Pranešimas - A8-0199/2016Pranešimas
A8-0199/2016

PRANEŠIMAS  dėl Energijos vartojimo efektyvumo direktyvos (2012/27/ES) įgyvendinimo ataskaitos

2.6.2016 - (2015/2232(INI))

Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitetas
Pranešėjas: Markus Pieper


Procedūra : 2015/2232(INI)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga :  
A8-0199/2016
Pateikti tekstai :
A8-0199/2016
Priimti tekstai :

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS

dėl Energijos vartojimo efektyvumo direktyvos (2012/27/ES) įgyvendinimo ataskaitos

(2015/2232(INI))

Europos Parlamentas,

–  atsižvelgdamas į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 114 ir 194 straipsnius,

–  atsižvelgdamas į 2015 m. vasario 25 d. Komisijos komunikatą „Energetikos sąjungos dokumentų rinkinys. Atsparios energetikos sąjungos ir perspektyvios klimato kaitos politikos pagrindų strategija“ (COM(2015) 0080),

–  atsižvelgdamas į Pastatų energinio naudingumo direktyvą (2010/31/ES),

–  atsižvelgdamas 2014 m. spalio 23–24 d. Tarybos išvadas dėl 2030 m. klimato ir energetikos politikos strategijos,

–  atsižvelgdamas į 2015 m. gruodžio mėn. 21-oje JTBKKK Šalių konferencijoje (COP 21) sudarytą Paryžiaus susitarimą,

–  atsižvelgdamas į 2011 m. gruodžio 15 d. Komisijos komunikatą „Energetikos veiksmų planas iki 2050 m.“ (COM(2011) 0885),

–  atsižvelgdamas į trečiąjį energetikos teisės aktų rinkinį,

–  atsižvelgdamas į 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2012/27/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2009/125/EB ir 2010/30/ES bei kuria panaikinamos direktyvos 2004/8/EB ir 2006/32/EB[1],

–  atsižvelgdamas į savo 2015 m. gruodžio 15 d. rezoliuciją dėl Europos energetikos sąjungos kūrimo[2],

–  atsižvelgdamas į Komisijos 2015 m. lapkričio 18 d. ataskaitą „Valstybių narių pažangos, padarytos siekiant 2020 m. nacionalinių energijos vartojimo efektyvumo tikslų ir įgyvendinant Energijos vartojimo efektyvumo direktyvą 2012/27/ES, įvertinimas pagal Energijos vartojimo efektyvumo direktyvos 2012/27/ES 24 straipsnio 3 dalies reikalavimus“[3],

–  atsižvelgdamas į 2011 m. kovo 8 d. Komisijos komunikatą „Konkurencingos mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos sukūrimo iki 2050 m. planas“[4],

–  atsižvelgdamas į 2011 m. gruodžio 15 d. Komisijos komunikatą „Energetikos veiksmų planas iki 2050 m.“[5],

–  atsižvelgdamas į savo 2014 m. vasario 5 d. rezoliuciją dėl 2030 m. klimato ir energetikos politikos strategijos[6],

–  atsižvelgdamas į savo 2015 m. liepos 9 d. rezoliuciją „Efektyvus išteklių naudojimas. Žiedinės ekonomikos kūrimas“[7],

–  atsižvelgdamas į 2016 m. vasario 16 d. Komisijos komunikatą „ES šildymo ir vėsinimo strategija“[8],

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto pranešimą ir į Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto nuomonę (A8-0199/2016),

A.  kadangi energijos vartojimo efektyvumo didinimas ir energijos taupymas yra svarbūs aplinkos ir klimato apsaugos, ekonomikos konkurencingumo stiprinimo, darbo vietų kūrimo, energijos tiekimo saugumo ir energijos nepritekliaus problemos sprendimo veiksniai, ES svarbūs geopolitiniu ir demokratijos požiūriu; mano, kad Energijos vartojimo efektyvumo direktyva yra svarbus pagrindas siekiant šių tikslų; kadangi Komisijos pasiūlyme dėl energetikos sąjungos kūrimo energijos vartojimo efektyvumas laikomas atskiru energijos šaltiniu;

B.  kadangi ES apskritai daro pažangą siekdama savo 2020 m. klimato ir energetikos tikslų, kaip rodo prognozės, pagal kurias numatoma, kad visi susiję teisės aktai iki 2020 m. bus visapusiškai įgyvendinti (išmetamo CO2 kiekio mažinimas, atsinaujinančiųjų energijos išteklių energijos dalies didinimas, energijos vartojimo efektyvumo didinimas), ir šioje srityje turėtų išlaikyti pasaulinės lyderės poziciją;

C.  kadangi daugiausia tikimasi sutaupyti įvairiuose sektoriuose taikant kompleksinę politiką (44 proc.), taip pat pastatuose (42 proc.), pramonėje (8 proc.) ir transporte (6 proc.);

D.  kadangi kyla didelių abejonių dėl valstybių narių pateikiamų duomenų apie įvertintą sutaupomos energijos kiekį;

E.  kadangi pastatams tenka 40 proc. visos suvartojamos energijos ir juose išmetama 36 proc. CO2; kadangi svarbu pabrėžti ne tik tai, kad 50 proc. visos suvartojamos energijos naudojama šildymui ir vėsinimui (80 proc. sunaudojama pastatuose), bet ir tai, kad didelė šios energijos dalis iššvaistoma; kadangi pastatų šildymo ir vėsinimo poreikio rodikliai turi būti nustatyti nacionaliniu lygmeniu; kadangi išmetamųjų teršalų kiekio sumažinimas 50 proc., kurį reikia pasiekti norint užtikrinti, kad pasaulio temperatūra nepakiltų daugiau kaip 2°C, turės būti pasiektas efektyviau vartojant energiją; kadangi energijos poreikio pastatuose mažinimas taip pat yra ekonomiškai veiksmingiausias energetinio saugumo didinimo ir išmetamo CO2 kiekio mažinimo būdas, kartu padedantis siekti ES reindustrializacijos tikslų;

F.  kadangi pats energijos vartojimo efektyvumas turi būti laikomas energijos šaltiniu ir išreiškiamas sutaupytos energijos Nw (negavatais), kaip tai be jokių abejonių įrodė šiuolaikinis pasaulis ir Europos istorija;

G.  kadangi 61 proc. importuojamų dujų skiriama pastatams (iš jų 75 proc. – gyvenamiesiems pastatams); kadangi remiantis moksliniais tyrimais matyti, jog ES mastu nustačius plataus užmojo pastatų renovavimo politiką importuojamų dujų kiekį trumpuoju laikotarpiu (t. y. tik per 15 metų) ekonomiškai efektyviai būtų galima sumažinti 60 proc., o ilguoju laikotarpiu dujų visiškai nebereikėtų importuoti (Europos pastatuose 2040 m. būtų suvartojama tiek dujų, kiek jų buvo išgauta vidaus rinkoje 2011 m.);

H.  kadangi būtina, jog ES ir jos valstybės narės pripažintų, kaip svarbu įtraukti piliečių iniciatyvas, pavyzdžiui, kooperatyvus ir bendruomenių energijos vartojimo efektyvumo didinimo projektus; kadangi reikia panaikinti ekonomines, reglamentavimo ir administracines kliūtis, kad gyventojai galėtų aktyviai dalyvauti energetikos sistemoje;

I.  kadangi Energijos vartojimo efektyvumo direktyva yra pagrindinė direktyva, kurioje pripažįstama energijos taupymo kaip šaltinio, galinčio iš esmės pakeisti padėtį siekiant COP21 nustatytų užmojų ir kartu suteikti daugialypės naudos, svarba; kadangi investicijos į pastatų renovaciją ir kitas energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones skatina darbo vietų kūrimą, gyvenimo sąlygų gerinimą mažinant kuro nepriteklių, įsidarbinimo MVĮ sektoriuje galimybes, didesnę turto vertę, didesnį našumą, geresnę sveikatą ir saugumą, geresnę oro kokybę, didesnę mokesčių bazę ir didesnį BVP;

J.  kadangi energijos vartojimo efektyvumo didinimas, visų pirma statybų sektoriuje, duoda papildomos naudos, nes suteikia pasiūlos lankstumo galimybių ir sumažina bendrą bazinę apkrovą ir didžiausią sistemos apkrovą;

Energijos vartojimo efektyvumo direktyva – įgyvendinama nepatenkinamai, tačiau suteikia pagrindą taupyti energiją

1.  pabrėžia, kad energijos vartojimo efektyvumas yra labai svarbus siekiant ES tikslų klimato ir energetikos srityse, atsižvelgiant į 21-ojoje JTBKKK šalių konferencijoje pasiektu Paryžiaus susitarimu nustatytus tikslus; pabrėžia, kad energijos vartojimo efektyvumas nepaprastai svarbus mažinant ES priklausomybę nuo energijos importo, kuriant darbo vietas, mažinant energijos nepriteklių, užtikrinant patogumus ir sveikatą ir skatinant ekonomiką; pabrėžia, kad įgyvendinant Energijos vartojimo efektyvumo direktyvą pastebėta daug teigiamų pokyčių valstybėse narėse, tačiau prastas įgyvendinimas trukdo pasinaudoti visomis jos teikiamomis galimybėmis;

2.  pabrėžia, kad labai svarbu kuo greičiau pradėti perėjimą nuo iškastinio kuro prie tvaresnės energetikos sistemos, pagrįstos atsinaujinančiaisiais energijos ištekliais; yra susirūpinęs dėl to, kad mažėjančios iškastinio kuro kainos gali stabdyti priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo ir energijos vartojimo efektyvumo politiką;

3.  ragina rengti planus siekiant laipsniškai panaikinti iškastiniam kurui skiriamas subsidijas ir nukreipti finansinius išteklius energijos vartojimo efektyvumo projektams, kuriais siekiama ES tikslo iki 2050 m. sumažinti anglies dioksido išmetimą energetikos sektoriuje;

4.  pažymi, kad valstybės narės iki šiol vis dar tinkamai neįgyvendino 2012 m. Energijos vartojimo efektyvumo direktyvos ir 2010 m. Pastatų energinio naudingumo direktyvos; pažymi, kad Energijos vartojimo efektyvumo direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminas buvo 2014 m. birželio 5 d.; mano, kad išlaidų ir energijos vartojimo mažinimu yra suinteresuoti ir gyventojai, ir verslo įmonės; pabrėžia, kad, norint sudaryti galimybių investicijoms į energijos vartojimo efektyvumą ir nedidelį energijos suvartojimą bei išlaidų mažinimą, kartu remiant konkurencingumą ir tvarumą, ir tas investicijas paskatinti, labai svarbu nustatyti reguliavimo sistemą, apimančią ir tikslus, ir priemones; taip pat nurodo, kad kai kurios valstybės narės tinkamai nepasinaudoja galima ES parama, skirta energijos vartojimo efektyvumui skatinti gyvenamuosiuose pastatuose; pabrėžia, kad visiškai įgyvendinus energijos vartojimo efektyvumo priemones atsivertų didžiulis kokybiškų darbo vietų kūrimo potencialas, atsižvelgiant į tai, kad apie 900 000 žmonių dirba darbą, susijusį su mažiau energijos vartojančių prekių ir paslaugų gamyba (remiantis 2010 m. duomenimis);

5.  pakartoja, kad energijos vartojimo efektyvumas turi būti suprantamas kaip tvariausia priemonė įgyvendinant įsipareigojimą mažinti energijos vartojimą, o ne kaip dingstis vartoti daugiau;

6.  sutinka su Komisija, kad dėl mažesnių kuro kainų ir ekonomikos augimo perspektyvų galėtų toliau didėti pavojus, kad 20 proc. tikslas nebus pasiektas; ragina Komisiją ir valstybes nares griežtinti stebėsenos, tikrinimo, kontrolės ir reikalavimų laikymosi tvarką siekiant užtikrinti tinkamą užmojų lygį;

7.  pripažįsta, kad valstybėms narėms iki 2020 m. turėtų pavykti sutaupyti tik 17,6 proc. pirminės energijos ir kad vis dar yra pavojus, jog 20 proc. tikslo pasiekti nepavyks, nebent būtų visapusiškai įgyvendinti ES teisės aktai, gerokai padidintos pastangos ir pašalintos investavimo kliūtys; vis dėlto pažymi, kad šiuo etapu bet koks Energijos vartojimo efektyvumo direktyvos įgyvendinimo vertinimas gali duoti tik dalinį vaizdą, nes ji palyginti neseniai įsigaliojo ir turėjo būti perkelta į nacionalinę teisę; ragina valstybes nares greitai ir visapusiškai įgyvendinti direktyvą; ragina Komisiją teikiant prašymus (kai būtina) suderinti nacionalinius planus su direktyvos tikslais, veikti sparčiai ir naudotis visomis teisinėmis priemonėmis siekiant užtikrinti, kad valstybės narės pateiktų naujausią ir tikslią informaciją;

8.  primena savo 2014 m. vasario 5 d, 2014 m. lapkričio 26 d. ir 2015 m. spalio 15 d. rezoliucijas, kuriose, be kita ko, raginama nustatyti 40 proc. energijos vartojimo efektyvumo tikslą 2030 metams; mano, kad bendras privalomas tikslas kartu su atskirais nacionaliniais tikslais 2030 metams padidins ES nepriklausomybę nuo energijos importo, paskatins inovacijas ir padės užtikrinti jos technologinę lyderystę energijos vartojimo efektyvumo srityje; be to, mano, kad privalomi reikalavimai yra itin svarbūs norint pasiekti aukščiausią užmojų ir pastangų lygį valstybėse narėse, taip pat suteikti joms pakankamai lankstumo galimybių parengti priemonių ir įrankių, kurie turi būti pritaikyti nacionalinio lygmens poreikiams, derinį;

9.  pažymi, kad vietos valdžios institucijos atlieka itin svarbų vaidmenį įgyvendinant Energijos vartojimo efektyvumo direktyvą, nes jos į savo vietos veiksmų planus įtraukia plataus užmojo energijos taupymo priemones, pvz., į Integruotą merų paktą, skirtą klimato ir energetikos klausimams, įtrauktas priemones; mano, kad vietos veiksmų planuose nurodyti duomenys, pvz., energijos vartojimo efektyvumo politika ir priemonės, nurodytos daugiau kaip 5 000 tvarios energetikos veiksmų planų pagal Merų paktą, gali veiksmingai prisidėti prie bendrų planų ir platesnio užmojo nacionalinių energijos efektyvumo tikslų;

10.  mano, kad vietoje sutaupomos energijos potencialas turėtų būti daug labiau išnaudojamas, nes vietos ir regioninės valdžios institucijos yra itin svarbios skatinant pažangą, susijusią su energijos vartojimo efektyvumu ir pokyčiais energetikoje apskritai; ragina Komisiją stiprinti miesto tinklus, tokius kaip Merų paktas, išmanieji miestai ir bendruomenės, arba tik atsinaujinančiųjų energijos išteklių energiją naudojančios bendruomenės, kurie sudaro sąlygas miestams, vietos valdžios institucijoms, regionams ir valstybėms narėms dalytis žiniomis ir geriausia patirtimi nuo žemiausios vietos grandies planuojant pokyčius energetikoje, kuriant ir įgyvendinant energijos vartojimo efektyvumo priemones ir savarankiškai gaminant energiją, taip pat siekiant gauti finansinę paramą;

11.  apgailestauja dėl Europos Vadovų Tarybos 2014 m. priimto labai mažo užmojo tikslo (mažiausiai 27 proc. pagerinti energijos vartojimo efektyvumą iki 2030 m.), kuris daugiausia paremtas labai nerealistine didele diskonto norma, taikyta atliekant ankstesnį poveikio vertinimą; primena, kad 17,5 proc. diskonto norma yra pernelyg didelė; ragina Komisiją, remiantis savo geresnio reglamentavimo gairėmis, atlikti išsamią sąnaudų ir naudos analizę, atsižvelgiant į daugialypę energijos vartojimo efektyvumo naudą ir į socialinio diskonto normą; prašo Komisijos ir valstybių narių persvarstyti 2030 metams nustatytą 27 proc. energijos vartojimo efektyvumo tikslą atsižvelgiant į Paryžiaus klimato kaitos susitarimą siekiant užtikrinti, kad pasaulio klimato atšilimas neviršytų 2°C, bet stengtis, kad jis siektų tik 1,5°C, laikantis Parlamento nustatyto energijos vartojimo efektyvumo tikslo; prašo Komisijos 2030 metams nustatyti privalomą 40 proc. energijos vartojimo efektyvumo tikslą, kuris atspindėtų ekonomiškai naudingo energijos vartojimo efektyvumo potencialo dydį;

12.  pabrėžia, kad ES reikia toliau skatinti ilgalaikę energijos paklausos mažinimo strategiją;

13.  pabrėžia, kad tam tikrais atvejais direktyvos lankstumas suteikė galimybių daugeliui valstybių narių pradėti taikyti energijos vartojimo efektyvumo priemones, ir mano, jog ši galimybė taikyti alternatyvias priemones yra itin svarbi, kad valstybės narės galėtų ateityje įgyvendinti energijos vartojimo efektyvumo programas ir projektus; reikalauja pašalinti galiojančios direktyvos, visų pirma jos 7 straipsnio, spragas, dėl kurių direktyva įgyvendinama nepakankamai, bet išlaikyti valstybėms narėms suteiktą tinkamą lankstumą pasirinkti priemones; atkreipia dėmesį į tai, kad EPRS tyrime 7 straipsnio įgyvendinimo tema[9], kuris pagrįstas valstybių narių pateiktais duomenimis, daroma išvada, jog priemonės, suteikiančios galimybę valstybėms narėms laipsniškai išdėstyti savo tikslus, imtis ankstyvų priemonių arba neįtraukti transporto ir ATLPS sektorių apskaičiuojant tikslus, beveik visais atvejais lėmė tai, kad buvo pasiekta tik pusė bendro metinio energijos taupymo tikslo – 0,75 proc.; pažymi, kad tyrėjai pareiškė, jog tyrimu galima pasitikėti tik tiek, kiek pasitikima pateiktais duomenimis; primygtinai tvirtina, kad 7 straipsnio 9 dalyje nustatytos alternatyvios priemonės turi būti geriau apibrėžtos ir lengviau kiekybiškai įvertinamos;

14.  pažymi, kad 7 straipsnio 2 dalyje nustatyti laipsniškas išdėstymas ir ankstyvieji veiksmai nebetaikomi; primena, kad taikant 7 straipsnį tikimasi pasiekti daugiau kaip pusę direktyvoje nustatyto 20 proc. tikslo;

15.  pažymi, kad silpniausias esamos direktyvos aspektas yra tai, jog daugelis priemonių nustos galioti 2020 m., nebent direktyva būtų atitinkamai pakeista; tai reiškia, be kita ko, kad jos pagrindinių nuostatų, visų pirma 7 straipsnio, galiojimas turėtų būtų pratęstas ne tik iki 2030 m., bet ir ilgesniam laikotarpiui, ir kad šiuo atžvilgiu dabartinė direktyva turi būti įvertinta, o tikslai turėtų būti nustatyti atsižvelgiant į pokyčius (rezultatus, technologijų ir rinkos naujoves ir kt.); tikisi, kad tai padės taikyti ilgalaikes priemones; taip pat pabrėžia, kad norint užtikrinti, jog 2030 m. būtų pasiekti užsibrėžti tikslai, būtina atlikti laikotarpio vidurio peržiūrą;

16.  pabrėžia, kad geriau suderinti papildomumo (gebėjimas skatinti technologijas, kurių savybės geresnės negu įprasta rinkoje) ir reikšmingumo (veiksmų, kurie nebūtinai būtų įgyvendinti, skatinimas) apskaičiavimo, taip pat sutaupytos energijos apskaičiavimo ir patikrinimo metodai galėtų padėti lengviau įgyvendinti 7 straipsnio nuostatas;

17.  siūlo 7 straipsnio pavadinimą pakeisti į „Energijos taupymo paramos sistemos“, siekiant pabrėžti, kad valstybės narės turi padėti vartotojams, įskaitant MVĮ, taupyti energiją ir mažinti jų energijos sąnaudas ir nustatyti priemones, padedančias įvykdyti taupymo tikslus nustatant energijos įpareigojimų sistemas ir kitas priemones;

18.  siūlo ir taikant 7 straipsnį, ir, visų pirma, energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimų sistemas, pirmenybę teikti veiksmams pastatų sektoriuje, ypač skatinant įgyvendinti 4 straipsnyje nustatytas ilgalaikes nacionalines strategijas, kurios turėtų būti parengtos siekiant išnaudoti visą investavimo į energetinės pastatų renovacijos potencialą;

19.  pabrėžia, kad tarp visų iššūkių ir pagrindinių kliūčių įgyvendinant 7 straipsnį didelį poveikį daro nepakankamos suinteresuotųjų šalių žinios ir gebėjimai, taip pat menkas galutinių vartotojų informuotumas apie privalomas energijos vartojimo efektyvumo sistemas ar alternatyvias priemones bei trumpas jų įgyvendinimo laikotarpis (2014–2020 m); todėl ragina ES investuoti daugiau lėšų, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas informavimo ir paramos veiksmų įgyvendinimui pavienėse valstybėse narėse;

20.  pabrėžia, kad be nuorodos į energijos vartojimo efektyvumo rodiklius (pavyzdžiui, į energijos suvartojimą BNP vienetui) kai kuriose valstybėse narėse neįmanoma paskatinti piliečių ir įmonių įgyvendinti politinį efektyvumo tikslą klimato ir energetikos srityse;

21.  atkreipia dėmesį į tai, kad 7 straipsnio nuostata, pagal kurią valstybės narės gali reikalauti įgyvendinti dalį energijos vartojimo efektyvumo priemonių prioriteto tvarka namų ūkiuose, patiriančiuose energijos nepriteklių arba socialiniuose būstuose, pasinaudojo tik dvi valstybės narės; ragina sustiprinti šią priemonę;

22.  mano, kad pirmiausia turi būti įgyvendinamos energijos vartojimo efektyvumo priemonės, skirtos pažeidžiamiems ir energijos nepriteklių patiriantiems namų ūkiams, siekiant užtikrinti, kad visų pirma būtų tvariai mažinamos šių namų ūkių sąnaudos energijai;

23.  siūlo, kad į energijos vartojimo efektyvumo veiksmų planus, kaip numatyta šios direktyvos 24 straipsnyje, būtų galima įtraukti raginimą valstybėms narėms nustatyti energijos vartojimo efektyvumo priemonių panaudojimo siekiant sumažinti energijos nepritekliaus riziką tikslus ir pateikti šių tikslų įgyvendinimo ataskaitą;

24.  mano, kad pirmenybę reikia teikti energetikos požiūriu veiksmingam esamų pastatų renovavimui skirtoms priemonėms, taikomoms tiems pastatams, kuriuose labiausiai jaučiamas energijos nepriteklius; ragina Komisiją persvarstant Energijos vartojimo efektyvumo direktyvą pasiūlyti tikslą pagerinti gyvenamųjų pastatų veiksmingumą, taip pat nustatyti būsimus būtiniausius nuomojamam būstui taikytinus veiksmingumo standartus;

25.  pažymi, kad 16 valstybių narių pasinaudojo galimybe sukurti energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimų sistemą (7 straipsnio 1 dalis), 24 valstybės narės skirtingu mastu pasinaudojo galimybe taikyti alternatyvias priemones, o 18 valstybių teikė pirmenybę kitoms nei renovavimo norma priemonėms (5 straipsnis); kritikuoja tai, kad septynios valstybės narės vis dar nepradėjo vykdyti energijos vartojimo auditų (8 straipsnis);

26.  pabrėžia, kad kai kuriems pagrindiniams Energijos vartojimo efektyvumo direktyvos punktams (pažangioji matavimo sistema, kogeneracijos technika, renovavimo planai) įgyvendinti reikia daugiau laiko ir kad itin svarbu nustatyti stabilią energijos vartojimo efektyvumo po 2020 m. sistemą, kad būtų užtikrintas investuotojams, valdymo institucijoms ir įmonėms reikalingas pasitikėjimas ir reglamentavimo stabilumas, kad jos turėtų galimybių vykdyti projektus ir diegti inovacijas, nes jos turi daug galimybių sumažinti energijos suvartojimą ir tokiu būdu sumažinti sąnaudas vartotojams; pažymi, kad viešoji paklausa ir rinka yra pagrindinės šių projektų varomosios jėgos;

27.  pripažįsta, kad nepakankamai aiškūs sprendimai dėl kainų yra viena pagrindinių prastesnio reagavimo į paklausą priežasčių; ragina valstybes nares įveikti šią kliūtį ir skatinti taikyti pažangiąją matavimo sistemą ir skaidrią sąskaitų išrašymo tvarką siekiant skatinti aktyvesnį vartotojų elgesį energijos vartojimo ir investicijų į energijos vartojimo efektyvumą srityse;

28.  palankiai vertina naujus novatoriškus ir pažangius sprendimus, kaip derinti elektros energijos pasiūlą ir paklausą, geriau panaudoti atsinaujinančiąją energiją ir sumažinti energijos vartojimą piko laikotarpiais; ragina šiems naujiems sprendimams skirti mokslinių tyrimų ir plėtros finansavimą, visų pirma MVĮ sektoriui;

29.  pabrėžia, kad dėl trūkstamos tiesioginės trijų politinių tikslų klimato ir energetikos srityse sąsajos, visų pirma kalbant apie šių tikslų pokyčių, susijusių su procentiniu efektyvumo augimu ir atsinaujinančiųjų išteklių energijos kiekio vienam CO2 taršos leidimui didėjimu, dinamikos abipusį perskaičiavimą pagal tam tikrus ekvivalentus, nėra tinkamų paskatų didinti energijos vartojimo efektyvumą ir naudoti atsinaujinančiuosius energijos šaltinius;

30.  pabrėžia itin svarbų vartotojų, piliečių ir skirstomųjų tinklų operatorių (STO) vaidmenį vis labiau decentralizuojant energetikos sektorių ir jų dalyvavimo svarbą siekiant energijos efektyvumo tikslų; pabrėžia, kad reikia aktyviau imtis veiksmų siekiant sustiprinti jų vaidmenį, be kita ko, palengvinant reagavimo į paklausą galimybes, nedidelio masto kaupimą, pastatų atnaujinimą ir centralizuotą šildymo ir vėsinimo tiekimą tiek pavieniams asmenims, tiek kooperatyvams;

31.  atkreipia dėmesį į tai, kad vadovaujantis Energijos vartojimo efektyvumo direktyvos 7 straipsnyje nustatytu privalomu metiniu energijos taupymo tikslu šia direktyva ne tik remiamas energijos vartojimo efektyvumas, bet ir energijos taupymo veiksniai; ragina direktyvoje kreipti daugiau dėmesio į energijos vartojimo efektyvumą; pabrėžia, koks svarbus 2030 m. energijos vartojimo efektyvumo tikslas, atsižvelgiant į 21-ojoje JTBKKK šalių konferencijoje nustatytus klimato tikslus, kad būtų pasiekti mūsų klimato tikslai ir sumažinta priklausomybė nuo trečiųjų šalių; pažymi, kad pastatams tenka 40 proc. visos ES suvartojamos energijos, o 50 proc. tos energijos sunaudojama šildymui ir vėsinimui; pabrėžia, kad dėl šios priežasties siekiant sumažinti išmetamo CO2 kiekį, pagerinti energetinį saugumą, sumažinti energijos nepriteklių ir paskatinti ekonomiką yra nepaprastai svarbu padidinti energijos vartojimo efektyvumą pastatuose; primygtinai ragina valstybes nares imtis didelių investicijų, skirtų energijos vartojimo efektyvumui didinti, pasinaudojant ES finansavimu, nes vykdant tokias investicijas ne tik būtų sumažintos sąnaudos energijai, bet ir sukurta daug darbo vietų bei padedama siekti reindustrializacijos tikslų;

32.  pabrėžia, kad 85 proc. pastate suvartojamos energijos reikalinga patalpoms ir namų ūkių vandeniui šildyti, ir kad dėl šios priežasties Europoje reikia sparčiau modernizuoti senas, neekonomiškas šildymo sistemas, kad su turimomis technologijomis, įskaitant atsinaujinančiųjų išteklių energiją naudojančias šildymo sistemas, būtų galima bent 20 proc. padidinti energijos vartojimo efektyvumą;

Dėl konkuruojančių teisinių nuostatų stabdoma pažanga ekologijos srityje, daugėja biurokratijos ir didėja energijos sąnaudos

33.  pažymi, kad energetikos srities pranešimo prievolės, kaip sistemos dalis, yra labai svarbios, kad būtų galima įvertinti esamų energijos vartojimo efektyvumo teisės aktų įgyvendinimo pažangą; tačiau apgailestauja, kad nustatytos pernelyg griežtos energetikos srities pranešimų prievolės, taip pat dėl valstybių narių perteklinio reglamentavimo, verslo įmonėms, energijos gamintojams, vartotojams ir valdžios institucijoms, nes jos mažina augimo ir inovacijų potencialą; pabrėžia, kad, jei tik įmanoma, pranešimo prievolės turėtų būti supaprastintos, kad būtų galima sumažinti administracinę naštą ir sąnaudas; kritikuoja tai, kad vykdant pranešimo prievolę gautų duomenų dažnai ES mastu negalima palyginti, nes jie nevienodai suskirstyti, taikoma skirtinga rinkimo metodika ir standartai; ragina Komisiją sumažinti, taip pat pasitelkus skaitmeninius sprendimus, su pranešimo prievolėmis susijusią administracinę naštą ir nustatyti aiškesnes duomenų palyginamumo ir geresnio duomenų įvertinimo gaires; ragina suderinti energijos paklausos prognozes atsižvelgiant į taupymo mažiausiomis sąnaudomis galimybes pagrindiniuose sektoriuose ir mano, kad sumažinus biurokratiją bus sparčiau įgyvendinamos energijos vartojimo efektyvumo priemonės; pažymi, kad norint taikyti principą „svarbiausia energijos vartojimo efektyvumas“ reikia persvarstyti energetikos planavimą ir ataskaitų teikimą, taip pat pagerinti politikos nuoseklumą, kad visi šie veiksniai stiprintų vienas kitą ir kad būtų pripažįstama, jog energijos taupymas yra Europos pagrindinis ir saugiausias energijos šaltinis; pabrėžia, kad energijos vartojimo efektyvumas gali būti geriausia investicija į energijos šaltinius, nes jis padidina energijos įperkamumą, mažina papildomos brangios infrastruktūros poreikį tiekėjams ir padeda spręsti klimato kaitos problemą;

34.  pabrėžia, kad sutaupytos energijos apskaičiavimo taisyklės ir vertinimas, kurios priemonės atitinka reikalavimus, kaip nurodyta direktyvos prieduose, yra per daug sudėtingi, todėl jais neįmanoma tiksliai vadovautis; ragina Komisiją užtikrinti, kad persvarstant Energijos vartojimo efektyvumo direktyvą būtų pasiūlytas iš esmės paprastesnis energijos efektyvumo apskaičiavimo metodas, ir ragina apsvarstyti galimybę pasiūlyti naujus deleguotuosius aktus, kuriais būtų supaprastinti dabartinėje direktyvoje naudojami skaičiavimo metodai;

35.  ragina Komisiją persvarstyti direktyvos IV priede nurodytą elektros energijos perskaičiavimo koeficientą siekiant geriau atspindėti vykstančius elektros generavimo pokyčius;

36.  pažymi, kad ne su visa rizika, susijusia su energijos taupymo investicijomis, galima susidoroti taikant apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą (ATLPS), nes ji apima tik 45 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio; pažymi, kad Energijos vartojimo efektyvumo direktyva yra glaudžiai susijusi su kitais energetikos srities ES teisės aktais ir daro tam tikrą poveikį anglies pėdsakui ir ATLPS sistemai (leidimų kainoms); ragina Komisiją įvertinti, kiek jos susijusios tarpusavyje, ir užtikrinti papildomumą; teigia, kad dėl to sumažėjusios ATLPS leidimų kainos yra vienas iš daugelio veiksnių, dėl kurių gali mažėti paskatos pramonės įmonėms investuoti į energijos taupymą;

37.  atkreipia dėmesį į tai, kad svarbu tinkamai įgyvendinti rinkos stabilumo rezervą, kuris galėtų padėti pagerinti energijos vartojimo efektyvumą stiprinant ES ATLPS ir mažo anglies dioksido kiekio technologijų politikos darnumą;

38.  palankiai vertina būsimą modernizavimo fondą, kuris bus skirtas energetikos sistemoms modernizuoti ir energijos vartojimo efektyvumui gerinti mažesnes pajamas gaunančiose valstybėse narėse, ir prašo Komisiją parengti tinkamą valdymo struktūrą, įskaitant išsamų valstybių narių naudos gavėjų, EIB ir kitų institucijų vaidmenį;

39.  pabrėžia, kad nepakankamai koordinuojant kai kurių nacionalinių teisės aktų elementus gali būti sunku rasti veiksmingų energijos vartojimo efektyvumo sprendimų, kuriais būtų pasiekta geriausių ekonominio veiksmingumo rezultatų, o dėl energijos taupymo pasiektos mažesnės kainos nebetenka prasmės; ragina valstybes nares ir Komisiją parengti koordinavimo priemones, kad būtų visapusiškai išnaudotas energijos vartojimo efektyvumo potencialas, nes tai padėtų didinti valstybių narių taikomų priemonių nuoseklumą neribojant jų galimybės pritaikyti savo politiką prie vietos energijos rinkų ir kainų, turimų technologijų ir sprendimų bei nacionalinio energijos rūšių derinio; ragina užtikrinti, kad įgyvendinant ATLPS būtų geriau atsižvelgiama į nacionalines priemones, darančias poveikį leidimų skaičiui ir kainai;

40.  pabrėžia, kad reikia didinti energijos vartojimo efektyvumą viešajame sektoriuje, ir ragina į viešuosius pirkimus labiau įtraukti energijos taupymo iniciatyvas;

41.  pažymi, kad ne visi viešųjų pirkimų agentai iki galo supranta viešiesiems pirkimams taikomus energijos vartojimo efektyvumo reikalavimus; ragina Komisiją paskelbti aiškesnes gaires siekiant sudaryti palankesnes sąlygas laikytis direktyvos 6 straipsnio ir geriau jas įtraukti į platesnes ES viešųjų pirkimų taisykles;

42.  ragina Komisiją į veiklą įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas, siekiant energijos vartojimo efektyvumą skatinti regionų, vietos ir piliečių mastu;

43.  pabrėžia, kad nors mažmeninės elektros kainos mažiesiems ir vidutiniams verslo klientams ir privatiems vartotojams daugelyje valstybių narių yra palyginti aukštos, investuojant į energijos vartojimo efektyvumą gali būti padidintas Europos įmonių konkurencingumas ir sumažintos privačių vartotojų energijos sąnaudos; tačiau pabrėžia, kad ES maždaug trečdalį sąskaitos už elektros energiją sudaro netiesioginiai valstybės nustatyti mokesčiai ir rinkliavos privatiems namų ūkiams; kai jie įtraukiami į sąskaitas kaip nekintami dėmenys, vartotojams gali būti sunku pastebėti energijos taupymo naudą, be to, tai didina energijos nepriteklių; pažymi, kad Europos klimato ir energetikos politikai finansuoti skirtos rinkliavos sudaro mažiausią sąskaitos dalį; taip pat pabrėžia, kad aukštos energijos kainos ES lemia tai, jog energijos kainos valstybėse narėse skiriasi nuo kainų, kurias mokas mūsų pagrindiniai konkurentai daugelyje pasaulio šalių, o tai kenkia Europos energijai imlios pramonės sektorių konkurencingumui; pažymi, kad inovacijų taip pat daugėja daugiau investuojant į energijos vartojimo efektyvumą, taip užtikrinant ES pramonei pasaulio lyderės poziciją;

44.  pažymi, kad energijos vartojimo efektyvumas gali būti geriausia pagrindų energetinė investicija, didinanti energijos įperkamumą, mažinanti papildomos brangios infrastruktūros poreikį ir padedanti spręsti klimato kaitos problemą;

45.  pažymi, kad principas „pirmiausia energijos vartojimo efektyvumas“ sudaro sąlygas ekonomiškai efektyviai plėsti atsinaujinančiųjų energijos išteklių dalį energijos rūšių derinyje; pabrėžia, kad taupymo įpareigojimai turi būti suderinami su tvarių atsinaujinančiųjų energijos išteklių plėtra, ir kad reikia stiprinti sinergiją siekiant veiksmingai pereiti prie nuo iškastino kuro mažai priklausomos, atsparios ir pažangios energijos sistemos; mano, kad geresnis tarpregioninis paskirstymas, kaupimo sistemos ir paklausos valdymas suteikia daug galimybių toliau plėsti vėjo, vandens ir saulės energijos požiūriu optimalias gamybos vietas, kurios gali aprūpinti visą Europą; yra įsitikinęs, kad tai turės stabdomąjį poveikį energijos kainoms;

46.  pabrėžia, kad energijos vartojimo efektyvumas yra ekonomiškai efektyviausia priemonė siekiant laikytis ES išmetamo CO2 kiekio mažinimo įsipareigojimų;

Energetikos srities teisės aktai turi būti nuoseklesni

47.  ragina Komisiją laikytis geresnio reglamentavimo principo, ieškoti geresnių ES energetikos ir klimato kaitos taisyklių koordinavimo priemonių, kad būtų galima pagerinti teisės aktų veiksmingumą ir efektyvumą ir pasiūlyti dabartinio reglamentavimo gerinimo priemonių; ragina Komisiją stiprinti išsamaus ilgalaikio energijos vartojimo efektyvumo iniciatyvų, įskaitant visų pagrindinių tipų šalutinį poveikį, vertinimo metodiką; ragina formuojant ir vertinant bendras sąnaudas ir naudą, susijusias su įvairių lygmenų energijos vartojimo efektyvumo užmojais, žvelgti iš visuomenės perspektyvos ir laikyti energijos vartojimo efektyvumą atskiru energijos ištekliumi;

48.  ragina Komisiją laikyti energijos vartojimo efektyvumą infrastruktūros prioritetu pripažįstant, kad jis atitinka TVF ir kitų ekonominių institucijų[10] vartojamą infrastruktūros apibrėžtį, ir atsižvelgti į jį kaip į esminį veiksnį priimant sprendimus dėl būsimų investicijų į Europos energetikos infrastruktūrą;

49.  pažymi, kad energijos vartojimo efektyvumas gali padėti padidinti energijos sistemos atsparumą ir taip padėti pasiekti tvarią ir saugią padėtį;

50.  pabrėžia, kad funkcionalios energijos vidaus rinkos, įskaitant energijos vartojimo efektyvumo paslaugų rinkas, padės optimizuoti energijos sistemų sąnaudas, vadinasi, smarkiai pagerins energijos vartojimo efektyvumą ir konkurencingumą visoje Europoje; todėl ragina valstybes nares visiškai įgyvendinti trečiąjį energetikos teisės aktų rinkinį siekiant užtikrinti visapusiškai veikiančias konkurencingas ir susietas energijos rinkas;

51.  nurodo, kad energijai imli pramonė turi taip pat prisidėti, ir kad šiomis aplinkybėmis labai svarbu ES visiems užtikrinti vienodas sąlygas;

52.  pabrėžia, kad energijos vartojimo efektyvumas yra vienas iš ES pagrindinių tikslų, todėl Europos šalys turėtų būti skatinamos užtikrinti kuo mažesnius energijos nuostolius pramonės, transporto ir statybų srityse, nes šiose srityse suvartojama didžiausia energijos dalis;

53.  palankiai vertina teigiamą sertifikavimo sistemų ar taupymo įpareigojimų (7 straipsnis) poveikį daugelyje valstybių narių; mano, kad galimybė pasirinkti lygiaverčio užmojo alternatyvias priemones yra esminė pritarimo joms sąlyga; pažymi, kaip svarbu užtikrinti, kad sertifikuotas sutaupytos energijos kiekis atitiktų realiame gyvenime sutaupytą energiją ir nebūtų vien tik popieriuje sutaupyta energija; atkreipia dėmesį į energijos tiekimo įmonių vaidmenį siekiant aktyviai plėtoti energijos vartojimo efektyvumo priemones; ragina neapsunkinti sertifikavimo sistemų ir energijos taupymo priemonių įskaitymo; ragina Komisiją įvertinti, ar įmanoma atsižvelgti į sutaupytos pirminės energijos kiekį pasitelkiant įterptąsias kogeneracijos jėgaines (Bendra šilumos ir elektros energijos gamyba (CHP));

54.  atkreipia dėmesį į Europos Parlamento užsakymu EPRS parengtą ataskaitą, kurioje teigiama, kad dauguma nustatytų energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimų sistemų buvo svarbios siekiant padidinti energijos vartojimo efektyvumą nacionaliniu mastu ir dėl jų daug namų ūkių ir organizacijų ekonomiškai efektyviai sutaupė energijos; taip pat atkreipia dėmesį į ataskaitoje padarytą išvadą, kad energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimų sistemos yra itin ekonomiškai efektyvios ir kad esama įrodymų, jog gerai suprojektuotos ir įgyvendintos energijos vartojimo efektyvumo įpareigojimų sistemos gali užtikrinti iki 100 proc. šalies sutaupomos energijos, nurodytos 7 straipsnyje; todėl siūlo Komisijai sudaryti gerosios ir blogosios praktikos pavyzdžių sąrašą ir parengti kriterijų rinkinį siekiant užtikrinti gerai suprojektuotas ir efektyvias energijos vartojimo efektyvumo sistemas;

55.  ragina pasirūpinti, kad taupymo ir efektyvumo skaičiavimai būtų aiškūs ir nebiurokratiniai; mano, kad Energijos vartojimo efektyvumo direktyva galėtų būti pagrindų teisės aktas, mano, kad galima įtraukti konkrečias priemones ir efektyvumo kriterijus į esamas direktyvas (pvz., Pastatų energinio naudingumo direktyvą) arba ir į suvestinę ženklinimo prievolę (energijos vartojimo efektyvumo ženklinimas, ekologinis projektavimas, žiedinė ekonomika, CE);

56.  mano, kad ES klimato apsaugos ir efektyvumo tikslai turi stiprinti vienas kitą ir kad privalomi energijos vartojimo efektyvumo reikalavimai yra itin svarbūs norint pasiekti aukščiausią užmojų ir pastangų lygį valstybėse narėse, taip pat būtina suteikti valstybėms narėms pakankamai lankstumo galimybių parengti priemonių ir instrumentų, kurie turi būti pritaikyti nacionalinio lygmens poreikiams, derinį;

57.  ragina užtikrinti, kad persvarstyta Energijos vartojimo efektyvumo direktyva atitiktų ES klimato kaitos tikslus ir COP 21 susitarimo tikslą; pabrėžia, kad esamų priemonių tęsimas bei tobulinimas ir prieštaravimų bei spragų naikinimas turi būti direktyvos peržiūros dalis, kad būtų užtikrintas reguliavimo nuspėjamumas ir ilgainiui įgytas investuotojų pasitikėjimas;

Didesnis energijos vartojimo efektyvumas – daugiau darbo vietų ir augimo

58.  apgailestauja dėl mažo iš ES struktūrinių fondų (2007–2013 m.) finansuojamų energijos vartojimo efektyvumo projektų veiksmingumo, kaip kritikuojama Audito Rūmų ataskaitoje; ragina Komisiją skubiai įgyvendinti atitinkamus patobulinimus ypatingą dėmesį skiriant finansuojamų projektų pagrindimui, stebėjimui ir atsipirkimo laikotarpio sutrumpinimui; ragina Komisiją pateikti patobulintas gaires ir vykdyti griežtesnį stebėjimą siekiant geresnio struktūrinių fondų ir ESIF, drauge su privačiomis investicijomis, panaudojimo perspektyviems energijos vartojimo efektyvumo projektams, ypač susijusiems su pastatais; mano, kad energijos vartojimo efektyvumo projektų finansavimas iš struktūrinių fondų ir ESIF turėtų būti skiriamas tiems vartotojams, kurie yra jautresni energijos sąnaudoms, tokiems kaip pramonės sektoriai, kuriuose kyla anglies dioksido nutekėjimo rizika, MVĮ ir namų ūkiai, kuriems gresia energijos nepriteklius; mano, kad visiškas prioritetas yra sukurti finansavimo priemones, įrankius ir novatoriškus modelius, siekiant mobilizuoti viešuosius fondus ir pritraukti privatų finansavimą vietos, nacionaliniu, regionų ir ES lygmenimis, kad būtų remiamos investicijos į pagrindinius efektyvaus energijos vartojimo sektorius, pvz., pastatų renovaciją, ypatingą dėmesį skiriant pažeidžiamoms visuomenės grupėms ir tinkamai atsižvelgiant į ilgalaikių investicijų ypatumus;

59.  ragina valstybes nares skatinti investicijas statybos pramonėje, taip pat aktyviau teikti paskatas iš esmės renovuoti prastai apšiltintus pastatus ES;

60.  pabrėžia, kad tuo atveju, jei valstybės narės nustatytų rinkliavomis grindžiamą energijos vartojimo efektyvumo sistemą, minimali suma turėtų būti skiriama namų ūkiams, patiriantiems energijos nepriteklių; taip pat pabrėžia, kad valstybės narės turėtų pademonstruoti, kaip tokia rinkliavomis grindžiama energijos vartojimo efektyvumo sistema prisideda gerinant blogą su esamu nacionaliniu būsto fondu susijusią padėtį;

61.  pabrėžia Europos finansinių priemonių paskolų, garantijų ir akcinio kapitalo pavidalu svarbą pritraukiant privačių lėšų energijos vartojimo efektyvumo didinimo projektams; tačiau pabrėžia, kad finansavimą socialinės srities projektams reikia teikti skiriant subsidijas;

62.  pabrėžia, kad pati ES turėtų nustatyti ambicingą tikslą sutaupyti energijos ir paskatinti inovacijas, atsižvelgiant į investicijas energijos vartojimo efektyvumo srityje, kadangi tokios investicijos yra pelningos ir gali gana greitai atsipirkti;

63.  ragina valstybes nares įtraukti nuostatą dėl reikšmingos minimalios priemonių procentinės dalies nustatymo energijos vartojimo efektyvumo didinimo įpareigojimų sistemose, kurios būtų taikomos mažas pajamas gaunantiems vartotojams;

64.  pažymi, kad energijos vartojimo efektyvumo didinimo projektai dažnai yra nedidelio masto ir kad juos reikia sugrupuoti į didesnius rinkinius; šiuo tikslu ragina Komisiją, EIB ir valstybes nares teikti daugiau techninės pagalbos ir padėti kuriant projektus, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos investuoti;

65.  mano, kad, siekiant taikyti daugiau nei vien paprastas ir daug nekainuojančias priemones statybų sektoriuje, reikia ilgalaikės energijos vartojimo pastatuose efektyvumo strategijos ir tolesnio pastatų renovavimo siekiant skatinti energijos vartojimo efektyvumą;

66.  ragina pagerinti koordinavimą ir surengti valstybių narių keitimąsi idėjomis ir geriausios praktikos pavyzdžiais taupymo įpareigojimų, pastatų ir renovavimo planų (4, 5, 6 ir 7 straipsniai) temomis siekiant sparčiau taikyti pasiteisinusias ir naujas priemones (mokestines lengvatas, finansavimo programas, sutarčių modelius, socialinio būsto investicijas); mano, kad 5 straipsnio galiojimas turėtų būtų pratęstas, siekiant, kur įmanoma, apimti visas įmanomas viešąsias įstaigas; ragina Komisiją nustatyti gaires, taikomas būsimiems nacionaliniams planams, kad būtų užtikrintas skaidrumas ir palyginamumas; palankiai vertina techninę paramą, kurią Komisija skyrė Energijos vartojimo efektyvumo direktyvai įgyvendinti; ragina nustatyti privalomą būsimų nacionalinių planų formą, kad būtų užtikrintas skaidrumas ir palyginamumas; ragina valstybes nares apsvarstyti novatoriškas rinka grindžiamas paramos sistemas;

67.  pažymi, kad gyvenamųjų namų sektoriuje padaryta mažiausia pažanga, todėl ragina valstybes nares pasinaudoti energetinių paslaugų bendrovių paslaugomis, sudaryti sutartis dėl energijos vartojimo efektyvumo ir įgyvendinti mokesčių sistemas ir paskolų programas siekiant padidinti žemas esamų pastatų renovavimo kainas Europoje ir atlyginti už energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones, pavyzdžiui, už taupiai energiją naudojančias šildymo ir vėsinimo sistemas;

68.  ragina Komisiją skatinti valstybių narių prašoma priimti ir tobulinti energijos vartojimo pastatuose efektyvumo kontrolės, matavimo ir valdymo priemones, siekiant ES nekilnojamo turto fonde gerokai padidinti energijos vartojimo efektyvumą;

69.  ragina valstybes nares pagal 4 straipsnį renovavimo veiksmų planuose apibrėžti, kaip jos pasieks kito veiksmų plano etapo (kuris baigsis 2017 m. balandžio mėn.) tikslus ir renovuos savo pastatų fondą; ir atsižvelgiant į tai pateikti ES masto viziją, kaip pasiekti, kad 2050 m. fondą sudarytų energijos beveik nevartojantys pastatai;

70.  mano, kad pavyzdinio viešųjų pastatų vaidmens taikymas visiems viešiesiems pastatams, ne vien tik centrinio lygmens, padėtų visiškai išnaudoti ekonomiškai efektyvaus energijos taupymo potencialą pastatuose; tai sektorius, kuris, kaip pasirodė, turi ne tik didžiausią energijos taupymo, bet ir kitos didesnės naudos, įskaitant didesnį komfortą ir gerovę, potencialą; šiuo atžvilgiu mano, kad valstybėms narėms reikėtų nustatyti vidinį pastangų pasidalijimo mechanizmą, siekiant 3 proc. renovacijos tikslo, taikomą įvairiems valstybės administravimo lygiams ir kad turėtų būti išlaikyta laisvė rinktis kitas priemones ir įvertinti jų poveikį kaip alternatyvą 1 ir 2 dalyse išdėstytam požiūriui;

71.  ragina Europos Komisiją labiau skatinti valstybes nares renovuoti negyvenamuosius pastatus, atsižvelgiant į jų didelį trumpalaikio rentabilumo potencialą;

72.  siūlo direktyvos 4 straipsnį antraštę pavadinti „Ilgalaikės nacionalinių pastatų renovavimo ir investicijų sutelkimo strategijos“ ;

73.  ragina skirti būtinus išteklius montuotojų mokymams, kad jie galėtų atlikti kokybišką renovaciją;

74.  ragina Komisiją laikytis strateginio požiūrio siekiant plačiau supažindinti su naujais techniniais pokyčiais (be kita ko, vėsinimo, apšvietimo, izoliacijos, termostatų, matavimo, įstiklinimo ir kt. srityse);

75.  ragina Europos Komisiją ir valstybes nares pirmenybę teikti direktyvos 4 straipsniui, atsižvelgiant į rengiamą antrąją strategijų versiją, kuri bus pristatyta 2017 m. ir kuri turėtų būti pagrįsta tinkamu suinteresuotųjų subjektų dalyvavimu, laikantis privalomų šablonų ir įtraukiant tarpinius 5 metų tikslus ir įgyvendinimo planus siekiant, kad iki 2050 m. ES lygmeniu pastatuose būtų beveik nevartojama energijos, o tai bus būtina 21-osios šalių konferencijos tikslams įgyvendinti;

76.  mano, kad įmonių energijos vartojimo auditas yra pasiteisinusi energijos vartojimo efektyvumo priemonė ir pabrėžia jos naudą konkurencingumui; ragina direktyvoje nustatytiems kriterijams taikyti vienodą apibrėžtį ir vienodai juos vykdyti (MVĮ apibrėžtį; auditą; jokio dvigubo sertifikavimo esant tarpvalstybinei įmonių struktūrai) ir taip pat taikyti vienodą požiūrį de minimis ribinei vertei, nustatytai 8 straipsnio 4 dalyje; ragina straipsnio taikymo sritį išplėsti, siekiant apimti visas daug energijos suvartojančias įmones; ragina atlikti vertinimą, siekiant pagerinti energijos audito sistemų efektyvumą; ragina nustatyti, kad kartu su numatyta priežiūra būtų reikalaujama įgyvendinti ekonomiškai efektyvias energijos audito rekomendacijas, tai suderinus su įmonių tikslais;

77.  siūlo peržiūrėti šioje direktyvoje (2 straipsnio 26 dalis) vartojamą MVĮ apibrėžtį ir joje nurodyti tik dirbančių asmenų skaičių ir metinę apyvartą, kad įmonės, kuriose 25 proc. ar daugiau akcijų valdo viešosios įstaigos, vis dar galėtų būti laikomos MVĮ;

78.  palankiai vertina tai, kad Komisija rengia Energijos vartojimo efektyvumo direktyvos 9–11 straipsnių įgyvendinimo gaires, siekdama padėti vartotojams geriau kontroliuoti jų suvartojamos energijos kiekį; mano, kad techninis įgyvendinamumas ir pažangiųjų skaitiklių įrengimas – atsižvelgiant į sąnaudų efektyvumą ir sąnaudų skaidrumą – yra esminė energijos taupymo sąlyga; mano, kad siekiant nuoseklumo visas nuostatas, reglamentuojančias matavimą ir sąskaitų išrašymą, būtina sugrupuoti į vieną vietą;

79.  atkreipia dėmesį į tai, kad vartotojų sąskaitos už suvartotą energiją vis dar neaiškios ir netikslios; rekomenduoja padidinti sąskaitų skaidrumą ir aiškumą nustatant ES lygmens aukšto lygio principus sąskaitoms, kad vartotojai pagrindinę informaciją gautų palyginamu formatu, siekiant jiems padėti pakoreguoti vartojimo modelius; pabrėžia, kad vartotojai teikia pirmenybę skirtingiems dalykams ir skiriasi jų turimos priemonės, todėl požiūris į informaciją turėtų būti formuojamas atliekant vartotojų tyrimą nacionaliniu lygmeniu;

80.  mano, kad esminis dalykas yra galimybė susipažinti su nepriklausoma ir patikima informacija apie tinkamas energijos vartojimo efektyvumo priemones ir finansines sistemas, ypač namų ūkiams, taip pat regioninėms ir vietos valdžios institucijoms, kad būtų galima priimti pagrįstus sąmoningus sprendimus energijos klausimais ir geriau valdyti energijos suvartojimą, be kita ko naudojant pažangiuosius skaitiklius ir individualų šilumos ir vėsumos suvartojimo matavimą;

81.  ragina taikyti griežtus kokybės užtikrinimo standartus, nacionalines mokymo programas ir vienodas, supaprastintas nacionalines sertifikavimo sistemas, taikomas energijos efektyvumą užtikrinantiems tiekėjams, paremtas pridedamomis ir lengvai naudojamomis konsultavimo ir žalos atlyginimo sistemomis; pabrėžia, kad šiuo pasiūlymu siekiama pašalinti kai kurias nefinansines kliūtis, kad vartotojas galėtų pradėti naudoti energiją efektyviai vartojančius produktus ir paslaugas, pvz., sudarant sąlygas nustatyti patikimus prekiautojus;

82.  tikisi, kad įvykdžius 14 straipsnyje nustatytus labai efektyvios kogeneracijos reikalavimus bus dar daugiau su taupymu susijusių investicijų;

83.  pabrėžia, kad tuo atveju, jei valstybės narės nustatytų mokesčiais grindžiamą energijos vartojimo efektyvumo sistemą (20 straipsnis), tai pirmenybė turėtų būti skiriama namų ūkiams, patiriantiems energijos nepriteklių; atkakliai teigia, kad persvarstyta Energijos direktyva valstybėms narėms turėtų sukurti ilgalaikę stabilią politinę aplinką siekiant užtikrinti nuoseklų investicijų į energijos vartojimo efektyvumą didėjimą, ypač vietos lygmeniu; reikalauja, kad ES ir EIB padidintų savo pajėgumų stiprinimo ir techninės paramos pastangas siekiant kurti bankams priimtinus energijos vartojimo efektyvumo projektus, kurie pritrauktų privačių investicijų iš rinkos; ragina pagal ES finansavimo programas (pvz., struktūrinius fondus, C. P. Junckerio planą, ELENA-EIB) padidinti lėšų, skiriamų energijos vartojimo efektyvumo pajėgumų stiprinimui ir techninei paramai, dalį;

84.  apgailestauja dėl menkų viešojo ir privačiojo sektorių investicijų į pažangiuosius elektros energijos paskirstymo tinklus; ragina Europos Komisiją sustiprinti direktyvos 15 straipsnio įgyvendinimą, kad būtų skatinama šių tinklų plėtra;

85.  ragina vietos valdžios institucijas arba drauge su jomis parengti įpareigojimą atlikti nacionalinį energijos vartojimo efektyvumo programų ekonominės naudos vertinimą ir taikyti šį metodą tais atvejais, kai jis gali būti veiksmingas ir sumažinti vartotojų išlaidas;

86.  išreiškia susirūpinimą dėl didėjančios taršos, sukeliamos kai kurių kietąja biomase kūrenamų būsto šildymo įrenginių, kurie išmeta didelius kietųjų dalelių, azoto oksidų, anglies monoksido ir dioksino kiekius, darančius labai neigiamą poveikį oro kokybei ir todėl labai kenksmingus žmonių sveikatai; taigi ragina valstybes nares ieškoti veiksmingų ir ekologiškų alternatyvių sprendimų;

87.  pabrėžia, kad reikia nedelsiant taikyti išsamesnį požiūrį siekiant padidinti visos transporto sistemos energijos vartojimo efektyvumą, nepasikliaujant tik transporto priemonių ar varymo sistemų technologine plėtra; primygtinai ragina Komisiją ir valstybes nares ryžtingai taikyti naujas priemones siekiant skatinti perėjimą prie veiksmingiausių energijos vartojimo būdų ir visapusiškai panaudoti intelektines transporto sistemas, kad logistikos, aviacijos ir jūrų transporto sektoriuose būtų labiau padidintas ir transporto priemonių, ir infrastruktūros pajėgumų veiksmingumas ir panaudojimo lygis;

88.  primena, kad energijos vartojimo efektyvumą galima pasiekti nustatant CO2 standartus ir vartotojams pranešant apie tai, kokios yra jų transporto priemonių degalų sąnaudos; ragina Komisiją pateikti pasiūlymų siekiant pranešti vartotojams apie naujų sunkvežimių, autobusų ir tolimojo susisiekimo autobusų degalų sąnaudas ir nustatyti jų išmetamo CO2 kiekio ribas;

89.  apgailestauja, kad transporto sektoriuje sutaupoma mažai energijos (sutaupytą energijos kiekį suskirsčius pagal sektorius jam tenka tik 3 proc.), nepaisant to, kad dėl ekonomikos krizės 2005–2013 m. buvo stabilizuotas keleivių srautas ir sumažėjo krovinių vežimas; ragina valstybes nares padidinti transporto sektoriui skirtų priemonių skaičių;

90.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Komisijai ir valstybėms narėms.

  • [1]  OL L 315, 2012 11 14, p. 1.
  • [2]  Priimti tekstai, P8_TA(2015)0444.
  • [3]  COM(2015) 0574.
  • [4]  COM(2011) 0112.
  • [5]  COM(2011) 0885.
  • [6]  Priimti tekstai, P7_TA(2014)0094.
  • [7]  Priimti tekstai, P8_TA(2015)0266.
  • [8]  COM(2016) 0051.
  • [9]  Tina Fawcett ir Jan Rosenow: „Valstybių narių planai ir pasiekimai įgyvendinant Energijos vartojimo efektyvumo direktyvos 7 straipsnį“, EPRS tyrimas.
  • [10]  „Energijos vartojimo efektyvumas kaip infrastruktūra: užtaisyti investicijų spragą“ (angl. „Energy efficiency as infrastructure: leaping the investment gap“), 2016 m. kovo 3 d.

AIŠKINAMOJI DALIS

1990–2014 m. Europos Sąjungoje išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis sumažėjo 23 proc. Per tą patį laiką ES BVP padidėjo 46 proc. Darydamos vis mažesnį poveikį klimatui įmonės ir piliečiai skatina didesnį augimą ir taip kuria darbo vietas ir uždirba mokestines pajamas.

Europos Sąjunga eina tikrai teisingu keliu, kad pasiektų 2020 m. užsibrėžtus tikslus: 20 proc. sumažinti išmetamą CO2 kiekį, padidinti visos suvartojamos energijos kiekį sudarančių atsinaujinančiųjų energijos išteklių dalį iki 20 proc. ir 20 proc. padidinti energijos vartojimo efektyvumą. Didžiąja dalimi tai nulėmė sėkminga ATLPS sistema. Ji ne tik teikia paskatas mažinti išmetalų kiekį, bet ir skatina investicijas į efektyvaus energijos vartojimo technologijas. Žinoma, kad tai, jog tikslai buvo pasiekti, iš dalies taip pat nulėmė ekonomikos ir finansų krizė kai kuriose šalyse.

Susirūpinimą kelia su ataskaitų teikimu energetikos srityje susijusi biurokratija ir didelės kainos vidutiniams pramoniniams vartotojams ir namų ūkiams. Dėl energijos taupymo atsirandantis kainų mažinimo poveikis išnyksta dėl specialių valstybinių atskaitymų ir daug sąnaudų reikalaujančio ataskaitų teikimo. Viena iš priežasčių yra iš dalies konkuruojantys ES teisės aktai dėl klimato kaitos (tiesioginė ir netiesioginė įtaka ATLPS leidimų kainoms), su energijos vartojimo efektyvumu susijusių teisės aktų (Energijos vartojimo efektyvumo direktyva, energijos vartojimo efektyvumo ženklinimas, ekologinis projektavimas, ATLPS, būsima žiedinė ekonomika) sudėtingumas, taip pat ir nacionaliniai energetikos politikos sprendimai nepasitarus su kitais (pajėgumų rinkos, su atsinaujinančiaisiais energijos ištekliais susijusios atlygio sistemos, sprendimas nebenaudoti anglies energijos), dėl kurių kartais daroma itin didelė įtaka europiniams metodams. Dėl to Komisija raginama dėti daugiau pastangų siekiant užtikrinti nuoseklią klimato ir energetikos politiką ir Europos masto energijos rinkos projektavimą.

Energijos vartojimo efektyvumo direktyvos įgyvendinimas taip pat yra labai svarbus. Šiuo klausimu pirmiausia reikėtų pažymėti, kad Europos Sąjunga iki 2020 m. pasieks savo 20 proc. energijos vartojimo efektyvumo tikslą, net jei direktyva nebūtų iki galo įgyvendinta daugumoje valstybių narių. Tai rodo, kad rinka stipri. Jei įmonės ir piliečiai patys ims domėtis efektyvumu ir taupymu, Europos Sąjungai nereikės reguliuoti. Tačiau tuo pačiu direktyva suteikia tolesnį novatorišką postūmį valstybių narių įpareigojimų ir paskatų sistemoms. Vis dėlto, kol čia „sudygs daigai“, šiai dar gana naujai direktyvai ir už jos įgyvendinimą atsakingiems subjektams turi būti duota laiko. Tuo pačiu metu turėtų būti pasinaudota peržiūra, kad su taupymu susiję ES teisės aktai būtų rengiami nuosekliau ir būtų glaustai aptarti svarbiausi jų punktai. Pranešime pateikiama idėjų, kaip tą padaryti.

Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto NUOMONĖ  (27.4.2016)

pateikta Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitetui

dėl Energijos vartojimo efektyvumo direktyvos (Direktyvos 2012/27/ES)
(2015/2232(INI))

Nuomonės referentas: Peter Liese

PASIŪLYMAI

Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas ragina atsakingą Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

A.  kadangi Paryžiuje vykusioje 21-ojoje Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos (JTBKKK) šalių konferencijoje (COP 21) pasiekus sėkmingą susitarimą Europos Sąjunga labiau nei bet kada anksčiau privalo įgyvendinti savo tikslus klimato srityje, o energijos vartojimo efektyvumo didinimas yra vienas iš ekonomiškiausių būdų mažinti išmetamą CO2 kiekį;

B.  kadangi 2014 m. Europos Sąjunga energijos importui išleido 358 mlrd. EUR per metus, t. y. beveik 1 mlrd. EUR per dieną[1], o tai yra daugiau nei bendras Graikijos deficitas (317 mlrd. EUR)[2] ir beveik tiek pat kaip visa Vokietijos automobilių pramonės apyvarta (367,9 mlrd. EUR)[3] 2014 m.;

1.  pabrėžia, kad energijos vartojimo efektyvumo didinimas yra labai svarbus siekiant mūsų tikslų klimato srityje, atsižvelgiant į 21-ojoje JTBKKK šalių konferencijoje pasiektu Paryžiaus susitarimu nustatytus tikslus, ir mažinant mūsų priklausomybę nuo energijos importo;

2.  pabrėžia, kad labai svarbu kuo greičiau pradėti perėjimą nuo iškastinio kuro prie tvaresnės energetikos sistemos, pagrįstos atsinaujinančiaisiais energijos ištekliais;

3.  primena, kad tai taip pat labai svarbu darbo vietų kūrimo ir tvaraus augimo, ypač MVĮ ir pramonės sektoriuose, ir produktyvumo ir patogumo didinimo bei sveikatos stiprinimo atžvilgiu;

4.  išreiškia susirūpinimą dėl 2014 m. liepos 23 d. Komisijos komunikate Parlamentui ir Tarybai išdėstyto Komisijos vertinimo, kad jei bus išlaikomas dabartinis tempas, ES tikslas sutaupyti 20 proc. energijos iki 2020 m. nebus pasiektas, o faktinė norma bus 1–2 proc. mažesnė; ragina Komisiją skatinti valstybes nares dėti papildomų pastangų ir imtis priemonių siekiant užtikrinti, kad būtų pasiektas šis Europos tikslas;

5.  išreiškia susirūpinimą dėl visų Komisijos ataskaitoje išvardytų sektorių, kurie dar labai toli nuo 2020 m. nustatyto energijos vartojimo efektyvumo tikslo; todėl ragina Komisiją ir valstybes nares imtis ryžtingų veiksmų statybos, transporto, paslaugų ir energijos gamybos sektoriuose, siekiant užtikrinti didesnę gerovę ir ekologiškų darbo vietų kūrimą ES; pažymi, kad šios priemonės turi būti suderintos su perėjimu prie žiedinės ekonomikos;

6.  pažymi, kad kartu su Paryžiaus susitarimu (21-oji šalių konferencija) turi būti įgyvendinami nacionaliniai išmetamųjų teršalų planai, kuriuose būtų nurodyti aiškūs ir patikrinami įsipareigojimai išmetamųjų teršalų ir energetikos srityje ir kuriais būtų užtikrintas pasižadėjimas siekti, kad pasaulio klimatas neatšiltų daugiau kaip 2 laipsniais;

7.  pažymi, kad privatiems ir viešiems pastatams tenka 40 proc. visos ES suvartojamo energijos kiekio ir kad jie sudaro 36 proc. išmetamo CO2 kiekio, o 50 proc. visos suvartojamos energijos sunaudojama šildymui ir vėsinimui; pažymi, kad dėl šios priežasties pirmiausia labai svarbu didinti energijos vartojimo pastatuose efektyvumą, siekiant sumažinti išmetamą CO2 kiekį ir padidinti energetinį saugumą, taip pat užkirsti kelią energijos nepritekliui ir gerinti sveikatą;

8.  ragina valstybes nares skatinti investicijas statybos sektoriuje, taip pat aktyviau teikti teikti paskatas iš esmės renovuoti prastai apšiltintus pastatus ES;

9.  siūlo performuluoti Energijos vartojimo efektyvumo direktyvos 4 straipsnį nurodant ilgalaikes nacionalinių pastatų renovavimo ir investicijų sutelkimo strategijas;

10.  ragina Europos Komisiją ir valstybes nares pirmenybę teikti direktyvos 4 straipsniui, atsižvelgiant į rengiamą antrąją strategijų versiją, kuri bus pristatyta 2017 m. ir kuri turėtų būti pagrįsta tinkamu suinteresuotųjų subjektų dalyvavimu, laikantis privalomų šablonų ir įtraukiant tarpinius 5 metų tikslus ir įgyvendinimo planus siekiant, kad iki 2050 m. ES lygmeniu pastatuose būtų beveik nenaudojama energijos, o tai bus būtina 21-osios šalių konferencijos tikslams įgyvendinti;

11.  ragina į direktyvos 5 straipsnio taikymo sritį įtraukti visus viešojo administravimo lygmenis; šiuo atžvilgiu mano, kad valstybėms narėms reikėtų nustatyti reikalavimą parengti nacionalinius pastangų pasidalijimo mechanizmus siekiant 3 proc. tikslo ir kad turėtų būti išlaikyta laisvė rinktis kitas priemones kaip alternatyvą 1 ir 2 dalyse išdėstytam požiūriui;

12.  pažymi, kad gyvenamųjų namų sektoriuje padaryta mažiausia pažanga, todėl ragina valstybes nares pasinaudoti energetinių paslaugų bendrovių paslaugomis, sudaryti sutartis dėl energijos vartojimo efektyvumo ir įgyvendinti mokesčių sistemas ir paskolų programas siekiant padidinti žemas esamų pastatų renovavimo kainas Europoje ir atlyginti už energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones, pavyzdžiui, už taupiai energiją naudojančias šildymo ir vėsinimo sistemas;

13.  mano, kad didžiausią energijos nepriteklių patiriančiųjų atveju pirmenybę reikia teikti esamų pastatų renovavimo priemonėms siekiant, kad jie taupiau naudotų energiją; ragina Komisiją, atliekant Energijos vartojimo efektyvumo direktyvos peržiūrą, pasiūlyti tikslą didinti gyvenamųjų pastatų veiksmingumą, taip pat nustatyti būsimus būtiniausius nuomojamam būstui taikytinus veiksmingumo standartus;

14.  pabrėžia, kad bendros ES pastangos padės sukurti bendrą prekių ir paslaugų rinką, kuri padės taupyti energiją, sumažins visų vartotojų sąnaudas ir padarys energijos paslaugas įperkamesnes, ypač pažeidžiamiems asmenims, taip pat sukurs vienodesnes sąlygas pramonei, padidins jos konkurencingumą ir atvers naujas galimybes;

15.  nurodo, kad intensyviai energiją naudojanti pramonė turi taip pat prisidėti, nes labai svarbu, kad ES visi turėtų vienodas sąlygas;

16.  pabrėžia, kad daugiau kaip pusė investicijų, kurių reikia siekiant iki 2050 m. sumažinti išmetamą anglies dioksido kiekį ES energetikos sistemoje, turi būti nukreiptos į energijos vartojimo efektyvumo didinimą; pabrėžia, jog šis požiūris padės užtikrinti, kad energijos gamybos naudojant iškastinį kurą mastas būtų toks, kad atitiktų būsimą paklausą, ir kad būtų išvengta turto nuvertėjimo; ragina energijos vartojimo efektyvumą laikyti investicijų į infrastruktūrą prioritetu, kad juo būtų galima remtis įgyvendinant platesnius ES ir nacionalinius infrastruktūros planavimo ir finansavimo procesus;

17.  pabrėžia, kad dėl Energijos vartojimo efektyvumo direktyvos atsirado daug teigiamų pokyčių valstybėse narėse, tačiau prastas įgyvendinimas trukdo pasinaudoti visomis jos teikiamomis galimybėmis; palankiai tai, kad Komisija padidino techninę paramą, siekdama užtikrinti tinkamą ir greitą įgyvendinimą;

18.  vis dėlto pabrėžia, kad Europos Komisija turi teikti daugiau rekomendacijų, kad padėtų valstybėms narėms įgyvendinti šią direktyvą ir pranešti apie pažangą;

19.  ragina Komisiją teikiant pagrįstus prašymus (kai būtina) suderinti nacionalinius planus su direktyvos tikslais, veikti sparčiai ir naudotis visomis teisinėmis priemonėmis siekiant užtikrinti, kad valstybės narės pateiktų naujausią ir tikslią informaciją;

20.  ragina Komisiją skatinti valstybes nares keistis geriausia patirtimi siekiant greičiau įgyvendinti tikslus, platinti naujoviškus produktus ir paslaugas ir skatinti tarpvalstybinę konvergenciją energijos vartojimo efektyvumo srityje;

21.  pažymi, kad toms valstybėms narėms, kurioms dar reikia dėti nemažai pastangų 20 proc. tikslui pasiekti iki 2020 m., reikia Komisijos pagalbos, kad jos galėtų nedelsiant parengti nacionalines politikos strategijas ir konkrečias energijos ir išteklių naudojimo efektyvumo priemones; taigi ragina valstybes nares įgyvendinti ir išlaikyti stabilią paskatų sistemą, kuri sudarytų sąlygas pastoviam investicijų ir finansavimų srautui, ir skirti ypatingą dėmesį energijos vartojimo efektyvumui statybų sektoriuje;

22.  pažymi, kad silpniausias esamos direktyvos aspektas yra tai, kad daugelis priemonių nustos galioti 2020 m., nebent direktyva būtų atitinkamai pakeista; tai reiškia, be kita ko, kad jos pagrindinių nuostatų, visų pirma 7 straipsnio, galiojimas turėtų būtų pratęstas ne tik iki 2030 m., bet ir ilgesniam laikotarpiui, ir kad šiuo atžvilgiu dabartinė direktyva turi būti įvertinta, o tikslai turėtų būti nustatyti atsižvelgiant į pokyčius (rezultatus, technologijų ir rinkos naujoves ir kt.); tikisi, kad tai padės taikyti ilgalaikes priemones; taip pat pabrėžia, kad norint užtikrinti, jog 2030 m. būtų pasiekti užsibrėžti tikslai, būtina įdiegti tarpinį vertinimą;

23.  apgailestauja, kad Europos Vadovų Taryba 2014 m. patvirtino nedidelio užmojo tikslą – iki 2030 m. pagerinti energijos vartojimo efektyvumą ne mažiau kaip 27 proc., palyginti su Parlamento priimtu privalomu tikslu energijos vartojimo efektyvumą padidinti 40 proc., kuris turi būti įgyvendinamas nustatant atskirus nacionalinius tikslus; pažymi, kad 27 proc. tikslas daugiausia paremtas labai nerealistine didele diskonto norma, taikyta atliekant ankstesnį poveikio vertinimą; primena, kad 17,5 proc. diskonto norma yra didesnė už energetikos investicijų Irake diskonto normą (15 proc.); ragina Komisiją, remiantis savo geresnio reglamentavimo gairėmis, atlikti išsamią sąnaudų ir naudos analizę ir taikyti socialinio diskonto normą[4];

24.  prašo Komisijos ir valstybių narių peržiūrėti 2030 metams nustatytą 27 proc. energijos efektyvumo tikslą atsižvelgiant į Paryžiaus klimato kaitos susitarimą ir prašo Komisijos pasiūlyti 2030 m. tikslą, kuris atspindėtų ekonomiškai naudingo energijos vartojimo efektyvumo potencialą ir kurį būtų galima pasiekti, jei būtų pašalintos rinkos ydos ir trūkumai, pripažįstant visuomeninę sutaupytos energijos laikymo atskiru energijos šaltiniu vertę;

25.  primena 2014 m. vasario 5 d. Parlamento rezoliucijoje išreikštą ir 2014 m. spalio 14 d. ir lapkričio 26 d. rezoliucijose pakartotą raginimą nustatyti tris privalomus 2030 m. energetikos ir klimato srities tikslus, ypač 40 proc. energijos vartojimo efektyvumo tikslą; ragina Komisiją ir valstybės nares persvarstyti 27 proc. energijos vartojimo efektyvumo tikslą ir nustatyti privalomą 40 proc. efektyvumo tikslą, taip pat nustatyti energijos efektyvumo tikslus iki 2050 m., laikantis Paryžiaus susitarimuose numatytų plataus užmojo įsipareigojimų siekti, kad pasaulio temperatūra nepakiltų daugiau kaip 1,5°C; pabrėžia, kad ES energijos vartojimo efektyvumo tikslai po 2020 m. turėtų būti privalomi ir įgyvendinami nustatant atskirus nacionalinius tikslus; primygtinai ragina Komisiją įvertinti įvairius 2030 m. energijos vartojimo efektyvumo scenarijus, įskaitant 40 proc. tikslą;

26.  pabrėžia, kad, norėdama pasiekti energijos vartojimo efektyvumo tikslus iki 2030 m., ES turėtų sudaryti palankesnes sąlygas naudotis įvairesnėmis priemonėmis ir duomenimis, kaip antai energijos vartojimo auditas ir energijos valdymo sistemos, statistiniai duomenys ir veiklos rodikliai, pastatų georeferencinio pagrindo kadastras, kuriame nurodyta informacija apie energijos suvartojimą, energijos vartojimo efektyvumo sutartys, pažangios finansavimo priemonės ir specialistų kvalifikacijos kėlimo iniciatyvos;

27.  pabrėžia, kad aukštos diskonto normos naudojimas atspindėtų nerealistinę prielaidą, kad ekonomiškai naudingos investicijos į energijos vartojimo efektyvumą nebūtų daromos dėl daugelio kliūčių, nors visų pirma Komisija šias kliūtis pervertina ir politikos veikėjų pareiga yra įveikti tokių investicijų, kurios laikui bėgant atsipirktų, kliūtis;

28.  taip pat pažymi, kad šiuo metu taikoma aukšta diskonto norma reiškia, kad energijos vartojimo efektyvumas pasiekiamas tik imantis atskirų veiksmų ir kad neatsižvelgiama į tai, jog viešųjų įstaigų vaidmuo didinant energijos vartojimo efektyvumą, ypač pastatuose, yra labai svarbus;

29.  pripažįsta, kad nepakankamai aiškūs sprendimai dėl kainų yra viena pagrindinių prastesnio reagavimo į paklausą priežasčių; ragina valstybes nares įveikti šią kliūtį ir skatinti taikyti pažangiąją matavimo sistemą ir skaidrią sąskaitų išrašymo tvarką siekiant skatinti aktyvesnį vartotojų elgesį energijos vartojimo ir investicijų į energijos vartojimo efektyvumą srityse;

30.  primena Energetikos sąjungos pagrindų strategijos išvadą, kad energijos vartojimo efektyvumas yra atskiras energijos šaltinis; todėl mano, kad dėl aukštos diskonto normos nukenčia pačios ES energijos tiekimas ir energetinė nepriklausomybė;

31.  palankiai vertina naujus novatoriškus ir pažangius sprendimus, kaip derinti elektros energijos pasiūlą ir paklausą, geriau panaudoti atsinaujinančiąją energiją ir sumažinti energijos vartojimą piko laikotarpiais; ragina šiems naujiems sprendimams skirti mokslinių tyrimų ir plėtros finansavimą, visų pirma MVĮ sektoriui;

32.  pabrėžia Europos finansinių priemonių paskolų, garantijų ir akcinio kapitalo pavidalu svarbą pritraukiant privačių lėšų energijos vartojimo efektyvumo didinimo projektams; tačiau pabrėžia, kad finansavimą socialinės srities projektams reikia teikti skiriant subsidijas;

33.  sutinka su Komisija, kad dėl mažesnių kuro kainų ir ekonomikos augimo perspektyvų galėtų toliau didėti pavojus, kad 20 proc. tikslas nebus pasiektas; ragina Komisiją ir valstybes nares griežtinti stebėsenos, tikrinimo, kontrolės ir reikalavimų laikymosi tvarką siekiant užtikrinti tinkamą užmojų lygį;

34.  pabrėžia, kad svarbu panaikinti esamos direktyvos, visų pirma jos 7 straipsnio, spragas, kartu išsaugant valstybėms narėms suteiktą lankstumą pasirinkti priemones; šiuo atžvilgiu pabrėžia galimybę rinktis alternatyvias priemones nedarant įtakos metinių energijos taupymo tikslų siekimui;

35.  ragina peržiūrėti 7 straipsnį, kuriuo suteikiama galimybė objektyviai kiekybiškai įvertinti padėtį ir laikytis reikalavimo per metus sutaupyti 1,5 proc. energijos;

36.  visų pirma pažymi, kad 7 straipsnio 2 dalyje nustatytas laipsniškas išdėstymas ir ankstyvieji veiksmai nebetinkami ir kad dėl 25 proc. lankstumo kriterijaus sumažėjo reikalavimo per metus sutaupyti 1,5 proc. energijos veiksmingumas; atkakliai tvirtina, kad 7 straipsnio 9 dalyje nustatytos alternatyvios priemonės turi būti griežtai apibrėžtos ir jas turi būti galima lengvai apskaičiuoti; primena, kad taikant 7 straipsnį tikimasi pasiekti daugiau kaip pusę direktyvoje nustatyto 20 proc. tikslo;

37.  palankiai vertina tai, kad pagal 8 straipsnį atliekami energijos vartojimo auditai ir energijos valdymo sistemos padeda didinti ES įmonių konkurencingumą; ragina nustatyti, kad kartu su numatyta priežiūra būtų reikalaujama įgyvendinti ekonomiškai efektyvias energijos audito rekomendacijas, o prireikus teikti papildomų paskatų; ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti spartų 8 straipsnio reikalavimų perkėlimą ir įgyvendinimą ir šio straipsnio taikymo sritį išplėsti, kad jis būtų taikomas visoms daug energijos suvartojančioms įmonėms;

38.  pabrėžia, kad prieš rengiant energijos vartojimo efektyvumo planus, pagrįstus energijos vartojimo mažinimu, svarbu atlikti energijos vartojimo auditą, kaip priemonę energijos nepritekliaus problemai spręsti;

39.  pabrėžia, kad reikia didinti energijos vartojimo efektyvumą viešajame sektoriuje, ir ragina į viešuosius pirkimus labiau įtraukti energijos taupymo iniciatyvas;

40.  pažymi, kad ne visi viešųjų pirkimų agentai iki galo supranta viešiesiems pirkimams taikomus energijos vartojimo efektyvumo reikalavimus; ragina Komisiją paskelbti aiškesnes gaires siekiant sudaryti palankesnes sąlygas laikytis direktyvos 6 straipsnio ir geriau jas įtraukti į platesnes ES viešųjų pirkimų taisykles;

41.  pakartoja, kad energijos vartojimo efektyvumas turi būti suprantamas kaip tvariausia priemonė įgyvendinant įsipareigojimą mažinti energijos vartojimą, o ne kaip dingstis vartoti daugiau;

42.  pabrėžia, kad tarp visų iššūkių ir pagrindinių kliūčių įgyvendinant 7 straipsnį didelį poveikį daro nepakankamos suinteresuotųjų šalių žinios ir gebėjimai, kaip ir menkas galutinių vartotojų informuotumas apie privalomas energijos vartojimo efektyvumo sistemas ar alternatyvias priemones bei ribotas jų įgyvendinimo laikotarpis (2014–2020 m); todėl ragina ES investuoti daugiau lėšų, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas informavimo ir paramos veiksmų įgyvendinimui pavienėse valstybėse narėse;

43.  pabrėžia, kad geriau suderinti papildomumo (gebėjimas skatinti technologijas, kurių savybės geresnės negu įprasta rinkoje) ir reikšmingumo (veiksmų, kurie nebūtinai būtų įgyvendinti, skatinimas) apskaičiavimo, taip pat sutaupytos energijos apskaičiavimo ir patikrinimo metodai galėtų padėti lengviau įgyvendinti 7 straipsnio nuostatas;

44.  siūlo 7 straipsnio pavadinimą pakeisti į „Energijos taupymo paramos sistemos“, siekiant pabrėžti, kad valstybės narės turi padėti vartotojams, įskaitant MVĮ, taupyti energiją ir mažinti jų energijos sąnaudas ir nustatyti priemones, padedančias įvykdyti taupymo tikslus;

45  išreiškia susirūpinimą dėl didėjančios taršos, sukeliamos kai kurių kietąja biomase kūrenamų būsto šildymo įrenginių, kurie išmeta didelius kietųjų dalelių, azoto oksidų, anglies monoksido ir dioksino kiekius, darančius labai neigiamą poveikį oro kokybei ir todėl labai kenksmingus žmonių sveikatai; taigi ragina valstybes nares ieškoti veiksmingų ir ekologiškų alternatyvių sprendimų;

46.  pabrėžia, kad reikia nedelsiant taikyti išsamesnį požiūrį siekiant padidinti visos transporto sistemos energijos vartojimo efektyvumą, nepasikliaujant tik transporto priemonių ar varymo sistemų technologine plėtra; vietoj to primygtinai ragina Komisiją ir valstybes nares ryžtingai taikyti naujas priemones siekiant skatinti perėjimą prie veiksmingiausių energijos vartojimo būdų ir visapusiškai panaudoti intelektines transporto sistemas, kad logistikos, aviacijos ir jūrų transporto sektoriuose būtų labiau padidintas ir transporto priemonių, ir infrastruktūros pajėgumų veiksmingumas ir panaudojimo lygis;

47.  primena, kad energijos vartojimo efektyvumą galima pasiekti nustatant CO2 standartus ir vartotojams pranešant apie tai, kokios yra jų transporto priemonių degalų sąnaudos; ragina Komisiją pateikti pasiūlymų siekiant pranešti vartotojams apie naujų sunkvežimių, autobusų ir tolimojo susisiekimo autobusų degalų sąnaudas ir nustatyti jų išmetamo CO2 kiekio ribas;

48.  ragina Komisiją į veiklą įtraukti vietos ir regionų valdžios institucijas, siekiant energijos vartojimo efektyvumą skatinti regionų, vietos ir piliečių mastu;

49.  ragina rengti planus siekiant laipsniškai panaikinti iškastiniam kurui skiriamas subsidijas ir nukreipti finansinius išteklius energijos vartojimo efektyvumo projektams, kuriais siekiama ES tikslų iki 2050 m. sumažinti anglies dioksido išmetimą energetikos sektoriuje;

50.  siūlo taikant šias „Energijos taupymo paramos sistemas“ pirmenybę teikti veiksmams pastatų sektoriuje, visų pirma skatinant įgyvendinti 4 straipsnyje nustatytas ilgalaikes nacionalines strategijas;

51.  pabrėžia ambicingo, tvirto ir skaidraus klimato valdymo, kuriuo būtų užtikrinama, jog bus pasiektas energijos vartojimo efektyvumo tikslas, būtinybę; mano, kad atitinkamos nuostatos turėtų būti priimtos persvarstant šią direktyvą; ragina Komisiją ir valstybes nares užtikrinti, kad formuojant klimato valdymą būtų visapusiškai įtraukiamas Parlamentas, ir pasiūlymus teikti pagal įprastą teisėkūros procedūrą;

52.  ragina valstybes nares įtraukti nuostatą dėl reikšmingos minimalios priemonių procentinės dalies nustatymo energijos vartojimo efektyvumo didinimo įpareigojimų sistemose, kurios būtų taikomos mažas pajamas gaunantiems vartotojams;

53.  dar kartą ragina Europoje taikyti didelių investicijų į energijos vartojimo efektyvumą programą sutelkiant visas Europos strateginių investicijų fondo (ESIF) ir struktūrinių fondų lėšas; pažymi, kad energijos vartojimo efektyvumo didinimo projektai dažnai yra nedidelio masto ir kad juos reikia sugrupuoti į didesnius rinkinius; šiuo tikslu ragina Komisiją, Europos investicijų banką ir valstybes nares teikti daugiau techninės pagalbos ir padėti kuriant projektus, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos investuoti;

54.  apgailestauja, kad transporto sektoriuje sutaupoma mažai energijos (sutaupytą energijos kiekį suskirsčius pagal sektorius jam tenka tik 3 proc.), nepaisant to, kad dėl ekonomikos krizės 2005–2013 m. buvo stabilizuotas keleivių srautas ir sumažėjo krovinių vežimas; ragina valstybes nares padidinti transporto sektoriui skirtų priemonių skaičių;

55.  prašo Komisijos kuo labiau supaprastinti su MVĮ ir viešosiomis įstaigomis susijusias dokumentų tvarkymo procedūras;

56.  siūlo peržiūrėti šioje direktyvoje (2 straipsnio 26 dalis) vartojamą MVĮ apibrėžtį ir joje nurodyti tik dirbančių asmenų skaičių ir metinę apyvartą, kad įmonės, kuriose 25 proc. ar daugiau akcijų valdo viešosios įstaigos, vis dar galėtų būti laikomos MVĮ.

GALUTINIO BALSAVIMO NUOMONĘ TEIKIANČIAME KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data

26.4.2016

 

 

 

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

56

10

0

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

Marco Affronte, Margrete Auken, Pilar Ayuso, Zoltán Balczó, Ivo Belet, Simona Bonafè, Biljana Borzan, Lynn Boylan, Soledad Cabezón Ruiz, Nessa Childers, Alberto Cirio, Birgit Collin-Langen, Mireille D’Ornano, Seb Dance, Angélique Delahaye, Jørn Dohrmann, Ian Duncan, Stefan Eck, Bas Eickhout, Eleonora Evi, José Inácio Faria, Karl-Heinz Florenz, Francesc Gambús, Elisabetta Gardini, Gerben-Jan Gerbrandy, Jens Gieseke, Julie Girling, Matthias Groote, Françoise Grossetête, Andrzej Grzyb, György Hölvényi, Anneli Jäätteenmäki, Jean-François Jalkh, Benedek Jávor, Karin Kadenbach, Kateřina Konečná, Giovanni La Via, Peter Liese, Norbert Lins, Susanne Melior, Miroslav Mikolášik, Massimo Paolucci, Gilles Pargneaux, Piernicola Pedicini, Bolesław G. Piecha, Pavel Poc, Daciana Octavia Sârbu, Davor Škrlec, Estefanía Torres Martínez, Nils Torvalds, Jadwiga Wiśniewska, Damiano Zoffoli

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai

Clara Eugenia Aguilera García, Nicola Caputo, Fredrick Federley, Giorgos Grammatikakis, Merja Kyllönen, Gesine Meissner, Marijana Petir, Gabriele Preuß, Jasenko Selimovic, Kay Swinburne, Keith Taylor, Mihai Ţurcanu, Tom Vandenkendelaere

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai (200 straipsnio 2 dalis)

Marie-Christine Boutonnet

  • [1]  Šaltinis: Europos Komisija
  • [2]  Eurostatas (2015): „2014 m. duomenų apie deficitą ir skolos padėtį pateikimas. Pirmasis pranešimas“ („Bereitstellung der Daten zu Defizit und Schuldenstand 2014 - erste Meldung“) http://ec.europa.eu/eurostat/documents/2995521/6796753/2-21042015-AP-DE.pdf/28a7cf93-61e6-4a81-85c7-1a168866e3ba
  • [3]  Statistica (2016): „Automobilių pramonės apyvarta Vokietijoje 2005–2014 m. (mlrd. EUR)“ („Umsatz der Automobilindustrie in Deutschland in den Jahren 2005 bis 2014 (in Milliarden Euro)“). http://de.statista.com/statistik/daten/studie/160479/umfrage/umsatz-der-deutschen-automobilindustrie/
  • [4]  Geresnio reglamentavimo gairės SWD(2015) 0111, priemonė Nr. 54: „Socialinio diskonto norma yra norma, kuri dažniausiai naudojama poveikio vertinimuose, nes juos atliekant sąnaudos ir nauda paprastai vertinamos kartu visos visuomenės požiūriu (o ne vienos suinteresuotųjų subjektų grupės požiūriu). Rekomenduojama socialinio diskonto norma yra 4 proc. ... Apskritai netikslinga taikyti alternatyvių socialinio diskonto normų, nes poveikio vertinimuose nuosekliai taikant 4 proc. normą užtikrinamas nuoseklumas ir palyginamumas.“

GALUTINIO BALSAVIMO ATSAKINGAME KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data

24.5.2016

 

 

 

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

34

25

1

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

Zigmantas Balčytis, Bendt Bendtsen, Xabier Benito Ziluaga, José Blanco López, David Borrelli, Jerzy Buzek, Pilar del Castillo Vera, Christian Ehler, Fredrick Federley, Ashley Fox, Adam Gierek, Theresa Griffin, Hans-Olaf Henkel, Eva Kaili, Barbara Kappel, Krišjānis Kariņš, Seán Kelly, Jeppe Kofod, Jaromír Kohlíček, Janusz Lewandowski, Paloma López Bermejo, Ernest Maragall, Edouard Martin, Angelika Mlinar, Csaba Molnár, Dan Nica, Morten Helveg Petersen, Miroslav Poche, Carolina Punset, Michel Reimon, Herbert Reul, Paul Rübig, Algirdas Saudargas, Neoklis Sylikiotis, Antonio Tajani, Dario Tamburrano, Patrizia Toia, Evžen Tošenovský, Claude Turmes, Vladimir Urutchev, Adina-Ioana Vălean, Henna Virkkunen, Martina Werner, Lieve Wierinck, Hermann Winkler, Anna Záborská, Flavio Zanonato

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai

Amjad Bashir, Jens Geier, Benedek Jávor, Constanze Krehl, Barbara Kudrycka, Olle Ludvigsson, Vladimír Maňka, Markus Pieper, Massimiliano Salini, Anne Sander, Indrek Tarand, Pavel Telička, Anneleen Van Bossuyt