Procedūra : 2015/2352(INI)
Procedūros eiga plenarinėje sesijoje
Dokumento priėmimo eiga : A8-0308/2016

Pateikti tekstai :

A8-0308/2016

Debatai :

PV 30/11/2016 - 18
CRE 30/11/2016 - 18

Balsavimas :

PV 01/12/2016 - 6.23
Balsavimo rezultatų paaiškinimas

Priimti tekstai :

P8_TA(2016)0478

PRANEŠIMAS     
PDF 565kWORD 62k
19.10.2016
PE 582.416v02-00 A8-0308/2016

dėl atsakomybės ir kompensacijų už naftos ir dujų operacijas jūroje bei jų finansinio užtikrinimo

(2015/2352(INI))

Teisės reikalų komitetas

Pranešėjas: Kostas Chrysogonos

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS
 Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto NUOMONĖ
 GALUTINIO BALSAVIMO ATSAKINGAME KOMITETE REZULTATAI

PASIŪLYMAS DĖL EUROPOS PARLAMENTO REZOLIUCIJOS

dėl atsakomybės ir kompensacijų už naftos ir dujų operacijas jūroje bei jų finansinio užtikrinimo

(2015/2352(INI))

Europos Parlamentas,

  atsižvelgdamas į Komisijos ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl atsakomybės ir kompensacijų už naftos ir dujų operacijas jūroje bei jų finansinio užtikrinimo pagal Direktyvos 2013/30/ES 39 straipsnį (COM(2015) 0422),

–  atsižvelgdamas į Komisijos tarnybų darbinį dokumentą „Atsakomybė ir kompensacijos už avarijas jūroje Europos ekonominėje erdvėje bei jų finansinis užtikrinimas“ ir į kartu pateiktą Komisijos ataskaitą šiuo klausimu (SWD(2015) 0167),

–  atsižvelgdamas į 2013 m. birželio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2013/30/ES dėl naftos ir dujų operacijų jūroje saugos, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2004/35/EB (Saugos jūroje direktyva)(1),

–  atsižvelgdamas poveikio vertinimą, pridėtą prie dokumento „Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl jūroje vykdomos naftos ir dujų paieškos, žvalgymo ir gavybos saugos“ (SEC(2011) 1293),

–  atsižvelgdamas į 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/99/EB dėl aplinkos apsaugos pagal baudžiamąją teisę(2),

–  atsižvelgdamas į 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) (Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva)(3),

–  atsižvelgdamas į tarptautinį ir regioninį acquis, kuriuo vadovaujamasi reikalaujant atlyginti žalą už naftos ar dujų operacijų incidentus jūroje, pirmiausia į 1992 m. lapkričio 27 d. Tarptautinę konvenciją dėl civilinės atsakomybės už taršos nafta padarytą žalą (Civilinės atsakomybės konvencija), 1992 m. lapkričio 27 d. Tarptautinę konvenciją dėl Tarptautinio fondo įkūrimo taršos nafta padarytai žalai kompensuoti (Fondo konvencija), 2011 m. kovo 23 d. Tarptautinę konvenciją dėl civilinės atsakomybės už laivų bunkeriuose vežamos naftos padarytą žalą (Konvencija bunkeriuose vežamos naftos padarytos žalos klausimais), Šiaurės šalių aplinkos apsaugos konvenciją, kurią yra pasirašiusios Danija, Suomija, Norvegija ir Švedija, ir Barselonos konvencijos dėl Viduržemio jūros aplinkos ir pakrančių zonų apsaugos Protokolą dėl veiklos jūroje (Protokolas dėl veiklos jūroje),

–  atsižvelgdamas į 2005 m. rugsėjo 13 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimą(4),

–  atsižvelgdamas į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 83 straipsnio 2 dalį,

–  atsižvelgdamas į 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (nauja reglamento „Briuselis I“ redakcija)(5),

–  atsižvelgdamas į Konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (2007 m. Lugano konvencija)(6),

–  atsižvelgdamas į 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“)(7),

–  atsižvelgdamas į galutinį pranešimą „Civilinė atsakomybė, finansinis užtikrinimas ir kompensavimas reikalaujant atlyginti žalą už naftos ir dujų gavybos veiklą jūroje Europos ekonominėje erdvėje“, kurį Komisijai parengė bendrovės „Deloitte“ konsultavimo tarnyba BIO(8),

–  atsižvelgdamas į savo 2011 m. rugsėjo 13 d. rezoliuciją dėl naftos ir dujų žvalgymo atviroje jūroje saugos problemų(9),

–  atsižvelgdamas į 2010 m. balandžio mėn. katastrofą Meksikos įlankoje veikusioje naftos platformoje „Deepwater Horizon“,

–  atsižvelgdamas į nelaimingus atsitikimus, susijusius su platforma „Castor“ Ispanijos provincijų Taragonos ir Kasteljono pakrantėse, įskaitant daugiau kaip 500 registruotų žemės drebėjimų, kurie padarė tiesioginį poveikį tūkstančiams ES piliečių;

–  atsižvelgdamas į Darbo tvarkos taisyklių 52 straipsnį,

–  atsižvelgdamas į Teisės reikalų komiteto pranešimą ir Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto nuomonę (A8–0308/2016),

A.  kadangi SESV 194 straipsnyje aiškiai remiama valstybių narių teisė nustatyti savo energijos išteklių eksploatavimo sąlygas, kartu gerbiant solidarumą ir atsižvelgiant į būtinybę saugoti aplinką;

B.  kadangi vietos naftos ir dujų šaltiniai gali iš esmės prisidėti prie dabartinių Europos energijos poreikių užtikrinimo ir yra ypač svarbūs energetiniam saugumui ir energijos šaltinių įvairovei;

C.  kadangi naftos ir dujų operacijos jūroje pamažu vykdomos vis ekstremalesnėje aplinkoje ir jų pasekmės jūrų ir pakrančių rajonų aplinkai ir ekonomikai galėtų būti didžiulės ir pražūtingos;

D.  kadangi, nors Šiaurės jūros naftos ir dujų gavyba per pastaruosius metus sumažėjo, įrenginių jūroje ateityje Europoje, ypač Viduržemio ir Juodojoje jūrose tikriausiai padaugės;

E.  kadangi jūroje veikiančių naftos ir dujų platformų sukeltų avarijų padariniai yra itin sunkūs ir tarpvalstybinio masto ir todėl ES veiksmai siekiant užkirsti kelią tokioms avarijoms ir sušvelninti jų pasekmes, taip pat pabandyti su jomis kovoti yra reikalingi ir proporcingi;

F.  prisimena tragišką 167 naftininkų žūtį per nelaimę naftos platformoje „Piper Alpha“, 1988 m. liepos 6 d. įvykusią jūroje prie Aberdyno (Škotija);

G.  pažymi, jog ne viename tyrime, įskaitant vieną tyrimą, atliktą Europos Parlamento tyrimų tarnybos, ir vieną tyrimą, atliktą Jungtinio tyrimų centro, apytiksliai nurodoma, kad incidentų skaičius ES naftos ir dujų sektoriuje siekia tūkstančius, tiksliau, 9 700 1990–2007 m. laikotarpiu; taip pat pažymi, kad bendras šių incidentų, įskaitant tuos, kurie yra tik nedidelio masto, poveikis jūrų aplinkai yra rimtas ir ilgalaikis, taigi į jį turėtų būti atsižvelgta direktyvoje;

H.  kadangi, remiantis SESV 191 straipsniu, visi ES veiksmai šioje srityje turi būti paremti aukšto lygio apsauga, inter alia, vadovaujantis atsargumo, žalos išvengimo, tvarumo principais ir principu „teršėjas moka“;

I.    pažymi, kad ES didelių avarijų jūroje nebūta nuo 1988 m. ir kad 73 proc. ES naftos ir dujų išgaunama Šiaurės jūros valstybėse narėse, kurios, kaip jau pripažinta, turi geriausiai pasaulyje veikiančias saugumo jūroje sistemas; pabrėžia, kad ES pakrančių linija siekia maždaug 68 000 km ir kad ateityje įrenginių jūroje – ypač Viduržemio ir Juodojoje jūrose – skaičius greičiausiai gerokai padidės, taigi būtina nedelsiant visapusiškai įgyvendinti ir vykdyti Direktyvą 2013/30/ES ir užtikrinti, kad tinkamas teisinis pagrindas, kuriuo vadovaujantis būtų reglamentuojama bet kokia veikla jūroje, būtų pradėtas taikyti anksčiau negu įvyks rimta avarija; pažymi, kad, kaip nustatyta SESV 191 straipsnyje, Sąjungos aplinkos politika turi būti grindžiama atsargumo ir prevencinių veiksmų principais;

J.  kadangi atsakomybės sistemos yra svarbiausia priemonė, kuria naudojantis taikomas principas „teršėjas moka“ ir užtikrinama, kad bendrovės atsakytų už bet kokią žalą, padarytą vykdant veiklą, ir būtų skatinamos imtis prevencinių priemonių, vystyti atitinkamą praktiką ir imtis veiksmų, kuriais būtų mažinama žalos rizika;

K.  kadangi, nors, remiantis Saugos jūroje direktyva, veiklos jūroje licencijų turėtojai griežtai atsako už bet kokios žalos aplinkai, padarytos joms vykdant savo operacijas, prevenciją ir atitaisymą (7 straipsnis, skaitomas kartu su 38 straipsniu, Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos taikymo sritį išplečia įtraukiant valstybių narių žemyninius šelfus), tačiau direktyva negalima sukurti visapusiškos ES atsakomybės sistemos;

L.  kadangi labai svarbu turėti veiksmingus ir tinkamus kompensavimo mechanizmus bei greito ir tinkamo reikalavimų atlyginti žalą nagrinėjimo mechanizmus, skirtus žalai, padarytai vykdant naftos ir dujų operacijas jūroje, patyrusiems žmonėms, gyvūnams ir aplinkai atlyginti, taip pat turėti pakankamai išteklių pagrindinėms ekosistemoms atstatyti;

M.  kadangi Saugos jūroje direktyvoje nenumatytas civilinės atsakomybės už avarijas jūroje suderinimas, o taikant esamą tarptautinę teisinę sistemą sunku užsitikrinti, kad būtų patenkintas tarpvalstybinio pobūdžio civilinis reikalavimas atlyginti žalą;

N.  kadangi Saugos jūroje direktyvoje nustatytos išankstinės licencijavimo sąlygos siekiant užtikrinti, kad licencijų turėtojai niekada nebūtų techniniu ar finansiniu požiūriu nepajėgūs spręsti savo jūroje vykdomų operacijų pasekmių klausimo, be to, reikalaujama, kad valstybės narės nustatytų greito ir tinkamo reikalavimų kompensuoti žalą – taip pat ir tarpvalstybinių incidentų atvejais – nagrinėjimo tvarką bei palengvintų tvarių finansinių priemonių naudojimą (4 straipsnis);

1.  teigiamai vertina tai, kad priimta Saugos jūroje direktyva 2013/30/ES, papildanti Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą 2004/35/EB ir Poveikio aplinkai vertinimo direktyvą 2011/92/ES, taip pat kad Taryba ratifikavo Barselonos konvencijos protokolą dėl atviroje jūroje vykdomos veiklos, nes tai yra pirmas žingsnis siekiant užtikrinti aplinkos apsaugą ir darbuotojų saugą; ragina valstybes nares, kurios jos dar nėra perkėlusios minėtų direktyvų į savo nacionalinę teisę, kuo greičiau tai padaryti; taip pat ragina valstybes nares užtikrinti kompetentingų institucijų nepriklausomumą, kaip numatyta Saugos jūroje direktyvos 8 straipsnyje, ir ragina Komisiją įvertinti, ar tinkama nustatyti tolesnes suderintas taisykles dėl atsakomybės, kompensavimo ir finansinio saugumo siekiant užkirsti kelią visoms būsimoms avarijoms, turinčioms tarpvalstybinį poveikį;

2.  apgailestauja dėl to, kad pagal direktyvas 2013/30/ES ir 2004/35/ES incidentas laikomas rimtu tik jo metu susidūrus su mirties arba sunkaus sužalojimo atveju, tačiau visiškai neužsimenama apie poveikį aplinkai; pabrėžia, kad net jei incidento metu nesusiduriama su mirties ar sunkaus sužalojimo atveju jis gali turėti rimtų pasekmių aplinkai dėl savo masto arba poveikio, pvz., saugomoms teritorijoms, saugomoms rūšims arba itin pažeidžiamoms buveinėms;

3.  pabrėžia, kad veiksmingas principo „teršėjas moka“ taikymas naftos ir dujų operacijoms jūroje turėtų apimti ne tik žalos aplinkai prevenciją ir atitaisymą, kaip šiuo metu tam tikru mastu daroma vadovaujantis Saugos jūroje ir Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvomis, bet ir išlaidas, susijusias su reikalavimų atlyginti tradicinę žalą patenkinimu, kaip numatyta pagal atsargumo ir tvaraus vystymosi principus; todėl ragina Komisiją apsvarstyti galimybę sukurti teisėkūros procedūra priimtą avarijų jūroje sukeltos žalos atlyginimo mechanizmą, panašų į numatytą Norvegijos akte dėl su nafta susijusios veiklos ir taikomą bent jau tiems sektoriams, kurie gali patirti didelį neigiamą poveikį, pavyzdžiui, žuvininkystei, pakrančių turizmui ir kitiems mėlynosios ekonomikos sektoriams; atsižvelgdamas į tai, rekomenduoja kiekybiniu ir kokybiniu požiūriu įvertinti bendrovėms vykdant veiklą iškylančias problemas ar sukeliamas avarijas ir nustatyti visokį susijusių subjektų dėl to patiriamą antrinį poveikį; taip pat pabrėžia Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos nuostatų dėl atsakomybės už aplinkai padarytą žalą perkėlimo į nacionalinę teisę ir taikymo skirtumus ir trūkumus, kaip nurodė ir Komisija savo antroje įgyvendinimo ataskaitoje; ragina Komisiją užtikrinti, kad Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva būtų veiksmingai įgyvendinta ir kad atsakomybė už žalą aplinkai dėl avarijų jūroje būtų tinkamai taikoma visoje ES;

4.  atsižvelgdamas į tai apgailestauja, kad Saugos jūroje direktyva neapima civilinės atsakomybės už tiesiogiai ar netiesiogiai sukeltą žalą nei fizinių, nei juridinių asmenų atžvilgiu – nesvarbu, ar tai būtų kūno sužalojimas, ar sugadintas turtas, ar ekonominiai nuostoliai;

5.  taip pat apgailestauja dėl to, kad skirtingose valstybėse narėse civilinė atsakomybė traktuojama labai įvairiai; pabrėžia, kad daugelyje valstybių narių, kurios vykdo veiklą jūroje ir užsiima dujų gavyba, nenumatyta atsakomybė dėl trečiųjų šalių reikalavimų dėl kompensavimo už tradicinę avarijos sukeltą žalą ir didžiojoje dalyje valstybių narių nenumatytas kompensacijos mokėjimas; taip pat pabrėžia, kad dažnai neaišku, kaip įvairūs reikalavimai užtikrinti civilinę atsakomybę įvykus naftos ir dujų operacijų incidentui jūroje būtų nagrinėjami pagal valstybių narių teisines sistemas; todėl mano, kad reikalinga tokia Europos sistema, kuri būtų grindžiama pažangiausių valstybių narių teisės aktais, apimtų civilinę atsakomybę ne tik už kūno sužalojimą ir turto sugadinimą, bet ir vien ekonominius nuostolius, taip pat turėtų užtikrinti veiksmingus kompensavimo nukentėjusiems asmenims ir sektoriams, kuriems gali būti padarytas didžiulis poveikis (pvz., žuvininkystė ir pakrančių turizmas), mechanizmus; atsižvelgdamas į tai, ragina Komisiją įvertinti, ar horizontali Europos kolektyvinio žalos atlyginimo sistema būtų galimas sprendimas, ir tam skirtų ypatingą dėmesį rengdama Saugos jūroje direktyvos įgyvendinimo ataskaitą;

6.  šiuo požiūriu pabrėžia, kad reikalavimų kompensuoti ir atitaisyti tradicinę žalą nagrinėjimą dar labiau trikdo civilinio proceso nuostatos dėl laiko apribojimų, finansinių išlaidų, galimybių pateikti ieškinį viešajam interesui apginti ir reikalauti atlyginti kolektyvinę žalą nebuvimas bei įrodymų pateikimo tvarka – visai tai valstybėse narėse labai skiriasi;

7.  pabrėžia, kad, taikant kompensavimo sistemas, turi būti įmanoma tarpvalstybinius ieškinius nagrinėti veiksmingai, greitai, per deramą laikotarpį ir nediskriminuojant skirtingų EEE šalių ieškovų; rekomenduoja nustatyti pirminę ir antrinę žalą visuose susijusiuose regionuose, atsižvelgiant į tai, kad įvykus tam tikroms avarijoms nukenčia didelės teritorijos, o vėliau dar ilgai jaučiami padariniai; pabrėžia, kad kaimyninės valstybės, kurios nėra EEE narės, privalo laikytis tarptautinės teisės;

8.  laikosi nuomonės, jog turėtų būti nustatytos griežtos civilinės atsakomybės už avarijas jūroje taisyklės, kad nukentėjusiesiems nuo avarijų jūroje (ir juridiniams, ir fiziniams asmenims) būtų lengviau kreiptis į teismą, nes tai gali paskatinti įrenginių jūroje operatorius tinkamai valdyti operacijų riziką; mano, kad nereikėtų nustatyti maksimalios finansinės atsakomybės ribos;

9.  ragina valstybes nares ir Komisiją atsižvelgti į ypatingą naftos ir dujų gavybos jūroje pramonės darbuotojų, visų pirma mažų ir vidutinių įmonių (MVĮ) darbuotojų, padėtį; pažymi, kad naftos ir dujų operacijų incidentų jūroje padariniai gali ypač skaudžiai paveikti žuvininkystės ir turizmo sektorius, taip pat kitus sektorius, kurių veiklai svarbi gera bendros jūrų aplinkos būklė, nes kilus dideliam incidentui jūroje šie sektoriai, kuriuose veikia daugybė MVĮ, gali patirti didžiulius ekonominius nuostolius;

10.  todėl pabrėžia, kad nepaprastai svarbu atnaujinti esamas valstybių narių atsakomybės sistemas, siekiant užtikrinti, kad jų vandenyse įvykęs incidentas neigiamai nepaveiktų nei atitinkamos valstybės, nei visos ES naftos ir dujų operacijų jūroje ateities, jei incidentas įvyktų teritorijoje, kuri daugiausia priklauso nuo turizmo generuojamų pajamų; todėl ragina Komisiją iš naujo apsvarstyti būtinybę įvesti bendrus ES standartus, kurie būtų taikomi reikalavimų atitaisyti ir kompensuoti žalą sistemoms;

11.  pabrėžia, kad visi nuo taršos šalutinio poveikio, susijusio su žvalgymu, tyrimais ar įrenginių jūroje vykdoma veikla, nukentėję asmenys turi būti laikomi asmenimis, kurie galėjo gauti naudos iš nustatyto žalos atlyginimo;

12.    pažymi, kad Komisija ketina sistemingai rinkti duomenis padedant Už jūroje vykdomą veiklą atsakingų institucijų ES grupei (angl. EU Offshore Authorities Group, EUOAG), siekdama atlikti išsamesnę nacionalinių nuostatų dėl atsakomybės veiksmingumo ir taikymo srities analizę;

13.  pabrėžia, kad Komisija turi reguliariai tikrinti, ar nacionalinės teisinės sistemos ir įmonės atitinka reikiamas Saugos jūroje direktyvos nuostatas dėl atsakomybės ir kompensavimo, įskaitant jūroje veiklą vykdančių bendrovių ataskaitų tikrinimą, ir imtis veiksmų atitikties pažeidimo atveju, siekiant užkirsti kelią rimtiems incidentams ir sumažinti jų poveikį asmenims ir aplinkai; rekomenduoja sukurti bendrą Europos Sąjungos lygmeniu veikiantį incidentų ir netinkamo naudojimo aptikimo mechanizmą;

14.  pabrėžia, kad būtina pusiausvyra tarp greito ir deramo kompensavimo nukentėjusiesiems ir išmokėjimo pagal neteisėtus reikalavimus prevencijos (vadinamoji nevaldomo srauto problema) užtikrinant didesnį aiškumą daugybės veiklą jūroje vykdančių bendrovių finansinės atsakomybės dydžio klausimu ir vengiant ilgų ir brangiai kainuojančių teismų procesų;

15.  apgailestauja, kad nė viena valstybė narė nėra aiškiai nustačiusi visapusiškų finansinio saugumo priemonių, kurios būtų taikomos reikalaujant kompensuoti tradicinę žalą jūroje kilus incidentui dėl naftos ir dujų operacijų; atsižvelgdamas į tai pabrėžia, kad pernelyg didelis pasikliovimas draudimu gali lemti uždaros finansinio saugumo priemonių rinkos atsiradimą ir, savo ruožtu, galimai ribotą konkurenciją ir didesnes išlaidas;

16.  apgailestauja, kad ES menkai įsisavintos finansinio užtikrinimo priemonės nuostolingiausių avarijų jūroje žalai padengti; pažymi, jog viena iš priežasčių gali būti atsakomybės už žalą taikymo sritis, dėl kurios kai kuriose valstybėse narėse tokios priemonės nereikalingos;

17.  ragina valstybes nares pateikti išsamius duomenis apie finansinių priemonių įsisavinimą ir tinkamą avarijų jūroje, įskaitant nuostolingiausiąsias, žalos padengimą;

18.  mano, jog visi įrodytos atsakomybės atvejai ir išsami informacija apie paskirtas baudas turi būti skelbiami viešai, kad tikroji žalos aplinkai kaina būtų aiški visiems;

19.  ragina Komisiją paskatinti valstybes nares kurti finansinio saugumo priemones, susijusias su reikalavimais kompensuoti tradicinę žalą kilus incidentui dėl naftos ir dujų operacijų jūroje apskritai arba dėl su transportu susijusių incidentų – taip pat ir nemokumo atvejais; mano, kad tai galėtų riboti atvejus, kai operatorių atsakomybė už atsitiktinį užteršimą pereina valstybės biudžetui, nes, jei liktų galioti dabartinės taisyklės, išlaidas už kompensaciją tektų dengti valstybės biudžeto lėšomis; atsižvelgdamas į tai mano, kad taip pat reikėtų apsvarstyti fondo, pagrįsto jūrų pramonės įmonių mokamais mokesčiais, įsteigimą;

20.  mano, kad reikia išnagrinėti, kiek baudžiamosios atsakomybės nustatymas ES lygmeniu būtų dar viena atgrasomoji priemonė, kurios neapima civilinė atsakomybė ir kurią taikant būtų galima pagerinti aplinkos apsaugą bei saugos priemonių taikymą; todėl palankiai vertina tai, kad ES priėmė Direktyva dėl aplinkos apsaugos pagal baudžiamąją teisę, kuria suderintos baudžiamosios sankcijos už tam tikrus ES aplinkos teisės aktų pažeidimus; tačiau apgailestauja dėl to, kad šios direktyvos taikymo sritis neapima visos Saugos jūroje direktyvoje numatytos veiklos; taip pat apgailestauja, kad nusikalstamų veikų ir minimalus saugos jūroje pažeidimų srities sankcijų apibrėžtys nėra suderintos visoje ES; ragina Komisiją laiku ir ne vėliau negu 2019 m. liepos 19 d. į Direktyvos dėl aplinkos apsaugos pagal baudžiamąją teisę sritį įtraukti dideles su nafta susijusias avarijas ir Parlamentui pateikti savo pirmąją Saugos jūroje direktyvos įgyvendinimo ataskaitą;

21.  ragina Komisiją parengti reikalingus tyrimus, kuriais būtų galima išsiaiškinti ekonominės rizikos grėsmę atskiroms valstybėms narėms ir jų pakrančių zonoms, įvertinant atskirų teritorijų ekonominį ir sektorinį pobūdį, naftos ir dujų operacijų jūroje intensyvumą atskirose teritorijose, sąlygas, kurioms esant vykdoma veikla, klimato veiksnius, pvz., jūrų sroves ir vėjus, taip pat taikomus aplinkosaugos standartus; todėl rekomenduoja sukurti bendrovių uždarymo atvejui skirtus apsaugos ir saugos mechanizmus ir palankiai vertina siūlymą kurti keturių naftos gręžinių uždengimo įrenginių pramonę, kad avarijos atveju išsilietų mažiau naftos;

22.  ragina atlikti specialų visų Arkties regione, kurio ekosistemos itin pažeidžiamos ir glaudžiai susijusios su pasaulio biosfera, vykdomų operacijų poveikio Arkties aplinkai vertinimą;

23.  prašo Komisijos ir valstybių narių svarstyti galimybę parengti papildomas priemones, pagal kurias naftos ir dujų operacijų jūroje sauga būtų veiksmingai užtikrinama prieš įvykstant didelei nelaimei;

24.  atsižvelgdamas į tai, ragina Komisiją ir valstybes nares toliau svarstyti tarptautinio sprendimo galimybę turint galvoje, kad nemažai ES veikiančių naftos ir dujų bendrovių vykdo veiklą visame pasaulyje ir kad pasaulinio masto sprendimas užtikrintų vienodas sąlygas visame pasaulyje globaliai, griežčiau kontroliuojant žvalgymo bendroves už ES ribų; ragina valstybes nares greitai ratifikuoti 2015 m. gruodžio mėn. Paryžiaus susitarimą dėl klimato kaitos;

25.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją Tarybai, Komisijai ir valstybių narių vyriausybėms bei parlamentams.

AIŠKINAMOJI DALIS

Pagrindiniai faktai

Naftos ir dujų operacijos jūroje vykdomos toliau nuo kranto ir dažnai kur kas gilesniuose vandenyse negu būdavo įprasta anksčiau. Kai kurios operacijos vykdomos atšiaurioje aplinkoje, pvz., Arktyje, ir regionuose, kurių pajamos daugiausia priklauso nuo turizmo, pvz., Viduržemio ir Egėjo jūrose. Per 90 proc. Europoje (ES ir Norvegijoje bei Islandijoje) išgaunamos naftos ir 60 proc. dujų yra operacijų jūroje rezultatas. Operacijos jūroje (žvalgymas ir eksploatacija) vyksta arba yra planuojamos 18-os valstybių narių teritoriniuose vandenyse.

2010 m. balandžio 20 d. įvykus sprogimui naftos platformoje „Deepwater Horizon“ ir iš jos išsiliejus naftai, buvo priimta Saugos jūroje direktyva, kad būtų nustatyti minimalūs didelių avarijų, kylančių vykdant naftos ir dujų operacijas ES, prevencijos reikalavimai ir apriboti tokių avarijų padariniai. Valstybės narės iki 2015 m. liepos 19 d. turėjo atnaujinti savo nacionalines teisės aktų dėl naftos ir dujų operacijų jūroje sistemas, kad jos atitiktų Saugos jūroje direktyvos nuostatas. Kadangi šis terminas seniai praėjo, pagrindiniai visapusiškos ES masto sistemos, skirtos didelių avarijų prevencijai užtikrinti ir jų padariniams riboti, elementai turėtų būti taikomi.

Remiantis Saugos jūroje direktyvos 7 straipsniu, skaitomu kartu su 38 straipsniu, licencijų operacijoms jūroje vykdyti savininkai griežtai atsako už bet kokios žalos aplinkai, kuri padaroma dėl jų vykdomos veiklos, prevenciją ir atitaisymą. Atitinkamos valstybių narių valdžios institucijos, kurioms patikėta atstovauti aplinkos apsaugos interesui, užtikrina, kad būtų įvardytas atsakingasis operatorius, nustatytas priežastinis ryšys, parengtas ir patvirtintas žalos atitaisymo planas, imtasi būtinų prevencinių ar atitaisomųjų veiksmų ir t. t. Saugos jūroje direktyvos 4 straipsnyje išdėstytos išankstinės licencijų suteikimo sąlygos siekiant užtikrinti, kad licencijų savininkai niekada nebūtų techniškai ar finansiškai nepajėgūs spręsti savo operacijų, vykdomų jūroje, padarinių problemos. Jame taip pat reikalaujama, kad valstybės narės apibrėžtų greito ir tinkamo reikalavimų atlyginti žalą nagrinėjimo procedūras – taip pat ir tarpvalstybinių avarijų atvejais – kad būtų lengviau naudotis tvariomis finansinėmis priemonėmis.

Civilinė ir baudžiamoji atsakomybė

Visgi pagal direktyvą nenumatyta civilinė atsakomybė už žalą nei fizinių, nei juridinių asmenų atžvilgiu (už kūno sužalojimą, sugadintą turtą, ekonominius nuostolius) – nesvarbu, ar ji tiesioginė, ar ne. Pagal ją nenumatyta ir baudžiamoji atsakomybė už avarijas jūroje, galimos baudos ir kitos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės. Nors saugos jūroje pažeidimai įtraukti į daugelio valstybių baudžiamąjį kodeksą(10), ES lygmeniu nesuderinta nei nusikalstamos veikos apibrėžtis, nei minimalus sankcijų pobūdis ir lygis. Baudžiamosios atsakomybės nustatymas ES lygmeniu galėtų tapti dar viena atgrasomąja priemone, kurios neapima civilinė atsakomybė, taigi būtų galima užtikrinti geresnę aplinkos apsaugą bei saugos priemonių laikymąsi. Tai būtų suderinama su ES teisės nuostatomis, nes baudžiamosios teisės priemonės būtų priimamos siekiant užtikrinti veiksmingą ES aplinkos apsaugos politikos įgyvendinimą(11). Be to, remiantis SESV 83 straipsnio 2 dalimi, ES lygmeniu gali būti nustatomos būtiniausios taisyklės dėl nusikalstamų veikų ir sankcijų apibrėžimo, jei jos būtinos norint užtikrinti veiksmingą Sąjungos politikos įgyvendinimą. Tai, savo ruožtu, reiškia, jog norint, kad Saugos jūroje direktyvos pažeidimai būtų laikomi nusikalstamomis veikomis, turi būti įvertina būtinybė ir proporcingumas.

Civilinė atsakomybė apima tris kategorijas: kūno sužalojimą, turto sugadinimą ir ekonominius nuostolius. Remiantis bendrovės „Deloitte“ tarnybos BIO galutiniu pranešimu „Civilinė atsakomybė, finansinis užtikrinimas ir kompensavimas reikalaujant atlyginti žalą už naftos ir dujų gavybos veiklą jūroje Europos ekonominėje erdvėje“, parengtu Europos Komisijai, visos tikslinės valstybės nagrinėja ieškinius dėl kūno sužalojimų ir turto sugadinimo, patirtų įvykus avarijai jūroje. EEE ši atsakomybė beveik niekada finansiškai neribojama(12). Tačiau civilinės atsakomybės atvejus įvykus tokiai avarijai valstybės nagrinėja labai skirtingai. Daugumoje valstybių, į kurias buvo atkreiptas dėmesys, civilinę atsakomybę už avarijas jūroje riboja reikalavimai pateikti teisinių aplaidumo įrodymų, įrodyti, kad ekonominiai nuostoliai patirti tiesiogiai, ir (arba) aiškus draudimas išmokėti kompensaciją už ekonominius nuostolius, jei nepadaryta kūno sužalojimų ar nesugadintas turtas (vadinamosios išskyrimo taisyklės).

Komercinės žvejybos įmonės ir asmenys, kurie verčiasi akvakultūra ar marikultūra, gali patirti grynai ekonominius nuostolius, jei vykdant naftos ir dujų operacijas jūroje ar netinkamai naudojant dispergentus išsilietų nafta ar cheminės medžiagos ir jie, savo ruožtu, nebegalėtų tęsti savo komercinės veiklos uždraudus žvejybą ir prekybą jūriniais bestuburiaus arba susitraukus rinkoms ar jas praradus. Turizmo sektoriaus įmonės taip pat gali patirti grynai ekonominius nuostolius, jei paplūdimius užteršus išsiliejusia nafta ir cheminėmis medžiagomis sumažėtų arba neliktų klientų. Nukentėti gali įvairios turizmo įmonės – pradedant viešbučiais, restoranais ir kruiziniais laivais, baigiant kavinėmis ir suvenyrų parduotuvėmis. Pagaliau panašiai nukentėti galėtų ir kiti pakrančių zonų veiklos vykdytojai, pvz., daug jūros vandens naudojančios elektrinės ir gėlinimo įrenginiai, kurie gali sugesti, jei į juos patektų nafta užteršto vandens.

Vienintelė EEE valstybė, kurioje žuvininkystės pramonės atžvilgiu taikomi teisės aktai dėl atsakomybės kompensuojant būtent tuo atveju, kai tarša sukeliama įvykus su naftos ir dujų operacijomis jūroje susijusiam incidentui, yra Norvegija. Danija taiko griežtą atsakomybę už kūno sužalojimą, turto sugadinimą ir ekonominius nuostolius, padarytus vykdant angliavandenilių žvalgybą ir gamybą. Panašu, kad Graikija ir Kipras be savo bendrosios deliktų teisės nuostatų atsakomybę už grynai ekonominius nuostolius taiko licencijų savininkams / nuomininkams atitinkamai pagal savo pavyzdinę gamybos pasidalijimo sutartį ir pavyzdinės nuomos sutarties projektą. Tačiau, į sutartinius susitarimus įtraukus pareigas kompensuoti žalą asmenims, nukentėjusiems dėl naftos ir dujų operacijų jūroje, tik valstybė turi teisę reikalauti, kad licencijos savininkas / nuomininkas vykdytų savo pareigas, prisiimtas pagal sutartį. Taigi ieškovams tektų įtikinti valstybę veikti jų naudai.

Nors taikant reglamentus „Briuselis I“ ir „Roma II“ prisidedama prie ieškovo interesų užtikrinimo, kai avarija įvyksta jurisdikcijose, kuriose taikomos ne tokios griežtos civilinės atsakomybės nuostatos kaip jų jurisdikcijoje, tai, ar ši padėtis patenkinama galimybės užsitikrinti teisingumą ir konkurencinių sąlygų įmonėms požiūriais, turėtų būti nagrinėjama toliau. Atsakomybės sistemų skirtumai sudaro daugiau galimybių ieškoti palankesnio teisinio reglamentavimo, jei kilus naftos ir dujų avarijai jūroje išsilietų nafta, dujos ar kitokios pavojingos medžiagos.

Taigi pranešėjas mano, jog nepaprastai svarbu atnaujinti esamas valstybių narių atsakomybės sistemas siekiant užtikrinti, kad šių valstybių vandenyse įvykęs incidentas neigiamai nepaveiktų nei atitinkamos valstybės, nei visos ES naftos ir dujų operacijų jūroje ateities, jei incidentas įvyktų teritorijoje, kurios pajamos daugiausia priklauso nuo turizmo. Atsižvelgiant į ekonominį nuosmukį ir į tai, kad naftos ir dujų operacijos jūroje skatinamos kaip būdas valstybės skolos deficitui sumažinti, veiksmingos atsakomybės ir finansinio užtikrinimo sistemos ieškiniams atlyginti nebuvimas kelia didžiulį pavojų tokioms valstybėms.

Finansinis užtikrinimas

Remiantis Saugos jūroje direktyvos 63 straipsniu, Europos Komisija turėtų pateikti Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą dėl atitinkamų priemonių, kad būtų užtikrinta pakankamai griežta atsakomybės už žalą, susijusią su naftos ir dujų operacijomis jūroje, sistema, reikalavimai dėl finansinio pajėgumo, įskaitant atitinkamų finansinių garantijų ar kitų priemonių prieinamumas. Tai gali būti galimybės nustatyti abipusio kompensavimo sistemą nagrinėjimas.

Šiuo metu dauguma valstybių numato tik vieną kompensavimo mechanizmą – draudimą. Tai labai skiriasi nuo to, kokius mechanizmus gali pasirinkti licencijų vykdyti naftos ir dujų operacijas jūroje savininkai, kad galėtų vykdyti pagal licenciją ar sutartinį susitarimą numatytas pareigas. Šie mechanizmai dažniausiai apima bankų garantijas, garantinius raštus dėl vykdymo įsipareigojimų, draudimą ir prireikus motininių bendrovių garantijas. Pagaliau neaišku, ar draudimo polisai, priimtini valstybių kompetentingoms institucijoms, apima grynai ekonominių nuostolių atlyginimą: juk licencijų vykdyti naftos ir dujų operacijas jūroje savininkams mažai prasmės rinktis finansinį užtikrinimą, susijusį su atsakomybe, nenumatyta jurisdikcijoje, kurioje jie vykdo veiklą.

Taigi pranešėjas mano, jog turi būti siekiama subalansuoto sprendimo dėl privalomo finansinio užtikrinimo reikalavimų, kad naftos bendrovės nebūtų išstumtos iš naftos ir dujų sektoriaus. Tai turėtų būti atlikta taip, kad principo „teršėjas moka“ veiksmingumui nekiltų grėsmė nustatant pernelyg mažas minimalias užtikrinimo sumas, tačiau privalomas užtikrinimas turėtų būti apribotas tik iki draudimo produktų.

Išvada

Atsakomybės sistemų tradicinei žalai, padarytai naftos ir dujų operacijų jūroje sukeltos taršos, atlyginti veiksmingumas valstybėse, reikalavimų kompensuoti žalą nagrinėjimo tvarka, finansinio užtikrinimo priemonių prieinamumas ir finansinio užtikrinimo reikalavimai glaudžiai susiję. Manytina, kad didžioji dauguma reikalavimų atlyginti tradicinę žalą, padarytą naftos ir dujų operacijų jūroje taršos, susiję su grynai ekonominiais nuostoliais. Jei pagal valstybės narės atsakomybės sistemą šio pobūdžio nuostoliai nepripažįstami arba reikalavimai atlyginti grynai ekonominius nuostolius pagal ją traktuojami konservatyviai, nėra svarbu, ar taikoma veiksminga tvarka ieškiniams dėl kompensavimo nagrinėti ir ar tokiems ieškiniams taikomos finansinio užtikrinimo priemonės.

Turint galvoje valstybėse narėse galiojančias atsakomybės sistemas, panašu, kad nepaprastai svarbu, ar dauguma civilinių ieškinių dėl avarijų, dėl taršos padarančią didžiulę žalą, bus patenkinami pagal tose valstybėse šiuo metu galiojančią teisėkūros ar su teisėkūra nesusijusią tvarką ir ad hoc ar teisminę tvarką. Išskyrus Prancūzijos, Nyderlandų ir Danijos atvejus, neatrodytų, kad ieškovai ir ypač netiesioginius nuostolius patiriančios įmonės, pvz., keltų eismo, žuvų perdirbimo įmonės ir t. t., galėtų užsitikrinti žalos atlyginimą. Tokie ieškiniai ES buvo teikiami daugiausia išsiliejus naftai iš laivų ir vadovaujantis tarptautine tvarka, nustatyta Civilinės atsakomybės ir Fondo konvencijose, pagal kurią padengiamos prarastos pajamos, kai nuostoliai būdavo tiesioginiai. Tačiau pagal konvencijų, pagal kurias būtų kompensuojama naftos ir dujų operacijų jūroje padaryta žala, nėra, o minėtosios konvencijos greičiausiai neapimtų tokių avarijų, nes šių konvencijų tikslais naftos ir dujų įrenginiai greičiausiai nebūtų laikomi laivais.

Todėl pranešėjas laikosi nuomonės, jog Komisija turi glaudžiai bendradarbiauti su valstybėmis narėmis ir užtikrinti, kad kompensavimo ir finansinio užtikrinimo sistemos, taikomos naftos ir dujų operacijoms jūroje ES, būtų parengtos greičiau, ir, kalbant konkrečiau, i) jose būtų numatytos kompensacijos pagal trečiųjų šalių ieškinius už tradicinę žalą, padarytą avarijos dėl naftos ir dujų operacijų jūroje atveju, ii) būtų nustatyta veiksminga kompensavimo tvarka atitinkamiems mokėjimams administruoti ir iii) būtų užtikrinta, kad operatoriai ar kitos atsakingos šalys disponuotų pakankamais finansiniais ištekliais ieškiniams dėl kompensavimo patenkinti.

(1)

OL L 178, 2013 6 28, p. 66.

(2)

OL L 328, 2008 11 19, p. 28.

(3)

OL L 143, 2004 4 30, p. 56.

(4)

Sprendimas Komisija / Taryba, C-176/03, ECLI:EU:C:2005:542.

(5)

OL L 351, 2012 12 20, p. 1.

(6)

OL L 339, 2007 12 21, p. 3.

(7)

OL L 199, 2007 7 31, p. 40.

(8)

Bendrovės „Deloitte“ tarnybos BIO 2014 m. galutinis pranešimas „Civilinė atsakomybė, finansinis užtikrinimas ir kompensavimas reikalaujant atlyginti žalą už naftos ir dujų gavybos veiklą jūroje Europos ekonominėje erdvėje“ (angl. Civil liability, financial security and compensation claims for offshore oil and gas activities in the European Economic Area) parengtas Europos Komisijos Energetikos GD.

(9)

OL C 51E, 2013 2 22, p. 43.

(10)

Pvz., Danijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Norvegijoje.

(11)

2005 m. rugsėjo 13 d. Sprendimas Komisija / Taryba, C–176/03.

(12)

Vokietija gali nustatyti atsakomybės ribą ieškinių dėl delikto atvejais, kuriais taikoma griežta atsakomybė.


Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto NUOMONĖ (12.7.2016)

pateikta Teisės reikalų komitetui

dėl atsakomybės ir kompensacijų už naftos ir dujų operacijas jūroje bei jų finansinio užtikrinimo

(2015/2352(INI))

Nuomonės referentas: Nikos Androulakis

PASIŪLYMAI

Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas ragina atsakingą Teisės reikalų komitetą į savo pasiūlymą dėl rezoliucijos įtraukti šiuos pasiūlymus:

1.  primena žalą aplinkai, padarytą kilus avarijai naftos platformoje „Deepwater Horizon“; taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad dėl dujų saugyklos „Castor Project“ 2013 m. jūroje prie Taragonos ir Kasteljono kilo apie 500 žemės drebėjimų, kurie tiesiogiai paveikė tūkstančius ES piliečių;

2.  prisimena tragišką 167 naftininkų žūtį per nelaimę naftos platformoje „Piper Alpha“, 1988 m. liepos 6 d. įvykusią jūroje prie Aberdyno (Škotija);

3.  pažymi, kad ES didelių avarijų jūroje nebūta nuo 1988 m. ir kad 73 proc. ES naftos ir dujų išgaunama Šiaurės jūros valstybėse narėse, kurios, kaip jau pripažinta, turi geriausiai pasaulyje veikiančias saugumo jūroje sistemas; pabrėžia, kad ES pakrančių linija siekia maždaug 68 000 km ir kad ateityje įrenginių jūroje – ypač Viduržemio ir Juodojoje jūrose – skaičius greičiausiai gerokai padidės, taigi būtina nedelsiant visapusiškai įgyvendinti ir vykdyti Direktyvą 2013/30/ES ir užtikrinti, kad tinkamas teisinis pagrindas, kuriuo vadovaujantis būtų reglamentuojama bet kokia veikla jūroje, būtų pradėtas taikyti anksčiau negu įvyks rimta avarija; pažymi, kad, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 191 straipsnyje, Sąjungos aplinkos politika turi būti grindžiama atsargumo ir prevencinių veiksmų principais;

4.  apgailestauja dėl to, kad pagal direktyvas 2013/30/ES ir 2004/35/ES incidentas laikomas rimtu tik jo metu susidūrus su mirties arba sunkaus sužalojimo atveju, tačiau visiškai neužsimenama apie poveikį aplinkai; pabrėžia, kad net jei incidento metu nesusiduriama su mirties ar sunkaus sužalojimo atveju jis gali turėti rimtų pasekmių aplinkai dėl savo masto arba poveikio, pvz., saugomoms teritorijoms, saugomoms rūšims arba itin pažeidžiamoms buveinėms;

5.  pažymi, jog ne viename tyrime, įskaitant atliktus Europos Parlamento tyrimų tarnybos ir Jungtinio tyrimų centro, nurodoma, kad incidentų skaičius ES naftos ir dujų sektoriuje siekia keletą tūkstančių, tiksliau, 9 700 1990–2007 m. laikotarpiu; taip pat pažymi, kad bendras šių incidentų, įskaitant tuos, kurie yra tik nedidelio masto, poveikis jūrų aplinkai yra rimtas ir ilgalaikis, taigi į jį turėtų būti atsižvelgta direktyvoje;

6.  teigiamai vertina tai, kad priimta Saugos jūroje direktyva 2013/30/ES, kuri papildo Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą 2004/35/EB ir Poveikio aplinkai vertinimo direktyvą 2011/92/ES, taip pat kad Taryba ratifikavo Barselonos konvencijos protokolą dėl veiklos jūroje – tai pirmas žingsnis užtikrinant aplinkos apsaugą ir darbuotojų sveikatą ir saugą; primena, kad direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminas buvo 2015 m. liepos 19 d.; pažymi, kad dauguma valstybių narių dar nėra įgyvendinusios svarbių Saugos jūroje direktyvos nuostatų; ragina Komisiją vykdyti atidžią jos įgyvendinimo stebėseną siekiant įvertinti, ar tinkama pradėti taikyti papildomas suderintas taisykles dėl atsakomybės, kompensavimo ir finansinio užtikrinimo, kad būtų kuo greičiau pagerinta atitiktis Saugos jūroje direktyvos nuostatoms, siekiant veiksmingai apsisaugoti nuo bet kokių avarijų ateityje;

7.  pakartoja, kad būtina atlikti ir skelbti reguliarią kiekvienos operacijos jūroje rizikos analizę ir poveikio aplinkai vertinimą atsižvelgiant į kitus ES teisės aktus ir politikos sritis, pvz., į biologinę įvairovę, klimato kaitą, tausų dirvos naudojimą, jūrų aplinkos apsaugą ir pažeidžiamumą kilus incidentui ar gaivalinei nelaimei bei atsparumą jiems, taip pat kad prieš išduodant licenciją operacijoms vykdyti būtina tinkamai apmokyti personalą; ragina Europos jūrų saugumo agentūrą padėti Komisijai ir valstybėms narėms rengti reagavimo į nelaimes planus; palankiai vertina sektoriaus atstovų pastatytus keturis gręžinių kaptažo įrenginius, kurie gali apriboti naftos išsiliejimą incidento atveju;

8.  ragina atlikti specialų visų Arkties regione, kurio ekosistemos itin pažeidžiamos ir susijusios su pasaulio biosfera, vykdomų operacijų poveikio Arkties aplinkai vertinimą;

9.  pabrėžia, kad būtina užtikrinti greitus ir veiksmingus taisomuosius veiksmus, įskaitant tinkamą kompensavimą visiems dėl taršos ir bet kokios operacijų jūroje sukeltos žalos aplinkai nukentėjusiems asmenims, vadovaujantis principu „teršėjas moka“;

10.  pabrėžia, jog būtina užtikrinti, kad valstybės narės vykdytų nuolatinę kvalifikuotą operacijų jūroje stebėseną ES teisės aktų laikymosi požiūriu ir būtų užtikrinti veiksmingi patikrinimai, siekiant užkirsti kelią rimtiems incidentams ir apriboti jų poveikį žmonėms ir aplinkai;

11.  pažymi, kad, nors į Saugos jūroje direktyvą įtrauktos tam tikros konkrečios nuostatos atsakomybės ir su kompensacijomis susijusiais klausimais, ja nėra apibrėžiama visapusiška ES atsakomybės sistema; pabrėžia, jog būtina užtikrinti vienodas galimybes siekti teisingumo ir kompensacijos patyrus žalą bet kurios tarpvalstybinio masto avarijos atveju atsižvelgiant į tai, kad pagal Saugos jūroje direktyvos 41 straipsnio 3 ir 5 dalis kai kurioms valstybėms narėms taikoma dalinė išimtis;

12.  apgailestauja, kad ES nėra suderintos nuostatos dėl baudžiamosios atsakomybės, susijusios su saugumo jūroje pažeidimais; ragina Komisiją pateikti pasiūlymą, kad Saugos jūroje direktyvoje nurodyti pažeidimai būtų įtraukti į Nusikaltimų aplinkai direktyvos 2008/99/EB taikymo sritį – taip atsirastų dar vienas atskiras atgrasymo lygmuo;

13.  pažymi, kad Komisija ketina sistemingai rinkti duomenis padedant Už jūroje vykdomą veiklą atsakingų institucijų ES grupei (angl. EU Offshore Authorities Group – EUOAG), siekdama atlikti išsamesnę nacionalinių nuostatų dėl atsakomybės veiksmingumo ir taikymo srities analizę;

14.  apgailestauja, kad atsakomybės už žalą ir ekonominius nuostolius lygis, kuris bus esminė priemonė siekiant Sąjungoje užtikrinti veiksmingą operacijų jūroje saugą, valstybėse narėse skiriasi; atkreipdamas dėmesį į tarpvalstybinį šių operacijų pobūdį, prašo Komisijos įvertinti, ar būtina suderinti atsakomybę Sąjungos lygmeniu;

15.  laikosi nuomonės, jog turėtų būti nustatytos griežtos civilinės atsakomybės už avarijas jūroje taisyklės, kad nukentėjusiesiems nuo avarijų jūroje (ir juridiniams, ir fiziniams asmenims) būtų lengviau kreiptis į teismą, nes tai gali paskatinti įrenginių jūroje operatorius tinkamai valdyti operacijų riziką; mano, kad nereikėtų nustatyti maksimalios finansinės atsakomybės ribos;

16.  mano, jog visi įrodytos atsakomybės atvejai ir išsami informacija apie paskirtas baudas turi būti skelbiami viešai, kad tikroji žalos aplinkai kaina būtų aiški visiems;

17.  ragina valstybes nares pateikti išsamius duomenis apie finansinių priemonių įsisavinimą ir tinkamą avarijų jūroje, įskaitant nuostolingiausiąsias, žalos padengimą;

18.  apgailestauja, kad ES menkai įsisavintos finansinio užtikrinimo priemonės nuostolingiausių avarijų jūroje žalai padengti; pažymi, jog viena iš priežasčių gali būti atsakomybės už žalą taikymo sritis, dėl kurios kai kuriose valstybėse narėse tokios priemonės nereikalingos;

19.  atkreipia dėmesį į tai, kad daugelyje valstybių narių netaikomi konkretaus žalos padengimo dydžio reguliavimo reikalavimai; nors konkrečių sumų taikymas ES mastu nebūtų produktyvus, pabrėžia, kad, norint užtikrinti deramą tarpvalstybinio poveikio turinčių avarijų žalos padengimą, būtina ES metodika apskaičiuoti sumoms, kurių reikalautų nacionalinės institucijos – pagal ją turėtų būti atsižvelgiama į veiklos specifiką, operacijų vietoje sąlygas ir įrenginių aplinkinę zoną;

20.  pripažįsta, kad būtina numatyti pakankamą lankstumą finansinio užtikrinimo priemonių atžvilgiu, tačiau pabrėžia, kad reikalingos labiau suderintos taisyklės, kurios būtų taikomos tikrinant, ar siūlomos finansinio užtikrinimo priemonės pobūdis ir suma būtų pakankamos galimai žalai padengti, taip pat ar finansinio užtikrinimo subjektai gali įvykdyti reikalavimą atlyginti žalą – taip būtų skatinamas proporcingas tokių priemonių įsisavinimas; ragina Komisiją teikti pasiūlymus, nes tai itin svarbu atsižvelgiant į tarpvalstybinį šio tipo nelaimių pobūdį;

21.  pažymi, kad nuostolingiausių ir nedažnų nelaimių jūroje rizikai riboti gali būti naudojami įvairūs finansinio užtikrinimo produktai; ragina valstybes nares išplėsti veiklos jūroje licencijų išdavimo ir operacijų požiūriu priimtinų finansinio užtikrinimo mechanizmų taikymo sritį, kartu užtikrinant deramą žalos padengimo dydį;

22.  ragina Komisiją ir valstybes nares svarstyti galimybę sukurti teisėkūros mechanizmą nelaimių jūroje žalai kompensuoti, panašų į numatytąjį Norvegijoje taikomame Akte dėl su nafta susijusios veiklos akte, bent sektoriams, kurie gali ypač smarkiai nukentėti, pvz., žuvininkystės, pakrančių turizmo ir kitiems mėlynosios ekonomikos sektoriams;

23.  ragina Komisiją inicijavus pažeidimo nagrinėjimo procedūrą prieš valstybę narę atvykti į Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetą ir informuoti apie atvejį bei priemones, kurių turėtų būti imtasi siekiant atitaisyti susijusios valstybės narės veiksmus.

GALUTINIO BALSAVIMO NUOMONĘ TEIKIANČIAME KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data

12.7.2016

 

 

 

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

58

7

0

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

Marco Affronte, Margrete Auken, Pilar Ayuso, Zoltán Balczó, Catherine Bearder, Ivo Belet, Simona Bonafè, Biljana Borzan, Lynn Boylan, Cristian-Silviu Buşoi, Soledad Cabezón Ruiz, Nessa Childers, Alberto Cirio, Birgit Collin-Langen, Mireille D’Ornano, Miriam Dalli, Seb Dance, Jørn Dohrmann, Ian Duncan, Stefan Eck, Bas Eickhout, Eleonora Evi, José Inácio Faria, Karl-Heinz Florenz, Francesc Gambús, Elisabetta Gardini, Gerben-Jan Gerbrandy, Jens Gieseke, Julie Girling, Sylvie Goddyn, Françoise Grossetête, Andrzej Grzyb, György Hölvényi, Anneli Jäätteenmäki, Jean-François Jalkh, Karin Kadenbach, Kateřina Konečná, Giovanni La Via, Peter Liese, Norbert Lins, Valentinas Mazuronis, Susanne Melior, Miroslav Mikolášik, Massimo Paolucci, Gilles Pargneaux, Piernicola Pedicini, Pavel Poc, Frédérique Ries, Michèle Rivasi, Annie Schreijer-Pierik, Renate Sommer, Dubravka Šuica, Tibor Szanyi, Nils Torvalds, Jadwiga Wiśniewska, Damiano Zoffoli

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai

Nikos Androulakis, Paul Brannen, Nicola Caputo, Martin Häusling, Merja Kyllönen, Christel Schaldemose, Keith Taylor

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai (200 straipsnio 2 dalis)

Jiří Maštálka, Maurice Ponga


GALUTINIO BALSAVIMO ATSAKINGAME KOMITETE REZULTATAI

Priėmimo data

13.10.2016

 

 

 

Galutinio balsavimo rezultatai

+:

–:

0:

18

2

0

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę nariai

Max Andersson, Joëlle Bergeron, Marie-Christine Boutonnet, Jean-Marie Cavada, Kostas Chrysogonos, Therese Comodini Cachia, Mady Delvaux, Rosa Estaràs Ferragut, Enrico Gasbarra, Gilles Lebreton, António Marinho e Pinto, Julia Reda, Evelyn Regner, Pavel Svoboda, József Szájer, Tadeusz Zwiefka

Posėdyje per galutinį balsavimą dalyvavę pavaduojantys nariai

Daniel Buda, Sergio Gaetano Cofferati, Pascal Durand, Evelyne Gebhardt, Constance Le Grip, Virginie Rozière

Teisinis pranešimas - Privatumo politika