PRANEŠIMAS dėl Europos Centrinio Banko 2013 m. metinės ataskaitos
26.1.2015 - (2014/2157(INI))
Ekonomikos ir pinigų politikos komitetas
Pranešėjas: Pablo Zalba Bidegain
PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS
dėl Europos Centrinio Banko 2013 m. metinės ataskaitos
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į Europos Centrinio Banko (ECB) 2013 m. metinę ataskaitą (C8‑0000/2014),
– atsižvelgdamas į Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statutą, ypač į jo 15 straipsnį,
– atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 284 straipsnio 3 dalį,
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 132 straipsnio 1 dalį,
– atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą ir Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto nuomonę (A8-0011/2015),
A. kadangi pagal Komisijos tarnybų 2014 m. pavasario prognozes BVP euro zonoje 2013 m. sumažėjo 0,4 proc. po to, kai 2012 m. jis sumažėjo 0,7 proc., ir kadangi Komisijos tarnybos tikisi atsigavimo, t. y. kad BVP 2014 m. padidės 1,2 proc. ir 2015 m. 1,7 proc.; kadangi Komisijos tarnybų 2014 m. rudens prognozėse BVP augimo prognozės buvo sumažintos, t. y. tikimasi, kad 2014 m. BVP padidės 0,8 proc., o 2015 m. – 1,1 proc., ir kad esama ekonomikos vystymosi sulėtėjimo rizikos;
B. kadangi pagal rudens prognozes 2012 m. pabaigoje buvęs 11,3 proc. nedarbas euro zonoje 2013 m. pabaigoje padidėjo iki 11,9 proc. ir išlieka aukštas 2014 m.;
C. kadangi esama didelių nedarbo lygio įvairiose valstybėse narėse skirtumų – skaičiai svyruoja nuo 5 iki 26 proc.; kadangi jaunimo nedarbo lygis dar didesnis – kai kuriose valstybėse narėse jis siekia apie 50 proc.; kadangi nedarbo lygio skirtumai dar labiau didina valstybių narių ekonominių rezultatų skirtumus;
D. kadangi vienakrypčių pinigų politikos sandorių programos privalumais mažinant kredito palūkanų normas valstybės narės neturėtų naudotis siekdamos išvengti struktūrinių reformų, kurių reikia norint padidinti augimo potencialą ir pasiekti viešųjų finansų tvarumą vidutinės trukmės laikotarpiu; kadangi užimtumo ir skurdo mažinimo tendencijos rodo, kad esama rizikos, jog nepavyks pasiekti nacionalinių strategijos „Europa 2020“ tikslų;
E. kadangi Europos Centrinis Bankas (ECB) sumažino pagrindines palūkanų normas 2013 m. gegužės mėn. ir dar kartą tai padarė lapkričio mėn., sumažindamas pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų normą iki 0,25 proc.; kadangi, be papildomų pinigų politikos priemonių, apie kurias buvo paskelbta 2014 m. pradžioje, pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų norma šiuo metu yra 0,05 proc., o indėlių galimybės palūkanų norma – -0,20 proc.;
F. kadangi mažesnės palūkanų normos nepadarė laukiamo poveikio nei didesniam namų ūkių ir įmonių kreditavimui, nei BVP augimui ir darbo vietų kūrimui;
G. kadangi 2013 m. pabaigoje Eurosistemos konsoliduotoje finansinėje ataskaitoje pateikti įsipareigojimai (turtas) siekė 2,285 trln. EUR, t. y. per 2013 m. jie sumažėjo apie 25 proc.;
H. kadangi antrinės rinkos neturintis turtas yra didžiausia turto, kuris 2013 m. kaip užstatas pasiūlytas Eurosistemai, dalis, siekianti apie 25 proc. viso turto; kadangi antrinės rinkos neturintys vertybiniai popieriai kartu su turtu padengtais vertybiniais popieriais sudaro apie 40 proc. bendro turto, kuris pateiktas kaip užstatas;
I. kadangi pagal Komisijos tarnybų 2014 m. rudens prognozę vidutinis infliacijos lygis euro zonoje 2013 m. buvo 1,4 proc., t. y. sumažėjo, palyginti su 2,5 proc. 2012 m.; kadangi infliacija euro zonoje nuo 2014 m. pradžios ir toliau mažėjo (2014 m. apskaičiuotas 0,5 proc. infliacijos lygis), o rugsėjo mėnesį pasiekė žemiausią 0,3 proc. lygį; kadangi bendro suderinto vartotojų kainų indekso (SVKI) infliacijos lygis kai kuriose valstybėse narėse 2014 m. rugsėjo mėn. nukrito iki 0 proc. ir žemiau ir kadangi 2015 m. jis išliks žemesnis nei numatyta;
J. kadangi žemos energijos, ypač naftos, kainos yra vienas iš pagrindinių infliacijos euro zonoje sumažėjimo veiksnių;
K. kadangi valstybės ir privačiojo sektoriaus investicijų euro zonoje lygis beveik nekito ir išliko gerokai žemesnis nei lygis, užregistruotas prieš prasidedant krizei; kadangi tapo įprasta, jog didelės bendrovės naudojosi pigiais pinigais išpirkimams savo reikmėms, o ne naujoms investicijoms; kadangi santykinė investicijų dalis BVP nuolat mažėjo netgi prieš krizę ir ją reikėjo skubos tvarka padidinti;
L. kadangi metinio P3 augimo koeficientas ir toliau mažėjo – nuo 3,5 proc. 2012 m. gruodžio mėn. iki 1 proc. 2013 m. gruodžio mėn.;
M. kadangi privačiajam sektoriui teikiamų kreditų ir toliau mažėjo – metinis pokytis 2013 m. gruodžio mėn. buvo -2,3 proc., palyginti su -0,7 proc. 2012 m. gruodžio mėn.; kadangi kreditų trūkumas, kurį patiria kai kurių valstybių narių MVĮ, yra viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių užtrunka ekonomikos atsigavimas; kadangi nuo 2008 iki 2013 m. skolinimo MVĮ mastas sumažėjo maždaug 35 proc.; kadangi itin svarbu suteikti MVĮ lengvesnę prieigą prie kreditų, nes jose dirba 72 proc. euro zonos darbuotojų, o jų darbo vietų kūrimo rodikliai aukštesni nei didelių bendrovių;
N. kadangi finansų rinkų susiskaidymas vis dar yra didelė problema, dėl kurios MVĮ patiria daug didesnes skolinimosi išlaidas, ypač tose euro zonos šalyse, kuriose sunki ekonominė padėtis, ir dėl to atsiranda bendrosios rinkos iškraipymų, lėtėja atsigavimas ir didėja šalių skirtumai; kadangi išsamaus Europos bankų vertinimo rezultatai turėtų padaryti teigiamą poveikį dabartinei pinigų politikai ir bankų pasiryžimui aktyviau imtis skolinimo veiklos, ypač teikti paskolas realiajai ekonomikai;
O. kadangi euro sistemos balanso dydis 2013 m. nuolat mažėjo, taip atspindėdamas bankų ilgesnės trukmės refinansavimo operacijų fondų grąžinimą;
P. kadangi Europos Centrinio Banko valdančioji taryba 2013 m. liepos mėn. nusprendė pateikti išankstines nuorodas, kuriose pareiškė, kad pagrindinės palūkanų normos išliks esamo ar žemesnio dydžio ilgą laiko tarpą;
Q. kadangi galimo monetarinio stimuliavimo euro zonoje poveikis tikriausiai sumažėtų dėl pernelyg didelio bankų sektoriaus tarpininkavimo kreditų srityje;
R. kadangi SESV 282 straipsnyje nustatyta, jog pagrindinis Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) tikslas yra palaikyti kainų stabilumą; kadangi SESV 127 straipsnyje nustatyta, jog nepažeisdama pagrindinio tikslo ECBS privalo remti Sąjungos bendrąsias ekonominės politikos kryptis; kadangi SESV 123 straipsnyje ir Protokolo dėl Europos centrinių bankų sistemos bei ECB statuto 21 straipsnyje nacionaliniams centriniams bankams ar ECB draudžiama tiesiogiai supirkti ES ar nacionalinių valdžios institucijų ar organų išleistas skolos priemones; kadangi keletui valstybių narių tai buvo būtina sąlyga (lot. sine qua non), kad jos galėtų įstoti į ekonominę ir pinigų sąjungą; kadangi tokie pirkimai leidžiami antrinėse rinkose;
Pinigų politika
1. džiaugiasi greita ECB reakcija, turint mintyje itin sudėtingas aplinkybes, ir tuo, kad pinigų politika buvo siekiama sumažinti įtampos lygį euro zonos finansų rinkose ir atkurti investuotojų pasitikėjimą bendra valiuta; palankiai vertina ECB už pasirengimą daryti viską, ko reikės, kad būtų išsaugotas euro; pažymi bendrą teigiamą ilgalaikio vidaus pajamingumo sumažėjimą, ypač labiausiai įsiskolinusių euro zonos šalių, – jis sumažėjo iki precedento neturinčio lygio nuo krizės pradžios; pažymi, kad žemas pajamingumas nedavė laukiamo rezultato darbo vietų kūrimo ir augimo srityse ir kad šių veiksnių nebuvimas kelia grėsmę finansiniam stabilumui;
2. atkreipia dėmesį į tai, kad per visus 2013 m. tebebuvo labai aktyviai naudojamasi pagrindinėmis refinansavimo operacijomis, vidutinės ir ilgos trukmės refinansavimo operacijomis visiškai paskirstant fiksuotąsias palūkanų normas, ribinio skolinimosi galimybe, skubia parama likvidumui padidinti ir indėlių galimybe, o tai reiškia, kad vis dar sutrikęs pinigų politikos perdavimo mechanizmas ir euro zonos tarpbankinio skolinimo rinka, nors, palyginti su ankstesniais metais, padėtis smarkiai pagerėjo; tai rodo stabilizavęsi palūkanų normų skirtumai, laipsniškas tarpbankinių rinkų normalizavimas ir sumažėjęs TARGET2 sistemos disbalansas;
3. jaučiasi padrąsintas 2013 m. stabilizavus TARGET2 sistemos disbalanso lygį; pabrėžia, kad TARGET2 mokėjimų sistema atliko itin svarbų vaidmenį užtikrinant euro zonos finansų sistemos vientisumą;
4. išlieka itin susirūpinęs dėl to, kad ekonominė veikla ir toliau vangi, kad 2013 m. antrus metus iš eilės užfiksuotas neigiamas euro zonos BVP ir kad augimas per pirmuosius tris 2014 m. ketvirčius buvo labai nedidelis, o aukštas nedarbo lygis daugelyje euro zonos valstybių narių pasiekė tokį mastą, kuris kelia grėsmę euro zonos stabilumui ir mažina gyventojų ir politikų paramą Europos projektui;
5. pabrėžia esąs susirūpinęs dėl euro zonoje nuo 2011 m. nuolat mažėjančio infliacijos lygio ir infliacijos skirtumų valstybėse narėse; pabrėžia, kad šiuo metu esama didžiulio atotrūkio tarp ECB užsibrėžto tikslo vidutinės trukmės laikotarpiu išlaikyti mažesnį nei 2 proc., bet artimą jam infliacijos lygį ir tikrojo infliacijos lygio, kuris daugelyje valstybių narių artimas nuliui ar netgi neigiamas; yra susirūpinęs dėl to, kad, pasak ECB pirmininko, esamos defliacijos tendencijos gali sutrukdyti išsipildyti vidutinės trukmės ir ilgesnio laikotarpio lūkesčiams, susijusiems su infliacija;
6. pripažįsta, kad tebevykstantis finansų ir nefinansinio sektorių būtino balansų koregavimo procesas kartu su dideliu nedarbu 2013 m. toliau lėtino ekonominę veiklą euro zonoje;
7. atidžiai stebi galimą defliacijos riziką; primena, kad panašus į nulinę vertę infliacijos lygis euro zonoje kenkia pinigų politikos efektyvumui; supranta, kad ECB mano, jog itin mažą infliaciją nulėmė trumpalaikiai veiksniai, ir tikisi, kad vidutinės trukmės tikslas bus pasiektas nepatyrus defliacijos etapo; tačiau pažymi, kad ECB dar labiau sumažino 2015 m. ir 2016 m. infliacijos prognozes (maždaug 0,1 proc. ar 0,2 proc.);
8. pažymi, kad žemesnis nei numatyta infliacijos lygis, kurio tikimasi artimiausiais metais, padarys poveikį kai kurių valstybių narių skolos mažinimo programoms;
9. pažymi, kad atsižvelgiant į toliau vykdomą nuolaidžią politiką, pvz., monetarinį stimuliavimą, ir turint mintyje teisinius iššūkius, su kuriais šiuo metu susiduriama vykdant atvirų piniginių sandorių programą, itin svarbu užtikrinti teisinį aiškumą ir tikrumą, kad šias priemones būtų galima veiksmingai įgyvendinti;
10. pabrėžia, kad žemos valstybių narių skolinimosi sąnaudos neatsiejamos nuo didėjančios valstybės skolos, kuri daugeliu atvejų siekia 100 proc. BVP ar net jį viršija, ir įspėja, kad jei kiltų nauja krizė, finansų rinkos turėtų pakartotinai įvertinti riziką;
11. atkreipia dėmesį į tai, kad 2013 m. prognozėse ECB nenumatė, jog dabartinis beveik nulinis augimas pasireikš kartu su labai žema infliacija ar net defliacija; atsižvelgdamas į tai, ragina atsargiau tikėti dabartinėmis didesnio ekonomikos augimo ir aukštesnės infliacijos 2015 ir 2016 m. prognozėmis;
12. mano, kad silpni balansai neigiamai veikia ne tik bankus, bet ir verslo įmones bei kitus privataus sektoriaus veikėjus, nes kapitalo ir finansavimo trūkumas mažina verslo įmonių galimybes likti konkurencingomis, augti ir galiausiai išsaugoti darbo vietas ir kurti naujas;
13. mano, kad nepaprastai svarbu sudaryti sąlygas viešosioms ir privačiosioms investicijoms euro zonoje atgaivinti, atsižvelgiant į tai, kad nepaisant ECB veiksmų, kuriais siekiama išlaikyti palankias finansavimo sąlygas, investicijų kol kas nepadaugėjo; šiomis aplinkybėmis ragina valstybes nares spręsti finansų rinkų susiskaidymą lemiančias problemas, pvz., skirtingas rizikos struktūras, dėl kurių atitinkamose šalyse paskolinti yra brangiau; be to, prašo valstybes nares vykdyti tinkamas struktūrines reformas, kad būtų galima atkurti verslui palankią aplinką, visų pirma įgyvendinant konkrečioms šalims skirtas rekomendacijas;
14. ragina ECB pagalvoti, ar į savo balanso išplėtimo politiką nereikėtų įtraukti EIB projektų obligacijų pirkimo, nes šiomis obligacijomis finansuojamos kai kurios pelningos euro zonos investicijos, visų pirma į projektus, kuriuos Komisija, atlikusi sąnaudų ir naudos analizę, atrinko kaip Europos pridėtinę vertę turinčius projektus, ypač TEN-T projektus energetikos ir transporto srityse ir bendrosios skaitmeninės rinkos projektus;
15. atkreipia dėmesį į tai, kad savo kalboje per 2014 m. rugpjūčio 22 d. Jackson Hole vykusį metinį centrinių bankų simpoziumą ECB pirmininkas M. Draghi pareiškė, jog reikia abiejų ekonomikos pusių veiksmų, ir pažymėjo, kad: visuminės paklausos politikos priemones turi papildyti nacionalinės struktūrinės reformos ir politikos priemonės; kalbant apie paklausą, pinigų politika gali ir turėtų atlikti pagrindinį vaidmenį, kuris šiuo metu yra vykdyti nuolaidžią pinigų politiką ilgą laikotarpį; fiskalinė politika turi atlikti svarbesnį vaidmenį kartu su pinigų politika ir turi būti atsižvelgiama į valstybės skolos tvarumą; nors siekiant paskatinti didesnes privačias investicijas ir sudaryti sąlygas struktūrinėms reformoms reikia pertvarkyti viešąsias investicijas, vis dėlto daug dėmesio turi būti skiriama atitinkamoms fiskalinės politikos priemonėms;
16. sutinka su ECB pirmininku M. Draghi, kad Stabilumo ir augimo pakto taisyklėse numatytu lankstumu būtų galima pasinaudoti siekiant geriau spręsti lėto atsigavimo problemą ir sudaryti sąlygas vykdyti reikalingas struktūrines reformas;
17. pritaria pirmininkui M. Draghi, kad yra galimybių užtikrinti labiau augimui palankios fiskalinės politikos paketą ir sumažinti mokesčių naštą nedarant poveikio biudžetui;
18. pritaria pirmininkui M. Draghi, kad tikriausiai prireiks papildomų veiksmų ES lygmeniu, kad būtų galima užtikrinti ir tinkamą bendrą poziciją, ir didelę viešųjų investicijų programą;
19. pabrėžia, kad, be pagrindinių palūkanų normų sumažinimo ir refinansavimo operacijų padidinimo, ECB patvirtino naujoviškas priemones, kaip antai tikslines ilgesnės trukmės refinansavimo operacijas (angl. TLTRO) ir naujas komunikacines strategijas, pvz., į ateitį orientuotas rekomendacijas;
20. mano, kad poveikio mechanizmas veikia netinkamai ir kad nuo krizės pradžios ECB naudojamos pinigų politikos priemonės, nors atnešė ilgai lauktą palengvėjimą sunkumų patiriančiose finansų rinkose, pačios savaime negali būti efektyvios kovojant su finansų rinkų susiskaidymu, skatinant augimą ar gerinant padėtį darbo rinkoje; skatina ECB užtikrinti, kad jo politika būtų geriau pritaikyta prie realiosios ekonomikos, ypač turint mintyje MVĮ;
21. mano, kad tai, jog pinigų politikos perdavimo mechanizmas veikia netinkamai, labai apriboja ECB sprendimų sumažinti pagrindines palūkanų normas naudą; pažymi, kad labai žemos palūkanų normos ilgainiui gali sukelti verslo sektoriaus iškraipymų ir pakenkti privačioms santaupoms ir pensijoms;
22. palankiai vertina priemones, apie kurias ECB paskelbė 2014 m. birželio mėn. ir kuriomis siekiama išplėsti pinigų politikos poveikio mechanizmo veikimą; pastebi, kad taikant TLTRO pirmą kartą susiejamos nefinansiniam privačiajam sektoriui bankų teikiamos paskolos ir refinansavimo suma, kurios gali reikalauti bankai; tikisi, kad paskelbus turto kokybės patikrinimo rezultatus Europos bankai pradės plačiau taikyti TLTRO, vadinasi, kartu bus skatinamas likvidžiojo turto pervedimas į realiąją ekonomiką;
23. pažymi, kad ECB paskelbė, jog pirks turtu užtikrintus vertybinius popierius ir padengtas obligacijas, kad sudarytų sąlygas rastis kreditus teikti skatinančiam TLTRO poveikiui; pabrėžia, kad tokia intervencija į turtu užtikrintų vertybinių popierių rinką turėtų būti pakankamai reikšminga, kad paveiktų skolinimo MVĮ normas ir sumažintų susiskaidymą, be to, ji turi būti vykdoma skaidriai, siekiant nesukelti pernelyg didelės rizikos ECB balansui;
24. pabrėžia esąs susirūpinęs dėl didelio skolinimo MVĮ sąlygų nevienodumo euro zonos valstybėse ir dėl esamo atotrūkio tarp MVĮ ir didesnėms įmonėms teikiamo finansavimo procentinio dydžio; atkakliai teigia, kad šios ilgalaikės problemos nėra tinkamai sprendžiamos ECB paskelbtomis bankų skolinimo skatinimo priemonėmis ir kad ECB turėtų išnagrinėti, dėl kokių veiksnių MVĮ sunku gauti kreditą; ragina ECB išsiaiškinti, ar šis atotrūkis kaip nors susijęs su bankų koncentracija;
25. pabrėžia, kad dėl 2014 m. birželio ir rugsėjo mėn. paskelbtų priemonių numatoma, jog ECB balansas pasieks 2012 m. pradžioje buvusį dydį; pažymi, kad dėl šio numatomo padidėjimo reikia griežtos ECB priežiūros kalbant apie kredito riziką, kurią jis galiausiai prisiima;
26. laikosi nuomonės, kad bendra suteiktų netiesioginių subsidijų suma turėtų būti palaipsniui sugrąžinta mokesčių mokėtojams, kai bus vėl pasiektos įprastos ekonomikos sąlygos;
27. pažymi, kad ECB kelis kartus pareiškė esąs pasirengęs naudoti papildomas netradicines jo kompetencijai priklausančias priemones ir pakeisti intervencijų dydį ar sudėtį tuo atveju, jei itin ilgai tęstųsi žemos infliacijos periodas; yra pasirengęs taikyti papildomas netradicines priemones, bet pabrėžia, kad tų priemonių nepakaks, jei nebus taikoma tinkama fiskalinė politika, vykdomos investicijos ir imamasi struktūrinių reformų;
28. pabrėžia, kad nereikėtų pervertinti šiuo metu taikomų netradicinių pinigų politikos priemonių jų poveikio realiajai ekonomikai požiūriu; pabrėžia, kad šios priemonės yra pereinamojo pobūdžio ir kad jomis siekiama duoti valstybėms narėms laiko konsoliduoti fiskalinę padėtį ir įgyvendinti struktūrines reformas, kurių reikia siekiant skatinti ekonomikos augimą ir pagerinti padėtį darbo rinkoje;
29. pažymi, kad ilgą laiką vykdant nestandartinę pinigų politiką galima padidinti kapitalo rinkos iškraipymus; prašo ECB pasiekti tinkamą savo nuolaidžios pinigų politikos pirmalaikio nutraukimo rizikos ir su tolesniu šios politikos taikymu susijusios rizikos ir sąnaudų, kurių gali tekti patirti dėl rinkos iškraipymų, pusiausvyrą; todėl prašo ECB priderinti nestandartinę politiką, kad tokių iškraipymų būtų kuo mažiau;
30. primena, kad vien tik pinigų politika negali skatinti visuminės paklausos, nebent ją papildytų tinkamos fiskalinės ir struktūrinės nacionalinio lygmens reformos ir politika;
31. pažymi, kad, kaip rodo laikotarpiu prieš krizę įgyta patirtis, stabilus infliacijos lygis, atitinkantis ECB numatytą vidutinės trukmės tikslą, gali būti siejamas su netvaria privačiojo sektoriaus skolos dinamika, todėl pabrėžia, kaip svarbu valdyti turto kainų burbulus ir kredito augimą net tada, kai užtikrinamas kainų stabilumas;
32. primena, kad Sutartyse įtvirtintas ECB nepriklausomumas vykdant pinigų politiką yra būtinas siekiant tikslo išlaikyti kainų stabilumą, t. y. palaikyti mažesnę nei 2 proc., bet artimą šiam lygiui infliaciją; primena, kad visos vyriausybės ir nacionalinės valdžios institucijos taip pat turėtų susilaikyti ir neprašyti ECB imtis veiksmų;
33. primena, kad ECB bendrosios tarybos narius įpareigoja sprendimai, kuriuos jie priima; šie sprendimai yra konfidencialūs, nebent nusprendžiama juos paskelbti viešai;
34. ragina ECB žengti žingsnį atgal atliekant savo vaidmenį trejeto darbe, kad galėtų sustiprinti savo nepriklausomumą politinių sprendimų požiūriu;
35. primena, kad SESV 127 straipsnyje teigiama, jog nepažeisdamas savo pirminio tikslo ECB remia Sąjungos bendrąsias ekonominės politikos kryptis, kaip vėliau išdėstyta SESV 282 straipsnyje; atsižvelgdamas į tai, pabrėžia dialogo pinigų politikos klausimais svarbą;
36. pabrėžia, kad pinigų ir fiskalinės politikos atskyrimas reiškia, jog pinigų institucijos neturėtų teikti subsidijų institucijoms, kurios naudojasi likvidumo užtikrinimu, nes tokios subsidijų priemonės priskiriamos fiskalinei politikai;
37. apgailestauja dėl to, kad ECB viršijo jam pagal SESV suteiktus įgaliojimus, kaip matyti iš laiškų, kuriuos buvęs ECB pirmininkas nusiuntė Ispanijos, Italijos ir Airijos vyriausybėms;
38. palankiai vertina tai, kad ECB nusprendė skelbti savo posėdžių protokolus, ir nekantriai laukia šios praktikos taikymo pradžios 2015 m. sausio mėn.; palankiai vertina tai, kad ECB valdančioji taryba atsižvelgė į šį prašymą, kuris buvo pateiktas naujausiose Parlamento ataskaitose;
39. mano, kad viso pasaulio centriniai bankai turėtų aktyviai dirbti ir nevykdyti politikos, kurią įgyvendinant kiti patirtų neigiamą šalutinį poveikį; pažymi, kad kai kurie centriniai bankai prašo kitų centrinių bankų atsižvelgti į galimą neigiamą pinigų politikos šalutinį poveikį praėjus daug laiko po to, kai jie patys vienašališkai įgyvendino savo politiką;
40. mano, kad naujausia gauta informacija pabrėžia tinkamo skubios paramos likvidumui taikymo ateityje svarbą; pabrėžia, kad daugiau negalima leisti, jog valstybės narės bankų sektoriaus įsiskolinimas siektų tokią didelę dalį BVP, kaip dabar;
41. ragina ECB ir toliau gerinti lyčių aspektą įdarbinant darbuotojus, kad būtų sumažintas esamas atotrūkis; palankiai vertina tai, kad Danièle Nouy paskirta eiti Europos bankininkystės sektoriaus priežiūros skyriaus vadovės pareigas, ypač atsižvelgiant į jos didelius pasiekimus ir patirtį;
42. mano, kad skiriant daugiau dėmesio augimui ir viešosioms investicijoms (kaip pavyzdį galima pateikti Komisijos pirmininko Jeano-Claude'o Junckerio pasiūlytą 300 milijardų eurų investicijų skatinimo rinkinį) būtų prisidedama prie ECB politikos pastangų didinti užimtumą ir augimą Europoje;
Finansinis stabilumas
43. džiaugiasi, kad Bendras priežiūros mechanizmas (BPM), pirmasis bankų sąjungos ramstis, 2014 m. lapkričio 4 d. pradėjo veikti visu pajėgumu; pažymi, kad šis didelis Europos finansinės integracijos žingsnis pavyko sėkmingai užbaigus parengiamąjį darbą, įskaitant turto kokybės patikrinimą; dėkoja ECB už tai, kad jis pasinaudojo savo patikimumu Europos bankų sistemai paremti; pabrėžia, kad negalima painioti ECB priežiūros ir pinigų politikos funkcijų;
44. pažymi, kad Europos bankininkystės institucijos (EBI) kartu su BPM atliktas turto kokybės patikrinimas ir testavimas nepalankiausiomis sąlygomis atskleidė, jog Europos bankų sistema tebėra pažeidžiama; tikisi, kad vykdant šiuos patikrinimus buvo tinkamai atsižvelgta į visų sričių riziką, kad Europos bankininkystė galėtų išvengti Japonijos modelio ir kad nedidėtų blogų paskolų, kurios niekada nebus išmokėtos, dalis;
45. mano, kad ECB turi prisiimti didžiulę atsakomybę užtikrinant, kad bankų rekapitalizavimas ateityje bus vykdomas taikant gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonę, jei prieiga prie rinkų taptų sunki ar negalima;
46. ragina ECB vykdant kasdienę veiklą užtikrinti, kad būtų griežtai atskirtos jo, kaip pinigų politikos vykdytojo ir bankų priežiūros institucijos, funkcijos;
47. pabrėžia, kad BPM siekia užtikrinti pasitikėjimą euro zonos bankų sektoriumi, taigi ir finansinį stabilumą; primena, kad demokratinė naujojo BPM atskaitomybė Parlamentui yra esminis dalykas siekiant užtikrinti naujos priežiūros sistemos patikimumą; todėl pabrėžia 2013 m. lapkričio mėn. sudaryto Parlamento ir ECB tarpinstitucinio susitarimo dėl demokratinės atskaitomybės vykdymo praktinių sąlygų įgyvendinant bendrą priežiūros mechanizmą ir visapusiško jo įgyvendinimo svarbą;
48. remia idėją, kad norint gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonę padaryti patikimą ir veiksmingą, reikėtų priimti Europos Sąjungos teisės aktus, kuriais rizikingesnė investicinė veikla būtų atskiriama nuo tradicinės bankininkystės;
49. laikosi nuomonės, kad pastarasis testavimas nepalankiausiomis sąlygomis aiškiai parodė dabartinės institucinės struktūros trūkumus, nes jo metu defliacijos scenarijus nebuvo vertinamas, nors defliacijos rizika tikrai pagrįsta;
50. pažymi, kad, nepaisant santykinai mažo pelningumo, euro zonos bankai nuolat stiprino savo kapitalo padėtį derindami kapitalo didinimą ir pagal riziką įvertinto turto mažinimą bei viešąją paramą; pripažįsta, kad tam tikrais atvejais kapitalo didinimą paveikė valstybių narių taikomos finansinės pagalbos programos;
51. yra susirūpinęs dėl to, kad daugelis euro zonos bankų vis dar priklausomi nuo Centrinio Banko finansavimo; mano, kad itin svarbu sukurti tinkamai reguliuojamą kapitalo rinkų sąjungą, kad būtų galima sumažinti pernelyg didelę euro zonos valstybių ekonomikos priklausomybę nuo bankų sistemos;
52. pažymi, kad gero bankų valdymo įtvirtinimas padidina pasitikėjimą bankų sektoriumi, vadinasi, kartu prisideda prie finansinio stabilumo;
53. atkreipia dėmesį į tai, kad su valstybės skola susijusi veikla ir toliau yra didelis euro zonos bankų pelno šaltinis, nors kreditai nefinansiniam privačiajam sektoriui ir toliau teikiami vangiai; mano, kad turėtų būti paspartintas techninis ir teisėkūros darbas rizikos, susijusios su valstybės skola, srityje; ragina ECB įspėti bankus, kurie vis didina vyriausybės obligacijų paketus ir tuo pat metu teikia mažiau kreditų privačiajam sektoriui;
54. palankiai vertina Komisijos pasiūlymą dėl teisės akto dėl bankų sektoriaus struktūrinės reformos; pažymi, kad panašios reformos jau įgyvendinamos kai kuriose valstybėse narėse; ragina ECB bendradarbiauti su kitomis susijusiomis institucijomis siekiant įgyvendinti tvarią Europos Sąjungos lygmens struktūrinę reformą, kad būtų atsisakyta subsidijų didelių finansų įstaigų prekybos veiklai ir sudaromos vienodos sąlygos finansinių paslaugų sektoriuje;
55. primena, kad bendras pertvarkymo mechanizmas (BPeM), antrasis bankų sąjungos ramstis, įsigalios 2015 m. pradžioje; pabrėžia būtinybę toliau plėtoti trečiąjį bankų sąjungos ramstį;
56. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir Europos Centriniam Bankui.
Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto NUOMONĖ (3.12.2014)
pateikta Ekonomikos ir pinigų politikos komitetui
dėl Europos Centrinio Banko 2013 m. metinės ataskaitos
(2014/2157(INI))
Nuomonės referentas: David Casa
PASIŪLYMAI
Užimtumo ir socialinių reikalų komitetas ragina atsakingą Ekonomikos ir pinigų politikos komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:
1. pripažįsta, kad ES nedarbo lygis 2013 m. pasiekė aukštą ribą ir kad bendra ekonominė padėtis vis dar labai sunki; pažymi, kad remiantis Komisijos 2014 m. pavasario prognozėmis, nedarbo lygis padidėjo nuo 11,3 proc. 2012 m. pabaigoje iki 12,1 proc. trečiajame 2013 m. ketvirtyje; be to, labai susirūpinęs atkreipia dėmesį į padėtį euro zonoje, kurioje ir taip didelis nedarbas (11,3 proc. 2012 m. pabaigoje) padidėjo iki 11,9 proc. 2013 m. pabaigoje, ir gali būti, kad toks aukštas nedarbo lygis (11,8 proc.) išliks ir 2014 m.; pažymi, kad valstybių narių bendrojo nedarbo lygio ir jaunimo nedarbo lygio skirtumai kelia didelį pavojų ir ES ekonominiam stabilumui, ir Europos socialinei sanglaudai; pabrėžia, kad savo 2014 m. birželio 2 d. komunikate „2014 m. Europos semestras. Konkrečioms šalims skirtos rekomendacijos“ (COM(2014) 0400) Komisija pripažino, jog „didelis nedarbas ir socialiniai sunkumai ardo Europos žmogiškąjį ir socialinį kapitalą, o šioms problemoms spręsti reikia ilgalaikių ryžtingų veiksmų“; pažymi, kad nesugebėjimas imtis veiksmų ar sukurti tinkamos aplinkos, kuri skatintų investicijas ir augimą, gali būti plataus masto nuosmukio priežastis;
2. atkreipia dėmesį į didelius nedarbo lygio skirtumus valstybėse narėse: nuo 5 proc. Vokietijoje iki 24 proc. Ispanijoje; taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad jaunimo nedarbo rodikliai dar aukštesni;
3. apgailestauja, kad nors jaunimo užimtumo lygis sumažėjo nuo 37 proc. 2008 m. iki 32 proc. 2014 m. pirmą ketvirtį, daugiau kaip 40 proc. jaunų darbuotojų dirba pagal laikinąsias darbo sutartis, o beveik 25 proc. – ne visą darbo dieną;
4. pažymi, kad nepaisant valstybių narių vykdomų fiskalinio konsolidavimo reformų, kuriomis siekiama padidinti investuotojų pasitikėjimą, dėl šio pasitikėjimo padidėjimo nepastebėta augimo ar užimtumo pokyčių;
5. pažymi, kad visų pirma krizės ištiktose šalyse gerokai pablogėjo socialinė padėtis ir kad nuo krizės pradžios dviejuose trečdaliuose valstybių narių padidėjo socialinė nelygybė; įspėja, kad dėl nesubalansuotų griežto taupymo priemonių ir politinių krizių visa Europa patiria ekonomikos nuosmukio pavojų;
6. primena, kad ECB privalomas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 9 straipsnis, kuriame teigiama, kad „nustatydama ir įgyvendindama savo politikos kryptis ir veiksmus, Sąjunga atsižvelgia į reikalavimus, susijusius su didelio užimtumo skatinimu, tinkamos socialinės apsaugos užtikrinimu, kova su socialine atskirtimi, aukšto lygio švietimu, mokymu ir žmonių sveikatos apsauga“, taip pat kad svarbu pakankamai įgyvendinti šią horizontaliąją išlygą visose politikos srityse, kad būtų pasiekti Europos Sąjungos sutarties (ES sutarties) 3 straipsnyje išdėstyti tikslai;
7. pažymi, kad kai kuriose valstybėse narėse 2013 m. ketvirtąjį ketvirtį užfiksuotas nedidelis darbo vietų kūrimo rodiklio padidėjimas ir kad darbo užmokestis vienam darbuotojui padidėjo beveik visose euro zonai nepriklausančiose valstybėse narėse; yra rimtai susirūpinęs dėl to, kad kai kuriais atvejais pastebėta, jog pablogėjo darbo vietų kokybė, padažnėjo mažų garantijų darbo atvejų ir suprastėjo pagrindiniai darbo standartai; pabrėžia, kad darbo užmokesčio vienam darbuotojui didinimas, kai didėja, be kita ko, produktyvumas ir investicijos, galėtų būti įvardytas kaip euro zonos valstybių narių tikslas; yra labai susirūpinęs dėl to, kad ekonominės veiklos pokyčiai išlieka neigiami, kad 2013 m. euro zonos BVP mažėjo antrus metus iš eilės ir kad nedarbas pasiekė tokį aukštą lygį, jog jis kelia pavojų kai kurių euro zonos valstybių narių stabilumui; labai apgailestauja dėl to, kad ES dar toli gražu nėra pasiekusi strategijoje „Europa 2020“ numatytų užimtumo ir socialinių tikslų ir kad labiausiai atsiliekama įgyvendinant skurdo mažinimo tikslą, nes nuo 2010 iki 2012 m. skurde gyvenančių žmonių skaičius ne sumažėjo, o padidėjo 10 mln.;
8. pripažįsta, kad tebevykstantis finansų ir nefinansinio sektorių būtino balansų koregavimo procesas kartu su dideliu nedarbu 2013 m. toliau lėtino ekonominę veiklą euro zonoje;
9. mano, kad silpni balansai neigiamai veikia ne tik bankus, bet ir verslo įmones bei kitus privataus sektoriaus veikėjus, nes kapitalo ir finansavimo trūkumas mažina verslo įmonių galimybes likti konkurencingomis, augti ir galiausiai išsaugoti darbo vietas ir kurti naujas;
10. yra susirūpinęs tuo, kad nuolat mažėjo bendras užimtumas, o 2013 m. sumažėjo ir dirbtų valandų skaičius; primygtinai ragina ECB didesnį dėmesį skirti politikai, kurią taikant būtų galima pakeisti šią tendenciją ir padėti valstybėms narėms pasiekti savo strategijoje „Europa 2020“ numatytus užimtumo tikslus;
11. atsižvelgdamas į Komisijos 2014 m. pavasario prognozes, kuriose teigiama, kad euro zonos BVP 2013 m. sumažėjo 0,4 proc., o 2012 m. – 0,7 proc., abejoja dėl ECB rekomendacijų, kad augimui palankus fiskalinis konsolidavimas vidutinės trukmės laikotarpiu turėtų užtikrinti, jog bus laikomasi fiskalinio susitarimo, tuo pat metu didinant augimo potencialą ir kuriant darbo vietas; pažymi, kad dabartinė politika nukreipta vien į ekonomikos augimą, ir primena, kad reikia laikytis integracinio, teisėmis paremto ir tvarumą užtikrinančio požiūrio; atkreipia dėmesį į tai, kad paskirsčius augimo teikiamą naudą visiems visuomenės sluoksniams, galėtų padidėti tvarumas; mano, jog vykdant tam tikras ECB remiamas struktūrines reformas, visų pirma darbo rinkos reformas, darbo užmokesčio devalvacijos, pensijų ir kt. reformas, ekonomika gali patirti tokį pat neigiamą poveikį; todėl ragina ECB prieš rekomenduojant tokią politiką apsvarstyti, ar reikia įvertinti jos ekonominį ir socialinį poveikį;
12. tikisi, kad ECB teikiami kreditai Europos bankams bus naudingi realiajai ekonomikai ir investuojančioms įmonėms, t. y. kad juos naudojant bus kuriamos stabilios bei kokybiškos darbo vietos ir užtikrinamas perėjimas prie ekologiškesnės ekonomikos;
13. pabrėžia, kad pinigų politika galėtų būti svarbus ES ekonomikos skatinimo veiksnys; mano, kad ECB turėtų ja pasinaudoti siekdamas, jog ES realiajai ekonomikai būtų suteikta likvidumo, būtų didinama paklausa ir skatinamos kokybiškos investicijos ir tvarių darbo vietų kūrimas;
14. palankiai vertina tai, kad ECB pripažįsta, jog visos keturios programoje dalyvaujančios valstybės padarė didelę pažangą mažindamos savo ekonomikos disbalansą, nes sprendė struktūrinio nelankstumo problemas, visų pirma darbo rinkose;
15. atkreipia dėmesį į 2014 m. rugpjūčio 22 d. ECB pirmininko kalbą metiniame centrinių bankų simpoziume Jackson Hole; ragina politikos formuotojus padaryti tinkamas išvadas pinigų, biudžeto ir struktūrinių reformų politikos klausimais, siekiant skatinti augimą ir kokybiškų darbo vietų kūrimą; primena gerai apgalvotas pastabas, kad į nuoseklią nedarbo mažinimo strategiją reikia įtraukti tiek paklausos, tiek pasiūlos politiką euro zonos ir nacionaliniais lygmenimis ir kad tik iš tiesų nuosekli strategija gali būti sėkminga;
16. yra susirūpinęs dėl to, kad valstybės ir privačiojo sektoriaus investicijų euro zonoje lygis išliko gerokai žemesnis negu laikotarpiu prieš krizę; pabrėžia, kad metinio augimo koeficientas ir toliau mažėjo, o privačiajam sektoriui teikiamų kreditų metinis pokytis buvo neigiamas: 2014 m. gruodžio mėn. metinio augimo koeficientas buvo -2,4 proc., palyginti su -0,2 proc. 2012 m. gruodžio mėn.;
17. palankiai vertina tai, kad ECB 2013 m. gegužės ir lapkričio mėn. sumažino palūkanų normas (dėl to pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų norma sumažinta iki 0,25 proc.); vis dėlto yra susirūpinęs dėl to, kad šie veiksmai dar nepadarė numatyto poveikio užimtumo lygio didėjimo ir darbo vietų kūrimo srityse;
18. pažymi, kad valstybių narių vykdoma fiskalinė konsolidacija turėjo fiskalinio stabdžio poveikį ir lėmė užimtumo viešajame sektoriuje nuosmukį, o tai prisidėjo prie tebesitęsiančio užimtumo mažėjimo kituose ekonomikos sektoriuose;
19. mano, kad siekiant sumažinti vis didėjantį Europos nedarbo lygį reikia daugiau dėmesio skirti visuminės paklausos politikai; pažymi, kad fiskalinio konsolidavimo politika nedavė laukiamo rezultato;
20. mano, kad skiriant daugiau dėmesio augimui ir viešosioms investicijoms (kaip pavyzdį galima pateikti Komisijos pirmininko Jeano-Claude'o Junckerio pasiūlytą 300 milijardų eurų investicijų skatinimo rinkinį) būtų prisidedama prie ECB politikos pastangų didinti užimtumą ir augimą Europoje;
21. yra tvirtai įsitikinęs, kad ES, atsižvelgdama į būsimus demografinius ir pasaulinės ekonomikos pokyčius ir norėdama ir tolimoje ateityje išlaikyti konkurencingumą, turėtų daugiau dėmesio skirti aukštos kokybės darbo vietų kūrimui, tuo pat metu išsaugodama savo socialinio modelio vientisumą;
22. pažymi, kad ECB atkreipė dėmesį į Komisijos raginimą nuolat gerinti institucinę ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) struktūrą ir, atsižvelgdamas į tai, primena, kad ECB atkreipė dėmesį į Komisijos raginimą ex ante koordinuoti pagrindinių ekonominių reformų planus ir socialinio poveikio vertinimus; ragina vykdant tokį koordinavimą remtis plačiu ex ante ir ex post poveikio socialiniams ir lyčių klausimams vertinimu; pabrėžia, jog tai turėtų būti daroma taip, kad būtų užtikrinama demokratinė atskaitomybė ir skaidrumas; mano, kad reikėtų išnagrinėti galimybę sukurti visą EPS apimančias automatines stabilizavimo priemones, skirtas simetriniams ir asimetriniams ekonominiams sukrėtimams atlaikyti, kad jas pasitelkus būtų galima išlaikyti socialinę sanglaudą, remti vidaus paklausą ir stiprinti bendros valiutos tvarumą; pabrėžia, kaip svarbu greitai sukurti bankų sąjungą; pažymi, kad bankų sąjungos trijų ramsčių patvirtinimas ir naujų taisyklių, skirtų kredito įstaigoms ir draudimo bendrovėms, įgyvendinimas gali padėti atkurti Europos finansų sektoriaus atsparumą; pakartoja savo nuomonę, kad bankinių įstaigų žlugimo sąnaudas turėtų padengti pats bankų sektorius;
23. pritaria ECB raginimui toliau gerinti EPS institucinę sandarą, kaip jau minėta pirmiau; mano, kad pagrindinės problemos, su kuriomis dabar susiduria euro zona, iš dalies kilo dėl netinkamos bendros valiutos erdvės institucinės struktūros; pabrėžia, kad pirmiau minėtas pagrindinių ekonominių reformų planų ex ante koordinavimas turėtų būti vykdomas teisingai ir darniai;
24. palankiai vertina ECB raginimą valstybėms narėms toliau vykdyti darbo rinkos reformas, siekiant didinti konkurencingumą, ekonomikos augimo potencialą, kurti užimtumo galimybes, didinti įtraukumą ir sudarant tinkamiausias sąlygas įmonėms kurti darbo vietas; mano, kad visos šios priemonės turėtų būti taikomos taip, kad neblogėtų darbo vietų kokybė ir nedidėtų nesaugumas darbo rinkoje; primena, kad siekiant atkurti konkurencingumą pasitelkus pernelyg koreguojamų darbo sąnaudų produkcijos vienetui ir darbo užmokesčio mažinimo politiką labai sumenko daugelio ES darbuotojų perkamoji galia, sumažėjo namų ūkių pajamos ir nusmuko vidaus paklausa, todėl toliau didėja nedarbas ir socialinė atskirtis, visų pirma labiausiai krizės paveiktose šalyse; pabrėžia, kad darbo užmokestis yra ne vien ekonominio koregavimo priemonė, bet visų pirma pajamos, iš kurių darbuotojams reikia pragyventi; ragina ECB užtikrinti, kad rekomendacijos dėl darbo užmokesčio nedidintų dirbančiųjų skurdo ar darbo užmokesčio skirtumų valstybių narių viduje ir nekenktų mažas pajamas gaunančioms visuomenės grupėms, tačiau būtų skirtos darbo rinkos susiskaidymo problemai spręsti;
25. tvirtai tiki, kad dėl šių reformų padidėjus lankstumui derėtų taip pat atitinkamai padidinti darbuotojų teises;
26. pažymi tai, kad sutrumpinto darbo laiko modelio taikymo tendencija, atrodo, pasikeitė 2013 m. pabaigoje, o tai rodo galimą laipsnišką pagerėjimą darbo rinkoje; tačiau taip pat pažymi, kad šio pagerėjimo darbo rinkoje dar nebuvo pastebėta; pabrėžia, kad investicijos yra svarbios, nes jomis ekonomikoje skatinama tiek paklausa, tiek pasiūla, taip sukuriamos darbo vietos, namų ūkiai gauna pajamų, išauga mokestinės įplaukos ir prisidedama prie vyriausybių pastangų konsoliduoti ir skatinti augimą; pakartoja, kad reikia nustatyti investuotojams palankią politiką, mažinti biurokratiją ir administracinę naštą; ragina Komisiją padidinti Europos investicijas 300 mlrd. eurų, kaip paskelbta Komisijos pirmininko Jeano-Claude’o Junckerio politinėse gairėse; įspėja, kad vidinis valiutos nuvertinimas kelete euro zonos šalių sukėlė ekonominę žalą visuminei pasiūlai ir socialinę žalą, nes padidėjo skurdas, taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šis nuvertinimas vidutinės trukmės laikotarpiu daro žalingą poveikį;
27. atkreipia dėmesį į Eurosistemos tyrimo dėl namų ūkių finansų ir vartojimo pirmosios bangos rezultatus ir pabrėžia šio tyrimo svarbą euro zonos ekonominės ir socialinės struktūros stebėsenai, visų pirma sąstingio ir vidaus rinkos krizės tolesnės analizės tikslu; mano, kad tyrimas galėtų būti atliktas siekiant nustatyti žemiau skurdo ribos esančių namų ūkių ir socialinės atskirties aukų skaičių;
28. pabrėžia esąs susirūpinęs dėl infliacijos lygio nuosmukio euro zonoje, tebesitęsiančio nuo 2011 m., ir įspėja dėl didelės defliacijos rizikos;
29. primena, kad Sutartyse numatytas ECB pinigų politikos įgaliojimas siekti dviejų tikslų apima ne tik kainų stabilumo užtikrinimą (ECB statuto 2 straipsnis), bet ir tvarios ekonominės ir socialinės pažangos bei visiško užimtumo užtikrinimą (ES sutarties 3 straipsnis).
GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI
|
Priėmimo data |
2.12.2014 |
|
|
|
|
|
Galutinio balsavimo rezultatai |
+: –: 0: |
39 7 5 |
|||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai |
Guillaume Balas, Brando Benifei, Vilija Blinkevičiūtė, Enrique Calvet Chambon, Ole Christensen, Martina Dlabajová, Lampros Fountoulis, Marian Harkin, Danuta Jazłowiecka, Agnes Jongerius, Rina Ronja Kari, Ádám Kósa, Agnieszka Kozłowska-Rajewicz, Zdzisław Krasnodębski, Kostadinka Kuneva, Jérôme Lavrilleux, Jeroen Lenaers, Verónica Lope Fontagné, Javi López, Thomas Mann, Dominique Martin, Anthea McIntyre, Elisabeth Morin-Chartier, Emilian Pavel, Terry Reintke, Sofia Ribeiro, Maria João Rodrigues, Claude Rolin, Sven Schulze, Siôn Simon, Jutta Steinruck, Romana Tomc, Yana Toom, Ulrike Trebesius, Ulla Tørnæs, Marita Ulvskog, Jana Žitňanská |
||||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai |
Daniela Aiuto, Maria Arena, Georges Bach, Deirdre Clune, Karima Delli, Tania González Peñas, Paloma López Bermejo, António Marinho e Pinto, Edouard Martin, Joachim Schuster, Helga Stevens, Neoklis Sylikiotis, Monika Vana |
||||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai (200 straipsnio 2 dalis) |
David Coburn |
||||
GALUTINIO BALSAVIMO KOMITETE REZULTATAI
|
Priėmimo data |
21.1.2015 |
|
|
|
|
|
Galutinio balsavimo rezultatai |
+: –: 0: |
39 10 8 |
|||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai |
Gerolf Annemans, Hugues Bayet, Pervenche Berès, Udo Bullmann, Esther de Lange, Fabio De Masi, Anneliese Dodds, Markus Ferber, Jonás Fernández, Elisa Ferreira, Sven Giegold, Neena Gill, Sylvie Goulard, Roberto Gualtieri, Brian Hayes, Gunnar Hökmark, Danuta Maria Hübner, Petr Ježek, Othmar Karas, Georgios Kyrtsos, Alain Lamassoure, Philippe Lamberts, Werner Langen, Sander Loones, Bernd Lucke, Olle Ludvigsson, Ivana Maletić, Notis Marias, Marisa Matias, Costas Mavrides, Bernard Monot, Luděk Niedermayer, Patrick O’Flynn, Stanisław Ożóg, Alfred Sant, Molly Scott Cato, Peter Simon, Renato Soru, Theodor Dumitru Stolojan, Kay Swinburne, Paul Tang, Sampo Terho, Michael Theurer, Ramon Tremosa i Balcells, Ernest Urtasun, Marco Valli, Tom Vandenkendelaere, Cora van Nieuwenhuizen, Miguel Viegas, Jakob von Weizsäcker, Steven Woolfe, Pablo Zalba Bidegain |
||||
|
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai |
Mady Delvaux, Thomas Mann, Siegfried Mureșan, Eva Paunova, Antonio Tajani |
||||