos įlankoje priežastimis;

36. pabrėžia, kad reikia padidinti ES veiksmų Gvinėjos įlankoje veiksmingumą; siūlo, kad konkrečiais atvejais būtų veikiama išvien siekiant užtikrinti esamų ES priemonių ir struktūrų, pvz., Europos jūrų saugumo agentūros (EMSA), susiejimo pridėtinę vertę;

37. ragina Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę ir Komisijos pirmininko pavaduotoją identifikuoti ES valstybių narių ir AKR šalių partnerių infrastruktūrą strateginėse vietose, kaip antai, Lajes oro uostas Azorų salose (Portugalija) ir Žaliojo Kyšulio salos, nes tuo būtų galima naudotis planuojant konkrečias operacijas jūroje ir ore siekiant kovoti su ginklų platinimu, terorizmu, piratavimu ir organizuotu nusikalstamumu Gvinėjos įlankoje ir apskritai Atlanto vandenyno pietinėje dalyje pasinaudojant tripuse partneryste ir vykdant transatlantinį bendradarbiavimą su JAV, Kanada, Brazilija ir kitomis Lotynų Amerikos šalimis bei pasinaudojant ES ir Afrikos Sąjungos bendradarbiavimu;

Adeno įlanka ir Indijos vandenyno vakarinė dalis

38. pabrėžia, kad šiuo metu dėl piratavimo Adeno įlanka yra viena pavojingiausių jūrinių zonų pasaulyje; primena, kad piratavimas yra speciali organizuoto nusikalstamumo forma, todėl reikia numatyti konkrečią išsamią holistinę koncepciją, kurioje būtų atsižvelgiama į priežastinius piratavimo ir socialinio, politinio ir ekonominio valdymo ryšius, kaip visų pirma rodo aplinkybės Somalio pusiasalyje ir Somalyje; pažymi, kad kaip išpirka gautų pinigų sekimas, nusikalstamų tinklų suardymas ir nusikaltėlių persekiojimas taip pat yra labai svarbios kovos su piratavimu priemonės ir jas sėkmingai galima taikyti tik pasinaudojant valstybių narių valdžios institucijų, Europolo ir Interpolo bendradarbiavimo privalumais; pažymi, kad esama konkretaus išorės saugumo politikos ir vidaus teisėsaugos ryšio;

39. palankia vertina tai, kad sukurta civilinė BSGP misija EUCAP NESTOR, kurios paskirtis – jūrinių pajėgumų Somalio pusiasalyje ir vakarinėje Indijos vandenyno dalyje stiprinimas ir kurią vykdant norima užtikrinti tvaresnį indėlį vietos lygmeniu siekiant operacijos EUNAVFOR ATALANTA tikslų;

40. atkreipia dėmesį į vykdant operaciją EUNAVFOR ATALANTA neseniai pasiektą laimėjimą, kuris turi būti ilgalaikis, mažinant piratų išpuolius Indijos vandenyno vakarinėje dalyje ir didinant BSGP patikimumą; pažymi, kad operacija ATALANTA – tai pirmoji BSGP jūrų pajėgų misija ir ji turėtų būti pagrindas plėtojant ir įtvirtinant jūrinį BSGP aspektą įvertinant laimėjimus, trūkumus ir įgytą patirtį; palankiai vertina operaciją EUNAVFOR ATALANTA vykdančios ES vaidmenį įgyvendinant bendro informuotumo ir konfliktų šalinimo mechanizmą (SHADE), kuriuo skatinamas regione veikiančių daugiašalių, nacionalinių ir regioninių karinių jūrų laivynų pajėgų, ypač dalyvaujančių NATO operacijoje „Vandenyno skydas“ (angl. Ocean Shield), veiklos koordinavimas; taip pat palankiai vertina ES agentūrų (pvz., Europos Sąjungos palydovų centro ir Europos jūrų saugumo agentūros) ir trečiųjų subjektų bendradarbiavimą, visų pirma interpretuojant palydovines laivų nuotraukas, nors nesama formalaus susitarimo, kuriuo remiantis būtų grindžiamas šis bendradarbiavimas; ragina ES įforminti esamas ES priemonių ir įstaigų sąsajas, kaip antai sukurtas vykdant operaciją ATALANTA ir Europos jūrų saugumo agentūrai bei Europos Sąjungos palydovų centrui imantis veiksmų, kad būtų išvengta užduočių, išteklių ir žinių dubliavimo ir pasinaudota akivaizdžia tokios sąveikos praktine nauda;

41. pabrėžia, kad išsamaus požiūrio koncepcija, kuri šiuo atveju pagrįsta Somalio pusiasaliui skirta strategine programa, aiškiai matoma derinant tris šiuo metu regione vykdomas BSGP misijas (EUNAVFOR ATALANTA, ES mokymo misija Somalyje ir EUCAP NESTOR), kai kartu rodomas politinis ryžtas ir vykdoma vystymosi politika; palankiai vertina tai, kad pradėjo veikti ES operacijų centras, kurio tikslas – palengvinti koordinavimą ir stiprinti sąveiką vykdant šias misijas, o tai yra svarbus žingsnis plėtojant BSGP; pažymi, kad šiuo veiksmų papildomumo ir koordinavimo pavyzdžiu turėtų būti vadovaujamasi kitais atvejais, kai BSGP misijos ir operacijos vykdomos reaguojant į daugialypę problemą; pažymi, kad nuolatinis karinių operacijų planavimo ir vykdymo centras galėtų tik dar sustiprinti bet kokį laivyno įtraukimą į BSGP misijas ir operacijas;

42. pripažįsta, kad laivybos įmonės įdiegė laivų apsaugos priemones; remia neseniai pateiktus jūrų pramonės atstovų prašymus reglamentuoti privačias jūrų saugumą užtikrinančias įmones ir primena savo prašymą, pateiktą Tarptautinei jūrų organizacijai, vėliavos valstybėms ir jūrų pramonės atstovams, kad jie veiktų kartu rengdami elgesio kodeksą, kuriame būtų plėtojamas aiškių, nuoseklių ir taikomų standartų, dėl kurių susitarta tarptautiniu lygmeniu ir kurie susiję su privačią apsaugą užtikrinančių ginkluotų asmenų darbu laivuose, taikymas, ir savo prašymą privačioms jūrų saugumą užtikrinančioms įmonėms, kad jos veiktų griežtai laikydamosi šių standartų;

Arktis

43. pabrėžia, kad Arkties jūros koridoriaus atidarymas – tai tiesioginė klimato kaitos pasekmė, ir atkreipia dėmesį į tai, kad visų pirma ES turėtų investuoti į regiono ir jo svarbių aplinkos turtų apsaugą ir išsaugojimą tuo pačiu metu užtikrindama, kad Arkties ištekliai būtų naudojami tvariai ir atsižvelgiant į vietos gyventojų poreikius; pabrėžia bendro stabilumo ir taikos regione svarbą; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad būtina vieninga ir suderinta ES politika, skirta Arkties regionui, kurioje aiškiai nustatyti ES prioritetai, galimi iššūkiai ir strategija; pabrėžia, jog be to, kad Danija, Suomija ir Švedija turi su Arktimi susijusių interesų, Sąjunga, Islandijai ateityje įstojus į ES, taptų Arkties pakrantės regiono subjektu, ir tai išryškina dar labiau suderintos Arkties politikos ES lygmeniu poreikį; atsižvelgdamas į tai palankiai vertina minėtą bendrą komunikatą „Su Arkties regionu susijusios Europos Sąjungos politikos formavimas. Nuo 2008 m. padaryta pažanga ir tolesni veiksmai“ ir pakartoja, kad reikia palaikyti politinį dialogą su visais partneriais regione, taip pat ir su Rusija;

44. pabrėžia naujų prekybos kelių, einančių per jūros koridorių Arktyje, svarbą, taip pat ES ir jos valstybių narių ekonomikai; pabrėžia, kad ES ir jos valstybės narės turėtų aktyviai laikytis laisvės naudotis jūra principo ir užtikrinti teisę laisvai kirsti tarptautinius vandenis; pabrėžia, kad tebevykstantys ilgalaikiai Arkties valstybių ginčiai turėtų būti taikiai išspręsti ir ragina, kad ES aktyviau dalyvautų regione ir būtų įvertinta, kokių priemonių ir pajėgumų gali prireikti reaguojant į konfliktus regione; pabrėžia, kad bet kokiu atveju reikia išvengti Arkties militarizavimo; ragina Komisiją pateikti pasiūlymų dėl to, kokią naudą projektas „Galileo“ galėtų turėti ES Arkties politikai ir kaip jį būtų galima plėtoti siekiant užtikrinti saugią laivybą Arkties vandenyse, taip visų pirma investuojant į Šiaurės Rytų koridoriaus saugumą ir prieinamumą;

Ramusis vandenynas

45. pabrėžia visuotinę Ramiojo vandenyno ir ypač Pietų Kinijos jūros, per kurią vežama apie trečdalis pasaulio prekių, svarbą; yra susirūpinęs dėl augančios įtampos ir skubiai kreipiasi į visas susijusias šalis ir prašo susilaikyti nuo vienašališkų politinių ir karinių veiksmų, santūriau kalbėti ir sureguliuoti savo viena kitoms prieštaraujančias teritorines pretenzijas dėl Pietų Kinijos jūros pasinaudojant tarptautiniu tarpininkavimu, kaip numatyta pagal tarptautinę teisę, visų pirma JT jūrų teisės konvenciją, siekiant užtikrinti regiono stabilumą ir laisvą ir saugią laivybą Pietų Kinijos jūroje;

46. mano, kad tolesni veiksmai ieškant galimo taikaus būdo pašalinti įtampą Pietų ir Rytų Kinijos jūrose yra derybos ir bendras elgesio kodeksų, skirtų taikiam konkrečių jūrų zonų naudojimui, įgyvendinimas, taip pat saugių prekybos kelių ir žvejybos kvotų nustatymas ar zonų, kuriose leidžiama vykdyti išteklių gavybos veiklą, priskyrimas;

47. ragina Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę ir Komisijos pirmininko pavaduotoją nustatyti taikai ir saugumui kylančius pavojus, jei sustiprėtų įtampa ir paaštrėtų karinis konfliktas Rytų ir Pietų Kinijos jūrose;

48. pažymi, kad atitinkamos valstybės, visų pirma Australija, jau yra labai politiškai aktyvios Ramiojo vandenyno regione, ir kad siekiant užtikrinti saugumą ir saugą regione ES reikėtų remtis dvišaliu ir daugiašaliu bendradarbiavimu;

49. pabrėžia, kad svarbu išplėsti Panamos kanalą ir tai turėtų būti užbaigta 2014 m., siekiant, kad būtų pakeista geostrateginė jūrinė pusiausvyra ir sudarytos išskirtinės ES ir valstybėms narėms atsiveriančios galimybės; įspėja, kad valstybių narių laivybos ir uostų infrastruktūra turėtų būti paruošta padidėjusiam numatomam komerciniam jūriniam transportui ir atsižvelgiant į susijusią riziką saugumui ir saugai, kuri kiltų, inter alia, dėl papildomo neigiamo poveikio aplinkai ir nusikalstamos veikos; pabrėžia, kad ši jungtis tarp Ramiojo ir Atlanto vandenynų galėtų tapti svarbiu alternatyviu vežimo maršrutu iš Azijos į Europą ir atvirkščiai vykstant vakarine kryptimi;

Esamų priemonių ir pajėgumų plėtojimas

50. yra tvirtai įsitikinęs, jog finansų ir ekonomikos krizę reikėtų laikyti galimybe įgyvendinti pajėgumų telkimo ir dalijimosi jais iniciatyvą formuojant jūrinius pajėgumus vadovaujantis tikru europiniu principu, visų pirma pasinaudojant iniciatyva „LeaderSHIP 2020“ ir skatinant jungtis į tinklą laivų statybos ir remonto bei susijusių sektorių subjektus, nes tai gali prisidėti prie patikimų karinių pajėgumų išsaugojimo ir yra vienintelis būdas užtikrinti, kad Europa būtų pajėgi ir pasirengusi įveikti pasaulines jūrų erdvės saugumo ir laivyno pajėgumo problemas;

51. visgi apgailestauja, kad ES valstybės narės, reaguodamos į finansų krizę ir ekonomikos sulėtėjimą, labai sumažino nacionalinius gynybos biudžetus ir kad toks lėšų mažinimas, kuris vyksta dažniausiai nekoordinuojant ES lygmeniu ir neatsižvelgiant į Europos saugumo strategiją, gali turėti rimtų padarinių kalbant apie Sąjungos gebėjimą ir pasiruošimą reaguoti į laivybos ir kitokiam saugumui kylančias problemas ir vykdyti tarptautinius įsipareigojimus, taip pat neleisti atlikti pasaulinio lygmens saugumą užtikrinančio subjekto vaidmens;

52. pažymi, kad ES suformuluoto pajėgumų telkimo ir dalijimosi jais prioritetinio principo, kuris leistų valstybėms narėms geriau koordinuoti veiksmus, racionaliau panaudoti gynybos lėšas ir daugiau sutaupyti, taikymo rezultatų dar laukiama, taip pat pajėgumų, užtikrinančių jūrininkystės saugumą, srityje;

53. palankiai vertina Europos gynybos agentūros pamatinę veiklą užtikrinant pajėgumų telkimą ir dalijimąsi jais numatant suderintus reikalavimus ir projektus laivyno mokymų ir logistikos srityje; palankiai vertina specialios ekspertų grupės 2012 m. jūros srities reikalavimų ir pajėgumų tyrimą; atsižvelgdamas į Europos gynybos agentūros įgaliojimus ir kompetenciją, ragina valstybes nares, susidūrusias su būtinybe mažinti gynybos biudžetą, pasinaudoti jos patarimais ir technine pagalba, kad nekiltų pavojus strateginių pajėgumų plėtojimui visoje ES, taigi spragas ir trūkumu reikia šalinti koordinuotai; ragina valstybes nares bendradarbiauti su Europos gynybos agentūra siekiant nustatyti pajėgumų, visų pirma civilinių, karinių ir dvejopo naudojimo pajėgumų jūrų srityje poreikius; ragina Sąjungos vyriausiąją įgaliotinę ir Komisijos pirmininko pavaduotoją padedant Europos gynybos agentūrai ir Jūrų reikalų ir žuvininkystės GD nustatyti visus laivyno ir jūrų išteklius, kurie yra tinkami atsižvelgiant į 2012 m. su jūrų sritimi susijusius pajėgumus ir reikalavimus ir kurių ES valstybės gali netekti dėl finansinių ir ekonominių suvaržymų, taip pat ieškoti būdų, kaip šiuos išteklius išsaugoti ir panaudoti ES integruotos jūrų politikos ir būsimos ES jūrininkystės saugumo strategijos tikslais;

54. primena, kad dvejopo naudojimo pajėgumai yra būtini įgyvendinant BSGP, atsižvelgiant į saugumo problemų kompleksiškumą šiuolaikiniame pasaulyje; pabrėžia, kad dabartinė krizė Sahelyje ir Somalio pusiasalyje parodė, kad reikia numatyti išsamią koncepciją, pagal kurią, viena vertus, būtų galima visapusiškai mobilizuoti civilinius ir karinius išteklius ir, antra vertus, būtų galima dvejopai naudoti įrenginius ir pajėgumus, įskaitant Europos laivyno pajėgumus ir civilinius ir karinius laivų statybos pajėgumus, užtikrinant laivų saugumą ir atsparumą; ragina valstybes nares bendradarbiauti su atitinkamomis ES įstaigomis ir agentūromis, visų pirma Komisija, Europos gynybos agentūra ir Europos kosmoso agentūra (EKA), siekiant numatyti ES finansavimą dvejopo naudojimo pajėgumų plėtojimui, nes tai yra būdas, kaip užpildyti pajėgumų spragas nacionaliniu, regioniniu ir Sąjungos lygmenimis; primena dvejopo programos „Galileo“ panaudojimo potencialą ir jos vertingumą BSGP operacijų įgyvendinimui ir veiksmingumui, visų pirma jūrų srityje; vis dėlto pabrėžia, kad pirmenybę reikėtų teikti tam, kad pajėgumų plėtojimo srityje būtų užtikrintas didesnis skaidrumas, veiksmingumas ir būtų vadovaujamasi daugiašaliu požiūriu;

55. primena, kad būtina konsoliduoti ES įsteigtą ir ES finansuojamą technologijų bazę gynybos srityje, įskaitant karinių laivų statybos ir įrangos gamybos pajėgumų sritį; primena, kad, atsižvelgiant į dabartinę ekonomikos ir finansų krizę, pajėgios ir savarankiškos Europos gynybos pramonės sukūrimas ir rėmimas reiškia darbo vietų kūrimą ir augimą; ragina palaikyti kokybiškesnį dialogą su suinteresuotomis pramonės šalimis, nes norint plėtoti laivyno pajėgumus būtinas ilgametis įsipareigojimas; pabrėžia, jog būtina, kad ES valstybės narės ir pramonės atstovai racionalizuotų ir suderintų standartus, kad būtų užtikrintas Europos veiksmų suderinamumas jūrinių ir karinio laivyno pajėgumų srityje, įskaitant ryšių sistemų ir technologijų sritį;

56. mano, kad Europos gynybos agentūros jūrų stebėjimo tinklas (MARSUR) – tai viena iš tokių naujovių, užtikrinančių pridėtinę vertę plėtojant BSGP jūrinį aspektą; primygtinai ragina, kad būtų nustatytos atitinkamos bendradarbiavimo sritys vykdant MARSUR ir kitus ES projektus, kuriais siekiama plėtoti jūrų stebėjimo projektus, pvz., Europos Žemės stebėsenos programą „Copernicus“ (buvusi Globali aplinkos ir saugumo stebėsenos sistema (angl. GMES)), jūrų ir saugumo tarnyboms skirtus projektus arba Europos jūrų saugumo agentūros veiklą vykdant jūrų stebėjimą;

57. mano, kad veikla, kurią vykdo Europos jūrų saugumo agentūra, Europos kosmoso agentūra ir kuri vykdoma pagal programą „Copernicus“, taip pat gali padėti užtikrinti BSGP jūrinį aspektą ir ja turėtų būti formaliai naudojamasi šiuo tikslu; pabrėžia, kad dėl savo kompetencijos agentūros geriausiai gali teikti paslaugas ir paremti vykdomas BSGP misijas stebėjimo, patruliavimo ar palydovinės informacijos rinkimo, tyrimo ir platinimo srityse, o nors ir neformali partnerystė, sukurta Europos jūrų saugumo agentūrai imantis veiksmų ir vykdant operaciją EUNAVFOR ATALANTA, gali būti pavyzdys;

58. ragina sukurti iš tiesų europinę pakrantės sargybos funkciją remiantis agentūros FRONTEX ir Europos patrulių tinklo, kuriems atskiros vyriausybinės įstaigos ir subjektai teikia pajėgumus, jau įgyta patirtimi, kuri būtų vykdoma atsižvelgiant į bendradarbiavimu teisingumo ir vidaus reikalų srityje grindžiamą teismo praktiką ir kuria būtų siekiama apsaugoti ES sienas, ES piliečius ir Sąjungos pakrančių vandenyse pavojuje atsidūrusių žmonių gyvybes;

59. palankiai vertina veiklą, atliktą kuriant bendrą dalijimosi informacija aplinką (BDIA) ir taip siekiant užtikrinti veiksmingus Europos jūrų stebėjimo pajėgumus; todėl ragina ES tikslingai investuoti į tolesnį bendros dalijimosi informacija aplinkos plėtojimą vadovaujantis patirtimi, įgyta vykdant tokius projektus, kaip antai MARSUNO, BluemassMed ir EUROSUR, siekiant pasirengti sekti, stebėti ir reaguoti į su jūra susijusias problemas ES valstybių narių vandenyse ar netoli ES;

60. atsižvelgdamas į tai, kad ES ir NATO nariai turi tik vienas karines jūrų pajėgas, ragina užtikrinti aktyvesnį šių dviejų organizacijų strateginį koordinavimą jūrininkystės saugumo srityje; mano, kad būsima ES jūrininkystės saugumo strategija turėtų būti nepriklausoma nuo Aljanso strategijos ir ją papildyti siekiant, kad būtų galima reaguoti į kuo daugiau minėtų problemų tuo pat metu užtikrinant optimalų ribotų jūrų išteklių naudojimą; palankiai vertina teigiamus rezultatus, pasiektus abiejų organizacijų operacijų štabus įsteigus Nortvude; mano, kad ES turėtų sutelkti dėmesį į akivaizdžią pridėtinę vertę, kurią sukuria jos išsami daugialypių problemų sprendimui skirta koncepcija, kaip parodė tolesni diplomatiniai, finansiniai ir teisminiai veiksmai, kurių imtasi po operacijos ATALANTA, kurią atliekant veiksmingai kovota su piratavimu; ragina toliau gerinti NATO ir ES dalijimąsi informacija, taip pat stiprinti bendradarbiavimą su kitais tarptautiniais veikėjais;

61. apgailestauja, kad šiuo metu jūrininkystės saugumo srityje dirbančių ES įstaigų ir agentūrų veikla dubliuojama, iš dalies sutampa, švaistomi ištekliai ir drabstomasi purvais; primygtinai ragina ES toliau ieškoti būdų, kaip būtų galima sumažinti administracinę ir finansinę naštą, atsirandančią dėl nenaudingo ES įstaigų ir veikėjų funkcijų, žinių, įrangos ir išteklių dubliavimo, o Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei ir Komisijos pirmininko pavaduotojai turėtų būti sudaryta galimybė atlikti koordinavimo funkciją;

62. atsižvelgdamas į tai ragina koordinuoti ir derinti veiksmus, kurie turi būti įtraukti į ES jūrininkystės saugumo strategiją, kurioje turėtų būti pateiktos aiškios atitinkamų Komisijos generalinių direktoratų, įskaitant Jūrų reikalų ir žuvininkystės, Vidaus reikalų, Teisingumo, Įmonių ir pramonės, Mobilumo ir transporto, Mokesčių ir muitų sąjungos, Mokslinių tyrimų ir inovacijų bei Vytimosi direktoratus, Europos išorės veiksmų tarnybą ir Užsienio politikos priemonių tarnybą, konkretaus bendradarbiavimo gairės; ta pati nuostata taikoma agentūrų, įskaitant Europos gynybos agentūrą, Europos jūrų saugumo agentūrą, ES palydovų centrą, Europolą, FRONTEX, taip pat ES karinį štabą, Krizių valdymo ir planavimo direktoratą, ES žvalgybos analizės centrą ir atitinkamas valstybių narių institucijas, bendradarbiavimui;

63. palankiai vertina Europos karinių laivynų vyriausiųjų vadovų (CHENS) veiklą skatinant Europos karinių laivynų tarpusavio supratimą ir tiriant bendro intereso klausimus; ragina Europos karinių laivynų vyriausiųjų vadovų metinių susirinkimų ir šio forumo specializuotų darbo grupių veiklos rezultatais pasinaudoti rengiant ES jūrininkystės saugumo strategiją ir ją įgyvendinant BSGP lygmeniu siekiant, kad būtų galima toliau stiprinti bendradarbiavimą ir užtikrinti integruotą ir veiksmingą požiūrį;

64. ragina per 2013 m. gruodžio mėn. vyksiantį Gynybos reikalų tarybos posėdį priimti ES jūrininkystės saugumo strategiją, kurį apimtų šiame Europos Parlamento pranešime išdėstytas nuomones; primena valstybėms narėms, kad šiuolaikiniame pasaulyje, visų pirma atsižvelgiant į šiuo metu iškylančias problemas ir grėsmes, būtina imtis nuoseklių, suderintų ir įtikimų veiksmų siekiant apsaugoti 500 mln. ES piliečių; primena, kad atsižvelgiant į minėtas problemas taip pat reikalinga, kad ES užsienio politika būtų grindžiama būtinybe užtikrinti ir skatinti taiką ir saugumą visame pasaulyje;

65. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Europos Vadovų Tarybos Pirmininkui, Sąjungos vyriausiajai įgaliotinei užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Komisijos pirmininko pavaduotojai, Tarybai, Komisijai, valstybių narių parlamentams, NATO Generaliniam Sekretoriui ir NATO Parlamentinės Asamblėjos pirmininkui.

(1)

Priimti tekstai, P7_TA(2013)0006.

(2)

JOIN/2012/039 final – 2012/0370 (NLE).

(3)

Priimti tekstai, P7_TA(2011)0024.

(4)

JOIN(2012)19 final.

(5)

OL L 301, 2008 11 12, p. 33.

(6)

OL L 187, 2012 7 17, p. 40.

(7)

Priimti tekstai, P7_TA(2010)0419.

(8)

Priimti tekstai, P7_TA(2012)0455.

(9)

Priimti tekstai, P7_TA(2013)0097.

(10)

OL C 15 E, 2010 1 21, p. 61.

(11)

Priimti tekstai, P7_TA(2012)0203.

(12)

Priimti tekstai, P7_TA(2011)0025.


MAŽUMOS NUOMONĖ

dėl bendros saugumo ir gynybos politikos jūrinio aspekto

(2012/2318(INI))

Užsienio reikalų komitetas, pranešėja: Ana Gomes

Mažumos nuomonė, kurią pateikė EP GUE/NGL frakcijai priklausantys nariai Sabine Lösing ir Willy Meyer

Pranešimu skatinama naudoti karines pajėgas siekiant apsaugoti vandenyno ir jūrų išteklių naudojimą ir Europos įtaką jūroje; juo remiamas civilinis ir karinis bendradarbiavimas apjungiant karines ir saugumo užtikrinimo priemones ir jūrų ir tarptautinių vandenų militarizavimas.

Mes nesutinkame su pranešimu, nes jame:

–   misija ATALANTA palankiai vertinama taip pat kaip tolesnio BSGP jūrinio aspekto plėtojimo pagrindas;

–   raginama didinti ir išplėsti karinių pajėgų buvimą jūrose siekiant apsaugoti prekybos ir energijos tiekimo maršrutus, kad būtų galima kontroliuoti jūrų išteklius ir svarbią infrastruktūrą; laikomasi geostrateginio požiūrio į jūras;

–   pasisakoma už abipusės pagalbos gynybos srityje ir solidarumo sąlygą (ES sutarties 42 straipsnio 7 dalis ir SESV 222 straipsnis); apgailestaujama dėl nacionalinių gynybos biudžetų sumažinimo, raginama sukurti ES stebėsenos ir informavimo centrą taip pat laivų statybos ir įrangos užduotims;

–   raginama panaudojant programą „Galileo“ vykdyti karinį jūrų stebėjimą;

–   prašoma laikytis integruotos jūrų koncepcijos, pagal kurią būtų sujungiamos civilinės ir karinės priemonės (mechanizmai) ir kuri apimtų vidaus ir išorės saugumo aspektus.

Reikalaujame, kad:

–   jūros būtų demilitarizuotos, Viduržemio jūroje būtų branduolinių ginklų, būtų nusiginkluojama ES ir pasauliniu lygmeniu; taip pat reikalaujame sąžiningo, taikaus ir tvaraus (ekologiško) vandenynų išteklių naudojimo;

–   karinės išlaidos būtų naudojamos civiliniams tikslams;

–   visa veikla būtų vykdoma griežtai laikantis JT chartijos ir tarptautinės teisės;

–   ES būtų civilinė, būtų ieškoma konfliktų sprendimų ir (arba) sprendimo metodų, kurie būtų vien tik taikūs civiliniai, būtų atskirti civiliniai ir kariniai veiksmai; būtų sprendžiamos problemos, kurios yra konfliktų priežastis, pvz., skurdo ir neteisėto išteklių naudojimo problemos;

–   ES būtų griežtai atskirta nuo NATO.


GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data

30.5.2013

 

 

 

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

33

11

1

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

Elmar Brok, Jerzy Buzek, Arnaud Danjean, Susy De Martini, Mark Demesmaeker, Michael Gahler, Marietta Giannakou, Ana Gomes, Takis Hadjigeorgiou, Anna Ibrisagic, Liisa Jaakonsaari, Anneli Jäätteenmäki, Tunne Kelam, Nicole Kiil-Nielsen, Maria Eleni Koppa, Andrey Kovatchev, Wolfgang Kreissl-Dörfler, Eduard Kukan, Alexander Graf Lambsdorff, Vytautas Landsbergis, Krzysztof Lisek, Ulrike Lunacek, Francisco José Millán Mon, María Muñiz De Urquiza, Annemie Neyts-Uyttebroeck, Raimon Obiols, Ria Oomen-Ruijten, Justas Vincas Paleckis, Mirosław Piotrowski, Hans-Gert Pöttering, Cristian Dan Preda, Nikolaos Salavrakos, Werner Schulz, Laurence J.A.J. Stassen, Charles Tannock, Eleni Theocharous, Inese Vaidere, Sir Graham Watson, Boris Zala

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavęs (-ę) pavaduojantis (-ys) narys (-iai)

Marije Cornelissen, Véronique De Keyser, Andrew Duff, Miroslav Ouzký, Jean Roatta, Marietje Schaake

Teisinė informacija - Privatumo politika