PRANEŠIMAS dėl Europos Centrinio Banko 2015 m. metinės ataskaitos
18.10.2016 - (2016/2063(INI))
Ekonomikos ir pinigų politikos komitetas
Pranešėjas: Ramon Tremosa i Balcells
PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS
dėl Europos Centrinio Banko 2015 m. metinės ataskaitos
Europos Parlamentas,
– atsižvelgdamas į Europos Centrinio Banko 2015 m. metinę ataskaitą,
– atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 284 straipsnio 3 dalį,
– atsižvelgdamas į SESV 123 straipsnio 1 dalį,
– atsižvelgdamas į Europos centrinių bankų sistemos bei Europos Centrinio Banko statuto 15 straipsnį,
– atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 132 straipsnio 1 dalį,
– atsižvelgdamas į Ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pranešimą (A8-0302/2016),
A. kadangi galimo Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos klausimu ECB Pirmininkas M. Draghi teisingai nurodė, kad „tai, kokiu mastu tai turės įtakos ekonomikos perspektyvoms, priklauso nuo būsimų derybų laiko, raidos ir galutinių rezultatų. Iki šiol euro zonos ekonomika buvo atspari, tačiau dėl šio netikrumo mūsų pagrindinis scenarijus vis dar gali pablogėti“, be to, „kad ir kokie būtų būsimi santykiai tarp Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės, nepaprastai svarbu, kad būtų laikomasi bendrosios rinkos vientisumo principo. Bet kokio rezultato atveju derėtų užtikrinti, kad visiems rinkos dalyviams būtų taikomos tos pačios taisyklės“;
B. kadangi, remiantis naujausiomis (pavasario) Komisijos prognozėmis, numatoma, jog realusis euro zonos ekonomikos augimas bus nedidelis ir geografiškai netolygus: 2016 m. – 1,6 %, o 2017 m. – 1,8 %, nors 2015 m. jis buvo 1,7 % ;
C. kadangi, remiantis ta pačia prognoze, numatoma, kad nedarbas euro zonoje sumažės – nuo 10,9 % 2015 m. pabaigoje iki 9,9 % 2017 m. pabaigoje; kadangi 2015 m. nedarbo lygio skirtumai tarp valstybių narių toliau didėjo skaičiams svyruojant nuo 4,6 % Vokietijoje iki 24,9 % Graikijoje;
D. kadangi, remiantis ta pačia prognoze, numatomas valdžios sektoriaus deficitas euro zonoje laipsniškai mažės nuo 2,1 % 2015 m. iki 1,9 % 2016 m. ir iki 1,6 % 2017 m., be to, prognozuojama, kad skolos ir BVP santykis pirmą kartą nuo krizės pradžios sumažės, nors vis dar esama keturių euro zonos šalių, kurių atžvilgiu Komisija yra pradėjusi perviršinio deficito procedūrą (Prancūzijai, Ispanijai, Graikijai ir Portugalijai); kadangi Kipras, Airija ir Slovėnija įgyvendino makroekonomines programas, kurios padėjo joms sumažinti savo deficitus žemiau 3 % BVP ribos;
E. kadangi, remiantis ta pačia prognoze, 2016 ir 2017 m. visoje euro zonoje numatomas išorės proficitas (maždaug 3 % BVP); kadangi griežtas „Brexit“ gali turėti neigiamą poveikį tiek ES, tiek Jungtinės Karalystės prekybos balansui, nes Jungtinė Karalystė yra viena iš pagrindinių euro zonos prekybos partnerių;
F. kadangi pagal SESV 127 straipsnio 5 dalį Europos centrinių bankų sistema privalo padėti išsaugoti finansų stabilumą;
G. kadangi pagal SESV 127 straipsnio 2 dalį Europos centrinių bankų sistema privalo „skatinti sklandų mokėjimo sistemų veikimą“;
H. kadangi, remiantis ECB 2016 m. rugsėjo mėn. prognoze, vidutinis infliacijos lygis euro zonoje( nulinis 2015 m.), išliks beveik toks pats 2016 m. (0,2 %) ir 2017 m. pasieks 1,2 %, o 2018 m. – 1,6 %; kadangi pastaraisiais metais žemo infliacijos lygio pagrindinėmis priežastimis, be kita ko, gali būti laikomos mažos energijos kainos;
I. kadangi infliacijos tikslą tampa sunkiau pasiekti dėl demografinių tendencijų konsolidacijos, vis dar žemų energijos kainų ir stipraus prekybos ir finansų globalizacijos poveikio Europos visuomenei, susiduriančiai su dideliu nedarbu; kadangi šie defliaciniai veiksniai prisideda prie investavimo trūkumo ir bendros paklausos silpnumo;
J. kadangi 2015 m. kovo mėn. ECB pradėjo išplėstą (1,1 trln. EUR apimties) turto pirkimo programą (angl. APP), kurią pradžioje planuota vykdyti iki 2016 m. rugsėjo mėn.;
K. kadangi nuo to laiko ši programa buvo sustiprinta, planuojant turto pirkimą vykdyti iki 2017 m. kovo mėn. ir tam iš viso skirti beveik 1,7 trln. EUR sumą, be to, išplečiant pirkti tinkamo turto sąrašą nefinansinių įmonių obligacijomis ir regionų ir vietos valdžios institucijų obligacijomis; kadangi kyla susirūpinimas dėl didėjančio ECB balanso rizikingumo;
L. kadangi nuo savo pirkimo programos vykdymo pradžios ECB nusipirko19 094 mln. EUR turtu užtikrintų vertybinių popierių (angl. ABS);
M. kadangi ECB dar labiau sušvelnino savo pinigų politikos poziciją, sumažindamas pagrindines orientacines normas iki precedento neturinčio lygio: 2016 m. kovo mėn. pagrindinių refinansavimo operacijų (angl. MRO) ir indėlių galimybės palūkanų normos sumažėjo atitinkamai iki 0 % ir 0,40 %; kadangi ECB suteikia bankams paskatas skolinti ir, atsižvelgiant į šį tikslą, atlieka dar vieną seriją tikslinių ilgesnės trukmės refinansavimo operacijų (angl. TLTRO-II);
N. kadangi, ECB nuomone, Bendro priežiūros mechanizmo sukūrimu siekta visoje euro zonoje nuosekliai taikyti mikroprudencinę priežiūrą ir vykdymo užtikrinimą, siekiant užtikrinti vienodas bankų operacijų vykdymo sąlygas ir priversti vadovautis bendra vertinimo metodika (angl. SREP);
O. kadangi ECB pirmininkas ir toliau pabrėžia, kad euro zonoje itin reikia skubiai vykdyti struktūrines reformas;
P. kadangi ECB remia paprasto, skaidraus ir standartizuoto pakeitimo vertybiniais popieriais tvarką ir dėl jos taikymo atsiradusią galimybę mažinti kapitalo reikalavimus, nes tai atgaivins tiek pakeitimo vertybiniais popieriais rinkas, tiek realiojo sektoriaus ekonomikos finansavimą;
Q. kadangi SESV 123 straipsnyje ir Protokolo dėl Europos centrinių bankų sistemos bei Europos Centrinio Banko statuto 21 straipsnyje draudžiamas vyriausybių finansavimas pinigų politikos priemonėmis;
1. pabrėžia, kad euro zonai vis dar būdingas aukštas nedarbo lygis, pernelyg maža infliacija ir dideli makroekonominiai disbalansai, įskaitant einamosios sąskaitos disbalansus, be to, euro zona susiduria su labai menku našumo augimu, kurį nulėmė investavimo trūkumas (10 procentinių punktų mažesnės investicijos, palyginti su padėtimi prieš krizę), nesugebėjimas įvykdyti struktūrinių reformų ir silpna vidaus paklausa; atkreipia dėmesį į tai, kad aukštas valdžios sektoriaus skolos lygis, ypač didelis neveiksnių paskolų skaičius ir vis dar nepakankamai kapitalo turintis bankų sektorius kai kuriose valstybėse narėse vis dar skaldo euro zonos finansų rinką, tokiu būdu sumažinant galimybes padėti pažeidžiamiausios ekonomikos šalims; pabrėžia, kad patikima fiskalinė politika ir socialiniu požiūriu subalansuotos ir į našumo didinimą orientuotos struktūrinės reformos yra vienintelė išeitis siekiant tvaraus ekonomikos atsigavimo tose valstybėse narėse;
2. atkreipia dėmesį į federalinį ECB pobūdį, nes nenumatoma valstybių narių galimybė vetuoti sprendimus, o tai leidžia ECB imtis ryžtingų veiksmų siekiant įveikti krizę;
3. pripažįsta, kad, esant šioms labai sudėtingoms sąlygoms ir ilgo mažos infliacijos laikotarpio rizikai, ECB taikytos nepaprastosios priemonės vėl padidinti infliaciją iki 2 % vidutinės trukmės tikslinės vertės atitiko ECB įgaliojimus, išdėstytus SESV 127 straipsnyje, todėl nėra neteisėtos[1]; pažymi, kad, 2015 m. kovo mėn. pradėjus įgyvendinti turto pirkimo programą ir vykdant tikslinių ilgesnės trukmės refinansavimo operacijų programas, skirtas realiajai ekonomikai, finansinės sąlygos šiek tiek pagerėjo, o tai skatino skolinimo euro zonos įmonėms ir namų ūkiams atgaivinimą; pažymi, kad šios priemonės taip pat padėjo sumažinti kai kurių euro zonos vyriausybių obligacijų pajamingumo skirtumus; pabrėžia, kad padėtis nepagerėjo vienodai visose valstybėse narėse ir kad kredito paklausa kai kuriose valstybėse narėse tebėra silpna;
4. pabrėžia, kad 2016 m. birželio mėn. ECB pradėjo naują keturių tikslinių ilgesnės trukmės refinansavimo operacijų seriją (angl. TLTRO II); atkreipia dėmesį į tai, kad programos paskatų struktūra pakito, palyginti su pradinėmis tikslinėmis ilgesnės trukmės refinansavimo operacijomis, nes kai kurie bankai galės skolintis už neigiamas palūkanas, net jei jie nedidins savo grynojo skolinimo realiajai ekonomikai;
5. yra susirūpinęs dėl to, kad siūlydamas likvidumą už neigiamas palūkanas, tačiau panaikindamas reikalavimus bankams grąžinti lėšas, jei jos nepasiekia savo skolinimo tikslinio rodiklio, ECB silpnina sąsają tarp centrinio banko vykdomo likvidumo didinimo ir skolinimo realiajai ekonomikai (o tai buvo pagrindinė tikslinių ilgesnės trukmės refinansavimo operacijų koncepcijos idėja);
6. palankiai vertina ECB 2012 m. rugpjūčio mėn. ryžtingą įsipareigojimą padaryti viską siekiant apsaugoti eurą, kuris padėjo užtikrinti euro zonos finansinį stabilumą;
7. mano, kad turto pirkimo programa padarytų didesnį poveikį Europos ekonomikai, jei kartu būtų vykdomos veiksmingos ir socialiniu atžvilgiu subalansuotos struktūrinės reformos, kuriomis siekiama padidinti Europos ekonomikos konkurencingumą, taip pat jei pagal programą būtų perkama daugiau EIB obligacijų, ypač susijusių, be kita ko, su TEN-T ir TEN-E projektais (socialiniu ir ekonominiu atžvilgiu turinčiais akivaizdžią pridėtinę europinę vertę) ir vertybiniais popieriais pakeistomis paskolomis MVĮ; ragina ECB parengti tyrimą, skirtą išanalizuoti, kokį poveikį turėtų turto pirkimo programa, jeigu pagal ją būtų galima antrinėse rinkose pirkti valstybių narių valdžios sektoriaus skolos priemones, tiesiogiai susijusias su investicijų ir mokslinių tyrimų išlaidomis; yra susirūpinęs, kad pagal bendrovių sektoriaus pirkimo programą (angl. CSPP) vykdomi vienakrypčiai obligacijų, kurias išleido ne finansų įmonės, pirkimai, nors ir galėtų būti pateisinami atsižvelgiant į dabartines aplinkybes, gali turėti iškraipomąjį poveikį;
8. sutinka su ECB pirmininku Mario Draghi, kad vien tik bendra pinigų politika negali skatinti bendros paklausos ir kad ją valstybių narių lygmeniu būtina papildyti patikima fiskaline politika ir plataus užmojo socialiniu atžvilgiu subalansuotomis struktūrinių reformų programomis; primena, kad pagal ECB įgaliojimus, pirminėje teisėje įtvirtintus ES sutartyse, pagrindinis ECB tikslas yra užtikrinti kainų stabilumą, siekdamos garantuoti stabilią aplinką, kuri būtų palanki investicijoms; mano, kad vien pinigų politika nėra tinkama priemonė spręsti struktūrines Europos ekonomikos problemas; pabrėžia, kad laukiamas ekonomikos atsigavimas nėra esminių struktūrinių reformų pakaitalas; atkreipia dėmesį į neseniai atliktus tyrimus ir diskusijas dėl galimo neutralių palūkanų normų nuosmukio, per pastarąjį dešimtmetį pastebimo visame pasaulyje; atkreipia dėmesį į tai, kad tokiomis aplinkybėmis pinigų politika būtų labiau suvaržyta ir mažiau veiksminga, nes dažniau kiltų nulinės apatinės palūkanų normų ribos pavojus;
9. pritaria tam, kad gerai veikianti, diversifikuota ir integruota kapitalo rinka galėtų palaikyti bendros pinigų politikos perdavimo priemones; atsižvelgdamas į tai, ragina palaipsniui sukurti ir visapusiškai įgyvendinti bankų sąjungą ir užtikrinti, kad valstybės narės visapusiškai laikytųsi susijusių bankų sąjungos teisės aktų, taip pat sukurti kapitalo rinkų sąjungą, nes tai būtų lemiamas žingsnis siekiant pagerinti bendros pinigų politikos veiksmingumą ir sušvelninti riziką, kylančią dėl finansų sektoriaus sukrėtimų; mano, kad ypač svarbu spręsti neveiksnių paskolų problemą labiausiai nukentėjusiuose nacionaliniuose bankininkystės sektoriuose, siekiant atkurti sklandų pinigų politikos perdavimą visoje euro zonoje;
10. pabrėžia, kad vykdant socialiniu atžvilgiu subalansuotas struktūrines ekonomikos ir darbo rinkos reformas taip pat reikėtų visapusiškai atsižvelgti į demografinį deficitą Europoje, siekiant kovoti su defliacinėmis tendencijomis ir skatinti labiau subalansuotą demografinę struktūrą, kad būtų lengviau išlaikyti infliacijos tikslinį rodiklį (apie 2 %); atkreipia dėmesį į tai, kad neigiamų demografinių tendencijų atveju esama neigiamų investicijų lūkesčių rizikos;
11. tačiau pažymi, kad nepaisant to, kad netradicinių priemonių rizika ir šalutinis poveikis buvo dideli (ypač periferijos bankų finansavimo sąlygoms), nenumatoma, kad infliacija apie 2017 m. priartėtų prie vidutinio laikotarpio tikslinio rodiklio (2 %); pažymi, kad dabartinis bankų ir rinkos skolinimo atsigavimas nepasiskirstė tolygiai geografiškai tarp valstybių narių ir kad jis nesukėlė viso laukto poveikio dabartiniam investicijų deficitui euro zonoje; pabrėžia, kad investicijos stygių sukėlė ne tik nepakankamos galimybės gauti finansavimą, bet ir nedidelė paskolų paklausa, todėl būtina skatinti struktūrines reformas, kurios tiesiogiai palengvins investicijas ir darbo vietų kūrimą; atkreipia dėmesį į tai, kad sumažėjo kokybiško turto, kuris būtų tarptautiniu mastu priimtinas instituciniams investuotojams;
12. pažymi, kad poveikis realiajai ekonomikai buvo itin ribotas, tačiau bankai turėjo galimybę beveik nemokamai arba labai menka kaina gauti finansavimą, kuriuo buvo tiesiogiai subsidijuojami jų balansai; apgailestauja dėl to, kad šių subsidijų dydis, nors jos ir yra akivaizdus pinigų politikos fiskalinis šalutinis poveikis, nėra stebimas ir skelbiamas ir kad jam netaikomos griežtos sąlygos, pagal kurias privaloma jas investuoti arba investuoti tam tikru būdu; tvirtina, kad tokio pobūdžio ypatingas priemones turėtų papildyti priemonės, kuriomis siekiama mažinti rinkos ir ekonomikos iškraipymus;
13. apgailestauja, kad, nors skirtumai tarp MVĮ ir didesnėms įmonėms suteikiamo finansavimo normų, tarp mažoms ir didelėms paskoloms taikomų skolinimo normų bei tarp skirtingose euro zonos šalyse esančioms MVĮ taikomų kredito sąlygų palaipsniui mažėja, jų vis dar yra, tačiau pripažįsta, kad galima pinigų politikos įtaka šios srities pasiekimams yra ribota; pabrėžia, kad nuolatinis poreikis koreguoti bankų balansus turi poveikio, be kita ko, MVĮ galimybėms gauti kreditą kai kuriose valstybėse narėse; atkreipia dėmesį į riziką, kad dėl ECB įmonių obligacijų pirkimo kapitalo rinkoje kils kitų galimų konkurencijos iškraipymų, ir teigia, kad pagrindiniai tinkamumo kriterijai neturėtų papildomai iškreipti rinką, ypač rizikos taisyklių atžvilgiu, ir kad jie turėtų apimti ir MVĮ;
14. pabrėžia, kad ilgą laiką išliekanti plokščia palūkanų normų struktūra galėtų sumažinti bankų pelningumą, ypač jei jie nekoreguos savo verslo modelių, o tai galėtų kelti pavojų, ypač privačioms santaupoms bei pensijų ir draudimo fondams; įspėja, kad dėl bankų pelningumo nuosmukio sumažės jų noras vystyti skolinimo veiklą; ypač atkreipia dėmesį į neigiamą tokios palūkanų normų politikos poveikį vietos ir regionų bankams ir taupomiesiems bankams, gaunantiems mažai finansavimo iš finansų rinkų, taip pat į riziką draudimo ir pensijų sektoriuje; todėl ragina nuolat konkrečiai stebėti neigiamų palūkanų normų priemonę, jos įgyvendinimą ir poveikį; pabrėžia, kad reikia tinkamai, apdairiai ir laiku valdyti laipsnišką šią itin žemų (neigiamų) palūkanų normų politiką;
15. supranta, kodėl buvo nustatytos neigiamos normos, tačiau pabrėžia savo susirūpinimą dėl galimų neigiamų palūkanų normų politikos pasekmių santaupas turintiems asmenims ir pensijų sistemų finansinei pusiausvyrai, taip pat dėl turto kainų burbulų atsiradimo; yra susirūpinęs dėl to, kad kai kuriose valstybėse narėse ilgalaikių santaupų palūkanų normos yra mažesnės už infliacijos lygį; laikosi nuomonės, kad dėl demografinių tendencijų ir kultūrinių prioritetų taupymui šis neigiamas poveikis pajamoms gali padidinti namų ūkių taupymo rodiklį, kuris galėtų pakenkti euro zonos vidaus paklausai; įspėja, kad, atsižvelgiant į indėlių palūkanų normų mažinimo suvaržymus, indėlių ECB palūkanų normų mažinimo (dar žemiau nulio) nauda gali būti ribota;
16. toliau nerimauja dėl vis dar didelio antrinės rinkos neturinčio turto ir turtu užtikrintų vertybinių popierių, kurie kaip užstatas pasiūlyti Eurosistemai vykdant refinansavimo operacijas, kiekio; pakartoja prašymą ECB pateikti informaciją, kuria remdamiesi centriniai bankai priėmė tokius vertybinius popierius, ir atskleisti tokio turto vertinimo metodus; pabrėžia, kad toks atskleidimas būtų naudingas ECB suteiktų priežiūros funkcijų parlamentinei kontrolei atlikti;
17. prašo ECB išnagrinėti, kaip skiriasi pinigų politikos įgyvendinimas tose valstybėse narėse, kuriose bankų sektorius yra centralizuotas ir koncentruotas, ir tose valstybėse narėse, kur yra įvairesnis vietos ir regioninių bankų tinklas, be to, kaip skiriasi pinigų politikos įgyvendinimas šalyse, kuriose ekonomika finansuojama atitinkamai daugiau bankų ar kapitalo rinkų;
18. ragina ECB atidžiai įvertinti būsimų naujų turto ir būsto kainų burbulų riziką, kylančią dėl ECB itin žemų (neigiamų) palūkanų normų politikos, ypač atsižvelgiant į tai, kad labai padidėjo skolinimo apimtys ir neproporcingai išaugo kainos nekilnojamojo turto sektoriuje, ypač kai kuriuose didžiuosiuose miestuose, taip pat mano, kad ECB kartu su Europos sisteminės rizikos valdyba turėtų pateikti pasiūlymų parengti konkrečias makroprudencines rekomendacijas šiuo klausimu;
19. ragina Komisiją pateikti pasiūlymų, kaip pagerinti makroprudencinę priežiūrą ir esamas politikos priemones, skirtas šešėlinės bankininkystės rizikos mažinimui, atsižvelgiant į ECB pateiktą įspėjimą, kad, atsižvelgiant į per pastarąjį dešimtmetį nuolat besiplečiantį (22 trln. EUR turto) ne bankų teikiamo kredito tarpininkavimą, būtinos tolesnės iniciatyvos, norint stebėti ir vertinti augančio šešėlinės bankininkystės sektoriaus pažeidžiamumą;
20. pritaria ECB nuomonei, kad dabartiniame Kapitalo reikalavimų reglamento ir ketvirtosios Kapitalo reikalavimų direktyvos rinkinyje trūksta tam tikrų priemonių, kurias taikant taip pat būtų galima veiksmingai spręsti konkrečių rūšių sisteminės rizikos problemas, pavyzdžiui: i) įvairias su turtu susijusias priemones, be kita ko, ribines paskolos ir vertės santykio, paskolos ir pajamų santykio bei skolos tvarkymo sąnaudų ir pajamų santykio vertes, ii) įvairių pozicijų ribinių verčių taikymą viršijant dabartinę didelių pozicijų apibrėžtį; primygtinai ragina Komisiją ištirti, ar reikia pateikti teisėkūros pasiūlymų šiuo klausimu; pažymi, kad kai kurios iš šių priemonių jau galėtų būti integruotos į šiuo metu vykstantį teisėkūros darbą, susijusį su pasiūlymu dėl Europos indėlių garantijų sistemos;
21. atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš ECB vaidmens, susijusio su 2015 m. birželio mėn. likvidumo užtikrinimu Graikijai ir paviešinta diskusija ECB valdytojų taryboje dėl Kipro bankų mokumo, „nemokumo“ sąvoka, kuria grindžiamas centrinio banko likvidumo užtikrinimas euro zonos įstaigoms, nepakanka aiškumo ir teisinio tikrumo, nes ECB pastaraisiais metais vadovavosi tai statiška mokumo koncepcija (remiantis tuo, ar bankas konkrečiu momentu atitinka minimalius kapitalo reikalavimus), tai dinamiška mokumo koncepcija (remiantis testavimo nepalankiausiomis sąlygomis ateities scenarijais), pateisindamas skubios paramos likvidumui padidinti (angl. ELA) pratęsimą arba apribojimą; pabrėžia, jog šis aiškumo trūkumas turi būti pašalintas, kad būtų užtikrintas teisinis tikrumas ir skatinamas finansinis stabilumas;
22. atkreipia dėmesį į ECB pirmininko pripažinimą, kad esama ECB politikos pasekmių turto paskirstymui, kurios daro poveikį nelygybei, taip pat atkreipia dėmesį į ECB nuomonę, kad sumažintos paskolų kainos piliečiams ir MVĮ, kartu skatinant užimtumą euro zonoje, gali iš dalies kompensuoti šį poveikį turto paskirstymui;
23. atkreipia dėmesį į tai, kad daugelyje valstybių narių ECB turto pirkimo programa sumažino obligacijų pajamingumą iki precedento neturinčio lygio; įspėja apie pernelyg aukšto vertės nustatymo obligacijų rinkose riziką, su kuria būtų sunku kovoti, jei palūkanų normos vėl pradėtų kilti nepakankamai tvirtai atsigavus ekonomikai, ypač šalyse, kurioms taikoma perviršinio deficito procedūra arba kuriose didelis įsiskolinimo lygis; atkreipia dėmesį į tai, kad visoje palūkanų normų struktūroje staigiai pasikeitus šiuo metu mažoms palūkanų normoms gali kilti didelė rinkos rizika finansų įstaigoms, kuriose didelė dalis finansinių priemonių įvertinta pagal rinkos vertę;
24. atkreipia dėmesį į Teisingumo Teismo apibrėžtas būtinas sąlygas, kurias turi atitikti be koks Europos centrinių bankų sistemos vykdomas euro zonos valstybių narių vyriausybių obligacijų pirkimas antrinėje rinkoje:
– apie pirkimą nepranešama,
– pirkimo apimtis iš anksto apribojama,
– iš anksto nustatomas minimalus laikotarpis tarp vyriausybės obligacijų emisijos ir Europos centrinių bankų sistemos vykdomo jų pirkimo (tai neleidžia iškraipyti emisijos sąlygų),
– Europos centrinių bankų sistema perka vyriausybių obligacijas tik iš valstybių narių , kurios turi prieigą prie obligacijų rinkos ir todėl gali finansuoti tokias obligacijas,
– įsigytos obligacijos tik išimtiniais atvejais laikomos iki jų termino, o dingus poreikiui tęsti intervenciją pirkimai apribojami arba nutraukiami ir įsigytos obligacijas perparduodamos;
25. atsižvelgia į tai, kad kai kurios valstybės narės gali naudotis itin mažų (neigiamų) palūkanų normų politika siekdamos atidėti būtinas struktūrines reformas ir savo pirminio valdžios sektoriaus deficito konsolidavimą, ypač centrinės valdžios lygmeniu, todėl šiuo klausimu atkreipia dėmesį į įsipareigojimus pagal Stabilumo ir augimo paktą; pripažįsta, kad viena iš biudžeto pertekliaus kai kuriose valstybėse narėse priežasčių buvo neigiamos jų valdžios sektoriaus skolos palūkanų normos; pabrėžia, kad reikėtų koordinuoti nacionalinę ekonominę politiką, ypač euro zonoje; pabrėžia, kad neišvengiamas netradicinės pinigų politikos užbaigimo procesas bus labai sudėtingas ir kad šį žingsnį reikės kruopščiai suplanuoti, siekiant išvengti neigiamo poveikio kapitalo rinkoms;
26. teigiamai vertina Tarybos posėdžio protokolų paskelbimą ir sprendimą atskleisti susitarimus dėl grynojo finansinio turto (angl. ANFA) tarp ECB ir nacionalinių centrinių bankų; ragina ECB toliau dėti pastangas didinti savo skaidrumą; primena ECB, kad darbuotojų įdarbinimo politika turi atitikti geriausią praktiką;
27. primena, kad SESV 130 straipsnyje įtvirtintas ECB nepriklausomumas vykdant pinigų politiką yra esminis siekiant tikslo užtikrinti kainų stabilumą; ragina visas vyriausybes vengti pareiškimų, kuriuose abejojama ECB pagal jo įgaliojimus atliekamu vaidmeniu;
28. ragina ECB vykdant jam pavestas bankininkystės priežiūros užduotis skirti ypatingą dėmesį proporcingumo principui;
29. atkreipia dėmesį į atsakomybės paskirstymą tarp ECB ir Europos bankininkystės institucijos; pabrėžia, kad ECB neturėtų faktiškai tapti standartų nustatymo institucija bankams, kuriems netaikomas Bendras priežiūros mechanizmas;
30. pažymi, kad 2016 m. gegužės 18 d. ECB Valdančioji taryba priėmė reglamentą dėl skaidžiųjų kredito ir kredito rizikos duomenų rinkimo („AnaCredit“); ragina ECB ir nacionalinius centrinius bankus suteikti kuo daugiau veikimo laisvės įgyvendinant „AnaCredit“;
31. ragina ECB nepradėti svarstyti tolesnių su „AnaCredit“ susijusių etapų tol, kol nebus atliktos viešosios konsultacijos, visapusiškai dalyvaujant Europos Parlamentui ir ypač atsižvelgiant į proporcingumo principą;
32. susirūpinęs atkreipia dėmesį į tai, kad euro zonoje, nepaisant prekybos disbalanso mažėjimo, vėl didėja TARGET 2 disbalansas, kas rodo tebesitęsiantį kapitalo nutekėjimą iš euro zonos periferijos;
33. primena, kad dialogas pinigų politikos klausimais yra svarbus siekiant užtikrinti pinigų politikos skaidrumą Parlamento ir plačiosios visuomenės atžvilgiu;
34. paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir Europos Centriniam Bankui.
- [1] Tai neseniai pabrėžė Europos Sąjungos Teisingumo Teismas ir Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas (2016 m. birželio 21 d. sprendime).
GALUTINIO BALSAVIMO ATSAKINGAME KOMITETE REZULTATAI
Priėmimo data |
11.10.2016 |
|
|
|
|
Galutinio balsavimo rezultatai |
+: –: 0: |
36 7 12 |
|||
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai |
Gerolf Annemans, Pervenche Berès, Udo Bullmann, Esther de Lange, Fabio De Masi, Anneliese Dodds, Jonás Fernández, Ashley Fox, Sven Giegold, Neena Gill, Roberto Gualtieri, Brian Hayes, Gunnar Hökmark, Danuta Maria Hübner, Cătălin Sorin Ivan, Petr Ježek, Barbara Kappel, Othmar Karas, Georgios Kyrtsos, Werner Langen, Bernd Lucke, Olle Ludvigsson, Ivana Maletić, Fulvio Martusciello, Marisa Matias, Bernard Monot, Luděk Niedermayer, Stanisław Ożóg, Dimitrios Papadimoulis, Sirpa Pietikäinen, Pirkko Ruohonen-Lerner, Alfred Sant, Molly Scott Cato, Pedro Silva Pereira, Joachim Starbatty, Theodor Dumitru Stolojan, Kay Swinburne, Michael Theurer, Ramon Tremosa i Balcells, Ernest Urtasun, Marco Valli, Tom Vandenkendelaere, Cora van Nieuwenhuizen, Miguel Viegas, Beatrix von Storch, Jakob von Weizsäcker, Pablo Zalba Bidegain, Sotirios Zarianopoulos |
||||
Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai |
Alain Cadec, Sophia in ‘t Veld, Thomas Mann, Emmanuel Maurel, Siôn Simon, Tibor Szanyi, Romana Tomc |
||||